Turinys
1. Įvadas 22. Bendrosios kompetencijos teismai 3• Apylinkės teismai 3 • Apylinkės teismo teisėjai 5 • Lietuvos apeliacinis teismas 10• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 113. Išvados 154. Literatūra, norminė medžiaga ir kiti šaltiniai 16
Įvadas
Sąvoka teismas, kaip ir sąvoka teisminė valdžia, gali būti vartojama keliomis prasmėmis. Teismu gali būti vadinamas teisėjas arba teisėjų kolegija, nagrinėjantys konkrečią bylą teismo posėdyje, taip pat pastatas, kuriame teisėjai dirba, ir pan. Visada remiantis Konstitucija teismu suprantama tik valstybės institucija, tai yra tik teismas, kaip nustatyta Konstitucijoje ir Teismų įstatyme.Bendrosios kompetencijos teismų sistema grindžiama galiojusios tarpukario Lietuvoje teismų sistemos tradicijomis. Siekiant geriau suprasti vieno ar kito teismo atsiradimo priežastis, jo vietą teismų sistemoje, vertėtų apžvelgti jų genezę Lietuvoje.Iki 1933 m. teismų sistemos reformos Lietuvoje galiojo trijų grandžių teismų sistema- taikos teismai, apygardų teismai ir Vyriausiasis tribunolas. 1933 m. Lietuvoje priimtas naujas Teismų santvarkos įstatymas, kuriuo vietoje taikos teisėjų įsteigti apylinkių teismai ( teisėjais galėjo būti tik profesionalūs teisininkai ) ir atsirado nauja teisminė grandis- Apeliaciniai rūmai ( šis teismas buvo apeliacinė institucija byloms, kurias sprendė apygardų teismai pirmąja instancija, bei pirmoji instancija baudžiamosioms byloms prieš valstybės saugumą ).1940 m. Lietuvą okupavus, buvo įvesti sovietiniai įstatymai. Pakeista ir teismų sistema, kuri reorganizuota pagal dviejų grandžių sistemos modelį. Po 1958-1961 metų reformos sukurta teismų sistema veikė iki nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškai nesikeitė iki 1995 m. sausio 1d., kai ją pakeitė 1994 m. gegužės 31 d. įstatymu įtvirtinta nauja teismų sistema. Sovietinę teismų sistemą Lietuvoje sudarė rajonų (miestų) liaudės teismai ir LSSR Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiąjį Teismą sudarė civilinių ir baudžiamųjų bylų kolegijos, Aukščiausiojo Teismo prezidiumas ir Aukščiausiojo Teismo plenumas.1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybe netrukus imta planuoti ir rengti visa apimančią teisminės valdžios reformą, kuri iš esmės buvo įgyvendinta nuo 1995 m. sausio 1 d., nors pirmasis mėginimas ją reformuoti padarytas jau 1992 m. vasario 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos teismų įstatymą. Šio įstatymo 1 str. numatyta keturių grandžių Lietuvos teismų sistema kurią sudarė apylinkės teismai, apygardos teismai, Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas. Atsisakyta teisėjų renkamumo principo ir kaip daugelyje demokratinių valstybių pereita prie teisėjų skyrimo iki 65 metų principo. Pagal šį įstatymą buvo įsteigti tik apylinkės teismai ir Aukščiausiasis Teismas. Galutinai teismų sistemos gairės nustatytos 1994 m. gegužės 31 d. priimtame antrajame Teismų įstatyme, kuris įsigaliojo ir pradėtas taikyti nuo 1995 m. sausio 1 d. Taigi, vykdydama teismų sistemos reformą, valstybė pasirinko tarpukario Lietuvoje galiojusios teismų sistemos atkūrimo kelią.
Apylinkės teismai
Apylinkės teismai – tai pirmoji ir kartu žemiausia bendrosios kompetencijos teismų grandis. Kita vertus, būtent apylinkės teismams tenka daugiausia nagrinėtų Lietuvos teismuose bylų ir tai ne visiškai atitinka keturių teisminių grandžių sistemos pobūdį. Minėta, kad keturių teisminių grandžių sistema paprastai būdinga didelėms, dažnai federacinėms valstybėms. Šios sistemos pirmosios grandies teismai nagrinėja nesudėtingas, neviršijančias tam tikros ieškinio sumos ir panašias bylas.Pagal Teismų įstatymo 15 straipsnį, apylinkėse teismas yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, išskyrus, kai įstatymas numato, kad tam tikrų kategorijų bylose pirmosios instancijos teismas yra apygardos teismas; administracinių teisės pažeidimų byloms, kiek tai nėra administracinių teismų kompetencijos dalis; byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu; priimti sprendimams (nutarimams) dėl įstatymų numatytų prievartos priemonių taikymo; įstatymo nustatytais atvejais nagrinėti skundams dėl kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmų. Be to, apylinkės teisme gali būti įsteigtas ir hipotekos skyrius. Tokiais atvejais apylinkės teismo kompetencija dar labiau išplečiama, kadangi hipotekos teisėjas tvarko hipotekos registrą, t. y. registruoja turto įkeitimą, turto arešto aktus, priima nutartis dėl įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto, paskirsto išieškotas sumas išieškotojams, vykdo kitas jam įstatymo pavestas funkcijas (Teismo įstatymo 68² straipsnis). Pagal teisinį statusą hipotekos teisėjas turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir kiti apylinkės teismo teisėjai. Pateiktoji apylinkės teismų kompetencija vienareikšmiškai rodo, kad šios grandies teismai yra pagrindiniai pirmosios teisminės instancijos teismai. Visi apylinkės teismai, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos teismai, steigiami tik įstatymu. Tik įstatymas gali nustatyti ir šių teismų veiklos teritoriją, išskyrus vienintelį atvejį – kai teisingumo ministras nustato hipotekos skyrių veiklos teritoriją. Teismų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad apylinkės teismus sudaro apylinkės teismo pirmininkas, jo pavaduotojai, kiti teisėjai ir teismo raštinė. Prie apylinkės teismų taip pat veikia teismo antstolių kontoros, tačiau jos nėra apylinkės teismo dalis, kadangi, pagal Teismų įstatymo 75 straipsnį, tai savarankiškas juridinis asmuo. Apylinkės teisme turi būti bent du teisėjai. Teismo pirmininko pavaduotojas apylinkės teisme gali būti skiriamas, jeigu jame ne mažiau kaip šeši teisėjai.
Svarbiausia kiekvieno teismo sudedamoji dalis, be jokios abejonės, yra šio teismo teisėjai, kurie, vykdydami teisingumą, tiesiogiai įgyvendina pagrindinius teismui keliamus uždavinius. Teismo pirmininkas – dvilypė figūra. Viena vertus, šis teisėjas, kaip ir kiti šio teismo teisėjai, vykdo teisingumą nagrinėdamas bylas, kita vertus, tai teisminės administracijos pareigūnas. Kalbant apie teismo pirmininko vaidmenį kitų teisėjų atžvilgiu tinka apibūdinimas primus inter paris (pirmasis tarp lygių). Pirmininkas nėra ir negali būti kito teisėjo viršininkas teisingumo vykdymo srityje. Vienintelis teisėjo “viršininkas” yra teisė ir pareiga būti nepriklausomam. Tiesiogine šio žodžio prasme pirmininkas yra tik pagalbinio teismo personalo (teismo posėdžio sekretorių, raštinės vedėjo, ūkvedžio ir pan.) viršininkas. Pirmininkas užtikrina savo kolegų tinkamas darbo sąlygas (rūpinasi, kad atitinkami teismo darbuotojai laiku nupirktų popieriaus, kitų kanceliarinių prekių ir pan.) ir įgyvendina teisminės administracijos funkcijas (pvz., paskirsto bylas teisėjams, skirsto teisėjus pagal specializacijas). Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu “Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25¹, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69¹ ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” teismų įstatymo 69 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad teisingumo ministras yra atsakingas už finansinį ir materialinį techninį teismų aprūpinimą, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai. Dėl to gerokai išplečiama teismo pirmininko kompetencija. Teismo pirmininkas turės rūpintis, kad jo teismui būtų skiriama pakankamai lėšų (ypač svarbu savo poziciją pagrįsti Teisingumo ministerijoje, kuri ir turės tiesiogiai užtikrinti, kad būtinos konkrečiam teismui lėšos būtų skirtos iš valstybės biudžeto). Pripažindamas, kad šio straipsnio dalis prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas motyvavo tuo, jog įstatyme pavartota sąvoka “organizuoti teismų finansinį aprūpinimą” yra teisiškai neapibrėžta ir gali būti įvairiai aiškinama. Ji gali būti suprantama ne tik kaip apibūdinanti teisingumo ministro įgaliojimus išsiaiškinti, kiek lėšų reikia teismų veiklai, bei jo pareigą pasirūpinti, kad šios lėšos būtų skirtos iš valstybės biudžeto, ne tik teisingumo ministro pareigą dalyvauti Seime svarstant valstybės biudžeto projekte teismams numatytų asignavimų skyrimo klausimus, bet ir kaip teisingumo ministrui nustatyta teisė valstybės biudžete numatytus asignavimus pačiam paskirstyti konkretiems teismams. Būtent taip šią įstatyme pavartotą sąvoką suprantant rodo ir iki nutarimo buvęs teismų finansavimo reguliavimas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį finansinius asignavimus konkretiems teismams skiria ne Seimas, įstatymu tvirtindamas valstybės biudžetą, o vykdomosios valdžios institucijos ar pareigūnai, nesiderina su Konstitucijoje nustatytu vykdomosios ir teisminės valdžios padalijimo, šių valdžių savarankiškumo ir tarpusavio nepriklausomumo principais, sudaro vykdomajai valdžiai galimybę daryti įtaką teismų veiklai. Teismo pirmininko pavaduotojas atsako už tą teismų organizacinio darbo sritį, kurią jam paveda teismo pirmininkas. Teismo pirmininko pavaduotojų institutas, kuris yra būdingas tik apylinkės teismų organizacinei struktūrai, padeda, kai teisme daug teisėjų ir pagalbinio personalo, veiksmingiau organizuoti administracinės veiklos kontrolę ir organizacinį teismo darbą.Pagal Teismų įstatymo 71 straipsnį, kiekviename teisme yra raštinė, už kurios darbą atsakingas raštinės vedėjas. Raštinės sudedamoji dalis yra teismo archyvas, už kurio darbą atsakingas archyvo vedėjas (archyvaras), o kur jo nėra – raštinės vedėjas. Raštinės darbuotojais taip pat laikomi ir teismo posėdžio sekretoriai, kurie protokoluoja teismo posėdžius. Teismo posėdžio sekretoriai, pagal Teismų įstatymo 63 straipsnį, yra teismo pareigūnai ir prieš pradėdami eiti pareigas privalo pasirašyti nustatytos formos pasižadėjimą. Teismo posėdžius gali protokoluoti tik nustatyta tvarka įdarbintas teismo posėdžio sekretorius.Apylinkės teisme gali būti steigiamas hipotekos skyrius, kuris yra apylinkės teismo sudedamoji dalis. Teisingumo ministras 1997 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 77, “Dėl hipotekos skyrių įsteigimo bei jų veiklos teritorijos nustatymo” nustatė, kad Lietuvoje veikia dešimt hipotekos skyrių. Pagal teisingumo ministro 1999 m. vasario 19 d. įsakymą, nuo 1999 m. kovo 15 d. Lietuvoje pradėjo veikti papildomai dar penki hipotekos skyriai. Gali kilti klausimas, kodėl hipotekos skyriaus nėra kiekviename apylinkės teisme ir jų skaičiaus bei veiklos teritorija nustatoma ne įsakymu? Hipotekos skyriaus darbo krūvis tiesiogiai priklauso nuo hipotekos skaičiaus konkrečioje teritorijoje, t. y. praktiškai nuo civilinės apyvartos aktyvumo. Į šių veiksnių pasikeitimą operatyviausiai gali reaguoti būtent teisingumo ministras, kuris yra tiesiogiai atsakingas. Kad viena vertus, šių skyrių klientai būtų tinkamai aptarnaujami, kita vertus nebūtų bereikalingai švaistomi valstybės pinigai išlaikyti perteklinius hipotekos skyrius.Nagrinėjant apylinkės teismo struktūrą ir kompetenciją, tikslinga paminėti ir teismo antstolių kontoras prie apylinkės teismų. Teismo antstolių kontorą sudaro vyresnysis teismo antstolis, jo pavaduotojas, kiti teismo antstoliai, raštvedybą tvarkantys ir kiti darbuotojai. Pagrindinė teismo antstolių funkcija yra teismo sprendimų ir kitų įstatymų numatytų vykdomųjų dokumentų priverstinis vykdymas. Teismo antstolių kontora prie apylinkės teismo yra ne kas kita, kaip teismo antstolio darbo vieta. Sąvoka prie apylinkės teismo turi dvejopą reikšmę: pirma, ji reiškia, kad teismo antstolių kontoros (ir teismo antstolio) veiklos teritorija sutampa su konkretaus apylinkės teismo veiklos teritorija, ir, antra, jog antstolių kontoroje dirbančių teismo antstolių veiklą kontroliuoja tas apylinkės teismas, prie kurio yra kontora.Apylinkės teismo teisėjai
Klausimas, kas gali būti apylinkės teismo teisėju, yra labai aktualus dėl kelių priežasčių: pirma, būtent apylinkės teisme yra nagrinėjama dauguma bylų pirmąja instancija ir, antra, dėl esamos teisėjų karjeros sistemos aukštesnių instancijų teismų sudėties kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kokie specialistai ateina dirbti į apylinkės teismus. Todėl į apylinkės teismus turi ateiti dirbti aukštos kvalifikacijos teisininkai. Apskritai, kalbant apie teisėjo profesiją, pamažu turėtų įsivyrauti požiūris, kad teisėjo pareigos yra aukščiausia galima teisininko profesinės karjeros viršūnė. Teisėjo profesijos specifika, lemianti neišvengiamą susidūrimą su konfliktais, kylančiais tarp visuomenės narių, ir būtinumą juos spręsti pasitelkus galiojančią teisę, reikalauja ne tik aukštos teisinės kvalifikacijos, bet ir nemažos gyvenimo patirties. Taigi, kas gali tapti apylinkės teismo teisėjais Lietuvoje? Teismų įstatymo 22 straipsnio pirmojoje dalyje yra keliamos kelios grupės reikalavimų:Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas ne jaunesnis kaip 25 metų, pagal šio įstatymo 22(3) straipsnį nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), taip pat atitinkantis šio įstatymo 22(1) straipsnio reikalavimus ir išlaikęs teisėjo egzaminus.Reikalavimai, keliami kandidatams į apylinkės teismo teisėjus, nėra taikomi teisės krypties socialinių mokslų daktarams bei habilituotiems daktarams, asmenims, turintiems 1 metų teisėjo darbo stažą ar 3 metų darbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėjų, teismo pirmininkų ar skyriaus pirmininko patarėjų, prokurorų, prokuroro pavaduotojų, advokatų, notarų ar Seimo kontrolierių darbo stažą, ar ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą pagal Vyriausybės patvirtintą pareigybių sąrašą, bei asmenims, skiriamiems hipotekos teisėjais. Išvardyti asmenys gali būti skiriami apylinkės teismo teisėjais, jeigu jie yra ne jaunesni kaip 25 metų, nepriekaištingos reputacijos, turi teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) bei išlaikę teisėjo egzaminus. Užsienyje įgytas teisinis išsimokslinimas yra pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka.Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisininko kvalifikaciją ir pradėjo dirbti teisinį darbą. Apylinkės teismo teisėjas nagrinėja visas apylinkės teismui priskirtas bylas. Pirmuosius darbo metus apylinkės teismo teisėjas negali nagrinėti:1) skundų dėl valstybės valdžios ar valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, varžančių kitų asmenų teises;2) skundų dėl notarų ir atliekančių notarinius veiksmus institucijų ar pareigūnų veiksmų;3) civilinių bylų, kurių ieškinio kaina didesnė kaip 40 000 Lt;4) baudžiamųjų bylų dėl sunkių nusikaltimų.Asmenys, turintys teisėjo darbo stažą, jeigu nuo darbo teisėju praėjo ne daugiau kaip 5 metai, apylinkės teismų teisėjais gali būti skiriami iš karto.Kandidatas į apylinkės teismo teisėjus (toliau – kandidatas) – asmuo, kuris rengiasi dirbti apylinkės teismo teisėjo darbą ir atitinka šio straipsnio reikalavimus.Teismų departamento direktorius su kandidatu į apylinkės teismo teisėjus sudaro kandidato į apylinkės teismo teisėjus sutartį. Sutarties tipinę formą bei kiekvienais metais priimamų kandidatų į apylinkės teismo teisėjus skaičių nustato teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu.Kandidatų į apylinkės teismo teisėjus priėmimo, mokymo, praktikos atlikimo ir teisėjo egzaminų laikymo tvarką nustato teisingumo ministras.Kandidato praktika vienerius metus atliekama apylinkės bei apygardos teismuose pas Teismų departamento direktoriaus paskirtą teisėją – kandidato praktikos vadovą.Kandidatai turi teisę, o jeigu paveda teisėjas, privalo stebėti teismo posėdžius, taip pat teismo posėdžio salėje užimti vietą šalia posėdžio pirmininko. Kandidatai praktikos vadovo pavedimu atlieka kitus neprocesinius veiksmus, kurie padeda tinkamai pasirengti teisėjo darbui (teismo nutarčių bei sprendimų projektų rašymas ir pan.).Kandidatu gali būti skiriamas ne jaunesnis kaip 24 metų, nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir laimėjęs viešą konkursą tapti kandidatu. Pirmenybė tapti kandidatu teikiama asmenims, ne mažiau kaip 3 metus dirbusiems teismų (teisėjų) konsultantais, padėjėjais, teismo antstoliais, prokuroro padėjėjais ar turintiems ne mažesnį kaip 3 metų teisinio darbo stažą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą pareigybių sąrašą. Šie asmenys teisingumo ministro nustatyta tvarka atlieka 5 mėnesių kandidato praktiką.Kandidatu į apylinkės teismo teisėjus taip pat gali būti skiriamas asmuo, turintis teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir ne mažesnį kaip 3 metų advokato darbo stažą. Jeigu šie asmenys yra atlikę kandidato praktiką ir išlaikę teisėjo egzaminus, skiriant apylinkės teismo teisėjais jiems nėra taikomi šio įstatymo 22 straipsnyje nustatyti išsilavinimo reikalavimai.
Kandidatas, pateikęs Teismų departamentui praktikos vadovo teigiamą išvadą dėl praktikos atlikimo, turi teisę teisingumo ministro nustatyta tvarka laikyti teisėjo egzaminus.Kandidato praktikos vadovas turi teisę Teismų departamento direktoriui siūlyti nutraukti sutartį su kandidatu, jei šis nesilaiko darbo drausmės, sutarties sąlygų arba jei paaiškėja, kad jis dėl savo profesinių, asmeninių savybių nesugebės įgyti teisėjo pareigoms atlikti reikiamos kvalifikacijos, arba jei jo elgesys nesuderinamas su teisėjo vardui keliamais reikalavimais. Išklausęs kandidato į teisėjus paaiškinimo, sutarties nutraukimo klausimą sprendžia Teismų departamento direktorius. Teismų departamento direktoriaus nutarimas nutraukti su kandidatu sutartį per 10 dienų gali būti skundžiamas teisingumo ministrui. Asmeniui tapus teisėju, jokie egzaminai ar atestacijos negali būti organizuojami, o pagrindinis teisėjo karjeros rodiklis yra jo darbas.Konstitucijos 112 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad apylinkės, apygardos ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas, o penktojoje to paties straipsnio dalyje – jog dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Teismų įstatymo 33 straipsnio antrojoje dalyje iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo, buvo nuostata, kad apylinkės, apygardos teismų teisėjus skiria Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir Teisėjų tarybos patarimu. Konstitucinio teismo buvo paprašyta atsakyti, ar šie teisingumo ministro įgaliojimai neriboja konstitucinių Respublikos Prezidento teisėjų skyrimo galių. Šiuo atveju buvo galimas dvejopas situacijos aiškinimas. Pirma, galima teigti, kad visa asmens tapimo teisėju procedūra yra dalijama į kandidatūrų parinkimo ir skyrimo etapus, nurodant, jog Konstitucijos 112 straipsnio ketvirtojoje dalyje kalbama tik apie antrąjį, tačiau ne apie pirmąjį etapą. Antra, galima teigti, kad Konstitucijoje vartojamas žodis “skiria” apima abu etapus. Konstituciniam Teismui priimtinesnis pasirodė antrasis požiūris. Teismas konstatavo, jog “ginčijamose“ įstatymo normose nustatyta, kad savo konstitucines teises Respublikos Prezidentas gali įgyvendinti tik esant teisingumo ministro teikimui. Vadinasi, teisingumo ministro teikimas sąlygoja Respublikos Prezidento galių, nustatytų Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte, įgyvendinimą sprendžiant teisėjų profesinės karjeros klausimus. Kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos 5 straipsnio antroje dalyje nustatytas principas, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijamos įstatymo 33 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių normos, kuriose įtvirtintas teisingumo ministro teikimas skirti ir atleisti atitinkamų teismų teisėjus ir teismų pirmininkus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio antrajai daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio antrajai daliai ir 112 straipsnio penktajai daliai”. Be to, Konstitucinio Teismo nuomone, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokie subjektai parenka teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidentui. Ši funkcija gali būti priskiriama ir teisingumo ministrui, tačiau teisingumo ministro teisė parinkti teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidento nesaisto.Pagal Teismų įstatymo 36 straipsnio pirmąją dalį, apylinkės teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams. Pasibaigus šiam laikui, teisingumo ministro teikimu ir Teisėjų tarybos patarimu apylinkės teismų teisėjai be egzaminų skiriami iki 65 metų. Konstitucinis Teismas pripažino, kad vadovaujantis tais pačiais motyvais, teisingumo ministro teikimas prieštarauja Konstitucijai, tačiau apylinkės teismo teisėjo skyrimas pirmą kartą penkeriems metams jai neprieštarauja, kadangi Konstitucijoje numatyta, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui (Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktas). Ši aplinkybė turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Teigiama yra tai, kad dažnai neigiamas asmens savybes, neleidžiant jam dirbti teisėjo darbo, galima pamatyti tik pradėjus tokiam asmeniui teisėjauti. Todėl pasibaigus penkerių metų laikotarpiui šio asmens galima tiesiog neskirti teisėju iki gyvos galvos. Kita vertus, teisėjo skyrimas penkeriems metams, ypač besibaigiant šiam laikotarpiui, gali sudaryti palankias sąlygas daryti teisėjui įtaką. Todėl minėtas terminas turėtų būti kiek įmanoma trumpesnis.Pagal Teismų įstatymo 45 straipsnį, teisėju paskirtas asmuo prieš pradėdamas eiti pareigas prisiekia jį paskyrusiems Lietuvos Respublikos Seimui arba Respublikos Prezidentui. Teisėjas prisiekdamas vilki mantiją, taip pat pasirašo priesaikos tekstą. Teisėjas prisiekia tik vieną kartą, tai reiškia, kad vėliau, skiriant teisėją į aukštesniosios grandies teismus, galioja jau duota teisėjo priesaika. Asmuo, paskirtas teisėju, bet neprisiekęs, eiti teisėjo pareigų negali.Apygardos teismai
Remiantis 1994 m. birželio 15 d. įstatymu “Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Apeliacinio Teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo”, Lietuvoje veikia penki apygardos teismai – Vilniaus apygardos teismas, Kauno apygardos teismas, Klaipėdos apygardos teismas, Šiaulių apygardos teismas ir Panevėžio apygardos teismas. Apygardos teismai yra Lietuvos teismų sistemos antrosios grandies teismai ir atlieka dvejopą paskirtį – tai pirmosios (kai nagrinėjamos sudėtingesnės ir reikšmingesnės bylos) ir apeliacinės instancijų teismai. Teismų įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad apygardos teismas: yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymo priskirtoms jo kompetencijai; apeliacinė instancija apylinkės teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams bei atlieka kitas su teisingumo vykdymu susijusias ir įstatymo paskirtas jo kompetencijai funkcijas (pavyzdžiui, šių teismų pirmininkų atliekama notarinių veiksmų teisėtumo kontrolė). Apygardos teismas analizuoja teismų praktiką susipažindamas su savo veiklos teritorijoje esamų apylinkės teismų darbu vietose ir kitais būdais. Pabrėžtina, kad minėta analizė turėtų būti atliekama atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vykdomą vienodos teisminės praktikos užtikrinimo veiklą, nes kitaip kiltų pavojus atsirasti penkių apygardos teismų teisingumui.
Pagal Teismų įstatymo 11 straipsnį, apygardos teismą sudaro šio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai (kiekviename apygardos teisme yra civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriai) ir kiti teisėjai. Skirtingai nuo apylinkės teismų struktūros, apygardos teismuose yra du skyriai: taip siekiama užtikrinti teisėjų specializavimąsi konkrečiose bylose. Nuo teismo pirmininko priklauso dar detalesnės teisėjų specializacijos galimybė (pavyzdžiui, pagal atskirus civilinės ar baudžiamosios teisės institutus). Taip sudaromos nuolatinės kolegijos, kurios nagrinėja tam tikrų kategorijų bylas (pvz., bylas, kylančias iš darbo, šeimos teisinių santykių ir pan.).Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime pripažino, kad Teismų įstatymo 14 straipsnio antroji dalis, kurioje numatoma, kad teisėjų skaičių apygardos teismų ir Apeliacinio teismo skyriuose nustato teisingumo ministras, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumo principui. Konstitucinio Teismo nuomone, teismo veiklos vidaus organizavimo klausimų sprendimo priskyrimas teisingumo ministrui vertinamas kaip pažeidžiantis teisminės valdžios savarankiškumą ir sudarantis prielaidų vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų vidaus veiklos organizavimą, o kartu – į teismų veiklą. Tuo tarpu pagal Teismų įstatymą atitinkamo teismo darbą turi organizuoti šio teismo pirmininkas. Atsižvelgiant į tokią Konstitucinio Teismo išvadą, tiek teisėjų skaičių atitinkamuose skyriuose numato, tiek ir teisėjus skirsto į skyrius apygardos teismo pirmininkas.Kaip ir apylinkės teismuose, apygardos teisme yra raštinė ir jos sudedamoji dalis – archyvas.Kiekvieno apygardos teismo veiklos teritorija apibrėžiama minėto 1994 m. birželio 15 d. įstatymo 6 straipsnyje. Į kiekvieno apygardos teismo veiklos teritoriją patenka tam tikras skaičius apylinkės teismų. Ši aplinkybė svarbi dviem aspektais: pirma, Apygardos teismo pirmininkas kontroliuoja savo apygardos teismo veiklos teritorijoje esamų apylinkės teismų ir teisėjų administracinę veiklą ir, antra, apygardos teismui apeliacine tvarka gali būti skundžiami tik jo teritorijoje esamų apylinkės teismų teisingumo vykdymo aktai.Konstitucijos 112 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad apygardos teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė, kad teisingumo ministro teikimas Prezidentui skirti vieną ar kitą asmenį apygardos teismo teisėju varžo konstitucines Respublikos Prezidento galias ir todėl prieštarauja Konstitucijai. Teisingumo ministras gali tik siūlyti Respublikos Prezidentui vieną ar kitą kandidatūrą, tačiau toks pasiūlymas negali būti privalomas.Atsižvelgiant į tai, kad apygardos teismai yra aukštesniosios grandies teismai, aptartini trys šių teismų formavimo principai; galima vadovautis teisėjų karjeros principu, chaotišku teisminės valdžios formavimo principu ir mišriu teisminės valdžios formavimo principu. Chaotiškas teisminės valdžios formavimo principas reiškia, kad aukštesnių grandžių teismų sudėtis nebūtinai turi būti formuojama iš žemesnės grandies teismų teisėjų. Įstatymų leidėjas pretendentams į aukštesnės grandies teismų teisėjus paprastai numato specialius kvalifikacinius reikalavimus (pvz. būtina turėti tam tikrą teisinio darbo stažą pagal nustatytą teisinių pareigybių sąrašą, išlaikyti atitinkamą egzaminą ir pan.). Šio principo trūkumas – aukštesnės grandies teisėjais gali tapti asmenys, neturintys jokios praktinės teisėjo darbo patirties, be to, ribojamos žemesnių grandžių teisėjų karjeros galimybės. Remiantis teisėjų karjeros principu aukštesnės grandies teismai formuojami iš žemesnės grandies teisėjų. Viena vertus, ši sistema pašalina visus prieš tai minėtos sistemos trūkumus, tačiau, kita vertus, trukdo ypač kvalifikuotiems teisininkams patekti tiesiai į aukštesnės grandies teismą. Pagaliau mišrioji sistema mėgina suderinti pirmųjų dviejų sistemų pranašumus ir trūkumus, kad bendras teisminės valdžios formavimo principas – teisėjų karjera, tačiau kartu numatomos ir tam tikros išimtys (paprastai šios išimtys susijusios su aukščiausiųjų valstybės teismų formavimu ir specifine šių teismų vykdoma vienodo teisminės praktikos formavimo ir teisės aiškinimo funkcija). Pastarasis principas ir įgyvendintas Lietuvoje, tik minėta teisėjų karjeros principo išimtis dar apima ir apygardos teismų formavimą.Teismų įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų apylinkės teismo teisėjo darbo stažą (bendras teisėjų karjeros principas). Prokurorai, turintys ne mažesnį kaip 10 metų prokuroro ar tardytojo darbo stažą, advokatai, turintys ne mažesnį kaip 10 metų advokato darbo stažą, gali būti skiriami apygardos teismo teisėjais, jeigu jie yra nepriekaištingos reputacijos, teisingumo ministro nustatyta tvarka atliko penkerių mėnesių praktiką teismuose ir išlaikė teisėjų egzaminą. Teisės krypties socialinių mokslų daktarai ir habilituoti daktarai, turintys ne mažesnį kaip 10 metų bendrąjį teisinio pedagoginio ir (ar) mokslinio darbo stažą, buvę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, atleisti iš pareigų savo noru, iš karto gali būti skiriami kiekvienos teisminės grandies teismo teisėjais. “Iš karto” reiškia, kad pretendentui nėra taikomi nei praktikos teisme, nei egzaminų laikymo, nei dalyvavimo konkurse reikalavimai, o jiems paskirti apygardos teismo teisėjais pakanka atlikti įstatyme įvardytas sąlygas. Tačiau pažymėtina, kad tokį asmenį skirti apygardos teismo teisėju yra atitinkamų pareigūnų teisė, tačiau jokiu būdu ne pareiga, todėl net ir esant atitinkamam pareiškimui, gali būti skelbiamas konkursas eiti teisėjo pareigas.Teismų įstatymo 23 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, kad apygardos ar Apeliacinio teismo teisėjo kandidatūrai išrinkti Teisingumo ministerija skelbia viešą konkursą, kuris vyksta teisingumo ministro nustatyta tvarka pagal ministro 1998 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 190 patvirtintus nuostatus. Pagal šiuos nuostatus konkursas turi būti viešas ir skelbiamas, kai yra laisva teisėjo vieta. Nors Teismų įstatyme ir numatyta galimybė konkurse dalyvauti asmenims, nesantiems teisėjais, tačiau nuostatai užtikrina pirmenybę teisėjams kilti karjeros laiptais. Nuostatų 16 punkte sakoma, kad tais atvejais, kai į tą pačią vietą apygardos teisme pretenduoja keli pretendentai (prokurorai, tardytojai, advokatai) ir apylinkės teismo teisėjas, atrenkant pretendentus pirmenybė teikiama teisėjams. Kai konkurse dalyvauja keli vienodo pajėgumo pretendentai, lemiamą žodį taria Teisėjų taryba kaip Respublikos Prezidento patariamoji teisėjų savivaldos institucija. Remiantis Nuostatų 15 punktu, kai du ar daugiau asmenų, pretenduojančių į tą pačią vietą apygardos teisme, egzaminą išlaiko vienodais pažymiais ir turi vienodos trukmės prokuroro, tardytojo ar advokato darbo stažą bei teigiamą praktikos vadovo išvadą apie atliktą praktiką ir nėra dirbę teisėjais, laikoma, kad konkursą laimėjo visi pretendentai. Šiuo atvejų jų visų kandidatūros pasiūlomos Teisėjų tarybai, kuri atrenka vieną ir pataria Respublikos Prezidentui jį skirti apygardos teismo teisėju.Kaip ir skiriant apylinkės teismo teisėją, apygardos teismo teisėjas į pareigas skiriamas Respublikos Prezidento dekretu teisėjų tarybos patarimu. Tačiau apygardos teismo teisėju skiriamas buvęs apylinkės teismo teisėjas iš naujo neprisiekia, kadangi jis ir toliau vykdys teisėjo pareigas, kurioms taikoma ta pati priesaika. Kitaip nei apylinkės teismo teisėjas, apygardos teismo teisėjas iš karto skiriamas iki 65 metų, neatsižvelgiant į tai, ar skiriamas asmuo prieš tai dirbo teisėjo ar kitą darbą, t. y. jam netaikomas penkerių metų įgaliojimų terminas. Apygardos teismo pirmininkas ir skyriaus pirmininkai skiriami septyneriems metams.Lietuvos Apeliacinis teismas
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnį ir Teismų įstatymą, Lietuvoje gali būti tik vienas Apeliacinis teismas. Teismų įstatymo 12 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, kad Apeliacinio teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje. Šio teismo kompetenciją iš esmės apibūdina pats jo pavadinimas – tai apeliacinės instancijos teismas. Pagal Teismų įstatymo 17 straipsnį, Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardos teismai kaip pirmosios instancijos teismai. Apeliacinis teismas taip pat nagrinėja kitas bylas ( pavyzdžiui, dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo), kurias Lietuvos Respublikos įstatymai priskiria jo kompetencijai, ir atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymo priskirtas teisingumo vykdymo funkcijas. Apeliacinis teismas yra vienintelis teismas visoje Lietuvos teismų sistemoje, kuris yra tiek bendrosios, tiek specializuotos teismų sistemos dalis. Konstitucijos 111 straipsnio pirmojoje dalyje šis teismas įvardijamas kaip bendrosios kompetencijos teismų sistemos sudedamoji dalis, o 1999 m. sausio 14 d. priimto Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 straipsnyje sakoma, kad administracinių teismų sistemai taip pat yra priskiriamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius. Todėl Apeliacinio teismo struktūra skiriasi nuo apygardos teismų struktūros, kadangi, be civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriaus, dar yra ir trečiasis – administracinių bylų skyrius. Ši specifinė Apeliacinio teismo struktūra specializuotų administracinių teismų kūrimo įkarštyje buvo savotiškas mėginimas išvengti savarankiškų specializuotų administracinių teismų kūrimo ir kartu išlaikyti vieningą bendrosios kompetencijos teismų sistemą, išskiriant joje administracinių bylų specializaciją.Kaip ir apygardos teismų atžvilgiu, Konstituciniam Teismui, pripažinus, kad nustatyti teisėjų skaičių skyriuose ir juos paskirstyti į skyrius turi būti teismo pirmininko, bet ne teisingumo ministro kompetencijos dalis, atitinkama nuostata taikoma ir Lietuvos Apeliaciniam teismui.Kitaip, nei formuojant apygardos teismų sudėtį, Apeliacinis teismas formuojamas laikantis išimtinai teisėjų karjeros principo. Pagal Teismų įstatymo 23 straipsnį, konkurse eiti Apeliacinio teismo teisėjo pareigas gali dalyvauti tik asmenys, turintys ne mažesnį kaip penkerių metų apygardos teismo teisėjo darbo stažą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kaip ir formuojant apygardos teismą, išskiriama ta pati grupė asmenų, kurie Apeliacinio teismo teisėjais gali būti skiriami iš karto. Skiriasi Apeliacinio teismo teisėjo skyrimo procedūra, kurioje nemažą vaidmenį atlieka ir Lietuvos Respublikos Seimas. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio trečiąją dalį, Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Konstituciniam Teismui minėtu nutarimu pripažinus, kad teisingumo ministro teikimas teisėjų skyrimo procedūroje prieštarauja Konstitucijai, galima teigti, jog teisingumo ministras gali tik siūlyti Respublikos Prezidentui vieną ar kitą asmenį skirti teisėju. Teisingumo ministras skelbia konkursą eiti Apeliacinio teismo teisėjo pareigas, kuris vyksta pagal jau minėtus nuostatus, norint eiti apygardos teismo teisėjo pareigas. Iš karto paskirtas Apeliacinio teismo teisėju, asmuo yra skiriamas iki 65 metų, nesvarbu, jis anksčiau dirbo teisėju ar ne. Visiškai jokių klausimų nekyla, kai Apeliacinio teismo teisėju skiriamas “karjeros” teisėjas. Šiuo atveju jo, kaip teisėjo, stažas visiškai nenutrūksta, jį saisto anksčiau duota priesaika, nesikeičia ir jo vykdoma funkcija (teisingumo vykdymas) – taigi nenutrūksta ir jo įgaliojimų terminas (iki 65 metų).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Apeliacinio teismo pirmininkas skiriamas tokia pačia tvarka kaip ir šio teismo teisėjai – jį skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Teisingumo ministro vaidmuo skiriant Apeliacinio teismo pirmininką yra toks pats kaip ir skiriant šio teismo teisėjus – patariamasis. Konstitucinis teismas taip pat nutarė, kad ir Teismų įstatymo 34 straipsnio trečioji dalis, numatanti, jog Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus skiria teisingumo ministras (ši įstatymo nuostata motyvuota tuo, kad Konstitucija nedetalizuoja šių teisminės administracijos pareigūnų skyrimo tvarkos), prieštarauja Konstitucijai, kadangi Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų organizacinį savarankiškumą. Jokia vykdomosios valdžios institucija ar pareigūnas negali kištis į teismo funkcijų vykdymą ar organizuoti teismų vidaus darbo. Teismų veikla nėra ir negali būti kuriai nors ministerijai priskirta valdymo sritis. Atitinkami Teisingumo ministro įgaliojimai sudaro prielaidas vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų pareigūnų skyrimą ir kartu – į teismų veiklą. Konstitucinio Teismo nutarimu, skyrių pirmininkai turėtų būti skiriami tokia pačia tvarka kaip ir teismo pirmininkas. Apeliacinio teismo pirmininkas ir skyrių pirmininkai yra skiriami aštuoneriems metams.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Tai aukščiausioji Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sistemos teisminė grandis, o teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje – Vilniuje. Tai vienintelis teismas iš bendros kompetencijos teismų sistemos, kurio veiklą, be Teismų įstatymo, dar detalizuoja 1995 m. balandžio 18 d. įsakymu patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas. Šis teismas, kitaip nei žemesnieji teismai, atlieka dvigubą paskirtį – nagrinėja kasacinius skundus ir vykdo galiojančios teisės aiškinimą, tuo pačiu užtikrindamas vienodą teismų praktiką aiškinant teisę visoje valstybės teritorijoje. Teismų įstatymo 18 straipsnyje teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams.Formuodamas vienodą teismų praktiką taikant įstatymus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: a) skelbia kolegijų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos pasiūlytas kasacine tvarka priimtas nutartis. Į šiose nutartyse esamus įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus;b) analizuoja teismų praktiką įstatymų taikymo klausimais;c) susipažindamas su apygardos teismų ir Apeliacinio teismo darbu vietose bei kitais būdais konsultuoja teisėjus bendraisiais įstatymų taikymo klausimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali konsultuoti apylinkės teismų teisėjus.
Įstatymų išaiškinimo ir teismų praktikos vienodinimo veikla yra bene svarbiausia iš Aukščiausiajam Teismui priskirtų funkcijų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo aktai skelbiami jo leidžiamame biuletenyje “teismų praktika”. Remiantis teismų įstatymo 18 straipsnio ketvirtąja dalimi, biuletenis finansuojamas iš valstybės biudžeto ir lėšų, gautų jį pardavus. Lietuvos Respublikos teismai ir teisėjai biuletenį gauna nemokamai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys skelbiamos ir internete. Tačiau kol nėra atitinkamo įstatyminio reglamentavimo, esant prioriteto abejonei, tik biuletenyje paskelbtos nutartys laikomos oficialia Lietuvos teismų praktika.Teismų įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Aukščiausiajame Teisme yra Civilinių bylų skyrius, Baudžiamųjų bylų skyrius ir Aukščiausiojo Teismo senatas ( toliau – Senatas). Atitinkamai Aukščiausiąjį Teismą sudaro jo pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai. Senatą sudaro šio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, taip pat po septynis Civilinių bylų skyriaus ir Baudžiamųjų bylų skyriaus didesnį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo darbo stažą turinčius teisėjus. Kiti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai gali dalyvauti senato posėdžiuose patariamojo balso teise. Senato posėdžiuose taip pat gali dalyvauti kitų teismų pirmininkai, jų pavaduotojai, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai. Senato pirmininkas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. ( Teismų įstatymo 19 straipsnis). Iki atitinkamų Teismų įstatymo 1998 m. balandžio 8 d. pakeitimų Senatas praktiškai buvo papildoma teisminė kontroliuojanti grandis. Tai prieštaravo ir Konstitucijoje įtvirtintai bendrosios kompetencijos teismų sistemai, ir pačiai teismų sprendimų ir nuosprendžių kontrolės formų koncepcijai. Atsižvelgiant į šias priežastis, po Teismų įstatymo pakeitimų senatui paliktos labiau organizacinės funkcijos. Pagal Teismų įstatymo 20 straipsnį, senatas: a) analizuoja teismų praktiką nagrinėjant konkrečių kategorijų bylas ir aprobuoja teismų praktikos apibendrinimo apžvalgų skelbimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje; b) svarsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlytas šio teismo skyrių pirmininkų kandidatūras; c) teikia Respublikos Prezidentui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų garbės teismo narių kandidatūras ir tvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo garbės teismo nuostatus; d) nagrinėja skundus dėl teisėjų egzaminų komisijos išvadų ir teisėjų garbės teismų sprendimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai šiais klausimais yra galutiniai; e)Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko pavedimu sprendžia kitus organizacinius Lietuvos Aukščiausiojo teismo veiklos klausimus.
Atsižvelgiant į Teismų įstatymo 20 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintą atitinkamų pareigūnų (Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko, teisingumo ministro, generalinio prokuroro ir Apeliacinio teismo pirmininko) teisę siūlyti senato pirmininkui teikti Senatui nagrinėti tam tikrus įstatymų taikymo teismų praktikoje klausimus, dalyvauti Senato posėdžiuose svarstant šiuos klausimus ir reikšti savo nuomonę, Senatas turėtų būti traktuojamas kaip visų valstybės valdžių bendradarbiavimo vieta, aiškinantis opiausias teisės spragas, kolizijas ir kitas teisės taikymo problemas.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir skyrių pirmininkų skyrimo tvarką numato Teismų įstatymo 35 straipsnis bei Konstitucijos 112 straipsnio antroji dalis, kurioje sakoma, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų pirmininką skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Kadangi nei teismų įstatyme, nei Aukščiausiojo Teismo statute šio teismo pirmininko parinkimo ir skyrimo procedūra nedetalizuota, darytina išvada, kad Respublikos Prezidentas yra laisvas ir niekieno nevaržomas parinkdamas teikti, jo nuomone, tinkamiausią kandidatūrą. Paisoma turėtų būti tik kelių aplinkybių: pirma, Aukščiausiojo Teismo pirmininku skiriamas tik šio teismo teisėjas; antra, reikėtų atsižvelgti ir į įstatymų leidžiamosios valdžios interesus, kadangi būtent Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo pirmininką; ir trečia – būtinas Teisėjų tarybos patarimas skirti konkretaus asmens kandidatūrą prieš ją teikiant. Teismų įstatymo 35 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir skyrių pirmininkai skiriami iki 65 metų amžiaus.Tiek Aukščiausiojo Teismo pirmininko, tiek ir skyrių pirmininkų kompetencija detalizuota Aukščiausiojo Teismo statute. Iš esmės pagrindinė jų funkcija – užtikrinti administracinę teismų veiklos kontrolę.Pagal Teismų įstatymo 24 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju gali būti skiriamas: a) apygardos ar Apeliacinio teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų apygardos teismo ar Apeliacinio teismo teisėjo darbo stažą; b) buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, atleistas iš pareigų savo noru, išrinktas į kitas pareigas arba jo sutikimu perkeltas į kitą darbą; c) teisės krypties socialinių mokslų habilituotas daktaras arba daktaras, turintis ne mažesnį kaip 10 metų teisinio darbo stažą, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą teisinių pareigybių sąrašą; d) Generalinės prokuratūros prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prokuroras, turintis ne mažesnį kaip 10 metų prokuroro darbo stažą.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formavimo tvarka grindžiama dvejopa šio teismo padėtimi ir tuo, kad teisės aiškinimas yra tiek teismų praktikos, tiek ir teisės mokslo dalykas. Tiesa, teisės moksle ši veikla yra mokslo tiriamojo pobūdžio, t. y. vykdoma plačiau – naudojant lyginamąjį, istorinį ir kitus mokslinio tyrimo metodus. Teismų įstatymo 18 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylą nagrinėja arba trijų teisėjų kolegija, arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija ( t. y. visi šio teismo teisėjai). Atvejus, kuriems esant byla nagrinėjama vienokia ar kitokia teisėjų sudėtimi, detalizuoja atitinkamai Baudžiamojo ir Civilinio proceso kodeksai. Juos apibendrinus galima suformuluoti šiuos bendrus principus: a) visada bylą nagrinėti pradeda trijų teisėjų kolegija. Bus ar ne byla perduota nagrinėti platesnei teismo sudėčiai, iš principo sprendžia bylą nagrinėjanti kolegija arba išimtinais atvejais teismo pirmininkas ar skyriaus pirmininkas; b) ar byla bus nagrinėjama platesnėje kolegijoje priklauso nuo byloje sprendžiamo teisės aiškinimo klausimo sudėtingumo – kuo sudėtingesnė problema, tuo platesnė kolegija; c) net ir tais atvejais, kai bylą nagrinėja visos galimos sudėties kolegijos, laikoma, kad tai yra vieningas kasacinis bylos nagrinėjimas. Vadinasi, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka trijų teisėjų kolegijoje, asmuo neturi teisės vėl kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą su prašymu pakartotinai išnagrinėti skundą, pavyzdžiui, išplėstinėje septynių teisėjų kolegijoje.Dar norėčiau paminėti kasacinio teikimo institutą. Kasacinio teikimo esmė ta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar skyriaus pirmininkas tais atvejais, kai žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nuosprendis nebuvo apskųstas kasaciniu skundu, turi teisę savo iniciatyva pateikti kasacinį teikimą, kuris nagrinėjamas tokia pačia tvarka kaip ir kasacinis skundas. Dauguma atvejų kasacinis teikimas paduodamas remiantis proceso dalyvių prašymu. Kasacinio teikimo privalumas tas, kad juo siekiama realizuoti viešąjį interesą tinkamu galiojančios teisės įgyvendinimu kasdieniniame gyvenime.
Išvados
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisėsaugos sistemos reforma buvo ir tebėra vykdoma ypač intensyviai, todėl neretai skubotai ir nėra baigta. Juk, pavyzdžiui, Teismų, Policijos ir kai kurie kiti įstatymai yra bemaž dažniausiai keičiami teisės aktai. Šiuo metu jau parengtas Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo pakeitimo įstatymas. Šiame Įstatyme nustatytas teismų organizavimo ir veiklos, teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių teisinis reglamentavimas pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai pripažintais teisės principais: pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, tarp jų asmens teise į teisminę gynybą, teise, kad kiekvieno asmens byla būtų viešai ir teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, valstybės valdžios padalijimo principu, pagal kurį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisės viršenybės, teismų ir teisėjų nepriklausomumo, teismų organizacinio savarankiškumo, jų finansinio nepriklausomumo nuo kitų valstybės valdžios institucijų ir pareigūnų sprendimų, teismų savireguliacijos ir savivaldos, kitais teismų sutvarkymo, teisėjų statuso ir teismo proceso principais.
Per nepriklausomybės dešimtmetį įgyvendinti esminiai Lietuvos teisėsaugos sistemos- teismų, notariato, advokatūros pertvarkymai. Visų šių reformų tikslas- sukurti tokią teisėsaugos sistemą, kuria pirmiausiai būtų užtikrinama kiekvieno visuomenes nario teisių ir teisėtų interesų apsauga, garantuojama tinkama jo teisių gynyba ne tik kitų individų, bet ir valstybės atžvilgiu. Taigi būtina sukurti demokratinės ir teisinės valstybės principais pagrįstą teisėsaugos institucijų sistemą, kuri prireikus taip pat galėtų veiksmingai teikti paslaugas ir rinkos ekonomikos sąlygomis.Literatūra, norminė medžiaga ir kiti šaltiniai
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1996 m.2. Teisėsaugos institucijos. Pranas Kunconis, Vytautas Nekrošius. Vilnius: Justitia, 2000 m.3. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas// Žin., Žin., 1994, Nr.46-851LR teismų įstatymo pakeitimai:1.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-609, 94.10.20, Žin., 1994, Nr. 83-1555 (94.10.26)DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO2.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-633, 94.11.08, Žin., 1994, Nr. 89-1709 (94.11.18)DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO3.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-687, 94.12.08, Žin., 1994, Nr. 96-1880 (94.12.14)DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO4.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-792, 95.02.14, Žin., 1995, Nr. 17-386 (95.02.24)DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO5.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-827, 95.03.21, Žin., 1995, Nr. 29-647 (95.04.05)DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 51 STRAIPSNIO PAKEITIMO6.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-1387, 96.06.18, Žin., 1996, Nr. 60-1411 (96.06.26)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 22, 22(1), 33, 34, 35, 56, 59 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS7.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-1432, 96.07.04, Žin., 1996, Nr. 67-1600 (96.07.17)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 13, 17, 18, 19, 20, 21, 27, 29, 36, 42, 58, 60, 62 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS8.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-1524, 96.09.17, Žin., 1996, Nr. 92-2149 (96.10.02)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 59 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS9.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. I-1543, 96.09.24, Žin., 1996, Nr. 100-2265 (96.10.16)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAPILDYMO IR PAKEITIMO ĮSTATYMAS10.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-143, 97.03.13, Žin., 1997, Nr.22-544 (97.03.15)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 66 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS11.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-253, 97.06.10, Žin., 1997, Nr.63-1470 (97.07.02)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 10, 15, 22, 33, 38, 39, 56, 68(1)-68(7) STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS
12.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-696, 98.04.08, Žin., 1998, Nr.38-1001 (98.04.22)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS13.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-912, 98.10.22, Žin., 1998, Nr.95-2636 (98.10.30)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO ĮSIGALIOJIMO ĮSTATYMO 6 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS14.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-1032, 99.01.14, Žin., 1999, Nr.13-311 (99.02.03)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAPILDYMO 18(1) STRAIPSNIU IR 9, 14, 15 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS15.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-1043, 99.02.09, Žin., 1999, Nr.19-507 (99.02.24)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 22, 22(1), 28, 77 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR TEISMŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO ĮSIGALIOJIMO ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO IR 8 STRAIPSNIO 2 DALIES PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS ĮSTATYMAS16.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-1073, 99.02.11, Žin., 1999, Nr.21-580 (99.03.03)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 62 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS17.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-1162, 99.05.04, Žin., 1999, Nr.43-1361 (99.05.19)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 59 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS18.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-1192, 99.05.20, Žin., 1999, Nr.48-1526 (99.06.02)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO PAPILDYMO 8(1) STRAIPSNIU ĮSTATYMAS19.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-1381, 99.11.04, Žin., 1999, Nr.101-2902 (99.11.26)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 68(1), 68(2), 68(4), 68(5) IR 68(6) STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS20.Lietuvos Respublikos Seimas, ĮstatymasNr. VIII-1535, 00.02.10, Žin., 2000, Nr.15-382 (00.02.23)LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 8(1) STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI:1.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas99.12.21, Žin., 1999, Nr.109-3192 (99.12.24)DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 IR 73 STRAIPSNIŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
4. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ Žin.1994,Nr50-9325. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas. Žin., 1994, Nr.46-851, Nr.83-1555, Nr.89-1709, Nr.96-1880; 1995, Nr.17-386, Nr.29-647; 1996, Nr.60-1411, Nr.67-1600, Nr.92-2149, Nr.100-2265; 1997, Nr.22-544, Nr.63-1470; 1998, Nr.38-1001, Nr. 95 – 2636, 1999, Nr.13-311, Nr.19-507, Nr.21-580, Nr.43-1361, Nr.48-1526, Nr.101-2902; 2000, Nr.15-382, Nr. 92 – 2847, Nr. 103 – 3260; 2001, Nr. 64 – 2328