Civilinė teisė – Juridinis asmuo

TURINYS
1. Įvadas

2. Juridiniai asmenys užsienio šalių civilinėje teisėje.

3. Juridinio asmens požymiai ir bruožai:

a. juridinio asmens įsteigimas ir registravimas
b. juridinio asmens teisnumas
c. juridinio asmens pavadinimas ir buveinė
d. juridinio asmens organizacinis vieningumas
e. atskiras juridinio asmens turtas
f. juridinio asmens galimybė savo vardu įgyti teises ir prisiimti pareigas
g. juridinio asmens savarankiška atsakomybė

4. Išvados

ĮVADAS

“Žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas asmuo, turįs didesnį, negu kiti gyvuliai, ūpą gyventi visuomenėje”1 – jau XVII a. pastebėjo Hugo Grocijus. Žmogaus prigimtis jokiu būdu negalėtų tverti be individų bendrijos. Visuomenė egzistuoja tiek kiek individai gerbia vieni kitų teises, teikia pagalbą. Žmogus gyvenantis visuomenėje yrra susijęs su įvairiais ryšiais ir santykiais su kitais asmenimis. Jis priverstas su kitais asmenimis sueiti į įvairius giminystės, kaimynystės, draugystės, partnerystės, darbo ir kitus santykius. Iš kultūrinio nepakankamumo atsiranda būtinybė bendrauti.
Kad visuomenė gyvuotų kaip vieningas organizmas bet kuri bendrija privalo paklusti tam tikrose elgesio taisyklėse ir kiekvienas narys privalo tų taisyklių laikytis. Socialinės formos ir palaiko visuomenės stabilumą. Tai moralės, etikos, paprotystės ar pačių žmonių sukurtos – teisės normos.
Teisės moksle vieną iš pagrindinių vietų užima teisinių santykių samprata. Teisiniai santykiai tai viisuomeniniai santykiai tarp žmonių ir kitų tų santykių dalyvių (asmenų), sureguliuoti teisės normomis ir esantys visuomeninių santykių dalyvių subjektinių teisių ir teisinių pareigų tarpusavio priklausomybėje. Teisinis santykis yra teisinis ryšys tarp konkrečių subjektų, kurie atitinkamose situacijose sukonkretinami įvairiai. Kaip ir be

et kurie santykiai tarp žmonių, teisiniai santykiai yra žmonių valios rezultatas. Tokie individualiai valingi santykiai pasireiškia ekonomikos, kultūros, socialinių santykių srityje. Valingi ir tarpusavio ryšiai sudaro individualiai valingus santykius tarp žmonių. Tą patį procesą galime pastebėti ir įmonių, įstaigų, organizacijų veikloje.
Viena iš teisinių santykių sudedamųjų dalių (sandaros elementų) yra teisinių santykių dalyviai (arba subjektai), kuriems teisės normos nustato subjektyvines teises ir teisines pareigas.
Teisiniuose santykiuose dalyvauja žmonės (individai) ir įvairiais asmeniniais ir visuomeniniais tikslais jų sukurti dariniai: valstybė ir jos organai bei institucijos, tai įvairių rūšių bei nuosavybės formų įmonės, visuomeninės organizacijos bei susivienijimai, religinės bendruomenės bei įvairūs kiti žmonių junginiai, sukurti tam tikriems tikslams.
Tam, kad žmonės ar jų sukurti dariniai, taptų teisinių santykių dalyviais, jie turi turėti tam tikrų, visiems irr kiekvienam iš jų, įstatymu nustatytų ir pripažintų savybių (ypatybių). Tų savybių visuma ir formuoja teisės subjekto (asmens ar organizacijos) subjektiškumo sampratą. “Civilinis teisinis subjektiškumas – tai civilinės teisės normomis nustatyta fizinių, juridinių asmenų bei valstybės galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais.”2 Subjektiškumo samprata apima asmens teisnumą ir veiksnumą bei kitų juridinių teisės subjekto teisinį statusą. Valstybės organų, visuomeninių organizacijų bei kitų juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas, kaip taisyklė, sutampa ir atsiranda nuo jų įregistravimo momento.
Teisės subjektai yra asmenys kuriuos pripažįsta te
eisės normos, suteikiančios galimybę dalyvauti įvairiuose santykiuose su kitais asmenimis.
Teisinių santykių subjektai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus. “Pagal interesų apsaugos ir užtikrinimo pobūdį teisinių santykių subjektai klasifikuojami į dvi grupes: fizinius asmenis ir organizacijas.”3
Toks teisinių santykių subjektų skirstymas į fizinius ir juridinius asmenis yra daugiau būdingas privatinei teisei. Jau senovės Romos juristai visas teisės normas

1 P.Leonas “Teisės filosofijos istorija”, 1995 m. – 152 psl.
2 P.Vitkevičius “Civilinė teisė”, 1998 m. – 48 psl.
3 S.Vancevičius, 1998 m. – 45 psl.
skirstė į dvi dideles grupes: viešąją teisę ir privatinę teisę. Svarbiausia privatinės teisės šaka yra civilinė teisė, kurios reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos ir dalyvių lygiateisiškumo principais. Tie dalyviai – teisės subjektai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisės subjektų klasifikacija į fizinius ir juridinius asmenis turi praktinę reikšmę, kadangi privatinėje teisėje visi teisės subjektai turi būti lygūs ir negali būti vienos šalies pavaldumo santykio kitai šaliai – ir valstybė, jos organai, sukurtos organizacijos, įmonės, taip pat visų kitų rūšių ir nuosavybės formų įmonės, organizacijos ir kiti subjektai teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip lygiateisiai subjektai, turintys tokias pat galimybes ir garantijas ginti savo interesus. todėl asmenys, tame tarpe ir juridiniai asmenys, kaip teisinė kategorija, neatsitiktinai yra civilinės teisės dalyko dalis.
Taigi visos įmonės, įstaigos ir organizacijos dalyvaujančios teisiniuose santykiuose yra civilinių teisių ir pareigų subjektai ir dalyvauja juose lygiais pagrindais bei turi be

endrą pavadinimą juridiniai asmenys.
Šiandien, kai visuomeniniai santykiai dėl visuomenės vystymosi tapo labai sudėtingi ir persipynę bei tuose santykiuose vienais ar kitais pagrindais, tikslais, uždaviniais ir funkcijomis dalyvauja tikrai nemažas kiekis asmenų (plačiąja prasme) – privačių, tiek pelno siekiančių tiek ir nesiekiančių, bei valstybės sukurtų darinių (organų bei organizacijų) tam tikriems tikslams pasiekti, vėl aktuali tampa juridinio asmens sąvoka.

JURIDINIAI ASMENYS UŽSIENIO VALSTYBIŲ CIVILINĖJE TEISĖJE

Kalbant apie juridinį asmenį taip pat svarbu žinoti kaip jis suvokiamas ir, kaip teisės subjektas priimamas, užsienio valstybių civilinėje teisėje. Užsienio valstybėse asmenys taip pat skirstomi į dvi dideles grupes: fizinius ir juridinius asmenis.
Užsienio valstybių civilinės teisės doktrina skiria keturis pagrindinius juridinio asmens požymius:

– organizacinė struktūra,
– atskiras turtas,
– ribota atsakomybė,
– galimybė būti ieškovais ir atsakovais teisme.

Juridiniai asmenys gali būti klasifikuojami įvairiai. Pagal steigėjų pobūdį ir juridinio asmens tikslus užsienio šalyse juridiniai asmenys skirstomi į privačius – steigiami privačių asmenų iniciatyva, privatiems tikslams pasiekti ir viešuosius – steigiami administraciniu aktu (pagal įstatymą), patenkinti viešuosius interesus. Užsienio valstybių civilinėje teisėje skiriami pelno siekiantys ir pelno nesiekiantys juridiniai asmenys.
Prancūzijos civilinėje teisėje skiriamos: 1. Asociacijos – pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, kuriami labdaros, švietimo, mokslo tikslais; 2. Prekybos bendrijos – paprastos, kurių narių atsakomybė yra ribota, specialios, kurių narių atsakomybė ribojama jų turto dalimi, kurią jie įneša į bendriją ir specialios bendrijos išleidusios akcijas; 3. Bendrovės, kurių akcininkų at

tsakomybė už bendrovės prievoles ribojama tik ta pinigų suma, kuri sumokama įsigyjant akcijas. Bendrovės kuriamos steigimo sutarties pagrindu ir registruojamos prekybos rejestre.
Anglijoje skiriamos dvi juridinių asmenų rūšys – vienasmenės korporacijos, kurias sudaro vienas asmuo ir kolektyvinės korporacijos, kurias sudaro keli asmenys. Anglijoje skiriamos viešosios (neribojamas akcininkų skaičius) ir privačios (ribojamas akcininkų skaičius) kompanijos. Pagal narių atsakomybę kompanijos yra: 1. Kuriose akcininkai atsako akcijomis; 2. Kuriose nariai atsako kompanijos likvidavimo garantuota sumokėti pinigų suma; 3. Kuriose narių atsakomybė yra neribota. Bendrijos (nors jos ir savo vardu gali būti ieškovais ir atsakovais teisme), kurių atsakomybė yra neribota bet taip vadinamos neinkorporuotos asociacijos (klubai, profesinės sąjungos, draugijos) Anglijoje nėra pripažįstamos juridiniais asmenimis.
Juridiniai asmenys Vokietijoje skirstomi į susivienijimus, kurie steigiami pagal sutartį ir registruojami vietiniuose teismuose ir įstaigas. Susivienijimai gali būti sukurti ūkinei veiklai t.y. pelno nesiekiantys, sukurti labdaros, mokslo, meno ir kt. tikslams. Įstaigos steigiamos tik turint kompetentingos valstybės institucijos leidimą. Prekybinė bendrija nėra laikoma juridiniu asmeniu ir nors bendrijos turtas priklauso bendrijos nariams dalinės nuosavybės teise, jis atribotas nuo asmeninio jos narių turto, todėl bendrijos nario kreditorius negali pareikšti ieškinio bendrijai. Komanditinės bendrijos bent vieno nario atsakomybė turi būti neribota, kitų narių atsakomybė ribojama įnešta turto dalimi.
JAV teisėje skiriamos asociacijos ir korporacijos. Asociacijos rūšis yra bendrija, kuri nėra laikoma juridiniu asmeniu – jos narių atsakomybė už bendrijos prievoles neribota, nors bendrija gali turėti kai kuriuos juridinio asmens požymius kaip antai turtą. Korporacijos skirstomos į pelno siekiančias ir pelno nesiekiančias, valstybines ir privačias, į atviras ir uždaras.
“Užsienio valstybių civilinė teisė juridiniams asmenis pripažįsta bendrą teisnumą t.y. jie gali įgyti teises ir pareigas, išskyrus tas, kurias įgyti gali tik fizinis asmuo.”4 Specialus teisnumas gali būti nustatytas tik viešiesiems juridiniams asmenims.

4 P.Vitkevičius “Civilinė teisė”, 1998 m. – 94 psl.
JURIDINIAI ASMENYS

Kalbant apie juridinio asmens sąvoką, kaip ir apie bet kurio kito objekto sąvoką, reikia suprasti ką ji apima. Sąvoka yra mąstymo forma, išreiškianti esminius ir bendruosius objekto požymius. Esminiai objekto požymiai yra tokie, kurių kiekvienas skyrium objektui būtinas, o visi kartu yra pakankami, kad jų dėka tam tikrą objektą būtų galima atskirti nuo jam gretimų objektų. Sąvokos sudaromos abstrakcijos procese, išskiriant mus dominančius objektų požymius. Sąvokos turinį atskleidžia sąvokos apibrėžimas, taip atskleidžiantis esminius objekto požymius, kad apibrėžiamasis objektas atskiria nuo gretimų objektų. Norint pabrėžti objektą reikia atskleisti esminius jo požymius bei jį atskirti nuo gretimų objektų. Apibrėžimą sudaro: sąvoka kuri apibrėžiama, sujungta su sąvokomis kuriomis apibrėžiama.
Taigi atskleidžiant juridinio asmens sąvoką reikia išsiaiškinti juridinio asmens požymius. Todėl juridinio asmens sąvokos turinys – esminiai ir bendrieji juridinio asmens požymiai, išskiriantys juridinį asmenį iš kitų objektų tarpo. Juridinį asmenį galima būtų apibrėžti ieškant klasės į kurią juridinį asmenį būtų galima įskirti bei nurodant kuo juridinis asmuo skiriasi nuo kitų tos klasės objektų.
Kaip minėta juridiniai asmenys, dalyvaudami civilinėje apygardoje, pripažįstami lygiateisiais teisinių santykių dalyviais, kartu su fiziniais asmenimis. Visi jie gali būti pavadinti vienu vardu – asmenys. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1996 02 28 savo nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet juridiniams asmenims.
Juridinis asmuo nėra pats savaime atsirandantis ir egzistuojantis darinys. Jis, kaip teisės subjektas, neatsiranda iš niekur. Kad jis egzistuotų reikalingos žmogaus pastangos, jo konkretūs veiksmai. Taigi juridinis asmuo yra žmonių valios pasireiškimo rezultatas. Kitaip tariant jis turi būti sukurtas, taip kaip žmogus yra sugebanti kurti būtybė, fizinių asmenų t.y. įsteigtas. Kaip ir kitus žmonių tarpusavio santykius, jų konkrečius veiksmus, juridinių asmenų, kaip teisės subjektų, steigimo tvarkos reikalavimus, (kaip ir jų tikslus, organizacinę struktūrą, dalyvavimo juose pagrindus) nustato teisės normos, nes jos apibrėžia apskritai kas gali būti tų santykių subjektu. Reikia pažymėti, kad juridinius asmenis įsteigti gali fiziniai asmenys, tačiau jau įsteigti juridiniai asmenys, kaip lygiateisiai teisinių santykių dalyviai, taip pat pripažįstami juridinių asmenų steigėjais. Juridiniams asmenims įsteigus kitą juridinį asmenį, pastarieji tampa savarankiškais teisės subjektais. Jei tai įmonės, jos vadinamos dukterinėmis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 27 straipsnyje sakoma, kad “Juridiniai asmenys steigiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.”5 Juridiniai asmenys gali būti steigiami šia tvarka: potvarkine, leidimine, pareikštine normatyvine ir pareikštine. Priklausomai nuo to kas steigia juridinį asmenį, jam keliami atitinkami uždaviniai ir tikslai. Pagal tai skiriami: viešieji ir privatūs juridiniai asmenys.
Viešosios teisės juridiniai asmenys steigiami potvarkine tvarka. Viešieji juridiniai asmenys steigiami kompetentingos valstybės institucijos akto pagrindu, viešiems tikslams pasiekti t.y. valdžios ar valdymo institucija priima sprendimą dėl juridinio asmens įsteigimo. Tai gali būti parlamento, vyriausybės, savivaldos institucijos aktas (įstatymas, nutarimas, potvarkis). Toks aktas nulemia viešojo juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą, jo organizacinę struktūrą. “Viešosios teisė juridiniai asmenys paprastai turi valdinius įgaliojimus, tačiau civiliniuose teisiniuose

5 LR Civilinis kodeksas, 1965 m.

santykiuose dalyvauja kaip lygiateisiai civilinės teisės subjektai.”6 Jie negali pasinaudoti jiem suteiktais įgaliojimais, kitam subjektui primesti savo sąlygų. Viešųjų juridinių asmenų skiriamasis bruožas yra tai, kad jie steigiami visos bendruomenės interesams patenkinti ir yra išlaikomi (ar dalinai) iš valstybės biudžeto. Tai jie yra apibrėžiami ir LR civilinio kodekso projekte, kuriame sakoma, kad viešaisiais juridiniais asmenimis yra laikomi juridiniai asmenys, įsteigti valstybės ar jos įgaliotų valdžios institucijų, kurie pilnai ar dalinai išlaikomi iš valstybės biudžeto ir kurių tikslas yra viešųjų interesų tenkinimas. Jie, jų reikmėms bei funkcijų atlikimui perduotą turtą valdo patikėjimo teise. Nuosavybės teise turtas priklauso valstybei (savivaldos institucijai).viešieji juridiniai asmenys civilinėje apyvartoje prilyginami privatiems juridiniams asmenims.
Privatūs juridiniai asmenys steigiami privačių asmenų iniciatyva, privatiems asmenų interesams patenkinti. Privatus juridinis asmuo veikia nepriklausomai nuo jį įsteigusių ar sudarančių (turto savininkų) asmenų pasikeitimo. Steigėjas (jo savininkas) gali keistis, tačiau tai neturi įtakos juridinio asmens veiklai, jo teisėms. Priklausomai nuo juridinio asmens būsimos veiklos specifikos jie gali būti steigiami:
– leidimine tvarka – kada steigiant juridinį asmenį reikalingas kompetentingos valstybės institucijos leidimas (pvz., steigiant banką, draudimo įstaigą);
– pareikštine normatyvine tvarka – kada jau teisės normomis yra nustatyta tokių juridinių asmenų steigimo tvarka, tikslai, dalyvavimo juose pagrindai ir tokie asmenys atsiranda steigėjų iniciatyva (pvz., pelno siekiantys ūkio subjektai, visuomeninės organizacijos, politinės partijos);
– pareikštine tvarka – kada asmenų susirinkimas patvirtina įstatus ir išrenka organus (taip steigiamos profesinės sąjungos).
Kaip minėta teisės normomis nustatytas asmens galėjimas būti teisinių santykių subjektu (tame tarpe ir juridinių asmenų) sudaro subjektiškumo sampratą. Kad juridinis asmuo, kaip teisės subjektas, galėtų dalyvauti civilinėje apygardoje, yra būtinas civilinis teisinis subjektiškumas. Fizinių asmenų, juridinių asmenų ir valstybės, kaip teisinių santykių dalyvių, civilinis teisinis subjektiškumas skiriasi, nes skiriasi jų interesai, poreikiai, veikla, dalyvavimo tikslai. Skirtingai nuo fizinių asmenų, kurių subjektiškumas yra bendro pobūdžio (jie gali civilines teises ir pareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai), juridinių asmenų subjektiškumą galima pavadinti specialiuoju (jie veikia specializuotai) dėl jo turto. Jų subjektiškumas yra labai įvairus ir turi atitikti atitinkamo juridinio asmens tikslams ir uždaviniams.
Valstybė, kaip politinės valdžios organizacija, vykdo politinę veiklą, todėl jos civilinis teisinis subjektiškumas yra ypatingas, palyginti su kitų asmenų subjektiškumu. Dėl tos pačios priežasties valstybė pripažįstama, kaip ypatingas teisinių santykių dalyvis. “Tačiau valstybė, kaip valdžios turėtoja, yra ne ypatingas juridinis asmuo, bet ypatingas teisės subjektas, kuris steigia juridinius asmenis, reorganizuoja, likviduoja juos ir t.t.”7 Jis yra toks civilinės teisės subjektas, kur persipina ir viešoji, ir privatinė teisė. Tačiau civiliniuose teisiniuose santykiuose, ką numato ir LR civilinio kodekso projektas, ji dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais.
Subjektiškumas apima juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą.”Civiliniam teisiniam subjektiškumui lemiamą vaidmenį turi teisnumas, t.y galėjimas turėti teises

6 P.Vitkevičius “Civilinė teisė”, 1998 m. – 145 psl.
7 P.Vitkevičius “Civilinė teisė”, 1998 m. – 47 psl.
ir pareigas.”8 Teisnumo apimtis sąlygoja ir veiksnumo apimtį. Juridinio asmens teisnumą lemia jo veiklą reglamentuojantys norminiai aktai ir jų pagrindu sukurti įstatai (sukonkretina kiekvieno juridinio asmens veiklą, jos apimtį, tikslus, juridinio asmens valdymą ir kitus klausimus), kuriais savo veikloje vadovaujasi juridinis asmuo. privačių juridinių asmenų teisnumą sudaro jų galimybė įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas išskyrus tas, kurios reikalingos fiziniam asmeniui, kaip žmogui. Juridinis asmuo tampa pilnateisiu teisinių santykių subjektu teisės normų nustatyta tvarka jį įsteigus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 26 straipsnyje sakoma, kad juridinio asmens teisnumas atsiranda nuo jo įstatų (nuostatų) patvirtinimo momento, o jeigu įstatai turi būti įregistruoti – tai nuo jų įregistravimo
momento. Juridinis asmuo turi būti įregistruotas ir nuo to momento jis tampa teisės subjektu. Juridiniai asmenys gali būti registruojami įvairiose valstybinės valdžios ir valdymo institucijose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įmonės, kaip pelno siekiantys juridiniai asmenys, registruojamos vietos savivaldybėje (registro skyriuje) ir Lietuvos Respublikos Ekonomikos ministerijoje; visuomeninės organizacijos, politinė partijos, profesinės sąjungos registruojamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijoje. Daugeliu atvejų, faktiškai juridinio asmens įstatų įregistravimas reiškia ir pačio juridinio asmens įregistravimą.
Įregistravus juridinį asmenį, jam suteikiamas kodas. Tai tam tikra skaičių (raidžių) kombinacija, priskiriama konkrečiam juridiniam asmeniui, todėl keli juridiniai asmenys to pačio kodo turėti negali. Juridinio asmens kodas, kaip ir jo pavadinimas padeda (leidžia) identifikuoti juridinį asmenį, išskirti jį iš kitų asmenų tarpo. Juridinio asmens kodas gali suteikti tam tikros informacijos. Pagal jį, tam tikrais atvejais mes galime suprasti juridinio asmens rūšį, registracijos vietą ar kt.
Juridinį asmenį identifikuoja jo pavadinimas, kodas. Taip juridinis asmuo privalo turėti buveinę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 30 straipsnyje sakoma, kad juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolat veikiantis jo organas. Juridinio asmens buveinė gali būti numatyta jo steigimo dokumentuose. Teisės normomis gali būti nustatyta, kad apie buveinę (jos vietos pasikeitimus, juridinis asmuo privalo informuoti jį registravusiai ar kitai (pvz., mokesčius administruojančiai)) institucijai. Svarbiausia, kad juridinis asmuo turėtų tam tikrą vietą, kurioje jį (jo organus, nes juridinis asmuo veikia per savo organus) galėtų surasti tretieji asmenys tam tikrų santykių užmezgimui. Taigi, kaip fizinis turi turėti gyvenamąją vietą, taip juridinis asmuo – buveinę, kad galėtų būti užtikrintas kitų asmenų teisių įgyvendinamas (nes pavyzdžiui, juridinį asmenį pripažįstant pilnateisiu teisinių santykių dalyviu, teisme jis gali būti patrauktas atsakovu, o ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo buvimo vietą).
Teisė normos apibrėžia juridinio asmens, kaip teisinių santykio dalyvio, statusą. Priklausomai nuo juridinio asmens rūšies (viešasis ir privatus) jam suteikiama vienokia ar kitokia veiklos laisvė, teisės ir pareigos. Tai įtvirtinama ir atspindi jo veiklą reglamentuojančiame dokumente – įstatuose (ar nuostatuose). Juose atsispindi juridinio asmens teisės ir pareigos, veiklos ribos ir galimybės. Įsteigtas juridinis asmuo veikia savo kompetencijos ribose. Jo kompetencijos ribas apibrėžia teisės normos, kurios reguliuoja tos rūšies juridinių asmenų veiklą (jų steigimą), taip pat juridinio asmens įstatai (nuostatai).

Teisės normos reguliuojas tik tuos asmenų veiksmus, kurie yra kontroliuojami jų valios. Juridinis asmuo taip pat turi savo valią. Todėl juridinio

8 P.Vitkevičius “Civilinė teisė”, 1998 m. – 49 psl.

asmens sudaryti sandoriai prieštaraujantys jo interesams ir keliems tikslams, negalioja. Viešasis juridinis asmuo gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie reikalingi jų funkcijų bei uždavinių įgyvendinimui. Viešieji juridiniai asmenys įsteigti viešaisiais interesais turi valdinius įgaliojimus ir asmenys (pareigūnai) privalo tiksliai pagal jiems suteiktus įgaliojimus veikti. Todėl viešiesiems juridiniams asmenims (valstybės įstaigoms) gali būti taikomas principas “viskas uždrausta, išskyrus tai kas uždrausta įstatymu”. Jiems palikta veiklos laisvė t.y. jie gali užsiimti bet kokia veikla jei ta veikla neuždrausta teisės normomis. Aišku, gali būti nustatytos tam tikros sąlygos užsiimti ta ar kita veikla, ar jos apribojimai visuomenės interesais. Taigi privačių juridinių asmenų teisnumas yra platesnis, nei viešųjų, kadangi pastarieji sukurti viešųjų funkcijų įgyvendinimui. Kadangi juridinių asmenų teisnumą sąlygoja jų įsteigimo tikslai ir paskirtis, todėl jis nėra lygus. Juridinis asmuo kartu su teisiniu pagrindu įgyja ir veiksnumą, nes jis netyrėdamas veiksnumo negalėtų įgyti teisių ir pareigų t.y. negalėtų veikti. Juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą nulemia juridinio asmens įstatai (nuostatai), kuriose ir atsispindi asmens kompetencija.
Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatyme sakoma, kad bendrovė gali būti įsteigta bet kokiai Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Juridinis asmuo gali sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, įsigyti turtą ir jį perleisti kitiems asmenims ar kitaip juo disponuoti. Juridinis asmuo gali turėti ir savo veikloje, sueidamas į teisinius santykius su kitais asmenimis, naudoti antspaudą, kaip to juridinio asmens egzistavimo ir jo dalyvavimo civilinėje apyvartoje įrodymą. Juridinis asmuo veikdamas civilinėje apyvartoje, sueina į įvairius turtinius santykius – perka ir parduoda prekes (paslaugas), vykdo kitas su piniginių lėšų judėjimu susijusias operacijas. Tuo tikslu juridinis asmuo gali turėti bankuose sąskaitas, kurių atsidarymo ir naudojimo tvarką nustato įstatymai.
Kaip juridinis asmuo turi savo pradžią,jį įstatymų nustatyta tvarka įsteigus ir įregistravus, taip jis turi ir pabaigą, vadovaujantis atitinkamu įstatymų pripažįstant jį pasibaigusiu ir išregistruojant. Tame tarpe juridinis asmuo gali būti reorganizuotas. Atskirais atvejais, juridinio asmens reorganizavimas, gali reikšti jo pasibaigimą. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatyta, kad juridiniai asmenys nustoja egzistavę likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Taigi juridinis asmuo veikia tam tikrą laiką nepriklausomai nuo jo rūšies, tikslų ir kt. Atitinkamai priimtu sprendimu juridinis asmuo pasibaigia t.y. nustoja egzistavęs.
Tačiau Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatyme numatyta, kad bendrovės reorganizavimas – tai bendrovės, kaip juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuoti įvairiais būdais priklausomai nuo to, kokius jų numato teisės normos. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami:
– jungimo(si) būdu – prie juridinio asmens, kuris tęsia veiklą prijungiant kitus juridinius asmenis arba iš kelių juridinių asmenų įsteigiant naują juridinį asmenį.
Šiuo atveju veiklą tęsia naujai sukurtas juridinis asmuo, kuriam pereina prijungiamųjų asmenų teisės ir pareigos. Pastariesiems reorganizavimas, reiškia jų pasibaigimą;
– skaidymo būdu – iš juridinio asmens įsteigiant naują juridinį asmenį, kuriam pereina juridinio asmens iš kurio jis buvo įsteigtas teisės ir pareigos.
Pastarajam reorganizavimas reiškia jo pasibaigimą;
– keičiant juridinio asmens rūšį ir statusą – pavyzdžiui, viešieji juridiniai asmenys reorganizuojami į privačius juridinius asmenis, ar keičiant privataus asmens rūšį;
– keičiant jų priklausomybę – taip gali būti reorganizuojami viešieji juridiniai asmenys (valstybės ir savivaldybės įmonės);
Svarbu, kad reorganizuojant juridinius asmenis visos reorganizuojamų asmenų teisės ir pareigos, taip pat turtas pereina po reorganizavimo įsteigtiems ir išlikusiems juridiniams asmenims.

Kaip minėta reorganizavimas tai pertvarkymas be likvidavimo procedūros, tačiau atskiriems juridiniams asmenims reorganizavimas (plačiąja prasme) yra vienas iš jų pasibaigimo būdų. Juridiniai asmenys pasibaigia juos likviduojant. Juridiniai asmenys gali būti likviduojami:
-kai pasibaigia jų įstatuose (nuostatuose) numatytas jų veiklos terminas;
– juridinio asmens bankroto atveju, teismui ar kreditoriams priėmus atitinkamą sprendimą (privatūs juridiniai asmenys);
– priimant sprendimą likviduoti juridinį asmenį, kaip sankciją už teisės normų pažeidimus;
be to juridiniai asmenys gali būti likviduojami jį įsteigusių asmenų (ar esamų narių) valia. Viešuosius juridinius asmenis likviduoja (kaip ir reorganizuoja) juos įsteigusios institucijos. Privačius juridinius asmenis – jų nariai (savininkai) savo sprendimu. Institucija priėmusi sprendimą likviduoti privatų juridinį asmenį skiria likvidatorių. Likviduojamas juridinis asmuo gali sudaryti tik su jo likvidavimu susijusius sandorius. Likviduotas juridinis asmuo išregistruojamas įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 12 22 nutarimu Nr. 22 išaiškinta, kad likvidavus juridinį asmenį pasibaigia jo prievolės ir neatsiranda teisių ir pareigų perėmimo santykiai, išskyrus tuos atvejus, kai LR įstatymai įpareigoja kitą juridinį asmenį įvykdyti likviduojamo juridinio asmens prievolę. Nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui dėl jo reorganizavimo ar likvidavimo negalimas ir ekonominių sankcijų perėmimas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 23 straipsnyje sakoma, kad juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).”9 Tame pačiame straipsnyje nurodoma, kad juridiniais asmenimis gali būti įmonės, įstaigos, organizacijos, asociacijos, politinės partijos, visuomeninės organizacijos bei kitos Lietuvos Respublikos įstatymų numatytos organizacijos. Šiame straipsnyje juridinis asmuo lyg ir apibrėžiamas nurodant šiuos jo požymius:
– organizacinis vieningumas;

– atskiras turtas;

– galimybė savo vardu įgyti subjektines teises ir prisiimti pareigas;

– savarankiška atsakomybė.

ORGANIZACINIS VIENINGUMAS. Juridiniai asmenys, kaip teisinių santykių subjektai, sukurti tam tikriems tikslams, dalyvauja civilinėje apyvartoje kartu su fiziniais asmenimis. Tačiau būtent pačių fizinių asmenų jie ir yra sukuriami ir

9 LR Civilinis kodeksas, 1965 m.
dalyvauja teisiniuose santykiuose per juos. Juridiniai asmenys sukuriami patenkinti žmonių interesus, todėl žmonės ir dalyvauja juose stengdamiesi juridinio asmens veiklą pakreipti sau naudinga linkme. Taigi juridiniai asmenys veikia per savo atstovus – fizinius asmenis, kitaip tariant savo organus, kurie ir realizuoja juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus. Juridinio asmens veiklą koordinuoja sistema organų, priklausanti nuo juridinio asmens rūšies, tikslų. Juridinio asmens organai gali būti vienasmeniai (direktorius, viršininkas) ir kolegialūs (akcininkų susirinkimas, taryba). Jie formuoja ir išreiškia juridinio asmens valią. Pavyzdžiui, Lietuvoje akcinę bendrovę sudaro akcininkai, kurių susirinkimas yra aukščiausias (pagrindinis) valdymo organas, gali būti sudaryta stebėtojų taryba, akcinės bendrovės valdybą, bendrovės ūkinę veiklą organizuoja ankščiau minėtų organų, įstatuose nustatyta tvarka, išrinktas vadovas – prezidentas, generalinis direktorius, direktorius. Valstybinėse įstaigose paprastai vadovauja viršininkas (direktorius), kuriam padeda pavaduotojas(ai), taip pat skyrių viršininkai. Organizacinis juridinio asmens
vieningumas “pasireiškia atskirų juridinio asmens organų bei jo struktūrinių padalinių išskyrimu, bei jų sąveika, savitarpio ryšiais, jų pavaldumu vienas kitam ir pagrindiniam organui”10 . Organizacinis vieningumas suprantamas kaip sistema juridinį asmenį sudarančių organų, kryptingai veikiančių, tam tikriems uždaviniams ir tikslams pasiekti, savo kompetencijos ribose, apibrėžtos įstatymu (įstatais). Juridinio asmens organai, jeigu taip galima išreikšti yra jo “turinys”, be kurių pats juridinis asmuo nebūtų įmanomas, nes tik per juos t.y. konkrečius fizinius asmenis juridinis asmuo įgyvendina savo teisnumą ir veiksnumą. Kad fizinio asmens veiksmai būtų pripažinti juridinio asmens organo veiksmais būtina, kad: įstatymais (įstatais) numatytų atitinkamą juridinio asmens organą ir nustatytų jo sudarymo tvarką bei kompetenciją: juridinio asmens organas būtų išrinktas ar paskirtas įstatymų (įstatų) nustatyta tvarka; veiktų ne savo, o juridinio asmens interesais.
Juridiniai asmenys savo tikslams pasiekti gali steigti filialus ir atstovybes.
“Filialai – tai struktūriniai juridinio asmens padaliniai, kurie atlieka juridinio asmens funkcijas kitoje vietoje”11. Juridinių asmenų filialai nėra juridiniai asmenys ir veikia juridinio asmens vardu bei pagal savo steigėjo įgaliojimus, nustatant kokia veikla gali užsiimti filialas, kokius sandorius gali sudarinėti. Filialui gali vadovauti juridinio asmens paskirtas filialo vadovas, kurio teisinius įgalinimus apibrėžia juridinio asmens vadovas. Kadangi filialas nėra juridinis asmuo, tai už filialo sudarytus sandorius, prisiimtas pareigas atsako pats juridinis asmuo.
Juridinio asmens atstovybė kaip jo padalinys taip pat steigiamos jo organų sprendimu, ne juridinio asmens buvimo vietoje. Atstovybės vietose atlieka tam tikrus teisinius veiksmus juridinio asmens interesais: sudarinėja sutartis, vykdo atsiskaitymus su kontrahentais ir kt.
ATSKIRAS TURTAS. Lietuvos Respublikos kaip ir kitų demokratinių valstybių konstitucijoje įtvirtinta privačios nuosavybės teisė, taip pat ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Tam tikras turtas yra būtinas patenkinti žmonių fiziologinius, kultūrinius, dvasinius ir kitus poreikius. Nuosavybė yra kaip garantija kad tie poreikiai bus patenkinti.
Tą patį galime pastebėti ir juridinių asmenų gyvenime. “Kad juridinis asmuo galėtų veikti, jis turi turėti materialinę bazę: pinigines lėšas, pastatus ar patalpas,

10P.Vitkevičius “Civilinė teisė”, 1998 m. – 139 psl.
11 P.Vitkevičius “Civilinė teisė”, 1998 m. – 140 psl.
įrenginius, įrankius, kompiuterinę įrangą ir kitas priemones.”12 Priklausomai nuo juridinio asmens rūšies turtas jam priklauso nuosavybės teise, arba patikėjimo teise. Patikėjimo teise turtą valdo ir naudoja (be disponuoja) viešieji juridiniai asmenys – valstybės įstaigos (įmonės). Šiuo atveju nuosavybės teise turtas priklauso valstybei, pvz., Lietuvos Respublikai.
Steigiant juridinį asmenį jo steigėjai privalo perduoti nuosavybės (pasitikėjimo) teise, steigiamam juridiniams asmeniui, tam tikrą kiekį turto (arba už tam tikrą sumą), t.y. privalo suformuoti įstatinį kapitalą. Taigi įsteigtas juridinis asmuo iš karto jau turi bent jau minimalią, jo veiklai būtiną materialinę bazę.
Atskiras turtas, kaip juridinio asmens požymis, svarbus tuo, kad jam priklausantis turtas yra apribotas nuo jį įsteigusių asmenų turto. Taip pat, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. nutarimu Nr.8 išaiškinta, kad akcinės bendrovės turtas, jos akcijų turėtojams, net ir vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su kreditoriais.
Antai įmonė, kaip juridinis asmuo yra jai priklausančio turto savininkė. Jai priklauso jos steigėjų formuojant įstatinį kapitalą perduotas turtas, jos veiklos vykdymo metu įgytas turtas. Juridinis asmuo negali pretenduoti į jo steigėjų turtą, taip pat jo steigėjams (akcininkams) nuosavybės teise priklauso tik akcijos t.y. ta turto dalis kurią jie patikėjo juridiniam asmeniui. Juridinis asmuo, jeigu tai privatus juridinis asmuo, kaip turtinių interesų išreiškimo priemonė, ar jo dalis, pats savaime yra turtas. Juridinis asmuo gali būti taip pat ir suprantamas, kaip atskiriems asmenims priklausanti turto masė, sujungta tam tikriems tikslams pasiekti. Taigi juridinis asmuo (jo dalis) tai dalis fiziniam (gali būti ir juridiniam) asmeniui priklausančio turto, ir kartu jis kaip turtas priklauso keliams asmenims.
Juridinis asmuo, kaip minėta, turi nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą, tačiau kaip teisinių santykių subjektas dalyvaudamas civilinėje apyvartoje gali valdyti ir naudoti kitiems asmenims priklausantį turtą. Turto atskirumo principas reiškia, kad juridinio asmens turtas yra atskirai apskaitomas. Norminiai aktai įpareigoja juridinį asmenį apskaityti turimą bei valdomą turtą savo apskaitoje – tiek privalomą registruoti, tiek ir neprivalomą registruoti.
Privačios nuosavybės teisės subjektais demokratinėse valstybėse pripažįstami tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (privatūs). Juridiniai asmenys, kaip fiziniai asmenys, gali įgyti (nuosavybės ar patikėjimo teise) bet kokį kiekį įstatymų nedraudžiamą turtą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 109 ‘ straipsnis skelbia, kad “privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu šiame kodekse ar kituose įstatymuose neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.” 13 Valstybių Konstitucijoje ar kituose teisės aktuose įvardijamas turtas nuosavybės teise išimtinai priklauso tai valstybei, ir jis negali būti teisinių santykių objektu t.y. įgyjamas fizinių ar juridinių asmenų.
GALĖJIMAS SAVO VARDU ĮGYTI TURTINES BEI ASMENINES NETURTINES TEISES BEI PAREIGAS. Viena iš svarbiausių asmeninių žmogaus teisių yra turėti vardą (pavardę). Vardas ir pavardė yra neatskiriami nuo žmogaus. Jie
yra būtini elementai žmogaus sąvokoje. Vardas ir pavardė individualizuoja žmogų
kaip asmenybę, išskiria jį iš kitų žmonių tarpo. Pagal pavardę (vardą) ir pasą –
pagrindinį asmens dokumentą, mes pažįstame žmogų, kaip fizinį asmenį. Tai

12 P.Vitkevičius “Civilinė teisė”, 1998 m. – 140 psl.
13 LR Civilinis kodeksas, 1965 m.

padeda jam užtikrinti teisių ir pareigų įgyvendinimą, kaip teisinių santykių subjektus.
Juridinis asmuo, kaip teisinių santykių subjektas, civilinėje apyvartoje dalyvauja savo vardu. Savo vardu jis sudarinėja sandorius, vykdo atsiskaitymus, atlieka kitus teisinius veiksmus. Todėl kiekvienas juridinis asmuo, tiek privatus, tiek viešasis, turi firminį pavadinimą, kuris jį individualizuoja. Šį vardą juridinis asmuo naudoja savo veikloje: privatus juridinis asmuo (pelno siekiantis) savo komercinėje veikloje, sueidamas į komercinius ūkinius santykius su kitais asmenimis, reklamuodamas savo prekes, paslaugas ir kt., viešasis juridinis asmuo įgyvendindamas jam suteiktas teises, pavestas funkcijas, vykdydamas iškeltus uždavinius savo kompetencijos ribose.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 29 straipsnyje pasakyta, kad “Juridinis asmuo turi savo pavadinimą.”14 Juridinio asmens pavadinimas individualizuoja tą patį asmenį, leidžia jį išskirti iš kitų juridinių asmenų, taip pat atskirti nuo kitų teisės subjektų. Viešojo juridinio asmens pavadinimas leidžia suprasti jo vietą teisinių santykių sistemoje, jo veiklos sritį ir mastą. Privačių juridinių asmenų pavadinimą
parenka jų steigėjai. Siekiant užtikrinti juridinių asmenų teisių apsaugą, jų vardai registruojami. Lietuvos Respublikos firmų vardų registracija reglamentuoja Lietuvos Respublikos firmų vardų įstatymas. Firmos vardas suprantamas kaip firmos pavadinimas identifikuojantis firmą ir atskiriantis ją nuo kitų firmų. Lietuvoje firmų vardai registruojami valstybiniame patentų biure.
Firmų vardams keliami tam tikri reikalavimai – jie turi būti iš firmos rūšį nusakančių žodžių, atitikti bendrinės kalbos normų reikalavimus, neprieštarauti visuomenės interesams , moralės principams ir kt. Gali būti naudojamas simbolinis vardas – žodis ar jų junginys vartojamas perkeltine reikšme kaip sutartinis žodinis ženklas. Firmos turi išimtinę teisę į registruotą vardą, t.y. niekas kitas, išskyrus firmą, negali naudoti tapataus firmos vardo ar klaidinamai į jį panašaus, kuri yra ginama įstatymais. Kilusius ginčus dėl vardo registravimo, naudojimo ar teisių į firmos vardą pažeidimo sprendžia teismas. Juridinis asmuo turi teisę į turtinės ar moralinės žalos atlyginimą.
Firmos vardas yra neatsiejamas nuo firmos. Teisė į firmos vardą gali būti paveldėta, įkeista, parduota ar kitaip perduota tik kartu su firma. Firmos vardas yra firmos pramoninė nuosavybė.
Taigi firmos pavadinimas (vardas) identifikuoja firmą, kaip juridinį asmenį. Firma vykdydama savo veiklą sukuria tam tikros rūšies produkciją – prekes ar teikia paslaugas. Siekiant apsaugoti pagamintas prekes (sukurtas paslaugas), santykiuose su kitais ūkio subjektais, jos gali būti žymimos. “Prekių ir paslaugų ženklai individualizuoja konkretaus asmens prekes arba teikiamas paslaugas.” 15 Prekių ir paslaugų teisinę apsaugą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas. Bet koks žymuo, kurio paskirtis atskirti vienam asmeniui priklausančias prekes ar paslaugas nuo kitam asmeniui priklausančių prekių ar paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai, laikomas žymeniu, galinčiu būti ženklu. Ženklu gali būti raidės, skaitmenys, žodžiai, asmenų vardai, pavardės, šūkiai, piešiniai, emblemos, erdvinės formos, spalva , jų deriniai ar išdėstymas, taip pat bet koks čia išvardintų žymenų derinys. 14 LR Civilinis kodeksas, 1965 m.
Juridinio asmens dalyvavimas teisiniuose santykiuose bei teisių ir pareigų įgijimas savo vardu išplaukia iš to, kad juridinis asmuo pripažįstamas kaip atskiras šių santykių vienetas.

14 LR Civilinis kodeksas, 1965 m.

SAVARANKIŠKA ATSAKOMYBĖ UŽ SAVO PRIEVOLES. Iš juridiniam asmeniui pripažįstamų tokių požymių kaip organizacinis vieningumas, dalyvavimas teisiniuose santykiuose savo vardu, jo turto atskirumas, išplaukia dar vienas juridinio asmens sampratai ir sąvokai būtinas elementas – juridinio asmens savarankiška atsakomybė. Apskritai, teisinės atsakomybės klausimas yra vienas problematiškiausių visoje teisės sampratoje. Pagal bendrą nuostatą teisinė atsakomybė atsiranda pažeidus teisės normas. Priklausomai nuo to kokios yra teisės normos, reguliuojančios vienus ar kitus visuomeninius santykius, pažeistos, skiriama civilinė, administracinė, drausminė, baudžiamoji ar kt. teisinė atsakomybė.
Juridinis asmuo (kaip civilinių teisinių santykių institutas) sukurtas žmonių tam tikriems tikslams pasiekti dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose ir todėl jo veikla pirmiausia siejama su civiline atsakomybe, kaip pareiga pažeidus civilinės teisės normas. Civilinės atsakomybės supratimas neatsiejamas nuo žalos atlyginimo iš subjekto turto. Juridinio asmens kaip pilnateisio teisinių santykių subjekto atsakomybė siejama (jeigu taip galima pasakyti yra jos pagrindas) su jo galimybe turėti atskirą turtą. Turėdamas atskirą turtą juridinis asmuo ir atsako savo turtu už neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles, padarytą žalą. Kitaip tariant juridinis asmuo yra ribotos turtinės atsakomybės t.y. už juridinio asmens skolas neatsako nei jį įsteigę asmenys, nei jo esami savininkai (akcininkai – jei tai privatus juridinis asmuo, kurie rizikuoja tik įnešta turto dalimi), nei duotuoju momentu juridinio asmens vardu veikiantys asmenys (administracijos darbuotojai, juridinio asmens organai, kiti asmenys įgalioti veikti jo vardu). Juridinio asmens atsakomybė yra atribota nuo šių asmenų turtinės atsakomybės. Pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 32 straipsnis skelbia, kad “juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam priklausančiu turtu, į kurį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir šį kodeksą gali būti nukreipiamas šis išieškojimas.” 15 Savo ruožtu juridinis asmuo neatsako už minėtų asmenų skolas. Ribota juridinio asmens turtinė atsakomybė suprantama, kadangi juridinis asmuo suvokiamas kaip teisinių santykių subjektas turintis organizacinį, ūkinį, finansinį ir teisinį savarankiškumą. Jis teisiniuose santykiuose pripažįstamas kaip atskiras vienetas. Ribota turtinė atsakomybė pripažįstama tiek privatiems, tiek viešiesiems juridiniams asmenims. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse atribojama valstybės ir valstybių organizacijų ir jai pavaldžių įmonių, kaip juridinių asmenų, atsakomybė pagal prievoles, kooperatinių organizacijų (kaip juridinių asmenų) ir jų įsteigtų įmonių, kaip juridinių asmenų, atsakomybė pagal prievoles, taip pat kitų juridinių asmenų atsakomybė bei juridinių asmenų bei jų narių atsakomybė. Privatūs juridiniai asmenys taip pat atsako tik savo turtu. Jų nariai atsako tik tuo turtu, kurį privalo įmokėti jais tapdami. Prievolių atsiradimo pagrindus numato teisės normos (iš žalos padarymo kitam asmeniui, iš sandorių ir kt.)
Juridinis asmuo privalo veikti savo kompetencijos ribose, juridinio asmens tikslais ir interesais. Taip veikdamas juridinis asmuo ir atsako savo turtu. Tačiau juridinio asmens vardu faktiškai veikia fiziniai asmenys, kurie gali išeiti už juridinio asmens kompetencijos ribų, naudojantis juridinio asmens vardu pradėti siekti tikslų, ar tenkinti pirmiausia savo interesus. Taip veikdamas pirmiausia pats fizinis asmuo ir padaro teisės normų pažeidimus, už kuriuos jis pats asmeniškai turi atsakyti. Taigi veikiant, išėjus už juridinio asmens kompetencijos ribų ir pažeidus normų reikalavimus, atsakomybė juridiniam asmeniui neatsiranda, ji perkeliama, konkrečiu

15 LR Civilinis kodeksas, 1965 m.
atveju, veikusiam fiziniam asmeniui. Priklausomai nuo to kokios tesės normos pažeistos fizinis asmuo gali atsakyti civiline, administracine ar net baudžiamąja tvarka.
Atsakomybės taikymo juridiniam asmeniui galimybė gali būti suprantama nuo vienos ar kitos priimamos juridinio asmens (sampratos esmės) teorijos.
Išsiaiškinus juridinio asmens požymius, galima apibrėžti jo sąvoką. Juridinis asmuo yra teisės subjektas, teisės normų nustatyta tvarka įsteigtas (ir įregistruotas) bei per savo organus, veikiantis tų normų jam suteiktos kompetencijos ribose, turintis vardą (pavadinimą), buveinę, kuris savo vardu gali įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, turintis atskirą turtą, kurį valdo nuosavybės ar patikėjimo teise bei galintis savarankiškai atsakyti už padarytus teisės pažeidimus.

IŠVADOS

Civiliniai teisiniai santykiai nuo kitų teisinių santykių, skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems, civilinių teisinių santykių dalyviai yra ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys. Taigi juridiniai asmenys kartu su fiziniais asmenimis, civilinėje apyvartoje dalyvauja, kaip lygiateisiai teisinių santykių dalyviai. Priklausomai nuo to, kas yra juridinių asmenų steigėjai bei kuriems tikslams (viešųjų ar privačių interesų tenkinimui) jie steigiami, skiriami viešieji ir privatūs juridiniai asmenys. Juridinį asmenį, kaip teisės subjektą, apibrėžia jo teisnumas (ir veiksnumas), kuris skiriasi nuo fizinių asmenų teisnumo. Taip pat pačių juridinių asmenų teisnumas nėra lygus, jis priklauso nuo juridinio asmens tikslų ir paskirties ir dėl to vadinamas specialiuoju. Juridiniai asmenys, kaip teisės subjektai, turi savo valią.
Juridinio asmens sąvoka yra teorinė problema. Įvairių teisininkų juridinio asmens samprata nėra vienoda. Dėl juridinio asmens esmės teisininkai sukūrė keletą teorijų. Fikcijos teorijos šalininkai teigia, kad juridinis asmuo yra dirbtinai sukurtas teisės subjektas, tai tam tikro susitarimo rezultatas, kitaip tariant – fikcija, nes juridinio asmens nei pamatyti, nei paliesti neįmanoma. Koncesijos teorija teigia, jog teises ir pareigas gali turėti tik fiziniai asmenys, juridinį asmenį pripažįstant dirbtiniu subjektu, kurį teisės pagalba sukuria valstybė ir suteikia tam tikrą subjektiškumą. R. Ihering nuomone, visos juridinio asmens teisės ir pareigos priklauso fiziniams asmenims, kitaip tariant juridinio asmens nariams. Šioms teorijoms oponuojanti koncepcija yra realistinė (arba organinė) teorija, kuri pastaruoju metu yra vyraujanti, juridinio asmens teisės aiškinimo, teorija. Jos požiūriu juridinis asmuo nėra fikcija, o iš tikro egzistuojantis subjektas, kurio esmė fizinių asmenų, susivienijusių tam tikram tikslui pasiekti, sąjunga. Šis susivienijimas nėra sutapatinamas su jo nariais. Juridinis asmuo tai pat turi valią, savo teises ir pareigas.
Juridinis asmuo gali būti suprantamas kaip fizinių asmenų grupių turtinių interesų personifikacijos priemonė. Gali būti suvokiamas, kaip atskiriems asmenims priklausanti turto masė, sujungta tam tikriems tikslams pasiekti. Svarbiausia, kad juridinis asmuo teisiniuose santykiuose priimamas, kaip atskiras tų santykių subjektas t.y. vienetas turintis ūkinį, finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą.
Atskiri juridinio asmens požymiai t.y. jų visuma sudaro juridinio asmens sąvokos apibrėžimą. Svarbu, kad juridinio asmens sampratoje ir sąvokoje būtų visi jo požymiai. Vienas iš svarbiausių jų – savarankiška teisinė atsakomybė ir pirmiausia atsakomybė savo turtu. Be šio požymio juridinis asmuo, kaip teisės subjektas labai priartėtų, pavyzdžiui, Lietuvoje pripažįstamoms individualioms (personalinėms), ar kitoms juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms. Juk ir šie ūkio subjektai gali savo vardu įgyti teises ir turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme, turėti turtą, savo organus. Tačiau už juridinio asmens teisių neturinčių asmenų prievoles, atsako ne tik pats asmuo savo turtu, bet ir jo savininkas(ai). Faktiškai šiuo požymiu Lietuvoje ir skiriasi juridiniai asmenys nuo asmenų neturinčių juridinio asmens teisių. Todėl jis yra būtinas apibrėžiant juridinį asmenį. LR Civiliniame kodekse mes randame atskirus juridinio asmens požymius ar būdingus bruožus.
Lietuvos Respublikos norminiuose aktuose juridinio asmens apibrėžimo nerasime. Juridinis asmuo pripažįstamas teisinių santykių subjektu, pripažįstama jo teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt. (pvz., LR Viešojo administravimo įstatymas, LR turto ir verslo vertinimo įstatymas). Norminiuose aktuose, būtent remiantis juridinio asmens samprata, apibrėžiamas vienas ar kitas teisinių santykių subjektas, pripažįstant jiems juridinį asmenį apibūdinančius bruožus, kaip antai (būdingiausi) juridinio asmens pavadinimas, buveinė, galimybė turėti sąskaitą banke, antspaudą.(pvz., valstybinis patentų biuras yra juridinis asmuo turintis sąskaitas banke, antspaudą su LR herbu be savo pavadinimu; seimo kontrolierių įstaiga yra juridinis asmuo turintis atsiskaitomąją sąskaitą banke ir antspaudą su LR herbu bei pavadinimu ir finansuojama iš valstybės biudžeto).
Kaip minėta, kas gali būti teisinių santykių subjektu apibrėžia teisės normos. Juridinio asmens sąvoka civilinės teisės teorijoje turi būti aiški. Remiantis ja, teisės normomis ir pripažįstamos vienam ar kitam santykių dalyviui juridinio asmens tesės. Pavyzdžiui, pagal LR įstatymus ūkininko ūkis juridinio asmens teisių neturi; pagal šiuo metu galiojantį LR Advokatūros įstatymą, advokato kontora juridinio asmens teisių neturi, tačiau ankščiau galiojusiame įstatyme buvo numatyta, kad ta pati advokato kontora turi juridinio asmens teises.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, 1965 m.
2. P.Vitkevičius, S.Vėlyvis, V.Mikelėnas, A.Vileita, V.Staskonis, A.Taminskas, P.Rasimavičius “Civilinis kodeksas”, 1998 m.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas, 1996 m.
4. Stasys Vancevičius “Teisės teorija”, 1998 m.
5. LR Akcinių bendrovių įstatymas, 1994 m.
6. LR Firmų vardų įstatymas, 1999 m.
7. LR prekių ir paslaugų ženklų įstatymas, 1993 m.

Leave a Comment