Kinas Lietuvoje

Turinys

Turinys 2Įvadas 31. Kinas Lietuvoje iki 1990 metų 41.1 Istoriniai faktai 41.2 Kino teatrai 51.3 Režisieriai ir filmai 62. Kinas Lietuvoje nuo 1990 metų 82.1 Istoriniai faktai 82.2 Kino teatrai 82.3 Režisieriai ir Filmai 102.4 Lietuvos kino filmų finansavimas 11Išvados 13Literatūros sąrašas 14ĮvadasNacionalinis kinas yra kultūros vertybė, kuria gina, remia, puoselėja visos Europos šalys. Jis – visuomenės specifikos, tautos identiteto liudytojas, galintis plačiai skleisti meninę informaciją apie savo šalies būtį ir vertybes. Kinas – vienas demokratiškiausių, lengviausiai pasiekiamų, mobilių menų. Šiame darbe pateikta Lietuvos kino istorija – apžvelgti svarbiausi istoriniai faktai, statistika, kino teatrai, režisieriai bei jų sukurti kino šedevrai.Šio darbo tikslai ir uždaviniai:Atskleisti Lietuvos kino ypatybes;Pastebėti kino teatrų skaičiaus kitimo tendencijas;Atrasti skirtumus tarp Lietuvos kino iki nepriklausomybės atgavimo ir po jo;Apžvelgti šių laikotarpių problemas, susijusias su kinu;Aprašyti Lietuvos kino režisierius bei jų sukurtus kino filmus;Pateikti įžvelgtas išvadas.1. Kinas Lietuvoje iki 1990 metų1.1 Istoriniai faktai Pirmasis viešas kino seansas įvyko Vilniuje 1897 metais, pora metų po oficialios kinematografo įteisinimo datos. 1905-aisiais kūrėsi pirmieji kino teatrai, o apie 1911 m. Lietuvos teritorijoje jų buvo jau apie 30. Rodyti italų, rusų, po Pirmojo pasaulinio karo – amerikiečių, kiek vėliau – vokiečių filmai.Lietuvos kino pradžia siejama su 1909 m., kai JAV lietuvis A. Račiūnas nufilmavo gimtinės vaizdus, kad parodytų juos emigrantams. 1911 m. pradėti rodyti filmai su „garsu“.1915-10-16 potvarkiu vokiečiai uždraudė filmuoti ir fotografuoti, kino teatrai buvo išmontuoti. Karui pasibaigus kinai tapo rusiškos propagandos skleidėjais.1921 m. Lietuvos kino teatruose pasirodė vietinės kino kronikos. Nuo 1926 m. buvo steigiamos pirmosios kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės bei pasirodė pirmieji vaidybiniai filmai „Rūpestingas tėvas“ bei „Onytė ir Jonelis“.Lietuvos kino raida prasidėjo nuo dokumentinių kronikinių juostų, kurtų dar iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukaryje. Reguliaresnį pobūdį ši veikla įgavo nuo 1935 metų, kai imta leisti kino žurnalas “Mūsų Lietuva”, o sovietmečiu – nuo 1945-ųjų (žurnalas “Tarybų Lietuva”). Nepaisant bendro pastarosios tendencingumo, per daugelį dešimtmečių joje buvo užfiksuota nemaža istorinė išliekamąją ar kultūrinė vertė turinčią kadrą. Pirmuosiuose žurnaluose ir dokumentiniuose pokario filmuose brendo kūrybiniai darbuotojai.

1940 sovietai įkūrė Lietuvos respublikinę kino kronikos studiją, vėliau ji buvo pavadinta Lietuvos kino studija. Lietuvos kinui, kaip ir visai Lietuvos oficialiajai kultūrai, teko patirti itin sunkų postalinistinės cenzūros spaudimą 5-ąjį ir 6-ąjį deš. Todėl tikrojo profesinio kino galimybė sietina su 7-ojo deš. politinio atšilimo atmosfera Sovietų Sąjungoje, kai oficialioji nacionalinė okupuotų Baltijos kraštų kultūra galėjo formuoti bei vystyti profesinį kino standartą. Po Antrojo pasaulinio karo visas kino platinimas ir kino gamyba pateko į ideologizuotos sovietų valdžios rankas. Kino teatrų ir tuo metu išplitusio kilnojamųjų kinų tinklo ekranus užplūdo propagandistiniai sovietų filmai. Kino gamyba pirmaisiais pokario metais apsiribojo tokia pat propagandistine kronika. 1947 buvo sukurtas vaidybinis filmas „Marytė“. 1953-1956 m. buvo kuriami vaidybiniai filmai bendradarbiaujant su kitomis sovietų kino studijomis. Tikrasis lietuvių dokumentinio kino atgijimas paprastai siejamas su 1956-1960 metais, kai pasirodė neutralios gamtotyrinės tematikos. Buvo sukurtas pirmas savarankiškas vaidybinis filmas „Žydrasis horizontas“. 1987 m. kino režisierius Š. Bartas įkūrė pirmą nepriklausomą kino studiją “Kinema”.1.2 Kino teatrai1903 m. Vilniaus elektrinė ima tiekti elektrą. 1904 m. panaikinamas spaudos draudimas. 1905 m. atsirado pirmasis kino teatras „Iliuzija“. Tai buvo gera pradžia: netrukus buvo įsteigta daug naujų kino teatrų. 1907 m. atidaromi nauji kino teatrai („L.Bovis“, „Oazė“, „Edenas“). Šiems kino teatrams nebuvo statomi atskiri pastatai – jie buvo įrenginėjami senose teatrų ar kitose patalpose. 1908 m. Vilniuje atsirado pirmasis specialiai pastatytas kino teatras „Fantazija“. Kino teatrų skaičius ėmė sparčiai didėti ir 1911 m. kino teatrų jau buvo apie 30. Pavadinimai buvo parenkami kuo labiau „traukiantys ausį“, kuo paslaptingesni ir įdomesni. Ir štai 1939 m. Lietuvoje, kuomet Vilniaus kraštas buvo atskirtas, veikė jau net 75 kino teatrai, o kai Lietuva atgavo Vilnių, jų atsirado dar 13.

Kad kino teatrų skaičius sparčiai augo, galime pastebėti lentelėje 1.1. Žiūrovų taip pat daugėjo. Tai galima paaiškinti: kino finansavimas buvo ganėtinai didelis ir jis didėjo.

LIETUVOS KINO TINKLAS IR ŽIŪROVŲ SKAIČIUS (1949-1957 m.)

Lentelė 1.1.Metai Kino teatrų skaičius Žiūrovų skaičius,mln. mieste kaime viso mieste kaime viso1949 72 148 220 7,4 1,3 8,71950 81 167 248 7,3 1,4 8,71951 82 221 303 7,5 2 9,51952 85 319 404 8,7 2,7 11,41953 88 377 465 8,9 3 11,91954 97 426 523 10,8 3,7 14,51955 101 437 538 13,7 4,7 18,41956 121 445 566 15,7 5,5 21,21957 119 467 586 17,7 6 23,71.3 Režisieriai ir filmaiLUKŠAS Gytis (1946-) – lietuvių kino režisierius. Debiutavo televizijos filmais, pirmasis vaidybinis filmas kino ekranams – “Virto ąžuolai” (1976) – gana literatūriška ir sunkiasvorė J.Baltušio prozos ekranizacija. Geriau G.Lukšo kūrybinei prigimčiai būdingas lyrizmas bei psichologiškumas atsiskleidė juostose “Mano vaikystės ruduo” (1977) ir “Vasara baigiasi rudenį” (1982). Tamsūs, niūrūs vėlesni filmai “Žolės šaknys” (1988) bei “Žemės keleiviai” (1992), “sukeistintas” “Žalčio žvilgsnis” (1990) taip ir nepasiekė geisto filosofiškumo. 1997 metais režisierius pabandė pakeisti manierą, filme “Mėnulio Lietuva” prabildamas apie tradicinį lietuvių kinui istorinį pokario etapą nauja tragikomedijos kalba.

PUIPA Algimantas (1951-) – lietuvių kino režisierius. Debiutavo vaidybine trumpo metražo juosta “Kelio ženklai” (1974), kūrė filmus televizijai, dokumentines juostas. Pirmas įsidėmėtinas filmas – “Velnio sėkla” (1979). Šis filmas, taip pat “Arkliavagio duktė” (1981), “Moteris ir keturi jos vyrai” (1983) pelnė sąjunginių kino festivalių prizų. Naujausi A.Puipos filmai: “Amžinoji šviesa”, “Žuvies diena” (1989), “Bilietas iki Tadž Mahalo” (1990), “Ir ten krantai smėlėti” (1991), “Vilko dantų karoliai” (1997).

“AMŽINOJI ŠVIESA” (1988) – lietuvių vaidybinis filmas, vienas raiškiausių pastarojo dešimtmečio šalies kino kūrinių. Čia grįžtama į kaimą, prie šaknų, į tą pačią tradicinę lietuvių kinui 5-ojo dešimtmečio pabaigą. Nors filme tiesiogiai beveik nekalbama nei apie karą, nei apie dramatiškus pokario mūšius, nei apie priverstinę kolektyvizaciją, visa ši sunkiai pakeliama istorinė praeities, dar netapusios praeitimi, našta slegia herojų pečius, lemia filmo atmosferos minorą bei kartėlį.

GRIKEVIČIUS Almantas (1935-) – lietuvių kino režisierius. Pradėjo kūrybinę veiklą Lietuvoje nuo “Saulės pasakos” (1964), “Trys taktai” (1966), “Laikas eina per miestą” (1966), savitai, poetine kalba, prisodrinta slaptų aliuzijų prabilusį apie tautos likimą, apie žmogaus ir laiko santykį. Vaidybiniame kine debiutavo 1968 metais, su filmu “Jausmai” , kritikos nuomone – geriausiu bet kada pastatytu lietuvių filmu. Bet į sąjunginį ekraną šis filmas nebuvo išleistas, kaip ir “Sadūto tūto”(1974), pernelyg atvirai, kaip tiems laikams, prabilęs apie menininkų klano nuotaikas. Vėliau buvo pastatytas maštabiškas filmas apie vokiškąją okupaciją “Sodybų tuštėjimo metas”. Tolimesnėje filmografijoje – antifašistinis “Faktas”, melodrama “Jo žmonos išpažintis” (1983), antiamerikinis filmas “Medaus mėnuo Amerikoje”(1981), politinis detektyvas “Vilkolakio pėdsakai” (1986).

VABALAS Raimondas (1937-) – lietuvių kino režisierius. Debiutavo drauge su A.Žebriūnu pastatyta “Kanonada” (1961), liečiančia tradicinę lietuvių kinui pokario situacijos kaime tematiką. Tolesnę savarankišką R.Vabalo kūrybą charakterizuoti gana sudėtinga, nes, ištikimas savai “ledlaužio” teorijai, jis dažnai keičia stilių, tematiką, žanrą, ieško naujumo. Jo “Žingsniai naktį” (1962), pasakojantys apie kalinių pabėgimą iš hitlerininkų nelaisvės, sukurti beveik dokumentine dvasia, o po to sekąs filmas “Marš, marš, tra-ta-ta” (1964) – atvirai sąlyginį ikikarinės Lietuvos militarizavimo satyra. “Laiptai į dangų” (1966), pelnė autoriui daugiausia sovietinių apdovanojimų, sunkoka psichologizuota dvasia vėl grįžta į Lietuvos kaimo pokarį, o po jo sekąs reikšmingas filmas apie nūdieną “Birželis, vasaros pradžia” (1969) apskritai uždraudžiamas rodyti sovietiniuose ekranuose. R.Vabalas sukūrė ir patį didžiausią populiarumą Lietuvoje pelniusią juostą “Skrydis per Atlantą” (1983). Paskutinį filmą “Miškais ateina ruduo” R.Vabalas pastatė 1991 metais.

ŽEBRIŪNAS Arūnas (1930-) – lietuvių kino režisierius. Pirmasis darbas – novelė “Paskutinis šūvis” kino almanache “Gyvieji didvyriai” (1960), pelniusi daug sąjunginių ir tarptautinių (Karlovy Varłų festivalio) premijų. Pasistažavęs Maskvoje pas žinomą rusų režisierių Michailą Romą, A.Žebriūnas sukūrė vieną iškiliausių savo kūrinių “Paskutinė atostogų di…ena” (1964). Dauguma A.Žebriūno filmų, nuspalvintų lyrizmu, švelniu humoru, yra skirta kaip tik vaiko ar paauglio vidiniam pasauliui atskleisti (“Gražuolė”, 1969; “Naktibalda”, 1973; televizijos filmas “Seklio Kalio nuotykiai”; “Riešutų duona”, 1977). Perėjęs į “suaugusiųjų” problematiką, menininkas kūrė irgi labai plastiškus, spalvingus, šiek tiek dekoratyvius filmus apie žmonių aistras, jų žudančią jėgą (pirmasis lietuvių kino miuziklas “Velnio nuotaka”, 1974; “Kelionė į rojų”, 1980; televizinė Irvingo Shaw “Turtuolio, vargšo” ekranizacija, 1982). Šiuo metu dėsto kino režisūrą Lietuvos Muzikos akademijoje.

ŽALAKEVIČIUS Vytautas (1930 – 1996) – lietuvių kino režisierius ir dramaturgas. Viena pačių ryškiausių, kontroversinių šio meno figūrų. Debiutavo trumpo metražo novele “Skenduolis” (1956). Pirmas savarankiškas didelis filmas “Adomas nori būti žmogumi” (1959). 1963 metų “Vienos dienos kronika” – kupinas asociatyvinių jungčių filmas disputas apie nūdieną. Labiausiai žinomas ir labiausiai diskutuojamas V.Žalakevičiaus filmas “Niekas nenorėjo mirti” (1965) pelnė autoriui gausybę sąjunginių ir respublikinių premijų. Po to V.Žalakevičius kūrė Sovietų Sąjungoje. Kai kurie čia sukurti filmai (“Tas saldus žodis – laisvė”, 1972; “Kentaurai”, 1979) skirti Pietų Amerikos politinėms kovoms. Bet protarpiais režisierius stato ir alegorinio pobūdžio juostas (dar Lietuvoje kurtas televizijos filmas “Visa teisybė apie Kolumbą”). Sugrįžęs į Lietuvą, kurė toliau. Įvairiapusis ir temperamentingas menininkas ilgam metui, net tuomet, kai gyveno Maskvoje, nulėmė Lietuvos kino veidą ir kryptį.

“NIEKAS NENORĖJO MIRTI” (1965) – lietuvių vaidybinis filmas, per visą šio kino egzistavimo metą sukėlęs kone didžiausią rezonansą. Ekrane vaizduojamas Lietuvos pokario kaimas, jo kairiųjų jėgų, kurias čia atstovauja broliai Lokiai, kruvinas susidūrimas su dar tebegyvuojančia rezistencija. Tarp abiejų jėgų blaškosi tūlas Vaitkus, tapęs lyg ir tikruoju kūrinio herojumi. Sovietų Sąjungoje “Niekas nenorėjo mirti” buvo sutiktas vienaprasmiškai, labai pozityviai ir apibertas visomis įmanomomis premijomis.

VERBA Robertas lietuvių dokumentinio kino režisierius. Jo kūryba – labai poetiška, kupina etnografinių, humanistinių motyvų. Iš gausių R.Verbos filmų ne kartą premijuotą buvusios Sovietų Sąjungos festivaliuose, grožiu ir gyvenimo meile išsiskiria tie, kurie daugiausia skirti portretuoti seniems žmonėms: “Senis ir žemė” (1965), “Žiutyta rūta” (1968), “Šimtamečių godos” (1969), “Seserys” (1973). Kita R.Verbos kūrybos kryptis – žinomų lietuvių kultūros veikėjų kino portretai. Jis buvo pilno metražo filmo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį autorius.2. Kinas Lietuvoje nuo 1990 metų2.1 Istoriniai faktaiIki 1990 m. Lietuvos kinematografas buvo vienas iš ryškiausių nacionalumo, tautos savasties, identiteto liudytojų. Nepaisant daugybės kompromisų, sąlygotų “geležinės uždangos” sindromo ir cenzūros, ši meno sritis masinio žiūrovo sąmonėje įsitvirtino per aktorių asmenybes, kurie tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo pažymėti kitokio mentaliteto ženklu, lyg ir simbolizuojančiu Vakarų kultūrą.

1990 m. atgavus nepriklausomybę, kino struktūra, finansavimas bei sklaida labai pakito. Lietuvos kino studiją, kaip monopolį, jungiantį visas kūrybines ir gamybines pajėgas, pakeitė privačios kino studijos. Finansavimas priklausė nuo Lietuvos biudžeto ir užsienio bei privačių asmenų investicijų.

1990 – 2003 m. vaidybiniame pilnametražiame kine debiutavo devyni režisieriai: Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Kristijonas Vildžiūnas, Arūnas Matelis, Valdas Navasaitis, A. Puipa, J. Lapinskaitė, Gytis Lukšas, Jonas Vaitkus.

1991 m. Antanas Abromaitis įkūrė animacijos studiją „Vilanima“.

1992 m. įvyko realus lūžis, kai nepriklausomose studijose buvo sukurta dvigubai daugiau filmų (2 vaidybiniai, 8 dokumentiniai) nei Lietuvos kino studijoje (1 vaidybinis, 4 dokumentiniai). Būtent šios privačios studijos buvo Lietuvos kino išlikimo garantas.

1990–1994 m. – sukurta daugiausia debiutinių vaidybinių filmų (6); 1995–2003 m. – tik 3.

Per 14 nepriklausomybės metų lietuvių kinas įrodė, kad jis plačiai ir garbingai atstovauja savo šaliai garsiausiuose pasauliniuose festivaliuose, nors iki šios dienos šis jo vaidmuo nebuvo remiamas pačios valstybės. Jis sugeba pritraukti užsienio investuotojų lėšas, taigi ir sukuria darbo vietas Kino sklaida būtų dar platesnė ir efektyvesnė, jeigu ji būtų daugiau finansuojama.2.2 Kino teatraiKino seansų skaičių nuo 1995 m. miestuose ir kaimuose bei kino teatrų lankomumą nuo 1994 m. matome lentelėse 1.8., 1.9. bei 1.10. Kino teatrų skaičiaus kitimas pavaizduotas 1.11. ir 1.13. lentelėse.Kino veikla nuo 2000 m. pavaizduota 1.12. lentelėje.2.3 Režisieriai ir Filmai Per 14 nepriklausomybės metų debiutavo nemažai režisierių. Didžiausias poradoksas keliantis pasidižiavimą, kad menkas finansavimas neatsiliepė meninei filmų kokybei. Filmai yra pristatomi garsiausiuose Europos kino festivaliuose

Šarūnas Bartas – nuosekliai ir pastoviai vaidybiniame kine dirbantis režisierius. Tai vienas iš daugiausiai dirbančių ir ryškiausiai atskleidžiančių pastarojo dešimtmečio vaidybinio lietuviško kino veidą pasaulyje, režisierių. Jo filmai filmuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Kaliningrade (“3 dienos”), Maroko dykumoje (“Laisvė”), Sibire (“Mūsų nedaug”) – režisierius prakalbina šių erdvių peizažus, jie tampa visaverčiais herojais pasakojimuose apie keliones, kurių tikslas – pažinti save. Jo filmai apibūdinami, kaip filosofiniai, amžinas vertybes apmąstantys. Filmuose, kurie filmuoti Lietuvoje (“Koridorius”, “Namai”), Bartas labiau asmeniškesnis, tačiau ne ką mažiau abstraktesnis siužeto prasme. Čia taip pat dominuoja realybės faktūrų, žmogaus pojūčių spektro analizė. Vaidybinį kiną Bartas derina su dokumentinio, net antropologinio kino elementais.

Audrius Stonys – Lietuvos Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas, taip pat buvo apdovanotas Europos kino akademijos “Felix” už filmą “Neregių Žemė”. Kristijonas Vildžiūnas – jo filmas “Nuomos sutartis” – pirmas ir kolkas vienintelis vaidybinis lietuviškas filmas, tiesiogiai kalbantis apie naujausius laikus ir juose gyenančius žmones. “Nuomos sutartis”, itin sėkmingai ir daug rodytas tarptautiniuose festivaliuose bei forumuose (pasaulinė premjera įvyko Venecijos tarptautiniame festivalyje). Filmo herojė – savarankiška moteris, jos gyvenimo pasikeitimai ir drama sutampa su pokyčiais šalyje: moters vidinei laisvei prireikia nemažai dvasinių pastangų.Algimantas Puipa – jo filmas “Elzė iš GilijosValdo ” šeimyninis istorinis rytprūsių XIX a. epas tapo vienu iš labiausiai žiūrimų kino teatruose filmu 2000m. Jo kino filmai “Žaibo nušviesti” ir “Vilko dantų karoliai” remiasi nacionaline literatūra ir tradiciniu lietuvių kinui poetiškai hipertrofuotu vaizdingumu.

Navasaitis – “Kiemas” – žmonių ir liūdnų likimų mozaika, tam tikra prasme tęsia reflektuojančio kino liniją, o tai, kad jis grįstas asmeniniais prisiminimais, suteikia jam detališkumo. Filme pagrindinį tėvo vaidmenį vaidinantis aktorius Donatas Banionis yra tarsi savotiška jungiamoji grandis tarp vakar dienos ir šiandienos lietuviško kino.

Arūnas Matelis – Su ironija, lyg derindamas aukštuosius ir žemuosius gyvenimo “žanrus”, pretenduodamas į vienintelį absurdistą – dokumentininką, realybę apžvelgia filmuose – “Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį”, “Autoportretas”, “Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą”.

Ir vaidybinis, ir dokumentinis lietuviškas kinas nuo 1990 m., t.y. per jau daugiau kaip dešimt nepriklausomybės metų, galutinai įtvirtino režisieriaus – autoriaus – individualybę ir išpuoselėjo visais laikais Lietuvos kine svarbų vaizdo kultūros prioritetą. Režisieriaus individualybė ir vizualinės kultūros dominantė nulėmė tai, kad lietuviškas kinas pastaraisiais metais yra nuolatinis didžiausių ir garbingiausių pasaulinių festivalių svečias.

Lėti ritmai, ilgi kadrai, sugestyvūs žvilgsniai išties yra pagrindiniai lietuviško kino bruožai, tarp kurių paminėtinas ir tarsi programiškas nekalbumas. 1990 m. į kiną atėjusi režisierių karta – ir vaidybinio, ir dokumentinio kino – savo nepasitikėjimą žodžiais ir siužetais labai stipriai išreiškė teigdami vaizdo, nuotaikos prioritetus.

Animacijos specialistai dirba kartu su užsienio kinematografininkais (studija “Vilanima”), kuria įvairių kartų animacininkai: įvairiais prizais apdovanoti už originalią stilistiką Ilja Bereznickas ir Nijolė Valadkevičiūtė, jaunieji animacininkai – Jūratė Leikaitė, Algirdas Selenis, Ieva Bunokaitė. Šiuolaikinė animacija – palyginti jauna kino rūšis Lietuvoje, kurios finansavimą dar labai sunkiai pakelia valstybė. 2003 m. Vilniuje įvyko pirmas tarptautinis animacinių filmų festivalis “Tirindis”. Lie…tuvos dailės akademijoje prieš kelerius metus pradėti ruošti animacijos specialistai.Lietuvių kinas tikrai žiūrimas kino teatruose ne prasčiau už atvežtinį. Ir tendencija, kad susidomėjimas augs, sprendžiant pagal 2004m įvykusias lietuvių filmų peržiūras festivaliuose yra sunkiai užginčijama.

Filmas Žiūrovų skaičius“Elzė iš Gilijos” 21,9 tūkst “Vatelis” 4,1 tūkst “Šokėja tamsoje” 18,3 tūkst “Kovos klubas” 21,1 tūkst “Vienui vieni” 23 tūkst2.4 Lietuvos kino filmų finansavimas Kino finansavimui lėšos yra skiriamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų bei kitų finansavimo šaltinių.2003 metais filmų gamybai iš valstybės biudžeto buvo skirta 3 mln. lt. Šiemet Kino tarybai svarstyti buvo pateikta 117 projektų: 4 kino scenarijų rašymo ir projektų paruošimo, 12 vaidybinių, 14 vaidybinių trumpametražių, 55 dokumentinių bei 32 animacinių filmų projektai. Iš jų buvo paremti 7 vaidybiniai, 9 dokumentiniai, 4 animaciniai filmai bei 5 kino programų projektai. Filmų gamybos finansavimo dinamika per pastaruosius 8 metus:1996 m. – 2 mln. 800 tūkst. lt1997 m. – 3 mln. 300 tūkst. lt1998 m. – 3 mln. 400 tūkst. lt1999 m. – 3 mln. 138 tūkst. lt2000 m. – 2 mln 450 tūkst. lt2001 m. – 2 mln. 620 tūkst. lt2002 m. – 2 mln. 30 tūkst. lt2003 m. – 3 mln. ltUž valstybės skiriamas lėšas per metus vidutiniškai pagaminami 1-2 vaidybiniai pilnametražiai filmai; 2 – 3 vaidybiniai trumpametražiai filmai; 7 – 9 dokumentiniai filmai; 5 – 6 animaciniai filmai; 9-12 kino žurmalo “Lietuvos kronika” numerių. Lietuva pasirašė ir ratifikavo Europos Konvenciją “Dėl bendros kino filmų gamybos”, kuri įsigaliojo 1999 m. spalio mėnesį. Rengiamasi stoti į “EUROMAGES” fondą. Šis žingsnis paskatins Lietuvos integraciją į bendrą Europos audiovizualinę rinką.

Iki 2004m. vienintelė vieta, kur nuolat “nuiminėtas” Lietuvos kino derlius, yra festivalis “Kino pavasaris” – jame gana sistemingai pristatomi beveik visi sukurti filmai. Tačiau labiausiai paplitusi lietuvių kino rodymo forma yra jų vienkartinės premjeros Vilniaus “Skalvijos” kino teatre arba “Lietuvos” kino teatro “Salėje88”. Aktyviau “Skalvijos” kino centrui pradėjus plėtoti veiklą, 2002m. parodyta per 70 lietuvų filmų.Lietuvių kinas daugiausia rodytas Vilniuje, nors ir čia jam trūko reklamos, profesionalaus pristatymo, publikos paruošimo. Pajudėti už sostinės ribų jam neleido keletas aplinkybių. Pirma – prodiuseriai tausoja filmų kopijas, nes jos kainuoja barngiai. Beto, filmams už sostinės ribų pristatyti reikia laiko ir lėšų ir abipusės kūrėjų bei kino teatrų iniciatyvos. Įvykus kino filmo premjerai, jis dažniausiai pradeda keliones už Lietuvos ribų.IšvadosNacionalinis kinas yra kultūros vertybė, kurią reikia ginti, remti, puoselėti.

Kinas – vienas demokratiškiausių, lengviausiai pasiekiamų, mobiliausių menų.

Lietuvos kinas patyrė sunkų spaudimą, bet nepaisant cenzūros kliūčių, suvaržymų, plėtojosi ir populiarėjo.

Per 14 nepriklausomybės metų lietuvių kinas įrodė, kad jis plačiai ir garbingai atstovauja savo šaliai pasauliniuose festivaliuose.

Kino sklaida būtų platesnė ir efektyvesnė, jeigu būtų daugiau finansuojama.

Susidomėjimas kinu augs, sprendžiant pagal 2004 m. vykusias lietuvių filmų peržiūras festivaliuose ir pavienius seansus.Literatūros sąrašas1. Meno Lietuva. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

2. Paukštytė, Rasa. Lietuvių kinas 1990 – 2004 [interaktyvus]. 2004 m. Liepos 19 d. Prieiga per internetą:

3. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus/kinas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

4. Mikalauskas, Vytautas. Kinas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 1999.