Civilinio proceso koncentruotumas

ĮVADAS

Lietuvoje vis dažniau yra kalbama ir diskutuojama apie proceso trukmę. Dažnas bylų atidėjimas ( ypač pirmosios instancijos teismuose ), įstatyme esamos gana palankios galimybės nesąžiningai šaliai vilkinti bylos nagrinėjimą, pirmosios instancijos teismų nuvertinimas ir aukštesniųjų instancijų per didelis sureikšminimas, tai, kad nėra bendros civilinio proceso teisės konsepcijos ( nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką ir bando užpildyti šią spragą ), bei daugelis aplinkybių lemia palankias bylų nagrinėjimo vilkinimo galimybes. Deja, išsamesnės analizės nei teisės praktikai, nei mokslininkai nėra atlikę. Būtų galima paminėti tiik profesoriaus V. Mikelėno darbus, pavyzdžiui, straipsnių ciklą “Quo vadis? arba eksperementuojama toliau ” ( “Justitia”1998, Nr.6; 1999, Nr1, 2, 4, 5-6), V. Nekrošiaus straipsnius ir knygą “Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės” ( “Justitia”2002, Vilnius ).
Proceso trukmės ir ekonomiškumo tema aktyviai diskutuojama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – tai pastaruosius dešimtmečius vienas iš pačių aktualiausių civilinio proceso mokslo klausimų. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė naująjį Civilinio proceso kodeksą ( įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d. ), kuriame šią problemą taip pat mėginama spręsti, paabandysiu šiame rašto darbe aptarti civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo idėjas.
Kuo greičiau ir teisingiau išnagrinėti kiekvieną civilinę bylą yra neabejotinas civilinio proceso teisės tikslas. Tai patvirtina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 6 straipsnio pirmojoje dalyje teigiama, jog ki

iekvienas asmuo turi teisę, kad “.jo byla būtų nagrinėjama per protingą laiką.”. Europos žmogaus teisių teismas remdamasis savo praktika jau suformulavo ir tam tikrus kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinama, kaip valstybė konkrečioje byloje laikėsi protingumo kriterijaus, – tai bylos sudėtingumas, šalių elgesys, teismo veikla vadovaujant bylos nagrinėjimui ir bylos reikšmė skundo pateikėjui. Nemažai dėmesio proceso koncentruotumui ir ekonomiškumui skiria ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vykdydamas jam priskirtą vienodo teismų praktikos ir teisės aiškinimo funkciją. Šio klausimu pasisakoma ne vienoje šio teismo nutartyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo: “civilinio proceso paskirtis – užtikrinti greitą ir teisingą privatinių ginčų išsprendimą, ginčijamų civilinių teisių bei pareigų nustatymą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis numato, kad nustatant kiekvieno asmens teises ir pareigas ar jam pareikštą kaaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Ši teisė laiduojama ir ieškovui, ir atsakovui, ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Todėl visi dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami nepažeisti kitų, ypatingai priešingus interesus turinčių dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir interesų, privalo savo procesinėmis teisėmis ( teise reikšti prašymus, teikti įrodymus, apskųsti procesinius teismų sprendimus ir kt.). CPK 128 straipsnio 6 dalis įtvirtina dalyvaujančių byloje asmenų pareigą, domėtis nagrinėjamos bylos ei
iga, veikti už greitą ir ir teisingą bylos išsaugojimą. Tuo būdu užtikrinamas civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, taip pat atskleidžiamas vienas iš svarbiausių procesinių teisių paskirties aspektų – garantuoti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Procesinės teisės įgyvendinimas tokiu būdu, kuriuo nepagrįstai, prieštaraujant šios subjektinės teisės paskirčiai, suvaržomos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, laikytinas piktnaudžiavimu teise – neteisėtu veiksmu. Iš neteisėtų veiksmų negali kilti jokios teisėtos pasekmės, teisė ir teismai negali pripažinti neteisėtų veiksmų bei ginti piktnaudžiaujančių teise asmenų interesus. Todėl procesinės teisės, kurias dalyvaujantis byloje asmuo įgyvendina, pažeisdamas kitų asmenų teises į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą bei šias teises atitinkančias paties byloje dalyvaujančio asmens pareigas, numatytas CPK 31 straipsnio 3 dalyje ir 128 straipsnio 6 dalyje, negali teismo būti pripažįstamos ar ginamos. Teismas, nustatęs, kad savo procesinėmis teisėmis asmuo piktnaudžiauja, privalo ex officio ( savo iniciatyva ) šalinti tokius neteisėtus veiksmus ir jų pasekmes”.
Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų valstybė Europos žmogaus teisių byloje ( nors ir ne civilinėje ) A. Šleževičius v. Lietuva jau pripažinta pažeidusi šiame konvencijos straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į kiek galima greitą jo bylos išnagrinėjimą.
Aktyviai yra ginčijamasi dėl to, kokių galių gali turėti teismas įgyvendindamas civilinio proceso koncentruotmo idėją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija yra vienareikšmė – kai procesas vilkinamas, teismas privalo būti aktyvus ir savo in
niciatyva šalinti bet kokį piktnaudžiavimą teise proceso metu. Kalbant apie proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą, būtinai iškyla klausimas, ką reiškia “teisingai” išnagrinėti bylą, apie kokią “tiesą” ( materialiąją, objektyviąją ar formaliąją ) kalbama. Kas yra svarbiau – teisingas sprendimas po dešimties metų ( kai jo niekam nereikia ) ar tikėtinai teisingas, bet priimtas greičiau? Ar civilinio proceso teisė turi siekti kuo ekonmiškesnio, pigesnio bylos nagrinėjimo ir kaip reiktų vertinti posakį “ teisingumas negali būti verinamas pinigais, nes tai pati save neįvertinama vertybė”? Jeigu pripažįstame civilinio proceso koncentruotumo idėją, kokios jos įgyvendinimo priemonės yra leistinos. Šie ir kiti klausimai bus aptariami mano rašto darbe.

DĖSTOMOJI DALIS
Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliosiantis Civilinio proceso kodeksas 2 skyriuje 7 straipsnyje labai aiškiai reikalauja laikytis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo. Jis nurodo:
1. Teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjas teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.
2. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausiančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.

Koncentruotumo ir ekonomiškumo idėja atsirado 1895 m. kai priimamas Austrijos civilinio pr

roceso kodeksas, kurio pagrindas – socialiojo civilinio proceso teorija. Socialinis civilinis procesas nereiškia kažko visiško naujo. Jis perėmė iš liberaliojo proceso ir rungimosi, ir dispozityvumo, ir viešumo, ir kitus principus, tačiau pasikeitė požiūris į proceso tikslus, paskirtį, kartu ir kai kurių principų, iki tol atrodžiusių nepajudinamais ( pirmiausiai rungimosi ir dispozityvumo ), traktavimas. Būtent šioje teorijoje buvo pagrįstas civilinio proceso koncentruotumo tikslas.

Socialiojo civilinio proceso teorijos kūrėjas yra Francas Kleinas. Jis suformulavo specialiuosius civilinio proceso tikslus – tai proceso aiškumas ir prieinamumas, ekonomiškumas, pigumas, kocentracija ( greitumas ) ir teisingo sprendimo byloje priėmimas. Ypač daug dėmesio Kleinas skyrė proceso koncentruotumo tikslui, kurį taip pat pavertė savarankišku civilinio proceso principu. Proceso koncentruotumo idėja jo nuomone, nėra savitikslis dalykas ( koncentruotumas vardan koncentruotumo ). Proceso koncentruotumą Kleinas sieja tiesiogiai su socialine progreso funkcija, būtinumu kuo greičiau atkurti ginčo pažeistus normalius visuomeninius ir ekonominius santykius.

Proceso koncentruotumo idėją labai vaizdžiai pagrindžia klasikine ir vadovėline tapusi Kleino mintis: “Teismo procese su laiku turi būti elgiamasi labai protingai. Kiekvienas teisinis konfliktas – tai rimtas asmenų santykių ir civilinės apyvartos pažeidimas. Kadangi visuomeninių santykių audeklą sudaro žmonės ir daiktai, kiekvienas toks pažeidimas yra susijęs su abiem šio audeklo elementais. Vietoj normalios ir darnios santykių, kurie padėtų visuomenės labui, plėtotės, teisinis konfliktas pasėja susierzinimą, priešiškumą ir pyktį.” Kleino nuomone, ilgas procesas trukdo taip pat priimti teisingą sprendimą byloje, nes kuo daugiau laiko praeina nuo konflikto atsiradimo iki sprendimo byloje priėmimo, tuo sunkiau nustatyti konfliktą sukėlusias priežastis, įsitikinti vienų ar kitų teiginių teisingumu.

Kleinas kalbėdamas apie proceso koncentruotumą, pirmiausiai iškelia konkretaus civilinės apyvartos dalyvio interesus bei visuomenės ir valstybės suinteresuotumą kuo greitesniu visuomeninių santykių normalizavimu. Pagrindinė šio principo užduotis – įgyvendinti greito proceso idėją ir kartu užtikrinti, kad kilęs socialinis konfliktas būtų kuo greičiau išspręstas. Kleino manymu, civilinio proceso koncentruotumas turi būti įgyvendinamas dviem būdais: 1) procesinės medžiagos ir 2) procesinių veiksmų koncentracija.

Kai kuriose valstybėse ilgą laiką buvo bandoma laikytis klasikinių dispozityvumo ir rungimosi principų sąvokų reformuojant kodeksą. Kas iš to išėjo, geriausiai rodo Italijos pavyzdys. Štai ką apie praėjusio amžiaus aštunto šimtmečio Italijos civilinį procesą rašo profesorius Nicolo Trockeris: “Normalus teismo procesas pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą nagrinėja teisėjas vienasmeniškai, trunka 521 dieną, o jei kolegialiai, – 871 dieną; apeliacinėje instancijoje vidutinė proceso trukmė yra 722 dienos, o Aukščiausiajame Teisme – 1125 dienos. Susumavę visus skaičius gauname vidutinę proceso trukmę Italijoje – septyneri metai penki mėnesiai ir trylika dienų.” Toliau profesorius pateikia puikią išvadą, kad “pilnas”, tačiau niekada nesibaigiantis teisingumas, kurio sprendimai yra priimami per vėlai, faktiškai gali sukelti daug didesnį neteisingumą nei mažiau “pilnas” tačiau greitas bylos išsprendimas. Prie šio teiginio belieka pridurti keletą minčių. Pirma, Europos žmogaus teisių teismas yra nubaudęs ne vieną valstybę dėl per ilgos proceso trukmės, konkrečiu atveju pripažindamas, kad bylinėjimasis metų metus pažeidžia žmogaus teisę į jo bylos išnagrinėjimą per protingą laiką. Antra valstybė nesuteikia žmogui didelės galimybės pasirinkti, kaip jam ginti, jo manymu, pažeistas materialiąsias subjektines teises: taikyti savigyną ar kreiptis į valstybinį teismą. Kiekviena civilizuota valstybė iš principo draudžia savigyną ( išskyrus būtinąją gintį ) šioje srityje ir verčia žmogų kreiptis į valstybinį teismą. Taikydama tokią “prievartą” valstybė prisiima ir tam tikrus įsipareigojimus, iš kurių vienas, be abejonės, yra kuo greitesnis ginčo išsprendimas ir teisinės šalių taikos atkūrimas. Kiek galima greičiau išnagrinėti kiekvieną bylą valstybė yra suinteresuota ir dėl grynai praktinių priežasčių. Ilga proceso trukmė iš principo reiškia, kad teisėjui priklausiančios nagrinėti bylos kaupiasi jo seife. To rezultatas – jau ne vienoje valstybėje susidurta su savita “bylų kamščio” problema ir iš to išplaukiančiu teismų perkrautumu bylomis. Ši situacija objektyviai skatina dar ilgesnę procesų trukmę ir visuomenės nepasitenkinimą “lėtu” teisminės valdžios darbu. Siekiant išvengti problemų, procesinis įstatymas turi būti lankstus ir suteikti teismui bent jau galimybę siekti, kad ginčas būtų išnagrinėtas jau per pirmąjį teismo posėdį.

Pradėdami kalbėti apie “teisingą” sprendimą civilinėje byloje , pirmiausiai reikia pacituoti profesoriaus V.Mikelėno išsakytą mintį: “Kaip bet kuris reiškinys, proceso operatyvumas turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Siekiant paspartinti bylų nagrinėjimą, nevalia pamiršti pagrindinio dalyko – teisingumo vykdymo kokybės. Greitai priimtas sprendimas, deja, ne visada teisingas”. Turima galvoje turbūt tai, kad pirmiausiai kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisingas, o paskui jau galima kalbėti apie proceso koncentruotumą ir kitus tikslus.

Kaip yra sprendžiama dažna materialiosios tiesos ir proceso koncentruotumo tikslų problema? Pacituosiu vieną Vokietijos profesoriaus W. J. Habscheido mintį šia tema: “Procese dažnai susiduriame su situacija, kai iš principo yra negalima įvairių procesinių tikslų ir principų harmonija. Proceso koncentracija ir optimalus tiesos išaiškinimas dažnai yra tuo pačiu neįgyvendinami dalykai. Jeigu norima sprendimo visiškai atitinkančio faktines ir teisines bylos aplinkybes, tenka atsisakyti efektyviausių proceso koncentruotumo būdų, o dažnai ir paties koncentruotumo tikslo. Jeigu norima tikrai pagreitinti bylos nagrinėjimą, bus sudėtinga skirti tiek daug laiko ir rūpestingumo išsiaiškinti tikrąsias bylos aplinkybes. Kitokio sprendimo šioje situacijoje nėra – nebent tik kompromisiniai sprendimai. Man atrodo, kad neabejotiną prioritetą reikėtų skirti būtent civilinės bylos nagrinėjimo koncentruotumo tikslui pasiekti.” Kitas Vokietijos profesorius D.Leipoldas taip pat konstatuoja, kad teisingumo ir greitumo konkurencijos problema yra labai aktuali ir nevienareikšmė: “praktikoje teisingumo ir greitumo konfliktas toli gražu negali būti laikomas išspręstu, jei pareigos rūpintis kuo greitesne proceso eiga ir sankcijų, kurios yra taikomos už nevykdymą, ribos kartais yra ginčitynos. Tad vienareikšmio atsakymo į klausimą šiuo atveju nėra pateikiama, o įstatymų normos paprastai yra suformuluojamos taip, kad teismui būtų palikta galimybė vertinti kiekvieną konkretų atvejį. Juk dažniausiai kalbama apie teismo teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, kuriuos šalis galėjo pateikti anksčiau. Teisėjas procese turi matyti ne vieną, o abi proceso šalis, be to, jis privalo atsižvelgti ir viešąjį interesą kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. Todėl jeigu teisėjas mato, kad šalis nori vilkinti procesą ir kartu pažeisti ne tik kitos šalies teises, bet ir nesiskaityti su valstybės bei teisingumo vykdymo sistemos intersais, jis turėtų ryžtingai imtis taikyti proceso koncentruotumo priemones, pavyzdžiui, atsisakyti priimti pavėluotai teikiamus įrodymus. Šiuo atveju proceso koncentruotumo ir sąžiningo proceso vedimo principai nukonkuruoja materialiosios tiesos principą procese ( salus populi,suprema lex esto! ). Kita vertus, jeigu matoma, kad šalis anksčiau nepateikė įrodymų dėl neapsižiūrėjimo ar kitų pateisinamų priežasčių arba tuo labiau jeigu jų apskritai negalėjo pateikti anksčiau, teismas, be jokios abejonės priims ir tirs byloje ( šiuo atveju nugali materialiosios tiesos principas ). Tam tikrais atvejais teismas turėtų turėti pasirinkimo teisę, atsisakyti priimti naujus įrodymus ar vis dėl to juos priimti. Ir pagaliau materialiosios tiesos ir proceso koncentruotumo vardan teismas turėtų turėti galimybę esant tam tikroms sąlygoms ( pvz., jeigu to reikia viešajam interesui ir pan. ) pats savo iniciatyva rinkti įrodymus. Taigi vienareikšmio atsakymo, kuriam principui turi būti taikoma pirmenybė nėra, jo ir negali būti, nes susiduriame su dviejų viešųjų interesų konkurencija. Todėl įstatymas turėtų būti tiek lankstus, kad leistų teismui nuspręsti, kas konkrečiu atveju yra svarbiau. Įstatymų leidėjas turėtų vienareikšmiškai ir kategoriškai išspręsti šią konkurencijos problemą, kad teisėjui priimant sprendimą nereikėtų baimintis aukštesnės instancijos teismo, o pagaliau pati valstybė įstatyme įvardytų tam tikras prioritetų gaires.

Kaip matėme, socialiosios civilinio proceso teorijos šalininkų nuomone, teisėjas procese turi būti aktyvus. Pagrindinis teismo aktyvumo akstinas yra išaiškinimo pareiga. Ši idėja kartu su kitomis socialiosios civilinio proceso idėjomis dabar yra pripažįstamos daugumos kontinentinės Europos valstybių civiliniame procese.

Aktyvus teisėjas jokiu būdu nereiškia, kad visiškai nuvertinamas šalių vaidmuo. Tam tikros teisėjo aktyvumo ribos, be jokios abejonės, egzistuoja ir nemažai šias ribas nubrėžia dispozityvumo, rungimosi ir nešališko teismo pricipai. Aktyvus teisėjo vaidmuo procese yra lemiamas kelių priežasčių. Pirmoji – teismo pareiga nustatyti materialiąją tiesą byloje. Jeigu teismas bus tik pasyvus stebėtojas, apie kokią mareialiosios tiesos nustatymo procese galimybę galima kalbėti. Kartu netenka prasmės ir vienas iš civilinio proceso viešųjų tikslų – užtikrinti tinkamą matreialiosios teisės realizavimą. Antra priežastis – bylos nagrinėjimo koncentruotumo principas. Tik aktyviai bendradarbiaudamas su šalimis, turėdamas galimybę patikslinti jų įrodinėjimo pareigą, pateikti joms klausimų ir duoti nurodymų, teismas gali tinkamai pasirengti nagrinėti bylą ir tuo užtikrinti, kad ji bus išnagrinėta per pirmąjį teismo posėdį. Pagaliau tik aktyvių galių turintis teisėjas gali imtis įstatyme numatytų priemonių prieš procesą vilkinančią šalį ar jos advokatą. Ir trečioji priežastis – tai realios šalių lygybės procese užtikrinimas, kai faktiškai jų galimybės nėra lygios. Procesas turi garantuoti, kad šalis nepralaimės bylos vien todėl, kad ji nėra tokia intelektuali ar iškalbi kaip jos priešininkė.

Proceso koncentruotumui svarbios visos įvardytos priežastys, nes antraip galima kalbėti tik apie bylos nagrinėjimo koncentruotumą dėl paties koncentruotumo. Tuo tarpu visos bylos nagrinėjimo pagreitinmo priemonės neturėtų atimti iš teisėjo galimybės prireikus įsikišti į bylos nagrinėjimo eigą ir daryti jai įtaką taip, kad būtų sudarytos sąlygos priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad visos įvardytos aktyvų teisėjo vaidmenį lemiančios priežastys kyla ne iš privataus, o iš viešojo suinteresuotumo bylos baigtimi. Todėl galima teigti, kad aktyvus teisėjo vaidmuo yra lemiamas ne privačių šalių, o viešojo inereso, t. y. viešųjų civilinio proseso tikslų.

Minėtina, kad proceso koncentruotumo principas buvo suformuluotas ir pagrįstas socialinio civilinio proceso teorijoje. Jo aiškinimas yra glaudžiai susijęs su kita teismo pareiga – teisingai išnagrinėti bylą ( paprastai formuluojant proceso tikslus kalbama apie greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ). Šių proceso tikslų pripažinimas ir atitinkamų principų suformulavimas ( bylos nagrinėjimo koncentruotumo, materialiosios tiesos principai ), be jokios abejonės, padrė nemažą įtaką kitų klasikiniais laikomų civilinio proceso principų turiniui. Tai dabar aprašysiu, kokią įtaką padarė civilinio proceso koncentruotumo ir teisingo bylos išnagrinėjimo principai klasikinių civilinio proceso principų turiniui.

Vienas iš pagrindinių principų, išaukštinantis ir nepajudinama vertybe laikantis civilinių santykių dalyvių autonomiją – rungimosi principas. Klasikinis jo turinys labai paprastas: tik ginčo šalys sprendžia, kokiais įrodymais ir kokiu būdu grįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus, o teismas į šį procesą nesikiša, tik prižiūri, kad ginčas vyktų pagal taisykles. Šalys geriausiai žino visa aplinkybes ir todėl geriausiai gali jas įrodyti. Tai, beja, garantuoja priešingi jų interesai.

Kitas pagrindinis civilinio proceso principas – dispozityvumas. Jo prasmė, kad tik šalis sprendžia, kaip naudotis savo procesinėmis teisėmis: kreipsis į teismą teisminės gynybos ar ne; kokius reikalavimus ar atsikirtimus ir įrodymus ji pareikš ( ir ar apskritai pareikš ) procese; sudarys taikos sutrtį ar ne; atsisakys pareikšto reikalavimo ar ne, ir pan. Trumpai tariant, proceso pradžia, jo turinys ir pabaiga yra išmtinės proceso šalies kompetencijos dalis.

Be rungimosi principo, bemaž didžiausią įtaką proceso koncentruotumo principas padrė žodinio bylos nagrinėjimo principo turiniui. Jo esmė ta, kad visi įrodymai, šalių kalbos, pasirengimas teisminiam nagrinėjimui ir pats teisminis nagrinėjimas vyksta žodžiu. Sprendimo pagrindu taip pat gali būti tik ta procesinė medžiaga, kuri buvo ištirta ir pateikta procese žodžiu. Šis principas tiesiogiai susijęs su teisminio nagrinėjimo betarpiškumo principu, kurio esmė ta, kad teismas savo sprendimą grindžia tik tais įrodymais, kuriuos pats tiesiogiai žodžiu ištyrė teismo posėdyje.

Proceso koncentruotumo principas ne tik lėmė daugelio pagrindinių procesinių principų turinį, bet ir kai kurių naujų principų atsiradimą. Pirmiausiai tai proceso ekonomiškumo principas. Aišku viena, kad abu šie principai yra neatsiejami – kalbant apie proceso koncentruotumą, kalbama apie jo ekonomiškmą, ir atvirkščiai. Proceso ekonomiškumo principas turi būti aptariamas keliais aspektais: jo reikšmė visos valstybės ekonomikai; valstybės išlaidų teisminei valdžiai funkcionuoti naudojimo racionalumas ir proceso šalių išlaidų taupymas. Pagrindinė priemonė pasiekti greito ir ekonomiško proceso, F.Kleino nuomone, yra aktyvus teisėjas, turintis plačius vadovavimo procesui ir procesinės medžiagos koncentracijos įgaliojimus. Ši idėja yra vis plačiau pripažįstama tarptautiniu mastu ir daugelyje valtybių ( pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Estijoje ir t. t. ) yra savaime suprantamas ir propaguojamas dalykas. Proceso ekonmiškumo aspektas F. Kleinui buvo svarbiausias ir todėl, kad tai buvo vienas iš argumentų, įrodančių viešąjį interesą proceso koncentruotumu.

XX amžiuje šis principas buvo plėtojamas toliau, atkreipiant dėmesį į kitus du proceso ekonomiškumo principo aspektus. Teigiama, kad teisingumo vykdymo ekonomiškumu turi būti stengiamasi neperžengti tam tikrų teisingumo vykdymo išlaidų ribų, kartu pabrėžiant, kad nuo to negali kentėti teisingumo vykdymo kokybė. Pripažįstama, kad civilinio proceso išlaidos – tai ne tik valstybės išlaidos visai teisingumo vykdymo sistemai ( atlyginimai teisėjams, pagalbiniam personalui, pastatų išlaikymo išlaidos ir pan. ), bet ir advokatų honorarai, šalių, liudytojų ir ekspertų laiko sąnaudos bei nematerialiosios vertybės, kaip antai: nervai, baimė ar psichologinis išsekimas. Būtina protingai elgtis su šiomis išlaidomis ir stengtis, kad kiekvienoje byloje būtų kuo mažesnės. Geriausias šių išlaidų taupymo būdas – greitas procesas.

Lietuvoje dažnai teigiama, kad padidinus teisėjų skaičių būtų išspresta teismų perkrautumo bylomis ir ilgos proceso trukmės problema. Gal ir galima pritarti šiai nuomonei, tačiau prieš tai būtina atsakyti į klausimą, ar pagrindinis teisėjo darbo įrankis – CPK – yra sutvarkytas taip, kad išnaudotos visos teisinės proceso pagreitinimo ir supaprastinimo galimybės? Tik atsakius į šitą klausimą teigiamai ir įsitikinus, kad net ir turėdami visas teisines sąlygas koncentruotai ( kartu ir taupiai ) išnagrinėti bylą ir jas aktyviai naudodami teismai vis tiek perkrauti bylomis, o procesai dėl to trunka ilgai, galima ir turima reikalauti didinti teisėjų skaičių. Atvirkščias variantas visiškai nepriimtinas. Jeigu pačiame įstatyme glūdi patogios proceso vilkinimo galimybės ir ilgos jo trukmės priežastys, tiesėjų skaičių galima didinti iki begalybės, tačiau nuo to problema nebus išspęsta. Toks teisėjų skaičiaus didinimas reikš ne tik neprotingą problemos sprendimo būdą, bet ir tiesioginį visuomenės pinigų ( juk biudžeto lėšos – tai surinkti mūsų visų mokesčiai ) švaistymą.

Tad pirmiausiai reikia tobulinti įstatymus, kad būtų sudarytos visos įmanomos ir leistinos greito ir ekonomiško proceso prielaidos. Procesas gali ir turi būti supaprastinamas ir pagreitinamas tiek, kad nebūtų peržengta materialiosios tiesos sprendžiant ginčą nustatymo reali galimybė. Kita vertus, įstatymas turi suteikti teismui visas priemones kovoti su proceso vilkintojais.

IŠVADOS

Civilinio proceso koncentruotumo idėja, kaip savarankiškas civilinio proceso tikslas ir principas, suformuluota socialiojoje civilinio proceso teorijoje, kurios pradininku yra laikomas austrų civilinio proceso kodekso kūrėjas F. Kleinas. Proceso koncentruotumo principas yra kildinamas iš socialinės proceso funkcijos bei visuomenės suinteresuotumo, kad ginčas būtų kuo greičiau išspręstas ir tarp šalių įsivyrautų teisinė taika. Esant savarankišką proceso koncentruotumo tikslą rodo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad byla būtų išnagrinėta per protingą laiką.

Proceso koncentruotumo principas neturi būti keliamas aukščiau kitų civilinio proseso principų. Atvirkščiai jis turi būti derinamas su būtinumu teisingai išspręsti bylą. Teisingas sprendimas byloje reiškia, kad juo turi būti nustatyta materialioji tiesa, t. y. teismas turi būti įsitikinęs arba beveik įsitikinęs esant faktinių bylos aplinkybių arba jų nesant. Pagrindinė priemonė, padedanti užtikrinti šių dviejų procesinių tikslų derinimą, – tai teisėjo išaiškinimo pareiga grindžiamas jo aktyvus vaidmuo procese ir šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu.

Iki priimant naująjį CPK, Lietuvos civilnio proceso teisėje nebuvo aiškiai išreikšto civilinio proceso koncentruotumo principo ir tikslo ( jį suformavo teismų praktika ), nepakako ir proceso koncentraciją užtikrinančių normų. Naujajame Lietuvos CPK pasirinktas socialinio proceso modelis, taigi neatsiejamu civilonio proceso tikslu ir principu tampa jo koncentruotumas, kuris pasiekiamas įtvirtinant aktyvaus teisėjo vaidmenį procese, jo išaiškinimo pareigą, šalių pareigą rūpintis proceso skatinimu, sprendimo už akių priėmimo bei pavėluotai pateiktų įrodymų atsisakymo priimti galimybes ir pan.

Norint iš esmės supaprastinti ir pagreitinti bylų ypatingąja teisena nagrinėjimą, naujajame CPK iš esmės keičiamas požiūris į šios teisenos esmę. Byla turi būti nuo pradžių iki pabaigos išnagrinėta, nesvarbu, yra ginčas ar jo nėra, teismas turi turėti neribotą galimybę rinkti įrodymus savo iniciatyva ir nuspręsti dėl bylo nagrinėjimo formos. Tikslingumas – tai vienintelis motyvas priskiriant ypatingajai teisenai ir teismui vienokių ar kitokių bylų nagrinėjimą. Dauguma ypatingąja teisena sprendžiamų klausimų yra vykdomosios valdžios kompetencijos dalis, todėl svarbu gerai apsvarstyti prieš priskiriant ypatingajai teisenai naujų bylų kategorijas, ypač kai kalbama apie vykdomosios valdžios kompetencijos siaurinimą.

Prie proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo pirmosios instancijos teisme daug prisideda atskirų civilinių bylų nagrinėjimo ypatumų įtvirtinimas, ypač kalbant apie “aiškias” bylas. Naujajame CPK tai užtikrina visiškai rašytinė ir pakankamai greita teismo įsakymo išdavimo procedūra; dokumentinis procesas; bylų dėl nedidelių sumų nagrinėjimo ypatumai.

Siekdamas įgyvendinti proceso koncentruotumo principą proceso atnaujinimo stadijoje, įstatymų leidėjas dalija į tris dalis: pareiškimo priėmimas ( sprendžia teismas neskelbdamas teismo posėdžio ), proceso atnaujinimo klausimo sprendimas ( sprendžia teismas žodiniame teismo posėdyje ) ir bylos nagrinėjimas atnaujintame procese ( teismas nagrinėja bylą žodiniame procese ).

LITERATŪROS SARAŠAS
1. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 1964 m. liepos 7 d. įstatymu.
2. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX – 743.
3. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, patvirtintas 2000m liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII – 1864.
4. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras. Vilnius., Mintis, 1980.
5. Lietuvos Respublikos Civilinis kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Vilnius., Justitia, 2001.
6. V. Mikelėnas. Civilinis procesas. I – II dalys. Vilnius., Justitia, 1997.
7. V. Mikelėnas. Quo vadis? arba eksperemntuojama toliau. Justitia, 1998, Nr 6; 1999, Nr 1, 2, 4, 5-6.
8. V.Nekrošius. Civilinio proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo galimybės. Teisė. 1998, Nr 32.
9. V.Nekrošius. Francas Kleinas apie civilinio proceso tikslus ir principus bei jų įgyvendinimo metodus. Teisė. 1999, Nr 33 (1).
10. V.Nekrošius. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius., Justitia, 2002.
11. M.A. Vikut. I.M. Zaicev. Graždanskij process Rossiji. Moskva., Jurist., 1999.
12. Spravočnik po gaždanskomu processu. Moskva., 2000.

PLANAS
I. Civilinio proceso teisės tikslas – kuo greičiau ir teisingai išnagrinėti civilnę bylą.
II. Civilinio proceso koncentruotumas ir ekonomiškumas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų ir principų.
a) F. Kleinas civilinio proceso teorijos kūrėjas.
b) Civilinio proceso koncentruotumo principas ir tiesos nustatymo procese problema.
c) Teisėjo vaidmens civiliniame procese ir proceso koncentruotumo principo santykio problema.
d) Bylos nagrinėjimo koncentruotumo principas ir jo įtaka ekonomiškumo principui.
III. Koncentruotumo principas naujajame Civilinio proceso kodekse.

LIETUVOS TESĖS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

CIVILINIO PROCESO KATEDRA

Policijos fakulteto

3.kurso 7grupės studento

neakivaizdinio skyriaus

Giedriaus Cegelsko.

Studijų knygelės nr.003161

RAŠTO DARBAS

PROCESO KONCENTRACIJOS IR EKONOMIŠKUMO

PRINCIPŲ ESMĖ IR REIKŠMĖ

Namų adresas: Vilniaus raj,
Juodšiliai, A.Mickevičiaus 17-2.

Tel: 698185

VILNIUS

2003

VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMUI

Ieškovė: Banga Petraitienė, gim. 1966m., gyv. Minties

g. 15 – 34, Vilniuje.

Atsakovas: Jonas Petraitis, gim. 1965m., gyv. Minties

g. 15 – 34, Vilniuje.

IEŠKININIS PAREIŠKIMAS

dėl santuokos nutraukimo

Su atsakovu nuo 1986 m. gyvename registruotoje santuokoje. Gyvenant santuokoje, gimė du vaikai – sūnus Jonas ( 1987 m. ) ir duktė Žaneta ( 1989 m.).
Atsakovas nuolat girtauja, naudoja prieš mane fizinį ir psichinį smurtą, įžeidinėja, nesirūpina šeimos reikalais, nepadeda auklėti ir išlaikyti vaikus. Dėl netinkamo ir agresyvaus atsakovo elgesio mes nebegyvename šeimyninio gyvenimo. Mūsų šeima iširusi ir nebegali būti išsaugota, todėl santuoka turi būti nutraukta ( LR Civilinio kodekso 3.60 str.).
Vaikų gyvenamoji vieta ir išlaikymas nėra nustatytas, todėl dėl aukščiau nurodytų priežasčių, prašau vaikus palikti man išlaikyti ir prižiūrėti.
Po skyrybų prašau palikti Petraitienės pavardę.
Vadovaudamasi LR Civilinio kodekso 3.60 str.,
p r a š a u :
santuoką tarp manęs ir atsakovo Jono Petraičio, įregistruotą 1986 m. vasario 10 d. Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje, nutraukti.

Priedas: santuokos liudijimas,

vaikų gimimo liudijmo nuorašai,

pažyma apie gaunamas pajamas,

pažyma apie gyvenamają vietą,

notaro patvirtinta sutartis dėl turto padalijimo,

žyminio mokesčio kvitas.

2003 m. vasario 11 d. Banga Petraitienė.

Leave a Comment