Civilinio proceso dalyviai

TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. CIVILINIO PROCESO DALYVIAI 4
1.1 DALYVAUJANTYS BYLOJE ASMENYS 4
1.2 ATSTOVAVIMAS TEISME 5
2. ŠALYS 6
2.1 ŠALIŲ TEISĖS IR PAREIGOS 6
2.2 PROCESINIS BENDRININKAVIMAS 7
2.3 BENDRININKŲ SANTYKIAI 7
2.4 NETINKAMOS ŠALIES PAKEITIMAS TINKAMA 8
2.5 NESĄŽININGA PROCESO ŠALIS 9
3. TRETIEJI ASMENYS 10ĮVADAS
Civilinio procesinio teisinio santykio dalyvius galima skirtyti į įvairias grupes pagal tai, kokiais kriterijais vadovaujamasi. Pagal atliekamą vaidmenį visi civilinio procesinio teisinio santykio dalyviai gali būti skirstomi į nagrinėjančius ir sprendžiančius civilines bylas (teismas) ir dalyvaujančius jas nagrinėjant ir sprendžiant (šalys, tretieji asmenys, liudytojai, ekspertai ir pan.). Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi proceso dalyviai gali būti skirstomi į byloje dalyvaujančius asmenis ir kitus proceso dalyvius. Manytume, abu skirstymai nėėra visiškai išsamūs, nes neapima visų civilinio procesinio teisinio santykių dalyvių. Pirmuoju atveju vargu ar galima kalbėti apie teismo antstolio, kuris yra pagrindinis vykdant teismo sprendimą, priskyrimą prie kurios nors iš išvardintų grupių, nes jis nenagrinėja ir nesprendžia civilinių bylų, taip pat nedalyvauja jas nagrinėjant ir sprendžiant. Antrasis skirstymas apskritai neapima nei teismo, nei teismo antstolių. Tiesa, būtų galima teigti, kad teismas ir teismo antstolis yra kiti proceso dalyviai, nes jie nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimis, tačiau toks teiginys, be abbejo, būtų dirbtinis. Atsižvelgiant į specifinę funkciją vykdant teisingumą, nurodyti teismą ir teismo antstolį kartu su liudytojais, vertėjais ir ekspertais būtų tolygu liūto prilyginimui didelei katei.
Atsižvelgiant į tai, visi civilinio procesinio teisinio santykio dalyviai pagal vaidmenį civiliniame procese skirstomi į:
1) vykdančius teisingumą ir už

žtikrinančius teismo sprendimo įgyvendinimą;
2) proceso dalyvius (tai byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti proceso dalyviai).
Šiame referate plačiau aptarsime būtent antrąjį punktą – civilinio proceso dalyvius. Įvardinsime jų procesines teises ir pareigas bei vaidmenį civiliniame procese.1. CIVILINIO PROCESO DALYVIAI
Civilinio proceso dalyviai yra dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai. Dalyvaujantys byloje asmenys nuo kitų asmenų skiriasi tuo, kad jie turi būti teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Civilinio Proceso Kodekso (toliau – CPK) 37 straipsnis dalyvaujančiais byloje asmenis įvardija: šalis, t.y. ieškovą ir atsakovą; trečiuosius asmenis; valstybės, savivaldybių institucijas, kitas įstatymuose numatytas organizacijas bei prokurorą, pareiškusius ieškinį kitų asmenų interesams ginti. Prie dalyvaujančių byloje asmenų priskiriami ir pareiškėjai bei suinteresuoti asmenys, kreditorius bei skolininkas. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi ir minėtų asmenų atstovai. Geriau įsivaizduoti pagrindinius civilinio proceso dalyvius paavaizduoti padės 1 paveikslas.
1 paveikslas
Civilinio proceso dalyviai

Šaltinis: sukurta autoriaus.1.1 Dalyvaujantys byloje asmenys
Visi proceso dalyviai pagal teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi gali būti skirstomi į tris grupes – tai teismas, byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti proceso dalyviai. Taigi galima būtų teigti, kad sąvoka „byloje dalyvaujantys asmenys“ yra apibendrinamoji. Ji apima tuos proceso dalyvius, kuriems būdingas teisinis (materialusis ir procesinis arba tik procesinis) suinteresuotumas bylos baigtimi. Pagal CPK byloje dalyvaujantys asmenys yra proceso šalys, jų atstovai, tretieji asmenys (tiek pareiškiantys, tiek nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų) ir jų atstovai be

ei atitinkamus prašymus ypatingosios teisenos bylose pateikiantys pareiškėjai ir suinteresuoti šiose bylose asmenys. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškus ieškinį viešajam interesui apginti CPK 49 straipsnio tvarka atitinkamai visada yra ieškovai byloje.
Vienose CPK straipsniuose sąvoka „byloje dalyvaujantys asmenys“ vartojama tik norint pabrėžti, kad atitinkamą procesinį veikimą gali atlikti visi išvardyti asmenys. Kai kuriuose straipsniuose vartojama sąvoka „šalys“, nes būtent dėl jų vyksta visa bylos nagrinėjimo procedūra. Tačiau šitai jokiu būdu nereiškia, kad atitinkamus procesinius veiksmus gali atlikti tik ieškovas arba tik atsakovas. Iš CPK 46-47 straipsnių matyti, kad tretieji asmenys turi visas šalių teises ir pareigas (išskyrus tam tikras išimtis, taikomas tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų). Savo ruožtu ir atstovai, kurie veikia atstovaujamojo vardu ir interesais, turi jiems suteiktas procesines teises ir pareigas. Tad jeigu, pavyzdžiui, sakoma, kad apeliacinį skundą byloje gali paduoti šalys, šitai taip pat reiškia, jog tokią teisę uri ir tretieji asmenys (tiek pareiškiantys, tiek nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų) bei atstovai, jeigu jie veikia šalies ar trečiojo asmens vardu.1.2 Atstovavimas teisme
Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą. Valstybei teisme atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota arba kita institucija. Valstybei teisme taip pat gali atstovauti atstovai pa
agal pavedimą.
Kalbant apie atstovavimą civiliniame procese pirmiausiai reikia išskirti tai, kad atstovai gali būti tik fiziniai asmenys, atitinkantys CPK nustatytus reikalavimus. Atstovavimas gali būti sutartinis ir pagal įstatymą. Savo ruožtu sutartinis atstovavimas dar gali būti savanoriškas (kai kalbame apie asmens teisę turėti atstovą byloje) ir privalomasis (kai kalbame apie asmens pareigą turėti atstovą tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti). Daugeliu atvejų civiliniame procese yra savanoriškas sutartinis atstovavimas, tačiau CPK ir CK nustatytais atvejais turėti procesinį atstovą yra asmens pareiga. Esant privalomajam atstovavimui tam tikrus procesinius veiksmus (pvz. surašyti kasacinį skundą) gali atlikti tik atsakovas. Priešingu atveju procesinis veiksmas turėtų būti pripažintas neatliktu.
Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad atstovas procese visiškai pakeičia atstovaujamą asmenį. Tai reiškia, kad atvykus į teismo posėdį atstovui laikoma atvykus pačia atstovaujamą šalį. Jeigu jos realiai nėra, neatvykimo priežasčių nereikia aiškintis. Visgi nukrypti nuo bendrosios taisyklės, kad atstovo atvykimas laikomas tinkamu atstovaujamojo atvykimu, galima tik vienu atveju, t.y. kai teismas pripažįsta šalies atvykimą būtinu. Tokiu atveju konkrečiam veiksmui atlikti į teismą turi atvykti būtent pati šalis, o ne jos atstovas. Nors, be abejo, galima situacija, kai į tokį teismo posėdį atvyks ir šalis, ir jos atstovas.2. ŠALYS
Civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Tais atvejais, kai pa
areiškiamas ieškinys viešajam interesui apginti, ieškovu tokioje byloje yra institucija, pareiškusi ieškinį. Ieškovas ir atsakovas neabejotinai yra svarbiausi dalyvaujantys byloje asmenys. Jie turi atitinkamas teises ir pareigas (CPK 42 straipsnis). Remdamasis dispozityvumo principu, ieškovas taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus arba atsisakyti ieškinio, o atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Be teisių, šalys civiliniame procese turi ir pareigas.
2.1 Šalių teisės ir pareigos
Šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ar nutarimus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims suteikia CPK. Ieškovas taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Šalys taip pat gali reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai.
Pagal CPK 46 straipsnio 2 dalies nuostatas visas ieškovo teises ir pareigas turi ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus. Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį šalies teises ir pareigas turi ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, išskyrus teises, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, ir teisę reikalauti priverstinai vykdyti sprendimą. Atstovas civilinėje byloje veikia atstovaujamojo vardu ir interesais, tad galima teigti, kad jis tarsi pakeičia atstovaujamą šalį. Taigi atstovas turi visas procesines atstovaujamojo teises ir pareigas.2.2 Procesinis bendrininkavimas
Ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams, jeigu ieškinio dalykas yra:
1) bendrai pagal įstatymus jiems priklausančios teisės arba pareigos (privalomas bendrininkavimas);
2) to paties pobūdžio reikalavimai arba įsipareigojimai, pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas (neprivalomas bendrininkavimas).
Dažniausiai situacija, kai kurią nors šalį sudaro asmenų daugėtas, kyla iš santykių, pagrįstų bendrąja nuosavybe ir prievolių nedalumu bei solidarumu. Byloje privalant konstatuoti esant tam tikrą teisinį santykį ar jos nesant, procesas turėtų apimti visus tokio santykio dalyvius. Kita vertus, bendrininkavimas byloje galimas ir kai kyla ginčas iš dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių teisinių santykių ir visus ginčijamus klausimus tikslinčiau išspręsti viename procese. Tokiais atvejais bendrininkavimą lemia būtent tikslingumas, nes teisiškai ginčijamais klausimais galimi visiškai savarankiški procesai.
2.3 Bendrininkų santykiai
Dėl bendrininkų santykių pasakytina, kad iš esmės kiekvienas veikia savarankiškai, savo vardu. Tai reiškia, kad konkretūs konkrečių bendrininkų atlikti procesiniai veiksmai ir jų sukeliami padariniai susiję tik su jais asmeniškai ir negali būti taikomi kitiems bendrininkams. Savo ruožtu neatlikus tam tikro procesinio veiksmo neigiamų padarinių gali atsirasti tiems bendrininkams, kurie jo neatliko. Numatytos tam tikros šios taisyklės, išimtys ir pirmiausia tais atvejais, kai turimas omenyje privalomasis (įstatymais pagrįstas) bendrininkavimas. Tada bendrininkai laikoma viena, nedaloma šalimi. Šios išimtis esmė, kad nors kiekvienas bendrininkas veikia savarankiškai, tačiau konkretaus bendrininko atliktas procesinis veiksmas galioja visiems kitiems bendrininkams. Įstatymas šią sąlygą riboja viena sąlyga, numatydamas, kad šių padarinių kitiems bendrininkams atsiranda tik jeigu jiems tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą, tačiau į posėdį jie neatvyko be svarbios priežasties. Privalomojo bendrininkavimo esmė lemia ir tai, kas bet kuriems veiksmams, susijusiems su disponavimu ginčo dalyku, reikia visų bendrininkų sutikimo. Įstatymas numato, kad tokio sutikimo nereikia, jeigu atitinkami veiksmai atliekami neperžengiant savo reikalavimų ar įsipareigojimų ribų.
Į teismo posėdį kviečiami visi bendrininkai, išskyrus tais atvejus, kai kuriems iš jų byla jau baigta (priimtas dalinis sprendimas). Dėl neatvykusio bendrininko gali būti priimtas sprendimas už akių, išskyrus atvejus, kai bendrininkavimas yra privalomas (tada užtenka bent vieno iš bendrininkų atvykimo į bylos nagrinėjimą).
Bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam bendrininkui arba turėti bendrą atsakovą, aišku, jeigu nėra jų interesų kolizijos. Kai įgaliojama teismo posėdyje, užtenka, kad šitai bus išreikšta žodžiu, įrašyta į teismo posėdžio protokolą ir visų bendrininkų pasirašyta. Kitais atvejais vienas iš bendrininkų turėtų būti įgaliojamas atstovauti vadovaujantis bendrosiomis CPK taisyklėmis.
Kalbant apie teismo išlaidas procesinio bendrininkavimo atveju, reikėtų remtis bendrąja taisykle, kad teismas jas skirsto vadovaudamasis lygių dalių principu. Tačiau kai bendrininkų teisės ar pareigos aiškiai nelygios, teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo. Atkreiptinas dėmesys, kad už išlaidas, kurių atsirado dėl vieno iš bendrininkų procesinių veiksmų, atliktų asmeniniais interesais, kiti bendrininkai neturėtų atsakyti. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas bylas, kur atstovai yra keli asmenys, teismas privalo išspręsti visų atsakovų pareigų klausimą.
2.4 Netinkamos šalies pakeitimas tinkama
Netinkama šalis civiliniame procese – tai asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir neturi atitinkamai reikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) arba pareigos atsakyti (netinkamas atsakovas). Proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo atžvilgiu teismo teisė esant tam tikroms sąlygoms pakeisti net.inkamą šalį tinkama padeda greičiau išspręsti ginčą. Netinkama šalis pakeičiama tinkama pagal tam tikras taisykles:
1) pakeisti netinkamą šalį paprastai galima nagrinėjant bylą iš esmės arba vykstant parengiamajam teismo posėdžiui. Be jokios abejonės, tikslinčiau netinkamą šalį keisti būtent rengiantis teisminiam nagrinėjimui, nes nereikės daryti pertraukos nagrinėjant bylą iš esmės;
2) atsižvelgiant į dispozytivumo principą civiliniame procese, pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) galima tik pradinio ieškovo sutikimu. Tačiau prašymas pakeisti netinkamą šalį gali būti bet kurios šalies, taip pat bylą nagrinėjančio teismo iniciatyvos reikalas. Svarbu, kad pradinio ir tinkamo ieškovo sutikimas būtinas visais atvejais;
3) keisdamas netinkamą šalį, teismas atideda bylos nagrinėjimą ir ją pakeitęs nagrinėja bylą iš naujo. Nagrinėti bylą toliau, nuo to momento, kai ji atidėta, galima tik pakeistos šalies prašymu. Šiuo atžvilgiu prašymui turėtų būti prilyginta ir tokia situacija, kai teismui pasiūlius šalis sutiks (neprieštaraus), kad byla būtų nagrinėjama toliau.
Jeigu pradinis ieškovas nesutinka būti byloje pakeistas:
1) sutinkantis įsitraukti į procesą tinkamas ieškovas teismo įtraukiamas į bylą kaip trečias asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus;
2) tinkamam ieškovui nesutinkant būti įtrauktam į procesą, teismas bylą nagrinėja iš esmės ir ieškinį atmeta.
Jeigu pradinis ieškovas sutinka būti pakeistas:
1) tinkamam ieškovui nesutinkant įsitraukti į procesą, teismas nutraukia bylos nagrinėjimą motyvuodamas tuo, kad ieškovas atsisakė pareikšto ieškinio;
2) tinkamam ieškovui sutinkant įsitraukti į procesą, teismas tiesiog pakeičia šalis.
Keičiant netinkamą atstovą:
1) ieškovui sutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas tiesiog pakeičia netinkamą atsakovą tinkamu;
2) ieškovui nesutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.
2.5 Nesąžininga proceso šalis
2001 metai: pasak teisingumo ministro Vytauto Markevičiaus, “apibūdinant šiuo metu galiojantį Civilinio proceso kodeksą (priimtas 1964 metais), tenka konstatuoti, kad jis visiškai neužtikrina šiuolaikiniam civiliniam procesui keliamų užduočių realizavimo – egzistuoja gana neribotos bylų vilkinimo galimybės nesąžiningai proceso šaliai, neaiškios teismo ribų galios ir pan.”
2001 metų CPK projekte siekiama užtikrinti, kad nesąžininga proceso šalis neturėtų galimybių vilkinti bylą, tuo pačiu užtikrinant operatyvesnį teismo procesą, greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atstatymą. Todėl Civilinio proceso kodekso projekte didelis dėmesys skiriamas pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijai. Tuo siekiama, kad šalys jau iki bylos nagrinėjimo žinotų viena kitos pozicijas, būtų pateikiami bei surenkami reikiami įrodymai, kurie turi reikšmės bylos nagrinėjimui ir byla būtų išnagrinėta jau per pirmąjį teismo posėdį. Projekte įtvirtintas sprendimo už akių institutas, kuris numato tam tikras neigiamas pasekmes šaliai, atsainiai žiūrinčiai į teismo procesą. Teisėjui suteikta teisė aktyviai dalyvauti nagrinėjant bylą. Teismas savo iniciatyva gali rinkti ir pateikti įrodymus, taip pat nepriimti įrodymų, kurie galėjo būti pateikti anksčiau. Todėl teismas, priimdamas sprendimą už akių, patikrins, kad kiekvienam reikalavimui pagrįsti būtų pateikti reikiami įrodymai, o ne automatiškai tenkins pareikštą ieškinį, kai neatvyksta atsakovas.
Svarbi šio CPK projekto naujovė – šalių ir trečiųjų asmenų pareiga prisiekti apie duodamų paaiškinimų byloje teisingumą. Šiuo metu, įstatymas praktiškai leidžia šalims duodant paaiškinimus meluoti. Tiesa, šalis turi teisę atsisakyti duoti parodymus, jeigu tai reikš parodymus prieš save ar savo artimuosius giminaičius, tačiau, jeigu ji duoda paaiškinimus – privalo prisiekti,.3. TRETIEJI ASMENYS
Tretieji asmenys gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus ir nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Aptarsime kiekvieną iš jų.
3.1 Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus
Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, yra byloje dalyvaujantys asmenys, kurie įsitraukia į jau prasidėjusį procesą ir turi visas ieškovo teises ir pareigas. Nuo bendraieškių jie skiriasi tuo, kad jų interesai yra priešingi pirminių šalių interesams. Bet kokiu atveju tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi turėti su ginčo dalyku susijusį savarankišką reikalavimą jau vykstančiame procese. Iš esmės tai yra savarankiškas ieškovas, kuris gali ginti savo teises visiškai savarankiškame procese, tačiau greitumo ir ginčo išnagrinėjimo teisingumo požiūriu tikslinčiau visus šiuos reikalavimus nagrinėti vienoje byloje.
Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, įsitraukia į procesą pareikšdamas teismui savarankišką ieškinį ir šis savo ruožtu turi atlikti visus ieškinio pareiškimui keliamus reikalavimus, taigi ir turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu. Kadangi turi visas ieškovo teises ir pareigas, tik patys tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, gali apsispręsti, dalyvauti procese ar ne. Teismas turi teisę jiems tik pranešti apie galimybę įsitraukti į procesą, tačiau negali jų įtraukti į procesą savo iniciatyva. Proceso koncentruotumo atžvilgiu, be abejo, geriau, kai visas galimybes dalyvauti procese teismas išaiškina jau rengdamasis teisminiam nagrinėjimui. Spręsdamas, tenkinti ar ne trečiojo asmens prašymą įtraukti jį į procesą, bylą nagrinėjantis teismas taip pat turėtų atsižvelgti, kaip geriau bus pasiekta proceso koncentruotumo. Pavyzdžiui, kokį prašymą, pareikštą prieš pat baigiamąsias kalbas, teismas, jeigu asmeniui įsitraukus prireiks tirti daug papildomos medžiagos, turėtų atsisakyti tenkinti ir išaiškinti asmeniui teisę, pareikšti ieškinį bendrąja tvarka. Bet kokiu atveju trečiojo asmens įtraukimo į procesą klausimas turėtų būti sprendžiamas teismo nutartimi. Ši priimdama tiesiog teismo posėdyje arba jo neskelbiant, jeigu atitinkamas prašymas pareikštas ne per teismo posėdį.
3.2 Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, iš esmės skiriasi nuo trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, tuo, kad procese jie nereiškia jokio savarankiško reikalavimo dėl ginčo dalyko. Tad šiuo požiūriu jie nėra ieškovai pirminių šalių atžvilgiu, kaip kad yra trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, atveju. Absoliučia dauguma atvejų trečiųjų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia grynai procesiniu suinteresuotumu bylos baigtimi. Tai reiškia, kad jų interesą byloje lemia tai, jog nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese (pvz. nagrinėjant notariškai patvirtintos sutarties pripažinimo negaliojančia bylą, su atitinkama šalimi kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, turėtų būti įtrauktas ir notaras, nes pripažinus sutartį negaliojančia jam gali būti pareikštas regresinis ieškinys dėl patirtos žalos atlyginimo) arba kartais ir byloje priimtas sprendimas gali pabloginti trečiojo asmens padėtį (pvz. priteisus vaikui alimentus, kitiems vaikams jau mokami alimentai paprastai atitinkamai sumažės). Kad apgintų savo ateities interesus, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, įsitraukia ar yra įtraukiamas į procesą dalyvauti su ta šalimi, kuri ateityje galėtų tapti jos ieškovas. Trečiasis asmuo gali veikti tik šalies, su kuria dalyvauja, interesais. Šitai, beje, lemia ir pati jos procesinė sudėtis – suinteresuotumas išvengti regresinio ieškinio ar kitokio savo teisinės padėties pablogėjimo.

Taigi, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nėra šalis, todėl įstatymų leidėjas su išlyga suteikia jai šalies teises. Toks trečiasis asmuo turi visas š.alies teises, išskyrus teisę disponuoti ginčo dalyku ir reikalauti priverstinai įvykdyti sprendimą. Dėl tos pačios priežasties trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, gali įsitraukti į procesą ne tik savo iniciatyva, bet ir tiek šalių prašymu, tiek paties bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Nors įstatymas ir leidžia trečiajam asmeniui įsitraukti į procesą iki baigiamųjų kalbų pradžios, tačiau teismas turėtų stengtis visus su trečiaisiais asmenimis susijusius klausimus išspręsti rengdamasis teisminiam nagrinėjimui. Kadangi įtraukti tokius asmenis į procesą dažniausiai yra teismo teisė, nagrinėjant bylą teisme tokie asmenys turėtų būti įtraukiami į procesą tik jeigu šitai neprieštaraus proceso koncentruotumo principo įgyvendinimui.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, įsitraukdami į procesą neturi pareikšti ieškinio, nes nėra ieškovai. Jeigu į procesą jie nori įsitraukti vykstant teismo posėdžiui, užtenka atitinkamo žodinio prašymo (jis turėtų būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą), o kitais atvejais pakanka laisvos formos motyvuoto rašytinio prašymo. Trečiojo asmens įtraukimo į procesą klausimą teismas turėtų išspręsti priimdamas nutartį. Ši priimdama teismo posėdyje arba jo neskelbiant.

4. PROKURORAS, VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJOS
Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu.
4.1 Teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti
Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys turi teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti bei teisę duoti išvadą byloje. Ieškinio viešajam interesui apginti institutas yra gana naujas Lietuvos civiliniame procese. Jis atsirado iš teisės pareikšti ieškinį kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams apginti, tačiau yra keletas esminių naujovių:
1) ieškovas byloje visada atitinka valstybės ar savivaldybės institucija ar prokuroras, pareiškiantys ieškinį;
2) ieškinio dalykas yra reikalavimas apginti viešąjį interesą.
Teisę pareikšti tam tikrą ieškinį procese atitinkamos institucijos turės tik jeigu šitai bus įsakmiai nurodyta įstatyme. Jame gali būti formuluojama dvejopai: arba numatant bendrojo pobūdžio teisę pareikšti ieškinius viešajam interesui apginti, arba nurodant konkrečią kategoriją bylų, kai toks ieškinys galimas. Minėta, kad įstatymai gali būti numatyti ir tam tikros institucijos bendrąją teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti. Suformuluoti išsamios viešojo intereso sąvokos neįmanoma, todėl konkrečius atvejus turėtų pateikti teismų praktika. Pripažindama tam tikrus ieškinius skitais viešajam interesui apginti, ji pamažu suformuluos ir pačią viešojo intereso sąvoką.
Dažniausiai ieškinys viešajam interesui apginti reikš, kad byloje priimtas sprendimas tiesiogiai arba netiesiogiai veiks ir konkrečių asmenų materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Todėl atsižvelgdamas į tai, kiek byloje priimtas sprendimas veiks šių asmenų teises, teismas turėtų juos įtraukti į bylą kaip bendrininkus.
Kalbant apie ieškinio pareiškimo viešajam interesui apginti turinio ypatumus atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad jame valstybės ar savivaldybės institucija ar prokuroras turėtų nurodyti ir įstatymą, suteikiantį jiems teisę reikšti tokį ieškinį ir, jeigu ši teisė yra bendrojo pobūdžio, pagrįsti viešąjį interesą esant konkrečiam ginčijamam materialiajam teisiniam santykiui. Reikiamų duomenų nenurodymas ieškinio pareiškime yra pagrindas teismui priimti nutartį ir skirti terminą trūkumams pašalinti, nes juos nurodyti ieškinyje reikalauja CPK nuostatos. Nagrinėdamas bylą nustatęs, kad institucija neturi teisės pareikšti ie.škinį viešajam interesui apginti arba kad viešasis interesas konkrečiu atveju nėra pažeistas, teismas atsisakys tenkinti ieškinį.
Kitas svarbus klausimas, kokia valstybės ar savivaldybės institucijos, pateikiančios byloje išvadą, procesinė padėtis. Į šį klausimą padeda atsakyti institucijų dalyvavimo byloje tikslas – jos byloje turi išreikšti objektyvią ir nešališką nuomonę, kaip geriau užtikrinti atitinkamų asmenų (pvz. nepilnamečių vaikų ar neveiksnių asmenų) interesus. Taigi šios institucijos negali būti teisiškai suinteresuotos bylos baigtimi, nes kitais šitai reikštų, kad jos negali pateikti byloje objektyvios, nešališkos išvados,
4.2 Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų procesinės teisės ir pareigos
Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip.
Dėl asmenų, pareiškiančių ieškinį viešajam interesui apginti, procesinių teisių nekyla jokių didesnių, nei teorinių abejonių, nei praktinių problemų. Šie asmenys yra ieškovai, tad turi visas jų teises ir pareigas. Kadangi jie paprastai veikia valstybės vardu, įstatymai gali numatyti tam tikrus jų procesinių teisių ir pareigų ribojimus arba papildomas jų įgyvendinimo ir vykdymo sąlygas.
Valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti, turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus.
4.3 Prokuroras civiliniame procese
Vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų yra dispozityvumas, tai yra niekas negali būti verčiamas kreiptis į teismą prieš savo valią. Tiesiogine prasme šis principas reikštų, kad negalima situacija, kai asmuo kelia bylą kito asmens interesais. Tačiau dispozytivumo principas turi ir išimčių. Gyvenime yra įvairių atvejų, kai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių žmogus negali apginti savo teisių. Taip yra, kai pažeidžiamos neveiksnių asmenų teisės ir jis pats negali apsiginti, kai asmuo nesikreipia į teismą su reikalavimu apginti savo pažeistas darbines teises (baimė prarasti darbą nežinant, kad yra teisė kreiptis į teismą). Privatinėje teisėje gausu teisės normų, griežtai nustatančių šalių teises ir pareigas siekiant apginti ne tik asmenų, bet ir visuomenei rūpimus interesus.
Šalia privataus intereso egzistuoja ir viešasis interesas. Riboti asmens laisvę viešojo intereso labui sąlygoja objektyvūs visuomenės raidos veiksniai: moraliniai, ekonominiai, galų gale tiesiog žmoniškieji, kad būtų garantuota įvairių visuomenės sluoksnių interesų pusiausvyra. Be to, civilinėje byloje kiekviena šalis turi savo interesus. Tuo tarpu visuomenė yra suinteresuota teisingu ir pagrįstu sprendimu, t.y. socialine visuomenės narių taika. Tiems tikslams pasiekti ir nustatomos išimtys iš dispozytivumo principo, kai asmens interesą gali ginti kitas asmuo, kada viešojo intereso laikymusi yra suinteresuota visa visuomenė.
Kadangi viešasis interesas – tai pirmiausiai visuomenės interesas, todėl teisėtą ir pagrįstą viešąjį interesą būtina ginti.
Vienas iš tokio viešojo intereso gynėjų civiliniame procese yra prokuroras – specialus valstybės pareigūnas, kuris privalo reaguoti į viešojo intereso pažeidimus. Galėjimas kreiptis į teismą yra viena iš tokio reagavimo formų. Ar tai reiškia, kad prokuroras, šiuo atveju ginantis asmens interesus, yra ieškovas? Tai problematika. Ieškovu pripažįstamas asmuo, kurio interesais pareikštas ieškinys (CPK 5, 56 straipsniai). CPK 30, 55, 56 straipsnių analizė leidžia teigti, kad asmenys, pareiškiantys ieškinį ne savo interesais, nėra laikomi ieškovais. Dalyvaudami civiliniame procese jie užima savarankišką padėtį ir turi tik procesines teises ir pareigas.
Vadovaudamasis 1994 m. spalio 13 d. prokuratūros įstatymo 31 straipsniu, prokuroras turi teisę savo iniciatyva pareikšti ieškinį ir ginti civiliniame procese pažeistas asmens teises tik tais a.tvejais, kai pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, nepilnamečių, invalidų bei asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises, interesai. Naujajame Civilinio proceso kodekse šie klausimai turėtų būti suformuluoti aiškiau. Būtų tikslinga prokurorą, pareiškusį ieškinį kito asmens interesais, pripažinti ieškovu procesine teisine prasme. Šiuo metu prokuroro padėtis yra dviprasmė, nes įstatymas tiksliai nenurodo, kaip yra iš tikro. Taigi, šalia prokuroro yra ir ieškovas materialia teisine prasme, kurio interesai gali ir nesutapti su viešąjį interesą reiškiančio prokuroro.
Lietuvoje iki 1994 m. galiojęs CPK 53 straipsnis numatė dvi prokuroro dalyvavimo civiliniame procese formas:
1) prokuroras galėjo pareikšti ieškinį ginti kitų asmenų teises bei saugomus interesus. Prokuroras galėjo inicijuoti civilinį procesą ne tik pirmąja instancija, bet ir teikti kasacinį skundą (apeliacinio proceso tuo metu įstatymas numatė);
2) jis galėjo įstoti į bylą nesvarbu kurioje proceso stadijoje, jeigu to reikalavo valstybės ar visuomenės interesų arba piliečių teisių bei įstatymo saugomų interesų apsauga.
Prokuroro galimybės dalyvauti civiliniame procese įstatymas neribojo, nes šis jo dalyvavimas nebuvo saistomas tik viešojo intereso gynimu. Atskirais atvejais prokurorui dalyvauti civiliniame procese buvo būtina. Pavyzdžiui, tėvystės teisių atėmimo, pripažinimo nežinia kur esančiu ir kitose bylose.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje prokuroro institucijai buvo skirtas vienintelis, labai lakoniškas 118 straipsnis, reglamentuojantis galimybę prokurorui dalyvauti tik baudžiamajame procese. Tokia situacija, matyt, leido kilti diskusijai, kad prokuroro dalyvavimas civiliniame procese esąs antikonstituciškas. Ši diskusija baigėsi tuo, kad 1993 m. Skuodo ir Šiaulių rajonų apylinkės teismai, vadovaudamiesi Konstitucijos 110 straipsniu, kreipėsi į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar CPK 53 straipsnis ir tuometinio prokuratūros įstatymo 21 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 118 straipsniui. Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad CPK 53 straipsnio nuostata dėl prokuroro teisės kreiptis į teismą su pareiškimu ginti kitų asmenų teises bei įstatymų saugomus valstybės interesus neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau CPK 53 straipsnio norma, leidžianti prokurorui įstoti į bylą nesvarbu kurioje stadijoje bei vykdyti prokurorinę priežiūrą civiliniame procese, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 ir 118 straipsniams. Tai pagrindžiama:
– prokuratūra yra sudedamoji teisminės valdžios dalis;
– Konstitucijos 118 straipsnyje nieko nekalbama apie teismų priežiūros funkciją;
– prokuroro dalyvavimas procese pateikiant išvadą prieštarauja teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir riboja teisminės valdžios galias.
Kyla retorinis klausimas: ar tuo nebuvo paneigta pagrindinė prokuroro funkcija civiliniame procese – ginti viešąjį interesą.

Lietuvos Respublikos 1994 m. spalio 13 d. prokuratūros įstatymo 31 straipsnis numato prokurorui teisę savo iniciatyva reikšti ieškinį, jei:
– pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, invalidų, nepilnamečių bei kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises, interesai;
– pažeisti valstybės turtiniai ir kiti teisėti interesai, o pareigūnai, privalantys ginti šiuos interesus, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti.
Prokuroro galimybės dalyvauti civiliniame procese buvo maksimaliai apribotos. Kadangi įstatyme nieko nekalbama apie viešąjį interesą, todėl iš prokuroro iš esmės yra atimta teisė ginti pažeistus atskirų asmenų ar silpnesnių socialinių grupių interesus. Neaišku, kokia prasme suprasti sąvoką „turinčių ribotas galimybes ginti savo teises“ – fizines ar finansines? Prokuroras neteko teisės kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu (CPK 283 straipsnis), galimybės reaguoti į neteisėtus teismo sprendimus, kai ne jis iškėlė bylą, o šalys tokio sprendimo neskundžia, nors viešasis interesas yra pažeistas. Ištaisyti šias. klaidas tikriausiai vėliau ir suteikta teisė Aukščiausiojo Teismo pirmininkui bei kitų teismų pareigūnams paduoti kasacinį teikimą. Tačiau kaip suprasti tai, kad teisminė valdžia kelia bylą tam, kad ištaisytų savo klaidas?

Matyt, verta dėmesio V.Mikelėno (Civilinis procesas. Justitia. Vilnius, 1997, p 213-214) pateikta nuomonė:
– CPK nurodyti banketine normą, nustatančią, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį visais atvejais, kai, jo nuomone, reikia ginti viešąjį interesą;
– Suteikti teisę prokurorui įstoti į bylą ir pateikti teisminį bylos įvertinimą, kai to reikia viešajam interesui ginti.
Be to, būtų tikslinga Generaliniam prokurorui suteikti kasacinio skundo teisę, leidžiančią apskųsti įsiteisėjusį sprendimą Aukščiausiajam Teismui, siekiant vieno tikslo – panaikinti to sprendimo precedentinę galią.

NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002. 443 p. ISBN 9986-452-89-9
2. VALANČIUS, Virgilijus; NEKROŠIUS, Vytautas; MIKELĖNAS, Valentinas; LAUŽIKAS, Eugenijus; DRIUKAS, Artūras. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras. I dalis. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justutia, 2004. 479 p. ISBN 9955-616-04-0
3. LAUŽIKAS, Eugenijus; MIKELĖNAS, Valentinas; NEKROŠIUS, Vytautas. Civilinio proceso teisė. I tomas. Justitia: Vilnius, 2003. 511 p. ISBN 9986-567-91-2
4. VALANČIUS, Virgilijus. Lietuvos teisės pagrindai: Civilinio proceso teisė. Justitia: Vilnius, 2004. 574 p. ISBN 9955-616-03-2
5. BARANSKAS, Juozas. Prokuroras civiliniame procese. LEX, Vilnius: Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, 1998, Nr.3, p. 23-25
6. TM Viešųjų ryšių tarnyba. Naujasis Civilinio proceso kodeksas neleis vilkinti bylų teismuose [interaktyvus]. Vilnius: UAB Leksinova, 2001-08-08 [žiūrėta 2005 m. lapkričio 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bar.lt/portal/start.asp?Tema=20&str=647
7. TM Viešųjų ryšių tarnyba. Naujasis Civilinio proceso kodeksas padės efektyviau ginti pažeistas teises [interaktyvus]. Vilnius: UAB Leksinova, 2001-03-28 [žiūrėta 2005 m. lapkričio 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bar.lt/portal/start.asp?Tema=20&str=590

Leave a Comment