Asmens neturtinės vertybės, susijusios su turtinėmis, kaip civilinės teisės objektai

TURINYS

ĮVADAS 3
1. LIETUVOS CIVILINĖS TEISĖS REGLAMENTUOJAMŲ SANTYKIŲ RŪŠYS 4
2. ASMENINIAI NETURTINIAI SANTYKIAI 6
2.1. ASMENINIŲ NETURTINIŲ SANTYKIŲ SAMPRATA 6
2.2. ASMENINIŲ NETURTINIŲ SANTYKIŲ RŪŠYS 7
3. AUTORINĖS TEISĖS 9
3.1. AUTORINIŲ TEISIŲ KONCEPCIJOS 9
3.2. AUTORINIŲ TEISIŲ GALIOJIMO TRUKMĖ 10
3.3. AUTORINIŲ TEISIŲ PRIPAŽINIMAS TARP ŠALIŲ 10
3.4. AUTORINIŲ TEISIŲ PADĖTIS LITUVOJE 11
3.5. AUTORINĖS TEISĖS KAIP PREKYBOS LICENCIJOMS PAGRINDAS 14
3.6. GERESNĖ AUTORIAUS TEISIŲ APSAUGA, KAD KŪRYBINGUMAS IR ATEITYJE NEŠTŲ PELNĄ 14
3.6.1. Kūrybingumas negali būti nuostolingas 15
3.6.2. Vaizduojamasis menas negali būti vargdienių amatas 16
3.6.3. WIPO 17
4. JURIDINIO ASMENS PAVADINIMAS 18
4.1. JURIDINIO ASMENS PAVADINIMO SUDARYMAS 18
4.2. JURIDINIO ASMENS PAVADINIMO REGISTRAVIMAS IR APSAUGA 19
5. PREKĖS ŽENKLAS 22
5.1. KAS YRA PREKIŲ ŽENKLAS? 22
5.2. PREKĖS ŽENKLO REGISTRAVIMAS 22
5.2. PREKĖS ŽENKLO APSAUGA 24
IŠVADOS 26
LITERATŪRA 27ĮVADAS
Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viiešpatauti arba sugyventi, yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių.
Civilinė teisė yra labiausiai paplitusi teisės šaka. Civilinė teisė su kitomis teisės šakomis sudaro bendrąją teisės sistemą. Tai viena pagrindinių teisės šakų, kuri yra skirstoma į savarankiškus civilinės teisės institutus. Su šios teisės reguliuojamais santykiais mes susiduriame kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo to, kokia veikla užsiimame, kokį darbą dirbame. Todėl kiekvienas asmuo turėtų būti susipažinęs su civilinės teisės normomis, jos reguliuojamais teisiniais santykiais bei atskirais institutais.
Pagrindinis civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius. ( 1)
Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių savybes jie sk

kirstomi į įvairias rūšis. Vienas iš tokių skirstymo pagrindų yra civilinės teisės regalmentuojami visuomeniniai santykiai. CK normos reglamentuoja teisinės lygybės pagrindu susiklosčiusiu turtinius ir asmeninius neturtinius santykius.

Teisiniai santykiai, atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens ar asmenų kolektyvo, yra neturtiniai teisiniai santykiai. Atitinkamai neturtinės yra ir tų teisinių santykių dalyvių subjektinės teisės bei pareigos, nes jos susijusios su neturtinėmis gėrybėmis.

Asmeninės neturtinės teisės yra teisės, kurios neatskiriamai susijusios su jų turėtoju. Tai yra teisė į vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Asmeninės neturtinės vertybės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis. Viienų teisių savininkai gali būti tik fiziniai asmenys (teisė į gyvybę, sveikatą ir kt.), kitų – juridiniai asmenys (teisė į firmos, prekės ženklą ir kt.). (4.)

Šiame referate plačiau nagrinėsiu asmenines neturtines vertybes ir teises, susijusias su turtinėmis, kaip civilinių teisių objektai.1. LIETUVOS CIVILINĖS TEISĖS REGLAMENTUOJAMŲ SANTYKIŲ RŪŠYS
Civilinės teisės reglamentavimo objektą, kaip tam tikrą visuomeninių santykių sritį ir šiai sričiai priskiriamų santykių rūšis, apibūdina civilinio kodekso 1.1. straipsnio pirma dalis:

„Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius sa
antykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“.

Remiantis šiuo straipsniu galima teigti, kad civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeniniai santykiai:
• Turtiniai santykiai;
• Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais santykiais;
• Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais santykiais.
Analizuojant 1.1. straipsnį galima susidaryti nuomonę, kad ketvirtoji visuomeninių santykių rūšis kaip savarankiškas civilinio teisinio reglamentavimo objektas yra šeimos santykiai. Socialistinio lakotarpio civilinės teisės dokrina ir teisėkūra, taip pat ir Lietuvos, šeimos santykius lakė atskiru teisinio reglamentavimo objektu, o šeimos teisę savarankiška teisės šaka, nes turtiniai santykiai šeimoje buvo laikomi išvestiniais iš asmeninių sutuoktinių santykių. Todėl jie nebuvo laikomi civilinės teisės reglamentavimo dalyku. Tačiau rinkos ekonomikos šalyse sutuoktinių ir kitų įeimos narių santykiams buvo teikiama daugiau reikšmės. Sužadėtuvių ir vedybų sutartys, separacijos institutas, sutartys dės sutuoktinio atskiro turto tvarkymo ir kt. aiškiai parodė turtinių santykių šeimoje reikšmę, jų savarankiškumą ir poreikį reglamentuoti juos civilinės teisės priemonėmis. Naujasis CK tiek asmeninių, tiek ir turtinių šeimos santykių reglamentavimą įtraukė į CK reglamentavimo objektą, todėl civilinės teisės reglamentuojamų santykių klasifikacijoje, mūsų nuomone, jie nėra savarankiška santykių grupė, o įsilieja į anksčiau nurodytų trijų elementų klasifikaciją. Tačiau negalima neatsižvelgti į šeimos santykių specifiką, todėl šeimos santylių reglamentavimui skirta atskira CK Trečioji knyga, kurios normos še
eimos santykių srityje yra specialiosios (lex spacialis), palyginti su kitų CK knygų normomis. ( 1)
1. Turtiniai santykiai. Turtiniais laikomi tokie santykiai, kurių dalykas yra turtas plačiuoju požiūriu (daiktai, turtinės teisės ir pareigos, pinigai, vertybiniai popieriai, žemė ir t.t.). Turtiniai santykiai visada turi piniginę išraišką.

2. Su turtiniais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai. Tai tokie santykiai, kurių dalykas yra intelektualinės veiklos rezultatas (meno kūriniai, išradimai, patentai ir pan.). pvz. parašius knygą, atsiranda autoriaus teisė į kūrinį – neturtinė teisė. Ir turtinė teisė- teisė į autorinį atlyginimą.
3. Asmeninius neturtiniai santykiai (nesusiję su turtiniais). Tai civiliniai santykiai, kurių dalykas yra asmeninės neturtinės vertybės, pvz. garbė, orumas, teisė į vardą, privatų gyvenimą, kūno neliečiamumą. Neturi piniginės išraiškos. (2.)
Civilinė teisė nereguliuoja turtinių santykių, susijusių su mokesčių, rinkliavų ar įmokų valstybei surinkimu, muitų santykių, santykių susijusių su valstybės ar savivaldybės biudžeto surinkimu ar paskirstymu, santykių susijusių su privalomu socialiniu draudimu.2. ASMENINIAI NETURTINIAI SANTYKIAI
2.1. Asmeninių neturtinių santykių samprata

Asmeniniai neturtiniai santykiai nuo turtinių skiriasi savo objektu. Turtinių santykių objektas yra daiktai ir kitas turtas, kuris nėra neatskiriamai susietas su jo savininku. Tai reiškia, kad šio turto savininkas gali savo nuožiūra šiuos objektus kaip savo turtą perduoti kitiems asmenims. Perduodama įvairias būdais: parduodama, dovanojama, išnuomojama, investuojama, suteikiama panaudai ir kitaip. Šie būdai vadinami turto perdavimo teisiniu pagrindu. Visiškai kitokios yr

ra asmeninių neturtinių santykių objekto savybės. Asmeninių neturtinių santykių objektas yra ne turtas, o tam tikra asmens nuo jo neatskiriama įgimta arba įgyta savybė. Šio objekto ypatumas yra tai, kad jis neatskiriamas nuo jo turėtojo, nes jis yra jo substancija. Jis neturi ekonominės vertės, t.y. jo negalima įvertinti pinigais, todėl asmeninių neturtinių santykių objektas paprastai negali būti perleistas nei kitų asmenų nuosavybėn, nei perduotas kitiems asmenims naudotis pagal nuomos, panaudos sutartis arba kitaip.
Kiekviena asmens savybė yra jam pačiam reikšminga. Tačiau civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius santykius, kurie yra reikšmingi ne tik pačiam asmeniu, bet ir visuomenei. Teisė paprastai neturi kištis į tuos asmeninius neturtinius santykius. Todėl asmeninių neturtinių santykių reglamentavimas yra išimtinis civilinės teisės reglamentavimo objektas, t.y. civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius neturtinius santykius, kuriuos nnumato CK arba kitas įstatymas. Vadinasi, jei įstatymai nenustato, kad vieni ar kiti asmeniniai neturtiniai santykiai yra reglamentuojami civilinės teisės normomis, tai jie ir nepatenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį. Jeigu palyginsime asmeninių neturtinių santykių ir turtinių santykių priskyrimo prie civilinės reglamentavomo srities būdus, tai pastebėsime esminį skirtumą – civilinė teisė reglamentuoja visus turtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė, o asmeninius neturtinius ne visus, o tik tuos, kuriuos nurodo CK arba kiti civiliniai įstatymai.

2.2. Asmeninių neturtinių santykių rūšys

Civilinės teisės reglamentuojami asmeniniai neturtiniai santykiai skirstomi į dvi rūšis:
• Asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais;
• Asmeninius neturtinius, nesusijusius su turtiniais.
Pirmajai rūšiai priskiriamų santykių objektas yra tokia asmeninė vertybė, kurios naudojimas gali sukurti turtinius santykius. Tokios vertybės yra autorystė, juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas. ( 1) Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo bei naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais.
Pvz., asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises:
1) autorystės teisę;
2) teisę į autorinį vardą;
3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą;
4) teisę į kūrinio neliečiamybę;
5) teisę versti kūrinį į kitas kalbas.
6) turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).
Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskiras nuo kūrėjo asmenybės. (2.)

Pavyzdžiui, literatūros kūrinio autorius pagal sutartį galik kitam asmeniui suteikti teisę išleisti ir platinti kūrinį. Sudarius tokią sutartį tarp autoriaus ir kitų asmenų užsimezga ne tik asmeninio pobūdžio, bet ir turtiniai santykiai. Civilinė teisė privalo visus tokius santykius reglamentuoti, kad užtikrintų ne tik asmeninių neturtinių vertybių apsaugą, bet ir tų vertybių. turėtojo turtinių interesų gynimą nuo pažeidimų. Todėl CK 1.1 straipsnis nustato taisyklę, kad civilinė teisė reglamentuoja „[.] asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius [.]“. tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad įstatymų leidėjas ir turtinius santykius, ir asmeninius neturtinius santykius, susijusius su turtiniais, kaip civilinės teisės reglamentavimo objektą traktuoja vienodai. Iš to darome išvadą, kad asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, kaip ir kiti turtiniai santykiai, patenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį.
Visiškai kitaip nei civilinės teisės reglamentavimo objektas apibrėžiama antroji asmeninių neturtinių santykių rūšis – asmeniniai santykiai nesusiję su turtiniais. (1) Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių slaptumas ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių vertybių, reguliuoja civilinės teisės normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucinės normos, kurių civilinė teisė nekonkretizuoja. Civilinės teisės normos gina garbę ir orumą, garantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt. Naujuosiuose civiliniuose įstatymuose reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą. (2.)

Anksčiau nurodytame CK 1.1. straipsnyje formuluojama nuostata, kad „Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.“ Ši įstatymo nuostata reiškia, kad tie asmeniniai santykiai, kurie nesusiję su turtiniais, paprastai nėra civilinės teisės reglamentavimo dalykas. Į civilinio teisinio reglamentavimo sritį tokie santykiai gali patekti tik pagal specialius įstatymo nustatytus pagrindus. Pavyzdžiui, garbės ir orumo bei kitų asmens specifinių asmeninių vertybių (vardo, atvaizdo, kūno ir patalpos neliečiamumo, privačios informacijos ir kt.) gynimas tampa civilinės teisės regalmentavimo objektu tik todėl, kad jie CK 2.20-2.27 straipsniuose apibrėžti kaip civilinės teisės normomis saugomos vertybės. Labai akivaizdžiai asmeninių neturtinių santykių, kaip civilinės teisės objekto, išskirtinumą rodo CK 6.250 straipsnio antroje dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais“. ( 1)3. AUTORINĖS TEISĖS
3.1. Autorinių teisių koncepcijos

Vakarietiškas požiuris
Vakaruose yra dvi pagrindinės autorinių teisių koncepcijos, akcentuojančios vidaus įstatymų pirmenybę. Pirmoji – tai anglosaksiškoji autorinių teisių kaip nuosavybės teisių koncepcija, kuri leidžia pirmajam jos savininkui (paprastai autoriui) laisvai derėtis su būsimais kūrinio naudotojais, kaip jis pats to nori, įskaitant ir visišką autorinių teisiųatidavimą naudotojui – pavyzdžiui leidyklai. Paprastai nuosavybė tokiu būdu perduodama švietimo ir mokslo veikalų leidėjams. Ši autorinių teisių koncepcija pripažįsta ir atskirą naudotojų teisę, leidžiančia jiems, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl bet kokio jiems suteiktų teisių pažeidimo. Ši autorinės teisės sistema palaikoma tiek Jungtinės Karalystės, tiek Jungtinių Valstijų įstatymų. Kai kuriose šalyse atskira teise („leidėjo teise“) naudojamasi net maketuojant darbus.
Kita vakarietiška autorinių teisių kncepcija yra droit d‘auteur, paprastai taikoma kontinentinės Europos įstatymuose; čiqa daug labiau sureikšminamos autoriaus kaip kūrėjo teisės ir įtraukiamos autoriaus moralinės teisės (kartais dar vadinamos asmeninės neturtinės autoriaus teisės). Jos susideda iš autorystės teisės (teisės būti pripažintam kūrinio autoriumi) ir garbės teisės (nedirbti darbo, žeminančio kūrėjo orumą). Moralinės teisė buvo įtrauktos į D. Britanijos autorinės teisės įstatymą tuoj po 1988 metų, kai buvo pradėta derinti įstatymus su Europos Bendrija. Tikslios šių teisių nuostatos atskirose šalyse įvairuoja (pavyzdžiui, kai kuriose šalyse jos yra neatimamos, o Jungtinėje Karalystėje jų galima atsisakyti; Jungtinės Karalystės teisėje yra numatyta, kad jos pasbaigia tuo pat metu, kaip ir saugomų autorinių teisių galiojimas). (3.)
Komunistinis požiūris
Komunistų valdymo laikais įvairių regiono šalių autorinės teisės įstatymuose į autorius buvo žiūrima kaip į teisių turėtojus ir ribojamos leidyklų teisės, dažnai buvo pažymima, kad leidykla gali gauti teisę išleisti kūrinį labai ribotam laikotarpiui (greičiausiai dvejiems metams) arba tik nurodytu tiražu. Papildomos teisės, tokios kaip vertimo licencija užsienio leidėjams, leidykloms paprastai nebuvo suteikiamos, jas kontroliavo valstybinės agentūros, kurios buvo įgaliotos prekiauti teisėmis pagal sutartis su užsienio valstybėmis. Regiono įstatymai taip pat numatė įvairias situacijas, kai autoriaus darbas naudojamas be leidimo arba už jį nemokama, arba be leidimo, bet už jį sumokamas nustatyto dydžio honoraras. Vietinių autorių honoraras priklausė nuo darbo rūšies ir nuo išleisto tiražo, o kiek egzempliorių parduota, nebuvo svarbu; įstatymai leisdavo tasm tikras direktyvas, kurios turėjo būti įtrauktos į sutartis, sudaromas tarp autorių ir leidėjų. Moralinės teisės buvo įtrauktos į šalies įstatymus ir dažniausiai būdavo neatimamos ir amžinos, grindžiamos prielaida, kad šias teises tvarkytų valstybė (per autorių teisių agentūrą), jei to negalėtų padaryti autoriaus įpėdiniai. (3.)

3.2. autorinių teisių galiojimo trukmė

Autorinių teisių gynimo laikotarpis įvairuoja priklausomai nuo kiekvienos šalies vidaus įstatymų; trukmės neatitikimas gali sukelti tokią situaciją, kai darbas vienoje šalyje dar tebėra ginams, o kitoje jau perėjęs į viešas rankas arba jo autorinės teisės jau „pasibaigusios“. Kai kuriose besivystančiose šalyse kūrinio autorinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir dar dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Kai kuriose Vakarų šalyse tas laikotarpis trunka visą autoriaus gyvenimą ir dar penkiasdešimt metų, bet nuo 1995 metų liepos 1 dienos šis laikotarpis sulygintas šalyse, priklausančiose Europos Sąjungai, – autoriaus gyvenimas ir dar septyniasdešimt metų (pagal ilgiausią autorinių teisių gynimo laikotarpį, nustatytą Vokietijoje). (3.)

3.3. Autorinių teisių pripažinimas tarp šalių

Įsipareigojimai dėl autorinių teisių šalių yra prisiimami pasirašant tarptautines autorinių teisių sutartis: Berno konvenciją (pasirašyta 1886) ir Pasaulinę autorinių teisių konvenciją .(PATK; pasirašyta 1952); dar galima pasirašyti dvišales autorinių teisių konvencijas arba prekybos sutartis, kurios užtikrina ir autorines teises.
Abi konvencijos nustato reikalavimus, kuriuos kiekvienoje šalyje įgyvendina vidaus autorinės teisės įstatymai. Pagrindinis Berno konvencijos reikalavimas yra minimalus autorinių teisių gynimo laikotarpis, t.y. kol autoriu gyvas ir penkiasdešimt metų po jo mirties; formalios autorinių teisių registravimo procedūros nėra. Pasaulinės autorinių teisių konvencijos reikalavimai yra tokie: minimalus autorinių teisių gynimo laikotarpis yra autoriaus gyvfenimo metai ir dvidešimt penkeri metai po jo mirties, o tam, kad darbas būtų pripažintas autoriniu, kis turi būti pažymėtas šiuo autorinių teisių simboliu ; tai palengvina autorinių teisių registravimo procedūrą.
Daugelis Vakarų valstybių yra pasirašiusios abi konvencijas, nors JAV prisijungė prie Berno konvencijos tik 1989 metais, kai buvo peržiūrėta šalies autorinė teisė. Sovietų Sąjunga prisijungė prie Pasaulinės autorinių teisių konvencijos 1973 metų gegužės 27 deiną; ji nepasirašė Berno konvencijos, kadangi šalies įstatymai numatė, kad autorinės teisės yra ginamos tik 25 metus po autoriaus mirties. 1993 metais peržiūrėjusRusijos autorinės teisės įstatymus, buvo nutarta, kad 1995 metų kovo 9 dieną ši šalis galės prisijungti prie Berno konvencijos. Trys Baltijos valstybės anksčiau priklausė tik PATK, nes buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Estija prisijungė prie Berno konvencijos 1994 metų spalio 26 dieną, Lietuva – 1994 metų gruodžio 14. priklausymas vienai ar abiems konvencijoms anaiptol negarantuoja , kad bus paisoma autorinių teisių; rusijoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, ypač Lenkijoje, labai paplito piratavimas. (3.)

3.4. Autorinių teisių padėtis Lituvoje

1. Per pastaruosius kelis metus Lietuvoje padėti modernios norminės bazės, galinčios užtikrinti autorių teisių ir gretutinių teisių reglamentavimą ir įgyvendinimą, pamatai. Priimtas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (1999 m. gegužės 18 d. Nr.VIII – 1185, Žin., 1999 m. Nr. 50-1598), suderintas su ES direktyvomis ir kitais tarptautiniais dokumentais.
2. Lietuvos Respublika yra ratifikavusi pagrindines tarptautines konvencijas, reglamentuojančias autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. Paryžiaus redakcija) Lietuvos Respublikai įsigaliojo nuo 1994 m. gruodžio 14 d., Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos – nuo 1999 m. liepos 22 d., Ženevos konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo- nuo 2000 m. sausio 27 d.

Lietuvos Respublika šiuo metu yra pradėjusi Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) sutarčių – Autorių teisių sutarties (sudarytos 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje) bei Atlikimų ir fonogramų sutarties (sudarytos 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje) ratifikavimo procesą. Lietuvai tapus Pasaulinės prekybos organizacijos nare, įsigalios Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) nuostatos.

3. Patobulinta įstatyminė bazė autorių teisių bei gretutinių teisių gynimo srityje. Administracinę atsakomybę už neteisėtą literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ar duomenų bazes) arba garso ir (ar) vaizdo įrašo atgaminimą, platinimą, viešą atlikimą, kitokį panaudojimą bet kokiais būdais ir priemonėmis komerciniais tikslais nustato Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnis (Žin., 1998, Nr.25 –637).

Priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35, 142, 308, 3212 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 1421, 1422, 1423 straipsniais įstatymas (2000 04 20 Nr.VIII-1646, Žin., 2000, Nr. 38-1054), taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 37, 126 ir 173 straipsnių pakeitimo įstatymas (2000 04 20 Nr.VIII-1647, Žin., 2000, Nr. 38-1055), kuris turėtų išs.pręsti Baudžiamojo kodekso praktinio taikymo problemas.

4. Vykdant Nacionalinę acquis priėmimo programą ir atsižvelgiant į PPO TRIPS sutarties reikalavimus, rengiamas Lietuvos Respublikos intelektinės nuosavybės apsaugos prekių importo ir eksporto srityje įstatymo projektas. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakingas už šio projekto parengimą. Priėmus šį įstatymą, bus sudarytos sąlygos muitinėje sulaikyti suklastotas prekes ir neteisėtas (piratines) kūrinių kopijas, uždraudžiant jas išleisti į apyvartą, eksportuoti ar įforminti joms bet kokią muitinės procedūrą.

5. Įgyvendinant autorių teises ir gretutines teises labai svarbus kolektyvinis teisių administravimas. Autorių teisių kolektyvinį administravimą atlieka Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), kuri veikia nuo 1991 m., yra tarptautinės autorių ir kompozitorių bendrijų konfederacijos (CISAC) narys, atstovauja Lietuvos bei užsienio valstybių autorius bei autorių asociacijas ir kolektyviai administruoja jų teises. Gretutinių teisių kolektyvinį administravimą turėtų vykdyti Asociacija gretutinių autorinėms teisių agentūra (AGATA), kuri įsteigta 1999 m. pabaigoje.

6. Valstybės politiką autorių teisių ir gretutinių teisių srityje įgyvendina ir šių teisių apsaugą pagal savo kompetenciją koordinuoja Kultūros ministerija, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr.1283 “Dėl Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įgyvendinimo” (Žin., 1999, Nr. 99-2861) paskirta Vyriausybės įgaliota institucija autorių teisių ir gretutinių teisių srityje.

7. 2000 m. sausio 12 d. įsteigta Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių taryba. Tai visuomeninė institucija, kuri kaip ekspertas ir konsultantas nagrinėja autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatų bei Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų autorių teisių ir gretutinių teisių srityje įgyvendinimo klausimus, teikia išvadas bei pasiūlymus Kultūros ministerijai.

8. Nors ir nėra patikimų duomenų bei statistikos, įvairiais Lietuvos ir tarptautinių autorių teisių bei gretutinių teisių turėtojų asociacijų vertinimais šiuo metu Lietuvoje piratinės produkcijos rinkos dalis yra kelis kartus didesnė nei teisėtos produkcijos rinkos dalis. Be to, manoma, kad Lietuva tampa piratinės produkcijos tranzito šalimi pakeliui į Vakarų Europą. Visuomenės požiūris į esamą situaciją bei klestintį piratavimą yra neleistinai tolerantiškas. Tokią visuomenės nuostatą lemia ne tik bendras teisinės kultūros trūkumas, bet ir socialinės visuomenės problemos, didelis skirtumas tarp legalios ir nelegalios produkcijos kainos.

Minėtų problemų sprendimas vis dar nėra prioritetinė Lietuvos valstybės veiklos sritis. Autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimo bei gynimo srityje valstybės institucijų funkcijos ir įgaliojimai nėra pakankamai apibrėžti. Vykdomai veiklai trūksta materialinių resursų ir koordinacijos, kvalifikuotų specialistų, turinčių intelektinės nuosavybės teisės žinių. Švietimą ir mokymą autorių teisių bei gretutinių teisių srityje komplikuoja tai, kad nėra išleista jokių mokslinių-teorinių veikalų, vadovėlių, įstatymų komentarų intelektinės nuosavybės srityje. Nors ir yra įsteigtas atskiras policijos padalinys (Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Intelektinės nuosavybės teisių gynimo poskyris), skirtas kovai su piratavimu, taip pat pradėtos įgyvendinti pareigūnų švietimo ir mokymo programos, dėmesys intelektinės nuosavybės klausimams teisėsaugos institucijose yra nepakankamas.

Dėl visų šių priežasčių galiojantys norminiai teisės aktai autorių teisių ir gretutinių teisių srityje įgyvendinami nenuosekliai, o kova su piratavimu susiduria su esminiais sunkumais. (6.)

3.5. Autorinės teisės kaip prekybos licencijoms pagrindas

Bet kurios šalies leidėjas, pripažįstantis autorinių teisių koncepciją, yra įparei.gotas veikti tik pagal vidaus autorinės teisės įstatymą. Jeigu leidėjas nori įsigyti šalies, kuri priklauso tai pačiai tarptautinei autorinių teisių konvencijai kaip ir Lietuva, licenciją kokiam nors kūriniui, jis privalo gauti leidimą iš autorinių teisių turėtojo. Jei licencija išduodama, originalo savininkui turi būti garantuota, kad kūrinys bus saugomas taip, kaip reglamentuojama Lietuvos autorinės teisės įstatyme. Taigi, D. Britanijos rašytojo kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą, bus ginamas dar penkiasdešimt metų nuo autoriaus mirties, net ir tada, jei D. Britanijoje nuo 1995 m. liepos 1 d. Jis ginamas jau septyniasdešimt metų. Lietuvos leidėjai, norėdami išversti senesnį kūrinį, turi patikrinti, ar ta knyga vis dar ginama tos šalies, kur ji buvo išleista, autorinės teisės įstatymo. Jei tas laikas pasibaigęs, jokio leidimo ar honorarų nereikia, tik iš mandagumo būtų galima susisiekti su pirmaisiais leidėjais. (3.)

3.6. Geresnė autoriaus teisių apsauga, kad kūrybingumas ir ateityje neštų pelną

Viskas skaitmeninėje formoje: tekstai, muzika, filmai. Naujosios žiniasklaidos dėka visur ir visuomet galima skaityti tekstus, žiūrėti filmus, klausytis muzikos bei juos be didelių pastangų neribotu kiekiu kopijuoti. Informacinėje visuomenėje vartotojas visur ir visuomet gali naudotis duomenimis ir plačiu informacijos spektru, taip spartindamas žiniasklaidą. Mokslinius tekstus galima skaityti internete, nebereikia eiti į biblioteką. Vartotojas pats gali kopijuoti muzikines kompaktines plokšteles. Ir daug daugiau.
Naujosios technologijos atveria naujas galimybes. Tačiau, suteikdamos visiškai neįtikėtinų galimybių kitų kūrybingumui, jos turi leisti autoriams, prodiuseriams ir aktoriams deramai uždirbti. Tokia pati situacija yra ir prekybos meno kūriniais srityje. ES teisės aktų leidėjų nuomone, yra teisinga, kai menininkas pasipelno ne tik pirmą kartą parduodamas kūrinį, bet ir iš jo perpardavimų. Du nauji ES teisės aktai menininkui suteiks garantijas, kad jo kūrinys neš ilgalaikį pelną. Šiais teisės aktais siekiama, kad kūryba ir ateityje išliktų pelningu amatu.3.6.1. Kūrybingumas negali būti nuostolingas
ES nori vystyti informacinę visuomenę, remti naujoviškus produktus ir paslaugas bei priimta direktyva dėl autoriaus teisių suderinimo garantuoti deramą menininkų darbo apmokėjimą. Siekdama užkirsti kelią nelegalioms machinacijoms, tokioms kaip plagijavimui, ji priėmė visoms ES šalims galiojančią tvarką, reglamentuojančią meno kūrinių platinimą, kopijavimą bei reprodukcijų gaminimą. Šia direktyva autoriaus teisės ES suderinamos su technologijų pažanga. Ji taip pat įgyvendins tarptautinius įsipareigojimus, numatytus Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) sutartyse.
Autoriaus teisių direktyva saugo kompozitorių ir knygų bei filmų autorių teises. Ji taip pat gina kūrinius įrašinėjančių muzikų ir aktorių bei garso ir filmų įrašų arba radijo prodiuserių teises. Nuo 2002 m. gruodžio 22 d. valstybių narių nacionaliniai įstatymai turi būti suderinti su ES numatyta tvarka.
Pagal šią direktyvą intelektinės nuosavybės autoriai turi turėti galimybę kontroliuoti jų kūrinių platinimą. Tačiau bus daromos išimtys, užtikrinančios, kad į plačiąją visuomenę bus deramai atsižvelgta. ES valstybės pačios gali nuspręsti, ar jos taikys šias išimtis. Pagal jas vartotojui gali būti leidžiama kopijuoti muzikinius kūrinius asmeniniam vartojimui. Išimties tvarka kūrinius bus leidžiama kopijuoti moksliniam darbui ar pamokoms, bibliotekoms arba archyvams, spaudai arba tam tikroms asmenų grupėms, pavyzdžiui, neįgaliesiems.
Atsižvelgdami į teisėtus plačiosios visuomenės interesus EP nariai norėjo, kad ypatingosios sąlygos nepažeistų autorių teisių. Nors išimtys bus daromos, jiems pavyko pasiekti, kad autoriams būtų deramai atlyginama už naudojimąsi jų kūriniu. Prieš valstybių narių valią, EP nariai Taryboje taip pat iškovojo, kad, naudojantis menininko kūriniu, jo pavardė turės būti minima, „išskyrus atvejus, kai tai yra neįmanoma”. Tarybos nariai siūlė ne tokią griežtą formuluotę. EP narių dėka ši direktyva įsigalios per pusantrų metų, o ne per dvejus, kaip to reikalavo Taryba.3.6.2. Vaizduojamasis menas negali būti vargdienių amatas
ES įstatymų leidėjai nustatė, kad vaizduojamojo meno autorių teisės nėra deramai apsaugotos – kai kuriose šalyse dailininkai dirba nepalankiomis sąlygomis palyginti su kitais meno atstovais. Kompozitoriai gauna dalį pajamų kiekvieną kartą, kai jų kūrinį transliuoja radijo stotis, o dailininkai dažnai uždirba tik pirmą kartą parduodami savo kūrinį. Nors Berno konvencija ir numato, kad kūrinio autorius turi pasipelnyti iš kiekvieno jo kūrinio perpardavimo, ši konvencija nėra įpareigojanti. Todėl vienose ES šalyse teisė gauti pajamas iš kūrinio perpardavimo negalioja, o kitose ji galioja, bet standartai nėra vienodi.
Pagal bendrą ES tvarką vaizduojamojo meno kūrėjai ateityje pasipelnys iš kiekvieno jų kūrinio perpardavimo. Nuostata, pagal kurią bus įdiegta teisė gauti pajamas iš kūrinio perpardavimo, turi būti įgyvendinta iki 2006 m. sausio 1 d. Joje visų pirma bus atsižvelgiama į dailininkus, kadangi pajamų teisė iš perpardavimo galioja iki 70 metų po autoriaus mirties ir tik tuomet, kai kūrinius parduoda profesionalūs meno kūrinių prekiautojai. Pajamos bus diferencijuojamos pagal pardavimo kainą. Jai didėjant, pajamos mažės nuo 4 iki 0,25 procentų. Valstybės narės galės daryti išimtis, pagal kurias ši teisė galės būti ir netaikoma.
Nors EP narių ir Ministrų Tarybos nuomonės dėl tikslų sutapo, jie nesutarė dviem klausimais: visų pirma dėl mažiausios pardavimo kainos, nuo kurios būtų taikoma teisė gauti pajamas iš perpardavimo. Taryba nustatė 4000 eurų sumą, taip siekdama įtraukti mažiau meno kūrinių nei EP nariai, kurie siūlė 1000 eurų sumą. Ginčytasi ir dėl įgyvendinimo bei pereinamojo laikotarpio. Ministrų Taryba valstybėms narėms norėjo duoti daugiau laiko nei Parlamentas. Galiausiai buvo rastas kompromisas – teisė gauti pajamas iš perpardavimo galioja visiems objektams, kurių kaina nėra mažesnė nei 3000 eurų, nors valstybės narės gali nustatyti ir mažesnę sumą. Tarybai pavyko pasiekti, kad menininkas galės uždirbti iki 12 500 eurų, perpardavus jo kūrinį. Nustatytas ketverių metų įgyvendinimo laikotarpis. Parlamentas reikalavo dvejų, o Taryba penkerių metų.3.6.3. WIPO
Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (WIPO). WIPO yra specialioji Jungtinių Tautų organizacija, remianti pramoninės nuosavybės apsaugą ir autoriaus teises. 1967 m. įkurtos organizacijos sudėtyje – 180 šalių. Jos būstinė yra Ženevoje. WIPO pagrindą sudaro dvi dar XIX a. pabaigoje sudarytos tarptautinės sutartys: 1883 m. pasirašyta Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos ir 1886 m. pasirašyta Berno konvencija dėl literatūros bei meno kūrinių apsaugos. Berno konvencijos, paskutinį kartą pataisytos 1971 m. Paryžiuje, 14 straipsnis nagrinėja autoriaus teisę į dalį pajamų, gaunamų kiekvieną kartą pardavus kūrinį, kai parduodama po pirmo teisių į tą kūrinį perleidimo. (7.)4. JURIDINIO ASMENS PAVADINIMAS
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Antroji knyga. Asmenys

2.42 Teisė į juridinio asmens pavadinimą

1. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito juridinio asmens pavadinimu arba naudoti kito juridinio asmens pavadinimą be jo sutikimo. 2. Juridinis asmuo, kurio teisė į pavadinimą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai naudoja pirmojo pavadinimą, arba dėl to, kad kitas asmuo turi ar naudoja pavadinimą, kuris neatitinka šio kodekso 2.39 straipsnio reikalavimų, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų juridinį asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą ir atlyginti tais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o jeigu pažeista šio straipsnio 1 dalis, – taip pat reikalauti, kad asmuo perduotų viską, ką gavo prisidengęs ar naudodamas pavadinimą be jo savininko sutikimo. (5.) 4.1. Juridinio asmens pavadinimo sudarymas
Juridinis asmuo, jo steigėjas (-ai) pasirinkdamas (-i) pavadinimą turi laikytis šių taisyklių:
1. Juridinio asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę, laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų. Šiops taisyklės gali būti nesilaikoma tuo atveju, kai juridinio asmens pavadinimas sudaromas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Taip pat juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą. Pavyzdžiui, Akcinė bendrovė bankas „NORD/LB Lietuva“.
2. CK 2.40 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas sudaryti juridinio asmens pavadinimą tik iš tiesioginę veiklos daiktų ar paslaugų rūšį nurodančio bendrinio žodžio (žodžių) arba tik iš vietovardžio, arba tik iš kitokio žodžio, neturinčio skiriamojo požymio, pavyzdžiui, baldai, Klaipėda, technologinis.
3. Juridinio asmens pavadinimas neturi: prištarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei; klaidinti visuomenę (dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, žinomesnių Lituvos visuomenei užsienio įmonių, įstaigų ir organizacijų vardus, prekių ženklus); klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ženklus. (1) 4.2. Juridinio asmens pavadinimo registravimas ir apsauga
Nuo 2004 metų pradžios įsigaliojo nauja juridinių asmenų registravimo tvarka, kuri pakeitė ir juridinio asmens pavadinimo apsaugos procedūrą. Galima sakyti, kad dabar yra paprasčiau registruoti juridinį asmenį su norimu pasirinktu pavadinimu, tačiau kur kas daugiau atsakomybės dėl juridinio asmens pavadinimo tenka pačiam steigėjui.

Pirmiausia reiktų pradžiuginti tuos, kurie yra susidūrę su griežta Valstybinio Patentų biuro nuomone neregistruoti vieno ar kito firmos vardo – už juridinio asmens pavadinimo apsaugą dabar yra atsakingas juridinių asmenų registras, kurio funkcijas šiuo metu atlieka VĮ Registrų centras.

Nebeliko ir privalomos išankstinės juridinio asmens pavadinimo registravimo procedūros – CK 2.39 str. nurodo, kad juridinio asmens pavadinimas atskirai neregistruojamas ir yra saugomas nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti juridinį asmenį. Taigi teisės aktai nebereikalauja, kaip anksčiau, steigiant naują juridinį asmenį, atskirai registruoti ir jo pavadinimo. Visgi nereiktų skubėti naudotis šia teise, o pagalvoti apie kitą įstatymo suteiktą galimybę.

Civiliniame kodekse yra numatyta ir laikinoji juridinio asmens pavadinimo apsauga, kuri leidžia juridinio asmens steigėjams, pasirašius steigimo aktą ar sutartį, pateikti prašymą juridinių asmenų registrui suteikti pavadinimui laikiną apsaugą. Pavadinimas yra įtraukiamas į registrą, t. y. rezervuojamas, šešiems mėnesiams ir niekas kitas tuo metu nebegali registruoti juridinio asmens tapačiu pavadinimu.

Kaip rodo praktika, dauguma steigėjų naudojasi laikinąja juridinio asmens pavadinimo apsauga. Pirmiausia, juridinių asmenų registrui suteikus steigiamo juridinio asmens pavadinimui laikiną apsaugą, galima tęsti registravimo procedūrą nebijant, kad, notarui patvirtinus steigimo dokumentus ir atnešus juos į registrų centrą registravimui, reikės kartoti kai kurias juridinio asmens steigimo stadijas, nes registre jau bus įrašytas anksčiau registruotas juridinis asmuo su tapačiu pavadinimu ar bus anksčiau registruotas tapatus prekių ženklas. Antra, greičiausiai dėl pirmosios priežasties dauguma notarų reikalauja kartu su steigimo dokumentais pateikti ir dokumentą dėl laikinosios apsaugos pavadinimui suteikimo.

Taigi nesinaudoti laikinąja juridinio asmens pavadinimo apsauga reiktų tik tuomet, kai labai spaudžia laikas. Kita vertus, laikinos juridinio asmens pavadinimo apsaugos procedūra užtrunka tik vieną darbo dieną.

Kita problema, su kuria susiduria dauguma juridinių asmenų steigėjų, yra pats juridinio asmens pavadinimas. Bendrieji juridinio asmens pavadinimui taikomi reikalavimai, kurie nelabai skiriasi nuo senųjų, nurodytų Firmų vardų įstatyme, yra numatyti Civiliniame kodekse ir Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos patvirtintose Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklėse.

Pirmiausiai reikia pasakyti, kad, įsigaliojus naujai juridinių asmenų registravimo tvarkai, juridinio asmens pavadinimo atitikimas teisės aktų reikalavimams tapo pačių steigėjų reikalas. Net VĮ Registrų centras puslapyje yra akcentuojama, kad “pasirinkti pavadinimą yra juridinio asmens steigėjo arba paties juridinio asmens teisė”. Juridinių asmenų registras iš esmės nebetikrina, ar pavadinimas sudarytas pagal įtvirtintus reikalavimus. Gera žinia tiems, kuriems iki naujosios tvarkos teko susidurti su firmų vardų registravimo sunkumais. Tačiau lazda turi du galus ir naujoje tvarkoje slepiasi kur kas daugiau neigiamų pasekmių, nei galima įžvelgti iš pirmo žvilgsnio.

Taigi juridinių asmenų registras tikrina tik, ar pateiktas juridinio asmens pavadinimas nėra tapatus kitam juridinio asmens pavadinimui ar prekių ženklui. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu pasirinktas pavadinimas klaidins visuomenę dėl, pavyzdžiui, buveinės arba tik nežymiai skirsis nuo gerai žinomo kito juridinio asmens pavadinimo, arba bus grubi lietuvių kalbos klaida, jis vis tie.k bus akceptuotas. Registruojant juridinį asmenį su tokiu pavadinimu, rizikuojama sulaukti trečiųjų asmenų, įskaitant ir valstybinių institucijų, saugančių lietuvių kalbą, dėmesio.
Taigi prieš pasirenkant konkretų juridinio asmens pavadinimą, reiktų įsitikinti, ar jis atitinka lietuvių kalbos reikalavimus, neprieštarauja sąlygoms, nurodytoms Civiliniame kodekse, nėra tapatus/panašus į anksčiau registruotą juridinio asmens pavadinimą ar prekių ženklą.

Naujoji tvarka beveik nepakeitė nelietuviškų juridinių asmenų pavadinimų naudojimo sąlygų – gali būti pasirinktas pavadinimas, sudarytas iš antikinių (senovės graikų ir lotynų) kalbų žodžių. Kitų kalbų žodžių naudojimas juridinio asmens pavadinime, kaip ir anksčiau, yra neleidžiamas, išskyrus jeigu juridinio asmens pavadinimas yra panašus ar tapatus su užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimu ir yra šių sutikimas. Todėl norint juridinio asmens pavadinime naudoti užsienio juridinio asmens pavadinimą, reikia arba gauti pastarojo sutikimą raštu, arba įtraukti užsienio juridinį asmenį į naujai steigiamo juridinio asmens steigėjus.

Atsižvelgiant į tai, kad naujoji juridinio asmens pavadinimo apsaugos tvarka yra paprastesnė ir liberalesnė, galima prognozuoti, kad ateityje bus kur kas daugiau konfliktų tarp juridinių asmenų bei pretenzijų iš valstybinių institucijų dėl pavadinimų atitikimo teisės aktų reikalavimams. (8.)5. PREKĖS ŽENKLAS
5.1. Kas yra prekių ženklas?

Pagal Lietuvos įstatymus prekių ženklu laikomas grafiškai išreikštas (spalva, žodžiais, raidėmis ir kitais grafiniais simboliais) žymuo, kurio paskirtis – skirti vieno gamintojo gaminamas prekes ir teikiamas paslaugas nuo kito gamintojo prekių ir paslaugų.
“Technologijos plėtojasi labai greitai ir jau dabar gamintojai nori, kad kaip prekių ženklas būtų užregistruota muzika arba kvapas. Dėl tokių žymenų jau yra paduota prašymų Europos Sąjungos Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybai, tačiau pagrindinis reikalavimas – grafinė išraiška – išlieka. Kvapą galima išreikšti tam tikra formule, tačiau tada kyla klausimas, ar kaip prekių ženklas saugoma formulė, ar pats kvapas, nes pagal formulę galima pagaminti daug skirtingų kvapų, tuo tarpu ženklas turi būti vienas. Muzikos, kaip prekių ženklo, registracija vėlgi kelia klausimą – saugome tam tikrą muzikinį sąskambį ar natas”.

Pagrindinės prekių ženklo funkcijos – skatinti vartotoją atskirti prekių ar paslaugų kilmės šaltinį – gamintoją, išskirti prekę ar paslaugą iš kitų (vartotojas prekes ar paslaugas atskiria pagal prekių ženklą ir tikisi tokios pat kokybės) bei reklamuoti gamintoją, jo prekes.(9.)
5.2. Prekės ženklo registravimas

Jeigu norite apsaugoti savo naudojamą prekių ženklą, privalote jį registruoti. Registracija suteikia ženklo savininkui plačias teises, kuriomis jis gali pasinaudoti prieš bet kurį kitą asmenį, neteisėtai naudojantį tapatų ar klaidinamai panašų ženklą.

Lietuvoje prekių ženklus registruoja Valstybinis Patentų biuras (VPB), įsikūręs adresu Kalvarijų g. 3, Vilnius. Prekių ženklų registravimą reguliuoja 2001 metų sausio 1 dieną įsigaliojęs Prekių ženklų įstatymas bei Prekių ženklų registravimo taisyklės.

Prekių ženklo registravimo procedūra susideda iš 3 dalių: 1) paraiškos padavimo, 2) paraiškos ir prekių ženklo ekspertizės, 3) prekių ženklo registravimo bei skelbimo oficialiame Valstybinio Patentų biuro biuletenyje. Visa tai trunka apie metus.

Jūsų žymuo (pasirinktas grafinis vaizdas, kurį norite registruoti kaip prekių ženklą) gali būti registruotas kaip prekių ženklas, jeigu jis yra pavaizduotas grafiškai, t.y., žymuo yra sudarytas iš:
• žodžių,
• asmenų pavardžių, vardų,
• meninių pseudonimų,
• firmų vardų,
• šūkių,
• raidžių,
• skaitmenų,
• piešinių,
• emblemų,
• įvairių erdvinių formų,
• spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos,
• iš bet kokio aukščiau nurodytų žymenų derinio.
Įdomu pastebėti, kad galima registruoti ir garsinius bei kvapinius ženklus, tačiau jie taip pat turi būti pavaizduoti grafiškai. VPB nėra gavęs prašymų registruoti garsinį ar kvapinį ženklą, tačiau kitose šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, tokie ženklai jau yra registruoti.

Prekių ženklais nėra registruojami tokie žymenys:
• neturintys jokio skiriamojo požymio (pvz., žodis “telefonas” komunikacijos priemonėms žymėti),
• tapę bendriniais (pvz., žodžiai “parkeris”, “džipas”),
• nurodantys tik prekių charakteristikas, pvz., rūšį (tarkime, žodis “starka” degtinei žymėti), kokybę (pvz., žodis “excellent”),
• galintys suklaidinti visuomenę, savo turiniu prieštaraujantys moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms (pvz., žodis “spira”), žmoniškumo principams arba esantys didelės vertės simboliais (pvz., Gediminaičių stulpai).
Prekių ženklais taip pat neregistruojamos geografinės nuorodos, skirtos žymėti prekėms, kilusioms iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, jeigu šios nuorodos naudojimas tokių prekių ženkle Lietuvos Respublikoje gali klaidinti visuomenę dėl tikrosios prekių kilmės vietos.

Norėdami registruoti žymenį, sudarytą iš Lietuvos Respublikos valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kitų valstybės heraldikos objektų, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, apdovanojimo ženklų, turite gauti Teisingumo ministerijos sudarytos komisijos leidimą.

Registruodami prekių ženklą, turite įsitikinti, kad jūsų prekių ženklas. nėra tapatus ar klaidinamai panašus į jokį kitą ankstesnes teises turintį pramoninės nuosavybės objektą, tarp jų ir prekių ženklą, firmos vardą ar pramoninį dizainą, autorių teisių saugomą literatūros, mokslo, meno kūrinį, žinomo asmens pavardę ar vardą. Jeigu paaiškės, kad jūs padavėte paraišką prekių ženklui registruoti turėdami nesąžiningų ketinimų, ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia. (8.)
5.2. Prekės ženklo apsauga
Prekių ženklų apsauga gali būti užtikrinama nacionaliniu, regioniniu arba tarptautiniu lygiu. Nacionaliniu lygiu ženklų apsauga užtikrinama valstybėje juos registruojant pagal tos valstybės prekių ženklų įstatymus. Pagal LR prekių ženklų įstatymą prekių ženklo savininkas, norėdamas apsaugoti savo teises į ženklą, Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui turi pateikti paraišką, pagal kurią atlikus ženklo ekspertizę vėliau registruojamas ženklas arba atsisakoma jį registruoti kaip neatitinkantį Prekių ženklų įstatymo nustatytų reikalavimų.
Tarptautiniu lygmeniu saugoti savo prekių ženklą galima pagal Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolą. Pagal Madrido protokolą, Lietuvoje įsigaliojusį nuo 1997 m. lapkričio 15 d., prekių ženklų savininkai turi galimybę įsigyti jiems priklausančių ženklų teisinę apsaugą kitose Madrido protokolui priklausančiose šalyse. Tam, kad ženklas būtų saugomas keliose valstybėse, užtenka paduoti vieną tarptautinę paraišką Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautiniam biurui ir nurodyti, kuriose valstybėse prašoma ženklo apsaugos.
Regionine prekių ženklų registracijos sistema galėsime pasinaudoti tapę ES nariais – užteks pateikti tik vieną paraišką Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybai, kad ženklas būtų saugomas visoje ES.
Madrido protokolo šalimi gali būti ir tarpvyriausybinės organizacijos. ES, kaip ir JAV šiuo metu svarsto prisijungimo prie Madrido protokolo galimybę. Jei tai bus padaryta, ES kaip tarpvyriausybinė organizacija bus Madrido protokolo narė.
Vartotojui galimos visos trys sistemos. Taip yra todėl, kad ženklo apsauga galioja tik tam tikroje teritorijoje, kurioje prašoma saugoti ženklą. Jei norima ženklą apsaugoti Rusijoje, Ispanijoje ir Nigerijoje, galima kreiptis į tris valstybes nacionaliniu keliu pagal kiekvienos valstybės nacionalinius įstatymus arba, jeigu tos valstybės yra Madrido protokolo narės, galima kreiptis į Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinį biurą. Šiuo atveju kreiptis į ES rinkos harmonizavimo tarnybą būtų netikslinga, nes nei Rusija, nei Nigerija nėra ES narės, o dėl vienos Ispanijos pasirinkimo pigiau būtų paduoti paraišką nacionaliniu keliu. Tačiau Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos prekių ženklų savininkai galės apsaugoti savo teises ir visoje Bendrijos teritorijoje gavę Bendrijos ženklo liudijimą.
Ženklų savininkai, sukūrę ženklą ir žinodami, kuriose šalyse jie nori gaminti arba pardavinėti produkciją, pirmiausia turėtų pasirūpinti ženklo apsauga. Kitu atveju, įvežus prekes, įstatymai negarantuoja jokių teisių prieš padirbinėtojus. Prekių ženklo savininko teisės į ženklą įgyjamos tik tada, kai ženklas registruotas. Ši taisyklė negalioja plačiai žinomiems ženklams. (9.)IŠVADOS
Taigi, šiame referate išsiaiškinau, kad civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1 straipsnyje sakoma, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais kodeksas taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).

Aišku, pagrindinis dėmesys buvo atkreiptas, kaip ir nurodo tema, į asmenines neturtines santykius, teises bei vertybes susijusias su turtinėmis, kaip civilinių teisių objektai, bei plačiau apžvelgtos pagrindinės iš jų, t.y. autorinės teisės, juridinio asmens pavadinimas bei prekinis ženklas.

Taigi, bendriausia prasme autorinė sutartis yra susitarimas, kurio pagrindu autorius perduoda arba įsipareigoja ateityje perduoti teisių perėmėjui savo teises į naudojimąsi kūriniu tokia apimtimi ir sąlygomis, kokios nustatomos šalių susitarimu.

Autorinė sutartis gali sutaupyti nemažai jūsų pinigų, tereikia žinoti, kaip tinkamai ją parengti.
Registruoti firmos vardus privalo visos pagal Lietuvos Respublikos įstatymus steigiamos firmos ir jų padaliniai, išskyrus tuos atvejus, kai firmos vardas yra sudarytas tik iš žodžių ar jų santrumpų, nusakančių firmos rūšį, ir steigėjo pavardės (pavardžių), jeigu tai numato įstatymai.
Prieš pasirenkant konkretų juridinio asmens pavadinimą, reiktų įsitikinti, ar jis atitinka lietuvių kalbos reikalavimus, neprieštarauja sąlygoms, nurodytoms Civiliniame kodekse, nėra tapatus/panašus į anksčiau registruotą juridinio asmens pavadinimą ar prekių ženklą.
Sukurti stiprų ir įdomų prekės ženklą – kartu ir sudėtinga, ir paprasta. Vargu ar kas abejoja, jog viena svarbiausių prekės ženklo dalių – vardas, kuris vėliau tampa tam tikru simboliu, kartais prarandančiu pirminę reikšmę ir įgaunančiu papildomų niuansų.
Prekių ir paslaugų ženklai bei firmų vardai – vieni iš svarbiausių reklamos elementų. Reklamoje susikerta ekonominiai, teisiniai ir lingvistiniai dalykai. Lietuvoje laisvosios rinkos ekonomika susiformavo neseniai, todėl iškyla nemažai su kalba susijusių problemų.
Taigi,kaip matome, asmeninių neturtinių santykių reglamentavimas yra išimtinis civilinės teisės reglamentavimo objektas.LITERATŪRA
1. Civilinė teisė/ Kiršienė J., Pakalniškis V., Ruškytė R., Vitkevičius P. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004
2. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000
3. Owen L. Literatūros kūrinių autorinių teisių pirkimas ir pardavimas. Vilnius, 1996
4. Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilnius, 2002
5. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, priimtas 2001 m. liepos 1 d.
6. [žiūrėta 2005-05-16]. Prieiga per Internetą:
http://www.infobalt.lt/agentura/apsauga/Ateis.stratPatobul.doc
7. [žiūrėta 2005-05-16]. Prieiga per Internetą:

http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/1203.html
8. [žiūrėta 2005-05-16]. Prieiga per Internetą:
http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/4125d46eeaa52
9. [žiūrėta 2005-05-16]. Prieiga per Internetą:
http://www.euroverslas.lt/?1803129575

Leave a Comment