Aristotelis apie sielą

Įvadas

Suteikus žmogaus dvasiniam pavidalui žodžio reikšmę – siela. Imta vis labiau domėtis, kas tai yra, kokia jos vieta ir reikšmė mūsų egzistavime? Žinodami, kad žemiškas gyvenimas nėra amžinas, mes tikime sielos nemirtingumu ir gyvenimo amžinybe. Bet iš tiesų kas yra ta siela?.
Deja surasti atsakymą į šį klausimą nėra taip lengva. Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Jie varžosi vienas su kitu, norėdami kiekvienas įrodyti savo teisumą.
Šiame darbe nagrinėjamas sielos prigimties ir jos reikšmės klausimas rementis Aristotelio filosofija.

Aristotelio -įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo brruožai, jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate “Apie sielą”. Tai vienas iš jo žymiausio veikalo, turėjąs itakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.
1
Kitų filosofų požiūris į sielą

Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžio filosofo Tertuliano traktatą “Apie sielą”, randame tokius žodžius: “Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinio mokslo tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina jąą esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Platono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymo jėga, ar Epikūro bu

ukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste”. Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripa˛įstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs viduramžiais) sako: “Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba išbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis”. Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela, ir ji, būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų. Chuanas Lujis Vyvas užsimena, jog siela yra ypatingas veiksnys, kuris gyvena gyvybei pritaikytame kūne.

Bendru atveju, egzistuoja įsivyravusi nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daaugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas iš atomų, tai ugnis ir siela susidaro iš tų atomų, kurie yra rutulio fomos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdami, judina kitus. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčio sielą kūno judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūno, turinčio sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad si
iela savyje turi daikto pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti – kad tik vienas. Kaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro iš visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Jis tai išreiškia tokiais žodžiais: “Žemę mes matom per žemę, per vandenį vandenį matom, dievišką orą per orą, naikinančią ugnį per ugnį, meilę gi matom per meilę, o veidą – per veidą graudingą”
Taip pat ir Platonas vaizduoja sielą, sudarytą iš elementų. Tačiau tarp filosofų galimas ir prieštaravimas. Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikė ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniškas, beto, ugnis pati juda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jį sudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be- abejo, yra rutulinė. Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, lyg jie žymėtų vienodus daiktus, nors iš tiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų bū
ūtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoras priskiria abu sugebėjimus: pažinimą ir judėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.
Talesas taip pat sielą laikė judinančia jėga, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, kad šis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda iš smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas. Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamas ją su

2
garavimu, iš kurio susideda visi kiti daiktai. Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todėl, kad ji panaši į nemirtingas esybes, o tas panašumas priklauso nuo to, kad ji amžinai juda, nes visa, kas dieviška, nepaliaujamai juda – saulė, mėnulis, žvaigždės ir visas dangus.

Taigi turime tokią išvadą: tie filosofai, kuriems pradai yra priešybės, sielą sudaro iš priešybių. O tie, kurie pripažysta pradu tik vieną priešybę, pavadina šilta arba šalta, tapatina ją su siela. Jie sieja savo pažiūras su daiktų pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra šiluma, mano, kad iš žodžio “dzein” (virti) atsirado žodis “dzen” (gyventi). O tie, kurie tapatina sielą su šalčiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimą nuo kvėpavimo ir ją lydinčio atšalimo (psichros – šaltas). Taigi, tokios yra senovės filosofų pažiūros į sielą, ir tokie šių pažiūrų pagrindai. O kaip sielą apibrėžia Aristotelis?

3
Aristotelis apie siela.

Savo mokymu ap

pie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyvą nuo negyvo. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą -būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems: tiek gyvūnams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno. Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.

Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Pavyzdžiui, pasirodo, jog kai kurie augalai būdami supjaustyti, nenustoja gyvuoti, nors jų dalys ir atsiskiria vienos nuo kitų. Todėl galime spręsti, kad kiekviename tokiame augale siela yra viena, nors potencialiai jų yra daug. Tą patį galima pastebėti ir supjausčius kurį nors vabzdį į dalis – nes atskiros dalys nenustoja justi ir judėti erdvėje. Bet apie protą bei mąstymą negalime nieko panašaus pasakyti, nes jie kitokios rūšies, tai yra sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis be materijos.

Anksčiau minėtą teiginį, jog siela neatskiriama nuo kūno, galėtume perfrazuoti taip: bet koks kūnas negali įgyti bet kokios sielos. Matome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebėjimas, visi gyvuliai turi bent vieną jutimų rūšį – būtent lytėjimą. (Visi gyvuliai ar žmonės maitinasi sausu, drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šios savybės suvokiamos lytėjimui padedant). Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – protauti ir mąstyti, pavyzdžiui žmogus ir, galbūt, dar kitos, tos pačios arba aukštesnės prigimties būtybės.

Tenka atskirai išaiškinti kiekvieną gyvių rūšį – kokia yra jo siela (augalo, žmogaus ar gyvulio siela). Jei be maitinančios sielos negali atsirasti juntančioji, tai kaip augaluose maitinančioji siela veikia be juntančiosios? Be lytėjimo neatsiranda nė viena pojučių rūšis, o lytėjimas gali būti atskirtas nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Ir pagaliau, kodėl mažiausiai yra tų, kurie apdovanoti mąstymu ir protavimu? Turbūt tinkamiausias visos sielos nagrinėjimas bus kiekvieno, atskiro sielos sugebėjimo aiškinimas.

Pradėkime nuo maitinančiosios sielos. Pirmiausia vertėtų kalbėti apie maitinimąsi ir gimdymą, nes maitinančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir kitoms būtybėms; tai yra pirmykštis ir bendriausias sielos sugebėjimas, kurio pagalba visos būtybės gali gyventi. Šis sugebėjimas pasireiškia gimdymu ir naudojimusi maistu. Visiems gyviams, kurie yra susiformavę ir nesuluošinti natūraliausias veiksmas yra gimdyti panašų į save: augalui – augalą, gyvuliui – gyvulį, žmogui – žmogų; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia. Iš pradžių kalbant apie maitinimą, reikia paminėti, jog papraščiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintis sielą kūnas ir bus tai, kas maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys; bet gimsta ne tas kūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panašus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegali gyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir trečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (maitinančioji siela), kas maitinasi – turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas. Randame dar vieną teiginį: kadangi kiekvienas maistas turi būti virškinamas, o virškinimą sukelia šiluma, todėl visos turinčios sielą būtybės turi savyje šilumos.

Sekantį aukštesnį išsivystymo laipsnį siela pasiekia gyvūno sieloje. Be mitimo ir gimdymo siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judrumu, jautrumu, įvairių rūšių siekimu, potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sielos sugebėjimu, Aristotelis vadina ją juntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik ta juslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias

4
fizinio pasaulio priešybes – šilumą, šaltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes: kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga.

Regėjimo objektas yra tai, kas matoma, o matome pirmiausia spalvą. Tačiau spalva nematoma be šviesos, todėl pirmiausia turime apibrėžti kas yra šviesa. Šviesa – tai kažkas permatoma, o apskritai šviesa yra tamsos priešybė. Negalime pritarti Empedoklui, kuris tvirtina, kad šviesa sklinda per tam tikrą laiko tarpą erdvėje tarp dangaus ir žemės, bet esą, mes to vyksmo nepastebime. Taip pat ir Demokritas neteisingai sprendžia, tvirtindamas, kad jei tarpinė erdvė būtų tuščia, tai galima būtų ryškiai pamatyti net danguje esančią skruzdėlę. Bet tai neįmanoma, nes regėjimas vyksta tik tada, kai regėjimo organas patiria tam tikrą poveikį. Aplamai, tai, kas matoma šviesoje, yra spalva. Jos nesimato be šviesos, nes spalvos esmė yra kaip tik ta, kad ji sugeba judinti, kas aktualiai permatoma. Tai mums gali įrodyti toks eksperimentas: jei padėsime spalvotą daiktą ant pačios akies, tai nieko nematysime. Iš tikrųjų spalva judina permatomą aplinką, pavuzdžiui orą, o jis savo ruoštu judina jutimo organą.

Kalbėdami apie klausą, prisiminkime garsą ir balsą. Garsas visada atsiranda tada, kai tam tikras daiktas veikia kurį nors kitą tam tikroje aplinkoje. Garsą sukelia dūžis, todėl esant tik vienam daiktui, garsas negali atsirasti. Jis neatsiranda susiduriant kai kuriems daiktams, pavvyzdžiui vilnai. Beje, jis girdimas ne tik ore, bet ir vandenyje, tačiau ne taip aiškiai. Visgi turime pabrėžti, kad nei oras, nei vanduo nėra lemiamoji garso priežastis. Jo atsiradimo sąlyga: kietų kūnų susidaužimas tarpusavyje ir su oru. Pats oras yra begarsis, nes lengvai išsisklaido. Kai jam kas nors trukdo sklaidytis, jo judesys tampa garsu. Garsas yra tokio kūno judesys, kuris sugeba judėti taip, kaip atšoka nuo lygaus paviršiaus smarkiai metami daiktai.

Kalbant apie balsą, reiktų sakyti, kad tai ir yra garsas, kurį skleidžia sielą turinčios būtybės. Kas neturi sielos, neturi ir balso. Negyviems daiktams tik analogiškai priskiriamas balsas, pavyzdžiui, sakoma, kad lyra, fleita ir kiti instrumentai skleidžia tam tikrą garsą. Balsas yra garsas, kurį kuria pats gyvis ir ne bet kokia kūno dalimi – nes balsą gali skleisti tik tie gyvuliai, kurie kvėpuoja oru. Tam reikia, kad garso skleidėja būtų sielą turinti būtybė, dar daugiau – tokia, kurios veikla būtų lydima kokių nors vaizdinių, nes balsas yra garsas, kuris turi tam tikrą prasmę. Žinome, kad negalima kalbėti nei įkvepiant, nei iškvepiant, bet tik sulaikant kvėpavimą, nes tada galima įkvėptam orui suteikti atitinkamą judesį. Dabar aišku, kodėl žuvys yra bebalsės – jos neturi gerklės ir negali įkvėpti oro, taip pat ir nekvėpuoja.

Aristotelis teigia, kad žmogus silpnai suvokia kvapus ir kvėpuojančių objektų suvokimas visuomet yra lydimas malonaus ar nemalonaus jausmo, todėl žmogus net negali lygintis su daugelio gyvulių uosle. Uostoma tarpinei aplinkai padedant, būtent orui arba vandeniui, nes vandenyje gyvenantieji gyvuliai, tiek bekraujai, tiek turintys kraują, suuodžia kvapus, taip pat ir tie, kurie gyvena ore. Skonio pojučiuose nedalyvauja jokia tarpinė aplinka. Bet nėra nieko, kas be drėgmės galėtų sukelti skonio pojutį – kas ragaujama, turi savyje drėgmę. Paprasto skonio rūšys yra priešingos – visų pirma, saldumas ir kartumas, nuo jų priklauso kita priešybė – riebumas ir sūrumas, artimi saldumui ir kartumui. Tarpinę vietą užima rūgštumas, aitrumas, aštrumas.

Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo sugebėjimo -vaizduotės atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkęs manyti, kad neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiems gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sieloje atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotės rūšis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą laiką ir yra suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t. y. gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.
Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Šios vaizduotės ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogui.
Taigi yra aišku, kad jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas priklauso visiems gyviams, o mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis gali būti teisingas arba klaidingas), pirma reiškiasi samprotavimu, žinojimu, teisingu manymu, o antra – jų priešybėmis. Vadinamasis protas, t.y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja ir sprendžia, nėra jokia

5
aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yra susimaišęs su kūnu, nes šiuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, šaltumą arba šiltumą, ar, panašiai kaip juslė, turėtų turėti koką nors organą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Protas – mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį dalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dar geriau. Iš tikrųjų, juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuo jo.
Proto objektai yra pačių daiktų formos, atskirtos nuo bet kokios materijos. Tik protas sugeba pažinti daiktų esmę. Tuo jis skiriasi nuo jutiminio suvokimo, kuriam priimtinos tik jutiminės formos. Aristotelis klaidingai teigė, kad protas negali turėti jokio ryšio su materija ir nereikalingas jokio materialaus organo formoms pažinti. Bet Aristotelis sprendžia šį klausimą analogiškai jutiminiam suvokimui. Protas santykiauja su savo objektu panašiu būdu kaip jutiminis suvokimas su savuoju. Prote randame du veiksnius, kurie mąstančiojoje sieloje atlieka tokį vaidmenį, kaip gamtoje materija ir forma. Todėl tenka skirti aktyvųjį ir pasyvųjį protą. Aktyvusis protas, mąstydamas formas, mąsto ir pats apie save, nes mąstydamas jis sutampa su savo objektu, o pasyvusis – be aktyviojo negali veikti, jis yra mirtingas ir žūva kartu su žmogaus kūnu. Aktyvusis protas žmogaus sieloje yra visų formų forma ir aukščiausias nejudamas pradas. Protas, kaip ir juslė, pažįsta savo objektus dvejopu būdu: arba tiesiogine intuicija, arba sprendimo būdu. Sprendimas gali būti klaidingas arba teisingas. Pasak Aristotelio, protas remiasi patyrimo sukauptais atminties vaizdiniais ir, palygindamas juos, nustato bei iškelia, kas juose yra bendra. Arba protinio pažinimo rūšis yra tiesioginė intelektinė intuicija. Jos objaktai yra vieninės abstrakčios sąvokos arba formos. Prie intelektinės intuicijos objekto priklauso:

1) matematikos vientisiniai dydžiai;

2) visos abstrakčios formos, kurios mąstomos be jokio ryšio su materija;

3) neigiamos sąvokos, kurios mąstomos, paneigiant jų pozityvinę priešybę, pav., laiko momentas mąstomas kaip neturįs jokios trukmės, blogis, kaip gėrio neigimas ir t. t.
Galime padaryti iš to, kas buvo pasakyta apie sielą, santrauką. Iš tikrųjų visi daiktai yra arba jutimo objektai, arba proto objektai: jutimas tam tikru būdu sutampa su juntamuoju daiktu, žinojimas – su pažįstamuoju objektu. Sielą galime palyginti su ranka – kaip ranka yra visų įrankių įrankis, taip protas, visų formų forma. Tas, kuris nieko nejunta, negali nieko nei išmokti, nei suprasti; o tas, kuris protu įžvelgia ką nors, būtinai turi naudotis vaizdiniais, nes vaizdiniai yra panašūs į pojučius, kuriems trūksta tik materijos.
Be mitimo, jutimo ir mąstymo, sielai, Aristotelio manymu, priklauso dar ketvirta funkcija – sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovauti jo praktinei veiklai. Pirminė gyvūnų ir žmonių judesių priežastis yra siekiamieji objektai (gėrybės ir blogybės). Bet šie siekimai skiriasi vieni nuo kitų priklausomai nuo to, ar jie iškyla gyvūno juntančioje ar žmogaus mąstančioje sieloje, ar juos sukelia juslėmis suvoktas objektas ar atgaivintas atminties vaizdas, ar pagaliau proto samprotavimai. Vadinasi, pagaliau yra tik vienas judėjimo pradas: siekimas. Kaskart, kai judėjimas vyksta protaujant, jis vyksta ir norint. Bet iš kitos pusės – siekimas gali judinti kūną ir priešinga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra tam tikras siekimas. Todėl tikras judintojas visada yra pats siekiamasis objektas. Taigi, tenka skirti tris veiksnius: pirma – kuris judina, antra – kuo judina, trečia – kuris judinamas. Kas pats juda ir judina yra siekimo jėga, tai, kas judinama, yra pats gyvis. Pagaliau, organas, kuriuo siekimas judina, yra jau kažkas kūniška.
Taigi, apibendrinant – gyvis judina pats save tiek, kiek jis sugeba ( ko nors) siekti.

6
Išvada

Aristotelio traktatas “Aoie sielą” yra puikus kūrinys. Aristotalis kaip filosofas ištiesų puikei apibrėžia sielos prigimty, ir jos reiksmę daugumos būtybių agzistavime. Perskaitę šį traktatą galime suvokti, kas ta yra vadinama siela, ir kokia ji yra svarbi mūsų gyvenme. Be jos mes negalėtume egzistuoti. Siela mums suteikia galimybe egzistuoti šiame pasaulyje. Jos pagalba mes galime maitintis, jausti maisto skonį, suvokti mus supancią aplinką, galimybę judėti joje, daugintis. tačiau svarbiausia ką siela mums suteikia, tai mąstymas ir suvoktimas mūsų, bei mus supančios aplinkos, egzistavimo prasmės.

7
Turinys

I. Įįvadas.....................1.

Kitų filosofų požiūris įsielą ...............2.
II. Aristotelis apie siela:

Sielos apibrėžimas.....................4.
Maitinančioji siela....................4.
Juntančioji siela......................4.
Mąstančioji siela:
pasyvusis ir aktyvusis protas..............5.
proto funkcijos ...................6.
protinio pažinimo ryūys ir jutiminis pažinimas....6.
Sielos siekimas, gyvų būtybių judėjimo priežastis......6.

III. Išvada...........................7.

Literatūra:

1. Aristotelis “Apie sielą”

(Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius – 1959)

Leave a Comment