Informacinės visuomenės samprata ir ištakos
1. Žmonijos raidos modeliaiInformacinė visuomenė—tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba taikyti šiuolaikines informacines technologijas visose savo veiklos srityse, moka naudotis šalies bei pasaulio informacijos šaltiniais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą. Išsilavinusi—tai kiekvienos valstybės siekis šviesti ir mokyti savo piliečius, t.y. turi būti ugdomas gebėjimas pasinaudoti informacinėmis priemonėmis.Atvira—tai informacija, žinios, duomenys turi būti lengvai prieinami kiekvieman visuomenės nariui. Piliečiai įgauna teisę ne tik teoriškai, bet ir praktiškai dalyvauti visuomenės valdyme, politiniame šalies gyvenime.Besimokanti—tai visuomenės narių pastangos mokytis visą gyvenimą. Tam turi būti sudaromos sąlygos: pateikiami įvairūs kursai per internetą, naudojamos efektyvios ir pažangios priemonės, įgalinčios greičiau ir lengviau suvokti medžiagą. Informacinėje visuomenėje pereinama nuo mokymo koncepsijos prie mokymosi. Atsiranda nauji mokymo būdai, metodai: Nuotolinis švietimas Atvirasis mokymasis Elektroninis mokymasis Skaitmeninis mokymasisNaujos informacinės technologijos priemonės plinta itin sparčiai ir netgi pakankamai agresyviai braunasi į žmonių gyvenimą. Procesas įgauna svarbią ekonominę, politinę, visuomeninę, socialinę ir buitinę reikšmę. Žinomas pasaulio filosofas Alvinas Toffleris pasiūlė žmonijos visuomeninę raidą vaizduoti trimis bangomis, vaizduojančiomis prioritetų kitimą laike: Agrarinė —ekonominė žmonių veikla buvo siejama su maisto produktų gamyba, ribojančiu veiklos veiksniu buvo dirbamos žemės plotas (apie 10000 metų); Industrinė—ekonominė žmonių veikla nukreipta į prekių gamybą, o ribojančiu veiklos veiksniu tapo turimas kapitalas (nuo 1800 m. Iki šių laikų); Informacinė—ekonominės veiklos pagrindu tampa informacijos parengimas ir taikymas kitų gamybos formų veiksmingam funkcionavimui, o ribojančiu veiklos veiksmu-turimą žinių kiekis (nuo 1980m. ir į ateitį). 1995 metais Briuselyje įvyko pirmasis Europos Sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos informacinės visuomenės forumas, kurio misija: suformuluoti pagrindinį tikslą—tolygiai plėtoti informacinės visuomenės raidą visose Europos valstybėse.
Lietuvoje pirmoji informacija apie informacinę visuomenę pasirodė po 1995 metų forumo. Lietuvos kompiuterininkų sąjunga viena pirmųjų pradėjo apie tai pasakoti visuomenei.Penki požiūriai į informacinę visuomenę
1. Technologinis – jis plėtoja šias sritis:A. Informacija bei įvairių tipų laikmenas;B. Informacijos technologijas;C. Telekomunikacijas. 2. Ekonominis – tai perėjimas nuo turto ekonomikos prie žinių ekonomikos. Pagrindinės ekonominės veiklos kryptys:A. Informacijos apdorojimas;B. Privatus veiklos organizavimas;C. Valstybinis veiklos organizavimas.3. Profesinis:A. Kompiuterių specialistai;B. Kompiuterių taikymo specialistai;C. Vartotojai.4. Erdvinis— sujungia per kompiuterių tinklą įvairių lygių ir tipų institucijas, valstybes.5. Kultūrinis— spartėja įvairių kultūros elementų perėmimas ir tolesnis plėtojimas. Svarbi darosi kalbos kultūra.
Pagrindiniai informacinės visuomenės bruožai
1. Stiprus paties piliečio noras ir gebėjimas mokytis.2. Nuolatinis mokymasis.3. Mokymosi priemonių ir formų įvairovė:a. Nuotolinis;b. Elektroninis;c. Skaitmeninis.4. Nuotolinis darbas.5. Elektroninis verslas bei paslaugos.6. Elektroninis valdymas.
Informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje
2001.02.28 LR vyriausybė priėmė ir patvirtino „Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepsiją“, kurioje numatyti šie uždaviniai:1. Sudaryti sąlygas, kad kiekvienas moksleivis mokykloje įgytų reikiamas informacinių technologijų žinias.2. Suteikti galimybę kiekvienam Lietuvos piliečiui naudotis informacinėmis technologijomis.3. Sukurti visuomenei lengvai pasiekiamą nuotolinių studijų sistemą.4. Plėtoti darbus, ugdančius gyventojų sampratą apie informacinės visuomenės plėtros svarbą.
Informacijos apsauga
Informacinėje visuomenėje informacija tampa svarbiu produktu, todėl neišvengiamai atsiranda teisiniai informacijos naudojimo aspektai. Pagrindinis informacijos naudojimo teisinis aspektas – informacijos apsauga. Informacijos apsauga aprėpia du skirtingus dalykus:1) kaip apsaugoti informaciją nuo klaidų ir nuo iškraipymų ar praradimo esant kompiuterio techninės įrangos pažeidimams – įsilaužimams ar gedimams, taip pat suveikus kenkėjiškoms kompiuterių programoms – virusams2) kaip apsaugoti informaciją nuo neteisėto naudojimo arba piktavališko iškraipymo ar sunaikinimo.
Kompiuterių virusai
Kompiuterių virusų sąvoka bene visiems žinoma. Anksčiau kompiuterių virusai būdavo perduodami drauge su informacija naudojantis diskeliais, dabar – siunčiant elektroninius laiškus bei naudojantis internetu.
Kompiuterių virusais vadinamos kenkėjiškos kompiuterinės programos, trikdančios kompiuterių veikimą arba trukdančios dirbti.Programuotojo požiūriu, virusas – tai kompiuterinis kodas, kuris pažeidžia kurias nors programas. Paprastai kompiuterių virusas tai padaro, įtraukdamas į šias programas savo programos kodą. Virusas dauginasi prisijungęs prie kurių nors programų ar bylų – šitaip pasislėpęs keliauja iš vienos vietos į kitą, nuo vieno kompiuterio prie kito. Terminą “kompiuterių virusas” pirmą kartą pavartojo amerikiečių mokslininkas Fredas Kojenas (Fred Cohen) 1984 m. Vienoje iš tarptautinių konferencijų. Šis terminas įsigalėjo todėl, kad kompiuterių virusai labai panašūs į jų biologinį prototipą.Žinoma daugybė virusų tipų. Apie juos galima rasti daug informacijos internete. Specialistai virusus klasifikuoja pagal šiuos požymius:1) pagal veikimo būdą bei algoritmo ypatybes kompiuterių virusai skirstomi į:a. tikruosius virusus;b. kirminus;c. logines bombas;d. laiko bombas;e. Trojos arklius;f. nematomus virusus.2) Pagal kenksmingumo lygį virusai skirstomi į:a. Nepavojingus – kai kompiuterio darbui tiesiogiai nekenkia, tačiau išveda įvairius pranešimus, erzina garsais ir pan.;b. Pavojingus – kai iš dalies sutrikdomas kompiuterio darbas;c. Labai pavojingus – kai sunaikinami kompiuteryje esantys duomenys, programos.3) Pagal užkrėtimo pobūdį.Interneto virusus galima suskirstyti i kelias grupes:1) Pirmąją sudaro virusai, keliaujantys kartu su bylomis. Šie virusai plisti internete negali. Išplatinti tokį virusą gali tik vartotojas, užkrėstą bylą pateikęs internete.2) Antroji grupė – netikrieji virusai. Jie įdomūs tuo, kad dažniausiai jie neegzistuoja ir net negali egzistuoti. Kenkia ne virusai, o pranešimai apie juos, Intensyvėjant darbui internete kai kurie draugai nori perspėti apie pasirodžiusius naujus virusus ir siunčia įspėjamuosius elektroninius laiškus. Kiti sumano papokštauti ir siunčia laiškus be jokio reikalo.3) Trečiajai grupei priklauso kenkėjiškos Java, JavaScript, ActiveX programėlės.Antivirusinės programos
Kovai su kompiuterių virusais vartojamos specialios, vadinamosios antivirusinės programos. Jos taip pat skirstomos į keletą grupių:1) programos detektoriai, kurios aptinka virusą ir apie tai informuoja vartotoją;2) programos gydytojai, kurios ne tik aptinka virusą, bet ir išgydo užkrėstas bylas;3) programos filtrai, dar vadinamos rezidentinėmis antivirusinėmis programomis, kurios praneša apie pašalinį kreipimąsi į informacinę sistemą, ir vartotojas turi nuspręsti: leisti kreiptis ar ne.Dažniausiai naudojamos universalios antivirusinės programos, kurios atpažįsta virusą, ir stengiasi išgydyti juo užkrėstas bylas.
Bendrosios informacijos apsaugos priemonės
Informacijos apsauga įstaigose dirbant įvairiose institucijose su daugybe duomenų yra rimta užduotis. Paprastai tuo užsiima specialistai, kurie turi įvairiausių priemonių duomenims apsaugoti. Kartais kurią nors bylą netyčia ištriname. Šiokią tokią apsaugą nuo netyčinio ištrynimo dažniausiai atlieka operacinė sistema. Pavyzdžiui, “Windows” operacinė sistema pirmiausia šalinamas bylas perkelia į šiukšlinę (Recycle Bin) prieš tai pasitikslinusi, ar tikrai norime ją perkelti šiukšlinėn. Valant šiukšlinę dar kartą pasiteiraujama, ar tikrai norima ištrinti tas bylas. Baigiant kalbą apie šiukšlinę belieka įspėti, kad diskeliai neturi šiukšlinės – bylos šalinamos iš karto. Jei norite visiškai sunaikinti kokia nors informaciją, atkreipkite dėmesį į tai,. Kad paprastai net iš šiukšlinės pašalinta byla ne visuomet yra sunaikinama. Nors ir nedidelė, bet visuomet yra tikimybė, kad naudojantis specialiomis programomis pašalintas bylas pavyks atstatyti.
Autorių teisių apsauga
Intelektualinis darbas turi būti apsaugotas. Reikėtų išskirti du aspektus: pirma, visuomet turi būti tiksliai nurodomas naudoto kūrinio autorius, pavadinimas, antra, kūrėjui turi būti atlyginama. ATM pasaulyje yra numatytos autorių teisės (angl. k. Copyright). Autorių teisės apima įvairiausių rūšių kūrinius: knygas, spektaklius, šokius, muziką, garso įrašus, paveikslus, skulptūrą, architektūrą, kino filmus, kompiuterines programas.
Lietuvoje autorių teises gina Lietuvos Respublikos Autorių teisių apsaugos įstatymas. Šį įstatymą priėmė Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gegužės 18 d. Kadangi kompiuterinėms programoms suteikiama tokia pat teisinė apsauga kaip ir literatūros kūriniams, o duomenų bazėms – kaip kūrinių rinkiniams, tai Berno konvencija tampa svarbiu dokumentu, reglamentuojančiu kompiuterių programų ir duomenų bazių teisių apsaugą. Taigi bet kokio pavidalo ir bet kuria kalba sudarytos kompiuterių programos, įskaitant pradinę projektinę medžiagą, laikomos autorių teisės objektu. Autorių teisių įstatymas taikomas:1) autoriams ir subjektams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat gyvenantys Lietuvoje fiziniai bei juridiniai asmenys;2) autoriams, nepaisant jų pilietybės ir gyvenamosios vietos.Autorių teisių įstatyme išdėstytos pagrindinės sąvokos, aiškiai apibrėžiami teisinės apsaugos objektai, pateikiamas autoriaus asmeninių turtinių ir neturtinių teisių turinys, nustatomas autoriaus teisės galiojimo laikas bei išsamiai aptariamos sąlygos teisėtam kompiuterių programų ar duomenų bazių naudojimui. Lietuvos Respublikos autorių teisių apsauga taikoma bet kokia programavimo kalba ir bet kokio pavidalo kompiuterių programoms (taip pat operacinėms sistemoms bei programų paketams) ir duomenų bazėms, įskaitant pirminį tekstą ir objektinį kodą.Lietuvoje teisinė apsauga netaikoma kompiuterių programų ir duomenų bazių idėjoms, principams, algoritmams, bei programavimo kalboms. Kompiuterių programos arba duomenų bazės autorius yra fizinis asmuo ar asmenų grupė, kurie sukūrė programą arba duomenų bazę. Autorius gali informuoti visuomenę apie savo teises, naudodamas autorių teisių apsaugos ženklą, kurį sudaro trys elementai: apskritime arba apvaliuose skliaustuose įrašyta raidė C, autoriaus vardas ir kūrinio pirmojo išleidimo metai.Kūrinio autorius turi turtines ir neturtines teises. Turtinės teisės leidžia atlikti su savo kūriniu šiuos veiksmus: atgaminti, išleisti, versti, perdirbti, platinti, viešai rodyti, atlikti, transliuoti, retransliuoti, skelbti.Kūrinio autorius visuomet turi šias teises:1) teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę, aiškiai nurodant autoriaus vardą;2) teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas;3) teisę prieštarauto bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui, pakeitimams.Autoriaus turtinės teisės galioja visą gyvenimą ir dar 70 metų po autoriaus mirties. Autoriaus asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.Programinės įrangos autoriaus teisių problemos
Programinę įrangą pagal jos įsigijimo ir platinimo pobūdį galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:1) komercinė programinė įranga – jos įsigijimą reglamentuoja autorių teisių apsaugos įstatymai;2) bendrojo naudojimo programinė įranga (angl. Shareware) – vadinamos tokios programos, už kurias autorius nori gauti nedidelį atlyginimą. Tokių programų platinimas dažniausiai grindžiamas vartotojų garbingu elgesiu: už jas galima ir nemokėti, tačiau prašoma bent kiek atsilyginti, jei naudojama nuolatos;3) laisvojo naudojimo programinė įranga (angl. freeware) – šia įranga gali naudotis kiekvienas, tačiau išlieka autoriaus teisės: tokių programų negalima pardavinėti.Yra dar viena panaši programinės įrangos rūšis, vadinamosios atvirojo kodo (arba teksto) programomis (angl. free software). Jų skirtumas – bet kas galii modifikuoti, jos pateikiamos drauge su pradiniais tekstais.Dauguma komercinių programų parduodamos pagal tam tikrą licenciją. Licencija paprastai nustato:1) kompiuterių, kuriuose gali būti įdiegta programa, skaičių;2) vartotojų skaičių.Programos kopijavimas be autoriaus (ar kompanijos) leidimo visame pasaulyje vadinamas piratavimu, o šitaip įdiegtos programos – nelegalios. Labiausiai paplitusios piratavimo formos:1) falsifikatų gamyba;2) elektroninės skelbimų lentos;3) kompiuterių kompanijų nelegalus kompiuterių įdiegimas vartotojams;4) vartotojų piratavimas.Dažnai kompanijos, numatydamos biudžetus kompiuterinei technikai įsigyti, pamiršta, kad programinė įranga yra tokia pat prekė kaip ir kompiuteris.
DUOMENŲ APSAUGADuomenų apsaugos problemosDuomenys—konkreti informacijos išraiška. Didėjant informacijos srautams, didėja ir duomenų pažeidimo, jų neteisėto naudojimo grėsmė.Duomenų apsauga vykdoma atsižvelgiant į šiuos veiksnius:1. Duomenys turi būti patikimi ir tinkamai tvarkomi, kad nebūtų iškraipyti.
Už duomenų teisingumą atsako juos kaupiančios ir apdorojančios organizacijos. Norint atidžiai surinkti ir pateikti duomenis, reikėtų kiekvieną supažindinti su jo duomenų įrašais ir duoti pasirašyti . Šitaip duomenų autorius garantuotų, kad duomenys teisingi.