Neveikimas ir jo ypatybės

Liberalioji ideologija pripažįsta tik aktyviais veiksmais padarytus nusikaltimus.Ši teorija dar neseniai buvo vyraujanti, tačiau dabar yra išskiriami ir neveikimu padaromi nusikaltimai.XIX amžiuje vokiečių teoretikai išskyrė dvi neveikimu padaromų nusikaltimų rūšis: paprastojo arba grynojo neveikimo nusikaltimai, kurie dar vadinami tikraisiais neveikimo nusikaltimais ( echte Unterlassungsdelikte ), bei netinkami neveikimo nusikaltimai arba netikrieji neveikimo nusikaltimai ( unechte Unterlassungsdelikte ).Netikrieji dar vadinami padarymu neveikiant siekiant pabrėžti, kad šie nusikaltimai, nors įstatyme ir numatyti kaip galimi padaryti aktyviais veiksmais, šiaip gali būti įvykdyti ir neveikimu.Veikimu padaromus nusikaltimus nuuo neveikimo nusikaltimų tinkamai atriboja ispanų teorija.Pagal ją veikimo nusikaltimu yra pažeidžiamas draudžiantysis įstatymas; tikrojo neveikimo nusikaltimo atveju pažeidžiamas įstatymas, kuris įpareigoja ką nors daryti; netikrojo neveikimo nusikalitmas padaromas pažeidžiant draudžiamąjį įstatymą ( draudžiamasis įstatymas pažeidžiamas nurodančiojo pareigą įstatymo pažeidimu ).Pastarojo nusikaltimo pavyzdžiu galėtų būti tokia situacija, kai slaugė prižiūrėdama invalidą sąmoningai neatliko tam tikrų veiksmų būtinų ligonio gyvybinėm funkcijom palaikyti.Dėl tokio neveikimo invalidas, savaime suprantama miršta.Tačiau galėjo ligonis būti ir nužudytas tos pačios slaugės aktyviais veiksmais.Taigi yra pažeidžiamas draudžiantysis įstatymas, nuumatantis baudžiamąją atsakomybę už nužudymą.Tačiau šis įstatymas pažeidžiamas slaugei nevykdant pareigų, tai yra pažeidžiant pareigas nurodantį įstatymą.
Šiuolaikinėje visuomenėje sparčiai daugėja grynojo neveikimo nusikaltimų.Vienas pagrindinių šio reiškinio buvimo veiksnių yra gyvenimo technokratėjimas, sąlygojantis vis didesnį ratą situacijų, kai iš asmens reikalaujama ak

ktyvių veiksmų atitinkamose situacijose.
Patys pagrindiniai tikrojo neveikimo nusikaltimai, kurie yra būdingi beveik visoms teisės sistemoms, yra pagalbos nesuteikimas asmeniui, kuriam yra iškilęs realus pavojus, taip pat nepranešimas apie sunkius nusikaltimus.Šie nusikaltimai daugiau ar mažiau yra įvardijami skirtingų šalių baudžiamuosiuose kodeksuose.Kai kurių šalių baudžiamieji įstatymai, kaip kad, pavyzdžiui, Prancūzijos, numato ne konkrečius nusikaltimus, bet įtvirtina bendrąją taisyklę ( tarkim, kad yra numatoma baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimo nepranešimą, nevardijant konkrečių nusikaltimų ).Kiti gi kodeksai pasirenka vardijimo būdą ( pavyzdžiui, nusikaltimų, už kurių nepranešimą taikoma baudžiamoji atsakomybė, konkretus paminėjimas ).
Tačiau common law sistemoje neveikimo nusikaltimų nėra daug, išskyrus reglamentines teisės normas.Dar XIX amžiuje Stephenas teigė, kad nėra nusikaltimų, kurie net ir tyčiniu neveikimu sukeltų nužudymą.Pavyzdžiui, Jonaitis avarijos vietoje pamatė gulintį sužeistą Petraitį, tačiau jam nepadeda irr Petraitis miršta.Tačiau nelaikoma, kad Jonaitis padarė nusikaltimą.Dar ir šiomis dienomis pagalbos nesuteikimo nukentėjusiajam nusikaltimas šios teisės sistemos šalyse neegzistuoja.Tačiau, jei Jonaitis turėtų specialią pareigą veikti, tuomet jis galėtų būti baudžiamas už tyčinį nužudymą, nors avarija būtų įvykusi ir ne dėl jo kaltės.Tačiau tokiu atveju tai jau būtų netikrojo neveikimo nusikaltimas, kadangi toks nusikaltimas, paprastai padaromas veikimu, šiuo atveju padaromas neveikimu.
Kitaip nei grynojo neveikimo nusikaltimai, netikrojo neveikimo nusikaltimai nėra vardijami specialiosiose atskirų šalių baudžiamųjų įstatymų dalyse.Iš esmės tokie nusikaltimai atsirado dė
ėl jurisprudencijos ir doktrinos taikomos ekvivalentiškumo teorijos.Grynojo neveikimo nusikaltimas pasireiškia pareigos neįvykdymu, kas sąlygoja įstatymo pažeidimą.Tuo tarpu netinkamo neveikimo atveju nusikaltėlis įpareigojamas užkirsti kelią galimoms pasekmėms atsirasti.Taigi nieko nedarydamas jis padaro tikrąjį veikimo nusikaltimą.Netikrojo neveikimo nusikaltimai turi tokius požymius: 1) rezultato, numatyto baudžiamajame kodekse apibrėžtam nusikaltimui, kuris padaromas veikimu, pasiekimas; 2) rezultatas yra neveikimo, tokiu būdu prilyginamo veikimui, pasekmė; 3) sąmoningas neveikimas, kai buvo galima išvengti pasekmių, turint tokią pareigą jų išvengti; 4)labai tikėtinas priežastinis ryšys tarp neveikimo ir pasekmių.
Tačiau tokių nusikaltimų pripažinimo buvimas būdingas daugiau Vokietijos teisei.Tuo tarpu liberalioji ( Prancūzijos ) ideologija, kaip jau buvo minėta atmeta tokių nusikaltimų egzistavimą, pateikdama konkrečias šių nusikaltimų buvimo negalėjimo priežastis: 1) visų pirma priežastinis ryšys tarp neveikimo ir rezultato ne visada yra tikras; 2) be to, šių nusikaltimų nenumato įstatymas.Prancūzijos teismų praktika yra formali, tačiau ji yra plėtojama.Kasacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyrius kai kurį neveikimą prilygina pagal baudžiamąją teisę baudžiamam aktyviam elgesiui ( pavyzdžiui, muitininkas toleruodamas kontrabandą gali būti nubaustas už bendrininkavimą gabenant kontrabandą- kaip neveikimu pažeidęs muitinės įstatymus ).Be to, vadovaujantis liberaliąją ideologija įstatyminis nusikaltimo, padaromo neveikimu, sąvokos įtvirtinimas yra visiškai išimtinis.Pavyzdžiui, kriminalizuojant nužudymą dėl neatsargumo, įstatymų leidėjas sutapatina nevikrumą ( veikimas ) su nerūpestingumu ( neveikimas ).
Vokietijos teisėje nusikaltimo padarymo neveikimu sąvoka visada egzistavo.Iš pradžių teismų praktikoje buvo laikomasi nuostatos, ka
ad aktyviais veiksmais padaromo nusikaltimo veika galėjo būti ir neveikimo nusikaltime.Tačiau tai prieštaravo vertinimo pagal analogiją draudimo taisyklei bei įstatymo teksto konkretaus ir individualaus taikymo principui, kuris įtvirtintas Pagrindiniame įstatyme.Vėliau 1975 metų Vokietijos baudžiamajame kodekse buvo dvejopai įtvirtinta neveikimu padaromų nusikaltimų sąvoka.Jame buvo numatyta, kad tam tikromis sąlygomis rezultato neišvengimas yra tolygus tokio rezultato padarymui aktyviais veiksmais.Antra, jame įtvirtinta bendroji nuostata kalbanti apie nusikaltimo padarymą neveikimu.Pagal 13 straipsnį neveikiantis asmuo tam tikroje situacijoje yra baudžiamas pagal šį įstatymą tik tuomet, jei jis turėjo teisinę pareigą veikti taip, kad išvengtų rezultato kaip nusikaltimo sudėties požymio, bei jei dėl neveikimo atsiradusios pasekmės gali būti prilygintos atitinkamam veikimu padaromo nusikaltimo rezultatui.Panašiai netinkamo neveikimo nusikaltimo sąvoką pateikia ir Ispanijos, Graikijos, Italijos bei Japonijos baudžiamieji kodeksai.Taip pat ir Anglijos teismų praktika nusikaltimą padaromą neveikimu prilygina veikimui.
Nusikaltimo padarymo neveikimu sąvokos plėtojimas yra labai svarbus, kadangi leidžia bausti asmenis, kurie neveikia tada, kai galėtų sukliudyti atsirasti nusikalstamoms pasekmėms.Už grynojo neveikimo nusikaltimus baudžiama labai retai, be to, dažnai toks baudimas neįmanomas, nes, pavyzdžiui, pagalbos nesuteikimo nusikaltimo atveju tokį nusikaltimą padaręs asmuo turi būti nusikaltimo vietoje.Todėl neabejotinai netikrojo neveikimo nusikaltimų išskyrimas yra gana esminis, siekiant apsaugoti teisinius gėrius.

Neveikimas ir jo ypatybės

Aktyviais veiksmais padaromo nusikaltimo atskyrimas nuo neveikimu padaromo nusikaltimo yra es

sminis norint teisingai kvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nubausti ją padariusį asmenį.Tai padaryti viena vertus yra nesunku, kadangi šių nusikaltimų požymiai yra iš esmės skirtingi.Tačiau šiuos požymius nustatyti ir juridiškai įvertinti atskirais atvejais būna sunku.
Neveikimu padaromų nusikaltimų paplitimas iš esmės yra susijęs su visuomenėje vyraujančiu teisinės pareigos suvokimu, pareigos sąmoningu vykdymu.
Neveikimu padaromi nusikaltimai dažnai sukelia ne ką mažesnes neigiamas, nepageidautinas pasekmes nei nusikaltimai padaromi aktyviais veiksmais.Kartais neveikimu padaroma daug didesnė žala.Pavyzdžiui, Černobylio atominės elektrinės sprogimo pasekmes pajautė daugybė žmonių visoje Europoje.Taigi tokių nusikaltimų išskyrimas yra būtinas tam, kad žmonės, dėl kurių neveikimo atsiranda žala, neišvengtų atsakomybės ir, jei teismas nuspręstų- bausmės.
Lietuvos baudžiamosios teisės teorijoje nusikalsamas neveikimas nebuvo plačiau nagrinėtas.tiesiog paminėta, kad nusikalstamas neveikimas yra pasyvus elgesys, pasireiškiantis tam tikrų veiksmų, kurious asmuo privalėjo ir galėjo atlikti, napadarymu.Šie privalomi veiksmai kyla iš: a) įstaymo ar kito norminio teisės akto reikalavimų; b) prisiimtų įsipareigojimų pagal darbo ar kią suartį; c) ankstesnių kaltininko veiksmų, dėl kurių kiti asmenys pateko į pavjoingą situaciją ir todėl reikia užkirsti kelią galimiems nepageidaujamiems, neigiamiems padariniams atsirasti.
Neveikimu padaromi nusikaltimai dažnai baudžiamosios teisės teorijoje yra skirstomi į tikruosius neveikimu padaromus nusikaltimus(delictum ommissionis) ir netikruosius neveikimu padaromus nusikaltimus(delictum commissionis per ommissionem).Pastarieji dar vadinami materialiniais nusikaltimais.Jiems būdinga tai, kad asmuo sukelia tam tikrų padarinių, nes neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, tai yra turėjo specialą pareigą, kurios neįvykdė.Tuo tarpu tikrieji neveikimu padaromi nusikaltimai yra tokie, kai neveikimas sudaro pabaigtą nusikaltimą tuo atveju, kai asmuo suvokia pareigą imtis atitinkamį veiksmų.Tai atitinka formalią nusikaltimo sampratą.Taigi esminis skirtumas tarp šių nusikalstamų veikų yra tas, kad vienu atveju yra speciali pareiga, kurią asmuo privalo atlikti, o kitu atveju iš asmens reikalaujama suvokimo, kad reikia imtis tam tikrų veiksmų siekiant išvengt neigiamų pasekmių, ir tokių veiksmų neatlikimas jau savaime yra baigtinis nusikaltimas.
Pažymėtina, kad tam tikri nusikaltimai pagal budžiamąjį kodeksą yra įvardijami tik kaip galimi atlikti aktyviais veiksmais, neveikimu ar abejomis veikos rūšimis.Pavyzdžiui, išimtinai neveikimu padaromas nusikaltimas yra nepranešimas apie nusikaltimą, nes to padaryti veikimu paprasčiausiai neįmanoma.

Objektyvieji neveikimu padaromų nusikaltimų požymiai

Nusikalstamas neveikimas- tai tam tikrų veiksmų, kurie yra būtini siekiant apsaugot teisines vertybes nuo kilusio pavojaus, neatlikimas.Nesasnt pavojaus šiems teisiniams gėriams pareigos neatlikimas negali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.Taigi nusikalstamas neveikimas yra siejamas su tam tikra pareiga veikti, kuri atsiranda iš tam tikrų reikalavimų (įtvirtinta įstatyme, kitame teisės akte, sutartyje, įsipareigojime, kyla dėl ankstesnių kaltininko veiksmų), kurie yra tiksliai apibrėžti.Todėl iš asmens negalima reikalauti atlikti daugiau veiksmų nei jis privalėjovadovaujantis baudžiamuoju kodeksu.
Savaime suprantama, kad tam tikrais atvejais vien pareigos nevykdymas nereiškia, kad asmuo bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi pareigos vykdymas turi būti susijęs su atitinkamomis asmens galimybėmis.Pavyzdžiui, turint tam tikrų fizinių ar psichinių trūkumų ar esant panaudotam fiziniam ar psichiniam smurtui.Tarkim paralyžiuotas ir nebylus asmuo negali pranešt apie nusikaltimą, todėl šiam asmeniui negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.Taip pat ir sargas negali atlikti tokių veiksmų, jei jis yra sumuštas iki sąmonės netekimo ar surištas.Kitaip yra su psichiniu smurtu, kadangi realiai išmatuot negalimumą atlikt įpareigotų veiksmų esant psichologiniam smurtui yra gana sunku.Baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika sieja šią problemą su būtinojo reikalingumo institutu baudžiamojoje teisėje.Baudžiamosios atsakomybės nesukelia neveikimas dėl psichinio smurto, jei grasinamo smurto galima žala yra žymiai didesnė nei ji atsirastų dėl prievartaujamo nusikalstamo neveikimo.
Pareiga veikti yra susijusi su pavojumi valstybės saugomiems teisiniams gėriams.Pavyzdžiui, pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, jo nuosavybei, garbei, orumui ir panašiai.Nesant tokio pavojaus pareigos neatlikimas negali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu.Tarkim serviso darbuotojas nepripylė tepalo į automobilį, nors žinojo, kad jo trūksta.Tačiau tai visai nesukelia pavojaus nei asmens sveikatai, nei gyvybei.Kitas reikalas, jei serviso darbuotojas žinodamas apie automobilio gedimą jo nepataisytų ir dėl to automobilio savininkas patektu į avariją ir joje žūtų.
Toks pavojus gali kilti dėl keleto priežasčių: a) kaltininkas siekdamas tam tikro rezultato pats sukuria tą pavojų; b) kaltininkas sukelia pavojų nesiekdamas konkretaus tikslo; c) pavojus atsiranda dėl atsitiktinių aplinkybių, tačiau kaltininkas yra įpareigotas neleisti gresiantiems padariniams atsirasti.
Taigi neveikimas, jei asmuo buvo įpareigotas veikti ir turimų įpareigojimų ribose, gali būti pagrindas baudžiamąjai atsakomybei.
Asmeniui nustatytų pareigų pagrindai ir jų turinys yra svarbūs nagrinėjant ar gali būt taikoma baudžiamoji atsakomybė neveikimą ar ne.Yra keletas universaliais laikomų pagrindų:
1) įstatymuose numatytos pareigos, kurių nevykdymas sukelia pavojų valstybės ginamiems teisiniams gėriams.Pavyzdžiui, įstatymai įpareigoja pilnamečius vyriškos lyties asmenis eiti tikrąją karinė tarnybą.
Valstybė priima daugybė įvairių įstatymų, kuriuose numatyti vienokie ar kitokie draudimai bei įpareigojimai.Tačiau tai nereiškia, kad už kiekvieną įstatyme numatytos pareigos nevykdymą yra taikoma baudžiamoji atsakomybė.Paprastai atsakomybės rūšis priklauso nuo to, kokie padariniai kilo ar galėjo kilti dėl neveikimo, tai yra, kokia žala buvo ar galėjo būti padaryta valstybės ginamiems teisiniams gėriams.Atsakomybė gali būti civilinė, administracinė ir baudžiamoji (taip pat drausminė, tarnybinė ir kitos).Baudžiamosios teisės ginamos vertybės dažnai sutampa su kitų teisės šakų ginamais gėriais.Tačiau baudžiamoji atsakomybė taikoma kaip ultima ratio, tai yra, kai kitų teisės šakų priemonėmis negalima užtikrinti teisinių gėrių apsaugos, tik tuomet gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.Taigi, kai įstatymų leidėjo nuomone, pareigos nevykdymas sukelia didelį pavojų, gali būti nustatyta baudžiamoji atsakomybė
2) kaltininko anksčiau padaryti neteisėti veiksmai buvo pagrindas žalai atsirasti arba buvo reali gresmė jai atsirasti.Savaime suprantama, turima omeny tik žala valstybės saugomoms teisinėms vertybėms, tai yra vertybėms, kurios yra numatytos įstatymuose.Tokie veiksmai gali būti numatyti ir kitų įstatymų, tai yra jie nebūtinai turi turėti nusikaltimo požymių.
Pareiga veikti gali atsirasti ir atliekant teisėtus veiksmus.Pavyzdžiui, užtvankos prižiūrėtojas neatlikęs tam tikrų veiksmų sukelia užtvankos avariją, dėl kurios yra sunaikinamas šalimais esantis kaimas.Taip pat pareiga veikti gali atsirasti ir asmenį priimant dirbti tam tikrą darbą ar atlikti tam tikras pareigas.
3) asmuo gali savanoriškai gali apsiimti pareigą apsaugot tam tikrus teisinius gėrius.Pavyzdžiui, savanoriškas dalyvavimas senukų prieglaudos slaugių programoje suteikia asmeniui tam tikrus įpareigojimus, kurių nesilaikant sukeliamas pavojus senukų sveikatai ar net gyvybei.Taigi, jei asmuo nevykdys savanoriškai prisiimtų įpareigojimų, tai, atsiradus esminės žalos senukų sveikatai ar gyvybei, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
4) asmuo naudodamas ar turėdamas padidinto pavojaus šaltinių sukelia sau pareigą saugot atitnkamus valstybės ginamus teisinius gėrius.Pavyzdžiui, pavojingo gyvūno laikymas įpareigoja asmenį atitinkamai jį prižiūrėti, kad nekiltų pavojaus tam tikroms vertybėms, kaip kad aplinkinių žmonių sveikatai ir gyvybei.Todėl, jei tarkim šuo užpuola praeivį ir sukelia sunkų kūno sužalojimą, tai šuns šeimininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už neatsargų kūno sužalojimą.
Taigi ar bus taikoma baudžiamoji atsakomybė, ar ne priklauso ir nuo to, ar yra pavojus ar jo grėsmė baudžiamųjų įstaymų saugomiems gėriams, ir nuo to, kokios yra konkrečios asmens pareigos ir jų įvykdymo galimybės.
Antra vertus, ne kiekvienos pareigos prisiėmimas lemia baudžiamosios atsakomybės atsiradimą neveikimo atveju.Pavyzdžiui moralinių paskatų veikiamas asmuo turėtų padėti badaujančiam žmogui, tačiau pastarojo mirtis dėl bado neužtrauks baudžiamosios atsakomybės.Taip pat ir esant dviem ar daugiau pareigų vienu metu, susijusių su skirtingais subjektais, realiai galima įvykdyti tik vieną pareigą.Todėl neveikmą tokiu atveju teismų praktika linkusi traktuoti kaip nenusikalstamą.Tokiu atveju laikoma, kad asmuo turėjo atlikti tą pareigą, kurią įvykdžius būtų apsaugoti vertingesni teisiniai gėriai, o esant lygiavertėms vertybėms- bet kurią iš jų.Pavyzdžiui kilus klausimui, ką gaisro metu gelbėti pirmiausiai- žmogaus gyvybę ar turtą, turėtų būti pasirenkamas žmogus, o kalbant apie lygiavertį turtą, nesvarbu kurį.
Viena svarbiausių teisinių problemų kalbant apie neveikimą yra tai, kad čia sunku išskirti priežastinų ryšį, būdingą aktyviais veiksmais padaromam nusikaltimui.Dar T.Hobsas teigė, kad, kur nėra veiksmo, negali būti ir priežasties.Pavyzdžiui asmuo nukrito nuo namo stogo, o pro šalį ėjęs asmuo nesueikė nukritusiajam pagalbos ir pastarasis mirė.Tačiau jo mirties priežastis yra ne tai, kad jam nebuvo suteikta pagalba, o jo nukritimas nuo stogo.
Įvairūs rusų teisininkai skirtingai aiškina priežastinio ryšio buvimą neveikimu padaromo nusikaltimo sudėtyje.Profesorius M.Šorgorodskis teigia, kad priežastinio ryšio esant neveikimui nėra.Kyla klausimas, ar asmuo atsako už neveikimą ir kada atsako.Tačiau priežastinio ryšio tarp neveikimo ir rezultato klausimas nekeliamas.Esant netikrojo neveikimo nusikaltimui šis nusikaltimas gali būti vertinamas kaip delictum sui generis ir asmuo gali būti baudžiamas, tik jei tai specialiai numatyta įstatyme.Be to, tikrojo neveikimo nusikaltimo atveju priežastinio ryšio klausimo išvis nėra.Pasak M.Šorgorodskio, baudžiamoji teisė turi pagrįsti baudžiamąją atsakomybę, tuo tarpu priežastinio ryšio klausimas čia nekeliamas.Baudžiamąją atsakomybę pagrindžia faktas, kad asmuo, turėjo pareigą atlikt tam tikrus veiksmus, nors priežastinio ryšio tarp neveikimo ir pasekmių nėra.Pavyzdžiui, asmuo, prisiimdamas pareigą prižiūrėti vaikus, norėjęs neigiamų pasekmių vaikams ir sąmoningai neveikęs, kad tų pasekmių neatsirastų, yra atsakingas už rezultatą, nes privalėjo veikti, nors priežastino ryšio ir nėra.M.Šorgorodskiui pritaria ir N.Sergijevskis.
Tačiau kiti rusų autoriai su kolegomis nesutinka ir bando įrodyti priežastinio ryšio tarp neveikimo ir pasekmių buvimą.Pasak profesoriaus N.Tagancevo, atsakomybės už neveikimą pagrindu turi būti kilęs pavojus ar žalos padarymas saugomoms vertybėms.Pavyzdžiui, jei gelbėtojas vietoj to, kad prižiūrėtų besimaudančius vaikus baseine, nuėjo snūstelti ir vienas vaikų nuskendo, tai būtų jo neveikimo ir vaiko mirties priežastinis ryšys.
N.Tagancevui antrino ir kitas rusų profesoriuas S.Poznyševas.
Vokiečių profesorius H.Velcelis teigia galint būti neveikimo ir įstatymo apršytų padarinių priežastinį ryšį, kadangi faktinių padarinių ir neveikimo priežastinį ryšį nustatyti sunku.Štai kad ir, pavyzdžiui, asmuo sunkiai sužeistam žmogui tikslingai nesuteikia pirmosios pagalbos ir šis miršta.Tačiau galimas ir atvejis, kai asmuo nesuteikia pirmosios pagalbos, bet nukentėjusysis vistiek išgyvena arba atvirkščiai- ir suteikus pagalbą nelaimėlis miršta.Taigi faktinius padarinius lemia iš esmės lemia dar ir kitos aplinkybės, tačiau yra pagrindas spręsti dėl asmens, nesuteikusio pagalbos, baudžiamosios atsakomybės.
Tačiau siejant neveikimą su įstatyme numatytais padariniais šios problemos nebelieka, kadangi iš esmės yra kreipiamas dėmesys į įstatyme numatytus padarinius, neatsižvelgiant į tai, kokios aplinkybės galėjo lemti faktinius padarinius.Tokiu atveju baudžiamasis įstatymas įpareigoja asmenį veikti vienu ar kitu būdu, tuo pačiu numatydamas galimas tokio neveikimo pasekmes.Taigi faktinės priežastys tėra tik tarpininkės tarp neveikimo ir rezultato ir tai sudaro baudžiamosios atsakomybės pagrindą.
Daug didesnė problema iškyla nagrinėjant priežastinio ryšio klausimą esant grynojo neveikimo atvejams, kadangi baudžiamieji įstatymai numato tik patį galimą neveikmą ir nemini konkrečių padarinių.Kai kurie autoriai mano, kad, jei įstatyme nėra numatyta konkrečių padarinių, tai nėra tikslinga kelti priežastinio ryšio klausimą.
Vis dėlto kiekvienas nusikaltimas, koks jis bebūtų, pažeidžia tam tikrą teisinę vertybę.Tačiau ne visada ši vertybė gali turėti materialią išraišką.Tokiu būdu visiškai nėra svarbu faktiniai padariniai.Čia svarbiausia tai, kad yra galima pavojaus gresmė valstybės saugomoms vertybėms, o tai jau gali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei.Pavyzdžiui, vengimu atlikti tikrąją krašto apsaugos ar jai alternatyvią darbo tarnybą yra pažeidžiami tam tikri valstybės interesai.Ir nors jie nėra išreikšti materialia forma, asmuo, vengiantis šios tarnybos, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Subjektyvieji neveikimu padaromų nusikaltimų požymiai

Remiantis neveikimu padaromų nusikaltimų sudėčių analize galima teigti, kad daugiausiai įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę numato už neveikimą, pasireiškiantį tiesiogine ar netiesiogine tyčine kalte.
Vienas esminių baudžaimosios teisės principų yra atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką.Baudžiamojo kodekso ? straipsnio ? dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus astsako ir yra baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris yra kaltas nusikaltimo padarymu, tai yra tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką.Taigi akivaizdu, kad šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje objektyvus pakalitnimas yra neįmanomas.Tai reiškia, kad negalima asmens patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jei nėra jo kaltės dėl veikos arba kai kaltės turinys yra kitoks nei kaltininkas suprato ar privalėjo suprasti.
Baudžiamojon atsakomybėn asmuo gali būti traukiams tik tada, jei jis veiką padarė turėdamas veikos pasirinkimo laisvę ir visiškai suvokė tos veikos esmę bei veikė valingai.Taigi kaltės turinį, kaip asmens psichinį santykį su padaryta veika, rodo asmens suvokimas ir valia.
Neveikimo ir veikimo kaltės apibūdinimas yra tapatus, tačiau jų kaltės turinys gana sklirtingas.
Tyčinę kaltę apibūdina valinis ir intelektinis aspektai.Tai reiškia, kad kaltininkas suvokė daromos veikos pavojingumą, galimus pavojingus tos veikos padarinius ir norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti.
Neveikimu padaromų nusikaltimų suvokimas prasideda nuo pareigos veikti suvokimo momento.Kadangi pareigos atsiradimo pagrindai yra skirtingi, tai skiriasi ir šių pareigų bei asmens santykis.Svarbiausia yra tai, kad būtų aišku, kad šios pareigos nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.Pavyzdžiui, asmuo mato stipriai sumuštą žmogų, tačiau atsisako jam padėti, motyvuodamas tai tuo, kad jam nesmagu ir nejauku.Tokiu būdu realaus pavojaus asmeniui nėra, nepaisant atsiradusių padarinių, tačiau jis turi pareigą padėti nukentėjusiajam.Tai yra pagrindas kelti baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Taigi neveikimu padaromų nusikaltimų atveju intelektinis tyčios elementas pasireiškia būtinomis asmeniui pareigomis, kurias šis suvokia, gali ir privalo vykdyti, bet taip nesielgia.Jei nėra būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo atvejų ar kitū baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, tai reiškia, kad asmuo tikrai galėjo įvykdyti įstatymo numatytą pareigą.
Netikrojo neveikimo nusikaltimo atveju asmuo taip pat privalo suprasti, kad gali atsirasti neigiamų padarinių.Čia svarbu suprasti kad jiems galima užkirsti kelią veikiant.Todėl, jei veikdamas asmuo negali objektyviai sutrukdyti galimų neigiamų pasekmių atsiradimui, tai jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tai yra jis neturi atsakyti už tų padarinių atsiradimą.
Kitas savrbus momentas yra tyčios valinis elementas.Jis išreiškia tai, kad asmuo ne tik kad žinojo, kad dėl neveikimo atsiras neigiamų padarinių, bei suvokė neveikimo pavojingumą, bet dar ir jų siekė arba sąmoningai leido jiems atsirasti.
Asmeniui atliekant netikrojo neveikimo nusikaltimą nėra priežastinio ryšio tarp neveikimo ir rezultato, tačiau asmuo suvokia, kad iš esmės savo neveikimu pažeis baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir to siekia.Pavyzdžiui, anūkas norėdamas palikimo specialiai nemaitina neįgalios močiutės ir ši miršta.Akivaizdu, kad tokiu atveju anūkas suvokė galimas pasekmes ir jų norėjo.
Vadinasi tiesiogine tyčia padaromo nusikaltimo kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais ar dėl kitų aplinkybių kyla grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, o jis privalo ir gali joms užkisti kelią, bet to nedaro,tai yra neveikia, nes tų padarinių nori.
Esant tikrojo neveikimo nusikaltimui baudžiamasis įstatymas nesieja atsakomybės su padarinių atsiradimu.Padariniai yra už numatytos nusikaltimo sudėties ribų.Taip yra, kaip jau minėta, dėl to , kad kai kurių nusikaltimų padariniai negali būti išreikšti materialia forma.Esant tokiam neveikimui svarbiausia, kad asmuo valingai nenori atlikti tam tikro įstatyme numatyto įpareigojimo.Pavyzdžiui, už mobilizacinio šaukimo vengimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.Taigi kaltininko valia orientuojama ne į padarinių atsiradimą, o į norą išvengti pareigos atlikimo.
Netiesioginės tyčios forma galimi įvykdyti tik netikrojo neveikimo nusikaltimai.Taip yra todėl, kad esant netiesioginei tyčiai atsakomybė galima tik tada, kai kaltininkas numatė, kad gali atsirasti neigiamų padarinių ir, nors ir nenorėjo pasekmių, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti.Taigi kaltė šiuo atveju galima tik tada, kai įstatymas numato konkrečių padarinių atsiradimą.Tuo tarpu formalių arba tikrojo neveikimo nusikaltimų atveju padarinių atsiradimas nėra būtinas nusikaltimo sudėties požymis.Taigi esant netiesioginei tyčiai šie nusikaltimai negalimi, nes asmuo tarkim nenorėjo išvengt karo tarnybos, o padarinių materialiai išreikštų nėra.Vadinasi, nėra ir kaltės.
Esant neišvengiamiems padariniams, nors kaltininkas jų ir nenorėjo, nusikaltimas suprantamas, kaip atliktas tiesiogine tyčia, nes tai, kas neišvengiama jau nuo kaltininko nepriklauso.
Dažnai sunku nustatyti netiesioginės tyčios buvimą tam tikrame nusikaltime.Taip yra todėl, kad visų pirma turi būti numatyta kaltininko pareiga veikti ir jo galėjimas veikiant užkirsti kelią galimiems padariniams atsirasti.Be to, tiesioginei tyčiai būdinga, kad kaltininkas padarinius, atsiradusius dėl jo neveikimo, suvokia tik kaip galimus.Taigi čia labai svarbus psichologinis ir fizinis kaltininko galimybių momentas.Pažymėtina, kad netiesioginė tyčia negalima, jeigu kaltininkas padarinių atsiradimo galimybę suvokia apskritai arba ji galima tik analogiškomis aplinkybėmis, taip pat, jei padarinių galimybę jis suvokia labai nekonkretizuotai.Taip yra todėl, kad kaltininkas turi laikyti galimų padarinių atsiradimą realiu.Kitu atveju tai jau būtų ne tyčia, o neatsargumas.
Netiesioginės tyčios valinis aspektas pasireiškia tuo, kad asmuo nors ir nenori galimų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti.Nenoras psichinės veiklos atžvilgiu pasireiškia aktyviu priešinimusi galimiems rezultatams.Tačiau netiesioginės tyčios atveju nenoras laikomas toks asmens valinis aspektas, kai jis aktyviais veiksmais gali neleisti padariniams atsirasti, tačiau nenori tų veiksmų atlikti.Taip susidaro visos nusikalstamo rezultato prielaidos.Pavyzdžiui, pilotas nepaaiškinės visų lėktuvo valdymo subtilybių leidžia mokiniui skristi, nes atėjo praktinių užsiėmimų laikotarpis ir jis nenori užtęsti kursų.Mokinys užsimuša.Kaltininkas suvokė, kad realiai galimi neigiami padariniai, tačiau leidžia jiems kilti.
Nenoras veiti turi daug bendro su abejingumu taip pat esant netiesioginei tyčiai.Esminis skirtumas yra tik emocinis.Tai reiškia, kad asmuo nepergyveno, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti neigiamų padarinių.Kitaip tariant, kaltininkas nepagalvojo apie tai, kad gali atsirast nepageidautinų pasekmių, nors jų atsiradimas neveikiant buvo visai realus.
Neastargaus neveikimo atveju asmuo supranta, kad gali atsirasti tam tikri padariniai dėl jo neveikimo, tačiau jis tikisi lengvabūdiškai jų išvengti.Be to, laikoma, kad jei asmuo, nors ir nenumatė tų padarinių, bet turėjo ir galėjo juos numatyti, tai yra padarytas nusikaltimas dėl neatsargumo.
Neatsargaus neveikimo atvejo specifika pasireiškia tuo, kad baudžiamoji atsakomybė yra siejama su padarinių atsiradimu.Tik labai retai, kai nėra padarinių asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ( pavyzdžiui, dėl neatsargaus valsybės paslapties atskleidimo, nesiėmus atitinkamų dokumentų apsaugos ).Kartais yra baudžiama vien už sunkių padarinių atsiradimo grėsmės sukūrimą.Tačiau paprastai asmuo atsako tik už neatsargius veiksmus, kuriais sukėlė konkrečias pasekmes.Pastaruoju metu siūloma bausti tik už tyčinius nusikaltimus, tuo tarpu už nusikaltimus dėl neatsargumo- tik esant tai numatyta straipsnio dispozicijoje.
Aptariant nusikalstąmą pasitikėjimą neveikimo atveju taip pat esminis yra padarinių atsiradimas ( intelektinis momentas ).Apie pareigos veikti suvokimą įstatymas nešneka, nes jei pareiga būtų suvokta ir vykdyta, nebūtų ir padarinių.Tačiau, nors pareiga ir suvokta, bet neįvykdyta, asmuo tikisi išvengti padarinių.Taigi čia daug panašumų su netiesiogine tyčia padarytu neveikimu, tačiau skiriasi tuo, kad padarinių atsiradimo galimybė asmens sąmonėje nėra suvokima konkrečiai- ji abstrakti.Taigi kaltininkas suvokdamas, kad kažkokie padariniai gali atsirasti, bet tikisi, kad jam neveikiant jų bus vistiek išvengta.Vadinasi, asmuo neteisingai vertina priežastinio ryšio seką.
Nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininkas suvokia savo pareigą veikti, taip pat padarinių atsiradimo pavojų, tačiau jis nėra jiems abejingas, tai yra jis tikisi tų padarinių išvengti.Tas jo pasitikėjimas yra pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis, kaip, pavyzdžiui, kaltininko patirtis, įrankių kokybė, kitų asmenų veiksmai ir panašiai.
Tačiau, jei asmuo nesuvokė savo pareigos veikti, nors ir turėjo bei galėjo ją suvokti, tai pagrindo baudžiamajai atsakomybei nėra.Tai siejama su tuo, kad asmuo numato padarinius ir tikisi jų išvengti.
Nusikalstamo nerūpestingumo atveju situacija dar sudėtingesnė.Esmė ta, kad asmuo išvis nenumatė savo neveikimo padarinių, tai yra, nei abstrakčiai, nei konkrečiai, nei kaip neišvengiamų, nors galėjo ir turėjo juos numatyti.Tačiau psichinis santykis su padariniais egzistuoja, nes asmuo elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir paprasčiausiai tų galimų pavojingų pasekmių nesuvokė, nors realiai galėjo tai padaryti.
Labai svarbu yra padarinių atsiradimo šaltinis.Sunku suvokti padarinius tiesiogiai nesiejant jų priežastiniu ryšiu su neveikimu. Todėl asmuo, kuris nesuvokė ir negalėjo suvokti savo pareigos veikti, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikaltimo padaryto dėl neapdairumo ar nerūpestingumo.
Tačiau kitu atveju, tai yra, kai asmuo privalėjo ir galėjo suvokti pavojingus padarinius būdamas pakankamai rūpestingas ir apdairus, tačiau jis jų nesuvokė, tai daroma prielaida, kad jam turėjo būti pakankamai aišku, ką jis privalėtų daryti, kad tokių padarinių neatsirastų.Vadinasi, atsiranda pareigos veikti suvokimas.Juk baudžiamoji atsakomybė atsiranda ne už nerūpestingą nežinojimą, o už tai, kad asmuo nepasirūpindamas sužinoti asmuo nesiėmė priemonių tam, kad užkirstų kelią pavojingiems padariniams atsirasti.Pavyzdžiui, sargas matydamas, kad yra palikti atidaryti vartai ir jų neuždaręs nenumatė, kad gali užsukti vagys, tačiau kad tokiu atveju yra pavojus tokiems padariniams atsirasti jis privlėjo ir galėjo suvokti.Tokiu atveju, savaime suprantama, jis turėjo suvokti ir kokių veiksmų reikia imtis, kad tie padariniai neatsirastų, tai yra uždaryti vartus.
Čia iškyla objektyvus ir subjektyvus kriterijai.Objektyvus kriterijus pasireiškia tuo, kad asmuo, apdairiai ir rūpestingai elgiantis, privalėjo suvokti galimų padarinių atsiradimą.Tokią pareigą lemti gali įstatymas, pareiginės instrukcijos, profesijos ypatumai ir funkcijos ir kitos bendro gyveniomo taisyklės.Vadinasi, asmens neturinčio tokios pareigos negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn.Antra vertus, vien padarinių atsiradimo galimybės suvokimas nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei dėl nerūpestingumo.Turi būti įvertintas ir subjektyvus kriterijus, tai yra, ar asmuo pagal savo galimybes galėjo užkirsti kelią tiems padariniams.Būtina įvertinti individualias asmens savybes ir tų savybių įgyvendinimo galimybę konkrečiomis aplinkybėmis.Pavyzdžiui, ar asmuo suvoks galimų padarinių atsiradimą priklauso nuo asmens gebėjimo greitai reaguoti, profesijos, amžiaus, patirties ir kitų dalykų.
Esant padarinių be asmens kaltės yra kazusas, už kurį nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, nes ji negalima.

Rengimasis ir pasikėsinimas neveikimu padaromų nusikaltimų atveju

Pagal baudžiamąjį kodeksą rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ar įrankių suieškojimas ar pritaikymas arba kitoks tyčinis sąlygų nusikaltimui padaryti sudarymas.Taigi baudžiamasis įstatymas rengimąsi kaip nutrūkusio nusikaltimo stadiją sieja su aktyviais veiksmais, kadangi mini priemonių suieškojimą ar pritaikymą, tačiau neužsimina apie neveikimą.Todėl kyla klausimas ar gali rengimasis pasireikšti neveikimu ar veikimu, siekiant įgyvendinti nusikalstamą veiką neveikimu.
Dauguma kontinentinės Europos šalių baudžiamoji teisė nežino rengimosi nusikaltimui instituto apskritai.Tokia įstatymų leidėjo nuostata motyvuojama tuo, kad visų pirma rengimosi veiksmus gana dažnai sunku atskirt nuo paprasčiausių buitinių veiksmų.Be to, sunku rengimosi stadiją užfiksuoti dar ir dėl to, kad pats rengimosi etapas turi būti atskiras arba tęstis pakankamai ilgai, kad būtų galima kalbėti apie nutrūkusį neveikimą rengiantis nusikaltimui.Rengimosi institutas daug kur neegzistuoja dar ir dėl to, kad atsakomybę už rengimąsi nusikaltimui galima realizuoti tik rengiant sunkų nusikaltimą, ir dėl to, kad dažnai kaip rengimasis nusikaltimui fiksuojami tokie veiksmai, kurie patys užtraukia baudžiamąją atsakomybę.Pavyzdžiui, ginklo, sprogstamųjų medžiagų laikymas be leidimo ir panašiai.
Galima tokia situacija, kai nusikaltimui, kuris pasireiškia neveikimu, rengiamasi aktyviais veiksmais.Pavyzdžiui, baudžiamojo kodekso 79 straipsnis numato, kad tikrosios krašto apsaugos arba jai alternatyvios tarnybos vengimas gali pasireikšt savęs žalojimusi, stimuliuojant ligą, klastojant dokumentus ar kitais apgaulės būdais.Šiuos veiksmus daromus iš anksto, siekiant išvengt tarnybos ateityje galima apibūdinti, kaip rengimąsi padaryti nusikaltimą neveikimu.
Pažymėtina, kad šie tarnybos vengimo būdai yra numatyti nusikaltimo sudėtyje kaip kvalifikuojantys požymiai.Todėl kyla klausimas ar šie požymiai negalėtų būti priskirti prie objektyvių tarnybos vengimo nusikaltimo požymių ir būti vertinami kaip pasikėsinimas arba baigtas nusikaltimas.
Tačiau paanalizavus 79 straipsnį akivaizdu, kad šio nusikaltimo esmė yra tarnybos vengimas, o straipsnyje numatytų būdų išvengti tarnybai panaudojimas gali būti vertinamas tik kaip rengimasis.Taip yra todėl, kad šių būdų pritaikymas dar nereiškia tiesioginio tarnybos vengimo.Tik išvengus tarnybos ir tam paaiškėjus jie įgyja reikšmę ir priskiriami prie kvalifikuojančių požymių, nes tik tuomet nusikaltimas, tai yr tarnybos laikinas ar ilgalaikis išvengimas, laikomas pabaigtu.Kitas reikalas, jei nepavyksta minėtais būdais išvengti įpareigojimo.Tuomet šie veiksmai įgyja pasikėsinimo padaryti nusikaltimą pobūdį.
Tačiau yra neveikimo nusikaltimų, kuriuose rengimosi stadija išvis negalima dėl jų ypatumų.Dažniausiai taip yra, kai asmeniui pareiga veikti atsiranda staiga, tai yra, kai nėra laiko atlikti rengimąsi neveikti.Pavyzdžiui, padarius avariją rengtis nesuteikti pagalbos nukentėjusiajam, ko gero, yra neįmanoma.Rengimosi stadijos neturi ir nusikaltimai padaryti dėl neatsargumo ar esant netiesioginei tyčiai .
Remiantis baudžiamojo kodekso 73 straipsniu galima daryti prielaidą, kad nusikaltimui padaromam neveikimu galima ruoštis ir neveikiant.Straipsnyje numatyta, kad asmuo, tyčia norėdamas atskleisti valstybės paslaptį, sąmoningai gali nesaugoti informacijos.Taigi asmens kaltė tokiu atveju yra tiesioginė tyčia.Pavyzdžiui, asmuo kavinėje gali palikti svarbius dokumentus ant stalo, o pats nueiti į tualetą.Tokia situacija gali pasinaudoti su kaltininku susitarę asmenys.
Savaime suprantama, kad neveikiant gali būti rengiamasi ir nusikaltimui, kuris padaromas aktyviais veiksmais.
Visai kitaip šie aspektai atsiskleidžia vertinant pasikėsinimą.Pasikėsinimas kitaip nei rengimasis negali būti baigtiniu nusikaltimu, nes jis yra nusikalstamos veikos įgyvendinimo pradžia.Kaltininkas norėdamas pabaigti nusikaltimą turi tęsti pradėtus veiksmus.

Leave a Comment