astronomija

ĮVADAS
XX amžiaus pradžioje astronomų tarpe vyko didžiulės diskusijos apie objektus, vadintus nebulomis. Kai kurie astronomai tikėjo, kad nebulos – tai tiesiog maži mūsų Galaktikos žvaigždžių spiečiai. Kiti nebulas laikė tolimais žvaigždžių spiečiais, didesniais nei pats Paukščių takas.
1924 metais E.Hablas išmatavo atstumą iki vienos iš nebulų – Andromedos nebulos. Hablas teigė, kad iki Andromedos – 2 milijonai šviesmečių. Andromeda tapo pirmuoju objektu, pripažintas kaip kita galaktika – nepriklausanti Paukščių tako galaktikai.
Hablo atradimas visiškai pakeitė visatos supratimą. Didžiuliai atstumai tarp žvaigždžių tapo dar didesniais, įvedant atstumų tarp gaalaktikų kintamąjį. Staiga visata tapo kur kas didesne nei kas nors kada nors galėjo įsivaizduoti.
Šio darbo tikslas – apžvelgti E.Hablo pasiūlytą galaktikų klasifikaciją bei aprašyti pagrindinius galaktikų tipus.

GALAKTIKOS SAMPRATA
Galaktiką galima apibūdinti kaip didelę žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistemą, kurios narius sieja gravitacinė sąveika.
Manoma, kad žodis „galaktika“ yra kilęs išgraikų kalbos žodžio „galaxy“ – pienas. Romėnai pieno keliu – Via Lactae vadino Paukščių taką. Pieno kelio motyvą perėmė ir kitos kalbos: angliškai Paukščių takas taip pat vadinamas Pieno keliu – Milky way. Daugelį amžių žmonės žinojo tik apie tuos dangaus objektus, kurie matomi plika akimi. Vienintele galaktika buvo Paukščių takas, o kitas – kaip vėliau paaiškėjo – tolimąsias galaktikas jie vadino ūkais.
1755 m. Immanuel Kant savo veikale “Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija” išdėstė Sa

aulės sistemos ir Galaktikos susidarymo teoriją. Iškėlė hipotezę, kad ūkai gali būti tolimos visatos, panašios į mūsų Galaktiką.
1781 Charles Messier sudarė pirmą ūkų katalogą. Kur kas vėliau kurie ūkai pasirodė beesantys galaktikos, pvz. M31 –Andromedos galaktika. Herschel 1786-1802 publikavo tris katalogus, kuriuose buvo 5000 ūkų. J.L. Dreyer 1888 išleido New General Catalogue of Nebulae and Clusters of Stars – NGC, kuriame aprašė 7840 ūkų, spiečių ir galaktikų.
Galaktikų tyrinėjimas pasikeitė, kai 1845 m Wiliam Parson (Lordas Rosse) sukonstravo 1,8 m teleskopą. Su šiuo teleskopu jis pastebėjo galaktikų spiralinę struktūrą. Po keleto dešimtmečių, XIX a. pabaigoje astronomijoje pradėta taikyti fotografija, pakeitusi įprastinius dangaus tyrinėjimo metodus. Šiuo metu jau žinoma, kad Visatoje yra ne mažiau 300 milijardų galaktikų.
Stebint pro teleskopus arba žiūronus, galaktikos atrodo kaip miglotos, dažniausiai pailgos, šviečiančios, į kraštus blunkančios dėmelės. XVIIIa. paabaigoje V.Heršelis visas danguje šviečiančias dėmeles pavadino ūkais, neskirdamas, ar tai yra mūsų Galaktikos objektai, ar kitos galaktikos. 1918-1923m. atlikti K.Lundmarko, H.Kertiso ir E.Hablo darbai įrodė, kad daugelis vadinamųjų ūkų yra kitos galaktikos.
Lietuvos danguje plika akimi galima įžiūrėti vienintelę galaktiką – Andromedos galaktiką. Pietų pusrytulyje plika akimi matomos dvi galaktikos – Didysis ir Mažasis Magelano Debesys – stambiausi mūsų Galaktikos palydovai.
E.HABLO GALAKTIKŲ KLASIFIKACIJA
1925m. E.Hablas pasiūlė galaktikų klasifikacijos schemą, kuri, šiek tiek papildyta, tebevartojama ir dabar. Jis galaktikas suskirstė į tris klases: spiralinės, elipsinės ir
r netaisyklingosios galaktikos.
E.Hablas galaktikas klasifikavo naudodamas „kamertono“ (angl.Tuning fork) sistemą. Elipsinės galaktikos buvo vizualiai priskiriamos „kamertono“ „kotui“, o spiralinės galaktikos sudarė „kamertono“ „virbus“. Hablas tikėjo, kad galaktikos atsiranda kairiajame kamertono gale, kai jos dar yra jaunos, ir juda į dešinįjį laikui bėgant. Remdamasis šia prielaida, Hablas teigė, kad elipsinės galaktikos yra jaunos arba ankstyvosios, o spiralinės – vėlyvosios galaktikos.

E.Hablo galaktikų klasifikacijos schema

Šiandien jau žinoma, kad ši Hablo prielaida buvo išties klaidinga: tik spiralinės galaktikos yra linkusios suktis, o elipsinės galaktikos – tikrai ne; nėra tokio varianto, kaip elipsinė galaktika spontaniškai galėtų pradėti suktis, taigi, akivaizdu, kad elipsinė galaktika negali tapti spiraline. Tačiau nors Hablas klydo kurdamas savąją galaktikų evoliucijos teoriją, šiandien elipsinės galaktikos vis dar priskiriamos ankstyvosioms, o spiralinės – vėlyvosioms galaktikoms. Taigi, galima kelti prielaida, kad tam tikra prasme E.Hablas su savo galaktikų teorijomis tapo XX amžiaus Galilėjumi, negrįžtamai pakeitusiu tolimesnį Visatos supratimą.
Šiuo metu yra galaktikų tyrinėjimui naudojama modifikuota E.Hablo schema.
Galaktikų klasifikacija: modifikuota Hablo schema

• Sa-Sd – spiralinės galaktikos
• Sba-Sbc – spiralinės skersinės galaktikos
• S0 (SB0) – lęšinės galaktikos
• E – elipsinės galaktikos
• cD – supermilžinė elipsinė galaktika
• Sm ir SBm – Magelano spiralinės (prtotipas Didysis Magelano debesis)
• dIrr – nykštukinės netaisyklingos galaktikos
• dE – nykštukinės elipsinės galaktikos
• dSph – nykštukinės sferoidinės galaktikos

GALAKTIKŲ KLASĖS
Jau 1924m. E.Hablas galaktikas suklasifikavo į tris pagrindines klases: spiralines, elipsines ir netaisyklingąsias galaktikas.
• Spiralinės galaktikos
Manoma, ka

ad apie 77% šiai dienai žinomų galaktikų yra spiralinės. Spiralinių galaktikų klasės atstovė – mūsų Galaktika, dar vadinama Paukščių tako galaktika.
Paukščių tako galaktika. Saulė – Oriono vijoje.

Tokio tipo galaktikų vaizduose aiškiai matomas centrinis telkinis (baldžas) ir nuo jo vienoje plokštumoje nusitęsusios spiralinės vijos. Spiralinės vijos yra toje pačioje, vadinamoje, pagrindinėje, arba simetrijos, plokštumoje nutįsusio disko skaisčiau šviečiančios dalys. Diską iš abiejų pusių gaubia storesnė ar plonesnė aureolė, kurios silpną šbytėjimą atrasti sunku. Tai vadinamasis sferoidas, arba halas.
Spiralinės galaktikos skirstomos į keturis poklasius: Sa, Sb, Sc ir Sd. Maždaug kas penkta galaktika turi skersę – šviečiančią cilindro formos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos juostą, einančią per centrinį telkinį. Spiralinės vijos prasideda nuo skersės galų; tokio tipo galaktikos vadinamos spiralinės skersėtosios.
Spiralinių galaktikų sferoido ir disko žvaigždės tarpusavyje skiriasi savo amžiumi, nuo jo priklausančia chemine sudėtimi bei orbitų apie galaktikos centrą parametrais. Didžioji dalis sferoido žvaigždžių – labai senos: 10-15 milijardų metų amžiaus. Tuo tarpu net pačių seniausių disko žvaigždžių amžius neviršija 7-8 milijardų metų. Sferoido žvaigždės juda sudėtingomis orbitomis, kurios panašios į ištęstas elipses, disko žvaigždės apie galaktikos centrą skrieja beveik apskritimais vienoje plokštumoje.
• Elipsinės galaktikos
Elipsinės galaktikos – rutulio arba elipsoido formos gana vientisai atrodančios žvaigždžių sistemos. Pagal elipsoido paplokštumio mastą, elipsinės galaktikos skirstomos į 8 poklasius: nuo E0 iki E7. Pagal re

egimąjį paplokštumo laipsnį (jis žymimas skaičiumi nuo 0 iki 7) elipsinės galaktikos skirstomos į 8 potipius: nuo sferoidinių galaktikų E0 iki lęšiškų galaktikų E7. Elipsines galaktikas sudaro senos žvaigždės, susidariusios prieš 10-13 mlrd. metų; jos panašios į mūsų Galaktikos kamuolinių spiečių žvaigždes.
Elipsinėse galaktikose, priešingai negu spiralinėse, beveik nebėra didelių tarpžvaigždinės medžiagos telkinių, kuriose galėtų tęstis žvaigždėdaros procesas. Visos elipsinių galaktikų žvaigždės apie savosios galaktikos centrą skrieja labai ištęstomis orbitomis ir netvarkingai – taip, kaip ir spiralinių galaktikų sferoido žvaigždės.
Elipsinės galaktikos pavyzdys

Dar vienas esminis elipsinių galaktikų skirtumas nuo spiralinių – didesnis jų žvaigždžių tankis: elipsinės galaktikos yra kelis kartus mažesnio skersmens, nei tos pačios masės spiralinės galaktikos.
• Netaisyklingosios galaktikos
Netaisyklingosios galaktikos – vidutinės ir mažos masės, padrikos struktūros nesimetriški žvaigždžių debesys. Žvaigždžių koncentracija link centro nedidelė, centrinis telkinys arba neryškus, arba jo visai nėra. Šio tipo galaktikos kartais vadinamos Magelano Debesų tipo galaktikomis.
Didysis Magelano debesis

Maždaug 3% galaktikų gali būti priskiriamos netaisyklingosioms. Daugelis jų yra galaktikų susijungimo rezultatas. Viena iš netaisyklingųjų galaktikų rūšių vadinamos „galaktikos, kuriose gimsta žvaigždės“ (angl.starburst galaxies). Šio tipo galaktikos šviečia itin ryškiai, kadangi daug naujų žvaigždžių jose atsiranda per trumpą laiko tarpą.
Be pavienių galaktikų yra galaktikų pogrupiai arba grupės, kurių narius jungia įvairios formos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos tiltai. Yra galaktikų su įvarios formos branduoliais, su įvairios formos sprogimų padariniais, medžiagos čiurkšlėmis, kompaktiškų mėlynųjų galaktikų.
Visatoje galaktikos nėra išsisklaidžiusios tolygiai – gravitacija jas verčia laikytis drauge – sudaryti taip vadinamus spiečius. Maži galaktikų spiečiai vadinami grupėmis. Pavyzdžiui, Paukščių tako galaktika priklauso vadinamai Vietinei grupei, kuri apima maždaug 30 žinomų galaktikų. Kadangi spiečiuose galaktikų gali būti ir išties nemažas kiekis, nenuostabu, kad kartais galaktikos susijungia. (žiūrėti pavyzdį)

IŠVADOS:
1. Galaktikas galima klasifikuoti į tris pagrindines klases: spiralines, elipsines ir netaisyklingasias.
2. Šiuo metu naudojama modifikuota E.Hablo galaktikų klasifikacijos sistema.
3. Galaktikas drauge laikytis verčia gravitacijos jėga, ko pasekoje įvyksta galaktikų susijungimai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. Mokslas ir Visata. „Pažinimo džiaugsmas“, populiarioji enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1990.
2. A.Ažusienis, A.Pučinskas, V.Straižys „Astronomija“, Vilnius, 1995.
3. http://www.astro.lt/enciklopedija
4. http://skyserver.sdss.org/dr1/en/proj/basic/galaxies/classification.asp
5. G.Kamuntavičius „Vieningoji visata“. Paskaitų konspektas, 2000.

Leave a Comment