Atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumai administraciniuose teismuose

Valstybė vykdo tris pagrindines funkcijas:
1. kuria įstatymus
2. taiko įstatymus
3. vykdo teisingumą, spręsdama įstatymo taikymo ginčus ir baudžia įstatymų pažeidėjus
Vykdyti šias funkcijas Lietuvos Respublikos Konstitucija (5str.) pavedė leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžioms. [4, p.70]
Teisminės valdžios sistemą bei kompetencijos ribas nustato “Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas”:
“2. Lietuvos Respublikos vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų byylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.”
Kaip matyti, Lietuvoje yra bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai. Tačiau administraciniai teismai įsteigti palyginti neseniai.
Žvelgiant istoriškai, matyti, kad tarpukario Lietuvoje specialaus įstatymo, reglamentuojančio piliečių teisę skųsti administracijos pareigūnų veiksmus, nebuvo. Tik kai kurie Lietuvoje galioję įstatymai buvo numatę galimybes piliečiams skųsti neteisėtus administracijos atstovų veiksmus taam tikrose visuomeninio gyvenimo srityse. Dažniau šiuose įstatymuose buvo kalbama apie skundus, teikiamus aukštesniesiems administracijos organams. [3, p.125]
1922m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 68str. buvo įteisinta administracinio teismo funkcija: “Teismas sprendžia administracijos įsakymų teisėtumą”. Galiojant 1922m. Konstitucijai, pasitaikydavo pavienių piliečių ir jiems at

tstovaujančių advokatų bandymų kreiptis į įvairias teismo institucijas su skundais dėl administracijos aktų, pažeidusių jų teisėtus interesus. Tačiau nė vienas teismas nepripažino savęs kompetentingu spręsti šį klausimą. [3, p.126]
Vėliau, 1928m. Konstitucijoje, nuostatos dėl administracinio teismo apskritai neliko. Ji buvo atkurta tik 1938m. Konstitucijoje. [3, p.126]
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mykolas Riomeris teigė, kad: “administracinis teismas – viena iš rimčiausių teisinės valstybės institucijų, kuria remiasi teisinė valstybė, nes be administracinio teismo valstybė yra tik policinė, bet ne teisinė”. Vienu iš administracinio teismo privalumų M.Riomeris laikė tai, kad ši institucija užtikrinanti vienodą visos valstybės mastu teisės normų interpretavimą, teisinę harmoniją. [3, p.126 – 127]
Reikia paminėti, kad buvo rengtas Administracinio teismo įstatymo projektas, kuris numatė, kad “Administraciniam teismui skųstis gali tas, kurio tiesioginis asmens reikalas yra skundžiamuoju administracijos akktu užgautas; nėra reikalaujama, kad skundžiamuoju aktu būtų įžeista kuri skundėjo subjektyvesnė teisė”. Tačiau šis projektas įstatymų leidėjų nebuvo priimtas, o 1936m. Seime administracinio teismo klausimas vėl iškeltas. [3, p.127]
Naujam įstatymo projektui rengti Seime buvo sudaryta Administracinio tesimo komisija, kurios pirmininkas buvo A.Merkys. Deja, kuriamąjį administracinio teismo darbą (1940m. balandžio 12d. buvo parengtas vienuoliktas įstatymo projektas) nutraukė prasidėjusi sovietinė okupacija. [3, p.128]
Naujų šiuolaikinių valstybės institucijų, skirtų vykdyti administracijos veiksmų teisėtumo kontrolę, atsiradimas Lietuvoje yra paremtas prieškario Lietuvos teisės specialistų, mokslininkų pa
alikimu bei demokratinių Vakarų valstybių patirtimi. [3, p.129]
1992m. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises veikė žymūs tarptautinės teisės aktai, JTO, Europos Tarybos dokumentai. Administracinio teismo poreikis Lietuvoje tapo dar didesnis siekiant garantuoti visuotinai pripažintų pagrindinių žmogaus laisvių ir teisių apsaugą. [2, p.23]
Konstitucijos 111 straipsnio antra dalis skelbia: “Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai”. Tačiau prieš įsteigiant administracinius teismus, buvo diskutuojama, ar jie Lietuvai reikalingi. Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl būtina steigti administracinius teismus,- jų specializacija, leisianti kvalifikuočiau spręsti bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių. [2, p.23]
Prof. V. Mikelėno nuomone, administracinių teismų kūrimo procesas rodė, kad ir toliau Lietuvoje buvo vykdoma institucinė reforma, nesigilinat į esmę, keičiama tik forma, nekeičiant turinio, tad profesorius abejojo, ar administraciniai teismai kvalifikuočiau nagrinės ginčus nei bendrosios kompetencijos teismai. [2, p.23]

Buvo netgi nuogąstaujama, kad bendrosios kompetencijos teismai gali pakliūti į administracinių teismų priklausomybę. Be to, nemaža problema buvo ir finansų stygius. [2, p.24]
Visgi remiantis Konstitucijos 111 straipsnio antra dalimi Lietuvoje buvo įsteigti administraciniai teismai. 1998m. birželio 24d. Lietuvos Vyriausybė pateikė Seimui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos, administracinių teismų įsteigimo, administracinių ginčų komisijų įstatymų projektus, o 1999m. sausio 14d. šie įstatymai buvo priimti. [3, p.131]
Lietuvos Respublikos Administracinių teismų įsteigimo įstatymas skelbia:
br />“1 straipsnis. Administracinių teismų paskirtis
1. Skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo) nagrinėti steigiami specializuoti administraciniai teismai.
2. Administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas ir kiti įstatymai
2 straipsnis. Administracinių teismų steigimas
1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsniu, įsteigiami šie administraciniai teismai:
1) Vilniaus apygardos administracinis teismas;
2) Kauno apygardos administracinis teismas;
3) Klaipėdos apygardos administracinis teismas;
4) Panevėžio apygardos administracinis teismas;
5) Šiaulių apygardos administracinis teismas;
6) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
2. Konkrečios apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija.
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas veikia visoje valstybės teritorijoje
6 straipsnis. Administracinių teismų sudarymas
1. Administraciniai teismai turi būti sudaryti iki 1999 m. gegužės 1 d. Administraciniai teismai pradeda veikti nuo 1999 m. gegužės 1 d.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pradeda veikti nuo 2001 m. sausio 1 d.”
Įkurtiems administraciniams teismams “Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu” buvo nustatytos tokios kompetencijos ribos:
“15 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai
1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;
2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;
3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar
r vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis);
4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;
5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus);
6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;
7) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;
8) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo;
9) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo;
10) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;
11) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo;
12) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso.
2. Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos. “
Reikia paminėti, kad šis įstatymas turėjo 6 redakcijas (be aktualios), tačiau šio, 15 straipsnio, pakeitimų nebūta. Norint geriau suvokti šių kategorijų bylų ypatumus, reikia aptarti Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktiką. Kiekviena bylų kategorija aptariama atskirai:
Bylos dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.
Čia galima aptarti Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo nagrinėtą bylą “Dėl Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr.240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr.127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 p. atitikimo Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai”. Administracinė byla Nr.I6 -01 – 01. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal Vladislavo Golubovskio prašymą atsakovui Policijos departamentui prie LR vidaus reikalų ministerijos dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas išieškojimo, kurioje V.Golubovskis prašė įpareigoti atsakovą išmokėti kompensaciją už 1996-1998 metais nepanaudotas kasmetines atostogas.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad “Piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenumato kitaip.” Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr.240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12d. nutarimu Nr.127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punktu buvo nustatyta kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išmokamos atleidžiant iš tarnybos pareigūnus, ne tik apskaičiavimo tvarka, bet ir jos maksimalus dydis, t.y. ne daugiau kaip už 45 dienas. Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenumato kitaip, reiškia, kad tik įstatymas gali nustatyti, kada kompensacija išmokama ne už visas panaudotas atostogas. Nei vienas policijos ar kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnų veiklą, darbo ar socialinius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų nenustato, kad policijos ar kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas. Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta darytina išvada, kad Instrukcijos 36 punktu nustatydama kompensacijos už neišnaudotas atostogas, išmokamos atleidžiant iš tarnybos pareigūnus, maksimalų dydį, Vidaus reikalų ministerija ne tik viršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 nutarimo Nr.127 3 punktu jai suteiktus įgalinimus, bet ir pažeidė konstitucinį įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principą, kadangi Instrukcijos 36 punkte įtvirtinta nauja norma, kad atleidžiamiems iš tarnybos pareigūnams kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti išmokama daugiau kaip už 45 dienas, prieštaraujanti LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.
Pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymo” 110 straipsnį, su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis:
Ų Seimo nariai
Ų Seimo kontrolieriai
Ų Valstybės kontrolės pareigūnai
Ų Apskričių viršininkai
Ų Bendrosios kompetencijos teismai
Ų Specializuoti teismai
Ų Prokurorai
Išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, administracinis teismas, pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymo” 115 straipsnį, priima vieną iš šių sprendimų:
1. skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažįsta teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmeta;
2. skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažįsta prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laiko jį panaikintu.
Taigi nagrinėtu atveju teismas nustatė, kad viešojo administravimo įgaliojimus turintis valstybinio administravimo subjektas (Vidaus Reikalų Ministerija) atliko veiksmus, nors ir priskirtus jo kompetencijai, tačiau neteisėtus. Vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo, ar poįstatyminis teisės aktas atitinka įstatymą – kaip turėtų būti pagal aktų hierarchiją: įstatymai, kurie visada yra norminiai aktai ir įtvirtina pagrindines nuostatas valstybės ir visuomenės kausimais, turi atitikti Konstituciją, o poįstatyminiai teisės aktai, kurie būna ne tik norminiai, bet ir individualūs – Konstituciją ir įstatymus. Teismo pripažinimas Vidaus Reikalų Ministerijos priimtą teisės aktą neteisėtu, sukėlė teisines pasekmes: jis nebegali būti taikomas (“Administracinių bylų teisenos įstatymas” 116str.).
Todėl, galima sakyti, administraciniai teismai normalizuoja teisėkūrą ir teisės taikymą, padeda užtikrinti efektyvų teisės aktų funkcionavimą.
Bylos dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.
“Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimo Nr.96 ir juo patvirtintos Atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos teisėtumo”. Adm. byla Nr.A7-750/2001. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskričiai kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti:
1) ar Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimo Nr.96 2 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 12 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 3 daliai, 17 straipsnio 1 daliai;
2) ar Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimu Nr.96 patvirtintos Atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 2, 9, 10 ir 11 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 19 straipsniui, 21 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 1 ir 3 dalims, 17 straipsnio 1 daliai.
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija 2001 07 02 sprendimu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimo Nr.96 2 punktą pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 12 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 3 daliai, 17 straipsnio 1 daliai ir jį panaikino, taip pat pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 19 straipsniui, 21 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 1 ir 3 dalims, 17 straipsnio 1 daliai Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimu Nr.96 patvirtintos Atstovavimo Savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 2, 9, 10 ir 11 punktus ir juos panaikino.
Atsakovas Kauno miesto taryba apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2001 07 02 sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija konstatavo, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 34 str. 2d., savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad turto valdytojas – “(.) savivaldybės taryba, patikėjimo ar nuosavybės teise valdanti, naudojanti valstybės ar savivaldybės turtą ir disponuojanti juo”. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių tarybos, turto savininko teises įgyvendindamos pagal įstatymus.
Vietos savivaldos įstatymo 17 str., apibrėžiančio savivaldybės tarybos kompetenciją, 21 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nustato šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką, o remiantis 22 p. – savivaldybės taryba “priima sprendimus dėl (.) valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise”.
Pagal ginčijamo norminio pobūdžio teisės akto priėmimo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bendrovės steigėju gali būti fizinis arba juridinis asmuo, o kiekvienas steigėjas turi būti bendrovės akcininkas. Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad savivaldybei bendrovėje atstovauja savivaldybės institucija, o įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu bendrovės visų akcijų savininkas yra vienas fizinis arba juridinis asmuo, tai jo raštiški sprendimai prilygsta visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog akcininkas turi teisę įgalioti kitą asmenį balsuoti už jį akcininkų susirinkime ar atlikti kitus teisinius veiksmus.
Vietos savivaldos įstatymo (2000m. spalio 12d. įstatymo Nr.VIII-2018 redakcija) 17 str. 23p. nereguliuoja teisinių santykių, kuriems reglamentuoti skirtas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimo Nr.96 2 punktas. Tokia išvada darytina įvertinus savivaldybei priklausančių nuosavybės teisių įgyvendinimo teisinio reguliavimo mechanizmą.
Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų priėmimo teisės delegavimas reiškia išimtinių savivaldybės tarybai priklausančių savininko funkcijų perleidimą (Vietos savivaldos įstatymo 34 str. 2d., Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 str. 1d., 12str. 1d.), o ne atstovavimo teisės įgyvendinimo realizavimą remiantis Akcinių bendrovių įstatymo 17 str.
Pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymo” 110 straipsnio 2 dalį, – dėl to, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.
Taigi pavyzdyje pateiktoje byloje dėl akto teisėtumo ir kreipėsi Vyriausybės atstovas. Buvo pripažinta, kad Kauno miesto savivaldybė peržengė jos kompetencijai priskirtas ribas. Minėta, kad tiek norminis, tiek individualus teisės aktas sukelia teisines pasekmes, todėl aktai turi būti teisėti bei pagrįsti, nes neteisėtų aktų pagrindu priimti teisės aktai taip pat bus neteisėti. Administracinio teismo priimtas aktas yra procesinis dokumentas, kuris parodo, kad subjekto (Kauno miesto savivaldybės) priimtas aktas yra neteisėtas ir, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti naikinamas.
Vadinasi, administraciniai teismai įvertina valdymo aktų teisėtumą.
Bylos dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis).
“Dėl moralinės žalos, padarytos viešojo administravimo subjektų veiksmais ar neveikimu, atlyginimo, nesant materialinės žalos”. Administracinė byla A4 -1083/2001. Pareiškėja Z. Balčiuvienė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Žemėtvarkos ir teisės departamento prie LR Žemės ūkio ministerijos 5 000 Lt moralinei žalai atlyginti ir nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų, nepriimant tinkamo sprendimo, trukdyta atkurti jai nuosavybės teises į senelio P. Gražinsko 8,75 ha žemės sklypą Rubinavo kaime, Šilalės rajone. Vyriausioji administracinių ginčų komisija nustatė eilę pažeidimų, kurie buvo padaryti dėl atsakovo kaltės, pareiškėjai atkuriant nuosavybės teises į žemę. Tuo ji patyrė materialinę žalą – negalėjo naudotis žeme ir gauti iš jos pajamas. Pagal CK 485 str., LR ABTĮ, LR Konstituciją, jai priklauso ir moralinės žalos atlyginimas už orumo įžeidimą, netenkinat jos skundų. Turtinės žalos dydžio negalinti pateikti. Šiuo klausimu kreipsis į teismą kai bus išspręstas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimas.
Vilniaus apygardos administracini teismas 2001 10 24 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 10 24 sprendimą panaikinti ir priimti naują – priteisti 5 000 Lt piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundą atmetė.
Kolegija konstatavo, kad nepagrįstas pareiškėjos reikalavimas atlyginti moralinę žalą. Ją pareiškėja grindžia CK 485 str. ir kitais įstatymais. CK 483 str. 1d. nustato bendro pobūdžio taisyklę, kad žalą turi atlyginti ją padaręs asmuo. Civilinės teisės doktrinoje žala suprantama kaip įstatymais saugomų gėrybių sumažinimas ir tai siejama su turtinės žalos padarymu. Moralinė žala atlyginama įstatymo nustatytais atvejais. CK 485 straipsnis, kuriuo remiasi pareiškėja, yra speciali teisės norma minėtos bendros normos atžvilgiu. Ji reguliuoja žalos atlyginimą, padarytą neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmų ar neveikimo viešojo valdymo srityje. Šio straipsnio 1 dalis kaip tik ir numato turtinės žalos atlyginimo galimybę, tačiau šio straipsnio 2 dalies normoje, nustatančioje, kad ,,be turtinės žalos, šiais atvejais taip pat atlyginama ir moralinė žala <.>”, numatyta galimybė atlyginti ir moralinę žalą tačiau, tik tuo atveju, jei yra pagrindas atlyginti turtinę žalą. Taigi aiškinant šią normą atskirai ir siejant ją su pirmos dalies norma, darytina išvada, kad moralinė žala, atsiradusi dėl neteisėtos valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmų ar neveikimo, nesant turtinės žalos, neatlyginama. Pareiškėja turtinės žalos, kurios atlyginimas galimas CK 485 str. pagrindu, nenurodo, jos nereikalauja, o reikalaujamos vien moralinės žalos atlyginimas įstatymu nenustatytas.
“Administracinių bylų teisenos įstatymo” XVI skirsnyje tiesiogiai neįtvirtinta, kas gali kreiptis į administracinį teismą dėl įstatyme 15 str. 1d. 3p. įtvirtintos bylų kategorijos, tačiau iš 3 punkto išplaukia, kad kreiptis gali:
Ų fizinis asmuo
Ų juridinis asmuo
Pavyzdyje į administracinį teismą kreipėsi fizinis asmuo.
Administraciniai teismai, priimdami sprendimus kartu aiškina teisės normas. Tai svarbu, nes pačios teisės normos yra abstraktaus pobūdžio (kaip pavyzdyje CK norma). O realiame gyvenime situacijų įvairovė užduoda daugybę klausimų. Be to, svarbu atsižvelgti į socialines normas, konkrečią situaciją. Paprastai toks aiškinimas vadinamas kazualiniu(aiškinama konkrečioje byloje). Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas pateikia pavyzdį apygardos teismams bei valstybės ir kitoms institucijoms ar asmenims, kaip reikia taikyti tą patį įstatymą. Be to, tai įtvirtina ir “Administracinių bylų teisenos įstatymo” 13 straipsnio 2 dalis.
Vadinasi, Vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą teismų praktiką.
Bylos dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų.
“Dėl fizinių asmenų lėšų deklaravimo ir jų apmokestinimo fizinių asmenų pajamų mokesčiu”. Administracinė byla Nr.A2 -920/2001. Pareiškėjas R. Veretinskas prašė teismo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2000 11 02 sprendimą Nr. 13-04-13501, kuriuo buvo patvirtintas nurodymas sumokėti 3780 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio. Nurodė, kad įsigydamas žemės sklypą panaudojo ir deklaravo 22000 Lt, gautus iš sesers H.Čekanavičienės už paveldėtą po mamos mirties butą. Kadangi su seserimi santykiai normalūs, paskolos sutarties nesudarė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugsėjo 6 d. sprendimu skundą atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą tenkinti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundą atmetė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad įstatymo “Dėl LR gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo” 1 str. nustato, kad pajamos brangiam turtui įsigyti pagrindžiamos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais arba juridinę galią turinčiais dokumentais. Šio įstatymo 5 dalyje nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi pajamų deklaraciją ir įsitikinusi, kad joje nurodytos pajamos yra apmokestintos, per 5 darbo dienas išduoda pajamas deklaravusiam asmeniui pažymą apie pajamų deklaravimą. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustačius, jog deklaruotos pajamos nebuvo apmokestintos arba jos nepagrįstos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, šios pajamos (išskyrus nedeklaruotiną dydį), apmokestinamos taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą. Todėl šiuo atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjo deklaruotos lėšos gautos teisėtai ir ar nuo jų sumokėtas fizinių asmenų pajamų mokestis, jei toks mokestis turi būti mokamas.
Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 str. (1996 01 23 įstatymo Nr.I-1184 redakcija) nustato pajamų mokesčiu neapmokestinamų pajamų rūšis. Šio straipsnio 2d. antrame punkte numatyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinama iš fizinių asmenų dovanojimo būdu gautos pajamos, jeigu šių pajamų suma per kalendorinius metus neviršija 10000 Lt. Kadangi pareiškėjas gavo didesnę pinigų sumą, todėl net ir pripažinus, kad pinigai įgyti dovanojimo būdu, jis privalėjo mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį. Pareiškėjas savo mokestinės prievolės sumokėti pajamų mokestį nėra įvykdęs.
“Administracinių bylų teisenos įstatymas” nekonkretizuoja asmenų rato, galinčio kreiptis į administracinį teismą dėl šios bylos kategorijos.
Aptariant šią kategoriją reikia pasakyti, kad biudžetą galima apibrėžti kaip pajamų ir išlaidų sąmatą. Pavyzdyje minėtas fizinių asmenų pajamų mokestis taip pat turi būti įmokėtas į biudžetą. Tai asmenų prievolė, kuri turi būti vykdoma. Šiuo atveju teismas išaiškino normų taikymą bei mokesčių mokėjimą dovanojimo ir paskolos sutarties atveju.
Galima sakyti, taip išsiaiškinama, ar asmens deklaruotos lėšos gautos teisėtai, ar sudaromi sandoriai atitinka įstatymų reikalaujamą formą. Nepaliekama galimybė fiktyvioms sutartims įgyvendinti, nuslėpti mokesčius.
Bylos dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus).
Administracinė byla Nr.A4 –756 – 2002. Pareiškėjas S.Paškevičius kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities VMI viršininko 2002 03 19 įsakymą Nr. 57, kuriuo jam, kaip operatyvinės kontrolės skyriaus jaunesniajam inspektoriui, paskirtas griežtas papeikimas už vidutinius tarnybinius nusižengimus, t. y. pareigų neatlikimą, sutrukdžiusį institucijai laiku atlikti viešojo administravimo procedūrą, bei nemandagų elgesį su interesantais.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2002 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2002m. gegužės 15d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Panevėžio apskrities VMI viršininko 2002 03 19 įsakymu Nr. 57 pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmetė.
Pareiškėjas nesutinka su pirmos instancijos teismo pateiktu Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 1999 02 23 įsakymu Nr. 38 Dėl naftos produktų paskaitos žurnalų registravimo tvarkos patvirtinimo patvirtintos Naftos produktų apskaitos žurnalų registravimo ir kuro talpyklių bei degalinių kolonėlių sumuojančiųjų skaitiklių numerių suteikimo apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose tvarkos (toliau – Tvarka) 4, 8 ir 9 punktų aiškinimu, pagal kuriuos, pareiškėjo nuomone, jis pagrįstai reikalavo iš mokesčio mokėtojo pristatyti dokumentus į mokesčių inspekciją. Kolegijos nuomone, toks pareiškėjo teiginys – nepagrįstas. Minėta Tvarka reglamentuoja, kokia tvarka turi būti registruojami naftos produktų apskaitos žurnalai, suteikiami kuro talpyklių bei degalinių kolonėlių sumuojančiųjų skaitiklių numeriai, tokiems veiksmas atlikti būtini dokumentai, mokesčio inspekcijos pareigūno ir ūkio subjekto pareigos. Aiškinant Tvarką sistemiškai, matyti, kad mokesčių inspekcijos pareigūnas privalo atlikti veiksmus tam tikra nustatyta seka. Pirmas ir privalomas veiksmas, prieš registruojant degalinės naftos produktų apyvartos žurnalus ir prieš suteikiant degalinių kolonėlių sumuojantiesiems skaitikliams numerius, mokesčių inspektoriai privalo nuvykti į degalinę, į kuro talpyklų grupes ar kuro sandėlio vietą, patikrinti tų kolonėlių sumuojančiuosius skaitiklius, juos užplombuoti ir surašyti plombavimo aktą. Tik atlikus šiuos veiksmus, atliekami kiti Tvarkoje nustatyti veiksmai, tarp kurių – naftos produktų apskaitos žurnalų registravimas ir kt. Atliekant šiuos veiksmus, tikrinami ir vertinami ūkio subjekto patiekti Tvarkoje nustatyti dokumentai. Tvarkoje nėra griežtos nuostatos, kad ūkio subjektas pristatytų visus būtinus dokumentus į mokesčių inspekciją dar prieš atvykstant mokesčių inspektoriui į vietą patikrinti ir plombuoti skaitiklius. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas vilkino šių veiksmų atlikimą be svarbios priežasties ir tarnybinė nuobauda jam paskirta pagrįstai.
Tarnybiniai ginčai “Administracinių bylų teisenos įstatyme” įvardinami kaip valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu.
Šiuo atveju ginčas susijęs su drausminio poveikio priemonių taikymu. Paskyrus tarnautojui atitinkamą drausminio poveikio priemonę, jam paliekama galimybė skųsti savo viršininko veiksmus, jeigu pastarieji tarnautojui atrodo nepagrįsti. Užtikrinama, kad nei tarnautojai negalėtų viršyti savo tarnybinių ribų, nei įstaigų vadovai negalėtų piktnaudžiauti savo padėtimi.
Taip, galima sakyti, administraciniai teismai įtvirtina tam tikrą pusiausvyros mechanizmą.
Bylos dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija – nepriklausoma kolegiali viešojo administravimo, kontrolės (priežiūros) institucija, kurios veikla finansuojama iš valstybės biudžeto.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2002 m. rugsėjo 11 d. sprendimu tarnybinę etiką pažeidusiu pripažino Vilniaus m. savivaldybės Teisės departamento direktoriaus pavaduotoją – Juridinio skyriaus vedėją Egidijų Vilkicką. Būdamas savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos narys, E. Vilkickas nenusišalino ir dalyvavo šios komisijos darbe svarstant gyvenamojo ploto jam suteikimo klausimą. Šį Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą E. Vilkickas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir šis 2003 m. sausio 9 d. sprendimu skundą atmetė.
Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi E. Vilkicko apeliacinį skundą, apygardos administracinio teismo ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisijos sprendimus panaikino. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad E.Vilkickas, svarstant gyvenamojo ploto jam suteikimo klausimą, Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos posėdyje nedalyvavo. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindė ne komisijos posėdžio protokolu, kuriuo rėmėsi apygardos teismas, o parodymais komisijos narių, kurie patvirtino, kad E. Vilkickas, svarstant jo prašymą, iš komisijos posėdžio neva išėjęs.
Taigi akivaizdu, kad įstatymų leidėjas palieka galimybę asmeniui savo teises ginti teisme. Čia galima paminėti ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 12 06 nutarime suformuluotą doktriną, – Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs, jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Šiais konstituciniais principais yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo.
Bylos dėl ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams.
Šiai bylų kategorijai Vyriausiasis administracinis teismas savo leidžiamame biuletenyje “Teismų praktika” yra pateikęs konsultaciją: Elektrėnų savivaldybės mero skundu reikalaujama įpareigoti Trakų r. savivaldybės merą vykdyti Savivaldybių padalinimo komiteto nutarimus – pervesti į Elektrėnų savivaldybės atsiskaitomąją sąskaitą lėšas įstaigų atlyginimams, fizinių asmenų pajamų mokesčiui, socialinio draudimo įnašams bei socialinių pašalpų kreditoriniam įsiskolinimui bei kitiems įsiskolinimams padengti. Santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo šiuo atveju apibūdintini kaip vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų santykiai, susiję su įstatymų, kuriais buvo įkurta Elektrėnų savivaldybė, bei vėlesnių poįstatyminių aktų įgyvendinimu. Nors ginčas kilo dėl finansinių įsipareigojimų vykdymo, tai administracinio, o ne civilinio pobūdžio ginčas, dėl lėšų, reikalingų savivaldybės funkcijų vykdymui, pervedimo, Elektrėnų savivaldybės mero reikalavimas remiasi įstatymų pažeidimu, todėl jo patenkinimo klausimas pagal ABTĮ 15str. 1 d. 7 p. nagrinėtinas administraciniame teisme.

Trakų rajono savivaldybės mero ieškininiame pareiškime prašoma įpareigoti Elektrėnų savivaldybės merą perimti iš Trakų rajono savivaldybės jai priklausantį nekilnojamąjį ir kitą turtą. Savivaldybių teisės ir pareigos, kylančios iš nuosavybės į nekilnojamąjį ir kitą su juo susijusį turtą, šių teisių perdavimo pagrindai ir tvarka keičiant savivaldybių teritorijų ribas yra nustatyti įstatymais bei poįstatyminiais aktais. Ginčas dėl įstatymu nustatyto turto (Vietos savivaldos įstatymo 35 str. 1d.), įsteigus naują savivaldybę, perėmimo taip pat priskirtinas prie ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl įstatymų pažeidimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 7 p.) ir nagrinėtinas administraciniame teisme (2001 m. gegužės 24 d. nutartis).
Savo konsultacijoje Vyriausiasis administracinis teismas išaiškino kaip reikia interpretuoti šią bylų kategoriją, kokios yra teismo kompetencijos ribos. Konsultacija reikalinga žemesnės instancijos teismams, tai palengvinimas praktiniame darbe.

Bylos dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo.
Pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymo” septynioliktą skirsnį, 118 straipsnį, rinkėjas, politinės partijos, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, nesutikdamas su apylinkės rinkimų komisijos sprendimu arba apylinkės referendumo komisijos sprendimu, priimtu pagal jo skundą dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų, dėl kurių rinkėjas negali įgyvendinti savo teisės rinkti (neteisingai įrašytas į sąrašą arba išbrauktas iš sąrašo, taip pat kai sąraše netiksliai nurodyti duomenys apie rinkėją), gali apylinkės rinkimų komisijos ar apylinkės referendumo komisijos sprendimą apskųsti atitinkamos apygardos administraciniam teismui per rinkimų arba Referendumo įstatyme numatytus terminus.
Įstatymas taip pat numato galimybę apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus.
Bylos dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo.
“Dėl ATPK 1636 straipsnio taikymo”. Administracinė byla Nr.170611/2001. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnas 2001 08 31 Broniui Bagdonui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2001m. rugpjūčio 30, 11 °° val., kavinėje “Jūros užeiga”, esančioje J. Basanavičiaus 38, Palangoje, dirbdamas barmenu gautus pinigus už suteiktas paslaugas, o būtent 36 Lt, neapskaitė kasos aparatu ir neišdavė kasos kvito. Taip pažeidė 1994 09 06 Finansų ministro įsakymu Nr. 64 N patvirtintų “Elektroninių kasos aparatų naudojimo taisyklių atsiskaitant grynais pinigais” (Taisyklės) 4.5.1 punkto reikalavimus. Broniaus Bagdono veika kvalifikuota pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 163 6 str.
Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Institucija) 2001m. rugpjūčio 31d. nutarimu Broniui Bagdonui už pažeidimą, numatytą ATPK 163 6 str. ld., skyrė 350 Lt baudą. Pareiškėjas šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Skunde prašė nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti, kadangi nebuvo administracinio teisės pažeidimo įvykio -kasos kvitas gautai 36 Lt sumai buvo išmuštas, tačiau liko gulėti ant baro.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2001m. spalio 10d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino ir Institucijos 2001 08 31d. nutarimu skirtą administracinę nuobaudą paliko nepakeistą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundo taip pat netenkino.
Pagal ATPK 9 str. administraciniu teisės pažeidimu yra laikomas priešingas teises, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teisės ir laisves, į nustatyta valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. ATPK 1636 str. ld. numatyta administracinė atsakomybė už kasos kvito už parduotas prekes neišdavimą įmonėse, įstaigose bei organizacijose, kuriose gyventojai už prekes ar paslaugas atsiskaito grynais pinigais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 06 04 nutarimo Nr. 664 “Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo” 3.5.p. nustatyta, kad kiekvienam pirkėjui, atsiskaitančiam grynais pinigais arba mokėjimo kortelėmis, turi būti išduodamas kasos aparato kvitas, kuriame turi būti visi šiuo nutarimu patvirtintų Kasos aparatų diegimo ir naudojimo pagrindinių nuostatų 7 punkte nurodyti rekvizitai. Aiškinant šias norminių aktų nuostatas darytina išvada, kad kasos kvitas privalomai turi būti išduotas atsiskaitančiam už prekes ar paslaugas asmeniui tokio atsiskaitymo metu. Pagal atsiskaitymo sąvokos bendrąją prasmę atsiskaitymas tai pinigų už gautas prekes ar paslaugas sumokėjimas ir atitinkamos grąžos (jeigu sumokėta didesne negu reikalinga atsiskaitymui iš pirkėjo pusės suma) gavimas. Taigi, konstatuotina, kad grąžos grąžinimas ir kasos kvito išdavimas turi būti atlikti vienu metu.
Pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymo”122 straipsnį, nutarimą administracinės teisės pažeidimo byloje gali apskųsti:
Ų asmuo, dėl kurio jis priimtas
Ų institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą
Ų nukentėjęs asmuo
Pagal to paties įstatymo 124 straipsnio 1dalį, teismas gali priimti tokius sprendimus:
1. palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti;
2. panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti;
3. panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis nekelia abejonių, teisės pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti teisės pažeidimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą;
4. panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyt administracinių teisės pažeidimų protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas nesiima pats keisti veikos kvalifikavimo;
5. pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos
Tačiau, apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys, priimti nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per dešimt dienų nuo nutarimo (nutarties) paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai.
Administracine nuobauda siekiama nubausti asmenį, padariusį nusižengimą. Nusižengimo, kaip ir bendrai teisės pažeidimo esmė, – priešingumas teisei bei žalingumas visuomenei. Reaguodama į šį pažeidimą valstybė taiko teisinę atsakomybę. Administracinėje teisėje atsakomybę įgyvendina specialios institucijos. Tačiau asmeniui, nesutinkančiam su administracinės nuobaudos paskyrimu, garantuojama teisė kreiptis į teismą ir ginti savo teises.
Taigi administraciniai teismai garantuoja žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių gynimą, įgyvendina žmogaus teisę į teisingą ir nešališką teismą.
Bylos dėl viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.
Kaip vienas iš bylos pavyzdžių gali būti Administracinė byla Nr. AS – 481-9- 01, kur Tauragės apskrities Adakavo pensionatas kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir pateikė prašymą panaikinti Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Klaipėdos skyriaus 2001 m. balandžio 30 d. revizijos aktą, sustabdyti šio akto vykdymą. Revizijos akte nustatyti įvairūs pažeidimai Adakavo pensionate, rengiant maisto produktų pirkimo konkursą.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas atsisakė priimti šį Tauragės apskrities Adakavo pensionato prašymą, motyvuodamas kad revizija atlikta pagal Tauragės rajono Policijos Komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo grupės vyr. inspektoriaus nutarimą. Revizijos aktas yra vienas iš tardymo, kvotos proceso dokumentų baudžiamojoje byloje. Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 2 d. administraciniai teismai netiria tardytojų ir kvotėjų procesinių veiksmų, vadinasi, ir šiais veiksmais gautų įrodymų.
Vyriausiojo administracinio teismo Teisėjų kolegija taip pat pripažino, kad skundas netenkintinas.
Bet esmė tame, kad Tauragės apskrities Adakavo pensionatas yra viešoji įstaiga, o šios įstaigos vadovas – viešosios įstaigos darbuotojas. Vyriausiasis administracinis teismas savo konsultacijoje yra pabrėžęs, kad Viešųjų įstaigų darbuotojams valstybės tarnybos įstatymas pagal šio įstatymo 4 str. 4 d. 9 p. nėra taikomas, tačiau jam paskirta tarnybinė nuobauda, kuri pagal 2000 10 27 Vyriausybės nutarimu Nr. 1282 patvirtintos “Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos” 1 p. gali būti skiriama tik viešojo administravimo arba statutiniams valstybės tarnautojams, be to viešųjų paslaugų administravimas pagal ABTĮ 2 str. 1 d. ir Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 5 d. priskirtinas prie viešojo administravimo, todėl nuobaudos skyrimo pagrįstumas nagrinėtinas administraciniame teisme
Galima paminėti dar vieną Vyriausiojo administracinio teismo konsultaciją, kurioje teismas teigia: Viešoji įstaiga neatitinka savivaldybės įstaigos požymių, nurodytų Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 22 d.. Viešoji įstaiga yra ne pelno organizacija, teikianti tam tikras paslaugas visuomenės nariams ir ji neturi viešojo administravimo įgaliojimų (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 str. 1 d.). Viešosios įstaigos administracijos vadovas yra viešosios įstaigos darbuotojas ir jam netaikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos (VTĮ 4 str. 4 d. 9 p.). Taigi jis negali būti laikomas valstybės tarnautoju, turinčiu viešojo administravimo įgaliojimus, ir jo ginčas dėl atleidimo iš pareigų nepriskirtinas administraciniams teismams pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 5 p.
Kaip matyti, teismas čia detalizuoja, aiškina savo kompetencijos ribas.
Bylų pavyzdžių dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo; užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso šiame darbe pateikta nebus.
“Administracinių bylų teisenos įstatymas” smulkiau nereglamentuoja šių bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumų, o ir teismų praktikoje tai nėra dažnai pasitaikančios bylos.
Pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymą”, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Be to, Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, tardytojų, kvotėjų ir teismo antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.
Dar vienas ypatumas, tas, kad bylas dėl administracinių teisės pažeidimų pirmąja instancija pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą nagrinėja apylinkių teismai.
Apibendrinant darbą galima padaryti tokias išvadas:
1. “Administracinių bylų teisenos įstatymas” – pagrindinis šaltinis, atskleidžiantis bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumus;
2. didžiausią darbo krūvį administraciniuose teismuose sudaro bylos, dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir administracinių teisės pažeidimų bylos;
3. administraciniai teismai, vykdydami teisminę priežiūrą, padeda užtikrinti efektyvų teisės aktų funkcionavimą;
4. administraciniai teismai garantuoja žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių gynimą, įgyvendina žmogaus teisę į teisingą ir nešališką teismą;
5. administraciniai teismai įvertina valdymo aktų teisėtumą;
6. administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje;
7. Vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą teismų praktiką.

Šaltiniai:
1. Administracinių teismų praktika. – Vilnius, 2001, Nr.2
2. Grigalionytė I. Ar reikia Lietuvai administracinių teismų?// Justitia. – 1999, Nr.2, p.23-24
3. Pranevičienė B. Kvaziteismai administracijos kontrolės sistemoje. – Vilnius, 2003
4. Teisminės valdžios problemos Lietuvoje: konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1997
5. Administracinių bylų teisenos įstatymas. – 1999m. sausio 14d. Nr. VIII-1029, Vilnius. Lietuvos Respublikos 2000m. rugsėjo 19d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija
6. Administracinių teismų įsteigimo įstatymas. – Valstybės Žinios, 1999.02.03, Nr.: 13, Publ. Nr.: 309
7. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Žin., 1992, Nr. 33-1014
8. Lietuvos Respublikos Teismų Įstatymas. – 1994m. gegužės 31d. Nr.I-480 Vilnius. Lietuvos Respublikos 2002m. sausio 24d. įstatymo Nr. IX-732 (galioja nuo 2002m. gegužės 1d.) (Žin., 2002, Nr. 17-649) redakcija
9. http://www.lrkt.lt/
10. http://www.lvat.lt/
11. http://www.lvet.lt

Leave a Comment