Pareiga ir pareigingumas

Vienas iš pagrindinių žmogaus dorovinių savikontrolės būdų yra pareiga. Pareiga – pageidaujamas ir laikomas doru bei teisingu individo santykis su visuomene (šeima, darbo kolektyvu, kitais žmonėmis, tėvyne ir kt.). Šis santykis turi du aspektus: objektyvų ir subjektyvų.
Objektyvumo požiūriu, pareiga yra visuomenės reikalavimas individo elgesiui, reiškiamas dorovės, teisės normomis. Subjektyvumo požiūriu, pareiga yra individo vidinė paskata, pareigos jausmas. Pareigos suvokimas ir vykdymas yra asmenybės dorumo, socialinio aktyvumo, atsakingumo rodiklis.
Pareiga pasireiškia kaip sąžinės paliepimas, kaip valia, kaip savęs palenkimas užsibrėžtiems tikslams realizuoti. Tačiau paareiga yra ir išgyvenimas, t. y. “pareigos jausmas”. Kartais pareiga tapatinama su išoriniais reikalavimais, kurie keliami žmogui ir kuriuos išreiškia priedermės. Nors “pareiga” ir “priedermė” artimos sąvokos, bet ne tapačios. Priedermė palaikoma viešosios nuomonės ir kitų išorinių sankcijų. O pareiga – žmogaus savimonės reiškinys, vidinis imperatyvas.
Priedermę vykdyti kitas gali formaliai, nesuinteresuotai. O pareiga visuomet vykdoma su iniciatyva, aktyviai kūrybingai. Priedermės požiūriu žmogus yra objektas, į kurį nukreipti išoriniai reikalavimai, pareigos atžvilgiu – jis subjektas, pats aktyviai veikiantis. Pareiga – tai vidinis įsipareigojimas, paliepimas sau paačiam, laisvas savęs apribojimas.
Pareiga apima žmonių vaizdinius apie dorovinį tikslą ir idealą, apie gėrį, žmoniškumą ir teisingumą. Ji siejama su žmogaus supratimu apie tai, kas yra ir kas turi būti. Pareigos reikšmė labai didelė. Joje ryškiai atsispindi žmogaus visuomeniškumas, jo do

orovinis vertingumas.
Nuo seniausių laikų malonumai ir laimė priešinami pareigai. Bene griežčiausiai šiuos požiūrius yra atskyręs vokiečių filosofas I. Kantas. Anot jo, siekdamas malonumų ir laimės, žmogus stengiasi įsitvirtinti tarp kitų gamtos būtybių, lygiai kaip ir kiekvienas gyvis. Toks elgesys išplaukia iš žmogaus gamtinės prigimties, yra natūralus. Jis gali ir neprieštarauti dorovei, tačiau nereiškia to, kas yra žmogui esminga. Žmogaus esmė yra laimė. Todėl jo neįmanoma apibūdinti, remiantis vien gamtine prigimtimi. Žmogus yra laisva būtybė savo dvasia. Jis tiek įrodo esąs laisva būtybė, kiek lieka ištikimas savo paties pasirinktoms ir nusistatytoms įsakmaus pobūdžio ir besąlygiškoms elgesio taisyklėms. Besąlygiškai likdamas ištikimas savo pareigai, žmogus pakyla virš savo gamtiškų polinkių ir visokiausių sąlygotumų, atlieka savo pareigą, net jei ji būtų jam nemaloni arr dėl jos tektų paaukoti savo laimę. Gali būti daug trukdymų, nepalankių sąlygų, bet žmogus visada turi galimybę parodyti, kad jo valia priklauso tik nuo jo, nuo nieko kito, ir tuo įrodo esąs laisvas veikti pagal aukštesnius ir bendresnius principus negu asmeninės gerovės siekimas.
Daugelis dorų žmonių yra intuityviai pasirinkę kantišką požiūrį, jie laikosi pareigos. Toks požiūris kartais atbaido savo besąlygišku griežtumu, pareigos supriešinimu su prigimties polinkiais, džiaugsmu ir laime. Juo gali dangstytis žiaurumas ir nepagarba žmogaus gyvybei. Svarbu įsisąmoninti, kad žm
mogaus gyvybė, gyvenimas yra pirmoji ir svarbiausia vertybė, kad gamtinė žmogaus prigimtis taip pat nurodo mums tam tikras pareigas, su kuriomis, kaip su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, turi būti skaitomasi.
Pareiga nurodo, koks turi būti mūsų ryšys su kitais žmonėmis. Tai palaiko bendro gyvenimo tvarką. Atlikdami savo pareigą, padarome tai, ko iš mūsų reikalauja kiti, o šie jaučia turį teisę ir visai suprantamą pagrindą to tikėtis – žino mūsų įsipareigojimą jiems, mūsų atsakomybę už bendrą reikalą. Pareigos ir teisės sąvokos labai susijusios: tai, kas vienam yra pareiga, kitam – teisė. Kalbėdami apie teises ir pareigas, visada turime mintyje rašytą ar nerašytą susitarimą: kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį bendruomenėje. Vaidmuo lemia pareigas, t. y. Privalėjimus kitiems, ir teises, nusakančias, ko galima pačiam tikėtis iš kitų. Kalbant apie tvirtą moralę, dažnai turimas galvoje sąmoningas ir pareigingas savo vaidmens atlikimas. Bendruomenėje, kurioje visi griežtai pasiskirstę vaidmenimis, moralė įgauna nusistovėjusių taisyklių kodekso pobūdį. Demokratinis gyvenimo būdas reikalauja išradingumo, kūrybiškumo, ištikimybės bendrajam principui, o ne konkrečiai taisyklei. Ir štai čia tenka prisiminti patį aukščiausią žmones vienijantį principą – pačią svarbiausią pareigą kiekvienam žmogui ir sau pačiam: bet kuriomis aplinkybėmis išlikti žmogum, būti ištikimam žmogiškumo principams.
Svarbiausias reikalavimas – visada vykdyti pareigą savo žmogiškai prigimčiai: pasirinkti savo asmenybės vertybinę nuostatą, apsispręsti, kokiam būti. Si
iekdami savo laisvės, turėtume pasirinkti tokius elgesio būdus, kurie didintų, o ne mažintų mūsų pasirinkimo galimybes, t. y. didintų mūsų laisvę. Atliekant savo vaidmenis: niekad nereikėtų visiškai susitapatinti su jais, o stengtis išlikti šiek tiek nepriklausomiems. Vaidmenys duoda mūsų gyvenimui formą, įstato į tam tikrą vagą, tačiau, aišku, jie ir tam tikru mastu mus apriboja.kokie vaidmenys mums betektų, juose neturi ištirpti mūsų gyvasis žmogiškasis aš, jis jokiuose vaidmenyse nesutalpinamas.
Kita vertus, mes visada esame daugelio vaidmenų atlikėjai. Pavyzdžiui, ta pati mergaitė yra savo tėvų duktė, kieno nors draugė, moksleivė, būrelio pirmininkė, krepšinio komandos puolėja ir pan. Kartais vieno vaidmens pareigos ir teisės susipriešina su to paties žmogaus kito vaidmens pareigomis ir teisėmis. Tada tenka rinktis, ir tame pasirinkime išryškėja mūsų dorovinis apsisprendimas: kurios vertybės, kokie tikslai, kokios pareigos mums yra svarbiausios. Kiekvieno moksleivio pareiga – sąžiningai mokytis, dorai atlikti namų darbus, tačiau kartai namų darbai pasidaro antraeilės svarbos dalyku. Daugelis vaikų neįsivaizduoja, kiek pastangų kainuoja jų mamoms savo pareigų šeimai derinimas su pareigomis darbovietėje. Mūsų aplinkoje kartais be išlygų suteikiama pirmenybė darbui. Daug kam tai atrodo natūralu, ypač vyrams. Kai taip elgiamasi nuolatos, net nesvarstant, nors nuo to kenčia kiti šeimos nariai, tai kyla abejonių, ar taip besielgiant iš tiesų laisvai pasirenka; o ga
al trūksta atsakomybės šeimai?
Pareiga šeimai. Gyventi šeimoje — ne tik tenkinti draugystės ir meilės, bendros buities tvarkymo ir vienybės su artimaisiais poreikį, bet ir atlikti pareigą. Pareiga ir jos vykdymas yra vienas iš šeimos pastovumo, jos stiprinimo ramsčių. Darna, susitelkimas šeimoje taip pat glaudžiai siejasi su pareiga.
Nuo savęs palenkimo, nuo tokių išgyvenimų, kuriuose dominuoja sąžinės paliepimas ir pareigos balsas, priklauso, kaip šeima atlieka jai visuomenės patikėtas funkcijas.
Padėti šeimai atlikti šias funkcijas — tai joje pačioje, kaip artimiausioje socialinėje aplinkoje, vykdyti priedermes. O šeimos priedermių diapazonas yra toks platus ir įvairus, kad jas vykdant visiškai įmanoma darniai įsilieti į visuomenę. Todėl ir pareigos šeimai išsiugdymas yra esminis socialinio subrendimo požymis.
Patiems tėvams, atliekantiems pareigą, rūpinimasis savo vaikais anaiptol nėra prievarta. Net nėra prisivertimas atlikti visuomenės reikalavimus, o yra vienas iš svarbiausių ir labiausiai įsisąmonintų poreikių. Nors pareiga ir „sunki”, bet kaip tik tai, kas nelengvai įgyvendinama, ir telkia didžiausią dvasinį pasitenkinimą. Vadovautis pareiga šeimoje — išauginti savo vaikus dorais žmonėmis — tai paklusti sveikam protui, savo paties žmogiškojo orumo jausenai. Todėl tik tie tėvai, kurie yra tatai įsisąmoninę, noriai, rodydami iniciatyvą, — formuoja vaiko asmenybę, rengia jį gyvenimui, profesinei veiklai, skatina jį duoti naudą visuomenei dirbant pagal savo polinkius ir sugebėjimus. Visų pirma nuo motinos ir tėvo sąmoningumo, atliekant priedermes, priklauso, kokia vaikui diegiama moralinių vertybių sistema, kokios formuojamos jo elgesio normos, kokios pateikiamos žinios apie aplinkinius reiškinius.
Pareigos vykdymas šeimoje yra ne tik savęs raginimas, įpareigojimas, apribojimas, bet ir išgyvenamas džiugesys dėl parodytos iniciatyvos, savarankiškumo, apsisprendimo. Tokį šeimos nario džiugesį paremia bei stiprina vaizdiniai apie tikrovėje esamą darnią, susitelkusią šeimą, gerumą ir žmoniškumą, nepriekaištingai atliekamas vyro ir žmonos priedermes, vaikų paklusnumą tėvams.
Nusiteikimas atlikti pareigą šeimai sulaiko kitas, netaurias ir pražūtingas paskatas, jų skverbimąsi į asmens sielą. Nuo tokio nusiteikimo priklauso dvasinis komfortas šeimoje — bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis atvirai, nieko nuo jų nenuslepiant, nuoširdžiai. Užtat toks nusiteikimas su kaupu atlyginamas — leidžia žmogui šeimoje jaustis saugiai ir tvirtai.
Buitis atlieka ypatingą vaidmenį pareigos ugdyme, todėl, kad ji stimuliuoja sąveikaujančiųjų šeimoje žmonių dorinius įpročius, formuoja jų darbo įgūdžius, kas tarnauja moralinei ir estetinei šios socialinės aplinkos kultūrai. Užtat jos, priedermės, ir sąlygoja šeimos raidą, o kartu ir jos nario dorinį brendimą, kad, kuriant šeimą ir gyvenant joje, praktiškai nėra kito pasirinkimo, tik vienas — vykdyti pareigą. Kas jos neatlieka, tas atsiduria tarsi šalia šeimos.
Priedermių šeimai vykdymas remiasi atsisakymu, t. y. iš dviejų variantų pasirenkamas tas, kuris yra naudingesnis šeimai. Atsisakyti to, kas pirmiausia tau pačiam būtų naudinga ir malonu,— tai apriboti save, priversti save paklusti.
Pareiga šeimoje yra tarsi tiltas, jungiąs jos atskirą narį su mikroaplinka, sutaikantis žmonių grupę ir individą. Nors priedermių vykdymas šeimoje turi savo tradiciją, tačiau jis nėra kažkoks beatodairiškas atskiro šeimos nario atžvilgiu. Priedermės, priklausomai nuo besiklostančių santykių šeimoje, nuo konkrečių situacijų, ypač iškilusių prieštaravimų, linkusios „nusileisti”, savaip prisitaikyti. Tatai nereiškia, jog jos apskritai, o kartu ir pareiga linkusios menkėti. Daugiausia auklėjimo sunkumų kyla kaip tik dėl to, kad priedermės šeimai pernelyg deformavosi — ir tėvų, ir vaikų.
Tad priedermės ir pareiga šeimai yra ne amžina našta, o daugiau tarsi neišmokėta skola. Mat vykdantys jas daugiau duoda, negu patys gauna. Tokia, sakysim, yra tėvų pareiga vaikams. Tačiau už atliktą pareigą įsipareigojimų tuojau pat nelaukiama, už ją nuolatos neprikaišiojama. Tėvų pareiga yra iš tų doros fenomenų, kurie priskirtini imperatyvams — tai lyg gryna moralės dėsnio forma (kategorinis imperatyvas). Už tai — už pasiaukojimą, atpildo nereikalavimą — tėvų pareiga ir aukštinama.
Pareigos žmogus šeimoje — tai čia įpratęs ir įgudęs atlikti priedermes. Tokį žmogų bene labiausiai charakterizuoja tvirti doriniai įpročiai, moralinės sąmonės ir elgesio vienovės pamatas.
Pareigos vykdymui šeimoje, kaip sąmoningumo viršūnei, padeda tie doriniai įpročiai, kurie skirtingose situacijose atliekami ne tiek dėl privertimo ar skatinimo, o daugiau rodant gebėjimą susiorientuoti, geranoriškai pasielgti, įvykdyti sąžinės paliepimą. Tokiam įpročiui šeimoje susidaryti padeda natūrali, be specialaus savęs demonstravimo elgsena. Išsiugdyti tokią elgseną — tai rasti savo vietą socialinėje aplinkoje, pritapti šeimoje, būti kitų jos narių pripažintu ir gerbiamu. Todėl pirmiausia įpročio dėka individas pajėgia šeimoje identifikuoti save su artimaisiais.
Sutuoktinių pareiga. Sudaroma santuoka — ne privilegija, ne vien siekiamo malonumo juridinis įteisinimas, bet ir pareigos bei atsakomybės sfera. „jausti atsakomybę šeimai!” — toks priminimas orientuoja sutuoktinį atlikti priedermes ir vykdyti pareigą.
Pareigos šeimai ištakos glūdi ikisantuokiniame periode, glūdi žmogaus moralinėse nuostatose. Tatai ypač priklauso nuo išsiugdyto poreikio dirbti, tvarkytis, nuo sugebėjimo bendrauti su kitu, jį gerbiant ir susilaukiant adekvačios reakcijos. Gyvenant santuokoje, pareiga vis aktyvioje apyvartoje. Čia svarbūs du, tarsi kertiniai santuokos akmenys— meilė ir pareiga. Tačiau jie, kaip santuokos pagrindas, nėra tarpusavyje lengvai suderinami. Ko verta santuoka, kai, praėjus meilei, lieka vien pareiga? Ir ko verta meilė, jei šeimoje užmirštama pareiga?
Tad vienas pirmųjų dorinių įpročių, yra sutuoktinių ištikimybės įprotis. Ne pasiduoti kilusiam susižavėjimui, erotiniam impulsui, ne pasikliauti ūmia aistra, o paklusti pastoviai ir tvirtai tvarkai, rimtumui. Žmogų puošia, jo pripažinimą socialinėje aplinkoje didina ne aistros nevaldymas, silpnybių demonstravimas, o atsakomybė ir pareiga — sutuoktinių ilgalaikio bendravimo pagrindas. Ne egoizmas, dėl kurio tiesiog subyra santuokiniai ryšiai, o sveikas protas, jausmų pastovumas, stipri valia. Čia ypač padeda įsitikinimas, kad dėl erotinio svaigulio neverta išsižadėti savo žmogiškojo orumo ir griauti šeimą. Tatai ir yra sutuoktinių pareigos šerdis. Būti ištikimam čia tas pats kaip tesėti savo ankstesnius pažadus už prisiimtą atsakomybę. Tad kartu ištikimybė yra žmogaus vienybė su pačiu savimi.
Dorinis įprotis būti ištikimam integruoja atsakomybę ir pasiaukojimą, kadangi meilė santuokoje saistoma įsipareigojimų. Dėl to tokia santuokinė meilė, kurioje nėra vietos aprioriniam atsakomybės pažadui ir nusiteikimui jį vykdyti yra baisus egoizmas. Ir ko vertas žmogus, duodantis tokius pažadus, kurių nė nežada tesėti?
Kitas svarbus santuokinės pareigos aspektas – vyro ir moters abipusė pagarba ir atsakomybė. Ji taip pat išsiugdoma įpročio dėka, bendraujant šeimoje, didžiuojantis vienas kitu ir, suprantama, tuo stiprinant vidinius ryšius tarp savęs, tarp sutuoktinių.
Būti pareigingam neįmanoma išmokti, nes ši savybė išsiugdoma pamažu lavinant tas jėgas ir tuos polinkius, kuriais remiasi šeimoje dora. Bene labiausia čia lemia supratimas, jog vienas šeimos narys priklauso nuo kito. Gyvenant santuokoje, tiesiog kaip ant delno matoma pagarba ir gailestingumas, siekimas abipusį jausmą vis stiprinti.
Kokie gi įpročiai yra itin svarbūs ir pačių tėvų dvasiniam tobulėjimui, ir vaikų dorai? Visų pirma, įprotis būti drauge su savo vaikais, kartu su jais dirbti, ramiai ir švelniai su jais bendrauti. Ne bodėtis savo vaiku, ne ieškoti galimybės, atitrūkus nuo jo, pailsėti, o būtent drauge jausti pasitenkinimą, patirti dvasinį komfortą. Noras būti drauge su vaiku ne iškart atsiranda. O jei jis ir kyla, tai visiškai nereiškia, kad bus realizuotas. Pirmieji sunkumai gali greitai tapti apatija, nusivylimu — žodžiu, tapti tuo, kas yra būdinga dvasia silpnam tėčiui ir tokiai pat motinai.
Reikalavimas būti drauge su savo vaikais gali ir likti tik žinomu, bet nevykdomu reikalavimu, jei tėvai nepajėgs jo įgyvendinti — dėl per menkų mokėjimų ir įpročių, dėl valios silpnumo, sąmoningumo stokos ar kitų priežasčių. Kur kas geriau, kai tokį reikalavimą tėvai vykdo prisiversdami. Bet ir jis moralinės vertės neturi, jei traktuojamas kaip savotiškas vergijos aktas ir dėl jo nevengiama nusiskundimų, netgi rodomas susikrimtimas, traumuojantis vaikus ir, suprantama, nepadedantis jų išsiauklėjimui.
Kitas svarbus dorinis įprotis, kuris šeimoje įtvirtina tėvystę ir motinystę ir daro vaikus laimingus, yra įprotis abiem drauge rūpintis vaikais ir jų auklėjimu. Jis įgalina abu — tėvą ir motiną — suderinti pastangas, įsipareigoti vienas kitą remti, ištiesti pagalbos ranką, jausti šalia bičiulio alkūnę ir petį. Net sunkiausioje situacijoje svarbu daryti tokias išvadas, kurios naudingos vaikams ir šeimai, o ne atskiram individui.
Aukščiausias tėvystės ir motinystės įtvirtinimo, jų pasireiškimo šeimoje principas — kooperacija, toks vaikų reikalų tvarkymas, kada siekiama save ne niveliuoti, o papildyti integruotomis vyriškumo ir moteriškumo savybėmis. Ne toks jau retas atvejis, kai šeimoje tėvas ir motina daugiau energijos išlieja, daugiau nervų sugadina ne abipusiškai vienas kitą remdami, ne drauge būdami su vaikais, ne abu dalyvaudami jų auklėjime, o suvedinėdami sąskaitas, priekaištaudami vienas kitam (ir gana išradingai). Tai vienas didesnių jų tarpusavio santykių paradoksų, neigiamai veikiantis vaikų dorinį ugdymą. Čia rūpi pabrėžti ne bet kokį tėvų rūpinimąsi savo vaikais, o tik protingą, padedanti juos pačius įtraukti į šeimos gyvenimą. Šis rūpestis neturi tapti atgrasia pačių vaikų globa, įkyria ir pernelyg ilgai užsitęsusia jų socialine bei psichologine priklausomybe nuo tėvų.
Vaikų pareiga tėvams. Tai specifinė šeimos pareigos atmaina — atsidėkoti tėvams už jų rūpestį, begalinę meilę, ištikimybę ir pasiaukojimą.
Orientavimasis į tėvus yra vaikų pareigos brangiems žmonėms prielaida. Vaikai ne tik perima tėvų patirtį, bet ir su ja konfrontuoja. Kas tik mėgdžioja tėvus, tas per menkai šią patirtį atšviežina. O kas per anksti nuo jos atsiriboja, tas neišnaudoja savęs praturtinimo galimybių ir užtat žengia pačiu sunkiausiu, rizikingiausiu keliu — bandymų ir klydimų.
Vaikų pagarbos tėvams ugdymas visuomenėje yra gerokai apleista sritis. Regis, masinės informacijos priemonės į tokią dvasingumo sritį nesiorientuoja dėl moralizavimo baimės. Juk vaikų pareiga tėvams nėra kažkas nauja, dar neišbandyta. Kas kita yra propaguoti tai, į ką visi veržiasi, sutinka kaip sensaciją ar drąsų žingsnį. Užtat apie seksą, jo kultą, prostitucija užsiiminėjančias moteris, vaikinus, padariusius nusikaltimus, dažniau spaudoje perskaitysi negu apie kilnių tėvų dorus vaikus.
Ne ką toliau už masinės informacijos priemones yra nužengusi mokykla. Žinoma, joje sekso kultas nepropaguojamas, bet ir rengimas santuokai bei šeimai nėra deramo dėmesio centre.
Tad vaikų pareigos tėvams ugdymą yra užgožę daug kas — žinių kultas, pašlijusios drausmės ir tvarkos rūpesčiai, įvairių kampanijų vajai. Dažniau tėvai prisimenami progiškai.
Visiškai kitą poziciją užima katalikų bažnyčia. Ji suinteresuota ugdyti vaikų pareigą tėvams. Vaikai dievo įsakymu įpareigojami gerbti savo tėvą ir motiną, jų klausyti ir prireikus jiems padėti, jų neerzinti, nepašiepti, neplūsti, neišjuokti, nesipriešinti jų liepimams, jų neapgaudinėti, nelinkėti blogo ir nedaryti pikto, nekelti prieš juos rankos.
Nebūtų doros pažangos, jeigu tokiame kartų bendravime, koks yra šeimoje, tėvai būtų tik subjektai, o jų vaikai — tik objektai.
Kas gi būtų doros atžvilgiu „pradinis išsilavinimas”, be kurio neįmanoma žengti toliau — būti autonomiškos moralės žmogumi? Tai liečia patį svarbiausią — meilę šeimoje, skatinančią gerbti savo tėvus, gyventi dėl saviškių.
Šiam jausmui susilpnėjus, šlubuoja vaikų paklusnumas tėvams, jų valios vykdymas. Tradiciniai raginimai – neatsikalbinėti, nekelti prieš tėvus balso, neišsisukinėti, nepraleisti pro ausis duoto nurodymo, rodyti dėkingumą, mokėti priimti dovanas, gerbti kito rūpestį ir pagalbą, įsipareigoti atsilyginti tuo pačiu – tik epizodiškai primenami ir, suprantama, fragmentiškai vykdomi. Kai šeimoje stinga meilės ir darnos, tada joje išnyksta atvirumas, ir vaikai pradeda daug ką, jei ne viską, nuo tėvų slėpti. O turėtų būti elgiamasi kitaip. Ir tėvai, ir vaikai, turėtų širdingai pasipasakoti, drauge aptari įvykius ir nutikimus, vertinti savo ir kitų elgesį, prognozuoti ateitį. Be gerai šeimoje organizuotos bendros veiklos šitai ugdytis tiesiog yra neįmanoma. Negalima šeimoje susiformuoti dorinių įpročių organizuotai netvarkant buities, nesirūpinant silpnesniais, sergančiais, nelaimės ištiktais, globos reikalaujančiais.
Vaikai turi rengtis globoti savo tėvus jau vaikystėje. Mat anksti šeimoje įgyti doriniai įpročiai patikimiau laiduoja dorinį asmenybės patikimumą ir patvarumą. O doriškai patikimas yra tas, kuris sugeba gyvenime realizuoti savo paties poziciją vadovaudamasis principais, įgalinčiais jį išlikti oriam, garbiam, kilniam, sąžiningam.
Kai vaikai rūpestingai ir kantriai daro tai, kas savaime nėra malonu (slaugo, lygina, padeda apsitarnauti, gamina valgį, tvarkosi namuose), bet būtina, tai jie ir rodo savo dorinį tvirtumą ir patikimumą. Iš čia išvada: šeimoje augs sąmoningi ir laisvos valios vaikai, jei tėvai savo energijos sąnaudas skirs jų žmoniškumo, gerumo, jautrumo, pareigingumo ugdymui. Stengsis ne moralizuoti, o įtraukti vaikus į šeimos gyvenimą. Mat tik bendroje šeimos veikloje išsiugdytas žmogiškasis orumas padeda atsisakyti egoizmo ir inertiškų poelgių.
Taigi vaikų pareiga tėvams bunda lėtai. Ji yra tokia šeimos pareigos atmaina, kurią, matyt yra sunkiausia mikroaplinkoje išugdyti. Be sutuoktinių pareigos, tėvo ir motinos pareigos kaip įtaigaus pavyzdžio ji tiesiog vargiai įmanoma. Jei vaikai nebejaučia pareigos tėvams, tai visų pirma dėl to, kad šeimoje sunykusi tėvo ir motinos pareiga. Juk vaikų doriniai įpročiai nėra izoliuoti nuo tėvų įpročių.
Tapti šeimos žmogumi šeimoje – tai patirti kitų išsiugdytų įpročių įtaką ir pačiam tuos kitus paveikti. Pareiga todėl ir remiasi įpročiais, kad ji reiškiasi ne tik kaip moralinė refleksija, bet ir kaip atliktas konkretus veiksmas bei poelgis. Ir, svarbiausia, atliktas ne atsitiktinai ir ne intuityviai, o sąmoningai, iš anksto suvokus socialinį būtinumą ir jame atradus laisvės realizavimą. Būti morališkai brandžiu šeimos nariu – tai būti joje pareigos žmogumi, išsiugdžiusiu visuotinai reikšmingus ir priimtinus, visuomeninės ir individualios sąmonės lygmenyje aprobuotus įpročius.
Pareiga ir yra žmogaus dorinio vertingumo esmė. Be jos nei pačios asmenybės, nei mažosios grupės moralinė savirealizacija yra tiesiog negalima.
Pareigos jausmo ugdymasis neišvengiamai siejasi su tuo, kas vyksta šiandieninėje šeimoje ir dabarties pasaulyje. Į šeimas besiskverbiantis nusikalstamumas, tvirtai šaknis įleidęs alkoholizmas, suviešėjusi spekuliacija, plintanti narkomanija, prostitucija ir kitos blogybės liudija, jog pirmojoje visuomenės ląstelėje funkcionuoja amoralumo mechanizmas.
Šeimoje pabudęs pareigos balsas ir yra tas vidinis mechanizmas, kuris veda žmogų iš egoizmo, skatina jį savo interesus derinti su kitų interesais, būti reikliu sau, vadovautis kilniais siekiais ir idealais. Ir šis vidinis balsas žmogui suteikia daug tikro džiaugsmo. Šiuo požiūriu šeima yra ir sunkumų įveikimo, ir džiaugsmingo atpildo už juos žmonių santalka. Netgi pagal tai, kaip vieni, susidūrę su sunkumais, bevelija jų išvengti, o kiti atvirkščiai — juos įveikia, galima apskritai vertinti žmogų. Galima jį vadinti doriniu nesubrendėliu, lengvabūdžiu ar tvirtavaliu, tiesiog vadinti pareigos žmogumi. Pavadinti žmogų išsiugdžiusiu pareigą reiškia tą patį, kaip pavadinti doringu. Ir atvirkščiai: neišsiugdęs pareigos laikytinas dar nesubrendusiu.
Išsiugdžiusieji pareigos jausmą be didelio vargo prisiverčia šeimoje atlikti tai, kas reikia: tvarkyti namų ūkį, auginti ir auklėti vaikus, koreguoti savo paties ir kitų elgesį. Pareigos žmogus šeimoje pajėgia save nuteikti, pajėgia mobilizuoti savo protą ir valią. Jis ne verkšlena, o valingai tvarko visus šeimos reikalus.
Genetinė-socialinė priklausomybė šeimai yra anaiptol ne tik orumo, bet ir visų kitų dorinių jausmų — gėdos, kaltės, pareigos, sąžinės, atsakomybės šaltinis. Atlikdamas prievoles artimiausiems žmonėms, šeimos subjektas rengiasi jas atlikti ir visiems kitiems. O šeimoje, kadangi jos narius sieja intymus ryšys, daugiau galimybių sau paliepti, sau įsakyti, save priversti. Šia prasme šeima yra versmė tokių ketinimų, kurie atskiriami nuo egocentriškai orientuotų troškimų ir kurie pradeda atspindėti objektyvų būtinumą. Savo ruožtu šeimos žmogui savireguliacija padeda tramdyti savo instinktus, susilaikyti, savęs beprasmiškai neeikvoti. Kur pareigos balsas, ten dvasinis savarankiškumas. Tik toks žmogus gali pradėti svarstyti, ką jis privalo daryti, kokie veiksmai rodys jį esant garbingu ir oriu. Išgyventi pareigą — ne tik užsiimti svarstymu, susekti vaizduotės pakištų veiksmų padarinius, bet ir sudaryti praktinio veikimo planą, numatyti jo rezultatus.
Pareigos išgyvenimas susijęs su moralinio pobūdžio ketinimais, su jautria sąžine, prisiimama kalte ir atsakomybe. Tas išgyvenimas yra savitas dar ir tuo, kad nėra įprasta nei priimta juo dalytis su kitais. Dėl galimo papildomo savo vertės pakėlimo demonstravimo, tai reikštų vidinį vertingumą menkinti. Kas savo pareigą reklamuoja, tas kitų akyse griauna pagarbą ir pasitikėjimą.
Šeimoje vaikai tėvo ar motinos „negiria” už atliktą pareigą, bet jiems tiesiog reiškia meilę ir dėkingumą. Tėvai savo ruožtu išoriškos padėkos ir nereikalauja. Pareiga čia, šeimoje, esti tarsi nejaučiama, kaip sveiko žmogaus kūne nėra jaučiama nuolatos plakanti širdis. Pareiga šeimoje yra kaip visur esanti, kaip visus „tarpus” užpildanti, kaip jos gyvybės versmė. O doringi žmonės vengia išoriškumo, nes jis negali prilygti esmei — pasiaukojimui.
Niekas kitas taip nepuošia šeimos, žmogaus, kaip savo pareigų žinojimas, jų išmanymas ir vykdymas. Tik toks žmogus gali išsivaduoti iš egoizmo ir savanaudiškumo, savo poreikius sieti su kitų poreikiais, palikti savo žmogiškąjį ir individualųjį pėdsaką protingai realizuojamoje būtyje.
Žmogui bręstant, keičiasi jo pareigos jausminės emocinės paskatos, plečiasi pasaulio ir žmonių ratas, kuriam jis jaučia vienokią ar kitokią pareigą. Ateina pareigos draugams, mylimam žmogui, savo šeimai, kolektyvui, tiesai, ištikimybei, idėjai, tėvynei jausmas. Bet visa ko pradžia – yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad ir jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

Literatūra

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1981 m., 8 tomas.
2. V. Žemaitis. Dorovinės sąvokos. Vilnius, 1983 m.
3. L. Jekentaitė. Etika. Kaunas, 1993 m.
4. Etikos etiudai 6. Dorovinės vertybės. Vilnius, 1982 m.
5. J. Uzdila. Dorovinės asmenybės ugdymas šeimoje. Vilnius, 1993 m.

Leave a Comment