Areštuoto turto įkainojimas, saugojimas ir administravimas

AREŠTUOTO TURTO ĮKAINOJIMAS, SAUGOJIMAS IR ADMINISTRAVIMAS

Vykdymo proceso kursinis darbas

Kaunas 2006
TURINYS

ĮVADAS 3
1. AREŠTUOTO TURTO ĮKAINOJIMAS 4
1.1. Turto vertės nustatymo metodai 8
1.1.1. Lyginamosios vertės metodas. 9
1.1.2. Atkuriamosios vertės metodas 11
1.1.3. Naudojimo pajamų vertės metodas 12
1.2. Turto vertintojo sąvoka, reikalavimai, vertintojų grupės 14
1.3. Turto vertinimą atliekančios ir prižiūrinčios organizacijos ir įmonės 15
2. AREŠTUOTO TURTO SAUGOJIMAS 17
3. AREŠTUOTO TURTO ADMINISTRAVIMAS 17
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 23
LITERATŪRA 25ĮVADAS
Turto ir verslo vertinimo sistema Lietuvoje susiformavusi visai neseniai. Pirmaisiais turto vertinimo paslaugų vartotojais tapo nekilnojamojo turto pirkėjai ir pardavėjai, paskolas išduodantys bankai, draudimo įmonės ir kt. Ilgainiui šis sąrašas plėtėsi, apimdamas vis naujas ekonominio gyvenimo sritis.
Vykdant turtinio pobūdžio teismų spprendimus išieškoma iš skolininko turto. Antstolis surastą skolininko turtą privalo areštuoti, įkainoti, užtikrinti jo saugojimą. Taip pat galimas lėšų išieškojimas įsiskolinimui padengti vykdant skolininko turto administravimą. Taip pat yra viena iš priverstinio vykdymo priemonių.
Taigi areštuoto turto įkainojimo, saugojimo ir administravimo tema yra labai aktuali, kadangi įvykus antstolių reformai, paprastai skolininkai dar nelabai žino, kaip vykdomas jų areštuoto turto įkainojimas, koks asmuo gali būti skiriamas turto vertintoju (ekspertu), saugotoju, administratoriumi, kokie yra turto vertintojo (eksperto) nušalinimo pagrindai, kaip apginti pažeistas teises, suusijusias su turto vertinimu, saugojimu, administravimu.
Šio darbo tikslas – apžvelgti ir įvertinti areštuoto turto įkainojamą, saugojamą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Darbo objektas – areštuotas turtas.
Šiam tikslui įgyvendinti, darbe siekiama:
Supažindinti su turto vertinimo, rinkos vertės, sąvokomis.
Apžvelgti turto vertinimo būdus, dažniausiai naudojamus me

etodus turto vertei nustatyti Lietuvos Respublikoje.
1. Aptarti turto vertintojų grupes, kvalifikacijas, turto vertintojams keliamus reikalavimus.
2. Aptarti areštuoto turto saugojimo ir administravimo vykdymą Lietuvos Respublikoje.
3. Išanalizuoti iš areštuoto turto vertinimo, saugojimo ir administravimo kylančias problemas, pateikti išvadas ir pasiūlymus.
Darbas atliktas remiantis teisės aktų analizės metodu.1. AREŠTUOTO TURTO ĮKAINOJIMAS
Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą . Areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, antstolis negali.
Turto arešto akte turi būti nurodoma ne tik akto surašymo laikas ir vieta, surašančio aktą antstolio, išieškotojo ir skolininko fizinio asmens vardai, pavardės ir kiti duomenys, o taip pat ir “kiekvieno areštuojamo daikto pavadinimas, unikalus numeris (jei daiktas registruojamas viešame registre), daikto skiriamieji požymiai (svoris, matmenys, nusidėvėjimo laipsnis ir kiti), kiekvieno daikto veertė ir viso areštuojamo turto vertė. Jei antstolis arešto metu negali įvertinti areštuojamo turto, turto arešto akte nurodoma, kad turto vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas” .
Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą, arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones.
Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę .
Antstolis ekspertizę turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą. Patvarkyme turi būti nurodyta ekspertas ar ekspertizės įs
staiga, kuriai pavedama atlikti ekspertizę. Vykdymo proceso šalis (šalys) ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos, kurią gavo antstolio patvarkymą paskirti ekspertizę, gali pareikšti ekspertui nušalinimą.
Ekspertas gali būti nušalinamas, kai:
1) bylose, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms;
2) jeigu jis yra su šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) ar svainystės ryšiais;
3) jeigu jį su viena iš šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai;
4) byloje, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atstovas;
5) jeigu jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi ;
Ekspertas taip pat negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jeigu:
1) jis yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų;
2) jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti .
Pagal LR CPK 598 str. 3 d. ekspertui pareikštą nušalinimo klausimą išsprendžia antstolis savo patvarkymu. Antstolio patvarkymas, kuriuo patenkinamas nušalinimas, neskundžiamas. Jeigu antstolis su ekspertui pareikštu nušalinimu nesutinka, jis šių as
smenų nušalinimo klausimą nedelsdamas perduoda spręsti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis. Šiuo atveju skundas išsprendžiamas teisėjo rezoliucija.
Ši LR CPK nuostata atima teisę vienai iš šalių, kuri nesutinka su eksperto nušalinimu, apskųsti antstolio patvarkymą. Nesutikdamas su ekspertui pareikštu nušalinimu tik antstolis turi teisę kreiptis į teismą. Taip pat LR CPK 682 str. 1 d. numato trumpą terminą pareikšti ekspertui nušalinimą – 5 dienas.
Tokį pat terminą LR CPK nustato ir prieštaravimams dėl turto įkainojimo pareikšti: “Skolininkas ar išieškotojas, dalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos. Skolininkas ir išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą” .
Jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis savo patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Antstolio patvarkym.as atsisakyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę neskundžiamas .
Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 8 p. “Turto ar verslo (toliau – turto) vertinimas – nešališkas turto vertės nustatymas taikant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje”.
Nustatydamas areštuoto tu
urto rinkos vertę, turto vertintojas nevertina tos aplinkybės, kad turtas bus parduodamas priverstine, sprendimams vykdyti nustatyta tvarka . Tai yra ši aplinkybė neturi turėti įtakos turto rinkos vertei nustatyti. Ekspertas remiantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu turi būti nešališkas (Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 8 p. “Turto ar verslo (toliau – turto) vertinimas – nešališkas turto vertės nustatymas”), t.y. vertindamas turtą jis turi būti nepriklausomas, turi veikti sąlygomis, neturinčiomis įtakos turto vertintojo nepriklausomumui, nešališkumui ir objektyvumui. Tam tikra prasme antstolis veikia būtent tokiose sąlygose (jo pajamos priklauso nuo turto vertės). Todėl jis yra suinteresuotas jam palankiu turto vertinimu.
Tačiau LR CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcija nustato tvarką pagal kurią antstolio (arba jo paskirto turto vertintojo) vertinimas yra pagrindinis. Tai matyti iš LR CPK 682 str. 2d., kuris numato, kad išieškotojui ar skolininkui pareiškus motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis savo patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Antstolio patvarkymas atsisakyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę neskundžiamas.
Taigi iškilus ginčui tarp antstolio ir skolininko ar išieškotojo, šie neturi teisės pateikti išvados iš nepriklausomo, savo atsakomybę garantuojančio turto vertintojo, veikiančio pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas. Antstolio valioje paliekamas papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo klausimas.
Reali situacija yra tokia, kad skolininkas arba išieškotojas įmoka į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti, o ekspertą paskiria antstolis savo nuožiūra. Ir netgi tuo atveju, jeigu skolininkas ar išieškotojas turėtų nepriklausomo vertintojo išvadą, skolininkas ar išieškotojas neturi teisės skųsti antstolio atsisakymą skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę.
LR CPK 681 str. 2 d. tai pat numato ir tokią aplinkybę, kad vykdymo proceso metu gali pasikeisti įkainoto turto vertė. Turtas gali būti perkainojamas vėl gi antstolio patvarkymu. Tai reiškia, kad antstoliui tai nėra privaloma, šio klausimo Civilinio proceso kodeksas toliau nereglamentuoja ir palieka jį spręsti antstoliui.
LR CPK nustatyti trumpi 5 dienų terminai prieštaravimams dėl turto įkainojimo, eksperto nušalinimui pareikšti taip pat mažina galimybes vykdymo proceso šaliai (šalims) apginti savo teises ir suteikia didesnes galimybes antstoliui pasiekti jam palankaus turto vertinimo.
Tačiau pagrindinė problema vertinant areštuotą turtą yra teisės aktų neatitikimas: turtą turi vertinti nepriklausomas turto vertintojas, nes remiantis Turto vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 8 p. turto vertinimas yra nešališkas turto vertės nustatymas. Turto vertinimo metodikoje taip pat nurodyta, kad turto vertintojas “privalo objektyviai nustatyti turto vertę” . Turto vertintojo profesinės etikos kodekse taip pat numatyta, kad “gerai parengtas ir objektyvus turto įvertinimas yra naudingas užsakovui ir patiems vertintojams” . Tačiau LR CPK nėra numatyta, kad vertintojas turi būti nepriklausomas. Tik Sprendimų vykdymo instrukcijos 9 p. numato, kad ,,Turto vertei nustatyti kaip ekspertas kviečiamas turto vertintojas, atitinkantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus”.
LR CPK nenustato tvarkos, kaip turi būti nustatoma kaina, tai reglamentuoja kit.i teisės aktai. Turtas vertinamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu ir Turto vertinimo metodika.
Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas yra svarbiausias vertinimo veiklą reglamentuojantis dokumentas. Įstatymas nustato turto ir verslo, nepaisant jų nuosavybės formos, vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę.
Turto vertinimo metodika reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų, harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, turto vertinimo dokumentų turinį .
Turtas – vertę ir savininką turintys ekonominiai ištekliai, kuriais disponuoja ekonominis subjektas. Turtą sudaro materialūs ir nematerialūs objektai. Turtas pagal pobūdį gali būti nekilnojamasis ir kilnojamasis .
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, turtas gali būti vertinamas, kai:
1) keičiasi jo savininkas, t. y. turtas parduodamas, perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas, paveldimas;
2) jis apdraudžiamas;
3) jis apmokestinamas, deklaruojamas;
4) jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto;
5) jis įkeičiamas;
6) jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus;
7) jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos pagrindais ar patikėjimo teise;
8) jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams;
9) jis pripažįstamas bešeimininkiu;
10) įmonėms taikomos bankroto procedūros;
11) vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys įkeistą turtą parduoti iš varžytynių;
12) to pageidauja turto savininkas arba turto vertinimo užsakovas .
Kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas) ar kitą turtą. Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) ar kitą turtą yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis .
Rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų .
Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 9,10 p. Turto vertinimas gali būti:
 Individualus turto ar verslo (toliau – turto) vertinimas – toks turto vertinimo būdas, kai konkretaus turto vertė nustatoma atsižvelgiant į visas individualias to turto savybes.
 Masinis turto ar verslo (toliau – turto) vertinimas – toks turto vertinimo būdas, kai konkretaus turto vertė nėra nustatoma, o surinktos informacijos apie vertinamąjį turtą analizės būdu nustatomos verčių ribos, apimančios vertinamojo turto vertę. Duomenys renkami, analizuojami ir apskaičiavimai atliekami sisteminimo pagrindu. Šiuo vertinimo būdu yra vertinami turto objektai, kurie turi daug panašumų.
Savaime suprantama, kad masiniam vertinimui skaičiavimai yra daug paprastesni, o individualiame vertinime atliekama išsamesnė analizė..1.1. Turto vertės nustatymo metodai
Ir Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, ir Turto vertinimo metodika nustato tokius turto vertinimo metodus arba jų derinius:
1) lyginamosios arba palyginamosios vertės metodas, kitaip pardavimo kainos analogų metodas.
2) atkuriamosios arba atstatomosios vertės metodas, kitaip kaštų metodas.
3) naudojimo pajamų vertės metodas, kitaip pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto metodas.
4) ypatingosios vertės metodas
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. 5 d. yra numatyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės aprobuoti ir tarptautinėje praktikoje pripažinti metodai.

Tradiciniais turto vertinimo metodais laikomi:
1. Atkuriamosios vertės metodas.
2. Lyginamosios vertės metodas.
3. Naudojimo pajamų metodas.

Turto vertinimo metodika nustato, kad ,,Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos. Vertinimo metodų parinkimas turi būti pagrindžiamas. Vertintojas motyvuodamas gali savo nuožiūra pasirinkti metodo taikymo technologijas ir modelius. Galimi įvairūs pasirinkto pagrindinio metodo variantai pagal šiuolaikines darbo technologijas, matematinius – statistinius duomenų bazių apdorojimo metodus“ .1.1.1. Lyginamosios vertės metodas.
Šis metodas yra procesas, kurio metu vertinamo turto vertė nustatoma analizuojant analogiško turto rinką ir lyginant turtą su vertinamu turtu .
Lyginamosios vertės metodas laikomas pačiu svarbiausiu ir yra dažniausiai naudojamas metodas turto vertei nustatyti. Jo esmė – palyginimas, tai yra turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Vertinant turtą šiuo metodu, tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas.
Lyginamosios vertės metodas taikomas tuomet, kai galima gauti duomenų apie vertinamam objektui analogiškus neseniai parduotus ar tuo metu parduodamus objektus. Šie surinkti duomenys atspindi skirtumus tarp vertinamojo ir palyginamųjų objektų. Turto vertinimo metodika 23 punktu rekomenduoja taikyti lyginamosios vertės metodą, kai reikia vertinti:
 žemės ūkio, miškų ūkio žemės sklypus, kitos paskirties (privačioms namų valdoms, įvairios paskirties gyvenamiesiems, socialiniams ir pramonės objektams statyti, transporto, ryšių ir kitoms komunikacijoms įrengti, rekreacijai, kitai ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio veiklai skirtos žemės) sklypus;
 butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (išskyrus šių objektų vertinimą draudimui, jeigu savininkas pageidauja vertinti kitu metodu);
 gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus, statinius ir įrenginius;
 smulkias įmones;
 likviduojamas įmones.
Taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus. Duomenys apie palyginamuosius objektus gali būti ieškomi:
 turto vertintojo asmeniniame duomenų banke;
 valstybiniuose ir kituose duomenų bankuose;
 apklausiant sandorių dalyvius, notarų biurus;
 apklausiant prekybos firmas ir agentūras;
 spaudoje ir kitose visuomenės informavimo priemonėse;
 statistikos ir informacijos tarnybų žinynuose, analitiniuose dokumentuose;
 biržų, prekybos agentūrų informaciniuose biuleteniuose;
 kituose informacijos šaltiniuose.
Jeigu turto vertintojas turi nepakankamai informacijos apie panašius objektus (analogus) šioje vietovėje, jis turi išstudijuoti palyginamuosius objektus kitose vietovėse ir patikslinti.
Vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje.
Nors metodo pranašumai yra jo paprastumas ir aiškumas, Lietuvos Respublikos turto vertintojams jo taikymas yra gana problematiškas. Pagrindinė priežastis yra ta, kad nėra paruošta detalių vertinimo technologijų ir metodikos, kas kartais skatina remtis subjektyviais vertinimais. Taip pat trūksta informacijos apie palyginamus objektus.
Taigi turto vertintojas susiduria su bendros visų faktinių sandorių bazės nebuvimu. Vertindamas areštuotą turtą reikalingos informacijos jis ieško savo asmeniniame duomenų banke, valstybiniuose ir kituose duomenų bankuose, biržų, prekybos agentūrų, statistikos ir informacijos tarnybų žinynuose , gali apklausti sandorių dalyvius, notarų biurus, prekybos firmas ir agentūras. Taip pat gali ieškoti spaudoje.
Dideles duomenų bazes turi Valstybės įmonė “Registrų centras”, UAB Korporacija ”Matininkai“, nekilnojamojo turto agentūra “Ober-haus” ir kt. Tačiau šios duomenų bazės dažniausiai prieinamos tik jų darbuotojams. Tuo tarpu kitų turto vertinimo įmonių darbuotojai jomis pasinaudoti negali. Jos taip pat neprieinamos ir fiziniams asmenims, turintiems teisę vertinti turtą.
Taigi vieningos duomenų bazės nebuvimas sąlygoja neobjektyvų turto vertinimą, gali būti iškraipoma reali turto vertė.
Ši problema yra labai aktuali ir šiuo metu jau daromos permainos.
Nuo 2005 m. Rugpjūčio 1 d. Vakarų Lietuvoje atsirado naujas technologiškai modernus tinklapis “www.eurohaus.lt.”, kurio pagrindinis ir svar.biausias tikslas – sujungti į vieną nekilnojamojo turto informacinę bazę Vakarų Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų duomenis bei pristatyti pirkėjams statomus, parduodamus, nuomojamus objektus vienoje informacinėje bazėje. “EuroHaus” portalas nuolatos atnaujinamas, pateikiama tik reali informacija, kuri imama iš nekilnojamojo turto agentūrų vidinių duomenų bazių.
Tokia duomenų bazė turėtų apjungti visos Lietuvos turto vertinimo įmonių duomenų bazes, ir kurios informacija galėtų pasinaudoti ne tik nekilnojamo, kilnojamo turto, bet ir meno ir istorijos vertybių, juvelyrinių ir antikvarinių dirbinių, įvairių kolekcijų vertintojai ir ekspertai.1.1.2. Atkuriamosios vertės metodas
Atkuriamosios vertės metodas – pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas;
Šiuo metodu turto vertė nustatoma dviem etapais:
 nustatomi vertinamo objekto atstatymo kaštai;
 nustatoma vertinamo objekto nusidėvėjimo vertė.
Atstatymo kaštams nustatyti gali būti naudojami du būdai:
 vertinamo objekto atkūrimas;
 vertinamo objekto pakeitimas kitu objektu.
Pasirinkęs vertinamo objekto atkūrimo būdą, turto vertintojas skaičiuoja kaštus (sąnaudas), kiek kainuotų turto vertinimo metu galiojančiomis rinkos kainomis sukurti, pagaminti, įrengti arba pastatyti (sumontuoti) tikslią vertinamo objekto kopiją, kad visiškai atitiktų medžiagos, darbų kokybė, standartai ir dizainas.
Pasirinkęs vertinamo objekto pakeitimo kitu objektu būdą, turto vertintojas skaičiuoja kaštus (sąnaudas), kiek kainuotų turto vertinimo metu esamomis rinkos kainomis sukurti, pagaminti, įrengti arba pastatyti (sumontuoti) ekvivalentinio naudingumo objektą (palyginti su vertinamuoju objektu) iš vertinimo metu rinkoje naudojamų medžiagų, pagal vertinimo meto rinkai aktualius standartus, dizainą ir kokybę.
Dabartinėmis sąlygomis tikslingesnis pakeitimo kitu objektu skaičiavimo būdas, kadangi labai pasikeitė statybose naudojamos medžiagos, konstrukcijos, reikalavimai ir t.t. Nustatyti nusidėvėjimą taip pat yra problematiška dėl pateikiamų duomenų ir ir informacijos trūkumo. Turto vertinimo metodika leidžia apskritai nevertinti ekonominio ir funkcinio nusidėvėjimo . Tai savo ruožtu gali iškreipti objektų vertę. Apskritai atkuriamosios vertės metodu nustatyta vertė parodo ne tikrąją rinkos, o atkuriamąją vertę, kuri dažnai labai žymiai skiriasi nuo rinkos vertės.
Turto vertinimo metodika 24 punktu rekomenduoja taikyti atstatomosios vertės metodą, kai reikia vertinti:
 žemės sklypų priklausinius, įrenginius bei inžinerinės infrastruktūros (komunikacijų) objektus;
 butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius (jų draudimo atveju);
 gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus, statinius ir įrenginius;
 specialiosios paskirties turtą, t.y. ribotos paklausos ar ne rinkai skirtą turtą (maldos namus, sporto objektus, valdžios institucijų ir reprezentacinius pastatus, elektrines, specialius įrenginius ir kita);
 kitą turtą (tais atvejais, kai jo vertės “pasyviosios”rinkos sąlygomis negalima nustatyti palyginamosios vertės ar naudojimo pajamų vertės metodais, arba kai nustačius turto vertę šiais metodais, užsakovas papildomai nori sužinoti turto vertę, nustatytą atstatomosios vertės metodu);
 vertinamo objekto pagerinimo vertę.1.1.3. Naudojimo pajamų vertės metodas
Naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodas (toliau – naudojimo pajamų vertės metodas), kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną. Metodo pagrindą sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų dabartinė vertė. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai parodys turto vertę rinkoje;
Turto vertinimo metodika 25 punktu rekomenduoja taikyti naudojimo pajamų vertės metodą, kai reikia vertinti:
 butus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius;
 gamybinės, ūkinės-komercinės paskirties pastatus, statinius ir įrenginius;
 įmones, išskyrus smulkias arba likviduojamas (planuojant investicijas, įmonių sanavimo, reorganizavimo ir kitais atvejais);
 kitą turtą kaip verslo objektą, duodantį pelną, arba tikintis, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės jo vertę rinkoje.
Naudojimo pajamų vertės metodu vertinamas tik tas turtas, kuris duoda ar gali duoti pinigines pajamas arba kitokią kiekinę matuojamą naudą.
Naudojimo pajamų vertės metodu turto vertė nustatoma dviem būdais :
 paprastu (tiesioginiu)naudojimo pajamų kapitalizavimu;
 pinigų srautų diskontavimu (pinigų srautų diskonto būdu).
Taikant paprastą (tiesioginį) naudojimo pajamų kapitalizavimo būdą,vertinamo turto naudojimo vertė apskaičiuojama surandant dabartinę tikėtinų turto naudojimo pajamų vertę. Turto naudojimo pajamos apskaičiuojamos atėmus iš visų pajamų, susijusių su turto naudojimu, visas su turto naudojimu susijusias išlaidas. Gautos tikėtinos pajamų sumos diskontuojamos iki dabartinės vertės, atsižvelgiant į tikėtiną jų gavimo laikotarpį ir į susijusią su jų gavimu riziką.
Pinigų srautų diskonto būdas dažniausiai taikomas, kai reikia vertinti verslą (įmonės, investicinio projekto ir kitų objektų vertinimas).
Naudojimo pajamų vertės metodu dažniausiai nustatoma savininkų nuosavybės vertė.
Priklausomai nuo vertinamo verslo pobūdžio, verslo savininkams tenkantis pinigų srautas yra dividendai, naujos vertybinių popierių emisijos ir kitos tokio pobūdžio piniginės ir nepiniginės išmokos. Jeigu nuosavybės teise priklausantis turtas yra nuomojamas, savininkams tenkantis pinigų srautas yra pajamos iš nuomos. Šie pinigų srautai yra pagrindas savininkų nuosavybės vertei apskaičiuoti.
Taip pat šiuo metodu apskaičiuojama verslo skolų vertė, verslo vertė.1.2. Turto vertintojo sąvoka, reikalavimai, vertintojų grupės
LR Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas pateikia tokį turto vertintojo apibrėžimą: ,,Turto ar verslo (toliau – turto) vertintojas – fizinis asmuo, turintis Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą ir besiverčiantis turto vertinimo veikla“ .
Turtą ar verslą vertina ne tik fiziniai asmenys, bet ir įmonės. ,,Turtą ar verslą (toliau – turtą) vertinanti įmonė – įmonė, įregistruota Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka ir turinti Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę verstis turto vertinimo veikla“ .
Pagal turto vertinimo pagrindą vertintojai skirstomi į dvi grupes:
1) nepriklausomas turto vertintojas – tai turto vertintojas, kuris, būdamas juridinio asmens teisių neturinčios įmonės savininku ar tikruoju nariu arba dirbantis darbo sutarties pagrindais turto vertinimo įmonėje, šių įmonių vardu atlieka turto vertinimus pagal įmonių sutartis su užsakovais;
2) vidaus turto vertintojas – tai turto vertintojas, atliekantis turto vertinimus įmonės, įstaigos ar organizacijos, su kuria jis turi darbo santykių, pavedimu, šios įmonės vidinėms reikmėms ir (ar) jų tiesioginėms funkcijoms įgyvendinti.
Turto vertintojams gali būti suteikiamos vertintojo asistento, vertintojo, vyresniojo vertintojo, vertintojo eksperto kvalifikacijos .
Vertintojas asistentas atlieka vertinimus vadovaujamas vertintojo, vyresniojo vertintojo, vertintojo eksperto. Jo parengti ir pasirašyti vertinimo dokumentai turi būti patvirtinti vieno iš minėtų kvalifikacijos lygių specialisto.
Vertintojas savarankiškai vertina konkrečios turto srities objektus, išskyrus unikalius, retai šalies rinkoje parduodamus objektus.
Vyresnysis vertintojas savarankiškai vertina visus konkrečios turto srities objektus, neribodamas objekto reikšmingumo.
Vertintojas ekspertas savarankiškai vertina visus konkrečios turto srities objektus ir, iškilus ginčui dėl turto vertės nustatymo, šiuo klausimu teikia išvadas.
Turto vertintojams išduodami turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimai, kurių išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo tvarką nustato Finansų ministerija.
LR Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas numato tokius bendruosius reikalavimus turto vertintojams:
1) turi būti veiksnūs;
2) neturėti teistumo už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus arba kitus nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, teisingumui, ekonomikai ir verslo tvarkai bei finansų sistemai;
3) atitikti Vyriausybės nustatytus išsilavinimo ir profesinės patirties kvalifikacijos reikalavimus.
Turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimai taip pat yra patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1891 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1157 ,,Dėl turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“.
,,Vertintojas asistentas privalo turėti ne žemesnį kaip specialųjį vidurinį išsilavinimą verslo ir administravimo arba inžinerijos, gamybos ir statybos srityse; vertintojas privalo turėti ne žemesnį kaip aukštesnįjį išsilavinimą verslo ir administravimo arba inžinerijos, gamybos ir statybos srityse; vyresnysis vertintojas ir vertintojas ekspertas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą“ .
Turto vertintojas, atsižvelgdamas į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį, parenka turto vertinimo metodus (metodų derinius), metodo taikymo būdus. Detalesnę turto vertės nustatymo metodų (metodų derinių) parinkimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinta Turto vertinimo metodika.
Turto vertintojas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, kitais įstatymais, Turto vertinimo metodika, taip pat Turto vertintojų atestacijos komisijos prie Finansų ministerijos aprobuotu Turto .vertintojų profesinės etikos kodeksu, šios komisijos sprendimais, kitais teisės aktais.1.3. Turto vertinimą atliekančios ir prižiūrinčios organizacijos ir įmonės
1991—1994 m. pradėjus formuotis rinkos sąlygoms, turto vertinimo veikla nebuvo pagrįsta įstatymais, nes nebuvo valstybės norminių aktų, kurie apibrėžtų turto vertinimo profesinę veiklą, o rinkos ekonomikos šalyse naudojami turto vertinimo metodai bei tarptautiniai turto vertinimo standartai nebuvo mūsų valstybės pripažinti.
Visuomeninė organizacija Lietuvos turto vertintojų asociacija savo veiklą pradėjo 1994 m. Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo “unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir įgyvendinimas” . Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL), Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yra šių organizacijų narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje. Ši organizacija taip pat gali padėti spręsti konkrečius turto vertinimo klausimus bei rekomenduoti kvalifikuotą turto vertintoją.
Turto vertinimo atlikimą Lietuvos Respublikoje organizuoja, koordinuoja ir prižiūri Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas prie Finansų ministerijos. Taip pat institutas suteikia kvalifikaciją ir prižiūri turto vertintojų ir įmonių, turinčių teisę atlikti turto vertinimą veiklą.
Individualų turto vertinimą fizinių arba juridinių asmenų užsakymu visais nurodytais atvejais, išskyrus turto apmokestinimą ir paėmimą visuomenės poreikiams, atlieka daugelis privačių įmonių, tokių kaip UAB Korporacija ,,Matininkai“, ,,Ober-Haus“ ir kt.
Valstybės įmonė Registrų centras atlieka nekilnojamojo turto vertinimą apmokestinimui, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1400 ,,Dėl įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio“ bei šio nutarimo pakeitimais, Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimais, kitais šią sritį reglamentuojančiais norminiais aktais.
Norint disponuoti nekilnojamuoju turtu (žeme, statiniais, pastatais, butais bei patalpomis), būtina šį turtą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamąjį turtą ir teises į jį registruoja Valstybės įmonės Registrų cento teritoriniai padaliniai pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą.
Atliekant operacijas su nekilnojamuoju turtu, labai svarbu įsitikinti, ar turtas neįkeistas. Centrinė hipotekos įstaiga tvarko hipotekos registrą, kaupia ir teikia informaciją apie turto įkeitimą.2. AREŠTUOTO TURTO SAUGOJIMAS
Areštuotą turtą antstolis paprastai palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo. Tačiau prireikus antstolis bet kurioje proceso stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui. Šie asmenys atlieka saugotojo pareigas. Turtą gali saugoti ir pats antstolis. Turto saugotojui antstolis įteikia turto arešto aktą.
Pagal LR CPK 675 str. 3 d. vykdydamas teismo (teisėjo) nutartį areštuoti turtą tais atvejais, kai turtas perduodamas saugoti arba administruoti kitiems asmenims, antstolis sudaro areštuojamo turto aprašą. Šiuo atveju antstolis turto arešto akto nesurašo, o perduodant teismo ar teisėjo areštuota turtą saugotojui perduodama teismo ar teisėjo nutartis areštuoti turtą.
Rastos pas skolininką pinigų sumos, reikalingos išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, antstolio iš skolininko paimamos išduodant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos kvitą ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną sumokamos į antstolio depozitinę sąskaitą.
Iš skolininko paimti materialūs vertybiniai popieriai, tauriųjų metalų (aukso, platinos, sidabro) luitai, grynuoliai, gamybinės ir laboratorinės paskirties pusgaminiai bei dirbiniai, deimantai, taip pat juvelyriniai ir kiti dirbiniai iš aukso, sidabro, platinos ir platinos grupės metalų, brangakmenių, perlų bei jų laužo antstolio perduodami saugoti vietos, kurioje yra teismas, antstolį aptarnaujančiam bankui.
Išnuomoto nekilnojamojo turto nuomos (panaudos) sutarties šio turto areštas nekeičia. Tačiau antstolis gali reikalauti nutraukti nuomos (panaudos) sutartį Civiliniame kodekse numatytais pagrindais. Antstolis taip pat turi teisę duoti nuomininkui patvarkymą, kad nuomotojui priklausančius nuompinigius pervestų į antstolio depozitinę sąskaitą.
Antstolis turi teisę duoti nuomininkui patvarkymą, kad nuomotojui priklausančius nuompinigius pervestų į antstolio depozitinę sąskaitą. Tokį patvarkymą nuomininkas privalo vykdyti.
Antstolis turi teisę išnuomoti nenaudojamą areštuotą nekilnojamąjį turtą. Tokia nuomos sutartis galioja tik iki vykdymo proceso, per kurį buvo areštuotas turtas, pabaigos. Areštuoto turto nuomos sutartis, sudaryta nesilaikant šio reikalavimo, negalioja.3. AREŠTUOTO TURTO ADMINISTRAVIMAS
LR CPK 744 str. numato, kad antstolis kreipiasi į teismą, kurio veiklos teritorijoje veikia, norėdamas pradėti išieškojimą vykdyti skolininko turto administravimu ir iš to gautų pajamų nukreipimu įsiskolinimui padengti. Skolininko turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarką nustato teismas vadovaudamasis Civilinio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus nuostatomis.
Administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu.
,,Turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas“ .
Nekilnojamojo daikto administravimo faktas registruojamas viešame registre ir nurodomas jo administratorius.
Administratorius, sudarydamas sandorius, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip administratorius.
LR CK 4.238 straipsnis numato, kad Turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Jeigu akte, kuriuo nustatomas administravimas, atlyginimo dydis nenustatytas, jį nustato teismas, atsižvelgdamas į administratoriaus teikiamų paslaugų rinkos vertę.
Jeigu su administratoriumi laiku neatsiskaitoma, jis turi teisę iš naudos gavėjui grąžintinų lėšų pasilikti sau sumą, kaip užmokestį už atliktas administravimo paslaugas, arba, kol bus su juo atsiskaityta, turi teisę sulaikyti turtą. Asmuo, administruojantis turtą be teisinio pagrindo, neturi teisės į atlyginimą.
Iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę:
1) sumokėti draudimo įmokas, susijusias su administruojamu turtu;
2) apmokėti turto remonto ir išlaikymo išlaidas;
3) sumokėti turto mokesčius;
4) panaudoti dalį turto amortizaciniams atskaitymams;
5) vykdyti kitas su turto administravimu susijusias prievoles.
Administratoriai privalo tvarkyti pajamų ir išlaidų apskaitą ir pasibaigus kalendoriniams metams privalo pateikti detalią savo veiklos ataskaitą. Jeigu yra keli turto administratoriai, jie parengia bendrą ataskaitą, išskyrus atvejus, kai jų teisės buvo padalytos.
Naudos gavėjas turi teisę tikrinti sąskaitas ir kitus finansinės atskaitomybės dokumentus. Administratorius privalo leisti tai daryti. Kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir reikalauti paskirti administratoriaus veiklos ir pateiktos ataskaitos auditą. Naudos gavėjas ar kitas suinteresuotas asmuo taip pat gali reikalauti pakeisti administratorių, jeigu šis netinkamai vykdo savo funkcijas.
LR CK 4.239 str. numato dvi turto administravimo rūšis:
 Paprastąjį;
 Visišką.
Paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti. Administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti Laikydamasis LR CK 4.248 str. nuostatų. Šiuo straipsniu preziumuojama, kad administratorius turtą investavo saugiai, jeigu:
1) turtas investuotas į nekilnojamuosius daiktus;
2) turtas investuotas į valstybės vertybinius popierius.
3) 3. Nesaugiai investavęs turtą administratorius atsako už visus nuostolius.
Administruojamas turtas investuojamas naudos gavėjo vardu (jeigu kitaip nenustato įstatymas ar administravimo nustatymo aktas).
Teismui leidus, administratorius gali turtą perleisti kitiems asmenims atlygintinai arba jį įkeisti, jeigu tai yra būtina skoloms apmokėti arba turto vertei išlaikyti. Greitai gendantį turtą administratorius gali realizuoti be teismo leidimo.
Administratorius turi teisę pareikšti su turto administravimu susijusius ieškinius, taip pat įstoti į kitų asmenų pradėtą bylą, susijusią su administruojamu turtu, administruodamas vertybinius popierius, turi teisę balsuoti, taip pat turi kitas su vertybiniais popieriais susijusias teises ir pareig.as.
Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinės paskirties, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą išduoda teismas.
Visiško administravimo atveju administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Administratorius turi tokias pačias teises kaip ir administratorius paprastojo administravimo atveju, o taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į jį, ar keisti jo tikslinę paskirtį.
Administravimo rūšis nustatoma administravimą nustatančiame akte. Jeigu administravimą nustatančiame akte administravimo rūšis nenustatyta, laikoma, kad tai paprastasis administravimas.
Administratorius, vykdydamas savo prievoles, privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais, turi laikytis įstatymų ir administravimą nustatančio akto nustatytų taisyklių. Jis neatsako už turto normalų nusidėvėjimą, taip pat už turto vertės sumažėjimą ar turto žuvimą dėl nenugalimos jėgos.
LR CK 4.243 straipsnyje nustatyti tokie draudimai turto administratoriui:
 draudžiama panaudoti savo funkcijas asmeniniams interesams. Apie kiekvieną interesų konfliktą administratorius privalo nedelsdamas pranešti naudos gavėjui.
 neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, naudoti administruojamo turto ar informacijos, susijusios su turto administravimu, savo interesams, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą nustatęs aktas.
 neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą.
 neturi teisės administruojamo turto įsigyti nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas arba kai administruojamą turtą jis paveldi.
Turtą galima pavesti administruoti ir keliems administratoriams. Šiuo atveju visus su turto administravimu susijusius sprendimus priima administratorių dauguma, jeigu įstatymu ar administravimą nustatančiu aktu nėra numatyta, kad reikia visų administratorių bendro sprendimo. Bendro turto administravimo atveju administratoriai už veiklos pasekmes atsakys solidariai, išskyrus atvejus, kai jų pareigos buvo paskirstytos pagal įstatymą, teismo sprendimą ar administravimo nustatymo aktą. Tokiu atveju kiekvienas administratorius atsakys tik už savo veiksmus.
Turto administravimas baigiasi:
1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;
2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo nustatymo akte;
3) išnykus priežastims, dėl kurių buvo nustatymas administravimas, arba pasiekus tikslą, kuriam buvo nustatytas administravimas;
4) panaikinus turto administravimą .

Turto administratoriaus įgaliojimai baigiasi:
1) administratoriui mirus, likvidavus administratorių juridinį asmenį ar iškėlus jam bankroto bylą;
2) administratoriui atsisakius įgaliojimų;
3) administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;
4) pakeitus vieną administratorių kitu;
5) panaikinus administravimą.
Administratorius gali atsisakyti savo įgaliojimų. Apie tai prieš mėnesį jis turi pranešti jį paskyrusiam asmeniui ar institucijai, naudos gavėjui ir kitiems administratoriams, jeigu administratoriai yra keli.
Administratorius, kuris laiku nepranešė apie savo atsistatydinimą, turi atlyginti dėl atsistatydinimo atsiradusius nuostolius, išskyrus atvejus, kai pranešti jis negalėjo dėl svarbių priežasčių.
Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą jį paskyrusiam asmeniui (institucijai), naudos gavėjui, taip pat kitiems administratoriams, perduoti turtą jo buvimo vietoje bei grąžinti viską, ką gavo vykdydamas pareigas, išskyrus atlyginimą už administravimą.
LR CK 4.252 str. numato, kad ,,Jeigu administratorius sudaro sandorį po administravimo panaikinimo apie administravimo panaikinimą nežinodamas ir neg.alėdamas žinoti, toks sandoris galioja ir yra privalomas naudos gavėjui. Ta pati taisyklė taikoma ir sandoriams, kurie buvo būtini administruojamam turtui išsaugoti. Naudos gavėjui taip pat privalomi sandoriai, kuriuos tretieji asmenys su administratoriumi sudarė nežinodami ir negalėdami žinoti apie administravimo pabaigą“.
Administratoriui mirus jo įpėdiniai nedelsdami turi apie tai pranešti administratorių paskyrusiam asmeniui ar institucijai ir naudos gavėjui. Iki kol bus paskirtas naujas administratorius, įpėdiniai pagal galimybes privalo saugoti turtą.
Teisės projektų ir tyrimų centras 2005 m gegužės – rugpjūtis pagal Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymą atliko tyrimą tema “Antstolių veiklą reguliuojančių teisės aktų analizė bei jų įgyvendinimo praktika”. Šiame tyrime buvo analizuojami pagrindiniai antstolių veiklą reglamentuojantys teisės aktai: Civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymas, 2002-12-31 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 432432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija.
Šiuo tyrimu buvo nustatyta, kad “Nepaisydama Kodekso nurodymų, Instrukcija administravimą paverčia ne nauda sprendimų vykdymui-t.y., ne pajamomis, mažinančiomis išieškotojo ir skolininko išlaidas išieškojimui, o, atvirkščiai-atlyginimu antstoliui, didinančiu išieškotojo ir skolininko išlaidas išieškojimui įsiskolinimui. Instrukcija nustato antstolio teisę gauti pajamas už administravimą bet kada, – ir tuo atveju, jei antstolis, vadovaudamasis Civilinio proceso kodeksu nesirūpina tuo, kad areštuotas skolininko turtas būtų administruojamas ir iš to administravimo būtų gaunamos pajamos įsiskolinimui padengti” .
Nors Instrukcijoje atlyginimas už administravimą vadinamas “administravimo išlaidomis” , iš tikrųjų, kaip matyti iš Instrukcijos turinio, tai yra ne išlaidos, o papildomas antstolio atlyginimas, t.y., atlyginimas už išieškojimo administravimą. Tokią išvadą patvirtina Lentelė Nr. 1, iš kurios matyti, kad bylos administravimo “išlaidų” dydis susidaro ne iš kam nors išleistų pinigų, o yra tiesiog antstolio pajamos, nustatomos dydžiais, priklausomai nuo išieškotos sumos.
Šiuo metu yra įsigaliojusi nauja Sprendimų vykdymo instrukcija, kurioje bylos administravimo išlaidos yra vadinamos “bendrosiomis vykdymo išlaidomis” , tačiau abiejose instrukcijose nurodyta, kad “Bylos administravimo išlaidos mokamos atsižvelgiant į vykdomajame dokumente nurodytą išieškotiną sumą arba jeigu dalis šios sumos buvo anksčiau išieškota ir vykdomasis dokumentas pateikiamas vykdyti pakartotinai, – į likusią išieškoti sumą (1 lentelė), o šios instrukcijos nustatytais atvejais – į vykdomojo dokumento kategoriją (2 lentelė)” .
Tokio atlyginimo priskyrimas išlaidoms pažeidžia Civilinio proceso kodekso 609 straipsnį, kuriame tokios išlaidos nėra numatytos.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Civilinio proceso kodeksas visai kitaip reglamentuoja administravimą vykdymo procese. Administravimas antstolio veikloje nustatomas kodekso 744 straipsnyje. Jame nurodoma:
“1. Antstolis, pradėdamas išieškojimą vykdyti skolininko turto administravimu ir iš to gautų pajamų nukreipimu įsiskolinimui padengti, kreipiasi į teismą, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, prašydamas nustatyti skolininko turto administravimo ir gautų pajamų paskirstymo tvarką.
2. Teismas skolininko turto administravimo tvarką nustato vadovaudamasis Civilinio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus nuostatomis.”
Iš šio straipsnio matyti, kad įstatymų leidėjas siekia priversti antstolį kuo ekonomiškiau išieškotojui ir skolininkui vykdyti sprendimą-užtikrinti areštuoto turto administravimą tam, kad iš administravimo būtų gautos pajamos sprendimui vykdyti.
Taigi nepaisydama Civilinio kodekso nurodymų, Instrukcija administravimą paverčia ne nauda sprendimų vykdymui-t.y., ne pajamomis, mažinančiomis išieškotojo ir skolininko išlaidas išieškojimui, o, atvirkščiai-atlyginimu antstoliui, didinančiu išieškotojo ir skolininko išlaidas įsiskolinim.ui padengti
Sprendimų vykdymo instrukcija turi būti suderinta su Civilinio proceso kodekso normomis, pagal kurias antstolio organizuojamas turto administravimas yra svarbi priemonė gauti pajamoms sprendimui vykdyti, tuo pačiu mažinti išieškotojo ir skolininko išlaidas vykdymo procese.IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Turto ar verslo (toliau – turto) vertinimas – nešališkas turto vertės nustatymas taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje.
Rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų.
2. LR naudojami du turto vertinimo būdai: individualus ir masinis; metodai: lyginamosios vertės, atkuriamosios vertės, naudojimo pajamų vertės, ypatingosios vertės kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės aprobuoti ir tarptautinėje praktikoje pripažinti metodai.
Tradiciniais turto vertinimo metodais laikomi:
1. Atkuriamosios vertės metodas.
2. Lyginamosios vertės metodas.
3. Naudojimo pajamų metodas.
Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo.. Galimos įvairių metodų kombinacijos.
Lyginamosios vertės metodas laikomas pačiu svarbiausiu ir yra dažniausiai naudojamas metodas turto vertei nustatyti
3. Pagal turto vertinimo pagrindą vertintojai skirstomi į dvi grupes:
1) nepriklausomas turto vertintojas – tai turto vertintojas, kuris, būdamas juridinio asmens teisių neturinčios įmonės savininku ar tikruoju nariu arba dirbantis darbo sutarties pagrindais turto vertinimo įmonėje, šių įmonių vardu atlieka turto vertinimus pagal įmonių sutartis su užsakovais;
2) vidaus turto vertintojas – tai turto vertintojas, atliekantis turto vertinimus įmonės, įstaigos ar organizacijos, su kuria jis turi darbo santykių, pavedimu, šios įmonės vidinėms reikmėms ir (ar) jų tiesioginėms funkcijoms įgyvendinti.
Turto vertintojams gali būti suteikiamos vertintojo asistento, vertintojo, vyresniojo vertintojo, vertintojo eksperto kvalifikacijos.
Bendrieji reikalavimai turto vertintojams:
1) turi būti veiksnūs;
2) neturėti teistumo už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus arba kitus nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, teisingumui, ekonomikai ir verslo tvarkai bei finansų sistemai;
3) atitikti Vyriausybės nustatytus išsilavinimo ir profesinės patirties kvalifikacijos reikalavimus.
4. Areštuoto turto vertinimo, saugojimo ir administravimo problemos:
1. Pagrindinė problema vertinant areštuotą turtą yra teisės aktų neatitikimas: turtą turi vertinti nepriklausomas turto vertintojas. Tai nurodo Turto vertinimo pagrindų įstatymas, Turto vertinimo metodika, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksas. Sprendimų vykdymo instrukcija numato, kad turto vertei nustatyti kaip ekspertas kviečiamas turto vertintojas, atitinkantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus. LR CPK šios nuostatos nėra.
Kita problema yra LR CPK nustatyti trumpi terminai prieštaravimams dėl turto įkainojimo, eksperto nušalinimui pareikšti, kurie mažina galimybes vykdymo proceso šaliai (šalims) apginti savo teises ir suteikia didesnes galimybes antstoliui pasiekti jam palankaus turto vertinimo.
Taigi turėtų būti peržiūrimos LR CPK nuostatos ir daromos pataisos, kurios numatytų, kad areštuotą turtą turėtų vertinti tiks nepriklausomas ir nešališkas turto vertintojas (ekspertas) ir būtų nustatyti ilgesni terminai vykdymo proceso šalims apginti savo teises.
2. Turto vertintojas susiduria su bendros visų faktinių sandorių bazės nebuvimu. Tai sąlygoja neobjektyvų turto vertinimą, gali būti iškraipoma reali turto vertė. Vertindamas areštuotą turtą reikalingos informacijos jis ieško arba savo asmeniniame duomenų banke, spaudoje, arba kreipiasi į kitas prekybos agentūras, statistikos ir informacijos tarnybas, taip pat gali apklausti sandorių dalyvius, notarų biurus.
Išeitis –vieningos duomenų bazės sukūrimas, k.uri apjungtų visos Lietuvos turto vertinimo įmonių duomenų bazes, ir kurios informacija galėtų pasinaudoti ne tik nekilnojamo, kilnojamo turto, bet ir meno ir istorijos vertybių, juvelyrinių ir antikvarinių dirbinių, įvairių kolekcijų vertintojai ir ekspertai.
3. Administravimas paverstas ne nauda sprendimų vykdymui-t.y., ne pajamomis, mažinančiomis išieškotojo ir skolininko išlaidas išieškojimui, o, atvirkščiai-jas didinančiomis.
Sprendimų vykdymo instrukcija turėtų būti peržiūrima ir suderinama su Civilinio proceso kodekso normomis, pagal kurias antstolio organizuojamas turto administravimas yra svarbi priemonė gauti pajamoms sprendimui vykdyti ir tuo pačiu mažinti išieškotojo ir skolininko išlaidas vykdymo procese, o ne jas didinti.LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas//Valstybės žinios. 2003, Nr. 38-1673.
2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas//Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340.
3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas//Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 244 “Dėl Turto vertinimo metodikos”//Valstybės žinios. 1999, Nr. 106-3081.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1157 “Dėl turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimų patvirtinimo” //Valstybės žinios. 2002, Nr. 116-5216.
6. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 1R-352 “Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo”//Valstybės žinios. 2005, Nr. 130-4682.
7. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 432 “Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo”// Valstybės žinios. 2005, Nr. 130-4682. 67.
8. Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarybos 2000 m. rugsėjo mėn. 14 d. nutarimas Nr. 27-7 “Dėl turto vertintojo profesinės etikos kodekso”// http://www.atvi.lt/main.php?id=5&id2=14; 2006-03-07.
9. Chmieliauskas P., Kazlauskienė V. Vertės nustatymo teoriniai ir metodologiniai aspektai: jų taikymo ypatumai vertinant turtą besikeičiančios rinkos sąlygomis // Ekonomika ir vadyba. 2000, p. 85 – 86.
10. Daukšas J., Bložė A. Turto vertinimo principai ir jų taikymas areštuojant turtą. Šiauliai, 2001. P. 7 – 10.
11. Teisės projektų ir tyrimų centro 2005 m gegužės –rugpjūčio mėn. tyrimas Nr. 62T “Antstolių veiklą reguliuojančių teisės aktų analizė bei jų įgyvendinimo praktika”// http://www.exjure.com/lithuania/lt/tyrimai/62.doc; 2006-03-07.

Leave a Comment