Socialinės psichologijos referas: “Komunikacija. Pranešimas ir jo analizė”

Įvadas 3
Komunikacijos esmė 3
Komunikacijos procesas ir jos dalyviai. Pranešimo sąvoka 3
Pranešimo struktūra 4
Pranešimų tipai. Informacijos sluoksniavimas 5
Veiksniai, įtakojantys komunikaciją 5
Neverbaliniai pranešimai 6
Komunikacijos struktūros 7
Pranešimo priėmimo ypatumai 9
Apibendrinimas 10
Naudota literatūra 12Įvadas
Žmonių gyvenime ir tarpusavio sąveikoje būtinas veiksnys yra komunikacija. Komunikaciją galima apibūdinti vienu žodžiu – bendravimas. Turbūt niekas negalėtų paneigti komunikavimo reikšmės, tačiau retai kada pasigilinam, kaip mes bendraujam? Kodėl bendravimas kartais tampa nemaloniu procesu, ar neduoda norimų rezultatų? Kas lemia komunikacijos kokybę?
Pradžioje aš pateikiau bendrą komunikacijos sampratą, schematiškai pavaizdavau, kaip vyksta komunikacija, kas yra jos dalyviai. Šiame darbe surinkau teoriją iš kelių liiteratūros šaltinių ir pateikiau ją taip, kad būtų matomas ryšys tarp komunikacijos ir pranešimo: kaip komunikacijos pobūdis įtakoja pranešimo struktūrą ir požymius.
Tarpusavyje žmonės bendrauja ne tik žodžiais, bet ir gestais, pozomis, mimika, ypač svarbi yra intonacija. Kas yra ir ką parodo implicitiniai ir nekongruentūs pranešimai, apie tai skyriuose „Veiksniai, įtakojantys komunikaciją“ ir „Neverbaliniai pranešimai“.
Pranešimą išnagrinėjau iš abiejų komunikacijos dalyvių pozicijų. Kokia yra pranešimo „kelionė“ nuo siuntėjo iki gavėjo? Ir galiausiai, apie klausymasi, pranešimo gavimą ir dekodavimą.Komunikacijos esmė
Komunikacija yra individų tarpusavio saantykių sudarymas ir daroma įtaka.
Tobuliausias ir reikšmingiausias žmonių bendravimo būdas yra kalbėjimas (turima omeny natūralių kalbų garsinė forma). Toliau seka raštas, kuris nedaug atsilieka nuo kalbos, tačiau vis dėl to negali atskleisti, pavyzdžiui, intonacijos. Dagiaprasmiai žodžiai rašte, reikalauja tokio pa

aties rašytinio paaiškinimo arba konteksto. Avaizdas – pranešimas gali būti užkoduotas nuotraukoje, piešinyje, taip pat išreikštas ženklu. Mimika gali tarnauti kaip pranešimo dalis arba pati savaime būti užkoduota informacija. Veiksmas – niuksas taip pat gali būti „žinia“, nors ir nemaloni.Komunikacijos procesas ir jos dalyviai. Pranešimo sąvoka
Komunikacijos procese visada dalyvauja dvi pusės: informacijos siuntėjas arba komunikatorius ir informacijos gavėjas arba percipientas. Kad šios dvi pusės susikalbėtų, jos turi mokėti tą pačią kalbą. Komunikacijos kokybės esmė – siekti, kad komunikatoriaus siunčiama ir percipiento priimama bei suprantama informacijos kuo mažiau skirtųsi. Vyksta kodavimo ir dekodavimo procesas: komunikatorius užkoduoja siunčiamą informaciją ir paverčia ją tam tikra ženklų sistema, o percipientas tą informaciją suvokia – atkoduoja. Tam nepakanka atmintyje turėti tam tikrą kiekį žodžių, reikia ir mokėti iššifruoti intonacijas, geestus, mimiką, suprasti pauzių, kirčių ir kt. reikšmes. Pavyzdžiui žodis geras užrašytas kabutėse arba ištartas su ironija turės visai priešingą reikšmę. Kad žmogus pradėtų kalbėti, reikalingas tam tikras jausminis impulsas, motyvas. Prieš ką nors sakydamas informacijos siuntėjas mintyse sukuria kalbamo dalyko vaizdinį, kurį įtakoja žmogaus išgyvenami jausmai, emocijos, pažiūris į kalbamą dalyką. To pasekoje parenkami tam tikri žodžiai, intonacija, atsispindima gestuose ir mimikoje. Taip suformuojamas tarsi „informacijos paketas“, apibrėžiamas specialiu terminu – pranešimas, kuris perduodamas informacijos gavėjui. Tuo tarpu pasiekęs gavėją, pranešimas ve
eikiamas atvirkštine eiga – dekoduojamas ir mintyse paverčiamas vaizdiniu ar schema. Komunikacijos schema, priedas Nr.1
Pagal šį paveikslėlį galima išanalizuoti tokį pavyzdį: Susitikę du žmonės kalbasi, vienas prisimena kokį nors įvykį ir nori jį papasakoti draugui (gauna motyvą kalbėti), savo atmintyje jis iššaukia įvykio scenarijų, tarsi vėl išgyvena patirtas emocijas. Jei įvykis linksmas, žmogus šypsosi, parenka džiugią intonaciją, bičiuliams būdingus žodžius – koduoja informaciją ir įgarsindamas perduoda ją pašnekovui. Gautą informaciją draugas dekoduoja, suprasdamas, kokius pojūčius įvykis sukėlė pasakotojui, mintyse jis pats sukuria įvykio eigos variantą.Pranešimo struktūra
Žmonių bendravime išskiriamos 3 glaudžiai tarpusavyje susijusios struktūrinės dalys: 1) apsikeitimo informacija; 2) interaktinė, kurio esmė – apsikeitimas judesiais ir veiksmais bendravimo procese; 3) percepcinė, reiškia bendravimo partnerių tarpusavio suvokimą ir pažinimą.
Pranešimą sudaro 4 dalys:
1.Pranešimo turinys – grynoji informacija, ką žmogus nori pasakyti.
2.Savęs atskleidimas. Šioje dalyje komunikatorius atskleidžia savo asmenybės turinio detales, kurios svarbios bendravime. Tai gali būti daroma tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai.
3.Tarpusavio santykiai. Žiūrint šiuo aspektu išryškėja požiūris į percipientą bei kokiuose santykiuose esti bendraujantys asmenys.
4.Kreipimasis. Beveik visų pranešimų tikslas yra vienaip ar kitaip įtakoti pašnekovą, pakreipti jo mintis reikiama linkme, paveikti jį, kad, pvz., žavėtųsi mumis, gailėtų, atliktų veiksmus dėl mūsų poreikių ir pan.
Pranešimo schema, priedas Nr.2
Schematiškai pavaizduotas konkretus pavyzdys. Sakinyje „Aš pritrūkau detalių“ užkoduota konkreti informacija, kad trūksta detalių. Tačiau tai nėra vien ti
ik pranešimas „šeip sau“. Gavėjas į tai turėtų reaguoti kaip į priekaištą arba prašymą, priklausomai nuo intonacijos – išryškėja kreipimosi momentas. Tai siejasi ir su „Aš – pranešimu“ arba, ką informacijos siuntėjas apie save informuoja priėmėjui? Galbūt jis nepatenkintas, kaip pastarasis atlieka savo pareigas („Aš negaliu dirbti“) arba nori, kad percipientas pasijustų jo vietoje (empatija)? Ir galiausiai, galime suprasti, jog tai bendradarbių pašnekesys, kuriame jie netiesiogiai aiškinasi savo santykius („Tavo darbas – tiekti detales“).Pranešimų tipai. Informacijos sluoksniavimas
Komunikacija skirstoma į formalią (oficialią), kuri apima darbuotojų oficialias ataskaitas, susirašinėjimus su įv. instancijom, straipsniai ir t.t. Neformalią arba neoficialią komunikaciją sudaro įvairūs žmonių asmeniniai pokalbiai, laiškai, dienoraščiai. Šie komunikacijos pažymiai tiesiogiai įtakoja pranešimo turinį, emocinius atspalvius. Formalioje komunikacijoje pranešimo dalys esti konkrečiau apibrėžtos ir atviros, o paslėptieji niuansai nėra svarbūs. Aiškiai suformuluoti ir vienprasmiški pranešimai vadinami eksplicitiniais. Implicitiniai – tai daugiaprasmiai pranešimai, jų mintis yra paslėpta ir gali būti tik numanoma. Neformali komunikacija pasižymi tam tikru jausminiu šriftu, kodavimas laisvesnis, lakoniškesnis, atsiranda daugiau užslėptų implicitinių niuansų, kurie paliekami gavėjo interpretacijai.
Informacijos paketas gavėjo atžvilgiu būna dvisluoksnis: sąmoningas ir nesąmoningas. Įžvalgus klausytojas tarp sąmoningai suformuoto ir pateikto informacijos sluoksnio gali pastebėti ir nesąmoningai atskleidžiamų žinių apie siuntėją.Veiksniai, įtakojantys komunikaciją
Komunikacijoje nuolat vyksta grįžtamasis ryšys, jis pasireiškia labai įvairiai: akių kontaktu, galvos linksėjimu, įvairiais žo
odeliais „taip“, „suprantama“, jaustukais „ak“, „veje“, „oho“. Tai tarsi ženklas komunikatoriui tęsti, arba gilintis į informacijos detales. Sunkiau nustatyti grįžtamąjį ryšį, kai informacija pateikiama auditorijai arba masinės informacijos priemonėmis.
Komunikacijos dalyvius veikia išankstinės nuostatos. Jos gali būti nustatomos keliais atžvilgiais: komunikatoriaus arba percipiento asmens atžvilgiu, ir gaunamos informacijos atžvilgiu. Komunikatorius vienaip elgsis, vartos atitinkamus žodžius, jei percipientas bus, pavyzdžiui, mažas vaikas ir kitaip, jei bendraamžis, vienaip, jei pavaldinys, kitaip, jei viršininkas ir t.t. Informacijos gavėjai, taip pat skirtingai priima informaciją iš siuntėjų, pavyzdžiui, jei informacijos siuntėjas yra meno žinovas, aptarinėjantis paveikslą, ir skirtingai, jei jis eilinis parodos lankytojas.
Empatija daro ypač didelę įtaką neoficialiai komunikacijai. Ryšys, kurį dar vadiname gebėjimu suprasti „iš pusės žodžio“, atsiranda per mokėjimą įsijausti į kito žmogaus emocijas. Empatija dažniausiai pasireiškia bičiulių, partnerių, komandos narių komunikacijoje, nes be jos neįmanomas gilesnis žmogaus pažinimas.

Kalbinę komunikaciją palengvina kontekstas – tai kalbamo dalyko esmė, kuri padeda mums geriau suprasti atskirus žodžius ir pritaikyti jiems teisingą reikšmę.Neverbaliniai pranešimai
Šalia įprastų žodinių pranešimų, tarsi lygiagrečiai, eina ir nežodiniai (neverbaliniai) pranešimai. Neverbaliniai pranešimai yra priskiriami nekalbinei komunikacijai. Ji vyksta gestais, mimika, pantomimika. Neverbaliniu pranešimu gali būti juokas, verkimas, įvairios reikšminės pauzės, krenkštelėjimas ir, galiausiai, net pats tylėjimas. Tokie pranešimai turi didelę reikšmę neoficialioje komunikacijoje. Dažnai nežodiniu būdu mes išreiškiame tai, ko negalime pasakyti žodžiais. Tai tiesioginis ryšys su mūsų emocijomis ir jausmais, per kurį nesunkiai galime pasiekti informacijos priėmėjo empatiją mūsų atžvilgiu. Neverbalinis pranešimas gali papildyti kalbinę komunikaciją, atkartoti žodinį pranešimą, tačiau gali ir prieštarauti išsakomai informacijai arba suteikti jai priešingą prasmę. Pavyzdžiui, vakarų šalyse dažnai naudojamas gestas, kai dviejų pirštų lenkimo judesiai simbolizuoja kabutes ir duoda žodžiui ar žodžių junginiui priešingą reikšmę.
Trumpas humoristinis pavyzdys apie tylėjimo informatyvumą (paimta iš www.nlp.lt):
Tyla gera byla
Žodžiai – simboliai apskritai nereikalingi. Viską pasakyti galima ir tylint.

Pakeliu telefono ragelį – aname gale tyli moteriškas balsas.
Ji tylėjo.
Ji intriguojančiai tylėjo.
Ji nieko nekalbėjo. Tyla viską pasakė.
Ji vis tylėjo. Nuolankiai tylėjo.
Aš kalbėjau, o ji įžūliai tylėjo.
Mano kantrybė seko, o ji gniuždančiai tylėjo.
Viskas, neliko nei jausmų, nei aistros.
Ji pergalingai tylėjo.

Dažniausiai sutinkame ir patys komunikuojame tiek verbalinio, tiek neverbalinio pranešimų kombinacijomis. Tokios kombinacijos esti dviejų tipų: kongruenčios (kai sakomi žodžiai, balso tonas, gestikuliacija, mimika ir kiti siunčiami signalai sutampa ir turi vienodą prasmę) ir nekongruenčios (kai siunčiami signalai prieštarauja vienas kitam, balso tonas, mimika kontrastuoja su žodžiais).
Nekongruentūs pranešimai apsunkina komunikaciją. Tačiau informacijos siuntėjai dažnai naudojasi jais, kaip sąmoninga manipuliacija. Pavyzdžiui: išgirstame prislopintą draugo balsą ir žodžius „viskas gerai“ tariamus su liūdesiu. Žodžiai tarsi informuoja, kad nėra ko rūpintis, bet intonacija verčia tuo abejoti. Draugas aiškiai duoda ženklą apie savo problemas, ir tuo pačiu netiesiogiai informuoja: „nenoriu užkrauti tau savo bėdų“ arba „man nereikia, kad manimi rūpintumeisi“ ir pan. Tokiu būdu siuntėjas pasilieka sau „atsarginį išėjimą“. Kadangi pranešimas dviprasmis, jis gali išsiginti bet kurio jam neparankaus varianto. Tai sąlyginai rodo tam tikrą pranešėjo neapsisprendimą, neužtikrintumą.Komunikacijos struktūros
Pranešimui įtakos turi ir komunikuojančių partnerių rangas, vaidmenų pasidalinimas ir erdvinės padėtys. Komunikacinė struktūra – tai žmonių bendravimo tvarka. Komunikacinių struktūrų būna du tipai: vienpusė ir abipusė.
Neformali komunikacija dažniausiai pasižymi pilna tinkline struktūra, kur kiekvienas narys palaiko ryšį su bet kuriuo kitu nariu.

Formaliai komunikacijai būdinga grandininė struktūra, kai komunikuoja greta esantys nariai. Tokia komunikacija gali vykti tarp įstaigų, vienos įstaigos skyrių arba asmenų. Grandinine struktūra pasižymi vertikalioji komunikacija, kai bendravimas vyksta tarp viršininko bei pavaldinio ir rangų grandine keliauja žemyn, arba aukštyn. Taip pat neformalioje komunikacijoje tokia gali būti, pavyzdžiui, gandų perdavimo struktūra.

Įmonių, įstaigų, organizacijų ar didesnių neformalių komunikacijos grupių struktūra neapsieina be vyraujančios vadovo pozicijos.

Komunikacijos laukas apima tam tikrą kiekį narių, ir vienija juos informacijos specifika, bendru tikslu ir pan. Komunikacijos laukas gali būti tiksliai apibrėžtas ir turėti aiškias ribas. Konferencijų, pasitarimų komunikacijos laukai turi konkretų erdvinį išsidėstymą, kuris priklauso nuo pranešimo pobūdžio ir tam tikrą ribotą narių skaičių. Tuo tarpų įvairių pomėgių, gandų, mados paplitimo erdvė yra neapibrėžta, kintanti, o narių skaičius neribotas.
Masinė komunikacija – tai informacijos platinimas didelėms žmonių grupėms pasitelkiant technikos priemones (televizija, spauda, radijas). Informacijos gavėjas yra plati neribota auditorija. Tačiau tokios informacijos poveikis itin stiprus: sudaro stereotipus, skleidžia terminologiją, teiginius, net sukelia tas pačias emocijas. Masinė komunikacija yra kontroliuojamas procesas, veikiantis pagal tam tikros grupės interesus (partijų, opozicijos, kitų valstybių, įv. judėjimų ir pan.). Efektyvumas priklauso nuo pranešimo, kuris turi konkretų tikslą, yra formuluojamas iš anksto, kruopščiai parenkami žodžiai bei terminologija. Kad pranešimas apimtų kuo didesnį komunikacijos lauką, informacija turi atitikti tokius svarbiausius kriterijus: 1) būti aktuali, 2) savalaikė, 3) operatyviai perduodama, 4) naudinga.
Organizuotas informacijos perdavimas nesugeba apimti visų gyvenimiškų sričių ar būti tiksliai suprantama kiekvieno gavėjo individualiai. Atsiranda poreikis stichiniams informacijos perdavimo procesams. Žmonės, negalėdami patenkinti savo žingeidumo, ar įtakoti tam tikrų poreikių, patys kuria arba savaip interpretuoja gautą informaciją. Taip atsiranda gandai, plinta žalingi įpročiai, formuojasi mados ir pan. Siuntėjas skleisdamas tokią informaciją pirmiausiai stengiasi savyje užpildyti atsiradusį žinojimo trūkumą savo proto bei vaizduotės pastangomis, dažnai jis siekia prestižo, lyderystės, dėmesio. Gali būti ir tikslingas, sąmoningas informacijos skleidimas, siekiant moralinės ar materialios naudos (pvz, šmeiždamas priešininkų grupę, asmuo siekia ją destrūkturizuoti; narkotikų platinimas mokyklose, siekiant „pritraukti klientus“).Pranešimo priėmimo ypatumai
Komunikacijos kanalas – tai ryšio priemonė per kuria susisiekia informacijos siuntėjas ir gavėjas
Komunikacija laikoma neįvykusia, jei pranešimas nepasiekė gavėjo. Bet kuris veiksnys trukdantis, slopinantis, pertraukiantis pranešimo gavimo procesą vadinamas triukšmu. Triukšmas būna dviejų tipų vidinis ir išorinis, paprastai tariant, tai yra priežastis, dėl ko percipientas nesiklauso. Išorinis triukšmas, tai bet kuri akustinė priežastis, kodėl gavėjas negirdi – pašnekovas kalba per tyliai, trukdo pašaliniai garsai (šalia vykstančių statybos darbų garsai, telefono skambėjimas, garsi muzika ir t.t.), trukdo komunikacijos kanalo defektai (traškesys telefono ragelyje). Išoriniu triukšmu taip pat gali būti ir įvairios dėmesį blaškančios detalės – pašnekovo apranga, netinkama temperatūra, baldų išdėstymas, spalvos, apšvietimas.
Vidinės neklausimo priežastys:
1)informacijos neįdomumas,
2)anksčiau įvykusio dalyko svarba, kuri nustelbia gaunamą informaciją,
3)nuovargis,
4)susijaudinimas,
5)jaučiama antipatija siuntėjui,
ir kt.
Šiuolaikinis žmogus yra pavargęs nuo informacijos, todėl jis klausosi paviršutiniškai arba visai nesiklauso. Kaip dažnai televizijos laidos ar draugo monologo žodžiai susilieja į bendrą visumą ir tampa tiesiog triukšmu, arba kaip išsireiškė rašytoja J. Ivanauskaitė „meditacine užsklanda“?
Komunikacijos proceso sėkmės ar nesėkmės lemiamas etapas yra dekodavimo procesas. Tuo pačiu principu kaip pranešėjas formuoja informacijos paketą, gavėjas turėtų jį ir „išpakuoti“. Išskaidant pranešimą iš gavėjo pozicijos galima kaip pavyzdį panaudoti tą patį sakinį apie detales:
1.Pranešimo turinys – Kaip suprasti turinį? – „Jau užsakiau, bet vėluoja tiekimas“.
2.Savęs atskleidimas – Kas yra siuntėjas? Ką jis jaučia? – „Nesinervink, šiandien turėtum gauti“.
3.Tarpusavio santykiai – Kokia jo nuomonė apie mane? Kaip jis su manimi kalba? – „Tu nuolat man priekaištauji“.
4.Kreipimasis – Kaip reaguoti į pranešimą? Ką turėčiau daryti, jausti, galvoti? – „Turiu daugiau darbų, ne tik rūpintis tavo detalėmis“.
Percipiento atsakymas ar reakcija priklauso nuo to, kuri pranešimo dalis jam svarbiausia. Į pranešimo turinį dažniausiai orientuojasi vyrai, mokslo sferos darbuotojai. Akcentuojama tarpusavio santykių dalis būdinga dialogams, kuriuose aiškinami jausmai. Empatija, jautrumas kito atžvilgiu skatina priėmėją įsigilinti į „savęs atskleidimo“ momentą. Atsižvelgdami labiau į kreipimosi dalį, įsijaučiame į save. Komunikaciją lengvina mokėjimas vienodai priimti visas pranešimo dalis. Tačiau tai nėra taip paprasta, nes reakcijos į pranešimą ypatumus užprogramuoja: a) situacija, b) tai, kas buvo pasakyta anksčiau, c) kas buvo pasakyta vėliau.Apibendrinimas
Tarkim, kad gerai išmanome kalbos gramatiką ir fonetiką, mokame „skaityti“ mimiką, atpažįstame ir dešifruojame gestus ir t.t., ar tai reiškia, kad mokame bendrauti? Deja to nepakanka. Žmogus yra nuolat veikiamas jausminių impulsų ir negali būti programuojamas, kaip robotas. Aiškiai suprantama, kad pranešimo dviprasmiškumas, daugiapusiškumas trukdo kokybiškam komunikavimui. Tačiau net ir išmanydami teorinius aspektus, negalime priversti savęs būtinai sukonkretizuoti pranešimą, atsisakyti tam tikrų abejonių. Kita vertus, taip paliekame vietos klausytojo supratingumui, jo sugebėjimui klausyti.
Didėjant vidiniam atstumui tarp komunikacijos dalyvių, mažėja jausminių motyvų, tačiau atsiranda įvairių „mandagybių“. Užuot pasakę viršininkui „Noriu šį tą išsiaiškinti“, tą patį kreipimąsi formuluojame mandagiau, tarsi užuolankomis „Ar turite laisvą minutę?”. Tai parodo žmonių skirtumus, jų mokėjimą diferencijuoti santykius. Iš esmės, tokio pobūdžio kodavimas tik sutaupo laiko ir esti ne toks stačiokiškas. Mums nereikia kaskart kartoti „Tu mano bosas ir aš tave gerbiu“, bet reikšdami mintis tam tikra forma, parinkdami žodžius ir intonacija, mes duodame tai suprasti.
Nemokėjimas klausyti – viena iš pagrindinių bendravimo klaidų ir problemų atsiradimo priežasčių. Kalbėtojas tarsi užima prioritetines pozicijas, jis situacijos valdytojas. Leisdami kalbėti ir klausydamiesi mes įgauname nuolankumo, pasyvumo bruožų. Dėl šių psichologinių niuansų vadovai, lyderiai dažniausiai būna informacijos siuntėjo rolėje. Net ir klausydamiesi jie linkę pertraukti, įterpti savo pastabų.
Skyriuje apie komunikacijos struktūras rašiau, kaip efektyviai veikia masinės komunikacijos priemonės. Net ir neformalioje aplinkoje eilinis komunikatorius, išmanantis pranešimo formavimo ypatumus, teisingai pritaikęs kodą, gali lengvai manipuliuoti percipientu. O įžvalgus informacijos gavėjas, pranešime iššifruoti daug daugiau informacijos, negu siuntėjas buvo užkodavęs.Naudota literatūra
1.Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija.-Vilnius, 1995.
2.Gailienė D. ir Bulotaitė L. Asmenybės ir bendravimo psichologija. – Vilnius, 2000.
3.KTU. Bendravimo psichologija. – Kaunas, 2004.
4.Matulienė G. Psichologija studentui. – Kaunas, 2004

Leave a Comment