Baudžiamasis procesasBaudžiamojo proceso stadijaBaudžiamojo proceso teisėBP metodaiBP ir teisingumasBaudžiamojo proceso mokslasBaudžiamojo proceso modeliaipagrindinės sąvokos
Paskaita. Tezės.
Baudžiamasis procesas tai sudėtinga, kryptinga viena iš valstybės veiklos sričių, kuria siekiama išaiškinti rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas ir teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Tam, kad galima būtų priešingą teisei veiką darančiam ar padariusiam asmeniui pritaikyti konkrečią baudžiamosios teisės normą, kuri atitiktų to asmens padarytą ar daromą veiką, o vėliau ir teisingai paskirti tą veiką atitinkančią bausmę, būtina išsiaiškinti visą eilę aplinkybių, pavyzdžiui reikia nustatyti patį nusikalstamos veikos įvykį, (t.y. konkretaus padarymo laiką, vietą, atkurti esmines aplinkybes kurioms esant buvo padaryta nusikalstama veika), nustatyti ją įvykdžiusį asmenį, jo kaltę, padarytos žalos dydį bei pobūdį ir pan. Šioms ir kitoms aplinkybėms nustatyti ar išaiškinti valstybė, pripažindama, kad kiekvienas toje valstybėje rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika kelia grėsmę toje valstybėje gyvenančių žmonių gerovei imasi priemonių ne tik kriminalizuoti tam tikras veikas, bet ir stengiasi sukurti efektyviai veikiantį mechanizmą, kurio pagalba galima būtų greitai ir kiek įmanoma mažesnėmis sąnaudomis išaiškinti tos valstybės teritorijoje ar jos piliečių padarytas nusikalstamas veikas ir tinkamai nubausti kaltus asmenis. Šiuo tikslu valstybė steigia tam tikras valstybės institucijas, kurioms ji, valstybė, suteikia teisę taikyti tam tikras procesinės prievartos priemones siekdama, kad šios institucijos padėtų. atskleisti nusikalstamas veikas, kaltus asmenis patrauktų baudžiamojon atsakomybėn ir valstybės vardu nubaustų juos. Per tokias valstybės įsteigtas institucijas valstybė realizuoja savo valdžią kovojant su nusikalstamomis veikomis. Todėl ir pats baudžiamasis procesas galėtų būti laikomas vienu iš valstybinės valdžios realizavimo būdų.
Pats žodis procesas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio processum, kurio reikšmė liet. – ėjimas į priekį.Baudžiamasis procesas pirmiausia yra ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijų ir teismo veikla (ir kitų proceso dalyvių veikla), kuri atsiranda dėl padarytos nusikalstamos veikos ir perėjusi tam tikrus etapus baigiasi tada, kai yra realizuojamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Teisėsaugos institucijų veikla iki įsiteisėjusio teismo nuosprendžio realizavimo susideda iš logiškai pagrįstų ir laiko patikrintų tam tikrų veiksmų kompleksų arba etapų, kurie savo ruožtu sudaro darnią baudžiamojo proceso sistemą. Šie teisėsaugos institucijų atliekami veiksmų kompleksai arba etapai, kuomet yra tiriamos, o vėliau ir nagrinėjamos daromos ar padarytos nusikalstamos veikos dar kitaip yra vadinami baudžiamojo proceso stadijomis.
Baudžiamojo proceso stadija – tai savarankiškas nusikalstamos veikos tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapas, kuriame sprendžiami specifiniai to etapo uždaviniai ir kuris baigiamas tam tikro procesinio dokumento, lemiančio tolesnį proceso vyksmą procese surašymu. Be šio apibrėžimo kartais yra vartojamas ir kitas apibrėžimas BP stadija- tai tokia BP dalis, kurioje sutinkamai su bendrais viso proceso uždaviniais, specifinėmis procesinėmis sąlygomis yra sprendžiami tik šiai proceso daliai būdingi uždaviniai ir kurie paprastai yra užbaigiami tam tikru procesiniu aktu.Baudžiamojo proceso dalijimas į stadijas yra reikšmingas tuo, kad leidžia išaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, sudaro sąlygas efektyviai kontroliuoti ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuratūros ir teismo veiksmus, atliktus pirminėse proceso stadijose. Jei pasižiūrėtumėme į vakarų pasaulio valstybėse egzistuojančias BP stadijas, tai galėtume pastebėti, kad daugumoje valstybių nėra b/b iškėlimo kaip savarankiškos BP stadijos. Paprastai tyrimas yra pradedamas gavus viena ar kita forma informaciją apie padarytą ar daromą nusikalstamą veiką (Vokietija, Austrija, Italija ir pan.). Šiose valstybėse paprastai tyrimo veikla yra ir neatribojama ir nuo operatyvinės veiklos. Anglosaksų valstybėse baudžiamasis procesas susideda iš keturių stadijų 1) ikiteisminio tyrimo; 2) pirminis baudžiamosios bylos medžiagos peržiūrėjimas teisme ar kitų įgaliotų asmenų; 3) b/b nagrinėjimas I instancijos teisme; 4) nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo stadija (apeliacija) arba klausimų sprendimas, kurie gali kilti vykdant teismo nuosprendį.
Remiantis LR BPK, išskiriamos šios pagrindinės stadijos: 1) ikiteisminio tyrimo (BPK 164-220 straipsniai); 2) bylų proceso pirmosios instancijos teisme proceso stadija (BPK 221-310) straipsniai; 3) bylų proceso apeliacinės instancijos teisme (BPK 311-334 straipsniai); 4) nuosprendžio ir nutarties vykdymo stadija (BPK 335-365 straipsniai).
Ir išimtinės stadijos: 1) bylų proceso kasacinės instancijos teisme stadija (BPK 366 – 386 straipsniai) 2) atnaujintų baudžiamųjų bylų proceso stadija. Baudžiamosios bylos gali būti atnaujintos 1) dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (BPK 443-450 straipsniai); 2) dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 451- 455 straipsniai);3) dėl Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų (BPK 456-461 straipsniai).
Todėl baudžiamąjį procesą dar galima įvardinti kaip procesinių veiksmų sistemą, kuri praeina tam tikrus etapus, stadijas.
Atkreiptinas dėmesys, kad pati Baudžiamojo proceso sąvoka gali būti vartojama dar dviem aspektais t.y. a) ir kaip savarankiška teisės šaka; b) ir kaip atskira mokslo sritis.
Baudžiamąjį procesą suprantant kaip savarankišką teisės šaką, būtina jį atriboti nuo kitų teisės šakų. Kaip žinia kiekvieną savarankišką teisės šaką nuo kitų teisės šakų yra įmanoma skirti pagal tai teisės šakai būdingą teisinio reguliavimo metodą ir dalyką. Bet kurios teisės šakos tame tarpe ir baudžiamojo proceso teisės teisinio reguliavimo dalyku yra laikomi tos teisės normų reguliuojami visuomeniniai santykiai.
Baudžiamojo proceso teisės teisinio reguliavimo dalykas yra teisiniai santykiai, atsirandantys tiriant nusikalstamas veikas, nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant teismo nuosprendį. Arba kitais žodžiais tariant baudžiamo proceso teisės dalykas – baudžiamojo proceso dalyvių veikla tiriant nusikalstamas veikas, nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant nuosprendį. Šis specifinis baudžiamojo proceso teisės teisinio reguliavimo dalykas bei pati baudžiamojo proceso paskirtis yra aptarnauti materialiąją, t.y. baudžiamąją teisę, nulemia ir baudžiamojo proceso teisei būdingą imperatyvųjį teisinio reguliavimo metodą. Ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuratūros ir teismo veikla baudžiamojoje byloje yra tiksliai nurodyta įstatyme. Galiojančios teisės normos tiksliai ir griežtai reglamentuoja šių institucijų įgaliojimus, veiksmus ir sprendimus, byloje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas. Todėl, baudžiamojo proceso teisę galima būtų apibrėžti taip:
Baudžiamojo proceso teisė tai teisės normų visuma arba sistema, kurios reglamentuoja ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ir teismų veiklą tiriant nusikalstamas veikas ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant nuosprendį bei nustato byloje dalyvaujančių asmenų teises bei pareigas.Teisės literatūroje neretai baudžiamojo proceso teisei apibūdinti vartojamas ir toks apibrėžimas: Baudžiamojo proceso teisė- įstatymu reglamentuota ir demokratiniais pagrindais vykdoma ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ir teismo veikla tiriant nusikalstamas veikas, nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant nuosprendį. Baudžiamojo proceso sąvoka yra glaudžiai susijusi su teisingumo sąvoka, tačiau šios sąvokos yra pakankamai skirtingos ir jų negalima painioti. Teisingumas yra suprantamas, kaip teismo veikla, kuri yra vykdoma nagrinėjant ir spendžiant civilines, administracines bei baudžiamąsias bylas, ginant asmenų teises bei teisėtus interesus ir kuri yra pagrįsta tik įstatymo klausymusi. Taigi, baudžiamasis procesas padeda pasiekti teisingumo tikslus ir gali būti laikoma vienu iš teisingumo įgyvendinimo instrumentų. Baudžiamojo proceso ir teisingumo santykis yra dvejopas, taip viena vertus, kaip galima pastebėti iš pateiktų baudžiamojo proceso ir teisingumo apibrėžimų, baudžiamojo proceso sąvoka yra daug platesnė sąvoka už teisingumo sąvoką, nes baudžiamojo proceso sąvoka aprėpia ne tik teisėjo ir teismų, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūno bei prokuroro procesinę veiklą, nors kita vertus galima būtų teigti, jog baudžiamojo proceso sąvoka yra siauresnė už teisingumo sąvoką, nes teisingumas aprėpia teismų veiklą sprendžiant ne tik baudžiamąsias, bet ir civilines bei administracines bylas.Baudžiamojo proceso mokslas yra suprantamas kaip visuma arba sistema teorinių teiginių, teisinių pažiūrų, idėjų, koncepcijų apie baudžiamojo proceso, kaip valstybinės teisinės veiklos, esmę, turinį bei tikslus. Svarbu suvokti, kad baudžiamojo proceso mokslas neapsiriboja vien tik dogmatine baudžiamojo proceso normų analize, bet apjungia savyje ir praktinį patyrimą, istorinį baudžiamojo proceso tyrinėjimą, žinias apie kitose valstybėse veikiančius baudžiamojo proceso modelius bei jų raidos, vystymosi tendencijas. Todėl galime sakyti, jog baudžiamojo proceso mokslo dalyką sudaro:• Ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ir kitų įstaigų bei teismų praktinė veikla, pasireiškianti tiriant nusikalstamas veikas ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas;• tą veiklą reglamentuojančios teisės normos;• procesiniai santykiai, atsirandantys tarp baudžiamosios procesinės veiklos dalyvių;• baudžiamojo proceso istorija, jos raida ir plėtros tendencijos bei perspektyvos;• tiesos nustatymo baudžiamosiose bylose dėsningumai, būdai ir metodai;• užsienio šalių baudžiamojo proceso teorija ir praktika;• mokslinių pažiūrų, idėjų, nuomonių visuma teoriniais ir praktiniais klausimais. Baudžiamojo proceso mokslas yra priskiriamas prie socialinių mokslų, todėl ir jo pažinimo metodai yra paremti tais metodais, kurie yra būdingi visai socialinių mokslų sistemai. Baudžiamojo proceso pažinimo metodai gali būti suskirstyti į tris stambias grupes: bendruosius pažinimo, loginius ir specialiuosius tarpšakinius, kuriuos sudaro atskiri pažinimo metodai. Prie bendrųjų pažinimo grupės metodų galima priskirti:• dialektinį;• stebėjimo arba observacijos;• matavimo• aprašymo• lyginamąjį;• modeliavimo;• eksperimentą;• euristinius ir pan. metodus.Prie loginių – indukciją; dedukciją; analizę; sintezę; abstrahavimą; apibendrinimą; analogiją; hipotezę; argumentaciją. O prie specialiųjų tarpšakinių – istorinį; genetinį; lyginamosios teisėtyros; sociologijos; statistinį; apklausos; praktikos apibendrinimo, matematinius ir pan. metodus.Baudžiamojo proceso modeliai
Tam, kad galėtumėme nagrinėti Lietuvos BP, tenka trumpai paminėti istoriškai susiklosčiusius BP modelius. BP doktrinoje yra žinomi keli BP modeliai. Paprastai šiuos modelius galėtume suskirstyti į tris stambias grupes: rungtyniško proceso modelius; [inkvizicinio arba] tardomuosius modelius ir mišraus tipo modelius. Nors tiesa, jei skaitysite baudžiamojo proceso literatūrą galite surasti ir kiek kitokį baudžiamojo proceso modelių skirstymą, t.y. kaltinimo tipo; inkvizicinio tipo, rungtyniško tipo ir mišraus tipo modelius. Tačiau man yra labiau priimtinesnė pirma modelių klasifikacija, todėl trumpai juos ir aptarsiu.Rungtyniško proceso bei inkvizicinio arba tardomieji modeliai savo ruožtu gali būti skaidomi į atskiras grupes. Taip prie rungtyniško BP modelio galima būtų priskirti kelias šio modelio rūšis arba atmainas:
a) kaltinimo tipo (accusationis – lot. (accuso) modelį kaltinamojo tipo modelį galime laikyti rungtyniško modelio atmaina, kadangi jame dalyvavo šalys – kaltintojas ir kaltinamasis, kur kaltintoju paprastai stodavo nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo ir nuo jo valios priklausė ar baudžiamasis procesas bus pradėtas ar ne. Tuo tarpu teismas ginčą spręsdavo pagal tai kaip ginčo šalys išlaikydavo joms skirtus sakralinius išbandymus (ordalijas). Išbandymai galėdavo būti pasitelkiant ugnį, nuodus, vandenį ir pan. Tiesa, kartais būdavo tenkinamasi priesaika kaip įrodymu. Toks BP modelis buvo sutinkamas vergovinėje ir ankstyvosios feodalizmo santvarkos etape (senovės Indijoje, Mesopotamijoje). Iš kaltinamojo tipo proceso išsivystė kitas modelis, kuris galėtų būti vadinamas ieškininiu BP modeliu arba akcionariniu nuo lotyniško (actionare – ieškoti teisminės gynybos), kuris yra paplitęs anglosaksų teisinės sistemos šalyse (JK, JAV, Kanada, Australija). Jo esmė tai, kad toks procesas yra laikomas ne kuo kitu, kaip teisme vykstančiu ginču tarp valstybės (arba nukentėjusiojo) ir asmens, kuris yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, t.y. asmens, kuris yra įtariamas nusikaltimo padarymu. Tokiame ginče proceso šalys turi lygias teisines galimybes renkant, pateikiant ir tiriant įrodymus teisme, taip pat turi vienodas galimybes vertinti pateiktus priešingos šalies įrodymus. Tokiame procese paprastai yra deklaruojama, kad šalys mūsų išvardintas lygias teises ir galimybes turi tiek ikiteisminiame bylos tyrime, tiek ir teisme. Tačiau jei paanalizuotumėme užsienio valstybių, šiuo atveju anglosaksų valstybių baudžiamojo proceso įstatymus, pamatytumėme, kad rungtyniškas procesas iš esmės pasireiškia tik teisminiame nagrinėjime. Tuo tarpu teismas tokio tipo procese yra laikomas nešališku arbitru, kuris iš šalies stebi kaip vyksta ginčas tarp šalių, stebi kad nebūtų pažeidžiamos atitinkamos žaidimo taisyklės ir atėjus tam tikram laikui priima tam tikrą sprendimą, t.y. nusprendžia traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą, ir paskiria atitinkamą bausmę, tuo atveju jei asmuo yra pripažįstamas kaltu. Paprastai tokiose šalyse deklaruojama, kad teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą ir yra iš anksto nesuvaržytas jokiais formaliais įrodymais. Tačiau plačiau paanalizavus atitinkamus teisės aktus tektų pažymėti, kad tai yra viso labo graži deklaracija, taip pavyzdžiui teismas ypatingą dėmesį turi skirti kaltinamojo savo kaltės prisipažinimui, teisės aktai nustato kokius kriterijus turi atitikti šalių pateikta informacija tam, kad ji galėtų būti pripažinta įrodymais ir t.t. Šiame procese ieškovu, kuriuo gali būti tiek nukentėjusysis, tiek ir valstybės organai (prokuratūra, policija ir pan.). Pagal tai kas stoja ieškovu tokiame procese šis procesas gali būti skaidomas į dvi atmainas, t.y. privatus – ieškininis procesas; viešas – ieškininis procesas. Esant tokio modelio procesui: 1) ieškovas tokiame procese yra aktyvus. Jis savo iniciatyva renka ir teikia įrodymus, gina savo interesus teisme, t.y. kitais žodžiais tariant palaiko kaltinimą ir procesas juda į priekį ieškovo pastangomis; 2) Ieškinys iškelti baudžiamąjį ieškinį teisme yra asmens teisė, o ne pareiga. Teismas negali paveikti ieškinį padavusio asmens valios. 3) Įrodymus, kuriuos pateikė šalys teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą. 4) esant pateiktam ieškiniui teismas privalo išnagrinėti ginčą ir priimti nuosprendį. b) Tardymo (inkvizicinis) procesas. Kaip ir kaltinamojo tipo modelis pradėjo formuotis vergvaldinėje santvarkoje, tačiau labiausiai išsiplėtojo absoliutizmo epochoje. Šio proceso ištakos – tai inkvizicinis procesas, kurio esmė, kad baudžiamojo persekiojimo ir teisingumo funkcijas vykdo viena ir tapati institucija – teismas, t.y. teisėjas buvo ir tardytojas, ir kaltintojas. Be jų, tam tikrais atvejais teisėjas vykdė ir gynėjo funkcijas. Tokio tipo procese iš kaltinamojo paprastai buvo atimama teisė gintis, nes kaltinamasis buvo laikomas ne baudžiamojo proceso subjektu, bet objektu. Tipiniu tokio proceso atributu buvo formaliųjų įrodymų sistema, t.y. teisės aktuose buvo griežtai reglamentuojama kaip turi būti vertinami įrodymai, taip kaltinamojo pripažinimas savo kaltės buvo laikomas “įrodymų karaliene” (todėl kaltinamojo prisipažinimui išgauti buvo naudojami kankinimai), kad vertinant parodymus moterimis reikia mažiau tikėti, negu vyrais, turtingais – daugiau, negu beturčiais ir pan. Tokio proceso institutų galima sutikti ir šių dienų kai kuriuose BP institutuose. Jei panagrinėtumėte sutrumpintą BP atmainą – baudžiamąjį įsakymą, galėtumėte pamatyti, kad šiai sutrumpintai BP formai yra būdingi kai kurie inkvizicinio proceso elementai.Mišrus procesas. Šį pavadinimą įgavo todėl, kad jame buvo sulieti iš esmės inkvizicinio tipo BP (ikiteisminė stadija – praktiškai yra nevieša) ir rungimosi tipo BP – teisminis nagrinėjimo elementų. Vienas pirmųjų BPK, kuriame buvo suderinti šie BP tipai buvo 1808 m. prancūzų BPK, o po to tokį modelį perėmė ir kitos valstybės, pavyzdžiui, Vokietija, Austrija, Italija, Belgija ir pan. Ir šiuo metu tokio tipo modelis yra labiausiai paplitęs kontinentinės teisės šalyse.Pagrindinės sąvokos
Baudžiamieji procesiniai santykiai
Baudžiamieji procesiniai teisiniai santykiai – tai baudžiamojo proceso įstatymo sureguliuoti valstybės įstaigų, pareigūnų ir procese dalyvaujančių asmenų santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises bei pareigas.Baudžiamuosius procesinius teisinius santykius sudaro šie struktūriniai elementai:Subjektai – valstybės įstaigos ir pareigūnai, įgalioti vykdyti baudžiamąjį persekiojimą; proceso dalyviai ir kiti procese dalyvaujantys asmenys.Objektas – procesinių santykių subjektų veikla pasireiškiant jiems atliekant proceso veiksmus arba susilaikant nuo jų, jei tai draudžia įstatymas.Turinys –įstatymu nustatytos baudžiamojo procesinio santykio subjektų teisės ir jas atitinkančios kitų subjektų pareigos.Baudžiamųjų procesinių teisinių santykių ypatybės:jie atsiranda kartu su baudžiamaisiais teisiniais santykiais;vienas procesinių santykių dalyvis visada yra teisėsaugos institucija ar pareigūnas, kurie yra įgalioti tirti nusikalstamas veikas ir nagrinėti baudžiamąsias bylas;asmenis, galinčius būti procesinio santykio subjektais, jų teises ir pareigas nustato įstatymas.
Procesinė forma
Procesinė forma – tai baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos taisyklės, kurios įpareigoja priimti procesinius sprendimus ir atlikti procesinius veiksmus ir juos įforminti laikantis tam tikrų sąlygų, tvarkos ir nuoseklumo. Laikantis procesinės formos yra tiek atliekami atskiri ikiteisminio tyrimo ar teismo veiksmai, tiek priimami sprendimai, tiek tie veiksmai ir sprendimai yra įforminami. Procesinė forma užtikrina viso baudžiamojo proceso sąrangą ir vyksmą, paskirtų baudžiamojo proceso stadijų ir atskirų baudžiamojo proceso institutų struktūrą ir nuoseklią seką. Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta proceso tvarka yra vienodai privaloma visose baudžiamosiose bylose ir visiems teismams, prokuratūros, ikiteisminio tyrimo institucijoms bei advokatūrai, taip pat su šia tvarka susijusioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams.
Procesinės garantijos
Procesinės garantijos – tai baudžiamojo proceso įstatymo numatytos priemonės ir būdai, užtikrinantys 1) teisingumo uždavinių išsprendimą bei 2) procese dalyvaujančių asmenų, įstaigų, įmonių bei organizacijų teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
Procesinės funkcijos
Procesinės funkcijos yra pagrindinės baudžiamojo proceso dalyvių veiklos kryptys, kurios yra susijusios su jų vaidmeniu ir kurių paskirtis yra užtikrinti įstatyme numatytų proceso tikslų įgyvendinimą. Baudžiamajame procese yra šios funkcijos: ikiteisminis tyrimas; kaltinimas; gynyba; teisminis nagrinėjimas ir bylos išsprendimas.Ikiteisminio tyrimo funkciją atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. BPK numatytais atvejais tam tikrus veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ikiteisminio tyrimo įstaigos nurodomos LR BPK 165str.Kaltinimas – yra veikla, kuria palaikomas kaltinimas teisme ir kurios tikslas yra užtikrinti, kad asmuo padaręs nusikalstamą veiką būtų nubaustas ir jam būtų paskirta jo padarytą nusikalstamą veiką ir jo kaltę atitinkanti bausmė. Šią funkciją vykdo valstybinis kaltintojas (prokuroras) arba privatus kaltintojas (sąvoka pateikiama LR BPK 34str.).Gynyba – veikla kaltinimui paneigti arba atskleisti ir išaiškinti kaltinamojo (teisiamojo) atsakomybę švelninančias arba teisinančias aplinkybes. Šią funkciją vykdo įtariamasis (kaltinamasis), gynėjas (gynėjas – 47str.).Teisminio nagrinėjimo ir bylos išsprendimo funkcija teismo veikla nukreipta į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išaiškinimą, nusikalstamą veiką padariusio asmens pripažinimą kaltu ir bausmės jam paskyrimą arba asmens išteisinimą. Šią funkciją vykdo teisėjas arba teisėjų kolegija.