Mitologinis, biblinis, ekranizuotas, pasakų ir liaudies įsivaizduojamas velnias

Žodžio velnias reikšmė

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas velnią apibūdina taip:

1. mit. Perkūnui priešingas dievas – mirusiųjų ir gyvulių globėjas, vėliau mitinė būtybė – žmogaus priešininkas.2. piktoji dvasia, nelabasis: Ar velnias tave prigundė? Žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo (flk.). Ne toks velnias baisus, koks nušnekamas (flk.).3. šnek. labai blogas žmogus: Kur tu su tokiu velniu pagyvensi!

Enciklopedija velnią apibūdina taip:

1. Judaizmo, krikščionybės, islamo religijų fantastinės antgamtinės būtybės vaizdinys – piktoji dvasia, blogio personifikacija, jo nešėjas, svarbiausias dievo ir žmogaus priešas, žmogaus nelaimių ir vargų priežastis. Dar vadinamas šėtonu. Manoma, kad jo vaizdinys susidarė iš Sen. Rytų religijų tamsos ir mirusiųjų pasaulio dievybių. Senajame testamente minimas tik keletą kartų ir tik tose dalyse, kurios vaizduoja žydus po sugrįžimo iš Babilono nelaisvės. Tas neaiškus vaizdinys Naujajame testamente išaugo į Ievos gundytojo žalčio, dievo valiai nepaklususio ir iš rojaus ištremto angelo, blogio šaltinio paveikslą. Vid. amžiais krikščionybė sudarė velnių hierarchiją, vyriausiąjį jų, Liuciferį, padarė pragaro valdovu. Tokį velnio vaizdinį iš krikščionybės perėmė islamas (velnias vadinamas šeitanu, ibliu). Velnias, kaip mit. rel. Personažas, dažniausiai vaizduojamas panašus į žmogų, tik juodas, visas plaukuotas, su ragais, kanopomis ir uodega. Bažnyčia teigia, kad velnio veikla esanti viena socialinio blogio priežasčių, pasakojimais apie velnią stengiasi paveikti tikinčiųjų sąmonę. Velnio paveikslas populiarus mene, ypač literatūroje (Belzebubas, Liuciferis, Mefistofelis). Lietuvoje krikščionių piktoji dvasia buvo sutapatinta su r. baltų mirusiųjų ir gyvulių dievu ir pavadinta jos vardu. Iš šių vaizdinių sąveikos susidarė lietuvių mit. būtybės vaizdinys.2. Populiariausia lietuvių mitinė būtybė. Vadinamas įvairiai – kipšu, piktuoju, raguotuoju, kelmu, nakšiu, nelabuoju. Įsivaizduojamas žmogumi (jaunu ponaičiu arba senu ponu, vokietuku, kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu), gyvuliu (ožiu, arkliu, šunimi, jaučiu, kiaule), žmogumi su gyvulio koja, šnirpšle, ragais, uodega, žvėrimi (kiškiu, lokiu, vilku), paukščiu (juodvarniu) arba neapibrėžto pavidalo būtybe (stulpu, kamuoliu). Etiologinėse sakmėse velnias kartu su dievu kaip jo pagalbininkas juokdarys arba kenkėjas kuria žemę, augaliją ir gyvūniją; mit. sakmėse yra priešingas dievui ir perkūnui, kurie jį persekioja. Nuo perkūno velnias slepiasi vandenyje, po medžiais, akmenimis, namuose, prie žmogaus. Sakmėse velnias, be to, dar kelia vestuves, puotauja su numirėliais (pakaruokliais), rūpinasi jais, o kartais ir kankina juos. Dažnai gretinasi prie žmonių (muša su piemenimis ripką, šokdina merginas), prašo žmonių pagalbos (kad apsaugotų nuo perkūno, pavėžintų, paskolintų roges, pagrotų vestuvėse), o kartais jiems ir padeda (dirba įvairius žemės ūkio darbus, stato namus, tiltus, bažnyčias, neša žemdirbiams, medžiotojams, muzikantams sėkmę, duoda arba skolina pinigų, užstoja neteisingai skriaudžiamus). Neretai velnias ir kenkia žmonėms (klaidina ir vargina keliautojus, medžiotojus, muzikantus, naktigonius, šventadarbius, pajuokia juos, kankina, nori nužudyti, o kartais ir nužudo, įsimeta į gyv. namus, gundo pasikarti, nusidėti). Pasakose velnias vaizduojamas kaip žmogaus bendrininkas arba stiprus, bet kvailas priešininkas, kurį žmogus visada nugali. Neretai jis – kito, antgamtiško, gyvenimo valdytojas, į kurį pakliuvęs žmogus ne tik pats išsigelbsti, bet ir išveda daug ten esančių mirusiųjų, o velnio dukterį paima sau už pačią. Velnio įvaizdis populiarus lietuvių liaudies patarlėse ir priežodžiuose, tikėjimuose, burtuose ir prietaruose, liaudies dailėje. Ypač daug Lietuvoje yra iš velnio vardo kilusių vietovardžių (pelkių, raistų, pievų, kalnų pavadinimų). Sen. Baltų mitologijos šaltiniuose velnias ir į jį panašios mitinės būtybės (pvz. Vieluona) siejama su mirusiaisiais ir gyvuliais. Velnias buvęs vienas svarbiausių r. baltų žemiškųjų dievų – mirusiųjų ir gyvulių globėjas. Vėliau velnio vaizdinį labai paveikė krikščionybė. Velniui giminiški yra sen. prūsų Patulas, slavų Velesas, germanų Odinas, indų Varūna (teisingumo saugotojas ir kosminių vandenų valdytojas), Indros priešininkai Vritra ir Vala.

Mitologinis Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ velnias

Kazio Borutos romane „Baltaragio malūnas“ velnias vadinamas Pinčuku, tačiau autorius jį apibūdina ir kitaip: „<…> nusmurgęs velniukas <…>“ ; „<…> toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera. Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net pačiu savimi, nesidomėjo, tik amžinai snūduriuodavo“. Autoriaus sukurti personažai kipšą vadina šitaip: „mūsų kaimynas <…>“ ; „<…> antinėlis <…>“ ; „<…> jaunikis kaip diemedėlis“ ; „tą bjaurybę <…>“ ; „<…> nelabasis <…> ; „<…> senas kaip kelmas ir šlubas kaip velnias“ ; „ nenaudėlį velnią <…>“ ; „<…> pan Pinčuk <…>“ ; „<…> kipšas <…>“ ; „<…> tarnas <…>“ ; „<…> gražus neapsakomai <…>“ ; „<…> parše“. Iš šių apibūdinimų galima sakyti, jog jis panašus į žmogų, nes šie įvaizdžiai tinka, bet kokiam žmogui. Tačiau Pinčukas nuo žmogaus skiriasi tuo, kad turi uodegą, ragus, plaukuotą kūną, didelę barzdą, o be to turi stebuklingų galių. Sugeba virsti įvairiais pavidalais: „<…> zvimbė kišenėje <…>“ ; „<…> ūbagu apsimetęs <…>“ ; „<…> šmurkšt ir įlindo į tabokos ragelį, tik uodegos galiukas liko“ ; „ <…> pasipurtė ir įlindo pro rakto skylutę“. O jo darbai tik dar labiau pabrėžia velnio stebuklingumą ir skirtumą nuo žmogaus: perka iš žmonių sielas, naudodamas savo galias, neleidžia piršliams pasiekti mylimosios… Nuo jo blogų darbų kiti veikėjai bando apsisaugoti šaukdamiesi visų šventųjų užtarimo, skaisčiausios Švendubrės mergelės užtarimo. O be to žegnodamiesi. Taip pat iš Pinčuko kėslų galima spręsti koks jo charakteris ir būdo savybės: siekia užsibrėžto tikslo („tu man seniai esi pažadėta ir mano būsi“), įžūlus („<…> įžūliai trūktelėjo <…>“), moka pykti („trauk tave devynios, tokią raganą“). Velniukas turi ir gerų savybių: švelnus („<…> meiliai apsikabinti ir pabučiuoti“), mėgsta pasvajoti („tai ir teko <…> tiktai sapnais pasitenkinti“), linksmas („<…> kaip padūkęs lakstė“).

Pinčukas gyvena purvinoje, mauruotoje pelkėje ir ten slepiasi nuo savo baisiausio priešo – Perkūno, tačiau vėliau velnias persikelia gyventi į malūną. Ten gyvendamas kipšas bendrauja su įvairiais žmonėmis, bet jie jo bijo bei vengia.Biblinis Juliaus Kaupo velnias

Juliaus Kaupo kūrinyje „Daktaras Kripštukas pragare“ velnias apibūdinamas tokiais vardais: Belzebubas, Juodauodegis, kipšas, suodžius, velniūkštis. Šio velnio išvaizda nelabai kuo skiriasi nuo liaudies įsivaizduojamo velnio, tačiau autorius jį kūrė atsižvelgdamas į biblijoje sakomus faktus ir aprašė jį taip: tamsiaveidis žmogus, kvepiantis siera, apsivilkęs juodais neregėtais drabužiais, atlape įsisegęs didelę raudoną gėlę, turintis juodas akis, ilgą uodegą, mažus ragiukus, plaukuotas rankas, kumpus nagus, tridantę šakę, kanopas. Į žmogų šis velnias panašus, nes kūno forma tokia pati, tačiau galūnės skiriasi. Šio padaro gyvenamoji vieta – pragaras ir ten jis užsiima įvairiais, velniams būdingais, darbais: verda katiluose žmones, kursto ugnį po katilais, vykdo vyriausiojo velnio įsakymus, perka sielas, lošia kortomis, tempia žmones į pragarą, surašinėja į knygas žmones, kurie parduoda savo sielas. Biblijoje teigiama, jog nuo Belzebubų ir piktų jų darbų galima apsisaugoti sidabru, kryžiumi bei maldomis. Iš šito galima sakyti, kad žmonės su velniais visiškai nesutarė. Velnias J. Kaupo kūrinyje vaizduojamas kaip blogų charakterio bruožų turintis žmogus, o jie yra tokie: žiaurumas, nesąžiningumas, rūstumas, tinginystė, nevikrumas, kvailumas. Tačiau šis padaras vaizduojamas ir kaip antgamtinių savybių turinti būtybė, tai: gali įlįsti pro, bet kokį plyšį, gali skraidyti. Pagrindinis velnio priešas – Dievas.

Velnias miuzikle „Velnio nuotaka“

Miuzikle „Velnio nuotaka“ velnio įvaizdžiai analogiški kaip ir Kazio Borutos romane „Baltaragio malūnas“, tačiau šiek tiek skiriasi jo išvaizda, antgamtinės galios, apsisaugojimo būdai bei charakterio bruožai. Miuzikle jis vaizduojamas kaip kostiumuotas, turintis skrybėlę ir barzdą vyras, bet jis neturi ragų ir uodegos. Be to „Velnio nuotakoje“ Pinčukas igyja daugiau antgamtinių galių: gali vaikščioti per vandenį, gali išburti daug pinigų. Taip pat kipšas turi naujų charakterio bruožų. Čia jis vaizduojamas kaip melagis, gudrus bei nesąžiningas žmogus.

Kūrinyje nuo velnio apsisaugoti naudojami šie būdai ir daiktai: gintariniai karoliai, užkalbėjimai, maldos, rožančius.

Liaudies pasakų velnias

Lietuvių liaudies pasakose velnias apibūdinamas labai įvairiai ir turi daug vardų: šėtonas, žalias ponaitis, žaliašvarkis, velnias su mėlynu žiponu, šlubas, nelabasis, nususęs velniūkštis, naktibalda, rudis, juodis, juodas ožys, kipšas, pelkės ponas, ponaičiukas, žmogėdra, striukabiznis, storasis ponas, visų velnių galva, pakaruoklis, ponaitis su keturiom galvom, velnių viršininkas, nabagėlis, juodvarnis, varnas, bukutis, jaunikis, nuodėgulis, peklos ponas, smaugikas. Iš šių vardų galima susidaryti nuomonę apie jo išvaizdą, tačiau pasakose šėtonas vaizduojamas taip: turi ragus, uodegą, barzdą, didelį pilvą, kojas kaip kalades, juodus dantis, plaukuotą krūtinę, nagus, neperskeltas kanopas. Į žmogų jis panašus tuo, kad turi žmogaus kūną, tačiau turi ir kokio nors gyvulio savybę: kūno dalį, spalvą ar formą. Nuo vardo priklauso ir gyvenamoji vieta, pavyzdžiui: žaliašvarkis gyvena pelkėje, šėtonas – pragare. Tačiau svarbiausios velnių gyvenamos vietos yra šios: pelkė, ežeras, koplyčia, pragaras, jauja, bala, pekla, liūnas, kiaurymė, grabas, kapinės. Pasakose velniai su žmonėmis ir dievu sutaria įvairiai. Jie bendradarbiauja su dievu, draugauja su burtininkais, raganomis, pykstasi, bendrauja, draugauja su žmonėmis ir pagaliau jie bendrauja tarpusavyje: rūpinasi vaikais, kelia puotas ir vestuves, įsakinėja vieni kitiems ir vykdo įsakymus. Velniai taip bendrauja su žmonėmis, todėl, kad vieni turi gerų, o kiti blogų charakterio savybių: bjaurumo, nesąžiningumo, žiaurumo, gudrumo, suktumo, o taip pat linksmumo, teisingumo, mandagumo. Be to turi antgamtinių įvaizdžių: gali duoti daug pinigų, gali pasiversti, bet kokiu daiktu. Nuo blogų kipšų ir jų darbų pasakose apsisaugojama tokiais būdais: ranka su peiliu aplink save apibrėžiamas rėžas, daromi visokie apžadai, kalbamos kunigų maldos, geriami vaistai, buriami burtai. O tie blogi velnių darbai yra šie: imti žmones į vergiją, vaidentis ir neduoti ramybės, žudyti bei apgaudinėti. Bet šėtonai irgi turi jiems pavojingų priešų, tai: gaidžiai, gudrūs, stiprūs bei protingi žmonės.

Velnias žodinėje kūryboje

Patarlės ir priežodžiai

Velnias dūšios, o šuva skolos neturi.Ar didžiuliui kloniokis, ar velniui uodegą šluostyk.Velnias dvare gimė, klebonijoje užaugo.Velnias tau tevergauja, ne žmogus!Ieškodamas ir velnią surasi.Kai girtas pažada, velnias juokias.Ne toks velnias baisus, koks nušnekamas.Ne toks velnias juodas, kaip jį moliavoja.Neik su velniu obuoliauti: paliksi be obuolių ir be maišelio.Visi velniai juodi.Velnio muštas, velniui nepasiskųsi.Kad velnias atėmė kirvį, teima ir kotą.Kada gi pekloj velnio nebuvo?Kur velnias nepajėgia, ten bobą siunčia.Prisikabino kaip velnias prie davatkos.Šokinėja kaip velnias po bajoro kelnes.Tu esi geras velniam žiemą šert.Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį.Velnias, ne gegužė, kad žiemą kukuoja.Velnias neims, dievui nereikia.Velnias savo, popas savo.Velnio bitės – velnio medus.Velnio neštas ir pamestas.Velnio nurytas ir išspjautas.Velnio vestuvės – velnio ir laidotuvės.Vienas velnias ariamas, kitas akėjamas.Vienas velnias jojamas, kitas važiuojamas.Visi velniai, visi muzikantai.Žiūri kaip velnias į gegutę.Žiūri kaip velnias į varlę.Žiūri kaip velnias pro tvorą.Šūkaloja kaip velnias raiste.Titinasi kaip velnias prieš debesį.Uždūmė kaip velnias ežerą.Vaikščioja kaip velnias po ropes.Velnias velnio negundo.Ir velnią mylėtų, kad tik jis pinigų turėtų.Ir velnią į dangų už pinigus įleis.Turtingam pats velnias sviestą į košę krauna.Ankšta kaip velniui bažnyčioj.Apsivedė kaip velnias su meška.Bijo kaip velnias bobos.Džiaugiasi kaip velnias, davatkos dūšia jodamas.Eina dėti, kur žmonių neregėti, o velnias už kelmo tupi.Eina kaip iš velnio ištrūkęs.Ėmė velnias arklį, teima ir vežimą.Gali eiti nuo velnio pas šėtoną.

Griebė Morkus velnią už ragų – ir pats pekloj atsidurė.Ir ant velnio yra vyresnysis.Ir sėdės kaip velnias ropėse.Įleisk velnią į bažnyčią – lips ir ant altoriaus.Laksto kaip kipšas po jaują.Baloj velnias krikštynas kelia.Bijo kaip kipšas švęsto vandens.Bijo kaip kipšas varnų.Bijo kaip kipšas kryžiaus.Bijosi it vlenias perkūno.Blaškosi kaip šimto velnių apsėstas.Dievui – labas, velniui – stabas.Gajus kaip velnio pagimdytas.Gyvena kaip velnias raiste.Ilgai siuto kaip devynių velnių apsėstas.Kaip velnias gaidžio nekenčia.Kas namų negano, tą velniai gabena.Nė velnias negali lino mūkos iškentėti.Nusitvėręs kaip velnias savo močią.Pavėžino kaip velnias savo motiną.Pažiūrėjo kaip velnias į sudžiūvusį stuobrį.Pirmi gaidžiai velnią baido.Ramiai raiste velniai dėbso.Su velniu ropių nepasėsi.Susiraukė kaip velnias ant savo vaikų.

Keiksmažodžiai

Po šimts velniai!Velniai griebtų!Velniai nerinks!Velniai rautų!

Posakiai

Gyvas velnias (labai daug).Kur velniai vaikus peri (neišbrendamos pelkės, brūzgynai).Kuris velnias ? (kurių velnių?) (klausimas nustebus ar supykus). Nei velnias, nei gegutė (nei šis nei tas, prastas).Nė velnio (visiškai nieko).Pusė velnio (ne visai blogai; ne visai blogas). Trauk velniai (tesižino).Velnių duoti (barti). Velnių gauti (būti išbartam).Velniai žino (nežinia).Velniai griebs (bus blogai).Velnio lašai (degtinė).Velniai nematė (tiek to, tesižino).Velnio neštas ir pamestas (nedoras, suktas).Velnio pagaikštis (kas visus kiršina, kursto).Velnių priėdęs (persiėdęs, priputęs) (suktas).Velnio tuzinas (trylika).Velniai žino (nežinia).

Išvados

• Mitologinis, biblinis, ekranizuotas, pasakų ir liaudies įsivaizduojamo velnio paveikslas yra beveik vienodas tik kiekvianą kipšą vaizduojant atsižvelgiama į tam tikrus faktus.• Velnias gali būti įvairių pavidalų: žmogaus, gyvulio ar daikto ,– gali gyventi įvairiose aplinkose: miškuose, vandenyse, pastatuose, pragaruose ,- gali turėti įvairiausių vardų: pakaruoklis, belialis, diabolas.

• Įdomiausias velnias pateikiamas liaudies pasakose, nes ten jis turi daug vardų, išvaizdos detalių bei būdo savybių.• Velnias visuose tipuose vaizduojamas ir gretinamas su žmogumi. Atskleidžiamas su žmogaus kūnu, tačiau su gyvulių kūnų dalimis, spalvomis, formomis, žmogaus savybėmis bei jausmais.• Didžiausi velnio priešai yra mitinės būtybės, įvairūs gyvuliai, paukščiai, žmogus ir jo daiktai.