Civilinė teisė, kaip privatinės teisės šaka.

Planas

I. Įžanga.

II. Lietuvos Respublikos civilinė teisė, kaip privatinės teisės šaka:

1. Civilinės teisės reguliavimo dalykas.
2. Civilinio teisinio reguliavimo metodas.
3. Civilinės teisės funkcijos.
4. Civilinės teisės principai.
5. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų.
6. Civilinės teisės sistema.

III. Išvados.

Įžanga

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lietuvoje ir pan.
Dėl pozityviosios teisės es smės ginčų nekyla. Visų tam tikros valstybės nustatytų ar sankcionuotų taisyklių sistema, reguliuojanti tiek pačios valstybės bei jos institucijų, tiek fizinių asmenų, jų kolektyvinių junginių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su valstybe bei jos institucijomis, yra laikoma pozityviąja teise.
Prigimtinės teisės klausimas sudėtingesnis. Prancūzijos teisininkas Julliot de la Morandiere prigimtinę teisę apibūdina kaip idealių teisės normų, aukštesnių už pozityviąją teise, visumą, kylančią iš prigimtinės daiktų tvarkos. Apie prigimtinę teisę jau kalbėjo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, romėnų teisininkai.
“Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”, priimtoje 17 789 metais Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, ypač akcentuojamos žmogaus prigimtinės teisės. Įsimintini tų filosofų suformuluoti tradiciniai prigimtinės teisės bruožai, kurie nenustojo reikšmės ir šiomis dienomis.
1) Prigimtinė teisė yra amžinų ir nekintančių normų visuma. Jos pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą la

aike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.
2) Šios normos paprastai gali būti atskleistos žmogaus proto.
Šie bruožai, manau, leidžia suvokti, kad jokių rašytinių prigimtinės teisės normų nėra. Yra žmogaus prigimčiai, jo normaliam gyvenimui būtini principai, reikalavimai, kuriuos galima įgyvendinti tik pagrindus pozityviosios teisės normomis, nes tos normos garantuos jų įgyvendinimą. Kuo demokratiškesnė valstybė, tuo geriau ji suvokia ir tobuliau pagrindžia prigimtinės teisės normų reikalavimus pozityviosios teisės normomis, garantuodama jų įgyvendinimą.
Romėnų teisininkai kalbėjo apie prigimtinę teisę, tačiau pozityviosios teisės normos vergų nepripažino žmonėmis, jie buvo tik daiktai. Viduramžiais pusiau daiktais buvo laikomi ir baudžiauninkai. Pirmieji visiškai, o antrieji iš dalies neturėjo teisnumo ir veiksnumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, skelbianti, kad “žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, yra tik programinė nuostata, kuri mūsų sąlygomis ne egali būti iki galo įgyvendinama, nes mes dar neturime nei materialinės, nei teisinės bazės.
Pozityvioji teisė nustato fizinių asmenų, valstybės juridinių asmenų, kurie yra vadinami teisės subjektais, teisines galimybes vienaip ar kitaip elgtis. Šios pozityviosios teisės normomis nustatytos galimybės yra vadinamos subjektinėmis teisėmis (nuo žodžio “subjektas”), o pozityvioji teisė, kaip teisės normų sistema, dažnai vadinama objektyviąja teise.
Pozityviajai teisei priskiriamos ir normos, kurios reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Tai valstybių tarptautinėmis sutartimis bei konvencijomis, valstybių susitarimais nustatytos taisyklės bei normos, skirtos reguliuoti santykiams tarp va
alstybių, o taip pat valstybių santykiams su užsienio fiziniais bei juridiniais asmenimis.
Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę (ius publicum) ir privatinę (civilinę) teisę (ius privatum). Ius publicum yra tokia teisė, kuri nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybe, o ius privatum reguliuoja atskirų asmenų savitarpio santykius.
Maždaug tokio skirstymo kriterijaus laikomasi ir šių laikų teisinėje literatūroje. Vokietijos teisininkas K. Larenz rašo, kad viešoji teisė reguliuoja valstybės, susivienijimų, bendruomenių bei kitų viešųjų junginių santykius su privačiais asmenimis. Privatinė teisė, priešingai, reglamentuoja privačių asmenų santykius. Panašiai viešosios ir privatinės teisės skirtumus apibūdina ir vokiečių teisininkai Palandt ir Klunzinger.
Viešajai ir privatinei teisei atriboti kartais pasitelkiami įstatymu saugomo intereso ir reguliavimo metodo kriterijai. Šios koncepcijos šalininkai mano, kad viešoji teisė gina valstybės, o privati – privačių asmenų interesus. Viešosios teisės reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas, o privačios teisės reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos principu.
Tačiau pažymėtina, kad ne visada galima labai tiksliai atriboti viešąją teisę nuo privatinės teisės, pavyzdžiui, civilinis procesas reglamentuoja privačių asmenų ginčų sprendimą. Tačiau bylas nagrinėjimui parengia ir jas nagrinėja bei sprendimus įvykdo tokie valstybės organai kaip teismai, antstolių kontoros. Kai kurių teisės institutų dvilypumą pastebėjo dar romėnų teisininkai. Pavyzdžiui, teismų sa
antvarkos, civilinio proceso nuostatas, baudžiamąją teisę ir baudžiamąjį procesą jie priskyrė tiek viešajai, tiek privatinei teisei. Tos normos, kurios lietė bausmės auką (nusikaltėlį), buvo laikomos privatinės teisės normomis, o kurios lietė valstybę – viešąja teise.
Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė, o privatinei – civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.
Suprantama, privatinės teisės šakų, pošakių bei institutų yra daugiau, bet šiuo atveju nėra tikslo juos visus tiksliai išvardyti. Mane domina svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė. Ji glaudžiai susijusi ir persipynusi su prekybine teise. Matyt, teisus yra teisininkas M. Albaladejo, sakydamas, kad civilinė teisė – “tai bendra privatinė teisė”, o prekybinė teisė – “speciali privatinė teisė”. Toks pat civilinės ir darbo teisės santykis (tos jos dalies, kuri neturi viešosios teisės pobūdžio).
Civilinės teisės reguliavimo dalykas

Kiekviena teisės šaka turi santykinai atribotą teisinio reguliavimo dalyką ir reguliavimo metodą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso l straipsnyje sakoma, kad šis Kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymu numatytais atvejais Kodeksas taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.
Turtinius santykius taip pat reguliuoja viešosios ir kitos privačios teisės normos. Toliau minėtame Kodekso st

traipsnyje sakoma, kad turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, taip pat mokesčių ir biudžeto bei kitokiems santykiams, kuriuos reguliuoja viešosios teisės normos, šio Kodekso nustatytos taisyklės netaikomos.
Taigi pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas yra turtas.
Sakydama, kad visų turtinių santykių objektas yra turtas, nurodžiau tik vieną bendrą, nors ir esminį, šių santykių požymį. Norint pažinti kokį nors reiškinį, reikia žinoti, iš ko jis susideda. Visuomeninių santykių turinį sudaro dalyvių elgesys, veiksmai. Teisės literatūroje paprastai nurodoma, kad turtiniai santykiai – tai ekonominiai santykiai, į kuriuos įeina turto valdymas, naudojimasis juo ir disponavimas. Tačiau šis apibrėžimas iš esmės nusako vien ekonominių nuosavybės santykių turinį. Nors nuosavybės santykiai ir sudaro turtinių santykių pagrindą, bet be jų civilinėje apyvartoje labai svarbią vietą užima prievoliniai santykiai, t. y. santykiai dėl turto perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo. Šie santykiai dažniausiai atsiranda įgyvendinant nuosavybės santykius ar yra susiję su jais, bet išeina už nuosavybės santykių ribų, pavyzdžiui, savininkams perkant – parduodant, mainant daiktus ir pan. O darbas, paslaugų teikimas nėra turtas. Tačiau šiais veiksmais yra sukuriamos turtinės vertybės, be to, už darbo rezultatą dažniausiai mokamas atlyginimas, todėl ir šie santykiai laikomi turtiniais. Taigi, tiksliau pasakius, turtiniai santykiai yra visuomeniniai-ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.
Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė – piniginė išraiška. Civilinė teisė taip pat reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius.
Tačiau su prekine-pinigine forma yra susiję daugelis neatlygintinų turtinių santykių, ypač tokių, kurių dalyviai yra fiziniai asmenys: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės – piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais. Be to, vertės poveikis tokiems neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, t. y. nepavaldūs vieni kitiems. Jų lygybė yra charakteringa pačių civilinės teisės reguliuojamų turtinių santykių dalyvių savybė, kurią civilinės teisės normos tik atspindi ir įtvirtina.
Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomenine, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių ir telegrafinių pranešimų slaptumas, vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto fizinio asmens interesų apsauga ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių gėrybių, reguliuoja civilinės teisės normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucijos normos, kurių civilinė teisė nekonkretizuoja. Civilinės teisės normos gina garbę ir orumą, garantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą. Mano nuomone, Lietuvos civiliniuose įstatymuose dar reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą.
Neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo ir naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, jį panaudodamas autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui, asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą; 3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę; 5) teisę leisti versti kūrinį į kitas kalbas, taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).
Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.
Manytume, kad verte dėmesio yra nuomonė, jog neturtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, taip pat reikia priskirti lygybės ir koordinacijos pagrindu susiklosčiusius organizacinius santykius. Tiesa, organizaciniai santykiai, paprastai susiję su turtiniais ar asmeniniais neturtiniais, reiškiasi kaip šių santykių atsiradimo stadija arba kaip vienas iš jų elementų, įeinančių į tų turtinių ar asmeninių neturtinių santykių turinį ir tarnaujančių jų atsiradimui ar įgyvendinimui. Pavyzdžiui, organizaciniai santykiai atsiranda krovinių pervežimo bei kitų sutarčių sudarymo proceso metu kaip vidiniai atstovavimo santykiai, kurie net preziumuojami kaip neatlygintini, t. y. neturtiniai, nors savo turiniu gali būti nukreipti į turtinių teisių bei pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas

Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad kiekviena teisės šaka turi ne tik savo reguliavimo dalyką, bet ir jai būdingą reguliavimo metodą, kurį apskritai lemia dalykas – tie visuomeniniai santykiai, kuriuos tos teisės šakos normos reguliuoja. Bet teisinio reguliavimo metodas yra santykinai savarankiškas ir turi savo specifinių ypatumų, kurie atskleidžia šios teisės šakos turinį. Jeigu teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis, tai metodas – pagalbinis kriterijus, kuriuo remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma. Trumpai tariant, civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.
Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą elgesį, arba draudžia jį, arba įpareigoja (įsako) atlikti tam tikrus veiksmus. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai – teisinio poveikio būdai: leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo. Atsižvelgiant į tų poveikio būdų derinius bei proporcijas, susiformuoja atskirų teisės šakų reguliavimo metodai, kurie dažnai iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio, baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitų.
Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai yra šie: 1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė; 2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius; 3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises; 4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises; 5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.
1) Turtinių ir asmeninių neturtinių civilinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, dalyvių lygybė, kaip buvo minėta, yra objektyvi pačių šių visuomeninių santykių reguliavimo dalyko savybė, kurią lemia visuomenės vystymosi tendencijos. Ši lygybė reiškiasi tuo, kad civilinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nesvarbu, kokias turtines ar kitokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų, kad ir kas jis būtų: fizinis ar juridinis asmuo. Įtvirtindamos tokią faktinę lygybę, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas. Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo-pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą.
Tačiau teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas reiškia tik jų bendrą pradinę teisinę lygybę – esant konkrečiam civiliniam teisiniam santykiui jo dalyvių teisinė padėtis tam tikru momentu gali būti skirtinga. Vienas jų gali turėti tik teisę, o kitas – pareigą. Pavyzdžiui, skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas – tik pareigą skolą grąžinti. Taigi civilinio teisinio santykio dalyviai patys savo susitarimu pakeičia lygią pradinę teisinę padėtį ir vėl ją atstato: dėl to pavaldūs vienas kitam netampa. Taip pasireiškia teisinė civilinių teisinių santykių lygybė praktikoje.
2) Civilinių teisinių santykių dalyviai patys formuoja bei vysto tuos santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai asmenys, organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, o kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams bei nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius: pirkimo – pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t. Fiziniai asmenys taip pat parodo savo iniciatyvą, sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius bei kitus dvasinės kūrybos produktus, tik nuo jų priklauso, atsiradus palikimui, priimti tą palikimą ar jo atsisakyti ir pan. Civilinė teisė yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiausiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.
3) Dispozityviškumas, kaip civilinio teisinio reguliavimo požymis, – tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą – pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytose ribose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis. Dispozityviškumas, kaip galimybė neperžengiant tam tikrų ribų pasirinkti tą ar kitą elgesio variantą, objektyviai pagrįstas visuomeniniais santykiais, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos.
Turto savininkas negalėtų tvarkyti nuosavybės santykių, jeigu jam šiuo atveju nebūtų suteikta elgesio pasirinkimo laisvė. Ši laisvė reikalinga nuosavybės santykių dinamikai, dėl kurios šie santykiai paprastai įgauna prekinę-piniginę išraišką. Todėl Civilinis kodeksas, nustatantis, kad savininkui priklauso teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti įstatymo nustatytose ribose, jam suteikia plačias ir įvairias galimybes įgyvendinti nuosavybės teisę.
4) Turtinę civilinių subjektinių teisių atsakomybę lemia tai, kad pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtinių santykių objektas – turtas – civilinės teisės pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar neįvykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir civilinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) ir kt.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už neturtinių teisių pažeidimą žala ne visada atlyginama. Ji atlyginama, pvz., už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių, už juridinių asmenų neturtinių teisių pažeidimus, jeigu jie padarė žalą.
Dabar Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato tik vienintelį atvejį, kai žala atlyginama, nors ir nėra padarytos turtinės žalos. Tai vadinamasis moralinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat paskleidus informaciją apie fizinio asmens asmeninį gyvenimą. Žalos atlyginimo dydį – nuo penkių šimtų litų iki dešimties tūkstančių – nustato teismas.
Neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami ir kiti neturtinio pobūdžio, piniginės išraiškos neturintys interesai, ir daugelio užsienio valstybių civiliniuose kodeksuose už tai taip pat numatytas neturtinės žalos atlyginimas. Žala, padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms, nėra susijusi su tam tikrais turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies gali kompensuoti piniginės sumos. Charakteringas civilinės turtinės atsakomybės bruožas yra tas, kad ji nukreipta ne prieš pažeidėjo asmenybę, kaip tai paprastai būna nusikaltimų padarymo atvejais, o veikia pažeidėjo turtinę sferą. Civilinės teisės normose numatyti ir tokie atvejai, kai už padarytą žalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys: pavyzdžiui, už nepilnamečių iki 15 metų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai, globėjas arba mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaiga.
Be to, skirtingai nuo administracinės bei baudžiamosios teisės, civilinė teisė nustato pažeidėjo kaltės prezumpciją – asmuo, padaręs turtinę žalą arba neįvykdęs savo prievolinės pareigos, yra laikomas kaltu, jeigu neįrodo savo nekaltumo.
Turtinė atsakomybė pašalina civilinių teisinių subjektinių teisių pažeidimo pasekmes ir garantuoja jų įgyvendinimą.
5) Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka taip pat yra vienas iš svarbių civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožų. Tokia šių teisių gynimo tvarka grindžiama tuo, kad civilinių teisinių santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs jurisdikciniai organai yra teismas bei arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.
Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

Civilinės teisės funkcijos

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė, kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys, atlieka kelias funkcijas.
Kai kuriose iš teisės šakų dominuoja viena iš šių funkcijų, o kita pasireiškia silpniau. Tokios, pavyzdžiui, teisės šakos kaip baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t. y. reguliavimo funkcijai. Šios funkcijos paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenėje žalingiems santykiams.
Pagal civilinės teisės normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami civilinės teisės institutai tvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius. Svarbiausią reikšmę įgyvendinant civilinės teisės statišką reguliavimo funkciją turi nuosavybės teisės institutai, kurie nustato nuosavybės teisės rūšis, formas, nuosavybės teisės subjektus, turinį, pagrindinius objektus ir kt. Statiška reguliavimo funkcija taip pat aiškiai išreikšta autorinės, išradimų ir kai kuriuose kituose civilinės teisės institutuose.
Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius. Prie civilinės teisės institutų ar atskirų normų, siekiančių šių tikslų, reikia priskirti ūkinius santykius, įvairių rūšių organizacijų, kaip juridinių asmenų, veiklą ir pan., reguliuojančius teisės institutus bei normas, kurių vaidmuo, diegiant rinkos santykius, kaskart didės.
Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, t. y. skirta normaliems turtiniams santykiams reguliuoti, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pavyzdžiui, savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan. Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejonės, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį, skatina nepažeisti tų normų nuostatų. Todėl kai kas mano, kad civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją.
Civilinės teisės funkcijų tikslas – pasiekti tam tikrų rezultatų. Pagrindinis civilinės teisės uždavinys yra nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius. Žinodami, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, koks jos reguliavimo metodas bei funkcijos, kokie uždaviniai, galime suformuluoti civilinės teisės sampratos apibrėžimą.
Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.
Šiame civilinės teisės apibrėžime atkreipiamas dėmesys į tai, kad civilinė teisė, sudarydama vieną iš teisės sistemos elementų – savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Taip pat akcentuojamas civilinio teisinio reguliavimo dalykas bei jo sudedamieji elementai – atitinkamos visuomeninių santykių grupės. Šiems elementams priklauso koordinacijos (lygybės) pagrindu susiklostysiantys organizaciniai santykiai, kurie padeda atsirasti turtiniams santykiams ar įsiterpti į jų turinį, tų santykių subjektams įgyvendinant teises ar vykdant pareigas.
Apibrėžime akcentuojamas ir esminis civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožas – teisinė lygybė, kurią lemia tai, kad civilinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra vienas kitam nepavaldūs, t. y. lygūs ir organizaciniu bei turtiniu požiūriu savarankiški asmenys. Tai irgi yra reguliavimo dalyko ypatumas, kurio negali neatspindėti jo teisinio reguliavimo metodas. Suprantama, reguliuojami santykiai civilinės teisės normose neatsispindi mechaniškai. Atsižvelgiant į reguliuojamų santykių ypatumus, jų vystymosi tendencijas ir atitinkamai pritaikius teisę, galima paveikti šiuos santykius, nukreipti jų vystymąsi norima linkme. Priešingu atveju, teisinis reguliavimas neatliktų savo aktyvaus vaidmens ir nepadėtų spręsti visuomenei iškilusių uždavinių.

Civilinės teisės principai

Principas (lot. principium) – pradas, pagrindas. Šis terminas reiškia pagrindinę, pradinę teorijos, mokslo, pasaulėžiūros padėtį, tam tikrą pradą, pagrindinę idėją.
Norint suvokti civilinę teisę, atskleisti jos esmę, reikia žinoti civilinės teisės principus, pagrindinius jos pradus, kuriuose įkūnyti pamatiniai, tipiškiausi šios teisės bruožai. Vadovaudamiesi teisės principais, mes vertiname teisės reguliuojamų santykių dalyvių elgesį, o įstatymo nustatytais atvejais užpildome teisinio reguliavimo spragas. CPK nustatyta, kad tais atvejais, kai nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį, ir įstatymo, reguliuojančio panašius santykius, teismas vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis, t. y. teisės principais.
Pagrindinė teisės principo savybė ta, kad jis yra įtvirtintas bei išreikštas svarbiausiuose norminiuose aktuose (dažniausiai tų aktų preambulėse) ir iš esmės sudaro teisinio reguliavimo bazę. Principai yra stabilesni, palyginti su kitomis teisės nuostatomis. Jie rodo pagrindines teisės normų reguliuojamų santykių vystymosi tendencijas. Civilinės teisės principai yra svarbiausių civilinių įstatymų preambulėse, taip pat civilinės teisės normose įtvirtinti bei išreikšti stabilūs norminiai vadovaujantys nuostatai, rodantys pagrindines turtinių ir asmeninių neturtinių (tiek susijusių, tiek nesusijusių su turtiniais) santykių vystymosi objektyvias tendencijas. Remiantis šiais nuostatais, yra reguliuojamas tų santykių dalyvių elgesys bei taikomos civilinės teisės normos.
Civilinės teisės principai glaudžiai susiję su civilinio teisinio reguliavimo metodu, bet tapatinti jų negalima. Ir principai, ir civilinio teisinio reguliavimo metodas išreiškia esminius, svarbiausius civilinės teisės, jos turinio ypatumus.
Tačiau metodas tuos ypatumus išreiškia kaip poveikio būdus reguliuojamiems santykiams, arba, kitaip pasakius, yra civilinės teisės normų veikimo būdas, o principai – tai lyg to veikimo būdų teisinis pagrindas. Atsižvelgiant į principų ir metodo santykį, civilinio teisinio reguliavimo metodas yra civilinės teisės principais pagrįsta valstybės nustatytų poveikio būdų, priemonių sistema reguliuojamiems turtiniams bei tiek su jais susijusiems, tiek nesusijusiems asmeniniams neturtiniams santykiams.
Civilinio teisinio reguliavimo dalyko, metodo ir civilinės teisės principų santykius bei sąveiką galima apibūdinti taip: teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą “ką” – kokius santykius civilinė teisė reguliuoja, metodas atsako į klausimą “kaip” – kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma, o principai – “kokiomis” pagrindinėmis, pradinėmis nuostatomis remiantis tas reguliavimas yra įgyvendinamas. Suprantama, ir reguliavimo metodą, ir principus tam tikru mastu sąlygoja reguliavimo dalykas – reguliuojamieji visuomeniniai santykiai.
Reikia nepamiršti, kad civilinio teisinio reguliavimo dalykas, ypač dabartinėmis sąlygomis, greitai keičiasi: vieni visuomeniniai santykiai pasensta ir užleidžia vietą naujoms istorinėms sąlygoms, susiformavusioms socialinėms-ekonominėms visuomenės vystymosi reikmėms. Įstatymų leidyba smarkiai atsilieka nuo audringai besivystančių socialinių-ekonominių santykių. Daug teisės principų, suformuluotų remiantis “brandaus socializmo” koncepcija, negalima laikyti teisės principais.
Teisės principai yra skirstomi į bendruosius, kurie įtvirtinti visų teisės šakų normose, ir atskirų teisės šakų principus, kurie būdingi tik atskiroms teisės šakoms. Bendriesiems teisės principams reikėtų priskirti demokratiškumo, teisėtumo, optimalaus žmogaus, kolektyvo ir visuomenės interesų derinimo, subjektyvių teisių realumo ir kai kuriuos kitus principus. Nors šie principai būdingi visoms teisės šakoms, tačiau priklausomai nuo tų šakų teisės normų reguliuojamų santykių ypatumų, pačių normų uždavinių bei funkcijų, kiekvienoje iš jų tie bendrieji principai yra skirtingi ir užima nevienodą padėtį bei vietą.
Atskirų teisės šakų principai įtvirtinti tik tos teisės šakos arba atskirų jos pošakių, institutų normose. Todėl civilinės teisės principus reikėtų suskirstyti į principus, bendrus visiems ar bent daugumai teisės šakos institutų, ir atskirų šios teisės pošakių arba institutų principus.
Bendrieji civilinės teisės principai yra šie: 1) civilinės teisės subjektų teisinė lygybė; 2) jų iniciatyva; 3) šių subjektų tarpusavio bendradarbiavimas; 4) sąžiningas subjektinių teisių įgyvendinimas bei pareigų vykdymas pagal paskirtį.
Civilinės teisės principai yra pagrindiniai pradai, kuriais remiantis reguliuojami turtiniai ir neturtiniai santykiai, todėl jie išreiškiami civilinio teisinio reguliavimo metodo būdais bei priemonėmis. Vadinasi, nėra nieko stebėtino, kad civilinės teisės subjektų teisinė lygybė ir jų iniciatyva nagrinėjama kaip pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo bruožas ir kartu atskleidžiamas ne tik jų, bet ir to paties pavadinimo principų turinys.
Civilinės teisės subjektų tarpusavio bendradarbiavimo principas taip pat yra labai reikšmingas civiliniams teisiniams santykiams. Norint sėkmingai vystyti ekonominius ir socialinius santykius, tiek juridinių, tiek fizinių asmenų ūkinėje ar kitokioje veikloje (pavyzdžiui, piliečiams įsigyjant tam tikras gėrybes ar paslaugas, siekiant patenkinti materialinius bei dvasinius poreikius) būtina, kad civilinės teisės subjektai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, bendradarbiautų kaip geri partneriai. Todėl tarpusavio bendradarbiavimo principą įtvirtina įvairių civilinės teisės institutų normos. Glaudų užsakovo ir rangovo bendradarbiavimą, siekiant laiku ir gerai atlikti rangos darbus ir perduoti užsakovui, numato rangos santykius reguliuojančios normos. Tokį bendradarbiavimą nustato valstybinio turto draudimo bei kiti civilinės teisės institutai.
Daugelis civilinės teisės normų įtvirtina sąžiningą civilinės teisės dalyvių subjektinių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo, atsižvelgiant į tų teisių ir pareigų paskirtį, principą. Pagal Civilinį kodeksą civilines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai. Pavyzdžiui, iš piliečio atlygintinai gali būti paimamas neūkiškai laikomas turtas, turintis svarbią istorinę, meninę ar kitokią vertę. Jeigu nuomininkas nesąžiningai įgyvendina teisę naudotis butu: ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta, o asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Be to, už nesąžiningą civilinių pareigų vykdymą, kai neteisėtais veiksmais padaroma žala ar nuostoliai, tai padaręs asmuo privalo atlyginti nukentėjusiajam. Nurodytos normos bei jų sankcijos parodo sąžiningo subjektinių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo pagal jų socialinę paskirtį principą.
Civilinės teisės pošakių bei institutų, kaip nuosavybės, prievolinės, butų, autorinės, išradybos ir paveldėjimo, teisės normomis taip pat įtvirtinti jiems būdingi principai.
Daugelis civilinės teisės normų taip pat įtvirtina visuomenės gerovės ir sąžiningo civilinės teisės dalyvių subjektinių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo pagal paskirtį principą. Kaip pagrindinį faktorių, apie kurį turi suktis ir visuomenės interesai, dabartiniu metu Lietuvoje būdinga iškelti privataus asmens interesus. Tai yra neteisinga. Nereikia užmiršti, kad iš atskirų asmenų susideda visuomenė, todėl interesų derinimas bei reguliavimas tarp atskirų visuomenės narių yra būtinas tiek jiems, tiek visai visuomenei. Todėl į Japonijos civilinio kodekso įžangine dalį ne be pagrindo įtrauktas visuomenės gerovės ir geros sąžinės principas.
Visuomenės interesų apsaugos primatas būdingas daugelio užsienio valstybių konstitucijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3-ojoje dalyje pasakyta: “Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra normos, skelbiančios, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas fiziniai bei juridiniai asmenys, kitokios organizacijos turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus bei veikti sąžiningai.
Civilines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.
Kuriant laisvosios rinkos ekonomiką, valstybinės nuosavybės sustiprintos gynybos principas, kuris teisinėje literatūroje apibrėžiamas kaip nuosavybės teisės principas, dabartiniu metu prarado savo reikšmę. Valstybė turi tarnauti žmogui, o ne žmogus valstybei. Todėl privatinė nuosavybė, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, turi būti vystoma. Ji lygiai taip pat turi būti ginama, kaip ginama valstybinė savivaldybių, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė.
Visiškai nepasiteisino administracinio komandinio valdymo ir per didelės centralizacijos pradai, įgyvendinant valstybinės nuosavybės teisę. Ši nuosavybė iš esmės tapo ne liaudies, o valstybės biurokratinio-komandinio aparato turtu. Nebuvo deramai įvertintos kooperatinės ir kitos grupinės nuosavybės formos.
Valstybinio komandavimo metodai varžė šių nuosavybės santykių vystymąsi, gamintojai faktiškai buvo nušalinti nuo gamybos reikalų tvarkymo, prarado suinteresuotumą siekti geresnių gamybos rezultatų. Iškilo uždavinys iš esmės pakeisti nuosavybės santykių teisinį reguliavimą – gamintojai turi tapti gamybos priemonių ir kito turto savininkais bei šeimininkais, plačiai vystyti privatinę nuosavybę, įvairias kolektyvinės (grupinės) nuosavybės formas, tobulinti nuosavybės santykius.
Šios tendencijos ryškiai išreikštos Lietuvos TSR nuosavybės pagrindų įstatyme, kurį priėmė Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 12 d., bei Lietuvos TSR 1989 m. gegužės 18 d. įstatyme “Dėl Lietuvos ekonominio savarankiškumo pagrindų” ir kt.
Todėl nuosavybės teisėje susiformavo privatinės, grupinės (kolektyvinės) nuosavybės vystymo bei plėtojimo ir vienodo visų rūšių ir formų nuosavybės gynimo principai.
Vienas svarbiausių prievolinės teisės pošakio principų yra sutarčių laisvės principas. Civilinės teisės subjektai, turėdami civilinį teisinį subjektiškumą, savo nuožiūra gali sudaryti sutartis ir kitus sandorius, kurie neprieštarauja įstatymams. Tai turi labai svarbią reikšmę įgyvendinant nuosavybės ar patikėjimo teises.

Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų

Civilinė teisės nuo kitų teisės šakų atribojama atsižvelgiant į reguliavimo metodo ypatumus. Atriboti civilinę teisę nuo valstybinės ar baudžiamosios teisės labai nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau civilinę teisę atriboti nuo administracinės, darbo ir šeimos teisės, nes jos turi daug ką bendro su civiline teise.
Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą. Pavyzdžiui, administracinė teisė reguliuoja valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo tvarką, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų, šių įmonių bendrovių reorganizavimo, likvidavimo bei kitus klausimus. Neretai, sudarant administracinius aktus, greta administracinių teisinių santykių iškyla ir civiliniai teisiniai santykiai. Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė, būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų-tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. Vadinasi, administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba, kaip vietinio valdymo organo institucija) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės, bet civilinės teisės normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.
Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansine veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.
Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo santykiai dažniausiai atsiranda gamybos sferoje. Darbininkai ir tarnautojai – darbo santykių subjektai – priklauso įmonės, organizacijos darbo kolektyvui, paklūsta čia nustatytai tvarkai, vidaus darbo tvarkos taisyklėms.
Civilinės teisės reguliuojami santykiai dėl darbų atlikimo yra skirtingi. Rangovas pagal rangos sutartį įsipareigoja užsakovui atlikti tam tikrą darbą ir perduoti jo rezultatą. Rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką. Išskyrus specialiai įstatymo nustatytus atvejus, užsakovas negali kištis į rangovo veiklą. Svarbiausias darbo santykių reguliavimo metodo ypatumas tas, kad šis metodas derina teisinės lygybės ir pavaldumo pradus. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus darbo tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės.
Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų. Turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.
Atriboti civilinę teisę nuo prekybinės teisės iš esmės neįmanoma. Buvo minėta, kad ispanų teisininkas M. Albaladejo civilinę teisę laiko “bendrąja privatine teise”, o prekybinę – “specialiąja privatine teise”. Šiek tiek smulkiau šį klausimą aiškina japonų teisininkai Sakae Vagacuma ir Toru Ariidzumi. Jų manymu, civilinė teisė pasižymi bendrais privačių teisinių santykių principais. O kitas privačios teisės šakas galima laikyti specialiomis. Pavyzdžiui, prekybinis kodeksas, reguliuojantis privačius prekybinius santykius, po civilinės teisės, yra svarbiausia privačios teisės šaka. Darbo teisėje, reguliuojančioje darbo santykius, taip pat daug ką galima laikyti “specialiu” civilinės teisės atžvilgiu. Taigi civilinė teisė reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, už savo veiklos sferos palikdama tik siaurus specifinius klausimus.
Dėl darbo teisės galima būtų ir pasiginčyti, nes ši teisė turi kitokį nei civilinė teisė reguliavimo dalyką, skiriasi ir reguliavimo metodai. O dėl civilinės ir prekybos teisės minėti autoriai yra teisūs. Norėdami įsitikinti, palyginkime Vokietijos civilinio kodekso normas, reguliuojančias prekybos ir mainų santykius, ir Vokietijos prekybos kodeksą. Vokietijos civilinio kodekso 433-515 straipsniuose pateikiamas pirkimo-pardavimo apibrėžimas, apibūdinami pirkimo-pardavimo sutarties objektai, numatomos pirkėjo pareigos, jo atsakomybė ir išsprendžiami kiti bendrieji klausimai.
Tuo tarpu Vokietijos prekybos kodekse detaliai apibūdinami komersantai, jų atstovai makleriai ir pan. Nurodomos galimos prekybinės operacijos, išdėstomos prekybos registro taisyklės, reguliuojama prekybos firmų, bendrovių, kitokių prekybos organizacijų veikla, jų veiklos nutraukimas, kompanionų tarpusavio santykiai bei jų santykiai su trečiaisiais asmenimis ir dar daug kitų smulkių prekybinių santykių.
Dėl to kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena teisės šaka. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilinės ir Prekybos teisės kodeksų projektai.

Civilinės teisės sistema

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. Todėl teisės sistemos negalima apibūdinti vien kaip objektyviai esančios teisės vidinės sandaros, vieningos teisės padalijimo į susijusias ir kartu diferencijuotas pavienes dalis: šakas ir institutus, kaip neretai yra daroma, bet reikia nurodyti, kad dėl tų šakų ir institutų tarpusavio ryšių jie sudaro vientisą santykinai savarankišką darinį. Sistema yra ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.
Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai, sakyčiau, ir atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas. Tokio sisteminio teisės normų suskirstymo bei suvienijimo pagrindas yra objektyvus – jis priklauso nuo tų visuomeninių santykių, kuriuos tos normos reguliuoja, įvairovės bei jų vienovės.
Pavyzdžiui, nuosavybės santykiai skiriasi nuo prievolinių, bet ir vieni, ir kiti sudaro tam tikrą vienovę – yra turtiniai santykiai. Todėl civilinė teisė, kaip teisės sistema, yra visuma civilinės teisės normų, priklausančių nuo tomis normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių santykinės vienovės bei įvairovės, tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.
Pirminis (bazinis) civilinės teisės sistemos elementas yra civilinės teisės norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.
Civilinės teisės institutas – tai tam tikra civilinės teisės normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistemą, – dalį civilinės teisės reguliuojamų santykių. Teisinio instituto normos taip pat tarp savęs sąveikauja ir sudaro normų sistemą, o ne paprastą jų sankaupą. Tokie, pavyzdžiui, yra civilinės teisės subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kiti institutai.
Civilinės teisės pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję civilinės teisės institutai, sudarantys santykinai savarankišką civilinės teisės sistemos dalį. Civilinės teisės pošakiai – tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė. Kai kas šias normų grupes vadina teisės institutais, bet tai yra neteisinga. Jos susideda ne iš vieno, bet iš kelių ar net daugelio santykinai savarankiškų institutų, kurie pagal reguliuojamų santykių bendrus požymius yra tarp savęs susiję ir sudaro savarankišką kelių institutų grupę – teisės pošakį. Argi prievolinę teisę galima pavadinti vienu institutu, jeigu ši teisė susideda iš daugelio bendrų normų ir keliasdešimt atskirų institutų (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir t.t.).
Be minėtų civilinės teisės sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į du padalinius: bendrąją ir ypatingąją civilinės teisės sistemos dalis.
Bendrosios civilinės teisės dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems civilinės teisės normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.
Ypatingoji civilinės teisės dalis gerokai platesnė už bendrąją. Jos normos ir institutai, pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius bei institutus:
1) nuosavybės teisės pošakis, kurio normos reguliuoja privatinės, kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius. Šiam pošakiui priklauso ir bendros normos, kurios taikomos visų nuosavybės rūšių bei formų santykiams arba tik kai kuriems iš jų;
2) prievolinės teisės pošakis, savo gausumu užimantis svarbiausią vietą civilinėje teisėje. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti. Tokių atskirų prievolių rūšių Civilinio kodekso normose yra nustatyta apie trisdešimt;
3) civilinės teisės pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir t.t.

Išvados

Civilinė teisė yra viena iš teisės šakų. Jos reikšmė mūsų gyvenime labai didelė, nes kiekviename žingsnyje visiems mums tenka susidurti su šios teisės reguliuojamais santykiais. Daugelis šių santykių tokie dažni, įprasti, kad nejaučiame jų teisinio pobūdžio. Pavyzdžiui, tokie santykiai yra gyventojų nuolat sudaromos maisto prekių, pramoninių prekių, valgyklose patiekalų pirkimo-pardavimo sutartys, rangos sutartys dėl avalynės, rūbų taisymo, valymo, pervežimo sutartys ir pan.
Kai nėra pažeidimų, žmonės paprastai negalvoja apie šių santykių teisinę prigimtį, kai pažeidimų atsiranda, teisė ir žmonių santykių teisinis charakteris tampa aktualūs. Kasdienio gyvenimo civilinėms teisinėms sutartims nekeliama jokių ypatingų sudarymo ir įvykdymo reikalavimų. Būna sudėtingesnių: pavyzdžiui, namo ar buto pirkimas. Tokiais atvejais jau iš anksto žinoma, kad yra taikomi įstatymo reikalavimai.
Dar sudėtingesni civiliniai santykiai sudaromi su ūkiniais subjektais (įmonėmis, bankais, kredito įstaigomis, draudimo organizacijomis).
Tai rodo, kad civiliniai teisiniai santykiai visuomenėje plačiai paplitę.
Jie gali būti:
1) tarp fizinių asmenų;
2) tarp fizinių ir juridinių asmenų;
3) tarp juridinių asmenų.
Tačiau šių subjektų visuomeniniai santykiai ne visuomet yra civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali neturėti teisinio pobūdžio, pavyzdžiui, šefavimas, lenktyniavimas ar pan. Tapę teisiniai, jie gali būti ir kitų teisės šakų santykiais, pavyzdžiui, valstybinės, administracinės teisės.
Civilinės teisės, kaip atskiros teisės šakos, reguliuojami santykiai taip pat nustatomi pagal du požymius – pagal civilinės teisės reguliuojamą dalyką ir civilinio teisinio reguliavimo metodą. Civilinės teisės dalykas atsako į klausimus, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisimo reguliavimo metodas atsako į klausimą, kaip ir kokiomis priemonėmis civilinė teisė veikia jos reguliuojamus visuomeninius santykius.
Civilinės teisės dalykas yra asmenų turtiniai santykiai ir su šiais santykiais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai, taip pat šeimos santykiai, pagrįsti subjektų lygiateisiškumu, nuosavybės neliečiamumu, sutarties laisve, nesikišimu į privačius santykius, civilinių santykių teismine gynyba specifinės fizinių asmenų civilinės teisės.
Lietuvos civilinės teisės dalykas yra:
1) turtiniai santykiai;
2) asmenų turtiniai santykiai ir su jais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai;
3) asmenų neturtiniai santykiai, kurie nėra susiję su turtiniais santykiais.
Turtiniai santykiai yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys dėl materialių vertybių turėjimo, jų naudojimo ir perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo ir paslaugų suteikimo. Šie santykiai yra labai gausūs ir įvairūs.
Civilinė teisė reguliuoja ne visus konkrečius ekonominius santykius, o tik tuos, kurie turi prekinę-piniginę formą. Jie turi keletą būdingų bruožų:
1) civilinės teisės reguliuojami turtiniai santykiai yra konkretūs ekonominiai-piniginiai santykiai;
2) jie turi specifinį objektą, kuris civilinės teisės moksle vadinamas turtu (dėl konkrečių materialinių gėrybių – gamybos priemonių, vartojimo dalykų);
3) jų turinys specifinis; jį galima charakterizuoti kaip santykius, atsirandančius dėl materialinių gėrybių valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis.
Šis pradmuo ypač ryškus, pavyzdžiui, turtiniuose santykiuose, atsirandančiuose iš pirkimo-pardavimo, mainų, nuomos, rangos ir kitų sutarčių. Tik palyginti retais atvejais civilinės teisės reguliuojami turtiniai santykiai nėra susiję su atlygintinumu. Tokie yra santykiai, atsirandantys iš dovanojimo ir panaudos sutarčių, dėl paveldėjimo ir kt. Civilinės teisės reguliuojamiems turtiniams santykiams taip pat yra būdingas jų dalyvių turtinis savarankiškumas ir juridinė lygybė. Šių santykių dalyvių tarpusavio ginčai sprendžiami ieškinine tvarka, t.y. pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitame įstatymo nustatytame organe.
Civilinė teisė, be turtinių santykių, reguliuoja taip pat ir asmeninius neturtinius santykius, susijusius su turtiniais santykiais. Pavyzdžiui, civilinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dėl mokslo, literatūros ar meno kūrinių autorystės, išradimų autorystės ir pan. .Autorystė yra asmeninė neturtinė gėrybė, jos negalima įvertinti pinigais. Tačiau ji yra susijusi su materialiniu atlyginimu autoriui ar išradėjui už kūrybinį jo darbą. Dėl to tikslinga tokius asmeninius neturtinius santykius reguliuoti kartu su atitinkamais turtiniais santykiais.
Atskirais, įstatymo įsakmiai numatomais atvejais civilinė teisė gina ir tokius asmeninius neturtinius santykius, kurie nėra susiję su turtiniais santykiais. Antai civiline teisine tvarka ginamos tokios asmeninės neturtinės gerybės kaip piliečių ir organizacijų garbė bei orumas.
Išvadose galima pasakyti, kad civilinė teisė yra atskira teisės šaka, kurią sudaro sistema (visuma) normų, reguliuojančių turtinius santykius ir asmeninius neturtinius santykius, susijusius su turtiniais santykiais, bei asmeninius neturtinius santykius, nesusijusius su turtiniais santykiais, tarp lygių, vienas kitam nepavaldžių subjektų.

Literatūra:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., 1999.
2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. VŽ. 2000. Nr. 74.
3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. V., 2001.
4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. V., 2001.
5. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918 02 18 – 1940 06 15). V., 1996.
6. Civilinė teisė. Kaunas, 1997.
7. Mikelėnas V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. V., 2002.
8. Zweigert K. Kotz H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius, 2001.
9. Andriulis V. Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918 02 16 – 1940 06 15) teisinės sistemos kūrimo bruožai. V., 1998. Cairns W. Europos Sąjungos teisės įvadas. V.,1999.
10. Glendon M., Gurdon M., Osakue C. Vakarų teisės tradicijos. V., Pradai, 1993.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. V., 1998.
12. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. V., Justitia. 1995.
13. Mikelėnas V. Sutarčių teisė: bendrieji sutarčių teisės klausimai: lyginamoji studija. V., Justitia. 1996.
14. Mikelėnas V. Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų praktikoje// Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. V. 2002 m., p. 131-165.
15. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. Vilnius, 1999.
16. Гражданское и торговое право капиталистических государств. Oтв. Ред. Е. А. Васильев, Москва, 1993.
17. Научно практический комментарий к части первой Гражданского кодекса Российской Федерации для предпринимателей. 2-ое изд. доп. и перера. М. 1999.

Namų darbo užduotis (praktinė dalis): Ieškinio pareiškimas, įgaliojimas, perįgaliojimas

Kauno m. apylinkės teismui

Ieškovė Stasė Vasiliauskienė, a/k. 47305220436, gyv. Taikos pr. 90-25, Kaune

Atsakovas Petras Mileris, a/k. 37211123252, gyv. Aušros 32-25, Kaune

Dėl žalos atlyginimo ieškinio kaina 30000

IEŠKINYS

2003-02-03 apie 19 val. Kaune Baranausko ir Studentų gatvių sankryžoje, Petras Mileris, vairuodamas automobilį Audi 100, v/n. PKL 241, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio sąlygas, o iškilus eismo saugumo grėsmei, nesuvaldė vairuojamo automobilio, dėl ko jis apsivertė. Autoavarijos metu buvo sunkiai sužalota mano duktė Janina Vasiliauskaitė, kuri sekančią dieną ligoninėje mirė.
P. Mileris savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.4, 14.1, 14.2 punktų reikalavimus, t.y. padarė nusikaltimą numatytą LR BK 246 str. 4 d.
2003-06-08 Kauno m. apylinkės teismas (baudžiamoji byla Nr. 1-389-01-03) pripažino kaltu Petrą Milerį padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 246 str. 4 d. ir nuteisė jį laisvės atėmimu 4 metams su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones 2 metams.
Šį nuosprendį P, Mileris apskundė Kauno apygardos teismui. Kauno apygardos teismas 2003-08-20 nutartimi nuteistojo P. Milerio apeliacinį skundą atmetė.
P. Mileris man atlygino laidojimo išlaidas, kurios sudarė 6000 lt. Jis žadėjo atlyginti ir paminklo, ir tvorelės pastatymo išlaidas. Tačiau to nepadarė. Aš esu pastačiusi paminklą ir tvorelę, kurie man kainavo 1000 lt. Šias išlaidas privalo atlyginti atsakovas, dėl kurio kaltės žuvo mano duktė.
Aš patyriau fizinį skausmą, dvasiniu išgyvenimus, depresiją, sveikatos pablogėjimą. Manau, kad atsakovas turi atlyginti neturtinę žala, kadangi žala buvo padaryta dėl nusikaltimo-asmens gyvybės atėmimo. Ją vertinu 20000 lt.
Prašyčiau imti laikinųjų apsaugos priemonių, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
Civilinė bylas nebus vedama per advokatą.
Prašau priimti sprendimą už akių, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 135 str., 144 str., 145 str. 1 d. 1 ir 3 p. 146 str. 148 str. ir remdamasi Lietuvos respublikos CK 6.245, 6.246, 6.249, 6.250 str.
Prašau:
1.Prijungti prie civilinės bylos baudžiamąją bylą Nr. 1-389-01-03. Esančią Kauno m. apylinkės teismo žinioje.
2. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. areštuoti esančius Petro Milerio, a/k. 37211123252, gyv. Aušros 32-25, Kaune, vardu nekilnojamus ir kilnojamus daiktus, bei pinigines lėšas.
3. Priteisti ir Petro Milerio 10000 lt.žalos atlyginimo už paminklą ir tvorelę, bei 20000 lt.neturtinės žalos.
Priedas: ieškinys, sąskaitos faktūros ir kvito nuorašai, antkapio projektavimo sąmatos nuorašas, nuosprendžio ir nutarties nuorašai.

2003-10-23 Stasė Vasiliauskienė

Paaiškinimas

Vadovaujantis LR CK 6.245 str. buvo rašomas minėtas ieškininis pareiškimas, šiame straipsnyje yra numatyta civilinė atsakomybės samprata ir rūšys. Civilinė atsakomybė tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žala) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
Tai pat tame straipsnyje yra nurodyta, kad civilinė atsakomybė būna dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Šio atveju yra deliktinė civilinė atsakomybė, nes yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais.
LR CK 6.246 str. numatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nustatytos pareigos ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
LR CK 6.249 str. kalba apie žalą ir nuostolius. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos kurie vadinami tiesioginiai nuostoliai, šio atveju paminklo ir tvorelės pastatymas, bei neturtinė žala už neteisėta gyvybės atėmimą ir dėl ko buvo sukeltas dvasinis skausmas, sveikatos pablogėjimas, dvasiniai išgyvenimai, depresija. Apie neturtinę žalą kalba LR CK 6. 250 str. Kuri apibrėžiama taip: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, , reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, ir kita, teismo įvertinama pinigais. Neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo,asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Teismas nustatydamas žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus.
Pagal LR CPK 135 str. ši pareiškimą turi nagrinėti Kauno m apylinkės teismas, kadangi atsakovas gyvena Kauno miete. CPK 144 str. teismas kuriam yra teisminga byla besąlygiškai turi priimti bylą kuri jam perduota. Šio atveju Kauno m. apylinkės teismas.
LR CPK 146 str. yra numatyta ieškinio pareiškimo forma ir turinys. Kur nurodyta, kad Ieškininis pareiškimas paduodamas teismui raštu.
Kaip ir mano ieškininiame pareiškime nurodyta teismas kuriam paduodamas pareiškimas yra Kauno miesto apylinkės teismas. Ieškovo vardas, pavardė asmens kodas gyvenamoji vieta, šio atveju ieškovė Stasė Vasiliauskienė, a/k. 47305220436, gyv. Taikos pr. 90-25, Kaune. Atsakovo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta ir, jeigu žinomas, asmens kodas. Atsakovas Petras Mileris, a/k. 37211123252, gyv. Aušros 32-25, Kaune. Kitų byloje dalyvaujančių asmenų nėra. Ieškinys šio atveju yra įkainuotas 30000 lt. Aplinkybės kuriomis ieškovas pagrindžia savo reikalavimą ir įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vieta. Šio atveju yra pridedama sąskaitos faktūros ir kvito nuorašai, antkapio projektavimo sąmatos nuorašas, nuosprendžio ir nutarties nuorašai, taip pat nurodoma kur yra baudžiamoji byla Nr. 1-389-01-03 esančią Kauno m. apylinkės teismo žinioje, kurią prašoma prijungti prie civilinės bylos. Ieškovo reikalavimas priteisti 30000 lt. Pridedamų ieškininio pareiškimo dokumentų sąrašas šio atveju yra: sąskaitos faktūros ir kvito nuorašai, antkapio projektavimo sąmatos nuorašas, nuosprendžio ir nutarties nuorašai.
Prie ieškininio pareiškimo turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus (CPK 148 str.). Ieškininis pareiškimas pateikiamas teismui su tiek nuorašų, kiek yra atsakovų. Teisėjas gali, priklausomai nuo bylos sudėtingumo ir pobūdžio, įpareigoti asmenį, paduodantį ieškininį pareiškimą, pateikti taip pat ir tiek pridedamų prie ieškininio pareiškimo dokumentų nuorašų, kiek yra atsakovų.

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ “AUDRA”
GENERALINIS DIREKTORIUS

ĮGALIOJIMAS

2004-10-31 Nr. 1A-15
Kaunas

Uždaroji akcinė bendrovė “Audra”, įmonės kodas 123456789, įregistruota 1998-06-22 Kauno miesto valdyboje, Nr. AB 01-66, buveinės adresas Petrausko 9, Kaunas, atstovaujama generalinio direktoriaus Antano Rimkaus, asmens kodas 37502140231, gyvenančio Kalantos 8-2, Kaunas, veikiančio pagal Bendrovės įstatus,

įgalioju UAB “Audra” Juridinio skyriaus vadovą Joną Pilypą, asmens kodas 38002191235, gyvenantį Taikos pr. 23-28, Kaunas, atstovauti UAB “Audra” interesams teisme bei kitose institucijose ir bendrovės vardu atlikti visus su tuo susijusius veiksmus.

Įgaliotinis išvardytiems veiksmams atlikti turi teisę perįgalioti kitą asmenį, Lietuvos Respublikos CK 2.145 str. nustatyta tvarka.

Įgaliojimas galioja nuo 2004 m. spalio 31d. iki 2005m. spalio 31d.

Vykdant įgaliojimą, vadovaujamasi Civilinio kodekso 2.132, 2.137, 2.140, 2.142, 2.144, 2.145, 2.146, 2.147, 2.148 straipsniais. LR CPK 48 str. ir 49 str.

Generalinis direktorius Antanas Rimkus

A.V.

Paaiškinimas

Įgaliojimu laikomas raštinis dokumentas asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai (LR CK 2.137 str.).
Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus. (LR CK 2.132).Šio atveju UAB “Audra” generalinis direktorius A. Rimkus įgalioja bendrovės juridinio skyriaus vadovą J. Pilypą atstovauti UAB “Audra” interesams teisme bei kitose institucijose ir bendrovės vardu atlikti visus su tuo susijusius veiksmus. J. Pilypui pateikiant įgaliojimą teisme ar kitoje instancijoje.
Juridinio asmens duodamas įgaliojimą pasirašo jo vadovas ir ant įgaliojimo dedamas to juridinio asmens antspaudas, jeigu jis antspaudą privalo turėti. (LR CK 2.140 str.).
Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jei nenurodytas terminas tai įgaliojimas galioja nuo sudarymo momento vienerius metus. Mano rašytame įgaliojime yra nurodytas konkretus galiojimo terminas (2004-10-31-2005-10-31). Jei įgaliojime nebūtų nurodyta sudarymo data tai jis visai negaliotų. (2.142 str.).
Pasibaigus įgaliojimo terminui ar panaikinus jo galiojimą prieš terminą, atstovas privalo grąžinti įgaliojimą atstovaujamajam ar jo teisių perėmėjams. (2.144 str.).
Įgaliotinis išvardytiems veiksmams atlikti turi teisę perįgalioti kitą asmenį, Lietuvos Respublikos CK 2.145 str. nustatyta tvarka.
Teisė panaikinti įgaliojimą ir teisė jo atsisakyti. Įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą. O įgaliotinis-įgaliojimo atsisakyti.(LR CK 2.146).
Įgaliojimas pasibaigia šiais atvejais: pasibaigus įgaliojimo terminui, įgaliotojui panaikinus įgaliojimą, įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo, nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą.(LR CK 2.147). Įgaliotojas privalo pranešti apie įgaliojimo pasibaigimą (LR CK 2.148 str.).
Pagal LRCPK 48 str.: Atstovais teisme gali būti
1) advokatai, advokatų padėjėjai ir asmenys, turintys Teisingumo ministerijos išduotą licenciją verstis teisininko praktika;
2) įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojai – tų įmonių, įstaigų, organizacijų bylose;
3) profsąjungų įgaliotiniai – savo narių byloje;
4) valstybinio valdymo institucijų, kurioms įstatymai suteikia teisę ginti valstybės ir kitų asmenų teises ir interesus, įgaliotiniai;
5) vienas iš bendrininkų, kitų bendrininkų pavedimu (36 str.);
6) kiti asmenys, pateikę įgaliotojo valią patvirtinančius dokumentus.
Atstovo įgalinimai turi būti išreikšti įgaliojime, išduotame ir įformintame sutinkamai su įstatymu (CPK 49 str.).
Asmenų duodami įgaliojimai patvirtinami notarine tvarka. Asmenų duodamus įgaliojimus gali patvirtinti taip pat įstaiga, įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje įgaliotojas dirba, mokymo įstaiga, kurioje jis mokosi, ir kt. Juridinio asmens vardu įgaliojimą duoda atitinkamos organizacijos vadovas.
Atstovais teisme negali būti (CPK 52 str.):
1) nepilnamečiai;
2) asmenys, kuriems įsteigta globa ar rūpyba;
asmenys, iš kurių teismo nuosprendžiu atimta teisė užsiimti advokato veikla.

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ “AUDRA”
GENERALINIS DIREKTORIUS

PERĮGALIOJIMAS
2004-10-31 Nr. 1A-20
Kaunas

Vadovaudamasis uždarosios akcinės bendrovės “Audra”, įregistruota 1998-06-22 Kauno miesto valdyboje, Nr. AB 01-66, buveinės adresas K. Petrausko 9, Kaunas, atstovaujama Juridinio skyriaus vadovo Jono Pilypo, asmens kodas 38002191235, gyvenančio Taikos pr. 23-28, Kaunas, veikiančio pagal Bendrovės įstatus,

įgalioju UAB “Audra” Klientų aptarnavimo skyriaus vadybininką Simoną Dautarą, asmens kodas 36905032453, gyv. Laimos 32, Kaunas, atstovauti uždarosios akcinės bendrovės interesams teismuose, visose teisėsaugos ir viešojo administravimo institucijose, santykiuose su kitomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis, juridiniais ir fiziniais asmenimis.

Be Civilinio proceso kodekse numatytų teisių, atstovui suteikiama teisė teismuose atlikti su tuo susijusius procesinius veiksmus:

pateikti atsiliepimą;

gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui.

Įgaliojimas galioja nuo 2004 m. lapkričio 15 d. iki 2005 m. spalio 31 d.

Juridinio skyriaus vadovas Jonas Pilypas

A.V.

Paaiškinimas

Įgaliotinis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Perįgaliotasis asmuo turi tokias pat teise ir pareigas kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek ir tretiesiems asmenims. Įgaliojimo, duodamo perįgaliojant forma turi atitikti duoto įgaliojimo formą. Perįgaliojant duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis už įgaliojimo, kurio remiantis jis duodamas, terminą. Asmuo, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniu, turi apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduodami įgaliojimai. Jei įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, jis atsako už to asmens, kuriam įgaliojimus perdavė veiksmus, kaip už savo veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įgaliotinis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam. (LR CK 2.145 str.). Mano rašytame įgaliojime Juridinio skyriaus vadovui UAB “Audra” direktorius A. Rimkus įgaliodamas Juridinio skyriaus vadovą J. Pilypą, vadovaujantis LR CK 2.145 str. įgaliojime nurodė, kad J. Pilypas gali perįgalioti kitą asmenį.
Teisė panaikinti perįgaliojimą ir teisė jo atsisakyti. Įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti perįgaliojimą. Tą teisę turi ir įgaliotinis.(LR CK 2.146).
Straipsniai kurie yra taikomi sudarant įgaliojimą, yra taikomi sudarant ir perįgaliojimą. (LR CK 2.132, 2.137, 2.140, 2.142, 2.144, 2.145, 2.146, 2.147, 2.148 straipsniais. LR CPK 48 str. ir 49 str. ). Kuriuos aš paaiškinau analizuodama įgaliojimą.

Leave a Comment