Transcendentalinės idėjos I.Kant’o filosofijoje

Transcendentalinės idėjos I.Kant’o filosofijoje

1.Įvadas

“Grynojo proto kritikoje” svarstydamas pažinimo galimybės klausimą, I.Kant’as kalba apie transcendentalines idėjas, kurios, anot I.Kant’o, yra visos metafizikos tyrimų objektas. Tos idėjos yra trys – Dievas, laisvė ir nemirtingumas. Be to, antroji sąvoka, susijusi su pirmąja, turi vesti prie trečiosios, kaip savo būtinos išvados. Visos jos reikalingos mokslui ne dėl gamtos mokslo tikslų, bet kad išeitų už gamtos ribų.(1,290). Šių idėjų įžvelgimas teologiją, moralę ir religiją – aukščiausius mūsų egzistavimo tikslus – padarytų priklausomas tik nuo spekuliatyvaus proto sugebėjimo ir niieko kito. Kaip žinia, toje pačioje “Grynojo proto kritikoje” I.Kant’as pripažįsta, kad spekuliatyvusis protas nepajėgus jų pažinti ir kaip pavyzdį pateikia grynojo proto antinomijas, kurios gan akivaizdžiai rodo, kad šių idėjų mokslinis-loginis tyrimas gali vesti prie viena kitai prieštaraujančių išvadų. Anot I.Kant’o, transcendentalinių idėjų, o tuo pačiu ir visos metafizikos, pažinti neįmanoma, nes trūksta stebinio. Taigi transcendentalinės idėjos eliminuojamos iš spekuliatyviojo proto srities ir perkeliamos į praktinio proto sritį. Būtent čia I.Kant’as ir skleidžia savąją transcendentalinių idėjų teoriją.

2. Laisvė

Laisvė yra vienintelė trranscendentalinė idėja, aptariama grynojo praktinio proto analitikoje. Jau “Grynojo proto kritikoje“ laisvę I.Kant’as nedviprasmiškai sieja su morale, tad galima būtų tikėtis, kad laisvės sąvoka bus kertinė sąvoka I.Kant’o etikos teorijoje. Iš pirmo žvilgnio šis tikėjimas nėra išpildomas, nes, priešingai nei ti

ikėtasi, didžiausias dėmesys skiriamas ne laisvei, o, atrodytų, jos priešingybei – pareigai. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Gilinantis aiškėja, kad laisvė yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus ir apskritai kiekvienos protingos jutimais suvokiamos būtybės gyvenime ir kad jai skirtas įspūdingas ir iš tiesų reikšmingas vaidmuo moraliniuose sprendiniuose.
I.Kant’as pateikia net keletą laisvės apibrėžimų: ji yra ir polinkių apribojimas savojo dėsnio laikymosi sąlyga (2,98), ir sugebėjimas su nepalenkiama nuostata laikytis moralės dėsnio (2,140), ir valios nepriklausomybė nuo jokio kito dėsnio, išskyrus moralės dėsnį (2,114). Į akis krenta mažų mažiausiai du dalykai: tai (1) dviplanis ir tuo pačiu ganėtinai dviprasmiškas laisvės pobūdis bei (2) praktinis-instrumentinis laisvės pobūdis.
(1)Minėtas dviplaniškumas ar dviprasmybė randasi iš to, kad laisvė I.Kant’ui yra ir valios nepriklausomybė nuo jokio kito dėsnio, išskyrus moralės dėsnį, ir neepriklausomybė nuo polinkių, t.y. gamtinio priežastingumo. Tačiau geriau įsigilinus matyti, kad čia kalbama apie tą patį dalyką – juk nepriklausomybė nuo jokių kitų dėsnių, išskyrus moralės dėsnį, reiškia ir nepriklausomybę nuo gamtinių dėsnių (priežastingumo), t.y. nepriklausomybę nuo polinkių. Taigi dvilypumo, kuris iš pradžių mums krito į akis, nėra. Geriausiu atveju tai tik dvi to pačio dalyko pusės. Tad belieka tik stebėtis su kokiu paraližuojančiu nuoseklumu I.Kant’as skleidžia savąją laisvės sampratą ir apskritai etikos teoriją.
(2)Kitas dalykas, kuris iškart krenta į akis, gilinantis į I.Kant’o pa
ateiktus laisvės apibrėžimus, yra funkcinis laisvės apibrėžimas (ar interpretavimas). Laisvė yra atsiribojimas nuo polinkių ir tuo pačiu nepriklausomybė nuo gamtos dėsnių. Taigi laisvė atlieka gana konkretų ir apčiuopiamą vaidmenį – žmogus gali vadintis laisvu tik tada, kai jis yra nepriklausomas nuo savo polinkių. Paprastas individas (asmuo) yra visada priklausomas nuo savo aistrų, jausmų ir polinkių; jis vis dar gamtinio priežastingumo priklausomybėje. Tačiau galima išsiveržti iš šios priklausomybės – tada iš priklausomo tampama laisvu, iš asmens – asmenybe.
Dar vienas laisvės aspektas ir galbūt pats svarbiausias – pasirinkimo galimybė. Kad ir kiek I.Kant’as bekalbėtų apie pareigą elgtis pagal moralės dėsnį, jis vis tiek neeliminuoja laisvės. Žmogus turi elgtis pagal moralės dėsnį sąmoningai ir savo noru, tik tokiu atveju elgesys gali pretenduoti būti pavadintas moraliu. I.Kant’as puikiai pastebi, kad elgesys gali būti vertinamas tik tada, kai jis atliekamas savo valia. Jeigu nebūtų pasirinkimo laisvės, nebūtų ir etikos (kam spręsti, ar poelgis moralus, jei nėra šio poelgio alternatyvos?). Taigi vietoj objektyvaus gauname subjektyvųjį būtinumą, vietoj pareigos elgtis pagal pareigą– poreikį elgtis pagal pareigą. Taigi galų gale aiškėja, kad laisvės samprata iš tiesų yra viena kertinių I.Kant’o etikoje, ir jis iš tiesų nuostabiai nuosekliai vykdo savo metafizinį planą.

* * * * *

Likusios dvi transcendentalinės idėjos aptariamos jau ne grynojo praktinio proto an

nalitikoje, bet dialektikoje. Tuo pačiu I.Kant’as tarsi atsisako pateikti kokį nors objektyvų loginį šių idėjų išvedimą, o tik postuluoja, kad turi egzistuoti sielos nemirtingumas, turi egzistuoti Dievas, turi egzistuoti laisvë (pgl.2,156). Beje, netgi ir dialektikoje I.Kantas siūlo laisvę kaip postulatą, taip, matyt, siekdamas išsaugoti tam tikrą nuoseklumą. Tačiau iš tiesų tik nemirtingumas ir Dievo buvimas yra reikalingi postulavimo. Taigi pirmasis iš jų yra

3.Nemirtingumas

Sielos nemirtingumo idėja, skirtingai nei laisvės idėja, yra ne moralės dėsnio sąlyga, bet vien tik grynojo praktinio proto taikymo sąlyga. Kaip teigia I.Kant’as, šie postulatai (ir Dievo buvimo taip pat) yra tik prielaidos ir būtinai praktiniu atžvilgiu.
Pirmoji sąlyga pasiekti aukščiausiajam gėriui yra visiškas nuostatos ir moralės dėsnio atitikimas. I.Kant’as konstatuoja, kad toks visapusiškas atitikimas yra šventumas – tobulybė, nepasiekiama nei vienai jutimais suvokiamai protingai būtybei (pgl.2,145). Kadangi visgi toks atitikimas yra praktiškai būtinas, tai ją galime tik postuluoti kaip įmanomą progrese, besitęsiančiame į begalybę. Toks begalinis progresas galimas tik tariant ir tos būtybės į begalybę nusitęsiantį egzistavimą. Vadinasi, būtina aukščiausiojo gėrio sąlyga – dorovės subjekto (ar jo sielos) nemirtingumas. Svarbu pastebėti, kad vis tik taip ir lieka neapibrėžta, kas tai yra siela, nors ši sąvoka vartojama gan plačiai. Kitas, jau minëtas dalykas, yra tai, kad deja, tai tėra postulatas, nes em

mpiriškai patikrinti šio teiginio neįmanoma – siela nėra stebinys. Bet kokiu atveju, anot I.Kant’o, taip yra patenkinama pirmoji ir svarbesnioji aukščiausiojo gėrio dalis – dorovė.

4.Dievas

Dievo egzistavimas postuluojamas tenkinant antrąją aukščiausiojo gėrio dalį – laimę. Etika (tuo pačiu ir dorovė), anot Kant’o, nesiūlo laimės, nes laimė, būdama kiekvienam individuali, negali determinuoti valios, taigi ir pačios etikos. Etika – tai tik teorija, kaip mes turime tapti verti laimės. Kuo žmogus dorovingesnis, tuo labiau jis nusipelno laimės. ”Didžiausia laimė įsivaizduojama tiksliai proporcingai susijusi su didžiausiu doroviniu tobulumu.”(2,153) Pačios laimės viltį mums gali suteikti tik kažkas, kas yra visos gamtos ir mūsų prigimties priežastis, t.y. Dievas. I.Kant’as išskiria du aukščiausiuosius gėrius – pradinį (Dievas) ir išvestinį (geriausias pasaulis). Aukščiausiojo išvestinio gėrio galimybės postulavimas kartu yra ir aukščiausiojo pradinio gėrio postulatas. Ir ne tik – prisidėti prie aukščiausiojo gėrio buvo mūsų pareiga, o kadangi aukščiausiasis gėris galimas tik su sąlyga, kad yra Dievas, tai, anot I.Kant’o, bent jau moraliai yra būtina pripažinti Dievo buvimą. I.Kant’as pažymi, kad šis poreikis yra subjektyvus, t.y. jis nėra pareiga, nes negali būti pareigos pripažinti kokio nors daikto egzistavimą. Taigi Dievas nėra grindžiantis ar kitaip išvedantis dorovės dėsnį, greičiau priešingai, Dievo egzistavimo postulatas išplaukia iš moralės dėsnio, pareigos ir aukščiausiojo gėrio.

Literatūros sąrašas

1.Kant’as I. Grynojo proto kritika. – V.: Mintis, 1982. – Vertė R.Plečkaitis.
2.Kant’as I. Praktinio proto kritika. – V.:Mintis, 1987. – Vertė R.Plečkaitis.

Leave a Comment