Civilinė teisė

TURINYS

1.1 Civilinės teisės samprata..............................3 psl.
1.2 Civilinės teisės reguliavimo dalykas..............................5 psl.
1.3 Civilinio teisinio reguliavimo metodas............................7 psl.
2. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva.......................9 psl.
3. Viešojo valdymo subjektai..............................12 psl.

Naudota literatūra..............................18 psl.

1.1 CIVILINĖS TEISĖS SAMPRATA

Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka reglamentuojanti laisvų , vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius bei asmeninius susijusius su turtiniais santykius, o specialiai įstatymų numatytais atvejais ir kitus asmeninius nesusijusius su turtiniais santykius.

Civilinė teisė, sudarydama vieną iš teisės sistemos elementų – savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Ji yra viena iš pagrindinių Liietuvos teisės sistemos teisės šakų. Kaip teisės sistema ji yra visuma civilinės teisės normų, priklausančių nuo tomis normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių santykinės vienovės ir įvairovės, tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą. Civilinių teisinių santykių dalyviai vadinami civilinės teisės subjektais. Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie paprastai turi būti teisnūs ir veiksnūs.
Civilinė teisė yra svarbiausia privatinės teisės šaka. Privačios teisės santykiai grindžiami privačios autonomijos principu, toodėl čia priskiriama ir šeimos teisė. Su civiline teise glaudžiai susijusios ir prekybinė teisė, bei darbo teisė. Civilinė teisė daugiau reguliuoja bendrus privačius santykius, o už savo veiklos sferos palieka tik siaurus specifinius klausimus.
Pagrindinis civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių or

rganizacijų, valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma visuomenės ekonominė bazė pagrysta privatine nuosavybe, bei sudarytos sąlygos geriau patenkinti juridinių ir fizinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.
Svarbiausius civilinės teisės ypatumus išreiškia civilinės teisės principai ir civilinio teisinio reguliavimo metodas. Bendrieji principai yra šie:
1)Civilinės teisės subjektų teisinė lygybė.
2)Civilinės teisės subjektų iniciatyva.
3)Šių subjektų tarpusavio bendradarbiavimas.
4)Sąžiningas subjektinių teisių įgyvendinimas bei pareigų vykdymas pagal paskirtį.
Svarbiausias civilinės teisės šaltinis – įstatymas. Tai norminis aktas, kurį priima Seimas. Pagrindinis Lietuvos Respublikos civilinės teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos konstitucija. Joje numatyti civilinės teisės principai ir pagrindiniai nuostatai konkretizuojami ir vystomi kituose valstybiniuose norminiuose aktuose, priimtuose civilinės teisės klausimais. Pvz.: respublikoje galiojantys kodifikuoti įstatymai, norminiai aktai civilinės teisės klausimais. Pagrindinis kodifikuotas civilinės teisės šaltinis yra Ciivilinis kodeksas įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.
Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama visuomeninių santykių reguliavimui, siekiant organizuoti juos taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystimosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams. Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato sankcijas, kurių tikslas atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Civilines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kai jos įg
gyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, moralės principams. Civilinė teisė nustato pažeidėjo kaltės prezumpciją – asmuo padaręs turtinę žalą arba neįvykdęs savo prievolinės pareigos, yra laikomas kaltu jeigu neįrodo savo neka

1.2 CIVILINĖS TEISĖS REGULIAVIMO DALYKAS

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai tai – visuomeniniai ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėmimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.
Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Tačiau su prekine pinigine forma yra susiję daugelis neatlygintinų santykių. Dažniausiai jų dalyviai yra fiziniai asmenys. Iš išorės tokie santykiai atrodo neturi prekinės piniginės išraiškos, bet ji yra jų pagrindas. Pavyzdžiui už daiktus duotus pasaugoti atlyginimas nenumatytas, bet jie yra turtas, ir juos sugadinus ar praradus gali būti išieškoma pinigais. Vertės poveikis tokiems neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi dar ir tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, nepavaldūs vieni kitiems.
Visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar jų organizuoto kolektyvo, vadinami asmeniniais neturtiniais santykiais susijusiais su turtiniais santykiais. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kt. turtu. Jos apibūdina asmenybę, atskleidžia jų visuomeninę, dorovinę vertę. Tai – garbė, orumas, vardas, prekės ženklas, asmens neliečiamybė ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo as

smens, jų negalima pasisavinti, perleisti.
Neturtiniai santykiai susiję su turtiniais santykiais – tai santykiai kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų(mokslo, meno kūrinių, išradimų). Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, kartu ir neturtinius santykius kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui asmuo sukūręs meno kūrinį įgyja šias asmenines neturtines teises: autorystės teisę; teisę į autorinį vardą; teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą, platinimą; teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę leisti versti kūrinį į kt. kalbas. Taip pat materialinę teisę – teisę į autorinį atlyginimą.
Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šių santykių objektas yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių , nesusijusių su turtiniais , atskiro objekto nėra.
Civilinio teisinio reguliavimo dalyko, metodo ir civilinės teisės principų santykius bei sąveiką būtų galima paaiškinti taip: teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą „ką?“(kokius santykius civilinė teisė reguliuoja); metodas atsako į klausimą „kaip?“(kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma); principai atsako į klausimą „kokiais?“(pagrindiniais, pradiniais nuostatais remiantis tas reguliavimas yra įgyvendinamas).
Dabartinėmis sąlygomis civilinio reguliavimo dalykas greitai keičiasi, nes vieni visuomeniniai santykiai pasensta ir užleidžia vietą naujiems, susiformavusiems socialinėms-ekonominėms visuomenės vystimosi reikmėms.

1.3 CIVILINIO TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nu

ukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro keletas teisinio poveikio būdų, tai leidimas, įsakymas ir draudimas. Priklausomai nuo tų poveikio būdų derinių bei proporcijų, susiformuoja atskirų teisės šakų reguliavimo metodai, kurie dažnai iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja įsakymo elementai, baudžiamojoje-draudimo, civilinėje teisėje-leidimo.
Civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožai yra šie:
1)Teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;
2)Šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;
3)Dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises;
4)Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises;
5)Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.
Turtinių ir asmeninių neturtinių civilinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, dalyvių lygybė reiškiasi tuo, kad šių santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nepriklausomi nuo to, kokias turtines ar kitokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų, kad ir kas jis būtų, fizinis ar juridinis asmuo. Dėl šios faktinės lygybės, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas. Tačiau teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas reiškia tik jų bendrą pradinę teisinę lygybę, nes esant konkrečiam santykiui jo dalyvių teisinė padėtis tam tikru momentu gali būti skirtinga. Vienas jų gali turėti tik teisę, o kitas – pareigą, pvz.: skolintojas ir skolininkas. Civilinio teisinio santykio dalyviai patys savo susitarimu pakeičia lygią pradinę teisinę padėtį ir vėl ją atstato: dėl to netampa vienas kitam pavaldūs. Taip pasireiškia teisinė civilinių teisinių santykių lygybė.
Civilinių teisinių santykių dalyviai patys kuria ir vysto tuos santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai, juridiniai, kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams ir nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius, tai pirkimo-pardavimo, mainų, paskolos, dovanojimo ir kt. Fiziniai asmenys taip pat parodo savo iniciatyvą, sukurdami meno, literatūros kūrinius, kt. dvasinės kūrybos produktus, ir tik jie priima sprendimą tarkim ar priimti palikimą, ar jo atsisakyti.
Dispozityviškumas – tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo elgesio variantą. Tai yra įgyti ar neįgyti vienokias ar kitokias teises, pasirenkant konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymų nustatytose ribose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis. Jeigu ši laisvė nebūtų suteikta turto savininkas negalėtų tvarkyti nuosavybės santykių. Ši laisvė reikalinga nuosavybės santykių dinamikai, dėl kurios šie santykiai paprastai įgauna prekinę piniginę išraišką.
Turtinę civilinių subjektinių teisių atsakomybę lemia tai, kad pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi šių santykių objektu yra turtas, kuris civilinės teisės pažeidimo atveju yra sunaikinamas, ar kitaip padaromi nuostoliai , neįvykdoma pareiga, tai tokiais veiksmais pažeidžiama civilinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Pažeidėjas yra įpareigojamas atlyginti žalą natūra arba pinigais, o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas(delspinigius, baudą).Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už neturtinių teisių pažeidimą žala ne visada atlyginama. Ji atlyginama pavyzdžiui už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato tik vienintelį atvejį, kai žala atlyginama, kai nėra padarytos turtinės žalos, tai moralinės žalos atlyginimą už garbės ir orumo pažeidimą. Žalos atlyginimo dydį nustato teismas.
Ypatingas civilinės turtinės atsakomybės bruožas yra tas, kad ji nukreipta ne prieš pažeidėjo asmenybę, o veikia pažeidėjo turtinę sferą.
Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka taip pat yra svarbus civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožas. Tokia šių teisių gynimo tvarka grindžiama tuo, kad civilinių teisinių santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie organai yra teismas ir arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

Vadinasi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

2. DARBO SUTARTIES NUTRAUKIMAS DARBUOTOJO INICIATYVA

Darbuotojas, norėdamas savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, turi darbdaviui pateikti rašytinį pareiškimą, kuriame būtų išreikštas jo tikrasis noras palikti darbą. Jei tokio pareiškimo nėra, sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva negali būti pripažintas teisėtu. Administracija gautą pareiškimą turi užregistruoti pagal raštvedybos taisykles, ir neturi teisės dėl kokių nors priežasčių jo nepriimti. Priešingu atveju darbuotojas dėl paramos gali kreiptis į Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių. Darbo teisės subjektai, t.y. darbdaviai ir darbuotojai, darbo teises ir pareigas gali įgyti, jų atsisakyti ar jas apginti per jiems atstovaujančius subjektus. Jei yra kolektyviniai darbo santykiai, atstovavimą reglamentuoja Darbo kodeksas, jei individualūs – Civilinis kodeksas.
Apie savo apsisprendimą palikti darbą darbuotojas privalo raštu įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki darbo sutarties nutraukimo. Įmonės kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks terminas, bet šis terminas negali viršyti 1 mėn. laikotarpio. Įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju (DK 127 str. 1 dalis).
Jeigu įspėjimo termino paskutinę dieną darbdavys neatleido darbuotojo, ir pastarasis toliau tęsia darbą, tai prašymas atleisti iš darbo netenka galios ir vėliau jo pagrindu darbuotojas negali būti atleistas iš darbo.
Darbuotojui, nutraukusiam darbo sutartį savo iniciatyva , nepriklauso išeitinė išmoka, be to jis gali būti įpareigotas atlyginti darbdaviui išlaidas, kurios buvo turėtos dėl darbuotojo mokymo, stažuotės, kvalifikacijos kėlimo per paskutinius vienerius darbo metus, jeigu taip buvo susitarta darbo sutartyje(DK 127 str. 3 dalis).
Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, jei tai yra pagrįsta darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, ar kt. svarbiomis priežastimis , kurios nustatytos įmonės kolektyvinėje sutartyje. Darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį tais atvejais, kai darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų pagal tą sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį(DK 127 str. 2 dalis). Be to, gali būti nutruktos tiek terminuota, tiek neterminuota sutartys, sudarytos ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui, dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių. Tokios sutartys nutrauktinos, kai darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės trunka ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba ji sudaro daugiau kaip 60 dienų per paskutinius metus, taip pat , jeigu daugiau kaip 2 mėn. iš eilės nemokamas visas darbuotojui priklausantis darbo užmokestis(DK 128 str.). Šiais atvejais darbuotojai privalo įrodyti svarbių priežasčių buvimą, ir turi raštu įspėti darbdavį apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki atleidimo iš darbo dienos. Atleidžiant darbuotojus jų prašymu iš darbo nurodytais pagrindais, jiems išmokama jų 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kuri nedidinama pagal turimą darbo stažą.
Darbuotojas įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunantis gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 3 dienas. Jam turi būti išmokama jo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nedidinant jos pagal darbo stažą. Tai yra tie darbuotojai, kurie jau sulaukę pensinio amžiaus ir kartu turi būtiną draudimo stažą visai senatvės pensijai gauti. Tačiau, kai pensinio amžiaus darbuotojai nori nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, tuomet darbdavį turi įspėti prieš 14 dienų. Tuo pagrindu atleidžiamiems darbuotojams išeitinė išmoka nepriklauso.
Darbuotojas savo pareiškime gali nurodyti konkrečią datą, nuo kurios jis prašo nutraukti darbo sutartį. Darbdavys savo nuožiūra negali tos datos koreguoti, o darbuotojas gali keisti sutarties nutraukimo datą. Tuomet jis turi parašyti naują pareiškimą dėl sutarties nutraukimo termino sutrumpinimo ar pailginimo, arba ištaisyti datą pradiniame pareiškime ir patvirtinti savo parašu.
Kai pageidaujama palikti darbą per trumpesnį negu 14 dienų terminą, su darbuotoju darbo sutartis gali būti nutraukta tik jo nurodytu laiku, bet darbdavys turi teisę nesutikti su tokiu pageidavimu ir pasiūlyti darbuotojui apie darbo santykių nutraukimą įspėti pagal įstatymą, t.y. ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki atleidimo iš darbo dienos.

Darbo kodekso 127 str. 4 dalis suteikia darbuotojui teisę savo pareiškimą nutraukti darbo sutartį atšaukti ne vėliau kaip per 3 dienų nuo prašymo padavimo dienos laikotarpiu. Į šį terminą įskaičiuojamos nedarbo bei švenčių dienos, bet jei paskutinei jo dienai tenka minėtos dienos, tuomet termino pabaiga laikoma artimiausia po jų ateinanti darbo diena. Vėliau darbuotojas savo pareiškimą gali atšaukti tik darbdaviui sutikus.
Kai darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią atleidimo iš darbo datą, ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra trumpesnis negu 3 dienos, darbdavys turi teisę patenkinti prašymą ir darbuotoją atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudojo, patenkino darbuotojo prašymą, tuomet darbuotojas jau nebegali savo pareiškimo atšaukti.

Darbuotojo paduotas pareiškimas jo paties prašymu nutraukti darbo sutartį nekliudo darbdaviui per įspėjamąjį laikotarpį šį darbuotoją atleisti iš darbo kitu įstatymo numatytu pagrindu. Pvz.: už turto grobstymą, darbo drausmės pažeidimus. Tokiais atvejais sutartis turi būti nutraukta ne vėliau kaip iki darbuotojo pareikšto įspėjimo termino pabaigos, vėliau bus laikoma nutraukta darbuotojo iniciatyva.
Kartais, darbuotojo sprendimas nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, darbuotojui sudaro nepalankias teisines pasekmes. Paprasčiau yra darbuotojui ir darbdaviui susitarti, kad esama darbo sutartis būtų nutraukta šalių susitarimu. Toks būdas nesudaro konfliktinių situacijų, nes šalys tarpusavyje aptaria ir suderina visas darbo santykių pasibaigimo aplinkybes. Žinoma darbdavys negali savo neteisėtais veiksmais daryti poveikio darbuotojui, kad šis inicijuotų darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu.

3.VIEŠOJO VALDYMO SUBJEKTAI

Viešojo valdymo funkcija yra pavesta valstybės vykdomajai valdžiai. Aukščiausia kolegiali valstybės institucija, įgyvendinanti vykdomąją valdžią Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Viešojo valdymo subjektai – tai valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai ir kiti įstatymuose numatyti subjektai, kurių tiesioginė paskirtis yra įgyvendinti valstybės vykdomosios valdžios uždavinius arba atskiras jos funkcijas, vadovauti socialinės kultūrinės, ūkinės ir administracinės politinės veiklos sritims. Instituciniu požiūriu tai ir Lietuvos Respublikos Prezidentas, ir Vyriausybė, ir ministerijos, vyriausybės įstaigos, įstaigos prie ministerijų ir kt. Vyriausybės sistemos institucijos bei įstaigos.
Svarbiausius viešojo valdymo subjektus formuoja Seimas ir savivaldybių tarybos, todėl viešojo valdymo subjektai yra atsakingi ir atskaitingi atstovaujamosios valdžios institucijoms. Viešojo valdymo subjektų veikla yra labai įvairiapusė, o savo kompetenciją
Įgyvendina nustatytoje teritorijoje ir tam tikrose valdymo srityse bei šakose. Jiems yra būdingos visos trys valstybinės veiklos teisinės formos: teisės kuriamoji(priima poįstatyminius teisės aktus), teisės vykdomoji ir teisės apsaugos. Būdinga ir tai, kad jų veikloje dominuoja valdžios-pavaldumo santykiai, kuriems užtikrinti naudojamos administracinės ir drausminės poveikio priemonės. Jas taiko kompetentingi viešojo valdymo subjektai ir teismas. Paprastai viešojo valdymo subjektai yra pavaldūs Vyriausybei. Dar funkcionuoja Seimo įsteigtos ir tik jam atsakingos, Vyriausybei nepavaldžios valstybės institucijos. Jos turi specialųjį statusą ir vykdo tam tikras vykdymo funkcijas. Joms priklauso Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kt.
Viešojo valdymo subjekto teisinę padėtį rodo jo kompetencija, į kurią įeina uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos, veiklos formos ir metodai.
Viešojo valdymo subjektai gali būti sudaromi(pvz.:Vyriausybė), steigiami( pvz.: ministerijos), paskiriami(pvz.: Vyriausybės atstovas apskrityje) įtatymų numatyta tvarka. Pagal teisinę prigimtį viešojo valdymo subjektai yra valstybiniai ir nevalstybiniai(vietos savivaldos).
Pagal kompetencijos pobūdį viešojo valdymo subjektai gali būti bendrosios kompetencijos, tie kurie yra plačiausios , įvairiapusės kompetencijos(pvz.:Vyriausybė). Jiems būdinga tai, kad jie tam tikroje teritorijoje jungia kitus valdymo subjektus, vadovauja bei koordinuoja jų veiklą. Dar gali būti šakinės kompetencijos subjektai, tokie kurie vadovauja tam tikrai socialinės kultūrinės, ūkinės ar administracinės politinės veiklos šakai(pvz.: ministerijos).
Pagal klausimų sprendimo būdą viešojo valdymo subjektai būna kolegialūs ir vienvaldžiai. Kolegialūs (pvz.: Vyriausybė) svarbiausius savo kompetencijos klausimus sprendžia posėdžiuose, o valdymo aktus priima narių balsų dauguma. Vienvaldžių (pvz.: ministerijos) kompetencijos kausimus sprendžia jų vadovai vienasmeniškai. Šiai grupei ir priklauso dauguma viešojo valdymo subjektų.
Pagal veiklos teritoriją viešojo valdymo subjektai skirstomi į centrinius valstybinio valdymo subjektus(jie valdymą vykdo visoje valstybės teritorijoje), tai Vyriausybė, ministerijos. Į teritorinius valstybinio valdymo subjektus, jie valdymą vykdo tam tikroje teritorijoje, tai apskrities viršininkas. Į teritorinius nevalstybinio valdymo subjektus, tai savivaldybės.
Vyriausybės viešojo valdymo subjektiškumą ir vidaus administravimą apibrėžia Konstitucija, Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymas, Vyriausybės darbo reglamentas ir kt. teisės aktai.

Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, sudaro valstybės biudžetą, palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Taigi vykdydama įstatymus Vyriausybė atlieka politinės, ekonominės ir socialinės srities administracinio reglamentavimo ir kontrolės funkciją. Visos šitos veiklos teisinė forma yra norminiai aktai vadinami nutarimais.
Vyriausybės įstatyme apibrėžti sekantys Vyriausybės įgaliojimai:
1)Žemesniųjų vykdomosios valdžios grandžių formavimas.
2)Lietuvos Respublikos apskričių valdymo organizavimas.
3)Savivaldybių veiklos administracinė priežiūra.
4)Vyriausybės ir ministerijų įstaigų koordinavimas ir kontrolė.
5)Administracinio reagavimo įgaliojimų turėjimas.

6)Galimybė disponuoti valstybės turtu, remiantis įstatymu.
Tačiau be išorinių administracinių funkcijų kurias atlieka visa Vyriausybė, joje vyksta ir vidaus administravimas. Čia svarbus Vyriausybės vadovas – Ministras Pirmininkas. Jis sprendžia Vyriausybės veiklos organizavimo klausimus, kviečia Vyriausybės posėdžius ir jiems vadovauja, tvirtina posėdžio darbotvarkę, skiria ir atleidžia iš pareigų Ministro Pirmininko asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojus, Valstybės kanclerį, Vyriausybės įstaigų vadovus. Ministras Pirmininkas leidžia potvarkius dėl atstovavimo Vyriausybei Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme ir kt. šalies teismuose, dėl ministrų, Vyriausybės kanclerio, Vyriausybės įstaigų vadovų, apskričių viršininkų atostogų, jų darbo apmokėjimo ir kt. organizacinių klausimų.
Ministras Pirmininkas pagal atliekamų funkcijų pobūdį ir reikšmę yra sekantis po Respublikos Prezidento ir Seimo pirmininko valstybės pareigūnas, realiai jam yra pavaldūs visi ministrai, jis formuoja Vyriausybės politiką.
Konstitucinėje jurisprudencijoje Lietuvos Respublikos Prezidento vieta apibudinama nurodant, jog valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai, tai yra Prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su Vyriausybe. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas su Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį, su Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką. Vyriausybės vadovui pateikus skiria ir atleidžia ministrus. Ministrai vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Respublikos Prezidentui, tačiau ne pavaldūs. Tai reiškia jog šių valstybės pareigūnų atsakomybė Prezidentui kyla ne iš administracinių, o iš konstitucinių santykių. Prezidentas kontroliuoja ministrų veiklą, nes pats juos paskyrė, bet negali jiems daryti drausminį poveikį, nes jų bendravimas nėra grindžiamas Valstybės tarnybos įstatymo normomis. Tuomet kai Prezidentas atleidžia savo dekretu blogai dirbantį ministrą iš pareigų, tai yra konstitucinės o ne administracinės tarnybinės atsakomybės taikymo atvejis. Tokios Respublikos Prezidento galios apsiriboja ministerijų lygmeniu, žemesnės grandies – Vyriausybės įstaigų veiklos Prezidentas tiesiogiai nekontroliuoja.
Tam tikros valdymo teisės Prezidentui suteiktos valstybės gynimo srityje. Jis yra vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas. Su Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą, pavojaus atveju priima sprendimus dėl karo padėties įvedimo, dėl mobilizacijos, skelbia nepaprastąją padėtį.
Vertinant Respublikos Prezidento instiuciją administracinės teisės požiūriu, reikėtų pastebėti valstybės vadovui Konstitucijos suteiktą galimybę daryti įtaką įstatymų leidybai. Prezidentas gali Seimo priimto įstatymo nepasirašyti ir motyvuodamas grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Taip pat Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Pabrėžtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudarytojai ir įstatymų leidėjai gana santūriai vertina Prezidento pareigybę kaip administracinę valdžią. Jokiame teisės akte nėra pasakyta, kad Respublikos Prezidentas įgyvendina Lietuvoje vykdomąją valdžią.
Skirtingai nuo Vyriausybės , ministerijos yra vienvaldės viešojo administravimo institucijos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas. Ministerijai vadovauja ministras, kuris sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiose srityse.
Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.
Ministerijos kompetencijos ir vidaus administravimo klausimais ministras leidžia įsakymus ir įsakymais tvirtinamus teisės aktus – taisykles, instrukcijas ir kt. Keli ministrai gali leisti prireikus ir bendrus įsakymus.
Lietuvos Respublikoje yra Aplinkos, Finansų, Krašto apsaugos, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Ūkio, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų, Žemės ūkio ministerijos.
Tose srityse, kurių neapima ministerijų veikla, veikia vyriausybės įstaigos. Pavyzdžiui, Statistikos departamentas, Kūno kultūros ir sporto departamentas, Valstybinės kainų ir konkurencijos tarybos ir kt. Jos yra vienvaldės viešojo administravimo valstybės institucijos. Šių įstaigų vadovai asmeniškai atsako, kad įstaiga atliktų jai pavestas užduotis, ir yra pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Konstitucija nenustato jiems pareigos atsiskaityti Seimui ir Respublikos Prezidentui.
Vyriausybės įstaigos vadovas įgaliotas skirti į pareigas, atleisti iš jų savo pavaduotojus. Spręsdamas jo kompetencijai priskirtus uždavinius, įstaigos vadovas leidžia įsakymus ir jais tvirtinamus kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Vyriausybės įstaigos uždaviniai, funkcijos ir teisės reglamentuojami jos nuostatuose, kuriuos tvirtina Vyriausybė, o veikla organizuojama vadovaujantis strateginiais veiklos planais, derinamais su Vyriausybės ilgalaikės veiklos strategija.
Sudėtinė valstybės valdymo dalis yra apskrities valdymas. Apskrities valdymą teisės mokslas apibūdina kaip vietos valdymą, tai yra centrinės valdžios įgaliojimų perkėlimą į vietas- administracinius vienetus. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatyme nustatyta, kad apskrities valdymą pasitelkdama apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas organizuoja Vyriausybė. Lietuvoje yra tokios apskritys: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Utenos, Alytaus, Tauragės, Telšių. Apskričių ribas, centrus ir pavadinimus nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu. Kiekvienai apskričiai vadovauja apskrities viršininkas, į pareigas skiriamas ir iš jų atleidžiamas Vyriausybės sprendimu. Ministrui Pirmininkui pateikus Vyriausybė skiria ir atleidžia apskrities viršininko pavaduotoją arba du pavaduotojus tuo atveju jei apskrityje gyvena daugiau kaip 500 tūkst. žmonių. Apskrities valdymo įstatymas paveda apskrities viršininkui spręsti daugelį uždavinių: įgyvendinti valstybės politiką socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijų planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kt. srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas; koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą įgyvendinant regionines programas; numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas. Šis įstatymas suteikia apskrities viršininkui atitinkamus įgaliojimus veikti šiose srityse. Taip pat apskrities viršininkui suteikta teisė registruoti visuomeninių organizacijų, kurių veikla apima daugiau kaip vienos savivaldybės teritoriją, įstatus, kontroliuoti saugaus eismo priemonių valstybinių programų įgyvendinimą apskrities teritorijoje, organizuoti stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą, paieškos ir gelbėjimo darbus bei atlikti kitas apskrities valdymo funkcijas. Joms atlikti apskrities viršininkas formuoja administraciją ir jai vadovauja. Vyriausybė tvirtina tipinės struktūros apskrities viršininko administraciją, kurią sudaro departamentai, skyriai ir kiti padaliniai.
Apskrityje yra sudaroma Regiono plėtros taryba. Ji susideda iš apskrities viršininko, regiono savivaldybių merų, teritorinės darbo biržos atstovo ir deleguotų savivaldybių tarybų narių. Taryba svarsto ir tvirtina regiono plėtros planą, teikia išvadas Vyriausybės įgaliotai institucijai ir Nacionalinei regioninės plėtros tarybai dėl šio plano įgyvendinimo. Kadangi centrinių valstybės institucijų sistemoms priklausančios įstaigos bei organizacijos pagal savo kompetenciją veikia apskrities teritorijoje, jos privalo pranešti apskrities viršininkui apie savo veiklą apskrityje. Apskrities viršininkas esant reikalui kviečia šių įstaigų vadovų pasitarimus ir jiems pirmininkauja, gali dalyvauti jų posėdžiuose, gauti informaciją apskričiai reikšmingais klausimais. Apskrities viršininkas praneša Seimui ar Vyriausybei apie valstybės valdymo institucijų apskrityje veiklą ir sprendimus, jeigu jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ar kt. Apskrities viršininko įgaliojimai savivaldybių institucijų atžvilgiu pasižymi tuo, kad jis derina šių institucijų veiklą įgyvendinant regionines programas, susitarimo pagrindais gali kooperuoti savivaldybių lėšas numatomiems bendriems darbams apskrityje atlikti. Apskrities viršininkas turi teisę gauti iš savivaldybių informaciją pagal savo kompetenciją. Apskrities viršininkas jam pavestas funkcijas atlieka leisdamas įsakymus ir kt. teisės aktus bei tikrindamas kaip jie vykdomi.
Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą savivaldybės valdymo subjektai yra savivaldybės institucijos ir joms pavaldžios įstaigos bei kiti subjektai, turintys teisės aktų suteiktus įgaliojimus, atliekantys jiems pavestas valdymo funkcijas ir atsakingi už šių funkcijų įgyvendinimą. Savivaldybės institucijos yra atstovaujamoji institucija. Viešojo valdymo funkcijas atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės administracijos direktorius, kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai suteikia viešojo valdymo teises. Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias, priskirtąsias, valstybines ir sutartines. Savarankiškosioms priskiriamas ikimokyklinis vaikų ugdymas, socialinių paslaugų įstaigų steigimas ir išlaikymas, dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir t.t.
Priskirtosios funkcijos yra vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo organizavimas, socialinių paslaugų ir kt. soc. paramos teikimas, pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra ir kt.

Valstybinėms funkcijoms priklauso civilinės būklės aktų registravimas, registrų tvarkymas ir duomenų teikimas valstybiniams registrams ir kt.
Savivaldybės gali atlikti viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijas pagal su valstybės institucijomis ir įstaigomis sudarytas sutartis.
Savivaldybės taryba : tvirtina savo veiklos reglamentą; renka ir iš pareigų atleidžia merą, kuris yra tarybos pirmininkas; mero teikimu skiria mero pavaduotojus; priima sprendimą sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją; sudaro savivaldybėje tarybos komitetus, komisijas; renka Kontrolės komiteto pirmininką; priima sprendimą dėl savivaldybės kontrolieriaus priėmimo ir atleidimo; priima sprendimą dėl savivaldybės administracijos direktoriaus priėmimo į pareigas ir kt.
Savivaldybės kontrolierius – tai savivaldybės institucija, kuri vykdo savivaldybės kontrolės funkciją. Kontrolierius kontroliuoja kaip vykdomas savivaldybės biudžetas ir naudojamas turtas. Jis atsakingas savivaldybės tarybai ir jo veikla nesusijusi su savivaldybės tarybos įgaliojimų pabaiga.
Savivaldybės administracija – tai savivaldybės įstaiga, į kurios sudėtį įeina struktūriniai padaliniai departamentai, skyriai, tarnybos ir kt. ir struktūriniai teritoriniai padaliniai seniūnijos. Savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus tarybai ir atsakingas merui. Savivaldybės administracija organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų bei kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą.
Seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys. Seniūnijos aptarnaujamos teritorijos ribas nustato savivaldybės taryba. Seniūnijai vadovauja seniūnas, kurį konkurso būdu skiria ir atleidžia savivaldybės administracijos direktorius vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymu. Seniūnijos veiklą reglamentuoja vietos savivaldos įstatymas ir savivaldybės mero patvirtinti seniūnijos veiklos nuostatai. Seniūnijos ir seniūno funkcijos : tvarkyti namų ūkio knygas kaimo vietovėje; savivaldybės administratoriui teikti duomenis, reikalingus mokyklinio amžiaus vaikų apskaitai; teikti savivaldybės administratoriui duomenis apie šaukiamojo amžiaus jaunuolius, gyvenančius seniūnijos teritorijoje; dalyvauti organizuojant civilinę saugą; išduoti gyventojams įvairias pažymas ir t.t.
Pažymėtina tai, kad vietos savivaldos institucijos ir pareigūnai yra arčiausiai gyventojų ir turi didelių įgaliojimų spręsti viešuosius bendruomenių ir atskirų jos narių reikalus.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1) Lietuvos teisės universitetas. Jurisprudencija. Mokslo darbai 24(16) tomas 2002m.
2) A. Andriuškevičius. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius 2004 m.
3) M.Riomerio universitetas. Lietuvos administracinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius 2005m.A. Bakaveckas, A. Dziegoraitis, A. Dziegoraitienė ir kt.
4) Christopher Pollitt. Viešojo valdymo reforma. Lyginamoji analizė.2003 m.
5) Darbo teisė. Vilnius 2003 m.
6) LR Darbo kodekso komentaras III dalis. Individualūs darbo santykiai II tomas. 2004 m. Vilnius. Justitia.
7) Lietuvos teisės pagrindai. Justitia. Vilnius 2004 m.
8) Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius 2004 m.
9) Civilinė teisė. Vadovėlis. Vilnius 1997 m.

Leave a Comment