Civilinė ir baudžiamoji teisė

Baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė – tai tokia savarankiška teisės šaka, kuri nustato baudžiamuosius nusižengimus ir nusikaltimus; tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomenės santykius, kurie atsiranda padarant nusikaltimus. Šių teisės normų tikslas – bausmėmis kovoti su nusikaltimais.
Iš pradžių padaromas tam tikras pažeidimas. Tokių pažeidimų sistema vėliau gali virsti nusižengimais, o dar vėliau ir nusikaltimu.
Asmuo, padaręs tos pačios srities nusikaltimų sistemą, t.y. padaręs kelis nusikaltimus, kurie priklauso tai pačiai sričiai, vadinamas recidyvistu. Dar kitaip recidyvistu yra vadinamas teistas asmuo, kuris vėl padarė nusikaltimą.
Visi įsstatymai atsiranda ne be pagrindo. Tam tikri elgesio variantai gali būti nepriimtini visuomenei, taigi įstatymai atstovauja žmonių interesus, kurie yra saugomi. Įstatymai yra sudaromi tam, kad nusikaltėliai bei įstatymų pažeidėjai būtų nubausti. Jie turi būti nubausti pagal tam tikrus įstatymus, kurie būna surašyti taip vadinamosiose kodeksuose. Kodeksas – tai įstatyminis aktas, kurį sudaro sistemingas tam tikrą visuomenės santykių sritį reguliuojančių (ar reguliavusių) teisės normų rinkinys.
Kodeksai yra:
1 bausmių vykdymo kodeksas
2 baudžiamojo proceso kodeksas.
Bausmių vykdymo kodeksas – tai toks dokumentas, kuris nustato kaip, kur ir kaada bus vykdoma bausmė.
Baudžiamojo proceso kodeksas – tai vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų.
Asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje, atsako pagal šį kodeksą. <


Valstybė turi:
1savo teritoriją
2gyventojus
3valdžią.
Baudžiamoji teisė gali būti išskirta į 2 dalis:
1 bendroji dalis
2 specialioji dalis.
Kalbant apie baudžiamosios teisės bendrąją dalį, tai tokia dalis, kurioje yra išanalizuojami visi teisės terminai, bendrosios sąvokos. Čia yra aiškinami tokie dalykai kaip, kas yra baudžiamasis kodeksas, kas yra nusikaltimas, nusižengimas, bausmė ir tt. Trumpiau sakant čia yra visų teisės terminų apibrėžimai. Taip pat yra analizuojami esminiai klausimai, susiję su teise, kurie duoda teisės pagrindų pamatus, yra aiškinama kaip galioja tam tikros nuostatos.
Kaip jau minėjau, teisės šaką sudaro visuma teisės normų, reguliuojančių visuomenės santykius, kurie atsiranda padarant nusikaltimus. Teisės norma – tai tokia teisės išraiškos forma ir privaloma elgesio bendro pobūdžio taisyklė visuomenės santykių srityje, kuri yra nustatyta valstybės. Ji dažniausiai reguliuojamojo santykio dalyviams suteikia tam tikras teises ir nustato tam tiikras pareigas.
Teisės normos struktūriniai elementai yra:
1 hipotezė.
2 dispozicija
3 sankcija.

Hipotezė – tai tokia teisės normos dalis, kuri nurodo šios normos taikymo aplinkybes t.y. nurodo nusikaltimo rūšį (visuomenės interesų grupę). Pvz: nusikaltimas – tyčinis nužudymas.
Dispozicija – tai tokia teisės normos dalis, kurioje yra išdėstytas nurodymas, kaip elgtis ar nesielgti, kai yra hipotezėje nurodytos aplinkybės. Čia kalbama apie sunkinančias aplinkybes. Pvz: šeimos nario, mažamečio vaiko ar daugiau nei vieno žmogaus nužudymas.
Sankcija – tai tokia teisės normos dalis, kurioje numatyta, kokios poveikio priemonės gali būti taikomos, normą pažeidus ar

r jos nesilaikant. Kitaip tariant sankcija – tai pati bausmė. Čia yra įvertinami visi nusikaltėlio veiksmai ( veikimai ir neveikimai).
Nusikaltėlio veikimas – tai toks veiksmas, kai pats asmuo padaro tam tikrą nusikaltimą.
Nusikaltėlio neveikimas – tai toks veiksmas, kai asmuo matydamas, darant nusikaltimą ar pažeidimą, arba žinodamas apie nusikaltimą, nepraneša to teisėsaugos institucijoms, arba kai asmuo, galėdamas suteikti žmogui/ aukai pagalbą, to nepadaro. ( pvz: medikas nesuteikia būtinos pagalbos nukentėjusiajam, nors to reikalauja jo Hipokrato priesaika.)
Sankcija gali būti taikoma ir lengvinančiomis, ir sunkinančiomis aplinkybėmis.

Bendrosios teisės normų galiojimo grupės:
1 bendrosios teisės norma numatanti sugriežtintą atsakomybę negali galioti atgal.
2 bendrosios teisės norma numatanti sušvelnintą atsakomybę gali galioti atgal.

Nusikaltimas – tai veikla, kuri yra priešinga visuomenės interesams, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Yra išskiriamai 4 nusikaltimo elementai:
1 subjektas – tai veiksnus asmuo, kuris yra sulaukęs tam tikros amžiaus ribos. Padarius labai sunkų nusikaltimą, asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn nuo 14 metų amžiaus. Padarius nesunkų nusikaltimą, asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn nuo 16 metų amžiaus. Subjektas turi būti pakaltinamas ir suvokti veikos pavojingumą visuomenės interesams.
2 subjektyvinė pusė – kai asmuo darydamas konkretų nusikaltimą suvokia savo jausmus t.y. suvokia, kad jis/ji daro nusikaltimą tyčia ar dėl neatsargumo.
3 objektas – tai visuomenės interesai, į kuriuos kėsinamasi, darant nusikaltimą.
4 objektyvinė pusė – tai pati kaltė.

Būna organizuoti nusikaltimai, kuriuos suorganizuoja ir atlieka asmenų grupė. Darant nusikaltimą da

ažniausiai žmonės pasiskirsto savo taip vadinamas “pareigas” nusikaltimo daryme. Būna organizatoriai, vykdytojai ir tt.
Organizatorius – tai toks asmuo, kuris suburia organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovauja ir koordinuoja jų narių veiklą arba parengia nusikalstamą veiklą ir jai vadovauja.
Vykdytojas – tai toks asmuo, kuris nusikalstamą veiką padaro pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju.
Baudžiamasis įstatymas teritorijos atžvilgiu:
Asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje, atsako pagal šį kodeksą.

Kai ta pati nusikalstama veika yra padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko.
Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, gali būti išduotas užsienio valstybei arba perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi.

Baudžiamojo proceso teisė.

Baudžiamojo proceso teisės šaka – tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomenės santykius, atsirandančius Baudžiamajame procese. Kaip teisės šaka ji ėmė formuluotis vakarų Europoje XVIII amžiuje.
Baudžiamojo proceso kaip teisės šakos uždavinys bei jo pagrindinis tikslas ir paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir

r valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikaltimas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteisti.
Taip pat turi būti stebima, kad nebūtų pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės.
Baudžiamojo proceso teisių taisyklės yra surašytos Baudžiamojo proceso kodekse.
Baudžiamojo proceso kodeksas – tai įstatyminis aktas, apimantis susistemintas baudžiamojo proceso teisės normas.

Baudžiamojo proceso teisė gali būti išskirta į 2 dalis:
1 bendroji dalis
2 specialioji/ ypatingoji dalis.
Nusikaltimas – tai veikla, kuri yra priešinga visuomenėms interesams. Baudžiamojo proceso teisė siekia, kad nusikaltimas būtų iškeltas viešumon t.y. kad asmuo/ asmenų grupė suteiktų informaciją raštu arba žodžiu. Jeigu nebus pateikta informacija žodžiu arba raštu, tai nusikaltimas negali būti iškeltas viešumon ir apie jį niekas nesužinos.

Yra išskiriami tokie baudžiamojo proceso tyrimo veiksmai:
1 Įvykio vietos apžiūra.
Įvykio vietos apžiūros metu siekiama surasti, užfiksuoti ir paimti kuo daugiau įrodymų, kurie gali atskleisti konkretaus nusikaltimo padarymo subjektą. Įrodymai – tai tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės išspręsti bylą teisingai.
Taigi, baudžiamojo proceso teisė siekia, kad būtų surinkta visa informacija, kuri reikalinga atskleidžiant nusikaltimo subjektą ar aplinkybes. Įvykio vieta neapsiriboja vien įkalčių paėmimu ir tt. Taip pat yra atkreipiamas didelis dėmesys, kokie įkalčio įrankiai yra panaudoti. Konkretų asmenį galima nustatyti iš nusikaltėlio pėdsakų, kurie lieka pasipriešinimo metu.
2 Apklausa.
Toliau yra vykdoma tam tikrų žmonių apklausa, kuri padėtų nustatyti bei išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes bei patį nusikaltėlį. Asmuo yra iškviečiamas į apklausą šaukimu arba telefonu ar kitais būdais. Apklausa – tai toks teisinis procesinis veiksmas, kurio metu gaunami ir užfiksuojami kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų, liudytojų, ekspertų parodymai.

Žmonės yra apklausiami tokia eilės tvarka:
1 įtariamas asmuo (įtariamas asmuo yra apklausiamas tada, jei jis yra aptinkamas įvykio vietoje).
2 nukentėjęs asmuo
3 liudytojas.
3 Kratos atlikimas.
Siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekamas įvykio vietos, žmogaus kūno, lavono, vietovės, patalpų, dokumentų ir kitokių objektų tyrimas. Krata – tai toks tardymo veiksmas, kuriuo tardytojas ar kvotėjas priverstinai ištiria patalpas, kitas vietas, žmones bei jų turimus daiktus, norėdamas surasti ir paimti nusikaltimo įrankius, nusikalstamu būdu gautus ar įgytus daiktus, vertybes, kitus daiktus ir dokumentus, galinčius turėti reikšmės bylai, arba aptikti ieškomus asmenis.
Krata būna atliekama:
1 asmens
2 statinių
3 patalpų
4 vietovių.
Asmens krata – tai toks tardymo veiksmas, kai tardytojas ar kvotėjas apieško asmenį (įtariamąjį) įeidamas į jo asmeninę erdvę.
Baudžiamasis procesas įtvirtina, kad kratomasis asmuo negali būti kratomas priešingos lyties asmens.
Pvz: Pilietė moteris turi pereiti muitinės postą, kuriame ją gali apžiūrėti TIKTAI moteris.
Patalpų/statinių/vietovių krata – tai toks tardymo veiksmas, kai tardytojas/ai ar kvotėjas/ai apieško tam tikras patalpas, statinius ar vietoves, kur yra galimybė rasti įrodymų, kurie turės reikšmės bylai.
Patalpų kratą galima atlikti neatidėliotinai, jei tam yra reikalas, ir tik po to gauti/ pateikti kratos orderio leidimą.

Baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Taigi baudžiamojo proceso teisėje atsiranda teisėjai. Teisėjas – tam tikra tvarka skiriamas arba renkamas valstybės pareigūnas teisingumui vykdyti civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose. Bylas teisėjas nagrinėja arba vienas, arba su patarėjais, arba su kitais teisėjais drauge.
Ikiteisminio tyrimo teisėjai – tai apylinkės teismo teisėjas, apylinkės teismo pirmininko paskirtas atlikti įstatymų numatytus proceso veiksmus bei priimti sprendimus.

Lietuvos Respublikoje yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismų hierarchinės pakopos:
1 Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas
2 Lietuvos Respublikos Apeliacinis teismas
3 Apygardos teismas
4 Apylinkės teismas.
Visi šie teismai nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bausmes, gina žmogaus teisėtus interesus ir teises. Teismo pareiga – pripažinti įtariamą asmenį kaltu arba nekaltu.

Yra išskiriamos tokios teismo proceso stadijos:
1 skundas.
Skundas – tai oficialus pareiškimas, kuriuo siekiama atitaisyti neteisėtumą. Jeigu asmuo yra nepatenkintas teismo sprendimu, jis/ji gali sprendimą apskųsti per 7 kalendorines dienas (tada sprendimas įsigalioja). Ši stadija vadinama skundu.
2 kasacija (kasacinė tvarka).
Toliau pereiname į kitą stadiją – kasaciją. Kasacija – tai įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir sprendimų apskundimo kasaciniam teismui ir jų patikrinimo forma. Sprendimai t.y. pateikti skundai gali būti nagrinėjami kasacine tvarka. Kasacinis skundas – tai skundas, paduodamas įstatymų nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties.
3 apeliacija (apeliacinė tvarka).
Apeliacine tvarka yra nagrinėjami neįsiteisėję įstatymai. Apeliacija – vienas iš būdų civiliniame arba baudžiamajame procese apskųsti neįsigaliojusį teismo sprendimą. Apeliacinis skundas – tai skundas, įstatymų nustatyta tvarka paduodamas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties, priimtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas – tai apylinkės teismas ar apygardos teismas, priimantys byloje nuosprendį, išskyrus apygardos teismą, kompetentingą nagrinėti bylą apeliacine tvarka.
Pirmiausia skundas yra parodomas Apygardos teismui, tik po to Apeliaciniam teismui (t.y. skundas yra rodomas ne iš karto Apeliaciniam teismui).
Pvz.: Jei byla buvo nagrinėta Apygardos teisme, pirmoje vietoje apeliacine tvarka byla “keliauja” į LR Apeliacinį teismą.

Byla taip pat gali būti atnaujinta. Ji gali būti atnaujinta ir vėl pradedama nagrinėti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tada procesas vyksta taip:
1 asmuo kreipiasi su nauju prašymu į prokurorą
2 prokuroras su pateiktu prašymu kreipiasi į teismą kasacine tvarka.

Jeigu byla yra atnaujinama, tada yra išskiriamos 3 bylos atnaujinimo pakopos:
1 skundas bus nepagrįstas arba atmestas
2 skundas bus peržiūrėtas ir skirtas papildyti tam, kad byla būtų atnaujinta
3 naujas sprendimas gali būti priimtas.

Pagrindiniai proceso dalyviai yra:
1 įtariamasis – tai ikiteisminio tyrimo dalyvis, kuris yra sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiklą; arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas.
2 kaltinamasis – tai nagrinėjimo teisme dalyvis, dėl kurio Kodekso nustatyta tvarka yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka, taip pat tai yra asmuo, prieš kurį teisme nagrinėjama byla privataus kaltinimo ar pagreitinto proceso tvarka.
3 liudytojas – tai toks asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių.
4 nukentėjusysis – tai fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos.
Dabartiniame Baudžiamojo proceso kodekse asmuo yra laikomas įtariamuoju iki pat teismo. Tik teismas priima sprendimą, kada žmogus yra kaltas t.y. kada jis tampa kaltinamuoju.
Įtariamojo teisės:
1 įtariamasis turi teisę žinoti, kuo jis/ji yra įtariamas
2 Įtariamas asmuo privalo turėti gynėją/advokatą arba net kelis gynėjus. Gynėjas/advokatas, kuris yra kviečiamas į bylos nagrinėjimą, gali būti paskirtas valstybės lėšomis. Įtariamo asmens ginėjas privalo dalyvauti atliekant tyrimo veiksmus. Kiekvienas dalyvavimas atliekant tyrimą būna užfiksuotas protokole.
3 Privalo duoti parodymus; pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus
4 t.y. jis/ji privalo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (įvykio vieta, apžiūros protokolu). Jam/jai yra pranešama raštu jo vardas; pavardė; gyvenamoji vieta; darbovietė.
5 Privalo pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus
6 Apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus.
Kaltinamojo teisės:
1 kaltinamasis turi žinoti, kuo jis/ji yra kaltinamas ir gauti kaltinamojo akto nuorašą
2 susipažinti teisme su byla
3 nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus/nuorašus
4 turėti gynėją
5 pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus
6 teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant
7 nagrinėjamo metu teisme užduoti klausimus
8 duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų
9 dalyvauti baigiamosiose kalbose jei nėra gynėjo
10 apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.

Baudžiamosios bylos yra nagrinėjamos pačiame teisme. Baudžiamosios bylos gali būti nagrinėjamos:
1 bendrąja tvarka
2 supaprastinta forma (t.y. kai yra žinomas asmuo, kuris yra laikomas nusikaltėliu; kai veika yra atskleista; žinomos nusikaltimo aplinkybės). Tokiu atveju bausmė gali būti pritaikyta švelninančiomis aplinkybėmis.

Teismo posėdžiai gali būti:
1 viešieji (kai gali dalyvauti visi norintys žmonės)
2 uždarieji (kai dalyvauja tik tiesiogiai su teismu susiję asmenys).

Bendrąją tvarka byla teisme nagrinėjama taip:
1 žmonės bei su teismu susiję asmenys laukia posėdžių salėje.
2 pirmiausia paskelbiami teisėjai, kurie spręs bylą. Jei byla yra sudėtinga – skiriama 3-jų teisėjų kolegija (vienas iš teisėjų kolegijos yra pirmininkaujantis teisėjas). Bet bendras sprendimas yra sprendžiamas ir priimamas 3-jų žmonių.
3 baudžiamosios bylos nagrinėjimas prasideda nuo tada, kai posėdžių salėje dalyvauja:
a. kaltinamasis
b. prokuroras, kuris palaiko kaltinamąjį
c. gali dalyvauti nukentėjusysis
d. gali dalyvauti liudytojai (išskirtiniu atveju). Egzistuoja įslaptinti liudytojai. Jų dalyvavimas nelaikomas viešu dalyvavimu. Tokie liudytojai gali dalyvauti teisme su kauke ant galvos tam, kad paslėptų savo veidą bei tapatybę.
4 pagrindinį vaidmenį atlieka prokuroras. Jis pristato pagrindinį pranešimą, kalba apie aplinkybes bei siūlo už konkretų nusikaltimą atsižvelgdamas į visas aplinkybes mažesnę ar didesnė bausmę.
5 Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, priima sprendimą. Baudžiamųjų bylų sprendimai vadinami nuosprendžiais.Sprendimų rūšys:
a. apkaltinamasis
b. išteisinamasis.
6 Kaltinamasis turi paskutinę galimybę pasisakyti; neigti savo kaltę iki pat paskutinės minutės.
Baudžiamojo proceso teisėje taip pat yra numatomas toks atvejis, kai abi šalys (t.y. nukentėjusysis ir įtariamasis) galėtų susitaikyti.

Teisme turi teisę pasisakyti šia nurodyta tvarka:

1 prokuroras – Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai, dalyvaujantys baužiamajame procese pagal savo kompetenciją.
2 teisėjas – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
3 gynėjas – tai toks asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę pagalbą įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam, išteisintajam, gina jų teises ir teisėtus interesus.
Yra išskiriamas rutiniškumo principas – viena šalis duoda tam tikrus argumentus teisintojui, kita – kaltintojui.
Kada ginėjas pasisako, prasideda teisminiai ginčai (kiekviena pusė/šalys reiškia savo nuomonę atsižvelgdamos į turimus įrodymus). Ginėjas turi teisę išsakyti baigiamuosius žodžius. Paskutinis žodis yra suteikiamas kaltinamajam, kuris jau yra laikomas teisiamuoju. Teisėjas arba teisėjų kolegija, išklausiusi visų šalių/dalyvių nuomones, išeina į pasitarimų kambarį. Teisėjai pasitarimų kambaryje priima sprendimą. Išėjus teisėjams iš pasitarimo kambario yra paskelbiamas nuosprendis, taip pat yra nurodomos teisės apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka per 7 kalendorines dienas.

Tardomoji priemonė – tai teisėta priemonės rūšis, taikoma asmeniui, kuris yra įtariamas.
Galime išskirti tokias tardomąsias priemones:
1 suėmimas/areštas
2 užstatas
3 pasižadėjimas neišvykti

Baudžiamojo proceso teisėje yra naujovė – privataus kaltinimo institucija. Privatus kaltintojas – tai nukentėjusysis arba jo atstovas, palaikantis kaltinimą šio Kodekso numatytose privataus kaltinimo bylose.

Jeigu nusikaltęs asmuo prisipažįsta padaręs nusikaltimą ir dėl to gailisi, jam gali būti taikomos lengvinančios aplinkybės. Prašymas dėl lengvinančių aplinkybių turi būti pateiktas teismui per 5d nuo prisipažinimo. Tada per sekančias 2 dienas yra priimamas sprendimas ir byla nagrinėjama supaprastintu procesu. Supaprastinto proceso data gali būti atidėta 20-iai dienų.

Kaltinamuoju asmuo laikomas nuo tada, kai prokuroras surašo kaltinamąjį aktą ir byla yra atiduodama teismui.
Teisiamuoju asmuo laikomas tada, kai teisme yra nagrinėjama byla.
Nuteistuoju asmuo laikomas tada, kai yra perskaitomas nuosprendis.
Bausmę atliekančiuoju asmuo yra laikomas tada, kai jis/ji yra išvedamas/a iš posėdžių salės.

Civilinė teisė.

Civilinės teisės kodeksas įsigalioja nuo 2002 m.liepos 1 d.
Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka, kuri sudaro visumą teisės normų reguliuojančių visuomenės santykių grupę, kurių subjektai turi atitinkamas teises ir pareigas. Civilinė teisė išskiria visas sandorių rūšis, jas išsamiai išnagrinėja, išskiria atitinkamus visuomenės individų interesus kaip šeimos teisės, paveldėjimo ar kitus klausimus.

Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

Visuomenėje mes esame esančių santykių dalyviai. Norėdami sutvirtinti kai kuriuos santykius, mes sudarome sutartis. Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus.
Sutartys gali būti: rašytinės; nerašytinės.
Pvz.: Sutartis, visų pirma, yra sudaroma kompledentiniais veiksniais. Žmogus išeina į gatvę ir stabdo mikroautobusą. Norėdamas sustabdyti mikroautobusą, žmogus pakelia ranką (tai jau kompledentinis veiksnys). Žmogus įlipa į mikroautobusą, sumoka ir važiuoja. Mikroautobuso vairuotojas duoda kvitą (taloną). Šis kvitas atitinka rašytinės formos sutartį. Taigi mikroautobusas ir žmogus sudaro sutartį.
Yra išskiriama:
1 civilinis teisnumas
2 civilinis veiksnumas.
Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti civilines teises ir pareigas pripažįstamas visiems fiziniams asmenims.
Civilinis veiksnumas – tai fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas.

Kiekvienas žmogaus nuo gimimo yra teisnus t.y. jis/ji turi atitinkamas teises, o jų turėjimas suteikia jam/jai teisę jas realizuoti nuo tam tikros amžiaus ribos.
Veiksnumas yra sietinas su žmogaus amžiumi. Pvz.: sulaukęs pilnametystės – 18 – os metų (pagal Lietuvos Respublikos įstatymus), žmogus gali realizuoti savo teises.

Santuokos įregistravimas – tai veiksnumo įgijimo momentas t.y. tam tikras subjektas, kuris įregistruoja santuoką, gali daryti vienokius ar kitokius veiksmus su jam priklausomu turtu.
Pvz: Du susituokę žmonės turi teisę įsigyti nekilnojamą turtą.

Nepilnametis (iki 18 – os metų amžiaus) įsigyti automobilį turi teisę, bet vairuoti negali. Teisės išduodamos tik nuo 18-os metų amžiaus(Lietuvos Respublikoje).

Civilinėje teisėje egzistuoja subjektai:
1 fiziniai asmenys
2 juridiniai asmenys.
Fiziniai asmenys – tai absoliučiai visi žmonės, kurie turi atitinkamas teises ir gali jas realizuoti sukuriant sau pareigas.
Juridiniai asmenys – tai savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.
Pvz: UAB (Uždaroji Akcinė Bendrovė), AB (Akcinė Bendrovė).
Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys gali sudaryti visus įstatymu neuždraustus santykius. Šitas įstatymas nustato sandorių grupę:
1) pirkimas; 4) renta; 7) sauga;
2) pardavimas; 5) dovanojimas; 8) pavedimas;
3) mainai; 6) nuoma; 9) paskola ir tt.
Yra tokių atvejų kai mes negalime sudaryti sandorių:
1 kad vienas žmogus pasikėsintų į kito žmogaus gyvybę
2 pirkimo/pardavimo sutarčių nekilnojamojo/kilnojamojo turto pardavime.

Norint parduoti nekilnojamąjį turtą:
Iš pradžių mes turime turėti nuosavybės(nekilnojamojo turto) dokumentus:
1 inventorinę bylą
2 išduotą nuosavybės pažymėjimą ( jis patvirtina nuosavybę)
3 sutuoktinio sutikimą/įgaliojimą kitam sutuoktiniui dėl nuosavybės pardavimo
4 teismo nutartį – dėl mažamečių vaikų teisių apsaugos, kad jiems bus garantuotas būstas po pastarojo nekilnojamojo turto pardavimo. Šią nutartį išduoda Apylinkės Teismas. Ši pažyma galioja 30 kalendorinių dienų. Jeigu vis dėlto praėjo 30 dienų, reikia eiti į Apylinkės Teismą ir prašyti, kad išduotų naują pažymą. Ta pažyma yra išduodama nuo 24 valandų iki 2 savaičių laikotarpio.
5 Pasą
6 Santuokos liudijimą
Nereikia vaikų gimimo metrikų.

Pirkėjui reikalingi tokie dokumentai:
1 pasas
Jei pirkėjas yra susituokęs/usi tai:
1) sutuoktiniai sutartį turi pasirašyti kartu. Abu sutuoktiniai tampa nuosavybės savininkais.
2) Vienas sutuoktinis parašo pareiškimą, kad nekilnojamas turtas būtų registruotas. Šiame pareiškime jis teigia, kad nereikš jokių pretenzijų norint parduoti nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės savininkas yra tik vienas sutuoktinis.
Pvz: Du sutuoktiniai yra išsiskyrę ir negyvena kartu. Prie visų pirkėjo dokumentų, jie, perkant nekilnojamą nuosavybę, prideda santuokos nutraukimo liudijimą. Norint parduoti nekilnojamąjį turtą, nereikės kito sutuoktinio prašymo.

Sandorio/sutarties pagrindinės sąlygos. Sutartyse turi būti nurodyta:
1 sutarties sudarymo data
2 sutarties sudarymo šalys (rašomi visi pirkėjo/pardavėjo rekvizitai: vardas, pavardė, asmens kodas, adresas)
3 sutarties objektas
4 sutarties objekto kaina
5 atsiskaitymo tvarka
6 papildomos sąlygos, jeigu jos yra nustatomos
7 sutarties sudarymo šalių parašai.

Kalbant apie nekilnojamojo turto papildomas sąlygas, tai pvz: pardavėjui yra suteikiama teisė vienerius metus gyventi name/bute ar tt nuo sutarties pasirašymo datos.
Ši sutartis būna pasirašyta pas notarą. Pasirašius sutartį, nuosavybės teisė iš karto pereina pirkėjui. Žinoma esminis dalykas yra atsiskaitymai.

Atsiskaitymų tvarka. Jie gali būti:
1 išankstinis atsiskaitymas
2 atsiskaitymas sutarties pasirašymo metu
3 atsiskaitymas per nustatytą terminą.
Pvz: Abi šalys susitaria, kad 20% visos kainos, yra sumokama prie notaro, o kitos sumos dalys yra sumokamos per vienerius metus.
Kad pardavėjas būtų garantuotas, kad jam bus sumokėta visa likusi suma, kurią pirkėjas turi sumokėti per tam tikrą terminą, reikia reikalauti dokumentų papildymo, kur pirkėjas pasirašydamas, pasižada, kad jis/ji mokės delspinigius už nesumokėtas dienas.

Kitas pvz: Vienas sutuoktinių (vyriškis) mėgsta išgerti, o žmona nori parduoti nekilnojamąjį turtą. Vyras aišku jo parduoti nenori. Vienintelis variantas jiems – skyrybos, tam, kad nekilnojamasis turtas galėtų būti parduotas. Bet vyras turės pilnas teises gyventi tame name(nekilnojamajame turte).
Kai pirkėjas jau įsigyja nekilnojamąjį turtą, jis/ji turi įregistruoti tą turtą inventorizacijos biure. Bus reikalingi šie dokumentai:
1 inventorizacinės bylos dokumentai
2 pirkimo-pardavimo sutartis
3 jei asmuo yra susituokęs/usi tai reikia pateikti santuokos liudijimą ir sutuoktinio pasą
4 jei turtas viršija nustatytą deklaruotą pinigų sumą, reikia kreiptis į mokesčių inspekciją, kuri išduos pažymą inventorizacijos biure. Su ta pažyma, asmuo galės įregistruoti nekilnojamąjį turtą. Norint gauti šią pažymą, einant į inventorizacinį biurą reikia turėti:
1)inventorizacinės bylos kopiją/originalą
2)notariškai patvirtintos sutartie vieną egzempliorių
3)asmens dokumentą
4)reikia surašyti vietoje brangaus turto deklaraciją. Prie jos yra pridedami dokumentai, kurie pagrindžia tokį teisėtą pinigų turėjimą šiam turtui įsigyti.

Detalizuota pažyma yra išduodama, jei turtas yra neįkeistas. Pažyma negali būti išduodama, jei asmuo yra neįsiregistravęs. Ši pažyma yra išduodama per 5 kalendorines dienas.

Tokiam turtui įsigyti gali būti:
1 paskolos sutartis
2 ankstesnio turto pirkimo-pardavimo sutartis
3 paveldėjimo būdu gauta pinigų suma.

Civilinio proceso kodeksas.

Civilinio proceso kodeksas įsigalioja nuo 2003 m.sausio 1 d.
Šis kodeksas nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo, prašymų dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką. Jis taip pat apima įrodymų rinkimą ir vertinimą.
Pats civilinis procesas įtvirtina galimybes ginti savo interesus. Galime pateikti pvz: moteris, kuri pastojo, pateikė ieškinį dėl nėštumo. Vyriškis, kuris yra įtariamas esant vaiko tėvas, turi atlikti DNR (kraujo) tyrimą, kad ekspertai galėtų nustatyti, ar jis yra vaiko tėvas.

Civilinė teisė – tai visuma materialinių teisės normų, kurios reguliuoja asmenų tarpusavio turtinius, prekinius, piniginius santykius, pagrįstus jų dalyvių turtiniu savarankiškumu ir teisine lygybe, ir susijusius su turtiniais asmeninius neturtinius visuomenės santykius.

Civilinio proceso teisė įgyvendina tiek civilinės, tiek kitų teisės šakų normas; tai teisės šaka, kuri apima sistemą teisės normų, kurios reguliuoja visuomenės santykius, atsirandančius civilinio proceso eigoje tarp teismo ir kitų proceso dalyvių. Ji įtvirtina ne tik pagrindines sąvokas ir jų reikšmes, bet ir pačias smulkiausias smulkmenas, kurios gali tapti reikšmingais dalykai gyvenime.

Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių.

Apeliacija – tai skundas aukštesniajai instancijai, kuri turi teisę iš esmės persvarstyti bylą; tai neįsiteisėjusių teismo sprendimų tvarka, kuri yra skirta tam, kad įgyvendintų materialines teisės normas, kurios yra įtvirtintos civilinėje teisėje.

Dalyvaujančiais byloje asmenimis yra laikomi proceso dalyviai, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
Dalyvaujantys byloje asmenys yra:
1 proceso šalys
2 proceso subjektai
3 tretieji asmenys
4 specialistai.
Proceso šalys – tai ieškovas arba atsakovas, kuriais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys.
Ieškovas – tai toks asmuo, kuris yra įsitikinęs, kad jo/jos teisės yra pažeistos ir, kuris/kuri to pagrindu gina savo interesus.
Atsakovas – tai toks asmuo, kurį jūs laikote tuo asmeniu, kuris pažeidė tam tikras jūsų vertybes ar teisėtus interesus. Tai tokia proceso šalis, kuri yra antroje proceso pusėje ir privalo pateikti įrodymus.
Proceso subjektas – tai veiksnus asmuo, kuris yra sulaukęs tam tikros amžiaus ribos ir dalyvauja teisme.
Tretieji asmenys – tai tokie asmenys, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, bet gali pateikti tam tikrus įrodymus.
Specialistas – tai toks asmuo, kuris turi tam tikros patirties tam tikroje sferoje.

Teismo procese gali dalyvauti ir kiti dalyviai, tokie kaip liudytojai, vertėjai, ekspertai ir tt. Tai įstatymų nustatyta tvarka procese dalyvaujantys asmenys, kurie teisiškai yra nesuinteresuoti bylos baigtimi.
Vienas iš svarbiausių tokių proceso dalyvių yra liudytojas. Liudytojas – juo gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Jis turi tam tikras teises, kurios yra ribotos. Jis privalo atvykti į teismą ir duoti tik teisingus parodymus. Už melagingų parodymų teikimą, liudytojui gali būti pritaikoma sankcija. Tokiam liudytojui dažniausiai yra skiriamas areštas arba viešieji darbai.

Civiliniame procese šalys turi teises ir pareigas. Pagrindinių šalių teisės/pareigos yra tokios:
1 turi teisę susipažinti su bylos medžiaga
2 turi teisę daryti išrašus/nuorašus iš bylos medžiagos
3 turi teisę teikti įrodymus
4 turi teisę pareikšti nušalinimus
5 turi teisę dalyvauti tiriant įrodymus
6 turi teisę užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems asmenims
7 turi teisę teikti savo argumentus/ samprotavimus
8 turi teisę prieštarauti kitū asmenų pateiktiems argumentams
9 turi teisę apskūsti teismo nutartis/ nutarimus/ sprendimus.
Ieškovas ir atsakovas, abi šalys turi visiškai vienodas, identiškas teises.

Proceso dalyvių pareigos yra bendro pobūdžio. Pagrindinė pareiga – asmuo, šaukiamas į teismą, privalo atvykti ir netrukdyti teismui nagrinėti bylą.
Kaltinamasis, atvykęs į teismą, turi turėti pasisamdęs advokatą arba advokato padėjėją.

Jei tam tikram asmeniui reikia ginti savo interesus, jis teismui turi pateikti tokius dokumentus:
1 prašymą
2 pareiškimą
3 ieškininį pareiškimą.
Pvz: Tam tikras skolininkas yra skolingas už vertimo paslaugas 10 000 Lt. Jis turi rašyti supaprastinta tvarka pareiškimą, kuris turi tokius privalumus:
1) teismo išlaidos yra 50% mažesnės
2) teismo procesas, šiuo atveju, gali ir neivykti.
Teismas nustato ne mažiau 14-os ir ne daugiau 20-ies kalendorinių dienų terminą, per kurį užsakovas turi susipažinti su pareiškimu ir pateikti atsikirtimus. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes ir materialines išlaidas, priima sprendimą:
1) rašyti atsikirtimus
2) žmogus, suprasdamas, kad bus tikrai didelės išlaidos, įsipareigoja sumokėti tą sumą, kurios reikalauja ieškovas.
Byla yra baigiama sumokėjus reikiamą pinigų sumą ir byla yra nekeliama.
Jeigu asmuo, turėjęs sumokėti sumą ieškovui, jos nesumoka per pateiktą terminą, teisėjas šaukia teismo posėdį ir išsiunčia šalims šaukimus į teismo posėdį. Tada jau prašymas turi būti perrašytas į ieškininį pareiškimą. Teisėjas skiria teismo posėdį.

Teismo išlaidas sudaro:
1 žyminis mokestis
2 sumos, išmokėtos ekspertams, ekspertinėms įstaigoms
3 advokato/gynėjo išlaidos ( 5% kainos nuo ieškinio)
4 išlaidos, kurios yra susietos su liudytojų/ekspertų atvykimais
5 išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu
6 išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu
7 išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos skyrimu
8 kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos.
Teismo išlaidas visada apmoka pralaimėjusi šalis.

Toliau asmuo kreipiasi į teismą. Jis turi parašyti ieškininį pareiškimą. Ieškininiame pareiškime turi būti nurodyti šie dalykai:
1 teismas, į kurį jūs kreipiatės
2 proceso šalys: ieškovas, atsakovas ir liudytojai (jeigu jie yra žinomi teismui)
3 ieškinio kaina/suma
4 aplinkybės, kuriomis tas asmuo grindžia savo reikalavimus(tai faktinis ieškinio pagrindas)
5 įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą
6 advokato duomenys
7 pridedami dokumentai bei jų sąrašas

Parašius ieškininį pareiškimą yra skiriamas posėdis bei yra šaukiami asmenys, kurie turi dalyvauti posėdyje. Yra paskiriamas teisėjas, kuris atstovaus posėdžiui ir posėdžių sekretorė. Paruošiama bylos medžiaga teisėjui.
Iš pradžių pasisako ieškovas ir atsakovas. Tada visi liudytojai yra kviečiami duoti parodymus bei suteikti reikiamą informaciją teismui. Visi liudytojai, kurie pasisako, turi likti teismo posėdžių salėje. Prasideda teisminiai ginčai. Pasibaigus teisminiams ginčams, teisėjas arba teisėjų kolegija išeina į pasitarimų kambarį priimti reikiamą sprendimą. Jeigu byloje yra daug medžiagos, kuri buvo reikalinga tiriant byla, teismo sprendimas gali būti atidedamas iki 10 kalendorinių dienų. Paskelbus teismo sprendimą, prasideda vykdymo procesas. Jei ieškovas/atsakovas pareiškia skundą teismui dėl neteisingo sprendimo, procesas vėlgi gali būti atidedamas.

Darbo kodekso galiojimo reikšmė, paskirtis, ypatumai.

Darbo kodeksas reguliuoja įstatymus, kurie yra susiję su darbu. Šis kodeksas įsigalioja nuo 2003 m sausio 1 d.
Ateidami į darbą, nes turime sudaryti darbo sutartį. Turi būti mokami visi mokesčiai bei gaunamos kitos socialinės garantijos. Darbo sutartis gali būti nutraukiama. Ji gali būti nutraukiama pačio darbuotojo prašymu. Darbuotojas turi teisę nutraukti sutartį, pateikdamas darbdaviui prašymą dėl išėjimo iš darbo.
Darbdavys turi pilną teisę neatleisti darbuotojo dar 14 kalendorinių dienų nuo pateikto darbuotojo prašymo.
Niekas negali įpareigoti žmogaus dirbti. Darbuotojas gali išeiti iš darbo ir nepradirbęs tų 14 – os kalendorinių dienų nuo pareiškimo įteikimo, bet, tada jis negauna atlyginimo už visą išdirbtą terminą.

Darbdavys taip pat gali nutraukti sutartį ir atleisti darbuotoją jei:
1 yra mažinamas etatų skaičius įmonėje. Šiuo atveju, net jei ir darbuotojas atlieka darbą teisingai ir gerai, jis gali būti atleistas iš darbo. Bet darbininkas turi tam tikras garantijas:
1) jei jis/ji augina mažamečius vaikus, jam pranešama apie atleidimą iš darbo turi būti prieš 4 mėnesius
2) jei jis/ji neturi mažamečių vaikų, tada jam pranešama apie atleidimą iš darbo turi būti prieš 2 mėnesius.
Šis pranešimas apie atleidimą iš darbo turi būti įteikiamas raštu.
Darbuotojas taip pat turi teisę į išimtinę kompensaciją. Jeigu darbuotojas dirbo iki 1-erių metų, jis/ji gaus 2 mėnesių dydžio kompensaciją.
2 kai abi šalys draugiškai susitaria t.y. įvyksta šalių susitarimas. Tai reiškia, kad darbuotojui nereikės atidirbti 14 –os kalendorinių dienų, darbdaviui nereikės informuoti darbuotojo prieš 2/4 mėnesius.

Įstatymas neapriboja nei darbuotojo, nei darbdavio sąlygų.
Prieš išeinant iš darbo turi būti išmokamas atlyginimas (jeigu darbuotojas neišeina iš darbo neišdirbęs 14 –os kalendorinių dienų po pareiškimo gavimo, ir jeigu darbdavys praneša jam/jai apie etatų mažinimą prieš 2/4 mėnesius). Darbuotojas taip pat turi gauti darbo atlyginimą už savo nepanaudotas atostogas. Jeigu atlyginimas yra neišmokamas, tada yra skaičiuojami delspinigiai.

Didmeninio pirkimo/pardavimo sutartis.

Tai nėra visiškai nauja sandorio rūšis naująjiame Civiliniame Kodekse. Paprasčiausiai anksčiau ši sutartis buvo vadinama tiekimo sutartimi.

Pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja nustatytu laiku perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui nuosavybės teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.

Ši didmeninio pirkimo/pardavimo sutartis turi grupę tokių sąlygų:
Bendrosios sąlygos
Šiose sąlygose yra aptariama:
šalių įvardinimas.
pirkimo/pardavimo sutarties objektas. pvz: didmeninė knygų prekyba. Perkant knygas, kurios yra nuolat atnaujinamos, reikia įvardinti jų kiekį ir pavadinimus t.y. kokios tai knygos (kokios rūšies, kokie pavadinimai/autoriai ir tt). Knygos – tai specifinis objektas. Yra labai svarbus jų viršelis. Taip pat yra aptariama koks bus tikslus knygos apipavidalinimas(kietas ar minkštas viršelis).
sutarties kaina. Ji yra numatoma kaip bendra sandorio vertė civilinėje teisėje. Čia yra išskiriama vieneto kaina, gali būti numatomos nuolaidų taikymo sistemos (jūsų pasirinkimas; susitarimas su pardavėju).
prekių supakavimas, kaip jos bus pristatomos pirkėjui. Praktiniu aspektu suprantama, koks vienetų skaičius turi būti sudėtas į įpakavimą, koks turėtų būti pats įpakavimas.
pristatymo sąlygos. Labai svarbu yra aptarti, kaip pardavėjas nustatytas prekes patieks į jūsų nurodytą vietą, arba iš kur ir kokiu būdu pardavėjas pasiims prekes.
atsiskaitymas. Pardavėjas privalo patiekti prekes, pirkėjas privalo sumokėti už jas. Tai yra bendroji atsiskaitymo sąlygas.
šalių susitarimas dėl sutarties įsigaliojimo momento. Pvz: šalys susitaria, kad sutartis įsigalioja nuo 2 – osios šalies pasirašymo momento.
sutarties terminas. Pvz: sutarties terminas gali būti vieneri metai.

Specialiosios sąlygos.
Šiose sąlygose yra aptariama:
atsiskaitymų tvarkos išnagrinėjimas. Tai labai svarbus ir esminis dalykas. egzistuoja tokios atsiskaitymo rūšys:
1)išankstinė
2)atidėta
3)atsiskaitymas akredityvu ir tt.

Mes aptarsime atsiskaitymą akredityvu:

Atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir veikiantis mokėtojo prašymu bei nurodymu ar savo vardu, įsipareigoja sumokėti lėšų gavėjui arba akceptuoti ir apmokėti įsakomąjį vekselį,

išrašytą lėšų gavėjo; arba įgalioja kitą banką sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir suėjus mokėjimo terminui apmokėti įsakomąjį vekselį; arba įgalioja kitą banką pirkti dokumentus, jei pateikti dokumentai atitinka akredityvo sąlygas.
Kalbant apie atsiskaitymą akredityvu, tai yra labai patogus atsiskaitymo būdas, jeigu tam tikras asmuo turi dideles finansines galimybes t.y. jeigu jis/ji turi stambio mąsto įmonę, yra populiarus/i tarp stambių bendruomenių.
Taip vyksta atsiskaitymas akredityvu:
1) Pirkėjui yra atidaroma akredityvinė linija. Bankas garantuoja atsiskaitymą už tam tikrą subjektą. Yra sudaroma sutartis.
2) Pirkėjas suteikia raštišką patvirtinimą bankui. Bankas “permeta”/ perveda pinigų sumą į pardavėjo banko sąskaitą.
3) Pirkėjas už banko operacijas nemoka jokių banko mokesčių. Jei pirkėjas į pardavėjo banko sąskaita neperveda reikiamos pinigų sumos per 14 kalendorinių dienų, tada atsiranda kreditas, taigi tada jau yra skaičiuojamos labai dideles palūkanos, kurias pirkėjas turės sumokėti.
Taigi bankas garantuoja pardavėjui pinigus. Kai bankas perveda reikiamą pinigų sumą į pardavėjo sąskaitą, skaitoma, kad prekės jau yra apmokėtos.

Pateikiame atsiskaitymo akredityvu lentelę:

Bet yra ir mažesnių įmonių, todėl pirkimo/pardavimo sutartyje galioja ir dalinis atsiskaitymas iš anksto.
Pvz: pirkėjas per 5 kalendorines dienas nuo sutarties įsigaliojimo dienos įsipareigoja sumokėti 20 % sutarties kainos/sumos.
Kitas pvz: 20 % sutarties kainos pirkėjas įsipareigoja sumokėti šių metų birželio 7 d. (Visa tai nėra sietina su prekių realizavimu).
draudimas. Draudimo sutartimi viena šalis įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo sutartyje nurodyta tvarka. Tai labai aktualus dalykas, ypač pardavėjui, tuo atveju, jeigu pirkėjas neatsiskaitys/nesumokės visos sumos nustatytą dieną.

Taigi galime sudaryti sutartyje tokią sąlygą, kad pirkėjas už kiekvieną pavėluotą dieną turės mokėti delspinigius nuo faktiškai nesumokėtos pinigų sumos.
Pvz: už kiekvieną pavėluotą dieną pirkėjas įsipareigoja mokėti 0,02 % dydžio delspinigius nuo faktiškai nesumokėtos pinigų sumos.
nuolaidos taikymas faktiniam prekių kiekiui. Tai labai svarbi sąlyga pirkėjui. Tai reiškia, kad pardavėjas vėluodamas pristatyti prekes įsipareigoja taikyti 10% nuolaidą faktiniam prekių kiekiui.
prekių pristatymo tvarka. Prekės gali būti pristatomos ir dalimis, ir iš karto. Galime pateikti tokį prekių pristatymo dalimis pvz: pardavėjas įsipareigoja pateikti 1000 vienetų prekių iki 2003 gegužės 20 dienos.
prekių kokybiškumas. Labai svarbu, kad prekės būtų kokybiškos. Labai svarbus įpakavimas (bei jo pažeidimai), transportavimo sąlygos (grėsmė pakenkti prekei/ėms). Pvz: maisto prekės turi būti gabenamos šaldytuvuose; arba prekes pardavėjas įsipareigoja pateikti kartoninėse dėžėse po 50 vienetų.
pretenzijų nagrinėjimo tvarka. Kiekviena iš sutarties šalių turi pilną teisę pareikšti pretenzijas dėl netinkamai vykdomų arba iš viso nevykdomų sutarties sąlygų. Šią pretenziją viena šalis turi pareikšti kitai šaliai per nustatytą tam tikrą kalendorinių dienų skaičių nuo pretenzijos pagrindo atsiradimo/susidarymo momento. Tam tikra šalis, gavusi pretenziją, įsipareigoja raštu atsakyti per tam tikrą nustatytą kalendorinių dienų skaičių nuo pretenzijos gavimo dienos. Šlis, nepateikusi atsakymo į pareikštą pretenziją, pripažįsta pretenzijos buvimą (ši sąlyga yra numatoma pačioje pirkimo/pardavimo sutartyje).
prekių priėmimo tvarka. Turi būti raštiškas patvirtinimas, kad prekes yra pristatytos pirkėjui. Pvz: pirkėjas įsipareigoja priimti prekes per 5 valandas nuo prekių pristatymo momento.
Sandorio/sutarties nutraukimas prieš terminą. Būna ir tokių atvejų, kad tam tikras asmuo nori nutraukti sandorį anksčiau. Galite nutraukti sandorį nesant jokiai blogybei, o tiesiog susitarimo būdu t.y. kai šalys tarpusavyje susitaria.

Tada, vienai iš šalių pageidaujant, nutraukti sutartį prieš nustatytą terminą, ta šalis įsipareigoja prieš vieną mėnesį raštu informuoti kitą šalį bei atlikti/įvykdyti faktiniam terminui tenkančias sutarties sąlygas. Pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį prieš terminą jei:
jei pardavėjas vėluoja pristatyti prekes daugiau nei yra nustatytas terminas
jei pardavėjas pristato nekokybiškas prekes ir jų nepakeičia tinkamomis per nustatytą terminą.

Pardavėjas turi teisę nutraukti sutartį prieš terminą jei:
1) jei pirkėjas neatsiskaito
2) jei pirkėjas vėluoja atsiskaityti per nurodytą terminą.

Papildomos sąlygos.
Šiose sąlygose yra aptariama:
šalies atleidimas nuo prievolės kitai šaliai. Šalis yra atleidžiama nuo prievolės įvykdymo kitai šaliai, jeigu to padaryti negali dėl atsiradusių nenugalimų (force majeure) jėgos aplinkybių. Pvz: prekes iškrauti pavojinga dėl stipraus vėjo pajūryje.
prievolės tęsimas kitai šaliai pasibaigus nenugalimoms aplinkybėms. Kai pasibaigia nenugalimos aplinkybės, tada vien šalis vėl privalo vykdyti savo prievolę kitai šaliai.

ginčų nagrinėjimo tvarka. Ginčai tarp šalių yra sprendžiami derybomis jūsų pasirinktos valstybės nustatymo tvarka, jeigu šalys negali susitarti. Pvz: sutartis yra surašyta iš 2 arba 3 punktų lietuvių ir anglų kalbomis. Taigi ginčų nagrinėjimo tvarka pirmenybė bus teikiama lietuvių kalba surašytam tekstui.
sutarties sąlygų keitimas, papildymas, panaikinimas abiejų šalių raštišku susitarimu. Sutarties sąlygos gali būti keičiamos, papildomos arba panaikinamos, jeigu abi šalys raštiškai susitaria.

Baudžiamojo proceso kodeksas, V skyrius/ Liudytojai, ekspertai, specialistai.

1. Liudytojai.
Liudytoju gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokias nors bylą liečiančias aplinkybes. BPK neapibrėžia liudytojo amžiaus ribos; tai gali būti ir mažamečiai vaikai, ir gilios senatvės sulaukę asmenys, jei jie sugeba suvokti bylai svarbius reiškinius ir duoti apie juos teisingus parodymus. Liudytojas duoda parodymus apie tokius įvykius ar faktus, kuriuos jis tiesiogiai matė ar kitaip suvokė.

Negali liudytojo parodymai būti pagrįsti žiniomis, kurių šalinis nežinomas.
1.1. Liudytojais gali būti:
· Asmenys, kuriems yra žinomos nustatytinos aplinkybės pagal jų tarnybines ir kitas pareigas (policijos ir kitų kvotos įstaigų darbuotojai, revizoriai ir kontrolieriai, specialistai).
· Ne tik Lietuvos Respublikos (LR) piliečiai, bet ir asmenys be pilietybės, užsieniečiai, laikinai esantys LR teritorijoje.
· Įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo šeimos nariai ar artimi giminaičiai, bet tik jiems sutikus.
1.2. Liudytojais negali būti:
· kaltinamojo gynėjas – apie bylos aplinkybes, kurias jis sužinojo atlikdamas gynėjo pareigas.
· Asmuo, kuris dėl fizinių ar psichinių savo trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės reiškinių ir duoti apie juos teisingų parodymų.
· Teisėjas – apie teismo pasitarimų kambario paslaptį
· Dvasininkas – dėl to, kas jam buvo patikėta per išpažintį.
1.3 Liudytojo pareigos:
· Liudytojas privalo atvykti šaukime nurodytu laiku, neatvykus be svarbios priežasties, gali būti nubaustas iki 30 minimalių gyvenimo lygių dydžio bauda arba areštu iki 1 mėnesio.
· Duoti teisingus parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes, už melagingus parodymus baudžiamojon atsakomybėn traukiamas bendra tvarka.
· Laikytis bendros procesinės tvarkos, nepagarsinti parengtinio tyrimo duomenų tais atvejais, kai ikiteisminio proceso pareigūnai ar prokuroras apie tai įspėja liudytoją
1.4 Liudytojo teisės ir atsakomybė:
· Susipažinti su savo parodymų protokolų įrašais
· Ikiteisminio proceso pareigūnams leidus, pačiam surašyti savo parodymus
· Padaryti pakeitimus ir pataisas tardytojo ar kvotėjo surašytame apklausos protokolo tekste
· Gauti turėtų išlaidų atlyginimą, einant liudytojo pareigas
· Nemokantis lietuvių kalbos liudytojas apklausos metu nemokamai naudojasi vertėjo paslaugomis.

2. Ekspertai.
Ekspertu gali būti asmuo, turintis reikiamas žinias specialiais klausimais, kylančiais baudžiamosios bylos procese.
Ekspertus skiria ikiteisminio proceso pareigūnas, tardytojas, prokuroras ir teismas.
Ekspertas duoda išvadą savo vardu ir pats atsako už savo duotą išvadą. Esant reikalui, byloje gali būti skiriami keli ekspertai.
2.1. Eksperto pareigos ir atsakomybė:
· Ekspertu šaukiamas asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais.
· Jei ekspertas be svarbios priežasties neatvyksta arba be teisėto pagrindo atsisako atlikti savo pareigas, gali būti nubaustas iki 30 minimalių gyvenimo lygių dydžio bauda arba areštu iki 1 mėnesio.
· Už melagingos išvados pateikimą ekspertas atsako pagal LR baudžiamojo kodekso 293 straipsnį (laisvės atėmimas iki 2 metų su bauda ar be jos arba bauda; iš savanaudiškų paskatų ar dirbtinai sudarant įrodymus – laisvės atėmimas nuo 1 iki 4 metų su bauda arba be jos).
· Ekspertas privalo išsaugoti jam pateiktus tyrimo objektus.

2.2. Eksperto teisės:
· Susipažinti su bylos medžiaga, susijusią su ekspertizės dalyku
· Prašyti pateikti papildomą medžiagą, reikalingą išvadai padaryti
· Dalyvauti su ekspertizės dalyku susijusius tyrimo veiksmus ir nagrinėjant bylą teisme
· Ekspertas gali atsisakyti duoti išvadą, kai pateikti klausimai nepriklauso kompetencijai, arba nepakanka medžiagos išvadai padaryti.

3. Specialistai.

Specialistas – tai turintis specialių žinių ir įgūdžių, pakviestas dalyvauti byloje asmuo. Atliekant parengtinį tardymą byloje, tardytojas gali susidurti su specifiniais klausimais, kuriems išspręsti jis gali pasinaudoti specialisto žiniomis (pvz: atliekant apžiūrą, poėmį, kratą, tardymo eksperimentą, apklausiant nepilnametį ir kt). Specialistas paprastai yra tardytojo pagalbininkas.
Specialistas turi būti kompetetingas (gabumus ir įgūdžius tikrina tardytojas).
3.1 Specialisto pareigos ir atsakomybė:
· Šaukiamas atvykti ir dalyvauti, atliekant tardymo veiksmą, ir naudodamasis savo specialiomis žiniomis bei įgūdžiais, padėti tardytojui surasti, įtvirtinti ir paimti įrodymus.
· Duoti paaiškinimus dėl atliekamų savo veiksmų ir specialių klausimų, kylančių atliekant tyrimo veiksmą.
· Jei specialistas neatvyksta be svarbios priežasties arba be teisėto pagrindo atsisako atlikti savo pareigas, gali būti nubaustas iki 30 minimalių gyvenimo lygių dydžio bauda arba areštu iki 1 mėnesio.
· Už žinomai melagingą paaiškinimą specialistas atsako išvados pagal LR baudžiamojo kodekso 293 straipsnį (laisvės atėmimas iki 2 metų su bauda ar be jos arba bauda; iš savanaudiškų paskatų ar dirbtinai sudarant įrodymus – laisvės atėmimas nuo 1 iki 4 metų su bauda ar be jos).

3.2. Specialisto teisės:
· Turi teisę daryti įrašytinus į protokolą pareiškimus, susijusius su įrodymų suradimu, įtvirtinimu ir poėmiu.

4. Skirtumai tarp eksperto ir specialisto.
· Specialistas, skirtingai nuo eksperto, yra tik tardytojo bei teismo pagalbininkas, jo konsultantas, ir jis nedaro specialaus tyrimo bei neduoda specialios rašytinės išvados.
· Skirtingai nuo eksperto specialisto tardytojas gali ir nekviesti, jeigu jis pats turi specialių žinių, atitinkamų mokslinių – techninių priemonių ir moka jomis naudotis.
· Ekspertizės tyrimų procesas ir rezultatai aprašomi ekspertizės akte, kuris turi įrodymų šaltinio reikšmę. Specialisto nuomonė tokios procesinės įrodomosios reikšmės neturi. Ji yra tik konsultacinio pobūdžio.

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusibengimai žmogaus seksualinio ap.dat
??????????????????????????????????????????????????

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui. Šmeižimas ir įžeidimas.

Konstitucijos 21 –as straipsnis teigia, kad žmogus/asmuo yra neliečiamas ir, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Vadinasi, valstybė ir įstatymai saugo žmogaus garbę ir orumą, ir žmogus turi teisę į garbės ir orumo gynimą, įskaitant ir baudžiamąja tvarka.
Baudžiamasis kodeksas nustato dvi nusikaltimų žmogaus garbei ir orumui rūšis – šmeižimą (154 straipsnis) ir įžeidimą (155 straipsnis).
Garbė ir orumas yra glaudžiai susijusios žmogaus vertybės, pažeidžiamos tiek šmeižimu, tiek įžeidimu. Garbė ir orumas yra dorovės sferos kategorijos, apibūdinančios ir kitų žmonių požiūrį į individą, jų vertinimą, ir paties žmogaus požiūrį į save, savęs vertinimą.
Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas.
Garbė todėl, kad ji pirmiausia yra siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų individą – jo padėtį visuomenėje, gabumus, sugebėjimus, darbštumą, padorumą, moralumą ir tt. Orumas siejamas su tuo, kaip pats žmogus save vertina jo paties požiūriu į save.
Šmeižimu skleidžiamos žinios turi būti melagingos, prasimanytos ir žeminančios. Šmeižimas – tai tyčinis nusikaltimas. Šmeižimo atveju nukentėjęs žmogus yra žeminamas kitų žmonių akyse, o tai, žinoma, pažeidžia ir jo orumą.
Įžeidimu yra kėsinamasi į žmogaus garbę ir orumą. Nukentėjusiuoju gali būti kiekvienas žmogus, apie kurį neigiamai ir nepadoriai atsiliepiama arba kuris yra pažeminamas veiksmu. Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas arba užgaulus veiksmas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse. Ar įvertintas veiksmas yra įžeidžiantis, sprendžia pats nukentėjusysis. Įžeidimas žodžiu ir raštu nuo šmeižimo atskiriamas tuo, kad šiuo atveju nenurodomi faktai, įvykiai, poelgiai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį,o neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes ir būdą. Be to, įžeidimo atveju neturi reikšmės, ar šis vertinimas yra pagrįstas, ar ne, ar atitinka tiesą, ar jos neatitinka. Įžeidimas veiksmu visada yra padaromas užgaulia forma (tai antausis, spjūvis, nepadorūs gestai). Įžeidimas gali būti viešas t.y. padarytas kitų žmonių akivaizdoje,ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bei kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos.
Tiek už šmeižimą, tiek už įžeidimą asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ir jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Nusikaltimai žmogaus gyvybei.

Tai 17 skyrius, kuriame objektas yra žmogaus gyvybė arba pats žmogus, o subjektas taipogi yra žmogus. Bausmių sudėtingumas šiame skyriuje yra priklausomas nuo nusikaltimo sunkumo.
129 straipsnis.
Nužudymas, kuris susideda iš dviejų skyrių/dalių. Pirmoje dalyje nusikaltimas yra nužudymas, už kurį baudžiama laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų. 2 dalyje yra išvardinta 12 aplinkybių, kurios lemia bausmės sudėtingumą ir priklausomai nuo to baudžiamas subjektas gali būti baudžiamas nuo 5 iki 10 metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
130 straipsnis.
Nužudymas labai susijaudinus, už kurį baudžiama laisvės atėmimu iki 6 metų. Kadangi bausmė už šį nusikaltimą yra mažesnė nei 129 straipsnyje, mano nuomone susijaudinimas čia traktuojamas kaip lengvinanti aplinkybė.
131 straipsnis.
Naujagimio nužudymas. Šiame straipsnyje objektas yra naujagimis, o subjektas yra motina. Už šį nusikaltimą baudžiame areštu arba laisvės atėmimu iki 5 metų. Bausmė nėra didelė, kadangi pogimdyminė būsena yra lengvinanti aplinkybė.
132 straipsnis.
Neatsargus gyvybės atėmimas. Šis straipsnis susideda iš keturių dalių. Kiekviena dalis turi skirtingą bausmę ir skiriasi nusikaltimų sudėtingumu. Pirmoje dalyje žmogus yra baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Bausmė nėra didelė, kadangi žmogus nusikaltimą įvykdė netyčia. Tai yra lengvinanti aplinkybė. Jei gyvybė yra atimam dviems žmonėms žmogus yra baudžiamas laisvės atėmimu iki 6 metų. Ketvirtoje straipsnio dalyje nėra numatyta bausmės, nes juridinis asmuo negali būti konkrečiai įkalintas, areštuotas.
133 straipsnis.
Sukurstymas nusižudyti arba pavedimas prie savižudybės. Asmuo padaręs šį nusikaltimą yra baudžiamas laisvės apribojimu, areštu, arba laisvės atėmimu iki 4 metų. Mano nuomone, bausmė už šį nusikaltimą turėtų būti didesnė.
134 straipsnis.
Padėjimas nusižudyti už kurį asmuo yra baudžiamas tuo, kad neturės teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Taip pat jis bus baudžiamas viešaisiais darbais arba areštu arba laisvės atėmimu iki 4 metų.

NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI

Šių nusikaltimų objektas yra žmogaus laisvė, t.y. laisvė pasirinkti, kaip elgtis, įskaitant ir laisvę pasirinkti savo buvimo vietą. Nukentėjusiuoju gali būti bet kuris žmogus, įskaitant mažametį, neveiksnų, nepakaltinamą asmenį, kuris laisvės gali ir neturėti arba nesuvokti, tačiau tada kaltininkas objektyviai disponuoja žmogumi kaip daiktu arba pažeidžia tėvų, globėjų teisę lemti nukentėjusiojo poelgius bei jo buvimo vietą.
Šie nusikaltimai padaromi aktyviais veiksmais tiesiogine tyčia.
Nusikaltimų žmogaus laisvei subjektu pripažįstamas bet kuris pakaltinamas 16 metų asmuo. Kai nusikaltimą padaro valstybės pareigūnas, tarnautojas, pasinaudodamas savo tarnybos padėtimi, laikoma, kad ši veika yra ne nusikaltimas žmogaus laisvei, bet nusikaltimas valstybės tarnybai – piktnaudžiavimas tarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimas, tarnybos pareigų neatlikimas.
146 straipsnis. Neteisėtas laisvės atėmimas
Neteisėtas laisvės atėmimas baudžiamas bauda arba areštu arba laisvės atėmimu iki 5 metų.
Šis nusikaltimas apima atvejus, kai žmogus prieš savo valią yra sulaikomas jo buvimo vietoje, fiziškai suvaržant jo laisvę, net jei ir nebuvo jo kaip įkaito pagrobimo požymių. Tačiau pasitaiko ir brutalių žmogaus grobimo atvejų, kai panaudojamas fizinis ar psichinis smurtas, arba apgaulė. Tuomet atitinkamai taikomos griežtesnės bausmės. Neteisėtu laisvės atėmimu laikoma tokia veika, kuri apriboja žmogaus laisvę ilgiau nei 48 valandoms. Skiriant bausmę, įtakos gali turėti laisvės atėmimo būdas, trukmė, laikymo sąlygos.

Reikia patikslinti, jog esant įstatymo nustatytoms būtinosios ginties, profesinės pareigos įstatymo vykdymo, būtinojo reikalingumo bei nusikaltėlio sulaikymo sąlygomis, laisvės atėmimas yra teisėtas.
Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Motyvai įvairūs: kerštas, pavydas, turto prievartavimas; o taip pat – siekiant žmogui padaryti gera, pamokyti, sulaikyti nuo suklydimo (jei tai nėra būtinasis reikalingumas).
Nusikaltimo objektu gali būti asmuo, turintis 14 metų.
Subjektu gali būti privatus asmuo, turintis 16 metų, taip pat pareigūnas, veikęs kaip privatus asmuo.
Išskiriama trečioji šio straipsnio dalis: neteisėtas žmogaus uždarymas į psichiatrijos ligoninę. Šiuo atveju nusikaltimo objektas – žmogaus, nesergančio psichikos liga, laisvė. Žmogaus, kad ir sergančio psichikos liga, negalima laikyti psichiatrijos ligoninėje be jo ar jo globėjų, atstovų sutikimo. Išimtinais atvejais, kai asmuo yra pavojingas sau ar aplinkiniams, tai galima padaryti ir be sutikimo, tačiau tik teismo sprendimu nustatyta tvarka. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir tęsiasi visą laiką – nuo hospitalizavimo pradžios iki laikymo ligoninėje pabaigos. Jeigu hospitalizuodama per klaidą ar dėl neteisingos diagnozės – inkriminuoti negalima. Subjektu gali būti bet kuris pakaltinamas 16 metų asmuo. Juo gali būti privatūs asmenys, nukentėjusiojo giminaičiai, globėjai, gydytojai psichiatrai, kurie inicijavo, dalyvavo ar neteisėtai uždarė asmenį į gydymo įstaigą.
147 straipsnis. Prekyba žmonėmis
Asmens pardavimas, pirkimas, perleidimas, įgijimas, turint tikslą jį seksualiai išnaudoti, priversti užsiimti prostitucija arba gauti materialinės ar asmeninės naudos, baudžiamas laisvės atėmimu iki 8 metų.
Žmogaus pardavimas ar pirkimas visada yra neteisėtas. Asmens perleidimas ar įgijimas už skolą, mainais, už paslaugą, kaip dovaną ar pralošiant taip pat laikoma neteisėta veika.
Nusikaltimo objektas – žmogaus laisvė. Nukentėjusiuoju gali būti bet kurios lyties ir amžiaus asmuo (dažniausiai pasitaiko jaunos moterys ir paauglės; bet nukenčia ir vaikai, paaugliai bei vyrai).
Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, nes subjektas sąmoningai siekia parduoti ar kitaip neteisėtai perleisti kitą žmogų.
148 straipsnis. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas
Reikalavimas atlikti neteisėtus veiksmus ar bandymas sulaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo panaudojant prieš asmenį psichinę prievartą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų.
Varžyti asmens teisę pasirinkti, kaip elgtis, reiškia prieš savo valią paklusti kaltininko nurodymui ar grasinimui ir padaryti nusikaltimą, administracinį teisinį pažeidimą ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų (pvz. liudijimo).
Objektas – žmogaus laisvė.
Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Subjektu gali būti bet kuris pakaltinamas 16 metų asmuo.
Pabrėžiama, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tada, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

3 Nusikaltimai žmogaus sveikatai.

135 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas.
Pagal šio straipsnio pirmąją dalį asmuo, sužalojęs ar susargdinęs žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gręsiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.
Pvz: Subjektas chirurgui smarkiai sužaloja rankas. Dėl to objektas negali tęsti profesinės karjeros, reikalaujančios ypatingo pirštų miklumo.

Pagal šio straipsnio antrąją dalį, jeigu subjektas sunkiai sužalojo ar susargdino objektą esant šioms kvalifikuojančioms aplinkybėms: 1) mažametį; 2) bejėgiškos būklės žmogų; 3) savo motiną, tėvą, vaiką; 4) nėščią moterį; 5) du ar daugiau žmonių; 6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai; 7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; 8) dėl chuliganiškų paskatų; 9) dėl savanaudiškų paskatų; 10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; 11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; 12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui; baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.
136 straipsnis. Sunk

Leave a Comment