TURINYSI.Įžanga 2II.Atënø demokratijos sruktûra 2III.Atënø demokratijos raida 9 IV.Iðvados 16
ÁÞANGADaugeliu atþvilgiø senovës graikø visuomenë gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Taèiau Atënuose gimusios ir iðsirutuliojusios idëjos yra reikðmingos ir ðiandieniniame pasaulyje, net ir praëjus pustreèio tûkstantmeèio. Viena ið jø yra demokratija, nemaþiau reikðminga o gal ir pralenkianti savo svarbumu tokias idëjas kaip: filosofijà, teatrà, medicinà, matematikà, architektûrà. Taigi kyla klausimas: kas yra ta demokratija, kuri pakeitë net ðiandiená pasaulá? Daugiau nei dviem tûkstantmeèiais praëjus nuo senovës graikø laikø, Amerikos prezidentas Abrahamas Linkolnas jà apibrëþë kaip “liaudies valdþià, renkamà þmoniø ir dirbanèiø þmonëms“. Daugelis ðiuolaikiniø valstybiø laiko save demokratinëmis. Taèiau jø demokratija yra visiðkai kitokia negu Atënø ( 500 m.pr.Kr ).Þiûrint per ðiandieninæ prizmæ, demokratija – valdþia, faktiðkai ar formaliai kylanti ið visuomenës (bendruomenës) daugumos valios. Tai visuomeniniø organizacijø, darbo kolektyvø tvarkymosi principas, pagrástas nariø savaveiksmiðkumu, aktyviu dalyvavimu organizacijø veikloje ir vadovavime. Tai vadovaujanèiøjø organø renkamumas, pakeièiamumas, atskaitomumas kolektyvui. Að manyèiau, kad demokratija yra tobuliausia valdymo sistema pasaulyje.
ATËNØ DEMOKRATIJOS STRUKTÛRAÞvilgtelëkime á Atënø demokratijos aparatà, kuris vardu ir prasme pasauliui davë istoriná “ liaudies valdþios “ pavyzdá.Struktûriniai valstybës elementai buvo bûdingi visiems graikø poliams : aukðèiausieji valdininkai, taryba ir tautos susurinkimas . Demokratija perëmë ið ankstesniø laikø archontø tarybà, aukðèiausiàjà aritokratø valstybës kolegijà. Formaliai valstybei vadovavo devyni archontai ir jø valdþia palaipsniui silpo. Ið pradþiø jie buvo skiriami burtais, ið dviejø pasiturinèiø klasiø pilieèiø. Vëliau jie galëjo bûti skiriami tik ið treèios klasës – zeugitø. O dar vëliau uþimti archonto pareigas gavo teisæ visi pilieèiai. Periklio laikais archontams ið esmës teliko tik tradicinës, daugiau sakralinës apeigos, nors jie ir buvo visuomenës gerbiami. Buvo didelë garbë tapti archontu ir po metø tapti areopago nariu. Areopago pagrindinë funkcija buvo ypatingø teismo bylø sprendimas.
Pirmasis archontas buvo vadinamas eponimu, kurio vardu buvo pavadinimi tarnybos metai. Antrasis – archontas basilëjas, kuris vadinosi buvusio karaliaus vardu ir eidavo jo sakralines funkcijas. Treèiasis – archontas polemarchas. Jo paskirtis – vadovavimas kûrybai. Likusieji archontai daugiausia rûpinosi teisingumu ir ástatymø leidyba. Taigi teisminë sistema buvo archontø kompetencijoje. O visà svarbiausià politinæ valdþià turëjo valdininkø taryba. Kuo labiau silpo archontø valdþia, tuo labiau galingesnë darësi deðimt strategø kolegija, kuri vadovavo kariomenei, finansams bei uþsienio politikai. Strategams buvo leidþiama dalyvauti Penkiø ðimtø tarybos posëdþiuose bei pateikti siûlymus Tautos susurinkimui. Taèiau strategai neprilygo vienas kitam rangu. Ypaè didelæ átakà turëjo pirmasis strategas, kurá liaudis laikë savo pasitikëjimo saugotoju ir þymiausiu valstybei vyru .Strategai sprendimus priimdavo nepriklausomai nuo Penkiø ðimtø tarybos ir Tautos susirinkimo. Dël praktinës bûtinybës deðimties strategø kolegija susiskirstë á tam tikras veiklos sritis : vieni vadovavo kariaujant, kiti rûpinosi gynyba, dar kiti uostø saugumu. Taèiau vien tik strategø neuþteko vadovauti milþiniðkai kariuomenei. Todël egzistavo didelis vadø, paklusniø strategams korpusas. Pagrindinius norëèiau paminëti. Deðimt taksiarchø vadovavo filiø hoplitams, dveji hipardai – tûkstantinei raitijai ir deðimt filarchø – atskirø filiø raiteliø daliniams. Taèiau vadai turëjo maþai átakos politikoje ir jø vaidmuo buvo þymiai maþesnis nei strategø. Þvilgtelëjæ plaèiau á graikø teisminæ sistemà, pirmiausia reikëtø paminëti kaimo teisëjus (dikastai kata demou), kuriø ið pradþiø buvo trisdeðimt, o vëliau -keturiasdeðimt. Jie bylas spræsdavo ten, kur ávykdavo konfliktas. Panaðø vaidmená atliko ir taikos teisëjai (diaitetai), burtais skiriami ið vyresniø kaip ðeðiasdeðimt metø pilieèiø. Jø pagrindinë uþduotis – sutaikyti abi puses, kad aukðtesniems teismams nereikëtø gaiðti laiko nereikðmingoms byloms. Penkiø advokatø (eisagogeus) pareiga buvo pateikti bylas teismams. “Vienuolika vyrø” (hoi hendeka) turëjo priþiûrëti kalëjimus, pasmerkti iðaiðkintus nusikaltëlius ir ávykdyti nuosprendþius. Ðventyklas priþiûrëjo – hieron episkuastai, miestà – metronomoi, uostus – emporiou epimeletai, Atënø iþdà – hellenotamiai. Daugelis tarnybø buvo skiriamos burtais. Turëti pilietybæ, vykdyti pilieèiø pareigas ir dorai gyventi – buvo sàlygos skiriamiems á tarnybà parigûnams. Iðskirtinai vieðu balsavimu rinko strategus, karo valstybës iþdininkus, vyriausius finansø valdininkus. Prieð einant pareigas, kiekvienas pareigûnas buvo patikrinamas ar turi tam teisæ. Ðis procesas buvo vadinama dokimasia. Ðià procedûrà atlikdavo liaudies teismas, o skiriant archontà – taryba ir teismas. Taryba balsuodavo atvirai, o teismas – slaptai. Iðskyrus strategus niekas negalëjo eiti dvejas pareigas ir eiti tas paèias pareigas kelis kartus. Taip buvo bandoma neleisti ásigalëti asmeninei valdþiai. Praëjus metams visi valdininkai turëjo duoti savo veiklos ataskaità. Valdininkai algø negaudavo, bet uþ tam tikrà praleistà laikà tarnyboje gaudavo tam tikrà nedidelá atlyginimà. Tokiu bûdu valstybës pilieèio pareigas galëjo eiti ir neturtingieji pilieèiai. Valdymo aparato dalá sudarë taryba – boule. Seniau aukðèiausias valdþios organas buvo areopagas, taèiau antikinëje demokratijoje jo reikðmæ sumenkino Tautos susirinkimas ir Penkiø ðimtø taryba, kuri buvo ákurta dar Klistenio laikais, tiksliau sakant, vietoj Keturiø ðimtø tarybos. Á jà kiekviena filë, burtø keliu siuntë po penkiasdeðimt vyrø. Tarybos narys uþ kiekvienà praleistà taryboje dienà gaudavo po penkis obolus plius vienà obolà pietums. Tarybos pareiga buvo vykdyti Tautos susirinkimo nutarimus. Kartais taryba turëjo laikytis Tautos susirinkimo nurodymø, kartais tarybai bûdavo leista dirbti savo nuoþiûra ir netgi turëti tam tikrø ágaliojimø. Taryba kontroliavo finansus, nustatydavo pajamas, tvarkë valstybines áplaukas, mokëjo skolas. Be to priþiûrëjo uostus, laivynà, raitijà, palaikë diplomatinius santykius su kitomis ðalimis, su jomis sudarydavo sutartis , kontroliavo Atënø pasiuntiniø darbà. Taip pat rûpinosi sakraliniais reikalais, iðkilmiø rengimu, statybomis. Ið valdininkø taryba gaudavo ataskaitas ir ji duodavo nurodymus jiems. Tuo tarpu pati taryba buvo atskaiti Tautos susirinkimui. Taryba buvo susiskirsèiusi á deðimt skyriø ir kiekvienas ið jø valdydavo vienà deðimtàjà metø. Nariai, kurie valdydavo tam tikrà laikà buvo vadinami pritanëjais, o laiko tarpas – pritanija. Pritanëjai burtais skirdavo pirmininkà – epistatà, kuris kartu buvo ir Penkiø ðimtø tarybos pirmininkas. Jis vadovaudavo ir Tautos susirinkimui, jeigu ðis susirinkdavo jo pirmininkavimo dienà. Jo pagrinidinës funkcijos buvo saugoti valstybës antspaudà ir raktus tø ðventyklø, kurios laikë archyvà ir iþdà. IV amþiuje prieð Kristø epistato veikla buvo padalyta: prieð kiekvienà tautos susirinkimà buvo burtais renkama ið devyniø filiø po vyrà, nes ið vienos filës jau buvo iðrinktas epistatas, o ið tø devyniø vyrø buvo renkamas proedras – Tautos susirinkimo pirmininkas. Demokratijos aparato virðûnë buvo Tautos susirinkimas – eklezija. Jos nariu galëjo bûti bet kuris atënø pilietis, kuris turëjo ne maþiau dvideðimties metø. Tautos susirinkimas rinkdavosi pastoviai apsvarstyti einamø reikalø ir priimti naujø nutarimø. Be nepaprastø posëdþiø paprastai Tautos susirinkimas rinkdavosi keturis kartus per vienà pritanijà. Susirinkimai vykdavo netoli Akropolio ant Pnikso kalvos. Svarbiausias buvo kiekvienas pirmasis pritanijos susirinkimas, nes jame spræsdavo maisto atsargø, turto konfiskavimo, paveldëjimo, valstybës saugumo klausimus. Per kitus tris nagrinëdavo pilieèiø praðymus, valstybës uþsienio ir vidaus padëties problemas. Daþniausiai susirinkimus ðaukdavo pritanëjai. Darbotvarkë atënieèiams buvo þinoma prieð penkias dienas iki susirinkimo. Svarstant kiekvienà klausimà, buvo iðsakomas tarybos poþiûris ir jeigu niekas neprieðtaraudavo, klausimas bûdavo iðspræstas taip, kaip pasiûlydavo taryba. Prieðingai pirmininkas paskelbdavo debatus. Pagrindiná tonà diskusijoms duodavo partijø vadai – “politikai profesonalai”. Oratorystës menas èia buvo ypatingai svarbi politinës veiklos prielaida. Visi pilieèiai turëjo nevarþomà þodþio laisvæ – parrhesia. Todël kartais dël audringø rietenø ir ginèø suirdavo netgi darbotvarkë. Tvarkà priþiûrëdavo pirmininkas su tvarkdariø bûriu. Tai buvo veiksminga priemonë, kai kildavo maþa netvarka, taèiau sunkesniais atvejais tai negelbëdavo. Po debatø pilieèiai balsuodavo uþ kiekvienà klausimà atskirai. Daþniausiai balsuodavo pakeldami rankas, o kai bûdavo sprendþiama ypatingos svarbos klausimas, tai balsuojama buvo slaptai t.y. mesdavo akmenëlius á urnà. Tautos susirinkimas galëjo priimti naujus ástatymus, taisyti senus ar juos visai panaikinti. Siûlytojas pateikdavo ástatymo projektà, kurá perþiûrëdavo prisiekusiøjø teismas. Jeigu teismas aprobuodavo siûlymà, tai jis ásigaliodavo kaip ástatymas. Kelti ypaè didelës svarbos pasiûlymus buvo gana rizikinga, nes bet kuris pilietis galëjo apskøsti vieneriø metø eigoje neteisëtus tautos nutarimus ir taip ástatymø projekto siûlytojui grësdavo didelë bauda, o kartais net ir mirties bausmë. Taèiau jeigu niekas to ástatymo neapskøsdavo, tai jis patekdavo á valstybës archyvà – Metroonà. Ypatingos svarbos ástatymai buvo iðkalami stelose, kad galëtø matyti visi þmonës. Kitas svarbus demokratijos aparato organas buvo heliëja arba prisiekusiøjø teismas, á kurá áëjo ðeði tûkstanèiai pilieèiø, sulaukusiø trisdeðimties metø ir renkamø burtø keliu. Bylas nagrinëdavo pasidalijæ á grupes, kuriø nariai buvo vadinami heliastais. Patá prisiekusiøjø teismà sudarë penki tûkstanèiai nariø, o ið ðeðtojo tûkstanèio buvo renkamos paplidomos grupës, jeigu trûkdavo tikrøjø nariø. Teismams vadovavo nomotetai, kuriø pareiga buvo priimti skundà, apklausinëti liudininkus, surinkti árodymus. Reikëtø paþymëti, kad vieðas kaltinimas – graphe daugeliu poþiûriø skyrësi nuo civilinio ieðkinio – dike. Èia laimëjusysis pasiimdavo pralaimëjusiøjø turtà. Tam tikra dalis atitekdavo ir valstybei. Taèiau heliëja tokiø bylø maþai nagrinëdavo, nes tam buvo skirti þemesnio rango teismai, o pati nagrinëjo tik svarbias politines bylas. Taèiau galima pasakyti, kad Atënø teisinei sistemai labai trûko sistemingumo ir tvirto pagrindo. Ástatymai, kuriuos turëjo buvo pasenæ ir reikëjo naujø. Tiesa, V amþiuje prieð Kristø buvo bandoma keisti ástatymus, taèiau dël karø ir vidaus nesutarimø ðis procesas liko neuþbaigtas. Pilieèiø dalyvavimas prisiekusiøjø teisme atimdavo begalæ laiko, o atënieèiai gyveno ið savo rankø darbo, todël Periklio laikais buvo pradëta atlyginti nuostolius mokant prisiekusiøjø algà – du obolus uþ dienà. Taèiau netrukus paprotys gauti pinigus uþ einamas pareigas taip iðsigimë, kad jau imta mokëti pinigus uþ atvykimà á Tautos susirinkimà. Teismai filëms buvo skiriami burtais. Kiekvienas ið devyniø archontø iðtraukdavo po filæ, o deðimtàjà filæ – testomotetø kolegijos sekretorius. Pats teismo pastatas turëjo deðimt durø tai yra kiekvienai filei atskiros. Pastate buvo dvideðimt burtø traukimo maðinø, ðimtas skryniø bei dëþiø, á kurias iðrinktieji teisëjai mesdavo lenteles su asmens duomenimis, ir dvi urnos. Be to prie durø buvo padedama tiek lazdeliø, kiek turëjo bûti teisëjø, o urnose buvo tiek giliø (rutuliukø) kiek turëjo bûti sudaryta teismø. Po to prasidëdavo burtø traukimas. Tai buvo labai sudëtingas ir ilgas procesas. Iðrinkus teisëjus ir sudarius teismus bei atlikus kitus formalumus buvo pradedama teismo veikla. Taigi matome, kokia buvo paini tuometinë Atënø teisinë sistema, kurioje praktiðkai buvo uþkirstas kelias papirkinëjimui teisëjø, teismø ir pareigø. V amþiuje prieð Kristø prasidëjo visuotinis visuomenës sluoksniø asimiliavimasis, o demokratinë valstybë vëliau vykdë samoningà jø lyginimà: vargingiems pilieèiams buvo sudarytos sàlygos plaèiai dalyvauti politikoje, buvo mokama jiems uþ tai, o turtinguosius buvo apkraunama prievolëmis – leiturgiais. Tuo metu buvo tokios liturgijos kaip: karo laivø aprûpinimas reikmenimis, liaudies ðvenèiø rengimas, valsty1biniø tarnybø ëjimas. Ið pradþiø turtingieji pilieèiai prievoliø atlikimà laiku laikë garbe ar net proga pasiþymëti, taèiau vëliau liturgijø sistema virto politiniu ginklu. Pasiturintieji ðias prievoles pradëjo laikyti naðta ir stengësi jø iðvengti. Taèiau ne tik kilmingøjø prievolës sudarë Atënø iþdà. Nepaprastai stiprus ûkis, didelë prekiø apyvarta davë daug pajamø ið mokesèiø ir muitø. Be ðiø áplaukø, Atënø iþdas kasmet pasipildydavo sàjungininkø ámokomis. Buvo ir kitø pajamø: ið valstybiniø sidabro kasyklø ir þemës ûkio valdø – daugiausia nuomos forma. O iðleisdavo pinigø valstybës valdymo aparatui gana nedaug ir taikos metu jo iðlaikymui uþtekdavo keliø ðimtø talentø. Taèiau karinës iðlaidos ypaè karo metu, biudþetui atsiliepdavo skaudþiai. Taip pat daug pinigø buvo iðleidþiama statyboms, ypaè Periklio laikais. Nemaþai pajamø buvo iðleidþiama ávairioms ðventëms, kuriø atënieèiai turëjo ganëtinai daug. Nedidelæ dalá iþdo sudarë ávairios iðmokos ir paðalpos, kurios ið pradþiø tikrai davë naudos, nes tai sumaþino skurdà ir suteikë galimybæ vargingiems pilieèiams eiti valstybës pilieèiø pareigas. Taèiau vëliau, po Periklio mirties, tai virto daugeliui ne tik pragyvenimo, bet ir pasipelnymo ðaltiniu. Tai buvo vienas ið gana nedaugelio Atënø demokratijos trûkumø . Dar vienas faktas, rodantis Atënø demokratijos ribotumà , buvo 451 metais prieð Kristø priimtas pilietybës átatymas , kuris skelbë, kad pilietis yra laikomas tas, kurio abu tëvai yra pilieèiai. Tokia antidemokratiðka priemonë rodo, kad Periklio demokratija vis labiau tarnavo tik iðrinktøjø þmoniø bendruomenei. Visa Atënø valstybës demokratija dabar mums atrodo labai ribota, nes Antikos laikais vieðpatavo ásitikinimas, jog apie vergø bei laisvøjø svetimðaliø – metekø pilietines ir politines teises negalëjo bûti në kalbos. Maþa to daugiau nei pusë Atënø gyventojø sudarë moterys, kurios jokiø politiniø teisiø neturëjo. Tokia ribota vidaus demokratija, bendraujant su kitomis ðalimis, joms ásakinëjimas, netoliaravimas kitø nuomonës ir praþudë Atënø galià. Toks Atënø demokratijos siaurumas ðià valstybæ daro labai tolimà nuo ðiandieninës demokratijos. Taèiau þiûrint to meto màstais tai negalime sumenkinti didelio ir teigiamo Atënø demokratijos vaidmens. Politiniø teisiø suteikimas visiems valstybës pilieèiams vyrams buvo negirdëtas dalykas. Net jeigu Atënø pilieèiai ir sudarë Atikos gyventojø maþumà, vis tiek valdyme tautos dalis buvo gana didelë, jeigu mes lygintume su to meto valstybëmis. Taigi apibendrintai galiu pasakyti, kad Atënai savo màstysena pralenkë kaimynines valstybes keliais amþiais ir tokio analogo mes turëtume ieðkoti dar ilgai civilizacijø istorijoje.ATËNØ DEMOKRATIJOS RAIDAÐtai trumpai apþvelgæ Atënø demokratijos struktûrà, bûtø galima þvilgtelëti á jos uþsimezgimà, vystymàsi, klestëjimà ir þûtá.
Demokratija graikø poliuose susikûrë maþdaug IV amþiuje prieð Kristø ir jos skelbëju tapo Atënai. Pradininku yra laikomas Solonas, paskutinio Atënø valdovo palikuonis, galëjæs didþiuotis savo kilme ir uþsiminëti aristokratui tinkanèia veikla. Kaip politikas, Solonas iðgarsëjo vaizduodamas beprotá, kuris átikino liaudá panaikinti ástatymà dël mirties bausmës tam, kas pasiûlys karo veiksmus prieð prakeiktà salà. Taip Solonas uþsitarnavo þmoniø pagarbà ir netrukus tapo nepakeièiamu tarpininku tarp diduomenës ir demo, nes aristokratams jis buvo savos kastos narys, o demui – savø konkreèiø interesø gynëjas. Taèiau Solono siekë kitokio tikslo – visos valstybës iðgelbëjimo. Jis bandë patenkinti visus ir surasti aukso vidurá. Solonas ásivaizdavo idealià valstybæ, kur vieðpatauja taika, santarvë ir teisingumas, kur visi pilieèiai yra lygûs. Jis savo tikslus pradeda ágyvendinti, panaikindamas pavergimà uþ skolas . Nuo ðio momento niekas jau nebedrásta kësintis á Atënø pilieèio laisvæ. Po to Solonas þengia dar vienà svarbø þingsná – atiduoda þemdirbiams ákeistas þemes, ir paskelbia, kad skolos netenka galios. Solonas leidþia uþraðyti turtà ne tik savo giminës nariams, o kam tik nori. Anksèiau protëviø þemë buvo ðventa ir nelieèiama giminiø nuosavybë, o nuo ðiol buvo galima jà dalinti á maþus sklypelius ir netgi pardavinëti.Po ðios þemës reformos, Solonas pradeda kaldinti smulkesnes monetas, tuo parodydamas, kad nepamirðo prekijø, palûkininkø, pinigø keitëjø. Ðiuo bûdu buvo praplëstos prekybinës operacijos. Be to Solonas taip áteikia pagarbà amatams ir darbui, tuo pasmerkdamas dykaduoniavimà.Ðias Solono reformas neveltui apraðinëju, nes tai ir buvo ankstinas atsirasti naujai valstybës santvarkai – demokratijai.Bûtent Solonas norëdamas galutinai áteisinti ir átvirtinti naujàjà tvarkà, keièia nepaþangià valstybës santvarkà á þymiai progesyvesnæ, kuri suteikë þymiai daugiau galimybiø ir laisviø þmonëms. Þodþio “demokratija “ dar nebuvo ir apie tai dar niekas negalvojo, o maþiausiai Solonas, kuris neþinodamas þengë pirmà þingsná á jà. Jis suskirstë liaudá á keturias grupes. Labiausiai pasiturintiems buvo buvo prieinamos archontø, karvedþiø, iþdininkø pareigos. Kitos dvi klasës irgi galëjo dalyvauti politiniame gyvenime tai yra áeiti á Keturiø ðimtø tarybà, kuri ir valdë ðalá. Netrukus Solonas atgaivina Tautos susirinkimà – eklezijà, kur kiekvienas bendruomenës narys gali balsuoti ir pareikðti savo nuomonæ. Po ðio þingsnio, Solonas áteisina heliëjà – aukðèiausià teismo organà, kuris buvo prieinamas visiems pilieèiams. Já sudarë ðeði tûkstanèiai nariø ir turëjo teisæ pakeisti bet kurá eklezijos sprendimà. Tokiais pertvarkymais Solonas padëjo tvirtus demokratijos pamatus, taèiau ðios naujovës nepatenkino aristokratø, nes jie neteko privilegijø ir susiliejo su prastuomene. Todël brendo perversmas, kuris uþsiplieskë 560 metais prieð Kristø ir kurio pasekoje buvo átvirtinta tirononija. Jos atstovu tapo Solono giminaitis Peisistratas. Jis toliau tæsë giminaièio politikà tai yra tvirtindamas demo pozicijà. To pasekoje, Peisistratas sukuria specialius teismus, nagrinëti þemdirbiø bylas su aristokratais, áveda valstybiná kredità valstieèiams. Taigi pilieèiø politinës teisës taip ir lieka nepajudinamos bei Solono konstitucija tebegalioja. Taèiau buvo padaryta viena pataisa – tironas pats gali skirti ir keisti aukðèiausius valdininkus. Taip ávesdamas naujas institucijas ir padarydamas pataisas, Peisistratas dar labiau sumaþino aristokratø átakà, o demo teisës pamaþële augo. Galutinai aristokratø átakà pakirto ir ávedë naujà administraciná suskirstymà Klistenis. Bûtent jis suskirstë Atikà á deðimt teritoriniø filiø. Ir ið kiekvienos filës buvo siunèiama po penkiasdeðimt atstovø á Penkiø ðimtø tarybà. Jos fukcija buvo parengti klausimus, kuriuos turi patvirtinti tautos susirinkimas. Be to filës rinko po vienà atstovà á strategø (tai yra kariuomenës vadø ) kolegijà. Kariuomenës dabar niekas negalëjo panaudoti valdþiai uþgrobti, nes atstovai vadovavo kariuomenei paeiliui. Dar vienas tironijos padarinys buvo ostrakizmo ástatymas, kai á kiekvienà politiðkai átakingà pilietá buvo þiûrima kaip á grësmæ visuomenei, nes jis galëjo tapti tironu. Taèiau ðis ostrakizmo ástatymas, ið pradþiø saugojæs demokratijà, po to atsisuko prieð paèius graikus, tai yra panaudojo ðá ástatymà partijø tarpusavio kovoje. Taigi apibendrintai galiu pasakyti, kad VI amþiuje prieð Kristø Graikija sukûrë demokratijà – liaudies valdþià, kuri átvirtino gyventojø maþumos vieðpatavimà, nors galutinai demokratijos pergalë Atënuose triumfavo tik V amþiuje prieð Kristø. Ðtai pagaliau mes atëjome á V amþiø prieð Kristø, dar vadinamà graikø civilizacijos didþiausio suklestëjimo epocha, kurios nebûtø buvæ, jeigu ne Helados nepriklausomybës ir demokratijos pergalës Atënuose. Didelá ánaðà á demokratijos pergalæ, jos kilimà, renesansà áneðë Periklis. Nuo maþens grieþtai auklëjo, mokë, iðminties þymiausi to meto veikëjai, skiepyjæ kiekvienam þingsny iðkalbos, tvarkos, grieþtumo, savikontrolës, atpildo ir baimës jausmus. Tai ne veltui paþymiu, nes, atëjæs á valdþià, Periklis vadovavosi ðiais bruoþais, kurie buvo pagrindiniai orientyrai didþiojo graikø politiko politinëje veikloje. Neramûs buvo pirmieji V amþiaus prieð Kristø deðimtmeèiai Atënams : karai su persais, vidinës rietenos. Taèiau kaip nebûtø keista, Atënø demokratija iðliko stabili. Ir tik apie 470-460 metus prieð Kristø prasidëjo demo konfliktavimas su aristokratais. Èia jëgos buvo nelygios. Triumfavo demas. Buvo iðtremtas aristokratø lyderis Kimonas ir taip palikdamas aristokratijà visiðkoje neþinioje, kuri netrukus demà atvedë prie visiðkos pergalës.Atëjæs á valdþià Efialtas, aukðèiausiu valdþios organu paskyrë Tautos susirinkimà – eklezijà, kurioje galëjo dalyvauti visi dvideðimties metø sulaukæ pilieèiai. Jos sprendimai buvo nekontroliuojami ir netvirtinami. Be to tauta buvo paskelbta aukðèiausiu savo valios áteisintoju bei vykdytoju. Klausimus eklezijos posëdþiams parengdavo bei pareigûnø veiklà kontroliuodavo Penkiø ðimtø taryba – Atënø valstybës vyriausybë.Beveik visas teismines fukcijas perëmë liaudies teismas – heliëja, kurioje galëjo dalyvauti ðeði tûkstanèiai, ne jaunesniø kaip dvideðimties metø, pilieèiø. Be ðiø pataisymø, Efialtas norëjo pagerinti ir materialiná demo gyvenimà, taèiau jis nesuspëjo tai ágyvendinti, nes buvo nuþudytas savo namuose.Po Efialto mirties, kelias á valdþià buvo atviras Perikliui. Þmogus, kuris bijojo liaudies, turëjo tapti jos valdovu. Nuo ðios akimirkos (apie 650 m.pr.Kr) Periklis savo gyvenimà paðvenèia vieninteliam tikslui – Atënø valstybei ir jos stiprinimui. Tai visapusiðkai pasireiðkë demokratijoje.Periklis buvo Efialto politikos tesëjas. Pirmà þingsná, kurá þengë Periklis – tai iþdo perkëlimas ið Delo á Atënus. Jis tai ágyvendino pasinaudodamas savo puikiu oratorystës sugebëjimu. Antras jo uþdavinys – suvienyti graikø pasaulá. Tai Perikliui puikiai pavyksta padaryti. Jis nubaudþia Spartà uþ nepaklusnumà, tuo paèiu ágaudamas dar didesná pasitikëjimà demo akyse.Periklis buvo toliaregis politikas ir jis situacijà puikiai suprato. Kol kas jis dar vykdë demo uþgaidas, bet netrukus Periklis demo valdþià paþabos, o entuziazmas bus prislopintas. Jis ims kalbëti liaudies vardu, teikti tautos susirinkimui pasiûlymus ir átikinëti, kad jis esàs jø autorius.Kitas þingsnis, kurio Periklis griebësi – Ilgøjø sienø statyba. Tuo jis norëjo sujungti miestà ir uostà koridoriumi, kurá ið abiejø pusiø saugotø sienos. Apie 450 metus prieð Kristø Periklis tai sëkmingai ágyvendino.Padaræs tokius pertvarkymus, Periklis uþbaigë kûriná, kurá kûrë Solonas, Klistenis, Temistoklis ir Efialtas. Bûtent Periklis sukuria darnià visuomenæ ir valstybës valdymo sistemà.Periklis pradeda valdyti Atikà demo vardu. Jis labai meistriðkai bando surasti aukso vidurá, kuris galëtø patenkinti visus laisvøjø pilieèiø sluoksnius.Daugiau Periklis jau nebebijojo demo. Nustoja pataikauti miniai, nusileisti jos uþgaidom. Periklis tampa atsakingas uþ kiekvienà duotà paþadà. Nuo 443 metø prieð Kristø Periklis keturiolika metø ið eilës perrenkamas pirmuoju strategu ir skelbiamas pirmuoju valstybës pilieèiu. Jo rankose Atënai ir visi nuo atënieèiø priklausantys reikalai: kariuomenë, laivynas, salos, jûra, didþiulë galia ir aukðèiausioji valdþia.Kyla klausimas, kas sàlygojo toká greità Periklio ásitvirtinimà valdþioje? Galima atsakyti Tuikidido þodþiais :”Jis turi gerà iðkalbà ir moka valdyti minià. Periklis iðsilavinæs, protingas ir toliaregis, nepriekaiðtingas patriotas, nesavanaudis, nepalenkiamas ir nuoðirdus’’. Taèiau ðios ypatybës sàlygojo ne vien tik Periklio ásitvirtinimà valdþioje, bet ir nepriekaiðtingà politikà demokratijos vystymæsi ir jos renesanse.Periklis sakë, kad demokratijoje visi pilieèiai ne tik lygûs prieð ástatymà, bet ir privalo turëti vienodas galimybes naudotis savo teisëmis. Taèiau mums kyla klausimas, kas gali garantuoti tokias galimybes? Atsakytume Periklio þodþiais :’’Þinoma – Jø valstybë, kurià jie apgynë kovose su barbarais, Mano valstybë, kurioje að, Periklis, regiu aukðèiausià ir vienintelæ gyvenimo prasmæ’’.Taigi ið ðiø Periklio þodþiø galiu pasakyti, kad jis jau seniai yra nebeatskiriama dalis nuo Atënø. Jis tampa visos atënieèiø bendruomenës simboliu, idealiu pilieèiu, geriausios valstybinës santvarkos – demokratijos, galinèios apginti liaudá nuo prieðø.Periklis apie Atënø demokratijà yra pasakæs :’’Demokratijos jëga – jos kariai, galintys atremti prieðo spaudimà. Stiprûs ir demo teises jas ginantys, stipri ir pati santvarka’’.Dar vienà svarbø þingsná Periklis þengë, iðleisdamas pilietybës ástatymà. Tai ávyko 451 metais prieð Kristø. Pagal ðá ástatymà buvo laikoma pilieèiu tas, kurio abu tëvai buvo atënieèiai. Taèiau tokiø tebuvo apie 10% Atikos gyventojų. Ir tik šis sluoksnis galėjo naudotis visomis privilegijomis.Šį ir tolesnius įstatymus Periklis priėmė, prisidengęs fraze: ’’Taryba ir liaudis nusprendė’’. Taigi Galime padaryti išvadą, kad Periklis jau nebesitaikstė su demo norais, o vykdė savo gerai parengtą taktiką, kuri vedė demokratiją teisingu keliu.Netrukus ši frazė tapo įprastu reiškiniu atėniečių gyvenime. Anot Periklio taryba buvo ta institucija, kuri ir turėjo spręsti valstybės reikalus. Tačiau, kad tai įsisamonintų atėniečiai ir taptų realybe, Perikliui prireikė ne vieno dešimtmečio tai įgyvendinti.Dar vieną svarbų žingsnį Periklis žengė, pasiūlydamas Penkių šimtų tarybos nariams mokėti už triūsą valstybinėje tarnyboje po vieną drachmą per dieną. Tai reiškė tarnauti už pinigus! O tai prieštaravo visom to meto nusistovėjusiom normom. Tačiau didelių pastangų ir savo oratorystės meno dėka Periklis pasiekė savo. Jis ryžosi tokiam žingsniui, nes matė skurdą tų, kurie tarnauja tėvynei. Įvesdamas šį įstatymą, jis suteikė piliečiams pragyvenimo šaltinį. Įsigaliojus šiam įstatymui, buvo apmokomos visos valdžios, kariuomenės, laivyno, kalėjimų institucijos. Pašalpos buvo skiriamos ir našlaičiams, kariams ir nedarbingiems, žuvusių kare sūnums. Tačiau Periklis nežinodamas davė pradžią demo neveiklumui ir apatiškumui.Taigi, galime padaryti išvadą, kad Atėnų demokratija buvo įvairiapusė, tai yra nebuvo koncentruota viena kryptimi.Rūpindamasis savo piliečių gerove, Periklis įsteigė tam tikrą teatro kasą – teorikoną. Visi norintys (pirmumas buvo skiriamas nepasiturintiems piliečiams) švenčių metu iš jos gaudavo po du obolus – specialiai spektaklių lankymui.Maþindamas skurdà, Periklis norëjo iðmaitinti dykaduonius gyventojus ir duoti jiems darbo. Anot Periklio, valstybë privalo maitinti savo pilieèius, kitaip demokratija liktø tik tuðèias ir skambus þodis. Mokëdamas ávairias iðmokas ir atlyginimus, Periklis sumaþino skurdà, taèiau jo visiðkai nepanaikino. Po to jis norëdamas maþinti skurdà ávedë dar vienà naujovæ, tai yra Atënø sàjungos þemëse ákurë karines þemdirbiø gyvenvietes – klerurchijas. Taip Periklis tikëjosi iðgelbëti Atënus nuo dykinëjanèios minios ir tuo paèiu apsagoti valstybës pasiená nuo netikëtø prieðø. Ir ði priemonë pasiteisino.Taèiau laikas bëgo nenumaldomai ir Atikoje atsirado naujø idëjø, kurios vëliau ir nulëmë jos likimà. Pats Periklis pastebëjo, kad pakito matas. Rezultatai neatitiko pirminiø tikslø ir neiðvengiamø padariniø pasirodë neámanoma numatyti. Laisvë – virto palaidumu, þinios pagimdë skepticizmà, iðmokos ir paðalpos áteisino nieko neveikimà. Periklis to nesuprato ir negalëjo suprasti, nes paèioje Atënø demokratijoje glûdëjo jos þûties pradai, kad didþiausias suklestëjimas tik priartino katastrofà.Pusæ amþiaus demas siekë platesniø teisiø. Ir pagaliau, valdant Perikliui, demas tapo neribotu ðalies ðeimininku. Demokratija pakilo á aukðèiausià taðkà ir uþsisklendë savyje. Ji gyvavo tik sau ir tik dël savæs ir buvo skirta tik iðrinktøjø luomui – laisviesiems pilieèiams. Demokratija atvirai skelbë savo teisæ valdyti ir vadovauti kitus gyventojus.Ji niekino ne tik vergus, bet ir svetimðalius. Tai buvo iðrinktøjø demokratija, tarnavusi tik iðrinktiesiems. Demas tapo ástatymø ðaltiniu, aukðèiausiu teisëju ir tiesos skleidëju, nes bijojo asmenybiø. Kovodamas su tironija, demas pats tapo kolektyviniu despotu ir reikalavo aukø ið savo pilieèiø bei savo sàjungininkø. Periklis augino gëlæ, jà priþiûrëjo, brandino ir net nemanë, kad artëja ta valanda, kai ji pradës vysti. Taèiau Periklis nesulaukë ðios gëlës þûties. Jis iðëjo anapilin nuveikæs Graikijos labui galybæ darbø, reikðmingø ne vien tik tuometinei valstybei, bet ir dabartiniam pasauliui. Bûtent valdant Perikliu galybæ Atënai tapo viena ið galingiausiø jûros valstybiø. Jo valdymo metais, Atënai buvo iðpuoðti didingais pastatais, këlæ susiþavëjimà ir nuostabà. O ar ne svarbiausias dalykas, kurá padarë Periklis – tai demokratija, kurià jis átvirtino Atënuose ir kurios vaisiais visi naudojosi? Tiesa demas iðpuiko, bet Periklis troðko, kad liaudis bûtø savo ðalies ðeimininkas ir aukðèiausias teisëjas.Taigi ar tai ne tokia demokratija, kuriai Periklis uoliai tarnavo visà gyvenimà?Sukurta Atënø demokratija galëjo gyvuoti tik iðnaudodama sàjungininkus, paversdama juos valdiniais. Demokratijos laisvës reiðkë daugumos þmoniø nelaisvæ. Gaudami milþiniðkas lëðas atënieèiai iðpuoðë miestà, atvërë pilieèiams kelià á apmokamas pareigas, leido juos maitinti ir linksminti. to pasekoje demas iðpuiko ir apie darbà kalbëjo kalbëjo kaip apie vergø uþsiëmimà, o laisvo pilieèio vieta – kariuomenëje, Penkiø ðimtø taryboje, Tautos susirinkime, heliëjos posëdþiuose. Degradavæs demas tapo trijø obolø vergu. Netrukus iðkilo naujas þmoniø sluoksnis – demagogai, naujos kartos þmonës, kurie nesigëdijo sukiðti nagus á valstybës áþdà ir tvirtino, kad valdþia – puikus turtëjimo ðaltinis .Todël netrukus suklestëjo kyðininkavimas. Pinigai tapo visko matu. Argi to Periklis siekë? Ar jis buvo pajëgus numatyti ir uþbëgti uþ akiø ðioms blogybëms ir netgi paèios demokratijos kaip ir visos Graikijos þlugimui? Atsakymo negalime surasti net ir ðiandien.Taigi koks likimas iðtiko Atënø demokratijà po Periklio mirties? Mirus Perikliui, Atënø demokratija nustojo buvus vieninga visiems laikams. Ji suskilo á dvi nuolat besiginèyjanðius sluoksnius, kuriuos Platonas pavadins vargðø ir turtingøjø valstybe. Atënieèiai dar statys, bet jø statiniai neprilygs Periklio statytiems – Fidijo, Mnesiklio, Kalibrato, Iktino ðedevrams.Ðtai ir apþvelgëme V amþiø prieð Kristø, kuris paliko daugybæ vardø, áëjusiø á istorijà. Vienu ið jø buvo pavadinta visa epocha, su kuria sutampa didþiausias vidinis ir iðorinis Graikijos suklestëjimas. Tai buvo Periklis, þmogus – ðios epochos simbolis, miræs laiku – ðlovës virðûnëje -tragedijos iðvakarëse.IÐVADOS
Apþvelgæs Atënø demokratijos raidà, jos sturktûrà, apibendrintai galiu pasakyti, kad Atënai – demokratijos lopðys. O Solonas buvo ðios demokratijos pradininkas, padëjæs tvirtus pagrindus jai vystytis ir klestëti. Ðio demokratijos pradininko darbus pratæsë Klistenis, Temistoklis ir Efialtas. O Periklis, kurio svarbiausias gyvenimo tikslas – Atënø demokratijos puoselëjimas, jos gynimas ir átvirtinimas, pabaigë kurti Atënø demokratijà. Bûtent jo valdymo metais demokratija patyrë didþiausià suklestëjimà. Jo sukurta demokratija buvo ne visiems prieinama, ji buvo – “iðrinktøjø” demokratija. Taèiau mes negalime sumenkinti Atënø demokratijos reikðmës, nes bûtent ji tapo ðiandieninës demokratijos pagrindu. Maþa to, Atënø demokratija sudarë sàlygas atsirasti naujoms idëjoms ir joms realizuotis.