Akredityvas,atsiskaitymu ir banku

TURINYSĮžanga………………………………………………………………………………………………………………………… I. Atsiskaitymųakredityvaissąvoka,ištakos,šalys ir procedūra…………………….……………………………………………………… 1.1. Akredityvo ištakos, sąvoka ir pagrindiniai bruožai…………………………………………….. 1.2. Akredityvo teisinė prigimtis ir pobūdis……..…………………………………….… 1.3. Akredityvosandoriošalys.Atsiskaitymųakredityvais procedūra………………………………………………………………………………………….……….. 1.4. Teisėsnormos,taikytinosakredityviniams sandoriams……………………………………………………………………………………………………. 1.5. Atsiskaitymų akredityvais privalumai ir trūkumai……………………………………………… II. Atsiskaitymų akredityvine forma teisinis reguliavimas…………………………… 2.1. Tarptautiniai teisės aktai……………………………………………………… 2.1.1. Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (UCP)………………………. 2.1.2. Unifikuotos Bankų tarpusavio atsiskaitymo pagal dokumentinius akredityvustaisyklės (URR)…………………………………………………………………………… 2.1.3. 1995 m. JT Konvencija dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų………. 2.1.4. Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisyklės(DOCDEX)……………………………………………………………………………….. 2.2. Nacionaliniai teisės aktai, reguliuojantys atsiskaitymus akredityvine froma…… 2.2.1. VKK 5 straipsnis…………………………………………………………….. 2.2.2. 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodeksas…………………………….. 2.2.3. LR Civilinio Kodekso projektas……………………………………………… III. Akredityvų rūšys…………………………………………………………………. 3.1. Akredityvai, apmokėtini juos pateikus, akredityvai, apmokėtini po tam tikro laiko tarpo, akceptiniai akredityvai, akredityvai, negocijuojant vekselius…………………… 3.2. Atšaukiami ir neatšaukiami akredityvai…………………………………………… 3.3. Tiesioginiai ir perleidžiamieji akredityvai………………………………………… 3.4. Eksporto, importo ir tranzitiniai akredityvai……………………………………… 3.5. Padengti ir nepadengti akredityvai……………………………………………….. 3.6. Kitos akredityvų rūšys…………………………………………………………… IV. Akredityvų teisinio reguliavimo principai………………………………………… 4.1. Akredityvo autonomijos principas……………………………………………….. 4.2. Dokumentų pirmenybės principas………………………………………………… 4.3. Dokumentų tikslaus atitikimo akredityvui principas……………………………… 4.4. Dokumentų vidinio suderinamumo reikalavimas………………………………… V. Bankų, dalyvaujančių akredityvinių atsiskaitymų mechanizme, teisės ir pareigos………………………………………………………………………. 5.1. Avizuojančio banko teisės ir pareigos……………………………………………. 5.2. Nominuoto banko teisės ir pareigos……………………………………………… 5.3. Patvirtinančiojo banko teisės ir pareigos………………………………………….. 5.4. Banko-emitento teisės ir pareigos………………………………………………… VI. Atsakomybė už atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais pažeidimus…………. VII.Dokumentai bankinėje praktikoje ir jų reglamentavimas UCP………………….Išvados……………………………………………………………………………………………………………………….Summary…………………………………………………………………………………..Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………….127 7101219212323232828292930313132323437404040454547475051515252535764697173

ĮŽANGA Pastaruoju metu, kai itin sparčiai plečiasi Lietuvos ūkio subjektų komerciniai santykiai suužsienio ūkio subjektais ir didėja užsienio prekybos apimtys, auga ir tarptautinių atsiskaitymų reikšmė.Prekybiniai ryšiai su užsienio kontrahentais sąlygoja ir atsiskaitymų, ypač tarptautinių, būdų ir metodikos,paplitusių vakaruose, recepciją ir taikymą Lietuvoje. Aišku, pirmieji naujų paslaugų atsiskaitymų srityjepaklausą pajuto bankininkai. Tačiau ir teisinių paslaugų rinka yra glaudžiai susijusi su pokyčiais įvairiosesrityse. Taigi atsirado ir žinių tarptautinių atsiskaitymų teisinio reguliavimo klausimais poreikis; atsiskaitymaitapo aktualūs ne vien bankams. Teisininkams, sudarant užsienio kontraktus, tapo svarbu pažinti tarptautiniųatsiskaitymų teisinio reguliavimo ypatumus bei atsiskaitymų formų esminius bruožus. Bankiniai, arba dokumentiniai akredityvai1 yra dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamasatsiskaitymų būdas – ne be reikalo anglų teisėjai juos apibūdino kaip “tarptautinės prekybos kraują”2. Šistarptautinio atsiskaitymo būdas lydi ko gero didžiąją daugumą tarptautinių kontraktų su užsieniokontrahentais. 1990 m. Tarptautinių prekybos rūmų duomenimis, 8 –ajame dešimtmetyje apie 90 % visųtarptautinių atsiskaitymų buvo vykdoma būtent akredityvine forma. Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kadatsiskaitymų dokumentiniais akredityvais tarptautinis teisinis reguliavimas tampa viena aktualiausiųproblemų, su kuriomis susiduria tiek Lietuvos bankai, tiek ūkio subjektai, eksportuojantys ir importuojantysprekes bei paslaugas, todėl yra akivaizdu, kad atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais teisinio reguliavimoypatumus bei pagrindinius bruožus turėtų žinoti kiekvienas teisininkas, besispecializuojantis tarptautinėsprivatinės teisės srityje. Nežiūrint į tai, kad akredityvas yra neabejotinai labiausiai paplitusi tarptautinių atsiskaitymųforma, Lietuvoje ši tarptautinės privatinės teisės sritis iki šiol yra visiškai nenagrinėta ir daugeliui teisininkųtebelieka terra incognita. Šios temos pasirinkimą lėmė tiek jos aktualumas, tiek jos naujumas ir tuo pačiu svarba.Atsiskaitymus dokumentiniais akredityvais Lietuvoje iki pat 1999 metų gruodžio 16 d.3 reglamentavo tikvienas norminis aktas (Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklės, priimtos Lietuvosbanko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45), kuriame dokumentinio akredityvo sąvoka ir tuopačiu naudojimas atsiskaitymuose buvo visai nepagrįstai susiaurintas. Pažymėtina, kad šios taisyklės jaudaugiau kaip pusę metų nebegalioja, todėl galima drąsiai teigti, kad atsiskaitymai dokumentiniaisakredityvais Lietuvoje yra apskritai teisės normomis nereglamentuojami. Akademinis – pedagoginis lavinimas šioje srityje taip pat yra ne visiškai atitinkantis sparčiaikintančius tarptautinės praktikos šioje srityje poreikius ir ne visiškai pritaikytas sparčiai besivystančiai tieknacionalinei, tiek ir tarptautinei prekybai. Nėra šia tema akademinių darbų. Pažymėtina, kad šia tema VU TFnebuvo rašyta diplominių darbų. Tiesa, keletas diplominių darbų buvo skirta tarptautinių atsiskaitymųapskritai problematikai ir juose buvo trumpai paanalizuoti ir akredityvai, tačiau tokia analizė, atsižvelgianttiek į temos aktualumą, tiek ir jos naujumą, siekiant tinkamai susipažinti su atsiskaitymų akredityvaisypatumais, yra aiškiai nepakankama. Tuo tarpu dokumentinių akredityvų populiarumas tarptautinėje prekyboje sąlygoja ir teisiniųpaslaugų paklausą. Todėl, manau, reikėtų skirti daugiau dėmesio šiai temai ir universitete. Tema įdomi dar irtuo, kad jos nagrinėjimas reikalauja papildomų ekonomikos, tarptautinės prekybos papročių žinių, būtinasusipažinti su tam tikrais bankininkystės terminais, kas yra pravartu kiekvienam teisininkui. Taigi, šio darbo tikslas ir pagrindinis uždavinys yra kiek įmanoma labiau pašalinti šią spragą,susidariusią tarybinės teisinės ideologijos bei teisės doktrinos įtakoje, ir kuo išsamiau, nuodugniau ir pilniauperteikti nagrinėjamų klausimų, o būtent – atsiskaitymų akredityvine forma esmę, pagrindinius bruožus,ypatumus, specifiką bei problematiškumą. Šiame darbe bus siekiama teisiniu aspektu išnagrinėtiatsiskaitymus akredityvine forma, jų mechanizmą, juos reguliuojančių normų teisinę prigimtį bei teisinioreguliavimo ypatumus.1 Tarptautinėje bankinėje ir užsienio valstybių teisminėje praktikoje labiau paplitęs yra dokumentinio akredityvo pavadinimas (angl.documentary credits).2Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait S.A.K.[1981] 2 Lloyd’s Rep. p. 394, 400.3Pripažintos netekusiomis galios 1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 195, V.Ž. 1999, Nr. 108-3136.2

Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo visi įgaliojimai tarptautinių atsiskaitymųsrityje buvo suteikti Tarybų Sąjungos Vniešekonombankui, todėl “nei vienas kitas bankas tarptautiniųatsiskaitymų nevykdė”4. Kuriant naują bankų sistemą Lietuvoje, buvo susidurta su įvairiais sunkumais, vienasjų – specialistų (taipogi ir teisininkų), galinčių teisiniu požiūriu pritaikyti teorines ir praktines žiniasbankininkystės srityje. Šis darbas yra mokslinio pobūdžio ir jame bandoma teisiniu aspektu panagrinėti atsiskaitymųdokumentiniais akredityvais santykius. Tai yra daugiašaliai santykiai ir juos nagrinėti reikia kompleksiškai,tuo pačiu nepamirštant jų ekonominio pagrindo, nes ekonominė šalių motyvacija dažnai daro lemiamą įtakąteisiniam šalių santykių reguliavimui5. Atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais santykiai atsirandapagrindinės – pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties pagrindu. Nors dokumentiniai akredityvai gali būtinaudojami ir atsiskaitymui už paslaugas ir darbus, dažniausiai šiuo būdu yra atsiskaitoma už prekes. Todėlšiame darbe daugiausiai nagrinėjami atsiskaitymai dokumentiniais akredityvais būtent tarptautinėjeprekyboje. Atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais formali konstrukcija apima daug santykių, kurie yraatskirai reglamentuojami (pavyzdžiui, labai dažnai dokumentiniai akredityvai yra naudojami kartu suvekseliais), tačiau dėl darbo apimties apribojimų šie santykiai nėra plačiau analizuojami. Kalbant apie šiosrūšies atsiskaitymus Lietuvoje, reikia pasakyti, kad komerciniai bankai iki šiol neatlieka jokių statistiniųapskaičiavimų, susijusių su dokumentinių akredityvų naudojimu. Dėl šios priežasties darbe pateikiamistatistiniai duomenys (konkretūs kai kurių Lietuvos bankų skaičiai) dėl informacijos stokos yra netikslūs irgali parodyti tik bendras tendencijas. Kadangi LR teisminės praktikos šioje srityje kol kas iš viso dar nėra,šiame darbe pateikiama gan daug pavyzdžių iš Anglijos, kai kurių JAV valstijų, Kanados teismų praktikos,nes būtent šiose valstybėse, palaikant prekybinius ryšius tiek su vietiniais, tiek ir su užsienio kontrahentais,yra ypatingai paplitusi akredityvinė atsiskaitymų forma. Šių valstybių teismai, būdami nepaprastai geraisusipažinę su akredityvinių atsiskaitymų teisine reglamentacija, nusistovėjusiais tarptautinės prekybospapročiais, kuriuos, beje, dažniausiai formuoja būtent minėtų valstybių bankinė praktika, neretai sukurianaują teisės normą, sureguliuojančią sparčiai besivystančios tarptautinės prekybos įtakoje atsiradusią naująatsiskaitymų dokumentiniais akredityvais sritį. Pateikti užsienio valstybių teisminės praktikos pavyzdžiaipadės žymiai geriu ir nuodugniau suvokti ir perteikti nagrinėjamų klausimų specifiką ir jų problematiką. Be abejo, darbe pagrindinis dėmesys bus koncentruojamas į tarptautinius atsiskaitymųdokumentiniais akredityvais reguliavimo šaltinius – Tarptautinės prekybos rūmų (angl. InternationalChamber of Commerce) paskelbtas Unifikuotas dokumentinių akredityvų taisykles (angl. Uniform Customs priimtas Unifikuotas Bankų tarpusavio atsiskaitymoand Practice for Documentary Credits)6,(kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus taisykles 7 ir pan. Būtent šie tarptautiniai atsiskaitymųdokumentiniais akredityvais reguliavimo šaltiniai įtvirtina, sukodifikuoja ir unifikuotai susisteminatarptautinius papročius ir praktiką šioje srityje. Deramas dėmesys bus skiriamas ir naujojo LR Civilinio kodekso projekto (toliau – LR CK 8projektas) teisės normoms, reguliuojančioms akredityvinius atsiskaitymus, nagrinėjant ir analizuojant jųsantykio su tarptautinės teisės aktais šioje srityje problematiką. Nagrinėjant atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reglamentavimo ypatumus, gretatarptautinių teisės šaltinių, bus aptarti ir įvairių nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių šią sritį, požymiai,pagrindinį dėmesį skiriant JAV galiojančio Vieningojo Komercinio Kodekso (angl. Uniform CommercialCode) 9 teisės normų analizei. Tokia nacionalinių teisės aktų analizė įgalins žymiai išsamiau išnagrinėtiatsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reguliavimo bruožus bei nustatyti abipusį ryšį tarp nacionalinių irtarptautinių teisės šaltinių šioje srityje. Šio darbo struktūrą lėmė tiek pagrindinių teisės šaltinių, reguliuojančių nagrinėjamą sritį, turinysir teisės sistema, tiek ir teisės doktrina, akademiniai darbai, kuriais bus remiamasi šiame darbe. Tenka S.Kropas. V.Vaitkus. Banko tarptautinės operacijos, 1997, p. 21. Michael J.Horton. Import and Customs Law Handbook, p. 116-117.6ICC Publication No.500.7ICC Publication No. 525.8Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas // Parengė 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybosprezidiumo nutarimu Nr.I-2015 sudaryta darbo grupė, 2000.9Uniform Commercial Code. 12th ed., West Publishing Co., St. Paul, Minn., 1991; Uniform Commercial Code: revised article 5, letters ofcredit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform StateLaws, Chicago, 1995.543

pripažinti, kad nagrinėjamą tarptautinės teisės sritį susisteminti teisiniu požiūriu nebuvo paprasta – tai lėmėtai, kad tarptautinės teisės šaltiniai, reglamentuojantys nagrinėjamus atsiskaitymus, pasižymi savo normųtechniniu pobūdžiu, specifika – dauguma jų yra skirtos daugiau bankininkams ir verslininkams, neguteisininkams. Siekiant tinkamai ir, kiek tai yra įmanoma, išsamiai ir kompleksiškai, įvairiapusiškai perteiktinagrinėjamą sritį, šiame darbe bus derinami įvairūs nagrinėjimo metodai – lyginamasis, sisteminis, istorinis,statistinis, loginis ir pan. Tai įgalins pasiekti aukščiau nurodytą šio darbo tikslą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama tema teisinės literatūros lietuvių kalba nėra, darbe busremiamasi tik užsienio autorių darbais, didžiausią dėmesį skiriant fundamentaliai Anglijos komercinės teisėsstudijai – Clive M. Schmitthoff. Schmitthoffs Export Trade, London, 1995. Reikia pažymėti, kad tarptautinė bankinė bei užsienio valstybių teisminė praktika išskiria dvipagrindines akredityvų rūšis: a) dokumentinius akredityvus, kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yragarantuojamas tik bankui pristačius tam tikrus dokumentus; b) “švarius” akredityvus (angl. clean credits), kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjuiapmokėjimas yra garantuojamas bankui pateikus finansinius dokumentus, paprastai beneficiaro išrašytusvekselius. Šiame darbe bus nagrinėjami tik dokumentiniai akredityvai, nes būtent jie yra pagrindinėtarptautinių atsiskaitymų forma, ir būtent jiems yra skirtos aukščiau minėtos UCP taisyklės, o “švarūs”akredityvus tėra pareiškėjo įsiskolinimo beneficiarui padengimo būdas, todėl toliau šiame darbe, kalbant apiedokumentiniai akredityvus, bus vartojamas “akredityvo” terminas. Darbe nagrinėjant ar lyginamuoju aspektu lyginant pagrindinius akredityvų bruožus, iš esmėsbus remiamasi pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, teisiniu modeliu. Siekiant iki galo suvokti tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais esmę beipagrindinius procedūros bruožus, yra būtina jau pačioje darbo pradžioje nors trumpai panagrinėti tarptautiniųatsiskaitymų santykius apskritai. Tik susipažinus su tarptautinių atsiskaitymų santykių prigimtimi, turiniu beipobūdžiu, bus įmanoma tinkama tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais analizė. Prieš pradedant analizuoti tarptautinių atsiskaitymų santykius, būtina nustatyti sąvokų“mokėjimas” ir “atsiskaitymas” reikšmes. Literatūroje šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiaunereikia pamiršti skirtingos jų apimties. Atsiskaitymas plačiąja prasme papildo mokėjimą, kadangimokėjimas tėra vienas iš atsiskaitymo būdų, o būtent atsiskaitymas pinigais. Neretai mokėjimo sąvoka yradar labiau siaurinama iki sąvokos “atsiskaitymas grynaisiais pinigais”. Teisiškai mokėjimą galima apibrėžtikaip piniginio įsipareigojimo vykdymą, bent jau taip jį apibrėžia kai kurių valstybių (pvz., Italijos,Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos) civiliniai kodeksai10. Atsiskaitymo sąvoką pateikia Blaksono teisėsžodynas (angl. Black’ Sale of Goods Act Law Dictionary): “atsiskaitymas (angl. settlement, atitinkabendrosios lietuvių kalbos žodį – atsiskaitymas, kaip pilnutinis tarpusavio prievolių, įsipareigojimųįvykdymas) yra pažado ar sutarties įvykdymas”. Siauresne, teisine prasme, atsiskaitymas yra apibrėžiamaskaip pareigos, pažado ar įsipareigojimo kreditoriui vykdymas, perduodant jam pinigus ar kitas vertybes, kartuskolininkui pasiūlius, o kreditoriui sutikus juos priimti, taip pilnai ar dalinai padengiant įsiskolinimą arpatenkinant įsipareigojimą. Šiame darbe terminas “atsiskaitymai” bus naudojamas siauresne prasme – kaip atsiskaitymaspinigais, kadangi kitaip darbo tema taptų neapibrėžta. Būtent taip sąvoką “atsiskaitymai” naudoja Lietuvosįstatymų leidėjai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 39 skirsnio “Atsiskaitymo santykiai ir bankosąskaitos sutartis” 467 straipsnis “Atsiskaitymai” nustato: “Pagal prievoles mokama atsiskaitant grynais arbanegrynais pinigais”. Minint skirtumus tarp sąvokų reikia pabrėžti, kad “atsiskaitymai” suponuoja tam tikroįsipareigojimo ar skolos buvimą, kai tuo tarpu skola ar įsipareigojimas nėra “mokėjimo” sąvokos būtinaselementas (pvz. pinigų pervedimas į kito asmens sąskaitą be prievolės tai padaryti, pvz. dovanojimo sutartis,yra mokėjimas, bet šiuo atveju negali būti atsiskaitymu). Šis elementas yra pagrindinis bandant išskirtisąvokų skirtumus. Taigi, šiuo požiūriu atsiskaitymų sąvoka apima platesnį santykių ratą nei mokėjimosąvoka, vadinasi savo apimtimi yra platesnė už pastarąją (kiekvienas atsiskaitymas yra mokėjimas, bet ne10Žr.: Maria Chiara Malaguti. The Payment System in European Union. Law and Practice, p.16.4

kiekvienas mokėjimas yra atsiskaitymas). Žiūrint paviršutiniškai šių sąvokų skirtumas nėra pastebimas, be to,savo apimtimi jos viena kitą papildo, todėl dažniausiai tiek teisės aktuose, tiek įvairioje literatūroje jos yratapatinamos. Šiame darbe sąvoka “atsiskaitymai” bus naudojama tik piniginiams atsiskaitymams,vykdomiems tiek turint prievolę sumokėti, tiek ir neturint tokios prievolės, apibrėžti. Tokiu būdu sąvokos“mokėjimas” ir “atsiskaitymai” šiame darbe įgyja tą pačią reikšmę ir bus naudojamos kaip sinonimai. Šio diplominio darbo dalykas – tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniu akredityvu santykiai. Taireiškia, kad šio atsiskaitymo santykio šalys yra skirtingose valstybėse, o atsižvelgiant į tai, kad tokieatsiskaitymo santykiai yra kompleksiniai ir apima keletą atsiskaitymo santykių – svarbu, kad bent vienas šiųsantykių dalyvis būtų kitoje valstybėje. Tokiu būdu teisiniai santykiai, kylantys atsiskaitymų negrynaisiaispinigais procese, sudaro sudėtingą kompleksą, į kurį paprastai įeina: santykiai tarp dviejų valstybių fizinių arjuridinių asmenų; santykiai tarp mokėtojo ir jį aptarnaujančio banko; santykiai tarp mokėtojo banko irmokėjimo gavėjo banko; santykiai tarp mokėjimo gavėjo ir jo banko. Tai reiškia, kad šalia iš pagrindinės sutarties kylančių atsiskaitymo santykių, dar atsiranda ir jųdalyvių santykiai su tarpininkais bei tarpininkų tarpusavio santykiai. Pažymėtina, kad yra būtina skirti atsiskaitymų formą nuo atsiskaitymo dokumentų. Pastariejiatlieka viso labo tik apskaitinę-buhalterinę ir informacinę funkcijas11. Tarptautiniai atsiskaitymai gali būti suprantami siaurąja prasme, tai yra kaip tarptautiniaifinansiniai atsiskaitymai, ir plačiąja prasme, tai yra šalia finansinių atsiskaitymų apimant ir atsiskaitymusprekėmis, paslaugomis ir pan. (barterio, kompensacinė ir kt. sutartys). Šis diplominis darbas, kaip tampaaišku iš temos pavadinimo, apims tik tarptautinius atsiskaitymus siaurąja prasme. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama tema nėra jokių akademinių darbų lietuvių kalba, tenkapripažinti, kad atsiskaitymų akredityvais srityje dar nėra susiformavusi jokia teisinė terminija lietuvių kalba,skirta tam tikriems šios atsiskaitymų formos specifiniams aspektams, elementams, bruožams. Siekiant pašalinti šį trūkumą bei nors iš dalies užpildyti šioje srityje susidariusią teisinėsterminijos spragą, šiame darbe bus vartojami kalbiniu ir teisiniu požiūriu nauji terminai, iš esmės suformuoti,sukurti remiantis jų atitikmenimis anglų kalboje, kuri šią terminiją išvystė jau praeitame amžiuje. Be abejo, šie verstiniai terminai nepretenduoja būti vieninteliais tinkamais šiems tikslams, tačiaušio darbo tikslais bei prasme jie bus vartojami vieningai ir nuosekliai. Siekiant išvengti įvairaus pobūdžio neaiškumų ir nesusipratimų, galinčių kilti skaitant šį darbą,yra būtina jau pačioje jo pradžioje pateikti kai kurių naujų terminų paaiškinimus, reikšmes, apibrėžimus: 1) beneficiaras – (angl. beneficiary, shipper, consignor) – asmuo, kurio naudai atidaromasakredityvas, dažniausiai tai yra pardavėjas pagal pagrindinę sutartį. “Beneficiaras” apima ir tokį asmenį,kuriam akredityvas buvo perleistas, jeigu akredityvas yra perleidžiamasis (VKK 5-102 (3) str.). 2) bankas-emitentas – (angl. issuing, opening bank) – bankas, kuris pareiškėjo pavedimuatidaro akredityvą, tuo įsipareigodamas sumokėti pagal akredityvą, jeigu patenkinamos akredityve numatytossąlygos ir terminai. 3) aplikantas, principalas – (angl. opener, applicant, account party) – asmuo, kurio pavedimubankas atidaro akredityvą. “Aplikantas” apima ir tokį asmenį, kuris nurodo akredityvą atidaryti kito asmensvardu, jeigu duodantis tokį nurodymą asmuo įsipareigoja atlyginti bankui-emitentui jo turėtas išlaidas,įskaitant ir išmokėtą akredityvo sumą (VKK 5-102 (2) str.). 4) negociacija – (angl. negotiation) – reiškia bankui pateiktų dokumentų ir/arba beneficiaroišrašytų vekselių įvertinimą, atliktą tam įgalioto banko; paprastas dokumentų patikrinimas, jų neįvertinant,nėra “negociacija”. Iš esmės šis terminas reiškia beneficiaro pagal akredityvą išrašyto vekselio pirkimą, kurį,kaip taisyklė, atlieka apyvartą vykdantis bankas. 5) nominuotasis bankas – (angl. nominated bank) – bankas nurodytas akredityve kaipįpareigotas sumokėti arba akceptuoti pardavėjo išrašytus vekselius. Jei akredityve nėra aiškiai nurodyta, kadjis prieinamas tik bankui – emitentui, bankas – emitentas turi paskirti kitą banką. 6) avizuojantis bankas – (angl. advising bank), dar gali būti vadinamas pardavėjo banku,paprastai akredityvą atidariusio banko filialas ar kitas bankas, akredityvą atidariusio banko korespondentas,esantis gavėjo šalyje, kuris praneša ir paliudija (avizuoja) akredityvo gavėjui apie jo naudai atidarytąakredityvą ir jo sąlygas.11Sergeejeva A.P, Tolstoj J.K. Graždanskoje pravo, Tom 2, s. 461-462.5

I.ATSISKAITYMŲ AKREDITYVAIS SĄVOKA, IŠTAKOS, ŠALYS IR PROCEDŪRA1.1. Akredityvo ištakos, sąvoka ir pagrindiniai bruožai Jau viduramžių pirkliai, dalyvaujantys tarptautinėje prekyboje, susidurdavo su įvairiaissunkumais: dažnai prekes pristačius į tolimą kraštą pirkėjas pareikšdavo, jog jos neatitinka sulygtos kokybės,arba, staigiai nukritus produkcijos kainai rinkoje, pirkėjas sutikdavo už ją sumokėti žymiai mažiau nei buvosulygta, arba paaiškėdavo, kad jis nemokus. Tai pirkliams sukeldavo begales išlaidų, o kartais reikšdavo netjų komercinės veiklos pabaigą, todėl buvo pradėta ieškoti priemonių, sumažinančių tokio pobūdžio riziką irapsaugančių pirklių interesus. Kaip išeitis atsirado akredityvas, kuris, kaip atsiskaitymo priemonė, ganagreitai išsivystė viduramžių pirklių prekybos praktikoje kaip specifiškas, visiškai nesusijęs ir atskiras nuobendrosios teisės sutarčių reglamentavimo reiškinys. Istoriškai pirminė ir išeitinė dabartinio akredityvo forma buvo taip vadinami kreditiniai laiškai(iš čia kilęs angliškas akredityvo pavadinimas – “letter of credit”), atsiradę viduramžiais kaip paprasčiausiapriemonė, skirta pervesti pinigus į kitą valstybę, turint tikslą juos panaudoti toje kitoje valstybėje.Keliautojas, išsiruošęs į kelionę, nenorėdamas rizikuoti pasiimtų pinigų praradimu, juos atiduodavo savobankininkui, kuris jam mainais įteikdavo kreditinį laišką, suteikiantį keliautojui teisę atvykus į kitą valstybękreiptis į vietinį bankininką dėl laiške nurodytos pinigų sumos išmokėjimo. Toliau, savo turtinius santykius,kilusius iš to, jau derindavo abu bankininkas. Faktiškai nekyla jokių abejonių, jog akredityvas išsivystė iš tospačios istorinės bankinio dokumento formos kaip perduodamasis vekselis (angl. bill of exchange). Taipaaiškintina tuo, kad iš pirmo žvilgsnio skirtingi, šie mokėjimo dokumentai savyje turi daug ką bendro12. Akredityvas Anglijos bendrosios teisės sistemos dalimi galutinai tapo tik XVIII a. kartu suPirklių įstatymu, akredityvinius atsiskaitymo santykius reglamentuojančiu nuo XIII a13. Anot kai kuriųautorių, akredityvo šaknų reikėtų ieškoti Senovės Romos, Graikijos, Finikijos ir net ankstyvojo Egiptobankininkų praktikoje14. Teisės doktrina pažymi, kad akredityvas, kaip tarptautinių atsiskaitymųinstrumentas, ypatingą pripažinimą įgavo jau XIX a. viduryje15. XX a. pradžioje akredityvai, kaip tarptautiniųatsiskaitymų forma, pradėta plačiai naudoti JAV, o kiek vėliau visuotinai pripažinta ir kitose pasauliovalstybėse. Taigi, ši atsiskaitymų priemonė, dėka savo patikimumo, patogumo, paprastumo, ekonomiškumo,efektyvumo ir lankstumo išgyveno iki šių laikų, išlaikiusi beveik 3000 metų trukusį laiko egzaminą. Akredityvai (vok. “Akkreditiv”, angl. “letter of credit”, pranc. “Accreditif” – įgaliojimas ką norsatlikti, kas savo ruožtu susiję su lotynišku “accreditivus” – “patikėtinis”), taipogi vadinami dokumentiniaisarba banko akredityvais, yra dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas atsiskaitymo būdas. Beje,pažymėtina, kad “akredityvu” vadinamas tiek atsiskaitomasis dokumentas, tiek ir akredityvinisįsipareigojimas. Anglijos teisėjas lordas Donaldsonas pabrėžia: ”Neatšaukiamieji akredityvai ir bankinėsgarantijos, išduotos esant sąlygoms, leidžiančioms jas laikyti ekvivalentiškomis neatšaukiamiesiemsakredityvams, buvo apibūdinti kaip “tarptautinės prekybos kraujas ir jėgos šaltinis”. Prekybos procesas yrapažeidžiamas, jeigu teismas įsikiša ten, kur nėra jokios apgaulės, ir tuo pačiu laužo komercinę praktiką, kuriakredityvinę atsiskaitymo formą prilygina atsiskaitymą grynaisiais pinigais”16. Norint suprasti ir analizuoti ekonominius, teisinius santykius, kylančius atsiskaitantdokumentiniais akredityvais, labai svarbu teisingai apibrėžti patį dokumentinį akredityvą. Išsamusdokumentinio akredityvo apibrėžimas pateikiamas Tarptautinės prekybos rūmų (International Chamber ofCommerce) paskelbtose Unifikuotose dokumentinių akredityvų taisyklėse (Uniform Customs and Practice forDocumentary Credits) (toliau – UCP)17. Šios taisyklės pakeitė iki šiol galiojusį Tarptautinių Prekybos Rūmų1213 R.L. Jordan, W.D. Warren. Commercial law, p. 445. Problems and materials on negotiable documents under the UCC and the UN Conventions on International bills of exchange transactions,vol.3, p. 379.14J.Trimble. The Law Merchant and The Letter of Credit, p. 981,982-985.15Ten pat, p. 445-446.16Intraco Ltd. v. Notis Shipping Corporation of Liberia. The Bhoja Trader. [1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394, 400.17ICC Publication No.500.6

leidinį Nr. 400. Naują šių taisyklių redakciją 1993 m. Paryžiuje patvirtino Tarptautiniai Prekybos rūmai. Josįsigaliojo nuo 1994 m. sausio 1 d. Pačios taisyklės yra daugiau rekomendacinio pobūdžio ir neturi įstatymo galios. Jų tikslas –vieningai interpretuoti ir taikyti visus akredityvo terminus ir sąlygas. Dauguma valstybių yra prisijungę priešių taisyklių, tuo tarpu Lietuva nėra to padariusi, nors savo praktikoje jas taiko. Plačiau apie šias taisykles buskalbama šio darbo II skyriuje. UCP 2 str. nustato, kad dokumentinis akredityvas (kaip ir rezervinis akredityvas) yra bet kokssusitarimas, kuriuo akredityvą atidarantis bankas pirkėjo (pareiškėjo) prašymu ir pagal jo pavedimą arba savovardu: – įsipareigoja išmokėti trečiai šaliai (gavėjui) ar pagal jos pavedimą arba akceptuoti ir apmokėtigavėjo išrašytus perduodamuosius vekselius (tratas), arba – įgalioja kitą banką vykdyti tokį išmokėjimą arba akceptuoti ir apmokėti tokiusperduodamuosius vekselius (tratas), arba – įgalioja kitą banką pirkti (negocijuoti) tokius perduodamuosius vekselius (tratas), pateikus nustatytus dokumentus, jei laikomasi akredityve numatytų terminų ir sąlygų18. 1974 m. redakcijos UCP 2 straipsnyje buvo įtvirtintas bendresnis akredityvo apibrėžimas:“dokumentinis akredityvas yra bet koks susitarimas, nepriklausomai nuo jo pavadinimo ar apibūdinimo,pagal kurį bankas (bankas – išleidėjas), veikiantis sutinkamai su kliento instrukcijomis (nurodymais), turiįvykdyti apmokėjimą, akceptuoti arba nupirkti (tratas)”. JAV Vieningasis komercinis kodeksas 19 (Uniform commercial code) (toliau – VKK), kurio normos,reguliuojančios akredityvinius atsiskaitymus, jeigu sandoryje nėra aiškiai sulygta, kad taikytinos UCPtaisyklės, taikomos visose JAV valstijose, išskyrus Niujorko, Alabamos ir Misūrio, dokumentinį akredityvąapibrėžia taip: ”Akredityvas yra apibrėžtas jį išleidusio asmens įsipareigojimas beneficiarui, atitinkantisžemiau nurodytus reikalavimus formai, padarytas pareiškėjo sąskaita ir vardu ar, kuomet pareiškėjas yrafinansinė institucija, savo paties sąskaita ir vardu, beneficiarui pristačius akredityve nurodytus dokumentus,sumokėti beneficiarui akredityve nurodytą pinigų sumą, akceptuoti ir apmokėti jo išrašytus perduodamuosiusvekselius (tratas), o taipogi atlikti mokėjimą vėlesniu, akredityve nurodytu terminu”20. Kaip matyti, šisakredityvo apibrėžimas yra aiškiai orientuotas į UCP taisyklėse pateiktą apibrėžimą. Beje, VKK 5 str.redakcija, galiojusi iki 1995 m., akredityvą apibrėžė lakoniškiau: ”Akredityvas yra rašytinis bankoįsipareigojimas savo kliento vardu sumokėti tam tikrą pinigų sumą trečiajai šaliai (gavėjui), kai ši tinkamai(sulygtu būdu) to reikalauja”21. Pažymėtina, kad pagal iki 1995 m. galiojusią VKK 5 str., reglamentuojančioakredityvo sandorį, redakciją, akredityvą galėjo išleisti ir ne finansinė instituciją, tačiau 1995 m. ši galimybėbuvo panaikinta, argumentuojant tuo, kad tai iškreipia pačią akredityvo prigimtį ir jo teisinį statusą22. Teisinėje literatūroje kartais pateikiama tokia akredityvo sąvoka: ”Akredityvas (plačiąją prasme) –rašytinis dokumentas, vieno asmens adresuotas kitam, įpareigojantis pastarąjį suteikti kreditą asmeniui, kurionaudai akredityvas atidarytas. Akredityvas pagal savo prigimtį yra perleidžiamasis dokumentas kuriuo asmuoprašo kito sumokėti pinigų sumą arba suteikti kreditą trečiajam asmeniui, o tai atlikus, įsipareigoja atlygintimokėjimą įvykdžiusiam asmeniui išmokėtą sumą. Akredityvas (siaurąja prasme) – banko ar kito asmensįsipareigojimas, atsiradęs kliento prašymu, akceptuoti ar apmokėti gavėjo išrašytus vekselius ar atlikti kitokįmokėjimą gavėjo naudai, šiam pateikus akredityvo sąlygas ir reikalavimus atitinkančius dokumentus. Bankastaipogi gali įsipareigoti įgalioti kitą banką ar kitą asmenį priimti tokius dokumentus”23. Pažymėtina, kad akredityvo sąvoka naudojama tiek siaurąja, tiek ir plačiąja prasmėmis. Siaurąjaprasme, (kaip atsiskaitymų negrynaisiais pinigais forma ir apibrėžta juridinė sąvoka) akredityvas suprantamaskaip banko sąlyginis įsipareigojimas atlikti mokėjimą trečiajam asmeniui – beneficiarui, kuris yra įvykdytinas UCP 2 straipsnis. Uniform Commercial Code: revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute;National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, Chicago, 1995.20UCC §5-102(10).21UCC §5-103(1)a.22Official Comment on Uniform Commercial Code revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // TheAmerican Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State Laws.// Philadelphia : American Law Institute ;Chicago: National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, 1995. (Toliau darbo tekste – Official Comment on UCC Article5.).23West’s law and commercial dictionary in five languages, West Publishing Company, p. 43.19187

pagal pareiškėjo nurodymus. Šio įsipareigojimo įsigaliojimo pagrindinė sąlyga – tinkamų dokumentų,apibrėžtų akredityvo, pateikimas bankui, atliktas beneficiaro. Plačiąja prasme (kaip mokėjimo metodas)akredityvas apima visą tarpusavyje susijusių teisinių santykių tarp tarptautinio sandorio šalių kompleksą: tarppirkėjo ir pardavėjo, banko-emitento, avizuojančio banko, atlyginančiojo banko, pervežėjų, draudimokompanijų ir t.t. LR Laikinosiose vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklėse24 (6.1 punktas) pateikiamatokia dokumentinių akredityvų sąvoka: “Dokumentinis akredityvas yra pirkėjo banko pavedimas tiekėjobankui apmokėti pardavėjui už prekes, paslaugas, darbus pagal pateiktus bankui dokumentus”. Mano nuomone, čia dokumentinių akredityvų sąvoka yra nepagristai susiaurinta, nes dokumentinisakredityvas yra visų pirma sutartis tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir akredityvą atidarančio banko, ir tik pastarosiospagrindu bankas paveda kitam bankui tam tikru būdu ir sąlygomis sumokėti gavėjui (pardavėjui), kai šispateiks nustatytus dokumentus. Be to pagal Lietuvoje išleistas taisykles, dokumentinis akredityvas negali būtipervedamas (6.3 punktas). Tarptautinėse taisyklėse taip pat nurodoma, kad neatšaukiamo akredityvo sąlygas

galima keisti tik visų šalių susitarimu, tuo tarpu pagal Lietuvos Laikinąsias vidaus atsiskaitymų negrynaisiaispinigais taisykles sąlygas gali keisti pirkėjas, vėliau apie tai informuodamas pardavėją (6.4 punktas). Būtentdėl vidinių taisyklių netobulumo, kuris iškreipia pačią akredityvo prigimtį, Lietuvos komerciniai bankai taikotarptautines taisykles. Be to vidaus rinkoje akredityvai kaip atsiskaitymo priemonė yra per brangi irneefektyvi, todėl naudojamos kitos atsiskaitymo priemonės. Rusijos Federacijos 1995 m. priimto naujojo Civilinio Kodekso 867 str. pateikia tokią akredityvodefiniciją: “Pagal akredityvą bankas (bankas-emitentas), veikdamas mokėtojo pavedimu ir sutinkamai su jonurodymais, įsipareigoja gavėjui įvykdyti piniginį mokėjimą, arba įsipareigoja akceptuoti ir nupirkti gavėjoišrašytus perduodamuosius vekselius arba įgalioti kitą banką atlikti pinigų mokėjimą, vekselių akceptą arapmokėjimą”. Sprendžiant iš šios RF CK 867 str. formuluotės, matyti, kad RF CK rengėjai, apibrėždamiakredityvą, nusprendė nenukrypti nuo aukščiau paminėto UCP įtvirtinto akredityvo apibrėžimo. Ši pozicija,būdama pažangi, vertintina tik teigiamai, kadangi sudaro sąlygas RF vidaus bankams taikyti vienodas teisėsnormas tiek vidaus, tiek tarptautinių atsiskaitymų akredityvais formai. Naujasis LR CK projekto 6.195 straipsnis numato tokią akredityvo apibrėžimo formuluotę:“Atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir veikiantis mokėtojo pavedimu ir nurodymu (bankas-emitentas) įsipareigoja sumokėti pinigus gavėjui arba akceptuoti, apmokėti ar įskaityti vekselį, arba įgaliotikitą banką (vykdantįjį banką) sumokėti pinigus gavėjui arba apmokėti, akceptuoti ar įskaityti vekselį. Bankui-emitentui, atliekančiam mokėjimus arba apmokančiam, akceptuojančiam ar įskaitančiam vekselį, taikomosvykdančiojo banko taisyklės”. Kaip matyti, LR CK projekte įtvirtintas akredityvo apibrėžimas yra aiškiaiorientuotas į aukščiau minėtąjį UCP 2 straipsnį. Visoms akredityvų rūšims yra būdingas šis bruožas: pirkėjas ir pardavėjas sudarydami pirkimo –pardavimo sutartį susitaria, kad pagal pirkėjo pavedimą sulygtą kainą sumokės bankas, paprastai esantispardavėjo buveinės vietoje, pristačius jam nustatytus dokumentus, dažniausiai prekių transportavimodokumentus, ir įvykdžius kitas akredityve numatytas ir banko praneštas sąlygas. Pardavėjui pateikusreikalingus dokumentus, bankas sumoka prekių kainą akredityve numatytu būdu: iš karto ar atidėtu mokėjimuarba akceptuodamas ar pirkdamas pardavėjo išrašytą vekselį. Dokumentinio akredityvo sandorio esminis bruožas yra jo dokumentinis pobūdis, t.y. prekiųtransportavimo ir kitų dokumentų pristatymas akredityvo teisiniame santykyje atitinka patį prekių pristatymąpirkimo – pardavimo teisiniame santykyje, todėl akredityvas laikomas sandorio finansavimo priemone.Išsivystęs siekiant patobulinti atsiskaitymų tarptautinėje prekyboje mechanizmą ir procedūrą, akredityvastapo paskolos suteikimo pardavėjui laikotarpiui nuo prekių išsiuntimo iki jų priėmimo galutiniame punktepriemone25. Pardavėjai ir importuotojai gali turėti komercinių ryšių su užsienio šalių kontrahentais, kuriųfinansinės galimybės visiškai nežinomos, ir gali būti nepajėgūs patys finansuoti sandorio, pirkėjui negalintsumokėti už prekes iki jis jas perparduos, ir pardavėjui negalint įgyti ar pagaminti produkcijos be visiškaigarantuoto apmokėjimo, todėl tokiais atvejais labai pravartus akredityvas, atliekantis sandorio finansavimo2425Priimtos Lietuvos Banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45.Clive M.Schmitthoff, Schmithoff’s Export Trade, p. 402.8

funkciją. Kartais kyla įvairūs nusivylimai, ginčai ir bylinėjimaisi, nes šalys, ignoruodamos šią akredityvofunkciją, akredityvą mano esant banko garantija26.1.2. Akredityvo teisinė prigimtis ir pobūdis Teisiniu požiūriu, greta akredityvą išleidusio banko vienpusio įsipareigojimo, akredityvas yranagrinėtinas kaip kompleksinė teisinių santykių, atsirandančių tarp kitų šios operacijos dalyvių bankosąskaitos sutarties sudarymo, sutarties dėl korespondentinių santykių užmezgimo tarp bankų, kreditavimosutarties, pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, pagrindu, sistema. Užsienio valstybių įstatymleidyboje, teisinėje doktrinoje teisminėje bei bankinėje praktikoje nėravieningos nuomonės dėl akredityvo teisinės prigimties. VKK 5 str. akredityvas yra sureguliuotas kaip atskira,savarankiška sandorio rūšis. Vokietijos teisminė praktika akredityvą laiko pavedimo sutarties rūšimi(Vokietijos CK 662 str.), o akredityvo patvirtinimas prilyginamas “skolos pažadėjimui” (Vokietijos CK 780str.). Šveicarijos teisminė ir bankinė praktika akredityvą prilygina kreditiniam pervedimui (ŠveicarijosPrievolių Įstatymo 466-471 str.). Prancūzijos teisminė ir bankinė praktika akredityvą laiko sutartimi trečiojoasmens naudai (Prancūzijos CK 1119 str.)27. Užsienio teisinėje doktrinoje taipogi galima rasti požiūrį, jogakredityvas – cesijos sutarties rūšis28. Pažymėtina, kad visi aukščiau pateikti požiūriai dėmesį koncentruoja tik į kokį nors vieną dvišaliųsantykių akredityvo rėmuose aspektą: arba į santykius tarp pareiškėjo ir banko-emitento, arba tarp pareiškėjoir beneficiaro ir pan. Kompleksinis akredityvo sandorio pobūdis gali būti geriausiai suvoktas, jeiguprisimisime jo susiformavimo istoriją, o būtent – jo artumą perduodamajam vekseliui (tratai). Pareiškėjąprilyginus vekselio išrašytojui, banką-emitentą – mokėtojui, o beneficiarą – vekselio turėtojui, tampa aiškūstokie specifiniai akredityvo bruožai, kaip akredityvo sistemoje esančių sandorių abstraktumas irvienašališkumas. Ne veltui Anglijos teisėjas lordas Deningas pabrėžė, kad “akredityvas yra itin panašus įperduodamąjį vekselį. Jis yra tolygus gryniesiems pinigams ir turi būti apmokėtas. Prieš jį negalimi neiįskaitymai, nei priešpriešiniai reikalavimai”29. Taigi, apibendrinant aukščiau nurodytą teisės doktriną, galima daryti išvadą, kad dokumentinioakredityvo sandoris pagal savo prigimtį yra pavedimo sutartis, kuria bankas įsipareigoja pareiškėjo vardu irsąskaita sumokėti trečiajai šaliai (gavėjui) arba akceptuoti ir apmokėti, ar pirkti gavėjo išrašytus vekselius.Tačiau UCP prasme dokumentinis akredityvas nėra gryna pavedimo sutartis, nes, kaip matome iš apibrėžimo,akredityvą atidaręs bankas gali veikti ir savo vardu30. Turbūt galima teigti, kad dokumentinio akredityvosandoris yra modifikuota pavedimo sutartis, turinti savyje ir kitiems sandoriams būdingų bruožų. Taigi, kaipjau minėta, dokumentinis akredityvas yra sudėtingas daugiašalis teisinis santykis, kurį reikia nagrinėtiatskirais aspektais ir tuo pačiu kompleksiškai. Visgi tampa aišku, kad kilusį ginčą sprendžiant LR teisme,akredityvo sandoris pagal LR teisę negalėtų būti pripažintas pavedimo sutartimi ne vien dėl tos priežasties,kad bankas-emitentas gali veikti ir savo vardu. Visų pirma, išnagrinėjus akredityvinius teisinius santykius,darytina išvada, kad bankas-emitentas akredityvo sandorio pagrindu turi teises ir pareigas tiek beneficiaro,tiek ir pareiškėjo atžvilgiu – tuo tarpu pagal pavedimo sutartį, jis tebūtų teisiniuose santykiuose su įgaliotojuir neturėtų jokių pareigų beneficiaro atžvilgiu. Jeigu bankas-emitentas savo akredityvinių įsipareigojimųneįvykdo, beneficiaras turi teisę įvykdymo reikalauti tiesiogiai iš pareiškėjo, todėl galima teigti, kad sandoriopagrindu kylanti teisinė atsakomybė yra subsidiarinio pobūdžio. Be abejo, remiantis pagrindine sutartimi,tarpusavio sutartiniuose santykiuose tėra pareiškėjas ir beneficiaras, o akredityvo sandoryje bankas-emitentasbeneficiaro atžvilgiu gali veikti ir savo vardu. Negalime akredityvo sandorio vadinti ir sutartimi trečiojoasmens naudai – nes pagal LR CK 175 str. – tai tėra teisės reikalauti įvykdyti prievolę pagal sutartįperleidimas trečiajam asmeniui; jeigu trečiasis asmuo atsisako nuo tokia sutartimi jam suteiktos teisės, taiasmuo, sudaręs sutartį, gali šia teise pasinaudoti pats. Iš pirmo žvilgsnio – tai labai panašu į akredityvoteisinius santykius, bet pagal akredityvo sandorį bankas-emitentas turi pareigą įvykdyti apmokėjimą ne tik McKinney’s Consolidated Laws Uniform Commrcial Code, Practise Commentary, p. 642. Landkof S.N. Torgovije sdelki (teorija i praktika), s. 166.28Kolesnik V.B. Pravovije osnovy akredityvnoj formy bieznaličnych rasčetov // Pravovyje aspekty miežbankovskich rasčetov. Sbornikstatei po bankovskomu pravu, s. 35-37.29C.Schmitthoff, International and procedural aspects of letters of credit, p.231-232.30Plg. su LR Civilinio kodekso 397 straipsniu.27269

beneficiaro atžvilgiu, bet ir pirkėjo atžvilgiu31, tuo tarpu banko-emitento pareiga atsisakyti įvykdytiapmokėjimą egzistuoja tik pareiškėjo atžvilgiu. Todėl pareiškėjas jokių savo teisių pagal akredityvo sandorįniekam neperleidžia. Ko gero artimiausias teisinis akredityvo sandorio paaiškinimas būtų įmanomas, remiantis 1997metais paruoštų Europos Komercinių Kontraktų principų32 3.301 straipsnyje minimu netiesioginiuatstovavimu (angl. indirect representation)33, nors tai, neabejotinai, yra gana sąlyginis palyginimas. Taigi, visa tai, kad kituose civilinės ar komercinės teisės institutuose neįmanoma rastiakredityvinio sandorio atitikmens, tik dar kartą patvirtina išvadą, kad akredityvas – tai sui generis sandoriorūšis. Nagrinėjant akredityvo teisinę prigimtį, iškyla gana sudėtingas akredityvo ir pagrindinio sandorio,kurio pagrindu jis buvo atidarytas, santykio klausimas. Nors kaip bus aptarta vėliau, akredityvas yraautonomiškas, nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties sandoris, visgi yra būtina išanalizuoti akredityvoatidarymo pasekmes pačiai pagrindinei sutarčiai. Teisės doktrina, ypatingai Europos kontinentinės teisės doktrina, tradiciškai laiko, kad akredityvoatidarymas ipso facto negali būti pripažįstamas nei kaip pareiškėjo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartįįvykdymu, nei kaip jo įsipareigojimo perkėlimu bankui34. Todėl šios problemos sprendimo tenka ieškotitarptautinės privatinės ir taikytinos nacionalinės teisės normose. 1980 m. JT Vienos Konvencija dėltarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių35 (57 str.) ir UNIDROIT Tarptautinių komercinių kontraktųprincipai36 nustato, kad piniginės prievolės įvykdymo vieta yra pardavėjo verslo vieta. Tačiau jeigumokėjimas vykdomas prieš dokumentų ar prekių pristatymą, tokia vieta yra tokių prekių ir dokumentųperdavimo vieta. Kuomet bankas-emitentas atsisako įvykdyti mokėjimą beneficiarui, tampa galimos dviišeitys – jeigu bankas-emitentas tampa nemokiu, tai pirkėjo prievolė įvykdyti apmokėjimą tebegalioja irbeneficiaras turi teisę pareikšti reikalavimą tiesiogiai jam. Byloje E.D. & F.Man Ltd. V. Nigerian sweets[1977], Anglijos tesimas išaiškino, kad akredityvo atidarymas tėra sąlyginis apmokėjimas. Pirkėjaiįsipareigojo įvykdyti apmokėjimą akredityvo pagalba, o ne užtikrinti akredityvinį apmokėjimo šaltinį, kurisvėliau tapo negalimas. Pirkėjo įsipareigojimai beneficiarui yra esminiai ir jų galiojimas bei veikimas buvosustabdytas tam laikui, kurį bankas-emitentas buvo pajėgus įvykdyti apmokėjimą ir atsinaujino, kai tikpastarasis tokios galimybės neteko37. Svarbu pastebėti, kad atsiskaitymų akredityvu santykiuose bankas-emitentas nėra garantas,užtikrinantis pirkėjo įsipareigojimų pagal pagrindinį sandorį įvykdymą – jis greičiau yra skolininkas pagalsutartį trečiojo asmens – beneficiaro – naudai. Tai laba vaizdžiai pailiustruoja Travelers Indemnity Companyv. Flushing National Bank [1977] 38 byla. Šioje byloje teismas nurodė, kad akredityvas – sandoris, kuriotikslas – suteikti apmokėjimo per bankinius kanalus mechanizmą. Šis sandoris nustato sąlygas, tik esantkurioms yra atliktinas mokėjimas, ir kuris sukelia tiesioginę banko-emitento pareigą atlikti tokį mokėjimątokiose griežtose sąlygų ir terminų ribose. Tai yra vienintelė funkcija, kurią bankas įsipareigoja atlikti, ir taiyra vienintelis jo komercinis, teisinis vaidmuo šiame mechanizme. Aukščiau nurodytas teisminis sprendimas akredityvą aiškiai atribojo nuo bankinės garantijos (angl.bond, suretyship). Šis atribojimas yra labai svarbus tuo, kad jis įgalina geriau suvokti paties akredityvo teisinęprigimtį. Tarptautinio sandorio šalims tiek akredityvas, tiek bankinė garantija dažnai yra labai panašūs savofunkcijomis instrumentai – jų abiejų pagrindinis tikslas yra garantuoti apmokėjimo įvykdymą pardavėjui,todėl čia trumpai pateiksiu jų pagrindinius skirtumus. Visų pirma, skirtumas glūdi jų mokėjimo funkcijoje.Akredityvas – normali mokėjimo forma, tuo tarpu banko garantija – ne. Kuomet šalys susitaria dėlakredityvinės atsiskaitymo formos, jų bendras ketinimas yra suteikti eksportuotojui apmokėjimo garantiją.Bankinė garantija, savo ruožtu, yra panaudojama tik tuomet, kuomet atsiranda tam tikra rizika, kurią bankinė Žr. Official Comment on Article 5 of UCC. O. Lando, H.Beale. The Principles of European Contract Law, Dordrecht, 1997.33Principų 3.301 straipsnis nurodo, kad netiesioginis atstovavimas apima atvejus, kai tarpininkas veikia pagal įgaliotojo nurodymus, jonaudai, bet ne jo vardu, arba kai tarpininkas veikia pagal įgaliotojo nurodymus, bet trečioji šalis to nežino ir negali žinoti. Šiais atvejaisteisiniai santykiai atsiranda tarp tarpininko ir trečiosios šalies.34Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističieskich gosudarstv, s. 232.35Valstybės žinios 1995, Nr. 102-2283.36UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts, Rome, UNIDROIT.37C.M.Schmitthoff, Schmitthoff’s Export Trade, p. 460.38Business law: principles, cases, legal environment, p. 777.323110

garantija ir padengia. Šalys paprastai nesitiki, kad tokia rizika kada nors materializuosis – jos tikisi, kadgarantijos iš viso niekuomet neprireiks. Kitaip tariant, mokėjimas pagal bankinę garantiją yra išimtis, o pagalakredityvą – normalus atisiskaitymo būdas. Antras ne mažiau svarbus skirtumas yra tas, kad bankinėgarantija yra neatsiejamai susijusi su pagrindine sutartimi, kurios pagrindu ji atsiranda – bankinė garantijapradeda funkcionuoti, kuomet yra pažeidžiamas įsipareigojimas pagal pagrindinę sutartį. Tuo tarpuakredityvas yra sandoris, absoliučiai autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties. Net irpagrindinės sutarties negaliojimas nepadaro negaliojančiu ir akredityvo39. Taigi, galima daryti apibendrintą išvadą, kad į akredityvinius sandorius yra įtraukti trys kontraktai:a) sutartis tarp banko – emitento ir kliento; b) akredityvo sandoris (šiuo atveju į jį įtraukiama trečioji šalis,kaip naudos gavėjas); c) pagrindinė sutartis (pvz. pirkimo – pardavimo) tarp beneficiaro ir banko – emitentokliento40.1.3. Akredityvo sandorio šalys. Atsiskaitymų akredityvais procedūra Akredityvo sandorio šalys. Atsiskaitant akredityvu visada dalyvauja šios šalys: Pareiškėjas (pirkėjas; angl. opener, applicant, account party) – asmuo, kurio pavedimu bankasatidaro akredityvą. “Pareiškėjas” apima ir tokį asmenį, kuris nurodo akredityvą atidaryti kito asmens vardu,jeigu duodantis tokį nurodymą asmuo įsipareigoja atlyginti bankui-emitentui jo turėtas išlaidas, įskaitant irišmokėtą akredityvo sumą (VKK 5-102 (2) str). Gavėjas (beneficiaras; beneficiary, shipper, consignor) – asmuo, kurio naudai atidaromasakredityvas, dažniausiai tai yra pardavėjas pagal pagrindinę sutartį. “Beneficiarus” apima ir tokį asmenį,kuriam akredityvas buvo perleistas, jeigu akredityvas yra perleidžiamasis (VKK 5-102 (3) str.). Akredityvą atidarantis (angl. issuing arba opening bank) arba pirkėjo bankas, arba bankas –emitentas – bankas, kuris pareiškėjo pavedimu atidaro akredityvą, tuo įsipareigodamas sumokėti pagalakredityvą, jeigu patenkinamos akredityve numatytos sąlygos ir terminai. Avizuojantis bankas 41(angl. advising bank), dar gali būti vadinamas pardavėjo banku, paprastaiakredityvą atidariusio banko filialas ar kitas bankas, akredityvą atidariusio banko korespondentas, esantisgavėjo šalyje, kuris praneša ir paliudija (avizuoja) akredityvo gavėjui apie jo naudai atidarytą akredityvą ir josąlygas. Tai – neutralus tarptautinių atsiskaitymų akredityvais dalyvis, esantis teisiniuose santykiuose tik subanku-emitentu, o ne su beneficiaru 42. VKK 5-102 (1) str. nustato, kad avizuojantis bankas – bankas, kurisbanko-emitento, patvirtinančiojo ar kito banko prašymu praneša ar nurodo kitam bankui pranešti beneficiaruiapie jo naudai atidarytą ar pakeistą akredityvą. Priklausomai nuo akredityvo rūšies ir ypatybių į akredityvo sandorį gali būti įtraukiami kiti bankaiarba papildomą teisinį statusą įgauti minėtieji bankai: Mokantysis bankas (angl. paying bank) – bankas, kuris yra įpareigotas sumokėti pagal akredityvąarba kurio vardu gavėjas išrašo įsakytinį vekselį (tratą). Juo gali būti akredityvą atidaręs, avizuojantis ar kuriskitas bankas. Nominuotasis bankas (angl. nominated bank) – bankas nurodytas akredityve kaip įpareigotassumokėti arba akceptuoti pardavėjo išrašytus vekselius. Jei akredityve nėra aiškiai nurodyta, kad jisprieinamas tik bankui – emitentui, bankas – emitentas turi paskirti kitą banką. Jei akredityvas yra “laisvaiperduodamas”, bet kuris bankas yra nominuotasis bankas (UCP 10(b) str.). Nominuotasis bankas paprastainėra įpareigotas įvykdyti mokėjimą, išskyrus atvejus, kai jis patvirtina akredityvą ir tampa patvirtinančiuojubanku. Patvirtinantis bankas (angl. confirming bank) – bankas, paskirtas akredityvą atidariusio banko irpatvirtinantis akredityvą, t.y. savarankiškai įsipareigojantis sumokėti, kai gavėjas įvykdys akredityvo sąlygas. Apyvartą vykdantis bankas (angl. negotiating bank) – šis terminas taikomas bankui, paprastaiesančiam gavėjo šalyje, kuris perka (angl. negotiate) gavėjo pagal akredityvų išrašytą vekselį (tratą). Taipapyvartą vykdantis bankas tampa tratos laikytoju ir gali jį perleisti kitam bankui arba pateikti ją ir3940 Ten pat, p. 776. Business law: principles, cases, legal environment, p.778.41Pranc. k. aviser – patarti; pranešti; patvirtinti, duoti sutikimą.42Merchants Bank of New York v. Credit Suisse Bank (S.D.N.Y. 1984).11

dokumentus apmokėti mokančiajam bankui. Šis pirkimas paprastai yra atliekamas su “atgręžimu”, t. y., jeibankas – emitentas neatlygina apyvartą vykdančiam bankui, šis įgauna teisę išieškoti sumas, pervestaspardavėjui43. Atsiskaitymų akredityvais procedūra. Jeigu šalys pagrindinėje sutartyje (paprastai pirkimo-pardavimo) susitaria dėl akredityvinės atsiskaitymo formos, jos joje paprastai išdėsto akredityvo atidarymosąlygas, o taipogi numato ir paties akredityvo sąlygas bei terminus. Pirkimo – pardavimo ar kitoje (pagrindinėje) sutartyje šalims susitarus atsiskaityti šiuo būdu,pirkėjas kreipiasi į savo banką, prašydamas atidaryti dokumentinį akredityvą pardavėjo naudai. Jau derybųdėl akredityvo sąlygų metu pardavėjas siekia susitarti, kad akredityvą atidarytų pardavėjo pasirinktas, arbapasaulyje gerą reputaciją turintis bankas. Kuomet toks prašymas atidaryti akredityvą yra priimamas, jis tampasandoriu tarp pareiškėjo ir banko-emitento. Bankas įsipareigoja atidaryti akredityvą, o pareiškėjas – atlygintibankui sumą, išmokėtą beneficiarui. Kadangi bankas atidarys akredityvą pagal pareiškėjo nurodymus,pastarasis turi būti tikras, kad duoti nurodymai neprieštarauja pagrindinei sutarčiai, nes priešingu atveju buslaikoma, kad pirkėjas pažeidė pagrindinę sutartį44. Nors pareiškėjas turi laikytis pagrindinės sutarties nuostatų, dažnai būna, kad ji nieko neužsimenaapie vieną ar kitą akredityvo sąlygą. Tokiais atvejais pareiškėjas į akredityvą gali įtraukti papildomas sąlygas,tačiau beneficiaras nebus įsipareigojęs pagal šias sąlygas. Paprastai tiek bankas, tiek pirkėjas gerai žino vienas kitą, todėl bankui nėra būtina tirti klientofinansinę būklę. Jei pirkėjas bankui nėra žinomas, paprastai bankas kaip garantijos pareikalauja atitinkamodydžio depozito pirkėjo sąskaitoje. Akredityvui atidaryti pirkėjas pateikia savo bankui pareiškimą, kuriamepaprastai būna: 1. Sąskaita banke – sąskaita iš kurios turi būti nurašoma akredityvo suma ir komisiniai mokesčiai. 2. Dokumentinio akredityvo perdavimo būdas – priklausomai nuo skubumo laipsnio, pirkėjo bankasgali akredityvą persiųsti paštu, teleksu ar SWIFT’u. Nuo perdavimo būdo priklauso operacijos brangumas. 3. Dokumentinio akredityvo rūšis – svarbiausia, atšaukiamas ar neatšaukiamas akredityvas.Tarptautinėje praktikoje dauguma akredityvų yra neatšaukiami, nes atšaukiamas akredityvas yra per daugrizikingas gavėjui. Pagal naująsias UCP 500 (skirtingai negu UCP 400), jeigu dokumentinio akredityvoprašyme (ir atitinkamai pagrindinėje sutartyje) nenurodoma akredityvo rūšis, tai laikoma, kad akredityvas yraneatšaukiamas. 4. Gavėjas ir gavėjo bankas. 5. Akredityvo suma – turi būti nurodoma tiksli suma, maksimali ar bent apytikslė suma, leidžiantitam tikrus nukrypimus. 6. Apmokėjimo laikas – apmokėjimas vykdomas iš karto pateikus dokumentus ar po sulygto laikotarpo. 7. Dokumentų pristatymo laikotarpis – be to, kad kiekviename akredityve turi būti nurodytasdokumentų pateikimo terminas, kiekviename akredityve turi būti nustatytas specialus terminas, laiko tarpas,skaičiuojamas nuo prekių išsiuntimo dienos, kurio metu turi būti atliktas dokumentų pateikimas. Jei prašymedokumentų pristatymo laikotarpis nenurodytas, bankas žiūrės, kad dokumentai būtų pateikti ne vėliau kaipper 21 dienų po prekių išsiuntimo45. 8. Dokumentai – pareiškėjas turi tiksliai nurodyti, kokie dokumentai turi būti pateikti pagaldokumentinį akredityvą. Tai labai svarbi detalė, kadangi bankas tikrina dokumentus, o ne prekes, ir būtentpagal juos vyksta apmokėjimas. Jau derybų dėl akredityvo sąlygų ir terminų metu pardavėjas ir pirkėjasturėtų aiškiai susitarti, kokie dokumentai yra pristatytini bankui, norint gauti apmokėjimą. Pardavėjaspaprastai siekia, kad būtų kuo mažiau reikalaujamų dokumentų, kad jie būtų kuo paprastesnio aprašymo, kadbūtų susitarta dėl tokių dokumentų, kurių gavimu jis yra užtikrintas. 9. Prekių aprašymas – dažniausiai nurodomi prekių kiekis ir kaina. Labai svarbu, kad prekės nebūtųaprašytos išsamiu būdu, nes kitaip neišvengiami šalių ginčai.4344 Guillermo Jimene. Guide to export – import basics, p .135. Ten pat, p. 137.45UCP 43 straipsnis.12

10. Dokumentinio akredityvo galiojimo vieta ir data. Apie dokumentinio akredityvo datą reikėtųpakalbėti šiek tiek plačiau, išskiriant atidarymo ir uždarymo datą, o taipogi formalius reikalavimus joatidarymui. VKK 2-104 str. įtvirtina taisyklę, kad akredityvas gali būti atidarytas bet kuria forma, kuri yramaterialaus pavidalo, įskaitant ir įtvirtintą elektronine ar kitokia adekvačia forma. Akredityvas turi būtipatvirtintas banko-emitento atstovo ir pareiškėjo parašais. Pagal minėtą VKK straipsnį akredityvo forma galibūti nustatyta šalių susitarimu ar remiantis standartine tarptautine praktika. Taigi dėl formos VKK daromanetiesioginė nuoroda į UCP taisykles, kurios savo ruožtu jokių formalių reikalavimų akredityvui nenustato.Pažymėtina, kad UCP nustato tik reikalavimus akredityvo turiniui – jo sąlygos ir terminai turi būti aiškūs,tikslūs ir pilni (UCP 5 str. (A)). Siekiant išvengti įvairių nesusipratimų ir ginčų, bankai savo klientams turirekomenduoti, kad akredityve nebūtų nurodoma jokių nereikalingų papildomų konkretumų, nebūtų jokiųnuorodų į anksčiau atidarytus akredityvus (UCP 5 str. (B)). Pažymėtina, kad pagal JAV teisminę ir bankinę praktiką, įsipareigojimai, atitinkantys VKK 5 str.nustatytus reikalavimus akredityvo formai ir atitinką akredityvo apibrėžimą, yra pripažintini akredityvu netgijeigu juose nėra sąlygų ir terminų, kurie akredityve yra paprastai numatomi. Svarbu pastebėti, kad patiesakredityvo dokumento antraštė ar pavadinimas šiuo atveju nėra lemiantys 46. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VKK 5 str. įtvirtintame akredityvo apibrėžime yra numatyta, kadakredityvas – “apibrėžtas įsipareigojimas”. Ši nuostata yra aiškiai perimta iš UCP 2 str. Jos praktinė svarbayra ta, kad ji paneigia galimybę akredityvo statusą suteikti dokumentams, kurie yra neaiškūs ar nepilni 47.Nustatant, ar tam tikras dokumentas yra akredityvas, yra svarbus šalių ketinimas ir siekis tokį dokumentąlaikyti būtent akredityvu. VKK 5-104 str. nustato, kad akredityvas turi būti autentifikuotas. Tai yra banko-emitento ir kitųmokėjimą vykdančių bankų identiškumo nustatymo tikslais. Šis straipsnis daro netiesioginę nuorodą į UCP,tokiu būdu inkorporuojant VKK 5 str. į spartų tarptautinių papročių šioje sferoje vystymąsi. Svarbu pabrėžti tai, kad pastaruoju metu dauguma tarptautinių bankinių transakcijų, tame tarpe irakredityvo išleidimas, daugiausia yra atliekama naudojant elektroninėmis priemonėmis, pvz. SWIFT yranaudojamas perduodant akredityvą iš banko-emitento avizuojančiajam bankui. Tokiu būdu persiųstasakredityvas yra avizuojančiojo banko antspauduojamas kaip “originalas” ir tokia forma pateikiamasbeneficiarui. Akredityvo atidarymas. Laikotarpis, kuriuo turi būti atidarytas akredityvas, ar konkreti akredityvo atidarymo data paprastaiyra nustatomi pirkimo – pardavimo sutartyje. Kartais nustatoma, kad akredityvas turi būti atidarytas tam tikrądieną; kartais – kad akredityvas turi būti atidarytas “nedelsiant”, kas reiškia, kad akredityvas turi būtiatidarytas per tokį laiko tarpą, kurio reikia akredityvo atidarymui vidutinių sugebėjimų asmeniui; kartaisakredityvo atidarymas siejamas su pardavėjo atliekamu prekių pristatymo veiksmu, pavyzdžiui, laikinovažtaraščio ar pranešimo, kad prekės yra ar tuoj bus paruoštos išsiųsti, išsiuntimu; akredityvo atidarymas taippat gali priklausyti nuo to, kada pirkėjas gaus įsipareigojimų vykdymo garantiją. Kai sutartis nenumato, kada turi būti atidarytas akredityvas, šalys paprastai neturi teisės manyti, kadsutarties galiojimas priklauso nuo pirkėjo atliekamo akredityvo atidarymo. Tačiau šalys gali susitarti, kad“sutartis įsigalios, atidarius akredityvą”, tada akredityvo atidarymas yra būtina ir pirminė sąlyga, kad atsirastųsutartimi nustatytos šalių teisės ir pareigos (sandoris su atidedamąja sąlyga)48. Dažniausiai sutartys nėrasąlyginės ir akredityvo atidarymas yra sąlyga, einanti prieš sutarties įvykdymą. Tai yra tik kainossumokėjimo mechanizmas, kurį šalys nustatė savo susitarimu ir pirkėjo neatliktas akredityvo atidarymas galibūti laikomas sutarties sąlygų nevykdymu ir atsisakymu nuo sutarties49. Kaip nurodė Anglijos teismas byloje Trans Trust S.P.R.L. v. Danubian Trading Co., Ltd. [1952],pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, numatančios, kad pirkėjas pardavėjo naudai turi atidaryti patvirtintąakredityvą, teisinė reikšmė ne visuomet yra vienoda. Kartais ji yra sąlyga, kuri turi būti atlikta dar ikisutarties sudarymo. Jeigu akredityvas nėra atidaromas, tai tarp šalių nėra jokių sutartinių santykių. Kitais4647 Žr. Official Comment on UCC Article No. 5. Ten pat.48Clive M.Schmitthoff. Schmmithoff’s Export Trade, p. 418.49Nichimen Corporation v. Gatoil Overseas Inc.[1987] 2 Lloyd’s Rep. p. 46.13

atvejais laikoma, kad tokia sąlyga yra esminė jau sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. Tokiaisatvejais akredityvo atidarymas yra sąlyga, “einanti” ne prieš sutarties sudarymą, o sąlygojanti irapsprendžianti pardavėjo pareigos pristatyti prekes įvykdymą. Jeigu pirkėjas neatidaro akredityvo, pardavėjasturi teisę atsisakyti nuo tolesnių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo ir turi teisę prieš pirkėją pateiktiieškinį dėl nuostolių, patirtų dėl akredityvo neatidarymo, atlyginimo.50 Kartais būna sunku suprasti sutarties formuluotę dėl akredityvo ir tai gali sukelti įvairių ginčų.Pavyzdžiui, vienoje byloje sutartyje iš viso nebuvo užsiminta kada akredityvas turi būti atidarytas aruždarytas, bet pasirašius sutartį, šalys pradėjo derybas dėl sutarties pakeitimo; vienas iš pakeitimų punktųnumatė, kad akredityvas turi būti atidarytas “nedelsiant”. Buvo nustatyta, kad ši sąlyga “veiksminga” irteisėta, ir kad akredityvas turi būti atidarytas “nedelsiant” po sutarties pakeitimo51. Pagal CIF (angl. cost,insurance and fracht, liet. kaina, draudimas ir frachtas, Incoterms, 1990) sutarties sąlygas, akredityvas turibūti atidarytas prieš prasidėjus prekių išsiuntimui52. Taip yra todėl , kad pardavėjas prieš išsiųsdamas prekesturi būti tikras, kad jam bus sumokėta. Taigi, pirkėjas turi akredityvą pardavėjui padaryti prieinamą pačiąpirmą dieną, kurią prekės turi būti išsiųstos. Akredityvo atidarymo pagal FOB (angl. free on board, liet.franko laivo denis, Incoterms, 1990) sąlygas klausimas buvo sprendžiamas Ian Stach v. Baker Bosly [1958]byloje, kurioje buvo teigiama, kad akredityvo atidarymo momentas gali būti labai svarbus, kuomet yrasudaryta visa pirkimo – pardavimo sutarčių grandinė. Bet galiausiai taisyklės taikytos CIF, buvo pritaikytos irFOB: akredityvas turi būti atidarytas “protingu laiku” (angl. reasonable time) prieš pradedant prekiųišsiuntimą, o ne skaičiuojant laiką nuo sutarties sudarymo dienos 53. Jei akredityvas neatidarytas, pardavėjasgali reikalauti nuostolių atlyginimo. Imant atskaitos tašku pirmą prekių išsiuntimo datą, manoma, kadpirkėjas turi atidaryti akredityvą pakankamo laiko tarpo prieš tą įvykį metu tam, kad pardavėjas priešperduodamas prekes išsiuntimui žinotų, kad apmokėjimas jam yra užtikrintas akredityvo, dėl kurio buvosusitarta, atidarymu. Kai sutartyje išsiuntimui numatytas tam tikras laiko tarpas, pavyzdžiui, vasario, kovo arbalandžio mėn., jei nenustatyta kitaip, pirkėjas turi atidaryti akredityvą, neprasidėjus prekių išsiuntimuinustatytam periodui. Tai grindžiama tuo, kad kai pardavėjas turi teisę išsiųsti prekes per tam tikrą laiko tarpąir yra susitarta dėl tam tikro atsiskaitymo mechanizmo (šiuo atveju dokumentinio akredityvo atidarymo), tasmechanizmas turi būti prieinamas pardavėjui visą tą laiką. Jei pirkėjas, esant ilgam išsiuntimo periodui, nori,kad šis mechanizmas pradėtų veikti prieš pat pardavėjui išsiunčiant prekes, jis turėtų įtraukti į sutartį sąlygą,kad akredityvas galės būti panaudojamas, pavyzdžiui, praėjus dešimčiai dienų, kai gautas atitinkamaspranešimas iš pardavėjo54. Pirkėjo pareiga atidaryti akredityvą yra sąlyga, pagrindžianti pardavėjo pareigą išsiųsti prekes55. Nagrinėjant pirkėjo pareigą atidaryti akredityvą, yra būtina trumpai aptarti akredityvo neatidarymoteisines pasekmes. Analizuojant sutartinę sąlygą dėl šalių tarpusavio atsiskaitymo lyginamuoju aspektu,pastebėtina, kad bendrosios teisės doktrina šių sutarties sąlygų nelinkusi pripažinti esminėmis (angl.condition) – tai yra jų pažeidimas nukentėjusiai šaliai suteikia teisę tik į nuostolių atlyginimą, neįtakojanttolesnių įsipareigojimų pagal ją vykdymo. Tai yra, pagal bendrosios teisės doktriną, tokia sutarties sąlyga yra

neesminė (angl. warranty), arba bevardė (angl. innominate). Visgi pažymėtina, kad šalys gali susitarti, kadtokios sutarties sąlygos pažeidimas sukelia esminės sutarties sąlygos pažeidimo pasekmes – o būtent –nukentėjusioji šalis be teisės į nuostolių atlyginimą įgyja teisę ir į pagrindinės sutarties nutraukimą56. Tačiauatkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrosios teisės doktrina šioje srityje daro aiškią išimtį akredityvo atveju –akredityvo neatidarymas sutartyje numatytu laiku yra laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, pardavėjąatleidžiančiu nuo pareigos išsiųsti prekes57. VKK 5-106 str. įtvirtina tarptautinėje bankinėje praktikoje nusistovėjusią taisyklę, kad akredityvaslaikomas atidarytu ir tampa galiojančiu, kuomet banko-emitento ar kito banko pranešimas ar patvirtinimas,priklausomai nuo aplinkybių, yra išsiųstas beneficiarui ar avizuojančiam bankui.5051 Anson W. R. Dogovornoje pravo, s .99-100. State Trading Corporation of India v. Compagnie Francaise[1981]. 2 Lloyd’s Rep., p.98, 91.52Pavia & Co v. Thurman – Nielsen [1952] 2QB. p. 84;88.53J.Charley. International Trade Law, p. 135-136.54Tsakiroglou & Co.Ltd. v. Transgrains S.A.[1958] 1 Lloyd’s Rep. p. 562.55Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 324.56Charlesworth’s business law, p. 313.57Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 324.14

Taigi, jei visos prašymo sąlygos įvykdytos ir nebėra jokių netikslumų bei prieštaravimų,dokumentinis akredityvas gali būti atidarytas. Pateiksiu dvi paprasčiausias dokumentinio akredityvo išleidimoir panaudojimo schemas, kurios padės geriau suprasti akredityvo funkcionavimo tarptautiniuoseatsiskaitymuose ypatumus ir pagrindiniu bruožus.1 schema. Dokumentinio akredityvo atidarymasPARDAVĖJASkontraktasPIRKĖJAS Pranešimas apie dokumentinį akredityvąPRANEŠANTISBANKASDokumentinis akredityvas Prašymas išleisti dokumentinį akredityvą BANKAS-EMITENTAS Dokumentinio akredityvo išleidimą sudaro keturi etapai: 1. Kontrakto tarp pirkėjo ir pardavėjo pasirašymas, susitariant dėl apmokėjimo akredityvu. 2. Pirkėjo prašymas savo banko išleisti dokumentinį akredityvą. 3. Jei nėra kliūčių, pirkėjo bankas išleidžia akredityvą pagal pirkėjo nurodymus ir praneša apie taipardavėjo bankui. 4. Pardavėjo bankas informuoja savo klientą apie akredityvo išleidimą. Aišku, kartais susidaro sudėtingesnė situacija. Pirkėjo bankas gali įpareigoti kitą banką (pvz., pagalpagrindinio komercinio centro buvimo vietą pardavėjo šalyje) patvirtinti akredityvą, ir toks bankas gali duotinurodymus trečiajam bankui (pvz.., nedideliame mieste, kuriame yra pardavėjo įmonė) avizuoti neatšaukiamąir patvirtintą akredityvą. Tačiau nei vienas bankas nepatvirtins akredityvo tokiu atveju, jei bankas – emitentasnepadarys jo neatšaukiamu58. Kai kada, kai bankas turi atstovybę užsienio pirkėjo arba pardavėjo buvimovietoje, 3 ir 4 stadijos apjungiamos ir pirkėjo bankas praneša pardavėjui apie jo naudai atidarytą akredityvąbetarpiškai arba per savo skyrių pagal pardavėjo buvimo vietą. Šioje analizėje svarbu atkreipti dėmesį į dumomentus: a) 1 ir 4 stadijos svarbios tik pardavėjui, nes pirkimo – pardavimo sutartyje su užsienio pirkėju jisturi pasirinkti priimtiniausią akredityvo rūšį; b) jei nustatyti dokumentai pateikiami iki pasibaigiantakredityvo terminui, atsiranda pareiga sumokėti beneficiarui sutartą kainą. Gavėjas, informuotas apie dokumentinio akredityvo išleidimą, neturi duoti atskiro sutikimo dėlišleisto akredityvo. Laikoma, kad jis sutinka, jeigu laiku pateikia reikalaujamus dokumentus į banką,pranešusį apie akredityvo išleidimą arba jį išleidusį banką59.2 schema. Dokumentinio akredityvo panaudojimasPARDAVĖJASdokumentaiapmokėjimasprekėsapmokėjimasPIRKĖJASdokumentaiAVIZUOJANTISBANKASdokumentai apmokėjimasBANKAS-EMITENTAS Antroje schemoje pavaizduota paprasčiausia dokumentinio akredityvo panaudojimo situacija, kaiatsiskaityme dalyvauja pardavėjas, pirkėjas ir juos aptarnaujantys bankai: 1. Pardavėjas išsiunčia prekes ir pateikia savo bankui akredityvo sąlygas atitinkančius dokumentus.5859UCP 10(b) straipsnis.UCP 9 (d) straipsnis.15

2. Pranešantis bankas, patikrinęs dokumentus, siunčia juos pirkėjo bankui, kuris apie tai informuojapatį pirkėją. 3. Jei dokumentai atitinka akredityvo sąlygas, bankas-emitentas vykdo apmokėjimą, t.y. pervedareikiamą sumą pranešančiam bankui. 4. Pranešantis bankas vykdo apmokėjimą pardavėjo atžvilgiu. Gavėjas gali nevykdyti dokumentinio akredityvo ir leisti jam baigtis; jis neprivalo informuotipirkėjo arba bankų apie savo sprendimą. Dokumentinis akredityvas savaime pasibaigia, jeigu gavėjasnepateikia reikiamų dokumentų iki jo galiojimo pabaigos. Akredityvo sąlygų pakeitimas. UCP 5 str. (A) nurodo, kad akredityvo pakeitimai turi būti pilni iraiškūs. Neatšaukiamojo akredityvo sąlygų pakeitimai, padaryti banko-emitento ar pareiškėjo iniciatyva,įsigalioja, kuomet beneficiaras apie jų priėmimą (tiksliau apie pritarimą jiems) praneša avizuojančiam bankui.Jeigu beneficiaras apie tokių pakeitimų priėmimą, arba apie jų atmetimą nepraneša, yra laikoma, kadnominuotajam bankui ar bankui-emitentui pateikimas dokumentų, atitinkančių pakeisto akredityvo sąlygas,yra beneficiaro pritarimas tokiems akredityvo pakeitimams (UCP 9 str. (D)). Tas pats UCP 9 str.(D) nurodo,kad dalinis pritarimas akredityvo pakeitimams yra negalimas ir negaliojantis. VKK 5-106 str. taipogi įtvirtina panašią taisyklę, pagal kurią po akredityvo išleidimo beneficiaro,pareiškėjo, patvirtinančiojo banko ir banko-emitento teisės ir pareigos laikomos nepaveiktos tokio akredityvopakeitimo, kuriam toks asmuo nedavė sutikimo, išskyrus jeigu pats akredityvas nustato, kad jis yraatšaukiamas, ar kad bankas-emitentas turi teisę pakeisti ar atšaukti akredityvą be tokio sutikimo. Nors šisVKK str. to įsakmiai ir tiesiogiai neįtvirtina, praktikoje yra laikoma, kad kaip ir UCP atveju, toks sutikimasdėl akredityvo pakeitimo gali būti ir numanomas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teisminė praktika pagalVKK šiek tiek skiriasi nuo UCP normų – jeigu ne visi, o tik kai kurie asmenys, įtraukti į akredityvo sandorį,sutinka su tokiais veiksmais, kurie ne visai tiksliai atitinka akredityvo sąlygas ir terminus, šie asmenysprisiima atsakomybę tuo atveju, jei kiti dalyviai pareikalautų griežto akredityvo sąlygų atitikimo60. Beje, pažymėtina, kad pastaruoju metu buvo išsivysčiusi teisiniu požiūriu itin ydinga tarptautinėbankinė praktika, įtvirtinanti priešingą taisyklę UCP 9 str. numatytajai – buvo laikoma, kad akredityvopakeitimas tampa automatiškai priimtas, jeigu beneficiaras tam formaliai nustatyto laiko riboseneprieštarauja. Bankinė Komisija tokią praktiką kategoriškai atmetė, kaip iš pagrindų keičiančiąneatšaukiamo akredityvo neatšaukiamą pobūdį61. Akredityvo uždarymas. Visuose akredityvuose turi būti numatoma data, kurią baigsis jo galiojimasir po kurios pardavėjo bankas atsisakys priimti pardavėjo pristatytus dokumentus, t.y. dokumentinisakredityvas bus uždarytas. Akredityvo uždarymo diena (t.y. paskutinė diena, kurią gali būti atliktasmokėjimas, vekselio akceptavimas ar pirkimas) yra suprantama kaip paskutinė dokumentų pristatymodiena62. UCP nustato detalias akredityvo galiojimo pasibaigimo datos nustatymo ir jos pratęsimo, jeiakredityvo galiojimo pasibaigimo dieną bankas yra uždarytas ar jo darbas sutrikdytas dėl nuo jonepriklausančio įvykio, taisykles. Pagal UCP 17 straipsnį, jei akredityvo galiojimas pasibaigia tuo metu, kaibankas nedirba dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių (force majeure), bankas, jei negavo specialių nurodymų,vėliau pagal akredityvą neprivalo mokėti. Akredityvo galiojimo pasibaigimo data neturi būti painiojama su prekių išsiuntimo data. Išsiuntimodata yra konosamente nurodyta data (ankstesnioji), kurią prekės buvo pakrautos. Kartais akredityve gali būtinurodyta, kad į banką pristatytuose dokumentuose turi būti nurodyta tam tikra išsiuntimo data. Tokiu atvejubankas turi atsisakyti priimti dokumentus, jei pardavėjas pateikia konosamentą, neatitinkantį minėtos sąlygos. VKK 5-106 (c) str. nustato, kad jeigu akredityve nėra nurodyta jo galiojimo trukmė, akredityvogaliojimo terminas pasibaigia praėjus 1 metams po jo atidarymo, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Akredityvo,kuriame nurodyta, jog jis yra “amžinas” (angl. perpetual), galiojimo terminas pasibaigia praėjus 5 metams pojo atidarymo. Akredityve taip pat gali būti nustatyta sąlyga, pagal kurią, pasibaigus jo galiojimui, jei bankasspecialiai neįspėja gavėjo, pavyzdžiui, registruotu paštu prieš mėnesį iki pasibaigiant akredityvo galiojimui,kad jis nepratęsia akredityvo, jis automatiškai pratęsiamas tam tikram periodui. Tai vadinamieji nuolatiniai6061 Žr. Official Comment on UCC Article 5. ICC Banking Commission position paper No. 1. // UCP 500 – Correcting some misrepresentations.62UCP 42 straipsnio (a) dalis.16

akredityvai (angl. evergreen clause credits), dėl kurių gali būti susitarta ilgesnio termino sutartyse63. Šieakredityvai ypač paplito JAV bankų veikloje.1.4. Teisės normos, taikytinos akredityviniams sandoriams. Taikytinos teisės klausimas akredityviniuose santykiuose iškyla gana retai, nes bankai savopraktikoje dažniausiai remiasi UCP nuostatomis, ir tokios praktikos vienodumas daro neįmanomą teisėskoliziją įvairiose probleminėse situacijose. Tačiau jei būtina apibrėžti taikytiną teisę konkrečiamakredityviniam sandoriui, o pačiame akredityve tokia sąlyga nenumatyta, vadovaujantis bendraisiaisprincipais, pareiga nustatyti teisinę sistemą, su kuria akredityvinis sandoris yra glaudžiausiai susijęs, gula antteisininko pečių. Suprantama, kad šis klausimas visiškai nesusijęs su nustatymu teisinės sistemos,reguliuosiančios pagrindinę sutartį, kurios pagrindu atidaromas akredityvas. Akivaizdu, kad tarptautinių atsiskaitymų akredityvais teisiniai santykiai savo prigimtimi yrasutartiniai, tai yra jų pagrindą sudaro šalių susitarimas dėl: atsiskaitymo formos, terminų, sankcijųneįvykdymo atveju ir pan. Tiesa, tai didžiąja dalimi taikytina tik pareiškėjo ir banko-emitento tarpusavioteisiniams santykiams, nors kai kurie autoriai nurodo, jog ir kitų akredityvo sandorio dalyvių santykiai yrasutartiniai. Visgi, banko-emitento ir beneficiaro santykiai, nors ir būdami teisinės prigimties, yra ne sutartiniopobūdžio, nes jokio tiesioginio teisinio ryšio tarp jų nėra64. Kai kurie JAV teismai savo sprendimuose net nurodė, kad akredityve nurodytas beneficiaras nėratrečioji šalis, kas reiškia, kad pardavėjas bankui-emitentui neturi jokios reikalavimo teisės, jeigu pastarasisneįvykdo savo įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį. Atsižvelgiant į sutartinį akredityvo santykių pobūdį, Philip R.Wood nurodo, kad ”šalys yra laisvos irgali pasirinkti teisę, kuri bus taikoma jų sandoriui, o nesant tokio pasirinkimo, yra taikytinos tarptautinėsprivatinės teisės normos, taikytinos sutartiniams santykiams”65. Be to, būtina pabrėžti, kad šie šalių santykiaiyra atriboti nuo pagrindinio sandorio, ir šalys nėra apribotos pagrindinį sandorį reguliuojančios teisės66. Taigi,nekyla abejonių, kad šalys yra laisvos pasirinkti sutartinę atsiskaitymo santykių pusę reguliuojančią teisę (lexvoluntatis). VKK 5-116 str. nurodo, kad banko-emitento, avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybėuž veiksmus ir neveikimą yra reglamentuojama teisės, pasirinktos šalių susitarimu. Taigi, kaip matyti, VKKįtvirtina šalių valios autonomijos, pasirenkant jų santykiams taikytiną teisę, principą. Svarbu pažymėti, kadtokia šalių susitarimu nustatyta taikytina teisė neapims kolizinių normų, tai yra šalys savo susitarimu galipasirinkti tik materialinę teisę. Tokia šalių pasirinkta teisė gali neturėti jokio ryšio su pagrindiniu sandoriu. VKK 5-116 str. 2 dalis numato, kad jeigu šalys nepasirenka taikytinos teisės, banko-emitento,avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybė už veiksmus ir neveikimą yra reglamentuojama jųbuvimo vietos valstybės teisės (lex locus). Tokia vieta yra laikoma vieta, kurioje buvo prisiimtasįsipareigojimas. Jeigu tokių vietų yra daugiau nei viena, tokia vieta yra laikoma vieta, kur buvo išleistas tokioįsipareigojimo dokumentas. Taikytinos teisės nustatymo tikslais visi banko filialai yra laikomi savarankiškaissubjektais ir bankas yra laikomas esantis tokioje vietoje, kur yra įsteigtas ar įregistruotas jo filialas. Banko-emitento, avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybė už veiksmus ir neveikimąbendra taisykle yra reglamentuojama bet kokių papročių ar praktikos normų, tokių kaip UCP, jeigu UCP yrataikytinos jų įsipareigojimams pagal akredityvo sandorį. Jeigu tarp tokių papročių ar praktikos normų ir taikytinos teisės, nustatytos remiantis aukščiaunurodytais principais, yra prieštaravimų ir skirtumų, pirmenybė teikiama būtent tokių papročių ar praktikosnormoms. Taigi, nors bendra taisykle yra pripažįstama, kad papročiai teturi fakultatyvinę galią kaip teisėsšaltinis civilinėje teisėje, šioje srityje VKK įtvirtina visiškai priešingo pobūdžio taisyklę, įgalinančiątarptautinius papročius, kaip lex mercatoria, šioje srityje laikyti pagrindiniu teisės šaltiniu. Ši tendencija nėravien tik JAV VKK 5 straipsnio autorių išradimas – dar 1964 m. Hagos Konvencijos dėl VieningoTarptautinio prekių pirkimo-pardavimo įstatymo (Convention relating to a Uniform Law of International6364 Offshore International S.A. v. Banco Central S.A.[1976] 2 Lloyd’s Rep., p. 402. E.C. Lashborooke. Legal Handbook of business transactions, p. 316.65Philip R. Wood. Law and Practise of International Finances, p.328.66Dicey & Morris. Conflict of Laws, p. 1, 21.17

Sales of Goods) 9(2) straipsnyje buvo įtvirtinta norma, nustatanti, kad esant prieštaravimui tarp šiosKonvencijos nuostatų ir galiojančių tarptautinių paprotinių normų ir taisyklių, pirmenybė turėtų būti teikiamabūtent pastariesiems. Beje, pažymėtina, kad tokio pobūdžio teisės normos 1980 m. Vienos Konvencijojenebeliko, ir tai didžiąja dalimi buvusių sovietinio lagerio ir Trečiojo pasaulio valstybių pastangų dėka – josbuvo aiškiai prieš tokį tarptautinio prekybinio papročio, kaip komercinės teisės šaltinio, sureikšminimą67.Todėl tenka pripažinti, kad Vienos Konvencijos 9(2) straipsnis šia prasme yra kompromisas tarpsubjektyviosios ir objektyviosios tarptautinio papročio taikymo doktrinos. Tačiau remiantis įžymių teisininkųpripažintais darbais Vienos Konvencijos tematika ir jos komentarais, galima teigti, kad Vienos Konvencijosteisės sistema yra pagrįsta analogiška taisykle – papročių viršenybe Vienos Konvencijos nuostatų atžvilgiu (9str.), nes pati Konvencija jiems suteikia normatyvinę galią68. Tiesa, tokios tarptautinių prekybos papročiųteisinės viršenybės negalima suabsoliutinti, nes nereikia pamiršti, kad tarptautinių prekybos papročių, kaip iružsienio teisės, taikymas vietiniuose teismuose yra apribotas teismo buvimo vietos valstybės viešųjų interesų(angl. public policy) išlygos, imperatyvinių normų (angl. mandatory rules) ir pan. Pažymėtina, kad aukščiau nurodytos VKK įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės nenustatokolizinės normos pareiškėjo atsakomybės atžvilgiu. Kadangi patvirtinantysis bankas gali pasirinkti kitą teisę, negu kad pasirinko bankas-emitentas, arba,būdamas kitoje jurisdikcijoje, visai nepasirinkti jokios teisės, galima situacija, kuomet pagal jo pasirinktasteisės normas paskirtasis ar patvirtinantysis bankas bus įpareigotas atlikti mokėjimą pagal akredityvą, betpagal banko-emitento teisę jis neturės teisės gauti kompensacijos iš banko-emitento. Visgi, atsižvelgiant į tai,kad UCP yra įtrauktos beveik į visus tarptautinius akredityvus, tokių situacijų galimybė yra tik teorinė69. Sprendžiant taikytinos akredityviniams sandoriams teisės klausimą, reikia turėti omeny, kadakredityvinio sandorio pagrindu susiformuoja trejopo pobūdžio sutartiniai santykiai: 1. santykiuose tarp pirkėjo ir jo banko glaudžiausiai ir realiausiai su jais susijusi bus teisė tosvalstybės, kurioje veikia akredityvą atidarantis bankas. Šie santykiai pagrįsti kliento – banko santykiais irjuose visuomet veikia prezumpcija banko valstybės teisės naudai; 2. santykiuose tarp beneficiaro ir jo banko glaudžiausiai ir realiausiai su jais susijusi busavizuojančiojo banko valstybės teisė. Tai taikytina ne tik santykiams tarp pardavėjo ir jo banko, bet ir tarppardavėjo ir banko – emitento70; 3. sudėtingiau šį klausimą išspręsti pardavėjo banko ir pirkėjo banko santykiuose. Aplinkybiųvisuma leidžia daryti išvadą pardavėjo banko naudai, nes šios tesės normos bus taikomos pardavėjo iravizuojančiojo banko santykiams, ir būtų neracionalu taikyti dvi skirtingas teisines sistemas to patieskomercinio sandorio dviems aspektams. Visgi, kaip minėta aukščiau, dauguma bankų nedetalizuoja taikytinos teisės santykiams su klientais.Kai kurie iš jų argumentuoja tuo, kad visai nebūtina susitarti dėl taikytinos teisės, nes bus taikomos UCP.Dauguma iš jų supranta, jog UCP nėra išsamios ir kartais tikrai prireikia tam tikros valstybės teisės normų,kas gali įtakoti teisės suteikiamų gynybos priemonių pobūdį kilus ginčui.71 Tuo tarpu tarpbankinių santykių, santykių tarp banko ir beneficiaro ir patvirtinančiojo banko klientosantykių reguliavimas kartais gali sukelti sumaištį. Taip atsitinka dėl: a) skirtumų įvairių valstybių tarptautinėje privatinėje teisėje; b) UCP neišsamumo; c) nepakankamų teisinių žinių šioje sferoje. Paskutiniu metu šioje srityje yra pastebima “namų žodžio” (angl. home trend) tendencija, kai bankaisavo teisę laiko taikytina visiems ar beveik visiems santykiams. Kai kurie tokios pozicijos argumentai yragana išsamūs, todėl banko-emitento valstybės teisės (lex loci solutionis) pasirinkimas yra vis dažnesnis.72 Praktika parodė, jog kartas nuo karto iškildavo problemų taikant UCP, bet apskritai UCP būdavoįvertinamos kaip patenkinamos. Kai kurie bankai pabrėžia, jog klientai ne visuomet yra susipažinę su UCP ir67 Argumentuojama buvo tuo, kad esą visi tokie tarptautinės prekybos papročiai pradžią yra gavę kapitalistinėse Vakarų valstybėse, osovietiniai ūkio subjektai jų nė nežino ir pan.68Žr. Bianca C.M. and Bonell M.J. Commentary on the international sales law. The 1980 Vienna Sales Convention.69Žr. Official Comment on UCC Article 5.70Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait[1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394,399,400.71Ralph H.Folsom, M.Wallace Gordon, J.A.Spanogle, Jr. International Business Transactions, p. 173.72Ten pat, p. 174.18

kartais prireikia nemažai pastangų juos įtikinti pasirinkti būtent jas. Taipogi pabrėžiama, jog sunkumaiinterpretuojant UCP tapdavo pagrindine bylinėjimosi priežastimi ir taikytinos teisės pasirinkimągarantuojančių normų trūkumas dar labiau apsunkindavo UCP aiškinimą.73 Tais atvejais, kai akredityviniai įsipareigojimai yra vykdomi naudojant vekselius, taikytina teisė yranustatytina pagal vekseliams taikomas kolizines normas (iš esmės pagal 1930 m. Ženevos konvenciją Dėlišsprendimo kai kurių kolizinių klausimų, susijusių su įsakomaisiais ir paprastaisiais vekseliais). Nagrinėjant akredityviniams santykiams taikytinos teisės nustatymo problemą, svarbu atkreiptidėmesį į tai, kad tiek UCP, tiek taikytinos nacionalinės teisės normos yra koreguojamos vidaus valiutinioreguliavimo taisyklėmis, kurios tokiu atveju įgyja eksteritorinį pobūdį.1.5. Atsiskaitymų akredityvais privalumai ir trūkumai Siekiant išsamiau suvokti atsiskaitymų akredityvais ypatumus bei pagrindinius bruožus, yra būtinaaptarti atsiskaitymo dokumentiniais akredityvais privalumus ir trūkumus, kai kuriais aspektais lyginant sukitu atsiskaitymo būdu, naudojamu tarptautinėje prekyboje – inkasavimu. Inkasavimo atveju yra numatytas banko tarpininkavimas, kuris po prekių išsiuntimo pirkėjuinusiunčia finansinius dokumentus (vekselius, čekius) su reikalavimu juos apmokėti (tratų atveju –akceptuoti). Pardavėjo interesai yra žymiai labiau apsaugoti, kuomet kartu su finansiniais dokumentaispirkėjui yra nusiunčiami ir komerciniai dokumentai (konosamentai, sąskaitos-faktūros, draudimo liudijimai irpan.), kurių perdavimas pirkėjui sąlygoja nuosavybės teisės į prekes perdavimą. Visgi pažymėtina, kadesminis inkaso trūkumas pardavėjui yra tas, kad jam nėra suteikiamos pakankamos apmokėjimo garantijos. Inkasavimo atveju pardavėjas disponuoja prekėmis ir dokumentais iki jo vekselio (tratos)akceptavimo. Po akceptavimo apmokėjimas jam nėra garantuotas. Iš kitos pusės, pirkėjas, kuris turi mokėtipagal dokumentus, nėra tikras, kad jis moka už sutartyje nustatytą kiekį tam tikros kokybės prekių. Abi šalysturi problemų – pardavėjas nenori perleisti dokumentų, t.y. nustoti disponuoti prekėmis, kol jam nesumokėta,o pirkėjas nenori mokėti, kol jis negavo dokumentų, liudijančių, kad prekių aprašymas, kaina ir kokybėatitinka sutarties sąlygas.74 Tuo tarpu, atidarius akredityvą, pirkėjo bankas įsipareigoja sumokėti pardavėjui pagal pristatytusdokumentus, tuo pačiu prisiimdamas riziką, kad pirkėjas nesumokės. Tačiau šis bankas turi žymiai geresnesgalimybes įvertinti pirkėją ir, jei reikia, užsitikrinti prievolės įvykdymą teisinėmis priemonėmis pirkėjobuvimo vietoje. Patvirtindamas akredityvą, pardavėjo (avizuojantis) bankas taip pat prisiima riziką, kadpirkėjo bankas nesumokės. Bet pardavėjo bankas taip pat turi daug didesnes galimybes įvertinti šią riziką,negu pats pardavėjas, be to jam bus lengviau įgyvendinti savo teises teisinėmis ar kitomis priemonėmis. Dažnai pardavėjas pirkėjo banku nepasitiki taip pat kaip ir pačiu pirkėju. Todėl pardavėjas paprastaireikalauja, kad akredityvas būtų patvirtintas vietinio, jam gerai žinomo ir patikimo banko – tai turi būtinumatyta pirkimo – pardavimo sutartyje. Tokiu atveju pardavėjo rizika yra minimali, nes jis turi trijų šaliųįsipareigojimus sumokėti ir tie įsipareigojimai yra nepriklausomos viena nuo kitos prievolės. Jeigu pirkėjas tampa nemokus, jo bankas vis tiek turi prievolę sumokėti. Nuo nuostolių dėl pirkėjogalimo nemokumo apsaugo disponavimas konosamentu – bankas gali parduoti prekes trečioms šalims. Be tobankas turi puikias galimybes ištirti pirkėjo finansinę būklę dar prieš atidarydamas akredityvą ir tuo iš esmėssumažinti savo riziką, pavyzdžiui, reikalaudamas papildomo prievolės įvykdymo užtikrinimo. Pardavėjo bankas patiria pirkėjo banko nemokumo riziką, tačiau jis turi geriausias galimybes jąįvertinti prieš prisiimdamas mokėjimo prievolę. Jeigu pardavėjo bankas atsisako mokėti, pardavėjas turi neblogas galimybes užtikrinti tokiosprievolės vykdymą savo šalyje. Akredityvą patvirtinusio banko atsisakymas jį apmokėti gali būti sąlyginailengvai ginčijamas vietiniuose teismuose. Tokiu būdu viena didelė komercinė rizika yra paskirstoma į keletą žymiai lengviau valdomų rizikųtarp akredityvo santykio šalių, kurių kiekviena yra labiausiai tinkama būtent tą rizikos dalį įvertinti ir valdyti. Reikia pažymėti, kad ši analizė yra formali. Pirkėjo požiūriu, gali būti keletas situacijų, kurioseformali akredityvo konstrukcija neužtikrina jo interesų, pavyzdžiui, prekės gali būti prarastos, pavogtos ar7374Ten pat, p. 174.F.E.Perry. The Elements of Banking, p. 247.19

sužalotos kelyje; pristatytos prekės gali neatitikti sutarties sąlygų; konosamentas ir kiti dokumentai gali būtisuklastoti; konosamentas gali būti pavogtas kelyje ir pristatytas pirkėjui nesąžiningo įgijėjo; perduodantisdokumentus bankas gali tapti nemokus tuo metu, kai konosamentas yra pas jį tačiau dar neapmokėtas irnepateiktas pirkėjui. Tam, kad pirkėjas būtų apsaugotas nuo tokių rizikų, paprastai tarp akredityvo šaliųsukuriamas dar sudėtingesnis teisinis mechanizmas. Taigi, svarbiausias akredityvo privalumas yra tas, kad jis užtikrina apmokėjimą eksportuotojui, otaip pat gali užtikrinti ir prekių pristatymą importuotojui. Tačiau kadangi tai daug laiko trunkantis ir labaiatsakingas darbas banko darbuotojams (akredityvo turinio ir dokumentų tikrinimas), šis atsiskaitymo būdasyra gana brangus. Bankai už kiekvieną operaciją yra nustatę tam tikrą mokestį75.75 Žr.: Paslaugų ir operacijų įkainiai / Vilniaus bankas. – (V), 1998. – p.8; Lietuvos taupomajame banke gyventojams ir ūkio subjektamsteikiamų paslaugų ir operacijų kainos / Lietuvos Taupomasis bankas. – p. 8; Pagrindiniai banko operacijų tarifai / Bankas Snoras. –(Vilnius), 1997; Paslaugų kainos / Lietuvos valstybinis komercinis bankas.- V., 1997.20

II.ATSISKAITYMŲ AKREDITYVINE FORMA TEISINIS REGULIAVIMAS2.1. Tarptautiniai teisės aktai2.1.1. Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (UCP) UCP prigimtis ir teisinė galia. Akredityvinė teisė76 gavo pradžią ir išsivystė Anglijoje, o nuoPirmojo Pasaulinio Karo ypatingai paplito ir JAV bei kitose valstybėse, tačiau nagrinėjant to metotarptautinės prekybos situaciją tampa aišku, jog grynai teisiniai akredityvinių santykių reguliavimo aspektai irsprendimai buvo nepakankami jau ir tuometinės tarptautinės prekybos kontekste. Prekybos partneriainenorėjo sau užsikrauti kitų, dažnai tolimų šalių teismų sprendimų nagrinėjimo naštos. Taigi, prireikėtarptautinių, standartizuotų akredityvinių santykių taisyklių, kurios galėtu tarptautiniu mastu atspindėtisparčiai besivystančią ir kintančią bankinę praktiką. Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (The Uniform Customs and Practice forDocumentary Credits), parengtos Tarptautinių prekybos rūmų Bankininkystės metodikos ir praktikoskomisijos (ICC Commission on Banking Technique and Practice of the Intemational Chamber of Commerce)buvo pirmą kartą paskelbtos 1929 m.; 1933 m. redakcija buvo visuotinai priimta Europoje. Šių taisykliųtikslas buvo palengvinti skirtingų valstybių ūkio subjektų, o ypatingai – bankų veiklą naudojant akredityvinęatsiskaitymų formą, tokiu būdų išplečiant tarptautinės komercijos bei prekybos vystymąsi. Po to taisyklėsbuvo pataisytos ir papildytos 1951 m. ir būtent nuo to momento tapo išties pasaulinio lygio. 1962 m.redakcijos taisyklės buvo priimtos įtakingų Anglijos ir Sandraugos (angl. Commonwealth) valstybių bankų.Vėliau taisyklės buvo keistos ir pildytos 1974, 1983 ir 1993 metais.77 Akredityvinių santykių sferoje teisės unifikavimas davė apčiuopiamiausių rezultatų. Šiosunifikuotos taisyklės faktiškai įgavo visuotinį pripažinimą. Tokia sėkmė – daugiau nei 30 metų trukusiųpastangų rezultatas. Šiuo metu galioja naujausia 1993 m. redakcija, įsigaliojusi 1994 m. sausio 1 d78. Tarptautiniųprekybos rūmų paskelbtais duomenimis, daugiau nei 170 valstybių bankai, atidarydami dokumentiniusakredityvus, paprastai numato, kad jiems bus taikomos UCP. Nežiūrint ekonominių ir ideologinių kliūčių79, Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės(toliau – UCP) buvo gana greitai visuotinai pripažintos. 1994 metų liepos 13 dieną UNCITRAL rekomendavotarptautiniams sandoriams, numatantiems akredityvų taikymą, taikyti 1993 metų redakcijos UCP taisykles80. Aptariant UCP, ypač svarbu aptartį jų teisinę galią bei juridinę prigimtį. Nagrinėjant tai, iškyla klausimas dėl UCP teisinio statuso bei teisinės galios. Autoritetingastarptautinės komercinės teisės specialistas C. M. Schmitthoff UCP apibrėžia kaip paprotį (angl.-usage),taikomą tarptautinėje prekyboje, tuo pačiu akcentuodamas sunkumą nustatyti UCP taisyklių teisinę galią. Šioklausimo sprendimui jis pateikė bendrą tarptautinės prekybos papročių klasifikaciją: 1) normatyviniai prekybiniai papročiai: a)įstatyminiai papročiai; b)universalūs papročiai. 2) sutartiniai prekybos papročiai: a)transnacionaliniai formuliarai; b)kiti papročiai. 3) faktiniai prekybos papročiai. Akredityvinė teisė – tai atskiras, savarankiškas specifinis Anglijos komercinės teisės institutas, XIX a. pab. – XX a. pr. susiformavęsAnglijos nacionalinių teisės normų pagrindu.77G.Jimenez. Guide to export – import basics, p. 132.78ICC Publication No. 500.79Socialistinių ir besivystančių valstybių atstovai buvo itin priešiški šių taisyklių visuotiniam pripažinimui ir taikymui, nes, anot jų,daugumą šių papročių yra kilę iš kapitalistinių išsivysčiusių valstybių ir sutarties šalys iš socialistinių ir besivystančių valstybių galinukentėti, nes jos neturi jokių žinių apie juos (papročius).80ICC Publication No. 500.7621

Jeigu UCP priskirtume 1 (b) papročių kategorijai, tai jos taikytinos nepriklausomai nuo banko–emitento valios. Jeigu UCP priskirtume 2 (a) papročių kategorijai, tai akredityvo tekste būtų būtina aiškinuoroda į UCP taisykles. Komercinis Briuselio teismas 1978 m. sprendimu priėjo išvados, kad UCPtaikytinos teisiniams santykiams šalių, kurios savo ūkinėje veikloje paprastai naudoja akredityvinęatsiskaitymo formą, nepriklausomai nuo šalių tiesioginio ir aiškaus sutikimo dėl UCP taikymo81. 1981 m.Prancūzijos Kasacinis teismas savo sprendime pabrėžė, kad UCP turi tokią pat norminę galią, kaip irPrancūzijos Civilinio kodekso normos82. Dar anksčiau, 1976 m. Paryžiaus Komercinis teismas atmetė vienosiš šalių tvirtinimus, jog UCP tėra rekomendacija. Sprendime buvo nurodyta, kad UCP atspindi papročius,kurie savo ruožtu yra teisės šaltinis, ir todėl gali veikti ir be aiškios šalių nuorodos į UCP, jeigu, žinoma, šalyssavo susitarimu neapribojo jų taikymo. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Italijos, JAV, Vokietijos ir kitųvalstybių teismų praktika, paneigianti aiškios šalių nuorodos į UCP būtinumą83. UCP nėra nei tarptautinė sutartis, nei nacionalinis įstatymas, bet greičiau pavyzdinis taisykliųrinkinys, kuris, bendra taisykle, gali būti taikomas akredityvams šalių susitarimu. Taigi, iš esmės UCPnuostatos taikomos tik tuo atveju, kai sandorio šalys numatė tokį taikymą savo sutartyje. UCP 1 straipsnisnedviprasmiškai įtvirtina šią taisyklę:” Dabartinės, 1993 m. redakcijos, unifikuotos dokumentinių akredityvųtaisyklės ir papročiai taikomi visiems dokumentiniams akredityvams, jeigu jos yra įtrauktos (inkorporuotos) įakredityvo tekstą, ir, nesant tiesiogiai išreikšto priešingo susitarimo, yra privalomos visoms suinteresuotomsšalims”. Paprastai UCP yra taikomos dokumentiniam akredityvui, kai jį atidarantis bankas įsakmiai nurodo,kad bus taikomos UCP. Bankai visame pasaulyje kas dieną savarankiškai arba kaip nacionalinių bankųasociacijų, kurios pasirinko ir taiko UCP, nariai įrašo į akredityvą toki punktą: “Šiam akredityvui bustaikomos Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (1993 m. redakcija), išleistos Tarptautinių prekybosrūmų Publikacijoje Nr.500 (angl. ICC Publication No. 500)”. UCP taip pat taikomos, kai operuodamidokumentinius akredityvus, bankai naudojasi komunikacinės sistemos SWIFT (Society for WorldwideInterbank Financial Telecommunication) paslaugomis – bankų santykiams su SWIFT. Tokiu atveju taikytinosteisės problema neiškyla. Nagrinėjant UCP teisinę galią ir juridinį statusą, yra labai svarbu pažymėti, kad 1980 m. JT Vienos

konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutartiesšalys yra įpareigotos bet kokio papročio, dėl kurio jos susitarė, ir bet kokios praktikos, kurią jos nustatėtarpusavio santykiuose. 9 straipsnio 2 dalis įtvirtina numanomą sutarties sąlygą – jeigu nėra sutarta kitaip,šalys yra laikomos numanomai susitarusios dėl jų sutarčiai taikomo papročio, apie kurį šalys žinojo ar turėjožinoti ir kuris yra plačiai žinomas tarptautinėje prekyboje bei nuolatos taikomas šalių tokio tipo sutartyse. Aiškinant minėtą Vienos konvencijos nuostatą, galima daryti išvadą, kad net šalims ir aiškiainesusitarus jų atsiskaitymams akredityvine forma, numatytiems pirkimo-pardavimo sutartyje, taikyti UCP,jeigu nėra susitarta ar nustatyta kitaip, jiems yra taikoma UCP redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu,jeigu, žinoma, UCP atitinka visus Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus: 1) apie UCP šalys žinojo arba turėjo žinoti; 2) UCP tarptautinės prekybos praktikoje yra plačiai žinomos; 3) UCP yra reguliariai, nuolatos laikomasi tokio tipo sutartyse. UCP, būdamos tarptautinio lygio tarptautinių prekybos papročių akredityvinių atsiskaitymų srityjekodifikacija, neabejotinai daugumoje atvejų šiuos kriterijus atitinka. Pažymėtina, kad pagal Vienos konvencijos 9 straipsnio 1 dalį, pagrindinis papročio taikymąlemiantis faktorius yra suderinta šalių valia, nukreipta į tai, kad paprotys galiotų ir būtų taikomas šaliųsutartiniams santykiams. Bet Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalis įtvirtina taip vadinamą numanomąpapročių taikymą arba fikcinį šalių susitarimą dėl tam tikro papročio taikymo. Šalys gali būti nėnesusitarusios dėl kokio nors papročio, bet jis visgi yra taikytinas šalių sutartiniams santykiams atsižvelgiant įVienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus objektyvius kriterijus. Tai rodo, kad šiuo atveju papročiųtaikymą apsprendžiantis veiksnys yra ne šalių valia, o papročio norminė galia, kurią jam suteikia pati Vienoskonvencija84.8182 Revue de la Banque [1980], p. 263. Cour de Casation, October 14, 1981, publikuota Receuil Sirey-Dalloz, 1982, p. 301.83C.M.Schmitthoff. Schmitthoff’s Export Trade, p. 431-432.84Žr. Bianca C.M. and Bonell M.J. Commentary on the international sales law. The 1980 Vienna Sales Convention, p. 107.22

Beje, nereikia pamiršti, kad Vienos Konvencija nereguliuoja papročio galiojimo klausimų (4straipsnis), todėl tai yra paliekama spręsti nacionalinei teisei – teisei, kuri pagal tarptautinės privatinės teisėsnormas būtų taikytina, jeigu nebūtų taikoma Vienos Konvencija. Analogišką aukščiau nurodytajai Vienos konvencijos nuostatai dėl tarptautinio papročio taikymoįtvirtina ir 1994 m. UNIDROIT Tarptautinių komercinių kontraktų principų 1.8 straipsnis, todėl čia plačiau jonenagrinėsiu. Vakarų Europos bankai vieni pirmųjų pradėjo taikyti UCP. Iš pradžių abejoję, 1962 m. UCP pradėjotaikyti ir Didžiosios Britanijos bei daugumos Sandraugos valstybių bankai. Net socialistinės valstybės, kuriųprekybos ministerijos nebuvo Tarptautinių prekybos rūmų narėmis, turėjo savo atstovų ad hoc darbo grupėse,kurios konsultuodavosi su Bankininkystės komisija UCP klausimais, jų bankininkystės institucijos taikė UCPtarptautinėje prekyboje. Galiausiai UCP buvo patvirtintos JTO Tarptautinės prekybos teisės komisijos(UNCITRAL)85. Kalbant apie UCP teisinę galią Lietuvoje, visų pirma reikėt atsižvelgti į tai, kad UCP – tarptautiniolygmens, unifikuotas susistemintų, sukodifikuotų tarptautinių papročių ir praktikos akredityvinių atsiskaitymųsrityje rinkinys. Taigi, kaip jau buvo minėta anksčiau, UCP yra rekomendacinio pobūdžio, jų pagrindinistikslas – vieningai interpretuoti ir taikyti visus akredityvo terminus ir sąlygas. Sutarties šalys jas taiko savosusitarimu ir jomis naudojasi kaip tarptautiniu papročiu, todėl nekyla abejonių, kad tokiu atveju UCPtaisyklėms yra taikytina LR CK 606 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tarptautiniai papročiai taikomi taisatvejais, kai tai numato LR įstatymai, tarptautinės sutartys, šalių susitarimai, taip pat kai atitinkami santykiainesureguliuoti arba nepakankamai sureguliuoti įstatymu ar šalių susitarimu. Taigi, aiškinant ir analizuojant šią LR CK teisės normą, darytina išvada, kad pirmoji jos dalisįtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią UCP yra taikytinos, šalims aiškiai ir nedviprasmiškai, arba numanomaisavo galutiniame rašytiniame susitarimo dokumente susitarus, įtvirtinus nuorodą į UCP taisykles. Visgi, tokiam šalių susitarimui esant nepakankamam, kad jį būtų galima laikyti šalių susitarimu LRCK 606 straipsnio 2 dalies prasme, UCP turėtų būti taikomos. Kitaip tariant, LR CK 606 straipsnio 2 daliesantroji dalis įtvirtina principą, taisyklę, numatančią, kad sutarties šalys yra laikomos numanomai susitarusiosdėl jų sutarčiai taikomo papročio. Taigi, kaip matyti, ši LR CK 606 straipsnio 2 dalies teisės norma yra itinartima aukščiau minėtai Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 daliai. Nagrinėjant UCP teisinę galią, yra labai svarbu pažymėti, kad LR CK projekto 1.4. straipsnio 1 dalisnurodo, kad įstatymo arba sutarties numatytais atvejais civiliniams santykiams gali būti taikomi papročiai. Šiteisės norma apima tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio pobūdžio papročius, ir nurodo tik du šio teisėsšaltinio taikymo pagrindus – įstatymą ir sutartį. Nagrinėjamu klausimu yra itin svarbi LR CK projekto 1.4.straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti taisyklę, pagal kurią papročiai negali būti taikomi, jeigu jie prieštaraujaimperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Ši taisyklė yratiesiogiai kildinama iš vieno pagrindinių civilinės teisės principų – dispozityviškumo – išimties, numatančios,kad šalys savo susitarimu yra laisvos nustatyti bet kokias jų teisiniams santykiams taikytinas nuostatas,sąlygas, terminus, išskyrus jeigu jie prieštarauja LR įstatymų imperatyviosioms teisės normoms arba yrasandorių negaliojimo pagrindai, numatyti LR CK 47-58 straipsniuose. Pažymėtina, kad LR CK projekto 2skyrius “Tarptautinė privatinė teisė” iš viso nereglamentuoja tarptautinių papročių taikymo galimybių, todėlšiuo požiūriu LR CK projekto teisės normos yra vertintinos kaip žingsnis atgal. Tai, kad LR CK projekto rengėjai nebuvo nuoseklūs, tampa aišku jau vien iš to, kad LR CKprojekto XXIII skyrius “PIRKIMAS-PARDAVIMAS” yra aiškiai ir nedviprasmiškai orientuotas į Vienoskonvencijos teisinę sistemą, o 1.4. straipsnyje įtvirtintas papročių, kaip civilinės teisės šaltinio, teisinio statusonustatymas yra visiškai nutolęs nuo Vienos konvencijos 9 straipsnio. Tai neabejotinai neigiamai įtakos LRCK, kaip vientiso nacionalinio teisės akto, sisteminį nuoseklumą, todėl reikėtų atsisakyti LR CK projekto 1.4.straipsnio 1 dalies numatyto papročių teisinio statuso civilinės teisės šaltinių hierarchijoje ir jų taikymociviliniams santykiams reguliavimo ir įtvirtinti Vienos konvencijos 9 straipsnio teisės normos formuluotę. Atsižvelgiant į tai, kad iki šiol lieka neišspręsta Vienos konvencijos ir LR įstatymų kolizijos problema, norstai iš esmės tėra tik teorinio pobūdžio problema86, o taipogi turint omeny, kad LR teisinėje sistemoje Vienos8586 UNCITRAL 17-oji sesija, (1984/A/39/17, paragrafas 129). Jeigu LR tarptautinėse sutartyse nustatytos kitos taisyklės negu tos, kurios numatytos LR įstatymuose, taikytinos LR tarptautinėsesutartyse nustatytos teisės normos (LR CK 606, CPK 482 straipsniai).23

konvencija tėra tik Vyriausybės nutarimo lygmens87, tokia teisiniu požiūriu kokybiškai nauja CK Projekto 1.4.straipsnio teisinė konstrukcija, orientuota į Vienos konvencijos teisinę sistemą, įgalintų ateityje kiek įmanomalabiau ir sėkmingiau išvengti įvairaus pobūdžio neatitikimų ir kolizinių situacijų tarp nacionalinės teisės irtarptautinės teisės aktų – UCP, URR, Vienos konvencijos – ir skatintų efektyvų CK projekto teisės normųaiškinimą ir taikymą tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių teisminėse institucijose Vienos konvencijos7 straipsnio prasme ir tikslais. Taigi, tokia CK projekto 1.4. straipsnio formuluotė bei turinys sudarytų visassąlygas Lietuvos Respublikos teisės normas, reglamentuojančias akredityvinius atsiskaitymus, integruoti įunifikuotą tarptautinės privatinės teisės materialinių normų šioje srityje sistemą. 1993 m. UCP redakcijos skirtumai nuo ankstesnių UCP redakcijų. Paskutinėje 1993 m. UCP redakcijoje pataisos buvo priimtos, atsižvelgiant į žymią technologijos irverslo praktikos pažangų (priešpaskutinė UCP redakcija buvo priimta 1983 m.). Jau anksčiau paplituspervežimams konteineriais ir naudojant mišrius pervežimo būdus, žymiai pasikeitė transportavimo praktika.Didėjantis elektroninių priemonių naudojimas informacijos perdavimui pakeitė ir dokumentinių akredityvųdokumentaciją. Šie tarptautinės prekybos pokyčiai buvo pripažinti ir įtvirtinti 1993 m. UCP redakcijoje.Naujieji UCP pakeitimai buvo būtini, siekiant sureguliuoti paskutinius pokyčius transporto pramonėje,pervežimų srityje. Paskutinių pakeitimų tikslas buvo patobulinti pačių UCP veikimą. Kai kurie tyrimaiparodė, kad apytiksliai 50 procentų dokumentų, pateiktų pagal UCP, buvo atmesti dėl jų netikslumo irakredityvo sąlygų neatitikimo88. Tai akivaizdžiai sumažino akredityvo efektyvumą ir turėjo itin neigiamųpasekmių tarptautinių atsiskaitymų sklandumui, kas, savo ruožtu, susiję su itin padažnėjusiais bylinėjimaisisšioje srityje. Siekiant išspręsti šias UCP problemas, Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinė Komisija įsteigėDarbo Grupę, kuriai buvo suformuluoti sekantys uždaviniai: a) supaprastinti 1983 m. UCP redakciją; b) į UCP įtraukti tarptautinę bankinę praktiką ir standartizuoti bankinę veiklą; c) pakelti akredityvo patikimumą, nustatant akredityvo neatšaukiamumo prezumpciją; d) sureguliuoti nedokumentinių akredityvo sąlygų reikšmę. Atsižvelgiant į tai, trumpai paminėtini šie pagrindiniai UCP pakeitimai ir patobulinimai, lyginant suUCP 400 (1983 m. redakcija): 1. akredityvas dabar laikomas neatšaukiamu, jeigu sutartyje nedetalizuojama koks (atvirkščiai neiUCP 400); 2. bankai, nagrinėdami pateiktus dokumentus, turi neviršyti 7 bankinių dienų; be abejo, teismai galinuspręsti, jog terminas “protingas laikas” yra žymiai trumpesnis; 3. fundamentaliai pakeistos nuostatos, reguliuojančios transporto dokumentus (23-30 str.): kiekvienadokumentų rūšis dabar reglamentuojama atskiru straipsniu, nustatant žymiai aiškesnius kriterijus kiekvienodokumento formai ir turiniui; 4. įvestas “tarptautinio bankinio standarto” terminas – 13(a) str. formuluoja taisyklę, kad dokumentųatitikimas akredityvo sąlygoms bus nustatomas remiantis tarptautinių bankinių standartų praktika. Pati UCP teksto analizė leidžia daryti išvadą, kad jos yra skirtos visų pirma bankininkams, o neteisininkams. Apie tai byloja ir pati dokumento juridinė technika, besiskirianti nuo kitų tarptautinės privatinėsteisės instrumentų. UCP rengėjai stengėsi išvengti juridinės terminologijos naudojimo, siekė nenaudotiblanketinių, kolizinių normų ir pan. UCP yra akivaizdžiai taisyklės, paruoštos bankininkams ir skirtosbankams – vienas iš pagrindinių UCP tikslų yra apsaugoti bankus nuo atsakomybės pagal akredityvo sandorį. UCP taisyklės yra žymiai lankstesnės nei nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai. Kai JTOTarptautinės teisės komisija parengia tarptautinę sutartį ar daugiašalę konvenciją, turi praeiti ilgas, dažnai net Valstybės žinios, 1995 Nr.102-2283. Vienos konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1996 m. vasario 1 d., nors pats sprendimasbuvo padarytas žymiai anksčiau. LR Seimas savo 1993 m. sausio 19 d. nutarimu I-91 “Dėl LR prisijungimo prie JTO 1980 m. balandžio 11d. Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių prisijungė prie Konvencijos. Kadangi Vienos konvencija nebuvo LRSeimo ratifikuota, todėl ji nėra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis (LR Konstitucijos 138 straipsnis) ir jos juridinė galia prilygsta LRVyriausybės nutarimams – ji neturi prieštarauti ne tik LR Konstitucijai, bet ir LR galiojantiems įstatymams (Konstitucinio teismo nutarimaspriimtas 1995 m. spalio 17 d. dėl LR įstatymo “Dėl LR tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio 4 dalis ir 12 straipsnis atitikimo LRKonstitucijai”).8887 Margaret L. Moses. Controlling the Letter of Credit Transaction // Publication of International section of New Jersey State BarAssociation.24

keletą dešimtmečių trunkantis tarptautinės sutarties ar konvencijos įsigaliojimo procesas. UCP – taitarptautinės prekybos aktualios praktikos kodifikacija, paremta ilgamete prekybos, bankų, importuotojų ireksportuotojų patirtimi. Periodiški UCP pakeitimai įgalina taisyklių nuostatas neatsilikti nuo kintančiostarptautinės bankinės praktikos. Taigi, UCP pateikia neabejotinai praktiškiausią akredityvinių santykiųreglamentaciją. Tačiau, nežiūrint į UCP taikymo pagrindus, šalys turi teisę sustabdyti vieno ar kito straipsniogaliojimą ir taikymą: UCP 1 str. tiesiogiai numato tokią galimybę. Tarptautiniai prekybos rūmai pabandė standartizuoti akredityvinių sandorių dokumentaciją: buvopaskelbti “Tipiniai dokumentinių akredityvų sandorių formuliarai”89. Bankinės praktikos komisija neretaigauna užklausimų apie komisijos poziciją aiškinant ir taikant UCP normas, todėl komisijos išvadų sąrašas yralabai naudingas informacijos šaltinis šiais klausimais. Be abejo, tarptautinių akredityvų teisinis reglamentavimas nesibaigia vien tik šiomis taisyklėmis, šiesantykiai yra reglamentuojami ir vidaus teisės normomis. Be to, UCP negali duoti atsakymo į visusklausimus, kylančius praktikoje, todėl gali būti remiamasi ir kitais teises šaltiniais90. 2.1.2. Unifikuotos Bankų tarpusavio atsiskaitymo (kompensavimo) pagal dokumentiniusakredityvus taisyklės (URR) 1995 metais Tarptautiniaiš Prekybos Rūmai priėmė Unifikuotas Bankų tarpusavio atsiskaitymo(kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus taisyklės (angl. Uniform Rules for Bank-to-Bankreimbursements under Documentary Credits, toliau – URR)91. Jos įsigaliojo nuo 1996 m. liepos 1 d. Šiųtaisyklių pagrindinis tikslas – sureguliuoti ir tarptautiniu mastu įtvirtinti taisykles, pagal kurias yra atliekamasbankų, įvykdžiusių mokėjimą pagal akredityvą, tarpusavio atsiskaitymas. URR reguliuojama sritis yrapagrįsta itin specifinėmis procedūromis, kuriose dalyvauja tik bankai, todėl UCP 19 straipsnyje įtvirtintasbankų tarpusavio atsiskaitymo (kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus reguliavimas ilgainiui tapoaiškiai nebepakankamas ir neatspindintis visų sparčiai besivystančios tarptautinės bankinės praktikos bruožų. Kaip ir UCP, URR 1 straipsnis įtvirtina, jog yra taikytinos tiks esant aiškiai nuorodai į URR,Publikaciją Nr. 525. Bankas-emitentas yra atsakingas už tai, kad tokia nuoroda būtų tinkamai įtvirtinta joišleistame akredityve. Tiesa, pažymėtina, kad tuo atveju, kai akredityvai yra naudojami per SWIFT sistemą,URR 525 yra taikomos automatiškai, jeigu tik akredityvo sąlygos nenumato ko kito.2.1.3. 1995 m. JT Konvencija dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų 1995 m. JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija buvo priimta JT Konvencija dėl rezerviniųakredityvų ir bankinių garantijų. Ši konvencija šiuo metu dar nėra įsigaliojusi, tačiau atsižvelgiant į jostaikymo apimtį bei juridinį statusą (ji yra implementuotina nacionalinėje teisės sistemoje), darytina išvada,kad ji yra (teisingiau – bus) gana svarbus tarptautinis dokumentas, reglamentuojantis rezervinius akredityvus. Šios Konvencijos 1 straipsnis numato, kad ji yra taikoma tarptautiniam įsipareigojimui, jeigu: a)banko-emitento verslo vieta, kurioje išduotas įsipareigojimas, yra susitariančioje valstybėje; b)jeigu tarptautinės privatinės teisės normos nurodo į susitariančios valstybės teisę. Konvencija taipogi taikytina tokiam tarptautiniam rezerviniam akredityvui, kuris nėra patenkantis įjos reguliavimo sferą, tačiau jame yra aiškiai nurodoma, kad jam taikoma ši konvencija. Aukščiau nurodytas įsipareigojimas Konvencijos tikslais reiškia nepriklausomą įsipareigojimą, kuristarptautinėje praktikoje yra suprantamas kaip nepriklausoma garantija arba rezervinis akredityvas ir kuris yraišduodamas banko ar kito asmens (emitento), beneficiarui sumokėti nustatytą pinigų sumą paprastopareikalavimo atveju, arba pareikalavus ir pateikus dokumentus, atitinkančius įsipareigojimo sąlygas,nurodančias ar iš kurių išplaukia, kad mokėjimas yra vykdytinas kokio nors įsipareigojimo neįvykdymo arbakito įsipareigojimo atsiradimo atveju, arba kaip pareiškėjo ar kito asmens įsiskolinimo padengimas. Taigi, iš8990 ICC Doc. No. 416. Pavyzdžiui, Bankinės Komsijos sprendimai (1975-1979), publikuoti ICC Doc. No. 371; Komisijos išvados (1980-1981), publikuotos ICCDoc. No. 399; sprendimai dėl ginčų, susjiusių su UCP taikymu (1984-1986), publikuoti ICC Doc. No. 434; Komisijos nuomonės dėl UCP500 91995-1996), publikuotos ICC Doc. 565. Svarbiu ICC dokumentu ir UCP aiškinimo šaltiniu yra “Case Studies on DocumentaryCredits, Problems, Queries, answers” (ICC Doc. No. 459, 1989).91ICC Publication No. 525.25

aukščiau pateikto Konvencijoje įtvirtinto rezervinio akredityvo apibrėžimo tampa aišku, kad į šiosKonvencijos reguliavimo sritį patenka tik viena, ir labai specifinė akredityvo rūšis – rezervinis akredityvas,apie kurį plačiau bus kalbama šio darbo III skyriuje. Ne mažiau svarbus tarptautinis dokumentas, reguliuojantis rezervinius akredityvus, yra 1998 m.Tarptautinė Prekybos Rūmų išleista Tarptautinė Rezervinių Akredityvų Praktika (International StandbyPractise, ISP)92. Tai yra taisyklių, nusistovėjusių tarptautinėje bankinėje praktikoje, dirbant su rezerviniaisakredityvais, rinkinys.2.1.4. Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisyklės(DOCDEX) Aptariant tarptautinius dokumentus, reglamentuojančius akredityvinę atsiskaitymų tvarką, yrabūtina paminėti Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisykles (DOCDEX)93,kurias 1997 m. priėmė Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinė Komisija. Jos įsigaliojo 1997 m. spalio 01 d. Jųpagrindinis tikslas – nustatyti ir paspartinti ginčų, kylančių iš UCP ir URR, išsprendimą. Šios taisyklėsnumato spartų ir patikimą bei efektyvų tokių ginčų sureguliavimo mechanizmą. Pagal DOCDEX tokių ginčųsprendimas yra patikimas trijų narių – ekspertų kolegijai. Šiai ekspertų kolegijai sprendimo ginčų nagrinėjimoprocedūroje padeda Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos techninis patarėjas. Pagal DOCDEXįtvirtintą procedūrą priimtas sprendimas yra Tarptautinių Prekybos Rūmų Tarptautinės Ekspertizės Centropublikuojamas. Pažymėtina, kad sprendimai, priimti pagal DOCDEX įtvirtintą procedūrą, nėra privalomiginčo šalims, išskyrus jeigu jos iš anksto ar po to susitaria kitaip. DOCDEX apjungė dvi didžiausias ir svarbiausias Tarptautinių Prekybos Rūmų veiklos sritis: a) dokumentinius akredityvus, pasauliniu mastu reglamentuojamus UCP, ir b) tarptautinių ginčų sprendimą – šioje srityje Tarptautinių Prekybos Rūmų autoriteto pagrindasyra Tarptautinių Prekybos Rūmų Tarptautinio Arbitražo Rūmai ir Tarptautinių Prekybos Rūmų TarptautinėsEkspertizės Centras, kurio vienas iš uždavinių – kontroliuoti ir patikrinti visą DOCDEX sistemą. Yra tikimasi, kad DOCDEX pasitarnaus kaip galingas ir naudingas tarptautinės bankininkystės irprekybos sureguliavimo šaltinis.2.2. Nacionaliniai teisės aktai, reguliuojantys atsiskaitymus akredityvine forma Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos duomenimis, turėtais 1999 m. pabaigoje,atsiskaitymų akredityvais tvarka nacionaliniais įstatymais yra reguliuojama daugiau kaip 20-yje pasauliovalstybių. Be abejo, valstybių, kuriose atsiskaitymų akredityvais tvarka yra sureguliuota žemesnio lygmensteisės aktais, skaičius yra dar didesnis. Nacionaliniai teisės aktai šioje srityje yra gana svarbi pagalbinėpriemonė nagrinėjant ir tarptautinius akredityvinius atsiskaitymus, kadangi jie padeda geriau suprasti vienosar kitos valstybės bankų orientaciją ir poziciją šioje srityje, kuri paprastai yra išugdyta nacionalinių teisėsaktų įtakoje, o taipogi įgalina tinkamai suvokti ir įvertinti jų veiklos akredityvinių atsiskaitymų mechanizmeypatumus bei specifiką, suformuotą nacionalinių teisės aktų pagrindu, kuri neretai atsiliepia taikant net irUCP ar URR.2.2.1. VKK 5 straipsnis. VKK 5 straipsnis, priimtas dar 1953 m., ko gero yra antrasis pagal svarbą teisinis dokumentas gretaUCP, reguliuojantis tarptautinius akredityvinius atsiskaitymus. Būdamas nacionalinės teisės aktu, galiojančiutik JAV teritorijoje, VKK 5 straipsnis taikomas visiems akredityvams, kurie turi bent kokį teisinį ryšį su JAV:a) arba jis yra atidarytas JAV banke (banke, turinčiame verslo vietą JAV), arba pareiškėjas – JAV pilietis; b)arba patvirtinantysis bankas yra JAV bankas, beneficiaras – JAV pilietis ir pan. Pabrėžtina, kad tokiųakredityvų tarptautiniuose atsiskaitymuose yra didžioji dauguma, todėl yra itin svarbu ne tik išmanyti VKK 5straipsnio normas, JAV teisės doktriną ir teismų bei bankinę praktiką šioje srityje, bet ir suprasti VKK 59293Publication of Institute of International Banking Law & Practice, 1997, Chicago.ICC Publication No. 577.26

straipsnio ir UCP, URR normų santykį. Tokiu būdu, tampa aišku, kad VKK 5 straipsnis taikomas ne tikvidaus, bet ir tarptautinimas akredityviniams atsiskaitymams. JAV bankai tarptautiniuose sandoriuose paprastai taiko UCP, nežiūrint į tai, kad dokumentiniaiakredityvai yra reglamentuojami JAV VKK 5 straipsnyje (Dokumentiniai akredityvai). Šios taisyklės yrainkorporuotos į Niujorko, Alabamos ir Misūrio valstijų VKK ir taikomos akredityviniams atsiskaitymosantykiams, jeigu šalys aiškiai nenustato priešingai. Visose kitose JAV valstijose šiuos santykiusreglamentuoja 5 VKK straipsnis, jeigu šalys nesusitarė taikyti UCP94. 1995 m. buvo priimta nauja VKK 5 straipsnio, reglamentuojančio akredityvo sandorį, redakcija,kuri buvo kiek įmanoma orientuota į 1993 m. UCP. Esant konfliktui tarp VKK 5 straipsnio ir UCP normų,UCP normos yra laikomos “sutartiniais VKK normų pakeitimais”. Be abejo, tai yra taikytina tik tų VKK 5straipsnio atžvilgiu, kurios nėra imperatyvinio pobūdžio, tai yra, kurių atžvilgiu yra galimas nukrypimas. Beto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal VKK 5-116(c) straipsnį, esant tokiai kolizijai, pirmenybė teiktinaUCP normoms.95 Akredityvo sandorio šalims pasirinkus teisę, kurioje VKK nėra taikytinas, yra įmanoma išvengtiVKK 5 straipsnio normų. Tačiau, jeigu yra taikomos VKK 5 straipsnio normos, pažymėtina, kad UCPinkorporavimas į akredityvą eliminuoja tik “konfliktuojančių” VKK 5 straipsnio normų taikymą. Todėl jeiguakredityvo sandorio šalys nori visiškai išvengti “nekonfliktinių” VKK 5 straipsnio normų taikymo, jos yrapriverstos pasirinkti ne JAV teisę, arba aiškiai įtvirtinti akredityvui taikytinas normas96. Naujoji Niujorko VKK 5 straipsnio normos redakcija įtvirtina naują taisyklę, pagal kurią taisatvejais, kai akredityvui yra taikytinos UCP, VKK 5 straipsnio normų taikymas tokio akredityvo atžvilgiu yravisiškai eliminuojamas. Nors VKK 5 straipsnio normos iš esmės atitinka UCP normas, tai dar nereiškia, kadjos pilnai atitiks UCP pakeitimus ir papildymus, padarytus ateityje97. Pažymėtina, kad dabartinio VKK 5-116straipsnis neleidžia to, ką įtvirtina Niujorko VKK 5-102(4) straipsnis, pagal kurį, jeigu akredityvas daronuorodą į UCP, jis yra pilna apimtimi reguliuojamas tik pastarųjų taisyklių, o VKK 5 straipsnis jam iš visonėra taikomas. Pagal VKK 5-116 straipsnį akredityvai, kurie inkorporuoja UCP normas, visgi tam tikraisaspektais yra reguliuojami VKK 5 straipsnio normomis: inkorporuotos UCP nepakeičia tų VKK 5 straipsnionuostatų, nuo kurių yra neleidžiamas nukrypimas, o kuomet UCP ir VKK 5 straipsnio normos neprieštaraujaviena kitai, yra taikytinos abi normos.98 Svarbiausiu VKK 5 straipsnio ypatumu, lyginant su kitų valstybių akredityvinius atsiskaitymusreguliuojančiais teisės aktais, reikia laikyti tai, kad VKK 5 straipsnis akredityvą reguliuoja kaip atskirą,savarankišką sandorio rūšį, o ne kaip atsiskaitymo formą ar metodą. Pagal JAV teisės doktriną, akredityvasyra sui generis sandoris, nepanašus ir todėl nepainiotinas su jokiu kitu99.2.2.2. 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodeksas. 1995 m. Rusijos Federacijos Civiliniame Kodekse akredityviniams atsiskaitymams yra skirti 867-873 str. Pagal Rusijos Federacijos Civilinį Kodeksą, akredityvas – viena iš atsiskaitymų negrynaisiaispinigais formų. Paminėtini šie pagrindiniai 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodekso skirtumai šiojesrityje nuo UCP normų: a) šalia akredityvų skirstymo į atšaukiamus ir neatšaukiamus, jis įtvirtina jų skirstymą įpadengtus (deponuotus) ir nepadengtus (garantuotus). Šio skirstymo pagrindinis kriterijus – pirmuoju atvejubankas-emitentas pareiškėjo sąskaitoje deponuoja akredityvo sumą, o antruoju – mokėjimą vykdantis bankasturi teisę iš banko-emitento sąskaitos, atidarytos mokėjimą vykdančiame banke, akredityvo sumą nurašyti; b) RF CK įtvirtina akredityvo atšaukiamumo prezumpciją; c) RF CK numato akredityvo uždarymo atvejus.2.2.3. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas9495 J. Guttman. Bank Guarantees and Standby Letters of Credit: Moving towards a Uniform Approach, p. 167. Žr. Official Comment on UCC Article 5.96Žr. Official Comment on UCC Article 5.97.Ten pat.98Ten pat.99R.L.Jordan, W.D.Warren. Commercial law, p. 128.27

Pažymėtina, kad šiuo metu LR nėra nė vieno teisės akto, reguliuojančio atsiskaitymų akredityvineforma tvarką. Tiesa, iki 1999 m. gruodžio 16 d. 100galiojo Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiaispinigais taisyklės, priimtos Lietuvos banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45. Kaip jauminėta I šio darbo skyriuje, šios taisyklės buvo visiškai atgyvenusios, nebepritaikytos smarkiai besivystančiostarptautinės bankinės praktikos padiktuotiems poreikiams šioje srityje, todėl nenuostabu, kad ilgainiui jasnustota taikyti net ir vidaus atsiskaitymams. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projekte yra numatytas XLVII skyrius, kuris kaip tik ir yraskirtas šios spragos užpildymui. Šis skyrius, turėsiantis sureguliuoti atsiskaitymų akredityvine forma tvarkąyra labai lakoniškas, apsiriboja tik pagrindinių nuostatų įtvirtinimu. Tokia LR CK projekto rengėjų pozicijayra visiškai pateisinama – ši sritis yra pakankamai išsamiai sureglamentuota tarptautiniais dokumentais,tokiais kaip UCP, URR, todėl nėra jokios būtinybės LR CK turinio užgriozdinti nuodugniu akredityviniųatsiskaitymų sureguliavimu. Tokios formuluotės LR CK projekto XLVII skyriaus priėmimas būtų pažangus irsveikintinas dalykas, nes įgalintų įstatyminiu lygiu įtvirtinti su tarptautine praktika suderintas nuostatas šiojesrityje, išvengiant įvairių tiek nacionalinės teisės aktų tarpusavio, tiek ir nacionalinės teisės ir tarptautinėsteisės normų neatitikimų. Visgi tenka pastebėti, kad tokia LR CK projekto XLVII skyriaus 3 skirsnio normų formuluotė yraorientuota į ir suderinta tik su dabar egzistuojančia tarptautine praktika šioje srityje, ir nėra aišku kur link galipasukti sparčiai tobulėjanti ir besivystanti tarptautine bankinė ir teisminė praktika ateityje. Siekiant išvengtitokio neapibrėžtumo, LR CK projekto rengėjai XLVII skyriuje turėjo numatyti teisės normą, įtvirtinančiątiesioginę ar netiesioginę nuorodą į tarptautinių papročių ar praktikos, tokių kaip UCP, normų taikymą tiekvidaus, tiek ir tarptautinių akredityvinių atsiskaitymų srityje. Tokia nuoroda ištisą LR CK skyrių tarsi“pririštų” prie sparčiai kintančios tarptautinės bankinės ir teisminės praktikos bei prekybos papročiųatsiskaitymų akredityvine forma srityje, ir panaikintų gana dažnų LR CK teisės normų keitimų ir papildymųbūtinybę.III. AKREDITYŲ RŪŠYS Teorijoje išskiriama keletas akredityvų rūšių, kriterijumi dažniausiai imant šalių teisių ir pareigųatsiradimo momentą bei jų apimtį101. Praktikoje konkrečios akredityvo rūšies pasirinkimą lemia prekiųcharakteristikos, šalių tarpusavio pasitikėjimas, jų reputacija, prekybinių santykių pobūdis (vienkartinė ardaugkartinės eksporto – importo operacijos), finansavimo prieinamumas bei kaina. Visų pirma, matyt, reikėtų trumpai nurodyti, kad tarptautinėje bankinėje bei užsienio valstybiųteisminė praktika išskiria dvi pagrindines akredityvų rūšis: a) dokumentinius akredityvus, kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yragarantuojamas tik bankui pristačius tam tikrus dokumentus; b) “švarius” akredityvus (angl. clean credits), kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimasyra garantuojamas bankui pateikus finansinius dokumentus, paprastai beneficiaro išrašytus vekselius. Kaip jau buvo paminėta pačioje šio darbo įžangoje, šiame darbe yra nagrinėjami tik dokumentiniaiakredityvai, nes būtent jie yra pagrindinė tarptautinių atsiskaitymų forma, o “švarūs” akredityvus tėrapareiškėjo (principalo) įsiskolinimo beneficiarui padengimo būdas. Bendriausiai visi akredityvai klasifikuojami pagal tai, kokios sutarties – prekių pirkimo – pardavimo(prekiniai akredityvai) ar kokios nors kitos, nekomercinės, pagrindu jie atsiranda. Neabejotinai akredityvaiyra visų pirma naudojami kaip atsiskaitymo būdas prekyboje. Tarptautinės prekybos praktikoje atsiskaitymų akredityvų forma jau nuo seno yra susiklosčiusiostam tikros tradicijos. Anglo-amerikietiškasis akredityvo tipas dažniausiai yra susijęs su vekselių panaudojimu(netgi jeigu jis yra apmokėtinas jį pateikus). Vekselių panaudojimas atsiskaitant akredityvine forma yravisiškai svetimas europietiškajam akredityvo tipui (kuris beje įsigalėjęs ir Lotynų Amerikoje), kaip taisyklė,numatančiame mokėjimo įvykdymą pateikus tam tikrus dokumentus, tai yra mokėjimą prieš dokumentus.100101Žr. V.ž. 1999, 108-3136.Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p.363.28

3.1. Pagal bankų įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį pobūdį, visi akredityvai skirstomi įakredityvus, apmokėtinus juos pateikus; akredityvus, apmokėtinus po tam tikro laiko tarpo; akceptiniusakredityvus; akredityvus, negocijuojant vekselius. Kai kurie autoriai nurodo, jog šio akredityvų skirstymopagrindas – akredityvo apmokėjimo laikas.102 UCP 10 str. “Akredityvų rūšys” įtvirtina, jog visuose akredityvuose turi būti nurodyta ar jieapmokėtini pateikus dokumentus, po tam tikro laiko ar akceptuojant ar apmokant įsakytinius vekselius(tratas). Pardavėjui yra itin svarbu žinoti, kokia forma jis gaus apmokėjimą. Akredityvas gali būti apmokėtinas jį pateikus (angl. payable at sight). Tarptautinėje praktikoje širūšis yra dažniausiai naudojama. Pagal juos gavėjui apmokama iš karto pateikus reikalaujamus dokumentus,atitinkančius visas akredityvo sąlygas ir terminus. Bankas gali juos tikrinti 7 darbo dienas po dokumentųgavimo. Jei šalys susitarė dėl akredityvo su atidėtu mokėjimu (angl. deferred payment), tai reiškia, kadpardavėjui bus apmokėta ne tada, kai jis pateiks bankui dokumentinio akredityvo sąlygas ir terminusatitinkančius dokumentus, o praėjus akredityve nurodytam laikui, pavyzdžiui, praėjus 30 dienų po to, kaibuvo išrašytas konosamentas. Pateikęs dokumentus, gavėjas gauna raštišką banko įsipareigojimą apmokėtisuėjus nustatytam terminui. Tokiu būdu pirkėjui perduodami dokumentai (kartu ir teisė į prekes) darnenurašius pinigų iš jo sąskaitos. Toks akredityvas ekonominiu požiūriu yra tapatus akcepto akredityvui,išskyrus tai, kad čia nėra vekselio. Jeigu pardavėjas reikalauja išmokėjimo grynaisiais pinigais iki terminosuėjimo, tokį apmokėjimą jis gali gauti tik apmokant jo išrašytas tratas. Kartais bankas – emitentas akredityvenumato, kad vekselių pirkimas (angl. negotiation) bus įvykdytas tik konkrečiame banke, dažniausia tame, sukuriuo jis turi prekybinius ryšius103. Ši akredityvų rūšis pirmą kartą buvo įtvirtinta 1983 m. UCP redakcijoje.

Jei yra numatytas akceptinis akredityvas (angl. acceptance credit), pardavėjas avizuojančiambankui išstato savo išrašytus perduodamuosius vekselius (tratas) specialia tvarka. Paprastai vekselisapmokėtinas po tam tikro laiko tarpo. Akceptuodamas vekselį, bankas prisiima atsakomybę ir įsipareigojaapmokėti vekselyje nurodytą sumą pardavėjui pateikus atitinkamus dokumentus. Avizuojančiojo banko akceptuotas vekselis (trata) pardavėjui suteikia esminę garantiją. Jei jis laukiaiki nustatyto apmokėjimo termino suėjimo, jis gali vekselį pateikti negocijacijai (diskontui) pavyzdžiui, savobankui, tačiau šiuo atveju jis gaus nepilną sumą (bus atskaičiuoti tam tikri procentai ar komisiniai). Kita akceptinio akredityvo rūšis – akredityvas pagal šalių susitarimą akceptuotinas banko – emitentoarba paties pirkėjo. Jei bankas – emitentas atidarė neatšaukiamą akredityvą, bankas prisiima atsakomybę dėlpirkėjo akcepto ar apmokėjimo104. Analogiška pareiga ir atsakomybė tenka avizuojančiajam bankui, jei jispatvirtino akredityvą105. Taigi pardavėjas gauna žymią garantiją ir apsaugą, net jei šalys sulygo, kad vekseliusakceptuos tik pirkėjas, jei akredityvas yra neatšaukiamas arba neatšaukiamas ir patvirtintas. Svarbu pažymėti, kad bankas, akceptavęs vekselius, neturi teisės pareikšti regresinių reikalavimųpardavėjui, ir jei jis atsisako apmokėti vekselius, pardavėjas turi teisę reikalauti apmokėjimo iš pirkėjo, nesakredityvo atidarymas yra sąlyginis apmokėjimas. Esant akredityvui negocijuojant (perkant) tratas, avizuojantysis bankas įgaliojamas negocijuotitratas, pardavėjo išrašytas pirkėjui ar bankui – emitentui. Avizuojantysis bankas indosuoja vekselį ir jįapmoka (nuperka) išskaičiuodamas atitinkamus procentus ar komisinius. Negocijaciją vykdantis bankas turiregreso teisę į pardavėją kaip vekselio trasatą, nes bankas tampa vekselio indosantu. Tačiau jei toks bankasyra ir patvirtinantysis, jis tokios teisės neturi, nes patvirtindamas akredityvą jis įsipareigoja ir tampaatsakingas prieš pardavėją. JAV teisės doktrina ir bankinė bei teisminė praktika išskiria tiesioginius (angl. straight) irapyvartinius (angl. negotiating) akredityvus. Akredityvas savo prigimtimi nėra apyvartinis dokumentas, ir jopagrindu kylantis įsipareigojimas įvykdyti apmokėjimą atsiranda tik bankui-emitentui beneficiaro atžvilgiu.Jeigu beneficiaras parduotų tokį akredityvą trečiajam asmeniui, pastarasis neturėtų bankui-emitentuireikalavimo teisės, kadangi tarp jų nebūtų jokių teisinių santykių. Toks akredityvas yra tiesioginis.102103 Clive M.Scmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 425. UCP 10(b) straipsnis.104UCP 14 (a) straipsnis.105UCP 14(b) straipsnis.29

Apyvartinis akredityvas yra mokėjimą vykdančio banko (arba banko-emitento) įsipareigojimastrečiajam asmeniui, kuris nuperka pardavėjo išrašytus perduodamuosius vekselius, įvykdyti apmokėjimąpagal akredityvą106. Trečiasis asmuo, paprastai bankas, nusipirkęs iš pardavėjo dokumentus, juos gali pateiktipagal akredityvą ir tokiu būdu gauti apmokėjimą107. Kas yra “negociacija”, nėra visiškai aišku. Paprastas dokumentų patikrinimas neprisiimant jokiųįsipareigojimų UCP 10 straipsnio prasme nėra laikomas “negociacija”. Bankai, vykdantys mokėjimą priešdokumentus, tuos dokumentus surenka, bet tai nėra laikoma “negociacija”. “Negociacija” nėra laikomaspaprastas pažadas apmokėti perduodamąjį vekselį vėliau, po lėšų gavimo.108 UCP 10 (b) straipsnio prasme “negociacija” suprastina kaip vekselio (tratos) ar komerciniųdokumentų vertės nustatymas, jų įvertinimas. Apyvartiniai akredityvai savo ruožtu yra skirstomi į atvirus ir ribotus. Atviri apyvartiniai (atvirosnegociacijos) akredityvai negociaciją leidžia atlikti bet kuriam bankui, kuris yra pasirengęs tai atlikti, o ribotiapyvartiniai (ribotos negociacijos) akredityvai ją leidžia atlikti tik banko-emitento pasirinktiems irnurodytiems bankams. 3.2.Pagal akredityvą atidariusio banko įsipareigojimo mokėti tvirtumą akredityvaiklasifikuojami į atšaukiamus ir neatšaukiamus. Jei akredityvą atidaręs bankas gali vienašališkai atšaukti arpakeisti akredityvo sąlygas bet kuriuo momentu be gavėjo (pardavėjo ar jo įgalioto asmens) sutikimo, tai busatšaukiamas akredityvas. Esant neatšaukiamam akredityvui, atidaręs bankas įsipareigoja apmokėti arakceptuoti vekselį pagal akredityvą, jei laikomasi akredityvo sąlygų. Tai yra labai svarbus atribojimas,priklausantis nuo banko – emitento įsipareigojimų beneficiarui pobūdžio. (a)Atšaukiamas akredityvas (angl. revocable credit) gali būti atšauktas, t.y. panaikintas arbapakeistas vienašališku įsipareigojusios šalies aktu. Tai turi būti įsakmiai nurodyta akredityve109. UCP 8 str.nurodo, kad atšaukiamą akredityvą atidaręs bankas bet kuriuo momentu ir iš anksto neįspėjęs gavėjo gali jįatšaukti ar pakeisti, bet tokiu atveju jis turi atlyginti kitam bankui, jei šis dar prieš gaudamas tokį pranešimąsumokėjo gavėjui, akceptavo ar pirko gavėjo pagal akredityvą išrašytą vekselį arba įsipareigojo atlikti atidėtąmokėjimą. Jei akredityvas atšaukiamas, atšaukimo galimybė aiškiai nurodoma avizuojančio banko pranešimegavėjui. Praktikoje atšaukiami akredityvai nėra plačiai naudojami110. Pardavėjui atšaukiamas akredityvas –ganėtinai nepatenkinama finansavimo priemonė, nors kartais pasirenkamas būtent toks akredityvas, kuris yrapigesnis. Atšaukiamo akredityvo esmę gerai atskleidžia Cape Asbestos Co. v. Lloyds Bank byla111, kuriojeVaršuvos importuotojai iš ieškovų pirko asbesto lakštų partiją ir jų naudai atsakovai atidarė atšaukiamąakredityvą ir tinkamai pranešė ieškovams, įtraukę išlygą, jog pranešimas tėra informacija apie akredityvoatidarymą ir nėra jo patvirtinimas. Ieškovai atvežė dalį produkcijos ir jų pateikta trata buvo akceptuota. Po tobuvo atsiųsta likusi dalis, tačiau bankas atsisakė vekselius akceptuoti. Tuo metu pirkėjas atšaukė akredityvą,tačiau apie tai ieškovui pranešta nebuvo. Teisme buvo nuspręsta, kad bankas turi teisę atsisakyti akceptuotitratą, pateiktą atsiuntus likusią produkcijos dalį ir nurodė, jog nepatvirtinti atšaukiamieji akredityvaipraktiškai neturi jokios vertės. Dauguma akredityvų yra neatšaukiami, nes akredityvo kaip atsiskaitymo būdo esminis privalumasyra tas, kad jis garantuoja pardavėjui, jog už prekes bus sumokėta bet kuriuo atveju, jei jis tinkamai įvykdysakredityvo sąlygas. Jei pirkėjas gali vienašališkai keisti akredityvo sąlygas, šis pranašumas prarandamas.Pardavėjo požiūriu nepatvirtintas akredityvas yra nepatikima ir nenaudotina atsiskaitymo forma. Pardavėjasgali būti labai daug padaręs ir patyręs dideles išlaidas (gamybos, pakrovimo, sandėliavimo ir kt.), kai sužino,kad akredityvas atšauktas. Bet šie akredityvai yra pigesni, nei neatšaukiami, be to tam tikromis aplinkybėmisšis akredityvas gali būti naudingas ir priimtinas abejoms šalims. Pirma, banko sutikimas atidaryti akredityvąparodo, kad pirkėju pasitikima. Antra, jei prekės yra likvidžios, jas vis tiek galima parduoti pardavėjo šaliesrinkoje. Be to, pardavėjas telefonu ar kitomis momentinio ryšio priemonėmis prieš pat išsiųsdamas prekes106107 UCP 10 (b) straipsnis. UCP 10 (d) straipsnis.108Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 321-323.109UCP 6 straipsnis.110Tipinėse dokumentinių akredityvų formose (ICC Docs. No. 416 and 416A) nėra nustatyta atšaukiamo akredityvo forma.111[1921] W.N., p.274.30

gali pasitikrinti, ar akredityvas neatšauktas. Po to, kai toks akredityvas yra apmokėtas, sumokėjęs bankasneturi reikalavimo teisės gavėjo atžvilgiu net tuo atveju, jei akredityvas vėliau buvo atšauktas112. Tokiu atvejuakredityvą atidaręs bankas turi prievolę atlyginti išmokėjusiam akredityvą bankui. Jei akredityvas nebuvoatšauktas prieš išsiunčiant prekes, ką pardavėjas gali patikrinti, rizika išlieka tik keletą dieną, kol jis surinksreikalingus dokumentus. Ekonomistai akcentuoja dar vieną akredityvo pranašumą: apmokėjimo inkaso atvejupardavėjas kredituoja pirkėją visam prekių gabenimo laikotarpiui, tuo tarpu atsiskaitant akredityvu, šie kaštaiperkeliami pirkėjui (jei akredityvas yra apmokėtinas pateikus dokumentus)113. Literatūroje išskiriama dar viena akredityvų rūšis – įgaliojimas apmokėti ar akceptuoti įsakytinįvekselį. Toks pirkėjo banko įgaliojimas suteikiamas pardavėjo bankui įgalina pardavėją pateikti įsakomąjįvekselį apmokėjimui ar akceptavimui jo buvimo vietos bankui. Toks įgaliojimas nesukuria prievolės neiatidariusiajam, nei tarpininkaujančiam bankams, jis gali būti atšauktas bet kuriuo metu. Todėl pagal savoprigimtį tai yra atšaukiamas akredityvas114. Visgi atšaukiamas akredityvas gali būti naudingas šiais atvejais: a) kuomet prekės yra siunčiamospartijomis, dalimis (UCP 41 straipsnis); b) kuomet apmokėjimas yra reikalaujamas už kiekvieną atskirąprekių partiją; c) kuomet akredityvas padengia visus prekių atkrovimus pagal sutartį.115 b) Neatšaukiamas (dar vadinamas besąlyginiu) (angl. irrevocable credit) yra toks akredityvas,pagal kurį atšaukti ar pakeisti jo sąlygas atidaręs jį bankas negali be visų šalių, įskaitant pirkėją, pardavėją irkitus bankus, sutikimo. Ginčytinas klausimas – nuo kurio momento neatšaukiamas akredityvas “suriša” banką– emitentą. Literatūroje teigiama, kad šie įsipareigojimai tenka bankui dar iki dokumentų pateikimo: nuo tada,kai beneficiaras gauna ir priima banko pranešimą116. Pardavėjui yra labai svarbu, ar akredityvas yraatšaukiamas ar ne. Jeigu akredityve nenumatyta kitaip, jis yra neatšaukiamas117. Pagal mokančiojo bankoįsipareigojimo tvirtumą neatšaukiami akredityvai dar skiriami į patvirtintus ir nepatvirtintus (aišku, joksbankas netvirtins akredityvo, jei jis yra atšaukiamas). (i) Kai neatšaukiamas akredityvas yra nepatvirtintas avizuojančio banko, jį atidarantis bankas negaliatšaukti savo įsipareigojimo gavėjui, bet išmokantis bankas neturi savarankiškos prievolės sumokėti pagalakredityvą. Jei neatšaukiamas akredityvas yra atidaromas pardavėjui gerai žinomo ir patikimo pirkėjo šaliesbanko, pardavėjas paprastai nereikalauja papildomo akredityvo patvirtinimo, nes nepatvirtinti akredityvai yrapigesni už patvirtintus – banko paslaugų įkainiai paprastai yra tiesiogiai proporcingi rizikai. Tačiaunepatvirtintų akredityvų trūkumas yra tas, kad pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymo vieta nėralokalizuojama pardavėjo šalyje, todėl, jei pardavėjo bankas, pristačius dokumentus atsisako sumokėti, gavėjasgali būti priverstas pradėti bylinėjimąsi užsienyje. Tokioje situacijoje pagrindinis akredityvo tikslas nėrapasiekiamas. (ii) Neatšaukiamas patvirtintas akredityvas yra palankiausias pardavėjui, nes avizuojantis bankasįgyja savarankišką prievolę sumokėti, įvykdžius akredityve numatytas sąlygas. Tokio akredityvo esmė yrapardavėjo banko tiesioginis įsipareigojimas apmokėti ar akceptuoti pardavėjo vekselį, jei pastarasis tinkamaiir laiku pristato reikalingus dokumentus. Tai yra betarpiška banko garantija, kad pardavėjas, tinkamai ir laikupateikęs reikiamus dokumentus, gaus apmokėjimą. Šis įsipareigojimas aiškiai konstatuojamas bankosiunčiamame pranešime pardavėjui. Bankas negali atsisakyti vykdyti prievolę, net jei pirkėjas atidedaakredityvą. Pardavėjas paprastai reikalauja, kad pirkėjas atidarytų patvirtintą akredityvą, kai pirkėjo bankasjam yra nežinomas ar nepatikimas. Dar vienas svarbus faktorius, sąlygojantis tokio akredityvo pasirinkimųgali būti pirkėjo valstybės kreditinis patikimumas ir stabilumas. Gali būti, kad toje valstybėje yra neigiamasmokėjimų balansas ar yra suvaržymų pervedant lėšas į užsienio valstybes ir pan. Tokiais atvejais pardavėjuipatartina reikalauti, kad akredityvas būtų patvirtintas jo šalies banko. Tokiu būdu tarp akredityvą112113 UCP 8 straipsnis. Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p.365.114Ten pat, p. 366.115Goldberg M.A., A.V. Voronova. Mieždunarodnoje torgovlia: finansevyje operaciji, strachovanyje i drugyje uslugy, s. 206.116Sunkumai susiję su tuo, jog bankas atlieka vienašališką pasiūlymą beneficiarijui dėl sandorio ir kyla klausimas dėl tokio pasiūkymopriėmimo (akcepto) momento. Kai kurie autoriai (Žr. Treitel G.H., The Law of Contract, 7 th ed., 1987, p.117) teigia, jog toks akceptasįvyksta tuo momentu, kai beneficiaras imasi pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymo priemonių. Kiti autoriai (Žr. H.C. Gutteridge andMaurice Megrah, The Law of Bankers’ Commercial Credits, p.34.) pabrėžia daugiau akademinį klausimo aspektą – jie teigia, kad bankaiprisiima įsipareigojimus pardavėjo atžvilgiu gavę akredityvinį nurodymą iš pirkėjo, tačiau ši prievolė priverstinai nevykdytina iki tol, kolpardavėjas neįvykdo akredityvo sąlygų.117UCP 6 straipsnis.31

patvirtinančio ir atidariusio bankų atsiranda kreditavimo santykis, todėl patvirtinantis bankas kartaisreikalauja, kad atidarantis bankas įkeistų brangiuosius metalus ar kitaip užtikrintų prievolės įvykdymą. Tokiąpraktiką galime pastebėti ir Lietuvos bankų santykiuose su užsienio bankais. Visgi tenka pripažinti, kad neatšaukiamieji akredityvai yra susiję su dvejopo pobūdžio rizika: a) visų pirma, bankas-emitentas gali būti grynai vietinės orientacijos bankas; b) akredityvai gali būti suvaržyti ir paralyžuoti vyriausybinio įsikišimo. Tarptautinėje praktikoje yra pripažįstama, kad akredityvo patvirtinimas turi būti aiškinamas griežtai– bet koks neaiškumas dėl patvirtinimo yra aiškintinas kaip akredityvo nepatvirtinimas118. Kai akredityvas neatitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, pardavėjas turi dvi galimybes.Pirma, jis gali atsisakyti sutarties neatitinkančio akredityvo. Tada, jei pagal sutartį jis turi teisę į patvirtintąakredityvą, bet jam pranešama, kad atidarytas tik nepatvirtintas, jis neprivalo išsiųsti prekių. Antra, jis galipriimti nepatvirtintą akredityvą ir jam neprotestuojant, laikoma, kad jis negrįžtamai atsisakė teisės įpatvirtintą akredityvą. Esant atidarytam patvirtintam akredityvui, mokėjimą vykdantis bankas neturi teisės į regresiniusreikalavimus pardavėjui, net jei akredityvas yra tik akredityvas negocijuojant tratas, išskyrus atvejus, kaibankas įvykdė apmokėjimą su sąlyga, arba iš pardavėjo gavo nuostolių atlyginimo garantiją, arba jeipardavėjas veikė nesąžiningai. Tvirtinantysis bankas, įvykdęs apmokėjimą, įgauna teisę į nuostolių atlyginimą, kurį įvykdo bankas– emitentas arba pats pirkėjas (pareiškėjas)119. Jei patvirtinantysis bankas įvykdo apmokėjimą su sąlyga, obankas – emitentas dokumentus tikrina viršydamas “protingą laiką” ir nei juos priėmęs, nei atmetęs, galiausiaijuos priima, laikoma, kad bankas – emitentas atsisakė nuo teisės remtis dokumentų neatitikimu ir privalopadengti patvirtinančiojo banko išlaidas, susijusias su pavėluotu akceptu120. Patvirtinti akredityvai yra tokie populiarūs tarptautinėje prekyboje todėl, kad jie veikia kaiplokalizavimo priemonė – nustato svarbų tarptautinio pirkimo – pardavimo sandorio elementą – mokėjimo vietąpardavėjo šalyje. Jei pardavėjas gavo patikimo savo šalies banko patvirtinimą, jis gali būti tikras, kad jam bussumokėta, bus akceptuotas ar nupirktas jo vekselis, kai jis laiku pristatys reikalingus dokumentus. Tokiu būdumokėjimo fakto aspektu eksporto sandoris tampa panašus į vietinį sandorį ir beveik eliminuojamaapmokėjimo rizika. Patvirtinti akredityvai daugelyje prekybos sričių yra įprastas atsiskaitymo būdas.Sukurdami šią prekinių akredityvų rūšį, bankai daug prisidėjo prie sklandaus tarptautinių sandorių vykdymo. Praktikoje išsivystė trys pardavėjo banko atliekamo akredityvo patvirtinimo variantai: “pardavėjopatvirtinimas”, “sąlyginis patvirtinimas” ir “tylusis patvirtinimas”. Pardavėjo patvirtinimas – tai akredityvo patvirtinimas, atsirandantis pardavėjo, o ne pirkėjo, kaipyra įprasta, iniciatyva. Toks patvirtinimas atliekamas, kai pardavėjas labai nori sumažinti sandorio riziką,gaudamas patikimo savo šalies banko patvirtinimą, bet pirkėjas nenori didinti pirkimo kaštų tam, kad suteiktipapildomą apsaugą pardavėjui. Sąlyginio patvirtinimo atveju pardavėjo banko įsipareigojimas nėra absoliutus. Ši praktika išsivystėsantykiuose su besivystančių šalių bankais, kai importas į tokias šalis yra finansuojamas iš tarptautiniųfinansinių institucijų (Pasaulio banko, Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, kt.) suteiktų paskolų.Eksportuotojo šalies bankas paprastai nenori prisiimti rizikos dėl galimų sunkumų, atsiskaitant su akredityvąatidariusiu banku, kurie gali atsirasti vyriausybei apribojus kapitalo judėjimą ir kitais panašiais atvejais. Todėlpatvirtinimas daromas su išlyga, kad jis įsigalioja tik tuo atveju, kai kreditorius, t.y. finansuojanti institucija,iš anksto atlygina jį patvirtinusiam bankui. Tarptautinių prekybos rūmų Bankininkystės komisija nusprendė,kad tokie sąlyginiai patvirtinančio banko įsipareigojimai yra priimtini, jei gavėjui aiškiai nurodomos sąlygos,kurioms esant bus sumokėta. Tačiau tokie akredityvai nėra “neatšaukiami” ir toks pardavėjo bankoįsipareigojimas nesudaro “patvirtinimo” UCP prasme (plg. šią sąlygą su UCP 9 str. (a) ir (b) dalimis)121. Tylusis patvirtinimas. Tai yra situacija, kuomet pardavėjas prašo savo banko, kad šis patvirtintų užsieniovalstybės banko išleistą akredityvą. Techniniu požiūriu, toks tylus patvirtinimas nėra tipinis akredityvopatvirtinimas. Tai yra iš esmės atskiras banko įsipareigojimas pardavėjo valstybėje įvykdyti mokėjimą,118119 Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 322,323. UCP 14(a) straipsnis.120Co – operative Centrale Raiffeisen – Boereleebank BA v. Sumitomo Bank Ltd. [1987] 1 Lloyd’s Rep., p. 345.121Opinions (1980-1981) of the Banking Commission, pp. 10-13.32

pastarajam pateikus tam tikrus dokumentus. Toks įsipareigojimas nėra prisiimamas sutarties tarp banko-emitento ir patvirtinančiojo banko pagrindu. Jo pasekmės yra analogiškos akredityvo patvirtinimopasekmėms, išskyrus tai, kad pirkėjas apie tai nėra informuojamas. Toks tylus akredityvo patvirtinimas yrapagrįstas taisykle, kad mokėjimą įvykdęs bankas įgyja teisę į banko emitento įvykdytiną kompensaciją,neatsižvelgiant į tai, kad jų nesieja jokie sutartiniai santykiai.122 3.3 Pagal tai, ar gavėjo (vekselio išrašytojo) mokėjimo dokumentai gali būti civilinės apyvartosobjektu tarp trečiųjų šalių, t.y. indosuojami, ar ne, akredityvai yra skirstomi į tiesioginius irperleidžiamuosius. (a) Bankas, atidaręs tiesioginį akredityvą, įgyja mokėjimo prievolę tik asmens, nurodyto pačiameakredityve, atžvilgiu. Taigi toks banko įsipareigojimas neapima indosanto, tarpininko ar sąžiningo vekselioįgijėjo. Bankai gali pirkti tokiomis sąlygomis išrašytus vekselius, tačiau jie veikia tik kaip gavėjo atstovai.Toks akredityvas nesuteikia savarankiškų teisių trečioms šalims (tarpininkams). Tokiomis sąlygomistarpininkaujantys bankai ar kitos finansinės institucijos veikia, kai yra rizika, kad akredityvą atidaręs bankasatsisakys apmokėti tokį vekselį. Tada jie turi teisę reikalauti atlyginimo iš paties vekselio išrašytojo. (b) Perleidžiamieji akredityvai, dar vadinami apyvartiniais, turi būti apmokėti bet kuriam asmeniui,kuris yra teisėtas vekselio įgijėjas, jei tas vekselis atitinka akredityvo sąlygas. Tai reiškia, kad vekselioįgijėjas tampa akredityvo šalimi, kai nuperka vekselį. Gavėjas gali parduoti (indosuoti) vekselius, išrašytuspagal tokį akredityvą bet kuriam vietiniam bankui, jei tas bankas nori jį pirkti. Nupirkęs tokį vekselį bankasturi teisę reikalauti atlyginimo iš akredityvą atidariusio banko, jei vekselis atitinka akredityvo sąlygas. Jeitoks vekselis neatitinka akredityvo sąlygų, bankas, jei jis nėra patvirtinęs akredityvo, paprastai turi atgręžtinioreikalavimo teisę pardavėjo atžvilgiu. Ekonominiu požiūriu atsiskaitymas perleidžiamuoju akredityvu reiškia,kad pardavėjas gali vietine valiuta gauti apmokėjimą už prekes iš karto ir tai yra gana populiarus tiekimosandorių finansavimo metodas123. Pažymėtina, kad perleidžiamieji akredityvai nėra perleidžiami ta prasme,kaip vekseliai ir kiti perleidžiamieji vertybiniai popieriai. Pardavėjo bankas nėra įgaliotas, jei negavopriešingų nurodymų, išmokėti pagal akredityvą bet kuriam asmeniui, įvykdžiusiam akredityvo sąlygas. Taigi, jei norima perduoti naudą gaunamą iš akredityvo kitam asmeniui nei nurodytas akredityvegavėjas, yra dvi galimybės: trečiojo asmens paskyrimas naudos (pajamų) iš akredityvo gavėju arba pačioakredityvo perleidimas, kartu perleidžiant ir su juo susijusias teises ir pareigas. Trumpai aptarsiu abu atvejus. i) Akredityvas – tai reikalavimo teisė. Esant neatšaukiamam ar patvirtintam akredityvui, bankas,įsipareigojęs pardavėjui, turi sąlyginį skolinį įsipareigojimą jam – išmokėti iš akredityvo su sąlyga, kadpardavėjas laiku pristatys reikalingus dokumentus. Pardavėjas gali perleisti šią sąlyginę reikalavimo teisę, t.y.teisę į pajamas iš akredityvo, be pirkėjo ar savo banko sutikimo, net jei akredityvas nėra perleidžiamasis,tačiau turi būti išlaikytos nusistovėjusios tarptautinės prekybos sąlygos: a) perleidimas turi būti pilnas; b)akredityvas pasirašytas paties perleidėjo; c) perleidimas padarytas skolininkui, t.y. bankui. Bet perduotareikalavimo teisė išlieka sąlyginė ir ta sąlyga turi būti įvykdyta pardavėjo ar jo atstovo, bet ne trečiojoasmens. Ši sąlyga sudaro atsakomybę, kuri pagal bendrus teisės principus negali būti perleista be kitos šalies,šiuo atveju pardavėjo banko, kuris šiuo atžvilgiu turi veikti pagal akredityvą atidariusio banko ar pirkėjonurodymus, sutikimo124. UCP aiškiai leidžia perleisti pajamas, jei tai daroma sutinkamai su taikoma teise.Bet, jei akredityvas nėra perleidžiamasis, teisės ir pareigos, atsiradusios pagal akredityvo sandorį, negali būtiperleistos125. Praktikoje trečiojo asmens paskyrimas naudos gavėju naudingas tik tais atvejais, kai pardavėjasruošiasi išsiųsti prekes ir pristatyti dokumentus pats. Kuomet beneficiaras pilnutinai perleidžia akredityvą, jis daugiau nebeturi jokio intereso, susijusiosu akredityvu, ir antrinis beneficiaras tampa pilnateisiu akredityvinio sandorio dalyviu. Tuo tarpu perleiduspajamas pagal UCP 49 straipsnį, naudos gavėjas negali tikėtis tapti pilnateisiu beneficiaru. Jis turi suprasti,kad jo teisės gali būti pakeistos arba visiškai išnykti akredityvo pakeitimu arba uždarymu. Naudos gavėjoreikalavimas tokiu atveju būtų tiktai netiesioginis ir visiškai priklausytų nuo akredityvo egzistavimo ir josąlygų tinkamo įvykdymo.122123 Žr. Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 322-325. Clive M.Scmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 433.124Ten pat, p. 434.125UCP 49 straipsnis.33

UCP 49 straipsnis numato, kad nors akredityvas ir nustato, kad jis yra neperleidžiamasis, tai neturiįtakos beneficiaro teisei perleisti pajamas pagal jį. Tai taikytina tik pajamų perleidimui ir nėra susiję su teisėsreikalauti apmokėjimo pagal akredityvą perleidimu. (ii) Akredityvo perleidimas labai skiriasi nuo trečiojo asmens paskyrimo naudos gavėju. Tai reiškia,kad gavėjas perleidžia teises ir bent tam tikras pareigas pagal akredityvą, t.y. kylančias iš akredityvo teisiniosantykio, kitam asmeniui, paprastai tiekėjui, kuris tokiu būdu įstoja į akredityvo teisinį santykį. Jam iš ankstogarantuojamas apmokėjimas iš galutinio pirkėjo atidaryto akredityvo, jei įvykdomos akredityvo sąlygos.Akredityvo perleidimas yra galimas, jei yra pirkėjo (jis nėra įpareigotas pateikti perleidžiamąjį akredityvą, jeijis anksčiau nesutiko to padaryti) ir atidarančio banko sutikimas, t.y. akredityvo sąlygose turi būti nurodyta,kad jis gali būti perleidžiamas126. Pardavėjo bankas (perleidžiantis bankas), remdamasis UCP 48 str. (c) ir (d)dalimis, gali atsisakyti perleisti akredityvą, nors akredityvo sąlygos ir yra įvykdytos. Pagal UCP, jeiakredityvas yra perleidžiamasis, “gavėjas turi teisę prašyti banko” padaryti jį prieinamą antriniam gavėjui.Tai reiškia, kad bankas yra įgaliotas sutikti atlikti perdavimą, bet nėra įpareigotas, jei jis “aiškiai nesutiko” topadaryti127. Anglijos teismas išaiškino, kad banko sutikimas “turi būti aiškiai išreikštas sutikimas po prašymo[perleisti] ir jis turi apimti tiek prašomo perdavimo būdą, tiek apimtį”. Šis teismo sprendimas buvokritikuojamas kaip mažinantis perleidžiamojo akredityvo naudingumą tiekimo sandorių finansavimui. Tačiaudidieji tarptautiniai bankai praktikoje neatsisako perleisti akredityvus, kuriuos jie atidarė kaip“perleidžiamuosius”, nebent tam yra svarbi priežastis128. Perleidžiamasis akredityvas, kuriam taikomos UCPnuostatos, paprastai gali būti perleidžiamas tik vieną kartą ir asmeniui, kuris gyvena toje pačioje šalyje kaip irpirmas gavėjas (beneficiaras) arba kitoje šalyje, jei akredityve nenurodyta kitaip. Toks akredityvas laikomassavaime dalomu ir gali būti perduodamas dalimis su sąlyga, kad leidžiamas dalinis prekių siuntimas ir visųperleidimų visuma bus laikoma vienu perleidimu129. Akredityvas gali būti perleidžiamas tik tuo atveju, jeibankas – emitentas (ar pirkėjas) tai aiškiai įtvirtina pačiame akredityve. Tokie terminai, kaip “dalus”,“perduodamas” ir pan. akredityvo nepadaro perleidžiamuoju130. Perleidžiamasis akredityvas gali būti naudojamas viena kitą sekančiose pirkimo – pardavimosutartyse tokiu būdu. Šalies (A) bendrovė A parduoda prekes bendrovei B iš šalies (B) ir B įsipareigojaatsiskaityti neatšaukiamu ir patvirtintu akredityvu. Tada bendrovė B perparduoda prekes bendrovei C,esančiai šalyje (C) ir C įsipareigoja sumokėti B kitu neatšaukiamu ir patvirtintu akredityvu, kuris yraperleidžiamas. Tada B perleidžia bendrovei A dalį C atidaryto akredityvo, kuri atitinka pirkimo iš A kainą.Tokiu atveju labai svarbu, kad C akredityvas būtų išreikštas ta pačia valiuta kaip ir B atidarytas akredityvas,nes kitaip valiutų kursas gali įtakoti sandorį131. 3.4. Pagal banko klientų pobūdį dokumentiniai akredityvai gali būti: a) eksporto akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra prekių tiekėjas eksportuotojas, o patsbankas yra akredityvo gavėjas. b) importo akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra prekių pirkėjas importuotojas, o patsbankas yra akredityvo išleidėjas. c)tranzitiniai akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjobei laimi dėl kainų skirtumo arba turi išskirtines distributoriaus teises. Atsiskaitymas šiais akredityvais galiįgauti dvejopą pobūdį: i) Pirkėjas atidaro akredityvą tarpininkui, o šis perveda akredityvą pardavėjui, palikdamas sau kainųskirtumą. Tarpininkui tai naudinga, nes jis praktiškai nepatiria papildomų išlaidų (dėl akredityvo atidarymo).Tokiai operacijai naudojami pervedamieji akredityvai. ii) Pirkėjas atidaro akredityvą tarpininkui. Tarpininkas atidaro naują akredityvą pardavėjui –kompensacinį arba antrinį (angl. back- to-back credit; secondary credit) akredityvą. Šis būdas yra brangesnis,nes tarpininkas dalyvauja akredityvo atidaryme. Tarpininkai patiria nemažai sunkumų, nes turi sudaryti du C.M. Schmitthoff. The Transferable Credit, [1988] .J.B.L, p.49. 1974 m. redakcijos UCP 46(a) str. numatė, kad beneficiarijus turi teisę duoti bankui nurodymą dėl perleidžiamojo akredityvo, t.y.bankas turėjo pareigą atidaryti tokį akredityvą. Tuo tarpu UCP 500 48(c) straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bankas neprivalo vykdyti tokioperleidimo.128C.M Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p.437.129UCP 48 straipsnis.130UCP 48(b) straipsnis.131C.M. Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 436.12712634

savarankiškus sandorius dėl tų pačių prekių. Jie parduoda prekes pardavėjui sudarydami sandorį, o perka ištiekėjo pagal kitą. Jei abi sutartys turi akredityvinio apmokėjimo sąlygą, tarpininkas tampa beneficiarumipagal pirmą sandorį ir pareiškėju pagal antrąjį. Jei abiejų akredityvų reikalaujami dokumentai yra identiški,tarpininkas gali suteikti pirmojo sandorio teises bankui – emitentui pagal antrąjį kontraktą. Šis akredityvasleidžia tarpininkui finansuoti prekių pirkimą iš tiekėjo pirkėjo akredityvu.132 Šie akredityvai šiuo metu yra itin plačiai naudojami. Patvirtinantysis bankas beneficiaro naudaiatidaro naują akredityvą, kuriame numatytos sąlygos, išskyrus kainą, yra identiškos pirmojo akredityvosąlygoms. Bendra taisykle, tokį antrinį akredityvą bankas atidaro tiktai tuomet, kai pirminis akredityvas yraatidarytas jo paties, kuomet akredityvo sąlygos visiškai sutampa su pirmesniojo akredityvo sąlygomis irkuomet bankas gali prisiimti papildomą riziką133. Toks antrinis akredityvas yra naudojamas finansuojant kitusbeneficiaro sandorius. Kaip matyti iš aukščiau nurodyto, jo funkcionavimas yra itin panašus į perleidžiamojoakredityvo veikimą. 3.5 .1995 metų RF CK 867 straipsnis išskiria niekur kitus neaptinkamas akredityvų rūšis: a)padengtą (deponuotą) akredityvą; b)nepadengtą (garantuotą) akredityvą. Esant atidarytam padengtam akredityvui, bankas-emitentas jo atidarymo metu akredityvo sumąišskaito iš pareiškėjo sąskaitos arba pastarajam suteikia tokiai sumai kreditą, ir ta pinigų suma yra pervedamavykdančiajam bankui, kuris turi galimybę ja disponuoti visą akredityvo galiojimo laikotarpį. Atidariusnepadengtą akredityvą, vykdantysis bankas įgyja teisę akredityvo sumą išskaityti iš vykdančiajame bankeatidarytos banko-emitento sąskaitos. Toks akredityvo rūšių išskyrimas pagal UCP būtų visiškai netikslingas, nes jo 9 straipsnis numatoaiškią banko-emitento pareigą atlyginti vykdančiajam bankui pastarojo išmokėtą akredityvo sumą. 3.6. Teorijoje ir praktikoje yra išskiriamos ir kitos dokumentinių akredityvų rūšys. Vieni jų vadinamieji atnaujinamieji akredityvai (angl. revolving credits) yra dažnai naudojamitarptautinėje prekyboje, kai pirkėjas ir pardavėjas nuolat prekiauja tarpusavyje tiek pagal ilgalaikę, tiek pagalad hoc prekių pirkimo – pardavimo sutartis. Ši akredityvų rūšis nėra numatyta UCP, o ir pats terminasnaudojamas apibrėžiant ne vieną situaciją. Pavyzdžiui, jei šalys prekiauja jau kurį laiką, tai tas patsakredityvas bus atidarytas daugiau nei vieno sandorio pagrindu, arba tam tikra suma gali būti paskirta tamtikram laikotarpiui, ir jei ne visa ši kvota panaudota, perviršis gal būti paliktas naujai situacijai. Jei minėtasuma bus išnaudota, pirkėjas turės vėl ją įmokėti134. Tokio akredityvo atidarymas yra patogus tuo, kadnebereikia kiekvienu atveju atidarinėti naują akredityvą: bankas atidaro vieną akredityvą, kuris užtikrina tam

tikros sumos sumokėjimą per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, už per vieną mėnesį pristatytas prekes. Iš esmės atnaujinamieji (revolviniai) akredityvai yra akredityvai atidaryti konkrečiai sumai, kurieautomatiškai atsinaujina papildžius išmokėtas sumas. Pavyzdžiui, jeigu turime revolvinį akredityvą 50 000frankų, realizuojamą tratų, apmokėtinų 30 dienų laikotarpyje nuo pateikimo, pagalba ir atidarytą 3 mėnesiųlaikotarpiui, tai atsižvelgiant į tai, kaip tratos išstatomos apmokėjimui, jos laikinai sumažina akredityvo sumąžemiau 50 000 frankų, o kai tratos išstatomos ir apmokamos, akredityvo suma automatiškai pasipildo iki 50000 frankų.135 Atidarant tipišką revolvinį akredityvą, bankas atidaro akredityvą konkrečiai sumai, kuri tam tikraisintervalais automatiškai pasipildo. Šie akredityvai abi šalis apsaugo nuo tokių pačių akredityvų atidarinėjimo,be to, jų terminas yra ilgesnis nei paprastųjų. Atnaujinamieji akredityvai gali būti kaupiamieji ir nekaupiamieji (angl. cumulative andnoncumulative). Jei akredityvas yra kaupiamasis, pardavėjas neišnaudojęs, tam tikram periodui skirtos sumos,įgyja teisę panaudoti likutį per kitą periodą, t.y. akredityvo suma atitinkamai padidėja. Nekaupiamojoakredityvo atveju pardavėjas netenka teisės gauti likučio kito periodo metu. Siekiant sumažinti bankų ir pardavėjo riziką, pradėti naudoti atnaujinamieji neautomatiniaiakredityvai, kurie gali būti kaupiamieji ir nekaupiamieji. Atidaręs neautomatinį akredityvą, bankas turi teisęsustabdyti mokėjimus iš akredityvo, jei atsiranda pagrindas manyti, kad pirkėjo finansinė padėtis pablogėjo.132133 Ralph H.Folsom, M.W.Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p.155.. Lashbrooke E.C. Jr. The legal handbook of business transactions, p. 317.134J.Charlery, International Trade Law, p.135.135Nordskog v. National Bank [1922] 10 L.L.R., p. 652.35

Kartais pardavėjas įgyja teisę panaudoti kitą tokio akredityvo dalį tik po to, kai gauna atitinkamą atidariusiobanko pranešimą. Šios rūšies akredityvuose paprastai įrašoma sąlyga, kurios turinys maždaug toks: “iš šioakredityvo išmokėtinos sumos bus išmokamos tik tuo atveju, kai kiekvienam mokėjimui atlikti bus gautasmūsų banko sutikimas tai padaryti.” Suprantama, kaupiamieji akredityvai yra taip pat apriboti laike – paprastai bankai nesuteikia jųilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, nes bankui būtina reguliariai įvertinti pirkėjo finansinę padėtį136. JAV bankai praktikoje įdiegė vadinamuosius rezervinius akredityvus (angl. standby credits), kuriedažnai atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Nuo paprastų komercinių akredityvų jie skiriasi tuo,kad dokumentai, kuriuos reikia pristatyti bankui pagal akredityvo sąlygas, nebūtinai yra transportavimodokumentai (pvz., konosamentai). Tokiais dokumentais gali būti ir vienašališki pareiškimai, kad kita sutartiesšalis nevykdo sutarties sąlygų. Tokie akredityvai yra naudojami ne tik prekyboje, bet ir kitų įvairių prievoliųįvykdymo užtikrinimui. Ši akredityvų rūšis išsivystė JAV, kur federaliniai ir kai kurių valstijų įstatymaidraudė bankams teikti garantijas (laiduoti). Todėl JAV bankai pradėjo naudoti akredityvus ir vidausbankininkystėje, bet pakeitė akredityvo sampratą pristatytinų dokumentų požiūriu. Nors UCP šiuosakredityvus irgi apima137, ir jiems tam tikrose ribose taikomi atsiskaitymo paprastais akredityvais reguliavimoprincipai, ypač akredityvo autonomijos ir tikslaus atitikimo principai, tačiau iš esmės tai yra laidavimas, todėljie traktuotini kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, o ne atsiskaitymo būdas. Pažymėtina, kad Europosbankai mažai naudoja rezervinius akredityvus, paprastai pasirinkdami paprastus akredityvus arba bankogarantijas138. Tiek paprastasis, tiek ir rezervinis akredityvas yra komercinės rizikos tarp šalių paskirstymomechanizmai, tačiau pastarojo akredityvo veikimas gerokai skiriasi nuo tradicinio dokumentinio akredityvo.Vienas iš pagrindinių skirtumų glūdi minėto komercinės rizikos tarp šalių paskirstymo mechanizmofunkcionavimo metode ir pasekmėse. Rezervinis akredityvas įtraukia didesnę netinkamo kreipimosi arbareikalavimo (angl. demand) riziką tiek bankui-emitentui139, tiek ir jo klientui. Klientas rizikuoja, nes bankasgali įvykdyti mokėjimą pateikus apgaulingus arba netinkamus dokumentus, o bankas – emitentas taipogirizikuoja, nes, priešingai nei atidarius paprastąjį akredityvą, jis negauna tam tikros garantijos – konosamento,suteikiančio teisę disponuoti jame nurodytomis prekėmis. Nesant tokios sąlyginės apsaugos, bankui beliekaatgręžtinio reikalavimo teisė į patį klientą. Vienas iš pagrindinių panašumų tarp tradicinio ir rezervinio akredityvo yra tas, jog esantrezerviniam akredityvui, beneficiarui yra garantuotas greitas, kone “automatiškas” jam priklausančios sumosišmokėjimas: bankas turi teisę tikrinti tik dokumentus, ir apmokėjimas nėra uždelsiamas pagrindinės sutartiestyrimu. Abu akredityvai šalims suteikia galimybę naudotis bankų finansiniais pajėgumais ir galimybėmis irplačiai paplito dėl savo paprastumo ir bankinių operacijų atlikimo greitumo bei tikrumo140. Taigi, rezervinis akredityvas iš esmės yra prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, garantija,apsauganti pirkėją nuo pardavėjo nemokumo ar kitokio sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo.Pardavėjas turi teisę iš pirkėjo pareikalauti banko įsipareigojimo, kuris galėtų garantuoti, kad esant sutartiespažeidimui iš pirkėjo pusės, bankas sumokės akredityvo sumą. Kadangi bankai neturi teisės vertinti arpagrindinė sutartis pažeista ar ne, šalys privalo susitarti, kuomet pagrindinė sutartis yra laikoma pažeista, irkokia forma yra pateiktinas reikalavimas ar pretenzija. Jei reikalavimas yra pateiktas reikiama forma, bankasprivalės įvykdyti apmokėjimą, net jei pirkėjas iš tiesų sutarties ir nepažeidė.141 Rezerviniai akredityvai yraitin paplitę, atliekant garantijos funkciją tarptautinių industrinių statybų kontraktuose. Kai tokių darbųatlikimo vietos arba garantiją suteikiančios institucijos verslo vietos valstybės įstatymai bankams ir kitomsfinansinėms institucijoms neleidžia suteikti garantijų (angl. bond, suretyship, indemnity), jų funkcijas atliekabūtent rezervinis akredityvas, kurį tokia finansinė institucija atidaro rangovo nurodymu užsakovo naudai142. Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p. 369. UCP 1 ir 2 straipsniai.138Clive Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 430.139Nors bankas visuomet turi teisę reikalauti įvykdyto apmokėjimo kompensavimo, jei pateiktas reikalavimas atitinka akredityvo sąlygas,jis neišvengiamai prisiima kliento nemokumo riziką – taigi, kiekvienas padidintos rizikos klientui (pirkėjui) faktorius padidina banko riziką.140Problems and materials on Negotiable Instruments…, p. 385-387.141Law and Business – The regulatory environment, McGraw – Hill Inc., p. 993.142UNCITRAL Legal Guide, p. 184.13713636

VKK 5 straipsnio rengimo metu jis buvo sukurtas reguliuoti akredityvams, kurie yra komerciniaiakredityvai – kaip normalus atsiskaitymo negrynaisiais būdas. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiaisypatingai paplito rezervinio akredityvo panaudojimas. Be abejo, kai kurios VKK 5 straipsnio nuostatos yrapakankamai plačios ir lanksčios, galinčios apimti ir rezervinius akredityvus, tačiau dauguma jo normų yraspecialiai pritaikytos būtent komerciniams akredityvams. Todėl 1995 metų redakcijos VKK 5 straipsniorengėjai stengėsi atsižvelgti į šiuos jo ankstesnės redakcijos trūkumus.143 Kartais teisinėje literatūroje nurodoma, kad dėl rezervinio akredityvo importuotojas susitaria subanku, kai jis tiksliai nežino ar akredityvo iš viso kada nors prireiks, pavyzdžiui gavęs keletą pasiūlymų,tačiau jų neišnagrinėjęs ir nepasirinkęs konkretaus eksportuotojo, visgi nusprendžia panaudoti kiekvienamprekių pardavėjui patogią atsiskaitymo už prekes formą, siekiant sumažinti prekių kainą, gauti įvairiųnuolaidų ir pan.144 Svarbu pažymėti, kad rezerviniai akredityvai gali būti atidaryti pagal patvirtintas UnifikuotasReikalavimų Garantijų Taisykles (angl.ICC Uniform Rules on Demand Guarantees). Dabartiniu metuTarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės praktikos komisija yra parengusi Unifikuotas rezervinių akredityvųtarptautinės praktikos taisykles (angl. Uniform International Standby credits Practise).145 Tarptautiniu mastu rezervinių akredityvų praktiką bandyta kodifikuoti JTO rėmuose: Tarptautinėsteisės komisija 1995 m. parengė Konvenciją dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų, kuri 1995 m.buvo priimta JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija. Ši Konvencija iki šiol dar nėra įsigaliojusi. Toliau apibūdinsiu pagrindinius šios Konvencijos bruožus. Šios Konvencijos 2 straipsnis numato,kad rezervinis akredityvas gali būti išduotas kliento prašymu ar pagal jo instrukciją, pagal kitų bankųinstrukciją ar asmens, veikiančio kliento vardu, nurodymą arba pagal paties banko-emitento pavedimą. Toksįsipareigojimas gali apimti bet kokią mokėjimo formą, įskaitant mokėjimą nurodyta valiuta ar atsiskaitymovienetu, perduodamojo vekselio (tratos) akceptą, mokėjimą po tam tikro laiko tarpo, nustatyto vertės vienetoperdavimą. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina rezervinio akredityvo nepriklausomumo principą. Konvencijos 4straipsnis nustato, koks rezervinis akredityvas yra tarptautinio pobūdžio: jis yra tarptautinis, jeigu jamenurodytos banko-emitento, beneficiaro, principalo, patvirtinančio banko verslo vietos yra skirtingosevalstybėse. Šiuo tikslu: a) jeigu akredityve nurodyta daugiau nei viena tokia verslo vieta, šios Konvencijos prasme irtikslais verslo vieta yra laikoma ta, kuri labiausiai susijusi akredityvu (lex causae); b) jeigu akredityve verslo vieta iš viso nenurodyta, bet nurodyta beneficiaro, principalo gyvenamojivieta, ši gyvenamoji vieta yra laikoma pakankama, nustatant tarptautinį akredityvo pobūdį (lex domicile). Konvencijos 7 straipsnio 3 dalis įtvirtina rezervinio akredityvo neatšaukiamumo prezumpciją. Konvencijos 9 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad beneficiaro teisė reikalauti mokėjimo įvykdymopagal akredityvą gali būti perleista tik, jeigu ir kiek tai yra leista paties akredityvo.146 Konvencijos 10straipsnis savo ruožtu numato pajamų pagal akredityvą perleidimą147. Konvencijos 11 straipsnis numato, kad beneficiaras netenka teisės reikalauti apmokėjimo pagalakredityvą, kuomet: a) bankas-emitentas gavo beneficiaro pareiškimą dėl atleidimo nuo įsipareigojimųvykdymo; b) beneficiaras ir bankas-emitentas išreiškia savo sutikimą dėl akredityvo nutraukimo; c)akredityvo suma buvo visiškai sumokėta, išskyrus atvejus, kuomet akredityvas numato automatiškąatsinaujinimą arba jo sumos padidėjimą; d) pasibaigia akredityvo galiojimo terminas. Konvencijos 13 straipsnis nustato, kad aiškinant akredityvo sąlygas bei sprendžiant klausimus,nesureguliuotus šios Konvencijos, yra būtina atsižvelgti į tarptautinę praktiką bei papročius šioje srityje. Konvencijos 19 straipsnis nustato, kad tokiu atveju, kai akivaizdu, kad: a) tam tikras dokumentasyra netikras ar padirbtas; b) mokėjimas nevykdytinas dėl akredityve numatytų priežasčių; c) yra kitossvarbios aplinkybės, bankas-emitentas, veikdamas sąžiningai, turi teisę sustabdyti mokėjimo vykdymą.143144 Žr. Official Comment on UCC Article 5. J. Albrechtas. Komercinių kontraktų sudarymas ir vykdymas, p. 35-37.145G.Jimenez. Guide to export – import basics, p. 137.146Tai yra prilygintina akredityvo perleidimui pagal UCP 48 straipsnį.147Tai tolygu UCP 49 straipsniui.37

Konvencijos 21 straipsnis numato taikytinos akredityvo sandoriui teisės pasirinkimą (lex voluntatis).Jeigu nėra numatyta nieko kito, akredityvas reguliuojamas teisės, kurios pasirinkimas: a) numatytas pačiameakredityve arba išplaukia iš jo sąlygų; b) kitokiu būdu sutartas tarp šalių. Jeigu taikytina teisė nėra šalių pasirinkta sutinkamai su šiuo straipsniu, akredityvas reguliuojamasbanko-emitento verslo vietos arba akredityvo išdavimo vietos valstybės teisės. Akredityvai, apmokami dar neatsiuntus prekių, dar kartais vadinami “pirmalaikiais” (angl.anticipatory), skirti finansiškai paremti pardavėją, gaminantį ar paruošiantį prekes. Akredityvo apmokėjimasvykdomas dar iki prekių atsiuntimo. Bankas gauna nurodymą sumokėti nurodytą sumą arba jos dalį gavuskitus nei pakrovimo dokumentus (pvz. sandėlinę pažymą arba ekspeditoriaus išrašą), liudijančius, jog prekėsegzistuoja arba yra priimtos pervežti, arba jau išsiųstos. Šios rūšies akredityvai ypač naudingi finansuojantnedideles firmas, neturinčias prekių siuntimo praktikos. Sudėtingesniais atvejais atidaromi akredityvai su raudonąja sąlyga, įgalinantys pardavėjo bankąkredituoti pardavėją (tiekėją) tam tikra suma prieš išsiunčiant prekes. Tokie akredityvai skirti finansiškaipadėti pardavėjui pagaminti ar kitaip parūpinti prekes, kai jis neturi tam pakankamai lėšų. Pardavėjo bankuipavedama išmokėti tam tikrą dalį akredityvo sumos, pristačius tokius dokumentus kaip, pavyzdžiui, raštai,liudijantys prekių pristatymą į sandėlį. Gavęs avansą, gavėjas išduoda avanso gavimo kvitą ir pateikiaraštišką įsipareigojimą bankui pateikti reikiamus dokumentus per dokumentinio akredityvo galiojimolaikotarpį. Kai pardavėjas išsiunčia prekes ir pristato transportavimo dokumentus, jam išmokama likusiakredityvo suma. Ši sąlyga į akredityvą paprastai įrašoma raudonai, todėl šie akredityvai taip ir vadinami. Akredityvai su “žaliąja sąlyga” yra panašūs pirmalaikiai akredityvai. Jie taipogi reikalaujaapmokėjimo dar prieš prekių išsiuntimą ir numato reikalavimą, kad prekės turi būti saugomos banko vardu.Toks akredityvas yra ypatingai patogus tuomet, kai vienų prekių tiekimui yra būtinas kitų prekių pirkimas,tokiu būdu sudarant galimybę pirkėjui pateikti visą jo reikalaujamą prekių kiekį. Prekybininkai yra linkę įakredityvą įtraukti sąlygą, numatančią, kad nurodyta suma ar tam tikra jos dalis gali būti apmokėta avansu,prieš priimant prekes, tačiau toks mokėjimas vykdomas tik pateikus banko garantiją, kad mokėjimąvykdančiam bankui bus atlyginta, jeigu pardavėjas tinkamai nepateiks akredityve nurodytų dokumentų. Kompensaciniai akredityvai, paprastai naudojami vidinėje prekyboje, kuomet prekės yra perkamosužsienio valstybėje ir perparduoda jas kitoje, arba kuomet vienos ir tos pačios prekės, iki jas įsigyjantpirkėjui, tampa perpardavimo sutarčių (angl. string contracts) objektais. Šios rūšies akredityvai išsiskiria tuo,jog atidarytas paskutinio pirkėjo savo betarpiško pardavėjo naudai, pastarojo jis naudojamas užtikrinant tąakredityvą, kurį jis turi atidaręs savo tiekėjo naudai. Esant visai tokių sutarčių grandinei, kiekvienas pirkėjas(pardavėjas) akredityvą naudos užtikrinant akredityvą, kurį jis turi atidaręs savo pardavėjui, iki to momento,kuomet pirmasis pirkėjas atidarys akredityvą pirmajam tiekėjui. Šiais atvejais ypatingą svarbą turiakredityvas, atidarytinas galutinio pirkėjo. Šis akredityvas, kartais dar vadinamas pirmenybės akredityvu,tampa susitarimų finansavimo baze, todėl teismai, ypač Anglijos, kilus ginčui, susijusiam su visa tokiųsutarčių grandine, didžiausią dėmesį skiria būtent tokio akredityvo sąlygoms. Kartais literatūroje išskiriami kelionių akredityvai, atidaromi asmenims, vykstantiems į užsienį. Šieakredityvai įgalina bankus – korespondentus kitose valstybėse pirkti apyvartinius beneficiaro vekselius pagalakredityvą, kuriame nurodytas akceptavimo terminas. Šiems bankams įvykdžius mokėjimą, bankas –emitentas atlygina išmokėtų sumų ribose. Keliautojas atlygina bankui – emitentui arba mokėdamas grynais,arba vertybinių popierių depozitu, arba pasirašant garantiją, kad apmokės banko nupirktus vekselius.148148L.W.Towle, International Trade and Commercial policy, p. 54.38

IV. AKREDITYVŲ TARPTAUTINIO TEISINIO REGULIAVIMO PRINCIPAI4.1.Akredityvo autonomijos principas Pagal šį principą, akredityvas yra atskiras ir nepriklausomas nuo pagrindinės – pirkimo- pardavimoar kitokios – sutarties. Akredityvas yra atskira sutartis, pagal kurią pirkėjo bankas įsipareigoja sumokėtinumatytą pinigų sumą, jei pardavėjas pristatys reikalingus dokumentus, įrodančius, kad prekės yra išsiųstos(pristatytos). Be abejo, ši sutartis yra susieta su pagrindine, bet akredityvas laikomas autonomišku sandoriu. Akredityvo autonomijos principas buvo išreikštas jau 1974 m. UCP redakcijoje ir yra esminisatsiskaitymų akredityvais teisinio reguliavimo principas. 1993 m. redakcijos 3 straipsnyje akredityvoautonomijos principas formuluojamas taip: “A. Savo prigimtimi akredityvai yra atskiri nuo pirkimo –pardavimo ar kitokios sutarties, kuri gali būti jų pagrindu, sandoriai ir šios sutartys jokiu būdu neliečia irneįpareigoja bankų, net jei akredityve ir yra kokia nors nuoroda į sutartį. Klientas, reikšdamas pretenzijasbankui dėl mokėjimo vykdymo, tratos akceptavimo ar nupirkimo (negocijavimo), ar kitų įsipareigojimųįvykdymo, negali remtis savo santykiais su banku – emitentu ar beneficiarumi. B. Beneficiarui netaikomisutartiniai įsipareigojimai, esantys tarp bankų arba tarp banko – emitento ir jo kliento, ir jais jis negali grįstisavo reikalavimų.” Šio principo praktinė reikšmė yra ta, kad bankai – akredityvo santykio dalyviai nėra kokiu nors būduįpareigoti pagrindinių sutarčių, nes jie nėra jų šalys. Tai reiškia, kad akredityvą atidarančio banko pareigasumokėti pagal akredityvą, akceptuoti gavėjo išrašytą vekselį ar patvirtinti akredityvą yra nepriklausoma nuovienos šalies pareigos sumokėti už paslaugas ar prekes pagal atitinkamą sutartį149. Bankai privalo rūpintis tikvienu dalyku – ar dokumentai, kuriuos pristato pardavėjas, tiksliai atitinka akredityvo sąlygas. Bankamsvisiškai nesvarbu, kokios prekės yra perkamos ir parduodamos. Todėl banko įsipareigojimas išmokėti išakredityvo negali būti ginčijamas, remiantis pagrindinės sutarties šalių santykiais. Bankas gali atsisakytimokėti pagal akredityvą tik vienu išskirtiniu atveju – jei įrodys, kad dokumentai yra netikri, arba pardavėjasveikia apgaulingai (nesąžiningai). Yra būtina pastebėti, kad daugelyje tarptautinių prekybos santykių dalyvauja daugiau nei dvi šalys.Pardavėjas, siekdamas patenkinti pirkėjo poreikius, paprastai yra priverstas sudaryti atskiras tiekimo sutartissu tiekėjais, o tai savo ruožtu reikalauja prieinamų finansavimo priemonių. Toks finansavimas tampaprieinamas akredityvų negociacijos arba vekselių pirkimo akredityvo sistemos rėmuose pagrindu. Tokiafinansavimo sistema neabejotinai yra sužlugdoma, jeigu tarp pardavėjo ir pirkėjo iškilęs ginčas įšaldo pinigųsumas, kurių atžvilgiu buvo atidarytas akredityvas. UCP 15 straipsnis kaip tik ir atspindi šią poziciją, nustatydamas, kad bankai nėra atsakingi už pagalakredityvą pateiktų dokumentų pakankamumą, tikslumą, tikrumą ar jų teisinę galią. Bankai yra apsaugotitokiu lygiu, kokiu jie atlieka apmokėjimą tik prieš dokumentų atitinkančių akredityvo sąlygas pateikimą. Jieiš esmės nėra įpareigoti gilintis ar dokumentų pateikimas yra tinkamas, ar pagrindinis kontraktas yragaliojantis, ar dokumentai yra tikri. Byloje Gian Singh & Co.Ltd. v. Banque del’Iindochine [1974]150 Anglijos teismas nusprendė, kadbankas negali būti atsakingas už apmokėjimo įvykdymą netikrų, padirbtų dokumentų pateikimo atveju.Teisės požiūriu bankas elgėsi savo įsipareigojimų pareiškėjui ir beneficiarui rėmuose ir nebuvo įpareigotaspatikrinti ir analizuoti, ar parašas ant dokumentų buvo tikras. Nesant jokių kitų specialių nurodymų, bankaituri apsiriboti minimaliu pristatytų dokumentų patikrinimu. Visgi yra pabrėžtina, kad apgaulė ir falsifikacija gali pažeisti akredityvo autonomijos principą.Kuomet mokantysis bankas gali įrodyti apgaulę ar falsifikaciją, jis neturėtų vykdyti apmokėjimo beneficiarui.Šios išimties siaurumą liudija Anglijos Lordų Rūmų sprendimas United City Merchant Ltd. v. Royal Bank ofCanada (The American Accord) [1983]151 byloje: teismas pastebėjo, kad išimtis dėl apgaulės, įvykusios dėl149150 P.Sarcevic, P.Volken. International Contracts and Payments, p. 53. Gian Singh &Co.Ltd. v. Banque del’Iindochine [1974] 1 W.L.R. p. 1234.151United City Merchant Ltd. v. Royal Bank of Canada (The American Accord) [1983] 1 A.C., p.168.39

beneficiaro, siekiančio gauti naudos pagal akredityvą, kaltės yra aiškus ir akivaizdus maksimos “apgaulėsugriauna viską” pritaikymas152. Literatūroje pateikiamas teisminės praktikos pavyzdys, bene ryškiausiai iliustruojantis šio principoveikimą. Tai 1981 m. Anglijos teismo išspręsta byla Power Cuber International Ltd. v. National Bank ofKuwait, kurioje žymus anglų teisėjas Lordas Denning’as pabrėžė, kad bankai privalo laikytis akredityvosąlygų bet kuriuo atveju153. Šioje byloje distributoriai iš Kuveito pirko įrengimus iš amerikiečių bendrovės.Pirkėjo bankas, įregistruotas Londone, atidarė neatšaukiamą akredityvą. Po to, kai reikalingi dokumentaibuvo pateikti bankui ir prekės tinkamai pristatytos, pirkėjas kreipėsi į Kuveito teismą su ieškiniu dėlpristatytų prekių neatitikimo sutarčiai ir jam pavyko gauti procesinį dokumentą, kuris draudė bankui atliktimokėjimą. Pardavėjas kreipėsi į teismą Anglijoje ir teismas pripažino, kad atidaręs akredityvą bankasprivalėjo sumokėti pardavėjui, pateikusiam tvarkingus dokumentus. Teismas nusprendė, kad Kuveito teismosprendimas nepanaikino banko prievolės sumokėti pagal akredityvą, be to, Kuveito teismo sprendimas yraprivalomas tik Kuveite, t.y. neturi eksteritorinio veikimo. Nors UCP ir nėra numatyta jokių specialių nuostatų, leidžiančių bankui-emitentui atsisakyti įvykdytimokėjimą tuo pagrindu, kad beneficiaras neįvykdė savo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį, pažymėtina,kad keleto valstybių nacionalinė teisė, o ypač procesinė teisė, suformulavo tam tikras išimtis iš akredityvoautonomijos principo. Taip, pavyzdžiui, Prancūzijoje pareiškėjas, atsižvelgiant į 1950 m. birželio 15 d.Paryžiaus Apeliacinio Teismo sprendimą, buvo įgaliotas kreiptis į teismą dėl arešto akredityvui uždėjimo,siekiant užkirsti kelią mokėjimo pagal jį įvykdymui. Tiesa, vėliau, 1981 m. spalio 15 d. Prancūzijos KasacinisTeismas atmetė pareiškėjo reikalavimą areštuoti akredityvą, laikydamas, kad neatšaukiamas akredityvasužkerta kelią bet kokiam ieškiniui, galinčiam paralyžuoti atsiskaitymų akredityvais mechanizmą. Šissprendimas tapo taikytinas visiems atvejams, kuomet arešto pagrindas kyla iš pagrindinės sutarties. Visgi,beneficiaro nesąžiningumo ir apgaulės atveju, teisminė praktika pareiškėjui leidžia blokuoti akredityvoveikimą154. Anglo-amerikiečių teisminė praktika taipogi žymiai pakoregavo akredityvo autonomijos principą.Tokiu būdu, šis principas netaikytinas tokiais atvejais, kuomet bankui tampa žinoma apie beneficiaroapgaulingus veiksmus dar iki dokumentų pristatymo155.4.2.Dokumentų pirmenybės principas Šis principas glaudžiai susijęs su pirmuoju ir iš jo išplaukia. UCP 4 straipsnis šį principą išreiškiataip: “Akredityvo operacijose visos šalys turi reikalą su dokumentais, o ne su prekėmis, paslaugomis ir/arkitokiu sutarčių vykdymu, su kuriuo tie dokumentai yra susiję.” Taigi šis principas apima ir tokius šalių santykius, kurie nėra grynai prekybiniai, pavyzdžiui,paslaugų teikimas. Tuo pačiu apimami ir rezerviniai akredityvai, kurie remiasi ne tik prekių transportavimo,bet ir kitų dokumentų pristatymu. Praktiškai tai reiškia, kad akredityvas gali būti panaudotas, pateikus net irscripture propria. Literatūroje pateikiamas pavyzdys, kai kreditorius, kurio naudai buvo atidarytas rezervinisakredityvas, panaudojo jį pateikęs bankui vien tik asmeninį pareiškimą dėl skolininko neįvykdymo prievolėsbei savo parašo šiame dokumente patvirtinimą156. UCP 13 straipsnis nustato, kad jei akredityve nustatomos sąlygos, neišvardinant pristatytinų šiassąlygas atitinkančių dokumentų, bankai turi laikyti tokias sąlygas nenustatytomis ir jų netaikyti. Taigi iš šių principų išplaukia, kad, iš esmės, dokumentinio akredityvo sandoris yra dokumentų,kurių kaina yra nustatyta akredityvo suma, pirkimas ir pardavimas tarp jo šalių. Kitaip tariant, akredityvąatidaręs bankas pardavėjo atžvilgiu tampa įsipareigojusiu pirkti konosamentą. Neatšaukiamo akredityvoatveju tai yra įsipareigojimas, kuris yra absoliutus ta prasme, kad, jei dokumentai, įrodantys nuosavybės teisęį prekes, atitinka akredityvo sąlygas, bankas privalo juos nupirkti, nežiūrint į jokius galimus nesutarimus tarppirkėjo ir pardavėjo.152153 Plačiau apie apgaulę žiūrėti – supra., p. 60-61. [1981] 1 W.L.R., p. 1233-1241; C.M. Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p.405.154Е.Гафальга. Банковское право, с. 125.155Žr. Supra, p.60-61.156P.Sarcevic, P.Volken. International Contracts and Payments, p.55.40

Svarbu pažymėti, jog remiantis šiais principais, bankai turi reikalą tik su dokumentais (nesvarbukokios kilmės) ir iš jų negalima tikėtis, kad jie žinos visus prekybos terminus ir klientų praktikossubtilybes157.4.3.Dokumentų tikslaus atitikimo akredityvui principas Dažnai yra teigiama, jog šis principas yra atvirkštinė, veidrodinė akredityvo autonomijos pusė. Šis teisinis principas reiškiantis, kad bankas turi teisę atmesti dokumentus, kurie tiksliai neatitinkaakredityvo sąlygų, teorijoje dar vadinamas tikslaus atitikimo doktrina (angl. strict compliance doctrine). Šitaisyklė – kuri ne visada pakankamai vertinama eksportuotojų – yra taip sureikšminta todėl, kad pardavėjobankas yra specialus akredityvą atidariusio banko atstovas, o pastarasis yra specialus pirkėjo atstovas. Jei toksatstovas, turėdamas akredityve apibrėžus įgaliojimus, juos viršija, įgaliotojas turi teisę atsisakyti priimti tokįįgaliojimo įvykdymą ir įgaliotiniui, netekusiam teisės į išlaidų atlyginimą, pereina visa komercinė sandoriorizika. Tai, kokia yra šio principo svarba ir kokie yra griežti reikalavimai pateikiamiems dokumentams,patvirtina mažiausiai dvi aplinkybės: a) lygiai pusė UCP teksto yra skirta įvairių komercinių dokumentų turinio ir formos aprašymui,kurių ir tik kurių pagrindu bankas-emitentas gali vykdyti apmokėjimą; b) įvairių šaltinių bei pasaulinės praktikos duomenimis, apie 75-80% atvejų pateikti dokumentainevisiškai atitinka akredityvo sąlygas bei terminus158. Turėdamas problemų su realizacija, pirkėjas dažnai susigundo atsisakyti priimti dokumentus,kuriuos bankas priėmė, motyvuodamas tuo, kad jie tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų. Be to, bankas dirbafinansų, o ne prekybos srityje, ir suprantama, kad jis negali būti ekspertu tam tikrų, dažnai specifinių, prekiųar paslaugų rinkoje. Jei pateikti dokumentai tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų ir bankas atsisako juospriimti, pardavėjas turėtų iš karto susisiekti su pirkėju ir paprašyti pavesti bankui priimti pateiktusdokumentus. Lordas Sumner’is tikslaus atitikimo doktriną išreiškė šiuo klasikiniu tapusiu posakiu: “Negalibūti tokių dokumentų, kurie beveik tiktų arba būtų iš esmės tinkami”159. Dokumentų tikslaus atitikimo principas dažnai iliustruojamas šiuo dar 1927 m. Anglijos teismųpraktikos pavyzdžiu. Atsakovai Equitable Trust Company of New York v. Dawson Partners Ltd. byloje pirkovanilės pupelių iš pardavėjo Džakartoje. Jie pavedė bankui atidaryti patvirtintą akredityvą pardavėjo naudai,pagal kurio sąlygas pardavėjas turėjo pristatyti dokumentus, tarp kurių ir “ekspertų” pasirašytą kokybėssertifikatą. Dėl neaiškumo telegramos kode pardavėjo bankas pranešė pardavėjui, kad atidarytas kreditas busišmokėtas, pristačius “eksperto” išduotą sertifikatą. Vėliau paaiškėjo, kad apgaulės būdu pardavėjas vietojepupelių taroje išsiuntė paprasčiausią šlamštą ir ekspertas nesugebėjo to išsiaiškinti. Teismas nusprendė, kadšiomis aplinkybėmis pardavėjo bankas negalėjo reikalauti atlyginimo iš pirkėjų, nes, prieštaraudamas jųnurodymams, išmokėjo iš akredityvo, pristačius vieno eksperto, vietoj mažiausiai dviejų ekspertų, pasirašytąsertifikatą. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad du ar daugiau ekspertų būtų žymiai sumažinę galimybesapgauti pirkėją ir tai laikė esmine bylos aplinkybe. Vėlesnė teismų praktika pasuko kiek kita linkme, būtent,laikydama, kad visi dokumentai turi būti turinio prasme suderinami, t.y. neprieštarauti vienas kitam160. Žinoma, ši byla šiandien būtų išspręsta kitaip, nes UCP 16 straipsnis nustato, kad bankai nėraatsakingi už klaidas vertime ar telegramoje, arba techninių terminų aiškinimo netikslumus ir pasilieka sauteisę akredityvo sąlygas perduoti be jų vertimo ar ištaisymo. Soproma S.p.A. v. Marine & Animal By – Products Co. [1966] byloje pirkėjai iš Italijos Niujorkokompanijoje nupirko žuvies miltų partiją. Sutartyje buvo numatyta, kad pirkėjai pardavėjų naudai Niujorkobanke atidarys akredityvą. Pagal akredityvo sąlygas, pardavėjas bankui turėjo pristatyti konosamentus sužyma “Iš anksto apmokamas frachtas” ir sertifikatą, patvirtinantį, kad produkcijos sudėtyje ne mažiau kaip 70% proteino. Pardavėjai avizuojančiajam bankui pateikė konosamentus, kurie nebuvo orderiniai, taigi nebuvoapyvartiniai. Juose, vietoje minėtos žymos, buvo pažymėta “Frachtas, apmokamas galutiniame punkte”.157158 Rayner v. Hambro’s Bank [1943]. P.Ellinger. Modern banking Law, p.225-226159Equitable Trust Co. of New York v. Dawson Partners Ltd. (1927) 27 Ll. R., pp. 49, 52.160R.H. Folsom, M.W. Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p. 181.41

Sertifikatas rodė, kad proteino buvo nemažiau kaip 67 %, o produkcija, sąskaitoje – faktūroje apibūdinta, kaip“geros kokybės žuvies miltai”, konosamente buvo pažymėta tik kaip “žuvies miltai”. Pirkėjai dokumentuspriimti atsisakė. Pasibaigus akredityvo terminui, pardavėjai pakartotinai pateikė dokumentus, papildytussertifikatu, liudijančiu apie 70 % proteino produkcijoje, bet šį kartą jau betarpiškai pirkėjui. Pirkėjai ir šį kartądokumentus priimti atsisakė, ir po arbitražo Londone ginčas buvo perduotas Anglijos teismui, kuriskonstatavo, jog pirkėjai teisėtai atmetė dokumentus, nes: 1. pakartotinis betarpiškas dokumentų pateikimas yra neteisėtas ir visiškai ignoruotinas; 2. pirminis dokumentų pateikimas per banką – korespondentą Niujorke pažeidė sutartiesreikalavimus, nes: a) konosamentas neturėjo reikiamos žymos. Be to, konosamentai nebuvo apyvartiniai ir dėl tonebuvo atitinkantys CIF ir FOB sąlygų; b) sertifikatas nurodė per žemą proteino kiekį; c) nors prekių aprašymas konosamente bendrais bruožais ir yra pakankamas, nes prekės buvotinkamai ir reikiamai aprašytos sąskaitoje – faktūroje161. Jeigu bankas apmoka pagal patvirtintą akredityvą, nors ir pateikus dokumentus su trūkumais, bankas– emitentas arba pirkėjas netenka teisės į išmokėtos sumos atlyginimą, jei jis pritarė ir patvirtino tokįmokėjimą. Siekimas pritarti įvykdytam mokėjimui gal būti išvestas net ir iš neveikimo arba tylėjimo162. PagalVKK, jei aplinkybės neprieštarauja dokumentų priėmimui, praėjus 10 dienų po jų pateikimo, bankas –emitentas arba pirkėjas netenka teisės pateikti reikalavimų. Anglijos teismas byloje J.H.Rayner & Co Ltd. v. Hambros Bank Ltd.[1943]163 nurodė, kad “yravisiškai neįmanoma iš bankininkų reikalauti, kad šie žinotų įvairius visų prekybos sričių papročius bei

ypatumus.” Vienoje iš pastarųjų bylų šioje srityje – Seaconsar Far East Ltd. v. Bank Markizi Jomhouri IslamiIran [1993]164 – teismas pabrėžė, kad akredityvinių atsiskaitymų srityje nėra vietos principui de minimis(smulkmenos, mažareikšmiai dalykai nekeičia esmės). Joks dalykas negali būti pripažintas mažareikšmiu arneesminiu, nes bankai neprivalo tikrinti ir nagrinėti informacijos bei duomenų esmiškumo ar akredityvosąlygų tikslingumo. Nors UCP 39 straipsnis ir leidžia bankui toleruoti mažus, smulkius nukrypimus nuoakredityvo sąlygų dėl prekių kiekio, kurie negali viršyti 5%, bet visuomet turi būti išlaikoma sąlyga, kadreikalaujamos pagal akredityvą sumos išmokėjimas neviršytų pačios akredityvo sumos. Pažymėtina, kad šiUCP nuostata taikoma tiktai tuo atveju, jei akredityve nėra aiškiai įtvirtinta, kad prekių kiekis turi griežtaiatitikti akredityvo sąlygas. Ši tolerancija nėra taikoma tais atvejais, kai akredityvas numato prekių skaičiųįpakuotais ar individualizuotais vienetais. Taip, pavyzdžiui, jeigu akredityvas reikalauja 1 000 kilogramųprekės, o bus pristatyta 1 005 kilogramai, tokie dokumentai turės būti priimti. Tačiau, jeigu akredityvasreikalaus 1 000 krepšių ar pakuočių, jokios variacijos nebus leidžiamos. UCP 39(a) straipsnis numato, kad, jeigu akredityvas nustato terminus “apie”, “apytiksliai” irpanašiai dėl prekių kiekio, svorio ir panašiai, šie išsireiškimai yra aiškintini kaip leidžiantys nukrypimus įvieną ar kitą pusę, neviršijančius 10% reikalaujamo svorio ar kiekio. Aukščiau nurodytoms UCP nuostatoms prieštarauja bendrosios teisės pozicija, pagal kurią principasde minimis non curat lex netaikytinas, kuomet griežtas atitikimas yra esminės svarbos165. Bet kokie akredityvo įtvirtinti reikalavimai, kad dokumentai būtų atitinkamai pažymėti, visuometbuvo aiškinami griežtai, kadangi, pagal bendrą prezumpciją, bankai neturi daryti skirtumo tarp svarbių irnesvarbių pažymėjimų, žymų, žymenų. Byloje Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997]166 teismas nusprendė, kad kadangi bankaineprivalo žinoti ir kvestionuoti akredityvo numatomų dokumentinių reikalavimų svarbos, kuomet jiemsiškyla kokių nors neaiškumų dėl tokių reikalavimų, bankai turi teisę priimti protingą (angl.-reasonable)sprendimą. Svarbu pažymėti, kad aiškinantis, koks turi būti protingas akredityvo sąlygų interpretavimas,161 UCP 33 straipsnis numato, kad prekių aprašymo bendrais bruožais konosamente pakanka, jeigu jos tinkamai aprašytos sąskaitoje –faktūroje.162Bank Melli Iran v. Barclays D.C.O [1951] 2 Lloyd’s Rep., p. 367.163J.H.Rayner & Co Ltd. v. Hambros Bank Ltd.[1943], K.B., p.37.164Seaconsar Far East Ltd. v. Bank Markizi Jomhouri Islami Iran [1993], 3 WLR, p.756.165Chuach J. C. T. Law of international Trade, p.340.166Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997], 11, C .& F.L., p.155.42

bankams nėra atimta galimybė atsižvelgti į tam tikro dokumento komercinę funkciją, jeigu tokia funkcija yraar turėtų būti bankui, tikrinančiam dokumentus su protingu rūpestingumu (angl.-with reasonable care), aiškiir žinotina. Taigi, teismo nuomone, bankų vaidmuo turėtų būti daugiau funkcinis, negu, kad pažodinis,paraidinis, ir, jeigu kyla rimtų abejonių ar neaiškumų dėl akredityvo sąlygų, jie turi būti išspręsti,atsižvelgiant į bendrąjį sutarties tikslą. Visgi laikytina, kad tokia teismo pozicija neturėtų būti aiškinama kaipįteisinanti preziumuojama šalių valią griežto atitikimo doktrinos sąskaita. Byloje Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997]167 teismas nurodė, kad bankai turėtų labaiatsargiai laviruoti tarp paraidinio ir griežtojo požiūrio į akredityvo sąlygas iš vienos pusės, ir sąžiningumo,protingumo, teisingumo principų iš kitos pusės. Pernelyg platus ir dažnas sąžiningumo, protingumo,teisingumo principų naudojimas ir taikymas gali virsti visišku šalių teisinių įsipareigojimų neapibrėžtumu. Svarbu pabrėžti, kad griežto atitikimo principas reguliuoja banko-emitento įsipareigojimusbeneficiarui ir pareiškėjui. Reikalavimas, kad dokumentų pateikimas griežtai atitiktų akredityvodokumentines sąlygas, apima ne tik reikalavimą, kad patys dokumentai griežtai atitiktų akredityvo sąlygas,bet taipogi ir tai, kad kitos akredityvo sąlygos (tokios kaip laikas ir dokumentų pateikimo vieta) taipogi būtųgriežtai atitiktos168. Tiesa, šis reikalavimas yra taikomas tik vadovaujantis VKK normomis, nes pagal VKK 5-108 straipsnį dokumentų pateikimas, o ne patys dokumentai, turi griežtai atitikti akredityvo sąlygas. Visgipažymėtina, jog Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos formuojama praktika šioje srityje visiškaiidentiška minėtajai VKK normai. Nors griežto atitikimo principas yra plačiai žinomas ir gerai, nuodugniai išnagrinėtas teisėsdoktrinoje, visgi yra stebėtinai sunku jį pritaikyti konkrečioms, specifinėms situacijoms. Anglijos Komercinisteismas pastaruoju metu pateikė sekančias gaires, sprendžiant pateiktų dokumentų akredityvo sąlygųatitikimo klausimą. Byloje Karaganda Ltd. v. Midland Bank Plc. [1998]169 teismas nurodė, kad kuometakredityvo reikalavimai ir sąlygos, o ypač dėl pateiktinų dokumentų tipo ir rūšies, pateiktiniemsdokumentams yra dviprasmiški ir neaiškūs, teismas turi stengtis tokias akredityvo sąlygas išaiškinti tokiubūdu, kuris būtų naudingiausias apmokėjimo įvykdymui, kadangi tai įgalintų realizuotis pagrindiniamakredityvo tikslui – užtikrinti atsiskaitymą už pateiktas prekes. Aukščiau nurodytas teismo požiūris šioje byloje yra geras pavyzdys, patvirtinantis, kad akredityvasyra pirkėjo įgaliojimas bankui, ir pirkėjas turi būti tikslus ir aiškus, nurodydamas reikalavimus pateiktiniemsdokumentams. Jei toks pateiktinų dokumentų aprašymas gali būti aiškintinas kaip suteikiantis teisę pateiktikelių rūšių dokumentus, bankas nėra atsakingas, jeigu jis veikia protingumo ir teisingumo ribose.170 4.4. Dokumentų vidinio suderinamumo reikalavimas, išreikštas UCP 13 straipsnyje – dokumentai,banko manymu, prieštaraujantys vieni kitiems, turi būti laikomi, banko nuomone, neatitinkančiais akredityvosąlygų. Šis principas buvo įtvirtintas taip pat ir teisminėje praktikoje. Bene žinomiausia šiuo klausimu yraMidland Bank Ltd. v. Seymour byla, dar 1955 m. išspręsta Anglijos teisme. Savo sprendime teismas nurodė,kad tokie pagal akredityvą pateikti dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kuris negaliturėti savyje jokių vidinių prieštaravimų. Šioje byloje nė vienas iš dokumentų atskirai neatspindėjoparduodamų prekių pilnai taip, kaip tai buvo aptarta pirkimo – pardavimo sutartyje. Tačiau visi dokumentaisavyje turėjo tam tikras detales, kurios visumoje leido suprasti, kad tai yra būtent aptartosios prekės. Bankuibuvo pristatytas konosamentas, sąskaita – faktūra bei kokybės sertifikatas, kurių kiekvienas nurodė tam tikrasprekių charakteristikas. Teismas nusprendė, kad tai yra priimtina ir traktavo šių dokumentų visumą kaipatitinkančią akredityvo sąlygas171. Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997]172 teismas pabrėžė, kad bankui pateiktinidokumentai turi būti analizuojami visumoje, o ne atskirai po vieną. Taipogi svarbu pažymėti, kad kuomet aptinkamas neatitikimas tarp akredityvo reikalaujamodokumento ir dokumento, kuris nėra akredityvo reikalaujamas, jis gali būti banko ignoruojamas (UCP 19straipsnis), išskyrus, jeigu jis duoda realų pagrindą įtarti esant apgaulę.167168 Ten pat. Žr. Official Comment on UCC 5 Article.169Karaganda Ltd. v. Midland Bank Plc [1998], LLR, p.173.170Ten pat.171R.H. Folsom, M.W. Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p. 163.172Ten pat.43

44

V. BANKŲ, DALYVAUJANČIŲ AKREDITYVINIŲ ATSISKAITYMŲ MECHANIZME,TEISĖS IR PAREIGOS Akredityvo sandorių šalių, aptartų šio darbo – skyriuje, teisės ir pareigos, kylančios akredityvo, kaipsavarankiško, autonominio sandorio pagrindu, didžiąja dalimi jau buvo aptartos, nagrinėjant tokius klausimuskaip akredityvo rūšys, tarptautinio reguliavimo principai. (III, IV skyriai). Todėl, atsižvelgiant į tai, šiame skyriuje pabandysiu susisteminti ir apsiriboti tik esminių požymiųakcentavimu. Tai padės išvengti bereikalingo kartojimosi, o iš kitos pusės įgalins geriau ir išsamiau suprasti irperteikti centrinę, esminę akredityvinių atsiskaitymų reguliavimo dalį. Iš kitos pusės, yra būtina pažymėti, kad nemažą dalį akredityvo sandorio šalių, o būtent bankų teisiųir pareigų bus aptarta sekančiame šio darbo skyriuje, nagrinėjančiame atsakomybę už atsiskaitymųakredityvais pažeidimus (VI skyrius), todėl šiame skyriuje aptarsiu tik bankų, dalyvaujančių atsiskaitymuoseakredityvu mechanizme, pagrindines teises ir pareigas. 5.1. Avizuojančio banko teisės ir pareigos. UCP 7(a) straipsnis nustato, kad akredityvas gali būti avizuotas beneficiarui per kitą banką be jokiųįsipareigojimų iš pastarojo pusės prisiėmimo, bet toks bankas, jeigu jis pasirenka avizuojantį akredityvą,privalo imtis protingo rūpestingumo patikrinant vizualinį akredityvo, kurį jis avizuos, autentiškumą. Jeigutoks bankas nutaria avizuoti akredityvą, jis apie tai be jokio neprotingo uždelsimo privalo informuoti banką-emitentą. UCP 7(b) straipsnis numato, kad jeigu Avizuojantysis Bankas negali nustatyti tokio vizualinioautentiškumo, jis privalo be jokio uždelsimo informuoti banką, iš kurio gavo instrukcijas, kad jis negalinustatyti akredityvo autentiškumo, bet jeigu jis visgi pasirenka avizuoti akredityvą, jis privalo informuotibeneficiarą apie tai, kad jis negalėjo nustatyti akredityvo autentiškumo. VKK 5-107(c) straipsnis nurodo, jog Avizuojantysis Bankas įsipareigoja banko ir beneficiaroatžvilgiu tiksliai avizuoti akredityvą, jo patvirtinimo, pakeitimo sąlygas ir įsipareigoja beneficiarui patikrintivizualinį (išorinį) akredityvo autentiškumą. Netgi jei avizavimas yra netikslus, akredityvo patvirtinimas arpakeitimas yra galiojantis ir vykdytinas taip, kaip jis buvo išleistas. Taigi, kaip tampa aišku iš šių UCP ir VKK straipsnių analizės, VKK įtvirtina aukštesniusreikalavimus ir elgesio standartus, o tuo pačiu ir didesnius įsipareigojimus Avizuojančiajam Bankui, nei kadatitinkamos UCP normos, tačiau jų normos šioje srityje iš esmės sutampa. Nei vienas bankas neturi pareigos avizuoti akredityvą, jeigu jis prieš tai nesusitarė būtiAvizuojančiuoju Banku arba neįsipareigojo veikti pagal banko instrukcijas. Todėl banko neatsakymas įprašymą avizuoti akredityvą bendra taisykle jam neužtraukia jokios atsakomybės, jeigu, aišku, nėra aukščiaunurodytų aplinkybių. Iš to seka, kad kadangi nėra jokio įsipareigojimo avizuoti akredityvą, nesant ankstesniosusitarimo, negali būti jokio įsipareigojimo avizuoti akredityvą laiku ir tinkamai. Tik tuo atveju, kaiAvizuojantysis Bankas aiškiai parodo savo įsipareigojimą avizuoti, tai padarydamas (tai yra konkliudentiniaisveiksmais), jis tampa atsakingas pagal VKK 5-107(c) straipsnį. Kaip matyti iš šio straipsnio formuluotės,Avizuojantysis Bankas tokiu atveju tampa įsipareigojęs tiek bankui, tiek ir beneficiarui tiksliai avizuotiakredityvą, tačiau pabrėžtina, kad jo įsipareigojimai apsiriboja akredityvo autentiškumo nustatymu ir joturinio tiksliu pranešimu (patikrinant teleksą, kuris atėjo iš banko). Avizuojantysis Bankas nėra įpareigotasanalizuoti banko gauto pranešimo tikslumo. Be abejo, nėra atmestina galimybė, kad Avizuojantysis Bankas avizuos akredityvą su skirtingomissąlygomis, nei kad buvo išleistas banko-emitento. Iš vienos pusės, beneficiaras, pateikęs dokumentus, kurie atitinka avizuoto, bet neatitinkaoriginalaus akredityvo sąlygų, neturės teisės į apmokėjimo įvykdymą. Iš kitos pusės, jeigu AvizuojantysisBankas taipogi ir patvirtino tokį akredityvą, tai kaip patvirtinantysis bankas, jis bus nepriklausomaiatsakingas dėl akredityvo tokiomis sąlygomis, kokiomis jis buvo avizuotas ir patvirtintas. Jeigu tokiu atvejubeneficiaro dokumentų pristatymas atitinka patvirtinto akredityvo sąlygas, bet neatitinka originalaus45

akredityvo sąlygų, patvirtinantis bankas privalės atlikti apmokėjimą, tačiau jis neturės teisės reikalautiapmokėjimo atlyginimo įvykdymo.173 5.2. Paskirtojo (nominuoto) banko teisės ir pareigos. UCP 10(b) straipsnis numato, kad išskyrus, jeigu akredityvas nurodo, kad jis yra prieinamas tikbankui-emitentui, visi akredityvai privalo nurodyti, nominuotąjį banką, kuris yra įgaliojamas atliktimokėjimą, įsipareigoti atlikti apmokėjimą ateityje, akceptuoti vekselius ir juos negocijuoti. Kuometakredityvas yra laisvos apyvartos, bet koks bankas yra nominuotasis bankas. Jeigu nominuotasis bankas nėra tuo pačiu ir patvirtinantysis bankas, banko paskyrimas, atliktasbanko-emitento dar nereiškia jokio nominuotojo banko įsipareigojimo atlikti apmokėjimo ir pan. Išskyrus,jeigu nominuotasis bankas aiškiai sutiko ir tai buvo pranešta beneficiarui, pateiktų nominuotajam bankuidokumentų priėmimas, patikrinimas neįpareigoja pastarojo atlikti mokėjimo ir pan. Paskiriant kitą banką ar negocijaciją leidžiant atlikti bet kuriam bankui, ar įgaliojant ar prašant kitobanko patvirtinti akredityvą, bankas įgalioja tokį banką atlikti mokėjimą prieš dokumentus, kurie išoriškaiatitinka akredityvo sąlygas, ar įsipareigoja atlyginti tokiam bankui pagal UCP normas. VKK 5-107(b) straipsnis nurodo, kad paskirtasis (nominuotasis) bankas, kuris nėra patvirtinantysisbankas, nėra įpareigotas atlikti mokėjimo. Daugumoje atvejų nominuotasis bankas nėra banko agentas ir nėra įgaliotas veikti jo vardu. Jopaskyrimas leidžia beneficiarui pateikti dokumentus būtent jam, ir nominuotajam bankui suteikia galimybę užtai gauti tam tikrą užmokestį. 5.3. Patvirtinančiojo banko teisės ir pareigos. UCP 9 straipsnis, įtvirtinantis banko-emitento ir patvirtinančiojo banko teise ir pareigas, numatoanalogiškas, identiškas šių bankų teises ir pareigas akredityvinių atsiskaitymų mechanizme, todėl jas plačiauaptarsiu, nagrinėdamas banko-emitento teises ir pareigas. Čia verta pabrėžti, kad neatšaukiamojo akredityvo patvirtinimas, atliktas kito banko(Patvirtinančiojo Banko) banko-emitento prašymu ar įgaliojimu, konstatuoja apibrėžtą PatvirtinančiojoBanko įsipareigojimą, greta banko-emitento įsipareigojimų, identiškų pastarojo įsipareigojimams. Pagal VKK 5-107(a) straipsnį, Patvirtinantysis Bankas yra tiesiogiai įpareigotas akredityvu, ir turivisas banko-emitento teises ir pareigas patvirtintoje akredityvo dalyje. Patvirtinantysis Bankas turi tokiasteises ir pareigas bankui-emitentui, lyg kad jis būtų akredityvo turėtojas, o bankas-emitentas būtų pareiškėjaspagal jį. Patvirtinantysis Bankas, kuris atliko mokėjimą prieš dokumentus, kurie atitinka akredityvo sąlygas,turi teisę į atlikto mokėjimo atlyginimą, netgi jeigu beneficiaras įvykdė apgaulę (VKK 5-109(a) straipsnis),tokiu būdu įgydamas didesnes teises banko-emitento atžvilgiu nei beneficiaras. UCP 9(c) straipsnis numato, kad jeigu kitas bankas yra įgaliojamas ar jo yra prašoma patvirtintiakredityvą, o jisai nėra pasirengęs to padaryti, jis apie tai privalo nedelsiant informuot banką-emitentą. Jeigu banko-emitento įgaliojime ar prašyme nėra numatyta akredityvo patvirtinimo, avizuojantysisbankas gali avizuoti akredityvą beneficiarui ir jo nepatvirtinant. Akredityvo patvirtinimas teisinėje literatūroje buvo lyginamas su garantijos išleidimu, back-to backakredityvu, kuriame Patvirtinantysis Bankas tampa banko-emitento išleisto originaliojo akredityvobeneficiarumi. Kaip ir patys akredityvai, patvirtinimas yra unikali ir lanksti operacija, todėl visos šiosanalogijos nėra tobulos, tačiau bendra taisykle Patvirtinantysis Bankas banko ir beneficiaro atžvilgiu turėtųbūti laikomas paraleliniu akredityvo emitentu originalaus akredityvo banko-emitento sąskaita.174 Nesant atskiro susitarimo tarp pareiškėjo ir Patvirtinančiojo Banko, Patvirtinantysis Bankas turiįsipareigoti bankui-emitentui, o ne pareiškėjui, tačiau pirkėjas turi teisę į teismo įsakymą, uždraudžiantįmokėjimą akredityvo pagrindu (angl. injunction) pagal VKK 5-109 straipsnį, ar reikalavimus pagal VKK 5-117 straipsnį. Tokiu būdu galima teigti, jos akredityvo patvirtinimas atlieka indosomento funkciją.173174Žr. Official Comment on UCC Article 5.Business Law and the regulatory environment, p. 1267.46

5.4.Banko-emitento teisės ir pareigos. Kalbant apie banko-emitento teisės ir pareigos, yra labai svarbu nustatyti jų atsiradimo momentą.Tarptautinė praktika pripažįsta, kad beneficiaro teisė į apmokėjimą ir banko-emitento teisė atsisakyti įvykdytiapmokėjimą atsiranda nuo momento, kuomet akredityvo nurodytoje vietoje buvo pateikti dokumentai, netgijeigu dokumentų tyrimas gali pareikalauti netrumpo laiko tarpo.175 UCP 9 straipsnis įtvirtina tokias banko-emitento pareigas: 5.3.esant pateiktiems tinkamiems dokumentams: 5.3.1.jeigu akredityvas numato mokėjimą, vykdomą iš karto, – apmokėti iš karto (angl. atsight); 5.3.2.jeigu akredityvas numato apmokėjimo įvykdymą ateityje nustatytu terminu, – atliktiapmokėjimą akredityve nurodytu terminu ateityje (angl. deferred payment); 5.3.3.jeigu akredityvas numato vekselių akceptą: 1.kurį turi atlikti bankas-emitentas – akceptuoti beneficiaro išrašytus vekselius (tratas) ir juosapmokėti; 2.kurį turi atlikti kiti bankai – akceptuoti beneficiaro išrašytus vekselius (tratas) ir juos apmokėti,jeigu mokantysis bankas, nurodytas akredityve, jų neakceptuoja arba juos akceptuoja, bet neapmoka. 5.3.4.jeigu akredityvas numato negociaciją, – įvykdyti apmokėjimą be atgręžtinioreikalavimo teisės į sąžiningus vekselio turėtojus, apmokant vekselius ir/ar dokumentus pateiktus pagalakredityvą; akredityvas negali numatyti, jog vekseliai gali būti pateikti apmokėjimui tiesiogiai pareiškėjui. UCP 9(d) straipsnis numato, kad bankas-emitentas yra neatšaukiamai įpareigotas bet kokioneatšaukiamo akredityvo pakeitimo nuo tokio pakeitimo padarymo. Bene svarbiausia banko-emitento pareiga yra įtvirtinta UCP 13(a) straipsnyje, kuris nustato, kadbankai privalo visus akredityve numatytus ir jiems pateiktus dokumentus tikrinti su protingu atidumu,įsitikinti ar jie yra išoriškai atitinkantys akredityvo sąlygas. Dokumentų akredityvo sąlygų atitikimas yranustatytinas pagal tarptautinės bankinės praktikos standartus. UCP 13(b) straipsnis nustato, kad bankas-emitentas privalo per protingą laiko tarpą, bet jokiu būdu neviršijantį septynių bankinių dienų nuo dokumentųgavimo, patikrinti jam pateiktus dokumentus ir nuspręsti dėl jų priėmimo ar nepriėmimo, o taipogi informuotijuos pateikusiąją šalį apie tokį savo sprendimą.. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir VKK 5-108(b)straipsnyje, kuris nurodo, kad bankas-emitentas privalo, prieš tai patikrinęs jam pateiktus dokumentus perprotingą laiko tarpą po tokių dokumentų pateikimo, tačiau jokiu būdu ne vėliau kaip praėjus septyniomsbankinėms dienoms po jų gavimo dienos: a) atlikti mokėjimą, įsipareigoti atlikti mokėjimą ateityje nurodytu terminu, akceptuoti ir apmokėtibeneficiaro išrašytus vekseliu (tratas); b) pranešti dokumentų pateikėjui apie pateiktų dokumentų trūkumus. VKK 5-109(e) straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bankas-emitentas, tikrindamas jam pateiktusdokumentus, laikysis finansinių institucijų, reguliariai išleidžiančių akredityvus, standartinės praktikos. Praktikoje išskirtiniais atvejais bankas gali priimti dviprasmiškus dokumentus su sąlyga arbapateikus žalos atlyginimo garantiją. Jei bankas atsisako priimti dokumentus, jis privalo savo pranešime dėlatsisakymo išdėstyti neatitikimus, kuriais grindžiamas nepriėmimas176. Šis reikalavimas garantuojabeneficiarui galimybę ištaisyti trūkumus, jei tai įmanoma iki akredityvo termino pabaigos. Visgi, norspardavėjas ir neturėtų galimybės pataisyti dokumentų, jis gali prašyti pirkėjo, kad šis priimtų neesminiustrūkumus turinčius dokumentus177. Be abejo, pirkėjas gali užtikrinti tokį dokumentų priėmimą, ypatingai taisatvejais, kai neatitikimas yra neesminis ir egzistuoja svarios komercinės priežastys nenutraukti pelningosandorio. Kartais atsitinka taip, kad pirkėjai pasinaudoja smulkiais netikslumais pvz., sutikdami mokėti, betžemesnę kainą ar pasiekdami kitų svarių nuolaidų pardavėjo sąskaita. Tai vėlgi patvirtina faktą, kad ypačsvarbu su didžiausiu atidumu patikrinti pateikiamus bankui dokumentus178. Jei dokumentai banko – emitentoatmetami, jis privalo apie tai nedelsiant, t.y. per protingai trumpą laiką, bet ne vėliau kaip per 7 banko dienas,skaičiuojant nuo dokumentų gavimo, pranešti juos pateikusiajai šaliai179. 1983 m. UCP redakcijos 16 str.(d)175176 Žr. Official Comment on UCC Article 5. UCP 14 (d) str.165G.Jimenez. Guide to export – import basics, p. 142.178Ten pat, p. 143.179UCP 14 str.47

nenumatė 7 banko dienų ribos, o buvo reikalaujama tai atlikti “be jokio uždelsimo” (angl. “without anydelay”). Bankas – emitentas turi “per protingai trumpą laiką”, bet ne ilgiau, kaip per 7 banko dienas,skaičiuojant nuo dokumentų gavimo, juos patikrinti180. 1983 m. UCP redakcijos 15 str. nenumatė 7 bankodienų ribos, o buvo reikalaujama tai atlikti “be jokio uždelsimo” ir “protingai trumpu laiku”. Anglijos teismųpraktikoje “protingu” buvo laikomas 5-6 bankinių dienų terminas. Kai kuriose šalyse, ypač besivystančiose,bankai reikalauja ilgesnio laiko tarpo181. VKK 5-112 str., galiojęs iki 1995 m., nustatė 3 bankinių dienųterminą dokumentų patikrinimui. UCP 13(b) straipsnyje numatytas reikalavimas dokumentus patikrinti per “protingą” laiko tarpąturėtų būti aiškinamas, atsižvelgiant į dokumentų skaičių, jų techninį sudėtingumą. Bankui yra leidžiamapasikonsultuoti su savo klientais dėl pastarųjų sutikimo priimti dokumentus su trūkumais, bet toks laikotarpis,įskaitant ir konsultacijas, neturi viršyti septynių bankinių dienų. Bankinė Komisija nurodė, kad UCP 13(b) straipsnyje nurodytas septynių bankinių dienų periodasturėtų būti suprantamas kaip lankstus esant force majeure aplinkybėms, bankams atsiradusioms dėlvyriausybinių sprendimų ar dėl natūralių, gamtinių priežasčių182. Be to, šis dokumentų tikrinimo laikotarpisnėra komuliatyvus kiekvienai iš šalių. Tai yra, dokumentų tikrinimo laikotarpis korespondentiniam bankui visa vis beneficiarą yra protingas, bet neviršijantis septynių bankinių dienų, sekančių po dokumentų gavimo, odokumentų tikrinimo laikotarpis bankui-emitentui vis a vis korespondentinį banką taipogi yra protingas, betneviršijantis septynių bankinių dienų, sekančių po banko-emitento dokumentų gavimo183. Bankas-emitentas patikrina dokumentus, gautus iš patvirtinančiojo banko (arba iš apyvartąvykdančio banko). Jei bankas-emitentas nuspręstų, jog dokumentai yra su trūkumais ir patvirtinantysisbankas suklydo išmokėdamas pardavėjui pagal akredityvą, bankas-emitentas gali susigrąžinti pinigus,paskolintus patvirtinančiajam bankui. Jei bankas – emitentas nustato, jog dokumentai iš tikrųjų atitinkantysakredityvą, jis debetuoja pirkėjo sąskaitą ir dokumentus persiunčia. Tokiais atvejais, kuomet beneficiaras dokumentus pateikia likus labai trumpam laiko tarpui ikitermino dokumentų pristatymui pasibaigimo, aiškiai per trumpą dokumentų netikslumų ištaisymui,tarptautinė teisminė praktika laikosi pozicijos, kad beneficiaro negalėjimas ištaisyti dokumentų trūkumų,netgi jam gavus pranešimą apie juos, banką-emitentą atleidžia nuo atsakomybės už tokio pranešimoneatlikimą184. Įpareigotas veikti per protingą laiko tarpą, bankas-emitentas privalo nedelsiant beneficiarui praneštiapie dokumentų trūkumus tą pačią dieną, kuomet jie buvo nustatyti.185 Patvirtinantysis bankas, nominuotasis bankas, persiuntę dokumentus bankui-emitentui, taipogi turiteisę į VKK 5109(b) straipsnyje numatytą pranešimą. Netgi nominuotasis bankas, atlikęs apmokėjimą pagalakredityvą ir siekiantis atlyginimo, turi teisę gauti tokį pranešimą, įgalinantį pašalinti dokumentų trūkumus. Dažnai akredityvai nurodo dokumentų pateikimą kitam bankui, nei pats bankas-emitentas. Toksbankas yra vadinamas mokėjimą vykdančiuoju banku. Nors VKK 5-108 straipsnis reglamentuoja tik banko-emitento ir patvirtinančiojo banko teises ir pareigas, visgi ir aukščiau nurodytiems bankams gali kiltiatsakomybė pagal šį VKK straipsnį, jeigu jie pažeistų savo įsipareigojimus beneficiarui. Banko-emitento pareiga atlikti mokėjimą, akceptuoti ir apmokėti beneficiaro išrašytus vekseliusegzistuoja ne tik beneficiaro, bet ir pareiškėjo atžvilgiu. Yra įmanomas atvejis, kuomet pareiškėjo, sudariusioitin naudingą sutartį, interesai yra pažeidžiami, bankui-emitentui neteisėtai atsisakius įvykdyti savoįsipareigojimus pagal akredityvo sandorį. Banko-emitento pareiga neatlikti mokėjimo ir atsisakyti priimti pateiktus dokumentus, kuomet jieišoriškai neatitinka akredityvo sąlygų, egzistuoja tik pareiškėjo atžvilgiu. Jokia kita šalis neturi teisės skųstis,jeigu pareiškėjas sutinka priimti dokumentus, esančius su trūkumais, ar sutinka taikyti mažiau griežtądokumentų atitikimo standartą.180181 UCP 13 (b) str. E.P. Ellinger. Documentary Letters of Credit, p. 406.182UCP 400 and UCP 500 compared, p. 56.183Žr. Official Comment on UCC Article 5.184Flagship Cruises Ltd. v. New England Merchants National Bank, (1978), 569, F. 2 d., p. 699.185Žr. Official Comment on UCC Article 5.48

Tačiau svarbu pažymėti, kad bendra taisykle bankas-emitentas turi teisę neatlikti mokėjimo priešneatitinkančius akredityvo sąlygų dokumentus, neatsižvelgiant į pareiškėjo sutikimą priimti ir tokiusdokumentus. Pažymėtina, kad banko-emitento nesugebėjimas atlikti savo įsipareigojimų, nustatytų UCP 13straipsnyje ir VKK 5-108(a) straipsnyje yra laikomas apmokėjimo ir beneficiaro išrašytų vekseliųakceptavimo neįvykdymu (angl.-wrongfull dishonor) ir užtraukia banko-emitento atsakomybę.186 Visgi reziumuojant tarptautinę bankinę ir užsienio valstybių teisminę praktiką, darytina išvada, kadegzistuoja keturios išimtys, kuomet yra galimas mokėjimas prieš dokumentus su trūkumais: a) jeigu pareiškėjas sutinka su tokiais dokumentų trūkumais; b) beneficiaras dar turi galimybę juos ištaisyti; c) beneficiaras pateikia bankui nuostolių atlyginimo garantiją; d) kuomet yra numatomas sąlyginis apmokėjimas.187 VKK 5-109(c) straipsnis nurodo, kad bankas-emitentas nebeturi teisės kaip atsisakymo atlikti savoįsipareigojimus pagal akredityvo sandorį nurodyti bet kokį neatitikimą, jeigu apie tai dokumentų pateikėjuinebuvo laiku pranešta, ar toks neatitikimas nenurodytas laiku atliktame pranešime. Pažymėtina, kad VKK 5-109(d) straipsnis bankui-emitentui suteikia tokią teisę tik išimtiniais – apgaulės ir dokumentų padirbimoatvejais. Nagrinėjant UCP 13(a) ir VKK 5-109(a) straipsnius, numatančius, kad bankai jiems pateiktusdokumentus turi tikrinti vadovaujantis tarptautine standartine praktika, pažymėtina, kad tokia standartinėpraktika apima UCP, kitas taisykles ir papročius, išleistus finansinių institucijų asociacijų ir vietinius,regioninius papročius. Bet gali kilti klausimas, kokia gi tarptautinė standartinė bankinė praktika yra atspindėta pačioseUCP. Vieną tokį pavyzdį galima paminėti: UCP 37(c) straipsnis išskiria prekių aprašymą sąskaitoje-faktūrojeir kituose dokumentuose, ir reikalauja, kad sąskaitoje – faktūroje nurodytas prekių aprašymas griežtai atitiktųakredityvo sąlygas.188 VKK 5-109(f) straipsnis numato, kad jeigu sutartis, kurios pagrindu yra atidarytas akredityvas,numato nedokumentines sąlygas, bankas-emitentas tokias sąlygas turi ignoruoti. Tiek pagal UCP 13 (c), tiekir pagal VKK 5-108 straipsnį nedokumentinės akredityvo sąlygos neturi jokios reikšmės ir vietosakredityvinių atsiskaitymų mechanizme. Visgi pažymėtina, kad nei UCP 13 (c), nei VKK 5-108 straipsnisnesuteikia teisės bankui-emitentui ar beneficiarui nekreipti dėmesio į tokias akredityvo sąlygas kaipdokumentų pateikimo vieta, laikas, pateikimo būdas189. VKK 5-108(f) straipsnis numato banko-emitento įsipareigojimą po savo įsipareigojimų pagalakredityvinį sandorį įvykdymo, grąžinti dokumentus jų pateikėjui arba juos laikyti pastarojo sąskaita. VKK 5-108(e) straipsnis numato banko-emitento, įvykdžiusio pareigas, kylančias iš akredityvosandorio, teises: a) būti nedelsiant pareiškėjo atlygintam, bet ne vėliau kaip mokėjimo įvykdymo dieną; b)priimti dokumentus. Visgi bankas-emitentas neįgyja teisės į mokėjimo atlyginimą, jeigu jis tai įvykdė suklydimo įtakoje,ir tokia klaida yra nepateisinama. Pabrėžtina, kad nors aukščiau minėtas VKK 5-108(e) straipsnis ir nesuteikia bankui-emitentuiplatesnės teisės gauti atlyginimą, negu beneficiaro teisė į apmokėjimą, visgi aiški nuoroda į tarptautinęstandartinę praktiką šioje srityje išplečia banko-emitento teises į atlyginimą, kur tokia praktika tai leidžia. Beto, JAV yra labai paplitusi tokia praktika: bankas-emitentas su pareiškėju sudaro sutartį dėl išplėstų teisių įatlyginimą. Kuomet yra sudaryta tokia sutartis, beneficiaras yra priverstas laikytis griežtesnių dokumentųatitikimo standartų banko-emitento atžvilgiu negu kad bankas-emitentas pareiškėjo atžvilgiu.190 Kartais tarp banko-emitento ir pareiškėjo yra sudaroma sutartis arba galioja paprotys, pagal kurįbankas-emitentas yra visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Pavyzdžiui, gali būti susitarta, kad bankas-emitentas tam tikrais atvejais (žemiau tam tikros akredityvo sumos) neturi jokio įsipareigojimo analizuotidokumentus; gali būti sumažinta banko-emitento atsakomybė už dokumentų neatitikimų neaptikimą, kuomet186187 Žr. Supra, p. 58-59. Margaret L. Moses. Guide to new Rules on International Letters of Credit//New Jersey Law Journal, 1994.188UCP 400 and 500 compared, p. 39-40.189Žr. Official Comment on UCC Article 5.190Ten pat.49

apmokėjimas įvykdomas per itin trumpą laiko tarpą po dokumentų pateikimo; gali būti susitarta, kad bankas-emitentas apsiribos tik išskirtinai elektroniniu dokumentų tikrinimo metodu. Be abejo, tokie susitarimainegali prieštarauti imperatyvinėms VKK 5 straipsnio normoms191. Apibendrinant šiame skyriuje išnagrinėtas bankų, dalyvaujančių akredityvinių atsiskaitymųmechanizme, teises ir pareigas, kylančias akredityvo sandorio pagrindu, galima teigti, kad šioje srityje VKK5 straipsnis yra išsamesnis negu UCP, apimantis ir atspindintis platesnę tarptautinę bankinę ir užsieniovalstybių teismų praktiką šioje srityje.VI. ATSAKOMYBĖ UŽ ATSISKAITYMŲ DOKUMENTINIAIS AKREDITYVAIS PAŽElDIMUS Taisyklės, nustatančios bankų pareigas ir atsakomybę, yra vienos svarbiausių UCP dalių (UCP Cskirsnis) ir sudaro teisinio dokumentinių akredityvų reglamentavimo pagrindą. Šiame skyriuje nagrinėsiu tik bankų atsakomybę, kadangi pareiškėjo ir beneficiaro teisinėatsakomybė, kylanti iš akredityvinių atsiskaitymų, buvo plačiai aptarta ankstesniuose darbo skyriuose. Bankų teisinė atsakomybė atsiranda jų įsipareigojimų, kylančių prievolės, atsiradusios akredityvosandorio pagrindu, neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo pagrindu, todėl bankų atsakomybės reguliavimas yralabai artimai susijęs su jų teisių ir pareigų reglamentavimu. Bankų atsakomybę galima pavadinti savarankiška, atskira bankų teisine prievole, kylančia pirminėsprievolės pagal akredityvinį sandorį pažeidimo atveju. Bankų tarpusavio atsakomybė. Akredityvą atidaręs bankas, įgaliojęs kitą banką sumokėti pagalakredityvą, akceptuoti ar pirkti gavėjo išrašytus vekselius, kai jam bus pristatyti dokumentai, atitinkantysakredityvo sąlygas, turi atlyginti mokančiajam bankui pagal akredityvą išmokėtą sumą ir priimti

dokumentus192. Taigi, jei gavęs dokumentus, akredityvą atidaręs bankas nustato, kad mokėjimas buvo atliktaspagal atitinkančius akredityvo sąlygas dokumentus, jis turi prievolę sumokėti akredityvo sumą mokėjimąatlikusiam bankui. UCP 14(b) straipsnis numato, kad priėmus dokumentus, bankas-emitentas privalo vien tikdokumentų pagrindu nustatyti ar jie atitinka akredityvo sąlygas ar ne. Jeigu dokumentai išoriškai akredityvosąlygų neatitinka, bankas-emitentas gali atsisakyti priimti dokumentus. Jeigu akredityvą atidaręs bankas nustato, kad akceptuoti dokumentai neatitinka akredityvo sąlygų,jis gali savarankiškai kreiptis į pareiškėją dėl tokių dokumentų priėmimo, t.y. pareiškėjas gali sutikti, kadgavėjui būtų sumokėta pagal tokius dokumentus193. Jeigu bankas, atidaręs akredityvą, jį patvirtinęs ar kitasbankas, kuriam turi būti pristatyti dokumentai, nusprendžia nepriimti dokumentų, jis privalo apie rastustrūkumus nedelsiant, bet ne vėliau nei per septynias darbo dienas nuo dokumentų gavimo, pranešti bankui, iškurio jis tuos dokumentus gavo, arba gavėjui, jei dokumentus gavo tiesiogiai iš jo. “Nedelsiant” yrasuprantama pačiu greičiausiu laiku pranešti telekomunikacinėmis ar, jei tai neįmanoma, kitomisoperatyviomis priemonėmis. Tokiais atvejais bankas arba sulaikys dokumentus mokėjimą turinčiame atliktibanke, arba grąžins juos gavėjui. Būtina pažymėti, kad atsisakantis akceptuoti dokumentus bankas privalonurodyti atsisakymo pagrindus, t.y. nurodyti dokumentų trūkumus194. Jei bankas to nepadarys, joprieštaravimai bus laikomi nepagrįstais ir jis praras teisę remtis tais prieštaravimais vėliau. Akredityvą atidaręs bankas ir/ar patvirtinęs bankas, jei toks yra, kuris laikėsi šių reikalavimų, turiteisę atgauti iš kito banko jam pagal akredityvą sumokėtas sumas195. Tačiau, jei akredityvą atidaręs bankas nevykdo šios pareigos (nepraneša apie dokumentų trūkumus)arba nesulaiko ar negrąžina dokumentų pardavėjui, jis neturi teisės teigti, kad dokumentai yra ydingi.191192 Pavyzdžiui, JAV UCC 5-103(c) straipsnio normoms. UCP 14 straipsnio (a) dalis.193UCP 14 straipsnio (c) dalis.194UCP 14 straipsnio (d) dalis.195Ten pat.50

Akredityvą atidaręs bankas ir/ar jį patvirtinęs bankas nuo nei vienos UCP 14 straipsnyje numatytos prievolėsneatleidžiamas net ir tuo atveju, jei dokumentus persiunčiantis bankas pats nurodo dokumentų trūkumus arbaatlieka mokėjimą ar ydingų dokumentų akceptą su išlyga (t.y. bankas sumoka gavėjui su sąlyga, kad, jeiatidaręs bankas jam neatlygins, bankas turės atgręžtinio reikalavimo teisę į pardavėją) ar, turėdamas draudimąnuo nuostolių, atsiradusių dėl būtent tokių trūkumų. Toks draudimas ar išlyga liečia tik mokantį banką ir šalį,kurios atžvilgiu padaryta išlyga. Todėl draudimas (kitaip tariant – garantija) ar išlyga nepakeičia atidariusioakredityvą banko prievolės kredituoti. Toks formalus mechanizmas sukurtas tam, kad užtikrinti pirkėją irpardavėją, jog už prekes bus sumokėta bet kuriuo atveju. Bankų praktika, kai yra priimami ydingidokumentai, yra nepageidautina ir bankas, prisiėmęs tokią riziką, pats turi ją valdyti ir patirti galimasneigiamas pasekmes. Ginčai dėl kompensavimo gali būti sprendžiami tik tarp draudimą davusio ir jį gavusiobanko, tačiau jie neturi liesti kitų akredityvo šalių196. Išlaidų, kurias bankai patiria vykdydami akredityvus, atlyginimą tarp bankų reglamentuoja UCP 19straipsnis. Akredityvą atidaręs bankas gali nustatyti, kad pagal akredityvą mokančiam, akceptuojančiam arperkančiam gavėjo išrašytą vekselį bankui (reikalaujančiam bankui) bus atlyginta per kitą banką (atlyginantįbanką). Tokiu atveju, atidaręs bankas turi laiku pavesti atlyginančiam bankui vykdyti reikalaujančio bankoreikalavimus atlyginti. Jei reikalaujančiam bankui atlyginti įgaliotas bankas neatlygina, prievolę atlyginti turiakredityvą atidaręs bankas. Tokiu atveju, jei nebuvo atlyginta pirmą kartą pareikalavus, pastarasis taip pat turisumokėti delspinigius arba kitaip atlyginti reikalaujančio banko nuostolius (pagal akredityvą ar kitąsusitarimą). Kai mokėjimą vykdantis bankas neturi pakankamai lėšų banko-emitento korespondentinėjesąskaitoje, arba kuomet mokėjimo valiuta yra kitos valstybės valiuta, atsiranda būtinybė pasinaudotiatlyginančiojo (angl.-reimbursing) banko paslaugomis. Jo teisinė padėtis praktiškai nesiskiria nuo mokėjimąvykdančiojo banko, atliekančio kreditinio pervedimo funkciją: atlyginimas mokėjimą vykdančiam bankuiatliekamas rambursinių įgaliojimų pagrindu, kurio sąlygos yra nepriklausomos nuo akredityvo. Jeigu tokieįgaliojimai nenumato ko kito, mokėjimą vykdantis bankas neturi teisės pareikalauti mokėjimo įvykdymotiesiogiai iš atlyginančiojo banko (URR 4 straipsnis). Pažymėtina, kad remiantis VKK normų analize, galima teigti, kad bankas-emitentas turi teisę įmokėjimo, kurį jis įvykdė prieš netikrus, apgaulingus dokumentus, atlyginimą, kompensavimą. Nors UCP totiesiogiai ir neįtvirtina, tačiau pabrėžtina, kad tarptautinė praktika irgi krypsta šia linkme. Bankų atsakomybė pareiškėjui ir gavėjui. UCP 18 straipsnis atleidžia akredityvą atidariusį bankąnuo atsakomybės už kitų bankų veiksmus, vykdant jo nurodymus pagal akredityvą: “(a) Bankai,naudodamiesi kito ar kitų bankų paslaugomis pareiškėjo nurodymų (instrukcijų) vykdymui, daro taipareiškėjo sąskaita ir rizika. (b) Bankai neprisiima atsakomybės už jų perduodamų nurodymų neįvykdymą,net jei tie kiti bankai yra parenkami jų iniciatyva.” Tai, kad akredityvą atidaręs bankas naudojasi kitų bankų paslaugomis atstovaudamas pirkėją ir darotai jo sąskaita, yra suprantama, tačiau banko atleidimas nuo atsakomybės už užsienio bankų, paprastainežinomų pirkėjui, veiksmus yra kvestionuotinas197. Pirkėjas (pareiškėjas) neturi jokio ryšio su tais bankais irjuos paprastai parenka akredityvą atidaręs bankas. Be to, pirkėjas paprastai neturi jokių priemoniųkontroliuoti tokį banką jo priimamų sprendimų atžvilgiu. Kadangi bankai tokiu būdu yra atleidžiami nuoatsakomybės už jų korespondentų atliekamus veiksmus pirkėjo atžvilgiu, yra abejotinas tokio atleidimo nuoatsakomybės pagrįstumas ir visos rizikos perkėlimas pareiškėjui – juk jis nedalyvauja santykiuose tarpakredityvą atidariusio ir išmokančio banko. Kai kurių teoretikų nuomone, UCP 18 str. (b) dalis ne tikneatitinka esminių sutarčių teisės principų, bet ir prieštarauja pačiai akredityvo prigimčiai198. Akredityvą atidarantis bankas tai daro pirkėjo (pareiškėjo) reikalavimu ir privalo vykdyti jonurodymus (žr. į apibrėžimą UCP 2 straipsnyje) bei laikytis UCP nustatytų reikalavimų (jei šalys susitarė jastaikyti). Taigi, susitarimu tarp pareiškėjo ir akredityvą atidarančio banko, pastarasis yra įpareigojamassumokėti, akceptuoti arba apmokėti vekselius, arba įgalioti šiuos veiksmus atlikti kitus bankus. Kaip pažymiL. Rosenberg’as, jeigu kitas bankas yra įgaliojamas vykdyti atidariusio akredityvą banko kreditines prievolesakredityvo gavėjui, tai šis antrasis bankas yra tik pirmojo banko atstovas, t.y. akcesorinis arba196197 P.Sarcevic, P.Volken. International Contracts and Payments, p. 62. Ten pat.198Ten pat.51

nesavarankiškas subjektas šalių santykiuose. Kitaip tariant, pirkėjo bankas sudaro antrą sutartį su kitu banku,kurį pats pasirinko, paskyrė ir įgaliojo vykdyti savo prievoles akredityvo gavėjui pagal pirmąją sutartį. Todėlrizikos perkėlimas iš antrosios sutarties tarp dviejų šalių – bankų – pirmosios sutarties šaliai -pirkėjui – yrajuridiškai nepateisinamas jau vien dėl to, kad tai yra dvi skirtingos prievolės, du skirtingi teisiniai santykiai.Tuo remdamasis L. Rosenberg’as daro išvadą, kad tokia UCP nuostata dėl akredityvą atidariusio bankoatleidimo nuo atsakomybės už jo pasirinkto banko veiksmus yra visiškai nepagrįsta199. UCP 15 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bankai nėra atsakingi už bet kokio jiems pateiktodokumento formą, pakankamumą, tikslumą, tikrumą ar teisinę galią, taipogi jie neprisiima jokiosatsakomybės už dokumentuose esančius aprašymus, kiekybę, svorį, kokybę, sąlygas, pakuotę, pervežimus irt.t. Bankai nėra atsakingi už sąžiningų siuntėjų, vežėjų, ekspeditorių, draudikų ar kitų asmenų veiksmus arneveikimą, mokumą, įsipareigojimų vykdymą ir pan.200 Šios taisyklės ištakos – akredityvo autonomijosprincipas, aptartas šio darbo IV skyriuje. UCP 16 straipsnis numato, kad bankai neprisiima jokios atsakomybės už žinių persiuntimopavėlavimą, tam tikrų dokumentų praradimą siunčiant, klaidas pranešimuose ir pan. UCP 17 straipsnis nustato, kad bankai neatsako už pasekmes, kilusias nutrūkus jų veiklai dėl forcemajeure aplinkybių. Nagrinėjant atsakomybę, kylančią iš akredityvinių teisinių santykių, yra būtina paanalizuoti bankų,o ypač banko-emitento, atsakomybę neteisingo atsisakymo įvykdyti savo įsipareigojimus pagal akredityvosandorį (įvykdyti apmokėjimą, akceptuoti ar apmokėti vekselius, įsipareigoti įvykdyti apmokėjimą ateityjetam tikru terminu) atveju. Kaip jau minėta anksčiau, toks banko-emitento savo įsipareigojimų pažeidimas yra itin skaudus netik beneficiarui, kuria negauna jam priklausančio apmokėjimo, bet ir pareiškėjui – paralyžuojamaspagrindinio kontrakto, kuria jam yra labai naudingas, funkcionavimas. Šie banko-emitento atsakomybės klausimai plačiausiai yra išnagrinėti VKK 5 straipsnio normų,todėl šioje analizėje remsiuosi daugiausiai šiuo teisės aktu, lygindamas jį su UCP. VKK 5-111(a) straipsnis nurodo, kad jeigu bankas-emitentas neteisėtai neįvykdo savoįsipareigojimų pagal akredityvo sandorį (angl.-wrongfully dishonors or repudiates), beneficiaras,nominuotasis bankas, pateikiantis dokumentus savo vardu, įgyja teisę į akredityvo sumos priteisimą irišieškojimą. Jeigu banko-emitento neįvykdyto įsipareigojimo turinį sudaro ne mokėjimo įvykdymas, ieškovasturi teisę prašyti, kad teismas bankui-emitentui nustatytų priverstinio įvykdymo priemones (angl.-specificperformance). Bet kokiu atveju, atlygintinų nuostolių suma yra ribojama tik tiesioginiais nuostoliais (angl.direct damages).. Ši VKK 5 straipsnio nuostata išreiškia bendrą tarptautinės bankinės ir teisminės praktikos poziciją:akredityvas priklauso nuo greito ir garantuoto apmokėjimo įvykdymo, todėl yra būtina užtikrinti, kad bankas-emitentas neturėtų jokių paskatų neįvykdyti tokio apmokėjimo ar jį įvykdyti netinkamai. Kadangi akivaizdu,kad bankas-emitentas galėtų siekti neatlikti savo įsipareigojimų, jeigu jis galėtų pasitikėti beneficiaruitenkančia pareiga sumažinti kilusius nuostolius (pavyzdžiui, parduoti pirkėjui išsiųstas prekes ir reikalauti tikskirtumo tarp akredityvo sumos ir parduotų prekių vertės), VKK 5-111(a) straipsnis numato, kad beneficiarasnėra įpareigotas imtis priemonių, skirtų sumažinti galimiems ar jau kilusiems nuostoliams. Tokiu būdubankas-emitentas prisiima visą atsiųstų prekių sugedimo ir sužalojimo riziką. VKK 5-111(b) straipsnisnumato, kad, jeigu bankas-emitentas neteisėtai neįvykdo savo įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį (angl.-wrongfully dishonors or repudiates), pareiškėjas įgyja teisę į tiesioginių nuostolių atlyginimą, atimant betkokią tokio pažeidimo pagrindu sutaupytą sumą. VKK 5-111(c) straipsnis įtvirtina avizuojančiojo banko irnominuotojo banko atsakomybę jų įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį neįvykdymo atveju. Nukentėjęsasmuo įgyja teisę tik į tiesioginių nuostolių atlyginimą, atimant bet kokią tokio pažeidimo pagrindu sutaupytąsumą. Pabrėžtina, kad patvirtinantysis bankas atsako tokiu pat lygiu ir tvarka kaip ir bankas-emitentas. Kadangi patvirtinantysis bankas dažniausiai veikia kaip ir avizuojantysis bankas, savoįsipareigojimų beneficiarui pažeidimo atveju jis gali būti atsakingas ne tik kaip bankas-emitentas, bet ir kaipavizuojantysis bankas.199200Ten pat.Žr. UCC 5-108 straipsnį.52

Šiuo VKK 5 straipsnio netiesioginiai nuostoliai (angl- consequential damages), tokie kaip negautospajamos (angl.-lost profit), prarasta galimybė (angl.-lost oppurtunities) ir pan. nėra įtraukiami į atlygintinusnuostolius, nes, kaip pripažįsta tarptautinės bankinė ir užsienio valstybių teismų praktika, šie nuostoliai galibūti geriausiai išvengiami beneficiaro ir pareiškėjo pastangomis, o jų įtraukimas į atlygintinus nuostoliusžymiai pakeltų akredityvo kainas201. Baudiniai nuostoliai (angl.-exemplary damages) yra taipogi neatlygintinidėl tos pačios priežasties, nors pabrėžtina, kad jų atlyginimo galima reikalauti remiantis bendrosiomis teisėsnuostatomis202. Svarbu paminėti, kad atlygintinų nuostolių dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas – taiseka tiek iš JAV, tiek iš kitų valstybių įstatymų ir teisminės praktikos. Pavyzdžiui, jeigu pagrindinė sutartisbuvo pilnai įvykdyta, banko-emitento neteisingas atsisakymas įvykdyti apmokėjimą pareiškėjui nesukeliajokių nuostolių. Tai pailiustruosiu šiuo pavyzdžiu. A sudaro sutartį dėl prekių, kurių kaina – 100 JAV doleriųuž vieną toną, pirkimo, bet prekių atsiuntimo metu prekių rinkos kaina nukrenta iki 25 JAV dolerių už toną.Jeigu bankas-emitentas įvykdo apmokėjimą, nekreipdamas dėmesio į dokumentų trūkumus, A neturi teisėsreikalauti kainų skirtumo atlyginimo, jeigu banko-emitento savo įsipareigojimų, kylančių iš akredityviniosandorio, pažeidimas nepakeičia pareiškėjo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį. Iš kitos pusės, jeigupareiškėjas siekia gautas prekes perparduoti ir pateiktini dokumentai privalo atitikto antrojo akredityvosąlygas, jam kyla nuostoliai dėl banko-emitento įsipareigojimų pažeidimo, nes jis paranda galimybę gautiapmokėjimą pagal antrąjį akredityvą. VKK 5-111(d) straipsnis įtvirtina pagal aukščiau nurodytas aplinkybes atsakingų bankų pareigąmokėti delspinigius, skaičiuojamus nuo įsipareigojimų pagal akredityvą pažeidimo momento. VKK 5-111(f) straipsnis numato galimybę pagrindinėje sutartyje ar pačiame akredityve nustatytiapibrėžtų nuostolių (angl.-liquidated damages) dydį. VKK 5-108(f) straipsnis nurodo, kad bankas-emitentas nėra atsakingas už: a) pagrindinės sutarties įvykdymą ar neįvykdymą; b) kitų asmenų veikimą ar neveikimą; c) tam tikros prekybos srities papročių ir praktikos žinojimą ir/ar laikymąsi. Tiesa, pabrėžtina, kad bankas-emitentas turi žinoti tuos papročius, kurie yra pastoviai, nuolatsutinkami nagrinėjant pateiktus dokumentus.203 UCP nėra normų, analogiškų aukščiau išnagrinėtoms VKK 5 straipsnio normoms, tiesiogiaireglamentuojančių bankų įsipareigojimų pagal akredityvą pažeidimų teisines pasekmes. Tiesa, jau minėtasUCP 14(e) straipsnis nustato, kas jeigu bankas-emitentas ar patvirtinantysis bankas pažeidžia UCP 14straipsnio nuostatas (neatlygina mokėjimą įvykdžiusiajam bankui, nepriima akredityvo sąlygas atitinkančiųdokumentų, nepraneša beneficiarui ar dokumentų pateikėjui apie dokumentų trūkumus ir pan.), jie netenkateisės savo reikalavimuose remtis dokumentų trūkumais. Taigi, atsakymo į šiuos klausimus tenka ieškoti užsienio valstybių teismų praktikoje, kuri daugiausiaremiasi minėtomis VKK 5 straipsnio nuostatomis204. Viena iš pagrindinių problemų, susijusių su bankų atsakomybe pareiškėjui ir beneficiarui, yraapgaulės (angl.-fraud) atvejai. Anksčiau buvo minėta, kad akredityvų sistema yra grindžiama akredityvo autonomijos principu. Taireiškia, kad bankai, dalyvaujantys akredityvo sandoryje, paprastai nedalyvauja ginčuose, kylančiuose tarppirkimo – pardavimo ar kitos pagrindinės sutarties šalių. Yra tik viena išimtis iš šios taisyklės – vadinamaapgaulės išimtis. Ši išimtis galima tik labai ribotais atvejais ir jei galima ją pritaikyti, bankas – neatšaukiamąakredityvą atidaręs bankas ir avizuojantis bankas, jei jis patvirtino akredityvą – gali ir turėtų atsisakyti vykdytigavėjui duotus įsipareigojimus. Kitaip nei dokumentų neatitikimo akredityvo sąlygoms atveju, šiojesituacijoje bankui pateikiami dokumentai išoriškai atrodo tvarkingi, bet jie patys ar jų pateikimas yra susijęssu apgaule.201202 Žr. Official Comment on UCC Article 5. Ten pat.203Žr. Official Comment on UCC Article 5.204Doelger v. Battery Park Bank, 201 A.D., 515, 194, N.Y.S., p. 582, (1922).53

Kadangi UCP normos pagaulės atvejų iš esmės visai nereguliuoja, šios problemos analizė buspagrįsta VKK 5 straipsnio, kaip pagrindinio šios problemos sureguliavimo teisės šaltinio, normomis ir JAVbei Anglijos teismų praktika. Paprastai apgaulė susijusi su pačiais dokumentais – jie gali būti suklastoti arba juose gali būtimelagingi duomenys apie prekes. Pagal savo išorę jie atrodo tvarkingi ir tinkami, t.y. atitinkantys akredityvosąlygas. Apie apgaulę kaip taisyklė pareiškia pirkėjas, kuris stengiasi užkirsti kelią mokėjimo įvykdymui arbavekselių akceptavimui (arba nupirkimui). Pirkėjas gali pareikšti, kad pardavėjas vietoje sutartos produkcijosatsiuntė šiukšles, arba, kad pastarasis iš viso prekių neatsiuntė, arba, kad konosamentai sufalsifikuoti arnurodantys klaidingus prekių aprašymus. Bankui iš esmės nesvarbu, ar įmanoma įrodyti apgaulingus veiksmus, kuriais remiasi pirkėjas – jisgali užimti pasyvią poziciją ir įvertinti pirkėjo pateiktus įrodymus. Teisminio nagrinėjimo metu apgaulęįmanoma įrodyti remiantis tik akivaizdžiais faktais, ir visai neturi reikšmės, kad bankas anksčiau apie apgaulęnežinojo205. Kaip nurodo Anglijos teismai, apgaulė sąlygoja nesąžiningumą, todėl yra itin svarbu nustatyti, arapgaulingas veiksmas ar neveikimas, pareiškimas buvo atlikti tyčia, apie tai žinant ir to siekiant, arneatsargiai206. Taipogi pažymėtina, kad apgaulė neturėtų būti tapatinama su dokumentų ar pan. padirbimu, tai yrafalsifikacija. Pagal Anglijos teismų praktiką, bankai privalo atlikti apmokėjimą net ir pateikus padirbtusdokumentus, kuomet beneficiaras (pardavėjas) su tokiu padirbimu neturi jokio ryšio207. Tačiau kai kurieautoriai pažymi, kad tai nėra visai teisingas požiūris. Padirbti dokumentai niekuomet negali būti atitinkantysakredityvo sąlygas, todėl beneficiaras neturi jokios teisės reikalauti apmokėjimo net jeigu jis apie tokįpadirbimą ir nežinojo208. Pati apgaulės sąvoka iš esmės buvo suformuluota JAV ir Anglijos teisminės praktikos. Remiantis ja,apgaulę galima apibrėžti kaip “pristatomų dokumentų pakeitimą, turint apgaulingus tikslus” arba “apgaulėspasėkoje vietoj prekių atsiuntimas šiukšlių”, arba “atsiuntimas žemesnės kokybės prekių negu, kad buvoreikalaujama pagal akredityvą”209. Reikėtų išskirti tris pagrindines apgaulingų veiksmų situacijas: 1. Pirkėjas paprasčiausiai pareiškia bankui apie apgaulę. Toks pareiškimas gali būti pagrįstas pirkėjoįtarimais, netgi labai rimtais. Pažymėtina, kad tokie įtarimai gali kilti ir pačiam bankui, net be pirkėjopranešimo. Jei tokie įtarimai nepasitvirtina, bankas privalo įvykdyti mokėjimą. Teisėjas Medžari nurodė, kad“jis neskubėtų kištis į neatšaukiamo akredityvo sukurtus santykius, jeigu neatsirastų tam rimto pagrindo”210. 2. Apgaulę bankas laiko aiškiai nustatyta, jei jis disponuoja nedviprasmiškais dokumentųsufalsifikavimo įrodymais. Tačiau bankas neturi įrodymų, kad beneficiarus (pardavėjas) žino (žinojo) apie tąapgaulę. Be abejo, negalima atmesti galimybės, kad apgaulė buvo įvykdyta trečiosios šalies (ekspeditoriaus,brokerio, vežėjo ir pan.), o pats beneficiaras apie tai nieko nežinojo. Kai kas gali pagalvoti, kad “apgaulėsužlugdo viską”211, tačiau taip nėra. United City Merchans Ltd. v. Royal Bank of Canada (The AmericanAccord) [1983] byloje teismas nusprendė, kad tokiu atveju, kai pardavėjas nežinojo apie apgaulę, ir tiekpastarasis, tiek ir pirkėjas buvo suklaidinti trečiosios šalies, bankas privalo įvykdyti apmokėjimą. Aukščiau nurodytas teismo sprendimas sukėlė nemažai sunkumų tarptautinėje bankinėje praktikoje.Bankininko sveikam protui prieštarauja mokėjimo vykdymas prieš žinomai padirbtus ar apgaulingusdokumentus. Dar daugiau – jis bijo, jog įvykdęs tokį mokėjimą, jis pats ir turės atsakyti už tai. Beneficiarasturi teisę savo reikalavimus grįsti iš pagrindinės sutarties kylančiomis aplinkybėmis, jeigu bankas įvykdėapmokėjimą pateikus tokį dokumentą, kuris akivaizdžiai ir bankui žinomai buvo padirbtas. Visgi, tenkapabrėžti, kad tokiais atvejais bankai yra ginami UCP 17 straipsnio, pagal kurį “bankai nėra atsakingi už betkokių dokumentų formą, pilnumą, tikslumą, tikrumą ar jų teisines pasekmes”.205206 Tukan Timber Ltd. v. Barclays Bank of Nigeria [1979] 1 Lloyd’s Rep. p. 455. Chuach J. C. T. Law of international Trade, p.338.207United City Merchans Ltd. v. Royal Bank of Canada (The American Accord) [1983] 1 A. C., p.168.208Chuach J. C. T. Law of international Trade, p.339.209United Bank Ltd. v. Cambridge Sporting Goods Corp., [1976]. 2 Lloyd’s Rep. p. 155.210C.M. Schmitthoff. Schmitthoff’s Export Trade, p. 438.211Szteijn v. Henry Schroder Banking Corp., (1941) 31, N.V.S., 2d, p. 631,634.54

Visgi, tenka konstatuoti, kad ši problema minėtoje byloje nebuvo pilnutinai išspręsta, ir šioje srityjeteismų praktika iki šiol nėra vieninga ir lieka ginčytina. 3. Bankas turi nenuginčijamų įrodymų, liudijančių apie tai, kad buvo atlikta, įvykdyta apgaulė irbeneficiaras apie tai žinojo. Jeigu abu šie faktai bankui nekelia jokių abejonių, jis neprivalo įvykdyti savoįsipareigojimų pagal akredityvą. Tokiose bylose teismai iš esmės reikalauja, kad faktai, kuriais grindžiama apgaulė, būtų nustatytiaiškiai, tiesiogiai ir nedviprasmiškai. Taigi, tampa aišku, kad tokiais atvejais privalo būti įrodyta akivaizdi irreali apgaulė. Vadovaujantis Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos nuomone bei atsižvelgiant įpagrindinį akredityvo tikslą – užtikrinti efektyvią bei saugią atsiskaitymų sistemą, reikia padaryti išvadą, kadbankai turi teisę atsisakyti įvykdyti savo akredityvinius įsipareigojimus tik paskutiniuoju aukščiau nurodytuatveju. JAV apgaulės atvejus reglamentuoja VKK 5-109 straipsnio normos. Pagal VKK 5-109 (a) straipsnį,jeigu dokumentų pateikimas griežtai atitinka akredityvo sąlygas, tačiau reikalaujami dokumentai yra padirbtiar esminiai apgaulingi, arba apmokėjimo įvykdymas prieš tokius dokumentus sąlygotų esminę pareiškėjo arbanko-emitento apgaulę: 1)bankas-emitentas privalo įvykdyti apmokėjimą, beneficiaro išrašytų vekselių (tratų)akceptavimą ar įsipareigoti įvykdyti apmokėjimą ateityje nustatytu terminu, jeigu to reikalauja nominuotasisbankas, kuris sąžiningai įvertino tokius dokumentus ir nebuvo įspėtas apie jų padirbimą ar netikrumą, arbajeigu to reikalauja patvirtinantysis bankas, kuris sąžiningai įvykdė beneficiaro išrašytų vekselių (tratų)akceptavimą ar įsipareigojo įvykdyti apmokėjimą ateityje nustatytu terminu, arba jeigu to reikalaujasąžiningas vekselio (tratos), išrašyto pagal akredityvą, turėtojas; 2)bankas-emitentas, veikdamas sąžiningai, gali atlikti arba atsisakyti įvykdyti savoįsipareigojimus pagal akredityvą bet kokiu kitu, aukščiau nenurodytu atveju. Ši VKK nuostata yra skirta jame nurodytų trečiųjų šalių teisėtų interesų apsaugai nuo rizikosapgaulės atveju. Visgi pažymėtina, kad pagal VKK 5-109(b) straipsnį pareiškėjas turi teisę, teigdamas, kaddokumentai yra padirbti ar esminiai apgaulingi, ar, kad apmokėjimo įvykdymas prieš tokius dokumentussąlygos esminę apgaulę pareiškėjo ir banko-emitento atžvilgiu, prašyti teismo laikinai sustabdytiįsipareigojimų pagal akredityvą vykdymą (angl.-injuction) ar nustatyti kitokias adekvačias laikinojo pobūdžiopriemones. Tačiau teismas tokio pobūdžio priemones taiko tik esant išimtinėms VKK 5-109(b) straipsnyjenumatytoms aplinkybėms. Kaip tampa aišku iš aukščiau nurodyto, apgaulė turi būti esminė (angl.-material), todėl teismųuždavinys yra savo diskrecijos ribose apibrėžti, kokie apgaulės atvejai yra laikomi esmine apgaule. Tokiuatveju teismai turėtų nagrinėti ir pagrindinę sutartį, kadangi tik tai įgalina teismą nustatyti, ar tam tikrasdokumentas yra apgaulingas ir ar beneficiaras įvykdė apgaulingus veiksmus, ir ar tokia apgaulė buvo esminė. JAV ir Anglijos teismų praktikoje įsipareigojimų pagal akredityvą vykdymo sustabdymas yra itinretas išimtinio pobūdžio reiškinys. Viena iš tokių išimčių – kuomet apgaulė yra tokia rimta, kad yraakivaizdžiai beprasmiška ir neteisinga beneficiarui leisti gauti pinigus pagal akredityvą212. Nagrinėjant JAV teismų praktiką galima apibendrintai teigti, kad, kadangi bankai yra atsakingi užneteisėtą atsisakymą įvykdyti apmokėjimą, išskyrus, jeigu jie gali įrodyti apgaulės arba padirbimo atvejus,dauguma bankų-emitentų visgi pasirenka apmokėjimo įvykdymą, netgi ir esant pareiškėjo nurodymui dėlapgaulės, jeigu pastarajam nepasiseka gauti teismo įsakymo sustabdyti apmokėjimo įvykdymą. Vien tik tas faktas, kad bankas-emitentas turi teisę atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus pagalakredityvą, esant esminės apgaulės atvejams, nereiškia, kad jis turi tokią pareigą pareiškėjo atžvilgiu.Pareiškėjo normali teisinės gynybos priemonė yra teismo įsakymo (angl.-injunction) gavimas, ir tik taisatvejais, kuomet jam tai nepavyksta, jis turi teisę iš banko-emitento reikalauti nuostolių atlyginimo, tik įrodęs,kad pastarasis veikė nesąžiningai. Reziumuojant JAV teismų praktiką šioje srityje, darytina išvada, kad ilgą laiką JAV teismai blaškėsitarp absoliutaus akredityvo autonomijos principo laikymosi ir taikymo, ir šio principo pripažinimo tik tokiu212Žr. Official Comment on UCC Article 5.55

lygiu, koks leidžia atsižvelgti ir į šalių įsipareigojimų, kylančių iš pagrindinės sutarties, vykdymą213. Tuotarpu pažymėtina, kad teismų pozicija yra vieninga tuo požiūriu, kad “akredityvo sandoris nėra tinkamapriemonė pradėti teisminį nagrinėjimą, susijusį su paprastu pirkimo-pardavimo sutarties neįvykdymu”. Tarptautinių prekybos rūmų Bankininkystės komisija pateikė UCP taikymo nusikalstamų veikųatvejais išaiškinimą. Pagal jį bankas privalo atlyginti šalių nuostolius ir ši atsakomybė nėra ribojama, jeigu jisakceptavo dokumentus, žinodamas, kad jie yra suklastoti214. Galima teigti, kad teismai į šalių santykius dokumentinių akredityvų sandoriuose įsikiša labai retai irtik kraštutiniais atvejais. Toks įsikišimas galimas, jei pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški klastojimo arapgaulės įrodymai.VII. DOKUMENTAI BANKINĖJE PRAKTIKOJE IR JŲ REGLAMENTAVIMAS UCP Pažymėtina, kad UCP yra skiriama labai daug dėmesio dokumentų reglamentavimui – jiems yraskirtas atskiras skirsnis (D), detaliai reguliuojantis su dokumentais ir atskiromis jų rūšimis susijusiusklausimus. Šis UCP skirsnis užima lygiai pusę visų UCP 500 apimties. Kaip jau buvo minėta anksčiau, šio darbo II skyriuje, vienas iš UCP 500 tikslų buvo detaliaisureguliuoti reikalavimus kiekvieno transportinio dokumento turiniui ir formai, nes iki priimant šią UCP 500redakciją, buvo pastebėta itin pavojinga tarptautinės bankinės praktikos tendencija: daugiau nei pusė pagalakredityvą pateiktų dokumentų buvo atmetama dėl jų trūkumų, akredityvo sąlygų ir terminų neatitikimo.UCP 500 turėjo išspręsti šią problemą, neigiamai įtakojančią akredityvinių atsiskaitymų mechanizmofunkcionavimą. Bankui pateiktini dokumentai Sutinkamai su griežto atitikimo doktrina, bankai atsisakydami priimtibeneficiaro pateikiamus dokumentus, veikia savo įgaliojimų ribose, jei dokumentuose nėra duomenų,nurodytų akredityviniame pavedime215. Iš esmės bankas neturėtų spręsti teisinės dokumentų vertės irreikšmės klausimo. Net jei dokumentų teisinė vertė labai ginčytina, tam tikra jų forma gali turėti komercinęvertę pirkėjui, ir “ne banko reikalas spręsti apie to priežastį”216. Puikiu to pavyzdžiu yra pirkėjo reikalavimas,kad konosamente būtų atitinkamos produkcijos aprašymas, nors toks aprašymas ir niekinis, nes atsižvelgiant įpaprotinę normą, konosamento duomenys (svoris, tūris, markė ir pan.), įrašyti produkcijos siuntėjo yranežinomi vežėjui. Nežiūrint į tai, bankas turi reikalauti, kad konosamente būtų sutartas aprašymas. Iš esmės,bankai neturi užsiiminėti išlygomis, “parašytomis smulkiu šriftu”. Viskas, ką jie turi daryti – įsitikinti tuo, kadjiems pateikti teisingi ir tikri dokumentai, ir kad konosamente nėra prekių siuntėjo išlygų, kurios duotųpakankamą pagrindą preziumuoti, jog prekės yra su trūkumais. Dokumentų turinio neatitikimas Veikianti Anglijos teisė šiuo klausimu buvo apibendrinta seroD.Donaldsono: “Banko neturi dominti klausimai, dėl ko pirkėjas reikalauja atitinkamų dokumentų.Dokumentai turi būti priimti arba atmesti be jokio uždelsimo, vilkinimo ar per daug ilgo jų tyrinėjimo”217.Tokiu būdu reikia skirti dvi pagrindines situacijas: 1. Jeigu dviprasmiški pareiškėjo nurodymai bankui – geriausia išeitis bankui – paprašyti pareiškėjoišaiškinimo; kuomet to padaryti neįmanoma, bankas naudojasi “protingo veikimo” prezumpcija218. Tokiu213214 R.L.Folsom, M.W.Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p.165. ICC Publication No. 411, p. 34.215Bankas turi teisę reikalauti, kad būtų dokumentiškai patvirtinta, kad duotų instrukcijų laikytasi: Floating Dock Ltd. v. Honkong andShanghai Banking Corporation[1986] 1 Lloyd’s Rep., p. 65,80.216Midland Bank Ltd. v. Seymour [1955] 2 Lloyd’s Rep., p. 147,151.217Clive M.Schmitthoff. Discrepancy of Documents in Letter Transactions, p. 94.218Pgl. UCP 12 str., jei gauti nurodymai dėl akredityvo atidarymo, patvirtinimo, avizavimo ar pakeitimo yra nepilni ar neaiškūs, bankas,gavęs šiuos nurodymus, gali beneficiarijui pasiųsti išankstinį (preliminarų) pranešimą, tačiau tik kaip informaciją ir neprsiimdamas saujokios atsakomybės. Tokiame pranešime turi būti aiškiai nurodyta, kad jis yra tik informacinio pobūdžio ir neužtraukia jokios atsakomybės56

atveju bankas nelaikomas pažeidusiu sutarties, jei pareiškėjo nurodymus išaiškins protingai, net jeiišsamesnis jų tyrinėjimas teisminiu keliu duotų pagrindo teigti, jog banko nuomonė neteisinga219. 2. Jeigu pateikiami dviprasmiški dokumentai – tokie dokumentai iš esmės yra netinkami, norsbankas, juos tikrindamas, neturėtų visais atvejais reikalauti bereikalingų formalumų įvykdymo. Jei pateiktidokumentai ir gautos instrukcijos turi tą pačią prasmę ir yra suderinami, nors ir ne identiški, bankas neturėtų

jų atmesti220. Bankinės praktikos komisijoje pažymima, jog bankai neturėtų elgtis kaip robotai ir turėtųatsižvelgti į individualias aplinkybes221. Svarbu tai, kad bankų aiškinimo ribos yra ganėtinai siauros ir jieprisiima riziką, jei nereikalauja griežto priimti dokumentų atitikimo. Dokumentai, ypač suteikiantys prekių kontrolės teisę, pavyzdžiui jūriniai konosamentai, įgalinapirkėją pasiimti prekes iš vežėjo. Žinoma, pirkėjas ir pats turi teisę patikrinti dokumentus, ir visai galimasdaiktas, kad jis aptiktų netikslumus, nepastebėtus banko. Tokiu atveju pirkėjas turi teisę atsisakyti atlygintibankui ir pats atmesti dokumentus. Pirkėjas gali itin kruopščiai analizuoti dokumentus, ypač tuomet, kaiprodukcijos rinkos kainos žymiai sumažėjo ir ekonominiu požiūriu tokį sandorį paranku nutraukti. Todėlnenuostabu, jog bankai atlieka tokį kruopštų dokumentų patikrinimą – bankas, įvykdęs mokėjimą priešdefektyvius dokumentus, dažniausiai turi prisiimti nuostolius sau222. Teisminėje bei bankinėje praktikoje ilgą laiką kildavo nemažai ginčų dėl pateiktų dokumentųoriginalumo, todėl UCP 500 rengėjai stengėsi įtvirtinti aiškų ir nedviprasmišką šio klausimo sprendimą. UCP20(b) straipsnis nurodo, kad pagal bendrą taisyklę, bankas kaip originalus priims dokumentus, pagamintus arišoriškai atrodančius pagamintais: a) reprografiniu, automatiniu ar kompiuteriniu būdu; b) karbo kopija, jeigudokumentas yra pažymėtas žyme “originalas”, arba, kur tai yra būtina, yra pasirašytas. UCP 20(c) straipsnis nurodo, kad pagal bendrą taisyklę, bankas priims kaip kopijas tuosdokumentus, kurie pažymėti žyme “kopija”, ar nepažymėti kaip originalūs – kopijos nebūtinai turi būtipasirašytos. Akredityvai, kurie reikalauja dokumentų komplekto bus patenkinti, jeigu yra pateiktas vienasdokumento originalas, o kiti – jo kopijos. Kaip pažymėjo Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinė Komisija, bankas neįsipareigoja nustatyti, arišoriškai originalus dokumentas yra iš tiesų vienintelis originalas. Bankai pasitiki akivaizdžiu dokumentųsudarytojo ketinimu, kad dokumentai būtų laikomi originalias223. Taigi, asmuo siunčiantis telefaksą ar darantis fotokopiją preziumuojamai ketina padaryti dokumentokopiją, tuo tarpu, jeigu dokumentas yra spausdinamas iš elektroninės duomenų bazės, preziumuojama, kad jisketino sukurti dokumento originalą. Svarbu pažymėti, kad bankai nėra įpareigoti nustatyti, ar dokumentai yra iš tikrųjų originalūs. PagalUCP 15 straipsnį, jie nėra atsakingi už pateiktų dokumentų tikrumą. Remiantis Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos nurodymais bei tarptautine bankinepraktika, galima padaryti išvadą, kad dokumentas nėra laikomas originalus, jeigu jis: a) padarytas telefaksu; b) yra kito dokumento fotokopija, kuri nėra pasirašyta ranka ar nėra padaryta ant firminio blanko; c) nurodo, kad jis yra tikra kito dokumento kopija ar, kad kitas dokumentas yra vienintelisoriginalas. UCP 20(b) straipsnio praktinį pritaikymą galima pailiustruoti tokiu teisminės praktikos pavyzdžiu.Byloje Glencore Int. AG v. Bank of China [1996]224 akredityvas reikalavo sertifikatų, kurie turi būti pažymėtikaip originalai, tačiau jie nebuvo taip pažymėti, todėl bankas atsisakė juos priimti UCP 20(b) straipsniopagrindu. Anglijos Apeliacinis teismas nustatė, kad “originalas” turėtų būti aiškinamas plačiąja prasme,atsižvelgiant į modernias technologijas. Jis nurodė, kad originaliai pasirašytas ar surinktas dokumentasavizuojančiajam bankui. Akredityvas bus atidarytas, patvirtintas, avizuotas ar pakeistas tik po to, kai bus gauta pilna ir aiški informacija irjei avizuojantysis bankas bus pasiruošęs veikti pagal nurodymus.219M.Golodetz & Co. Inc v. Czarnikow-Rionda Co. Inc. [1980], 1 W.L.R., p. 495.220Pgl. UCP 13 str., nurodytų dokumentų pagal savo išorinius požymius atitikimas instrukcijoms nustatomas pagal tarpautinės bankinėspraktikos standarus.221ICC Publication No. 399, p. 35.222Law and business – the regulatory environment, p. 991-993.223ICC Publication No. 470/87/Rev.224Glencore Int. AG v. Bank of China [1996], 1 Lloyd’s Rep., p. 135.57

privalo būti laikomas originalu, ir neprivalo būti pažymėtas žyma “originalas”, išskyrus jeigu akredityvas toaiškiai reikalauja. Šiuo konkrečiu atveju, kadangi dokumentai buvo pagaminti kompiuterio pagalba, pagalUCP 20(b) straipsnį jie privalėjo būti pažymėti žyma “originalas”. Motyvas tas, kad bankas turi būti atleistasnuo pareigos daryti sudėtingus sprendimus dėl techninio pobūdžio sąlygų. Panašūs yra ir bylos Kredietbank N.V. v. Midland Bank PLC [1997]225 faktai. Bankas atsisakėpriimti dokumentus, kadangi draudimo polisas nebuvo pažymėtas žyma “originalas”. Teismas nurodė, kad jisbuvo įtinkintas argumento, kad pagal UCP 20(b) straipsnį, bankai kaip originalus taipogi priims irdokumentus, pažymėtus žyma “originalas”, padarytus UCP 20(b) straipsnio nurodytais būdais, tokiu būdudarant išvadą, kad dokumentai, kurie yra akivaizdžiai originalūs, neprivalo būti pažymėti žyma “originalas”.Tačiau teismas, būdamas įpareigotas Glencore bylos, nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju toks pažymėjimasbuvo būtinas. Toliau teismas nurodė, kad dokumentai neprivalo būti aiškiai pažymėti žyma “originalas”,kadangi: 1) dokumentas išspausdintas ant originalaus firminio blanko su vandens ženklais ir logotipu; 2) draudimo polisas nurodė, kad jis sudarytas dviem egzemplioriais – originalu ir dublikatu; 3) bankui buvo pateikti du draudimo poliso variantai, vienas iš kurių buvo fotokopija, pažymėtažyma “dublikatas”. Teismas sutiko su beneficiaru ir nurodė, kad kai dokumentas pagamintas elektroniniu būdu, jis turibūti pažymėtas kaip originalas, tačiau tai nėra apribota tik aiškiais pažymėjimais. Reikalavimas pažymėti yrapatenkintas, jeigu iš tam tikrų dokumento sąlygų ir žymų tampa aišku, kad jis yra originalas. Svarbi dokumentinė akredityvo nuostata yra įtvirtinta UCP 21 straipsnyje, pagal kurį akredityve turibūti nurodyta, kas turi išleisti tam tikrus dokumentus, ir jų turinys. Jeigu akredityvas to nenurodo, bankastokius dokumentus priims, jeigu jų turinys neprieštaraus jokiai kitų dokumentų sąlygai. Šia UCP nuostata siekiama užkirsti kelią atsisakymui priimti iš esmės tinkamus dokumentus. UCP 22 straipsnis numato, kad pagal bendrą taisyklę, bankai priims tuos dokumentus, kurie yraišleisti dar prieš akredityvo atidarymą, jeigu tokie dokumentai yra pateikiami akredityve nurodytais terminais. Viena svarbiausių UCP nuostatų apskritai yra įtvirtinta UCP 42 straipsnyje, pagal kurį kiekvienameakredityve turi būti nurodyta: a) paskutinė dokumentų pristatymo data; b) dokumentų, pristatytinų apmokėjimui, akceptavimui, pateikimo vieta. Paskutinė mokėjimo įvykdymo data, nustatyta akredityve, yra laikytina paskutine dokumentųpristatymo diena. Tokiu būdu, paskutinė dokumentų pristatymo data tampa akredityvo galiojimo terminopabaigos data. Pagal bendrą taisyklę dokumentai yra pristatyti iki paskutinės dokumentų pristatymo datosimtinai, tačiau visada būtina atsižvelgti į UCP 43 straipsnį numatantį, kad, be to, kad akredityve turi būtinumatyta paskutinė dokumentų pateikimo data, kiekvienas akredityvas turi nustatyti konkretų laiko tarpą,skaičiuojamą nuo prekių išsiuntimo dienos, kurio metu beneficiaras privalo pateikti akredityvo sąlygasatitinkančiu dokumentus. Jeigu akredityvas tokio periodo nenumato, bankas nepriims dokumentų, pateiktųpraėjus daugiau nei 21 dienai nuo prekių išsiuntimo momento. Ši nuostata yra itin svarbi ir žinotina kiekvienam prekių pardavėjui, nes, pavyzdžiui, tipinisakredityvas gali numatyti, kad prekės turi būti išsiųstos ne vėliau kaip birželio 1 dieną, o dokumentai turi būtipristatyti ne vėliau kaip birželio 15 dieną, akredityvo pasibaigimo data nustatant birželio 30 dieną; jeiakredityvas numato tik, kad prekės turi būti išsiųstos iki birželio 1 dienos ir akredityvo galiojimo datą irnenustato datos dokumentų pristatymui, beneficiaras gali pamanyti, kad jis su dokumentų pristatymu galilaukti iki pat birželio 30 dienos. Tačiau taip nėra – būtina nepamiršti UCP 43 straipsnyje įtvirtintos 21 dienostaisyklės, kuri taikoma visais atvejais, kuomet akredityvas nenumato nieko kito. Taigi, ši taisyklė yrasavotiški spąstai nežinojimui. Nemažiau pardavėjui svarbi taisyklė yra įtvirtinta UCP 41 straipsnyje, numatančiame, kadakredityvui numačius prekių išsiuntimo ir dokumentų pristatymo dalimis galimybę, ir vienai dokumentųdaliai esant nepristatytai akredityvo numatytu terminu, akredityvas nustoja galios ne tik tai daliai, dėl kurionebuvo pristatyti dokumentai, bet ir visoms sekančioms akredityvo numatytoms dalims. Pardavėjui,nežinančiam šios taisyklės, gali kilti gana skaudžios pasekmės.225Kredietbank N.V. v. Midland Bank PLC [1997], 11 C.&F.L., p.155.58

UCP 44 straipsnis numato akredityvo terminų (tiek dokumentų pristatymo, tiek akredityvogaliojimo ir t. t.) pratęsimą tais atvejais, kuomet paskutinę šių terminų dieną bankai nedirba dėl aplinkybių,išskyrus force majeure, toks terminas yra pratęsiamas iki pirmos po to sekančios bankų darbo dienos. UCP45-47 straipsniai detalizuoja terminų skaičiavimo taisykles ir tvarką. Taigi anksčiau aptarti UCP straipsniai bei jų taikymo praktika mums pateikia tris svarbias pamokas.Pirma, dokumentai turi būti tikslūs. Antra, jeigu dokumentuose yra klaida ar koks nors trūkumas, beneficiarasneturėtų išsiųsti prekių iki bus gautas akredityvo pakeitimas. Trečia, protingas pardavėjas neleis pirkėjuidisponuoti prekėmis iki bus gautas apmokėjimas pagal akredityvą. Siekiant pirkėjui nesuteikti prekiųvaldymo teisės, pardavėjas turi būti užtikrintas, kad jis turės jūrinį konosamentą ar kitą transporto dokumentą,išrašytą banko naudai. Kadangi konosamentas yra dokumentas, patvirtinantis teisę į prekę, jo išrašymasbanko naudai bankui suteikia prekių nuosavybės teisę iki kol jos bus apmokėtos pirkėjo. Kuomet pirkėjasįvykdo tinkamą apmokėjimą, bankas nuosavybės teisę perleidžia pastarajam, kuris pasiimdamas konosamentąįgyja teisę atsiimti prekes. Jeigu toks apmokėjimas nėra įvykdomas, bankas turi pareigą šiuos dokumentusišsaugoti pardavėjui ar juos pastarajam grąžinti. Pirkėjas gali prašyti, kad pardavėjas išrašytų blankinį konosamentą ir nusiųstų vieną ar daugiau jųkomplektų pirkėjui per kelias dienas po prekių išsiuntimo. Tai funkcionuoja lygiai taip pat kaip ir blankinisčekis, kuris įgalina pirkėją atsiimti prekes ir tokiu būdu garantuoja, kad pastarasis neturės stimulo atsisakytipriimti dokumentus dėl jų trūkumų. Taigi, pardavėjas turi žinoti, kad pirkėjas bendradarbiaus su juo, šalinantdokumentų trūkumus. Tokia pirkėjo ir beneficiaro kooperacija yra užtikrinta, jeigu pirkėjas negali užvaldytiprekių iki bus pašalinti visi dokumentų trūkumai arba bus nuo jų atsisakyta.226 UCP nuostatos, reglamentuojančios konkrečių bankui pateiktinų dokumentų turinį ir formą. Jeiakredityviniuose santykiuose sureguliuotuose UCP iškyla klausimas dėl dokumentų komplektiškumo, ir į jineįmanoma atsakyti vadovaujantis vien tik gautomis instrukcijomis, neišvengiamai tenka remtis UCP,kuriose duodamas labai išsamus bankui pateiktinų dokumentų aprašymas. Kartais pasigirsta net kritikos,ypatingai iš transporto įmonių, kad UCP 500 per daug detaliai reguliuoja transporto dokumentus227. UCP galibūti išskirtos kelios situacijos: 1. Jei nurodyme bankui nereikalaujami jūriniai konosamentai, pateiktini bankui dokumentaiapibrėžti 24 str., 2. Jei instrukcijose kaip transporto dokumentas nurodytas jūrinis konosamentas, tokiemsdokumentams taikomi reikalavimai nustatyti 23 str. Šis perskyrimas paaiškinamas pervežimo priemonių ir būdų technologine revoliucija, išplitusiukonteineriniu ir kombinuotu pervežimu, o taipogi ryšių priemonių pažanga. Todėl paprastuose prekybiniuosesandoriuose, kuomet pirkėjas pats pasiruošęs gauti ir priimti prekes, užtenka pateikti ne tokius formaliusdokumentus, antai kaip kvazipiniginius konosamentus228. Vienas svarbiausių šio UCP skyriaus straipsnių – UCP 37 str. reguliuoja sąskaitas – faktūras. Jeigusąskaitoje-faktūroje prekės nėra aprašytos tiksliai taip, kaip to reikalauja akredityvas, pardavėjas prarandateisę į apmokėjimą. Vienu atveju buvo atsisakyta atlikti apmokėjimą, kuomet akredityvas reikalavo, kadsąskaitoje-faktūroje būtų nurodyta “100 % akrilo verpalai”, o sąskaitos-faktūros pristatytos bankui prekesaprašė kaip “importuoti akrilo verpalai”. Net nors ir pakuotės sąrašas, pridėtas prie sąskaitos-faktūros prekesaprašė kaip “100 % akrilo verpalai”, teismas palaikė banko atsisakymą įvykdyti apmokėjimą, kadangidokumentai griežtai neatitiko akredityvo reikalavimų229.226 Margaret L. Moses. Controlling the transaction of letter of Credit//Publication of New Jersey State Bar Association, InternationalSection, 1994.227Guillermo Jimenez. Guide to export – import basics, p. 133.228Clive M.Shmitthoff. Schmitthoff’s Expot Trade, p. 416-417.229Courtlands North America, Inc. v. North Carolina National Bank, (4 th Cir. 1975), 528 F. 2d., p.802.59

IŠVADOS Dokumentiniai akredityvai, tai – dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas atsiskaitymų būdas.Todėl atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais tarptautinis teisinis reguliavimas yra viena aktualiausiųproblemų, su kuriomis susiduria tiek Lietuvos bankai, tiek firmos, eksportuojančios ir importuojančios prekesbei paslaugas. UCP dokumentinį akredityvą apibrėžia kaip apibrėžtą susitarimą, kuriuo akredityvą atidarantisbankas pirkėjo prašymu ir pagal jo pavedimą arba savo vardu įsipareigoja išmokėti trečiai šaliai (gavėjui) arpagal jos pavedimą arba akceptuoti ir apmokėti gavėjo išrašytus vekselius (tratas), arba įgalioja kitą bankąvykdyti tokį išmokėjimą arba akceptuoti ir apmokėti tokius vekselius (tratas), arba įgalioja kitą banką pirktitokius vekselius (tratas), pateikus nustatytus dokumentus, jei laikomasi akredityve numatytų terminų irsąlygų. LR Laikinosiose vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklėse dokumentinių akredityvųsąvoka nepagristai susiaurinta: Dokumentinis akredityvas yra pirkėjo banko pavedimas tiekėjo bankui apmokėti pardavėjui užprekes, paslaugas, darbus pagal pateiktus bankui dokumentus. Dėl tokio vidinių taisyklių, reglamentuojančių atsiskaitymus dokumentiniais akredityvais,netobulumo bei neefektyvumo, tiek vidaus, tiek tarptautiniuose atsiskaitymuose Lietuvos komerciniai bankainaudoja Unifikuotas dokumentinių akredityvų taisykles (UCP), kurių tikslas – vieningai interpretuoti ir taikytivisus akredityvo terminus ir sąlygas. Nors šiuo metu atsiskaitymai akredityvine forma ir nėra reglamentuojami LR teisės aktais, ši spragayra visiškai užpildoma LR CK 606 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisine nuostata, pagal kurią UCP yrataikytinos šalių sutartiniams santykiams ne tik joms dėl to aiškiai ar numanomai susitarus, bet net ir taisatvejais, kai toks šalių susitarimas nėra pakankamas, siekiant nedviprasmiškai nustatyti nuorodą į konkretųtarptautinį paprotį. Taigi, kaip tampa aišku, šios LR CK 606 straipsnio 2 dalies teisės normos dėka UCP galibūti taikomos visų LR ūkio subjektų atsiskaitymams akredityvine forma. Nors ir sveikintinas LR CK projekto rengėjų siekis naujajame LR CK sureguliuoti norspagrindinius, esminius akredityvinių atsiskaitymų bruožus, požymius, visgi tenka pripažinti, kad nors LR CKprojekto XLVII skyriaus formuluotė yra pažangi ir orientuota į UCP, ji tėra suderinta tik su šiuo metuegzistuojančia tarptautine praktika šioje srityje, todėl čia slypi pavojus “nesuspėti” paskui itin sparčiaibesivystančią, dinaminę tarptautinę bankinę ir teisminę praktiką šioje srityje. Dar daugiau, naujasis LR CK projektas užkerta kelią UCP taikymui tais atvejais, kai šalysnepakankamai susitarė dėl UCP taikymo jų sutartiniams teisinimas santykiams. Be abejo, toks šaliųsusitarimas gal būti numanomas, tai yra ne aiškiai išreikštas, tačiau problema lieka neišspręsta, tokiamnumanomam susitarimui esant nepakankamam. UCP yra neabejotinai pagrindinis tarptautinio pobūdžio teisės aktas, reglamentuojantisatsiskaitymus akredityvine forma. Specifiškesniems akredityvinių atsiskaitymų klausimams, aspektams yraskirtos URR, ISP taisyklės. VKK 5 straipsnis yra antrasis pagal svarbą teisės aktas, greta UCP, reglamentuojantis atsiskaitymusakredityvine forma. Būdamas nacionalinės teisės aktu, VKK 5 straipsnis yra itin plačiai taikomas ne tikvidaus, bet ir tarptautiniams akredityviniams atsiskaitymams. Dokumentinių akredityvų rūšys tarptautinėje prekyboje yra įvairios. Skirtingų rūšių dokumentiniaiakredityvai suteikia skirtingas garantijas gavėjui, taip pat skiriasi ir bankui – emitentui tenkanti rizika.Pagrindinis akredityvų skirstymas yra į atšaukiamus ir neatšaukiamus. Šio skirstymo pagrindas – akredityvąatidariusio banko įsipareigojimų mokėti tvirtumas. Populiariausias šiuo metu yra neatšaukiamas akredityvas,kurio sąlygų atšaukti ar pakeisti ji atidaręs bankas negali be visų šalių, įskaitant pirkėjus, pardavėjus ir kitusbankus, sutikimo. Jeigu akredityve nenumatyta kitaip, jis yra neatšaukiamas. Palankiausias pardavėjui yraneatšaukiamas patvirtintas akredityvas, nes bankas turi prievolę sumokėti, įvykdžius akredityve numatytassąlygas. Akredityvai taipogi yra skirstomi ir kitų kriterijų pagrindu: pagal bankų įsipareigojimų pagalakredityvą pobūdį, pagal gavėjo mokėjimo dokumentu galėjimu būti civilinės apyvartos objektu, pagalakredityvo apmokėjimo laiką, pagal banko klientų pobūdį ir pan.60

Lietuvoje jau ilgą laiką dominuoja eksporto akredityvai. Taip yra todėl, kad ilgą laiką tiek Lietuvoskomerciniai bankai, tiek jų klientai buvo naujokai šioje srityje, o dokumentinius akredityvus leisdavo užsieniobankai. Mūsų šalyje dokumentiniai akredityvai tik dabar įgauna svarbų vaidmenį, todėl iki šiol nebuvo renkamistatistiniai duomenys, reikalingi analizuojant šios atsiskaitymų formos panaudojimą. Kadangi, kaip jau buvominėta, atsiskaitymas dokumentiniu akredityvu yra brangus būdas, jį tikslinga naudoti, kai suma yra nemažesnė nei 50 tūkst. Lt. Dėl šios priežasties Lietuvos bankų išleidžiamų akredityvų sumos didėja. Tačiau vistik dažniausiai vyrauja akredityviniai atsiskaitymai JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Anglijos svaraissterlingais. Teisiniu požiūriu, greta akredityvą išleidusio banko vienpusio įsipareigojimo, akredityvas yranagrinėtinas kaip kompleksinė teisinių santykių, atsirandančių tarp kitų šios operacijos dalyvių bankosąskaitos sutarties sudarymo, sutarties dėl korespondentinių santykių užmezgimo tarp bankų, kreditavimosutarties, pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, pagrindu, sistema.Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kad atiskaitymų akredityvine forma mechanizmo dalyvių teisės ir pareigos, otaipogi ir jų teisinė atsakomybė yra itin glaudžiai susiję tarpusavyje. Pažymėtina, kad UCP yra labai daug dėmesio skiriama dokumentų reguliavimui. Tai paaiškintina,tuo, kad vienas iš UCP 500 tikslų buvo detaliai sureguliuoti reikalavimus kiekvieno transportinio dokumentoturiniui ir formai, nes iki priimant šią UCP 500 redakciją, buvo pastebėta itin pavojinga tarptautinės bankinėspraktikos tendencija: daugiau nei pusė pagal akredityvą pateiktų dokumentų buvo atmetama dėl jų trūkumų,akredityvo sąlygų ir terminų neatitikimo. Savo prigimtimi akredityvas yra savarankiškas sandoris, nepriklausantis nuo prekių pirkimo –pardavimo kontrakto. Akredityvas yra atskira sutartis, pagal kurią pirkėjo bankas įsipareigoja sumokėtinumatytą pinigų sumų, jei pardavėjas pristatys reikalingus dokumentus, įrodančius, kad prekės yra išsiųstos(pristatytos). Be abejo, ši sutartis yra susieta su pagrindine, bet akredityvas laikomas autonomišku sandoriu.Šio principo praktinė reikšmė yra ta, kad bankai – akredityvo santykio dalyviai nėra kokiu nors būdu įpareigotipagrindinių sutarčių, nes jie nėra šalys juose. Tai reiškia, kad akredityvą atidarančio banko pareiga – sumokėtipagal akredityvą, akceptuoti gavėjo išrašytą vekselį ar patvirtinti akredityvą – yra nepriklausoma nuo vienosšalies pareigos sumokėti už paslaugas ar prekes pagal atitinkamą sutarti. Bankai privalo rūpintis tik vienudalyku – ar dokumentai, kuriuos pristato pardavėjas, tiksliai atitinka akredityvo sąlygas. Bankams visiškainesvarbu, kokios prekės yra perkamos ir parduodamos. UCP 4 straipsnis įtvirtina dokumentų pirmenybės principą, kurį išreiškia taip: “Akredityvooperacijose visos šalys turi reikalą su dokumentais, o ne su prekėmis, paslaugomis ir/ar kitokiu sutarčiųvykdymu, su kuriuo tie dokumentai yra susiję.” Dokumentų tikslaus atitikimo principas – tai yra atvirkštinis akredityvo nepriklausomumo aspektas– bankas turi teisę atmesti pateiktus dokumentus, kurie tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų. Reikia pabrėžti, kad dokumentiniai akredityvai teikia daugiau privalumų eksportuotojui negupirkėjui, todėl paprastai pirmasis ir yra šios atsiskaitymo formos iniciatorius, kuriam akredityvo išleidimas yraapmokėjimo garantija. Jo pareiga yra tik pateikti savo bankui akredityvo sąlygas ir terminus atitinkančiusdokumentus.Summary Documentary credits is the vital element of international trade as they are the most widely used,the major manner and form of international payments. Therefore the legal regulation of internationalpayments using the documentary credit form is one of the most urgent issue, recently being faced both byLithuanian bank system and commercial subjects, participating in international trade and business. Documentary credit could be defined as any arrangement, however named or described, whereby abank (the “Issuing bank”) acting upon request and on the instructions of a customer (the “Applicant”) or onits own behalf, is to make payment to or to the order of a third party (the “Beneficiary”), or is to accept and paybills of exchange (Draft(s)) drawn by the Beneficiary,or61

authorises another bank to effect such payment, or to accept and pay such bills of exchange(Draft(s)),or authorises another bank to negotiate,against stipulated document(s), provided that the terms and conditions of the Credit are complied with. The norms of Provisional Rules for domestic payments by non-cash of Republic of Lithuania,providing, that documentary credit is the authorisation of the Purchaser’s bank to the Supplier’s bank toeffect payment to the seller for the supplied goods, rendered services, works according to presenteddocuments, have established unreasonably narrowed definition and scope of application of documentarycredits. Due to such drawbacks, loopholes and ineffectiveness of the regulation of domestic payments by non-cash in Lithuania, Lithuanian commercial banks are observing and are being guided by the ICC UniformCustoms and Practice for Documentary credits (UCP), the last edition whereof was adopted in 1993. UCP isthe basic document of international manner and scope, governing the documentary credits, the aim whereofis to set forth the uniform interpretation and application of all the terms and conditions of documentarycredits. Having due regard to the legal nature and origin of the documentary credit, it is to be inferred, that itis an autonomous bargain, agreement, independent of the basic contract, whereunder it was issued (forinstance, purchase-sales agreement). Documentary credit is the separate agreement, under which thePurchaser’s bank is undertaking to effect payment of the certain sum of money, provided that the Sellerpresents the necessary documents, proving, that the goods are shipped (presented). Undoubtly, thisagreement is related to the basic one, but the documentary credit is deemed to be an autonomous one. All the documentary credits could be categorised and grouped into several types, which are widelyspread in international trade. The different types of documentary credits are providing different guaranteesfor the Beneficiary, thus substantiating the differences and distinctiveness in the scope of the risksattributable to the issuing bank. The most essential classification of the credits is classification intoirrevocable and revocable credits. This classification is based upon the firmness of the undertakings of theissuing bank under the credit. Presently the irrevocable credits are the most popular credits, the terms andconditions whereof can not be revoked or/and amended without the consent of all the parties thereto,including the purchaser, the seller and other participating banks. In the absence of any indication regardingthe type of the credit, the credit shall be deemed to be irrevocable. The irrevocable confirmed credit is themostly favourable for the interests of the seller. According to the manner and type of the undertakings of thebanks under the credit, all the credits are grouped into credits payable at sight, with the deferred payment,by acceptance or by negotiation. Taking account of other factors, there could be distinguished revolvingcredits, cumulative and non-cumulative credits, standby credits, anticipatory credits. One of the essential legal principles, underpinning the whole mechanism of international paymentsusing documentary credits, based upon the above-mentioned legal nature of the documentary credit, is theautonomy, independency of the contract of documentary credit. The practical meaning of this principle isthat the participants of the documentary credit bargain are not anyhow bound and obligated by the basiccontracts as they are not the parties thereto. It means, that the obligations of the issuing bank – to makepayment to the Beneficiary, or to accept and pay bills of exchange (Draft(s)) drawn by the Beneficiary – areindependent of the legal undertaking of one party to the basic agreement to pay for the goods or servicessupplied thereunder. Banks must concern with the only thing – whether the documents, presented by the Seller, strictlycomply with the terms and conditions of the documentary credit. Banks are not interested in and concernedwith the goods, which are being sold and purchased. Documentary credits as a means of international payments is more advantageous for the supplier,seller, than for the purchaser, because the issuance of the documentary credit for the seller is establishing theguarantee, security for the performance of payment, therefore, as a rule, the latter is the initiator of such amanner of payments. The seller is only obliged to present to his bank the documents, complying with theterms and conditions of the documentary credit.62

The documentary credits are to be examined as a complex system of legal relationships, evolvingbetween the participants of the mechanism of payments accomplished by virtue of documentary credits.Having regard to that, it becomes apparent, that the rights and duties of the participants of the mechanism ofpayments accomplished in a manner of documentary credits and their liability are closely interrelated.63

LITERATŪROS SĄRAŠASNorminiai aktai, jų oficialūs komentarai, norminių aktų projektai1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 1998.2. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. I-51 “Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Jungtinių tautų Organizacijos 1980 m. balandžio 11 d. Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių” // Valstybės žinios, 1993, Nr.4-79.3. UN Convention on Independent Guarantees and Standby Letters of Credit // Patvirtinta JT GA rezoliucija Nr. 50/48, 1995 m. gegužės 11 d.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” // Valstybės žinios, 1995, Nr.86-1949.5. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių // Valstybės žinios, 1995, Nr.102-22836. Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklės / Lietuvos banko valdyba 1992 m. gruodžio 22 d. Nr. 45.7. ICC Publication No. 500 / Uniform Customs and Practice for Documentary Credits.8. ICC Publication No. 525 / Uniform Rules for Bank-to-Bank reimbursements under Documentary Credits.9. ICC Publication No. 577 / The DOCDEX Rules.10. ICC Doc. No. 399 / Opinions (1980-1981) of the ICC Banking Commission.11. ICC Doc. No. 371 / Decisions of the ICC Banking Commission (1975-1979).12. ICC Doc. No. 434 / Decisions of the ICC Banking Commission (1984-1986).13. ICC Doc. 565 / Opinions of the ICC Banking Commission (1995-1996).14. ICC Doc. No. 459 / Case Studies on Documentary Credits, Problems, Queries, answers (1989).15. International Standby Practise, ISP // Publication of Institute of International Banking Law & Practise, 1997, Chicago.16. UNIDROIT International Institute for the Unification of Private Law Principles of International Commercial Contracts. Rome, 1994.17. O. Lando, H.Beale. The Principles of European Contract Law, Dordrecht, 1997.18. UNCITRAL Legal Guide on Drawing up International contracts for the Construction of Industrial Works. New York, 1988.19. Uniform Commercial Code.12th ed., West Publishing Co., St. Paul, Minn., 1991.20. Uniform Commercial Code: revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, Chicago, 1995.21. Official Comment on Uniform Commercial Code revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State Laws.// Philadelphia: American Law Institute; Chicago: National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, 1995.22. McKinney’s Consolidated Laws Unifrom Commercial Code. Practise Commentary. Chicago, 1990.23. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas // Parengė 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumo nutarimu Nr.I-2015 sudaryta darbo grupė, 2000.Specialioji literatūra1. Abbot K. Business law. London, 1991.2. Albrechtas J. Komercinių kontraktų sudarymas ir vykdymas. Vilnius, 1996.3. Anderson R. A. Business law: Principles, cases, legal environment. Cincinnati, 1989.64

4. Anson W. R. Anson’s Law of contract. Oxford, 1979.5. Anson W. R. Dogovornoje pravo. Moskva, 1984.6. Artemkin I.G., N.A.Barkovskij. Mieždunarodnyje rasčioty po komierčiskami operacijami. Moskva, 1994.7. Bertams R.F. Bank Guarantees in International Trade / Publishing, SA, 1995.8. Bianca C. M., Bonell M. J. Commentary on the international sales law. The 1980 Vienna Sales Convention. Giuffre, Milan, 1987.9. Buckley J. The 1993 revision of the UCP // International business transactions, 1995.10. Business law: principles, cases, legal environment, 10 th ed. South-Western Publishings, New

York, 1989.11. CEELI, Materials of Training Workshop on Letters of Credits and Shipping Documents, 1996.12. Charley J. International Trade Law. New York, 1994.13. Chuach J. C. T. Law of international Trade. London, 1998.14. Davidson D.V. Comprehensive business law: principles and cases. Boston, 1987.15. Dicey & Morris. Conflict of Laws. London, 1993.16. Dobson P., S. M. Schmitthoff. Charlesworth’ business law. London, 1991.17. Documentary Credits UCP 400 and 500 compared; edited by Ch. del Busto // ICC Publication No. 511.18. Ellinger E. P. Modern Banking Law. Oxford, 1994.19. Ellinger E.P. Documentary Letters of Credit. Oxford, 1970.20. European economic and business law: Legal and economic analyses on integration and harmonisation / ed. by R. M. Buxbaum. Berlin, 1996.21. Folsom R.H., M. W. Gordon, J. A. Spanogle. Intenational Business Transactions. New York, 1991.22. Gafalga M., Stufle B. Bankovskoje pravo. Moskva, 1996.23. Goldberg M.A., A.V. Voronova. Mieždunarodnoje torgovlia: finansevyje operaciji, strachovanyje i drugyje uslugy: pierievod s angliskovo. Kiev, 1994.24. Graždanskoje i targovoje pravo kapitalističieskich gosudarstv. Moskva, 1993.25. Gutteridge H.C. M.Megrah. The Law of Banker’s Commercial credits, 6 th ed. New York, 1979.26. Guttman J. Bank Guarantees and Standby Letters of Credit: Moving towards a Uniform Approach. Boston, 1989.27. Harry M. Venedikian, Gerard A. Warfield. Export – Import Financing, London, 1996.28. Hotchkins C. International Law for Business, New York, 1993.29. Jimenez G. Guide to export-import basics. London, 1997.30. Jordan R.L, W. D. Warren. Commercial law. New York, 1992.31. Kaplan B. M. Guide to modern business and commercial law: a comprehensive and practical handbook. Chicago, 1985.32. Kolesnik V.B. Pravovije osnovy akredityvnoj formy bieznaličnych rasčetov // Pravovyje aspekty miežbankovskich rasčetov. Sbornik statei po bankovskomu pravu. Kiev, 1994.33. Kropas S., V. Vaitkus. Banko tarptautinės operacijos Vilnius, 1997.34. Landkof S.N. Torgovije sdelki (teorija i praktika). Charkov, 1929.35. Lashbrooke E.C. Jr. The legal handbook of business transactions. New York, 1987.36. Law and Business – the regulatory environment. McGraw – Hill Inc., 3 d. ed., 1991.37. Lietuvos taupomajame banke gyventojams ir ūkio subjektams teikiamų paslaugų ir operacijų kainos / Lietuvos taupomasis bankas.- (Vilnius), 1996.38. Lohengrin F.L. Business law: text and cases, the legal environment. Dubuque, 1987.39. Malaguti M.C. The Payment System in European Union. Law and Practise. London, 1997.40. Moses M. L.. Controlling the Letter of Credit Transaction // Publication of International section of New Jersey State Bar Association, 1994.41. Moses M.L. Guide to new Rules on International Letters of Credit//New Jersey Law Journal, 1994.42. Pagrindiniai banko operacijų tarifai / Bankas Snoras.- (Vilnius), 1997.65

43. Paslaugų ir operacijų įkainiai / Vilniaus bankas.- V., 1996.44. Paslaugų kainos / Lietuvos valstybinis komercinis bankas.- V., 1996.45. Problems and materials on negotiable documents under the UCC and the UN Conventions on International Bills of Echange transactions, Vol. 3. New York, 1993.46. Schmitthoff C. International and procedural aspects of letters of credit // JBL, 1989.47. Schmitthoff C.M. Discrepancy of Documents in Letter Transactions // JBL, p. 94., 1987.48. Schmitthoff C.M. Schmitthoffs Export Trade, London, 1995.49. Schmitthoff C.M. The Transferable Credit // JBL, 1988.50. Seergejeva A.P, Tolstoj J.K. Graždanskoje pravo, Tom 2. Moskva, 1999.51. Sneyd M. R. International banking and finance. New York, 1992.52. Sūdžius V. Sutartys: principai ir praktika. Vilnius 1996.53. Towle L.W. International Trade and Commercial policy. New York, 1956.54. Treitel G.H. The Law of Contract. London, 1995.55. Trimble J. The Law Merchant and The Letter of Credit. New York, 1948.56. Truputis apie akredityvus arba bankininkų pastabos pardavėjams ir pirkėjams Naujasis kapitalas.- 1994, rugsėjo 1-15 d., spalio 6-12 d.57. West’s law and commercial dictionary in five languages, West Publishing Company, St. Paul.58. Wood Philip R. Law and Practise of International Finances. London, 1995.Praktinė medžiaga1. Cape Asbestos Co. v. Lloyds Bank [1921] W.N., p.274.2. Co – operative Centrale Raiffeisen – Boereleebank BA v. Sumitomo Bank Ltd. [1987] 1 Lloyd’s Rep., p. 345.3. Commercial Banking Co. of Sydney v. Jalsard [1972]. 2 Lloyd’s Rep., p. 235.4. Courtlands North America, Inc. v. North Carolina National Bank, (4 th Cir. 1975), 528 F. 2d., p.802.5. Doelger v. Battery Park Bank, 201 A.D., 515, 194, N.Y.S., p. 582, (1922).6. Equitable Trust Co. of New York v. Dawson Partners Ltd. [1927] 27 Ll. R., pp. 49, 52.7. Flagship Cruises Ltd. v.Nnew England Merchants National Bank, (1978), 569, F. 2 d., p. 699.8. Floating Dock Ltd. v. Honkong and Shanghai Banking Corporation[1986]. 1 Lloyd’s Rep., p. 65,80.9. Gian Singh & Co.Ltd. v. Banque del’Iindochine [1974]. 1 W.L.R., p. 1234.10. Glencore Int. AG v. Bank of China [1996]. 1 Lloyd’s Rep., p. 135.11. Intraco Ltd. v. Notis Shipping Corporation of Liberia. The Bhoja Trader [1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394, 400.12. Karaganda Ltd. v. Midland Bank Plc [1998]. LLR, p.173.13. Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997]. 11, C .& F.L., p.155.14. Kredietbank N.V. v. Midland Bank PLC [1997]. 11 C.&F.L., p.155.15. M.Golodetz & Co. Inc v. Czarnikow-Rionda Co. Inc. [1980]. 1 W.L.R., p. 495.16. Merchants Bank of New York v. Credit Suisse Bank (S.D.N.Y. 1984).17. Midland Bank Ltd. v. Seymour [1955]. 2 Lloyd’s Rep., p. 147,151.18. Nichimen Corporation v. Gatoil Overseas Inc.[1987]. 2 Lloyd’s Rep., p. 46.19. Nordskog v. National Bank [1922] 10 L.L.R., p. 652.20. Offshore International S.A. v. Banco Central S.A.[1976] 2 Lloyd’s Rep., p. 402.21. Pavia & Co v. Thurman – Nielsen [1952]. 2QB., p. 84;88.22. Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait S.A.K.[1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394, 400.23. Rayner v. Hambro’s Bank [1943]. K.B., p.37.24. Seaconsar Far East Ltd. v. Bank Markizi Jomhouri Islami Iran [1993]. 3 WLR, p.756.25. Soproma S.p.A. v. Marine & Animal By – Products Co. [1966]. 1 Lloyd’s Rep. p. 578.26. State Trading Corporation of India v. Compagnie Francaise[1981]. 2 Lloyd’s Rep., p.98, 91.66

27. Szteijn v. Henry Schroder Banking Corp., (1941) 31, N.V.S., 2d, p. 631,634.28. Tsakiroglou & Co.Ltd. v. Transgrains S.A.[1958]. 1 Lloyd’s Rep,. p. 562.29. Tukan Timber Ltd. v. Barclays Bank of Nigeria [1979]. 1 Lloyd’s Rep., p. 455.30. United Bank Ltd. v. Cambridge Sporting Goods Corp. [1976]. 2 Lloyd’s Rep., p. 155.31. United City Merchant Ltd. v. Royal Bank of Canada (The American Accord) [1983] 1 A.C., p.168.67