Transcendentalinės idėjos I.Kant’o filosofijoje
1.Įvadas
“Grynojo proto kritikoje” svarstydamas pažinimo galimybės klausimą, I.Kant’as kalba apie transcendentalines idėjas, kurios, anot I.Kant’o, yra visos metafizikos tyrimų objektas. Tos idėjos yra trys – Dievas, laisvė ir nemirtingumas. Be to, antroji sąvoka, susijusi su pirmąja, turi vesti prie trečiosios, kaip savo būtinos išvados. Visos jos reikalingos mokslui ne dėl gamtos mokslo tikslų, bet kad išeitų už gamtos ribų.(1,290). Šių idėjų įžvelgimas teologiją, moralę ir religiją – aukščiausius mūsų egzistavimo tikslus – padarytų priklausomas tik nuo spekuliatyvaus proto sugebėjimo ir nieko kito. Kaip žinia, toje pačioje “Grynojo proto kritikoje” I.Kant’as pripažįsta, kad spekuliatyvusis protas nepajėgus jų pažinti ir kaip pavyzdį pateikia grynojo proto antinomijas, kurios gan akivaizdžiai rodo, kad šių idėjų mokslinis-loginis tyrimas gali vesti prie viena kitai prieštaraujančių išvadų. Anot I.Kant’o, transcendentalinių idėjų, o tuo pačiu ir visos metafizikos, pažinti neįmanoma, nes trūksta stebinio. Taigi transcendentalinės idėjos eliminuojamos iš spekuliatyviojo proto srities ir perkeliamos į praktinio proto sritį. Būtent čia I.Kant’as ir skleidžia savąją transcendentalinių idėjų teoriją.
2. Laisvė
Laisvė yra vienintelė transcendentalinė idėja, aptariama grynojo praktinio proto analitikoje. Jau “Grynojo proto kritikoje“ laisvę I.Kant’as nedviprasmiškai sieja su morale, tad galima būtų tikėtis, kad laisvės sąvoka bus kertinė sąvoka I.Kant’o etikos teorijoje. Iš pirmo žvilgnio šis tikėjimas nėra išpildomas, nes, priešingai nei tikėtasi, didžiausias dėmesys skiriamas ne laisvei, o, atrodytų, jos priešingybei – pareigai. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Gilinantis aiškėja, kad laisvė yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus ir apskritai kiekvienos protingos jutimais suvokiamos būtybės gyvenime ir kad jai skirtas įspūdingas ir iš tiesų reikšmingas vaidmuo moraliniuose sprendiniuose.
I.Kant’as pateikia net keletą laisvės apibrėžimų: ji yra ir polinkių apribojimas savojo dėsnio laikymosi sąlyga (2,98), ir sugebėjimas su nepalenkiama nuostata laikytis moralės dėsnio (2,140), ir valios nepriklausomybė nuo jokio kito dėsnio, išskyrus moralės dėsnį (2,114). Į akis krenta mažų mažiausiai du dalykai: tai (1) dviplanis ir tuo pačiu ganėtinai dviprasmiškas laisvės pobūdis bei (2) praktinis-instrumentinis laisvės pobūdis.
(1)Minėtas dviplaniškumas ar dviprasmybė randasi iš to, kad laisvė I.Kant’ui yra ir valios nepriklausomybė nuo jokio kito dėsnio, išskyrus moralės dėsnį, ir nepriklausomybė nuo polinkių, t.y. gamtinio priežastingumo. Tačiau geriau įsigilinus matyti, kad čia kalbama apie tą patį dalyką – juk nepriklausomybė nuo jokių kitų dėsnių, išskyrus moralės dėsnį, reiškia ir nepriklausomybę nuo gamtinių dėsnių (priežastingumo), t.y. nepriklausomybę nuo polinkių. Taigi dvilypumo, kuris iš pradžių mums krito į akis, nėra. Geriausiu atveju tai tik dvi to pačio dalyko pusės. Tad belieka tik stebėtis su kokiu paraližuojančiu nuoseklumu I.Kant’as skleidžia savąją laisvės sampratą ir apskritai etikos teoriją.
(2)Kitas dalykas, kuris iškart krenta į akis, gilinantis į I.Kant’o pateiktus laisvės apibrėžimus, yra funkcinis laisvės apibrėžimas (ar interpretavimas). Laisvė yra atsiribojimas nuo polinkių ir tuo pačiu nepriklausomybė nuo gamtos dėsnių. Taigi laisvė atlieka gana konkretų ir apčiuopiamą vaidmenį – žmogus gali vadintis laisvu tik tada, kai jis yra nepriklausomas nuo savo polinkių. Paprastas individas (asmuo) yra visada priklausomas nuo savo aistrų, jausmų ir polinkių; jis vis dar gamtinio priežastingumo priklausomybėje. Tačiau galima išsiveržti iš šios priklausomybės – tada iš priklausomo tampama laisvu, iš asmens – asmenybe.
Dar vienas laisvės aspektas ir galbūt pats svarbiausias – pasirinkimo galimybė. Kad ir kiek I.Kant’as bekalbėtų apie pareigą elgtis pagal moralės dėsnį, jis vis tiek neeliminuoja laisvės. Žmogus turi elgtis pagal moralės dėsnį sąmoningai ir savo noru, tik tokiu atveju elgesys gali pretenduoti būti pavadintas moraliu. I.Kant’as puikiai pastebi, kad elgesys gali būti vertinamas tik tada, kai jis atliekamas savo valia. Jeigu nebūtų pasirinkimo laisvės, nebūtų ir etikos (kam spręsti, ar poelgis moralus, jei nėra šio poelgio alternatyvos?). Taigi vietoj objektyvaus gauname subjektyvųjį būtinumą, vietoj pareigos elgtis pagal pareigą– poreikį elgtis pagal pareigą. Taigi galų gale aiškėja, kad laisvės samprata iš tiesų yra viena kertinių I.Kant’o etikoje, ir jis iš tiesų nuostabiai nuosekliai vykdo savo metafizinį planą.
Likusios dvi transcendentalinės idėjos aptariamos jau ne grynojo praktinio proto analitikoje, bet dialektikoje. Tuo pačiu I.Kant’as tarsi atsisako pateikti kokį nors objektyvų loginį šių idėjų išvedimą, o tik postuluoja, kad turi egzistuoti sielos nemirtingumas, turi egzistuoti Dievas, turi egzistuoti laisvë (pgl.2,156). Beje, netgi ir dialektikoje I.Kantas siūlo laisvę kaip postulatą, taip, matyt, siekdamas išsaugoti tam tikrą nuoseklumą. Tačiau iš tiesų tik nemirtingumas ir Dievo buvimas yra reikalingi postulavimo. Taigi pirmasis iš jų yra