Bankroto administratoriaus vaidmuo vykdant bankrutuojancios imones pareigas

BANKROTO ADMINISTRATORIAUS VAIDMUO VYKDANT BANKRUTUOJANČIOS ĮMONĖS PAREIGAS
TURINYS

1. Įžanga
2. Bankroto administratoriaus vaidmuo vykdant bankrutuojančios įmonės pareigas:
2.1 Bankroto administratoriaus sąvoka, jo skyrimas bei atstatydinimas;
2.2 Bankroto administratoriaus vaidmuo vykdant bankrutuojančios įmonės pareigas;
2.2.1 Bankroto administratoriaus veiklos diskrecija
3. Išvados

ĮŽANGA

Bankrotas yra svarbus ekonominės sistemos elementas. Tinkamas bankroto administravimas daro teigiamą įtaką ekonomikos stabilumui bei jos augimui.
Bankroto administravimo procesas ir jo pagrindinis tikslas – bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas, didžiąja dalimi, priklauso nuo įmonės bankroto administratoriaus veiklos. Labai svarbu, jog bankroto administravimo procesas vyktų sklandžiai ir jo tikslas būtų įgyvendintas, kadangi nuo to priklauso nee tik administruojamos įmonės, jos kreditorių statusas, bet ir šalies ekonominis gyvenimas.

Turint tikslą geriau atskleisti rašto darbo temą, visų pirma yra pateikiama pačio bankroto administratoriaus samprata, jo skyrimo bei atleidimo klausimai, toliau nagrinėjama jo kompetencija, jos santykis su administratoriaus vaidmeniu įgyvendinant bankrutuojančios įmonės įsipareigojimus, ir galiausiai, yra analizuojama bankroto administratoriaus veiklos diskrecija bei jos įtaka administratoriaus pareigų įgyvendinimui, taip pat yra pateikiamos tam tikros praktinės problemos, kylančios bankroto administratorių veikloje.

2. Bankroto administratoriaus vaidmuo vykdant bankrutuojančios įmonės pareigas

2.1 Bankroto administratoriaus sąvoka, jo skyrimas irr atstatydinimas

2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216 LR Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 1 dalis apibrėžia bankroto administratoriaus sąvoką – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 4 d. 1 punktą, priėmęs nutartį iškelti bankroto by

ylą, teismas privalo paskirti bankrutuojančios įmonės administratorių. Bankroto administratoriaus kandidatūrą teismui gali pasiūlyti asmenys, kuriems įstatymas suteikia teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei: kreditoriai, savininkas, įmonės administracijos vadovas ir likviduojamos įmonės likvidatorius (ĮBĮ 5 str., 11 str. 2 d.). Teismas turi teisę administratoriumi paskirti ir kitą asmenį, atitinkantį nustatytus reikalavimus. Jeigu administratoriaus kandidatūra pareiškime nenurodoma, tokiu atveju, teismas privalo pats parinkti administratorių. Pabrėžtina, jog skiriamo administratoriaus kandidatūrą teismas privalo suderinti su administratorių veiklą kontroliuojančia institucija – Įmonių bankroto valdymo departamentu prie LR Ūkio ministerijos (ĮBĮ 11 str. 2 d.). Asmenys, kurie negali būti skiriami įmonės bankroto administratoriais, išvardyti Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 4 dalyje: įmonės, kuriai iškelta bankroto byla kreditorius, jos valdymo organų narys, vyriausiasis finansininkas ir kt. Kitaip tariant, tai asmenys, kurie gali tuurėti teisinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi.
Kai kuriuose kituose teisės aktuose – LR Komercinių bankų įstatyme, LR Draudimo įstatyme, numatyta kitokia bankroto administravimo paslaugas teikiančių administratorių skyrimo tvarka, pvz.: teismas, gavęs pareiškimą dėl banko bankroto bylos iškėlimo, Lietuvos banko teikimu tą pačią dieną skiria administratorių (LR Komercinių bankų įst. 46 str. 2 d.); arba, draudimo įmonių bankroto bylose administratoriaus kandidatūrą teismui pateikia tik Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos (LR Draudimo įst. 38 str.).
Su teismo paskirtu administratoriumi įmonės vardu pavedimo sutartį dėl bankroto administravimo pa
aslaugų teikimo sudaro kreditorių susirinkimo įgaliotas kreditorių susirinkimo pirmininkas (ĮBĮ 11 str. 5 d., 23 str. 10 p.). Kai bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskiriamas juridinis asmuo, administruoti įmonę jis gali tik paskyręs įgaliotą asmenį, kuris taip pat privalo atitikti įstatymų bei poįstatyminių aktų nustatomus kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pavedimo sutartį su kreditorių susirinkimo pirmininku sudaro neįgaliotas asmuo, o pats administratorius, t.y. juridinis asmuo.
Administratoriumi gali būti paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Įmonių bankroto įstatymo 37 str. 6 d. 4 punkte numatyta, kad teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams suteikimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 813, 3 punktu patvirtinti šiuos dokumentus įgaliota LR Ūkio ministerija. Šiuo metu galioja ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinta “Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka”. Pagal šio įsakymo 5 punktą, fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės administratoriumi, privalo: 1) turėti nepriekaištingą reputaciją; 2) turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutiniuosius 3 metus; 3) išmanyti įmonių veiklą, bankroto procedūras, darbo santykius reglamentuojančius ir kitus su bankroto procedūrų vykdymu susijusius teisės aktus ir išlaikyti kvalifikacijos egzaminą. Juridinis asmuo, norintis įgyti teisę te
eikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, privalo: 1) turėti ne mažiau kaip 1/3 darbuotojų, turinčių bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinius pažymėjimus; 2) tinkamai vykdyti mokestines prievoles pagal mokesčių įstatymus ir mokestinės paskolos sutartį (jeigu ji buvo sudaryta); 3) savo įstatuose turi būti numatęs veiklos tikslą, susijusį su verslo ir valdymo konsultacijų veikla;
Bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimą gali inicijuoti teismas ir kreditorių susirinkimas savo nutarimu, nes atskiriems kreditoriams tokia teisė nesuteikta. Teisę atsistatydinti turi ir pats administratorius. Sprendimą dėl administratoriaus atstatydinimo iš pareigų visais atvejais priima tik teismas (ĮBĮ 11 str. 8 d., 23 str. 13 p.).

2.2 Administratoriaus veiklos diskrecija ir jos reikšmė bankrutuojančios įmonės pareigų įgyvendinimui

Įmonių bankroto proceso pagrindinis tikslas yra kreditorių turtinių interesų patenkinimas.
Teisėtų kreditorinių reikalavimų įgyvendinimas yra įmonės pareiga. Kai įmonė dėl savo finansinės būklės to padaryti negali ir jai yra iškeliama bankroto byla, įmonės pareigas dėl kreditorinių reikalavimų patenkinimo įgyvendina teismo paskirtas bankroto administratorius.
Bankroto administratoriaus vaidmuo įgyvendinant bankrutuojančios įmonės pareigas kreditoriams priklauso nuo jo kompetencijos, kurią apibrėžia Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 dalis bei nuo kitų institucijų dalyvaujančių bankroto procese (apie šias institucijas ir jų įtaką plačiau rašoma skyriuje 2.2.1).
Įmonių bankroto įstatymas įtvirtina eilę bankroto administratoriaus teisių bei pareigų. Atsižvelgiant į šio rašto darbo apimtis, bus analizuojamos tik tos teisės bei pareigos, kurios turi esminę, tiesioginę įtaką administruojamos įmonės įsipareigojimų kr

reditoriams įgyvendinimui:
1) Bankroto administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, bei Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja (ĮBĮ 11 str. 3 d. 3 p., 6 p.). Šis administratoriaus veiklos aspektas yra vienas svarbiausių, kreditorinių reikalavimų patenkinimo atžvilgiu, kadangi atliekant minėtas funkcijas yra gaunamos tam tikros pajamos (pvz. parduodamas ar išnuomojamas įmonės turtas), kurios yra kaupiamos specialioje bankroto administratoriaus banko sąskaitoje ir vėliau yra panaudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti.
2) Bankroto administratorius pateikia Garantiniam fondui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti (ĮBĮ 3 d. 12 p.). Tarp bankrutuojančios įmonės kreditorių paprastai būna nemažai darbuotojų, atleistų iš užimamų pareigų pagal ĮBĮ 19 str., kuriems įmonė nesumokėjusi darbo užmokesčio. Tokiu atveju, kai neužtenka įmonės turimų lėšų darbuotojų reikalavimams tenkinti, iš Garantinio fondo yra skiriamos lėšos, kurias bankroto administratorius paskirsto proporcingai reikalavimų dydžiui.
3) Bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 str. 3 d.8 p.). Ši bankroto administratoriaus funkcija svarbi tuo, kad teismui pripažinus sandorius negaliojančiais kaip priešingus įmonės veiklos tikslams, jeigu įmanoma, paskiriama taikyti restitucija. To pasekoje gali atsirasti lėšų kreditorinių reikalavimų tenkinimui.
4) Bankroto administratorius imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 str. 3 d. 23 p.). Šią pareigą administratorius gali įgyvendinti pats, arba per įgaliotinį. Bankrutuojančios įmonės dažniausiai turi nemažai skolininkų, todėl administratorius privalo išreikalauti debitorinius įsiskolinimus tiek ikiteismine tvarka, tiek paduodamas ieškinius bankroto bylą nagrinėjančiam teismui dėl skolos, nuostolių priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 punktą, bei LR Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 13 d. nutartį, yra draudžiami skolininkų ir kreditorių tarpusavio atsiskaitymai įmonės bankroto atveju. Taigi, tie asmenys, su kuriais įmonė atsiskaitė jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo yra trauktini debitoriais, t.y. privalo grąžinti pervestus pinigus ar prekes, kad būtų apginti kitų kreditorių turtiniai interesai.

2.2.1 Bankroto administratoriaus veiklos diskrecija

Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 dalyje yra nustatytos bankroto administratoriaus teisės ir pareigos. Tačiau, jų realus įgyvendinimas, taigi ir administratoriaus vaidmuo įgyvendinant bankrutuojančios įmonės pareigas, priklauso ne tik nuo paties administratoriaus veiklos, bet ir nuo teismo bei kreditorių susirinkimo pozicijos. Minėtų institucijų įtaka administratoriaus veiklos diskrecijai itin ryški administravimo išlaidų sąmatos bei administratoriaus atlyginimo tvirtinimo atveju. Priėmęs nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas, pagal administratoriaus pateiktą sąmatą, patvirtina įmonės lėšų sumą, kurią jis turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, iki pirmojo kreditorių susirinkimo, kuriame bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata (ĮBĮ 10 str. 4 d. 7 p.). Remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 23 str. 5 bei 7 punktais, kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką bei nustatyti administratoriaus atlyginimą. Tokia administravimo išlaidų bei administratoriaus atlyginimo tvirtinimo procedūra yra problematiška tuo aspektu, jog teismo patvirtinta administravimo išlaidų bei adm. atlyginimo suma dažniausiai būna kur kas didesnė negu vėliau kreditorių susirinkimo patvirtintoji. Taip yra todėl, kad teismas dažniausiai patvirtina tą sumą, kuri yra realiai reikalinga bankroto procedūrai vykdyti, tuo tarpu kreditorių komitetas ją visuomet mažina, kadangi kreditoriai yra suinteresuoti jog kuo daugiau įmonės lėšų liktų kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Dėl šios priežasties bankroto administratoriaus veikla yra ribojama, nes disponuojant mažesnėmis negu reiktų lėšomis, neįmanoma tinkamai administruoti bankroto procedūras.
Teismo bei kreditorių komiteto neigiama įtaka bankroto administratoriaus veiklai taip pat pasireiškia ir tuo atveju kai įmonė tebetęsia savo ūkinę komercinę veiklą po bankroto bylos iškėlimo arba, nors tokios veiklos ir nevykdo tačiau turi likvidaus turto. Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 3 ir 6 punktuose nurodoma, jog administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, bei ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą, ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja. Tačiau, kiti Įmonių bankroto įstatymo straipsniai stipriai suvaržo tokią bankroto administratoriaus veiklos laisvę, nustatydami, kad: “Teismas kreditorių prašymu gali nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti, garantuoti kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti, apribojimus” (ĮBĮ 10 str. 7 d. 6 p.); “<.Nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytinių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kito turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai.>” (ĮBĮ 33 str. 1 d.). Aukščiau minėtų ĮBĮ 11 str. 3 bei 6 dalių bankroto administratoriui suteikiamų teisių ir pareigų įgyvendinimo problema yra tame, jog kreditoriai, vėlgi, dėl tos pačios kreditorinių reikalavimų netenkinimo “baimės”, dažniausiai prašo teismo apriboti disponavimą įmonės turtu, arba tiesiog kreditorių susirinkimų nutarimais nustato nerealias bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainas, dėl to administratorius negali realizuoti bankrutuojančios įmonės turto ar pratęsti jos ūkinės komercinės veiklos ir tokiu būdu tinkamai įgyvendinti bankrutuojančios įmonės įsipareigojimus.

Taigi, pagal LR įmonių bankroto procesą reglamentuojančius teisės aktus bankroto administratorių veiklą kontroliuoja bei prižiūri LR Apygardų teismų teisėjai, nagrinėjantys atitinkamą bankroto bylą bei atitinkamos bankrutuojančios įmonės kreditorių komitetas (taip pat Įmonių bankroto valdymo departamentas prie LR Ūkio ministerijos). Kontrolės mechanizmas bankroto administratorių veiklai yra būtinas, tačiau neproporcinga kontrolė bei nereikalingas administratorių veiklos trikdymas neigiamai įtakoja (vilkina) įmonių bankroto procesą bei jo pagrindinį tikslą – įmonės įsipareigojimų (kreditorių reikalavimų) įgyvendinimą.

IŠVADOS

Įmonių bankroto procesas yra valstybėje vykstančių ekonominių-teisinių procesų dalis. Tinkamas, operatyvus ir ekonomiškas bankroto proceso administravimas naudingas tiek įmonei (įmonės savininkams) – teisinės įmonės pabaigos požiūriu, tiek kreditoriams – kreditorinių reikalavimų patenkinimo atžvilgiu, tiek valstybės ekonomikai – jos stabilumo atžvilgiu.
Visi aukščiau išvardinti bankroto proceso tikslai priklauso nuo jame dalyvaujančių asmenų – bankroto administratorių, teismų, kreditorių tinkamos veiklos. Tačiau, akivaizdu, kad šiuo metu galiojančio Įmonių bankroto įstatymo kai kurių nuostatų įgyvendinimas yra problematiškas, t.y. sudaro sąlygas bankroto proceso vilkinimui. Taigi, būtinas toks bankroto proceso reglamentavimas (Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas), kuris pašalintų praktikoje egzistuojančias proceso problemas (pvz. pernelyg mažą bankroto administratorių veiklos diskreciją) ir užtikrintų efektyvų ir ekonomišką bankroto proceso įgyvendinimą.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminė literatūra:
1) LR Civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74.
2) LR Civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 42.
3) LR Įmonių bankroto įstatymas // Valstybės žinios. 1997. Nr. 64-1500.
4) LR Įmonių bankroto įstatymas // Valstybės žinios. 2001. Nr. 31-1010.
5) LR Draudimo įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 73-1742.
6) LR Komercinių bankų įstatymas // Valstybės žinios. 1995. Nr. 2-33.
7) Vyriausybės 1998 09 01 nutarimas Nr. 1060 “Dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie LR Ūkio ministerijos įsteigimo” // Valstybės žinios. 1998. Nr. 79-2224.
8) LR Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinta “Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka” // Valstybės žinios. 2001. Nr. 59-2137.

Specialioji literatūra:
1) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 12 21 nutarimas Nr. 33.
2) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 03 13 nutartis Civ. byloje Nr. 3K-7-95/2001.

Leave a Comment