Civilinės teisės reguliavimo dalykas ir metodas

CIVILINĖS TEISĖS REGULIAVIMO DALYKAS IR METODASTeisė – socialinė norma. Skiriasi nuo moralinės normos tuo, kad yra prievartinis mechanizmas. Tiesės normos reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius tarp visuomenės narių. Civilinės teisės reguliavimo dalykas – tai, ką (visuomeninius santykius) reguliuoja civilinės teisės šaka.Civilinio kodekso (civilinės teisės šaltinis, pagrindinis civilinės teisės įstatymas) 1 str. rašoma, kad civilinės teisės kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens teisių. Įstatymo numatytais atvejais minėtas kodeksas reguliuoja ir kitus asmeninius neturtinius santykius.Turtinius santykius taip pat reguliuoja viešosios ir kitos privatinės teisės šakos. Pagrindinis civilinės teisės reguliavimo dalykas – turtiniai santykiai. Turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, mokesčių, socialinio draudimo, šeimos santykiams šio kodekso taisyklės netaikomos. Tam yra šeimos, vandens, miškų, darbo ir kiti įstatymai bei kodeksai.Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas – turtas. Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė-piniginė išraiška. Civilinė teisė taip pat reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius, pvz. civilinės teisės normomis reguliuojamas dovanojimo institutas.Kita santykių grupė, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais. Tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus arba žmonių kolektyvo. Tokios gėrybės praktiškai apibūdina asmenybę. Joms priskiriama garbė, orumas, vardas, pavardė, juridinio asmens pavadinimas. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens.Kita santykių grupė – neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais. Tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų – mokslo, meno, literatūros kūrinių sukūrimo ir naudojimo. Asmeninių neturtinių santykių susijusių su turtiniais vien iš pagrindinių savybių – turi objektyvia forma išreikštą objektą.Civilinės teisės reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą veiksmą ar elgesį, arba draudžia, arba įpareigoja atlikti tam tikrus veiksmus.Metodą sudaro 3 elementai:1. Leidimas2. Įsakymas3. DraudimasAtsižvelgiant į 3 elementų proporciją ar derinį reguliuojant konkrečius visuomeninius santykius ir išskiriami atskirų teisės šakų reguliavimo metodai. T.y. kuris iš tų teisės elementų yra dominuojantis tokiais būdais, tokia sistema ir reguliuojami teisiniai santykiai. Kadangi civilinėje teisėje dominuoja leidimo elementas, o baudžiamojoje – įsakymo arba draudimo elementas, todėl ir skiriame atskiras teisės šakas, atskirų teisės šakų reguliavimo metodus.Galime išskirti tokius civilinės teisės reguliavimo metodo požymius:· civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė. Pasireiškia tuo, kad sueidami į civilinį teisinį santykį, jo dalyviai nepavaldūs vienas kitam ir nepriklausomi· šalys arba civilinės teisinių santykių dalyviai turi iniciatyvos teisę formuojant visuomeninius santykius· civilinio teisinio santykio dalyviai turi dispovitiškumą. Jis pasireiškia tuo, kad civilinė teisė nėra reglamentuota, kad turi pasielgti taip ir ne kitaip. T.y. dalyviai turi pasirinkimo variantą.· Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė· Taikoma ieškininė pažeistų ir ginčijamų teisių gynimo tvarka. Jeigu kažkuris visuomeninių santykių dalyvis mano, kad jo teisės pažeistos, jis kreipiasi į kažkokį tretįjį asmenį (pvz. teismą), kad išspręstų ginčą.CIVILINĖS TEISĖS ATRIBOJIMAS NUO KITŲ TEISĖS ŠAKŲAtribojimo civilinę teisę nuo administracinės teisės pagrindinis momentas, kuriuo remiamasi yra reguliavimo objektas (dalykas) ir metodas (kas reguliuoja, kaip reguliuoja)CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SĄVOKA, YPATUMAI, SUBJEKTAI, OBJEKTAIFiziniai juridiniai asmenys, norėdami patenkinti savo poreikius ir interesus atlieka tam tikrus veiksmus ir jie dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja teisės normomis. Faktiškai tokius veiksmus vadiname visuomeniniais, o jeigu tie santykiai yra reguliuojami teisės normomis, tai tokie santykiai tampa teisiniais santykiais. Tuo tarpu civiliniais teisiniais santykiais dažnai vadinama civilinės teisės normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Dar kitaip civilinius teisinius santykius galima būtų apibrėžti kaip civilinės teisės normų pagrindu dėl materialinių ir nematerialinių gėrybių atsirandantį teisinį santykį, kurio dalyviai turi teisinę autonomiją bei turtinį atskyrimą bei dalyvauja jame kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai. Civiliniams teisiniams santykiams būdingi bendrų teisinių santykių bruožai:· civilinis teisinis santykis – visuomeninis santykis, t.y. santykis tarp žmonių, jų kolektyvų, organizacijų, turinčių teisinį subjektiškumą· civilinis teisinis santykis atsiranda teisės normų pagrindu ir yra teisės normų reikalavimų įgyvendinimo būdas, tų santykių subjektų veiksmais· atsiradusių civilinių subjektinių teisių įgyvendinimą garantuoja valstybės ir visuomenės prievartos priemonės.Specifiniai civilinio santykio bruožai:· santykio dalyviai lygūs ir nepavaldūs vieni kitiems· civilinio teisinio santykio dalyviams atsiranda tarpusavio subjektinės civilinės teisės ir pareigos· dalyviai turi organizacinį ir turtinį atskyrimą· būdami civilinių teisinių santykių dalyviais, jie įgyvendina savo turtinius ir asmeninius neturtinius interesusCivilinių santykių rūšys:1. turtiniai, kurie sudaro didžiąją dalį:1.1. nuosavybės teisiniai santykiai – tai tokie civilinės teisės sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo, nuosavybės subjektas, turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pasyvią pareigą netrukdyti jam įgyvendinti savininko teisių1.2. prievoliniai teisiniai santykiai – tai civilinės teisės normomis sureguliuoti faktiniai turtiniai santykiai, kurių vienas objektas (kreditorius) turi teisę reikalauti iš kito subjekto (skolininko), kad šis perduotų jam tam tikrą turtą, atliktų tam tikrus darbus, suteiktų paslaugas ar sumokėtų pinigus, susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą2. Neturtiniai:2.1. asmeniniai neturtiniai nesusiję su turtiniais2.2. asmeniniai neturtiniai susiję su turtiniais2.3. organizaciniai teisiniai santykiaiCivilinio teisinio santykio subjektu gali būti kiekvienas asmuo – fizinis ar juridinis, kuriam civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų turėtoju, jeigu teisės normos leidžia tam asmeniui turėti civilinį teisinį subjektiškumą.Fiziniai asmenys – individai, turintys civilinės teisės subjektiškumą. Pagal pilietybę jie gali būti skirstomi į Lietuvos piliečius, užsieniečius bei asmenis be pilietybės. Asmuo be pilietybės – asmuo netekęs pilietybės ir neįgijęs kitos.Juridiniai asmenys – organizacijos, kurios turi atskirą turtą, savo vardu gali įgyti turtines bei asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovais bei atsakovais teisme arba trečiųjų teisme. Įstatymų nustatytais atvejais civilinės teisės santykiuose gali dalyvauti ir valstybė bei savivaldos institucijos.Valstybės bei savivaldos institucijos, kaip civilinių teisinių subjektų, veiklą reglamentuoja ne tik civilinės teisės normos, bet ir viešosios bei kitos normos.Civilinių teisinių santykių objektas yra ta gėrybė, kuri reikalinga teisės subjektui savo poreikiams bei interesams tenkinti ir yra reali jų tenkinimo priemonė. Dažniausiai atsiranda keturios civilinių teisinių objektų rūšys:1) kūrybinės veiklos rezultatai2) daiktai3) veiksmų rezultatai4) asmeninės neturtinės gėrybėsCIVILINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO IR PASIBAIGIMO PAGRINDAICiviliniams teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti, o taip pat civilinėms teisėms atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti reikalingos tam tikros prielaidos ir pagrindai. Prielaidas galima išskirti dviejų rūšių:· norminės· teisinio subjektiškumoCiviliniams teisiniams santykiams atsirasti reikalingas faktinis teisinis pagrindas, kuris dar vadinamas juridiniu faktu.Juridiniais faktais yra laikoma realios tikrovės reiškiniai, su kuriais civilinės teisės normas sieja civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas. Juridiniams faktams būdingi 3 požymiai:1) realios tikrovės faktas2) juridinis faktas – tai toks reiškinys, kurį numato civilinės teisės normos3) juridinis faktas – toks reiškinys, su kuriuo civilinės teisės normas sieja tam tikras teisines pasekmės, o būtent civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimasJuridinius aktus galima pagal valinį požymį klasifikuoti į dvi grupes:· Veiksmus· ĮvykiusVeiksmai yra žmogaus valios aktai. Kitaip tariant, žmogus veikia sąmoningai, vykdo juridinę teisinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukelia tam tikras pasekmes. Tam tikrais įstatymu nustatytais atvejais veiksmu suprantamas ir neveikimas (skolos negrąžinimas). Veiksmai, kaip juridiniai faktai gali būti skirstomi į teisėtus ir neteisėtus. Veiksmai, kurie nepažeidžia teisės normų – teisėti, kiti – neteisėti. Teisėti veiksmai skirstomi į:· Teisinius poelgius· Teisinius aktusTeisiniai aktai – tai tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinius teisinius santykius. Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į:· administracinius aktus. Šie į administracinius faktus ir sandorius· administracinius poelgius Administraciniai aktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia civiliniai ir teisiniai santykiai yra valstybinių valdymo organų aktai civilinės apyvartos srityje, turintys civilinė teisinę reikšmę.Sandoriai – didžiausia teisinių aktų grupė. Sandoriais laikomi fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kurie specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Teisiniai poelgiai – tai tokie veiksnių ir neveiksnių civilinės teisės subjektų veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti civilinių subjektinių teisių bei pareigų, tačiau dėl tokių veiksmų atsiranda teisiniai padariniai.Teisiniai įvykiai – reiškiniai, kurių atsiradimas ar veikimas nepriklauso nuo žmonių valios. Tai gali būti laiko tėkmė, žemės drebėjimas, įvairios stichinės nelaimės.Civilinės teisės bei pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymo numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių bei juridinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis ir prasmę, sukuria civilines teises ir pareigas. Remiantis tuo civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymuose nustatytų sandorių, taip pat iš sandorių, nors įstatymuose nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių administracinių aktų kaip atradimų mokslo, literatūros, meno kūrinių sukūrimo rezultatas dėl žalos padarymo kitam asmeniui, taip pat turto įgijimo ar sutaupymo kito asmens lėšų sąskaita be pakankamo pagrindo dėl įvykių, su kuriais įstatymai sieja civilinių teisinių pasekmių atsiradimą arba kilimą.NAUJASIS CIVILINIS KODEKSASNaujai priimtas civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 dienos, išskyrus tas civilinio kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus. Kiti įstatymai ir teisės aktai galioja Lietuvos Respublikoje iki civilinio kodekso įsigaliojimo. Galioja tiek, kiek neprieštarauja civiliniam kodeksui, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Esant civiliams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki civilinio kodekso įsigaliojimo civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda joms įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Iki civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisinėms procedūroms taikomas tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus išimtis numatytas šiame įstatymu.Šis naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų numatytais atvejais šis įstatymas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymu, nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms, ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas arba įstatymu nustatytas asmenines pareigas valstybei, ar jos taiko įstatymu nustatytas administracines baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius bei kitokius santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos. Šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.Civilinis kodeksas tvirtina, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačių santykių teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinės teisės teisminio apibrėžtumo principais. Civilines teises gali apriboti tik įstatymu ar įstatymu pagrindu teismas, jei toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ar gyvybei, asmeniniam turtui, jų teisėms ir teisiniams interesams apsaugoti.Įstatymu ir sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius. Papročiai netaikomi jeigu jie prieštarauja imperatyviomis įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams.

CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO TURINYS IR FORMOSTeisinėje literatūroje nėra vienos nuomonės dėl civilinio teisinio santykio. Yra įvairių teisės mokslininkų nuomonių dėl minėto reiškinio. Dalis mokslininkų mano, kad teisinio santykio turinį sudaro vien teisės ir pareigos, o asmenų dalyvaujančių jame veiksmai į teisinio santykio turinį neįeina. Kaip žinome, teisinis santykis – tai objektyviai egzistuojantis teisinis socialinis reiškinys. Dėl teisinio sureguliavimo faktinis santykis nepakeičia savo prigimties. Pvz.: jeigu tai buvo ekonominis santykis, jis ir toliau lieka ekonominiu, bet dėl teisinio sureguliavimo jis tampa ir nuosavybės teisiniu santykiu. Kiekvienas turtinis teisinis santykis sudaro ekonominio turinio ir teisinės formos vienovė. Be formos negali būti turinio, kaip ir be turinio negali būti formos. Atskirtos nuo visuomeninio santykio, kurio teisės ir pareigos sudaro tik abstraktiniai teisiniai ryšiai ir nieko daugiau. Visuomeninių teisių dalyvių veiksmai suteikia subjektyvinėms teisėms ir pareigoms prasmę, bet kartu tie patys veiksmai įgyja apibrėžtumą ir tikslingumą.

Todėl matyt tikslinga laikyti, kad civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti jų dalyvių veiksmai. Subjektyvinės teisės ir pareigos kaip vidinė teisinio santykio forma nustato teisinių santykių dalyvių leistinų santykių kryptis, ribas, parodo tarpusavio ryšius. Civilinės subjektyvinės teisės turinys tai civilinės teisės normomis leidžiamas elgesys, susidedantis iš trijų galimybių:

1) galimybės, turinčiam teises asmeniui pasirinkti elgesio variantą;2) galimybės reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio;3) galimybės imtis teisėsaugos priemonių savo subjektyviai teisei ginti.

CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO OBJEKTAI. CIVILINIŲ TEISINIŲ ŠALTINIŲ SĄVOKA IR RŪŠYS. CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMAS LAIKO, ERDVĖS IR ASMENŲ ATŽVILGIU. Teisinėje literatūroje naudojamas teisės šaltinis turi daug reikšmių, apibrėžiančių visuomenės valią. Tačiau ta valia privalomąjį pobūdį įgyja, kai išreiškiama tam tikra forma. Tokia teisinės valios išraiškos forma yra valstybės priimti norminiai aktai. Skiriamos dvi didžiausios civilinės teisės šaltinių grupes:1) 1 grupė – TEISĖS AKTAI priimti aukščiausios valstybinės valdžios ar jai atstovaujančių institucijų;2) 2 grupė – NORMINIAI AKTAI, kuriuos priima ne valstybinės institucijos, tačiau valstybė ar institucija jiems pritaria. Svarbiausią reikšmę turi 1 grupė. Savo ruožtu teisės aktai skirstomi į ĮSTATYMUS ir POĮSTATYMINIUS AKTUS. ĮSTATYMAS – tai toks norminis aktas, kuris priimtas aukščiausios normatyvinės valstybinės valdžios organu – Seimu. Pagrindinis LR civilinės teisės šaltinis yra LR Konstitucija. Būtent LR Konstitucijos straipsniuose yra įtvirtinti pagrindiniai visų teisės šakų principai. Civilinei teisei ypač svarbios Konstitucijos 2 ir 4 skirsnių nuostatos. Būtent ten yra įtvirtinta privatinė nuosavybė kaip tautos ūkio pagrindas. Būtent Konstitucija ir įtvirtina nuosavybes teises apsaugos ir ginimo principu. Pvz.: įtvirtintas toks dalykas kaip išimtinė valstybės nuosavybė į žemės gelmes, oro erdvę ir pan. Konstitucijos 23 straipsnyje yra nurodyta, kad nuosavybė neliečiama ir ją saugo įstatymas; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Iš to galima daryti išvadą, kad Konstitucija užima svarbią vietą civilinės teisės šaltinių sistemoje. Taip pat yra grupė kodifikuotų įstatymų. KODIFIKUOTI ĮSTATYMAI – yra šiandien LR galiojantis kodeksas. Šis kodeksas kaip kodifikuotas įstatymas buvo priimtas 1964.07.07. Nuo 2001.07.01 įsigalios naujas civilinės teisės kodeksas. Prie poįstatyminių įstatymų gali būti priskiriami vyriausybės nutarimai, valstybės valdymo organų sprendimai, įvairių visuomeninių organizacijų įstatyminiai sprendimai, savivaldos organų priimti aktai. Jeigu sprendžiant ginčą susidaro tokia situacija, kad vyriausybės nutarimas prieštarauja įstatymui, tai įstatymo galia yra didesnė už vyriausybės nutarimą. Tada reikia taikyti aukščiausią juridinė galią turintį dokumentą. Norminių aktų galiojimas laiko, asmens ir teritorijos atžvilgiu.1993.04.06 Seimas priėmė įstatymą dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Oficialiai įstatymų ir kitų teisės aktų teisės yra skelbiamos “Valstybės Žiniose”. Oficialus įstatymo tekstas yra tas, kurį prieš paskelbimą pasirašo pareigūnas, turintis šią teisė pagal įstatymą. “Valstybės Žiniose” turi būti skelbiami LR įstatymai, tarptautinės sutartys, prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai, konstitucinio teismo nutarimai, taip pat kiti teismo priimti teisės aktai, L Banko nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ir pripažįstamos netekusios galios teisės ir normos, LR Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, vyriausybės nutarimai ir kitų valdymo institucijų valdymo teisės aktai, kuriuose nėra nustatomos ir pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, neturinčios visuomenės reikšmės pasirašančiųjų aktą asmens nuožiūra gali būti neskelbiami “Valstybės Žiniose”. Tačiau neskelbiami tie teisės aktai turi būti skelbiami priimančiomis institucijomis ir asmenimis. Yra įtvirtintas principas, kad LR įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiuose žiniose paskelbia prezidentas. Jeigu pačiuose įstatymuose nėra nustatyta vėlesnio įsigaliojimo, tai įstatymas įsigalioja kitą dieną po paskelbimo “Valstybės Žiniose”. Kalbant apie Seimo nutarimus, tai jie taip pat įsigalioja kitą dieną po paskelbimo, jeigu pačiuose Seimo nutarimuose nėra nurodyta kitaip. Vyriausybės nutarimai įsigalioja tą pačią dieną kaip skelbiama. Galiojantys civiliniai įstatymai ir kiti teisės aktai netenka galios, jeigu jie pripažįstami netekę galios. Yra įstatymai, kuriuose yra nustatytas galiojimo terminas. Jie netenka galios automatiškai, jeigu praeina tas laikas, kuris įtvirtintas įstatyme. Galiojimas erdvės atžvilgiu.Įstatymai galioja visoje šalies teritorijoje, jeigu pačiuose įstatymuose nėra nurodyta kuriam administratyviniam vienetui taikoma. Savivaldybių sprendimai arba apskričių priimti sprendimai galioja tik tos savivaldybės arba apskrities teritorijoje. Galiojimas asmens atžvilgiu.Norminiai aktai galioja tik tiems asmenims, kurie yra įvardinti nutarime.

FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI. JŲ CIVILINIS TEISNUMAS. CIVILINIO TEISNUMO ATSIRADIMAS IR VEIKSNUMAS. VEIKSNUMO SĄVOKA IR TURINYS. VEIKSNUMO RIBOJIMAS. ASMENS PRIPAŽINIMAS NEVEIKSNIU.Galėjimas turėti civilinės teises ir pareigas vadinasi civiliniu teisnumu. Teisnumas pripažįstamas pagal šiandien galiojantį LR kodeksą yra lygus visiems LR piliečiams. Naujajame kodekse jis yra lygus visiems fiziniams asmenims. Fizinių asmenų civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Naujame kodekse: teisės, kurias įstatymas pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui priklauso nuo jo gimimo. Įstatyme, jei negali nustatyti ar vaikas gimė gyvas ar ne, yra skaitoma, kad gimė gyvas. Jeigu kažkas priklauso nuo to, kuris iš asmenų mirė ankščiau, o nustatyti kiekvieno iš asmenų mirties momentą negalima, tada reziumuojama, kad tie asmenys mirė vienu metu. Senasis kodeksas nešneka, o naujasis siūlo, kad gimimo momentu pripažįstamas pirmas naujagimio įkvėpimas. Fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutraukimas arba smegenų funkcijų visiškas negrįžtamas nutraukimas. Gimimo ir mirties momentų konstatavimo kriterijų ir tvarką nustato įstatymai. Piliečių teisnumo turinį sudaro jų teisės. Civilinio kodekso 10 straipsnyje yra įtvirtinta, kad piliečiai gali turėti sutinkamai su įstatymais turtą kaip privačią nuosavybę, teisę užsiimti ūkinę-komercinę veiklą, steigti įmones, naudotis gyvenamosiomis patalpomis ir kitokiu turtu, paveldėti turtą, palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti mokslo, literatūros, meno kūrinio išradimą ir turėti kitas turtines ir neturtines teises. Šiandieniniame kodekse įtvirtinta tokia nuostata: kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą, kas susiję su jo turtu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą ir verslą taip, kad kiekvienas, turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Piliečio galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau pareigas yra vadinamas civiliniu veiksnumu. Sąvokos panašios. Pilnametystė – nuo 18 metų. Visiškai fizinis asmuo įgyja veiksnumą sulaukęs pilnametystės. Tačiau tais atvejais kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką ankščiau nei suėjus 18 metų, asmuo įgyja visišką veiksnumą nuo santuokos registravimo. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokinio amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nepraranda. Senas kodeksas: Nei teisnumas, nei veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip kaip tik įstatymais numatytais atvejais ir tvarka. Sandoriai, kuriais siekiama apriboti veiksnumą ir teisnumą negalioja. Naujas kodeksas: Sandoriai, valstybės ir savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojami civiliniai veiksnumas ir teisnumas negalioja išskyrus atvejus, kai tokius sandorius leidžia įstatymai. Ribotas veiksnumas. Už nepilnamečius asmenis iki 15 metų sandorius jų vardu tėvai, įtėviai ir globėjai. Ateityje įstatymas nustato 14 metų ribą. Pagal seną įstatymą nepilnamečiai iki 15 metų turi teisę sudaryti smulkius buitinius sandorius. Nuo 2001.07.01 nepilnamečiai iki 14 metų turi teisę sudaryti buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygtinai, taip pat sandorius su savo uždirbtų lėšų atstovais pagal įstatymą arba kitų asmenų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma. Už nepilnamečio iki 14 metų sutartines prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeista ne dėl jų kaltės.

Civilinis kodeksas, kuris įsigalios 2001 07 01, numato kitokią nepilno (riboto) veiksnumo ribą. Jeigu dabartinis kodeksas numato 15 metų ribą, tai naujasis kodeksas numato 14 metų ribą. Abu numato, kad už nepilnamečius iki 14, 15 metų sandorius jų vardu sudaro tėvai, globėjai. Naujasis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad tėvai ir globėjai sudarydami ir vykdydami sandorius privalo išimtinai veikti dėl nepilnamečių interesų. Nepilnamečiai pagal naująjį civilinį kodeksą turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos neatlygtinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nenustatyta notarine ar speciali forma. Senasis kodeksas numato, kad asmenys iki 15 metų turi teisę sudaryti tik smulkius buitinius sandorius ir apie kitus sandorius nešneka. Pagal nepilnamečių iki 14 metų sutartines prievoles atsako jų atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeistame dėl jų kaltės. Jeigu nepilnamečių iki 14 metų amžiaus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai šiam asmeniui tapant visiškai veiksniam kita sandorio šalis gali raštu kreiptis į tą pusę veiksnią sandorio šalia ir prašyti per kreipimąsi nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei 1 mėnuo, patvirtinti sandoriui. Jeigu per nustatytą terminą asmuo neatsako, kad jis sandorio netvirtina, tai sakoma , kad sandorį jis patvirtina. Šnekant apie veiksnumą galiojantis periodas yra nuo 15-18 metų pagal senąjį kodeksą ir nuo 14-18 metų pagal naująjį kodeksą. Pagal senąjį kodeksą 15-18 metų asmenys sandorius sudarinėja turėdami tėvų, globėjų sutikimą. Jie turi teisę savarankiškai disponuoti uždarbiu, įgyvendinti autorines teises, kūrybinius išradimus, taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius. Naujasis kodeksas numato, kad 14-18 metų nepilnamečiai sandorius sudaro su tėvų, globėjų sutikimu, kurio forma turi atitikti sandorio formą. ( t.y. rašytinė, žodinė, notarinė). Nepilnamečiai be tų teisių, kurios yra numatytos asmenims iki 14 metų turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytų už tas teises, bei įgyvendinti autorines teises į kurinius, išradimus, pramoninį dizainą bei sudaryti smulkius buitinius sandorius. Pagal abu kodeksus yra sąlyga, kad teismas, esant pakankamam pagrindui suinteresuotų asmenų ir globos institucijų pareiškimu gali apriboti ar atimti iš nepilnamečių teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu. Nepilnamečių nuo 14-18 metų teisę padėti indelius ir jais disponuoti nustato teisės aktai. Nepilnamečiai nuo 14-18 metų skirtingai nei iki 14 metų už sutartines prievoles atsako patys. Naujame kodekse numatoma emancipacija, t.y. nepilnametis, sulaukęs 16 metų globos rūpybos institucijos, globėjo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu, jeigu yra pakankamas pagrindas leisti savarankiškai įgyvendinti visas teises ir vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad jį pripažintų visiškai veiksniu reikalingas ir paties nepilnamečio sutikimas. Teismas gali tėvo, globėjo pareiškimu panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jei nepilnametis įgyvendina ir vykdydamas teises ir pareigas daro žalą savo ar kitų asmenų teisėms ir interesams. Fizinis asmuo pagal senąjį kodeksą, kuris dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali surasti savo veiksmų reikšmės ir valdyti gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu ir jam paskirta globa. Panašiai yra ir naujajame kodekse. Pripažinto neveiksniu silpnapročio ar psichinės ligos sandorius sudarinėja globėjas. Jeigu pripažįstamo neveiksniu sveikata pagerėja, tai jis pripažįstamas veiksniu ir jam globa panaikinama. Prašymą asmenį pripažinti neveiksniu turi teisę paduoti: 1. asmens sutuoktiniai;2. tėvai;3. pilnamečiai vaikai;4. globos rūpybos institucija;5. prokuroras.Tie patys asmenys gali pateikti prašymą dėl jo pripažinimo veiksniu. Senas civilinis kodeksas numato, kad piktnaudžiaujančio alkoholiu, narkotikais fizinio asmens veiksnumas teisine tvarka gali būti apribojamas. Šiuo atveju jam steigiama rūpyba. Taip apribojus veiksnumą, fizinis asmuo gali sudaryti sandorius turto disponavimo reikalu, taip pat atsiimti DU, pensiją ar kitų rūsių pajamas ir disponuoti jais tik turėjęs rūpintojo sutikimą. Naujas civilinis kodeksas ( toliau CK) numato, kad asmuo, kurio veiksnumas apribotas gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti DU, pensiją ir kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Be rūpintojo sutikimo apriboto veiksnumo asmuo negali:1. skolinti ir skolintis pinigų, jei suma viršija 2 vidutinius mėnesinius DU;2. sudaryti savo turto perleidimo ar teisę į šį turtą suvaržančius sandorius;3. sudaryti arbitražinį susitarimą;4. priimti ar atsisakyti priimti palikimą;5. sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį;6. sudaryti statinio ar buto statybos ar kapitalinio remonto įrangos sutartį;7. pareikšti ieškinį, susijusį su juo civilinio kodekso dalimi.Teismas taip pat gali nustatyti, kad rūpintojo sutikimas reikalingas ne tik aukščiau išvardintiems sandoriams sudaryti, bet ir kitiems. Tokį prašymą dėl apribojimo veiksnumo turi teisę paduoti:sutuoktinis;tėvai;globos/rūpybos institucija;prokuroras;pilnamečiai vaikai.

JURIDINIAI ASMENYS. JŲ SĄVOKA IR RŪŠYS. JURIDINIO ASMENS ATSIRADIMO TEISINIAI PAGRINDAI.Dabartinis CK įtvirtino, kad juridinėmis asmenimis ( toliau JA) laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškomais atsakovais teisme, trečiųjų teisme, arbitraže.

Pagal senąjį CK JA būdingi požymiai:1. organizacinis vieningumas;2. atskiras turtas;3. galėjimas savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas;4. savarankiška atsakomybė.1) Organizacinis vieningumas pasireiškia atskirų juridinio asmens organų ir jo struktūrinių padalinių išskyrimu bei jų sąveika, savitarpio ryšiais, pavaldumu vienį kitam ir pagrindiniam organui. 2) Atskiras turtas pasireiškia tuo, kad juridinis asmuo turi savo pinigines lėšas, pastatus ir statinius ir kitą turtą, kuris priklauso juridiniam asmeniui, tą turtą valdo, vadovauja, disponuoja nuosavybės ar pasitikėjimo teise;3) Galėjimas savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas pasireiškia tuo, kad sandorius pasirašomas būtent to juridinio asmens vardu ir tas juridinis asmuo veikia, remdamasis įstatais, nuostatais. Įgyja juridinis asmuo teises ir prisiima pareigas, veikdamas per savo valdymo organus pagal įstatymus ar nuostatas. Bendrovės įstatai, nuostatai ar įstatymai nustato organų struktūrą, sudarymo tvarką, kompetenciją ir pan. savarankiška atsakomybė reiškia, kad juridinis asmuo atsako savo turtu į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Galima išskirti kelias juridinių asmenų steigimo tvarkas:Potvarkinė Reikia, kad kompetentingi valstybiniai organai ar savivaldybės organai priimtų sprendimą įsteigti JA –ą.Leidiminė Steigiant JA reikalingas kompetentingos institucijos leidimas, pvz.: steigiant komercinį banką reikia centrinio banko leidimo.Pareikštinė Atsiranda steigėjo iniciatyva ir kompetentinga institucija ( rejestro tvarkytoja) patvirtina ar JA įstatai atitinka įstatymų reikalavimus.JA –mis gali būti įmonės, organizacijos, įstaigos, susivienijimai, asociacijos, visuomeninės organizacijos, politinės partijos, kt. organizacijos LR įstatymų ir įstatų numatytais atvejais.Teisės teorijoje JA skirstomi į:Viešuosius, steigiami kompetentingų valstybės institucijų teisės akto pagrindu;Privačius, steigiami privačių asmenų iniciatyva.

JA taip pat turi savo teisnumą, sutinkamai su nustatytais jo veiklos tikslais. Juridinis asmuo teisnumas atsiranda nuo jo įstatų ir nuostatų patvirtinimo, o tais atvejais, kai juridinis asmuo turi veikti remdamasis bendraisiais tos rūšies organizacijos nuostatais, to momentu, kai kompetentingas organas išleidžia nutarimą jį įsteigti. Jeigu įstatai turi būti įregistruojami, juridinio asmens teisnumas atsiranda įregistravimo momentu. JA turi savo pavadinimą, buveinę, t.y. vieta, kur nuolat veikia organas. JA gali steigti filialus ir atstovybes LR įstatymų nustatyta tvarka.

Juridiniai asmenys skirstomi:Viešieji PrivatiejiViešieji – valstybės, savivaldybės, jų institucijų arba kitų, nesiekiančių sau naudos, asmenų įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Privatieji – juridiniai asmenys, kurių tikslas yra tenkinti privačius interesus. Valstybė ir savivaldybės irgi yra juridiniai asmenys.Prie juridinių asmenų galima priskirti religines bendruomenes ir bendrijas. Profesinės sąjungos taip pat yra juridiniai asmenys. Juridinis asmuo privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį jį būtų galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų. Juridinio asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių as jų junginių, vartojamų tiesiogine ar perkeltine prasme. Juridinio asmens dokumentuose, kuriuos jis naudoja santykiuose su kitais subjektais, turi būti nurodoma juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame saugomi ir kaupiami duomenys apie juridinį asmenį (nuo 07 01). Juridiniai asmenys veikia pagal steigimo dokumentus (įstatus, steigimo sandorį, ar įstatymų numatytais atvejais bendruosius nuostatus). Steigimo dokumentų normos galioja tiek, keik jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Juridinio asmens įstatuose turi būti nurodyta:Juridinio asmens pavadinimas,Teisinė forma,Buveinė,Veiklos tikslai,Juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencija ir šaukimo tvarka,Juridinio asmens organai ir jų kompetencija, jų skyrimo ir atšaukimo tvarka,Juridinio asmens steigimo dokumentų keitimo tvarka,Juridinio asmens gyvavimo laikotarpis (jei ta veikla ribojama) ir kt. įstatymų nustatytos nuostatos.Juridiniai asmenys valdo turtą nuosavybės arba pasitikėjimo teise. Juridinio asmens buveine laikoma vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas.Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar pasitikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose ar juridinio asmens dokuose numatytus steigimo atvejus Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu “subsidiare” (papildomai). Galioja bendras principas, kad juridinio asmens finansiniai metai sutampa su kalendoriniais, tačiau naujas kodeksas numato galimybę juridinio asmens finansiniais metais gali būti ir kitas 12 mėn. laikotarpis (jis turi būti nurodomas juridinio asmens steigimo dokumentuose). Fiziniai asmenys turi ir teisinį, ir veiksnumą.Privatūs juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius, giminystė.Viešieji juridiniai asmenys turi specialų teisnumą, t.y. jei gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip negu kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Apriboti atskiro juridinio asmens teisnumą gali tik teismas savo sprendimu. Draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises ir pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims. Dabar galiojantis civilinis kodeksas numato, kad juridiniai asmenys nustoja egzistavę likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami sujungimo, prijungimo, padalijimo būdu arba keičiant įmonės rūšį ar statusą. Juridinį asmenį reorganizavus jo turtas, teisės ir pareigos pereina:Juridinius asmenis sujungus ar padalijus naujai atsiradusiems juridiniams asmenims.Juridinį asmenį prijungus prie kito juridinio asmens pereina pastarajam. Turtas pereina perduodamojo dokumento pasirašymo dieną, jeigu ko kitą nenustato įstatymas ar reorganizavimo reikalu priimtas nutarimas. Naujas civilinis kodeksas numato, kad juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo ar reorganizavimo būdu. Reorganizavimas – juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ar skaidymo būdu. Juridinių asmenų jungimo būdai: sujungimas ir prijungimas. Prijungimas – vieno ir daugiau juridinių asmenų prijungimo prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės.Sujungimas – dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos.Skaidymo būdai: išdalijimas ir padalijimas.Išdalijimas – reorganizuojamo juridinio asmens teisių išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims. Padalijimas – vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigiamos dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.Reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių atskiras juridinių asmenų teisines formas, nustatytas išimtis. Reorganizavimą pripažinti negaliojančiu gali tik teismas ir tik tuo atveju, kai yra šios aplinkybės:Juridinių asmenų ar kitų valdymo organų sprendimai dėl reorganizavimo yra negaliojantys. Atitinkami reorganizavimo procedūros dokumentai nebuvo paskelbti ar pateikti juridinių asmenų registrui. Neįvykdyti visi įstatymų, imperatyviųjų teisės normų nustatyti reorganizavimo reikalavimai. Juridinio asmens pertvarkymas – juridinio asmens teisės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas. Juridinis asmuo gali būti likviduojamas:Kai priimamas juridinio asmens sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą. Yra teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį. Suėjo laikotarpis, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo. Priimamas teismo sprendimas likviduoti juridinį asmenį. Kai juridinio asmens steigimas pripažįstamas negaliojančiu.Kai juridinio asmens dalyvių sumažėja mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas.

Personalinė (individuali) įmonė, jos teisinė padėtis ir atsakomybėĮmonė – firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka tam tikrai ūkinei komercinei veiklai. Pagal dabar galiojantį įmonių įstatymą tik jis apibrėžia individualias įmones. Individuali įmonė – įmonė, kuri priklauso vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bendroji jungtinė nuosavybė gali būti tik tarp sutuoktinių (tarp brolių ir seserų negali). Bendroji jungtinė nuosavybė – tai tokia bendrosios nuosavybės rūšis, kai bendrasavininkių dalys nuosavybėje nėra nustatytos. Individuali įmonė gali priklausyti ir negamybinėms organizacijoms, turinčioms juridinio asmens statusą (statusas – ar yra juridinis asmuo, ar nėra). Individualios įmonės veiklos ir steigimo tikslas – pelnas. Individualios įmonės steigėjas gali būti LR ir kitų šalių pilietis, LR negamybinės organizacijos. Prieš pradėdama savo veiklą individuali įmonė turi būti įregistruota individualių įmonių rejestre. Jo tvarkytojui reikia pateikti:Įregistruotą tos įmonės firmos vardą (jei pavadinimas nesutampa su pavarde).Savivaldybės leidimą verstis komercine ir ūkine veikla. (kai reikia) ekologinį pasą ir žemės sklypo suteikimo dokumentus ir kt. dokumentus, kuriuos nustato įstatymas.Įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo momento. Individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas nėra atskirtas nuo savininko turto. Ji yra visiškos turtinės atsakomybės subjektas. Pagal įmonės prievoles jos savininkas arba bendrasavininkis (toks žodis yra žodyne) atsako visu savo turtu. Individuali įmonė gali turėti (turi) sąskaitas banke visokia valiuta, antspaudą, firmos vardą ir gali užsiimti įstatymuose nustatyta komercine ūkine veikla. N.D. Perskaitykit AB ir UAB įstatymus. Įmonių bankrotasPagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis įmonių bankrotą, jų procedūras yra 1997 m. birželio 17 d. įmonių bankroto įstatymas. Šis įstatymas yra taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, kurios yra įregistruotos LR įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio bendrovių, vertybinių popierių apyvartos tarpininkų, investicinių bendrovių bankroto procedūrų vykdymo ypatumus nustato kiti šių įmonių ir įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai:komercinių bankų įstatymasdraudimo įstatymasžemės ūkio bendrovių įstatymas Įmonės nemokumu laikoma įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija. Bankroto procedūros – teisminis arba neteisminis įmonių bankroto procesas. Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, arba kuriai taikoma neteisminė bankroto procedūra. Tyčinis bankrotas yra įmonės privedimas prie bankroto tyčia, jei tuo padaroma turtinė žala kreditoriui, akcininkui ar kitam asmeniui. Įmonės kreditoriais laikomi asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Juridinius asmenis gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys:Valstybės institucija, įpareigota surinkti privalomus mokesčius, socialinio bei sveikatos draudimo mokėjimusFinansų ministerija, jei įmonė yra gavusi valstybės vardu užsienio paskolų arba buvo už jas garantavusi.Darbuotojai, jei neužmokėtas darbo užmokestis ar neatlyginta dėl darbo santykių atsiradusi žala.Kitos valstybės institucijos įstatyme nustatytais atvejais.Kreiptis į teismą dėl bylos iškėlimo turi teisę visi kreditoriai, jei:1) įmonė yra nemoki2) įmonė negali mokėti darbo užmokesčio bei tenkinti kitų darbuotojų finansinių reikalavimų, kylančių iš darbo santykių3) įmonė negali vykdyti LR įstatymų nustatytų privalomųjų mokėjimų4) įmonė negali mokėti priteistų sumų5) negali užmokėti už gautas prekes, atliktus darbus, grąžinti kreditų ir vykdyti kitų sandoriais prisiimtų finansinių įsipareigojimų6) įmonė paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą ar įvykdė kitus veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus įvykdyti įmonės finansiniai reikalavimai7) įmonė pranešė kreditoriams raštu arba teismui, kad ji negali ar neketina vykdyti finansinių įsipareigojimų8) įmonė taptų nemoki, įvykdžius teismo sprendimus arba sumokėjus ne ginčo tvarka išieškomas sumasDar pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo gali įmonės savininkai arba akcininkai, įmonės administracijos vadovas, pajininkai ir įmonės likvidatorius.Pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo yra pateikiami vietovės, kurioje registruota įmonė, apygardos teismui. Prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridedami dokumentai, įrodantys pareiškimo pagrįstumą. Prieš ketinant kreiptis į tesimą dėl bankroto bylos iškėlimo, privaloma pranešti apie tai įmonės vadovui raštu. Pranešime įmonės vadovui turi būti nurodyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jų neįvykdžius per pranešime nurodytą laiką, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams vykdyti kreditoriai privalo nustatyti ne trumpesnį kaip 15 dienų terminą. Pranešimo kopija turi būti pridėta prie pareikšimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokie pranešimai ir įspėjimai turi būti taikomi tada, kai įmonė negali mokėti darbo užmokesčio bei tenkinti darbuotojų kitų iš darbo santykių kilusių finansinių reikalavimų, kai įmonė negali užmokėti už gautas prekes, atliktus darbus, grąžinti kreditų ir vykdyti kitų mokėjimų ir mokėti priteistų sumų. Jeigu įmonės nemokumas išaiškėja tuo metu, kai ji likviduojama, įmonės likvidatorius privalo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo įmonės nemokumo nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.Teismas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pareiškimo gavimo dienos ir priimti nutartį: iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti. Teismas gali atsisakyti iškelti bylą, jei įmonė iki nutarties paskelbimo patenkina kreditoriaus reikalavimus, jei kreditorių finansiniai reikalavimai užtikrinti įkeitimu.Kai teismas priima nutartį bylą iškelti, jis paskiria įmonės administratorių ir praneša raštu apie įmonės bankroto bylos iškėlimą:įmoneikreditoriamsskolininkamsvisiems asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems ar kitais pagrindais valdantiems įmonės turtą

kredito įstaigomsdraudimo įstaigoms, aptarnaujančioms tą įstaigąįmonėms steigėjoms (jei bankrutuoja valstybės ar savivaldybės įmonė)finansų ministerijai (jeigu įmonei suteikta paskola su valstybės garantija)Sodraimokesčių inspekcijaivertybinių popierių komisijai (jei įmonė – AB)kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai.Teismas, iškėlęs bylą, nustato terminus, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo finansinius reikalavimus.Nutartys dėl bankroto bylos iškėlimo vykdomos skubiai.Nuo bankroto bylos iškėlimo, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir įmonės valdymo organai privalo perduoti teismo paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą bankroto bylos iškėlimo dienos duomenis bei perduoti visus dokumentus.Įmonei iškėlus bankroto bylą uždraudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant baudų, palūkanų ir mokesčių mokėjimą. Išieškoti skolas iš šios įmonės tiek teismine, tiek ne ginčo tvarka, nutraukti delspinigių mokėjimą ir skaičiavimą. Nuo bankroto bylos iškėlimo dienos įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą. Teismas gali apriboti administratoriaus veikla, uždrausdamas parduoti, išnuomoti, laiduoti įmonės turtu be teismo leidimo. Įmonė turi teisę verstis ūkine veikla ir gauti pajamų iš ūkinės veiklos bei daryti išlaidų, susijusių su ūkine veikla.Po bankroto bylos iškėlimo sukuriamas toks organas – kreditorių komitetas (kreditorių susirinkimas).Administratorius, vadovaudamas įmonei, teikia kreditorių susirinkimui pasiūlymus dėl turto panaudojimo ir pan. ir tada teikia tvirtinti teismui (jei taikoma teisminė bankroto procedūra).Neteisminė bankroto procedūraBankroto procedūros gali būti vykdomos neteismine tvarka, jei nėra teismuose iškeltų bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai. Nutarimą dėl bankroto procedūros neteisminio pagrindo gali priimti kreditorių susirinkimas, neteisminio pagrindo gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritaria kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma ne mažesnė kaip 4/5 visų įmonės turtinių finansinių įsipareigojimų

Po bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę.Kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį, ne trumpesnį kaip 15 dienų ir ne ilgesnį kaip 2 mėnesius nuo bankroto bylos iškėlimo turi teisę pareikšti finansinius reikalavimus ir perduoti juos administratoriui. Kreditoriai taip pat turi teisę dalyvauti teismo, nagrinėjančio bankroto bylą posėdžiuose bei kreditorių susirinkimuose, gauti iš administratoriaus informaciją apie bankroto eigą.Įmonės sanavimas – tai su valstybės ar trečiųjų asmenų finansine garantija įmonei taikomos administracinės, ekonominės ir finansinės priemonės siekiant išvengti jos bankrutavimo. Įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu nesudarius ar teismui nepatvirtinus taikos sutarties arba įmonės ar jos veiklos reorganizavimo projekto, įmonei gali būti taikomas sanavimas. Teismas, numatęs galimybę taikyti įmonei sanavimo priemones, gali viešai skelbti konkursą dėl juridinių ir fizinių asmenų dalyvavimo šios įmonės sanavimo procese. Įmonę sanuoja valstybinis sanavimo organas arba sanavimo konkursą pagal pateiktą projektą laimėjusieji fiziniai ar juridiniai asmenys. Pareiškimai dėl įmonės sanavimo gali būti pateikiami teismui ne vėliau kaip per 2 mėnesius po sanavimo konkurso paskelbimo. Pareiškimuose dėl įmonės sanavimo turi būti nurodomi juridiniai ir fiziniai asmenys, pageidaujantys sanuoti, pagrindiniai duomenys apie juos, esamų ekonominių ryšių su įmone pobūdis, taip pat sanavimo priemonių pobūdis, tikslai, trukmė, kreditorių reikalavimų tenkinimo laikas. Įmonės sanavimo trukmė negali būti ilgesnė kaip 18 mėnesių. Sanuojančių asmenų teikimu teismas gali pratęsti šį terminą, bet ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Teismo nutarties dėl sanavimo priėmimo diena laikoma sanavimo pradžia. Praėjus 12 mėnesių nuo sanavimo pradžios, kreditorių suminiai reikalavimai turi būti patenkinti ne mažiau kaip trečdaliu. Sanavimo metu kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami ta pačia tvarka, kokia numatyta įmonės likvidavimo atveju. Sanavimo metu įmonės administratoriaus funkcijas vykdo sanavimą vykdančių asmenų atstovas. Kreditorių susirinkimo reikalavimu administratorius atsiskaito apie įmonės sanavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali nustatyti ir kitokią valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių sanavimo tvarką. Sanavimo metu kreditoriai ar įmonės savininkas (savininkai) turi teisę kreiptis į teismą, kad nutrauktų sanavimą, nes jis yra neefektyvus arba yra neteisėti sanavimą vykdančių asmenų veiksmai ir dėl to įmonė patiria ar gali patirti nuostolių. Teismas, pripažinęs kreditorių arba įmonės reikalavimus nutraukti sanavimą pagrįstais, šios įmonės sanavimą gali nutraukti. Taip pat sanavimas teismo nutartimi gali būti nutrauktas ir dėl 23 straipsnyje nurodytų sanavimo sąlygų pažeidimų. Sanavimo metu pasiekus sanavimo projekte nustatytus tikslus, teismo nutartimi sanavimas baigiamas ir bylos dėl įmonės bankroto nagrinėjimas nutraukiamas. Baigus įmonės sanavimą, jį vykdžiusieji asmenys įgyja nuosavybės teisę į turto dalį, įdėtą į įmonę sanavimo metu. Taikos sutartis. Kreditorius arba jų grupė su skolininku gali sudaryti taikos sutartį. Sudarytoje taikos sutartyje turi būti nurodytas įmonės balansas ir skolų sąrašas, šalių sulygtos sutarties sąlygos dėl skolų atsisakymo, sumažinimo ar mokėjimo atidėjimo, taip pat šalių prievolių vykdymo terminai bei tvarka. Taikos sutartis tarp skolininko ir kreditorių gali būti sudaryta bet kurioje bylos dėl įmonės bankroto nagrinėjimo stadijoje. Taikos sutartis laikoma sudaryta, kai kreditorių susirinkime jai pritaria visi kreditoriai, kurių reikalavimų negarantuoja įkeitimas. Taikos sutartis negali būti sudaryta, jeigu teismas nustato tyčinį bankrotą. Kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia, jeigu jis mano, kad sudarant sutartį buvo pažeisti įstatymų reikalavimai arba pažeistos jo teisės ar įstatymo saugomi interesai. Taikos sutartis įsigalioja teismui ją patvirtinus. Jeigu sutartis sudaryta tuo metu, kai bankroto procedūrai buvo taikoma neteisminė tvarka, ją taip pat turi patvirtinti teismas. Taikos sutartis teismine tvarka gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu ją sudarant buvo pažeisti įstatymai ir kitų asmenų teisės ar įstatymų saugomi interesai. Taikos sutartį pripažinus negaliojančia, atstatomos visos įmonės finansinės prievolės, galiojusios iki taikos sutarties sudarymo. Teismui patvirtinus taikos sutartį, byla dėl įmonės bankroto nutraukiama. Kreditorių reikalavimų patenkinimo eilė ir tvarka:Be eilės patenkinami įkaito turėtojai, pardavus įkeistą turtąPirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, taip pat gyvybės atėmimo, reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą ir neapmokėtą žemės ūkio produkciją. Antrąja eile yra tenkinami mokesčių ir kitų mokėjimo į biudžetą bei privalomojo socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų, užsienio paskolų, kurioms suteikta valstybės ar vyriausybės garantija, reikalavimaiTrečiąja eile tenkinami visų kitų kreditorių reikalavimai.

INVESTICIJŲ SAMPRATA. INVESTICIJŲ RŪŠYS. INVESTUOTOJŲ TEISĖS IR INVESTICIJŲ APSAUGA.

1999 metais liepos 7 d. buvo priimtas LR investicijų įstatymas. Šis įstatymas nustatė investavimo LR sąlygas, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Pagal šį įstatymą investicijomis laikomos piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialus finansinis ir nematerialus turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno, socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Reinvesticijos yra iš investicijų gauto pelno investicijos tame ūkio subjekte, kuriame šis pelnas buvo gautas. Investavimas yra investicijų įstatymu nustatytais būdais atliekami investuotojų veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba įgyja teisę šį objektą valdyti ir naudoti. Investicijų projektas yra dokumentas ekonomiškai, techniškai ir finansiškai pagrindžiantis investavimo tikslus. Įvertinantis investicijų grąžą bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projekto įgyvendinimui reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius ir terminus. Investicijos pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui gali būti skirstomos į :tiesiogines investicijas;netiesiogines investicijas.Tiesioginės investicijos – investicijos ūkio subjektui steigti bei registruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti ir daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.Netiesioginės investicijos – tai investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui teisės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.Pagal investuotojų buveinės vietą investicijas galima skirstyti į:vidaus;užsienio.Vidaus investicijos – tai LR fizinių ir juridinių asmenų bei juridinių asmens teisių neturinčių įmonių investicijos Lietuvos Respublikoje.Užsienio investicijos – tai užsienio valstybių tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje.Pagal investuotojų statusą investicijos gali būti skirstomos į:valstybines investicijas;privačias investicijas;užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų investicijas.Pagal investavimo objektą investicijas galima skirstyti į:kapitalo investicijas;finansines investicijas.Kapitalo investicijos – tai investicijos ilgam materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ar sukurti arba jo vertei padidinti. Finansinės investicijos – visos kitos.Investuoti galima šiais būdais:steigdami ūkio subjektą ar įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį;įsigydami visų rūšių vertybinius popierius;sukurdami ar įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę;skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklausoma kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektams;vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos sutartis.

Lietuvos ir užsienio valstybių investuotojams užtikrinamos vienos veiklos sąlygos. Investuotojas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti investavimo objektu Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Investuotojas turi teisę jam nuosavybės teise priklausantį pelną LR įstatymų nustatyta tvarka, sumokėjus mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir pervesti į užsienį be jokių apribojimų. Užsienio investuotojas į formuojamąjį ūkio subjekto kapitalą piniginį įnašą gali įnešti tiek užsienio valiuta, tiek nacionaline valiuta. Valstybės ir savivaldybės institucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojų įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti investavimo objektą ir jo disponuoti.

Investiciniai ginčiai sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Investuotojas investicinių ginčių atveju turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčių sprendimo centrą. Užsienio investicijos neleidžiamos į šias komercines–ūkines veiklas:į loterijų organizavimą;į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo sritį;investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal LR įmonių įstatymą ir kitus tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus yra licenzijuojama. Ūkio subjektas savo veiklai privalo įsigyti licenziją teisės aktų nustatyta tvarka;investavimas į ūkio objektus, susijusius su valstybe išimtine nuosavybės teise priklausančių gamtos išteklių eksploatavimu, galimas tik pagal LR įstatymus. N/D paskaityti LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą.

SANDORIS. SANDORIO TURINYS, FORMA. NEGALIOJANTYS SANDORIAI.

Sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandoriai gali būti pagal SCK ( senasis civilinis kodeksas):vienašaliai;daugiašaliai.NCK numato tokį pat apibrėžimą, tik yra numatytas dar ir dvišalis sandoris. Vienašalis sandoris – sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Dvišaliam sandoriui reikalinga dviejų šalių suderinta valia. Daugiašaliam – reikalinga 3 ar daugiau asmenų suderinta valia. Pagal SCK sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Rašytinė forma gali būti paprasta rašytina arba nutarymų forma. Sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu.Pagal NCK yra numatyta, kad sandoriai, sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu a kitokia valios išreiškimo forma. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorių šalių susitarimo numatytais atvejais. Įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais asmuo turi teisę išreikšti savo valią viešu skelbimu. Rašytine forma turi būti sudaromi:įmonių, įstaigų, organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus sandorius, kurie vykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jei įstatymas nenumato ko kito;fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorių suma, jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kito nenumato LR įstatymai arba jeigu sudaromi sandoriai, kuriems įstatymuose yra įtvirtinta būtina rašytinė forma. Sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymais numatytais atvejais. Sandoriai sudaromi rašytine forma, turi pasirašyti juos sudarantis asmuo. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, gali būti sudaromi taip pat rašytine ar notarine forma. Notarine forma gali būti sudaromi ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą rašytinę formą, t.y. sunkesnę formą.

Pagal NCK paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:fizinių asmenų sandoriai, kai sandorių suma yra didesnė nei 5000 litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;juridinių asmenų steigimo dokumentai;prekių pirkimo–pardavimo sutartys išsimokėtinai;draudimo sutartys;arbitražiniai susitarimai;kilnojamo daikto nuomos ilgesniam nei 1 metams sutartys;taikos sutartys, preliminarinės sutartys;ir kiti sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą rašytinę formą.Rašytinės formos sandoriai sudaromi, surašant vieną dokumentą pasirašant ant visų sandorių šaliųarba apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentai prilyginami šalių pasirašyti dokumentai perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacija galimais įrengimais, jei yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės formos reikalavimų bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo pasekmes.

NCK nustato, kada privaloma notarinė forma:daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimu ir daiktinių teisių bei nekilnojamų daiktų suvaržymo sandorius;vedybų sutartis, iki vedybinė ir po vedybinė sutartis;kiti sandoriai, kuriems įstatymas nustato privaloma notarinę formą.Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų įrengimus, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jei tokių duomenų nėra, šalis negali remtis liudytojų parodymais, sandorio sudarymo faktui nustatyti. Įstatymas taip pat gali nustatyti, kad tam tikrais atvejais sandoris turi būti registruotas. Šalims sandoris galioja nors ir nėra privalomai įregistruotas. Šalių teisės ir pareigos atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo. Jei tą patį daiktą ar daiktines teises įgyja keli asmenys ir vienas iš jų tą sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgyja sandorį įregistravęs asmuo. Jei ne vienas sandorio neįregistravo, tai laikoma, kad teises įgijo pirmas sandorį sudaręs asmuo. Jei tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad tas teises įgyja tas, kuris pirmas įregistravo sandorį.

Negaliojantys sandoriai Sandėris, kuris neatitinka įstatymo reikalavimų, – negalioja. Kai jis negalioja šiuo pagrindu, kiekviena iš jo šalių privalo grąžinti antrajai šaliai ką yra gavusi pagal sandorį. O kai negalima (ką yra gavusi natūra) – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatyme nenumatytos kitos sandorio negaliojimo pasekmės. Negalioja taip pat sandoris, sudarytas turint žinomai priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą. Jeigu sandoris negalioja šiuo pagrindu, tai esant abiejų šalių tyčiai (kai sandorį yra įvykdžiusios abi šalys) išieškoma į valstybės pajamas visa, ką yra gavusios pagal sandorį. Negalioja juridinio asmens sandoris, sudarytas prieštaraujant tikslams, nurodytiems jo steigimo dokumentuose ar bendruose tos rūšies organizacijų nuostatuose. Negalioja sandoris, sudarytas nepilnamečių (iki 15m.), išskyrus smulkius buitinius santykius, ir sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris yra pripažintas neveiksniu dėl ligos ar silpnaprotystės. Negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių (tariamas sandoris), neketinant sukurti teisinių pasekmių.jeigu sandoris, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės. Liečiančios tą sandorį, kurį iš tikrųjų turėjo šalys galvoje (apsimestinis sandoris). Sandoris, sudarytas nepilnamečio (15-18 metų) be tėvų sutikimo (išskyrus sandorius, kuriuos pagal įstatymą turi teisę sudaryti savarankiškai) gali būti pripažintas negaliojančiu pagal tėvų ieškinį. Sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus jo sudarymo momentu, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar valdyti jų, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal to asmens ieškinį. Turto disponavimo atveju sudarytas sandoris fizinio asmens, kurio veiksnumas yra apribotas dėl jo piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikų, be rūpintojo sutikimo (išskyrus smulkius sandorius) gali būti pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo pareiškimą. Sandoris, sudarytas suklydimo, turinčio esminę reikšmę įtakoje, gali būti teismine ar arbitražo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šalies veikusios suklydimo įtakoje ieškinį. Sandoris, sudarytas apgaulės, smurto, grasinimo ar pirmosios šalies piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, t.p. sandoris, kurį fizinis asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sau sąlygomis gali būti pripažintas negaliojančiu. Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis neprivalėjo sudaryti, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas žinojo apie tai (privalėjo žinoti), gali būti teisine tvarka pripažintas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį. Bet koks neatlygintinas sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus teises, išskyrus įprastines nedidelių daiktų ar piniginių sumų dovanojimą, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriu, patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais daro sandorį negaliojančiu. Įstatymo reikalaujamos notaro formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu.Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Būsimasis civilinis kodeksas numato tokias sąvokas – niekiniai ir nuginčijami sandoriai. Niekinis sandoris – jeigu vadovaujantis įstatymais negalioja nepaisant to yra teismo sprendimas paskelbti jį negaliojančiu. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatyme nustatyti pagrindai. Sandoris, kurį paskelbti negaliojančiu, būtinas teismo sprendimas yra nuginčijamas. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir faktą teismas konstatuoja “ex oficio” (savo iniciatyva)Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio gali pateikti teismui tik įstatyme nurodyti asmenys. Būsimajame civiliniame kodekse: privalomoms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja; pagal įstatymą nustatyta tvarka neįregistruoto juridinio asmens sudarytą sandorį teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, jei nėra kito pagrindo tokį sandorį paskelbti negaliojančiu. Pagal šiuos sandorius atsako asmenys “solidare”, jeigu vėliau įregistruotas juridinis asmuo neprisiima prievolių pagal tuos sandorius. Sandorio turinys: šalių teisės ir pareigos. Atstovavimas, įgaliojimas, jo rūšys. Terminai, jų civilinė ir teisinė reikšmė, jų skaičiavimas. Ieškininė senatis, jos terminų skaičiavimo tvarka, jos termino eigos pradžia ir pasibaigimo teisinės pasekmės. Ieškininės senaties termino sustabdymas, nutraukimas.Atstovavimas, įgaliojimas Fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys turi teisę sudarinėti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti sudaromi tik asmeniškai ir kitus sandorius, nustatytus įstatymu.Atstovais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Sandoris, vieno asmens atstovo sudarytas kito asmens atstovaujamojo vardu pagal įgalinimą, pagrįstą įgaliojimu tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo vardu civilines teises ir pareigas. Atstovavimas yra civilinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią jam suteikto įgalinimo ribose, sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia, panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovavimui būdingi požymiai:1. Atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo.2. Atstovas veikia ne savo, o atstovaujamojo vardu ir interesais.3. atstovui suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Įgalinimas svetimo vardu sudarinėti sandorius ir kitus juridinius veiksmus turi būti grindžiamas juridiniais faktais, su kuriais įstatymas sieja jo atsiradimą. Šie faktai yra laikomi įgalinimo atsiradimo pagrindais. Jais gali būti administracinis aktas. Atstovavimas gali atsirasti dėl asmens valios turėti savo interesų atstovą. Asmenų savitarpio giminystės (tik kraujo ryšys) ar kitoks visuomeninis ryšys dėl kurio vienas iš jų veikia kaip atstovas. Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda, atstovo įgalinimai būna savanoriški arba būtini (tėvų vaikams). Sandoris, sudarytas kito asmens vardu, neįgalinto sudarinėti sandorius asmens ar viršijant įgalinimą, sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo teises ir pareigas tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria tam sandoriui ar viršijančią įgalinimą sandorio dalį.Atstovas negali sudarinėti atstovaujamojo vardu sandorio nei su savimi bei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis yra tuo pačiu metu. Įgaliojimas – atstovo įgalinimo išreikšimo būdas. Tai toks dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys.Įstatymas įgaliojimą laiko rašytiniu įgalinimu vieno asmens, įgaliotojo, duodamu kitam asmeniui, įgaliotiniui, atstovauti įgaliotojui santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas gali būti duodamas tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims. Notaro patvirtintas įgaliojimas privalomas:1. Sudaryti sandorius, kuriems būtina notaro forma.2. Fiziniams asmenims, kuriems įgaliojimu suteikiama teisė tvarkyti nekilnojamąjį turtą.3. Atlikti fizinio asmens vardu veiksmus valstybiniu, kooperatiniu ar kitokių visuomeninių organizacijų atžvilgiu, išskyrus nepaprasto įgaliojimo ir kitus atvejus, kai specialios taisyklės leidžia duoti įgaliojimą kitokia forma (kareiviai, kaliniai).Būsimajame civiliniame kodekse nurodyti tokie pagrindai atstovavimui:1. Sandoris2. Įstatymas3. Teismo sprendimas4. Administracinis aktas Taip pat būsimajame civiliniame kodekse nurodyti ne tik prieš tai minėti atvejai, kuriems būtinas notaro patvirtintas įgaliojimas, bet įvedama, kad notaro patvirtintiems įgaliojimams prilyginami ir tolimo plaukiojimo laivų kapitonų patvirtinti įgaliojimai.Supaprastinto įgaliojimo įtvirtinimas Įgaliojimą (pagal būsimąjį civilinį kodeksą), kurį fizinis asmuo duoda korespondencijai, pinigams, siuntiniams, darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms pajamoms gauti, gali patvirtinti organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi, daugiabučių namų bendrijos, kur asmuo gyvena, pirmininkas, jei asmuo tolimo plaukiojimo laive – kapitonas.Dabartiniame civiliniame kodekse įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis nei 3 metai. Jie termino nėra, tai galioja 1 metus. Notaro patvirtintas įgaliojimas, skirtas atlikti veiksmus užsienyje, kuriame nenurodytas terminas, galioja tol, kol jį panaikina asmuo jį išdavęs. Įgaliojimas, kuriame nėra sudarymo datos – negalioja. Būsimajame civiliniame kodekse įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas arba ne. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai galioja 1 metus ir kiti reikalavimai yra tokie patys kaip dabartiniame civiliniame kodekse.

JURIDINIŲ ASMENŲ ĮGALIOJIMAIĮmonės, įstaigos, organizacijos duodama įgaliojimą pagal SCK pasirašo įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas, savininkas ir dedamas organizacijos, įmonės, įstaigos antspaudas. Papildomus reikalavimus gali nustatyti kiti LR įstatymai. NCK numato naują įgaliojimą, kuris vadinamas prokūra. Prokūra – yra įgaliojimas, kuriuo JA-verslininkas suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su JA-verslininko verslu. Be to prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose neteismo institucijose. Asmuo, kuriam išduodama prokūra vadinamas prokūristu. Prokūra išduoda atitinkamas JA-s valdymo organas ar JA-s savininkas arba jo įgaliotas asmuo JA-s steigimo dokumentų nustatyta tvarka. Prokūra gali būti išduodama keliems asmenims ir tokiu atveju prokūristai turi veikti kartu. Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta turinčio teisę išduoti prokūrą. Prokūra turi būti įregistruota teisių aktų nustatyta tvarka. Prokūristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų:1) Perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daikto, įmonės ar suvaržyti teisę į jį;2) Pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją;3) Skelbti atstovaujamąja bankrotu;4) Duoti prokūrą;5) Priimti į įmonę dalininkus;6) Neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui.Prokūra gali būti ribota. Prokūros apribojimas gali būti JA filialas, JA-s veiklos sritys ir rūšys, tam tikros aplinkybės: laikas ir teritorija. Atstovaujamo ir prokūristo santykiams prokūra įsigalioja nuo jos išdavimo. Prokūristo ir trečių asmenų santykiams prokūra įsigalioja nuo jos įregistravimo teisės aktų nustatyta tvarka. Pasirašydamas atstovaujamojo vardu dokumentus, privalo nurodyti, kad jis yra prokūristas, parašydamas žodį “P-s” arba “PP”. Prokūra pasibaigia:1) kai atstovaujantis ją atšaukia;2) prokūristas jos atsisako;3) atstovaujamajam iškelta bankroto byla;4) kai likviduojamas ar reorganizuojamas prokūra išdavęs asmuo;5) prokūristas miršta.Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo padarymo atitinkamą registravimo datą, išskyrus atvejį, kai JA likviduojamas ar prokūristas miršta.SCK numota ir perįgaliojimą. Įgaliotinis turi atlikti tuos veiksmus, kuriuos jis atlikti įgalintas. Jis gali perįgalioti juos kitam asmeniui tik tada, kai jam tokią teisę suteikia turimas įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių turi taip padaryti, kad apsaugotų įgaliotojų interesus. Perįgaliojimai turi būti patvirtinti notariškai. Perįgaliojimo būdu duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis už įgaliojimo, kurio pagrindu jis duodamas, termino. Perdavusis įgaliojimus kitam asmeniui turi painformuoti apie tai įgaliotoją ir pranešti jam reikiamas žinias apie asmenį, kuriam perduoti įgaliojimai. Jeigu įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, tai jis atsako už to asmens, kuriam įgalinus perdavė veiksmus, kaip už savo peties veiksmus.NCK irgi panašiai numato perįgaliojimą. Tik tai numato išlygą, kad atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įgaliotinis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ir nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam.Pagal SCK įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą, o įgaliotinis atsisakyti nuo jo. Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, kuriam įgaliojimas yra duotas perįgaliojimo būdu, gali atsisakyti nuo jo. Susitarimas atsisakyti nuo šios teisės negalioja. Tačiau NCK numato, kad įstatymai ar šalių susitarimai gali būti numatyti atvejai, kuriais išduodamas neatšaukiamas įgaliojimas. Pagal SCK įgaliojimas pasibaigia šiais atvejais:1) pasibaigus įgaliojimo terminui;2) įgaliotojui atšaukus įgaliojimą;3) įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo;4) mirus įgaliotojui;5) mirus įgaliotiniui;6) pripažinus įgaliotinį ar įgaliotoją neveiksniu ar nežinia kur esančiu;7) nustojus egzistuoti įmonei, įstaigai ar organizacijai, kuri išdavė įgaliojimą;8) nustojus egzistuoti įmonei, įstaigai, organizacijai, kuriai buvo išduotas įgaliojimas.

Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas.Praktiškai viskas taip pat ir NCK. Tačiau NCK numato nuostatą, kad atstovavimo pasibaigimas negali būti panauduotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus atvejus, kai apie atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys žinojo ar turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo neatidumo.Pagal SCK apie įgaliojimo panaikinimą įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniam, taip pat jam žinomiems tretiesiems asmenims santykiuose su kuriais atstovautas ir duotas įgaliojimas. Tokią pat teisę turi ir įgaliotino teisių perėmėjai, jei įgaliojimas pasibaigia mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu ar ribotu veiksniu ar nežinia kur esančiu arba nustojus egzistuoti įmonei, įstaigai, organizacijai, kuri išdavė tą įgaliojimą. Teisės ir pareigos, atsiradusios kaip įgaliotinio veiksmų rezultatas iki to laiko, kada įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, lieka galioti įgaliotojui ir jo teisių perėmėjams trečiųjų asmenų atžvilgiu. Ši taisyklė netaikoma, jei tretysis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įgaliojimas pasibaigia. Įgaliojimui pasibaigus, įgaliotinis ar jo teisių perėmėjai privalo tuoj pat grąžinti įgaliojimą įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams.Įgaliojimai skirstomi į 3 rūšis:1. vienkartinis įgaliojimas;2. specialusis įgaliojimas;3. bendrasis ar generalinis įgaliojimas.Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksniui, pvz. Pasirašyti kokią nors pirkimo-pardavimo sutartį. Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksniams, pvz. teisininko įgaliojimas atstovauti įmonę teisme.Bendrasis įgaliojimas yra duodamas sudarinėti įvairius sandorius ir atlikinėti įvairiems teisiniams veiksniams.TERMINAIĮstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo, trečiųjų teismo arbitražo paskirtas terminas apibrėžiamas kalendorine data ar pasibaigimo laiko tarpu, skaičiuojamo metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ir valandomis. Terminas gali būti apibrėžiamas taip pat nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti. Termino eiga prasideda rytojaus diena, po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinę termino metų mėnesį, dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinę mėnesio dieną. Jei metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuriame atitinkamos dienos nėra, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinę termino savaitės dieną. Jeigu paskutinė termino diena tenka nedarbo dienai, tai termino pasibaigimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos 24 valandos. Jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas pasibaigia tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles pasibaigia atitinkamos operacijos. Visi rašytiniai pranešimai ir pareiškimai, įteikti paštu ar telegrafu iki paskutinės termino dienos 24 valandos laikomi atlikti laiku.NCK, kalbant apie terminus, nustatė, kad terminai gali būti skirstomi į:1) atnaujinamuosius;2) įgyjamuosius;3) naikinamuosius.Atnaujinamasis terminas – yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.Įgyjamasis terminas – yra toks terminas, kuriam pasibaigus įgyjama tam tikra civilinė teisė ar pareiga.Naikinamasis terminas – tai toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti.Pagal NCK, jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas.Jeigu tam tikro sandorio teisinės pasekmės siejamos su termino pabaiga, tai sandoris ar prievolė nustoja galioti terminui pasibaigus.IEŠKININĖ SENATISSCK nustato, kad pasibaigus įstatyme nustatytam terminui išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškininės senaties terminui išnyksta teisė į papildomųjų reikalavimų gynimą, nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs. Nustatomas įstatymu bendras trijų metų ieškininės senaties terminas. Kodeksas nustato ir sutrumpintą ieškininės senaties terminą: pvz. Bendras-3 metų, sutrumpintas dėl baudų-6 mėn. Reikalavimas apginti pažeistą teisę priimamas nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Ieškininę senatį teismas taiko tik esant skolininko reikalavimams. Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Ieškinės senaties termino eiga sustabdoma:1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis negalima buvo užkirsti kelio;2) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnavo veikiančiame krašto apsaugos dalinyje;3) jeigu vyriausybė paskelbia moratoriumą, tai yra prievolių vykdymas yra atidedamas;4) kai neveiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas.Ieškinės senaties termino eiga yra sustabdoma su ta sąlyga, jeigu šiais visais atvejais aplinkybės atsirado ar tebebuvo paskutiniais 6 ieškinės senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas trumpesnis nei 6 mėn. – viso ieškinės senaties termino eigoje. Nuo tos dienos, kuria pasibaigia aplinkybė, buvusi pagrindas ieškininei senačiai sustabdyti senaties terminas eina toliau.Ieškininės senaties termino eigos nutraukimasIeškininės senaties terminą nutraukia ieškininis pareiškimas, paduotas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškininės senaties termino eiga taip pat nutraukiama, jeigu įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą. Po nutraukimo ieškininės senaties termino eiga prasideda iš naujo. Laikas įėjęs iki nutraukimo į naują terminą neįskaitomas. Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Skolininkas, įvykdęs prievolę po to, kai pasibaigė ieškininės senaties terminas, negali reikalauti grąžinti tai, kas įvykdytą, nors įvykdymo momentu jis nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs.Ieškininė senatis netaikoma:1. reikalavimams, atsiradusiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinę žalos atlyginimą;2. indėlininkų reikalavimams išieškoti/išmokėti indelius, įdėtus į taupomąjį banką ar kitą banką;3. kitiems įstatymais nustatytiems reikalavimams.Pagal NCK ieškininė senatis – įstatymu nustatytas terminas, laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ir skirtingai nuo dabar galiojančio termino, nustato ne 3 metų, bet 10 metų terminą. Atitinkamai keičiasi ir kiti terminai, pvz. sutrumpintas. Skirtingai reglamentuojamas ir ieškininės senaties termino sustabdymas. Apart tų pagrindų sustabdomas terminas, jeigu ginčo šalys yra sutuoktiniai ir jeigu prievolės šalys yra tėvai, ir jų vaikai. NCK praktiškai panašiai numato atvejus, kam netaikoma.

Viešoji nuosavybė. Viešosios nuosavybės rūšysLR įstatymai numato, kad Lietuvos Respublikoje gali būti privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams. Lietuvos Respublikoje privačios nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia civilinis kodeksas ir kiti LR įstatymai.Įstatymai numato 2 rūšių viešąją nuosavybę:valstybėssavivaldybiųLietuvos įstatymai leidžia turėti bendrą Lietuvos respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų nuosavybę, Bendrą Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybę, jei tai numato LR įstatymai ir tarpvalstybinės sutartys. LR leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų nuosavybė, jei ko kito nenustato įstatymai.Pagal Civilinį Kodeksą nuosavybės santykių subjektais Lietuvos Respublikoje gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, valstybė bei vietos savivaldybė. Nuosavybės teisės subjektais gali būti:žemė ir jos gelmėsvandenysgamtos ištekliaistatiniaipastataivertybiniai popieriai ir kitas turtas.Viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvoje yra žemė, gamtos ištekliai, išskyrus tuos, kai šie objektai nuosavybės teise priklausi kitiems nuosavybės subjektams, materialiniai ištekliai, skirti LR aukščiausios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios funkcijoms įgyvendinti, taip pat gali būti turto dalis, priklausanti Lietuvos Respublikos savivaldybei bendrosios nuosavybės teise su kitos nuosavybės teisės subjektais, taip pat valstybės ir savivaldybių organizacijų turtas, valstybės bankai bei finansiniai biudžeto ištekliai. Taip reglamentuoja Civilinis Kodeksas. Tikslesnę valstybės bei savivaldybių turto sandarą nustato specialus įstatymas – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Šiame įstatyme yra apibrėžtas subjektų ratas, kurį gali valstybė naudoti ir disponuoti. Minėtame įstatyme yra įvardinta valstybės ir savivaldybių turto sandara, subjektų, valdančių valstybės ar savivaldybės turtą pasitikėjimo teisė, sąlygos ir kitos nuostatos. Taip pat nustato objektų ratą, kuris gali tik valstybei priklausyti nuosavybės teise.Lietuvai išimtine teise priklauso:žemės gelmėsvalstybinės reikšmės vandenys, miškai, parkai, keliaiistorijos ir architektūros paminklaioro erdvė virš jos teritorijoskontinentinis šelfasekonominė zona Baltijos jūrojeSavivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas LR teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybe. Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai aukščiausios valstybinės valdžios institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, vadovaudamasis įstatymais ir kitais norminiais aktais

Privati nuosavybė: subjektai, nuosavybės teisės įgyvendinimas ir gynimas, savininko teisės

Privačios nuosavybės teisės subjektai gali būti tiek fiziniai, teik juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu LR ir kituose įstatymuose neuždrausta turtą turėti privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės objektais negali būti turtas, kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik LR išimtine teise.Subjektinės nuosavybės teisės turinys apibūdinamas išskiriant 3 savininkų teises:teisė valdytiteisė naudotiteisė disponuotiTeisė valdyti daiktą suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinis valdymo teisės yra:teisė turėti daiktą savo žiniojeteisė daryti daiktui fizinį ir ūkinį poreikį.Teisė turėti daiktą savo žinioje suprantama ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas. Daikto naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia ekonominis jo reikšmingumas.Disponavimas turtu suprantamas kaip galėjimas nustatyti daiktui teisinį likimą arba galimybė dėl jo sudaryti įvairius atlygintinus sandorius.Nuosavybės teisę sudaro būtent tos visos 3 teisių grupės:valdytinaudotidisponuotiNuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas, naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį daiktą bei juo disponuodamas arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių. Būdas, kurį pasirenka asmuo savo nuosavybės teisių įgyvendinimui labiausiai priklauso nuo turto paskirties.Įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad savininkas turi teisę reikalauti savo turto iš svetimo neteisėtu valdymu. Taip pat įtvirtinta, kad LR garantuoja visiems savininkams vienodą tiesių gynimą. Niekas neturi teisės:Paimti iš savininko turto prievarta, išskyrus LR įstatymų nustatytus atvejusreikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų turtą su kito savininko turtuTurtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar rekvizicijos aktu. Savininkui turi būti atlyginta paimto turto vertė, išskyrus atvejus, kai tas turtas yra konfiskuojamas dėl teisės pažeidimo. Jeigu turtas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti ir įgijėjas nežinojo ir neturėjo žinoti, tai savininkas turi teisę išreikalauti šį turtą iš įgijėjo tik tuo atveju, kada turtas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo per davęs jį valdyti, pamestas arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.Išreikalauti turtą anksčiau nenurodytais atvejais neleidžiama, jeigu turtas buvo parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka. Jeigu turtas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, tai savininkas turi teisę išreikalauti turtą visais atvejais. Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės arba pasitikėjimo teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kito nenumato įstatymas ar sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojamas, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento.Per leidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sureguliavimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu, kada jam pereina nuosavybės teisė, jei ko kita nenustato sutartis. Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti, o įgijėjas praleidžia terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio praradimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai. Daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieaugis priklauso jo savininkui, jei įstatymas ar savininko sutartis nenustato ką kitą. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos tampa daikto savininku, jeigu daikto pagaminimo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Tuo atveju, pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagų savininkui jos vertę. Jeigu medžiagų vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, tai daikto savininkui pripažįstamas medžiagos savininkas. Jam suteikiama teisė arba pasilikti daiktą sau, arba apmokėti jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš jo turėtus nuostoliu.

Turtas, kuris neturi savininko, arba savininkas nežinomas, teismo sprendimu priimtu pagal finansų kontrolės institucijų ar savivaldybės pareiškimą, perduodamas valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. Pareiškimas paduodamas suėjus 1 metmas nuo tos dienos, kurią turtas paimtas į apskaitą.Jeigu asmuo neūkiškai laiko jam priklausantį pastatą ar įrenginį, kurie yra avariniai, ir įvykus avarijai gali padaryti žalos kitiems asmenims, tai vietos savivaldos vykdomoji institucija gali paskirti atitinkamą terminą tokiam įrenginiui ar pastatui suremontuoti. Jeigu asmuo per nustatytą terminą pastato (įrenginio) nesuremontavo, tai vietos savivaldos vykdomoji institucija gali kreiptis į teismą dėl tokio pastato (įrengimo) nugriovimo savininko sąskaita arba dėl pastato (įrenginio) atlygintino paėmimo savivaldybės nuosavybėn. Pastatą (įrenginį) nugriovus, statybinės medžiagos yra pastato (įrenginio) savininko nuosavybė.

Bendroji nuosavybė: sąvoka, subjektai, rūšys. bešeimininkis turtas

Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliams savininkams. Tokiais bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ir/ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė bei kelios valstybės.Skiriama:bendroji-dalinė nuosavybėbendroji-jungtinė nuosavybėBendrąja daline nuosavybe laikoma nuosavybė, kai bendrojoje nuosavybėje yra nustatytos turto dalys. Bendrąja daline nuosavybe galėtų būti namo pasidalijimas tarp seserų, brolių, kai įregistruojama, kad pusė namo priklauso vienam, o pusė kitam kadastro įmonėje. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, jurid asmenys naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimams tokio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka nustatoma teismine tvarka. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.Bendrąja jungtine nuosavybe laikoma nuosavybė, kai bendro turto dalys nėra nustatytos. Jos pavyzdžiu galėtų būti sutuoktinių nuosavybė.

Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas(pasiruošti pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą)

Jeigu dalis bendrosios nuosavybės (BN) teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių. Dalies BN teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės (BDN) teisės dalyviams ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis jis parduoda. Kai parduodama dalis gyvenamojo namo BN teisėje ar buto daugiaaukščiame name, tai pranešama per notarų kontorą. Jei kiti BDN teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės neįgyvendina gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu per 1 mėnesį, o kito turto atžvilgiu per 10 dienų nuo pranešimo gavimo, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jei dalis parduodama pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti ją, kitas BDN teisės dalyvi turi teisę reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Kiekvienas iš BDN teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto. Gyvenamojo namo ar buto BDN teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio buto ar namo patalpomis atsižvelgdami į savo dalį, turimą BDN teisėmis. Jeigu minėtas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį šio buto ar namo BN teise. Jeigu gyvenamojo namo ar buto BDN teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų, nustatytų taisyklių savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą juos pristatydamas, perstatydamas, atstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu šio buto ar namo dalys, turimos BDN teisėmis ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis, turi būti atitinkamai pakeičiamos.

Prievolės sąvoka ir prievolių atsiradimasPrievolių vykdymasPrievolių įvykdymo užtikrinimas (netesybos, įkeitimas, laidavimas, garantija, rankpinigiai, atsakomybė už prievolių pažeidimą)Prievolių pasibaigimasPrievolės sąvoka ir prievolių atsiradimasPagal prievolę vienas asmuo-skolininkas privalo atlikti kito asmens-kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą, pvz.: perduoti turtą, atlikti darbą, sumokėti pinigus arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo. O kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą. Prievolės atsiranda iš sutarties. Prievolės gali atsirasti iš įstatymų numatytų pagrindų, iš fizinių ir juridinių asmenų, kurie, nors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas, t.p. gali atsirasti iš administracinių aktų, gali atsirasti dėl žalos padarymo kitam asmeniui, t.p. dėl turto įgijimo ar sutaupymo kito asmens lėšų sąskaita be pakankamo pagrindo, t.p. prievolės gali atsirasti kaip išradimų, mokslo, literatūros, meno kūrinių sukūrimo rezultatas, t.p. dėl įvykių, su kuriais įstatymai susieja civilinių teisinių pasekmių atsiradimą.

Sutartis laikoma sudaryta, kai šalys reikalaujama forma tarpusavyje susitaria dėl visų esminių jos punktų. Esminiai yra tie sutarties punktai, kurie tokiais laikomi pagal įstatymą arba visi tie punktai, dėl kurių vienos iš šalių pareiškimu turi būti susitarta. Jeigu pagal įstatymą ar šalių susitarimą turi būti sudaryta tam tikra forma, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji išreikšta šia forma.Jeigu pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašytą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis ir pan., pasirašant tai šaliai, kuri juos siunčia.Prievolių vykdymasCivilinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kilęs iš Romėnų teisės laikų, t.y. sutartys turi būti vykdomos. Iš to yra įtvirtinta nuostata, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ir sutarties nurodymus, o jeigu tokių nurodymų nėra – pagal paprastai reiškiamus reikalavimus. Kiekviena iš šalių turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir visokeriopai padėti antrai šaliai atlikti savo pareigas. Vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas neleidžiama, išskyrus sutarties ar įstatymų numatytus atvejus.Jeigu prievolės terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o savininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Skolininkas privalo įvykdyti tokią prievolę per 7 dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės esmės neišplaukia pareiga prievolę įvykdyti tuojau. Skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę prieš terminą, jeigu ko kita neišplaukia iš įstatymo ar prievolės esmės.Prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta įstatyme, sutartyje ar išplaukia iš prievolės esmės. Jeigu prievolės įvykdymo data nenustatyta, tai prievolė perduoti pastatą turi būti įvykdoma pastato buvimo vietoje; fizinio asmens piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamoje vietoje prievolės atsiradimo metu, o jeigu kreditorius pakeitė gyvenamą vietą ir apie tai pranešė skolininkui – naujoje kreditoriaus gyvenamoje vietoje. Visos kitos prievolės turi būti įvykdomos skolininko gyvenamoje vietoje, o jeigu skolininkas juridinis asmuo, tai prievolės turi būti įvykdytos to juridinio asmens buveinėje.Prievolių įvykdymo užtikrinimasPrievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal įstatymus arba sutartį netesybomis, hipoteka, laidavimu, rankpinigiais ir garantija.Rankpinigiai. Rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena iš susitariančių šalių duoda pagal sutartį priklausančių iš jos mokėjimų sąskaitą antrajai šaliai sutarties įvykdymui įrodyti ir jos įvykdymui užtikrinti. Susitarimas dėl rankpinigių, priklausomai nuo rankpinigių sumos, turi būti sudaromas rašytine forma. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, tai rankpinigiai lieka antrajai šaliai. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi rankpinigius šalis, tai ji privalo sumokėti antrai šaliai dvigubą pinigų sumą. Šalis, kuri atsako už sutarties neįvykdymą, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius, įskaičius rankpinigių sumą, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Laidavimas. Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės arba jos dalies. Laidavimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia. Prievolės neįvykdžius, skolininkas ir laiduotojas atsako kaip solidariniai skolininkai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, tame tarpe ir už procentų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą, jeigu ko kita nenumato laidavimo sutartis. Įvykdžiusiam prievoles laiduotojui pereina visos kreditoriaus turimos teisės šioje prievolėje. Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos. Laiduotojui įvykdžius prievolę, kreditorius privalo perduoti jam dokumentus, patvirtinančius reikalavimą į skolininką, t.p. teises, užtikrinančias tą reikalavimą.Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Laidavimas t.p. pasibaigia, jeigu kreditorius per 3 mėn. nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškė laiduotojui ieškinio. T. p. jis pasibaigia tuo atveju, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibrėžtas pareikalavimo metu, tai nesant kitokio susitarimo laiduotojo atsakomybė pasibaigia suėjus 1 m. nuo laidavimo surtarties sudarymo dienos.Garantija. Garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui-kreditoriui, jeigu asmuo-skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Garantas, įvykdęs asmens-skolininko prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens-skolininko savo sumokėtos sumos. Garanto atsakomybė yra subsidijarinė (papildoma). Sutartimi nustatyta garantija turi būti sudaroma rašytine forma. Jos nesilaikymas daro garantijos sutartį negaliojančia.(Laidavimas ir garantija skiriasi atsakomybe: laiduotojo atsakomybė solidarinė, garanto – subsidijarinė.)

Jeigu skolininkas neįvykdo savo prievolės perduoti individualiai apibrėžtą daiktą kreditorių nuosavybėn ar patikėjimo teise, tai kreditorius turi teisę reikalauti atimti šį daiktą iš skolininko ir perduoti jam. Teisė išnyksta, jei daiktas jau perduotas kitam kreditoriui, turinčiam tos pačios rūšies teisę. Jeigu daiktas yra neperduotas, pirmenybė priklauso tam kreditoriui, kurio naudai prievolė atsirado pirmiau. Jeigu to nustatyti negalima, tam kreditoriui, kuris pirmas pareiškė ieškinį. Skolininkui neįvykdžius prievolės atlikti tam tikrą darbą, kreditorius turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita, jei ko kita neišplaukia iš įstatymų ar sutarties, arba reikalauti nuostolio atlyginimo. Jeigu skolininkas prievolės nevykdo ar ją vykdo netinkamai, jis privalo atlyginti kreditoriui tuo padarytus nuostolius. Nuostoliais laikomos kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas ar sužalojimas, t.p. kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei skolininkas būtų įvykdęs prievolę. Jeigu už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą yra nustatytos netesybos (bauda, delspinigiai), nuostoliai atlyginami tik tiek, kiek jų nepadengė netesybos. Įstatymas ar sutartis gali numatyti, kada leidžiama išieškoti tik netesybas, bet ne nuostolius, kada gali išieškoma visa nuostolių suma šalia netesybų, kada kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškomos netesybos arba nuostoliai. Sumokėjimas netesybų, nustatytų tam atvejui, kai pažeidžiamas prievolės vykdymo terminas arba prievolė kitaip netinkamai įvykdoma, ir atlyginimas nuostolių, padarytų netinkamu prievolės vykdymu, neatleidžia skolininko nuo pareigos įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimu nustatyta kas kita. Asmuo, neįvykdęs prievolės ar netinkamai įvykdęs, atsako turtu tik esant kaltei, išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus. Kad kaltės nėra, įrodinėja pažeidusysis prievolę asmuo. 4. Prievolių pasibaigimas Prievolė paprastai pasibaigia tinkamu jos įvykdymu. Kreditorius priimdamas įvykdymą privalo skolininko reikalavimu duoti šiam pakvitavimą, kad prievolė visiškai arba iš dalies įvykdyta. Jei skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą įvykdymą privalo grąžinti skolininkui tą dokumentą, o nesant galimybei grąžinti, nurodyti tai savo duodame pakvitavime. Pakvitavimą gali atstoti užrašas grąžinamajame skolos dokumente. Skolos dokumento buvimas pas skolininką, nors ir be atžymos apie įvykdymą, patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešingai. Prievolė gali pasibaigti priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba nenurodytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, įskaitymu. Užskaita neleidžiama:Jeigu yra reikalavimai atlyginti žalą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės netekimo.Jeigu yra suėjęs bendras ieškininės senaties terminas.Prievolė gali pasibaigti:Skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje;Šalių susitarimu;Likvidavus juridinį asmenį ar mirus kreditoriui, jei įvykdymas tiriamas asmeniškai. Kai negalima jos įvykdyti, jeigu tai sukėlė aplinkybių, už kurias skolininkas neatsako.

Pirkimas, pardavimas Pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjo nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą r sumokėti už jį, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėn. įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jei įstatymai nenustato kito termino. Dėl svarbių priežasčių šį terminą gali nustatyti teismas. Šių taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių pirkimo-pardavimo sutartis turi būti patvirtinta notaro, įregistruota per 3 mėn. ne tik kadastro įmonėje, bet ir kultūros apsaugos įstaigoje. Parduodamo turto kaina nustatoma šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai taikomos valstybės reguliuojamos kainos. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas privalo įspėti pirkėją apie visas trečiųjų asmenų teises į parduodamą daiktą (nuomininkai, įkeitimas ir t.t.). to nesilaikymas suteikia teisę reikalauti sumažinti kainą ar nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius. Kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui, prieš perduodant šiam parduotą daiktą, pardavėjas privalo iki perdavimo daiktą saugoti. Jei pardavėjas, pažeisdamas sutartį neperduoda pirkėjui daikto, šis turi teisę reikalauti perduoti jam daiktą ir atlyginti uždelsimo nuostolius ar atsisakyti nuo sutarties ir pareikalauti atlyginti nuostolius. Jei pirkėjas, pažeisdamas sutartį, atsisako priimti ar sumokėti už daiktą, tai pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas atsiimtų tą daiktą, sumokėtų kainą, atlygintų delsimo nuostolius, atsisakyti nuo sutarties, pareikalauti atlyginti nuostolius. Parduoto daikto kokybė turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų – paprastai reiškiamus reikalavimus.

NuomaNuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja duoti naudotis turtu už užmokestį. Nuomos sutartis ilgesniam kaip 1 metų laikotarpiui turi būti sudaryta rašytine forma. Tačiau šiandieninėmis sąlygomis bet kokia nuomos sutartis turi būti sudaryta rašytine forma. Nuomos sutartis turi būti registruojama. Pagal nekilnojamojo turto įstatymą registruojama kadastro įmonėje. Sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu, išskyrus kai tai nustato įstatymai (max ribą). Jeigu nuomos sutartyje nėra nurodytas nuomos terminas, tai laikoma, kad sutartis sudaryta neribotam laikui. Tuo atveju kiekviena sutarties šalis gali nutraukti (atsisakyti) nuomos sutartį, įspėjus kitą šalį prieš 1 mėn. jeigu išnuomotos patalpos – šalys viena kitą turi įspėti prieš 3 mėn. Nuomos sutartyje gali būti nustatyta ir kita sutarties atsisakymo tvarka. Jeigu pasibaigus nuomos sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu, o nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui. Nuomininkas tvarkingai vykdęs nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, pasibaigus terminui lyginant su kitais asmenimis turi pirmenybę atnaujinti sutartį. Nuomininkas privalo naudotis išsinuomotu turtu pagal sutartyje nurodytas sąlygas ir paskirtį. Nuomotojas privalo savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, jei ko kito nenumato sutartis ar įstatymas. Jeigu nuomotojas šios pareigos nevykdo (ar vykdo netinkamai), nuomininkas turi teisę padaryti kapitalinį remontą, numatytą sutartyje (ar esant reikalingą) ir išsiieškoti remonto kainą iš nuomotojo ar įskaityti tą kainą į nuompinigių sąskaitą. Taip pat gali nutraukti sutartį ir išieškoti nuostolius, patirtus dėl jos nevykdymo.Nuomininkas privalo laikyti išnuomotą turtą tvarkingą, savo sąskaita daryti einamąjį remontą, jei ko kita nenumato sutartis ar įstatymas. Taip pat nuomininkas turi padengti turto išlaikymo išlaidas. Nuomininkas privalo laiku mokėti nuompinigius.Išsinuomoto turto duodamos pajamos (vaisiai, gyvulių prieaugis) priklauso nuomininkui, jei ko kita nenumatyta sutartyje. Nuomininkas turi teisę subnuomoti išsinuomotą turtą tik gavęs nuomotojo sutikimą. Išsinuomoto turto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui. Nuomotojas turi teisę nutraukti sutartį prieš terminą, jei:nuomininkas naudojasi turtu ne pagal paskirtį ir sutartį;nuomininkas tyčia ar dėl neatsargumo blogina turto būklę;nuomininkas nesumoka nuompinigių per įstatyme ar sutartyje nustatytą terminą. nedaro kapitalinio remonto, kai pagal sutartį ar įstatymą jis privalo daryti.Nuomininkas nutraukti sutartį gali teisme, jeigu turtas dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, tampa netinkamas naudoti; nuomotojas nedaro kapitalinio remonto, kai pagal įstatymą ar sutartį privalo daryti. Pasibaigus nuomos sutarčiai nuomininkas privalo grąžinti turtą tos būklės, kurios jis gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, ar sutartyje sulygtos būklės.Jei nuomininkas pablogina išsinuomotą turtą, jis privalo nuomotojui atlyginti tuo padarytus nuostolius, išskyrus atvejus, kai turtas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Jei nuomininkas nuomotojui leidus turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus jei įstatymas ar sutartis numato ką kita. Nuomininko padarytus be leidimo pagerinimus, jeigu jie atskiriami be žalos turtui, jei nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali atsiimti. Pagerinimų, padarytų be leidimo ir neatskiriamų, vertė neprivalo būti atlyginta.

Paskola Paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktus; o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą ar tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartyje paskolos davėjas gali įsipareigoti pinigus ar daiktus paskolos gavėjui perduoti ateityje.Pra…. pagal sutartį lygis gali būti nustatytas šalių susitarimu, jeigu ko kita nenusako įstatymai. Jeigu paskolos gavėjas pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo jų mažiau negu sutartyje nurodyta, tai jis turi teisę nuginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą. Tais atvejais, kai paskolos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, nuginčyti jos, remiantis liudytojų parodymais neleidžiama, išskyrus baudžiamaisiais įstatymais baudžiamųjų veikų metu.

Ranga Rangos sutartimi rangovas įsipareigoja savo rizika atlikti tam tikrus darbą pagal užsakovo užduotį iš jo ar savo medžiagos, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.Sutartyje numatomiems darbams atlikti gali būti sudaroma tvirta ar apytikrė sąmata. Jeigu prireikia apytikrę sąmatą žymiai perviršyti, tai rangovas privalo laiku įspėti apie tai užsakovą. Šiuo atveju užsakovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties atlygindamas rangovui jo turėtas išlaidas. Jeigu rangovas apie sąnaudos perviršijimą užsakovo neįspėja, tai privalo atlikti darbą, nereikalaudamas atlyginti viršijančių sąmatą išlaidų. Rangovas atlikdamas darbą iš savo medžiagos atsako už blogą medžiagų kokybę. Jeigu iš rangovo medžiagų atliekamas darbas pagal fizinių asmenų buitinių poreikių aptarnavimo darbų rangos sutartį, tai už medžiagą užsakovas sumoka visą jos kainą ar sutartyje nurodytą tos kainos dalį sudarant sutartį, o galutinai atsiskaitoma užsakovui gaunant rangovo atliktą darbą. Rangovas privalo imtis visų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už bet kokį apsileidimą, dėl kurio tas turtas buvo prarastas ar sužalotas.Atsitiktinio medžiagos žuvimo ar atsitiktinė jos sugedimo rizika tenka ją davusiai šaliai. Rangovas privalo laiku įspėti užsakovą:kad gauta iš užsakovo medžiaga netinkama arba blogos kokybės; skad užsakovo nurodymų laikymasis sudaro grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui;kad yra kitų nuo rangovo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui.Jeigu užsakovas, nepaisydamas rangovo savalaikio ir pagrįsto įspėjimo, atitinkamu terminu nepakeičia netinkamos ar blogos kokybės medžiagos tinkama, nepakeičia nurodymų dėl darbo atlikimo būdo arba nepašalina kitų aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui, tai rangovas turi teisę atsisakyti sutarties ir išieškoti iš užsakovo savo turėtus nuostolius.Jeigu rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba atlieka darbą taip lėtai, kad jį baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, tai užsakovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius. Užsakovas privalo priimti rangovo pagal sutartį atliktą darbą, apžiūrėti jį ir, pastebėjęs jame nukrypimų nuo sutarties sąlygų ar kitokių trūkumų, pranešti apie juso rangovui.Užsakovas privalo sumokėti už rangovo atliktą darbą perdavus visą darbą, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis. Jeigu rangos dalykas prieš perduodant jį užsakovui atsitiktinai žūva arba ne dėl šalių kaltės pasidaro negalima darbą baigti, tai rangovas neturi teisės reikalauti atlyginimo už darbą. Jeigu rangos dalykas žūva ar pasidaro negalima pabaigti darbą dėl užsakovo duotos medžiagos trūkumo ar dėl jų nurodymų apie darbo atlikimo būdą arba jeigu tai įvyko užsakovui praleidus terminą priimti atliktą darbą, o rangovas laikėsi visų taisyklių , tai rangovui paliekama teisė gauti atlyginimą už darbą.Jeigu rangovas nukrypsta nuo sutarties sąlygų ir dėl to pablogėja darbas arba jeigu rangovas padaro darbe kitokių trūkumų, užsakovas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti:neatlygintinai ištaisyti nurodytus trūkumus per atitinkamą laiką.atlyginti būtinas išlaidas, turėtas užsakovo ištaisant darbo trūkumus savo priemonėmis, jeigu tokia užsakovo teisė numatoma sutartimi.sumažinti atlyginimą už darbą.Esant darbe esminių nukrypimų nuo sutarties sąlygų ar kitokių esminių trūkumų, užsakovas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius. Ieškinį dėl nukrypimų nuo sutarties sąlygų ar dėl kitokių darbo trūkumų užsakovas gali pareikšti per 6 mėnesius nuo darbo priėmimo dienos, o dėl pastatų ir įrenginių, jeigu viena iš šalių yra pilietis – per vienerius metus. Jeigu rangos sutartyje numatytas garantinis terminas ir apie darbo trūkumus pareikšta garantinio termino ribose, tai ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos.Jeigu užsakovas neatvyksta pasiimti darbo, pagaminto pagal buitinio užsakymo sutartį, tai praėjus 6 mėnesiams nuo tos dienos, kurią pagal sutartį turėjo daiktas būti perduotas užsakovui, po to 2 kartus įspėjęs užsakovą, rangovas turi teisę nustatyta tvarka daiktą parduoti, o gautą sumą, atskaičius iš jos visus rangovui priklausančius mokėjimus, įnešti į notarų biuro depozitą užsakovo vardu.

Civilinės atsakomybės sąlygos Civilinė atsakomybė atsiranda dėl civilinės subjektinės teisė pažeidimų, tačiau tik esant tam tikroms aplinkybėms. Dauguma teisės mokslininkų yra tos nuomonės, kad yra 4 civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos:teisės pažeidimu turi būti padaryta žala ar nuostoliai,priešingos teisei skolininko elgesys,priežastinis ryšys tarp priešingų teisei teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių, teisės pažeidėjo arba skolininko kaltė (veiksmai čia suprantami ir kaip neveikimas).Pvz., buvo sudaryta paskolos sutartis: įmonė x paskolino pinigus įmonei y (iki 2000 sausio 1d.). x sudarė sutartį su z, kad iš pastarosios pirks įrangą, o jei laiku nesumokės, numatyta 10% nuo pirkimo kainos suma. Įmonė Y įmonei x laiku pinigų negrąžino, nes biznis neišdegė, o įmonė x negavusi pinigų nenupirko įrangos ir įmonei z sumokėjo 10% baudos nuo sumos.Y laiku negrąžino x-ui – priešingas teisei. x-ui atsirado nuostolis (žala). Priežastinis ryšys – ar x nenupirko iš z todėl, kad y nepervedė pinigų? Taip, yra tiesioginis ryšys – patenkinta trečia atsakomybės sąlyga. Ar yra kaltė – yra, nes kiekvienas ūkio subjektas veikia esant tam tikrai rizikai ir jis atsako už savo veiksmus. X nesvarbu, kad y biznis neišdegė.Esant visoms keturioms sąlygoms gali būti materialinė atsakomybė.

Prievolės atsirandančios dėl žalos padarymoŽalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padariusysis asmuo pilnutinai, išskyrus LR įstatymų numatytus atvejus (kartais žala pilnai neatlyginama iš darbuotojo, paprastai galima išieškoti vieno ar trijų vidutinių mėnesinių atlyginimų sumą).Padariusysis žalą asmuo pagal civilinę teisę atleidžiamas nuo atlyginimo, jeigu įrodo, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės.Darbo teisėDarbo teisės subjektai, piliečiai, darbdaviai, profesinės sąjungos ir jų organai. Darbo teisės dalykas ir metodas. Darbo teisės vienybė ir diferenciacija. Darbo teisės šaltiniai. Kolektyvinė sutarties samprata, šalys ir turinys. Derybos ir kolektyvinės sutarties sudarymas. Kolektyvinės sutarties vykdymas (Kolektyvinių sutarčių ir susitarimų įstatymas su pakeitimais ir papildymais)Darbo teisės reguliavimo objektas – tai tam tikri visuomeniniai santykiai, atsirandantys darbo procese. Darbas – tai tikslinga ir kryptinga žmonių veikla, tačiau darbo teisė reguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę ir vienas svarbiausių darbo santykių požymių yra, kad per juos (jais) realizuojami žmogaus asmenybės gebėjimas dirbti. Šiems santykiams būdingas visuomeninis pobūdis. Kiekvieną darbo procesą sudaro 3 elementai: darbo objektasdarbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektątikslinga ir kryptinga žmogaus veikla.Kitas darbo santykių bruožas – darbo santykių šalys – darbuotojas yra pavaldus darbdaviui. Čia svarbus atlygintinumo požymis. Be siauriai suprantamų darbo santykių, darbo teisė taip pat reguliuoja ir kolektyvines darbo sutartis, santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, santykius dėl asmenų įdarbinimo, darbo santykių subjektų tarpusavio atsakomybės prasme, santykius, atsirandančius dėl darbo saugos ir pan.Darbo teisės reguliavimo metodas. Yra žinomi 2 teisinio reguliavimo metodai:1) civilinis teisinis2) administracinisCivilinis teisinis metodas remiasi dalyvių lygybe, savarankiškumu ir santykių dispovitiškumu. Administracinis teisinis metodas remiasi dalyvių pavaldumu vienas kitam. Išgryninto reguliavimo metodo darbo teisėje nėra. Darbo teisėje taikomi ir civilinio teisinio metodo, ir administracinio teisinio būdo metodai, būdai, priemonės. Pvz., sudarydami darbo sutartį, teik darbdavys, tiek darbininkas yra lygūs, tačiau sudarius sutartį, atsiranda pareiga darbininkui paklusti darbdaviui ir atsiranda pavaldumo bruožas.

Nuo civilinės teisės, darbo teisė skiriasi tuo, jog žmonės savo gebėjimus realizuoja tiesiogiai, taip pat darbo atlygintinumo požymis ir darbo santykių visuomeniškumo požymis.Nuo administracinės teisės darbo teisė skiriasi tuo, kad nors ir administracinėje teisėje yra pavaldumo požymis, tačiau jis yra kitoks tuo, kad pavaldumas neišreiškiamas valstybinės valdžios pasireiškimu.Darbo teisės šaltiniai yra darbo teisės išraiškos forma. Pagrindinis darbo teisės šaltinis – norminis aktas. Pagal galiojimą erdvėje norminiai aktai gali būti:1) tarptautiniai2) nacionaliniaiLietuvos Respublika yra ratifikavusi 29 Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas. Nacionaliniai norminiai aktai pagal teisinę galią gali būti skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įstatymai yra skirstomi į konstituciją, konstitucinius įstatymus ir kitus įstatymus. Labai svarbus įstatymas, priimtas 1972 m., yra darbo įstatymo kodeksas. Poįstatyminiai aktai gali būti skirstomi į Seimo nutarimus, vyriausybės nutarimus, ministerijų, žinybų, savivaldos organų leidžiamus aktus. Kai kurie teisės mokslai prie darbo teisės šaltinių priskiria ir teismų praktiką, kuri skelbiama aukščiausio teismo Senato biuletenyje. Darbo teisėje yra gana daug norminių aktų, galiojančių ne visoje valstybės teritorijoje ar pan., o tam tikroje įmonėje, įstaigoje. Tokie norminiai aktai vadinami lokaliniais arba lokaliaisiais. Tai gali būti įvairūs premijavimo nuostatai, vidaus tvarkos taisyklės. Kolektyvines sutartis taip pat galima priskirti prie lokalinių teisės aktų. Teisiniai darbo santykiai. Kai kurie teisės mokslininkai siūlo darbo santykiais vadinti visus visuomeninius santykius, reguliuojamus darbo teisės ir skirstyti juos į individualius ir kolektyvinius. Galima išskirti specifinius teisinių darbo santykių požymius:1) šie santykiai atsiranda darbo sutarties pagrindu2) šių santykių subjektais gali būti darbuotojai ir darbdaviai3) darbuotojų teisinių pareigų turinį sudaro jų darbinė veikla4) atlikdami savo darbines pareigas darbuotojai turi paklusti vidaus darbo tvarkos taisyklėmsTrumpai darbo teisinius santykius galima apibrėžti kaip santykius, kurie atsiranda darbo sutarties pagrindu, ir kurių vienas subjektas – darbuotojas atlieka tam tikrą darbinę funkciją, laikydamasis nustatytų darbo normų ir vidaus darbo tvarkos, o kitas subjektas –darbdavys – suteikia jam darbą, sulygtą pagal darbo sutartį, garantuoja darbo sąlygas, numatytas darbo įstatyme, kolektyvine sutartimi ar šalių susitarimu ir mokėti darbo užmokestį pagal atliekamo darbo kiekį ir kokybę.Teisinių darbo santykių subjektai. Vienas teisinių darbo santykių subjektas visada yra žmonės, turintys darbinį teisnumą. Skirtingai nuo civilinės teisės, pagal kurią fiziniai asmenys gali būti teisnūs nebūdami veiksnūs, darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda kartu. Darbo teisėje taip yra todėl, kad darbas yra asmeninė vidinė žmogaus veikla ir jo negalima atlikti per atstovą. Darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda, kai asmeniui sukanka tam tikras amžius ir kai ji be žalos sveikatai ir visuomenei gali pradėti dirbti. Pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 4 straipsnį bendrasis darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda sulaukus 16 metų, o nepilnamečius 14-16 m. galima priimti į darbą, jei tai netrukdys lankyti mokyklą ir esant mokyklos ir vieno iš tėvų sutikimu. Vyriausybės nutarime yra nustatytas minimalus amžius – 13 m. Kadangi darbinis teisnumas ir veiksnumas yra ne tik asmens gebėjimas turėti darbo teisių ir pareigų, bet ir jo gebėjimas savo veiksmais juos įgyvendinti, ir jie gali būti pripažinti tik sulaukus atitinkamo amžiaus asmenims, kurie yra psichiškai sveiki, t.y. gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Darbinis teisnumas gali būti ribojamas tik įstatyme numatytais atvejais ir tvarka. Tokia teisė suteikta teismui ir šis nuosprendžiu gali uždrausti eiti tam tikras pareigas nuo 1 iki 5 metų. Neleidžiama tiesiogiai ar netiesiogiai riboti teisių, arba teikti pirmenybę priimant į darbą dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją bei kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbinėmis savybėmis. Lietuvos Respublikos darbinį teisnumą turi piliečiai, asmenys be pilietybės bei užsieniečiai. Jų darbinį teisnumą gali riboti specialūs norminiai aktai.Kitas teisinių santykių subjektas – darbdavys. Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija arba fiziniai asmenys. Įmonės, įstaigos ar organizacijos darbinis teisnumas atsiranda nuo jų įsteigimo ir pasibaigia nutraukus jų veiklą. Įmonės, įstaigos, organizacijos savo darbinį teisnumą įgyvendina per savo valdymo organus arba atstovus. Fizinis asmuo taip pat gali samdyti darbuotoją atlikti tam tikras funkcijas, pvz. tvarkyti namus, prižiūrėti vaikus.Darbo teisės subjektai gali būti klasifikuojami į:individualius darbuotojus ir darbdaviuskolektyviniai subjektaiatstovaujantys darbuotojamsatstovaujantys darbdaviamsAtstovaujantys darbuotojus gali būti profesinė sąjunga, darbo kolektyvai. Atstovaujantys darbdaviams – darbdavių susivienijimai. Gali būti mišrus – taikinamoji komisija arba trišaliu pagrindu iš darbdavių, valstybės darbuotojų atstovų sudaroma institucija, siekiant suderinti minėtų subjektų interesus. Darbinis teisnumas ir veiksnumas gali būti ribojamas teismine tvarka ir gali būti ribojamas teisės normose nustatytais atvejais. Pvz. darbo teisės įstatyme 18 str. yra numatyta, kad draudžiama eiti tarnautojui pareigas vienoje valstybės ar savivaldybės įmonėje asmenims, kuriuos sieja artimi giminystės ryšiai. Pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymą darbdavys – tai visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų savininkai, vadovai išrinkti, paskirti ar kitokia tvarka įgiję įgaliojimus pagal atitinkamų įmonių UAB, AB, ŪB įstatymus. Darbdaviai gali įmonės vardu sudaryti, keisti ir nutraukti darbo sutartį, taip pat atlikti kitus veiksmus, įgyvendinant darbo įstatymo nuostatas. Iš tiesų darbdaviu reikėtų laikyti pačią įmonę. Darbdaviai gali būti skirstomi į:individualiuskolektyviniusarbajuridiniai asmenysįmonės, neturinčios juridinio asmens teisiųarbapelno siekiantysnekomerciniusGalima išskirti 3 požymius, kurie būdingi darbdaviui:galimybė priimti į darbągalimybė turėti lėšų ir mokėti atlyginimus darbuotojamsgalimybė skirstyti darbuotojus ir nutraukti darbo sutartį, galimybė organizuoti darbą bei jį valdytiLietuvos Respublikos konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė kurtis profesinėms sąjungoms laisvai ir savarankiškai veiklai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises ir interesus. 1991 11 21 yra priimtas profesinių sąjungų įstatymas, kuriame profesinės sąjungos apibrėžiamos kaip savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios darbuotojų profesinėms, ekonominės ir socialinėms teisėms bei interesams ir juos ginančioms. Profesinės sąjungos gina ne tik savo narių, bet ir visų kitų nesančių profesinių sąjungų nariais darbuotojų interesus, taip pat jos turi tam tikrų įgaliojimų dėl valstybės institucijų, darbdavių ir organizacijų.Kolektyvinė sutarties samprata, šalys ir turinys. Derybos ir kolektyvinės sutarties sudarymas. Kolektyvinės sutarties vykdymas (Kolektyvinių sutarčių ir susitarimų įstatymas su pakeitimais ir papildymais) Kitas kolektyvinis subjektas galėtų būti darbuotojų kolektyvas. Darbuotojų kolektyvas dalyvauja sprendžiant kolektyvinių sutarčių sudarymo klausimus, Darbuotojų kolektyvas pritaria kolektyvinės sutarties projektui. Darbuotojų teisės apibrėžiamos darbo vidaus taisyklėse, kurias tvirtina darbuotojų kolektyvas, administracijos ir profesinių sąjungų sutikimu. Kolektyviniais darbdavio atstovais gali būti darbdavių organizacijos, asociacijos ir pan. Pagal 1995 05 05 vyriausybės profesinių sąjungų susitarimą dėl trišalės partnerystės veikia Lietuvos Respublikos taryba, kurioje profesinės sąjungos, darbdavių organizacijos ir vyriausybės atstovai derina svarbiausius socialinės politikos klausimus, Taip pat yra sudaroma užimtumo taryba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš 15 narių, kurioje po 5 narius deleguoja darbdavių, darbuotojų, vyriausybės atstovai

Darbo sutarties sąvoka, šalys ir turinys. Darbo sutarties sudarymas. Darbo sutarties vykdymas. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva ir valia. Atsiskaitymas su atleidžiamaisiais darbuotojais. Ginčai dėl darbuotojų atleidimo iš darbo ir pažeistų teisių gynimo.Darbo sutarties sąvoka. Darbo sutartis – tai susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbus ar eiti tam tikras pareigas, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui atlyginimą ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatyme, kolektyvinėje sutartyje ar šalių susitarimu. Pagrindiniai darbo sutarties požymiai:darbo funkcijų atlikimas. Tai reiškia, kad darbo sutartis darbuotojo darbo, užduoties iš karto neapibrėžia, o nustato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją, neatsiejamą su gaunamu rezultatu.Įsipareigojimas paklusti vidaus darbo tvarkai, pvz. kad darbo diena prasideda 8 val., baigiasi 17.30 val. ir pan.Darbo sutarties šalys – darbuotojas ir darbdavys. Darbuotojas gali būti tik fizinis asmuo.Darbo sutarties turinys. Pasak vienų, jį sudaro šalių teisės ir pareigos, kiti teigia, jog darbo sutarties turinys yra šalių aptartos sutarties sąlygos arba susitarimai, kuriuos tos teisės ar pareigos apibrėžia. Dėstytojo manymu, geresnė I koncepcija. Darbo teisėje darbo sutarties sąlygos gali būti skirstomos įsąlygas, nustatomas šalių susitarimu, irsąlygas, nustatomas teisės aktų.Šalių susitarimu nustatomos sąlygos skirstomos į būtinąsias ir papildomas. Būtinosios sąlygos yra tokios, dėl kurių šalims nesusitarus sutartis laikoma nesudaryta. Papildomos sąlygos yra visos kitos darbo sutarties aptariamos sąlygos, bet nesančios jai privalomos sąlygos. Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnis nustato, kad būtinos darbo sutarties sąlygos yra šios:darbo vietadarbinė funkcijadarbo apmokėjimasDarbo vieta suprantama kaip darbovietė (įmonė, įstaiga, organizacija), kur jis dirbs arba kaip konkrečią darbo vietą (cechą, padalinį ir t.t.). Kitaip tariant, priimant į darbą turi būti nurodyta įmonė, padalinys. Darbo vietą galima suprasti ir kaip tam tikrą darbo funkcijos atlikimo vietą.Darbinė funkcija. Ji darbo sutartyje apibrėžiama, nurodant profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba tam tikras pareigas. Profesija suprantama kaip plačiausia žinių sritis, o specialybė, kaip specialaus pasirengimo darbui sritis, o kvalifikacija nurodo žinių lygį.Darbo apmokėjimo sąlygos – t.y. kokį darbo užmokestį šalys nustato sutartyje, arba dėl kokio darbo užmokesčio susitaria.Be būtinųjų darbo sutarties sąlygų, gali būti nustatomos fakultatyvinės arba papildomos.Yra nustatyta darbo sutarties įstatyme, priedas prie sutarties, kuris buvo patvirtintas 1996 04 17 pakeitimu. Jame yra tipinė darbo sutarties forma.00 12 13 I dalis Siga Darbo sutarties sudarymo tvarkaLR darbo sutarties įstatymas 1991 11 28, Nr.I-2048Darbo laiko sąvoka ir normavimas. Darbo laiko rūšys. Darbo laiko režimas, viršvalandiniai darbai, poilsio rūšys. Kasmetinės atostogos, jų suteikimo tvarka.Darbo laikas gali būti suprantamas dvejopai:kaip teisinių darbo santykių turinio elementas. Kadangi teisiniai darbo santykiai yra tęstiniai ir egzistuojantys laike. Šiuo atveju darbo laikas, kaip ir darbo užmokestis, materialine atsakomybe yra sudedamasis darbo teisinių santykių elementas.kaip darbo normos, kriterijaus, darbo užmokesčio matas. LR konstitucijos 49 str. įtvirtina, kad darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas. Šią nuostatą detalizuoja visa eilė įstatymų ir poįstatyminių aktų, reguliuojančių darbo laiką. Šie teisės aktai nustato bendras laiko normas, taip pat specifiką tam tikroms darbuotojų kategorijoms. Į darbo laiką įskaitoma ne tik faktinė darbinių funkcijų vykdymo trukmė, bet ir kiti laikotarpiai, kurie pagal įstatymą prilyginami darbo laikui. Pvz., pagal įstatymą, kai kurios pertraukos (išskyrus pietų ir poilsio pertrauką) įskaitomos į darbo laiką (motina maitina vaiką iki 1,5 metų).Normali darbo laiko trukmė yra 40 val. per savaitę. Darbo laiko rūšys:normalus sutrumpintasne visasnenormuotas suskaidytasSutrumpintas. Įstatymų nustatytais atvejais tam tikrų kategorijų darbuotojams nustatytas mažesnis negu 40 val. per savaitę darbo laikas, nemažinant darbo užmokesčio ir kitų teisinių pasekmių. Pvz., dirbant kenksmingomis sąlygomis, 16-18 metų darbuotojams ir kt.Ne visas darbo laikas toks, kai dirbama mažiau negu 40 val., tačiau skirtumas nuo sutrumpinto yra:sutrumpintas darbo laikas taikomas tiems, kurie įvardinti įstatyme, o ne visas šalių susitarimu.Kai dirbama sutrumpintą darbo laiką – darbo užmokestis ir kitos socialinės garantijos nemažinamos, o kai ne visą – mažinamos proporcingai dirbtam laikui.Ne viso darbo laiko kategorijos nurodytos Vyriausybės Nr.21 nutarimu “Dėl ne visos darbo dienos, savaitės nustatymo tvarkos”.Nenormuotas. Yra įtvirtinta, kad tam tikrų kategorijų darbuotojai įmonės vadovo sprendimu nustatomos kategorijos asmenų, kurie gali dirbti daugiau, bet tai ne viršvalandinis darbas.Suskaidytas. Tai darbo laikas su ilgesne nei 2 val. pertrauka. Jis nustatomas tam tikroms kategorijoms asmenų, tai atliekama esant pamaininiam darbui.

Darbo normavimas Tai atliekama įvairiais būdais. Išdirbio normos ir kitais atvejais, tačiau vienaip ar kitaip normavimas yra susijęs su darbo laiko trukme. Tam tikroms kategorijoms darbuotojų nustatyti išdirbio normų neįmanoma. Darbo normavimas – tai darbo laiko normos, kurias darbuotojas turi dirbti per tam tikrą kalendorinį laikotarpį, nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. Darbo laikas normuojamas visiems darbuotojams, nepriklausomai nuo to kokiose įstaigose dirba. Darbo normavimas vykdomas centralizuotai, remiantis įstatymais, taip pat atsižvelgiant į tam tikrų įmonių darbuotojų darbo specifiką bei lokalines normas.Darbo rėžimas – tai darbo laiko paskirstymas per dieną ar kitą kalendorinį laikotarpį, taip pat darbo pradžios ir pabaigos bei pertraukų nustatymas. Darbo savaitė – įstatymų nustatyta bendra darbo laiko norma kalendorinei savaitei. Darbo savaitė gali būti skirstoma į 5 arba 6 darbo dienų savaitę. Apskaitinis darbo laikotarpis – kalendorinis laikotarpis per kurį vidutiniškai turi būti laikomasi atitinkamai darbuotojų kategorijai nustatytos darbo normos. Šio laikotarpio trukmė gali būti įvairi (mėnuo, ketvirtis, metai).Teisė teorijoje priimta skirstyti darbo apskaitą į įvairias rūšis. Padienė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbuotojas kasdien dirba vienodą valandų skaičių, o neišdirbta darbo diena kitos darbo dienos sąskaita nekompensuojama. Savaitinė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbo laiko norma paskirstoma per savaitę. Suminė darbo laiko apskaita – darbo laiko normą būtina įvykdyti ilgiau nei per vieną savaitę. Maksimalus suminės darbo laiko apskaitos periodas – 12 mėn. Yra patvirtintos tam tikros kategorijos pareigybių, kurioms taikoma ši rūšis. Lankstus darbo režimas įvedamas tik šalių susitarimu. Darbuotojas pats gali nustatyti darbo pradžią ir pabaigą, bet per tam tikrą laikotarpį privalo dirbti nustatytą valandų skaičių.

Poilsio laikas Jis apima laikotarpį, kurį darbuotojas pagal galiojančius įstatymus ir vidaus taisykles atleidžiamas nuo darbo funkcijų vykdymo. Poilsio laiko rūšys:kasdieniskassavaitinis kasmetinis Kasdienis. Tai pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Gali būti nustatyta nuo 0,5 iki 2 val. Darbuotojų poreikiams per darbo dieną būtina skirti nemažiau kaip 10 min. Papildomas poilsis nustatomas esant kenksmingomis sąlygomis (šalčiui, nuodams).Kassavaitinis. Nepertraukiamo poilsio laikas mažiausiai 36 val., esant 5 darbo dienų savaitei – 2 poilsio dienos.Į kasmetinį poilsį į eina švenčių dienos, nurodytos švenčių dienų įstatyme, kasmetinės apmokamos atostogos (28 kalendorinės dienos). Atostogų trukmės nustatymą reguliuoja 1991 12 17 LR Atostogų įstatymas Nr.I-2113. Atostogos skirstomos:pagal kriterijų – tikslas:poilsiuitikslinės pagal kriterijų – atlygintinumas:apmokamos neapmokamospagal kriterijų trukmė:minimalios prailgintosAtostogų įstatymas įtvirtina 2 rūšis: kasmetinės ir tikslinės. Kasmetinės atostogos tai kalendorinės dienos, suteikiamos darbuotojams atstatyti darbingumą, paliekant darbo vietą ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Švenčių dienos paskelbtos darbo dienomis į atostogų trukmę neįskaitomos.Minimali atostogų trukmė – 28 kalendorinės dienos. Darbuotojams iki 18m., motinoms vienoms auginančioms invalidą vaiką iki 16m. – 35 kalendorinės darbo dienos. Dirbant ne visą savaitę/dieną – atostogos netrumpinamos. Darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne įtampa, protine, intelektualia veikla, rizika, kurių darbo sąlygos specifinės, yra nustatomos pailgintos iki 58 k.d. atostogos. Darbuotojų, turinčių teisę į tokias atostogas sąrašą tvirtina LR vyriausybė. Tai mokytojai (56 k.d.), medicinos personalas (42 k.d.), farmacijos srities darbuotojai (35 k.d.), civilinės aviacijos darbuotojai (58 k.d.)

Normali darbuotojų darbo laiko trukmė – daugiausiai 40 valandų per savaitę. Vidutinis maksimalus darbo laikas kartu su viršvalandžiais 7dienų laikotarpyje neturi viršyti 48 valandų. Darbuotojams, dirbantiems ne vienoje darbovietėje, arba pagal kelias darbo sutartis darbo dienos trukmė kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti negali būti ilgesnė kaip 12 val. Įmonėse nedirbama švenčių dienomis įstatyme nurodytomis dienomis. Švenčių dienomis leidžiama dirbti tokios darbus, kurių negalima sustabdyti dėl gamybinių ar technologinių sąlygų. Darbų, kurie gali būti dirbami švenčių dienomis sąrašą tvirtina socialiės apsuagos ir darbo ministerija. Švenčių dienų išvakarėse bendra tvarka darbo diena sutrumpinama 1 valanda. Naktiniu darbu laikomas darbas nuo 22 val. iki 6 val ryto. Draudžiama skirti darbui naktį jaunus asmenis, nėščias moteris ir asmenis, kuriems pagal medicininės komisijos ar medicininės įstaigos išvadą negalima dirbti naktį. Skirti darbui naktį be darbuotojo sutikimo neleidžiama, taip pat neseniai pagimdžiusioms krūtimi maitinančias moteris, taip pat asmenis, auginančius vaikus iki 3 metų amžiaus, darbuotoją, kuris vienas augina vaiką iki 14 metų, neįgalų asmenį, pagal valstybinės socialinės medicininės ekspertizės komisijos išvadas. Darbuotojui, susitarus su darbdaviu gali būti nustatoma sutrumpinta darbo diena ar savaitė. Darbdavys privalo nustatyti sutrumpintą darbo laiką, jeigu to reikalauja nėščia, krūtimi maitinanti, neseniai pagimdžiusi, turinti vaikų iki 14 m. ar neįgalių vaikų iki 16 m. moteris; tėvas, vienas auginantis vaiką iki 14 metų, neįgalų vaiką iki 16 m.; neįgalus asmuo, asmuo, slaugantis šeimos narį ir kt atvejais. Darbuotojui, dirbančiam sutrumpintą darbo laiką, darbo užmokestis mokamas proporcingai darbo laikui.

Viršvalandinis darbas – kurį darbuotojas dirba viršydamas darbo laiko normą savaitei. Viršvalandiniu darbu nelaikomas gydymo, socialinės globos, vaikų auklėjimo, avarijų likvidavimo, specialiųjų tarnybų darbas, bet šiuo atveju šis darbas turi būti per 7 dienas ne didesnis kaip 48 valandos, o poilsio tarp darbo dienų laikas ne trumpesnis kaip 24 valandos. Darbdavys turi teisė organizuoti tam tikrais atvejais (kai reikia užkirsti kelią pavojaus, šalinamos avarijos pasekmėms, taisomos darbo priemonės, dėl kurių kita pamaina negali dirbti ir kt.) viršvalandinį darbą poilsio, švenčių dienosmis, išskyrus tuos, kuriems negalima dirbti naktinio darbo. Kitais atvejais, organizuoti darbą gali tik gavęs darbuotojo raštišką sutikimą kolektyvinėje sutaryje numatyta tvarka. Darbuotjoui dirbti viršvalandinius darbus savo iniciatyva ir neturint sutikimo draudžiama. Darbuotojo viršvalandinis darbas per 2 dienas iš eilės neturi viršyti 4 valandų ir 120 valandų per metus.

Poilsio laikas. Darbuotojui darbingumui ir sveikatai atgauti nustatytinos šios poilsio rūšys:1. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti2. specialios pertraukos pailsįti ir pavalgyti darbo laiku3. paros poilsis4. savaitės poilsis5. kasmetinės atostogosDraudžiama skirti darbuotoją dirbti 2 pamainas iš eilės. Darbuotojo poilsio laikas per parą negali būti trumpesnis nei 11 valandų. Darbuotojų savaitės nepertraukiamo poilsio laikas negali būti trumpesnis nei 35 valandos.

Drausminė atsakomybė. Darbo įstatų kodekse įtvirtinta nuostata, kad darbuotojai privalo dorai ir sąžiningai dirbti, laiku ir tiksliai vykdyti administracinius patvarkymus ir nurodymus, kelti darbo našumą, gerinti kokybę, laikytis drausmės, sanitarijos, saugumo, technikos reikalavimų. Darbo tvarką įmonėse apibrėžia vidaus darbo tvarkos taisyklės, kurias tvirtina darbo kolektyvas administracijos ir profesinės sąjungos teikimu. Už darbo drausmės pažeidimą įmonėje administracija gali skirti pastabą, papeikimą, griežtą papeikimą ir atleidimą iš darbo.Drausminė nuobauda skiriama tuoj po pažeidimo išaiškėjimo, bet ne vėliau kaip per 1 mėn. nuo tos dienos, kai pažeidimas išaiškėja, neįskaitant laiko, kai darbuotojas sirgo ar atostogavo. Negalima skirti drausimės nuobaudos praėjus 6 mėn. nuo tos dienos, kai nusižengimas buvo padarytas, išskyrus atvejus, kai nusižengimą nustato kvotos, tardymo organai, ar kiti įstatymų įgalioti tyrimą atlikti pareigūnai ar institucijos. Jei tyrimas pradėtas nepraėjus 6 mėnesiams nuo nusižengimo padarymo dienos, tyrimo laikas neįskaitomas į 6 mėn. terminą drausmines nuobaudai skirti.Atlikus tyrimą įgaliotasis pareigūnas ar institucija per 5 dienas privalo drausminę nuobaudą skiriančiam asmeniui pateikti siūlymus ją taikyti. Drausminė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per mėn. nuo tos dienos, kai gautas įgalioto pareigūno/institucijos siūlymas taikyti drausinę atsakomybę ar kai nutraukiama baudžiamoji bylą. Preiš skiriant drausminę nuobaudą reikia pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų raštu. Jei per administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas atsisako pasiaiškinti arba nepateikia paaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti be pasiaiškinimo. Darbdavys išleidžia įsakymą, kuriuo skiriama drausminė nuobauda. Skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į žalą, aplinkybes ir tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik 1 drausminę nuobaudą. Nuobaudą galima apskųsti. Dėl atleidimo iš darbo galima kreiptis tiesiai į teismą. Drausminių nuobaidų galiojimo terminas – 1 metai nuo paskyrimo. Po šio laikotarpio, jeigu drausminių nuobaudų nebuvo, skaitoma, kad jos neturėjo. Jei labai gerai dirbo vadovo įsakymu gali panaikinti drausminę nuobaudą.