Socialinių mokslų uždaviniai spartinant ekonomikos augimo tempus

Turinys

1. Įžanga..............................2psl

2. Investavimas į gyventojų kokybę...................6psl
3. Aukštojo mokslo pasiekimai....................8psl
4. Žmogaus laiko vertės ekonomika.................10psl
5. Bendrojo lavinimo iškraipymai dideliuose miesuose.......12psl
6. Tarptautinė donorų organizacija...................13psl

7. Išvados..............................15ps
8. Literatūra..............................16psl

9. Lentelės:
1 lentelė..............................10psl
2 lentelė..............................11psl

Aš Indrė Grybaitė a/k 48404160666 rašau referatą kurio temos numeris yra 6. Pasirinktos temos pavadinimas “Socialinių mokslų uždaviniai spartinant ekonomikos augimo tempus“

Įžanga

Visuomenės gerovę pirmiausia lemia investicijos į žmones ir jų žinias. Įgytų žmogaus sugebėjimų plėtra visame pasaulyje ir naudingų žinių kaupimas yra ateities ekonominio našumo ir jo sktinamos žmonių gerovės kilimo pagrindas. Taigi ateities perspektyvas, galime sakyti, jog daugiausiai ir lemia investicijos į gyventojų koybę ir žinias. Išmanydami žemės ūkio ekonomiką, geeriau išmanytume neturto ekonomiką. Neturingieji ne mažiau stengiasi pagerinti savo ir savo vaikų dalią. Žemės ūkis daugelyje mažas pajamas turinčių šalių turi potencialių ekonominių galimybių pagaminti pakankamai maisto jaunajai kartai ir gerokai padidinti neturtingų žmonių pajamas ir gerovę. Lemiami veiksniai yra gyventojų kokybės gerinimas ir mokslo pažanga.

Neturto ekonomika

Pastaraisiais dešimtmečiais ekonomikos teoretikų darbai ženkliai prapletė mūsų žmogiškojo kapitalo ekonomikos suprtimą – ypač mokslinių tyrimų ekonomikos, ūkininkų reakcijos į naujas ir pelningas gamybos technologijas, gamybos ir gerovės ryšio bei šeimos ekonomikos srityse. Tačiau beesivystančių šalių ekonomika nukentėjo dėl kelių mąstymo klaidų. Pagrindinė iš jų buvo prielaida, kad standartinė ekonominė teoria netinka mažas pajamas turinčių šalių analizei ir kad tam reikia atskiros ekonominės teorijos. Šiam tikslui sukurti modeliai buvo plačiai skelbiami, kol galų gale pa

aaiškėjo, kad geriausiu atveju jie tėra intelektualinės įdomybės. Tada kai kurie ekonomistai griebėsi kultūrinių ir socialinių aiškinimų, kodėl mažas pajamas turinčių šalių ekonominė veikla tariamai prasta, nors kultūros ir biheiviorizmo sričių mokslininkai buvo pagrįstai nepatenkinti tokių jų mokslininkų tyrimų naudojimu. Dabar vis daugiau ekonomistų supranta, kad standatrtinė ekonominė teorija lygiai taip pat taikyta nepritekliaus problemas patiriančioms mažas pajamas turinčioms šalims kaip ir analogiškas problemas sprendžiančioms dideles pajamas turinčioms šalims.

Antroji klaida yra ekonomikos istorijos ignoravimas. Klasikinė ekonomika buvo sukurta tais laikais, kai dauguma Vakarų Europos žmonių vos galėjo pramisti iš dirbamos nederlingos žemės ir buvo pasmerkti trumpai gyventi. Taigi ankstyvieji ekonomistai nagrinėjo sąlygas, panašias į tas, kurios šiandien yra mažasa pajamas turinčiose šalyse.

Klaidinga tikėtis pražūtingo gyventojų skaičiaus augimo ir šiandieninėse neturtingose šalyse.

Naujas požiūris į žemę

Alternatyviu – socialiniu ekonominiu – požiūriu žmogus turi pakankamai sugebėjimų ir sumanumo, kad sumažintų savo priklausomybę, nuo pasėlių plotų, tradicinio žemės ūkio ir senkančių energijos šaltinių, kad sumažintų didėjančiam pasaulio gyventojų skaičiui reikalingo maisto gamybos išlaidas. Didėjant pajamoms atsiskleidžia tėvų pasirikimas turėti mažiau vaikų, t.y keisti vaikų kiekį į kokybę. Žmonijos ateities nelemia erdvė, energija ar pasėlių plotai. Ją lemia žmonijos sugebėjimų evoliucija.

Svarbiausia yra ūkyje dirbančių žmonių skatinimas ir kartu jų galimybės didinti žemės išteklius rėmiantis investicijomis į žemės ūkio mokslinius tyrimus ir

r žmpnių sugebėjimų tobulinimą. Dideles ir mažas pajamas turinčių šalių ekonomikos modernizavimo sudedamoji dalis yra pasėlių plotų ekonominė svarbos mažėjimas ir žmogiškojo kapitalo – sugebėlimų ir žinių – ekonominės reikšmės didėjimas.

Žemės ūkio modernizavimo natūrali neįdirbta žemė laikui bėgant virto nepalyginti produktyvesniu išteklium, žemės ūkio tyrimų dėka buvo sukurti pasėlių mplotų pakaitai. Ir dideles ie mažas pajamas turinčiose šalyse šiuos pokyčius iį dalies sąlygojo žemės ūkio tyrimai, tarp jų ir tokie, į kuriuos įeina trąšų pirkimo, pesticidų, įragos ir kiti indėliai. Yra naudojami nauji žemės pakaitalai arba pasėlių plotų didinimo būdai.

Nepakankamai vertinama žmonių kaip veikiančio jėgos kokybė

Kadangi pati žemė nėra skurdo priežastis, o pagrindinė veikianti jėga yra žmonės, tai investicijos gyvetojų kokybei gerinti gali labai padidinti neturtingų žmonių gerovę ir ekonomikos perspektyvas. Jokios jėgos negali pašalinti teigiamų ekonomikos pokyčių ir priversti neturtingus žmones atsisakyti ekonominės kovos. Dabartiniu metu netrūksta moksliškai pagrįstų įrodymų, jog žemės ūkyje neturtingieji iš tiesų sėkmingai pasinaudoja atsiradusiomis geresnėmis galimybėmis.

Tikimasi, kad žemės ūkiu besiverčiantys žmonės – ūkio darbininkai bei verslininkai, kurie ir dirba, ir paskirsto išteklius, bus veikiami ir formuojami naujų galimybių ir paskatų , atsispindinčių tose kainose, pagal kurias ūkininkams mokama už jų gaminius, ir kainose, pagal kurias jie moka už gamybos bei plataus vartojimo prekes ir paslaugas. Daugelyje mažas pajamas turinčių ša

alių kainos smarkiai iškreiptos. Tokių vyriausybės skatinamų kainų iškraipymas padarinys yra potencialaus ]emės ūkio ekonominio indėlio sumažėjimas.

Vyriausybės yra linkusios į iškraipymus žemės ūkio atžvilgiu, kadangi vidaus politikoje didesnis palankumas dažniausiai rodomas miesto gyventojams kaimo gyventojų sąskaita, visai neatsižvelgiant į daug didesnį kaimo gyventojų skaičių. Miesto vartotojų ir pramonės sferos politinė įtaka leidžia miesto gyventojams reikalauti pigaus maisto, taip skraiudžiant gausius kaimo neturtinguosius. Ši diskriminacija grindžiama teiginiu, jog žemės ūkis yra paveldėjęs atsilikimą ir kad jo ekonominis indėlis nelabai svarbus, napaisant „žaliosio revoliucijos“. Greita idustrelizacija laikoma ekonominės pažangos pagrindu. Politikoje pirmenybė teikiama pramonei ir palaikomos žemos maistinių grūdų kainos.

Ir nors ūkininkai dėl įvairių priežasčių, tokių kaip išsilavinimas, sveikata, patirtis, skiriasi vienas nuo kito savo sugebėjimais suvokti, išsiaiškinti, imtis atitinkamų veiksmų reaguojant į naują informaciją, jie yra pagrindinis žmogiškasis verslumo išteklius. Ten, kur vyriausybės perėmė verslumo funkciją iš ūkininkų, joms nepavyko rasti, kuo sėkmingai oakesti alokacinį mechanizmą, leidžiantį modernizuoti žemės ūkį.

Verslumas mokslininkų tyrimų srityje taip pat svarbus, visada reikalaująs drąsos, nuo kurios priklauso tyrimų organizavimas bei turimų negausių išteklių paskirstymas.

Neišvengiamas pusiasvyros praradimas

Dinaminėje ekonomikoje sugebėjimo tvarkytis pusiausvyros nebuvimo sąlygomis vertė yra aukšta. Tokio pusiausvyros nebuvimo išvengti neįmanoma. Jo negalima uždrausti įstatymiškai, valstybės politikos būdu, juo labiau nepadės iškalba. Vyriausybės negali efektyviai atlikti verslininkų vaidmens ūkiuose.

Vyraujantis mo

okslinis požiūris yra priešiškas paskatoms žemės ūkyje, o vyraujanti ekonominė politika nuvertina gamintojų pasaktų svarbą. Daugelyje didelias pajamas turinčių šalių nevisiškai realizuojamas ekonominis žemės ūkio potencialas. Techninės galimybės tampa vis palankesnės, tačiau ekonominis skatinimas, reikalingas šių šalių ūkininkams, kad jie galėtų realizuoti šį potencialą, yra nesutvarkytas arba dėl būtinos informacijos trūkumo, arba dėl to, kad ūkininkai patiria pirkimo ir pardavimo kainų iškraipymus. Kadangi investuoja, taip pat ir neįsigyja aukščiausios rūšies ištelkių. Šiuo metu pagrindinė priežastis, dėl kurios stokojama optimalių ekonominių paskatų, yra vyriausybės kišimasis.

Pasiekimai gyventojų kokybės srityje

Kad ir kaip gerai būtų pegrįstas reikalavimas griežtai apibrėžti žmogiškojo kapitalo sąvoką, vis vien šis apibrėžimas bus toks pat daugiaprasmiškas kaip ir kapitalo teorija apskritai ir kapitalo samprata, pasitelkiama ekonominio vystimosi modeliuose, konkrečiai. Kapitalas yra dvipusis, ir tai, kas šių dviejų pusių atžvilgiu aiškinama apir ekonomikos augimą, kuris yra dinamiškas procesas, paprastai prieštaringa.. baisesnė yra prielaida, glūdinti kapitalo teorijos pagrinduose ir agreguojanti kapitlą augimo modeliuose, teigianti, jog kapitalas yra homogeniškas.

Jeigu mes nepajėgtumėm pastebėti nevienodumų, tai mums juos reikėtų sugalvoti, kadangi jie yra pagrindinis ekonominio vystymosi akstinas. Pagrindinis akstinas jie yra todėl, kad perduoda ekonominio augimo impulsus. Taip viena iš esminių ekonominio augimo sudedamųjų dalių yra tokiu kapitalo agregavimo būdu užmaskuojama.

Papildomo žmogiškojo kapitalo vertė priklauso nuo tos papildomos gerovės, kurią žmonės sugeba iė jo gauti. Žmogiškasis kapitalas daro produktyvumui ir verslumo sugebėjimui, labai svarbiam žemės ūkio ir kitose gamybos šakose, namų ūkyje, laiko ir kitų išteklių paskirstymui studijų metais bei migracijai, ieškantgeresnių darbo galimybių, geresnių gyvenimo sąlygų. Toks sugebėjimas daro ženklią įtaką pasitenkinimui, kuris yra dabarties ir ateities artojimo sudedamoji dalis.

Kokybė yra ribotas išteklius, o tai reiškia, jog ji turi ekonominę vertę ir kad jos įgijimas kainuoja. Žmogaus elgesio, nulemenčio laikui bėgant įgytos kokybės tipą ir kiekį, analizės esmė glūdi santykyje tarp pajamų, gautų, remiantis papildoma kokybe, ir išlaidų jei įgyti. Kai pajamos viršija išlaidas, kokybė gerėja. Tai reiškia, kad bet kurio kokybės komponento pasiūlos padidinimas yra atsakas į jo paklausos padidėjimą. Naudojantis tokiu pasiūla ir paklausa grindžiamu požiūriu į investicijas gyventojų kokybei kelti, visi kokybės komponentai laikomi ilgai naudojamais retais ištekliais, teikiančiais naudą tam tikrą laiko tarpą.

Daugelyje mažas pajamas turinčių šalių laikui bėgant auga pajamos iš įvairių gyventojų kokybės komponentų; auga verslininkų pajamos, kai pagerėja jų sugebėjimas paskirstyti išteklius; taip pat auga pajamos iš vaikų priežiūros, mokymo ir lavinimo, sveikatos gerinimo. Negana to, pajamų lygio didėjimą dar sustiprina daugumos tų kokybės komponentų įsigyjimo kaštų mažėjimas. Bėgant laikui, padidėjęs poreikis vaikų kokybei , o ir suaugusiųjų poreikis tobulinti savo koybę skatina gimdyti ir ugdyti mažiau vaikų. Šitaip kokybės siekis padeda spręsti gyventojų skaičiaus problemą.

Investavimas į sveikatą

Žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus sveikatą laiko turtu, t.y. sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašą – sveikatos paslaugomis. Dalis šio pradinio turto yra paveldima, kita dalis – įgyjama.
Neabejotina, kad žmonių kokybės srityje pats didžiausias mažas pajamas turinčių šalių pasiekimas yra sveikatos pagerėjimas, matuojamas ilgesne gyvenimo trukme. Kūdikių ir mažų vaikų mirtingumo sumažėjimas yra tik šio pasiekimo dalis. Veresniojo amžiaus vaikų, paauglių ir suaugusiųjų mirtingumas taip pat sumažėjo. Šių gyvenimio trukmės pailgėjimų teigiamos ekonominės išvados akivazdžios. Papildoma nauda gerokai padidina asmeninių pajamų vertę.

Ilgesnė gyvenimo trukmė – tai papildoma paskata įgyti daugiau išsilavinimo, vertinant jį kaip investiciją, sąlygojančią didesnias pajamas ateityje. Tėvai daugiau investuoja į savo vaikus. Didesnę prasmę įgyja kvalifikacijos tobulinimas darbo vietoje. Papildomas sveikatos kapitalas ir kitos žmogiškojo kapitalo formos didina darbuotojų produktyvumo tendenciją. Ilgesnė gyvenimo trukmė lemia ilgesnį buvimo gamybine jėga metų kiekį ir mažina „nedarbingą laiką“. Geresnė sveikata ir gyvybingumas savo ruožtu didna asmens darbo valandomis matuojamą darbo produktyvumą.

Investavimas į švietimą

Švietimas labai pagerina gyvantojų kokybę. Kiekvienos naujos kartos vaikui darosi pasiekiamas vis didesnis išsilavinimas. Klaidinga valstybės išlaidas mokykliniam lavinimui priskirti prie iš biudžeto finansuojamos „gerovės“ išlaidų ir manyti, kad ištakliai, naudojami mokymuisi, tėra „santaupų“ mažinimas.
Išlaidos lavinimui, taip pat ir aukštajam mokslui, yra svarbi nacionalinių pajamų dalis daugelyje mažas pajamas turinčių šalių.

Aukšta kvalifikacija

Daugelyje mažas pajamas turinčių šalių mokslo tyrinėjimų pajėgumai labai įspūdingi. Ten yra specelizuoti mokslo tyrimo institutai, mokslo tyrimo gryoės vyriausybės departamentuse, tyrimai atliekami pramonės sekotoriuje ir universitetuose. Mokslininkai ir soecialistai įgyja universitetinį išsilavinimą , kai kurie baigia universtitetus užsienyje. Tyrimų sritys, be kitų, yra medicina, visumenės sveikata, mityba, pramonės, žemės ūkis.
Mūsų žinios apie ekonomikos dinamiką mažas pajams turinčiose šalyse labai pagilėjo. Sužinojome, jog trutingieji rūpinasi pagertinti savo ir savo vaikų dalią nė kiek ne mažiau negu mes, turintys tam kur kas didesnių galimybių. Jie nė kiek ne mažiau kompetentingi maksimaliai panaudoti savo ribotus išteklius. Svaru gyventojų kokybė ir žinios. Apie daugelį mas pajamas turinčių šalkių galima pasakyti, jog jos rūpinasi gerinti gyvantojų kokybę ir tuo, kad jie įgytų naudingų žinių. Šie pasiekimai teikia palankias ekonomines perspektyvas, jeigu jų nesugadina politikai bei žemės ūkį diskriminuojanti vyriausybės politika.
Nepaisant to, dauguma žmonių visame pasaulyje už savo triūsą menkai uždirba. Pusė ar net daugiau jų skurdžoų pajamų išleidžiama maistui. Jų gyvenimas yra sunkus. Tačiau gamtą gali pažaboti žmogaus sugebėjimai ir žinios.

Investavimas į gyventojų kokybę
Žmonių skaičiavimas

Vadinamoji „išplėstinė“ šeima buvo vienas iš būdų gyvuoti esant dideliam skurdui, o dėl ekonominių galimybių pagerėjimo kildavo įvairūs demografiniai sprogimai. Kai kurių ne europietiškos kilmės gyventojų skaičius netolimoje praeityje ėmė artėti pusiausvyros link daug greičiau negu Europos gyventojų. Pailgėjus žmonių produkyviausio darbingumo laikotarpiui padidėja jų bendras produktyvumas.

Pagrindinis pasiekimas daugelyje mas pajamas turinčių šalių buvo tai, kad per paskutinius dešimtmečius augo gyventojų kokybė. Vyraująa įsitikinimas, jog greitas gyventojų skaičiaus augimas mažas pajamas turinčiose šalyse užkerta kelią galimybei tobulinti gyventojų kokybę. Šis įsitikinimas remiasi prielaida, jog ištekliai šiose šalyse tokie roboti, kad sunku pasiekti tikį nacionalinių pajamų ir santaupų lygį, kuris būtų pakankamas palaikyti sparčiai daugėjančių gyventojų gerovės lygiui, ir kad dėl to santaupų investuoti į gyventojų kokybę nepakanka.

Paprasta gyventojų aritmetika visiškai paremia įsitikinimą, jog papildomų darbo vietų kūrimas gausėjančiai darbo jėgai kuo tokliau, tuo mažiau tampa įmanomas ir nedarbas dar labiau didėja. Argumentuojama tuo, jog greitas gyventojų skaičiaus didėjimas lemia asmeninio vartojimo didėjimą ir didesnes valstybines išlaidas gerovės programoms, dėl ko mažiau nacionalinių pajamų lieka taupymui.

Ekonominė kokybės samprata

Kiekvienas žmogus gimsta su tam tikru genų rinkiniu, nuo kurio priklauso jo įgimti gebėjimai. Esant dideliam gyvenojų skaičiui įgimtų gebėjimų pasiskirstymas visose šalyse yra panašus. Kad gyventojų kokybės skirtumai įvairiose šalyse priklauso ne nuo įgimtų, bet nuo įgytų gebėjių skirtumų. Bet kuris žmoguaus įgytas kokybės elementas gali būti matuojamas pinigine išraiška. Jeigu mokėti tuos pinigus verta, atsiranda paskata investuoti į kokybę. Patirtis, kurios vaikas semiasi iš savo veiklos šeimoje, o vėliau gyvenime iš darbo, yra pagrindinis naudingų įgūdžių šaltinis. Ekonominis modernizavimas daro ženklią teigiamą įtaką naujoms galimybėms ir paskatoms įgyti papildomo žmogiškojo kapitlo. Mokymais ir ekspermentavimas šiuo atžvilgiu yra svarbūs. Modernizacija yra daugelio naujų patirčių, suteikiančių galimybę įgyti naujų vertingų įgūdžių ir surinkti naudingos informacijos, šaltinis. Teigiamas mokymosi poveikis plinta. Sveikatos gerinimas taip pat yra svarbus. Galimybės ir paskatos investuoti į abi šias žmogiškojo kapitlo formas tarpusavyje susijusios. Tam, kad suprstume, kas yra tikra unvesticija į įgyjamą žmogiškąjį kapitalą, visada būtina prisiminti įvairių procesų, turinčių įtakos gyventojų kokybei, tarpusavio sąveika.

Žmonės mažas pajamas turončiose šalyse nėra abejingi dėmesio vertoms galimybėms, skatinančioms investuoti į savo žmogiškąjį kapitalą. Iš tiesų, įvetinę galimybes, jie veikia. Ir nors jie neturtingi, tačiau dažniausiai efektyviai paskirsto savo skurdžius išteklius, kuo puikiausiai atsižvelgdami į ribines sąnaudas ir pajamas.

Investavimas į vaikų kokybę

Tėvų rūpestis, visuomeninės sveikatos programos, anksti pradedamas mokyklinis lavinimas yra investavimai į vaikų kokybę. Išmatuoti vaikų kokybę mažas pajamas turinčiose šalyse yra ypač sunku. Analizuojant šeimų elgesi, nustatyta asmeninė paklausa vaistams, mokyliniam lavinimui, sveikatos paslaugoms ir gausesniam bei geresnės kokybės maistui. Iš esmės namų šeimininkės pastebi, aiškinasi naujas galimybes ir supratusios, jog jos vertos dėmesio, atsiliepia į paskatas šeimos, kartu ir vaikų gerovei kelti.

Netiesiogei duomenys, paremiantys hipotezę apie tai, jog mažas pajamas turinčiose šalyse vaikų kpkybė kyla, pasireiškia trimis formomis. Šiek teik padidėja maisto suvartojimo vienam gyvenojui kiekis. Skaičiuojant pagal bendrą vaikų skaičių, labai padidėja darželio ir pradinės mokyklos lankymas. Ir iškalbingiausias yra vaikų išgyvenimo lygio padidėjimas.

Šeimų investicijos didina nustatomą vaikystės žmogiškojo kapitalo fondą. Net jei atrinkti tiriamieji buvo gabiausieji vaikai, šeimų investicijų duomenys rodė teigiamą ir reikšmingą ryšį su jos įvertintais vaikų žmogiškojo kapitalo duomenimis. Taigiamas tiesioginis ryšys tarp tėvų skiriamo laiko jų ikimokyklinio amžiaus vaikams ir vaikų išsilavinimo. Šeimų elgesio pasikeitimai, sąlygojami najų ir geresnių galimybių, iš esmės panašūs į ūkininkų mažas pajamas turinčiose šalyse. Pakilus motinų išsilavinimo lygiui, didėja santykinis jų gebėjimas suteikti vaikams aukštesnę kokybę.

Mokymasis mokykloje – investavimas į kokybę

Visuomeninės ir privačios mokymosi mokykloje sąnaudos yra tikslingai skirtos įgyti žmonėse įkūnytam gamybiniam kapitalui, kuris ateityje teiks paslaugas. Šios paslaugos pavirs būsimu uždarbiu, būsimu sugebėjimu savarankiškai uždirbti, tvarkyti namų ūkį ir būsimu vartojimo pasitenkinimu. Kai investicija mokymasis mokykloje labai padidina mažas pajamas turinčių šalių kaupimą.

Yra daug mokslinių tyrimų, kuriuose parodoma, kad papildomas mokymasis neabejotinai didina verslumo sugebėjimo pasiūlą. Sėkmingas mokymasis mokykloje turi teigiamą įtaką sugebėjimui tvarkytis pusiausvyros nebuvimo, siejamo su ekonomikos modernizavimu, sąlygomis. Taigi galime teigti, jog mokymasis mokykloje pirmiausiai yra ivesticija į būsimą uždarbį ir pasitenkinimą ateityje.

Yra įvairių paskatų, verčiančių įgyti daugiau žmogiškojo kapitalo (tai yra mokyklinio lavinimo, patirties darbe, traktuojamo kaip investavimo į ateities uždarbį), kuris taip pat skatina tėvų norą dar daugiau investuoti į savo vaikų žmogiškąji kapitalą. Pasiekimai sveikatos srutyje bei ilgesnė gyvenimo trukmė reiškia darbininkų prdiktyvumo kilimą ir ilgesnį darbo jėgos tarnavimą, didesnį fizinį pajėgumą atlikti darbą ir mažiau dėl ligų prarasto darbo laiko.

Visuomenėje, kur žmogaus amžius trumpas ir uždirba varganai, darbas yra sunkus, o gyvenimas atšiaurus. Gyvybingumo lygis neaukštas. Klesti neraštingumas, o žmonės kankinasi, nyksta. Posūkis geresnės ateities link atsiranda pailgėjus gyvenimo trukmei. Paskatos įgyja vertę. Daugiau investuokite į lavinimą mokykloje, ir darbo laikas taps produktyvesnis. Svarbu investuoti į žmogiškąjį kapitalą ir dėl to gerėjančią žmogaus kokybę.

Aukštojo mokslo pasiekimai

Aukštasis mokslas bet kurioje visuomenėje yra specelizuota, brangi veikla. Aukštesniųjų mokyklų ir universitetų paramai skiriami negausūs ištekliai, o šių mokslo įstaigų teikiamos paslaugos yra vertingos.uoliau skaičiuojamos išlaidos auštajam mokslui nei jo teikiama vertė.

Kiekviena investicija į aukštąjį mokslą, nesvarbu, kokią formą ji įgyja, duos rezultatus ateity, po netrumpo laiko, ir dėl to ji sietina su rizika ir netikrumu. Mažas pajamas turinčiose šalyse nėra kapitalo gausumo prabangos. Tokioms šalims vystantis, labai padidėja papildomo kapitalo poreikis. Nors ir kokia forma būtų atliekamos investicijos, jas nuolat riboja lėšų stoka.

Aukštesniosios mokyklos ir uneversiteto išsilavinimas tarnauja daugumai studentų didžiąją jų gyvenimo dalį. Išlaidos statyboms ir įrangai švietimo srityje yra ilgalaikės investicijos, o metinis biudžetas, skirtas fakultetų darbuotojams, taip pat iš esmės ilgaliakis įsipareigojimas, nors dėstytojų samdymo visam darbingam amžiui garantijos dažnai pažeidžiamos

Vystymosi dinamika

Vystymasis nuolatos keičia visą ekonominių pasirinkimų pobūdį, ir ekonominės pusiausvyros nebuvimas „liejasi per kraštus“. Greito augimo laikotarpiu tuščiai eikvojama energija. Firmos, šeimos ūkiai, sekretoriai, regionai šalyje netenka tarpusvio ryšių pusiausvyros. To neišvengia ir aukštasis mokslas. Ekonominės pusiausvyros nebuvimas yra modernizacijos proceso prgimties bruožas.

Ekonominiai vystymosi procesai labai panašūs tiek mažas, tiek didelias pajamas turinčiose šalyse.. turimi ištekliai turi būti perskirstyti atsižvelgiant į ekonominių sąlygų kaitą. Siekiamas galutinis rezultatas – maksimaliai padidinti žmonių pasitenkinimą ir pakelti ekonomikos aptarnaujamų žmonių gerovę.

Žmogaus sugebėjimų ekonominė svarba

Gamtinių išteklių, materialiojo kapitalo ir fizinio darbo nepakanka aukšto produktyvumo ūkiu sukurti. Pagrindinis vystymosi dinamikos „kuras“ yra žmogiškųjų sugebėjimų gausa. Be jų ekonomikos perspektyva niūri. Praktinių žinių ir intelektualinių įgūdžių vystymas ir perteikimas yra ekonominio progreso šerdis.

Lūkesčiai ir galimybės

Atrodo , aukštasis mokslas netenkina naujos tarptautinės tvarkos šalininkų lūkesčių. Sakoma, aukštasis mokslas mažas pajamas turinčiose šalyse neatitinka šių šalių „socialinių“ poreikių ir padidina socialinę nelygybę, sukurdamas elitą. Aukštasis mokslas netgi yra kaltinamas dėl kaimo gyvenojų kėlimosi į miestus. Aukštesniųjų mokyklų ir universitetų absolventų nedarbas yra kita kaltinimo dalis. Kritikai prieina prir išvados, kad mažas pajamas turinčių šalių aukštasis mokslas ir uneversitetuose organizuojami moksliniai tyrimai yra atsilikę. Aukštasis mokslas yra taip ribojams turimų išteklių, dėstytojų kokybės bei aukštesniųjų mokyklų ir universitetų organizavimo administravimo ypatybių. Iš esmės aukštojo mokslo produktyvumas gerokai ribojamas sisteminiu ir kiekybiniu aspektu.

Lūkesčiai aukštojo mokslo atžvilgiu tikrai neriboti. Bet to nepasakysi nei apie dėstytojus ir studentus, nei apie administratorius aukštesniosiose mokyklose ar universitetuose.

Normatyvinės ekonominės teorijos požiūriu siekemybė yra ideali visuomenė, utopinis pasaulis, kuriame žmonės nebus godūs ir nereikės rungtis dėl varganų išteklių.
Vienas iš normatyvinių teiginių, būdingų tiems, kurie propaguoja tam utopijų tipus, yra tas, jog aukštasis mokslas turėtų vengti tiksliųjų mokslų ir technologinių atšakų.

Aukštasis mokslas yra esminis veiksnys mažas pajamas turinčių šalių vystymuisi. Nors aukštojo mokslo funkcijas daugelyje šalių vyriausybės gerokai iškreipia, aukštojo mokslo pasiekimai vis didesniame skaičiuje šalių pasiekia svarbių rezultatų.

Žmogaus laiko vertės ekonomika

Žmogaus laiko ekonominė vertė dideles pajamas turinčiose šalyse labai skiriasi nuo žmogaus laiko ekonominės vertės mažas pajamas turinčiose šalyse.
Uždarbio didėjimas iš esmės priklauso nuo verte išreikšto darbo našumo kilimo. Viena iš svarbių priemonių tai pasiekti yra investavimas į gyventojų kokybę. Pagrindinis ekonominis neaiškumas yra tai, jog didžiulis sutelkoto kapitalo išaugimas turtingose šalyse apskritai nesąlygojo pastebimo rezultatyvumo sumažėjimo. Pastebimas dideles pajamas turinčių šalių santykinis apdirbamosios pramonės dalies sumažėjimas. Investavimo į žmogiškąjį kapitalą grąžos norma turi polinkį viršyti investavimo į nmaterialųjį kapitalą grąžos norma. Pagrindinis klausimas yra žmogaus laiko ekonominės vertės didėjimas. Žmogaus laiko vertė didėjo daugiausia dėl to, kad reaguojant į ekonomines paskatas susuformavo naujos žmogiškojo kapitlo rūšys. Svarbiausios šiuolaikinio ekonomikos augimo pasiekimas yra , be abejo, šių žmogiškojo kapitalo apimties padidėjimas. Daugeliui žmonių darbo rinkoje apmokėjimas už darbo laiką dabartiniu metu yra dvejopas yra dvejopas: pinigai išmokami atlyginimų pavidalu ir mokami įvarūs atlygio priedai.
Faktinis laikas, praleistas darbe, yra reikšmingas kintamasis. Oficialioji valandinio vidurkio statistika išpučia laiko, praleisto darbe, trukmę, nes jis nekoreguojamas atsižvelgiant į mokamų atostogų, švenčių dienų, laikino nedarbingumo didėjimą. Taip pat neišskaičiuojamas pietų, kavos pertraukų, indų plovimo ir prausimosi, vėlavimų bei dalyvavimo komisijoje laikas.
Bandydami įvertinti kainas, mes labiausiai domėjomės žmogaus kaiko kaina – tai yra ta kaina, kuri mokama už vieną žmogaus laiko valandą. Kadangi žmogaus laiko santykinė kaina labai augo, šio santykio kainų pokyčio nenagrinėjimas reiškia, kad nepaskaičiujamas kainų poveikis, padedantis nustatyti paskatas paskiriant turimus išteklius ir investuojant tam, kad ateityje didėtų bendras kapitalo dydis. Kainų įtaka svarbi; nuo jos priklauso pajamos.

1 lentelė.JAV Uždarbio palyginimas pagal kategorijas, 1900m. ir 1970 m.

Valandinis uždarbis 1900m. Valandinis uždarbis 1970m. Santykinis procentinis padidėjimas (1900=100) Absoliutus padid4jimas 1900 –1970m.
Gamybos darbininkai 0.60 3.27 545 2.67
Nekvalifikuoti darbininkai 0.58 2.48 427 1.90
Mokytojai

0.82 4.39 535 3,57
Dėstytojai

2.60 6.18 238 3.58

2 lantelė.Realaus darbo užmokesčio pramonėje indeksai Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV, 1900 – 1970 m. (1890 – 1899m. = 100)

Prancūzija Vokietija Švedija Jungtinė Karalystė JAV
1900 112 108 110 104 110
1910 112 116 131 104 121
1925 135 127 158 113 160
1930 138 156 183 124 160
1938 142 155 190 133 203
1950 168 174 252 169 292
1960 290 282 343 219 381
1970 442 482 473 301 446

Šie bandymai vertinti realaus darbo užmokesčio pokyčius paremia penkis teiginius apie žmogaus laiko vertės didėjimą: 1) Jungtinėse Amerikos Valstijose sąveika tarp noro atlikti mokamą darbą ir pasirinkimo galimybių buvimo sąlygojo ženklų realaus valandinio apmokėjimo už laiką, praleistą darbe, padidėjimą; 2) nors duomenys pateikti fragmentiškai, jų išvados atitinka šiuolaikinės žmogiškojo kapitlo mokslinių tyrimų išvadas apie tai, kad santykinis skirtumas tarp realaus valandinio apmokėjimo darbininkams ir labai kvalifikuotiems darbininkams, mokamo darbo užmokesčio rinkoje, laikui bėgant sumažėjo; 3) absoliutus skirtumas tarp šių dviejų darbininkų klasių tapo didesnis ir, matyt, pakankamas tam, kad būtų atlyginta už padidėjusias išlaidas papildomam išsilavinimui įgyti ir kad santykiškai vis daugiau žmonių būtų paskatinti įgyti tokį išsilavinimą; 4) relaus uždarbio pramonėje padidėjimas per šimtmetį keturiose atrinktose Europos šalyse liudija apie procesą, kuris pagal žmogaus laiko vertės padidėjimą panašus į Jungtinių Amerikos Valstijų atvejį; 5) galima manyti, jog pastebimi vertės ir kainų reiškiniai yra tam tikro ekonominio augimo tipo padarinys.

Beveik visame pasaulyje už darbą mokama vis dar labai nedaug. Tačiau yra keletas šalių, kur darbo žmonių laiko vertė ypač aukšta. Aukšta žmogaus laiko kaina, būdinga toms išskirtinėms šalims, yra šiuolaikinio vystymosi padarinys. Tose šalyse realus algų ir darbo užmokesčio didėjimas atspindi ekonominės gerovės pasiekimus, kurie yra pats svarbiausias tų ekonominio vystymosi laimėjimas. Daug mažiau laiko skiriama samdomam darbui už atlyginimą. Daugumai darbų jau nereikalinga didelė fizinė jėga. Labiau nei bet kada būtini sugebėjimai ir sugebėjimų pasiūla yra tvirta ir aiški.

Istorinis faktas yra tai, kad, nepaisant milžiniško kapitalo sukaupimo, reali grąžos invetuotojui norma laiui bėgant nesumažėjo. Didelė sudedomoji kapitalo dalis yra žinios ir organizavimas: žinios yra galingiausias gamybos variklis.

Valstybinės ir asmeninės investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir į naudingas žinias daug paaiškina, dėl to padidėjo žmogaus laiko vertė.

Bendrojo lavinimo iškraipymai
dideliuose miestuose

Dauguma didelių mokyklų sistemų mūsų pagrindiniuose miestuose veikia blogai. Mokytojų paskatos yra iškreiptos. Vaikų mokymas netinkamas, ne toks koks tuėtų būti. Švietimo reformos tapo kasdienybe. Daugelis tėvų žino, kad išsilavinimo, kurį įgyja jų vaikai, kokybė nepakankama, bet jie ne daug ka gali padaryti, nebent keisti gyvenamąją vietą arba pasirinkti privačias mokyklas ir mokėti dvigubai. Didelių miestų mokyklose tikslo suteikti visiems lygias galimybes neoasiekta, o mokymo kokybė vis smunka.

Mūsų mokyklinis lavinimas visiškai priklauso valstybės lėšų. Valstybės lėšos nėra už dyką; jos nėra neįpareigojančios; jos nėra vienareikšmė palaima. Akivaizdu, kad viena iš pagrindinių problemų visuomeninė šių lėšų panaudojimo kontrolė. Valstybinis finansavimas vis dar nestabilus. Kai jis staiga padidėja, švietimo bumas pasibaigia iškraipymais. Kai lėšų sumažina, švietimui sunku. Taip pat nėra tikrumo, jog finansavimo padidinimas išgydys nuo vadinamosios “ dielių mokuklų” ligos. Didesnės lėšos nepadidins per mažo mokytojų noro tobulinti savo darbą.

Siekiant lygių galimybių visiems, nebuvo atsižvelgta į tai, kad efektyvumas ir lygių galimybių visiems mokykloje suteikimas turi papildyti vienas kitą. Optimalaus efektyvumo pasiekimas mūsų didelių mokyklų sistemose, matyt, labiau nei visos kitos dabar įgyvendinamos reformos padėtų visiems suteikti lygias galimybes. Švietimas, labai prisidėjo ūkio produktyvumo ir gerovės didėjimo. Pažymiai baigiamosiose vidurinės mokyklos klasėse tampa vis labiau nepatikimi. Stojančiųjų i aukštesniąsias mokyklas pažymiai, gauti mokykloje, geresni nei bet kada, o testų rezultatai aukštesniosiose mokyklose vis smunka. Mokymo aukštesniosioe mokyklose kokybė krinta, jose gauti pažymiai išpūsti. Vis didėjantis vyriausybės kišimasis ir sankcijos smarkiai trukdo universitetams. Šiaip ar taip, universitetai neišsaugo savi tikrosios paskirties.

Deficitinio švietimo finansavimo patogumas jau nebegarantuojamas. Mokyklų finansams ženklus žingsnis atgal yra tai, kad buvo labai sumažinti ar įšaldyti nuosavybės mokesčiai.

Sakoma, kad mokytojai nedaug ar net visai nesidomi, kaip pagerinti mokymo kokybę. Nieko kito negalima tikėtis esant tokiam mokyklų organizvimui ir administravimui. Už šiuos sprendimus atsakingi profesoriai edukologai. Skatinimai tapti puikiu mokytoju tapo silpni ir nevienareikšmiai; negana to, jie yra smarkiai iškraipyti. Tiesa ir tai, kad ne mokytojai tas sistemas sukūrė. Šių ypač neefektyvių mokyklų sistemų architektai yra profesionalai edukolagai, valstybiniai finansų ekspertai ir švietimo politikai. Retorikos apie švietimo efektyvumą gausu. O kompetentingų mokslinių tyrimų apie tai mažai.

Mes išvystėme tokią valstybinę mokyklų sistemą, kuri įgijo ekonominių monopolijos požymių. Dauguma tėvų savo gyvenamosios vietos yra pririšti prie mokykos rajono. Kaip seniau Rusijoje baudžiauninkai, jie gali išpirkti laisvę, bet kaina labai aukšta. Leisti vaiką mokytis privačioje mokyklose reiškia mokėti mokesčius, remiančius valstybines mokyklas, ir dar papildomą didelį mokestį už mokymą. Lankyti mokyklą yra privaloma, ir vaikai, ir tėvai kaip individai turi priimti esamą mokymą mokykloje, nors ir koks jis būtų, nebent jie pakankamai turtingi, kad galėtų pakeisti gyvenamąją vietą ar mokėti dvigubus mokesčius pasirinkdami privačią mokyklą.
Iškraipymai mokslo tyrimų srityje

Alfredo Marshallo mintie, kad “žinios – tai galingiausias gamybos variklis”, pagrįstumas nekelia abejonių. Žinojimo pažanga padidina tiek materialiojo, tiek ir žmogiškojo kapitalo kokybę. Organizuoti tyrimai pasidarė svarbiausias žinių visumos papildymo šaltinis. Fundamentalieji tyrimai daugiausia atliekami universitetuose; šių tyrimų rezultatai yra valstybės turtas, patenkantis į visuomenės sferą. Universitetiniai tyrimai nesukuria pelno. Jei norima, jog tokie tyrimai būtų atliekami, jous privalu remti iš valstybės fondų ir privačiomis dovanomis.

Vyriausybiniai dokumentai vis labiau varžo mokslininkus, kurie atlieka akdeminius tyrimus, jau nekalbant apie vyriausybės reguliavimo įtaką ypač jai neatspariems tyrinėjimams ekonomikos srityje.

Mažėjanti didžiojo mokslo grąža verčia manyti, jog ciklas bus ilgas. Tačiau mokslas ir ekonomika neturi būti painiojami, nes ekonomika yra per daug veikiama žmogiškųjų silpnybių. Daug tiesos glūdi žymialame Franko Knighto “šnekėjimo dėsnyje”: “ Kuo labiau išprusę yra žmonės, tuo didesnė tikymybė, kad jie nesutars esminiais socialinių principų ir politikos klausimais, ir tuo aštriau tas nesutarimas reikšis”. Vieninteliaitikri ekonomistų draugai yra beasmeniniai negatyvūs įvykiai: infliacija, nedarbas ir sunkūs laikai. Mokslo tyrimų vertinimas, grindžiamas dviem prielaidom: 1) Mokslo pažanga skatina ekonominio gamybos pajėgumo augimą ir žmonių gerovės kilimą.

2) Mokslo indėlis turi visuomeninės gėrybės požymių, o tai reiškia jog verslo įmonės neturi pakankamai paskatų investuoti į tą mokslo sritį, kuri sukria visuomenines gėrybes.

Ekonomika ir mokslas

Fundamentalusis mokslas daro įtaką mūsų kultūrinei ir socialinei elgsenai. Kai kurie mokslo pasiekimai – paprastai smarkiai vėluodami – pakeičia mūsų technologiją. Kaip ir žinios, mokslas yra tpatinga kapitalo forma, kurią sukuria tik žmogus. Ji įsikūnija mokslinėje literatūroje, pasiekimuose, tokiuose kaip kompiuteriai ir grūdų veislės, ir žmonėse kaip žmogiškajame kapitale. Žinių pažanga yra svarbi puoselėjant mūsų gamybinius išteklius ir gerinant gyvenimo lygį.

Suprantama, visuomenė yra susipainiojusi vertindama mokslo vertę. Mokslininkai, išskyrus tuos, kurie dalyvauja žemės ūkio tyrimuose, yra per mažai informavę rinkėjus apie mokslą, kad galėtų sėkmingai derėtis dėl jų paramos.

Tarpatautinė donorų bendruomenė

Nuo antrojo pasaulinio karo laikų susikūrė nauja institucija, Tarptautinė donorų bendruomenė. Jos paskirtis, apibrėžiant ją plačiai, yra užsienio parama. Bendra su kitomis politinėmis ekonominėmis institucijomis yra tai, kad TDB daro įtaką daugelio šalių gyventojų privačiai veiklai ir jų vyriausybių politinei veiklai. Japonija ir Vakarų Vokietija ypač greitai atsigavo daugiausia dėl galimybių pasinaudoti tarptautine prekyba. Daugelis mažas pajams turinčių šalių smarkai pasipelnė laisvesnės tarptautinės prekybos ir bendro ekonomikos stabilumo bei pagrindinių industrinių šalių ekonominio augimo dėka. Daugelis tarptautinių donorų agentūrų turi negiamo nusiteikimo rinkos atžvilgiu ir yra linkusios remti vyriausybės kišimąsi, kris būna realizuojams ekonomikos produktyvumo sąskaita. Donorų agentūrų stiprybė – socialinių reformų rėmimas, tačiau jos silpnos padėti padidinti ekonomikos našumą. Tarptautinė donorų bendruomenė remia Pasulio banką ir įvairius regioninius bankus. Donorų agentūros suformuluoja ir skleidžia informaciją, atitinkančią jų tikslus. Visą šią įvairią veiklą galima vadinti užsienio parama.
Nesama visuotinai pripažįstamo užsienio paramos ekonominio pagrindo.

Ištekliai, sudarantys užsienio paramą, gana dideli, kad turėtų ekonominį poveikį ne vien šalims, krios teikia išteklius, bet ir juos gaunančioms bei naudojančioms šalims.

Mažas pajamas turinčių šalių ūkininkai neturi tiesioginio kontakto su tarptautinėmis donorų agentūromis, išskyrus kontaktus žemės ūkio tyrimų srityje. Visais praktiniais tikslais ūkininkai neturi įtakos šių donorų agentūrų veiksmams, kurie paveikia jų gerovę. Dažniausiai užsienio parama yra valstybinės svarbos veikla. Vyriausybės ir Jungtinių Tautų agentūros, kurios taip patyra valstybinės įstaigos, dirba su vyriausybėmis. Užsieno parama, skirta žemės ūkio produktų tyrimamas, vyko gana sėkmingai, tačiau nebuvo tyrinėjama namų ūkio gamyba. Svarbiausias dalykas, jos indėlis vystant žemės ūkio tyrimus.

Žemės ūkiui modernizuoti reikia daug naujų kapitalo formų. Donorų agentūros papildo pasiūlą. Net esant geriausiomis aplinkybėms sunku efektyviai paskirstyti kapitalą, kai sandorius sudaro vyraiusybės.

Įvertinant užsienio paramą, skirtą mokslo tyrimams, nukreipiužvilgsnį į fondų, skatinančių žemės ūkio vystymasi, paskirstymą tarp materialiojo ir žmogiškojo kapitalo. Mano nuomone, jei pusė donorų fondų, krie buvo skirti materialiojo kapitalo atsargoms didinti žemės ūkyje, būtų buvę skirti kaimo žmonių sugebėjimams tobulinti, tai per kelis ateinančius dešimtmečius žemės ūkio vystymosi lygis būtų gerokai padiėjęs, palyginti su tomis perspektyvomis, kurios tikėtinos vyraujant dabartiniam kapitalo paskirstymui.

Realizuojant projektus, finansuojamus iš donorų agentūrų kapitalo, daugeliu atvejų gamyba visai nepadidėdavo. Nepaisant to, projektui buvo pritarta ir jis gavo finansavimą.

Ten, kur vyriausybės yra silpnos, kur nuolat tęsiasi politinis nesabilumas ir kur trūksta išsilavinusių, prityrusių bei kompetentingų žmonių, sugebančių formuoti žemės ūkio kapitalą, Pasaulio banko ir kitų agentūrų dabartiniu būdu remiamų kapitalo projektų sėkmė neįmanoma.

Netinkamas kapitalo paskirstymas yra plintanti problema. Šios rūšies parama yra lyg atsikratymas atliekomis. Šaliai – donorui tai yra patogus būdas perleisti kitiems, kas jei atlieka, o šalies, gaunančios šią paramą, vyriausybei ji yra paskatinimas toliau tęsti savo šalies žemės ūkio diskriminavimą, nesvarbu, kokiais būdais.

Ūkininkai mažas pajams turinčiose šalyse nusipelno geresnio elgesio nei kad susilaukia iš Tarptautinės donorų bendruomenės. Galbūt ekonomistams derėtų pakloti analitinius pamatus tam, kad tai galėtų įvykti.

Išvados

Investavimas apima išteklių skyrimą laukiamoms ateityje pajamoms ir pasitenkinimui įgyti.

Tarp to, ką dideles pajams turinčios šalys nuveikia, padėdamos kilti mažas pajamas turinčių šalių ekonomikos našumui, galima rasti rimtų klaidų. Pagrindiniai trūkumai yra trys. Pirmasisi – tai prioriteto žmogiškojo kapitlo investicijoms neteikimas, t.y. neinvestavima į mokyklinį lavinimą, aukštąjį moklą ir sveikatą.

Antrasis trūkumas yra socialinių reformų sąlygos, kurios keliamos teikiant įvairių formų užsienio paramą,. Šių sąlygų paskirtis priversti mažas pajamas turinčių šalių vyriausybes sumažinti asmeninių pajamų paskirstymo nelygybę, kaip tai daroma dideles pajamas turinčiose šalyse ir ką šios tariamai sau gali leisti.

Brangiausiai kainuoja trečioji klaida, kuri yra iškreipto neigiamo požiūrio į rinkos vaidmenį padarinys. Donorų agentūros tampa suinteresuotos rinkos ydų buvimu. Užuot stiprinusios rinkos veiklą, jos ją silpnina.

Didžiausią ekonominę žalą darančios rinkos ydos yra vyriausybių įtakos rinkai padarinys. Antroji pagrindinė ekonominė išvada yra ta, kad laisvos rinkos kainos, atitinkančios tarptautines kainas Vakarų Europos šalyse, Japonijoje ir kai kuriose kitose dideles pajamas turinčiose šalyse, bus palankios ne vien tik vartotojams dideles pajamas turinčiose šalyse, bet ir labai išplės daugelio mažas pajamas turinčių šalių eksporto galimybes.

Taigi, iš viso to galima matyti, jog svarbiausi socialinių mokslų uždaviniai, jog žmogus turi būti išsimokslinęs, tureti patirties, įgūdžių ir gerą sveikatą – tai yra svarbiausia siekiant ekonominės pažangos.

Naudota literatūra

1. Theodore W. Schultz. “Investavimas į žmones”. Vilnius 1998 07 07.
2. Internetas. “ mokslo centras”.

Leave a Comment