Informacinės visuomenės samprata ir ištakos

Informacinės visuomenės samprata ir ištakos

1. Žmonijos raidos modeliai
Informacinė visuomenė—tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba taikyti šiuolaikines informacines technologijas visose savo veiklos srityse, moka naudotis šalies bei pasaulio informacijos šaltiniais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą.
Išsilavinusi—tai kiekvienos valstybės siekis šviesti ir mokyti savo piliečius, t.y. turi būti ugdomas gebėjimas pasinaudoti informacinėmis priemonėmis.
Atvira—tai informacija, žinios, duomenys turi būti lengvai prieinami kiekvieman visuomenės nariui. Piliečiai įgauna teisę ne tik teoriškai, bet ir praktiškai dalyvauti visuomenės valdyme, poolitiniame šalies gyvenime.
Besimokanti—tai visuomenės narių pastangos mokytis visą gyvenimą. Tam turi būti sudaromos sąlygos: pateikiami įvairūs kursai per internetą, naudojamos efektyvios ir pažangios priemonės, įgalinčios greičiau ir lengviau suvokti medžiagą. Informacinėje visuomenėje pereinama nuo mokymo koncepsijos prie mokymosi. Atsiranda nauji mokymo būdai, metodai:
 Nuotolinis švietimas
 Atvirasis mokymasis
 Elektroninis mokymasis
 Skaitmeninis mokymasis
Naujos informacinės technologijos priemonės plinta itin sparčiai ir netgi pakankamai agresyviai braunasi į žmonių gyvenimą. Procesas įgauna svarbią ekonominę, politinę, visuomeninę, socialinę ir buitinę reikšmę. Žinomas pasaulio filosofas Alvinas Toffleris pasiūlė žmonijos visuomeninę raidą vaizduoti trrimis bangomis, vaizduojančiomis prioritetų kitimą laike:
 Agrarinė —ekonominė žmonių veikla buvo siejama su maisto produktų gamyba, ribojančiu veiklos veiksniu buvo dirbamos žemės plotas (apie 10000 metų);
 Industrinė—ekonominė žmonių veikla nukreipta į prekių gamybą, o ribojančiu veiklos veiksniu tapo turimas kapitalas (nuo 1800 m. Iki šių la

aikų);
 Informacinė—ekonominės veiklos pagrindu tampa informacijos parengimas ir taikymas kitų gamybos formų veiksmingam funkcionavimui, o ribojančiu veiklos veiksmu-turimą žinių kiekis (nuo 1980m. ir į ateitį).

1995 metais Briuselyje įvyko pirmasis Europos Sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos informacinės visuomenės forumas, kurio misija: suformuluoti pagrindinį tikslą—tolygiai plėtoti informacinės visuomenės raidą visose Europos valstybėse.
Lietuvoje pirmoji informacija apie informacinę visuomenę pasirodė po 1995 metų forumo. Lietuvos kompiuterininkų sąjunga viena pirmųjų pradėjo apie tai pasakoti visuomenei.

Penki požiūriai į informacinę visuomenę

1. Technologinis – jis plėtoja šias sritis:
A. Informacija bei įvairių tipų laikmenas;
B. Informacijos technologijas;
C. Telekomunikacijas.
2. Ekonominis – tai perėjimas nuo turto ekonomikos prie žinių ekonomikos. Pagrindinės ekonominės veiklos kryptys:
A. Informacijos apdorojimas;
B. Privatus veiklos organizavimas;
C. Valstybinis veiklos organizavimas.
3. Profesinis:
A. Kompiuterių specialistai;
B. Kompiuterių taikymo specialistai;
C. Vartotojai.
4. Erdvinis— sujungia per kompiuterių tinklą įvairių lygių ir tipų institucijas, valstybes.
5. Kultūrinis— spartėja įvairių kultūros elementų perėmimas ir tolesnis plėtojimas. Svarbi darosi kaalbos kultūra.

Pagrindiniai informacinės visuomenės bruožai

1. Stiprus paties piliečio noras ir gebėjimas mokytis.
2. Nuolatinis mokymasis.
3. Mokymosi priemonių ir formų įvairovė:
a. Nuotolinis;
b. Elektroninis;
c. Skaitmeninis.
4. Nuotolinis darbas.
5. Elektroninis verslas bei paslaugos.
6. Elektroninis valdymas.

Informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje

2001.02.28 LR vyriausybė priėmė ir patvirtino „Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepsiją“, kurioje numatyti šie uždaviniai:
1. Sudaryti sąlygas, kad kiekvienas moksleivis mokykloje įgytų reikiamas informacinių technologijų žinias.
2. Suteikti galimybę kiekvienam Lietuvos piliečiui naudotis informacinėmis technologijomis.
3. Sukurti visuomenei lengvai pasiekiamą nuotolinių studijų sistemą.
4. Plėtoti darbus, ugdančius gyventojų sampratą apie informacinės visuomenės plėtros svarbą.

Informacijos apsauga

Informacinėje visuomenėje informacija tampa svarbiu produktu, todėl neišvengiamai atsiranda teisiniai informacijos na

audojimo aspektai.

Pagrindinis informacijos naudojimo teisinis aspektas – informacijos apsauga. Informacijos apsauga aprėpia du skirtingus dalykus:
1) kaip apsaugoti informaciją nuo klaidų ir nuo iškraipymų ar praradimo esant kompiuterio techninės įrangos pažeidimams – įsilaužimams ar gedimams, taip pat suveikus kenkėjiškoms kompiuterių programoms – virusams
2) kaip apsaugoti informaciją nuo neteisėto naudojimo arba piktavališko iškraipymo ar sunaikinimo.

Kompiuterių virusai

Kompiuterių virusų sąvoka bene visiems žinoma. Anksčiau kompiuterių virusai būdavo perduodami drauge su informacija naudojantis diskeliais, dabar – siunčiant elektroninius laiškus bei naudojantis internetu.
Kompiuterių virusais vadinamos kenkėjiškos kompiuterinės programos, trikdančios kompiuterių veikimą arba trukdančios dirbti.
Programuotojo požiūriu, virusas – tai kompiuterinis kodas, kuris pažeidžia kurias nors programas. Paprastai kompiuterių virusas tai padaro, įtraukdamas į šias programas savo programos kodą. Virusas dauginasi prisijungęs prie kurių nors programų ar bylų – šitaip pasislėpęs keliauja iš vienos vietos į kitą, nuo vieno kompiuterio prie kito.
Terminą “kompiuterių virusas” pirmą kartą pavartojo amerikiečių mokslininkas Fredas Kojenas (Fred Cohen) 1984 m. Vienoje iš tarptautinių konferencijų. Šis terminas įsigalėjo todėl, kad kompiuterių virusai labai panašūs į jų biologinį prototipą.
Žinoma daugybė virusų tipų. Apie juos galima rasti daug informacijos internete.
Specialistai virusus klasifikuoja pagal šiuos požymius:
1) pagal veikimo būdą bei algoritmo ypatybes kompiuterių virusai skirstomi į:
a. tikruosius virusus;
b. kirminus;
c. logines bombas;
d. laiko bombas;
e. Trojos arklius;
f. nematomus virusus.
2) Pagal kenksmingumo lygį virusai skirstomi į:
a. Nepavojingus – kai kompiuterio darbui tiesiogiai nekenkia, tačiau išveda įvairius pranešimus, erzina garsais ir pa

an.;
b. Pavojingus – kai iš dalies sutrikdomas kompiuterio darbas;
c. Labai pavojingus – kai sunaikinami kompiuteryje esantys duomenys, programos.
3) Pagal užkrėtimo pobūdį.
Interneto virusus galima suskirstyti i kelias grupes:
1) Pirmąją sudaro virusai, keliaujantys kartu su bylomis. Šie virusai plisti internete negali. Išplatinti tokį virusą gali tik vartotojas, užkrėstą bylą pateikęs internete.
2) Antroji grupė – netikrieji virusai. Jie įdomūs tuo, kad dažniausiai jie neegzistuoja ir net negali egzistuoti. Kenkia ne virusai, o pranešimai apie juos, Intensyvėjant darbui internete kai kurie draugai nori perspėti apie pasirodžiusius naujus virusus ir siunčia įspėjamuosius elektroninius laiškus. Kiti sumano papokštauti ir siunčia laiškus be jokio reikalo.
3) Trečiajai grupei priklauso kenkėjiškos Java, JavaScript, ActiveX programėlės.

Antivirusinės programos

Kovai su kompiuterių virusais vartojamos specialios, vadinamosios antivirusinės programos. Jos taip pat skirstomos į keletą grupių:
1) programos detektoriai, kurios aptinka virusą ir apie tai informuoja vartotoją;
2) programos gydytojai, kurios ne tik aptinka virusą, bet ir išgydo užkrėstas bylas;
3) programos filtrai, dar vadinamos rezidentinėmis antivirusinėmis programomis, kurios praneša apie pašalinį kreipimąsi į informacinę sistemą, ir vartotojas turi nuspręsti: leisti kreiptis ar ne.
Dažniausiai naudojamos universalios antivirusinės programos, kurios atpažįsta virusą, ir stengiasi išgydyti juo užkrėstas bylas.

Bendrosios informacijos apsaugos priemonės

Informacijos apsauga įstaigose dirbant įvairiose institucijose su daugybe duomenų yra rimta užduotis. Paprastai tuo užsiima specialistai, kurie turi įvairiausių priemonių duomenims apsaugoti.

Kartais kurią nors bylą netyčia ištriname. Šiokią tokią apsaugą nuo netyčinio iš

štrynimo dažniausiai atlieka operacinė sistema. Pavyzdžiui, “Windows” operacinė sistema pirmiausia šalinamas bylas perkelia į šiukšlinę (Recycle Bin) prieš tai pasitikslinusi, ar tikrai norime ją perkelti šiukšlinėn. Valant šiukšlinę dar kartą pasiteiraujama, ar tikrai norima ištrinti tas bylas.

Baigiant kalbą apie šiukšlinę belieka įspėti, kad diskeliai neturi šiukšlinės – bylos šalinamos iš karto.

Jei norite visiškai sunaikinti kokia nors informaciją, atkreipkite dėmesį į tai,. Kad paprastai net iš šiukšlinės pašalinta byla ne visuomet yra sunaikinama. Nors ir nedidelė, bet visuomet yra tikimybė, kad naudojantis specialiomis programomis pašalintas bylas pavyks atstatyti.

Autorių teisių apsauga

Intelektualinis darbas turi būti apsaugotas. Reikėtų išskirti du aspektus: pirma, visuomet turi būti tiksliai nurodomas naudoto kūrinio autorius, pavadinimas, antra, kūrėjui turi būti atlyginama. ATM pasaulyje yra numatytos autorių teisės (angl. k. Copyright). Autorių teisės apima įvairiausių rūšių kūrinius: knygas, spektaklius, šokius, muziką, garso įrašus, paveikslus, skulptūrą, architektūrą, kino filmus, kompiuterines programas.

Lietuvoje autorių teises gina Lietuvos Respublikos Autorių teisių apsaugos įstatymas. Šį įstatymą priėmė Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gegužės 18 d.

Kadangi kompiuterinėms programoms suteikiama tokia pat teisinė apsauga kaip ir literatūros kūriniams, o duomenų bazėms – kaip kūrinių rinkiniams, tai Berno konvencija tampa svarbiu dokumentu, reglamentuojančiu kompiuterių programų ir duomenų bazių teisių apsaugą. Taigi bet kokio pavidalo ir bet kuria kalba sudarytos kompiuterių programos, įskaitant pradinę projektinę medžiagą, laikomos autorių teisės objektu.

Autorių teisių įstatymas taikomas:
1) autoriams ir subjektams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat gyvenantys Lietuvoje fiziniai bei juridiniai asmenys;
2) autoriams, nepaisant jų pilietybės ir gyvenamosios vietos.
Autorių teisių įstatyme išdėstytos pagrindinės sąvokos, aiškiai apibrėžiami teisinės apsaugos objektai, pateikiamas autoriaus asmeninių turtinių ir neturtinių teisių turinys, nustatomas autoriaus teisės galiojimo laikas bei išsamiai aptariamos sąlygos teisėtam kompiuterių programų ar duomenų bazių naudojimui.
Lietuvos Respublikos autorių teisių apsauga taikoma bet kokia programavimo kalba ir bet kokio pavidalo kompiuterių programoms (taip pat operacinėms sistemoms bei programų paketams) ir duomenų bazėms, įskaitant pirminį tekstą ir objektinį kodą.
Lietuvoje teisinė apsauga netaikoma kompiuterių programų ir duomenų bazių idėjoms, principams, algoritmams, bei programavimo kalboms.
Kompiuterių programos arba duomenų bazės autorius yra fizinis asmuo ar asmenų grupė, kurie sukūrė programą arba duomenų bazę. Autorius gali informuoti visuomenę apie savo teises, naudodamas autorių teisių apsaugos ženklą, kurį sudaro trys elementai: apskritime arba apvaliuose skliaustuose įrašyta raidė C, autoriaus vardas ir kūrinio pirmojo išleidimo metai.
Kūrinio autorius turi turtines ir neturtines teises. Turtinės teisės leidžia atlikti su savo kūriniu šiuos veiksmus: atgaminti, išleisti, versti, perdirbti, platinti, viešai rodyti, atlikti, transliuoti, retransliuoti, skelbti.
Kūrinio autorius visuomet turi šias teises:
1) teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę, aiškiai nurodant autoriaus vardą;
2) teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas;
3) teisę prieštarauto bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui, pakeitimams.
Autoriaus turtinės teisės galioja visą gyvenimą ir dar 70 metų po autoriaus mirties. Autoriaus asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.

Programinės įrangos autoriaus teisių problemos

Programinę įrangą pagal jos įsigijimo ir platinimo pobūdį galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:
1) komercinė programinė įranga – jos įsigijimą reglamentuoja autorių teisių apsaugos įstatymai;
2) bendrojo naudojimo programinė įranga (angl. Shareware) – vadinamos tokios programos, už kurias autorius nori gauti nedidelį atlyginimą. Tokių programų platinimas dažniausiai grindžiamas vartotojų garbingu elgesiu: už jas galima ir nemokėti, tačiau prašoma bent kiek atsilyginti, jei naudojama nuolatos;
3) laisvojo naudojimo programinė įranga (angl. freeware) – šia įranga gali naudotis kiekvienas, tačiau išlieka autoriaus teisės: tokių programų negalima pardavinėti.
Yra dar viena panaši programinės įrangos rūšis, vadinamosios atvirojo kodo (arba teksto) programomis (angl. free software). Jų skirtumas – bet kas galii modifikuoti, jos pateikiamos drauge su pradiniais tekstais.
Dauguma komercinių programų parduodamos pagal tam tikrą licenciją. Licencija paprastai nustato:
1) kompiuterių, kuriuose gali būti įdiegta programa, skaičių;
2) vartotojų skaičių.
Programos kopijavimas be autoriaus (ar kompanijos) leidimo visame pasaulyje vadinamas piratavimu, o šitaip įdiegtos programos – nelegalios. Labiausiai paplitusios piratavimo formos:
1) falsifikatų gamyba;
2) elektroninės skelbimų lentos;
3) kompiuterių kompanijų nelegalus kompiuterių įdiegimas vartotojams;
4) vartotojų piratavimas.
Dažnai kompanijos, numatydamos biudžetus kompiuterinei technikai įsigyti, pamiršta, kad programinė įranga yra tokia pat prekė kaip ir kompiuteris.

DUOMENŲ APSAUGA
Duomenų apsaugos problemos
Duomenys—konkreti informacijos išraiška. Didėjant informacijos srautams, didėja ir duomenų pažeidimo, jų neteisėto naudojimo grėsmė.
Duomenų apsauga vykdoma atsižvelgiant į šiuos veiksnius:
1. Duomenys turi būti patikimi ir tinkamai tvarkomi, kad nebūtų iškraipyti.
Už duomenų teisingumą atsako juos kaupiančios ir apdorojančios organizacijos. Norint atidžiai surinkti ir pateikti duomenis, reikėtų kiekvieną supažindinti su jo duomenų įrašais ir duoti pasirašyti . Šitaip duomenų autorius garantuotų, kad duomenys teisingi.
2. Duomenys turi būti apsaugoti nuo neteisėto jų naudojimo.
Neretai asmuo ar organizacija nenori, kad būtų skelbiama kokia nors informacija apie jį. Todėl reikia itin atidžiai sekti skelbiamų duomenų teisėtumą, t.y. žiūrėti ar asmuo bei organizacija, apie kurį skelbiami duomenys, neprieštarauja duomenų viešinimui, ar nekelia ypatingų sąlygų ir pan.

Yra keletas būdų duomenims apsaugoti:
1) Administracija: įgaliojimai, kontrolės priemonės, informavimo apie pažeidimus sistemos sukūrimas, informacinių sistemų veiklos atgaivinimo ir iškreiptų duomenų atkūrimo tvarkos nustatymas.
2) Fizinės priemonės: kompiuteris su duomenimis laikomas atskiroje saugomoje patalpoje, signalizacija, tinklo magistralės apsauga, įėjimo į patalpas registracija, kompiuterių įrangos judėjimo kontrolė.
3) Techninės priemonės: kieto disko apsauga, patikimas elektros srovės tiekimas, tinklo apsaugos priemonės, speciali kompiuterių apsauga (slaptažodžiai).
4) Programinės priemonės: slaptažodžiai, atsarginės kopijos, antivirusinės programos, , įvykių registravimas, šifravimas, tinklo apsaugos priemonės.

Duomenų apsaugos aktai

Valstybė reglamentuoja duomenų apsaugą apsaugos aktais. Duomenų apsaugos aktais suderinami šie dalykai:
a) duomenų rinkimo, kaupimo tvarka;
b) duomenų sklaida, t.y. platinimas;
c) informacinių sistemų apsauga;
d) asmens duomenų apsauga;
e) valstybės registrų apsauga.
Pagrindiniai Europos duomenų apsaugos aktai yra šie:
• Dėl asmeninių duomenų apsaugos ir dėl neribojamos tokių duomenų sklaidos (1995 m.);
• Dėl bendrųjų informacinių technologijų saugumo vertinimo kriterijų (1995 m.);
• Dėl teisinės duomenų bazių apsaugos (1996 m.).
Pagrindinis duomenų apsaugą reglamentuojantis dokumentas Lietuvoje—LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas—su pakeitimais galioja nuo 2002-07-07. Šiuo įstatymu reglamentuojami santykiai, susiklostantys renkant, kaupiant, apdorojant, saugant, naudojant ir teikiant duomenis apie fizinius asmenis. Juo siekiama nustatyti duomenų subjektų teises ir šių teisių apsaugos tvarką.
Šiuo įstatymu numatyti pagrindiniai duomenų apsaugos principai:
 Duomenų valdytojas privalo saugoti asmens duomenų paslaptį.
 Duomenys turi būti saugomi nuo neteisėto kaupimo, keitimo, perdavimo, paskelbimo, sunaikinimo.
 Asmens duomenys gali būti pateikiami pagal sutartį ir gavus raštišką subjekto sutikimą .
Duomenų apsaugą Lietuvoje reguliuoja Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.

NAUDOJIMOSI KOMPIUTERIU ETIKA
Kompiuteris vis labiau tampa mūsų kasdieninio gyvenimo dalimi, vis daugiau žmonių dirba ar pramogauja juo. Todėl iškyla įvairios etikos problemos, susijusios su naujų informacinių technologijų naudojimu.

Informacinė visuomenė ir socialiniai pokyčiai
Pirmiausia reikėtų priminti, kad informacinės visuomenės kūrimas – tai nėra siekis iš esmės pakeisti žmogaus gyvenseną, tai tik noras suteikti naujų patogesnių galimybių, perkelti i skaitmeninę erdvę dalį veiklos, minimaliai keičiant esmines gyvenimo ir veiklos formas.
Informacinių technologijų naudojimas vis tiktai neišvengiamai sukelia socialinių pokyčių, o tai kelia etiniu problemų. Iš esmės keičiasi ir kuriamos naujos visuomenės socialinės struktūros: nuotolinė medicina, nuotolinis darbas, nuotolinis mokymasis skaitmeninis mokymasis, virtualusis mokymas ir pan. Keičiantis visuomenės struktūroms, keičiasi ir socialinis elgesys bei piliečių bendravimo, bendradarbiavimo santykiai.
Nagrinėjant informacinės visuomenės plėtros socialinius ir etinius aspektus, pirmiausiai iškyla šios problemos:
1) visuomenės suskaidymas i tuos, kurie turi ir geba naudotis informacinėmis technologijomis, ir tuos, kurie negali ir nemoka jomis naudotis;
2) didėjantys išsilavinimo lygio skirtumai tarp miesto ir kaimo, tarp vyrų ir motrų, tarp minimalias pajamas gaunančių ir turtingai gyvenančių ir pan.;
3) Žmonių tarpusavio santykių susvetimėjimas, kai vis labiau bendraujama ne tiesiogiai, o naudojantis mobiliaisiais telefonais, įvairiomis interneto priemonėmis;
4) didėjantis visuomenės technizavimo, naujų priemonių kaitos greičiai;
5) vis labiau žmogus ima jaustis esąs sraigteliu didžiulio mechanizmo, vis labiau jo veikla susijusi su kitu, vis skaudesnė darosi asmens saugumo problema;
6) gebėjimas mokytis, įvairiu mokymosi būdų ir metodų valdymas.
Pirmosios dvi problemos yra tokios ryškios, jų įtaka visuomenės gyvenime milžiniška, kad jos net turi pavadinimą – nelygių galimybių problema.
Nelygių galimybių problema
Ne visos žmonių grupės gali naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Tie, kurie negali ir nemoka naudotis naujomis informacinėmis technologijomis, nėra įgiję naujų įgūdžių, gali prarasti darbą, arba nerasti ir būti išstumti iš visuomenės. Kadangi žinios ir informacija tampa svarbiu veiksniu, vis daugiau galios įgyja tie kurių rankose sukaupta informacija ir kurie geba sparčiai pasinaudoti informacinėmis technologijomis įvairiose srityse.
Kalbant apie išteklius reikėtų aptarti dvi stambiausias grupes: pinigus ir laiką. Būtų galima panagrinėti šią problemą imant mokyklos pavyzdį. Tikriausiai jūs iš karto pasakysite, kad pinigai yra reikalingi aprūpinti mokyklą kompiuteriais. Taip, tai reikalinga. Tai yra momentinis finansavimas – suradai išteklių, nupirkai kompiuterius. Tačiau esama žymiai didesnės finansinės problemos – nuolatinio naujo darbo – naujų metodikų finansavimo. Mokytojai turi būti nuolat mokomi, nuolat perkamos ir adaptuojamos naujos programos ir pan.
Dažnai lyginame kompiuterių naudojimą versle ir švietime Buvo madinga, ypač anksčiau, o mūsų šalyje ir dabar. mėgdžioti verslo institucijų darbą mokyklose t. y. mokyti to, ko reikia darbdaviams. Sukurtos praktinių įgūdžių lavinimo programos, netgi ištisa kryptis, kuri įvardijama mokymu apie kompiuterį.
Mokymasis mokykloje – visiškai skirtinga nuo verslo sritis. Kompiuteriai mokyklose reikalingi tam, kad padėtų mokytis visų dalykų efektyviausiu būdu. Tos šalys ir tos mokyklos, kurios šitaip naudoja kompiuterius, neabejotinai išsiveržia į prieki išsilavinimo, gebėjimo mokytis srityje.
Kita išteklių problema – laikas – nėra vien tik su ištekliais susijusi. Tai ir socialinio požiūrio, prioritetų perskirstymo problema.
Visų pirma mokytojams turi būti suteikiamos galimybės mokytis, siekti naujovių. Taip pat turi būti atsižvelgiama i tai, kad mokytojo darbas matuojamas ne tik pamokose praleistu laiku. Labai svarbu laikas, kurį mokytojas skiria diskusijoms su moksleiviais naudodamasis internetu, dalyvaudamas su jais įvairiuose projektuose, ruošdamas pristatymus ir pan.

Informacinių technologijų sukelta nelygių galimybių problema dar neretai vadinama skaitmenine nelygybe. Pasaulyje pastebimas neproporcingas naudojimasis informacinėmis technologijomis tarp žemynų. Pavyzdžiui, 2000 m. duomenimis iš 380 milijonų tuometinių interneto vartotojų, apie 44% buvo JAV ir Kanados gyventojai, 27% europiečiai, 24% Rytų Azijos (įskaitant ii Australiją) 4% Lotynų Amerikos ir tik 1% – Afrikos gyventojų.
Skaitmeninė nelygybė yra ir valstybių viduje – tarp rajonų, miestų, net tarp mokyklų. Atskirus šalies pasiekimus informacinių technologijų taikymo srityje siūloma vertinti naudojantis technologinės pažangos indeksu ITP (angl. k. Index of Technological Progress). Jį sudaro penki šalies infrasrtuktūros plėtros rodikliai:

1) asmeninių kompiuterių skaičius vienam tūkstančiui gyventojų;
2) interneto pagrindinių kompiuterių skaičius dešimčiai tūkstančių gyventojų;
3) fakso aparatų skaičius vienam tūkstančiui gyventojų;
4) mobiliųjų telefonų skaičius vienam tūkstančių gyventojų;
5) televizorių skaičius vienam tūkstančių gyventojų.
ITP indeksas buvo apskaičiuotas 110 šalių. Pagal 1992-1997 m. duomenis vienoje vietoje yra JAV, antroje Suomija, Lietuva – 52.
Informacinės visuomenės pavojai
Informacinėje visuomenėje, ypač jos pradiniame kūrimosi etape, atsiranda daug neaiškumų ir pavojų. Išvardysime keletą svarbiausių:
1) kompiuterių galingumas didėja labai sparčiai. Nustatyta, kad jis padvigubėja kas aštuoniolika mėnesių, todėl nuolatos reikia tobulinti darbo įgūdžius, išlaikyti tempą.
2) itin smarkiai gausėja informacija internete, reikia mokėti ją pasirinkti, apdoroti;
3) aiškiai didėja anglų kalbos, o kartu ir atitinkamų etinių, moralinių; ir kultūrinių nuostatų spaudimas kiekvienos šalies kalbai ir kultūrai;
virtualiojoje aplinkoje asmuo gali pasijusti pernelyg laisvas nuo visuomenės. internete išnyksta pasaulio etikos normos, atsiranda noras daugiau vis labiau pasinerti į virtualią erdvę, pabėgti nuo žemiškų problemų – tai vadinama internetinė priklausomybė.
5)
Visos šios problemos keliamos žiniasklaidoįe, apie jas galite pasiskaityti įvairiose knygose ar internete.
Internetinės priklausomybės terminas atsirado XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Psichologai jį nusako šitaip: poreikis pabėgti į internetą, nesugebėjimas išeiti iš interneto. Išskiriami šic pagrindiniai internetinės priklausomybės požymiai:
1) nenugalimas noras naudotis internetu;
2) nenugalimas noras plepėti internete;
3) nuolatinis elektroninio pašto tikrinimas;
4) artimųjų pastabos dė1 pernelyg didelio laiko leidimo internete;
5) pernelyg didelės išlaidos interneto ryšiams.
Darbas internete skatina grupinės sveikatos poreikį, kompiuteris tampa tam tikro socialinio pasitenkinimo priemonė – tai teigiama. Kita vertus, internetas gali tapti tam tikro bėgimo nuo realybės priemone, vis labiau didinti nepasitikėjimą savo jėgomis.
Kai jaunam žmogui sunku bendrauti su aplinkiniais, jo nesupranta draugai, prieglobstį jis gali rasti pokalbių kanaluose. Ten susiranda daug draugų, kalba ištisas valandas. Tai tarsi savotiškas žaidimas, kuris laikui bėgant tampa tarsi atskiru gyvenimu. Kuo tai pavojinga?
1) reikia suvokti, kad iliuzinis savęs kūrimas dar labiau gilina prarają tarp įsivaizduojamo ir realaus savęs;
2) norint tapti visaverte asmenybe, reikia mokytis bendrauti Žmogui su žmogumi tiesiogiai, Įsijaučiant į jausmus, nuotaikas:
3) kompiuteris yra tik įrankis ir jis negali pakeisti žmonių bendrijos;
4) realiame gyvenime būna daug problemų ir reikia jas mokytis spręsti, o ne bėgti nuo jų;
5) sveikatos sutrikimai.
Kompiuterinis etiketas
Kompiuterinė etika – tai informacinių technologijų socialinės įtakos visuomenei atspindys, kurio plotmėje klostosi moralinės normos ir aktyvi diegimo politika, skirta visiems kompiuterinės technikos projektuotojams ir vartotojams. Šitokią sampratą siūto Džeimsas Muras.
Kalbant apie kompiuterinį etiketą, būtina atsižvelgti į nuosavybės teisę, ir atsakomybę ir valdymą, technologinių sistemų ir išteklių kokybę.
Kompiuterinis etiketas – tai elgesio normų naudojantis informacinėmis technologijomis visuma.
Yra paskelbtas kompiuterinės etikos, kompiuterinio etiketo kodeksas. Štai jo esminiai postulatai:
1. Nenaudosiu kompiuterio siekdamas pakenkti kitiems žmonėms.
2. Netrukdysiu dirbti kitiems tinklo vartotojams.
3. Nesinaudosiu informacija, kuri nėra skirta laisvai vartoti.
4. Nenaudosiu kompiuterio neteisėtiems veiksmams atlikti.
5. Nenaudosiu kompiuterio klaidingai informacijai skleisti.
6. Nevartosiu vogtos programinės įrangos.
7. Nevartosiu programinės įrangos bei tinklo išteklių be atitinkamos kompetencijos 8. Nesisavinsiu svetimos intelektinės nuosavybės.
9. Galvosiu apie galimus socialinius padarinius tų sistemų ir programų, kurias kuriu.
10. Naudosiu kompiuteri taip, kad užtikrinčiau pakantumą ir pagarbą kitiems žmonėms.

Darbas su kompiuteriu ir sveikata

Kompiuterių kasmet daugėja. 2000m. Lietuvoje jų priskaičiuota ketvirtis milijono. Manoma, kad per metus mūsų šalyje nuperkama 30 – 40 tūkstančių kompiuterių. Dauguma kompiuterių vartojama kolektyviai (mokyklose, įstaigose ar namuose), taigi galima teigti, kad pusė milijono Lietuvos gyventojų didelę laiko dalį praleidžia prie kompiuterių.
Todėl verta pagalvoti apie kompiuterio įtaką žmogaus sveikatai, mokytis dirbti su kompiuteriu nekenkiant sau.

Elektromagnetinė spinduliuotė
Elektromagnetinės spinduliuotės įtaka žmogaus sveikatai labiau susidomėta XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai ėmė daugėti asmeninių kompiuterių.Pastaruoju metu galima išgirsti naują terminą – elektrosmogas. Elektrosmogas – tai aplinkos tarša elektromagnetiniais laukais. Žmogų veikia elektromagnetiniai laukai, sukeliami aukštosios įtampos tiekimo linijų, elektrifikuotų geležinkelių, žemos įtampos elektros tinklų, televizijos ir radijo aparatų, kompiuterių, mobiliųjų telefonų. Skirtingai nuo regimo ar juntamo smogo, elektrosmogas mūsų pojūčiais nepatiriamas, bet jis taip pat yra kenksmingas sveikatai.
Elektromagnetinius laukus spinduliuoja kompiuterių vaizduokliai. Jie maitinami 50 Hz kintamąja įtampa. Tokio dažnio elektromagnetiniai laukai yra visur – juos spinduliuoja butuose įrengta elektros instaliacija, įvairūs elektros prietaisai. Jų spinduliuojamos bangos ilgis labai didelis: 50 Hz atitinka 6000 kilometrų.
Elektromagnetinių laukų stipris gerokai susilpnėja tolstant nuo vaizduoklio ekrano. Analogišką elektromagnetinį lauką skleidžia ir televizorius, tik jį paprastai žiūrime iš didesnio atstumo, todėl ir poveikis mažesnis.
Elektromagnetinius laukus kuria ir išoriniai kompiuterio įrenginiai: magnetiniai diskai, maitinimo šaltiniai, spausdintuvai. Šių įrenginių sukeliami laukai gali būti dešimt kartų stipresni už vaizduoklio skleidžiamus laukus.
Elektromagnetinė spinduliuotė mažinama naudojant kokybišką techninę kompiuterių įrangą bei tinkamai sutvarkius darbo vietą (pvz: rečiau naudojamą įrangą iškėlus toliau nuo darbo vietos).
Jungiant kompiuterį į tinklą reikia žiūrėti, kad prijungimo vieta būtų kuo toliau nuo dirbančiojo. Pagrindiniai elektromagnetinės spinduliuotės ir elektrostatinio lauko šaltiniai – vaizduoklis ir sisteminis blokas – turi būti išdėlioti kuo toliau vienas nuo kito.
Būtinai reikėtų įžeminti sisteminį bloką ir maitinimo šaltinį. Dirbantysis turėtų sėdėti kiek galima toliau nuo tinklo kištukinių lizdų ir maitinimo lizdų. Nerekomenduojama naudoti dvilaidžius ilgintuvus ir įrenginius su trijų kontaktų kištukais, kurių įžeminimo kontaktas nesujungtas su žeme.
Taip pat reikėtų žinoti, kad įelektrintos ore esančios dulkės įsiskverbia į priešais vaizduoklį sėdinčio veido odą, todėl būtina patalpas kuo dažniau valyti, drėkinti, baigus darbą nusiprausti šaltu vandeniu.
Vaizduoklio elektromagnetinės spinduliuotės neįmanoma įvertinti neturint specialių matavimo prietaisų.Kompiuterių įrangos gamintojai ant užpakalinės sienelės paprastai pažymi techninius rodiklius. Ženklas su užrašy MPR II reiškia, kad vaizduoklis atitinka standarto reikalavimus pagal elektrostatinio ekrano paviršiaus potencialą, kintamojo elektrinio lauko stiprį dviejuose dažnių diapozonuose ir kintamojo elektromagnetinio lauko srauto tankį dviejuose dažnio diapozonuose. Ženklas TCO reiškia, kad vaizduoklis atitinka griežtesnius reikalavimus nei MPR II. Be pagrindinės darbo veiksenos, toks vaizduoklis gali dirbti dar dviem energijos taupymo veiksenomis. Nesinaudojant vaizduokliu kurį laiką ekranas užtemsta, vėliau išsijungia.

Ergonominiai vaizduoklio parametrai
Vaizduoklis paprastai įjungiamas ilgam, todėl geriau sumokėti daugiau, bet įsigyti patogų darbui prietaisą.
Reikia žinoti, kad vaizduoklis ir grafinė plokštė, esanti sisteminiame bloke, dirba “ranka rankon” ir darniai grafiniai sistemai sukurti vienodai svarbu vieno ir kito parametrai. Jeigu grafinė plokštė neužtikrina vaizdo regeneracijos dažnio (75 Hz rekomenduojama, 70 Hz minimalus), tai ir geriausio vaizduoklio vaizdas virpės. Analogiškai ir geriausios grafinės plokštės nepadės, jei naudojamas senas, pigus, mažo ekrano vaizduoklis.
Neigiamą poveikį regėjimo sistemai taip pat turi ir vaizdo ryškumas, kontrastiškumas. Prieš perkant vaizduoklį patartina patikrinti vaizdą ekrane naudojantis testine programa, kurią galite rasti internete, adresu ftp://lisoft.ru/pub/3071/nokia.exe nes serijiniu būdu vaizduoklių kokybė labai nevienoda ir galima nusipirkti vaizduoklį su žemesnės nei vidutinės kokybės parametrais.
Įsigyjant naują kompiuterį būtina pasirinkti vaizduoklį, kuris turėtų pagrindines technines charakteristikas.
1. Ekrano matmenys – tai įstrižainės matmenys coliais (centimetrais) nuo vieno ekrano kampo iki kito. Gaminami kineskopiniai vaizduokliai su ekrano įstrižaine 14” (36 cm), 15” (38 cm), 17” (43 cm), 19” (48 cm), 21” (53 cm). Vaizduoklio įstrižainė turėtų būti ne mažesnė nei 17 colių. Tokio vaizduoklio matomos ekrano dalies plotas beveik du kartus didesnis nei pigesnio 14 colių vaizduoklio. Mažesnių matmenų vaizduoklius tikslinga naudoti tik numatant juos naudoti kompiuteriniams žaidimams su prastos kokybės grafine veiksena (skiriamoji geba 320×200, 640×480).
2. Skiriamoji geba – tai taškų eilutėje ir eilučių kadre skaičius. Skiriamoji geba priklauso nuo ekrano ploto oro kaukės, kuri išryškina vaizdo elementus (taškus). Vaizduoklių skiriamoji geba būna 320×200, 640×480, 800×600, 1024×786, 1280×1024, 1600×1200. Vienas iš svarbiausių ekrano parametrų, lemiančių vaizdo aiškumą, yra atstumas milimetrais tarp artimiausių vaizdo taškų. Kuo didesnė skiriamoji geba, tuo mažesni taškelio matmenys.
Geriausia, kai taškas mažesnis kaip 0,28 mm. Daugumai raštinės darbų pakanka 800×600 skiriamosios gebos vaizduoklių. Optimali skiriamoji geba susijusi su ekrano matmenimis: pavyzdžiui, esant 15 colių vaizduoklio 1024×786 skiriamajai gebai, gali padidėti akių įtampa, o su 17 colių vaizduokliu tai nepatiriama. Vaizdo taškelio matmenis sąlygoja metalinė kaukė. Yra tokie kineskopų tipai:
a) su apvalių skylučių kauke;
b) su pailgų skylučių kauke;
c) su vertikalių skylučių kauke (Trinitron).
Apvalių skylučių kaukė geriausiai sudaro vaizdo taškelį sudarančias raudonai (R), žaliai (G) ir mėlynai (B) švytinčias triadas, tačiau vaizdas gaunamas mažo šviesumo, nes skylutės sudaro tik apie penktadalį viso ploto. Trinitron tipo kineskopo kaukę sudaro vertikalių horizontalių vielučių tinklelis. Tokie vaizduokliai pasižymi šviesumu, tačiau jų fomuojami vaizdo grūdeliai ne tokie ryškūs kaip kitokių kineskopų ir jautresni vibracijoms. Kineskopai su pailgų skylučių kauke yra mechaniškai atsparesni už trinitrono tipo kineskopus, o jų kaukės skaidrumas užima tarpinę padėtį tarp trinitrono tipo ir apvalių skylučių kaukės kineskopų.
3. Kadrų skleidimo dažnis rodo, kiek kartų per sekundę (Hz) perpiešiamas vaizdas ekrane, pradedant piešti nuo kairiojo viršutinio kampo horizontaliomis eilutėmis, besileidžiančiomis žemyn. Kadrų skleidimo dažnis lemia vaizdo mirgėjimą. Kuo didesnė vaizduoklio skiriamoji geba, tuo labiau mirga vaizdas. Esant didesniam skleidimo dažniui, vaizdas mirga mažiau, todėl rekomenduojama pasirinkti vaizduoklį, kurio kadrų skleidimo dažnis ne mažesnis kaip 75 Hz.
4. Praleidžiamųjų dažnių juostos plotis – tai dažnis, kurio vertė lygi skiriamajai gebai, padaugintai iš kadrų skleidžiamo dažnio. Pavyzdžiui, vaizduokliui dirbant 1024×768 skiriamąja geba ir kadrų skleidimo dažniu 75 Hz, praleidžiant dažnių juostos plotis bus apie 58 Mhz. Žinant dažnių juostos plotį, nesunku pasirinkti grafinę plokštę,kuri turi turėti ne mažesnį videosignalų dažnių juostos plotį.
5. Atspindį mažinanti ekrano danga – paprastai pablogina ekrano šviesumą, užtat atspindžiai nevargina akių. Pasirenkant vaizduoklį reikia žiūrėti, kad jis silpnai atspindėtų šviesą. Tai galima nustatyti pasukus vaizduoklio ekraną į šviesos šaltinį (langą, šviesų objektą, lempą) ir įvertinti šviesos atspindį. Turi būti matomas silpnas, geriau vos matomas, šviesos šaltinio atspindys ekrane.
Darbo vietose reikia sureguliuoti optinius ekrano parametrus: vaizdo matmenis, ryškumą, spalvas. Tam vaizduokliuose yra valdymo įtaisai – rankenėlės ar mygtukai valdymo pulte. Dauguma šiuolaikinių vaizduoklių automatiškai prisitaiko prie grafinio atvaizdo standartų, naudojant skirtingus eilučių ar kadrų skleidimo dažnius, o optiniams parametrams reguliuoti vaizduoklio pulte yra mygtukas parametrams pasirinkti. Vaizdas neturi užpildyti viso ekrano. Užpildžius visą ekraną, labai padidėja vaizdo iškraipymai ekrano pakraščiuose.

Sveikatai žalingi darbo su kompiuteriu veiksniai

Reikia stengtis dirbti su kompiuteriu kiek galima mažiau kenkiant savo sveikatai. Štai dar keletas sveikatai pavojingų veiksnių:
1. Regos sistemos perkrovos
2. Netinkama sėdima poza
3. Psichologinė įtampa
Šiuolaikinių vaizduoklių ekranai yra daug geresnės kokybės nei televizoriaus, tačiau į ekraną žiūrima iš arti, todėl jo neigiama įtaka gali būti didesnė. Įtemptai dirbant, po kurio laiko žmogui gali imti skaudėti ar svaigti galva. Pervarginus regos sistemą gali nusilpti regėjimas, neretai išsivysto trumparegystė.
Mažiausiai akis vargina dideli spalvoti vaizdai, lydimi muzikos ar diktoriaus teksto. Blogiau, kai tenka ilgai skaityti tekstą iš ekrano. Dar blogiau žaidžiant kompiuterinius žaidimus – smulkūs judantys elementai labai pervargina akis.
Labai kenkia akims darbas su kompiuteriu prieblandoje. Dieną kompiuteris turi būti gerai apšviestas, geriausia, kad šviesa būtų iš kairės pusės, ir neatsispindėtų nuo ekrano. Vakare reikia naudoti dirbtinio apšvietimo nukreiptus šviesos šaltinius.
Keletas rekomendacijų regos sistemos pervargimui mažinti:
a. Trumpinti darbo su kompiuteriu trukmę. Idealus atsipalaidavimas per pertraukėles tarp kompiuterinių užsiėmimų – tai fizinis aktyvumas, t.y. pasivaikščiojimas, žaidimas lauke ir pan.
b. Kai kurie specialistai rekomenduoja nesudėtingus pratimus akims: stebėti matymo zonoje judančius objektus, sukoncentruoti žvilgsnį į nutolusius daiktus.
c. Darbo su kompiuteriu pobūdį paįvairinti: darbą su tekstais kaitalioti su kompiuteriniais žaidimais, kuriuose yra judantys objektai. Taip kaitaliojant akies raumuo dažniau atpalaiduojamas ir mažiau nuvargsta nei žiūrint į vientisą tekstą.
d. Labai svarbu imtis priemonių atspindžiams nuo ekrano sumažinti. Tam reikia ant langų užtraukti užuolaidas, atitinkamai pasukti vaizduoklio ekraną, naudoti ekrano filtrus, išjungti viršutinį apšvietimą.
Kitas neigiamas veiksnys žmogui, dirbančiam su kompiuteriu, yra nepatogus sėdėjimas. Iš arti stebint ekraną ir laikant rankas ant klaviatūros, kūnas gana įtemptas, ir dėl to gali kilti negalavimai:
a. pasunkėjęs kvėpavimas. Sėdint prie kompiuterio negali laisvai judėti krūtinės ląsta, o tai kartais sukelia kosulio prieuolius, astmą.
b. Osteochondrozė. Ilgai sėdint nuleistais pečiais, gali iškrypti stuburas, pakisti kaulų ir raumenų sistemos patvarumas.
c. dėl plaštakos sąnarių įtempimo ranka atliekant daugybę judesių, jie labai pavargsta ir ilgainiui gali atsirasti chroniški uždegimai.
d. Ergonomikos specialistai nustatę, kad nėra tokios idealios padėties, kurioje žmogus galėtų dirbti visą darbo dieną. Todėl labai svarbu įrengti kiek galima patogesnę darbo vietą, kur galimos bent dvi sėdimos padėtys.
Tam reikia rūpestingai pasirinkti baldus, ypač vaikams.
Sukamoji kėdė turėtų būti su ratukais, reguliuojama atrama nugarai, reguliuojamo aukščio.
Stalas turėtų būti su ištraukiama lenta klaviatūrai. Rašant, piešiant ar naudojantis “pele”, reikalingas aukštesnis stalas, o suvedant tekstą, dirbant su klaviatūra, jis turi būti 7-10 cm žemesnis. Tam naudojant ištraukiamą lentą, kūno padėtis esti geresnė.
Psichinė įtampa – trečiasis kenksmingasis veiksnys. Dirbant su kompiuteriu tenka ne mažiau susikaupti, būti atidžiam nei vairuoti automobilį.
Nemažą psichinę apkrovą sukelia netgi kompiuteriniai žaidimai. Įdomūs žaidimai reikalauja didelio susikaupimo ir įtampos, nebūdingos įprastiniai situacijai.
Kompiuteris – tai intelektinio darbo įrankis, ir dirbant su juo reikia sutelkti dėmesį bei protą. Techninė ir programinė kompiuterių įranga nuolat atsinaujiną, todėl kartais pradedama abejoti savo sugebėjimu gyventi ir dirbti sparčiai besikeičiančioje aplinkoje. Dideliame darbo kambaryje, matant kitus šalia palinkusius prie kompiuterių klaviatūrų, taip pat atsiranda įtampa.
Šiuo požiūriu labai įdomius duomenis paskelbė naujos darbo formos – nuotolinio darbo – tyrėjai. Jų teigimu, nuotolinis darbas gali padėti sumažinti psichologinę apkrovą.
a. Ugdomas savarankiškumas, todėl apie pusė apklaustųjų pripažįsta, kad darbas namų aplinkoje labai sumažina stresines situacijas, nors tenka derinti darbo ir namų ūkio problemas. Beveik 80% mano, jog atskirai dirbdami jie darbingesni.
b. Nėra darbo laiko klausimo – darbuotojas užduotis neretai gali vykdyti bet kuriuo laiku, pats savo darbo dieną išskaidyti pagal darbingumą skirtingu paros metu.
c. Taip dirbant daugiau laiko gali būti skiriama darbinei veiklai – kai nereikia vykti į darbą, sutaupoma laiko, ryšys per kompiuterį laiko požiūriu yra efektyvesnis negu tiesioginis.
Nuolatinis darbas yra produktyvesnis ir mažiau būna nusiskundimų dėl sveikatos, tačiau gali atsirasti naujas psichologinis veiksnys – socialinio izoliuotumo grėsmė. Nuotolinis darbas gali tapti savotišku namų areštu, todėl šį ir kitus naujus darbo organizavimo būdus reikia taikyti atsargiai ir derinant su įprastiniais darbo organizavimo būdais.

Psichinę įtampą galima sumažinti laikantis tam tikrų darbo taisyklių: darant pertraukas, atliekant fizinius pratimus ir pan.

KTU mokslininkų parengtoje kompaktinėje plokštelėje “Kompiuteris ir sveikata” ( http://www.kompirsveikata.lt ) yra daug patarimų, kaip sveikai organizuoti darbą kompiuteriu. Štai psichinį stresą mažinantys pratimai:
1. Atsisėskite ant kėdės – nugarą laikykite tiesiai, į atlošą nesiremkite, kojas tvirtai įremkite į grindis. Pakelkite rankas. Kaire ranka imkite dešinės rankos riešą ir neskubėdami lenkite rankas į šoną. Pakeiskite rankų padėtį ir lenkite jas į kitą pusę.
2. Atsisėskite ant kėdės krašto, rankas sudėkite už nugaros ant liemens. Ištieskite pečius, atloškite, įsitempkite ir suskaičiuokite iki 5.
3. Atsisėskite ant kėdės, apglėbkite veną kelį rankomis, pakelkite jį aukštyn. Keldami kelį neskubėdami suskaičiuokite iki 5.
4. Atsisėskite, išsitieskite, pasukite liemenį į vieną pusę. Rankas priglauskite prie šono, į kurią pusę tuo metu pasuksite. Suskaičiuokite iki 5, po to pasisukite į kitą pusę.
5. Pakelkite ištiestas kojas horizontaliai ir sukryžiuokite jas. Suskaičiuokite iki 5 ir sukryžiuokite priešingai.
6. Atsisėskite ant kėdės krašto, pražerkite kojas. Pasilenkite žemyn, kiek galite. Suskaičiuokite iki 5.
7. Atsistokite už kėdės ir pasilenkite, laikydamiesi ištiestomis rankomis už kėdės atlošo. Žiūrėkite žemyn. Įtemkite ir lėtai rąžykite pačius bei liemenį.
Kiekvieną pratimą pakartokite po 4-5 kartus. Baigę pratimus atpalaiduosite visus kūno raumenis.
Tai reikėtų žinoti dirbant kompiuteriu

Sėdėjimas. Geriausia turėti reguliuojamą kėdę. Jei nei, galima panaudoti pagalvę, padėklą, ir kėdę prisitaikyti sau. Kojos būtinai turi siekti grindis – jei ne, naudokite atramą.
Vaizduoklio viršus turi būti 5-8 cm žemiau akių lygio. Jeigu turite tinkamą kėdę, bet vaizduoklio ekranas yra per aukštai, galite naudotis padėklu.
Būtina atsiminti, kad dirbant nugara turi remtis į kėdės atlošą. Neįsitempkite. Sėdėkite laisvai, nesilenkite prie vaizduoklio, o mažiausias atstumas iki ekrano turi būti 60 cm. Nesėdėkite visą laiką vienoje padėtyje.
Darbas su klaviatūra. Kompiuterio klaviatūra turi būti ne krūtinės ar pečių, o pilvo srityje, sulenktos per alkūnę rankos lygyje. Jeigu klaviatūra bus per aukštai, gali greitai pradėti skaudėti rankas, pečius ar kaklą. Klaviatūrą reikia pasidėti arti, kad nereikėtų jos siekti.
Tiesūs riešai. Stenkitės laikyti riešus tiesiai ir viename lygyje su rankos dilbiu. Per daug išlenkus riešus varginami pirštai, taip pat ir riešų sąnariai. Ilsėdamiesi vaikai mėgsta pasidėti riešus priešais klaviatūrą, tačiau spaudant klavišus to nereikėtų daryti..
Natūraliai išlenkti pirštai. Pirštai natūraliai iš1enkti, kaip vaivorykštė ar krioklys. Dirbdami leiskite pirštams išlinkti, nesistenkite tiesinti.
Pagrindinė eilutė. Jeigu žinote, kaip remtis į pagrindinę- klaviatūros eilutę bei įvesti tekstą akląja sistema, atsiminkite, kad siekiant tolesnius klavišus, reikia ištiesti visą ranką. Netieskite pirštų toli nuo pagrindinės eilutės. Kartais klaviatūra yra per didelė mažiems piršteliams – tada priartinkite ranką prie klavišų, kad pirštai nenuvargtų.
Įveskite tekstą lengvai. Nereikia stipriai spaudyti klavišų – pirštai turi liesti klavišus lengvai, kaip drugelis.
Darbas su pele. Kai kas mėgsta sugniaužti pelę. To nereikia daryti, kaip ir smarkiai spausti klaviatūros klavišus. Stumdykite pelę irgi lengvai. Per stipriai spaudžiant nuvargsta ranka.
Regėjimas ir šviesa. Langai ir kambario apšvietimas gali pabloginti vaizdą ekrane. Akims labai sunku prisitaikyti prie vaizduoklio skleidžiamos šviesos, kai aplink yra ryški šviesa. iš ekrano turi sklisti panašiai tiek Šviesos, kaip ir iš aplinkos, esančios aplink vaizduoklį. Geriausia pastatyti kompiuterį taip, kad langai ir šviesa būtų ne priešais. o iš šono. Taip pat kartais padeda langų ar šviesos šaltinio pritemdymas.
Patenkanti pro langą ryški šviesa pablogina vaizdo matomumą vaizduoklyjc. Vaizdas atrodo blankus,
Kita problema – kai šviesa yra už jūsų nugaros ir Ji atsispindi kompiuterio vaizduoklyje. Kai taip atsitinka, daug sunkiau perskaityti, kas yra parašyta ekrane. Pakeitus vaizduoklio padėtį ar šviesos kryptį, būtų lengviau naudotis ekrane pateikta informacija.
Pertraukos. Dirbant kompiuteriu ar Žaidžiant žaidimus, laikas bėga nepastebimai. Labai svarbu nepamiršti ir kitų darbų. Mūsų kūnas nepritaikytas dirbti klaviatūra, pele ar žaidimo valdymo svirtimi ištisas valandas. Padarykite pertrauką ir pasitraukite nuo kompiuterio kas 30 minučių – nesvarbu ar jaučiate nuovargį bei skausmą, ar jų nejaučiate. Jei kas nors skauda, tai reikia būtinai pailsėti. Įsiklausykite į kūno siunčiamus signalus – tai gali būti pagalbos šauksmas.
Atsistokite ir pasivaikščiokite keletą minučių:
• Greitu žingsniu apeikite aplink namą ar butą;
• Paskambinkite draugui ir pasidomėkite, kaip sekasi dirbti su kompiuteriu;
• jei esate alkanas, užkąskite.
Ką bedarytumėte, viskas tinka- pailsinkite raumenis, kurie ilgai dirbo. Padarykite mankštą. Rūpinkitės savo akimis. Jei jas, skauda ar tvinkčioja akies vokas, turite pailsėti, galite atpalaiduoti akių raumenį, keletą minučių pažiūrėjęs į vieną tašką tolyn.
Nepasiklyskite. Kompiuteris ir virtuali erdvė’ gali suteikti daug malonumo. tačiau tai neprilygsta nuotykiams ir kasdieniniams užsiėmimams. Nepasiklyskite kibernetinėje erdvėje. Tyrinėkite realų aplinkinį pasaulį.

Leave a Comment