Akredityvas,atsiskaitymu ir banku

32

34

37

40

40

40

45

45

47

47

50

51

51

52

52

53

57

64

69

71

73

Įžanga

Pastaruoju metu, kai itin sparčiai plečiasi Lietuvos ūkio subjektų komerciniai santykiai su užsienio ūkio subjektais ir didėja užsienio prekybos apimtys, auga ir tarptautinių atsiskaitymų reikšmė.

Prekybiniai ryšiai su užsienio kontrahentais sąlygoja ir atsiskaitymų, ypač tarptautinių, būdų ir metodikos, paplitusių vakaruose, recepciją ir taikymą Lietuvoje. Aišku, pirmieji naujų paslaugų atsiskaitymų srityje paklausą pajuto bankininkai. Tačiau ir teisinių paslaugų rinka yra glaudžiai susijusi su pokyčiais įvairiose srityse. Taigi atsirado ir žinių tarptautinių atsiskaitymų teisinio reguliavimo klausimais poreikis; atsiskaitymai tapo aktualūs ne vien bankams. Teisininkams, sudarant užsienio kontraktus, tapo svarbu pažinti tarptautinių atsiskaitymų teisinio reguliavimo ypatumus bei atsiskaitymų formų esminius bruožus.

Bankiniai, arba dokumentiniai akredityvai1 yra dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas atsiskaitymų būdas – ne be reikalo anglų teisėjai juos apibūdino kaip “tarptautinės prekybos kraują”2.

Šis tarptautinio atsiskaitymo būdas lydi ko gero didžiąją daugumą tarptautinių kontraktų su užsienio kontrahentais. 1990 m. Tarptautinių prekybos rūmų duomenimis, 8 –ajame dešimtmetyje apie 90 % visų tarptautinių atsiskaitymų buvo vykdoma būtent akredityvine forma.

Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kad atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais tarptautinis teisinis reguliavimas tampa viena aktualiausių problemų, su kuriomis susiduria tiek Lietuvos bankai, tiek ūkio subjektai, eksportuojantys ir importuojantys prekes bei paslaugas, todėl yra akivaizdu, kad atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais teisinio reguliavimo ypatumus bei pagrindinius bruožus turėtų žinoti kiekvienas teisininkas, besispecializuojantis tarptautinės privatinės teisės srityje.

Nežiūrint į tai, kad akredityvas yra neabejotinai labiausiai paplitusi tarptautinių atsiskaitymų forma, Lietuvoje ši tarptautinės privatinės teisės sritis iki šiol yra visiškai nenagrinėta ir daugeliui teisininkų tebelieka terra incognita.

Šios temos pasirinkimą lėmė tiek jos aktualumas, tiek jos naujumas ir tuo pačiu svarba.

Atsiskaitymus dokumentiniais akredityvais Lietuvoje iki pat 1999 metų gruodžio 16 d.3 reglamentavo tik vienas norminis aktas (Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklės, priimtos Lietuvos banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45), kuriame dokumentinio akredityvo sąvoka ir tuo pačiu naudojimas atsiskaitymuose buvo visai nepagrįstai susiaurintas. Pažymėtina, kad šios taisyklės jau daugiau kaip pusę metų nebegalioja, todėl galima drąsiai teigti, kad atsiskaitymai dokumentiniais akredityvais Lietuvoje yra apskritai teisės normomis nereglamentuojami.

Akademinis – pedagoginis lavinimas šioje srityje taip pat yra ne visiškai atitinkantis sparčiai kintančius tarptautinės praktikos šioje srityje poreikius ir ne visiškai pritaikytas sparčiai besivystančiai tiek nacionalinei, tiek ir tarptautinei prekybai. Nėra šia tema akademinių darbų. Pažymėtina, kad šia tema VU TF

nebuvo rašyta diplominių darbų. Tiesa, keletas diplominių darbų buvo skirta tarptautinių atsiskaitymų apskritai problematikai ir juose buvo trumpai paanalizuoti ir akredityvai, tačiau tokia analizė, atsižvelgiant tiek į temos aktualumą, tiek ir jos naujumą, siekiant tinkamai susipažinti su atsiskaitymų akredityvais ypatumais, yra aiškiai nepakankama.

Tuo tarpu dokumentinių akredityvų populiarumas tarptautinėje prekyboje sąlygoja ir teisinių paslaugų paklausą. Todėl, manau, reikėtų skirti daugiau dėmesio šiai temai ir universitete. Tema įdomi dar ir tuo, kad jos nagrinėjimas reikalauja papildomų ekonomikos, tarptautinės prekybos papročių žinių, būtina susipažinti su tam tikrais bankininkystės terminais, kas yra pravartu kiekvienam teisininkui.

Taigi, šio darbo tikslas ir pagrindinis uždavinys yra kiek įmanoma labiau pašalinti šią spragą, susidariusią tarybinės teisinės ideologijos bei teisės doktrinos įtakoje, ir kuo išsamiau, nuodugniau ir pilniau perteikti nagrinėjamų klausimų, o būtent – atsiskaitymų akredityvine forma esmę, pagrindinius bruožus, ypatumus, specifiką bei problematiškumą. Šiame darbe bus siekiama teisiniu aspektu išnagrinėti atsiskaitymus akredityvine forma, jų mechanizmą, juos reguliuojančių normų teisinę prigimtį bei teisinio reguliavimo ypatumus.

1

Tarptautinėje bankinėje ir užsienio valstybių teisminėje praktikoje labiau paplitęs yra dokumentinio akredityvo pavadinimas (angl.

documentary credits).

2Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait S.A.K.[1981] 2 Lloyd’s Rep. p. 394, 400.

3Pripažintos netekusiomis galios 1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 195, V.Ž. 1999, Nr. 108-3136.

2

Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo visi įgaliojimai tarptautinių atsiskaitymų srityje buvo suteikti Tarybų Sąjungos Vniešekonombankui, todėl “nei vienas kitas bankas tarptautinių atsiskaitymų nevykdė”4. Kuriant naują bankų sistemą Lietuvoje, buvo susidurta su įvairiais sunkumais, vienas jų – specialistų (taipogi ir teisininkų), galinčių teisiniu požiūriu pritaikyti teorines ir praktines žinias bankininkystės srityje.

Šis darbas yra mokslinio pobūdžio ir jame bandoma teisiniu aspektu panagrinėti atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais santykius. Tai yra daugiašaliai santykiai ir juos nagrinėti reikia kompleksiškai, tuo pačiu nepamirštant jų ekonominio pagrindo, nes ekonominė šalių motyvacija dažnai daro lemiamą įtaką teisiniam šalių santykių reguliavimui5.

Atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais santykiai atsiranda pagrindinės – pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties pagrindu. Nors dokumentiniai akredityvai gali būti naudojami ir atsiskaitymui už paslaugas ir darbus, dažniausiai šiuo būdu yra atsiskaitoma už prekes. Todėl šiame darbe daugiausiai nagrinėjami atsiskaitymai dokumentiniais akredityvais būtent tarptautinėje prekyboje.

Atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais formali konstrukcija apima daug santykių, kurie yra atskirai reglamentuojami (pavyzdžiui, labai dažnai dokumentiniai akredityvai yra naudojami kartu su vekseliais), tačiau dėl darbo apimties apribojimų šie santykiai nėra plačiau analizuojami.

Kalbant apie šios rūšies atsiskaitymus Lietuvoje, reikia pasakyti, kad komerciniai bankai iki šiol neatlieka jokių statistinių apskaičiavimų, susijusių su dokumentinių akredityvų naudojimu.

Dėl šios priežasties darbe pateikiami statistiniai duomenys (konkretūs kai kurių Lietuvos bankų skaičiai) dėl informacijos stokos yra netikslūs ir gali parodyti tik bendras tendencijas.

Kadangi LR teisminės praktikos šioje srityje kol kas iš viso dar nėra, šiame darbe pateikiama gan daug pavyzdžių iš Anglijos, kai kurių JAV valstijų, Kanados teismų praktikos, nes būtent šiose valstybėse, palaikant prekybinius ryšius tiek su vietiniais, tiek ir su užsienio kontrahentais, yra ypatingai paplitusi akredityvinė atsiskaitymų forma.

Šių valstybių teismai, būdami nepaprastai gerai susipažinę su akredityvinių atsiskaitymų teisine reglamentacija, nusistovėjusiais tarptautinės prekybos papročiais, kuriuos, beje, dažniausiai formuoja būtent minėtų valstybių bankinė praktika, neretai sukuria naują teisės normą, sureguliuojančią sparčiai besivystančios tarptautinės prekybos įtakoje atsiradusią naują atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais sritį. Pateikti užsienio valstybių teisminės praktikos pavyzdžiai padės žymiai geriu ir nuodugniau suvokti ir perteikti nagrinėjamų klausimų specifiką ir jų problematiką.

Be abejo, darbe pagrindinis dėmesys bus koncentruojamas į tarptautinius atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reguliavimo šaltinius – Tarptautinės prekybos rūmų (angl. International

Chamber of Commerce) paskelbtas Unifikuotas dokumentinių akredityvų taisykles (angl. Uniform Customs priimtas Unifikuotas Bankų tarpusavio atsiskaitymoand Practice for Documentary Credits)6, (kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus taisykles 7 ir pan. Būtent šie tarptautiniai atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reguliavimo šaltiniai įtvirtina, sukodifikuoja ir unifikuotai susistemina tarptautinius papročius ir praktiką šioje srityje.

Deramas dėmesys bus skiriamas ir naujojo LR Civilinio kodekso projekto (toliau – LR CK

8projektas) teisės normoms, reguliuojančioms akredityvinius atsiskaitymus, nagrinėjant ir analizuojant jų santykio su tarptautinės teisės aktais šioje srityje problematiką.

Nagrinėjant atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reglamentavimo ypatumus, greta tarptautinių teisės šaltinių, bus aptarti ir įvairių nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių šią sritį, požymiai, pagrindinį dėmesį skiriant JAV galiojančio Vieningojo Komercinio Kodekso (angl. Uniform Commercial

Code) 9 teisės normų analizei. Tokia nacionalinių teisės aktų analizė įgalins žymiai išsamiau išnagrinėti atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reguliavimo bruožus bei nustatyti abipusį ryšį tarp nacionalinių ir tarptautinių teisės šaltinių šioje srityje.

Šio darbo struktūrą lėmė tiek pagrindinių teisės šaltinių, reguliuojančių nagrinėjamą sritį, turinys ir teisės sistema, tiek ir teisės doktrina, akademiniai darbai, kuriais bus remiamasi šiame darbe. Tenka

S.Kropas. V.Vaitkus. Banko tarptautinės operacijos, 1997, p. 21.

Michael J.Horton. Import and Customs Law Handbook, p. 116-117.

6ICC Publication No.500.

7ICC Publication No. 525.

8Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas // Parengė 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumo nutarimu Nr.I-2015 sudaryta darbo grupė, 2000.

9Uniform Commercial Code. 12th ed., West Publishing Co., St. Paul, Minn., 1991; Uniform Commercial Code: revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State

Laws, Chicago, 1995.

5

4

3

pripažinti, kad nagrinėjamą tarptautinės teisės sritį susisteminti teisiniu požiūriu nebuvo paprasta – tai lėmė tai, kad tarptautinės teisės šaltiniai, reglamentuojantys nagrinėjamus atsiskaitymus, pasižymi savo normų techniniu pobūdžiu, specifika – dauguma jų yra skirtos daugiau bankininkams ir verslininkams, negu teisininkams.

Siekiant tinkamai ir, kiek tai yra įmanoma, išsamiai ir kompleksiškai, įvairiapusiškai perteikti nagrinėjamą sritį, šiame darbe bus derinami įvairūs nagrinėjimo metodai – lyginamasis, sisteminis, istorinis, statistinis, loginis ir pan. Tai įgalins pasiekti aukščiau nurodytą šio darbo tikslą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama tema teisinės literatūros lietuvių kalba nėra, darbe bus remiamasi tik užsienio autorių darbais, didžiausią dėmesį skiriant fundamentaliai Anglijos komercinės teisės studijai – Clive M. Schmitthoff. Schmitthoffs Export Trade, London, 1995.

Reikia pažymėti, kad tarptautinė bankinė bei užsienio valstybių teisminė praktika išskiria dvi pagrindines akredityvų rūšis:

a) dokumentinius akredityvus, kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yra garantuojamas tik bankui pristačius tam tikrus dokumentus;

b) “švarius” akredityvus (angl. clean credits), kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yra garantuojamas bankui pateikus finansinius dokumentus, paprastai beneficiaro išrašytus vekselius.

Šiame darbe bus nagrinėjami tik dokumentiniai akredityvai, nes būtent jie yra pagrindinė tarptautinių atsiskaitymų forma, ir būtent jiems yra skirtos aukščiau minėtos UCP taisyklės, o “švarūs”

akredityvus tėra pareiškėjo įsiskolinimo beneficiarui padengimo būdas, todėl toliau šiame darbe, kalbant apie dokumentiniai akredityvus, bus vartojamas “akredityvo” terminas.

Darbe nagrinėjant ar lyginamuoju aspektu lyginant pagrindinius akredityvų bruožus, iš esmės bus remiamasi pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, teisiniu modeliu.

Siekiant iki galo suvokti tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais esmę bei pagrindinius procedūros bruožus, yra būtina jau pačioje darbo pradžioje nors trumpai panagrinėti tarptautinių atsiskaitymų santykius apskritai. Tik susipažinus su tarptautinių atsiskaitymų santykių prigimtimi, turiniu bei pobūdžiu, bus įmanoma tinkama tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais analizė.

Prieš pradedant analizuoti tarptautinių atsiskaitymų santykius, būtina nustatyti sąvokų “mokėjimas” ir “atsiskaitymas” reikšmes. Literatūroje šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau nereikia pamiršti skirtingos jų apimties. Atsiskaitymas plačiąja prasme papildo mokėjimą, kadangi mokėjimas tėra vienas iš atsiskaitymo būdų, o būtent atsiskaitymas pinigais. Neretai mokėjimo sąvoka yra dar labiau siaurinama iki sąvokos “atsiskaitymas grynaisiais pinigais”. Teisiškai mokėjimą galima apibrėžti kaip piniginio įsipareigojimo vykdymą, bent jau taip jį apibrėžia kai kurių valstybių (pvz., Italijos,

Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos) civiliniai kodeksai10. Atsiskaitymo sąvoką pateikia Blaksono teisės žodynas (angl. Black’ Sale of Goods Act Law Dictionary): “atsiskaitymas (angl. settlement, atitinka bendrosios lietuvių kalbos žodį – atsiskaitymas, kaip pilnutinis tarpusavio prievolių, įsipareigojimų įvykdymas) yra pažado ar sutarties įvykdymas”. Siauresne, teisine prasme, atsiskaitymas yra apibrėžiamas kaip pareigos, pažado ar įsipareigojimo kreditoriui vykdymas, perduodant jam pinigus ar kitas vertybes, kartu skolininkui pasiūlius, o kreditoriui sutikus juos priimti, taip pilnai ar dalinai padengiant įsiskolinimą ar patenkinant įsipareigojimą.

Šiame darbe terminas “atsiskaitymai” bus naudojamas siauresne prasme – kaip atsiskaitymas pinigais, kadangi kitaip darbo tema taptų neapibrėžta. Būtent taip sąvoką “atsiskaitymai” naudoja Lietuvos įstatymų leidėjai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 39 skirsnio “Atsiskaitymo santykiai ir banko sąskaitos sutartis” 467 straipsnis “Atsiskaitymai” nustato: “Pagal prievoles mokama atsiskaitant grynais arba negrynais pinigais”.

Minint skirtumus tarp sąvokų reikia pabrėžti, kad “atsiskaitymai” suponuoja tam tikro įsipareigojimo ar skolos buvimą, kai tuo tarpu skola ar įsipareigojimas nėra “mokėjimo” sąvokos būtinas elementas (pvz. pinigų pervedimas į kito asmens sąskaitą be prievolės tai padaryti, pvz. dovanojimo sutartis, yra mokėjimas, bet šiuo atveju negali būti atsiskaitymu). Šis elementas yra pagrindinis bandant išskirti sąvokų skirtumus. Taigi, šiuo požiūriu atsiskaitymų sąvoka apima platesnį santykių ratą nei mokėjimo sąvoka, vadinasi savo apimtimi yra platesnė už pastarąją (kiekvienas atsiskaitymas yra mokėjimas, bet ne

10

Žr.: Maria Chiara Malaguti. The Payment System in European Union. Law and Practice, p.16.

4

kiekvienas mokėjimas yra atsiskaitymas). Žiūrint paviršutiniškai šių sąvokų skirtumas nėra pastebimas, be to, savo apimtimi jos viena kitą papildo, todėl dažniausiai tiek teisės aktuose, tiek įvairioje literatūroje jos yra tapatinamos. Šiame darbe sąvoka “atsiskaitymai” bus naudojama tik piniginiams atsiskaitymams, vykdomiems tiek turint prievolę sumokėti, tiek ir neturint tokios prievolės, apibrėžti. Tokiu būdu sąvokos “mokėjimas” ir “atsiskaitymai” šiame darbe įgyja tą pačią reikšmę ir bus naudojamos kaip sinonimai.

Šio diplominio darbo dalykas – tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniu akredityvu santykiai. Tai reiškia, kad šio atsiskaitymo santykio šalys yra skirtingose valstybėse, o atsižvelgiant į tai, kad tokie atsiskaitymo santykiai yra kompleksiniai ir apima keletą atsiskaitymo santykių – svarbu, kad bent vienas šių santykių dalyvis būtų kitoje valstybėje. Tokiu būdu teisiniai santykiai, kylantys atsiskaitymų negrynaisiais pinigais procese, sudaro sudėtingą kompleksą, į kurį paprastai įeina: santykiai tarp dviejų valstybių fizinių ar juridinių asmenų; santykiai tarp mokėtojo ir jį aptarnaujančio banko; santykiai tarp mokėtojo banko ir mokėjimo gavėjo banko; santykiai tarp mokėjimo gavėjo ir jo banko.

Tai reiškia, kad šalia iš pagrindinės sutarties kylančių atsiskaitymo santykių, dar atsiranda ir jų dalyvių santykiai su tarpininkais bei tarpininkų tarpusavio santykiai.

Pažymėtina, kad yra būtina skirti atsiskaitymų formą nuo atsiskaitymo dokumentų. Pastarieji atlieka viso labo tik apskaitinę-buhalterinę ir informacinę funkcijas11.

Tarptautiniai atsiskaitymai gali būti suprantami siaurąja prasme, tai yra kaip tarptautiniai finansiniai atsiskaitymai, ir plačiąja prasme, tai yra šalia finansinių atsiskaitymų apimant ir atsiskaitymus prekėmis, paslaugomis ir pan. (barterio, kompensacinė ir kt. sutartys). Šis diplominis darbas, kaip tampa aišku iš temos pavadinimo, apims tik tarptautinius atsiskaitymus siaurąja prasme.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama tema nėra jokių akademinių darbų lietuvių kalba, tenka pripažinti, kad atsiskaitymų akredityvais srityje dar nėra susiformavusi jokia teisinė terminija lietuvių kalba, skirta tam tikriems šios atsiskaitymų formos specifiniams aspektams, elementams, bruožams.

Siekiant pašalinti šį trūkumą bei nors iš dalies užpildyti šioje srityje susidariusią teisinės terminijos spragą, šiame darbe bus vartojami kalbiniu ir teisiniu požiūriu nauji terminai, iš esmės suformuoti, sukurti remiantis jų atitikmenimis anglų kalboje, kuri šią terminiją išvystė jau praeitame amžiuje.

Be abejo, šie verstiniai terminai nepretenduoja būti vieninteliais tinkamais šiems tikslams, tačiau šio darbo tikslais bei prasme jie bus vartojami vieningai ir nuosekliai.

Siekiant išvengti įvairaus pobūdžio neaiškumų ir nesusipratimų, galinčių kilti skaitant šį darbą, yra būtina jau pačioje jo pradžioje pateikti kai kurių naujų terminų paaiškinimus, reikšmes, apibrėžimus:

1) beneficiaras – (angl. beneficiary, shipper, consignor) – asmuo, kurio naudai atidaromas akredityvas, dažniausiai tai yra pardavėjas pagal pagrindinę sutartį. “Beneficiaras” apima ir tokį asmenį, kuriam akredityvas buvo perleistas, jeigu akredityvas yra perleidžiamasis (VKK 5-102 (3) str.).

2) bankas-emitentas – (angl. issuing, opening bank) – bankas, kuris pareiškėjo pavedimu atidaro akredityvą, tuo įsipareigodamas sumokėti pagal akredityvą, jeigu patenkinamos akredityve numatytos sąlygos ir terminai.

3) aplikantas, principalas – (angl. opener, applicant, account party) – asmuo, kurio pavedimu bankas atidaro akredityvą. “Aplikantas” apima ir tokį asmenį, kuris nurodo akredityvą atidaryti kito asmens vardu, jeigu duodantis tokį nurodymą asmuo įsipareigoja atlyginti bankui-emitentui jo turėtas išlaidas, įskaitant ir išmokėtą akredityvo sumą (VKK 5-102 (2) str.).

4) negociacija – (angl. negotiation) – reiškia bankui pateiktų dokumentų ir/arba beneficiaro išrašytų vekselių įvertinimą, atliktą tam įgalioto banko; paprastas dokumentų patikrinimas, jų neįvertinant, nėra “negociacija”. Iš esmės šis terminas reiškia beneficiaro pagal akredityvą išrašyto vekselio pirkimą, kurį, kaip taisyklė, atlieka apyvartą vykdantis bankas.

5) nominuotasis bankas – (angl. nominated bank) – bankas nurodytas akredityve kaip įpareigotas sumokėti arba akceptuoti pardavėjo išrašytus vekselius. Jei akredityve nėra aiškiai nurodyta, kad jis prieinamas tik bankui – emitentui, bankas – emitentas turi paskirti kitą banką.

6) avizuojantis bankas – (angl. advising bank), dar gali būti vadinamas pardavėjo banku, paprastai akredityvą atidariusio banko filialas ar kitas bankas, akredityvą atidariusio banko korespondentas, esantis gavėjo šalyje, kuris praneša ir paliudija (avizuoja) akredityvo gavėjui apie jo naudai atidarytą akredityvą ir jo sąlygas.

11

Sergeejeva A.P, Tolstoj J.K. Graždanskoje pravo, Tom 2, s. 461-462.

5

I.

ATSISKAITYMŲ AKREDITYVAIS SĄVOKA, IŠTAKOS, ŠALYS IR

PROCEDŪRA

1.1 Akredityvo ištakos, sąvoka ir pagrindiniai bruožai

Jau viduramžių pirkliai, dalyvaujantys tarptautinėje prekyboje, susidurdavo su įvairiais sunkumais: dažnai prekes pristačius į tolimą kraštą pirkėjas pareikšdavo, jog jos neatitinka sulygtos kokybės, arba, staigiai nukritus produkcijos kainai rinkoje, pirkėjas sutikdavo už ją sumokėti žymiai mažiau nei buvo sulygta, arba paaiškėdavo, kad jis nemokus. Tai pirkliams sukeldavo begales išlaidų, o kartais reikšdavo net jų komercinės veiklos pabaigą, todėl buvo pradėta ieškoti priemonių, sumažinančių tokio pobūdžio riziką ir apsaugančių pirklių interesus. Kaip išeitis atsirado akredityvas, kuris, kaip atsiskaitymo priemonė, gana greitai išsivystė viduramžių pirklių prekybos praktikoje kaip specifiškas, visiškai nesusijęs ir atskiras nuo bendrosios teisės sutarčių reglamentavimo reiškinys.

Istoriškai pirminė ir išeitinė dabartinio akredityvo forma buvo taip vadinami kreditiniai laiškai (iš čia kilęs angliškas akredityvo pavadinimas – “letter of credit”), atsiradę viduramžiais kaip paprasčiausia priemonė, skirta pervesti pinigus į kitą valstybę, turint tikslą juos panaudoti toje kitoje valstybėje.

Keliautojas, išsiruošęs į kelionę, nenorėdamas rizikuoti pasiimtų pinigų praradimu, juos atiduodavo savo bankininkui, kuris jam mainais įteikdavo kreditinį laišką, suteikiantį keliautojui teisę atvykus į kitą valstybę kreiptis į vietinį bankininką dėl laiške nurodytos pinigų sumos išmokėjimo. Toliau, savo turtinius santykius, kilusius iš to, jau derindavo abu bankininkas. Faktiškai nekyla jokių abejonių, jog akredityvas išsivystė iš tos pačios istorinės bankinio dokumento formos kaip perduodamasis vekselis (angl. bill of exchange). Tai paaiškintina tuo, kad iš pirmo žvilgsnio skirtingi, šie mokėjimo dokumentai savyje turi daug ką bendro12.

Akredityvas Anglijos bendrosios teisės sistemos dalimi galutinai tapo tik XVIII a. kartu su

Pirklių įstatymu, akredityvinius atsiskaitymo santykius reglamentuojančiu nuo XIII a13. Anot kai kurių autorių, akredityvo šaknų reikėtų ieškoti Senovės Romos, Graikijos, Finikijos ir net ankstyvojo Egipto bankininkų praktikoje14. Teisės doktrina pažymi, kad akredityvas, kaip tarptautinių atsiskaitymų instrumentas, ypatingą pripažinimą įgavo jau XIX a. viduryje15. XX a. pradžioje akredityvai, kaip tarptautinių atsiskaitymų forma, pradėta plačiai naudoti JAV, o kiek vėliau visuotinai pripažinta ir kitose pasaulio valstybėse. Taigi, ši atsiskaitymų priemonė, dėka savo patikimumo, patogumo, paprastumo, ekonomiškumo, efektyvumo ir lankstumo išgyveno iki šių laikų, išlaikiusi beveik 3000 metų trukusį laiko egzaminą.

Akredityvai (vok. “Akkreditiv”, angl. “letter of credit”, pranc. “Accreditif” – įgaliojimas ką nors atlikti, kas savo ruožtu susiję su lotynišku “accreditivus” – “patikėtinis”), taipogi vadinami dokumentiniais arba banko akredityvais, yra dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas atsiskaitymo būdas.

Beje, pažymėtina, kad “akredityvu” vadinamas tiek atsiskaitomasis dokumentas, tiek ir akredityvinis įsipareigojimas. Anglijos teisėjas lordas Donaldsonas pabrėžia: ”Neatšaukiamieji akredityvai ir bankinės garantijos, išduotos esant sąlygoms, leidžiančioms jas laikyti ekvivalentiškomis neatšaukiamiesiems akredityvams, buvo apibūdinti kaip “tarptautinės prekybos kraujas ir jėgos šaltinis”. Prekybos procesas yra pažeidžiamas, jeigu teismas įsikiša ten, kur nėra jokios apgaulės, ir tuo pačiu laužo komercinę praktiką, kuri akredityvinę atsiskaitymo formą prilygina atsiskaitymą grynaisiais pinigais”16.

Norint suprasti ir analizuoti ekonominius, teisinius santykius, kylančius atsiskaitant dokumentiniais akredityvais, labai svarbu teisingai apibrėžti patį dokumentinį akredityvą. Išsamus dokumentinio akredityvo apibrėžimas pateikiamas Tarptautinės prekybos rūmų (International Chamber of

Commerce) paskelbtose Unifikuotose dokumentinių akredityvų taisyklėse (Uniform Customs and Practice for

Documentary Credits) (toliau – UCP)17. Šios taisyklės pakeitė iki šiol galiojusį Tarptautinių Prekybos Rūmų

12

13

R.L. Jordan, W.D. Warren. Commercial law, p. 445.

Problems and materials on negotiable documents under the UCC and the UN Conventions on International bills of exchange transactions, vol.3, p. 379.

14J.Trimble. The Law Merchant and The Letter of Credit, p. 981,982-985.

15Ten pat, p. 445-446.

16Intraco Ltd. v. Notis Shipping Corporation of Liberia. The Bhoja Trader. [1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394, 400.

17ICC Publication No.500.

6

leidinį Nr. 400. Naują šių taisyklių redakciją 1993 m. Paryžiuje patvirtino Tarptautiniai Prekybos rūmai. Jos įsigaliojo nuo 1994 m. sausio 1 d.

Pačios taisyklės yra daugiau rekomendacinio pobūdžio ir neturi įstatymo galios. Jų tikslas –

vieningai interpretuoti ir taikyti visus akredityvo terminus ir sąlygas. Dauguma valstybių yra prisijungę prie šių taisyklių, tuo tarpu Lietuva nėra to padariusi, nors savo praktikoje jas taiko. Plačiau apie šias taisykles bus kalbama šio darbo II skyriuje.

UCP 2 str. nustato, kad dokumentinis akredityvas (kaip ir rezervinis akredityvas) yra bet koks susitarimas, kuriuo akredityvą atidarantis bankas pirkėjo (pareiškėjo) prašymu ir pagal jo pavedimą arba savo vardu:

– įsipareigoja išmokėti trečiai šaliai (gavėjui) ar pagal jos pavedimą arba akceptuoti ir apmokėti gavėjo išrašytus perduodamuosius vekselius (tratas), arba

– įgalioja kitą banką vykdyti tokį išmokėjimą arba akceptuoti ir apmokėti tokius perduodamuosius vekselius (tratas), arba

– įgalioja kitą banką pirkti (negocijuoti) tokius perduodamuosius vekselius (tratas), pateikus nustatytus dokumentus, jei laikomasi akredityve numatytų terminų ir sąlygų18.

1974 m. redakcijos UCP 2 straipsnyje buvo įtvirtintas bendresnis akredityvo apibrėžimas:

“dokumentinis akredityvas yra bet koks susitarimas, nepriklausomai nuo jo pavadinimo ar apibūdinimo, pagal kurį bankas (bankas – išleidėjas), veikiantis sutinkamai su kliento instrukcijomis (nurodymais), turi įvykdyti apmokėjimą, akceptuoti arba nupirkti (tratas)”.

JAV Vieningasis komercinis kodeksas 19 (Uniform commercial code) (toliau – VKK), kurio normos, reguliuojančios akredityvinius atsiskaitymus, jeigu sandoryje nėra aiškiai sulygta, kad taikytinos UCP

taisyklės, taikomos visose JAV valstijose, išskyrus Niujorko, Alabamos ir Misūrio, dokumentinį akredityvą apibrėžia taip: ”Akredityvas yra apibrėžtas jį išleidusio asmens įsipareigojimas beneficiarui, atitinkantis žemiau nurodytus reikalavimus formai, padarytas pareiškėjo sąskaita ir vardu ar, kuomet pareiškėjas yra finansinė institucija, savo paties sąskaita ir vardu, beneficiarui pristačius akredityve nurodytus dokumentus, sumokėti beneficiarui akredityve nurodytą pinigų sumą, akceptuoti ir apmokėti jo išrašytus perduodamuosius vekselius (tratas), o taipogi atlikti mokėjimą vėlesniu, akredityve nurodytu terminu”20. Kaip matyti, šis akredityvo apibrėžimas yra aiškiai orientuotas į UCP taisyklėse pateiktą apibrėžimą. Beje, VKK 5 str.

redakcija, galiojusi iki 1995 m., akredityvą apibrėžė lakoniškiau: ”Akredityvas yra rašytinis banko įsipareigojimas savo kliento vardu sumokėti tam tikrą pinigų sumą trečiajai šaliai (gavėjui), kai ši tinkamai (sulygtu būdu) to reikalauja”21. Pažymėtina, kad pagal iki 1995 m. galiojusią VKK 5 str., reglamentuojančio akredityvo sandorį, redakciją, akredityvą galėjo išleisti ir ne finansinė instituciją, tačiau 1995 m. ši galimybė buvo panaikinta, argumentuojant tuo, kad tai iškreipia pačią akredityvo prigimtį ir jo teisinį statusą22.

Teisinėje literatūroje kartais pateikiama tokia akredityvo sąvoka: ”Akredityvas (plačiąją prasme) –

rašytinis dokumentas, vieno asmens adresuotas kitam, įpareigojantis pastarąjį suteikti kreditą asmeniui, kurio naudai akredityvas atidarytas. Akredityvas pagal savo prigimtį yra perleidžiamasis dokumentas kuriuo asmuo prašo kito sumokėti pinigų sumą arba suteikti kreditą trečiajam asmeniui, o tai atlikus, įsipareigoja atlyginti mokėjimą įvykdžiusiam asmeniui išmokėtą sumą. Akredityvas (siaurąja prasme) – banko ar kito asmens įsipareigojimas, atsiradęs kliento prašymu, akceptuoti ar apmokėti gavėjo išrašytus vekselius ar atlikti kitokį mokėjimą gavėjo naudai, šiam pateikus akredityvo sąlygas ir reikalavimus atitinkančius dokumentus. Bankas taipogi gali įsipareigoti įgalioti kitą banką ar kitą asmenį priimti tokius dokumentus”23.

Pažymėtina, kad akredityvo sąvoka naudojama tiek siaurąja, tiek ir plačiąja prasmėmis. Siaurąja prasme, (kaip atsiskaitymų negrynaisiais pinigais forma ir apibrėžta juridinė sąvoka) akredityvas suprantamas kaip banko sąlyginis įsipareigojimas atlikti mokėjimą trečiajam asmeniui – beneficiarui, kuris yra įvykdytinas

UCP 2 straipsnis.

Uniform Commercial Code: revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute;

National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, Chicago, 1995.

20UCC §5-102(10).

21UCC §5-103(1)a.

22Official Comment on Uniform Commercial Code revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The

American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State Laws.// Philadelphia : American Law Institute ;

Chicago: National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, 1995. (Toliau darbo tekste – Official Comment on UCC Article

5.).

23West’s law and commercial dictionary in five languages, West Publishing Company, p. 43.

19

18

7

pagal pareiškėjo nurodymus. Šio įsipareigojimo įsigaliojimo pagrindinė sąlyga – tinkamų dokumentų, apibrėžtų akredityvo, pateikimas bankui, atliktas beneficiaro. Plačiąja prasme (kaip mokėjimo metodas)

akredityvas apima visą tarpusavyje susijusių teisinių santykių tarp tarptautinio sandorio šalių kompleksą: tarp pirkėjo ir pardavėjo, banko-emitento, avizuojančio banko, atlyginančiojo banko, pervežėjų, draudimo kompanijų ir t.t.

LR Laikinosiose vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklėse24 (6.1 punktas) pateikiama tokia dokumentinių akredityvų sąvoka: “Dokumentinis akredityvas yra pirkėjo banko pavedimas tiekėjo bankui apmokėti pardavėjui už prekes, paslaugas, darbus pagal pateiktus bankui dokumentus”.

Mano nuomone, čia dokumentinių akredityvų sąvoka yra nepagristai susiaurinta, nes dokumentinis akredityvas yra visų pirma sutartis tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir akredityvą atidarančio banko, ir tik pastarosios pagrindu bankas paveda kitam bankui tam tikru būdu ir sąlygomis sumokėti gavėjui (pardavėjui), kai šis pateiks nustatytus dokumentus.

Be to pagal Lietuvoje išleistas taisykles, dokumentinis akredityvas negali būti pervedamas (6.3 punktas). Tarptautinėse taisyklėse taip pat nurodoma, kad neatšaukiamo akredityvo sąlygas galima keisti tik visų šalių susitarimu, tuo tarpu pagal Lietuvos Laikinąsias vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisykles sąlygas gali keisti pirkėjas, vėliau apie tai informuodamas pardavėją (6.4 punktas).

Būtent dėl vidinių taisyklių netobulumo, kuris iškreipia pačią akredityvo prigimtį, Lietuvos komerciniai bankai taiko tarptautines taisykles. Be to vidaus rinkoje akredityvai kaip atsiskaitymo priemonė yra per brangi ir neefektyvi, todėl naudojamos kitos atsiskaitymo priemonės.

Rusijos Federacijos 1995 m. priimto naujojo Civilinio Kodekso 867 str. pateikia tokią akredityvo definiciją: “Pagal akredityvą bankas (bankas-emitentas), veikdamas mokėtojo pavedimu ir sutinkamai su jo nurodymais, įsipareigoja gavėjui įvykdyti piniginį mokėjimą, arba įsipareigoja akceptuoti ir nupirkti gavėjo išrašytus perduodamuosius vekselius arba įgalioti kitą banką atlikti pinigų mokėjimą, vekselių akceptą ar apmokėjimą”. Sprendžiant iš šios RF CK 867 str. formuluotės, matyti, kad RF CK rengėjai, apibrėždami akredityvą, nusprendė nenukrypti nuo aukščiau paminėto UCP įtvirtinto akredityvo apibrėžimo. Ši pozicija, būdama pažangi, vertintina tik teigiamai, kadangi sudaro sąlygas RF vidaus bankams taikyti vienodas teisės normas tiek vidaus, tiek tarptautinių atsiskaitymų akredityvais formai.

Naujasis LR CK projekto 6.195 straipsnis numato tokią akredityvo apibrėžimo formuluotę:

“Atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir veikiantis mokėtojo pavedimu ir nurodymu (bankas-

emitentas) įsipareigoja sumokėti pinigus gavėjui arba akceptuoti, apmokėti ar įskaityti vekselį, arba įgalioti kitą banką (vykdantįjį banką) sumokėti pinigus gavėjui arba apmokėti, akceptuoti ar įskaityti vekselį. Bankui-

emitentui, atliekančiam mokėjimus arba apmokančiam, akceptuojančiam ar įskaitančiam vekselį, taikomos vykdančiojo banko taisyklės”. Kaip matyti, LR CK projekte įtvirtintas akredityvo apibrėžimas yra aiškiai orientuotas į aukščiau minėtąjį UCP 2 straipsnį.

Visoms akredityvų rūšims yra būdingas šis bruožas: pirkėjas ir pardavėjas sudarydami pirkimo –

pardavimo sutartį susitaria, kad pagal pirkėjo pavedimą sulygtą kainą sumokės bankas, paprastai esantis pardavėjo buveinės vietoje, pristačius jam nustatytus dokumentus, dažniausiai prekių transportavimo dokumentus, ir įvykdžius kitas akredityve numatytas ir banko praneštas sąlygas. Pardavėjui pateikus reikalingus dokumentus, bankas sumoka prekių kainą akredityve numatytu būdu: iš karto ar atidėtu mokėjimu arba akceptuodamas ar pirkdamas pardavėjo išrašytą vekselį.

Dokumentinio akredityvo sandorio esminis bruožas yra jo dokumentinis pobūdis, t.y. prekių transportavimo ir kitų dokumentų pristatymas akredityvo teisiniame santykyje atitinka patį prekių pristatymą pirkimo – pardavimo teisiniame santykyje, todėl akredityvas laikomas sandorio finansavimo priemone.

Išsivystęs siekiant patobulinti atsiskaitymų tarptautinėje prekyboje mechanizmą ir procedūrą, akredityvas tapo paskolos suteikimo pardavėjui laikotarpiui nuo prekių išsiuntimo iki jų priėmimo galutiniame punkte priemone25. Pardavėjai ir importuotojai gali turėti komercinių ryšių su užsienio šalių kontrahentais, kurių finansinės galimybės visiškai nežinomos, ir gali būti nepajėgūs patys finansuoti sandorio, pirkėjui negalint sumokėti už prekes iki jis jas perparduos, ir pardavėjui negalint įgyti ar pagaminti produkcijos be visiškai garantuoto apmokėjimo, todėl tokiais atvejais labai pravartus akredityvas, atliekantis sandorio finansavimo

24

25

Priimtos Lietuvos Banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45.

Clive M.Schmitthoff, Schmithoff’s Export Trade, p. 402.

8

funkciją. Kartais kyla įvairūs nusivylimai, ginčai ir bylinėjimaisi, nes šalys, ignoruodamos šią akredityvo funkciją, akredityvą mano esant banko garantija26.

1.2 Akredityvo teisinė prigimtis ir pobūdis

Teisiniu požiūriu, greta akredityvą išleidusio banko vienpusio įsipareigojimo, akredityvas yra nagrinėtinas kaip kompleksinė teisinių santykių, atsirandančių tarp kitų šios operacijos dalyvių banko sąskaitos sutarties sudarymo, sutarties dėl korespondentinių santykių užmezgimo tarp bankų, kreditavimo sutarties, pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, pagrindu, sistema.

Užsienio valstybių įstatymleidyboje, teisinėje doktrinoje teisminėje bei bankinėje praktikoje nėra vieningos nuomonės dėl akredityvo teisinės prigimties. VKK 5 str. akredityvas yra sureguliuotas kaip atskira, savarankiška sandorio rūšis. Vokietijos teisminė praktika akredityvą laiko pavedimo sutarties rūšimi

(Vokietijos CK 662 str.), o akredityvo patvirtinimas prilyginamas “skolos pažadėjimui” (Vokietijos CK 780

str.). Šveicarijos teisminė ir bankinė praktika akredityvą prilygina kreditiniam pervedimui (Šveicarijos

Prievolių Įstatymo 466-471 str.). Prancūzijos teisminė ir bankinė praktika akredityvą laiko sutartimi trečiojo asmens naudai (Prancūzijos CK 1119 str.)27. Užsienio teisinėje doktrinoje taipogi galima rasti požiūrį, jog akredityvas – cesijos sutarties rūšis28.

Pažymėtina, kad visi aukščiau pateikti požiūriai dėmesį koncentruoja tik į kokį nors vieną dvišalių santykių akredityvo rėmuose aspektą: arba į santykius tarp pareiškėjo ir banko-emitento, arba tarp pareiškėjo ir beneficiaro ir pan. Kompleksinis akredityvo sandorio pobūdis gali būti geriausiai suvoktas, jeigu prisimisime jo susiformavimo istoriją, o būtent – jo artumą perduodamajam vekseliui (tratai).

Pareiškėją prilyginus vekselio išrašytojui, banką-emitentą – mokėtojui, o beneficiarą – vekselio turėtojui, tampa aiškūs tokie specifiniai akredityvo bruožai, kaip akredityvo sistemoje esančių sandorių abstraktumas ir vienašališkumas. Ne veltui Anglijos teisėjas lordas Deningas pabrėžė, kad “akredityvas yra itin panašus į perduodamąjį vekselį. Jis yra tolygus gryniesiems pinigams ir turi būti apmokėtas. Prieš jį negalimi nei įskaitymai, nei priešpriešiniai reikalavimai”29.

Taigi, apibendrinant aukščiau nurodytą teisės doktriną, galima daryti išvadą, kad dokumentinio akredityvo sandoris pagal savo prigimtį yra pavedimo sutartis, kuria bankas įsipareigoja pareiškėjo vardu ir sąskaita sumokėti trečiajai šaliai (gavėjui) arba akceptuoti ir apmokėti, ar pirkti gavėjo išrašytus vekselius.

Tačiau UCP prasme dokumentinis akredityvas nėra gryna pavedimo sutartis, nes, kaip matome iš apibrėžimo, akredityvą atidaręs bankas gali veikti ir savo vardu30.

Turbūt galima teigti, kad dokumentinio akredityvo sandoris yra modifikuota pavedimo sutartis, turinti savyje ir kitiems sandoriams būdingų bruožų. Taigi, kaip jau minėta, dokumentinis akredityvas yra sudėtingas daugiašalis teisinis santykis, kurį reikia nagrinėti atskirais aspektais ir tuo pačiu kompleksiškai.

Visgi tampa aišku, kad kilusį ginčą sprendžiant LR teisme, akredityvo sandoris pagal LR teisę negalėtų būti pripažintas pavedimo sutartimi ne vien dėl tos priežasties, kad bankas-emitentas gali veikti ir savo vardu.

Visų pirma, išnagrinėjus akredityvinius teisinius santykius, darytina išvada, kad bankas-emitentas akredityvo sandorio pagrindu turi teises ir pareigas tiek beneficiaro, tiek ir pareiškėjo atžvilgiu – tuo tarpu pagal pavedimo sutartį, jis tebūtų teisiniuose santykiuose su įgaliotoju ir neturėtų jokių pareigų beneficiaro atžvilgiu.

Jeigu bankas-emitentas savo akredityvinių įsipareigojimų neįvykdo, beneficiaras turi teisę įvykdymo reikalauti tiesiogiai iš pareiškėjo, todėl galima teigti, kad sandorio pagrindu kylanti teisinė atsakomybė yra subsidiarinio pobūdžio. Be abejo, remiantis pagrindine sutartimi, tarpusavio sutartiniuose santykiuose tėra pareiškėjas ir beneficiaras, o akredityvo sandoryje bankas-emitentas beneficiaro atžvilgiu gali veikti ir savo vardu.

Negalime akredityvo sandorio vadinti ir sutartimi trečiojo asmens naudai – nes pagal LR CK 175 str. – tai tėra teisės reikalauti įvykdyti prievolę pagal sutartį perleidimas trečiajam asmeniui; jeigu trečiasis asmuo atsisako nuo tokia sutartimi jam suteiktos teisės, tai asmuo, sudaręs sutartį, gali šia teise pasinaudoti pats. Iš pirmo žvilgsnio – tai labai panašu į akredityvo teisinius santykius, bet pagal akredityvo sandorį bankas-emitentas turi pareigą įvykdyti apmokėjimą ne tik

McKinney’s Consolidated Laws Uniform Commrcial Code, Practise Commentary, p. 642.

Landkof S.N. Torgovije sdelki (teorija i praktika), s. 166.

28Kolesnik V.B. Pravovije osnovy akredityvnoj formy bieznaličnych rasčetov // Pravovyje aspekty miežbankovskich rasčetov. Sbornik statei po bankovskomu pravu, s. 35-37.

29C.Schmitthoff, International and procedural aspects of letters of credit, p.231-232.

30Plg. su LR Civilinio kodekso 397 straipsniu.

27

26

9

beneficiaro atžvilgiu, bet ir pirkėjo atžvilgiu31, tuo tarpu banko-emitento pareiga atsisakyti įvykdyti apmokėjimą egzistuoja tik pareiškėjo atžvilgiu. Todėl pareiškėjas jokių savo teisių pagal akredityvo sandorį niekam neperleidžia.

Ko gero artimiausias teisinis akredityvo sandorio paaiškinimas būtų įmanomas, remiantis 1997

metais paruoštų Europos Komercinių Kontraktų principų32 3.301 straipsnyje minimu netiesioginiu atstovavimu (angl. indirect representation)33, nors tai, neabejotinai, yra gana sąlyginis palyginimas.

Taigi, visa tai, kad kituose civilinės ar komercinės teisės institutuose neįmanoma rasti akredityvinio sandorio atitikmens, tik dar kartą patvirtina išvadą, kad akredityvas – tai sui generis sandorio rūšis.

Nagrinėjant akredityvo teisinę prigimtį, iškyla gana sudėtingas akredityvo ir pagrindinio sandorio, kurio pagrindu jis buvo atidarytas, santykio klausimas. Nors kaip bus aptarta vėliau, akredityvas yra autonomiškas, nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties sandoris, visgi yra būtina išanalizuoti akredityvo atidarymo pasekmes pačiai pagrindinei sutarčiai.

Teisės doktrina, ypatingai Europos kontinentinės teisės doktrina, tradiciškai laiko, kad akredityvo atidarymas ipso facto negali būti pripažįstamas nei kaip pareiškėjo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį įvykdymu, nei kaip jo įsipareigojimo perkėlimu bankui34.

Todėl šios problemos sprendimo tenka ieškoti tarptautinės privatinės ir taikytinos nacionalinės teisės normose. 1980 m. JT Vienos Konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių35 (57 str.) ir UNIDROIT Tarptautinių komercinių kontraktų principai36 nustato, kad piniginės prievolės įvykdymo vieta yra pardavėjo verslo vieta.

Tačiau jeigu mokėjimas vykdomas prieš dokumentų ar prekių pristatymą, tokia vieta yra tokių prekių ir dokumentų perdavimo vieta. Kuomet bankas-emitentas atsisako įvykdyti mokėjimą beneficiarui, tampa galimos dvi išeitys – jeigu bankas-emitentas tampa nemokiu, tai pirkėjo prievolė įvykdyti apmokėjimą tebegalioja ir beneficiaras turi teisę pareikšti reikalavimą tiesiogiai jam. Byloje E.D. & F.Man Ltd. V. Nigerian sweets

[1977], Anglijos tesimas išaiškino, kad akredityvo atidarymas tėra sąlyginis apmokėjimas. Pirkėjai įsipareigojo įvykdyti apmokėjimą akredityvo pagalba, o ne užtikrinti akredityvinį apmokėjimo šaltinį, kuris vėliau tapo negalimas. Pirkėjo įsipareigojimai beneficiarui yra esminiai ir jų galiojimas bei veikimas buvo sustabdytas tam laikui, kurį bankas-emitentas buvo pajėgus įvykdyti apmokėjimą ir atsinaujino, kai tik pastarasis tokios galimybės neteko37.

Svarbu pastebėti, kad atsiskaitymų akredityvu santykiuose bankas-emitentas nėra garantas, užtikrinantis pirkėjo įsipareigojimų pagal pagrindinį sandorį įvykdymą – jis greičiau yra skolininkas pagal sutartį trečiojo asmens – beneficiaro – naudai. Tai laba vaizdžiai pailiustruoja Travelers Indemnity Company v. Flushing National Bank [1977] 38 byla. Šioje byloje teismas nurodė, kad akredityvas – sandoris, kurio tikslas – suteikti apmokėjimo per bankinius kanalus mechanizmą. Šis sandoris nustato sąlygas, tik esant kurioms yra atliktinas mokėjimas, ir kuris sukelia tiesioginę banko-emitento pareigą atlikti tokį mokėjimą tokiose griežtose sąlygų ir terminų ribose. Tai yra vienintelė funkcija, kurią bankas įsipareigoja atlikti, ir tai yra vienintelis jo komercinis, teisinis vaidmuo šiame mechanizme.

Aukščiau nurodytas teisminis sprendimas akredityvą aiškiai atribojo nuo bankinės garantijos (angl.

bond, suretyship). Šis atribojimas yra labai svarbus tuo, kad jis įgalina geriau suvokti paties akredityvo teisinę prigimtį. Tarptautinio sandorio šalims tiek akredityvas, tiek bankinė garantija dažnai yra labai panašūs savo funkcijomis instrumentai – jų abiejų pagrindinis tikslas yra garantuoti apmokėjimo įvykdymą pardavėjui, todėl čia trumpai pateiksiu jų pagrindinius skirtumus. Visų pirma, skirtumas glūdi jų mokėjimo funkcijoje.

Akredityvas – normali mokėjimo forma, tuo tarpu banko garantija – ne. Kuomet šalys susitaria dėl akredityvinės atsiskaitymo formos, jų bendras ketinimas yra suteikti eksportuotojui apmokėjimo garantiją.

Bankinė garantija, savo ruožtu, yra panaudojama tik tuomet, kuomet atsiranda tam tikra rizika, kurią bankinė

Žr. Official Comment on Article 5 of UCC.

O. Lando, H.Beale. The Principles of European Contract Law, Dordrecht, 1997.

33Principų 3.301 straipsnis nurodo, kad netiesioginis atstovavimas apima atvejus, kai tarpininkas veikia pagal įgaliotojo nurodymus, jo naudai, bet ne jo vardu, arba kai tarpininkas veikia pagal įgaliotojo nurodymus, bet trečioji šalis to nežino ir negali žinoti. Šiais atvejais teisiniai santykiai atsiranda tarp tarpininko ir trečiosios šalies.

34Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističieskich gosudarstv, s. 232.

35Valstybės žinios 1995, Nr. 102-2283.

36UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts, Rome, UNIDROIT.

37C.M.Schmitthoff, Schmitthoff’s Export Trade, p. 460.

38Business law: principles, cases, legal environment, p. 777.

32

31

10

garantija ir padengia. Šalys paprastai nesitiki, kad tokia rizika kada nors materializuosis – jos tikisi, kad garantijos iš viso niekuomet neprireiks. Kitaip tariant, mokėjimas pagal bankinę garantiją yra išimtis, o pagal akredityvą – normalus atisiskaitymo būdas. Antras ne mažiau svarbus skirtumas yra tas, kad bankinė garantija yra neatsiejamai susijusi su pagrindine sutartimi, kurios pagrindu ji atsiranda – bankinė garantija pradeda funkcionuoti, kuomet yra pažeidžiamas įsipareigojimas pagal pagrindinę sutartį. Tuo tarpu akredityvas yra sandoris, absoliučiai autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties. Net ir pagrindinės sutarties negaliojimas nepadaro negaliojančiu ir akredityvo39.

Taigi, galima daryti apibendrintą išvadą, kad į akredityvinius sandorius yra įtraukti trys kontraktai:

a) sutartis tarp banko – emitento ir kliento; b) akredityvo sandoris (šiuo atveju į jį įtraukiama trečioji šalis, kaip naudos gavėjas); c) pagrindinė sutartis (pvz. pirkimo – pardavimo) tarp beneficiaro ir banko – emitento kliento40.

1.3. Akredityvo sandorio šalys. Atsiskaitymų akredityvais procedūra

Akredityvo sandorio šalys. Atsiskaitant akredityvu visada dalyvauja šios šalys:

Pareiškėjas (pirkėjas; angl. opener, applicant, account party) – asmuo, kurio pavedimu bankas atidaro akredityvą. “Pareiškėjas” apima ir tokį asmenį, kuris nurodo akredityvą atidaryti kito asmens vardu, jeigu duodantis tokį nurodymą asmuo įsipareigoja atlyginti bankui-emitentui jo turėtas išlaidas, įskaitant ir išmokėtą akredityvo sumą (VKK 5-102 (2) str).

Gavėjas (beneficiaras; beneficiary, shipper, consignor) – asmuo, kurio naudai atidaromas akredityvas, dažniausiai tai yra pardavėjas pagal pagrindinę sutartį. “Beneficiarus” apima ir tokį asmenį, kuriam akredityvas buvo perleistas, jeigu akredityvas yra perleidžiamasis (VKK 5-102 (3) str.).

Akredityvą atidarantis (angl. issuing arba opening bank) arba pirkėjo bankas, arba bankas –

emitentas – bankas, kuris pareiškėjo pavedimu atidaro akredityvą, tuo įsipareigodamas sumokėti pagal akredityvą, jeigu patenkinamos akredityve numatytos sąlygos ir terminai.

Avizuojantis bankas 41(angl. advising bank), dar gali būti vadinamas pardavėjo banku, paprastai akredityvą atidariusio banko filialas ar kitas bankas, akredityvą atidariusio banko korespondentas, esantis gavėjo šalyje, kuris praneša ir paliudija (avizuoja) akredityvo gavėjui apie jo naudai atidarytą akredityvą ir jo sąlygas. Tai – neutralus tarptautinių atsiskaitymų akredityvais dalyvis, esantis teisiniuose santykiuose tik su banku-emitentu, o ne su beneficiaru 42. VKK 5-102 (1) str. nustato, kad avizuojantis bankas – bankas, kuris banko-emitento, patvirtinančiojo ar kito banko prašymu praneša ar nurodo kitam bankui pranešti beneficiarui apie jo naudai atidarytą ar pakeistą akredityvą.

Priklausomai nuo akredityvo rūšies ir ypatybių į akredityvo sandorį gali būti įtraukiami kiti bankai arba papildomą teisinį statusą įgauti minėtieji bankai:

Mokantysis bankas (angl. paying bank) – bankas, kuris yra įpareigotas sumokėti pagal akredityvą arba kurio vardu gavėjas išrašo įsakytinį vekselį (tratą). Juo gali būti akredityvą atidaręs, avizuojantis ar kuris kitas bankas.

Nominuotasis bankas (angl. nominated bank) – bankas nurodytas akredityve kaip įpareigotas sumokėti arba akceptuoti pardavėjo išrašytus vekselius. Jei akredityve nėra aiškiai nurodyta, kad jis prieinamas tik bankui – emitentui, bankas – emitentas turi paskirti kitą banką. Jei akredityvas yra “laisvai perduodamas”, bet kuris bankas yra nominuotasis bankas (UCP 10(b) str.). Nominuotasis bankas paprastai nėra įpareigotas įvykdyti mokėjimą, išskyrus atvejus, kai jis patvirtina akredityvą ir tampa patvirtinančiuoju banku.

Patvirtinantis bankas (angl. confirming bank) – bankas, paskirtas akredityvą atidariusio banko ir patvirtinantis akredityvą, t.y. savarankiškai įsipareigojantis sumokėti, kai gavėjas įvykdys akredityvo sąlygas.

Apyvartą vykdantis bankas (angl. negotiating bank) – šis terminas taikomas bankui, paprastai esančiam gavėjo šalyje, kuris perka (angl. negotiate) gavėjo pagal akredityvų išrašytą vekselį (tratą). Taip apyvartą vykdantis bankas tampa tratos laikytoju ir gali jį perleisti kitam bankui arba pateikti ją ir

39

40

Ten pat, p. 776.

Business law: principles, cases, legal environment, p.778.

41Pranc. k. aviser – patarti; pranešti; patvirtinti, duoti sutikimą.

42Merchants Bank of New York v. Credit Suisse Bank (S.D.N.Y. 1984).

11

dokumentus apmokėti mokančiajam bankui. Šis pirkimas paprastai yra atliekamas su “atgręžimu”, t. y., jei bankas – emitentas neatlygina apyvartą vykdančiam bankui, šis įgauna teisę išieškoti sumas, pervestas pardavėjui43.

Atsiskaitymų akredityvais procedūra. Jeigu šalys pagrindinėje sutartyje (paprastai pirkimo-

pardavimo) susitaria dėl akredityvinės atsiskaitymo formos, jos joje paprastai išdėsto akredityvo atidarymo sąlygas, o taipogi numato ir paties akredityvo sąlygas bei terminus.

Pirkimo – pardavimo ar kitoje (pagrindinėje) sutartyje šalims susitarus atsiskaityti šiuo būdu, pirkėjas kreipiasi į savo banką, prašydamas atidaryti dokumentinį akredityvą pardavėjo naudai. Jau derybų dėl akredityvo sąlygų metu pardavėjas siekia susitarti, kad akredityvą atidarytų pardavėjo pasirinktas, arba pasaulyje gerą reputaciją turintis bankas. Kuomet toks prašymas atidaryti akredityvą yra priimamas, jis tampa sandoriu tarp pareiškėjo ir banko-emitento. Bankas įsipareigoja atidaryti akredityvą, o pareiškėjas – atlyginti bankui sumą, išmokėtą beneficiarui. Kadangi bankas atidarys akredityvą pagal pareiškėjo nurodymus, pastarasis turi būti tikras, kad duoti nurodymai neprieštarauja pagrindinei sutarčiai, nes priešingu atveju bus laikoma, kad pirkėjas pažeidė pagrindinę sutartį44.

Nors pareiškėjas turi laikytis pagrindinės sutarties nuostatų, dažnai būna, kad ji nieko neužsimena apie vieną ar kitą akredityvo sąlygą. Tokiais atvejais pareiškėjas į akredityvą gali įtraukti papildomas sąlygas, tačiau beneficiaras nebus įsipareigojęs pagal šias sąlygas.

Paprastai tiek bankas, tiek pirkėjas gerai žino vienas kitą, todėl bankui nėra būtina tirti kliento finansinę būklę. Jei pirkėjas bankui nėra žinomas, paprastai bankas kaip garantijos pareikalauja atitinkamo dydžio depozito pirkėjo sąskaitoje. Akredityvui atidaryti pirkėjas pateikia savo bankui pareiškimą, kuriame paprastai būna:

1. Sąskaita banke – sąskaita iš kurios turi būti nurašoma akredityvo suma ir komisiniai mokesčiai.

2. Dokumentinio akredityvo perdavimo būdas – priklausomai nuo skubumo laipsnio, pirkėjo bankas gali akredityvą persiųsti paštu, teleksu ar SWIFT’u. Nuo perdavimo būdo priklauso operacijos brangumas.

3. Dokumentinio akredityvo rūšis – svarbiausia, atšaukiamas ar neatšaukiamas akredityvas.

Tarptautinėje praktikoje dauguma akredityvų yra neatšaukiami, nes atšaukiamas akredityvas yra per daug rizikingas gavėjui. Pagal naująsias UCP 500 (skirtingai negu UCP 400), jeigu dokumentinio akredityvo prašyme (ir atitinkamai pagrindinėje sutartyje) nenurodoma akredityvo rūšis, tai laikoma, kad akredityvas yra neatšaukiamas.

4. Gavėjas ir gavėjo bankas.

5. Akredityvo suma – turi būti nurodoma tiksli suma, maksimali ar bent apytikslė suma, leidžianti tam tikrus nukrypimus.

6. Apmokėjimo laikas – apmokėjimas vykdomas iš karto pateikus dokumentus ar po sulygto laiko tarpo.

7. Dokumentų pristatymo laikotarpis – be to, kad kiekviename akredityve turi būti nurodytas dokumentų pateikimo terminas, kiekviename akredityve turi būti nustatytas specialus terminas, laiko tarpas, skaičiuojamas nuo prekių išsiuntimo dienos, kurio metu turi būti atliktas dokumentų pateikimas. Jei prašyme dokumentų pristatymo laikotarpis nenurodytas, bankas žiūrės, kad dokumentai būtų pateikti ne vėliau kaip per 21 dienų po prekių išsiuntimo45.

8. Dokumentai – pareiškėjas turi tiksliai nurodyti, kokie dokumentai turi būti pateikti pagal dokumentinį akredityvą. Tai labai svarbi detalė, kadangi bankas tikrina dokumentus, o ne prekes, ir būtent pagal juos vyksta apmokėjimas. Jau derybų dėl akredityvo sąlygų ir terminų metu pardavėjas ir pirkėjas turėtų aiškiai susitarti, kokie dokumentai yra pristatytini bankui, norint gauti apmokėjimą. Pardavėjas paprastai siekia, kad būtų kuo mažiau reikalaujamų dokumentų, kad jie būtų kuo paprastesnio aprašymo, kad būtų susitarta dėl tokių dokumentų, kurių gavimu jis yra užtikrintas.

9. Prekių aprašymas – dažniausiai nurodomi prekių kiekis ir kaina. Labai svarbu, kad prekės nebūtų aprašytos išsamiu būdu, nes kitaip neišvengiami šalių ginčai.

43

44

Guillermo Jimene. Guide to export – import basics, p .135.

Ten pat, p. 137.

45UCP 43 straipsnis.

12

10. Dokumentinio akredityvo galiojimo vieta ir data. Apie dokumentinio akredityvo datą reikėtų pakalbėti šiek tiek plačiau, išskiriant atidarymo ir uždarymo datą, o taipogi formalius reikalavimus jo atidarymui.

VKK 2-104 str. įtvirtina taisyklę, kad akredityvas gali būti atidarytas bet kuria forma, kuri yra materialaus pavidalo, įskaitant ir įtvirtintą elektronine ar kitokia adekvačia forma. Akredityvas turi būti patvirtintas banko-emitento atstovo ir pareiškėjo parašais. Pagal minėtą VKK straipsnį akredityvo forma gali būti nustatyta šalių susitarimu ar remiantis standartine tarptautine praktika. Taigi dėl formos VKK daroma netiesioginė nuoroda į UCP taisykles, kurios savo ruožtu jokių formalių reikalavimų akredityvui nenustato.

Pažymėtina, kad UCP nustato tik reikalavimus akredityvo turiniui – jo sąlygos ir terminai turi būti aiškūs, tikslūs ir pilni (UCP 5 str. (A)). Siekiant išvengti įvairių nesusipratimų ir ginčų, bankai savo klientams turi rekomenduoti, kad akredityve nebūtų nurodoma jokių nereikalingų papildomų konkretumų, nebūtų jokių nuorodų į anksčiau atidarytus akredityvus (UCP 5 str. (B)).

Pažymėtina, kad pagal JAV teisminę ir bankinę praktiką, įsipareigojimai, atitinkantys VKK 5 str.

nustatytus reikalavimus akredityvo formai ir atitinką akredityvo apibrėžimą, yra pripažintini akredityvu netgi jeigu juose nėra sąlygų ir terminų, kurie akredityve yra paprastai numatomi. Svarbu pastebėti, kad paties akredityvo dokumento antraštė ar pavadinimas šiuo atveju nėra lemiantys 46.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VKK 5 str. įtvirtintame akredityvo apibrėžime yra numatyta, kad akredityvas – “apibrėžtas įsipareigojimas”. Ši nuostata yra aiškiai perimta iš UCP 2 str. Jos praktinė svarba yra ta, kad ji paneigia galimybę akredityvo statusą suteikti dokumentams, kurie yra neaiškūs ar nepilni 47.

Nustatant, ar tam tikras dokumentas yra akredityvas, yra svarbus šalių ketinimas ir siekis tokį dokumentą laikyti būtent akredityvu.

VKK 5-104 str. nustato, kad akredityvas turi būti autentifikuotas. Tai yra banko-emitento ir kitų mokėjimą vykdančių bankų identiškumo nustatymo tikslais. Šis straipsnis daro netiesioginę nuorodą į UCP, tokiu būdu inkorporuojant VKK 5 str. į spartų tarptautinių papročių šioje sferoje vystymąsi.

Svarbu pabrėžti tai, kad pastaruoju metu dauguma tarptautinių bankinių transakcijų, tame tarpe ir akredityvo išleidimas, daugiausia yra atliekama naudojant elektroninėmis priemonėmis, pvz. SWIFT yra naudojamas perduodant akredityvą iš banko-emitento avizuojančiajam bankui. Tokiu būdu persiųstas akredityvas yra avizuojančiojo banko antspauduojamas kaip “originalas” ir tokia forma pateikiamas beneficiarui.

Akredityvo atidarymas.

Laikotarpis, kuriuo turi būti atidarytas akredityvas, ar konkreti akredityvo atidarymo data paprastai yra nustatomi pirkimo – pardavimo sutartyje. Kartais nustatoma, kad akredityvas turi būti atidarytas tam tikrą dieną; kartais – kad akredityvas turi būti atidarytas „nedelsiant”, kas reiškia, kad akredityvas turi būti atidarytas per tokį laiko tarpą, kurio reikia akredityvo atidarymui vidutinių sugebėjimų asmeniui; kartais akredityvo atidarymas siejamas su pardavėjo atliekamu prekių pristatymo veiksmu, pavyzdžiui, laikino važtaraščio ar pranešimo, kad prekės yra ar tuoj bus paruoštos išsiųsti, išsiuntimu; akredityvo atidarymas taip pat gali priklausyti nuo to, kada pirkėjas gaus įsipareigojimų vykdymo garantiją.

Kai sutartis nenumato, kada turi būti atidarytas akredityvas, šalys paprastai neturi teisės manyti, kad sutarties galiojimas priklauso nuo pirkėjo atliekamo akredityvo atidarymo. Tačiau šalys gali susitarti, kad “sutartis įsigalios, atidarius akredityvą”, tada akredityvo atidarymas yra būtina ir pirminė sąlyga, kad atsirastų sutartimi nustatytos šalių teisės ir pareigos (sandoris su atidedamąja sąlyga)48. Dažniausiai sutartys nėra sąlyginės ir akredityvo atidarymas yra sąlyga, einanti prieš sutarties įvykdymą. Tai yra tik kainos sumokėjimo mechanizmas, kurį šalys nustatė savo susitarimu ir pirkėjo neatliktas akredityvo atidarymas gali būti laikomas sutarties sąlygų nevykdymu ir atsisakymu nuo sutarties49.

Kaip nurodė Anglijos teismas byloje Trans Trust S.P.R.L. v. Danubian Trading Co., Ltd. [1952], pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, numatančios, kad pirkėjas pardavėjo naudai turi atidaryti patvirtintą akredityvą, teisinė reikšmė ne visuomet yra vienoda. Kartais ji yra sąlyga, kuri turi būti atlikta dar iki sutarties sudarymo. Jeigu akredityvas nėra atidaromas, tai tarp šalių nėra jokių sutartinių santykių. Kitais

46

47

Žr. Official Comment on UCC Article No. 5.

Ten pat.

48Clive M.Schmitthoff. Schmmithoff’s Export Trade, p. 418.

49Nichimen Corporation v. Gatoil Overseas Inc.[1987] 2 Lloyd’s Rep. p. 46.

13

atvejais laikoma, kad tokia sąlyga yra esminė jau sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. Tokiais atvejais akredityvo atidarymas yra sąlyga, “einanti” ne prieš sutarties sudarymą, o sąlygojanti ir apsprendžianti pardavėjo pareigos pristatyti prekes įvykdymą. Jeigu pirkėjas neatidaro akredityvo, pardavėjas turi teisę atsisakyti nuo tolesnių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo ir turi teisę prieš pirkėją pateikti ieškinį dėl nuostolių, patirtų dėl akredityvo neatidarymo, atlyginimo.50

Kartais būna sunku suprasti sutarties formuluotę dėl akredityvo ir tai gali sukelti įvairių ginčų.

Pavyzdžiui, vienoje byloje sutartyje iš viso nebuvo užsiminta kada akredityvas turi būti atidarytas ar uždarytas, bet pasirašius sutartį, šalys pradėjo derybas dėl sutarties pakeitimo; vienas iš pakeitimų punktų numatė, kad akredityvas turi būti atidarytas “nedelsiant”. Buvo nustatyta, kad ši sąlyga “veiksminga” ir teisėta, ir kad akredityvas turi būti atidarytas “nedelsiant” po sutarties pakeitimo51.

Pagal CIF (angl. cost, insurance and fracht, liet. kaina, draudimas ir frachtas, Incoterms, 1990) sutarties sąlygas, akredityvas turi būti atidarytas prieš prasidėjus prekių išsiuntimui52. Taip yra todėl , kad pardavėjas prieš išsiųsdamas prekes turi būti tikras, kad jam bus sumokėta. Taigi, pirkėjas turi akredityvą pardavėjui padaryti prieinamą pačią pirmą dieną, kurią prekės turi būti išsiųstos. Akredityvo atidarymo pagal FOB (angl. free on board, liet.

franko laivo denis, Incoterms, 1990) sąlygas klausimas buvo sprendžiamas Ian Stach v. Baker Bosly [1958]

byloje, kurioje buvo teigiama, kad akredityvo atidarymo momentas gali būti labai svarbus, kuomet yra sudaryta visa pirkimo – pardavimo sutarčių grandinė. Bet galiausiai taisyklės taikytos CIF, buvo pritaikytos ir

FOB: akredityvas turi būti atidarytas “protingu laiku” (angl. reasonable time) prieš pradedant prekių išsiuntimą, o ne skaičiuojant laiką nuo sutarties sudarymo dienos 53. Jei akredityvas neatidarytas, pardavėjas gali reikalauti nuostolių atlyginimo.

Imant atskaitos tašku pirmą prekių išsiuntimo datą, manoma, kad pirkėjas turi atidaryti akredityvą pakankamo laiko tarpo prieš tą įvykį metu tam, kad pardavėjas prieš perduodamas prekes išsiuntimui žinotų, kad apmokėjimas jam yra užtikrintas akredityvo, dėl kurio buvo susitarta, atidarymu.

Kai sutartyje išsiuntimui numatytas tam tikras laiko tarpas, pavyzdžiui, vasario, kovo ar balandžio mėn., jei nenustatyta kitaip, pirkėjas turi atidaryti akredityvą, neprasidėjus prekių išsiuntimui nustatytam periodui.

Tai grindžiama tuo, kad kai pardavėjas turi teisę išsiųsti prekes per tam tikrą laiko tarpą ir yra susitarta dėl tam tikro atsiskaitymo mechanizmo (šiuo atveju dokumentinio akredityvo atidarymo), tas mechanizmas turi būti prieinamas pardavėjui visą tą laiką.

Jei pirkėjas, esant ilgam išsiuntimo periodui, nori, kad šis mechanizmas pradėtų veikti prieš pat pardavėjui išsiunčiant prekes, jis turėtų įtraukti į sutartį sąlygą, kad akredityvas galės būti panaudojamas, pavyzdžiui, praėjus dešimčiai dienų, kai gautas atitinkamas pranešimas iš pardavėjo54.

Pirkėjo pareiga atidaryti akredityvą yra sąlyga, pagrindžianti pardavėjo pareigą išsiųsti prekes55.

Nagrinėjant pirkėjo pareigą atidaryti akredityvą, yra būtina trumpai aptarti akredityvo neatidarymo teisines pasekmes. Analizuojant sutartinę sąlygą dėl šalių tarpusavio atsiskaitymo lyginamuoju aspektu, pastebėtina, kad bendrosios teisės doktrina šių sutarties sąlygų nelinkusi pripažinti esminėmis (angl.

condition) – tai yra jų pažeidimas nukentėjusiai šaliai suteikia teisę tik į nuostolių atlyginimą, neįtakojant tolesnių įsipareigojimų pagal ją vykdymo. Tai yra, pagal bendrosios teisės doktriną, tokia sutarties sąlyga yra neesminė (angl. warranty), arba bevardė (angl. innominate). Visgi pažymėtina, kad šalys gali susitarti, kad tokios sutarties sąlygos pažeidimas sukelia esminės sutarties sąlygos pažeidimo pasekmes – o būtent –

nukentėjusioji šalis be teisės į nuostolių atlyginimą įgyja teisę ir į pagrindinės sutarties nutraukimą56. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrosios teisės doktrina šioje srityje daro aiškią išimtį akredityvo atveju –

akredityvo neatidarymas sutartyje numatytu laiku yra laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, pardavėją atleidžiančiu nuo pareigos išsiųsti prekes57.

VKK 5-106 str. įtvirtina tarptautinėje bankinėje praktikoje nusistovėjusią taisyklę, kad akredityvas laikomas atidarytu ir tampa galiojančiu, kuomet banko-emitento ar kito banko pranešimas ar patvirtinimas, priklausomai nuo aplinkybių, yra išsiųstas beneficiarui ar avizuojančiam bankui.

50

51

Anson W. R. Dogovornoje pravo, s .99-100.

State Trading Corporation of India v. Compagnie Francaise[1981]. 2 Lloyd’s Rep., p.98, 91.

52Pavia & Co v. Thurman – Nielsen [1952] 2QB. p. 84;88.

53J.Charley. International Trade Law, p. 135-136.

54Tsakiroglou & Co.Ltd. v. Transgrains S.A.[1958] 1 Lloyd’s Rep. p. 562.

55Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 324.

56Charlesworth’s business law, p. 313.

57Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 324.

14

Taigi, jei visos prašymo sąlygos įvykdytos ir nebėra jokių netikslumų bei prieštaravimų, dokumentinis akredityvas gali būti atidarytas. Pateiksiu dvi paprasčiausias dokumentinio akredityvo išleidimo ir panaudojimo schemas, kurios padės geriau suprasti akredityvo funkcionavimo tarptautiniuose atsiskaitymuose ypatumus ir pagrindiniu bruožus.

1 schema. Dokumentinio akredityvo atidarymas

PARDAVĖJAS

kontraktas

PIRKĖJAS

Pranešimas apie dokumentinį akredityvą

PRANEŠANTIS

BANKAS

Dokumentinis akredityvas

Prašymas išleisti dokumentinį akredityvą

BANKAS-

EMITENTAS

Dokumentinio akredityvo išleidimą sudaro keturi etapai:

1. Kontrakto tarp pirkėjo ir pardavėjo pasirašymas, susitariant dėl apmokėjimo akredityvu.

2. Pirkėjo prašymas savo banko išleisti dokumentinį akredityvą.

3. Jei nėra kliūčių, pirkėjo bankas išleidžia akredityvą pagal pirkėjo nurodymus ir praneša apie tai pardavėjo bankui.

4. Pardavėjo bankas informuoja savo klientą apie akredityvo išleidimą.

Aišku, kartais susidaro sudėtingesnė situacija. Pirkėjo bankas gali įpareigoti kitą banką (pvz., pagal pagrindinio komercinio centro buvimo vietą pardavėjo šalyje) patvirtinti akredityvą, ir toks bankas gali duoti nurodymus trečiajam bankui (pvz.., nedideliame mieste, kuriame yra pardavėjo įmonė) avizuoti neatšaukiamą ir patvirtintą akredityvą.

Tačiau nei vienas bankas nepatvirtins akredityvo tokiu atveju, jei bankas – emitentas nepadarys jo neatšaukiamu58. Kai kada, kai bankas turi atstovybę užsienio pirkėjo arba pardavėjo buvimo vietoje, 3 ir 4 stadijos apjungiamos ir pirkėjo bankas praneša pardavėjui apie jo naudai atidarytą akredityvą betarpiškai arba per savo skyrių pagal pardavėjo buvimo vietą.

Šioje analizėje svarbu atkreipti dėmesį į du momentus: a) 1 ir 4 stadijos svarbios tik pardavėjui, nes pirkimo – pardavimo sutartyje su užsienio pirkėju jis turi pasirinkti priimtiniausią akredityvo rūšį; b) jei nustatyti dokumentai pateikiami iki pasibaigiant akredityvo terminui, atsiranda pareiga sumokėti beneficiarui sutartą kainą.

Gavėjas, informuotas apie dokumentinio akredityvo išleidimą, neturi duoti atskiro sutikimo dėl išleisto akredityvo. Laikoma, kad jis sutinka, jeigu laiku pateikia reikalaujamus dokumentus į banką, pranešusį apie akredityvo išleidimą arba jį išleidusį banką59.

2 schema. Dokumentinio akredityvo panaudojimas

PARDAVĖJAS

dokumentai apmokėjimas prekės apmokėjimas

PIRKĖJAS

dokumentai

AVIZUOJANTIS

BANKAS

dokumentai apmokėjimas

BANKAS-EMITENTAS

Antroje schemoje pavaizduota paprasčiausia dokumentinio akredityvo panaudojimo situacija, kai atsiskaityme dalyvauja pardavėjas, pirkėjas ir juos aptarnaujantys bankai:

1. Pardavėjas išsiunčia prekes ir pateikia savo bankui akredityvo sąlygas atitinkančius dokumentus.

58

59

UCP 10(b) straipsnis.

UCP 9 (d) straipsnis.

15

2. Pranešantis bankas, patikrinęs dokumentus, siunčia juos pirkėjo bankui, kuris apie tai informuoja patį pirkėją.

3. Jei dokumentai atitinka akredityvo sąlygas, bankas-emitentas vykdo apmokėjimą, t.y. perveda reikiamą sumą pranešančiam bankui.

4. Pranešantis bankas vykdo apmokėjimą pardavėjo atžvilgiu.

Gavėjas gali nevykdyti dokumentinio akredityvo ir leisti jam baigtis; jis neprivalo informuoti pirkėjo arba bankų apie savo sprendimą. Dokumentinis akredityvas savaime pasibaigia, jeigu gavėjas nepateikia reikiamų dokumentų iki jo galiojimo pabaigos.

Akredityvo sąlygų pakeitimas. UCP 5 str. (A) nurodo, kad akredityvo pakeitimai turi būti pilni ir aiškūs. Neatšaukiamojo akredityvo sąlygų pakeitimai, padaryti banko-emitento ar pareiškėjo iniciatyva, įsigalioja, kuomet beneficiaras apie jų priėmimą (tiksliau apie pritarimą jiems) praneša avizuojančiam bankui.

Jeigu beneficiaras apie tokių pakeitimų priėmimą, arba apie jų atmetimą nepraneša, yra laikoma, kad nominuotajam bankui ar bankui-emitentui pateikimas dokumentų, atitinkančių pakeisto akredityvo sąlygas, yra beneficiaro pritarimas tokiems akredityvo pakeitimams (UCP 9 str. (D)). Tas pats UCP 9 str.(D) nurodo, kad dalinis pritarimas akredityvo pakeitimams yra negalimas ir negaliojantis.

VKK 5-106 str. taipogi įtvirtina panašią taisyklę, pagal kurią po akredityvo išleidimo beneficiaro, pareiškėjo, patvirtinančiojo banko ir banko-emitento teisės ir pareigos laikomos nepaveiktos tokio akredityvo pakeitimo, kuriam toks asmuo nedavė sutikimo, išskyrus jeigu pats akredityvas nustato, kad jis yra atšaukiamas, ar kad bankas-emitentas turi teisę pakeisti ar atšaukti akredityvą be tokio sutikimo. Nors šis

VKK str. to įsakmiai ir tiesiogiai neįtvirtina, praktikoje yra laikoma, kad kaip ir UCP atveju, toks sutikimas dėl akredityvo pakeitimo gali būti ir numanomas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teisminė praktika pagal

VKK šiek tiek skiriasi nuo UCP normų – jeigu ne visi, o tik kai kurie asmenys, įtraukti į akredityvo sandorį, sutinka su tokiais veiksmais, kurie ne visai tiksliai atitinka akredityvo sąlygas ir terminus, šie asmenys prisiima atsakomybę tuo atveju, jei kiti dalyviai pareikalautų griežto akredityvo sąlygų atitikimo60.

Beje, pažymėtina, kad pastaruoju metu buvo išsivysčiusi teisiniu požiūriu itin ydinga tarptautinė bankinė praktika, įtvirtinanti priešingą taisyklę UCP 9 str. numatytajai – buvo laikoma, kad akredityvo pakeitimas tampa automatiškai priimtas, jeigu beneficiaras tam formaliai nustatyto laiko ribose neprieštarauja. Bankinė Komisija tokią praktiką kategoriškai atmetė, kaip iš pagrindų keičiančią neatšaukiamo akredityvo neatšaukiamą pobūdį61.

Akredityvo uždarymas. Visuose akredityvuose turi būti numatoma data, kurią baigsis jo galiojimas ir po kurios pardavėjo bankas atsisakys priimti pardavėjo pristatytus dokumentus, t.y. dokumentinis akredityvas bus uždarytas.

Akredityvo uždarymo diena (t.y. paskutinė diena, kurią gali būti atliktas mokėjimas, vekselio akceptavimas ar pirkimas) yra suprantama kaip paskutinė dokumentų pristatymo diena62.

UCP nustato detalias akredityvo galiojimo pasibaigimo datos nustatymo ir jos pratęsimo, jei akredityvo galiojimo pasibaigimo dieną bankas yra uždarytas ar jo darbas sutrikdytas dėl nuo jo nepriklausančio įvykio, taisykles.

Pagal UCP 17 straipsnį, jei akredityvo galiojimas pasibaigia tuo metu, kai bankas nedirba dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių (force majeure), bankas, jei negavo specialių nurodymų, vėliau pagal akredityvą neprivalo mokėti.

Akredityvo galiojimo pasibaigimo data neturi būti painiojama su prekių išsiuntimo data. Išsiuntimo data yra konosamente nurodyta data (ankstesnioji), kurią prekės buvo pakrautos. Kartais akredityve gali būti nurodyta, kad į banką pristatytuose dokumentuose turi būti nurodyta tam tikra išsiuntimo data. Tokiu atveju bankas turi atsisakyti priimti dokumentus, jei pardavėjas pateikia konosamentą, neatitinkantį minėtos sąlygos.

VKK 5-106 (c) str. nustato, kad jeigu akredityve nėra nurodyta jo galiojimo trukmė, akredityvo galiojimo terminas pasibaigia praėjus 1 metams po jo atidarymo, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Akredityvo, kuriame nurodyta, jog jis yra “amžinas” (angl. perpetual), galiojimo terminas pasibaigia praėjus 5 metams po jo atidarymo. Akredityve taip pat gali būti nustatyta sąlyga, pagal kurią, pasibaigus jo galiojimui, jei bankas specialiai neįspėja gavėjo, pavyzdžiui, registruotu paštu prieš mėnesį iki pasibaigiant akredityvo galiojimui, kad jis nepratęsia akredityvo, jis automatiškai pratęsiamas tam tikram periodui. Tai vadinamieji nuolatiniai

60

61

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

ICC Banking Commission position paper No. 1. // UCP 500 – Correcting some misrepresentations.

62UCP 42 straipsnio (a) dalis.

16

akredityvai (angl. evergreen clause credits), dėl kurių gali būti susitarta ilgesnio termino sutartyse63. Šie akredityvai ypač paplito JAV bankų veikloje.

1.4. Teisės normos, taikytinos akredityviniams sandoriams.

Taikytinos teisės klausimas akredityviniuose santykiuose iškyla gana retai, nes bankai savo praktikoje dažniausiai remiasi UCP nuostatomis, ir tokios praktikos vienodumas daro neįmanomą teisės koliziją įvairiose probleminėse situacijose. Tačiau jei būtina apibrėžti taikytiną teisę konkrečiam akredityviniam sandoriui, o pačiame akredityve tokia sąlyga nenumatyta, vadovaujantis bendraisiais principais, pareiga nustatyti teisinę sistemą, su kuria akredityvinis sandoris yra glaudžiausiai susijęs, gula ant teisininko pečių. Suprantama, kad šis klausimas visiškai nesusijęs su nustatymu teisinės sistemos, reguliuosiančios pagrindinę sutartį, kurios pagrindu atidaromas akredityvas.

Akivaizdu, kad tarptautinių atsiskaitymų akredityvais teisiniai santykiai savo prigimtimi yra sutartiniai, tai yra jų pagrindą sudaro šalių susitarimas dėl: atsiskaitymo formos, terminų, sankcijų neįvykdymo atveju ir pan. Tiesa, tai didžiąja dalimi taikytina tik pareiškėjo ir banko-emitento tarpusavio teisiniams santykiams, nors kai kurie autoriai nurodo, jog ir kitų akredityvo sandorio dalyvių santykiai yra sutartiniai. Visgi, banko-emitento ir beneficiaro santykiai, nors ir būdami teisinės prigimties, yra ne sutartinio pobūdžio, nes jokio tiesioginio teisinio ryšio tarp jų nėra64.

Kai kurie JAV teismai savo sprendimuose net nurodė, kad akredityve nurodytas beneficiaras nėra trečioji šalis, kas reiškia, kad pardavėjas bankui-emitentui neturi jokios reikalavimo teisės, jeigu pastarasis neįvykdo savo įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį.

Atsižvelgiant į sutartinį akredityvo santykių pobūdį, Philip R.Wood nurodo, kad ”šalys yra laisvos ir gali pasirinkti teisę, kuri bus taikoma jų sandoriui, o nesant tokio pasirinkimo, yra taikytinos tarptautinės privatinės teisės normos, taikytinos sutartiniams santykiams”65. Be to, būtina pabrėžti, kad šie šalių santykiai yra atriboti nuo pagrindinio sandorio, ir šalys nėra apribotos pagrindinį sandorį reguliuojančios teisės66. Taigi, nekyla abejonių, kad šalys yra laisvos pasirinkti sutartinę atsiskaitymo santykių pusę reguliuojančią teisę (lex voluntatis).

VKK 5-116 str. nurodo, kad banko-emitento, avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybė už veiksmus ir neveikimą yra reglamentuojama teisės, pasirinktos šalių susitarimu. Taigi, kaip matyti, VKK

įtvirtina šalių valios autonomijos, pasirenkant jų santykiams taikytiną teisę, principą. Svarbu pažymėti, kad tokia šalių susitarimu nustatyta taikytina teisė neapims kolizinių normų, tai yra šalys savo susitarimu gali pasirinkti tik materialinę teisę. Tokia šalių pasirinkta teisė gali neturėti jokio ryšio su pagrindiniu sandoriu.

VKK 5-116 str. 2 dalis numato, kad jeigu šalys nepasirenka taikytinos teisės, banko-emitento, avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybė už veiksmus ir neveikimą yra reglamentuojama jų buvimo vietos valstybės teisės (lex locus). Tokia vieta yra laikoma vieta, kurioje buvo prisiimtas įsipareigojimas. Jeigu tokių vietų yra daugiau nei viena, tokia vieta yra laikoma vieta, kur buvo išleistas tokio įsipareigojimo dokumentas. Taikytinos teisės nustatymo tikslais visi banko filialai yra laikomi savarankiškais subjektais ir bankas yra laikomas esantis tokioje vietoje, kur yra įsteigtas ar įregistruotas jo filialas.

Banko-emitento, avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybė už veiksmus ir neveikimą bendra taisykle yra reglamentuojama bet kokių papročių ar praktikos normų, tokių kaip UCP, jeigu UCP yra taikytinos jų įsipareigojimams pagal akredityvo sandorį.

Jeigu tarp tokių papročių ar praktikos normų ir taikytinos teisės, nustatytos remiantis aukščiau nurodytais principais, yra prieštaravimų ir skirtumų, pirmenybė teikiama būtent tokių papročių ar praktikos normoms. Taigi, nors bendra taisykle yra pripažįstama, kad papročiai teturi fakultatyvinę galią kaip teisės šaltinis civilinėje teisėje, šioje srityje VKK įtvirtina visiškai priešingo pobūdžio taisyklę, įgalinančią tarptautinius papročius, kaip lex mercatoria, šioje srityje laikyti pagrindiniu teisės šaltiniu. Ši tendencija nėra vien tik JAV VKK 5 straipsnio autorių išradimas – dar 1964 m. Hagos Konvencijos dėl Vieningo

Tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo įstatymo (Convention relating to a Uniform Law of International

63

64

Offshore International S.A. v. Banco Central S.A.[1976] 2 Lloyd’s Rep., p. 402.

E.C. Lashborooke. Legal Handbook of business transactions, p. 316.

65Philip R. Wood. Law and Practise of International Finances, p.328.

66Dicey & Morris. Conflict of Laws, p. 1, 21.

17

Sales of Goods) 9(2) straipsnyje buvo įtvirtinta norma, nustatanti, kad esant prieštaravimui tarp šios

Konvencijos nuostatų ir galiojančių tarptautinių paprotinių normų ir taisyklių, pirmenybė turėtų būti teikiama būtent pastariesiems. Beje, pažymėtina, kad tokio pobūdžio teisės normos 1980 m. Vienos Konvencijoje nebeliko, ir tai didžiąja dalimi buvusių sovietinio lagerio ir Trečiojo pasaulio valstybių pastangų dėka – jos buvo aiškiai prieš tokį tarptautinio prekybinio papročio, kaip komercinės teisės šaltinio, sureikšminimą67.

Todėl tenka pripažinti, kad Vienos Konvencijos 9(2) straipsnis šia prasme yra kompromisas tarp subjektyviosios ir objektyviosios tarptautinio papročio taikymo doktrinos. Tačiau remiantis įžymių teisininkų pripažintais darbais Vienos Konvencijos tematika ir jos komentarais, galima teigti, kad Vienos Konvencijos teisės sistema yra pagrįsta analogiška taisykle – papročių viršenybe Vienos Konvencijos nuostatų atžvilgiu (9

str.), nes pati Konvencija jiems suteikia normatyvinę galią68. Tiesa, tokios tarptautinių prekybos papročių teisinės viršenybės negalima suabsoliutinti, nes nereikia pamiršti, kad tarptautinių prekybos papročių, kaip ir užsienio teisės, taikymas vietiniuose teismuose yra apribotas teismo buvimo vietos valstybės viešųjų interesų (angl. public policy) išlygos, imperatyvinių normų (angl. mandatory rules) ir pan.

Pažymėtina, kad aukščiau nurodytos VKK įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės nenustato kolizinės normos pareiškėjo atsakomybės atžvilgiu.

Kadangi patvirtinantysis bankas gali pasirinkti kitą teisę, negu kad pasirinko bankas-emitentas, arba, būdamas kitoje jurisdikcijoje, visai nepasirinkti jokios teisės, galima situacija, kuomet pagal jo pasirinktas teisės normas paskirtasis ar patvirtinantysis bankas bus įpareigotas atlikti mokėjimą pagal akredityvą, bet pagal banko-emitento teisę jis neturės teisės gauti kompensacijos iš banko-emitento. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad UCP yra įtrauktos beveik į visus tarptautinius akredityvus, tokių situacijų galimybė yra tik teorinė69.

Sprendžiant taikytinos akredityviniams sandoriams teisės klausimą, reikia turėti omeny, kad akredityvinio sandorio pagrindu susiformuoja trejopo pobūdžio sutartiniai santykiai:

1. santykiuose tarp pirkėjo ir jo banko glaudžiausiai ir realiausiai su jais susijusi bus teisė tos valstybės, kurioje veikia akredityvą atidarantis bankas. Šie santykiai pagrįsti kliento – banko santykiais ir juose visuomet veikia prezumpcija banko valstybės teisės naudai;

2. santykiuose tarp beneficiaro ir jo banko glaudžiausiai ir realiausiai su jais susijusi bus avizuojančiojo banko valstybės teisė. Tai taikytina ne tik santykiams tarp pardavėjo ir jo banko, bet ir tarp pardavėjo ir banko – emitento70;

3. sudėtingiau šį klausimą išspręsti pardavėjo banko ir pirkėjo banko santykiuose. Aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą pardavėjo banko naudai, nes šios tesės normos bus taikomos pardavėjo ir avizuojančiojo banko santykiams, ir būtų neracionalu taikyti dvi skirtingas teisines sistemas to paties komercinio sandorio dviems aspektams.

Visgi, kaip minėta aukščiau, dauguma bankų nedetalizuoja taikytinos teisės santykiams su klientais.

Kai kurie iš jų argumentuoja tuo, kad visai nebūtina susitarti dėl taikytinos teisės, nes bus taikomos UCP.

Dauguma iš jų supranta, jog UCP nėra išsamios ir kartais tikrai prireikia tam tikros valstybės teisės normų, kas gali įtakoti teisės suteikiamų gynybos priemonių pobūdį kilus ginčui.71

Tuo tarpu tarpbankinių santykių, santykių tarp banko ir beneficiaro ir patvirtinančiojo banko kliento santykių reguliavimas kartais gali sukelti sumaištį. Taip atsitinka dėl:

a) skirtumų įvairių valstybių tarptautinėje privatinėje teisėje;

b) UCP neišsamumo;

c) nepakankamų teisinių žinių šioje sferoje.

Paskutiniu metu šioje srityje yra pastebima “namų žodžio” (angl. home trend) tendencija, kai bankai savo teisę laiko taikytina visiems ar beveik visiems santykiams. Kai kurie tokios pozicijos argumentai yra gana išsamūs, todėl banko-emitento valstybės teisės (lex loci solutionis) pasirinkimas yra vis dažnesnis.72

Praktika parodė, jog kartas nuo karto iškildavo problemų taikant UCP, bet apskritai UCP būdavo įvertinamos kaip patenkinamos. Kai kurie bankai pabrėžia, jog klientai ne visuomet yra susipažinę su UCP ir

67

Argumentuojama buvo tuo, kad esą visi tokie tarptautinės prekybos papročiai pradžią yra gavę kapitalistinėse Vakarų valstybėse, o sovietiniai ūkio subjektai jų nė nežino ir pan.

68Žr. Bianca C.M. and Bonell M.J. Commentary on the international sales law. The 1980 Vienna Sales Convention.

69Žr. Official Comment on UCC Article 5.

70Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait[1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394,399,400.

71Ralph H.Folsom, M.Wallace Gordon, J.A.Spanogle, Jr. International Business Transactions, p. 173.

72Ten pat, p. 174.

18

kartais prireikia nemažai pastangų juos įtikinti pasirinkti būtent jas. Taipogi pabrėžiama, jog sunkumai interpretuojant UCP tapdavo pagrindine bylinėjimosi priežastimi ir taikytinos teisės pasirinkimą garantuojančių normų trūkumas dar labiau apsunkindavo UCP aiškinimą.73

Tais atvejais, kai akredityviniai įsipareigojimai yra vykdomi naudojant vekselius, taikytina teisė yra nustatytina pagal vekseliams taikomas kolizines normas (iš esmės pagal 1930 m. Ženevos konvenciją Dėl išsprendimo kai kurių kolizinių klausimų, susijusių su įsakomaisiais ir paprastaisiais vekseliais).

Nagrinėjant akredityviniams santykiams taikytinos teisės nustatymo problemą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tiek UCP, tiek taikytinos nacionalinės teisės normos yra koreguojamos vidaus valiutinio reguliavimo taisyklėmis, kurios tokiu atveju įgyja eksteritorinį pobūdį.

1.5 Atsiskaitymų akredityvais privalumai ir trūkumai

Siekiant išsamiau suvokti atsiskaitymų akredityvais ypatumus bei pagrindinius bruožus, yra būtina aptarti atsiskaitymo dokumentiniais akredityvais privalumus ir trūkumus, kai kuriais aspektais lyginant su kitu atsiskaitymo būdu, naudojamu tarptautinėje prekyboje – inkasavimu.

Inkasavimo atveju yra numatytas banko tarpininkavimas, kuris po prekių išsiuntimo pirkėjui nusiunčia finansinius dokumentus (vekselius, čekius) su reikalavimu juos apmokėti (tratų atveju –

akceptuoti). Pardavėjo interesai yra žymiai labiau apsaugoti, kuomet kartu su finansiniais dokumentais pirkėjui yra nusiunčiami ir komerciniai dokumentai (konosamentai, sąskaitos-faktūros, draudimo liudijimai ir pan.), kurių perdavimas pirkėjui sąlygoja nuosavybės teisės į prekes perdavimą. Visgi pažymėtina, kad esminis inkaso trūkumas pardavėjui yra tas, kad jam nėra suteikiamos pakankamos apmokėjimo garantijos.

Inkasavimo atveju pardavėjas disponuoja prekėmis ir dokumentais iki jo vekselio (tratos)

akceptavimo. Po akceptavimo apmokėjimas jam nėra garantuotas. Iš kitos pusės, pirkėjas, kuris turi mokėti pagal dokumentus, nėra tikras, kad jis moka už sutartyje nustatytą kiekį tam tikros kokybės prekių. Abi šalys turi problemų – pardavėjas nenori perleisti dokumentų, t.y. nustoti disponuoti prekėmis, kol jam nesumokėta, o pirkėjas nenori mokėti, kol jis negavo dokumentų, liudijančių, kad prekių aprašymas, kaina ir kokybė atitinka sutarties sąlygas.74

Tuo tarpu, atidarius akredityvą, pirkėjo bankas įsipareigoja sumokėti pardavėjui pagal pristatytus dokumentus, tuo pačiu prisiimdamas riziką, kad pirkėjas nesumokės. Tačiau šis bankas turi žymiai geresnes galimybes įvertinti pirkėją ir, jei reikia, užsitikrinti prievolės įvykdymą teisinėmis priemonėmis pirkėjo buvimo vietoje. Patvirtindamas akredityvą, pardavėjo (avizuojantis) bankas taip pat prisiima riziką, kad pirkėjo bankas nesumokės. Bet pardavėjo bankas taip pat turi daug didesnes galimybes įvertinti šią riziką, negu pats pardavėjas, be to jam bus lengviau įgyvendinti savo teises teisinėmis ar kitomis priemonėmis.

Dažnai pardavėjas pirkėjo banku nepasitiki taip pat kaip ir pačiu pirkėju. Todėl pardavėjas paprastai reikalauja, kad akredityvas būtų patvirtintas vietinio, jam gerai žinomo ir patikimo banko – tai turi būti numatyta pirkimo – pardavimo sutartyje. Tokiu atveju pardavėjo rizika yra minimali, nes jis turi trijų šalių įsipareigojimus sumokėti ir tie įsipareigojimai yra nepriklausomos viena nuo kitos prievolės.

Jeigu pirkėjas tampa nemokus, jo bankas vis tiek turi prievolę sumokėti. Nuo nuostolių dėl pirkėjo galimo nemokumo apsaugo disponavimas konosamentu – bankas gali parduoti prekes trečioms šalims. Be to bankas turi puikias galimybes ištirti pirkėjo finansinę būklę dar prieš atidarydamas akredityvą ir tuo iš esmės sumažinti savo riziką, pavyzdžiui, reikalaudamas papildomo prievolės įvykdymo užtikrinimo.

Pardavėjo bankas patiria pirkėjo banko nemokumo riziką, tačiau jis turi geriausias galimybes ją įvertinti prieš prisiimdamas mokėjimo prievolę.

Jeigu pardavėjo bankas atsisako mokėti, pardavėjas turi neblogas galimybes užtikrinti tokios prievolės vykdymą savo šalyje. Akredityvą patvirtinusio banko atsisakymas jį apmokėti gali būti sąlyginai lengvai ginčijamas vietiniuose teismuose.

Tokiu būdu viena didelė komercinė rizika yra paskirstoma į keletą žymiai lengviau valdomų rizikų tarp akredityvo santykio šalių, kurių kiekviena yra labiausiai tinkama būtent tą rizikos dalį įvertinti ir valdyti.

Reikia pažymėti, kad ši analizė yra formali. Pirkėjo požiūriu, gali būti keletas situacijų, kuriose formali akredityvo konstrukcija neužtikrina jo interesų, pavyzdžiui, prekės gali būti prarastos, pavogtos ar

73

74

Ten pat, p. 174.

F.E.Perry. The Elements of Banking, p. 247.

19

sužalotos kelyje; pristatytos prekės gali neatitikti sutarties sąlygų; konosamentas ir kiti dokumentai gali būti suklastoti; konosamentas gali būti pavogtas kelyje ir pristatytas pirkėjui nesąžiningo įgijėjo; perduodantis dokumentus bankas gali tapti nemokus tuo metu, kai konosamentas yra pas jį tačiau dar neapmokėtas ir nepateiktas pirkėjui. Tam, kad pirkėjas būtų apsaugotas nuo tokių rizikų, paprastai tarp akredityvo šalių sukuriamas dar sudėtingesnis teisinis mechanizmas.

Taigi, svarbiausias akredityvo privalumas yra tas, kad jis užtikrina apmokėjimą eksportuotojui, o taip pat gali užtikrinti ir prekių pristatymą importuotojui. Tačiau kadangi tai daug laiko trunkantis ir labai atsakingas darbas banko darbuotojams (akredityvo turinio ir dokumentų tikrinimas), šis atsiskaitymo būdas yra gana brangus. Bankai už kiekvieną operaciją yra nustatę tam tikrą mokestį75.

75

Žr.: Paslaugų ir operacijų įkainiai / Vilniaus bankas. – (V), 1998. – p.8; Lietuvos taupomajame banke gyventojams ir ūkio subjektams teikiamų paslaugų ir operacijų kainos / Lietuvos Taupomasis bankas. – p. 8; Pagrindiniai banko operacijų tarifai / Bankas Snoras. –

(Vilnius), 1997; Paslaugų kainos / Lietuvos valstybinis komercinis bankas.- V., 1997.

20

II. Atsiskaitymų akredityvine forma teisinis reguliavimas

2.1 Tarptautiniai teisės aktai

2.1.1 Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (UCP

UCP prigimtis ir teisinė galia. Akredityvinė teisė76 gavo pradžią ir išsivystė Anglijoje, o nuo

Pirmojo Pasaulinio Karo ypatingai paplito ir JAV bei kitose valstybėse, tačiau nagrinėjant to meto tarptautinės prekybos situaciją tampa aišku, jog grynai teisiniai akredityvinių santykių reguliavimo aspektai ir sprendimai buvo nepakankami jau ir tuometinės tarptautinės prekybos kontekste. Prekybos partneriai nenorėjo sau užsikrauti kitų, dažnai tolimų šalių teismų sprendimų nagrinėjimo naštos. Taigi, prireikė tarptautinių, standartizuotų akredityvinių santykių taisyklių, kurios galėtu tarptautiniu mastu atspindėti sparčiai besivystančią ir kintančią bankinę praktiką.

Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (The Uniform Customs and Practice for

Documentary Credits), parengtos Tarptautinių prekybos rūmų Bankininkystės metodikos ir praktikos komisijos (ICC Commission on Banking Technique and Practice of the Intemational Chamber of Commerce)

buvo pirmą kartą paskelbtos 1929 m.; 1933 m. redakcija buvo visuotinai priimta Europoje. Šių taisyklių tikslas buvo palengvinti skirtingų valstybių ūkio subjektų, o ypatingai – bankų veiklą naudojant akredityvinę atsiskaitymų formą, tokiu būdų išplečiant tarptautinės komercijos bei prekybos vystymąsi. Po to taisyklės buvo pataisytos ir papildytos 1951 m. ir būtent nuo to momento tapo išties pasaulinio lygio. 1962 m.

redakcijos taisyklės buvo priimtos įtakingų Anglijos ir Sandraugos (angl. Commonwealth) valstybių bankų.

Vėliau taisyklės buvo keistos ir pildytos 1974, 1983 ir 1993 metais.77

Akredityvinių santykių sferoje teisės unifikavimas davė apčiuopiamiausių rezultatų. Šios unifikuotos taisyklės faktiškai įgavo visuotinį pripažinimą. Tokia sėkmė – daugiau nei 30 metų trukusių pastangų rezultatas.

Šiuo metu galioja naujausia 1993 m. redakcija, įsigaliojusi 1994 m. sausio 1 d78. Tarptautinių prekybos rūmų paskelbtais duomenimis, daugiau nei 170 valstybių bankai, atidarydami dokumentinius akredityvus, paprastai numato, kad jiems bus taikomos UCP.

Nežiūrint ekonominių ir ideologinių kliūčių79, Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (toliau – UCP) buvo gana greitai visuotinai pripažintos. 1994 metų liepos 13 dieną UNCITRAL rekomendavo tarptautiniams sandoriams, numatantiems akredityvų taikymą, taikyti 1993 metų redakcijos UCP taisykles80.

Aptariant UCP, ypač svarbu aptartį jų teisinę galią bei juridinę prigimtį.

Nagrinėjant tai, iškyla klausimas dėl UCP teisinio statuso bei teisinės galios. Autoritetingas tarptautinės komercinės teisės specialistas C. M. Schmitthoff UCP apibrėžia kaip paprotį (angl.-usage), taikomą tarptautinėje prekyboje, tuo pačiu akcentuodamas sunkumą nustatyti UCP taisyklių teisinę galią. Šio klausimo sprendimui jis pateikė bendrą tarptautinės prekybos papročių klasifikaciją:

1) normatyviniai prekybiniai papročiai:

a)įstatyminiai papročiai;

b)universalūs papročiai.

2) sutartiniai prekybos papročiai:

a)transnacionaliniai formuliarai;

b)kiti papročiai.

3) faktiniai prekybos papročiai.

Akredityvinė teisė – tai atskiras, savarankiškas specifinis Anglijos komercinės teisės institutas, XIX a. pab. – XX a. pr. susiformavęs

Anglijos nacionalinių teisės normų pagrindu.

77G.Jimenez. Guide to export – import basics, p. 132.

78ICC Publication No. 500.

79Socialistinių ir besivystančių valstybių atstovai buvo itin priešiški šių taisyklių visuotiniam pripažinimui ir taikymui, nes, anot jų, daugumą šių papročių yra kilę iš kapitalistinių išsivysčiusių valstybių ir sutarties šalys iš socialistinių ir besivystančių valstybių gali nukentėti, nes jos neturi jokių žinių apie juos (papročius).

80ICC Publication No. 500.

76

21

Jeigu UCP priskirtume 1 (b) papročių kategorijai, tai jos taikytinos nepriklausomai nuo banko–

emitento valios. Jeigu UCP priskirtume 2 (a) papročių kategorijai, tai akredityvo tekste būtų būtina aiški nuoroda į UCP taisykles. Komercinis Briuselio teismas 1978 m. sprendimu priėjo išvados, kad UCP

taikytinos teisiniams santykiams šalių, kurios savo ūkinėje veikloje paprastai naudoja akredityvinę atsiskaitymo formą, nepriklausomai nuo šalių tiesioginio ir aiškaus sutikimo dėl UCP taikymo81. 1981 m.

Prancūzijos Kasacinis teismas savo sprendime pabrėžė, kad UCP turi tokią pat norminę galią, kaip ir

Prancūzijos Civilinio kodekso normos82. Dar anksčiau, 1976 m. Paryžiaus Komercinis teismas atmetė vienos iš šalių tvirtinimus, jog UCP tėra rekomendacija. Sprendime buvo nurodyta, kad UCP atspindi papročius, kurie savo ruožtu yra teisės šaltinis, ir todėl gali veikti ir be aiškios šalių nuorodos į UCP, jeigu, žinoma, šalys savo susitarimu neapribojo jų taikymo. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Italijos, JAV, Vokietijos ir kitų valstybių teismų praktika, paneigianti aiškios šalių nuorodos į UCP būtinumą83.

UCP nėra nei tarptautinė sutartis, nei nacionalinis įstatymas, bet greičiau pavyzdinis taisyklių rinkinys, kuris, bendra taisykle, gali būti taikomas akredityvams šalių susitarimu. Taigi, iš esmės UCP

nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai sandorio šalys numatė tokį taikymą savo sutartyje.

UCP 1 straipsnis nedviprasmiškai įtvirtina šią taisyklę:” Dabartinės, 1993 m. redakcijos, unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės ir papročiai taikomi visiems dokumentiniams akredityvams, jeigu jos yra įtrauktos (inkorporuotos) į akredityvo tekstą, ir, nesant tiesiogiai išreikšto priešingo susitarimo, yra privalomos visoms suinteresuotoms šalims”.

Paprastai UCP yra taikomos dokumentiniam akredityvui, kai jį atidarantis bankas įsakmiai nurodo, kad bus taikomos UCP.

Bankai visame pasaulyje kas dieną savarankiškai arba kaip nacionalinių bankų asociacijų, kurios pasirinko ir taiko UCP, nariai įrašo į akredityvą toki punktą: “Šiam akredityvui bus taikomos Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (1993 m. redakcija), išleistos Tarptautinių prekybos rūmų Publikacijoje Nr.500 (angl. ICC Publication No. 500)”. UCP taip pat taikomos, kai operuodami dokumentinius akredityvus, bankai naudojasi komunikacinės sistemos SWIFT (Society for Worldwide

Interbank Financial Telecommunication) paslaugomis – bankų santykiams su SWIFT. Tokiu atveju taikytinos teisės problema neiškyla.

Nagrinėjant UCP teisinę galią ir juridinį statusą, yra labai svarbu pažymėti, kad 1980 m. JT Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutarties šalys yra įpareigotos bet kokio papročio, dėl kurio jos susitarė, ir bet kokios praktikos, kurią jos nustatė tarpusavio santykiuose. 9 straipsnio 2 dalis įtvirtina numanomą sutarties sąlygą – jeigu nėra sutarta kitaip, šalys yra laikomos numanomai susitarusios dėl jų sutarčiai taikomo papročio, apie kurį šalys žinojo ar turėjo žinoti ir kuris yra plačiai žinomas tarptautinėje prekyboje bei nuolatos taikomas šalių tokio tipo sutartyse.

Aiškinant minėtą Vienos konvencijos nuostatą, galima daryti išvadą, kad net šalims ir aiškiai nesusitarus jų atsiskaitymams akredityvine forma, numatytiems pirkimo-pardavimo sutartyje, taikyti UCP, jeigu nėra susitarta ar nustatyta kitaip, jiems yra taikoma UCP redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu, jeigu, žinoma, UCP atitinka visus Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus:

1) apie UCP šalys žinojo arba turėjo žinoti;

2) UCP tarptautinės prekybos praktikoje yra plačiai žinomos;

3) UCP yra reguliariai, nuolatos laikomasi tokio tipo sutartyse.

UCP, būdamos tarptautinio lygio tarptautinių prekybos papročių akredityvinių atsiskaitymų srityje kodifikacija, neabejotinai daugumoje atvejų šiuos kriterijus atitinka.

Pažymėtina, kad pagal Vienos konvencijos 9 straipsnio 1 dalį, pagrindinis papročio taikymą lemiantis faktorius yra suderinta šalių valia, nukreipta į tai, kad paprotys galiotų ir būtų taikomas šalių sutartiniams santykiams. Bet Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalis įtvirtina taip vadinamą numanomą papročių taikymą arba fikcinį šalių susitarimą dėl tam tikro papročio taikymo. Šalys gali būti nė nesusitarusios dėl kokio nors papročio, bet jis visgi yra taikytinas šalių sutartiniams santykiams atsižvelgiant į

Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus objektyvius kriterijus. Tai rodo, kad šiuo atveju papročių taikymą apsprendžiantis veiksnys yra ne šalių valia, o papročio norminė galia, kurią jam suteikia pati Vienos konvencija84.

81

82

Revue de la Banque [1980], p. 263.

Cour de Casation, October 14, 1981, publikuota Receuil Sirey-Dalloz, 1982, p. 301.

83C.M.Schmitthoff. Schmitthoff’s Export Trade, p. 431-432.

84Žr. Bianca C.M. and Bonell M.J. Commentary on the international sales law. The 1980 Vienna Sales Convention, p. 107.

22

Beje, nereikia pamiršti, kad Vienos Konvencija nereguliuoja papročio galiojimo klausimų (4

straipsnis), todėl tai yra paliekama spręsti nacionalinei teisei – teisei, kuri pagal tarptautinės privatinės teisės normas būtų taikytina, jeigu nebūtų taikoma Vienos Konvencija.

Analogišką aukščiau nurodytajai Vienos konvencijos nuostatai dėl tarptautinio papročio taikymo įtvirtina ir 1994 m. UNIDROIT Tarptautinių komercinių kontraktų principų 1.8 straipsnis, todėl čia plačiau jo nenagrinėsiu.

Vakarų Europos bankai vieni pirmųjų pradėjo taikyti UCP. Iš pradžių abejoję, 1962 m. UCP pradėjo taikyti ir Didžiosios Britanijos bei daugumos Sandraugos valstybių bankai. Net socialistinės valstybės, kurių prekybos ministerijos nebuvo Tarptautinių prekybos rūmų narėmis, turėjo savo atstovų ad hoc darbo grupėse, kurios konsultuodavosi su Bankininkystės komisija UCP klausimais, jų bankininkystės institucijos taikė UCP

tarptautinėje prekyboje. Galiausiai UCP buvo patvirtintos JTO Tarptautinės prekybos teisės komisijos

(UNCITRAL)85.

Kalbant apie UCP teisinę galią Lietuvoje, visų pirma reikėt atsižvelgti į tai, kad UCP – tarptautinio lygmens, unifikuotas susistemintų, sukodifikuotų tarptautinių papročių ir praktikos akredityvinių atsiskaitymų srityje rinkinys. Taigi, kaip jau buvo minėta anksčiau, UCP yra rekomendacinio pobūdžio, jų pagrindinis tikslas – vieningai interpretuoti ir taikyti visus akredityvo terminus ir sąlygas. Sutarties šalys jas taiko savo susitarimu ir jomis naudojasi kaip tarptautiniu papročiu, todėl nekyla abejonių, kad tokiu atveju UCP

taisyklėms yra taikytina LR CK 606 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tarptautiniai papročiai taikomi tais atvejais, kai tai numato LR įstatymai, tarptautinės sutartys, šalių susitarimai, taip pat kai atitinkami santykiai nesureguliuoti arba nepakankamai sureguliuoti įstatymu ar šalių susitarimu.

Taigi, aiškinant ir analizuojant šią LR CK teisės normą, darytina išvada, kad pirmoji jos dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią UCP yra taikytinos, šalims aiškiai ir nedviprasmiškai, arba numanomai savo galutiniame rašytiniame susitarimo dokumente susitarus, įtvirtinus nuorodą į UCP taisykles.

Visgi, tokiam šalių susitarimui esant nepakankamam, kad jį būtų galima laikyti šalių susitarimu LR

CK 606 straipsnio 2 dalies prasme, UCP turėtų būti taikomos. Kitaip tariant, LR CK 606 straipsnio 2 dalies antroji dalis įtvirtina principą, taisyklę, numatančią, kad sutarties šalys yra laikomos numanomai susitarusios dėl jų sutarčiai taikomo papročio. Taigi, kaip matyti, ši LR CK 606 straipsnio 2 dalies teisės norma yra itin artima aukščiau minėtai Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 daliai.

Nagrinėjant UCP teisinę galią, yra labai svarbu pažymėti, kad LR CK projekto 1.4. straipsnio 1 dalis nurodo, kad įstatymo arba sutarties numatytais atvejais civiliniams santykiams gali būti taikomi papročiai. Ši teisės norma apima tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio pobūdžio papročius, ir nurodo tik du šio teisės šaltinio taikymo pagrindus – įstatymą ir sutartį. Nagrinėjamu klausimu yra itin svarbi LR CK projekto 1.4.

straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti taisyklę, pagal kurią papročiai negali būti taikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Ši taisyklė yra tiesiogiai kildinama iš vieno pagrindinių civilinės teisės principų – dispozityviškumo – išimties, numatančios, kad šalys savo susitarimu yra laisvos nustatyti bet kokias jų teisiniams santykiams taikytinas nuostatas, sąlygas, terminus, išskyrus jeigu jie prieštarauja LR įstatymų imperatyviosioms teisės normoms arba yra sandorių negaliojimo pagrindai, numatyti LR CK 47-58 straipsniuose. Pažymėtina, kad LR CK projekto 2

skyrius “Tarptautinė privatinė teisė” iš viso nereglamentuoja tarptautinių papročių taikymo galimybių, todėl šiuo požiūriu LR CK projekto teisės normos yra vertintinos kaip žingsnis atgal.

Tai, kad LR CK projekto rengėjai nebuvo nuoseklūs, tampa aišku jau vien iš to, kad LR CK

projekto XXIII skyrius “PIRKIMAS-PARDAVIMAS” yra aiškiai ir nedviprasmiškai orientuotas į Vienos konvencijos teisinę sistemą, o 1.4. straipsnyje įtvirtintas papročių, kaip civilinės teisės šaltinio, teisinio statuso nustatymas yra visiškai nutolęs nuo Vienos konvencijos 9 straipsnio. Tai neabejotinai neigiamai įtakos LR

CK, kaip vientiso nacionalinio teisės akto, sisteminį nuoseklumą, todėl reikėtų atsisakyti LR CK projekto 1.4.

straipsnio 1 dalies numatyto papročių teisinio statuso civilinės teisės šaltinių hierarchijoje ir jų taikymo civiliniams santykiams reguliavimo ir įtvirtinti Vienos konvencijos 9 straipsnio teisės normos formuluotę.

Atsižvelgiant į tai, kad iki šiol lieka neišspręsta Vienos konvencijos ir LR įstatymų kolizijos problema, nors tai iš esmės tėra tik teorinio pobūdžio problema86, o taipogi turint omeny, kad LR teisinėje sistemoje Vienos

85

86

UNCITRAL 17-oji sesija, (1984/A/39/17, paragrafas 129).

Jeigu LR tarptautinėse sutartyse nustatytos kitos taisyklės negu tos, kurios numatytos LR įstatymuose, taikytinos LR tarptautinėse sutartyse nustatytos teisės normos (LR CK 606, CPK 482 straipsniai).

23

konvencija tėra tik Vyriausybės nutarimo lygmens87, tokia teisiniu požiūriu kokybiškai nauja CK Projekto 1.4.

straipsnio teisinė konstrukcija, orientuota į Vienos konvencijos teisinę sistemą, įgalintų ateityje kiek įmanoma labiau ir sėkmingiau išvengti įvairaus pobūdžio neatitikimų ir kolizinių situacijų tarp nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės aktų – UCP, URR, Vienos konvencijos – ir skatintų efektyvų CK projekto teisės normų aiškinimą ir taikymą tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių teisminėse institucijose Vienos konvencijos

7 straipsnio prasme ir tikslais. Taigi, tokia CK projekto 1.4. straipsnio formuluotė bei turinys sudarytų visas sąlygas Lietuvos Respublikos teisės normas, reglamentuojančias akredityvinius atsiskaitymus, integruoti į unifikuotą tarptautinės privatinės teisės materialinių normų šioje srityje sistemą.

1993 m. UCP redakcijos skirtumai nuo ankstesnių UCP redakcijų.

Paskutinėje 1993 m. UCP redakcijoje pataisos buvo priimtos, atsižvelgiant į žymią technologijos ir verslo praktikos pažangų (priešpaskutinė UCP redakcija buvo priimta 1983 m.). Jau anksčiau paplitus pervežimams konteineriais ir naudojant mišrius pervežimo būdus, žymiai pasikeitė transportavimo praktika.

Didėjantis elektroninių priemonių naudojimas informacijos perdavimui pakeitė ir dokumentinių akredityvų dokumentaciją. Šie tarptautinės prekybos pokyčiai buvo pripažinti ir įtvirtinti 1993 m. UCP redakcijoje.

Naujieji UCP pakeitimai buvo būtini, siekiant sureguliuoti paskutinius pokyčius transporto pramonėje, pervežimų srityje. Paskutinių pakeitimų tikslas buvo patobulinti pačių UCP veikimą. Kai kurie tyrimai parodė, kad apytiksliai 50 procentų dokumentų, pateiktų pagal UCP, buvo atmesti dėl jų netikslumo ir akredityvo sąlygų neatitikimo88. Tai akivaizdžiai sumažino akredityvo efektyvumą ir turėjo itin neigiamų pasekmių tarptautinių atsiskaitymų sklandumui, kas, savo ruožtu, susiję su itin padažnėjusiais bylinėjimaisis šioje srityje.

Siekiant išspręsti šias UCP problemas, Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinė Komisija įsteigė

Darbo Grupę, kuriai buvo suformuluoti sekantys uždaviniai:

a) supaprastinti 1983 m. UCP redakciją;

b) į UCP įtraukti tarptautinę bankinę praktiką ir standartizuoti bankinę veiklą;

c) pakelti akredityvo patikimumą, nustatant akredityvo neatšaukiamumo prezumpciją;

d) sureguliuoti nedokumentinių akredityvo sąlygų reikšmę.

Atsižvelgiant į tai, trumpai paminėtini šie pagrindiniai UCP pakeitimai ir patobulinimai, lyginant su

UCP 400 (1983 m. redakcija):

1. akredityvas dabar laikomas neatšaukiamu, jeigu sutartyje nedetalizuojama koks (atvirkščiai nei

UCP 400);

2. bankai, nagrinėdami pateiktus dokumentus, turi neviršyti 7 bankinių dienų; be abejo, teismai gali nuspręsti, jog terminas “protingas laikas” yra žymiai trumpesnis;

3. fundamentaliai pakeistos nuostatos, reguliuojančios transporto dokumentus (23-30 str.): kiekviena dokumentų rūšis dabar reglamentuojama atskiru straipsniu, nustatant žymiai aiškesnius kriterijus kiekvieno dokumento formai ir turiniui;

4. įvestas “tarptautinio bankinio standarto” terminas – 13(a) str. formuluoja taisyklę, kad dokumentų atitikimas akredityvo sąlygoms bus nustatomas remiantis tarptautinių bankinių standartų praktika.

Pati UCP teksto analizė leidžia daryti išvadą, kad jos yra skirtos visų pirma bankininkams, o ne teisininkams. Apie tai byloja ir pati dokumento juridinė technika, besiskirianti nuo kitų tarptautinės privatinės teisės instrumentų. UCP rengėjai stengėsi išvengti juridinės terminologijos naudojimo, siekė nenaudoti blanketinių, kolizinių normų ir pan. UCP yra akivaizdžiai taisyklės, paruoštos bankininkams ir skirtos bankams – vienas iš pagrindinių UCP tikslų yra apsaugoti bankus nuo atsakomybės pagal akredityvo sandorį.

UCP taisyklės yra žymiai lankstesnės nei nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai. Kai JTO

Tarptautinės teisės komisija parengia tarptautinę sutartį ar daugiašalę konvenciją, turi praeiti ilgas, dažnai net

Valstybės žinios, 1995 Nr.102-2283. Vienos konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1996 m. vasario 1 d., nors pats sprendimas buvo padarytas žymiai anksčiau. LR Seimas savo 1993 m. sausio 19 d. nutarimu I-91 “Dėl LR prisijungimo prie JTO 1980 m. balandžio 11

d. Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių prisijungė prie Konvencijos. Kadangi Vienos konvencija nebuvo LR

Seimo ratifikuota, todėl ji nėra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis (LR Konstitucijos 138 straipsnis) ir jos juridinė galia prilygsta LR

Vyriausybės nutarimams – ji neturi prieštarauti ne tik LR Konstitucijai, bet ir LR galiojantiems įstatymams (Konstitucinio teismo nutarimas priimtas 1995 m. spalio 17 d. dėl LR įstatymo “Dėl LR tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio 4 dalis ir 12 straipsnis atitikimo LR

Konstitucijai”).

88

87

Margaret L. Moses. Controlling the Letter of Credit Transaction // Publication of International section of New Jersey State Bar

Association.

24

keletą dešimtmečių trunkantis tarptautinės sutarties ar konvencijos įsigaliojimo procesas. UCP – tai tarptautinės prekybos aktualios praktikos kodifikacija, paremta ilgamete prekybos, bankų, importuotojų ir eksportuotojų patirtimi. Periodiški UCP pakeitimai įgalina taisyklių nuostatas neatsilikti nuo kintančios tarptautinės bankinės praktikos. Taigi, UCP pateikia neabejotinai praktiškiausią akredityvinių santykių reglamentaciją.

Tačiau, nežiūrint į UCP taikymo pagrindus, šalys turi teisę sustabdyti vieno ar kito straipsnio galiojimą ir taikymą: UCP 1 str. tiesiogiai numato tokią galimybę.

Tarptautiniai prekybos rūmai pabandė standartizuoti akredityvinių sandorių dokumentaciją: buvo paskelbti “Tipiniai dokumentinių akredityvų sandorių formuliarai”89. Bankinės praktikos komisija neretai gauna užklausimų apie komisijos poziciją aiškinant ir taikant UCP normas, todėl komisijos išvadų sąrašas yra labai naudingas informacijos šaltinis šiais klausimais.

Be abejo, tarptautinių akredityvų teisinis reglamentavimas nesibaigia vien tik šiomis taisyklėmis, šie santykiai yra reglamentuojami ir vidaus teisės normomis. Be to, UCP negali duoti atsakymo į visus klausimus, kylančius praktikoje, todėl gali būti remiamasi ir kitais teises šaltiniais90.

2.1.2. Unifikuotos Bankų tarpusavio atsiskaitymo (kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus taisyklės (URR)

1995 metais Tarptautiniaiš Prekybos Rūmai priėmė Unifikuotas Bankų tarpusavio atsiskaitymo (kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus taisyklės (angl. Uniform Rules for Bank-to-Bank reimbursements under Documentary Credits, toliau – URR)91. Jos įsigaliojo nuo 1996 m. liepos 1 d. Šių taisyklių pagrindinis tikslas – sureguliuoti ir tarptautiniu mastu įtvirtinti taisykles, pagal kurias yra atliekamas bankų, įvykdžiusių mokėjimą pagal akredityvą, tarpusavio atsiskaitymas. URR reguliuojama sritis yra pagrįsta itin specifinėmis procedūromis, kuriose dalyvauja tik bankai, todėl UCP 19 straipsnyje įtvirtintas bankų tarpusavio atsiskaitymo (kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus reguliavimas ilgainiui tapo aiškiai nebepakankamas ir neatspindintis visų sparčiai besivystančios tarptautinės bankinės praktikos bruožų.

Kaip ir UCP, URR 1 straipsnis įtvirtina, jog yra taikytinos tiks esant aiškiai nuorodai į URR,

Publikaciją Nr. 525. Bankas-emitentas yra atsakingas už tai, kad tokia nuoroda būtų tinkamai įtvirtinta jo išleistame akredityve. Tiesa, pažymėtina, kad tuo atveju, kai akredityvai yra naudojami per SWIFT sistemą,

URR 525 yra taikomos automatiškai, jeigu tik akredityvo sąlygos nenumato ko kito.

2.1.3 1995 m. JT Konvencija dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų

1995 m. JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija buvo priimta JT Konvencija dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų. Ši konvencija šiuo metu dar nėra įsigaliojusi, tačiau atsižvelgiant į jos taikymo apimtį bei juridinį statusą (ji yra implementuotina nacionalinėje teisės sistemoje), darytina išvada, kad ji yra (teisingiau – bus) gana svarbus tarptautinis dokumentas, reglamentuojantis rezervinius akredityvus.

Šios Konvencijos 1 straipsnis numato, kad ji yra taikoma tarptautiniam įsipareigojimui, jeigu:

a)banko-emitento verslo vieta, kurioje išduotas įsipareigojimas, yra susitariančioje valstybėje;

b)jeigu tarptautinės privatinės teisės normos nurodo į susitariančios valstybės teisę.

Konvencija taipogi taikytina tokiam tarptautiniam rezerviniam akredityvui, kuris nėra patenkantis į jos reguliavimo sferą, tačiau jame yra aiškiai nurodoma, kad jam taikoma ši konvencija.

Aukščiau nurodytas įsipareigojimas Konvencijos tikslais reiškia nepriklausomą įsipareigojimą, kuris tarptautinėje praktikoje yra suprantamas kaip nepriklausoma garantija arba rezervinis akredityvas ir kuris yra išduodamas banko ar kito asmens (emitento), beneficiarui sumokėti nustatytą pinigų sumą paprasto pareikalavimo atveju, arba pareikalavus ir pateikus dokumentus, atitinkančius įsipareigojimo sąlygas, nurodančias ar iš kurių išplaukia, kad mokėjimas yra vykdytinas kokio nors įsipareigojimo neįvykdymo arba kito įsipareigojimo atsiradimo atveju, arba kaip pareiškėjo ar kito asmens įsiskolinimo padengimas. Taigi, iš

89

90

ICC Doc. No. 416.

Pavyzdžiui, Bankinės Komsijos sprendimai (1975-1979), publikuoti ICC Doc. No. 371; Komisijos išvados (1980-1981), publikuotos ICC

Doc. No. 399; sprendimai dėl ginčų, susjiusių su UCP taikymu (1984-1986), publikuoti ICC Doc. No. 434; Komisijos nuomonės dėl UCP

500 91995-1996), publikuotos ICC Doc. 565. Svarbiu ICC dokumentu ir UCP aiškinimo šaltiniu yra “Case Studies on Documentary

Credits, Problems, Queries, answers” (ICC Doc. No. 459, 1989).

91ICC Publication No. 525.

25

aukščiau pateikto Konvencijoje įtvirtinto rezervinio akredityvo apibrėžimo tampa aišku, kad į šios

Konvencijos reguliavimo sritį patenka tik viena, ir labai specifinė akredityvo rūšis – rezervinis akredityvas, apie kurį plačiau bus kalbama šio darbo III skyriuje.

Ne mažiau svarbus tarptautinis dokumentas, reguliuojantis rezervinius akredityvus, yra 1998 m.

Tarptautinė Prekybos Rūmų išleista Tarptautinė Rezervinių Akredityvų Praktika (International Standby

Practise, ISP)92. Tai yra taisyklių, nusistovėjusių tarptautinėje bankinėje praktikoje, dirbant su rezerviniais akredityvais, rinkinys.

2.1.4 Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisyklės

(docdex

Aptariant tarptautinius dokumentus, reglamentuojančius akredityvinę atsiskaitymų tvarką, yra būtina paminėti Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisykles (DOCDEX)93, kurias 1997 m. priėmė Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinė Komisija. Jos įsigaliojo 1997 m. spalio 01 d. Jų pagrindinis tikslas – nustatyti ir paspartinti ginčų, kylančių iš UCP ir URR, išsprendimą. Šios taisyklės numato spartų ir patikimą bei efektyvų tokių ginčų sureguliavimo mechanizmą. Pagal DOCDEX tokių ginčų sprendimas yra patikimas trijų narių – ekspertų kolegijai. Šiai ekspertų kolegijai sprendimo ginčų nagrinėjimo procedūroje padeda Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos techninis patarėjas. Pagal DOCDEX

įtvirtintą procedūrą priimtas sprendimas yra Tarptautinių Prekybos Rūmų Tarptautinės Ekspertizės Centro publikuojamas. Pažymėtina, kad sprendimai, priimti pagal DOCDEX įtvirtintą procedūrą, nėra privalomi ginčo šalims, išskyrus jeigu jos iš anksto ar po to susitaria kitaip.

DOCDEX apjungė dvi didžiausias ir svarbiausias Tarptautinių Prekybos Rūmų veiklos sritis:

a) dokumentinius akredityvus, pasauliniu mastu reglamentuojamus UCP, ir b) tarptautinių ginčų sprendimą – šioje srityje Tarptautinių Prekybos Rūmų autoriteto pagrindas yra Tarptautinių Prekybos Rūmų Tarptautinio Arbitražo Rūmai ir Tarptautinių Prekybos Rūmų Tarptautinės

Ekspertizės Centras, kurio vienas iš uždavinių – kontroliuoti ir patikrinti visą DOCDEX sistemą.

Yra tikimasi, kad DOCDEX pasitarnaus kaip galingas ir naudingas tarptautinės bankininkystės ir prekybos sureguliavimo šaltinis.

2.2. Nacionaliniai teisės aktai, reguliuojantys atsiskaitymus akredityvine forma

Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos duomenimis, turėtais 1999 m. pabaigoje, atsiskaitymų akredityvais tvarka nacionaliniais įstatymais yra reguliuojama daugiau kaip 20-yje pasaulio valstybių. Be abejo, valstybių, kuriose atsiskaitymų akredityvais tvarka yra sureguliuota žemesnio lygmens teisės aktais, skaičius yra dar didesnis.

Nacionaliniai teisės aktai šioje srityje yra gana svarbi pagalbinė priemonė nagrinėjant ir tarptautinius akredityvinius atsiskaitymus, kadangi jie padeda geriau suprasti vienos ar kitos valstybės bankų orientaciją ir poziciją šioje srityje, kuri paprastai yra išugdyta nacionalinių teisės aktų įtakoje, o taipogi įgalina tinkamai suvokti ir įvertinti jų veiklos akredityvinių atsiskaitymų mechanizme ypatumus bei specifiką, suformuotą nacionalinių teisės aktų pagrindu, kuri neretai atsiliepia taikant net ir

UCP ar URR.

2.2.1 VKK 5 straipsnis

VKK 5 straipsnis, priimtas dar 1953 m., ko gero yra antrasis pagal svarbą teisinis dokumentas greta

UCP, reguliuojantis tarptautinius akredityvinius atsiskaitymus. Būdamas nacionalinės teisės aktu, galiojančiu tik JAV teritorijoje, VKK 5 straipsnis taikomas visiems akredityvams, kurie turi bent kokį teisinį ryšį su JAV:

a) arba jis yra atidarytas JAV banke (banke, turinčiame verslo vietą JAV), arba pareiškėjas – JAV pilietis; b)

arba patvirtinantysis bankas yra JAV bankas, beneficiaras – JAV pilietis ir pan. Pabrėžtina, kad tokių akredityvų tarptautiniuose atsiskaitymuose yra didžioji dauguma, todėl yra itin svarbu ne tik išmanyti VKK 5

straipsnio normas, JAV teisės doktriną ir teismų bei bankinę praktiką šioje srityje, bet ir suprasti VKK 5

92

93

Publication of Institute of International Banking Law & Practice, 1997, Chicago.

ICC Publication No. 577.

26

straipsnio ir UCP, URR normų santykį. Tokiu būdu, tampa aišku, kad VKK 5 straipsnis taikomas ne tik vidaus, bet ir tarptautinimas akredityviniams atsiskaitymams.

JAV bankai tarptautiniuose sandoriuose paprastai taiko UCP, nežiūrint į tai, kad dokumentiniai akredityvai yra reglamentuojami JAV VKK 5 straipsnyje (Dokumentiniai akredityvai). Šios taisyklės yra inkorporuotos į Niujorko, Alabamos ir Misūrio valstijų VKK ir taikomos akredityviniams atsiskaitymo santykiams, jeigu šalys aiškiai nenustato priešingai. Visose kitose JAV valstijose šiuos santykius reglamentuoja 5 VKK straipsnis, jeigu šalys nesusitarė taikyti UCP94.

1995 m. buvo priimta nauja VKK 5 straipsnio, reglamentuojančio akredityvo sandorį, redakcija, kuri buvo kiek įmanoma orientuota į 1993 m. UCP. Esant konfliktui tarp VKK 5 straipsnio ir UCP normų,

UCP normos yra laikomos “sutartiniais VKK normų pakeitimais”. Be abejo, tai yra taikytina tik tų VKK 5

straipsnio atžvilgiu, kurios nėra imperatyvinio pobūdžio, tai yra, kurių atžvilgiu yra galimas nukrypimas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal VKK 5-116(c) straipsnį, esant tokiai kolizijai, pirmenybė teiktina

UCP normoms.95

Akredityvo sandorio šalims pasirinkus teisę, kurioje VKK nėra taikytinas, yra įmanoma išvengti

VKK 5 straipsnio normų. Tačiau, jeigu yra taikomos VKK 5 straipsnio normos, pažymėtina, kad UCP

inkorporavimas į akredityvą eliminuoja tik “konfliktuojančių” VKK 5 straipsnio normų taikymą. Todėl jeigu akredityvo sandorio šalys nori visiškai išvengti “nekonfliktinių” VKK 5 straipsnio normų taikymo, jos yra priverstos pasirinkti ne JAV teisę, arba aiškiai įtvirtinti akredityvui taikytinas normas96.

Naujoji Niujorko VKK 5 straipsnio normos redakcija įtvirtina naują taisyklę, pagal kurią tais atvejais, kai akredityvui yra taikytinos UCP, VKK 5 straipsnio normų taikymas tokio akredityvo atžvilgiu yra visiškai eliminuojamas. Nors VKK 5 straipsnio normos iš esmės atitinka UCP normas, tai dar nereiškia, kad jos pilnai atitiks UCP pakeitimus ir papildymus, padarytus ateityje97. Pažymėtina, kad dabartinio VKK 5-116

straipsnis neleidžia to, ką įtvirtina Niujorko VKK 5-102(4) straipsnis, pagal kurį, jeigu akredityvas daro nuorodą į UCP, jis yra pilna apimtimi reguliuojamas tik pastarųjų taisyklių, o VKK 5 straipsnis jam iš viso nėra taikomas. Pagal VKK 5-116 straipsnį akredityvai, kurie inkorporuoja UCP normas, visgi tam tikrais aspektais yra reguliuojami VKK 5 straipsnio normomis: inkorporuotos UCP nepakeičia tų VKK 5 straipsnio nuostatų, nuo kurių yra neleidžiamas nukrypimas, o kuomet UCP ir VKK 5 straipsnio normos neprieštarauja viena kitai, yra taikytinos abi normos.98

Svarbiausiu VKK 5 straipsnio ypatumu, lyginant su kitų valstybių akredityvinius atsiskaitymus reguliuojančiais teisės aktais, reikia laikyti tai, kad VKK 5 straipsnis akredityvą reguliuoja kaip atskirą, savarankišką sandorio rūšį, o ne kaip atsiskaitymo formą ar metodą. Pagal JAV teisės doktriną, akredityvas yra sui generis sandoris, nepanašus ir todėl nepainiotinas su jokiu kitu99.

2.2.2 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodeksas

1995 m. Rusijos Federacijos Civiliniame Kodekse akredityviniams atsiskaitymams yra skirti 867-

873 str. Pagal Rusijos Federacijos Civilinį Kodeksą, akredityvas – viena iš atsiskaitymų negrynaisiais pinigais formų. Paminėtini šie pagrindiniai 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodekso skirtumai šioje srityje nuo UCP normų:

a) šalia akredityvų skirstymo į atšaukiamus ir neatšaukiamus, jis įtvirtina jų skirstymą į padengtus (deponuotus) ir nepadengtus (garantuotus). Šio skirstymo pagrindinis kriterijus – pirmuoju atveju bankas-emitentas pareiškėjo sąskaitoje deponuoja akredityvo sumą, o antruoju – mokėjimą vykdantis bankas turi teisę iš banko-emitento sąskaitos, atidarytos mokėjimą vykdančiame banke, akredityvo sumą nurašyti;

b) RF CK įtvirtina akredityvo atšaukiamumo prezumpciją;

c) RF CK numato akredityvo uždarymo atvejus.

2.2.3. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas

94

95

J. Guttman. Bank Guarantees and Standby Letters of Credit: Moving towards a Uniform Approach, p. 167.

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

96Žr. Official Comment on UCC Article 5.

97.Ten pat.

98Ten pat.

99R.L.Jordan, W.D.Warren. Commercial law, p. 128.

27

Pažymėtina, kad šiuo metu LR nėra nė vieno teisės akto, reguliuojančio atsiskaitymų akredityvine forma tvarką. Tiesa, iki 1999 m. gruodžio 16 d. 100galiojo Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklės, priimtos Lietuvos banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45. Kaip jau minėta I šio darbo skyriuje, šios taisyklės buvo visiškai atgyvenusios, nebepritaikytos smarkiai besivystančios tarptautinės bankinės praktikos padiktuotiems poreikiams šioje srityje, todėl nenuostabu, kad ilgainiui jas nustota taikyti net ir vidaus atsiskaitymams.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projekte yra numatytas XLVII skyrius, kuris kaip tik ir yra skirtas šios spragos užpildymui. Šis skyrius, turėsiantis sureguliuoti atsiskaitymų akredityvine forma tvarką yra labai lakoniškas, apsiriboja tik pagrindinių nuostatų įtvirtinimu.

Tokia LR CK projekto rengėjų pozicija yra visiškai pateisinama – ši sritis yra pakankamai išsamiai sureglamentuota tarptautiniais dokumentais, tokiais kaip UCP, URR, todėl nėra jokios būtinybės LR CK turinio užgriozdinti nuodugniu akredityvinių atsiskaitymų sureguliavimu.

Tokios formuluotės LR CK projekto XLVII skyriaus priėmimas būtų pažangus ir sveikintinas dalykas, nes įgalintų įstatyminiu lygiu įtvirtinti su tarptautine praktika suderintas nuostatas šioje srityje, išvengiant įvairių tiek nacionalinės teisės aktų tarpusavio, tiek ir nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės normų neatitikimų.

Visgi tenka pastebėti, kad tokia LR CK projekto XLVII skyriaus 3 skirsnio normų formuluotė yra orientuota į ir suderinta tik su dabar egzistuojančia tarptautine praktika šioje srityje, ir nėra aišku kur link gali pasukti sparčiai tobulėjanti ir besivystanti tarptautine bankinė ir teisminė praktika ateityje.

Siekiant išvengti tokio neapibrėžtumo, LR CK projekto rengėjai XLVII skyriuje turėjo numatyti teisės normą, įtvirtinančią tiesioginę ar netiesioginę nuorodą į tarptautinių papročių ar praktikos, tokių kaip UCP, normų taikymą tiek vidaus, tiek ir tarptautinių akredityvinių atsiskaitymų srityje.

Tokia nuoroda ištisą LR CK skyrių tarsi “pririštų” prie sparčiai kintančios tarptautinės bankinės ir teisminės praktikos bei prekybos papročių atsiskaitymų akredityvine forma srityje, ir panaikintų gana dažnų LR CK teisės normų keitimų ir papildymų būtinybę.

III. AKREDITYŲ RŪŠYS

Teorijoje išskiriama keletas akredityvų rūšių, kriterijumi dažniausiai imant šalių teisių ir pareigų atsiradimo momentą bei jų apimtį101. Praktikoje konkrečios akredityvo rūšies pasirinkimą lemia prekių charakteristikos, šalių tarpusavio pasitikėjimas, jų reputacija, prekybinių santykių pobūdis (vienkartinė ar daugkartinės eksporto – importo operacijos), finansavimo prieinamumas bei kaina.

Visų pirma, matyt, reikėtų trumpai nurodyti, kad tarptautinėje bankinėje bei užsienio valstybių teisminė praktika išskiria dvi pagrindines akredityvų rūšis:

a) dokumentinius akredityvus, kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yra garantuojamas tik bankui pristačius tam tikrus dokumentus;

b) “švarius” akredityvus (angl. clean credits), kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yra garantuojamas bankui pateikus finansinius dokumentus, paprastai beneficiaro išrašytus vekselius.

Kaip jau buvo paminėta pačioje šio darbo įžangoje, šiame darbe yra nagrinėjami tik dokumentiniai akredityvai, nes būtent jie yra pagrindinė tarptautinių atsiskaitymų forma, o “švarūs” akredityvus tėra pareiškėjo (principalo) įsiskolinimo beneficiarui padengimo būdas.

Bendriausiai visi akredityvai klasifikuojami pagal tai, kokios sutarties – prekių pirkimo – pardavimo (prekiniai akredityvai) ar kokios nors kitos, nekomercinės, pagrindu jie atsiranda. Neabejotinai akredityvai yra visų pirma naudojami kaip atsiskaitymo būdas prekyboje.

Tarptautinės prekybos praktikoje atsiskaitymų akredityvų forma jau nuo seno yra susiklosčiusios tam tikros tradicijos. Anglo-amerikietiškasis akredityvo tipas dažniausiai yra susijęs su vekselių panaudojimu (netgi jeigu jis yra apmokėtinas jį pateikus). Vekselių panaudojimas atsiskaitant akredityvine forma yra visiškai svetimas europietiškajam akredityvo tipui (kuris beje įsigalėjęs ir Lotynų Amerikoje), kaip taisyklė, numatančiame mokėjimo įvykdymą pateikus tam tikrus dokumentus, tai yra mokėjimą prieš dokumentus.

100

101

Žr. V.ž. 1999, 108-3136.

Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p.363.

28

3.1. Pagal bankų įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį pobūdį, visi akredityvai skirstomi į akredityvus, apmokėtinus juos pateikus; akredityvus, apmokėtinus po tam tikro laiko tarpo; akceptinius akredityvus; akredityvus, negocijuojant vekselius. Kai kurie autoriai nurodo, jog šio akredityvų skirstymo pagrindas – akredityvo apmokėjimo laikas.102

UCP 10 str. “Akredityvų rūšys” įtvirtina, jog visuose akredityvuose turi būti nurodyta ar jie apmokėtini pateikus dokumentus, po tam tikro laiko ar akceptuojant ar apmokant įsakytinius vekselius (tratas). Pardavėjui yra itin svarbu žinoti, kokia forma jis gaus apmokėjimą.

Akredityvas gali būti apmokėtinas jį pateikus (angl. payable at sight). Tarptautinėje praktikoje ši rūšis yra dažniausiai naudojama. Pagal juos gavėjui apmokama iš karto pateikus reikalaujamus dokumentus, atitinkančius visas akredityvo sąlygas ir terminus. Bankas gali juos tikrinti 7 darbo dienas po dokumentų gavimo.

Jei šalys susitarė dėl akredityvo su atidėtu mokėjimu (angl. deferred payment), tai reiškia, kad pardavėjui bus apmokėta ne tada, kai jis pateiks bankui dokumentinio akredityvo sąlygas ir terminus atitinkančius dokumentus, o praėjus akredityve nurodytam laikui, pavyzdžiui, praėjus 30 dienų po to, kai buvo išrašytas konosamentas.

Pateikęs dokumentus, gavėjas gauna raštišką banko įsipareigojimą apmokėti suėjus nustatytam terminui. Tokiu būdu pirkėjui perduodami dokumentai (kartu ir teisė į prekes) dar nenurašius pinigų iš jo sąskaitos. Toks akredityvas ekonominiu požiūriu yra tapatus akcepto akredityvui, išskyrus tai, kad čia nėra vekselio.

Jeigu pardavėjas reikalauja išmokėjimo grynaisiais pinigais iki termino suėjimo, tokį apmokėjimą jis gali gauti tik apmokant jo išrašytas tratas. Kartais bankas – emitentas akredityve numato, kad vekselių pirkimas (angl. negotiation) bus įvykdytas tik konkrečiame banke, dažniausia tame, su kuriuo jis turi prekybinius ryšius103. Ši akredityvų rūšis pirmą kartą buvo įtvirtinta 1983 m. UCP redakcijoje.

Jei yra numatytas akceptinis akredityvas (angl. acceptance credit), pardavėjas avizuojančiam bankui išstato savo išrašytus perduodamuosius vekselius (tratas) specialia tvarka. Paprastai vekselis apmokėtinas po tam tikro laiko tarpo. Akceptuodamas vekselį, bankas prisiima atsakomybę ir įsipareigoja apmokėti vekselyje nurodytą sumą pardavėjui pateikus atitinkamus dokumentus.

Avizuojančiojo banko akceptuotas vekselis (trata) pardavėjui suteikia esminę garantiją. Jei jis laukia iki nustatyto apmokėjimo termino suėjimo, jis gali vekselį pateikti negocijacijai (diskontui) pavyzdžiui, savo bankui, tačiau šiuo atveju jis gaus nepilną sumą (bus atskaičiuoti tam tikri procentai ar komisiniai).

Kita akceptinio akredityvo rūšis – akredityvas pagal šalių susitarimą akceptuotinas banko – emitento arba paties pirkėjo. Jei bankas – emitentas atidarė neatšaukiamą akredityvą, bankas prisiima atsakomybę dėl pirkėjo akcepto ar apmokėjimo104. Analogiška pareiga ir atsakomybė tenka avizuojančiajam bankui, jei jis patvirtino akredityvą105. Taigi pardavėjas gauna žymią garantiją ir apsaugą, net jei šalys sulygo, kad vekselius akceptuos tik pirkėjas, jei akredityvas yra neatšaukiamas arba neatšaukiamas ir patvirtintas.

Svarbu pažymėti, kad bankas, akceptavęs vekselius, neturi teisės pareikšti regresinių reikalavimų pardavėjui, ir jei jis atsisako apmokėti vekselius, pardavėjas turi teisę reikalauti apmokėjimo iš pirkėjo, nes akredityvo atidarymas yra sąlyginis apmokėjimas.

Esant akredityvui negocijuojant (perkant) tratas, avizuojantysis bankas įgaliojamas negocijuoti tratas, pardavėjo išrašytas pirkėjui ar bankui – emitentui. Avizuojantysis bankas indosuoja vekselį ir jį apmoka (nuperka) išskaičiuodamas atitinkamus procentus ar komisinius. Negocijaciją vykdantis bankas turi regreso teisę į pardavėją kaip vekselio trasatą, nes bankas tampa vekselio indosantu. Tačiau jei toks bankas yra ir patvirtinantysis, jis tokios teisės neturi, nes patvirtindamas akredityvą jis įsipareigoja ir tampa atsakingas prieš pardavėją.

JAV teisės doktrina ir bankinė bei teisminė praktika išskiria tiesioginius (angl. straight) ir apyvartinius (angl. negotiating) akredityvus. Akredityvas savo prigimtimi nėra apyvartinis dokumentas, ir jo pagrindu kylantis įsipareigojimas įvykdyti apmokėjimą atsiranda tik bankui-emitentui beneficiaro atžvilgiu.

Jeigu beneficiaras parduotų tokį akredityvą trečiajam asmeniui, pastarasis neturėtų bankui-emitentui reikalavimo teisės, kadangi tarp jų nebūtų jokių teisinių santykių. Toks akredityvas yra tiesioginis.

102

103

Clive M.Scmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 425.

UCP 10(b) straipsnis.

104UCP 14 (a) straipsnis.

105UCP 14(b) straipsnis.

29

Apyvartinis akredityvas yra mokėjimą vykdančio banko (arba banko-emitento) įsipareigojimas trečiajam asmeniui, kuris nuperka pardavėjo išrašytus perduodamuosius vekselius, įvykdyti apmokėjimą pagal akredityvą106. Trečiasis asmuo, paprastai bankas, nusipirkęs iš pardavėjo dokumentus, juos gali pateikti pagal akredityvą ir tokiu būdu gauti apmokėjimą107.

Kas yra “negociacija”, nėra visiškai aišku. Paprastas dokumentų patikrinimas neprisiimant jokių įsipareigojimų UCP 10 straipsnio prasme nėra laikomas “negociacija”. Bankai, vykdantys mokėjimą prieš dokumentus, tuos dokumentus surenka, bet tai nėra laikoma “negociacija”. “Negociacija” nėra laikomas paprastas pažadas apmokėti perduodamąjį vekselį vėliau, po lėšų gavimo.108

UCP 10 (b) straipsnio prasme “negociacija” suprastina kaip vekselio (tratos) ar komercinių dokumentų vertės nustatymas, jų įvertinimas.

Apyvartiniai akredityvai savo ruožtu yra skirstomi į atvirus ir ribotus. Atviri apyvartiniai (atviros negociacijos) akredityvai negociaciją leidžia atlikti bet kuriam bankui, kuris yra pasirengęs tai atlikti, o riboti apyvartiniai (ribotos negociacijos) akredityvai ją leidžia atlikti tik banko-emitento pasirinktiems ir nurodytiems bankams.

3.2.Pagal akredityvą atidariusio banko įsipareigojimo mokėti tvirtumą akredityvai klasifikuojami į atšaukiamus ir neatšaukiamus. Jei akredityvą atidaręs bankas gali vienašališkai atšaukti ar pakeisti akredityvo sąlygas bet kuriuo momentu be gavėjo (pardavėjo ar jo įgalioto asmens) sutikimo, tai bus atšaukiamas akredityvas. Esant neatšaukiamam akredityvui, atidaręs bankas įsipareigoja apmokėti ar akceptuoti vekselį pagal akredityvą, jei laikomasi akredityvo sąlygų. Tai yra labai svarbus atribojimas, priklausantis nuo banko – emitento įsipareigojimų beneficiarui pobūdžio.

(a)Atšaukiamas akredityvas (angl. revocable credit) gali būti atšauktas, t.y. panaikintas arba pakeistas vienašališku įsipareigojusios šalies aktu. Tai turi būti įsakmiai nurodyta akredityve109. UCP 8 str.

nurodo, kad atšaukiamą akredityvą atidaręs bankas bet kuriuo momentu ir iš anksto neįspėjęs gavėjo gali jį atšaukti ar pakeisti, bet tokiu atveju jis turi atlyginti kitam bankui, jei šis dar prieš gaudamas tokį pranešimą sumokėjo gavėjui, akceptavo ar pirko gavėjo pagal akredityvą išrašytą vekselį arba įsipareigojo atlikti atidėtą mokėjimą. Jei akredityvas atšaukiamas, atšaukimo galimybė aiškiai nurodoma avizuojančio banko pranešime gavėjui.

Praktikoje atšaukiami akredityvai nėra plačiai naudojami110. Pardavėjui atšaukiamas akredityvas –

ganėtinai nepatenkinama finansavimo priemonė, nors kartais pasirenkamas būtent toks akredityvas, kuris yra pigesnis. Atšaukiamo akredityvo esmę gerai atskleidžia Cape Asbestos Co. v. Lloyds Bank byla111, kurioje

Varšuvos importuotojai iš ieškovų pirko asbesto lakštų partiją ir jų naudai atsakovai atidarė atšaukiamą akredityvą ir tinkamai pranešė ieškovams, įtraukę išlygą, jog pranešimas tėra informacija apie akredityvo atidarymą ir nėra jo patvirtinimas. Ieškovai atvežė dalį produkcijos ir jų pateikta trata buvo akceptuota. Po to buvo atsiųsta likusi dalis, tačiau bankas atsisakė vekselius akceptuoti. Tuo metu pirkėjas atšaukė akredityvą, tačiau apie tai ieškovui pranešta nebuvo. Teisme buvo nuspręsta, kad bankas turi teisę atsisakyti akceptuoti tratą, pateiktą atsiuntus likusią produkcijos dalį ir nurodė, jog nepatvirtinti atšaukiamieji akredityvai praktiškai neturi jokios vertės.

Dauguma akredityvų yra neatšaukiami, nes akredityvo kaip atsiskaitymo būdo esminis privalumas yra tas, kad jis garantuoja pardavėjui, jog už prekes bus sumokėta bet kuriuo atveju, jei jis tinkamai įvykdys akredityvo sąlygas. Jei pirkėjas gali vienašališkai keisti akredityvo sąlygas, šis pranašumas prarandamas.

Pardavėjo požiūriu nepatvirtintas akredityvas yra nepatikima ir nenaudotina atsiskaitymo forma. Pardavėjas gali būti labai daug padaręs ir patyręs dideles išlaidas (gamybos, pakrovimo, sandėliavimo ir kt.), kai sužino, kad akredityvas atšauktas. Bet šie akredityvai yra pigesni, nei neatšaukiami, be to tam tikromis aplinkybėmis šis akredityvas gali būti naudingas ir priimtinas abejoms šalims. Pirma, banko sutikimas atidaryti akredityvą parodo, kad pirkėju pasitikima. Antra, jei prekės yra likvidžios, jas vis tiek galima parduoti pardavėjo šalies rinkoje. Be to, pardavėjas telefonu ar kitomis momentinio ryšio priemonėmis prieš pat išsiųsdamas prekes

106

107

UCP 10 (b) straipsnis.

UCP 10 (d) straipsnis.

108Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 321-323.

109UCP 6 straipsnis.

110Tipinėse dokumentinių akredityvų formose (ICC Docs. No. 416 and 416A) nėra nustatyta atšaukiamo akredityvo forma.

111[1921] W.N., p.274.

30

gali pasitikrinti, ar akredityvas neatšauktas. Po to, kai toks akredityvas yra apmokėtas, sumokėjęs bankas neturi reikalavimo teisės gavėjo atžvilgiu net tuo atveju, jei akredityvas vėliau buvo atšauktas112. Tokiu atveju akredityvą atidaręs bankas turi prievolę atlyginti išmokėjusiam akredityvą bankui. Jei akredityvas nebuvo atšauktas prieš išsiunčiant prekes, ką pardavėjas gali patikrinti, rizika išlieka tik keletą dieną, kol jis surinks reikalingus dokumentus. Ekonomistai akcentuoja dar vieną akredityvo pranašumą: apmokėjimo inkaso atveju pardavėjas kredituoja pirkėją visam prekių gabenimo laikotarpiui, tuo tarpu atsiskaitant akredityvu, šie kaštai perkeliami pirkėjui (jei akredityvas yra apmokėtinas pateikus dokumentus)113.

Literatūroje išskiriama dar viena akredityvų rūšis – įgaliojimas apmokėti ar akceptuoti įsakytinį vekselį. Toks pirkėjo banko įgaliojimas suteikiamas pardavėjo bankui įgalina pardavėją pateikti įsakomąjį vekselį apmokėjimui ar akceptavimui jo buvimo vietos bankui. Toks įgaliojimas nesukuria prievolės nei atidariusiajam, nei tarpininkaujančiam bankams, jis gali būti atšauktas bet kuriuo metu. Todėl pagal savo prigimtį tai yra atšaukiamas akredityvas114.

Visgi atšaukiamas akredityvas gali būti naudingas šiais atvejais: a) kuomet prekės yra siunčiamos partijomis, dalimis (UCP 41 straipsnis); b) kuomet apmokėjimas yra reikalaujamas už kiekvieną atskirą prekių partiją; c) kuomet akredityvas padengia visus prekių atkrovimus pagal sutartį.115

b) Neatšaukiamas (dar vadinamas besąlyginiu) (angl. irrevocable credit) yra toks akredityvas, pagal kurį atšaukti ar pakeisti jo sąlygas atidaręs jį bankas negali be visų šalių, įskaitant pirkėją, pardavėją ir kitus bankus, sutikimo. Ginčytinas klausimas – nuo kurio momento neatšaukiamas akredityvas “suriša” banką

– emitentą. Literatūroje teigiama, kad šie įsipareigojimai tenka bankui dar iki dokumentų pateikimo: nuo tada, kai beneficiaras gauna ir priima banko pranešimą116. Pardavėjui yra labai svarbu, ar akredityvas yra atšaukiamas ar ne. Jeigu akredityve nenumatyta kitaip, jis yra neatšaukiamas117. Pagal mokančiojo banko įsipareigojimo tvirtumą neatšaukiami akredityvai dar skiriami į patvirtintus ir nepatvirtintus (aišku, joks bankas netvirtins akredityvo, jei jis yra atšaukiamas).

(i) Kai neatšaukiamas akredityvas yra nepatvirtintas avizuojančio banko, jį atidarantis bankas negali atšaukti savo įsipareigojimo gavėjui, bet išmokantis bankas neturi savarankiškos prievolės sumokėti pagal akredityvą. Jei neatšaukiamas akredityvas yra atidaromas pardavėjui gerai žinomo ir patikimo pirkėjo šalies banko, pardavėjas paprastai nereikalauja papildomo akredityvo patvirtinimo, nes nepatvirtinti akredityvai yra pigesni už patvirtintus – banko paslaugų įkainiai paprastai yra tiesiogiai proporcingi rizikai. Tačiau nepatvirtintų akredityvų trūkumas yra tas, kad pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymo vieta nėra lokalizuojama pardavėjo šalyje, todėl, jei pardavėjo bankas, pristačius dokumentus atsisako sumokėti, gavėjas gali būti priverstas pradėti bylinėjimąsi užsienyje. Tokioje situacijoje pagrindinis akredityvo tikslas nėra pasiekiamas.

(ii) Neatšaukiamas patvirtintas akredityvas yra palankiausias pardavėjui, nes avizuojantis bankas įgyja savarankišką prievolę sumokėti, įvykdžius akredityve numatytas sąlygas. Tokio akredityvo esmė yra pardavėjo banko tiesioginis įsipareigojimas apmokėti ar akceptuoti pardavėjo vekselį, jei pastarasis tinkamai ir laiku pristato reikalingus dokumentus.

Tai yra betarpiška banko garantija, kad pardavėjas, tinkamai ir laiku pateikęs reikiamus dokumentus, gaus apmokėjimą. Šis įsipareigojimas aiškiai konstatuojamas banko siunčiamame pranešime pardavėjui. Bankas negali atsisakyti vykdyti prievolę, net jei pirkėjas atideda akredityvą. Pardavėjas paprastai reikalauja, kad pirkėjas atidarytų patvirtintą akredityvą, kai pirkėjo bankas jam yra nežinomas ar nepatikimas.

Dar vienas svarbus faktorius, sąlygojantis tokio akredityvo pasirinkimų gali būti pirkėjo valstybės kreditinis patikimumas ir stabilumas. Gali būti, kad toje valstybėje yra neigiamas mokėjimų balansas ar yra suvaržymų pervedant lėšas į užsienio valstybes ir pan. Tokiais atvejais pardavėjui patartina reikalauti, kad akredityvas būtų patvirtintas jo šalies banko. Tokiu būdu tarp akredityvą

112

113

UCP 8 straipsnis.

Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p.365.

114Ten pat, p. 366.

115Goldberg M.A., A.V. Voronova. Mieždunarodnoje torgovlia: finansevyje operaciji, strachovanyje i drugyje uslugy, s. 206.

116Sunkumai susiję su tuo, jog bankas atlieka vienašališką pasiūlymą beneficiarijui dėl sandorio ir kyla klausimas dėl tokio pasiūkymo priėmimo (akcepto) momento. Kai kurie autoriai (Žr. Treitel G.H., The Law of Contract, 7 th ed., 1987, p.117) teigia, jog toks akceptas įvyksta tuo momentu, kai beneficiaras imasi pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymo priemonių. Kiti autoriai (Žr. H.C. Gutteridge and

Maurice Megrah, The Law of Bankers’ Commercial Credits, p.34.) pabrėžia daugiau akademinį klausimo aspektą – jie teigia, kad bankai prisiima įsipareigojimus pardavėjo atžvilgiu gavę akredityvinį nurodymą iš pirkėjo, tačiau ši prievolė priverstinai nevykdytina iki tol, kol pardavėjas neįvykdo akredityvo sąlygų.

117UCP 6 straipsnis.

31

patvirtinančio ir atidariusio bankų atsiranda kreditavimo santykis, todėl patvirtinantis bankas kartais reikalauja, kad atidarantis bankas įkeistų brangiuosius metalus ar kitaip užtikrintų prievolės įvykdymą. Tokią praktiką galime pastebėti ir Lietuvos bankų santykiuose su užsienio bankais.

Visgi tenka pripažinti, kad neatšaukiamieji akredityvai yra susiję su dvejopo pobūdžio rizika:

a) visų pirma, bankas-emitentas gali būti grynai vietinės orientacijos bankas;

b) akredityvai gali būti suvaržyti ir paralyžuoti vyriausybinio įsikišimo.

Tarptautinėje praktikoje yra pripažįstama, kad akredityvo patvirtinimas turi būti aiškinamas griežtai

– bet koks neaiškumas dėl patvirtinimo yra aiškintinas kaip akredityvo nepatvirtinimas118.

Kai akredityvas neatitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, pardavėjas turi dvi galimybes.

Pirma, jis gali atsisakyti sutarties neatitinkančio akredityvo. Tada, jei pagal sutartį jis turi teisę į patvirtintą akredityvą, bet jam pranešama, kad atidarytas tik nepatvirtintas, jis neprivalo išsiųsti prekių. Antra, jis gali priimti nepatvirtintą akredityvą ir jam neprotestuojant, laikoma, kad jis negrįžtamai atsisakė teisės į patvirtintą akredityvą.

Esant atidarytam patvirtintam akredityvui, mokėjimą vykdantis bankas neturi teisės į regresinius reikalavimus pardavėjui, net jei akredityvas yra tik akredityvas negocijuojant tratas, išskyrus atvejus, kai bankas įvykdė apmokėjimą su sąlyga, arba iš pardavėjo gavo nuostolių atlyginimo garantiją, arba jei pardavėjas veikė nesąžiningai.

Tvirtinantysis bankas, įvykdęs apmokėjimą, įgauna teisę į nuostolių atlyginimą, kurį įvykdo bankas

– emitentas arba pats pirkėjas (pareiškėjas)119. Jei patvirtinantysis bankas įvykdo apmokėjimą su sąlyga, o bankas – emitentas dokumentus tikrina viršydamas “protingą laiką” ir nei juos priėmęs, nei atmetęs, galiausiai juos priima, laikoma, kad bankas – emitentas atsisakė nuo teisės remtis dokumentų neatitikimu ir privalo padengti patvirtinančiojo banko išlaidas, susijusias su pavėluotu akceptu120.

Patvirtinti akredityvai yra tokie populiarūs tarptautinėje prekyboje todėl, kad jie veikia kaip lokalizavimo priemonė – nustato svarbų tarptautinio pirkimo – pardavimo sandorio elementą – mokėjimo vietą pardavėjo šalyje. Jei pardavėjas gavo patikimo savo šalies banko patvirtinimą, jis gali būti tikras, kad jam bus sumokėta, bus akceptuotas ar nupirktas jo vekselis, kai jis laiku pristatys reikalingus dokumentus. Tokiu būdu mokėjimo fakto aspektu eksporto sandoris tampa panašus į vietinį sandorį ir beveik eliminuojama apmokėjimo rizika. Patvirtinti akredityvai daugelyje prekybos sričių yra įprastas atsiskaitymo būdas.

Sukurdami šią prekinių akredityvų rūšį, bankai daug prisidėjo prie sklandaus tarptautinių sandorių vykdymo.

Praktikoje išsivystė trys pardavėjo banko atliekamo akredityvo patvirtinimo variantai: “pardavėjo patvirtinimas”, “sąlyginis patvirtinimas” ir “tylusis patvirtinimas”.

Pardavėjo patvirtinimas – tai akredityvo patvirtinimas, atsirandantis pardavėjo, o ne pirkėjo, kaip yra įprasta, iniciatyva. Toks patvirtinimas atliekamas, kai pardavėjas labai nori sumažinti sandorio riziką, gaudamas patikimo savo šalies banko patvirtinimą, bet pirkėjas nenori didinti pirkimo kaštų tam, kad suteikti papildomą apsaugą pardavėjui.

Sąlyginio patvirtinimo atveju pardavėjo banko įsipareigojimas nėra absoliutus. Ši praktika išsivystė santykiuose su besivystančių šalių bankais, kai importas į tokias šalis yra finansuojamas iš tarptautinių finansinių institucijų (Pasaulio banko, Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, kt.) suteiktų paskolų.

Eksportuotojo šalies bankas paprastai nenori prisiimti rizikos dėl galimų sunkumų, atsiskaitant su akredityvą atidariusiu banku, kurie gali atsirasti vyriausybei apribojus kapitalo judėjimą ir kitais panašiais atvejais. Todėl patvirtinimas daromas su išlyga, kad jis įsigalioja tik tuo atveju, kai kreditorius, t.y. finansuojanti institucija, iš anksto atlygina jį patvirtinusiam bankui. Tarptautinių prekybos rūmų Bankininkystės komisija nusprendė, kad tokie sąlyginiai patvirtinančio banko įsipareigojimai yra priimtini, jei gavėjui aiškiai nurodomos sąlygos, kurioms esant bus sumokėta. Tačiau tokie akredityvai nėra “neatšaukiami” ir toks pardavėjo banko įsipareigojimas nesudaro “patvirtinimo” UCP prasme (plg. šią sąlygą su UCP 9 str. (a) ir (b) dalimis)121.

Tylusis patvirtinimas. Tai yra situacija, kuomet pardavėjas prašo savo banko, kad šis patvirtintų užsienio valstybės banko išleistą akredityvą. Techniniu požiūriu, toks tylus patvirtinimas nėra tipinis akredityvo patvirtinimas. Tai yra iš esmės atskiras banko įsipareigojimas pardavėjo valstybėje įvykdyti mokėjimą,

118

119

Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 322,323.

UCP 14(a) straipsnis.

120Co – operative Centrale Raiffeisen – Boereleebank BA v. Sumitomo Bank Ltd. [1987] 1 Lloyd’s Rep., p. 345.

121Opinions (1980-1981) of the Banking Commission, pp. 10-13.

32

pastarajam pateikus tam tikrus dokumentus. Toks įsipareigojimas nėra prisiimamas sutarties tarp banko-

emitento ir patvirtinančiojo banko pagrindu. Jo pasekmės yra analogiškos akredityvo patvirtinimo pasekmėms, išskyrus tai, kad pirkėjas apie tai nėra informuojamas. Toks tylus akredityvo patvirtinimas yra pagrįstas taisykle, kad mokėjimą įvykdęs bankas įgyja teisę į banko emitento įvykdytiną kompensaciją, neatsižvelgiant į tai, kad jų nesieja jokie sutartiniai santykiai.122

3.3 Pagal tai, ar gavėjo (vekselio išrašytojo) mokėjimo dokumentai gali būti civilinės apyvartos objektu tarp trečiųjų šalių, t.y. indosuojami, ar ne, akredityvai yra skirstomi į tiesioginius ir perleidžiamuosius.

(a) Bankas, atidaręs tiesioginį akredityvą, įgyja mokėjimo prievolę tik asmens, nurodyto pačiame akredityve, atžvilgiu. Taigi toks banko įsipareigojimas neapima indosanto, tarpininko ar sąžiningo vekselio įgijėjo. Bankai gali pirkti tokiomis sąlygomis išrašytus vekselius, tačiau jie veikia tik kaip gavėjo atstovai.

Toks akredityvas nesuteikia savarankiškų teisių trečioms šalims (tarpininkams). Tokiomis sąlygomis tarpininkaujantys bankai ar kitos finansinės institucijos veikia, kai yra rizika, kad akredityvą atidaręs bankas atsisakys apmokėti tokį vekselį. Tada jie turi teisę reikalauti atlyginimo iš paties vekselio išrašytojo.

(b) Perleidžiamieji akredityvai, dar vadinami apyvartiniais, turi būti apmokėti bet kuriam asmeniui, kuris yra teisėtas vekselio įgijėjas, jei tas vekselis atitinka akredityvo sąlygas. Tai reiškia, kad vekselio įgijėjas tampa akredityvo šalimi, kai nuperka vekselį.

Gavėjas gali parduoti (indosuoti) vekselius, išrašytus pagal tokį akredityvą bet kuriam vietiniam bankui, jei tas bankas nori jį pirkti. Nupirkęs tokį vekselį bankas turi teisę reikalauti atlyginimo iš akredityvą atidariusio banko, jei vekselis atitinka akredityvo sąlygas.

Jei toks vekselis neatitinka akredityvo sąlygų, bankas, jei jis nėra patvirtinęs akredityvo, paprastai turi atgręžtinio reikalavimo teisę pardavėjo atžvilgiu. Ekonominiu požiūriu atsiskaitymas perleidžiamuoju akredityvu reiškia, kad pardavėjas gali vietine valiuta gauti apmokėjimą už prekes iš karto ir tai yra gana populiarus tiekimo sandorių finansavimo metodas123.

Pažymėtina, kad perleidžiamieji akredityvai nėra perleidžiami ta prasme, kaip vekseliai ir kiti perleidžiamieji vertybiniai popieriai. Pardavėjo bankas nėra įgaliotas, jei negavo priešingų nurodymų, išmokėti pagal akredityvą bet kuriam asmeniui, įvykdžiusiam akredityvo sąlygas.

Taigi, jei norima perduoti naudą gaunamą iš akredityvo kitam asmeniui nei nurodytas akredityve gavėjas, yra dvi galimybės: trečiojo asmens paskyrimas naudos (pajamų) iš akredityvo gavėju arba pačio akredityvo perleidimas, kartu perleidžiant ir su juo susijusias teises ir pareigas. Trumpai aptarsiu abu atvejus.

i) Akredityvas – tai reikalavimo teisė. Esant neatšaukiamam ar patvirtintam akredityvui, bankas, įsipareigojęs pardavėjui, turi sąlyginį skolinį įsipareigojimą jam – išmokėti iš akredityvo su sąlyga, kad pardavėjas laiku pristatys reikalingus dokumentus. Pardavėjas gali perleisti šią sąlyginę reikalavimo teisę, t.y.

teisę į pajamas iš akredityvo, be pirkėjo ar savo banko sutikimo, net jei akredityvas nėra perleidžiamasis, tačiau turi būti išlaikytos nusistovėjusios tarptautinės prekybos sąlygos: a) perleidimas turi būti pilnas; b)

akredityvas pasirašytas paties perleidėjo; c) perleidimas padarytas skolininkui, t.y. bankui. Bet perduota reikalavimo teisė išlieka sąlyginė ir ta sąlyga turi būti įvykdyta pardavėjo ar jo atstovo, bet ne trečiojo asmens. Ši sąlyga sudaro atsakomybę, kuri pagal bendrus teisės principus negali būti perleista be kitos šalies, šiuo atveju pardavėjo banko, kuris šiuo atžvilgiu turi veikti pagal akredityvą atidariusio banko ar pirkėjo nurodymus, sutikimo124. UCP aiškiai leidžia perleisti pajamas, jei tai daroma sutinkamai su taikoma teise.

Bet, jei akredityvas nėra perleidžiamasis, teisės ir pareigos, atsiradusios pagal akredityvo sandorį, negali būti perleistos125. Praktikoje trečiojo asmens paskyrimas naudos gavėju naudingas tik tais atvejais, kai pardavėjas ruošiasi išsiųsti prekes ir pristatyti dokumentus pats.

Kuomet beneficiaras pilnutinai perleidžia akredityvą, jis daugiau nebeturi jokio intereso, susijusio su akredityvu, ir antrinis beneficiaras tampa pilnateisiu akredityvinio sandorio dalyviu. Tuo tarpu perleidus pajamas pagal UCP 49 straipsnį, naudos gavėjas negali tikėtis tapti pilnateisiu beneficiaru. Jis turi suprasti, kad jo teisės gali būti pakeistos arba visiškai išnykti akredityvo pakeitimu arba uždarymu. Naudos gavėjo reikalavimas tokiu atveju būtų tiktai netiesioginis ir visiškai priklausytų nuo akredityvo egzistavimo ir jo sąlygų tinkamo įvykdymo.

122

123

Žr. Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 322-325.

Clive M.Scmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 433.

124Ten pat, p. 434.

125UCP 49 straipsnis.

33

UCP 49 straipsnis numato, kad nors akredityvas ir nustato, kad jis yra neperleidžiamasis, tai neturi įtakos beneficiaro teisei perleisti pajamas pagal jį. Tai taikytina tik pajamų perleidimui ir nėra susiję su teisės reikalauti apmokėjimo pagal akredityvą perleidimu.

(ii) Akredityvo perleidimas labai skiriasi nuo trečiojo asmens paskyrimo naudos gavėju. Tai reiškia, kad gavėjas perleidžia teises ir bent tam tikras pareigas pagal akredityvą, t.y. kylančias iš akredityvo teisinio santykio, kitam asmeniui, paprastai tiekėjui, kuris tokiu būdu įstoja į akredityvo teisinį santykį. Jam iš anksto garantuojamas apmokėjimas iš galutinio pirkėjo atidaryto akredityvo, jei įvykdomos akredityvo sąlygos.

Akredityvo perleidimas yra galimas, jei yra pirkėjo (jis nėra įpareigotas pateikti perleidžiamąjį akredityvą, jei jis anksčiau nesutiko to padaryti) ir atidarančio banko sutikimas, t.y. akredityvo sąlygose turi būti nurodyta, kad jis gali būti perleidžiamas126. Pardavėjo bankas (perleidžiantis bankas), remdamasis UCP 48 str. (c) ir (d)

dalimis, gali atsisakyti perleisti akredityvą, nors akredityvo sąlygos ir yra įvykdytos. Pagal UCP, jei akredityvas yra perleidžiamasis, “gavėjas turi teisę prašyti banko” padaryti jį prieinamą antriniam gavėjui.

Tai reiškia, kad bankas yra įgaliotas sutikti atlikti perdavimą, bet nėra įpareigotas, jei jis “aiškiai nesutiko” to padaryti127. Anglijos teismas išaiškino, kad banko sutikimas “turi būti aiškiai išreikštas sutikimas po prašymo [perleisti] ir jis turi apimti tiek prašomo perdavimo būdą, tiek apimtį”. Šis teismo sprendimas buvo kritikuojamas kaip mažinantis perleidžiamojo akredityvo naudingumą tiekimo sandorių finansavimui. Tačiau didieji tarptautiniai bankai praktikoje neatsisako perleisti akredityvus, kuriuos jie atidarė kaip “perleidžiamuosius”, nebent tam yra svarbi priežastis128. Perleidžiamasis akredityvas, kuriam taikomos UCP

nuostatos, paprastai gali būti perleidžiamas tik vieną kartą ir asmeniui, kuris gyvena toje pačioje šalyje kaip ir pirmas gavėjas (beneficiaras) arba kitoje šalyje, jei akredityve nenurodyta kitaip. Toks akredityvas laikomas savaime dalomu ir gali būti perduodamas dalimis su sąlyga, kad leidžiamas dalinis prekių siuntimas ir visų perleidimų visuma bus laikoma vienu perleidimu129. Akredityvas gali būti perleidžiamas tik tuo atveju, jei bankas – emitentas (ar pirkėjas) tai aiškiai įtvirtina pačiame akredityve. Tokie terminai, kaip “dalus”, “perduodamas” ir pan. akredityvo nepadaro perleidžiamuoju130.

Perleidžiamasis akredityvas gali būti naudojamas viena kitą sekančiose pirkimo – pardavimo sutartyse tokiu būdu. Šalies (A) bendrovė A parduoda prekes bendrovei B iš šalies (B) ir B įsipareigoja atsiskaityti neatšaukiamu ir patvirtintu akredityvu. Tada bendrovė B perparduoda prekes bendrovei C, esančiai šalyje (C) ir C įsipareigoja sumokėti B kitu neatšaukiamu ir patvirtintu akredityvu, kuris yra perleidžiamas. Tada B perleidžia bendrovei A dalį C atidaryto akredityvo, kuri atitinka pirkimo iš A kainą.

Tokiu atveju labai svarbu, kad C akredityvas būtų išreikštas ta pačia valiuta kaip ir B atidarytas akredityvas, nes kitaip valiutų kursas gali įtakoti sandorį131.

3.4. Pagal banko klientų pobūdį dokumentiniai akredityvai gali būti:

a) eksporto akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra prekių tiekėjas eksportuotojas, o pats bankas yra akredityvo gavėjas.

b) importo akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra prekių pirkėjas importuotojas, o pats bankas yra akredityvo išleidėjas.

c)tranzitiniai akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo bei laimi dėl kainų skirtumo arba turi išskirtines distributoriaus teises. Atsiskaitymas šiais akredityvais gali įgauti dvejopą pobūdį:

i) Pirkėjas atidaro akredityvą tarpininkui, o šis perveda akredityvą pardavėjui, palikdamas sau kainų skirtumą. Tarpininkui tai naudinga, nes jis praktiškai nepatiria papildomų išlaidų (dėl akredityvo atidarymo).

Tokiai operacijai naudojami pervedamieji akredityvai.

ii) Pirkėjas atidaro akredityvą tarpininkui. Tarpininkas atidaro naują akredityvą pardavėjui –

kompensacinį arba antrinį (angl. back- to-back credit; secondary credit) akredityvą. Šis būdas yra brangesnis, nes tarpininkas dalyvauja akredityvo atidaryme. Tarpininkai patiria nemažai sunkumų, nes turi sudaryti du

C.M. Schmitthoff. The Transferable Credit, [1988] .J.B.L, p.49.

1974 m. redakcijos UCP 46(a) str. numatė, kad beneficiarijus turi teisę duoti bankui nurodymą dėl perleidžiamojo akredityvo, t.y.

bankas turėjo pareigą atidaryti tokį akredityvą. Tuo tarpu UCP 500 48(c) straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bankas neprivalo vykdyti tokio perleidimo.

128C.M Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p.437.

129UCP 48 straipsnis.

130UCP 48(b) straipsnis.

131C.M. Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 436.

127

126

34

savarankiškus sandorius dėl tų pačių prekių. Jie parduoda prekes pardavėjui sudarydami sandorį, o perka iš tiekėjo pagal kitą. Jei abi sutartys turi akredityvinio apmokėjimo sąlygą, tarpininkas tampa beneficiarumi pagal pirmą sandorį ir pareiškėju pagal antrąjį. Jei abiejų akredityvų reikalaujami dokumentai yra identiški, tarpininkas gali suteikti pirmojo sandorio teises bankui – emitentui pagal antrąjį kontraktą. Šis akredityvas leidžia tarpininkui finansuoti prekių pirkimą iš tiekėjo pirkėjo akredityvu.132

Šie akredityvai šiuo metu yra itin plačiai naudojami. Patvirtinantysis bankas beneficiaro naudai atidaro naują akredityvą, kuriame numatytos sąlygos, išskyrus kainą, yra identiškos pirmojo akredityvo sąlygoms. Bendra taisykle, tokį antrinį akredityvą bankas atidaro tiktai tuomet, kai pirminis akredityvas yra atidarytas jo paties, kuomet akredityvo sąlygos visiškai sutampa su pirmesniojo akredityvo sąlygomis ir kuomet bankas gali prisiimti papildomą riziką133. Toks antrinis akredityvas yra naudojamas finansuojant kitus beneficiaro sandorius. Kaip matyti iš aukščiau nurodyto, jo funkcionavimas yra itin panašus į perleidžiamojo akredityvo veikimą.

3.5 .1995 metų RF CK 867 straipsnis išskiria niekur kitus neaptinkamas akredityvų rūšis:

a)padengtą (deponuotą) akredityvą;

b)nepadengtą (garantuotą) akredityvą.

Esant atidarytam padengtam akredityvui, bankas-emitentas jo atidarymo metu akredityvo sumą išskaito iš pareiškėjo sąskaitos arba pastarajam suteikia tokiai sumai kreditą, ir ta pinigų suma yra pervedama vykdančiajam bankui, kuris turi galimybę ja disponuoti visą akredityvo galiojimo laikotarpį. Atidarius nepadengtą akredityvą, vykdantysis bankas įgyja teisę akredityvo sumą išskaityti iš vykdančiajame banke atidarytos banko-emitento sąskaitos.

Toks akredityvo rūšių išskyrimas pagal UCP būtų visiškai netikslingas, nes jo 9 straipsnis numato aiškią banko-emitento pareigą atlyginti vykdančiajam bankui pastarojo išmokėtą akredityvo sumą.

3.6. Teorijoje ir praktikoje yra išskiriamos ir kitos dokumentinių

Akredityvų rūšys

Vieni jų vadinamieji atnaujinamieji akredityvai (angl. revolving credits) yra dažnai naudojami tarptautinėje prekyboje, kai pirkėjas ir pardavėjas nuolat prekiauja tarpusavyje tiek pagal ilgalaikę, tiek pagal ad hoc prekių pirkimo – pardavimo sutartis.

Ši akredityvų rūšis nėra numatyta UCP, o ir pats terminas naudojamas apibrėžiant ne vieną situaciją. Pavyzdžiui, jei šalys prekiauja jau kurį laiką, tai tas pats akredityvas bus atidarytas daugiau nei vieno sandorio pagrindu, arba tam tikra suma gali būti paskirta tam tikram laikotarpiui, ir jei ne visa ši kvota panaudota, perviršis gal būti paliktas naujai situacijai.

Jei minėta suma bus išnaudota, pirkėjas turės vėl ją įmokėti134. Tokio akredityvo atidarymas yra patogus tuo, kad nebereikia kiekvienu atveju atidarinėti naują akredityvą: bankas atidaro vieną akredityvą, kuris užtikrina tam tikros sumos sumokėjimą per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, už per vieną mėnesį pristatytas prekes.

Iš esmės atnaujinamieji (revolviniai) akredityvai yra akredityvai atidaryti konkrečiai sumai, kurie automatiškai atsinaujina papildžius išmokėtas sumas. Pavyzdžiui, jeigu turime revolvinį akredityvą 50 000

frankų, realizuojamą tratų, apmokėtinų 30 dienų laikotarpyje nuo pateikimo, pagalba ir atidarytą 3 mėnesių laikotarpiui, tai atsižvelgiant į tai, kaip tratos išstatomos apmokėjimui, jos laikinai sumažina akredityvo sumą žemiau 50 000 frankų, o kai tratos išstatomos ir apmokamos, akredityvo suma automatiškai pasipildo iki 50

000 frankų.135

Atidarant tipišką revolvinį akredityvą, bankas atidaro akredityvą konkrečiai sumai, kuri tam tikrais intervalais automatiškai pasipildo. Šie akredityvai abi šalis apsaugo nuo tokių pačių akredityvų atidarinėjimo, be to, jų terminas yra ilgesnis nei paprastųjų.

Atnaujinamieji akredityvai gali būti kaupiamieji ir nekaupiamieji (angl. cumulative and noncumulative). Jei akredityvas yra kaupiamasis, pardavėjas neišnaudojęs, tam tikram periodui skirtos sumos, įgyja teisę panaudoti likutį per kitą periodą, t.y. akredityvo suma atitinkamai padidėja. Nekaupiamojo akredityvo atveju pardavėjas netenka teisės gauti likučio kito periodo metu.

Siekiant sumažinti bankų ir pardavėjo riziką, pradėti naudoti atnaujinamieji neautomatiniai akredityvai, kurie gali būti kaupiamieji ir nekaupiamieji. Atidaręs neautomatinį akredityvą, bankas turi teisę sustabdyti mokėjimus iš akredityvo, jei atsiranda pagrindas manyti, kad pirkėjo finansinė padėtis pablogėjo.

132

133

Ralph H.Folsom, M.W.Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p.155..

Lashbrooke E.C. Jr. The legal handbook of business transactions, p. 317.

134J.Charlery, International Trade Law, p.135.

135Nordskog v. National Bank [1922] 10 L.L.R., p. 652.

35

Kartais pardavėjas įgyja teisę panaudoti kitą tokio akredityvo dalį tik po to, kai gauna atitinkamą atidariusio banko pranešimą. Šios rūšies akredityvuose paprastai įrašoma sąlyga, kurios turinys maždaug toks: “iš šio akredityvo išmokėtinos sumos bus išmokamos tik tuo atveju, kai kiekvienam mokėjimui atlikti bus gautas mūsų banko sutikimas tai padaryti.”

Suprantama, kaupiamieji akredityvai yra taip pat apriboti laike – paprastai bankai nesuteikia jų ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, nes bankui būtina reguliariai įvertinti pirkėjo finansinę padėtį136.

JAV bankai praktikoje įdiegė vadinamuosius rezervinius akredityvus (angl. standby credits), kurie dažnai atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Nuo paprastų komercinių akredityvų jie skiriasi tuo, kad dokumentai, kuriuos reikia pristatyti bankui pagal akredityvo sąlygas, nebūtinai yra transportavimo dokumentai (pvz., konosamentai).

Tokiais dokumentais gali būti ir vienašališki pareiškimai, kad kita sutarties šalis nevykdo sutarties sąlygų. Tokie akredityvai yra naudojami ne tik prekyboje, bet ir kitų įvairių prievolių įvykdymo užtikrinimui. Ši akredityvų rūšis išsivystė JAV, kur federaliniai ir kai kurių valstijų įstatymai draudė bankams teikti garantijas (laiduoti).

Todėl JAV bankai pradėjo naudoti akredityvus ir vidaus bankininkystėje, bet pakeitė akredityvo sampratą pristatytinų dokumentų požiūriu.

Nors UCP šiuos akredityvus irgi apima137, ir jiems tam tikrose ribose taikomi atsiskaitymo paprastais akredityvais reguliavimo principai, ypač akredityvo autonomijos ir tikslaus atitikimo principai, tačiau iš esmės tai yra laidavimas, todėl jie traktuotini kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, o ne atsiskaitymo būdas. Pažymėtina, kad Europos bankai mažai naudoja rezervinius akredityvus, paprastai pasirinkdami paprastus akredityvus arba banko garantijas138.

Tiek paprastasis, tiek ir rezervinis akredityvas yra komercinės rizikos tarp šalių paskirstymo mechanizmai, tačiau pastarojo akredityvo veikimas gerokai skiriasi nuo tradicinio dokumentinio akredityvo.

Vienas iš pagrindinių skirtumų glūdi minėto komercinės rizikos tarp šalių paskirstymo mechanizmo funkcionavimo metode ir pasekmėse. Rezervinis akredityvas įtraukia didesnę netinkamo kreipimosi arba reikalavimo (angl. demand) riziką tiek bankui-emitentui139, tiek ir jo klientui. Klientas rizikuoja, nes bankas gali įvykdyti mokėjimą pateikus apgaulingus arba netinkamus dokumentus, o bankas – emitentas taipogi rizikuoja, nes, priešingai nei atidarius paprastąjį akredityvą, jis negauna tam tikros garantijos – konosamento, suteikiančio teisę disponuoti jame nurodytomis prekėmis. Nesant tokios sąlyginės apsaugos, bankui belieka atgręžtinio reikalavimo teisė į patį klientą.

Vienas iš pagrindinių panašumų tarp tradicinio ir rezervinio akredityvo yra tas, jog esant rezerviniam akredityvui, beneficiarui yra garantuotas greitas, kone “automatiškas” jam priklausančios sumos išmokėjimas: bankas turi teisę tikrinti tik dokumentus, ir apmokėjimas nėra uždelsiamas pagrindinės sutarties tyrimu. Abu akredityvai šalims suteikia galimybę naudotis bankų finansiniais pajėgumais ir galimybėmis ir plačiai paplito dėl savo paprastumo ir bankinių operacijų atlikimo greitumo bei tikrumo140.

Taigi, rezervinis akredityvas iš esmės yra prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, garantija, apsauganti pirkėją nuo pardavėjo nemokumo ar kitokio sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

Pardavėjas turi teisę iš pirkėjo pareikalauti banko įsipareigojimo, kuris galėtų garantuoti, kad esant sutarties pažeidimui iš pirkėjo pusės, bankas sumokės akredityvo sumą.

Kadangi bankai neturi teisės vertinti ar pagrindinė sutartis pažeista ar ne, šalys privalo susitarti, kuomet pagrindinė sutartis yra laikoma pažeista, ir kokia forma yra pateiktinas reikalavimas ar pretenzija.

Jei reikalavimas yra pateiktas reikiama forma, bankas privalės įvykdyti apmokėjimą, net jei pirkėjas iš tiesų sutarties ir nepažeidė.141 Rezerviniai akredityvai yra itin paplitę, atliekant garantijos funkciją tarptautinių industrinių statybų kontraktuose.

Kai tokių darbų atlikimo vietos arba garantiją suteikiančios institucijos verslo vietos valstybės įstatymai bankams ir kitoms finansinėms institucijoms neleidžia suteikti garantijų (angl. bond, suretyship, indemnity), jų funkcijas atlieka būtent rezervinis akredityvas, kurį tokia finansinė institucija atidaro rangovo nurodymu užsakovo naudai142.

Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p. 369.

UCP 1 ir 2 straipsniai.

138Clive Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 430.

139Nors bankas visuomet turi teisę reikalauti įvykdyto apmokėjimo kompensavimo, jei pateiktas reikalavimas atitinka akredityvo sąlygas, jis neišvengiamai prisiima kliento nemokumo riziką – taigi, kiekvienas padidintos rizikos klientui (pirkėjui) faktorius padidina banko riziką.

140Problems and materials on Negotiable Instruments…, p. 385-387.

141Law and Business – The regulatory environment, McGraw – Hill Inc., p. 993.

142UNCITRAL Legal Guide, p. 184.

137

136

36

VKK 5 straipsnio rengimo metu jis buvo sukurtas reguliuoti akredityvams, kurie yra komerciniai akredityvai – kaip normalus atsiskaitymo negrynaisiais būdas. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais ypatingai paplito rezervinio akredityvo panaudojimas. Be abejo, kai kurios VKK 5 straipsnio nuostatos yra pakankamai plačios ir lanksčios, galinčios apimti ir rezervinius akredityvus, tačiau dauguma jo normų yra specialiai pritaikytos būtent komerciniams akredityvams. Todėl 1995 metų redakcijos VKK 5 straipsnio rengėjai stengėsi atsižvelgti į šiuos jo ankstesnės redakcijos trūkumus.143

Kartais teisinėje literatūroje nurodoma, kad dėl rezervinio akredityvo importuotojas susitaria su banku, kai jis tiksliai nežino ar akredityvo iš viso kada nors prireiks, pavyzdžiui gavęs keletą pasiūlymų, tačiau jų neišnagrinėjęs ir nepasirinkęs konkretaus eksportuotojo, visgi nusprendžia panaudoti kiekvienam prekių pardavėjui patogią atsiskaitymo už prekes formą, siekiant sumažinti prekių kainą, gauti įvairių nuolaidų ir pan.144

Svarbu pažymėti, kad rezerviniai akredityvai gali būti atidaryti pagal patvirtintas Unifikuotas

Reikalavimų Garantijų Taisykles (angl.ICC Uniform Rules on Demand Guarantees). Dabartiniu metu

Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės praktikos komisija yra parengusi Unifikuotas rezervinių akredityvų tarptautinės praktikos taisykles (angl. Uniform International Standby credits Practise).145

Tarptautiniu mastu rezervinių akredityvų praktiką bandyta kodifikuoti JTO rėmuose: Tarptautinės teisės komisija 1995 m. parengė Konvenciją dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų, kuri 1995 m.

buvo priimta JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija. Ši Konvencija iki šiol dar nėra įsigaliojusi.

Toliau apibūdinsiu pagrindinius šios Konvencijos bruožus. Šios Konvencijos 2 straipsnis numato, kad rezervinis akredityvas gali būti išduotas kliento prašymu ar pagal jo instrukciją, pagal kitų bankų instrukciją ar asmens, veikiančio kliento vardu, nurodymą arba pagal paties banko-emitento pavedimą. Toks įsipareigojimas gali apimti bet kokią mokėjimo formą, įskaitant mokėjimą nurodyta valiuta ar atsiskaitymo vienetu, perduodamojo vekselio (tratos) akceptą, mokėjimą po tam tikro laiko tarpo, nustatyto vertės vieneto perdavimą.

Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina rezervinio akredityvo nepriklausomumo principą. Konvencijos 4

straipsnis nustato, koks rezervinis akredityvas yra tarptautinio pobūdžio: jis yra tarptautinis, jeigu jame nurodytos banko-emitento, beneficiaro, principalo, patvirtinančio banko verslo vietos yra skirtingose valstybėse. Šiuo tikslu:

a) jeigu akredityve nurodyta daugiau nei viena tokia verslo vieta, šios Konvencijos prasme ir tikslais verslo vieta yra laikoma ta, kuri labiausiai susijusi akredityvu (lex causae);

b) jeigu akredityve verslo vieta iš viso nenurodyta, bet nurodyta beneficiaro, principalo gyvenamoji vieta, ši gyvenamoji vieta yra laikoma pakankama, nustatant tarptautinį akredityvo pobūdį (lex domicile).

Konvencijos 7 straipsnio 3 dalis įtvirtina rezervinio akredityvo neatšaukiamumo prezumpciją.

Konvencijos 9 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad beneficiaro teisė reikalauti mokėjimo įvykdymo pagal akredityvą gali būti perleista tik, jeigu ir kiek tai yra leista paties akredityvo.146 Konvencijos 10

straipsnis savo ruožtu numato pajamų pagal akredityvą perleidimą147.

Konvencijos 11 straipsnis numato, kad beneficiaras netenka teisės reikalauti apmokėjimo pagal akredityvą, kuomet: a) bankas-emitentas gavo beneficiaro pareiškimą dėl atleidimo nuo įsipareigojimų vykdymo; b) beneficiaras ir bankas-emitentas išreiškia savo sutikimą dėl akredityvo nutraukimo; c)

akredityvo suma buvo visiškai sumokėta, išskyrus atvejus, kuomet akredityvas numato automatišką atsinaujinimą arba jo sumos padidėjimą; d) pasibaigia akredityvo galiojimo terminas.

Konvencijos 13 straipsnis nustato, kad aiškinant akredityvo sąlygas bei sprendžiant klausimus, nesureguliuotus šios Konvencijos, yra būtina atsižvelgti į tarptautinę praktiką bei papročius šioje srityje.

Konvencijos 19 straipsnis nustato, kad tokiu atveju, kai akivaizdu, kad: a) tam tikras dokumentas yra netikras ar padirbtas; b) mokėjimas nevykdytinas dėl akredityve numatytų priežasčių; c) yra kitos svarbios aplinkybės, bankas-emitentas, veikdamas sąžiningai, turi teisę sustabdyti mokėjimo vykdymą.

143

144

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

J. Albrechtas. Komercinių kontraktų sudarymas ir vykdymas, p. 35-37.

145G.Jimenez. Guide to export – import basics, p. 137.

146Tai yra prilygintina akredityvo perleidimui pagal UCP 48 straipsnį.

147Tai tolygu UCP 49 straipsniui.

37

Konvencijos 21 straipsnis numato taikytinos akredityvo sandoriui teisės pasirinkimą (lex voluntatis).

Jeigu nėra numatyta nieko kito, akredityvas reguliuojamas teisės, kurios pasirinkimas: a) numatytas pačiame akredityve arba išplaukia iš jo sąlygų; b) kitokiu būdu sutartas tarp šalių.

Jeigu taikytina teisė nėra šalių pasirinkta sutinkamai su šiuo straipsniu, akredityvas reguliuojamas banko-emitento verslo vietos arba akredityvo išdavimo vietos valstybės teisės.

Akredityvai, apmokami dar neatsiuntus prekių, dar kartais vadinami “pirmalaikiais” (angl.

anticipatory), skirti finansiškai paremti pardavėją, gaminantį ar paruošiantį prekes. Akredityvo apmokėjimas vykdomas dar iki prekių atsiuntimo. Bankas gauna nurodymą sumokėti nurodytą sumą arba jos dalį gavus kitus nei pakrovimo dokumentus (pvz. sandėlinę pažymą arba ekspeditoriaus išrašą), liudijančius, jog prekės egzistuoja arba yra priimtos pervežti, arba jau išsiųstos. Šios rūšies akredityvai ypač naudingi finansuojant nedideles firmas, neturinčias prekių siuntimo praktikos.

Sudėtingesniais atvejais atidaromi akredityvai su raudonąja sąlyga, įgalinantys pardavėjo banką kredituoti pardavėją (tiekėją) tam tikra suma prieš išsiunčiant prekes. Tokie akredityvai skirti finansiškai padėti pardavėjui pagaminti ar kitaip parūpinti prekes, kai jis neturi tam pakankamai lėšų.

Pardavėjo bankui pavedama išmokėti tam tikrą dalį akredityvo sumos, pristačius tokius dokumentus kaip, pavyzdžiui, raštai, liudijantys prekių pristatymą į sandėlį. Gavęs avansą, gavėjas išduoda avanso gavimo kvitą ir pateikia raštišką įsipareigojimą bankui pateikti reikiamus dokumentus per dokumentinio akredityvo galiojimo laikotarpį. Kai pardavėjas išsiunčia prekes ir pristato transportavimo dokumentus, jam išmokama likusi akredityvo suma. Ši sąlyga į akredityvą paprastai įrašoma raudonai, todėl šie akredityvai taip ir vadinami.

Akredityvai su “žaliąja sąlyga” yra panašūs pirmalaikiai akredityvai. Jie taipogi reikalauja apmokėjimo dar prieš prekių išsiuntimą ir numato reikalavimą, kad prekės turi būti saugomos banko vardu.

Toks akredityvas yra ypatingai patogus tuomet, kai vienų prekių tiekimui yra būtinas kitų prekių pirkimas, tokiu būdu sudarant galimybę pirkėjui pateikti visą jo reikalaujamą prekių kiekį. Prekybininkai yra linkę į akredityvą įtraukti sąlygą, numatančią, kad nurodyta suma ar tam tikra jos dalis gali būti apmokėta avansu, prieš priimant prekes, tačiau toks mokėjimas vykdomas tik pateikus banko garantiją, kad mokėjimą vykdančiam bankui bus atlyginta, jeigu pardavėjas tinkamai nepateiks akredityve nurodytų dokumentų.

Kompensaciniai akredityvai, paprastai naudojami vidinėje prekyboje, kuomet prekės yra perkamos užsienio valstybėje ir perparduoda jas kitoje, arba kuomet vienos ir tos pačios prekės, iki jas įsigyjant pirkėjui, tampa perpardavimo sutarčių (angl. string contracts) objektais.

Šios rūšies akredityvai išsiskiria tuo, jog atidarytas paskutinio pirkėjo savo betarpiško pardavėjo naudai, pastarojo jis naudojamas užtikrinant tą akredityvą, kurį jis turi atidaręs savo tiekėjo naudai.

Esant visai tokių sutarčių grandinei, kiekvienas pirkėjas (pardavėjas) akredityvą naudos užtikrinant akredityvą, kurį jis turi atidaręs savo pardavėjui, iki to momento, kuomet pirmasis pirkėjas atidarys akredityvą pirmajam tiekėjui. Šiais atvejais ypatingą svarbą turi akredityvas, atidarytinas galutinio pirkėjo.

Šis akredityvas, kartais dar vadinamas pirmenybės akredityvu, tampa susitarimų finansavimo baze, todėl teismai, ypač Anglijos, kilus ginčui, susijusiam su visa tokių sutarčių grandine, didžiausią dėmesį skiria būtent tokio akredityvo sąlygoms.

Kartais literatūroje išskiriami kelionių akredityvai, atidaromi asmenims, vykstantiems į užsienį. Šie akredityvai įgalina bankus – korespondentus kitose valstybėse pirkti apyvartinius beneficiaro vekselius pagal akredityvą, kuriame nurodytas akceptavimo terminas. Šiems bankams įvykdžius mokėjimą, bankas –

emitentas atlygina išmokėtų sumų ribose. Keliautojas atlygina bankui – emitentui arba mokėdamas grynais, arba vertybinių popierių depozitu, arba pasirašant garantiją, kad apmokės banko nupirktus vekselius.148

148

L.W.Towle, International Trade and Commercial policy, p. 54.

38

IV. AKREDITYVŲ TARPTAUTINIO TEISINIO REGULIAVIMO PRINCIPAI

4.1 Akredityvo autonomijos principas

Pagal šį principą, akredityvas yra atskiras ir nepriklausomas nuo pagrindinės – pirkimo- pardavimo ar kitokios – sutarties. Akredityvas yra atskira sutartis, pagal kurią pirkėjo bankas įsipareigoja sumokėti numatytą pinigų sumą, jei pardavėjas pristatys reikalingus dokumentus, įrodančius, kad prekės yra išsiųstos (pristatytos). Be abejo, ši sutartis yra susieta su pagrindine, bet akredityvas laikomas autonomišku sandoriu.

Akredityvo autonomijos principas buvo išreikštas jau 1974 m. UCP redakcijoje ir yra esminis atsiskaitymų akredityvais teisinio reguliavimo principas. 1993 m. redakcijos 3 straipsnyje akredityvo autonomijos principas formuluojamas taip: “A. Savo prigimtimi akredityvai yra atskiri nuo pirkimo –

pardavimo ar kitokios sutarties, kuri gali būti jų pagrindu, sandoriai ir šios sutartys jokiu būdu neliečia ir neįpareigoja bankų, net jei akredityve ir yra kokia nors nuoroda į sutartį. Klientas, reikšdamas pretenzijas bankui dėl mokėjimo vykdymo, tratos akceptavimo ar nupirkimo (negocijavimo), ar kitų įsipareigojimų įvykdymo, negali remtis savo santykiais su banku – emitentu ar beneficiarumi. B. Beneficiarui netaikomi sutartiniai įsipareigojimai, esantys tarp bankų arba tarp banko – emitento ir jo kliento, ir jais jis negali grįsti savo reikalavimų.”

Šio principo praktinė reikšmė yra ta, kad bankai – akredityvo santykio dalyviai nėra kokiu nors būdu įpareigoti pagrindinių sutarčių, nes jie nėra jų šalys.

Tai reiškia, kad akredityvą atidarančio banko pareiga sumokėti pagal akredityvą, akceptuoti gavėjo išrašytą vekselį ar patvirtinti akredityvą yra nepriklausoma nuo vienos šalies pareigos sumokėti už paslaugas ar prekes pagal atitinkamą sutartį149. Bankai privalo rūpintis tik vienu dalyku – ar dokumentai, kuriuos pristato pardavėjas, tiksliai atitinka akredityvo sąlygas.

Bankams visiškai nesvarbu, kokios prekės yra perkamos ir parduodamos. Todėl banko įsipareigojimas išmokėti iš akredityvo negali būti ginčijamas, remiantis pagrindinės sutarties šalių santykiais. Bankas gali atsisakyti mokėti pagal akredityvą tik vienu išskirtiniu atveju – jei įrodys, kad dokumentai yra netikri, arba pardavėjas veikia apgaulingai (nesąžiningai).

Yra būtina pastebėti, kad daugelyje tarptautinių prekybos santykių dalyvauja daugiau nei dvi šalys.

Pardavėjas, siekdamas patenkinti pirkėjo poreikius, paprastai yra priverstas sudaryti atskiras tiekimo sutartis su tiekėjais, o tai savo ruožtu reikalauja prieinamų finansavimo priemonių. Toks finansavimas tampa prieinamas akredityvų negociacijos arba vekselių pirkimo akredityvo sistemos rėmuose pagrindu. Tokia finansavimo sistema neabejotinai yra sužlugdoma, jeigu tarp pardavėjo ir pirkėjo iškilęs ginčas įšaldo pinigų sumas, kurių atžvilgiu buvo atidarytas akredityvas.

UCP 15 straipsnis kaip tik ir atspindi šią poziciją, nustatydamas, kad bankai nėra atsakingi už pagal akredityvą pateiktų dokumentų pakankamumą, tikslumą, tikrumą ar jų teisinę galią. Bankai yra apsaugoti tokiu lygiu, kokiu jie atlieka apmokėjimą tik prieš dokumentų atitinkančių akredityvo sąlygas pateikimą. Jie iš esmės nėra įpareigoti gilintis ar dokumentų pateikimas yra tinkamas, ar pagrindinis kontraktas yra galiojantis, ar dokumentai yra tikri.

Byloje Gian Singh & Co.Ltd. v. Banque del’Iindochine [1974]150 Anglijos teismas nusprendė, kad bankas negali būti atsakingas už apmokėjimo įvykdymą netikrų, padirbtų dokumentų pateikimo atveju.

Teisės požiūriu bankas elgėsi savo įsipareigojimų pareiškėjui ir beneficiarui rėmuose ir nebuvo įpareigotas patikrinti ir analizuoti, ar parašas ant dokumentų buvo tikras. Nesant jokių kitų specialių nurodymų, bankai turi apsiriboti minimaliu pristatytų dokumentų patikrinimu.

Visgi yra pabrėžtina, kad apgaulė ir falsifikacija gali pažeisti akredityvo autonomijos principą.

Kuomet mokantysis bankas gali įrodyti apgaulę ar falsifikaciją, jis neturėtų vykdyti apmokėjimo beneficiarui.

Šios išimties siaurumą liudija Anglijos Lordų Rūmų sprendimas United City Merchant Ltd. v. Royal Bank of

Canada (The American Accord) [1983]151 byloje: teismas pastebėjo, kad išimtis dėl apgaulės, įvykusios dėl

149

150

P.Sarcevic, P.Volken. International Contracts and Payments, p. 53.

Gian Singh &Co.Ltd. v. Banque del’Iindochine [1974] 1 W.L.R. p. 1234.

151United City Merchant Ltd. v. Royal Bank of Canada (The American Accord) [1983] 1 A.C., p.168.

39

beneficiaro, siekiančio gauti naudos pagal akredityvą, kaltės yra aiškus ir akivaizdus maksimos “apgaulė sugriauna viską” pritaikymas152.

Literatūroje pateikiamas teisminės praktikos pavyzdys, bene ryškiausiai iliustruojantis šio principo veikimą. Tai 1981 m. Anglijos teismo išspręsta byla Power Cuber International Ltd. v. National Bank of

Kuwait, kurioje žymus anglų teisėjas Lordas Denning’as pabrėžė, kad bankai privalo laikytis akredityvo sąlygų bet kuriuo atveju153. Šioje byloje distributoriai iš Kuveito pirko įrengimus iš amerikiečių bendrovės.

Pirkėjo bankas, įregistruotas Londone, atidarė neatšaukiamą akredityvą. Po to, kai reikalingi dokumentai buvo pateikti bankui ir prekės tinkamai pristatytos, pirkėjas kreipėsi į Kuveito teismą su ieškiniu dėl pristatytų prekių neatitikimo sutarčiai ir jam pavyko gauti procesinį dokumentą, kuris draudė bankui atlikti mokėjimą. Pardavėjas kreipėsi į teismą Anglijoje ir teismas pripažino, kad atidaręs akredityvą bankas privalėjo sumokėti pardavėjui, pateikusiam tvarkingus dokumentus. Teismas nusprendė, kad Kuveito teismo sprendimas nepanaikino banko prievolės sumokėti pagal akredityvą, be to, Kuveito teismo sprendimas yra privalomas tik Kuveite, t.y. neturi eksteritorinio veikimo.

Nors UCP ir nėra numatyta jokių specialių nuostatų, leidžiančių bankui-emitentui atsisakyti įvykdyti mokėjimą tuo pagrindu, kad beneficiaras neįvykdė savo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį, pažymėtina, kad keleto valstybių nacionalinė teisė, o ypač procesinė teisė, suformulavo tam tikras išimtis iš akredityvo autonomijos principo. Taip, pavyzdžiui, Prancūzijoje pareiškėjas, atsižvelgiant į 1950 m. birželio 15 d.

Paryžiaus Apeliacinio Teismo sprendimą, buvo įgaliotas kreiptis į teismą dėl arešto akredityvui uždėjimo, siekiant užkirsti kelią mokėjimo pagal jį įvykdymui. Tiesa, vėliau, 1981 m. spalio 15 d. Prancūzijos Kasacinis

Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą areštuoti akredityvą, laikydamas, kad neatšaukiamas akredityvas užkerta kelią bet kokiam ieškiniui, galinčiam paralyžuoti atsiskaitymų akredityvais mechanizmą. Šis sprendimas tapo taikytinas visiems atvejams, kuomet arešto pagrindas kyla iš pagrindinės sutarties. Visgi, beneficiaro nesąžiningumo ir apgaulės atveju, teisminė praktika pareiškėjui leidžia blokuoti akredityvo veikimą154.

Anglo-amerikiečių teisminė praktika taipogi žymiai pakoregavo akredityvo autonomijos principą.

Tokiu būdu, šis principas netaikytinas tokiais atvejais, kuomet bankui tampa žinoma apie beneficiaro apgaulingus veiksmus dar iki dokumentų pristatymo155.

4.2 Dokumentų pirmenybės principas

Šis principas glaudžiai susijęs su pirmuoju ir iš jo išplaukia. UCP 4 straipsnis šį principą išreiškia taip: “Akredityvo operacijose visos šalys turi reikalą su dokumentais, o ne su prekėmis, paslaugomis ir/ar kitokiu sutarčių vykdymu, su kuriuo tie dokumentai yra susiję.”

Taigi šis principas apima ir tokius šalių santykius, kurie nėra grynai prekybiniai, pavyzdžiui, paslaugų teikimas. Tuo pačiu apimami ir rezerviniai akredityvai, kurie remiasi ne tik prekių transportavimo, bet ir kitų dokumentų pristatymu. Praktiškai tai reiškia, kad akredityvas gali būti panaudotas, pateikus net ir scripture propria. Literatūroje pateikiamas pavyzdys, kai kreditorius, kurio naudai buvo atidarytas rezervinis akredityvas, panaudojo jį pateikęs bankui vien tik asmeninį pareiškimą dėl skolininko neįvykdymo prievolės bei savo parašo šiame dokumente patvirtinimą156.

UCP 13 straipsnis nustato, kad jei akredityve nustatomos sąlygos, neišvardinant pristatytinų šias sąlygas atitinkančių dokumentų, bankai turi laikyti tokias sąlygas nenustatytomis ir jų netaikyti.

Taigi iš šių principų išplaukia, kad, iš esmės, dokumentinio akredityvo sandoris yra dokumentų, kurių kaina yra nustatyta akredityvo suma, pirkimas ir pardavimas tarp jo šalių. Kitaip tariant, akredityvą atidaręs bankas pardavėjo atžvilgiu tampa įsipareigojusiu pirkti konosamentą. Neatšaukiamo akredityvo atveju tai yra įsipareigojimas, kuris yra absoliutus ta prasme, kad, jei dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę į prekes, atitinka akredityvo sąlygas, bankas privalo juos nupirkti, nežiūrint į jokius galimus nesutarimus tarp pirkėjo ir pardavėjo.

152

153

Plačiau apie apgaulę žiūrėti – supra., p. 60-61.

[1981] 1 W.L.R., p. 1233-1241; C.M. Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p.405.

154Е.Гафальга. Банковское право, с. 125.

155Žr. Supra, p.60-61.

156P.Sarcevic, P.Volken. International Contracts and Payments, p.55.

40

Svarbu pažymėti, jog remiantis šiais principais, bankai turi reikalą tik su dokumentais (nesvarbu kokios kilmės) ir iš jų negalima tikėtis, kad jie žinos visus prekybos terminus ir klientų praktikos subtilybes157.

4.3 Dokumentų tikslaus atitikimo akredityvui principas

Dažnai yra teigiama, jog šis principas yra atvirkštinė, veidrodinė akredityvo autonomijos pusė.

Šis teisinis principas reiškiantis, kad bankas turi teisę atmesti dokumentus, kurie tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų, teorijoje dar vadinamas tikslaus atitikimo doktrina (angl. strict compliance doctrine). Ši taisyklė – kuri ne visada pakankamai vertinama eksportuotojų – yra taip sureikšminta todėl, kad pardavėjo bankas yra specialus akredityvą atidariusio banko atstovas, o pastarasis yra specialus pirkėjo atstovas. Jei toks atstovas, turėdamas akredityve apibrėžus įgaliojimus, juos viršija, įgaliotojas turi teisę atsisakyti priimti tokį įgaliojimo įvykdymą ir įgaliotiniui, netekusiam teisės į išlaidų atlyginimą, pereina visa komercinė sandorio rizika.

Tai, kokia yra šio principo svarba ir kokie yra griežti reikalavimai pateikiamiems dokumentams, patvirtina mažiausiai dvi aplinkybės:

a) lygiai pusė UCP teksto yra skirta įvairių komercinių dokumentų turinio ir formos aprašymui, kurių ir tik kurių pagrindu bankas-emitentas gali vykdyti apmokėjimą;

b) įvairių šaltinių bei pasaulinės praktikos duomenimis, apie 75-80% atvejų pateikti dokumentai nevisiškai atitinka akredityvo sąlygas bei terminus158.

Turėdamas problemų su realizacija, pirkėjas dažnai susigundo atsisakyti priimti dokumentus, kuriuos bankas priėmė, motyvuodamas tuo, kad jie tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų. Be to, bankas dirba finansų, o ne prekybos srityje, ir suprantama, kad jis negali būti ekspertu tam tikrų, dažnai specifinių, prekių ar paslaugų rinkoje. Jei pateikti dokumentai tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų ir bankas atsisako juos priimti, pardavėjas turėtų iš karto susisiekti su pirkėju ir paprašyti pavesti bankui priimti pateiktus dokumentus. Lordas Sumner’is tikslaus atitikimo doktriną išreiškė šiuo klasikiniu tapusiu posakiu: „Negali būti tokių dokumentų, kurie beveik tiktų arba būtų iš esmės tinkami”159.

Dokumentų tikslaus atitikimo principas dažnai iliustruojamas šiuo dar 1927 m. Anglijos teismų praktikos pavyzdžiu. Atsakovai Equitable Trust Company of New York v. Dawson Partners Ltd. byloje pirko vanilės pupelių iš pardavėjo Džakartoje.

Jie pavedė bankui atidaryti patvirtintą akredityvą pardavėjo naudai, pagal kurio sąlygas pardavėjas turėjo pristatyti dokumentus, tarp kurių ir “ekspertų” pasirašytą kokybės sertifikatą. Dėl neaiškumo telegramos kode pardavėjo bankas pranešė pardavėjui, kad atidarytas kreditas bus išmokėtas, pristačius “eksperto” išduotą sertifikatą. Vėliau paaiškėjo, kad apgaulės būdu pardavėjas vietoje pupelių taroje išsiuntė paprasčiausią šlamštą ir ekspertas nesugebėjo to išsiaiškinti.

Teismas nusprendė, kad šiomis aplinkybėmis pardavėjo bankas negalėjo reikalauti atlyginimo iš pirkėjų, nes, prieštaraudamas jų nurodymams, išmokėjo iš akredityvo, pristačius vieno eksperto, vietoj mažiausiai dviejų ekspertų, pasirašytą sertifikatą.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad du ar daugiau ekspertų būtų žymiai sumažinę galimybes apgauti pirkėją ir tai laikė esmine bylos aplinkybe. Vėlesnė teismų praktika pasuko kiek kita linkme, būtent, laikydama, kad visi dokumentai turi būti turinio prasme suderinami, t.y. neprieštarauti vienas kitam160.

Žinoma, ši byla šiandien būtų išspręsta kitaip, nes UCP 16 straipsnis nustato, kad bankai nėra atsakingi už klaidas vertime ar telegramoje, arba techninių terminų aiškinimo netikslumus ir pasilieka sau teisę akredityvo sąlygas perduoti be jų vertimo ar ištaisymo.

Soproma S.p.A. v. Marine & Animal By – Products Co. [1966] byloje pirkėjai iš Italijos Niujorko kompanijoje nupirko žuvies miltų partiją. Sutartyje buvo numatyta, kad pirkėjai pardavėjų naudai Niujorko banke atidarys akredityvą. Pagal akredityvo sąlygas, pardavėjas bankui turėjo pristatyti konosamentus su žyma “Iš anksto apmokamas frachtas” ir sertifikatą, patvirtinantį, kad produkcijos sudėtyje ne mažiau kaip 70

% proteino. Pardavėjai avizuojančiajam bankui pateikė konosamentus, kurie nebuvo orderiniai, taigi nebuvo apyvartiniai. Juose, vietoje minėtos žymos, buvo pažymėta “Frachtas, apmokamas galutiniame punkte”.

157

158

Rayner v. Hambro’s Bank [1943].

P.Ellinger. Modern banking Law, p.225-226

159Equitable Trust Co. of New York v. Dawson Partners Ltd. (1927) 27 Ll. R., pp. 49, 52.

160R.H. Folsom, M.W. Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p. 181.

41

Sertifikatas rodė, kad proteino buvo nemažiau kaip 67 %, o produkcija, sąskaitoje – faktūroje apibūdinta, kaip “geros kokybės žuvies miltai”, konosamente buvo pažymėta tik kaip “žuvies miltai”. Pirkėjai dokumentus priimti atsisakė. Pasibaigus akredityvo terminui, pardavėjai pakartotinai pateikė dokumentus, papildytus sertifikatu, liudijančiu apie 70 % proteino produkcijoje, bet šį kartą jau betarpiškai pirkėjui. Pirkėjai ir šį kartą dokumentus priimti atsisakė, ir po arbitražo Londone ginčas buvo perduotas Anglijos teismui, kuris konstatavo, jog pirkėjai teisėtai atmetė dokumentus, nes:

1. pakartotinis betarpiškas dokumentų pateikimas yra neteisėtas ir visiškai ignoruotinas;

2. pirminis dokumentų pateikimas per banką – korespondentą Niujorke pažeidė sutarties reikalavimus, nes:

a) konosamentas neturėjo reikiamos žymos. Be to, konosamentai nebuvo apyvartiniai ir dėl to nebuvo atitinkantys CIF ir FOB sąlygų;

b) sertifikatas nurodė per žemą proteino kiekį;

c) nors prekių aprašymas konosamente bendrais bruožais ir yra pakankamas, nes prekės buvo tinkamai ir reikiamai aprašytos sąskaitoje – faktūroje161.

Jeigu bankas apmoka pagal patvirtintą akredityvą, nors ir pateikus dokumentus su trūkumais, bankas

– emitentas arba pirkėjas netenka teisės į išmokėtos sumos atlyginimą, jei jis pritarė ir patvirtino tokį mokėjimą. Siekimas pritarti įvykdytam mokėjimui gal būti išvestas net ir iš neveikimo arba tylėjimo162. Pagal

VKK, jei aplinkybės neprieštarauja dokumentų priėmimui, praėjus 10 dienų po jų pateikimo, bankas –

emitentas arba pirkėjas netenka teisės pateikti reikalavimų.

Anglijos teismas byloje J.H.Rayner & Co Ltd. v. Hambros Bank Ltd.[1943]163 nurodė, kad “yra visiškai neįmanoma iš bankininkų reikalauti, kad šie žinotų įvairius visų prekybos sričių papročius bei ypatumus.”

Vienoje iš pastarųjų bylų šioje srityje – Seaconsar Far East Ltd. v. Bank Markizi Jomhouri Islami

Iran [1993]164 – teismas pabrėžė, kad akredityvinių atsiskaitymų srityje nėra vietos principui de minimis (smulkmenos, mažareikšmiai dalykai nekeičia esmės). Joks dalykas negali būti pripažintas mažareikšmiu ar neesminiu, nes bankai neprivalo tikrinti ir nagrinėti informacijos bei duomenų esmiškumo ar akredityvo sąlygų tikslingumo. Nors UCP 39 straipsnis ir leidžia bankui toleruoti mažus, smulkius nukrypimus nuo akredityvo sąlygų dėl prekių kiekio, kurie negali viršyti 5%, bet visuomet turi būti išlaikoma sąlyga, kad reikalaujamos pagal akredityvą sumos išmokėjimas neviršytų pačios akredityvo sumos. Pažymėtina, kad ši

UCP nuostata taikoma tiktai tuo atveju, jei akredityve nėra aiškiai įtvirtinta, kad prekių kiekis turi griežtai atitikti akredityvo sąlygas. Ši tolerancija nėra taikoma tais atvejais, kai akredityvas numato prekių skaičių įpakuotais ar individualizuotais vienetais. Taip, pavyzdžiui, jeigu akredityvas reikalauja 1 000 kilogramų prekės, o bus pristatyta 1 005 kilogramai, tokie dokumentai turės būti priimti. Tačiau, jeigu akredityvas reikalaus 1 000 krepšių ar pakuočių, jokios variacijos nebus leidžiamos.

UCP 39(a) straipsnis numato, kad, jeigu akredityvas nustato terminus “apie”, “apytiksliai” ir panašiai dėl prekių kiekio, svorio ir panašiai, šie išsireiškimai yra aiškintini kaip leidžiantys nukrypimus į vieną ar kitą pusę, neviršijančius 10% reikalaujamo svorio ar kiekio.

Aukščiau nurodytoms UCP nuostatoms prieštarauja bendrosios teisės pozicija, pagal kurią principas de minimis non curat lex netaikytinas, kuomet griežtas atitikimas yra esminės svarbos165.

Bet kokie akredityvo įtvirtinti reikalavimai, kad dokumentai būtų atitinkamai pažymėti, visuomet buvo aiškinami griežtai, kadangi, pagal bendrą prezumpciją, bankai neturi daryti skirtumo tarp svarbių ir nesvarbių pažymėjimų, žymų, žymenų.

Byloje Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997]166 teismas nusprendė, kad kadangi bankai neprivalo žinoti ir kvestionuoti akredityvo numatomų dokumentinių reikalavimų svarbos, kuomet jiems iškyla kokių nors neaiškumų dėl tokių reikalavimų, bankai turi teisę priimti protingą (angl.-reasonable)

sprendimą. Svarbu pažymėti, kad aiškinantis, koks turi būti protingas akredityvo sąlygų interpretavimas,

161

UCP 33 straipsnis numato, kad prekių aprašymo bendrais bruožais konosamente pakanka, jeigu jos tinkamai aprašytos sąskaitoje –

faktūroje.

162Bank Melli Iran v. Barclays D.C.O [1951] 2 Lloyd’s Rep., p. 367.

163J.H.Rayner & Co Ltd. v. Hambros Bank Ltd.[1943], K.B., p.37.

164Seaconsar Far East Ltd. v. Bank Markizi Jomhouri Islami Iran [1993], 3 WLR, p.756.

165Chuach J. C. T. Law of international Trade, p.340.

166Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997], 11, C .& F.L., p.155.

42

bankams nėra atimta galimybė atsižvelgti į tam tikro dokumento komercinę funkciją, jeigu tokia funkcija yra ar turėtų būti bankui, tikrinančiam dokumentus su protingu rūpestingumu (angl.-with reasonable care), aiški ir žinotina. Taigi, teismo nuomone, bankų vaidmuo turėtų būti daugiau funkcinis, negu, kad pažodinis, paraidinis, ir, jeigu kyla rimtų abejonių ar neaiškumų dėl akredityvo sąlygų, jie turi būti išspręsti, atsižvelgiant į bendrąjį sutarties tikslą. Visgi laikytina, kad tokia teismo pozicija neturėtų būti aiškinama kaip įteisinanti preziumuojama šalių valią griežto atitikimo doktrinos sąskaita.

Byloje Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997]167 teismas nurodė, kad bankai turėtų labai atsargiai laviruoti tarp paraidinio ir griežtojo požiūrio į akredityvo sąlygas iš vienos pusės, ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų iš kitos pusės. Pernelyg platus ir dažnas sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų naudojimas ir taikymas gali virsti visišku šalių teisinių įsipareigojimų neapibrėžtumu.

Svarbu pabrėžti, kad griežto atitikimo principas reguliuoja banko-emitento įsipareigojimus beneficiarui ir pareiškėjui. Reikalavimas, kad dokumentų pateikimas griežtai atitiktų akredityvo dokumentines sąlygas, apima ne tik reikalavimą, kad patys dokumentai griežtai atitiktų akredityvo sąlygas, bet taipogi ir tai, kad kitos akredityvo sąlygos (tokios kaip laikas ir dokumentų pateikimo vieta) taipogi būtų griežtai atitiktos168. Tiesa, šis reikalavimas yra taikomas tik vadovaujantis VKK normomis, nes pagal VKK 5-

108 straipsnį dokumentų pateikimas, o ne patys dokumentai, turi griežtai atitikti akredityvo sąlygas. Visgi pažymėtina, jog Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos formuojama praktika šioje srityje visiškai identiška minėtajai VKK normai.

Nors griežto atitikimo principas yra plačiai žinomas ir gerai, nuodugniai išnagrinėtas teisės doktrinoje, visgi yra stebėtinai sunku jį pritaikyti konkrečioms, specifinėms situacijoms. Anglijos Komercinis teismas pastaruoju metu pateikė sekančias gaires, sprendžiant pateiktų dokumentų akredityvo sąlygų atitikimo klausimą. Byloje Karaganda Ltd. v. Midland Bank Plc. [1998]169 teismas nurodė, kad kuomet akredityvo reikalavimai ir sąlygos, o ypač dėl pateiktinų dokumentų tipo ir rūšies, pateiktiniems dokumentams yra dviprasmiški ir neaiškūs, teismas turi stengtis tokias akredityvo sąlygas išaiškinti tokiu būdu, kuris būtų naudingiausias apmokėjimo įvykdymui, kadangi tai įgalintų realizuotis pagrindiniam akredityvo tikslui – užtikrinti atsiskaitymą už pateiktas prekes.

Aukščiau nurodytas teismo požiūris šioje byloje yra geras pavyzdys, patvirtinantis, kad akredityvas yra pirkėjo įgaliojimas bankui, ir pirkėjas turi būti tikslus ir aiškus, nurodydamas reikalavimus pateiktiniems dokumentams. Jei toks pateiktinų dokumentų aprašymas gali būti aiškintinas kaip suteikiantis teisę pateikti kelių rūšių dokumentus, bankas nėra atsakingas, jeigu jis veikia protingumo ir teisingumo ribose.170

4.4. Dokumentų vidinio suderinamumo reikalavimas, išreikštas UCP 13 straipsnyje – dokumentai, banko manymu, prieštaraujantys vieni kitiems, turi būti laikomi, banko nuomone, neatitinkančiais akredityvo sąlygų. Šis principas buvo įtvirtintas taip pat ir teisminėje praktikoje. Bene žinomiausia šiuo klausimu yra

Midland Bank Ltd. v. Seymour byla, dar 1955 m. išspręsta Anglijos teisme. Savo sprendime teismas nurodė, kad tokie pagal akredityvą pateikti dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kuris negali turėti savyje jokių vidinių prieštaravimų. Šioje byloje nė vienas iš dokumentų atskirai neatspindėjo parduodamų prekių pilnai taip, kaip tai buvo aptarta pirkimo – pardavimo sutartyje.

Tačiau visi dokumentai savyje turėjo tam tikras detales, kurios visumoje leido suprasti, kad tai yra būtent aptartosios prekės. Bankui buvo pristatytas konosamentas, sąskaita – faktūra bei kokybės sertifikatas, kurių kiekvienas nurodė tam tikras prekių charakteristikas. Teismas nusprendė, kad tai yra priimtina ir traktavo šių dokumentų visumą kaip atitinkančią akredityvo sąlygas171.

Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997]172 teismas pabrėžė, kad bankui pateiktini dokumentai turi būti analizuojami visumoje, o ne atskirai po vieną.

Taipogi svarbu pažymėti, kad kuomet aptinkamas neatitikimas tarp akredityvo reikalaujamo dokumento ir dokumento, kuris nėra akredityvo reikalaujamas, jis gali būti banko ignoruojamas (UCP 19

straipsnis), išskyrus, jeigu jis duoda realų pagrindą įtarti esant apgaulę.

167

168

Ten pat.

Žr. Official Comment on UCC 5 Article.

169Karaganda Ltd. v. Midland Bank Plc [1998], LLR, p.173.

170Ten pat.

171R.H. Folsom, M.W. Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p. 163.

172Ten pat.

43

44

V. BANKŲ, DALYVAUJANČIŲ AKREDITYVINIŲ ATSISKAITYMŲ MECHANIZME,

TEISĖS IR PAREIGOS

Akredityvo sandorių šalių, aptartų šio darbo – skyriuje, teisės ir pareigos, kylančios akredityvo, kaip savarankiško, autonominio sandorio pagrindu, didžiąja dalimi jau buvo aptartos, nagrinėjant tokius klausimus kaip akredityvo rūšys, tarptautinio reguliavimo principai. (III, IV skyriai).

Todėl, atsižvelgiant į tai, šiame skyriuje pabandysiu susisteminti ir apsiriboti tik esminių požymių akcentavimu. Tai padės išvengti bereikalingo kartojimosi, o iš kitos pusės įgalins geriau ir išsamiau suprasti ir perteikti centrinę, esminę akredityvinių atsiskaitymų reguliavimo dalį.

Iš kitos pusės, yra būtina pažymėti, kad nemažą dalį akredityvo sandorio šalių, o būtent bankų teisių ir pareigų bus aptarta sekančiame šio darbo skyriuje, nagrinėjančiame atsakomybę už atsiskaitymų akredityvais pažeidimus (VI skyrius), todėl šiame skyriuje aptarsiu tik bankų, dalyvaujančių atsiskaitymuose akredityvu mechanizme, pagrindines teises ir pareigas.

5.1 Avizuojančio banko teisės ir pareigos

UCP 7(a) straipsnis nustato, kad akredityvas gali būti avizuotas beneficiarui per kitą banką be jokių įsipareigojimų iš pastarojo pusės prisiėmimo, bet toks bankas, jeigu jis pasirenka avizuojantį akredityvą, privalo imtis protingo rūpestingumo patikrinant vizualinį akredityvo, kurį jis avizuos, autentiškumą. Jeigu toks bankas nutaria avizuoti akredityvą, jis apie tai be jokio neprotingo uždelsimo privalo informuoti banką-

emitentą.

UCP 7(b) straipsnis numato, kad jeigu Avizuojantysis Bankas negali nustatyti tokio vizualinio autentiškumo, jis privalo be jokio uždelsimo informuoti banką, iš kurio gavo instrukcijas, kad jis negali nustatyti akredityvo autentiškumo, bet jeigu jis visgi pasirenka avizuoti akredityvą, jis privalo informuoti beneficiarą apie tai, kad jis negalėjo nustatyti akredityvo autentiškumo.

VKK 5-107(c) straipsnis nurodo, jog Avizuojantysis Bankas įsipareigoja banko ir beneficiaro atžvilgiu tiksliai avizuoti akredityvą, jo patvirtinimo, pakeitimo sąlygas ir įsipareigoja beneficiarui patikrinti vizualinį (išorinį) akredityvo autentiškumą. Netgi jei avizavimas yra netikslus, akredityvo patvirtinimas ar pakeitimas yra galiojantis ir vykdytinas taip, kaip jis buvo išleistas.

Taigi, kaip tampa aišku iš šių UCP ir VKK straipsnių analizės, VKK įtvirtina aukštesnius reikalavimus ir elgesio standartus, o tuo pačiu ir didesnius įsipareigojimus Avizuojančiajam Bankui, nei kad atitinkamos UCP normos, tačiau jų normos šioje srityje iš esmės sutampa.

Nei vienas bankas neturi pareigos avizuoti akredityvą, jeigu jis prieš tai nesusitarė būti

Avizuojančiuoju Banku arba neįsipareigojo veikti pagal banko instrukcijas. Todėl banko neatsakymas į prašymą avizuoti akredityvą bendra taisykle jam neužtraukia jokios atsakomybės, jeigu, aišku, nėra aukščiau nurodytų aplinkybių. Iš to seka, kad kadangi nėra jokio įsipareigojimo avizuoti akredityvą, nesant ankstesnio susitarimo, negali būti jokio įsipareigojimo avizuoti akredityvą laiku ir tinkamai. Tik tuo atveju, kai

Avizuojantysis Bankas aiškiai parodo savo įsipareigojimą avizuoti, tai padarydamas (tai yra konkliudentiniais veiksmais), jis tampa atsakingas pagal VKK 5-107(c) straipsnį. Kaip matyti iš šio straipsnio formuluotės,

Avizuojantysis Bankas tokiu atveju tampa įsipareigojęs tiek bankui, tiek ir beneficiarui tiksliai avizuoti akredityvą, tačiau pabrėžtina, kad jo įsipareigojimai apsiriboja akredityvo autentiškumo nustatymu ir jo turinio tiksliu pranešimu (patikrinant teleksą, kuris atėjo iš banko). Avizuojantysis Bankas nėra įpareigotas analizuoti banko gauto pranešimo tikslumo.

Be abejo, nėra atmestina galimybė, kad Avizuojantysis Bankas avizuos akredityvą su skirtingomis sąlygomis, nei kad buvo išleistas banko-emitento.

Iš vienos pusės, beneficiaras, pateikęs dokumentus, kurie atitinka avizuoto, bet neatitinka originalaus akredityvo sąlygų, neturės teisės į apmokėjimo įvykdymą. Iš kitos pusės, jeigu Avizuojantysis

Bankas taipogi ir patvirtino tokį akredityvą, tai kaip patvirtinantysis bankas, jis bus nepriklausomai atsakingas dėl akredityvo tokiomis sąlygomis, kokiomis jis buvo avizuotas ir patvirtintas. Jeigu tokiu atveju beneficiaro dokumentų pristatymas atitinka patvirtinto akredityvo sąlygas, bet neatitinka originalaus

45

akredityvo sąlygų, patvirtinantis bankas privalės atlikti apmokėjimą, tačiau jis neturės teisės reikalauti apmokėjimo atlyginimo įvykdymo.173

5.2. Paskirtojo (nominuoto) banko teisės ir pareigos.

UCP 10(b) straipsnis numato, kad išskyrus, jeigu akredityvas nurodo, kad jis yra prieinamas tik bankui-emitentui, visi akredityvai privalo nurodyti, nominuotąjį banką, kuris yra įgaliojamas atlikti mokėjimą, įsipareigoti atlikti apmokėjimą ateityje, akceptuoti vekselius ir juos negocijuoti. Kuomet akredityvas yra laisvos apyvartos, bet koks bankas yra nominuotasis bankas.

Jeigu nominuotasis bankas nėra tuo pačiu ir patvirtinantysis bankas, banko paskyrimas, atliktas banko-emitento dar nereiškia jokio nominuotojo banko įsipareigojimo atlikti apmokėjimo ir pan. Išskyrus, jeigu nominuotasis bankas aiškiai sutiko ir tai buvo pranešta beneficiarui, pateiktų nominuotajam bankui dokumentų priėmimas, patikrinimas neįpareigoja pastarojo atlikti mokėjimo ir pan.

Paskiriant kitą banką ar negocijaciją leidžiant atlikti bet kuriam bankui, ar įgaliojant ar prašant kito banko patvirtinti akredityvą, bankas įgalioja tokį banką atlikti mokėjimą prieš dokumentus, kurie išoriškai atitinka akredityvo sąlygas, ar įsipareigoja atlyginti tokiam bankui pagal UCP normas.

VKK 5-107(b) straipsnis nurodo, kad paskirtasis (nominuotasis) bankas, kuris nėra patvirtinantysis bankas, nėra įpareigotas atlikti mokėjimo.

Daugumoje atvejų nominuotasis bankas nėra banko agentas ir nėra įgaliotas veikti jo vardu. Jo paskyrimas leidžia beneficiarui pateikti dokumentus būtent jam, ir nominuotajam bankui suteikia galimybę už tai gauti tam tikrą užmokestį.

5.3 Patvirtinančiojo banko teisės ir pareigos

UCP 9 straipsnis, įtvirtinantis banko-emitento ir patvirtinančiojo banko teise ir pareigas, numato analogiškas, identiškas šių bankų teises ir pareigas akredityvinių atsiskaitymų mechanizme, todėl jas plačiau aptarsiu, nagrinėdamas banko-emitento teises ir pareigas.

Čia verta pabrėžti, kad neatšaukiamojo akredityvo patvirtinimas, atliktas kito banko

(Patvirtinančiojo Banko) banko-emitento prašymu ar įgaliojimu, konstatuoja apibrėžtą Patvirtinančiojo

Banko įsipareigojimą, greta banko-emitento įsipareigojimų, identiškų pastarojo įsipareigojimams.

Pagal VKK 5-107(a) straipsnį, Patvirtinantysis Bankas yra tiesiogiai įpareigotas akredityvu, ir turi visas banko-emitento teises ir pareigas patvirtintoje akredityvo dalyje. Patvirtinantysis Bankas turi tokias teises ir pareigas bankui-emitentui, lyg kad jis būtų akredityvo turėtojas, o bankas-emitentas būtų pareiškėjas pagal jį.

Patvirtinantysis Bankas, kuris atliko mokėjimą prieš dokumentus, kurie atitinka akredityvo sąlygas, turi teisę į atlikto mokėjimo atlyginimą, netgi jeigu beneficiaras įvykdė apgaulę (VKK 5-109(a) straipsnis), tokiu būdu įgydamas didesnes teises banko-emitento atžvilgiu nei beneficiaras.

UCP 9(c) straipsnis numato, kad jeigu kitas bankas yra įgaliojamas ar jo yra prašoma patvirtinti akredityvą, o jisai nėra pasirengęs to padaryti, jis apie tai privalo nedelsiant informuot banką-emitentą.

Jeigu banko-emitento įgaliojime ar prašyme nėra numatyta akredityvo patvirtinimo, avizuojantysis bankas gali avizuoti akredityvą beneficiarui ir jo nepatvirtinant.

Akredityvo patvirtinimas teisinėje literatūroje buvo lyginamas su garantijos išleidimu, back-to back akredityvu, kuriame Patvirtinantysis Bankas tampa banko-emitento išleisto originaliojo akredityvo beneficiarumi. Kaip ir patys akredityvai, patvirtinimas yra unikali ir lanksti operacija, todėl visos šios analogijos nėra tobulos, tačiau bendra taisykle Patvirtinantysis Bankas banko ir beneficiaro atžvilgiu turėtų būti laikomas paraleliniu akredityvo emitentu originalaus akredityvo banko-emitento sąskaita.174

Nesant atskiro susitarimo tarp pareiškėjo ir Patvirtinančiojo Banko, Patvirtinantysis Bankas turi įsipareigoti bankui-emitentui, o ne pareiškėjui, tačiau pirkėjas turi teisę į teismo įsakymą, uždraudžiantį mokėjimą akredityvo pagrindu (angl. injunction) pagal VKK 5-109 straipsnį, ar reikalavimus pagal VKK 5-

117 straipsnį.

Tokiu būdu galima teigti, jos akredityvo patvirtinimas atlieka indosomento funkciją.

173

174

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

Business Law and the regulatory environment, p. 1267.

46

5.4 Banko-emitento teisės ir pareigos

Kalbant apie banko-emitento teisės ir pareigos, yra labai svarbu nustatyti jų atsiradimo momentą.

Tarptautinė praktika pripažįsta, kad beneficiaro teisė į apmokėjimą ir banko-emitento teisė atsisakyti įvykdyti apmokėjimą atsiranda nuo momento, kuomet akredityvo nurodytoje vietoje buvo pateikti dokumentai, netgi jeigu dokumentų tyrimas gali pareikalauti netrumpo laiko tarpo.175

UCP 9 straipsnis įtvirtina tokias banko-emitento pareigas:

5.3.esant pateiktiems tinkamiems dokumentams:

5.3.1.jeigu akredityvas numato mokėjimą, vykdomą iš karto, – apmokėti iš karto (angl. at sight);

5.3.2.jeigu akredityvas numato apmokėjimo įvykdymą ateityje nustatytu terminu, – atlikti apmokėjimą akredityve nurodytu terminu ateityje (angl. deferred payment);

5.3.3.jeigu akredityvas numato vekselių akceptą:

1.kurį turi atlikti bankas-emitentas – akceptuoti beneficiaro išrašytus vekselius (tratas) ir juos apmokėti;

2.kurį turi atlikti kiti bankai – akceptuoti beneficiaro išrašytus vekselius (tratas) ir juos apmokėti, jeigu mokantysis bankas, nurodytas akredityve, jų neakceptuoja arba juos akceptuoja, bet neapmoka.

5.3.4.jeigu akredityvas numato negociaciją, – įvykdyti apmokėjimą be atgręžtinio reikalavimo teisės į sąžiningus vekselio turėtojus, apmokant vekselius ir/ar dokumentus pateiktus pagal akredityvą; akredityvas negali numatyti, jog vekseliai gali būti pateikti apmokėjimui tiesiogiai pareiškėjui.

UCP 9(d) straipsnis numato, kad bankas-emitentas yra neatšaukiamai įpareigotas bet kokio neatšaukiamo akredityvo pakeitimo nuo tokio pakeitimo padarymo.

Bene svarbiausia banko-emitento pareiga yra įtvirtinta UCP 13(a) straipsnyje, kuris nustato, kad bankai privalo visus akredityve numatytus ir jiems pateiktus dokumentus tikrinti su protingu atidumu, įsitikinti ar jie yra išoriškai atitinkantys akredityvo sąlygas. Dokumentų akredityvo sąlygų atitikimas yra nustatytinas pagal tarptautinės bankinės praktikos standartus. UCP 13(b) straipsnis nustato, kad bankas-

emitentas privalo per protingą laiko tarpą, bet jokiu būdu neviršijantį septynių bankinių dienų nuo dokumentų gavimo, patikrinti jam pateiktus dokumentus ir nuspręsti dėl jų priėmimo ar nepriėmimo, o taipogi informuoti juos pateikusiąją šalį apie tokį savo sprendimą.. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir VKK 5-108(b)

straipsnyje, kuris nurodo, kad bankas-emitentas privalo, prieš tai patikrinęs jam pateiktus dokumentus per protingą laiko tarpą po tokių dokumentų pateikimo, tačiau jokiu būdu ne vėliau kaip praėjus septynioms bankinėms dienoms po jų gavimo dienos:

a) atlikti mokėjimą, įsipareigoti atlikti mokėjimą ateityje nurodytu terminu, akceptuoti ir apmokėti beneficiaro išrašytus vekseliu (tratas);

b) pranešti dokumentų pateikėjui apie pateiktų dokumentų trūkumus.

VKK 5-109(e) straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bankas-emitentas, tikrindamas jam pateiktus dokumentus, laikysis finansinių institucijų, reguliariai išleidžiančių akredityvus, standartinės praktikos.

Praktikoje išskirtiniais atvejais bankas gali priimti dviprasmiškus dokumentus su sąlyga arba pateikus žalos atlyginimo garantiją. Jei bankas atsisako priimti dokumentus, jis privalo savo pranešime dėl atsisakymo išdėstyti neatitikimus, kuriais grindžiamas nepriėmimas176. Šis reikalavimas garantuoja beneficiarui galimybę ištaisyti trūkumus, jei tai įmanoma iki akredityvo termino pabaigos.

Visgi, nors pardavėjas ir neturėtų galimybės pataisyti dokumentų, jis gali prašyti pirkėjo, kad šis priimtų neesminius trūkumus turinčius dokumentus177. Be abejo, pirkėjas gali užtikrinti tokį dokumentų priėmimą, ypatingai tais atvejais, kai neatitikimas yra neesminis ir egzistuoja svarios komercinės priežastys nenutraukti pelningo sandorio.

Kartais atsitinka taip, kad pirkėjai pasinaudoja smulkiais netikslumais pvz., sutikdami mokėti, bet žemesnę kainą ar pasiekdami kitų svarių nuolaidų pardavėjo sąskaita. Tai vėlgi patvirtina faktą, kad ypač svarbu su didžiausiu atidumu patikrinti pateikiamus bankui dokumentus178.

Jei dokumentai banko – emitento atmetami, jis privalo apie tai nedelsiant, t.y. per protingai trumpą laiką, bet ne vėliau kaip per 7 banko dienas, skaičiuojant nuo dokumentų gavimo, pranešti juos pateikusiajai šaliai179. 1983 m. UCP redakcijos 16 str.(d)

175

176

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

UCP 14 (d) str.

165G.Jimenez. Guide to export – import basics, p. 142.

178Ten pat, p. 143.

179UCP 14 str.

47

nenumatė 7 banko dienų ribos, o buvo reikalaujama tai atlikti “be jokio uždelsimo” (angl. “without any delay”). Bankas – emitentas turi “per protingai trumpą laiką”, bet ne ilgiau, kaip per 7 banko dienas, skaičiuojant nuo dokumentų gavimo, juos patikrinti180. 1983 m. UCP redakcijos 15 str. nenumatė 7 banko dienų ribos, o buvo reikalaujama tai atlikti “be jokio uždelsimo” ir “protingai trumpu laiku”. Anglijos teismų praktikoje “protingu” buvo laikomas 5-6 bankinių dienų terminas. Kai kuriose šalyse, ypač besivystančiose, bankai reikalauja ilgesnio laiko tarpo181. VKK 5-112 str., galiojęs iki 1995 m., nustatė 3 bankinių dienų terminą dokumentų patikrinimui.

UCP 13(b) straipsnyje numatytas reikalavimas dokumentus patikrinti per “protingą” laiko tarpą turėtų būti aiškinamas, atsižvelgiant į dokumentų skaičių, jų techninį sudėtingumą. Bankui yra leidžiama pasikonsultuoti su savo klientais dėl pastarųjų sutikimo priimti dokumentus su trūkumais, bet toks laikotarpis, įskaitant ir konsultacijas, neturi viršyti septynių bankinių dienų.

Bankinė Komisija nurodė, kad UCP 13(b) straipsnyje nurodytas septynių bankinių dienų periodas turėtų būti suprantamas kaip lankstus esant force majeure aplinkybėms, bankams atsiradusioms dėl vyriausybinių sprendimų ar dėl natūralių, gamtinių priežasčių182. Be to, šis dokumentų tikrinimo laikotarpis nėra komuliatyvus kiekvienai iš šalių. Tai yra, dokumentų tikrinimo laikotarpis korespondentiniam bankui vis a vis beneficiarą yra protingas, bet neviršijantis septynių bankinių dienų, sekančių po dokumentų gavimo, o dokumentų tikrinimo laikotarpis bankui-emitentui vis a vis korespondentinį banką taipogi yra protingas, bet neviršijantis septynių bankinių dienų, sekančių po banko-emitento dokumentų gavimo183.

Bankas-emitentas patikrina dokumentus, gautus iš patvirtinančiojo banko (arba iš apyvartą vykdančio banko). Jei bankas-emitentas nuspręstų, jog dokumentai yra su trūkumais ir patvirtinantysis bankas suklydo išmokėdamas pardavėjui pagal akredityvą, bankas-emitentas gali susigrąžinti pinigus, paskolintus patvirtinančiajam bankui. Jei bankas – emitentas nustato, jog dokumentai iš tikrųjų atitinkantys akredityvą, jis debetuoja pirkėjo sąskaitą ir dokumentus persiunčia.

Tokiais atvejais, kuomet beneficiaras dokumentus pateikia likus labai trumpam laiko tarpui iki termino dokumentų pristatymui pasibaigimo, aiškiai per trumpą dokumentų netikslumų ištaisymui, tarptautinė teisminė praktika laikosi pozicijos, kad beneficiaro negalėjimas ištaisyti dokumentų trūkumų, netgi jam gavus pranešimą apie juos, banką-emitentą atleidžia nuo atsakomybės už tokio pranešimo neatlikimą184.

Įpareigotas veikti per protingą laiko tarpą, bankas-emitentas privalo nedelsiant beneficiarui pranešti apie dokumentų trūkumus tą pačią dieną, kuomet jie buvo nustatyti.185

Patvirtinantysis bankas, nominuotasis bankas, persiuntę dokumentus bankui-emitentui, taipogi turi teisę į VKK 5109(b) straipsnyje numatytą pranešimą. Netgi nominuotasis bankas, atlikęs apmokėjimą pagal akredityvą ir siekiantis atlyginimo, turi teisę gauti tokį pranešimą, įgalinantį pašalinti dokumentų trūkumus.

Dažnai akredityvai nurodo dokumentų pateikimą kitam bankui, nei pats bankas-emitentas. Toks bankas yra vadinamas mokėjimą vykdančiuoju banku. Nors VKK 5-108 straipsnis reglamentuoja tik banko-

emitento ir patvirtinančiojo banko teises ir pareigas, visgi ir aukščiau nurodytiems bankams gali kilti atsakomybė pagal šį VKK straipsnį, jeigu jie pažeistų savo įsipareigojimus beneficiarui.

Banko-emitento pareiga atlikti mokėjimą, akceptuoti ir apmokėti beneficiaro išrašytus vekselius egzistuoja ne tik beneficiaro, bet ir pareiškėjo atžvilgiu. Yra įmanomas atvejis, kuomet pareiškėjo, sudariusio itin naudingą sutartį, interesai yra pažeidžiami, bankui-emitentui neteisėtai atsisakius įvykdyti savo įsipareigojimus pagal akredityvo sandorį.

Banko-emitento pareiga neatlikti mokėjimo ir atsisakyti priimti pateiktus dokumentus, kuomet jie išoriškai neatitinka akredityvo sąlygų, egzistuoja tik pareiškėjo atžvilgiu. Jokia kita šalis neturi teisės skųstis, jeigu pareiškėjas sutinka priimti dokumentus, esančius su trūkumais, ar sutinka taikyti mažiau griežtą dokumentų atitikimo standartą.

180

181

UCP 13 (b) str.

E.P. Ellinger. Documentary Letters of Credit, p. 406.

182UCP 400 and UCP 500 compared, p. 56.

183Žr. Official Comment on UCC Article 5.

184Flagship Cruises Ltd. v. New England Merchants National Bank, (1978), 569, F. 2 d., p. 699.

185Žr. Official Comment on UCC Article 5.

48

Tačiau svarbu pažymėti, kad bendra taisykle bankas-emitentas turi teisę neatlikti mokėjimo prieš neatitinkančius akredityvo sąlygų dokumentus, neatsižvelgiant į pareiškėjo sutikimą priimti ir tokius dokumentus.

Pažymėtina, kad banko-emitento nesugebėjimas atlikti savo įsipareigojimų, nustatytų UCP 13

straipsnyje ir VKK 5-108(a) straipsnyje yra laikomas apmokėjimo ir beneficiaro išrašytų vekselių akceptavimo neįvykdymu (angl.-wrongfull dishonor) ir užtraukia banko-emitento atsakomybę.186

Visgi reziumuojant tarptautinę bankinę ir užsienio valstybių teisminę praktiką, darytina išvada, kad egzistuoja keturios išimtys, kuomet yra galimas mokėjimas prieš dokumentus su trūkumais:

a) jeigu pareiškėjas sutinka su tokiais dokumentų trūkumais;

b) beneficiaras dar turi galimybę juos ištaisyti;

c) beneficiaras pateikia bankui nuostolių atlyginimo garantiją;

d) kuomet yra numatomas sąlyginis apmokėjimas.187

VKK 5-109(c) straipsnis nurodo, kad bankas-emitentas nebeturi teisės kaip atsisakymo atlikti savo įsipareigojimus pagal akredityvo sandorį nurodyti bet kokį neatitikimą, jeigu apie tai dokumentų pateikėjui nebuvo laiku pranešta, ar toks neatitikimas nenurodytas laiku atliktame pranešime. Pažymėtina, kad VKK 5-

109(d) straipsnis bankui-emitentui suteikia tokią teisę tik išimtiniais – apgaulės ir dokumentų padirbimo atvejais.

Nagrinėjant UCP 13(a) ir VKK 5-109(a) straipsnius, numatančius, kad bankai jiems pateiktus dokumentus turi tikrinti vadovaujantis tarptautine standartine praktika, pažymėtina, kad tokia standartinė praktika apima UCP, kitas taisykles ir papročius, išleistus finansinių institucijų asociacijų ir vietinius, regioninius papročius.

Bet gali kilti klausimas, kokia gi tarptautinė standartinė bankinė praktika yra atspindėta pačiose

UCP. Vieną tokį pavyzdį galima paminėti: UCP 37(c) straipsnis išskiria prekių aprašymą sąskaitoje-faktūroje ir kituose dokumentuose, ir reikalauja, kad sąskaitoje – faktūroje nurodytas prekių aprašymas griežtai atitiktų akredityvo sąlygas.188

VKK 5-109(f) straipsnis numato, kad jeigu sutartis, kurios pagrindu yra atidarytas akredityvas, numato nedokumentines sąlygas, bankas-emitentas tokias sąlygas turi ignoruoti. Tiek pagal UCP 13 (c), tiek ir pagal VKK 5-108 straipsnį nedokumentinės akredityvo sąlygos neturi jokios reikšmės ir vietos akredityvinių atsiskaitymų mechanizme. Visgi pažymėtina, kad nei UCP 13 (c), nei VKK 5-108 straipsnis nesuteikia teisės bankui-emitentui ar beneficiarui nekreipti dėmesio į tokias akredityvo sąlygas kaip dokumentų pateikimo vieta, laikas, pateikimo būdas189.

VKK 5-108(f) straipsnis numato banko-emitento įsipareigojimą po savo įsipareigojimų pagal akredityvinį sandorį įvykdymo, grąžinti dokumentus jų pateikėjui arba juos laikyti pastarojo sąskaita.

VKK 5-108(e) straipsnis numato banko-emitento, įvykdžiusio pareigas, kylančias iš akredityvo sandorio, teises: a) būti nedelsiant pareiškėjo atlygintam, bet ne vėliau kaip mokėjimo įvykdymo dieną; b)

priimti dokumentus.

Visgi bankas-emitentas neįgyja teisės į mokėjimo atlyginimą, jeigu jis tai įvykdė suklydimo įtakoje, ir tokia klaida yra nepateisinama.

Pabrėžtina, kad nors aukščiau minėtas VKK 5-108(e) straipsnis ir nesuteikia bankui-emitentui platesnės teisės gauti atlyginimą, negu beneficiaro teisė į apmokėjimą, visgi aiški nuoroda į tarptautinę standartinę praktiką šioje srityje išplečia banko-emitento teises į atlyginimą, kur tokia praktika tai leidžia. Be to, JAV yra labai paplitusi tokia praktika: bankas-emitentas su pareiškėju sudaro sutartį dėl išplėstų teisių į atlyginimą. Kuomet yra sudaryta tokia sutartis, beneficiaras yra priverstas laikytis griežtesnių dokumentų atitikimo standartų banko-emitento atžvilgiu negu kad bankas-emitentas pareiškėjo atžvilgiu.190

Kartais tarp banko-emitento ir pareiškėjo yra sudaroma sutartis arba galioja paprotys, pagal kurį bankas-emitentas yra visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Pavyzdžiui, gali būti susitarta, kad bankas-

emitentas tam tikrais atvejais (žemiau tam tikros akredityvo sumos) neturi jokio įsipareigojimo analizuoti dokumentus; gali būti sumažinta banko-emitento atsakomybė už dokumentų neatitikimų neaptikimą, kuomet

186

187

Žr. Supra, p. 58-59.

Margaret L. Moses. Guide to new Rules on International Letters of Credit//New Jersey Law Journal, 1994.

188UCP 400 and 500 compared, p. 39-40.

189Žr. Official Comment on UCC Article 5.

190Ten pat.

49

apmokėjimas įvykdomas per itin trumpą laiko tarpą po dokumentų pateikimo; gali būti susitarta, kad bankas-

emitentas apsiribos tik išskirtinai elektroniniu dokumentų tikrinimo metodu. Be abejo, tokie susitarimai negali prieštarauti imperatyvinėms VKK 5 straipsnio normoms191.

Apibendrinant šiame skyriuje išnagrinėtas bankų, dalyvaujančių akredityvinių atsiskaitymų mechanizme, teises ir pareigas, kylančias akredityvo sandorio pagrindu, galima teigti, kad šioje srityje VKK

5 straipsnis yra išsamesnis negu UCP, apimantis ir atspindintis platesnę tarptautinę bankinę ir užsienio valstybių teismų praktiką šioje srityje.

VI. ATSAKOMYBĖ UŽ ATSISKAITYMŲ DOKUMENTINIAIS

AKREDITYVAIS PAŽElDIMUS

Taisyklės, nustatančios bankų pareigas ir atsakomybę, yra vienos svarbiausių UCP dalių (UCP C

skirsnis) ir sudaro teisinio dokumentinių akredityvų reglamentavimo pagrindą.

Šiame skyriuje nagrinėsiu tik bankų atsakomybę, kadangi pareiškėjo ir beneficiaro teisinė atsakomybė, kylanti iš akredityvinių atsiskaitymų, buvo plačiai aptarta ankstesniuose darbo skyriuose.

Bankų teisinė atsakomybė atsiranda jų įsipareigojimų, kylančių prievolės, atsiradusios akredityvo sandorio pagrindu, neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo pagrindu, todėl bankų atsakomybės reguliavimas yra labai artimai susijęs su jų teisių ir pareigų reglamentavimu.

Bankų atsakomybę galima pavadinti savarankiška, atskira bankų teisine prievole, kylančia pirminės prievolės pagal akredityvinį sandorį pažeidimo atveju.

Bankų tarpusavio atsakomybė. Akredityvą atidaręs bankas, įgaliojęs kitą banką sumokėti pagal akredityvą, akceptuoti ar pirkti gavėjo išrašytus vekselius, kai jam bus pristatyti dokumentai, atitinkantys akredityvo sąlygas, turi atlyginti mokančiajam bankui pagal akredityvą išmokėtą sumą ir priimti dokumentus192. Taigi, jei gavęs dokumentus, akredityvą atidaręs bankas nustato, kad mokėjimas buvo atliktas pagal atitinkančius akredityvo sąlygas dokumentus, jis turi prievolę sumokėti akredityvo sumą mokėjimą atlikusiam bankui.

UCP 14(b) straipsnis numato, kad priėmus dokumentus, bankas-emitentas privalo vien tik dokumentų pagrindu nustatyti ar jie atitinka akredityvo sąlygas ar ne. Jeigu dokumentai išoriškai akredityvo sąlygų neatitinka, bankas-emitentas gali atsisakyti priimti dokumentus.

Jeigu akredityvą atidaręs bankas nustato, kad akceptuoti dokumentai neatitinka akredityvo sąlygų, jis gali savarankiškai kreiptis į pareiškėją dėl tokių dokumentų priėmimo, t.y. pareiškėjas gali sutikti, kad gavėjui būtų sumokėta pagal tokius dokumentus193.

Jeigu bankas, atidaręs akredityvą, jį patvirtinęs ar kitas bankas, kuriam turi būti pristatyti dokumentai, nusprendžia nepriimti dokumentų, jis privalo apie rastus trūkumus nedelsiant, bet ne vėliau nei per septynias darbo dienas nuo dokumentų gavimo, pranešti bankui, iš kurio jis tuos dokumentus gavo, arba gavėjui, jei dokumentus gavo tiesiogiai iš jo.

„Nedelsiant” yra suprantama pačiu greičiausiu laiku pranešti telekomunikacinėmis ar, jei tai neįmanoma, kitomis operatyviomis priemonėmis. Tokiais atvejais bankas arba sulaikys dokumentus mokėjimą turinčiame atlikti banke, arba grąžins juos gavėjui. Būtina pažymėti, kad atsisakantis akceptuoti dokumentus bankas privalo nurodyti atsisakymo pagrindus, t.y. nurodyti dokumentų trūkumus194. Jei bankas to nepadarys, jo prieštaravimai bus laikomi nepagrįstais ir jis praras teisę remtis tais prieštaravimais vėliau.

Akredityvą atidaręs bankas ir/ar patvirtinęs bankas, jei toks yra, kuris laikėsi šių reikalavimų, turi teisę atgauti iš kito banko jam pagal akredityvą sumokėtas sumas195.

Tačiau, jei akredityvą atidaręs bankas nevykdo šios pareigos (nepraneša apie dokumentų trūkumus)

arba nesulaiko ar negrąžina dokumentų pardavėjui, jis neturi teisės teigti, kad dokumentai yra ydingi.

191

192

Pavyzdžiui, JAV UCC 5-103(c) straipsnio normoms.

UCP 14 straipsnio (a) dalis.

193UCP 14 straipsnio (c) dalis.

194UCP 14 straipsnio (d) dalis.

195Ten pat.

50

Akredityvą atidaręs bankas ir/ar jį patvirtinęs bankas nuo nei vienos UCP 14 straipsnyje numatytos prievolės neatleidžiamas net ir tuo atveju, jei dokumentus persiunčiantis bankas pats nurodo dokumentų trūkumus arba atlieka mokėjimą ar ydingų dokumentų akceptą su išlyga (t.y. bankas sumoka gavėjui su sąlyga, kad, jei atidaręs bankas jam neatlygins, bankas turės atgręžtinio reikalavimo teisę į pardavėją) ar, turėdamas draudimą nuo nuostolių, atsiradusių dėl būtent tokių trūkumų.

Toks draudimas ar išlyga liečia tik mokantį banką ir šalį, kurios atžvilgiu padaryta išlyga. Todėl draudimas (kitaip tariant – garantija) ar išlyga nepakeičia atidariusio akredityvą banko prievolės kredituoti. Toks formalus mechanizmas sukurtas tam, kad užtikrinti pirkėją ir pardavėją, jog už prekes bus sumokėta bet kuriuo atveju.

Bankų praktika, kai yra priimami ydingi dokumentai, yra nepageidautina ir bankas, prisiėmęs tokią riziką, pats turi ją valdyti ir patirti galimas neigiamas pasekmes. Ginčai dėl kompensavimo gali būti sprendžiami tik tarp draudimą davusio ir jį gavusio banko, tačiau jie neturi liesti kitų akredityvo šalių196.

Išlaidų, kurias bankai patiria vykdydami akredityvus, atlyginimą tarp bankų reglamentuoja UCP 19

straipsnis. Akredityvą atidaręs bankas gali nustatyti, kad pagal akredityvą mokančiam, akceptuojančiam ar perkančiam gavėjo išrašytą vekselį bankui (reikalaujančiam bankui) bus atlyginta per kitą banką (atlyginantį banką). Tokiu atveju, atidaręs bankas turi laiku pavesti atlyginančiam bankui vykdyti reikalaujančio banko reikalavimus atlyginti. Jei reikalaujančiam bankui atlyginti įgaliotas bankas neatlygina, prievolę atlyginti turi akredityvą atidaręs bankas. Tokiu atveju, jei nebuvo atlyginta pirmą kartą pareikalavus, pastarasis taip pat turi sumokėti delspinigius arba kitaip atlyginti reikalaujančio banko nuostolius (pagal akredityvą ar kitą susitarimą).

Kai mokėjimą vykdantis bankas neturi pakankamai lėšų banko-emitento korespondentinėje sąskaitoje, arba kuomet mokėjimo valiuta yra kitos valstybės valiuta, atsiranda būtinybė pasinaudoti atlyginančiojo (angl.-reimbursing) banko paslaugomis. Jo teisinė padėtis praktiškai nesiskiria nuo mokėjimą vykdančiojo banko, atliekančio kreditinio pervedimo funkciją: atlyginimas mokėjimą vykdančiam bankui atliekamas rambursinių įgaliojimų pagrindu, kurio sąlygos yra nepriklausomos nuo akredityvo. Jeigu tokie įgaliojimai nenumato ko kito, mokėjimą vykdantis bankas neturi teisės pareikalauti mokėjimo įvykdymo tiesiogiai iš atlyginančiojo banko (URR 4 straipsnis).

Pažymėtina, kad remiantis VKK normų analize, galima teigti, kad bankas-emitentas turi teisę į mokėjimo, kurį jis įvykdė prieš netikrus, apgaulingus dokumentus, atlyginimą, kompensavimą. Nors UCP to tiesiogiai ir neįtvirtina, tačiau pabrėžtina, kad tarptautinė praktika irgi krypsta šia linkme.

Bankų atsakomybė pareiškėjui ir gavėjui. UCP 18 straipsnis atleidžia akredityvą atidariusį banką nuo atsakomybės už kitų bankų veiksmus, vykdant jo nurodymus pagal akredityvą: “(a) Bankai, naudodamiesi kito ar kitų bankų paslaugomis pareiškėjo nurodymų (instrukcijų) vykdymui, daro tai pareiškėjo sąskaita ir rizika. (b) Bankai neprisiima atsakomybės už jų perduodamų nurodymų neįvykdymą, net jei tie kiti bankai yra parenkami jų iniciatyva.”

Tai, kad akredityvą atidaręs bankas naudojasi kitų bankų paslaugomis atstovaudamas pirkėją ir daro tai jo sąskaita, yra suprantama, tačiau banko atleidimas nuo atsakomybės už užsienio bankų, paprastai nežinomų pirkėjui, veiksmus yra kvestionuotinas197.

Pirkėjas (pareiškėjas) neturi jokio ryšio su tais bankais ir juos paprastai parenka akredityvą atidaręs bankas. Be to, pirkėjas paprastai neturi jokių priemonių kontroliuoti tokį banką jo priimamų sprendimų atžvilgiu.

Kadangi bankai tokiu būdu yra atleidžiami nuo atsakomybės už jų korespondentų atliekamus veiksmus pirkėjo atžvilgiu, yra abejotinas tokio atleidimo nuo atsakomybės pagrįstumas ir visos rizikos perkėlimas pareiškėjui – juk jis nedalyvauja santykiuose tarp akredityvą atidariusio ir išmokančio banko. Kai kurių teoretikų nuomone, UCP 18 str. (b) dalis ne tik neatitinka esminių sutarčių teisės principų, bet ir prieštarauja pačiai akredityvo prigimčiai198.

Akredityvą atidarantis bankas tai daro pirkėjo (pareiškėjo) reikalavimu ir privalo vykdyti jo nurodymus (žr. į apibrėžimą UCP 2 straipsnyje) bei laikytis UCP nustatytų reikalavimų (jei šalys susitarė jas taikyti). Taigi, susitarimu tarp pareiškėjo ir akredityvą atidarančio banko, pastarasis yra įpareigojamas sumokėti, akceptuoti arba apmokėti vekselius, arba įgalioti šiuos veiksmus atlikti kitus bankus. Kaip pažymi

L. Rosenberg’as, jeigu kitas bankas yra įgaliojamas vykdyti atidariusio akredityvą banko kreditines prievoles akredityvo gavėjui, tai šis antrasis bankas yra tik pirmojo banko atstovas, t.y. akcesorinis arba

196

197

P.Sarcevic, P.Volken. International Contracts and Payments, p. 62.

Ten pat.

198Ten pat.

51

nesavarankiškas subjektas šalių santykiuose. Kitaip tariant, pirkėjo bankas sudaro antrą sutartį su kitu banku, kurį pats pasirinko, paskyrė ir įgaliojo vykdyti savo prievoles akredityvo gavėjui pagal pirmąją sutartį. Todėl rizikos perkėlimas iš antrosios sutarties tarp dviejų šalių – bankų – pirmosios sutarties šaliai -pirkėjui – yra juridiškai nepateisinamas jau vien dėl to, kad tai yra dvi skirtingos prievolės, du skirtingi teisiniai santykiai.

Tuo remdamasis L. Rosenberg’as daro išvadą, kad tokia UCP nuostata dėl akredityvą atidariusio banko atleidimo nuo atsakomybės už jo pasirinkto banko veiksmus yra visiškai nepagrįsta199.

UCP 15 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bankai nėra atsakingi už bet kokio jiems pateikto dokumento formą, pakankamumą, tikslumą, tikrumą ar teisinę galią, taipogi jie neprisiima jokios atsakomybės už dokumentuose esančius aprašymus, kiekybę, svorį, kokybę, sąlygas, pakuotę, pervežimus ir t.t. Bankai nėra atsakingi už sąžiningų siuntėjų, vežėjų, ekspeditorių, draudikų ar kitų asmenų veiksmus ar neveikimą, mokumą, įsipareigojimų vykdymą ir pan.200 Šios taisyklės ištakos – akredityvo autonomijos principas, aptartas šio darbo IV skyriuje.

UCP 16 straipsnis numato, kad bankai neprisiima jokios atsakomybės už žinių persiuntimo pavėlavimą, tam tikrų dokumentų praradimą siunčiant, klaidas pranešimuose ir pan.

UCP 17 straipsnis nustato, kad bankai neatsako už pasekmes, kilusias nutrūkus jų veiklai dėl force majeure aplinkybių.

Nagrinėjant atsakomybę, kylančią iš akredityvinių teisinių santykių, yra būtina paanalizuoti bankų, o ypač banko-emitento, atsakomybę neteisingo atsisakymo įvykdyti savo įsipareigojimus pagal akredityvo sandorį (įvykdyti apmokėjimą, akceptuoti ar apmokėti vekselius, įsipareigoti įvykdyti apmokėjimą ateityje tam tikru terminu) atveju.

Kaip jau minėta anksčiau, toks banko-emitento savo įsipareigojimų pažeidimas yra itin skaudus ne tik beneficiarui, kuria negauna jam priklausančio apmokėjimo, bet ir pareiškėjui – paralyžuojamas pagrindinio kontrakto, kuria jam yra labai naudingas, funkcionavimas.

Šie banko-emitento atsakomybės klausimai plačiausiai yra išnagrinėti VKK 5 straipsnio normų, todėl šioje analizėje remsiuosi daugiausiai šiuo teisės aktu, lygindamas jį su UCP.

VKK 5-111(a) straipsnis nurodo, kad jeigu bankas-emitentas neteisėtai neįvykdo savo įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį (angl.-wrongfully dishonors or repudiates), beneficiaras, nominuotasis bankas, pateikiantis dokumentus savo vardu, įgyja teisę į akredityvo sumos priteisimą ir išieškojimą. Jeigu banko-emitento neįvykdyto įsipareigojimo turinį sudaro ne mokėjimo įvykdymas, ieškovas turi teisę prašyti, kad teismas bankui-emitentui nustatytų priverstinio įvykdymo priemones (angl.-specific performance). Bet kokiu atveju, atlygintinų nuostolių suma yra ribojama tik tiesioginiais nuostoliais (angl.

direct damages)..

Ši VKK 5 straipsnio nuostata išreiškia bendrą tarptautinės bankinės ir teisminės praktikos poziciją:

akredityvas priklauso nuo greito ir garantuoto apmokėjimo įvykdymo, todėl yra būtina užtikrinti, kad bankas-

emitentas neturėtų jokių paskatų neįvykdyti tokio apmokėjimo ar jį įvykdyti netinkamai. Kadangi akivaizdu, kad bankas-emitentas galėtų siekti neatlikti savo įsipareigojimų, jeigu jis galėtų pasitikėti beneficiarui tenkančia pareiga sumažinti kilusius nuostolius (pavyzdžiui, parduoti pirkėjui išsiųstas prekes ir reikalauti tik skirtumo tarp akredityvo sumos ir parduotų prekių vertės), VKK 5-111(a) straipsnis numato, kad beneficiaras nėra įpareigotas imtis priemonių, skirtų sumažinti galimiems ar jau kilusiems nuostoliams. Tokiu būdu bankas-emitentas prisiima visą atsiųstų prekių sugedimo ir sužalojimo riziką. VKK 5-111(b) straipsnis numato, kad, jeigu bankas-emitentas neteisėtai neįvykdo savo įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį (angl.-

wrongfully dishonors or repudiates), pareiškėjas įgyja teisę į tiesioginių nuostolių atlyginimą, atimant bet kokią tokio pažeidimo pagrindu sutaupytą sumą. VKK 5-111(c) straipsnis įtvirtina avizuojančiojo banko ir nominuotojo banko atsakomybę jų įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį neįvykdymo atveju. Nukentėjęs asmuo įgyja teisę tik į tiesioginių nuostolių atlyginimą, atimant bet kokią tokio pažeidimo pagrindu sutaupytą sumą. Pabrėžtina, kad patvirtinantysis bankas atsako tokiu pat lygiu ir tvarka kaip ir bankas-emitentas.

Kadangi patvirtinantysis bankas dažniausiai veikia kaip ir avizuojantysis bankas, savo įsipareigojimų beneficiarui pažeidimo atveju jis gali būti atsakingas ne tik kaip bankas-emitentas, bet ir kaip avizuojantysis bankas.

199

200

Ten pat.

Žr. UCC 5-108 straipsnį.

52

Šiuo VKK 5 straipsnio netiesioginiai nuostoliai (angl- consequential damages), tokie kaip negautos pajamos (angl.-lost profit), prarasta galimybė (angl.-lost oppurtunities) ir pan. nėra įtraukiami į atlygintinus nuostolius, nes, kaip pripažįsta tarptautinės bankinė ir užsienio valstybių teismų praktika, šie nuostoliai gali būti geriausiai išvengiami beneficiaro ir pareiškėjo pastangomis, o jų įtraukimas į atlygintinus nuostolius žymiai pakeltų akredityvo kainas201. Baudiniai nuostoliai (angl.-exemplary damages) yra taipogi neatlygintini dėl tos pačios priežasties, nors pabrėžtina, kad jų atlyginimo galima reikalauti remiantis bendrosiomis teisės nuostatomis202.

Svarbu paminėti, kad atlygintinų nuostolių dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas – tai seka tiek iš JAV, tiek iš kitų valstybių įstatymų ir teisminės praktikos. Pavyzdžiui, jeigu pagrindinė sutartis buvo pilnai įvykdyta, banko-emitento neteisingas atsisakymas įvykdyti apmokėjimą pareiškėjui nesukelia jokių nuostolių. Tai pailiustruosiu šiuo pavyzdžiu. A sudaro sutartį dėl prekių, kurių kaina – 100 JAV dolerių už vieną toną, pirkimo, bet prekių atsiuntimo metu prekių rinkos kaina nukrenta iki 25 JAV dolerių už toną.

Jeigu bankas-emitentas įvykdo apmokėjimą, nekreipdamas dėmesio į dokumentų trūkumus, A neturi teisės reikalauti kainų skirtumo atlyginimo, jeigu banko-emitento savo įsipareigojimų, kylančių iš akredityvinio sandorio, pažeidimas nepakeičia pareiškėjo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį. Iš kitos pusės, jeigu pareiškėjas siekia gautas prekes perparduoti ir pateiktini dokumentai privalo atitikto antrojo akredityvo sąlygas, jam kyla nuostoliai dėl banko-emitento įsipareigojimų pažeidimo, nes jis paranda galimybę gauti apmokėjimą pagal antrąjį akredityvą.

VKK 5-111(d) straipsnis įtvirtina pagal aukščiau nurodytas aplinkybes atsakingų bankų pareigą mokėti delspinigius, skaičiuojamus nuo įsipareigojimų pagal akredityvą pažeidimo momento.

VKK 5-111(f) straipsnis numato galimybę pagrindinėje sutartyje ar pačiame akredityve nustatyti apibrėžtų nuostolių (angl.-liquidated damages) dydį.

VKK 5-108(f) straipsnis nurodo, kad bankas-emitentas nėra atsakingas už:

a) pagrindinės sutarties įvykdymą ar neįvykdymą;

b) kitų asmenų veikimą ar neveikimą;

c) tam tikros prekybos srities papročių ir praktikos žinojimą ir/ar laikymąsi.

Tiesa, pabrėžtina, kad bankas-emitentas turi žinoti tuos papročius, kurie yra pastoviai, nuolat sutinkami nagrinėjant pateiktus dokumentus.203

UCP nėra normų, analogiškų aukščiau išnagrinėtoms VKK 5 straipsnio normoms, tiesiogiai reglamentuojančių bankų įsipareigojimų pagal akredityvą pažeidimų teisines pasekmes. Tiesa, jau minėtas

UCP 14(e) straipsnis nustato, kas jeigu bankas-emitentas ar patvirtinantysis bankas pažeidžia UCP 14

straipsnio nuostatas (neatlygina mokėjimą įvykdžiusiajam bankui, nepriima akredityvo sąlygas atitinkančių dokumentų, nepraneša beneficiarui ar dokumentų pateikėjui apie dokumentų trūkumus ir pan.), jie netenka teisės savo reikalavimuose remtis dokumentų trūkumais.

Taigi, atsakymo į šiuos klausimus tenka ieškoti užsienio valstybių teismų praktikoje, kuri daugiausia remiasi minėtomis VKK 5 straipsnio nuostatomis204.

Viena iš pagrindinių problemų, susijusių su bankų atsakomybe pareiškėjui ir beneficiarui, yra apgaulės (angl.-fraud) atvejai.

Anksčiau buvo minėta, kad akredityvų sistema yra grindžiama akredityvo autonomijos principu. Tai reiškia, kad bankai, dalyvaujantys akredityvo sandoryje, paprastai nedalyvauja ginčuose, kylančiuose tarp pirkimo – pardavimo ar kitos pagrindinės sutarties šalių. Yra tik viena išimtis iš šios taisyklės – vadinama apgaulės išimtis. Ši išimtis galima tik labai ribotais atvejais ir jei galima ją pritaikyti, bankas – neatšaukiamą akredityvą atidaręs bankas ir avizuojantis bankas, jei jis patvirtino akredityvą – gali ir turėtų atsisakyti vykdyti gavėjui duotus įsipareigojimus. Kitaip nei dokumentų neatitikimo akredityvo sąlygoms atveju, šioje situacijoje bankui pateikiami dokumentai išoriškai atrodo tvarkingi, bet jie patys ar jų pateikimas yra susijęs su apgaule.

201

202

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

Ten pat.

203Žr. Official Comment on UCC Article 5.

204Doelger v. Battery Park Bank, 201 A.D., 515, 194, N.Y.S., p. 582, (1922).

53

Kadangi UCP normos pagaulės atvejų iš esmės visai nereguliuoja, šios problemos analizė bus pagrįsta VKK 5 straipsnio, kaip pagrindinio šios problemos sureguliavimo teisės šaltinio, normomis ir JAV

bei Anglijos teismų praktika.

Paprastai apgaulė susijusi su pačiais dokumentais – jie gali būti suklastoti arba juose gali būti melagingi duomenys apie prekes. Pagal savo išorę jie atrodo tvarkingi ir tinkami, t.y. atitinkantys akredityvo sąlygas. Apie apgaulę kaip taisyklė pareiškia pirkėjas, kuris stengiasi užkirsti kelią mokėjimo įvykdymui arba vekselių akceptavimui (arba nupirkimui). Pirkėjas gali pareikšti, kad pardavėjas vietoje sutartos produkcijos atsiuntė šiukšles, arba, kad pastarasis iš viso prekių neatsiuntė, arba, kad konosamentai sufalsifikuoti ar nurodantys klaidingus prekių aprašymus.

Bankui iš esmės nesvarbu, ar įmanoma įrodyti apgaulingus veiksmus, kuriais remiasi pirkėjas – jis gali užimti pasyvią poziciją ir įvertinti pirkėjo pateiktus įrodymus. Teisminio nagrinėjimo metu apgaulę įmanoma įrodyti remiantis tik akivaizdžiais faktais, ir visai neturi reikšmės, kad bankas anksčiau apie apgaulę nežinojo205.

Kaip nurodo Anglijos teismai, apgaulė sąlygoja nesąžiningumą, todėl yra itin svarbu nustatyti, ar apgaulingas veiksmas ar neveikimas, pareiškimas buvo atlikti tyčia, apie tai žinant ir to siekiant, ar neatsargiai206.

Taipogi pažymėtina, kad apgaulė neturėtų būti tapatinama su dokumentų ar pan. padirbimu, tai yra falsifikacija. Pagal Anglijos teismų praktiką, bankai privalo atlikti apmokėjimą net ir pateikus padirbtus dokumentus, kuomet beneficiaras (pardavėjas) su tokiu padirbimu neturi jokio ryšio207. Tačiau kai kurie autoriai pažymi, kad tai nėra visai teisingas požiūris. Padirbti dokumentai niekuomet negali būti atitinkantys akredityvo sąlygas, todėl beneficiaras neturi jokios teisės reikalauti apmokėjimo net jeigu jis apie tokį padirbimą ir nežinojo208.

Pati apgaulės sąvoka iš esmės buvo suformuluota JAV ir Anglijos teisminės praktikos. Remiantis ja, apgaulę galima apibrėžti kaip “pristatomų dokumentų pakeitimą, turint apgaulingus tikslus” arba “apgaulės pasėkoje vietoj prekių atsiuntimas šiukšlių”, arba “atsiuntimas žemesnės kokybės prekių negu, kad buvo reikalaujama pagal akredityvą”209.

Reikėtų išskirti tris pagrindines apgaulingų veiksmų situacijas:

1. Pirkėjas paprasčiausiai pareiškia bankui apie apgaulę. Toks pareiškimas gali būti pagrįstas pirkėjo įtarimais, netgi labai rimtais. Pažymėtina, kad tokie įtarimai gali kilti ir pačiam bankui, net be pirkėjo pranešimo. Jei tokie įtarimai nepasitvirtina, bankas privalo įvykdyti mokėjimą. Teisėjas Medžari nurodė, kad “jis neskubėtų kištis į neatšaukiamo akredityvo sukurtus santykius, jeigu neatsirastų tam rimto pagrindo”210.

2. Apgaulę bankas laiko aiškiai nustatyta, jei jis disponuoja nedviprasmiškais dokumentų sufalsifikavimo įrodymais. Tačiau bankas neturi įrodymų, kad beneficiarus (pardavėjas) žino (žinojo) apie tą apgaulę.

Be abejo, negalima atmesti galimybės, kad apgaulė buvo įvykdyta trečiosios šalies (ekspeditoriaus, brokerio, vežėjo ir pan.), o pats beneficiaras apie tai nieko nežinojo. Kai kas gali pagalvoti, kad “apgaulė sužlugdo viską”211, tačiau taip nėra. United City Merchans Ltd. v. Royal Bank of Canada (The American

Accord) [1983] byloje teismas nusprendė, kad tokiu atveju, kai pardavėjas nežinojo apie apgaulę, ir tiek pastarasis, tiek ir pirkėjas buvo suklaidinti trečiosios šalies, bankas privalo įvykdyti apmokėjimą.

Aukščiau nurodytas teismo sprendimas sukėlė nemažai sunkumų tarptautinėje bankinėje praktikoje.

Bankininko sveikam protui prieštarauja mokėjimo vykdymas prieš žinomai padirbtus ar apgaulingus dokumentus. Dar daugiau – jis bijo, jog įvykdęs tokį mokėjimą, jis pats ir turės atsakyti už tai. Beneficiaras turi teisę savo reikalavimus grįsti iš pagrindinės sutarties kylančiomis aplinkybėmis, jeigu bankas įvykdė apmokėjimą pateikus tokį dokumentą, kuris akivaizdžiai ir bankui žinomai buvo padirbtas. Visgi, tenka pabrėžti, kad tokiais atvejais bankai yra ginami UCP 17 straipsnio, pagal kurį “bankai nėra atsakingi už bet kokių dokumentų formą, pilnumą, tikslumą, tikrumą ar jų teisines pasekmes”.

205

206

Tukan Timber Ltd. v. Barclays Bank of Nigeria [1979] 1 Lloyd’s Rep. p. 455.

Chuach J. C. T. Law of international Trade, p.338.

207United City Merchans Ltd. v. Royal Bank of Canada (The American Accord) [1983] 1 A. C., p.168.

208Chuach J. C. T. Law of international Trade, p.339.

209United Bank Ltd. v. Cambridge Sporting Goods Corp., [1976]. 2 Lloyd’s Rep. p. 155.

210C.M. Schmitthoff. Schmitthoff’s Export Trade, p. 438.

211Szteijn v. Henry Schroder Banking Corp., (1941) 31, N.V.S., 2d, p. 631,634.

54

Visgi, tenka konstatuoti, kad ši problema minėtoje byloje nebuvo pilnutinai išspręsta, ir šioje srityje teismų praktika iki šiol nėra vieninga ir lieka ginčytina.

3. Bankas turi nenuginčijamų įrodymų, liudijančių apie tai, kad buvo atlikta, įvykdyta apgaulė ir beneficiaras apie tai žinojo. Jeigu abu šie faktai bankui nekelia jokių abejonių, jis neprivalo įvykdyti savo įsipareigojimų pagal akredityvą.

Tokiose bylose teismai iš esmės reikalauja, kad faktai, kuriais grindžiama apgaulė, būtų nustatyti aiškiai, tiesiogiai ir nedviprasmiškai. Taigi, tampa aišku, kad tokiais atvejais privalo būti įrodyta akivaizdi ir reali apgaulė.

Vadovaujantis Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos nuomone bei atsižvelgiant į pagrindinį akredityvo tikslą – užtikrinti efektyvią bei saugią atsiskaitymų sistemą, reikia padaryti išvadą, kad bankai turi teisę atsisakyti įvykdyti savo akredityvinius įsipareigojimus tik paskutiniuoju aukščiau nurodytu atveju.

JAV apgaulės atvejus reglamentuoja VKK 5-109 straipsnio normos. Pagal VKK 5-109 (a) straipsnį, jeigu dokumentų pateikimas griežtai atitinka akredityvo sąlygas, tačiau reikalaujami dokumentai yra padirbti ar esminiai apgaulingi, arba apmokėjimo įvykdymas prieš tokius dokumentus sąlygotų esminę pareiškėjo ar banko-emitento apgaulę:

1)bankas-emitentas privalo įvykdyti apmokėjimą, beneficiaro išrašytų vekselių (tratų)

akceptavimą ar įsipareigoti įvykdyti apmokėjimą ateityje nustatytu terminu, jeigu to reikalauja nominuotasis bankas, kuris sąžiningai įvertino tokius dokumentus ir nebuvo įspėtas apie jų padirbimą ar netikrumą, arba jeigu to reikalauja patvirtinantysis bankas, kuris sąžiningai įvykdė beneficiaro išrašytų vekselių (tratų)

akceptavimą ar įsipareigojo įvykdyti apmokėjimą ateityje nustatytu terminu, arba jeigu to reikalauja sąžiningas vekselio (tratos), išrašyto pagal akredityvą, turėtojas;

2)bankas-emitentas, veikdamas sąžiningai, gali atlikti arba atsisakyti įvykdyti savo įsipareigojimus pagal akredityvą bet kokiu kitu, aukščiau nenurodytu atveju.

Ši VKK nuostata yra skirta jame nurodytų trečiųjų šalių teisėtų interesų apsaugai nuo rizikos apgaulės atveju.

Visgi pažymėtina, kad pagal VKK 5-109(b) straipsnį pareiškėjas turi teisę, teigdamas, kad dokumentai yra padirbti ar esminiai apgaulingi, ar, kad apmokėjimo įvykdymas prieš tokius dokumentus sąlygos esminę apgaulę pareiškėjo ir banko-emitento atžvilgiu, prašyti teismo laikinai sustabdyti įsipareigojimų pagal akredityvą vykdymą (angl.-injuction) ar nustatyti kitokias adekvačias laikinojo pobūdžio priemones. Tačiau teismas tokio pobūdžio priemones taiko tik esant išimtinėms VKK 5-109(b) straipsnyje numatytoms aplinkybėms.

Kaip tampa aišku iš aukščiau nurodyto, apgaulė turi būti esminė (angl.-material), todėl teismų uždavinys yra savo diskrecijos ribose apibrėžti, kokie apgaulės atvejai yra laikomi esmine apgaule. Tokiu atveju teismai turėtų nagrinėti ir pagrindinę sutartį, kadangi tik tai įgalina teismą nustatyti, ar tam tikras dokumentas yra apgaulingas ir ar beneficiaras įvykdė apgaulingus veiksmus, ir ar tokia apgaulė buvo esminė.

JAV ir Anglijos teismų praktikoje įsipareigojimų pagal akredityvą vykdymo sustabdymas yra itin retas išimtinio pobūdžio reiškinys. Viena iš tokių išimčių – kuomet apgaulė yra tokia rimta, kad yra akivaizdžiai beprasmiška ir neteisinga beneficiarui leisti gauti pinigus pagal akredityvą212.

Nagrinėjant JAV teismų praktiką galima apibendrintai teigti, kad, kadangi bankai yra atsakingi už neteisėtą atsisakymą įvykdyti apmokėjimą, išskyrus, jeigu jie gali įrodyti apgaulės arba padirbimo atvejus, dauguma bankų-emitentų visgi pasirenka apmokėjimo įvykdymą, netgi ir esant pareiškėjo nurodymui dėl apgaulės, jeigu pastarajam nepasiseka gauti teismo įsakymo sustabdyti apmokėjimo įvykdymą.

Vien tik tas faktas, kad bankas-emitentas turi teisę atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus pagal akredityvą, esant esminės apgaulės atvejams, nereiškia, kad jis turi tokią pareigą pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjo normali teisinės gynybos priemonė yra teismo įsakymo (angl.-injunction) gavimas, ir tik tais atvejais, kuomet jam tai nepavyksta, jis turi teisę iš banko-emitento reikalauti nuostolių atlyginimo, tik įrodęs, kad pastarasis veikė nesąžiningai.

Reziumuojant JAV teismų praktiką šioje srityje, darytina išvada, kad ilgą laiką JAV teismai blaškėsi tarp absoliutaus akredityvo autonomijos principo laikymosi ir taikymo, ir šio principo pripažinimo tik tokiu

212

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

55

lygiu, koks leidžia atsižvelgti ir į šalių įsipareigojimų, kylančių iš pagrindinės sutarties, vykdymą213. Tuo tarpu pažymėtina, kad teismų pozicija yra vieninga tuo požiūriu, kad “akredityvo sandoris nėra tinkama priemonė pradėti teisminį nagrinėjimą, susijusį su paprastu pirkimo-pardavimo sutarties neįvykdymu”.

Tarptautinių prekybos rūmų Bankininkystės komisija pateikė UCP taikymo nusikalstamų veikų atvejais išaiškinimą. Pagal jį bankas privalo atlyginti šalių nuostolius ir ši atsakomybė nėra ribojama, jeigu jis akceptavo dokumentus, žinodamas, kad jie yra suklastoti214.

Galima teigti, kad teismai į šalių santykius dokumentinių akredityvų sandoriuose įsikiša labai retai ir tik kraštutiniais atvejais. Toks įsikišimas galimas, jei pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški klastojimo ar apgaulės įrodymai.

VII. Dokumentai bankinėje praktikoje ir jų reglamentavimas UCP

Pažymėtina, kad UCP yra skiriama labai daug dėmesio dokumentų reglamentavimui – jiems yra skirtas atskiras skirsnis (D), detaliai reguliuojantis su dokumentais ir atskiromis jų rūšimis susijusius klausimus. Šis UCP skirsnis užima lygiai pusę visų UCP 500 apimties.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, šio darbo II skyriuje, vienas iš UCP 500 tikslų buvo detaliai sureguliuoti reikalavimus kiekvieno transportinio dokumento turiniui ir formai, nes iki priimant šią UCP 500

redakciją, buvo pastebėta itin pavojinga tarptautinės bankinės praktikos tendencija: daugiau nei pusė pagal akredityvą pateiktų dokumentų buvo atmetama dėl jų trūkumų, akredityvo sąlygų ir terminų neatitikimo.

UCP 500 turėjo išspręsti šią problemą, neigiamai įtakojančią akredityvinių atsiskaitymų mechanizmo funkcionavimą.

Bankui pateiktini dokumentai Sutinkamai su griežto atitikimo doktrina, bankai atsisakydami priimti beneficiaro pateikiamus dokumentus, veikia savo įgaliojimų ribose, jei dokumentuose nėra duomenų, nurodytų akredityviniame pavedime215. Iš esmės bankas neturėtų spręsti teisinės dokumentų vertės ir reikšmės klausimo.

Net jei dokumentų teisinė vertė labai ginčytina, tam tikra jų forma gali turėti komercinę vertę pirkėjui, ir “ne banko reikalas spręsti apie to priežastį”216. Puikiu to pavyzdžiu yra pirkėjo reikalavimas, kad konosamente būtų atitinkamos produkcijos aprašymas, nors toks aprašymas ir niekinis, nes atsižvelgiant į paprotinę normą, konosamento duomenys (svoris, tūris, markė ir pan.), įrašyti produkcijos siuntėjo yra nežinomi vežėjui.

Nežiūrint į tai, bankas turi reikalauti, kad konosamente būtų sutartas aprašymas. Iš esmės, bankai neturi užsiiminėti išlygomis, “parašytomis smulkiu šriftu”. Viskas, ką jie turi daryti – įsitikinti tuo, kad jiems pateikti teisingi ir tikri dokumentai, ir kad konosamente nėra prekių siuntėjo išlygų, kurios duotų pakankamą pagrindą preziumuoti, jog prekės yra su trūkumais.

Dokumentų turinio neatitikimas Veikianti Anglijos teisė šiuo klausimu buvo apibendrinta sero

D.Donaldsono: “Banko neturi dominti klausimai, dėl ko pirkėjas reikalauja atitinkamų dokumentų.

Dokumentai turi būti priimti arba atmesti be jokio uždelsimo, vilkinimo ar per daug ilgo jų tyrinėjimo”217.

Tokiu būdu reikia skirti dvi pagrindines situacijas:

1. Jeigu dviprasmiški pareiškėjo nurodymai bankui – geriausia išeitis bankui – paprašyti pareiškėjo išaiškinimo; kuomet to padaryti neįmanoma, bankas naudojasi “protingo veikimo” prezumpcija218. Tokiu

213

214

R.L.Folsom, M.W.Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p.165.

ICC Publication No. 411, p. 34.

215Bankas turi teisę reikalauti, kad būtų dokumentiškai patvirtinta, kad duotų instrukcijų laikytasi: Floating Dock Ltd. v. Honkong and

Shanghai Banking Corporation[1986] 1 Lloyd’s Rep., p. 65,80.

216Midland Bank Ltd. v. Seymour [1955] 2 Lloyd’s Rep., p. 147,151.

217Clive M.Schmitthoff. Discrepancy of Documents in Letter Transactions, p. 94.

218Pgl. UCP 12 str., jei gauti nurodymai dėl akredityvo atidarymo, patvirtinimo, avizavimo ar pakeitimo yra nepilni ar neaiškūs, bankas, gavęs šiuos nurodymus, gali beneficiarijui pasiųsti išankstinį (preliminarų) pranešimą, tačiau tik kaip informaciją ir neprsiimdamas sau jokios atsakomybės. Tokiame pranešime turi būti aiškiai nurodyta, kad jis yra tik informacinio pobūdžio ir neužtraukia jokios atsakomybės

56

atveju bankas nelaikomas pažeidusiu sutarties, jei pareiškėjo nurodymus išaiškins protingai, net jei išsamesnis jų tyrinėjimas teisminiu keliu duotų pagrindo teigti, jog banko nuomonė neteisinga219.

2. Jeigu pateikiami dviprasmiški dokumentai – tokie dokumentai iš esmės yra netinkami, nors bankas, juos tikrindamas, neturėtų visais atvejais reikalauti bereikalingų formalumų įvykdymo. Jei pateikti dokumentai ir gautos instrukcijos turi tą pačią prasmę ir yra suderinami, nors ir ne identiški, bankas neturėtų jų atmesti220.

Bankinės praktikos komisijoje pažymima, jog bankai neturėtų elgtis kaip robotai ir turėtų atsižvelgti į individualias aplinkybes221. Svarbu tai, kad bankų aiškinimo ribos yra ganėtinai siauros ir jie prisiima riziką, jei nereikalauja griežto priimti dokumentų atitikimo.

Dokumentai, ypač suteikiantys prekių kontrolės teisę, pavyzdžiui jūriniai konosamentai, įgalina pirkėją pasiimti prekes iš vežėjo. Žinoma, pirkėjas ir pats turi teisę patikrinti dokumentus, ir visai galimas daiktas, kad jis aptiktų netikslumus, nepastebėtus banko. Tokiu atveju pirkėjas turi teisę atsisakyti atlyginti bankui ir pats atmesti dokumentus. Pirkėjas gali itin kruopščiai analizuoti dokumentus, ypač tuomet, kai produkcijos rinkos kainos žymiai sumažėjo ir ekonominiu požiūriu tokį sandorį paranku nutraukti. Todėl nenuostabu, jog bankai atlieka tokį kruopštų dokumentų patikrinimą – bankas, įvykdęs mokėjimą prieš defektyvius dokumentus, dažniausiai turi prisiimti nuostolius sau222.

Teisminėje bei bankinėje praktikoje ilgą laiką kildavo nemažai ginčų dėl pateiktų dokumentų originalumo, todėl UCP 500 rengėjai stengėsi įtvirtinti aiškų ir nedviprasmišką šio klausimo sprendimą. UCP

20(b) straipsnis nurodo, kad pagal bendrą taisyklę, bankas kaip originalus priims dokumentus, pagamintus ar išoriškai atrodančius pagamintais: a) reprografiniu, automatiniu ar kompiuteriniu būdu; b) karbo kopija, jeigu dokumentas yra pažymėtas žyme “originalas”, arba, kur tai yra būtina, yra pasirašytas.

UCP 20(c) straipsnis nurodo, kad pagal bendrą taisyklę, bankas priims kaip kopijas tuos dokumentus, kurie pažymėti žyme “kopija”, ar nepažymėti kaip originalūs – kopijos nebūtinai turi būti pasirašytos.

Akredityvai, kurie reikalauja dokumentų komplekto bus patenkinti, jeigu yra pateiktas vienas dokumento originalas, o kiti – jo kopijos.

Kaip pažymėjo Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinė Komisija, bankas neįsipareigoja nustatyti, ar išoriškai originalus dokumentas yra iš tiesų vienintelis originalas. Bankai pasitiki akivaizdžiu dokumentų sudarytojo ketinimu, kad dokumentai būtų laikomi originalias223.

Taigi, asmuo siunčiantis telefaksą ar darantis fotokopiją preziumuojamai ketina padaryti dokumento kopiją, tuo tarpu, jeigu dokumentas yra spausdinamas iš elektroninės duomenų bazės, preziumuojama, kad jis ketino sukurti dokumento originalą.

Svarbu pažymėti, kad bankai nėra įpareigoti nustatyti, ar dokumentai yra iš tikrųjų originalūs. Pagal

UCP 15 straipsnį, jie nėra atsakingi už pateiktų dokumentų tikrumą.

Remiantis Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos nurodymais bei tarptautine bankine praktika, galima padaryti išvadą, kad dokumentas nėra laikomas originalus, jeigu jis:

a) padarytas telefaksu;

b) yra kito dokumento fotokopija, kuri nėra pasirašyta ranka ar nėra padaryta ant firminio blanko;

c) nurodo, kad jis yra tikra kito dokumento kopija ar, kad kitas dokumentas yra vienintelis originalas.

UCP 20(b) straipsnio praktinį pritaikymą galima pailiustruoti tokiu teisminės praktikos pavyzdžiu.

Byloje Glencore Int. AG v. Bank of China [1996]224 akredityvas reikalavo sertifikatų, kurie turi būti pažymėti kaip originalai, tačiau jie nebuvo taip pažymėti, todėl bankas atsisakė juos priimti UCP 20(b) straipsnio pagrindu. Anglijos Apeliacinis teismas nustatė, kad “originalas” turėtų būti aiškinamas plačiąja prasme, atsižvelgiant į modernias technologijas. Jis nurodė, kad originaliai pasirašytas ar surinktas dokumentas avizuojančiajam bankui. Akredityvas bus atidarytas, patvirtintas, avizuotas ar pakeistas tik po to, kai bus gauta pilna ir aiški informacija ir jei avizuojantysis bankas bus pasiruošęs veikti pagal nurodymus.

219M.Golodetz & Co. Inc v. Czarnikow-Rionda Co. Inc. [1980], 1 W.L.R., p. 495.

220Pgl. UCP 13 str., nurodytų dokumentų pagal savo išorinius požymius atitikimas instrukcijoms nustatomas pagal tarpautinės bankinės praktikos standarus.

221ICC Publication No. 399, p. 35.

222Law and business – the regulatory environment, p. 991-993.

223ICC Publication No. 470/87/Rev.

224Glencore Int. AG v. Bank of China [1996], 1 Lloyd’s Rep., p. 135.

57

privalo būti laikomas originalu, ir neprivalo būti pažymėtas žyma “originalas”, išskyrus jeigu akredityvas to aiškiai reikalauja. Šiuo konkrečiu atveju, kadangi dokumentai buvo pagaminti kompiuterio pagalba, pagal

UCP 20(b) straipsnį jie privalėjo būti pažymėti žyma “originalas”. Motyvas tas, kad bankas turi būti atleistas nuo pareigos daryti sudėtingus sprendimus dėl techninio pobūdžio sąlygų.

Panašūs yra ir bylos Kredietbank N.V. v. Midland Bank PLC [1997]225 faktai. Bankas atsisakė priimti dokumentus, kadangi draudimo polisas nebuvo pažymėtas žyma “originalas”. Teismas nurodė, kad jis buvo įtinkintas argumento, kad pagal UCP 20(b) straipsnį, bankai kaip originalus taipogi priims ir dokumentus, pažymėtus žyma “originalas”, padarytus UCP 20(b) straipsnio nurodytais būdais, tokiu būdu darant išvadą, kad dokumentai, kurie yra akivaizdžiai originalūs, neprivalo būti pažymėti žyma “originalas”.

Tačiau teismas, būdamas įpareigotas Glencore bylos, nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju toks pažymėjimas buvo būtinas. Toliau teismas nurodė, kad dokumentai neprivalo būti aiškiai pažymėti žyma “originalas”, kadangi:

1) dokumentas išspausdintas ant originalaus firminio blanko su vandens ženklais ir logotipu;

2) draudimo polisas nurodė, kad jis sudarytas dviem egzemplioriais – originalu ir dublikatu;

3) bankui buvo pateikti du draudimo poliso variantai, vienas iš kurių buvo fotokopija, pažymėta žyma “dublikatas”.

Teismas sutiko su beneficiaru ir nurodė, kad kai dokumentas pagamintas elektroniniu būdu, jis turi būti pažymėtas kaip originalas, tačiau tai nėra apribota tik aiškiais pažymėjimais. Reikalavimas pažymėti yra patenkintas, jeigu iš tam tikrų dokumento sąlygų ir žymų tampa aišku, kad jis yra originalas.

Svarbi dokumentinė akredityvo nuostata yra įtvirtinta UCP 21 straipsnyje, pagal kurį akredityve turi būti nurodyta, kas turi išleisti tam tikrus dokumentus, ir jų turinys. Jeigu akredityvas to nenurodo, bankas tokius dokumentus priims, jeigu jų turinys neprieštaraus jokiai kitų dokumentų sąlygai.

Šia UCP nuostata siekiama užkirsti kelią atsisakymui priimti iš esmės tinkamus dokumentus.

UCP 22 straipsnis numato, kad pagal bendrą taisyklę, bankai priims tuos dokumentus, kurie yra išleisti dar prieš akredityvo atidarymą, jeigu tokie dokumentai yra pateikiami akredityve nurodytais terminais.

Viena svarbiausių UCP nuostatų apskritai yra įtvirtinta UCP 42 straipsnyje, pagal kurį kiekviename akredityve turi būti nurodyta:

a) paskutinė dokumentų pristatymo data;

b) dokumentų, pristatytinų apmokėjimui, akceptavimui, pateikimo vieta.

Paskutinė mokėjimo įvykdymo data, nustatyta akredityve, yra laikytina paskutine dokumentų pristatymo diena. Tokiu būdu, paskutinė dokumentų pristatymo data tampa akredityvo galiojimo termino pabaigos data. Pagal bendrą taisyklę dokumentai yra pristatyti iki paskutinės dokumentų pristatymo datos imtinai, tačiau visada būtina atsižvelgti į UCP 43 straipsnį numatantį, kad, be to, kad akredityve turi būti numatyta paskutinė dokumentų pateikimo data, kiekvienas akredityvas turi nustatyti konkretų laiko tarpą, skaičiuojamą nuo prekių išsiuntimo dienos, kurio metu beneficiaras privalo pateikti akredityvo sąlygas atitinkančiu dokumentus. Jeigu akredityvas tokio periodo nenumato, bankas nepriims dokumentų, pateiktų praėjus daugiau nei 21 dienai nuo prekių išsiuntimo momento.

Ši nuostata yra itin svarbi ir žinotina kiekvienam prekių pardavėjui, nes, pavyzdžiui, tipinis akredityvas gali numatyti, kad prekės turi būti išsiųstos ne vėliau kaip birželio 1 dieną, o dokumentai turi būti pristatyti ne vėliau kaip birželio 15 dieną, akredityvo pasibaigimo data nustatant birželio 30 dieną; jei akredityvas numato tik, kad prekės turi būti išsiųstos iki birželio 1 dienos ir akredityvo galiojimo datą ir nenustato datos dokumentų pristatymui, beneficiaras gali pamanyti, kad jis su dokumentų pristatymu gali laukti iki pat birželio 30 dienos.

Tačiau taip nėra – būtina nepamiršti UCP 43 straipsnyje įtvirtintos 21 dienos taisyklės, kuri taikoma visais atvejais, kuomet akredityvas nenumato nieko kito. Taigi, ši taisyklė yra savotiški spąstai nežinojimui.

Nemažiau pardavėjui svarbi taisyklė yra įtvirtinta UCP 41 straipsnyje, numatančiame, kad akredityvui numačius prekių išsiuntimo ir dokumentų pristatymo dalimis galimybę, ir vienai dokumentų daliai esant nepristatytai akredityvo numatytu terminu, akredityvas nustoja galios ne tik tai daliai, dėl kurio nebuvo pristatyti dokumentai, bet ir visoms sekančioms akredityvo numatytoms dalims. Pardavėjui, nežinančiam šios taisyklės, gali kilti gana skaudžios pasekmės.

225

Kredietbank N.V. v. Midland Bank PLC [1997], 11 C.&F.L., p.155.

58

UCP 44 straipsnis numato akredityvo terminų (tiek dokumentų pristatymo, tiek akredityvo galiojimo ir t. t.) pratęsimą tais atvejais, kuomet paskutinę šių terminų dieną bankai nedirba dėl aplinkybių, išskyrus force majeure, toks terminas yra pratęsiamas iki pirmos po to sekančios bankų darbo dienos. UCP

45-47 straipsniai detalizuoja terminų skaičiavimo taisykles ir tvarką.

Taigi anksčiau aptarti UCP straipsniai bei jų taikymo praktika mums pateikia tris svarbias pamokas.

Pirma, dokumentai turi būti tikslūs. Antra, jeigu dokumentuose yra klaida ar koks nors trūkumas, beneficiaras neturėtų išsiųsti prekių iki bus gautas akredityvo pakeitimas. Trečia, protingas pardavėjas neleis pirkėjui disponuoti prekėmis iki bus gautas apmokėjimas pagal akredityvą.

Siekiant pirkėjui nesuteikti prekių valdymo teisės, pardavėjas turi būti užtikrintas, kad jis turės jūrinį konosamentą ar kitą transporto dokumentą, išrašytą banko naudai.

Kadangi konosamentas yra dokumentas, patvirtinantis teisę į prekę, jo išrašymas banko naudai bankui suteikia prekių nuosavybės teisę iki kol jos bus apmokėtos pirkėjo.

Kuomet pirkėjas įvykdo tinkamą apmokėjimą, bankas nuosavybės teisę perleidžia pastarajam, kuris pasiimdamas konosamentą įgyja teisę atsiimti prekes. Jeigu toks apmokėjimas nėra įvykdomas, bankas turi pareigą šiuos dokumentus išsaugoti pardavėjui ar juos pastarajam grąžinti.

Pirkėjas gali prašyti, kad pardavėjas išrašytų blankinį konosamentą ir nusiųstų vieną ar daugiau jų komplektų pirkėjui per kelias dienas po prekių išsiuntimo. Tai funkcionuoja lygiai taip pat kaip ir blankinis čekis, kuris įgalina pirkėją atsiimti prekes ir tokiu būdu garantuoja, kad pastarasis neturės stimulo atsisakyti priimti dokumentus dėl jų trūkumų. Taigi, pardavėjas turi žinoti, kad pirkėjas bendradarbiaus su juo, šalinant dokumentų trūkumus. Tokia pirkėjo ir beneficiaro kooperacija yra užtikrinta, jeigu pirkėjas negali užvaldyti prekių iki bus pašalinti visi dokumentų trūkumai arba bus nuo jų atsisakyta.226

UCP nuostatos, reglamentuojančios konkrečių bankui pateiktinų dokumentų turinį ir formą. Jei akredityviniuose santykiuose sureguliuotuose UCP iškyla klausimas dėl dokumentų komplektiškumo, ir į ji neįmanoma atsakyti vadovaujantis vien tik gautomis instrukcijomis, neišvengiamai tenka remtis UCP, kuriose duodamas labai išsamus bankui pateiktinų dokumentų aprašymas. Kartais pasigirsta net kritikos, ypatingai iš transporto įmonių, kad UCP 500 per daug detaliai reguliuoja transporto dokumentus227. UCP gali būti išskirtos kelios situacijos:

1. Jei nurodyme bankui nereikalaujami jūriniai konosamentai, pateiktini bankui dokumentai apibrėžti 24 str.,

2. Jei instrukcijose kaip transporto dokumentas nurodytas jūrinis konosamentas, tokiems dokumentams taikomi reikalavimai nustatyti 23 str.

Šis perskyrimas paaiškinamas pervežimo priemonių ir būdų technologine revoliucija, išplitusiu konteineriniu ir kombinuotu pervežimu, o taipogi ryšių priemonių pažanga. Todėl paprastuose prekybiniuose sandoriuose, kuomet pirkėjas pats pasiruošęs gauti ir priimti prekes, užtenka pateikti ne tokius formalius dokumentus, antai kaip kvazipiniginius konosamentus228.

Vienas svarbiausių šio UCP skyriaus straipsnių – UCP 37 str. reguliuoja sąskaitas – faktūras. Jeigu sąskaitoje-faktūroje prekės nėra aprašytos tiksliai taip, kaip to reikalauja akredityvas, pardavėjas praranda teisę į apmokėjimą. Vienu atveju buvo atsisakyta atlikti apmokėjimą, kuomet akredityvas reikalavo, kad sąskaitoje-faktūroje būtų nurodyta “100 % akrilo verpalai”, o sąskaitos-faktūros pristatytos bankui prekes aprašė kaip “importuoti akrilo verpalai”. Net nors ir pakuotės sąrašas, pridėtas prie sąskaitos-faktūros prekes aprašė kaip “100 % akrilo verpalai”, teismas palaikė banko atsisakymą įvykdyti apmokėjimą, kadangi dokumentai griežtai neatitiko akredityvo reikalavimų229.

226

Margaret L. Moses. Controlling the transaction of letter of Credit//Publication of New Jersey State Bar Association, International

Section, 1994.

227Guillermo Jimenez. Guide to export – import basics, p. 133.

228Clive M.Shmitthoff. Schmitthoff’s Expot Trade, p. 416-417.

229Courtlands North America, Inc. v. North Carolina National Bank, (4 th Cir. 1975), 528 F. 2d., p.802.

59

Išvados

Dokumentiniai akredityvai, tai – dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas atsiskaitymų būdas.

Todėl atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais tarptautinis teisinis reguliavimas yra viena aktualiausių problemų, su kuriomis susiduria tiek Lietuvos bankai, tiek firmos, eksportuojančios ir importuojančios prekes bei paslaugas.

UCP dokumentinį akredityvą apibrėžia kaip apibrėžtą susitarimą, kuriuo akredityvą atidarantis bankas pirkėjo prašymu ir pagal jo pavedimą arba savo vardu įsipareigoja išmokėti trečiai šaliai (gavėjui) ar pagal jos pavedimą arba akceptuoti ir apmokėti gavėjo išrašytus vekselius (tratas), arba įgalioja kitą banką vykdyti tokį išmokėjimą arba akceptuoti ir apmokėti tokius vekselius (tratas), arba įgalioja kitą banką pirkti tokius vekselius (tratas), pateikus nustatytus dokumentus, jei laikomasi akredityve numatytų terminų ir sąlygų.

LR Laikinosiose vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklėse dokumentinių akredityvų sąvoka nepagristai susiaurinta:

Dokumentinis akredityvas yra pirkėjo banko pavedimas tiekėjo bankui apmokėti pardavėjui už prekes, paslaugas, darbus pagal pateiktus bankui dokumentus.

Dėl tokio vidinių taisyklių, reglamentuojančių atsiskaitymus dokumentiniais akredityvais, netobulumo bei neefektyvumo, tiek vidaus, tiek tarptautiniuose atsiskaitymuose Lietuvos komerciniai bankai naudoja Unifikuotas dokumentinių akredityvų taisykles (UCP), kurių tikslas – vieningai interpretuoti ir taikyti visus akredityvo terminus ir sąlygas.

Nors šiuo metu atsiskaitymai akredityvine forma ir nėra reglamentuojami LR teisės aktais, ši spraga yra visiškai užpildoma LR CK 606 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisine nuostata, pagal kurią UCP yra taikytinos šalių sutartiniams santykiams ne tik joms dėl to aiškiai ar numanomai susitarus, bet net ir tais atvejais, kai toks šalių susitarimas nėra pakankamas, siekiant nedviprasmiškai nustatyti nuorodą į konkretų tarptautinį paprotį. Taigi, kaip tampa aišku, šios LR CK 606 straipsnio 2 dalies teisės normos dėka UCP gali būti taikomos visų LR ūkio subjektų atsiskaitymams akredityvine forma.

Nors ir sveikintinas LR CK projekto rengėjų siekis naujajame LR CK sureguliuoti nors pagrindinius, esminius akredityvinių atsiskaitymų bruožus, požymius, visgi tenka pripažinti, kad nors LR CK

projekto XLVII skyriaus formuluotė yra pažangi ir orientuota į UCP, ji tėra suderinta tik su šiuo metu egzistuojančia tarptautine praktika šioje srityje, todėl čia slypi pavojus “nesuspėti” paskui itin sparčiai besivystančią, dinaminę tarptautinę bankinę ir teisminę praktiką šioje srityje.

Dar daugiau, naujasis LR CK projektas užkerta kelią UCP taikymui tais atvejais, kai šalys nepakankamai susitarė dėl UCP taikymo jų sutartiniams teisinimas santykiams. Be abejo, toks šalių susitarimas gal būti numanomas, tai yra ne aiškiai išreikštas, tačiau problema lieka neišspręsta, tokiam numanomam susitarimui esant nepakankamam.

UCP yra neabejotinai pagrindinis tarptautinio pobūdžio teisės aktas, reglamentuojantis atsiskaitymus akredityvine forma. Specifiškesniems akredityvinių atsiskaitymų klausimams, aspektams yra skirtos URR, ISP taisyklės.

VKK 5 straipsnis yra antrasis pagal svarbą teisės aktas, greta UCP, reglamentuojantis atsiskaitymus akredityvine forma. Būdamas nacionalinės teisės aktu, VKK 5 straipsnis yra itin plačiai taikomas ne tik vidaus, bet ir tarptautiniams akredityviniams atsiskaitymams.

Dokumentinių akredityvų rūšys tarptautinėje prekyboje yra įvairios. Skirtingų rūšių dokumentiniai akredityvai suteikia skirtingas garantijas gavėjui, taip pat skiriasi ir bankui – emitentui tenkanti rizika.

Pagrindinis akredityvų skirstymas yra į atšaukiamus ir neatšaukiamus. Šio skirstymo pagrindas – akredityvą atidariusio banko įsipareigojimų mokėti tvirtumas. Populiariausias šiuo metu yra neatšaukiamas akredityvas, kurio sąlygų atšaukti ar pakeisti ji atidaręs bankas negali be visų šalių, įskaitant pirkėjus, pardavėjus ir kitus bankus, sutikimo. Jeigu akredityve nenumatyta kitaip, jis yra neatšaukiamas. Palankiausias pardavėjui yra neatšaukiamas patvirtintas akredityvas, nes bankas turi prievolę sumokėti, įvykdžius akredityve numatytas sąlygas. Akredityvai taipogi yra skirstomi ir kitų kriterijų pagrindu: pagal bankų įsipareigojimų pagal akredityvą pobūdį, pagal gavėjo mokėjimo dokumentu galėjimu būti civilinės apyvartos objektu, pagal akredityvo apmokėjimo laiką, pagal banko klientų pobūdį ir pan.

60

Lietuvoje jau ilgą laiką dominuoja eksporto akredityvai. Taip yra todėl, kad ilgą laiką tiek Lietuvos komerciniai bankai, tiek jų klientai buvo naujokai šioje srityje, o dokumentinius akredityvus leisdavo užsienio bankai. Mūsų šalyje dokumentiniai akredityvai tik dabar įgauna svarbų vaidmenį, todėl iki šiol nebuvo renkami statistiniai duomenys, reikalingi analizuojant šios atsiskaitymų formos panaudojimą. Kadangi, kaip jau buvo minėta, atsiskaitymas dokumentiniu akredityvu yra brangus būdas, jį tikslinga naudoti, kai suma yra ne mažesnė nei 50 tūkst. Lt. Dėl šios priežasties Lietuvos bankų išleidžiamų akredityvų sumos didėja. Tačiau vis tik dažniausiai vyrauja akredityviniai atsiskaitymai JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Anglijos svarais sterlingais.

Teisiniu požiūriu, greta akredityvą išleidusio banko vienpusio įsipareigojimo, akredityvas yra nagrinėtinas kaip kompleksinė teisinių santykių, atsirandančių tarp kitų šios operacijos dalyvių banko sąskaitos sutarties sudarymo, sutarties dėl korespondentinių santykių užmezgimo tarp bankų, kreditavimo sutarties, pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, pagrindu, sistema.

Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kad atiskaitymų akredityvine forma mechanizmo dalyvių teisės ir pareigos, o taipogi ir jų teisinė atsakomybė yra itin glaudžiai susiję tarpusavyje.

Pažymėtina, kad UCP yra labai daug dėmesio skiriama dokumentų reguliavimui. Tai paaiškintina, tuo, kad vienas iš UCP 500 tikslų buvo detaliai sureguliuoti reikalavimus kiekvieno transportinio dokumento turiniui ir formai, nes iki priimant šią UCP 500 redakciją, buvo pastebėta itin pavojinga tarptautinės bankinės praktikos tendencija: daugiau nei pusė pagal akredityvą pateiktų dokumentų buvo atmetama dėl jų trūkumų, akredityvo sąlygų ir terminų neatitikimo.

Savo prigimtimi akredityvas yra savarankiškas sandoris, nepriklausantis nuo prekių pirkimo –

pardavimo kontrakto. Akredityvas yra atskira sutartis, pagal kurią pirkėjo bankas įsipareigoja sumokėti numatytą pinigų sumų, jei pardavėjas pristatys reikalingus dokumentus, įrodančius, kad prekės yra išsiųstos (pristatytos). Be abejo, ši sutartis yra susieta su pagrindine, bet akredityvas laikomas autonomišku sandoriu.

Šio principo praktinė reikšmė yra ta, kad bankai – akredityvo santykio dalyviai nėra kokiu nors būdu įpareigoti pagrindinių sutarčių, nes jie nėra šalys juose. Tai reiškia, kad akredityvą atidarančio banko pareiga – sumokėti pagal akredityvą, akceptuoti gavėjo išrašytą vekselį ar patvirtinti akredityvą – yra nepriklausoma nuo vienos šalies pareigos sumokėti už paslaugas ar prekes pagal atitinkamą sutarti. Bankai privalo rūpintis tik vienu dalyku – ar dokumentai, kuriuos pristato pardavėjas, tiksliai atitinka akredityvo sąlygas. Bankams visiškai nesvarbu, kokios prekės yra perkamos ir parduodamos.

UCP 4 straipsnis įtvirtina dokumentų pirmenybės principą, kurį išreiškia taip: “Akredityvo operacijose visos šalys turi reikalą su dokumentais, o ne su prekėmis, paslaugomis ir/ar kitokiu sutarčių vykdymu, su kuriuo tie dokumentai yra susiję.”

Dokumentų tikslaus atitikimo principas – tai yra atvirkštinis akredityvo nepriklausomumo aspektas

– bankas turi teisę atmesti pateiktus dokumentus, kurie tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų.

Reikia pabrėžti, kad dokumentiniai akredityvai teikia daugiau privalumų eksportuotojui negu pirkėjui, todėl paprastai pirmasis ir yra šios atsiskaitymo formos iniciatorius, kuriam akredityvo išleidimas yra apmokėjimo garantija. Jo pareiga yra tik pateikti savo bankui akredityvo sąlygas ir terminus atitinkančius dokumentus.

Summary

Documentary credits is the vital element of international trade as they are the most widely used, the major manner and form of international payments. Therefore the legal regulation of international payments using the documentary credit form is one of the most urgent issue, recently being faced both by

Lithuanian bank system and commercial subjects, participating in international trade and business.

Documentary credit could be defined as any arrangement, however named or described, whereby a bank (the “Issuing bank”) acting upon request and on the instructions of a customer (the “Applicant”) or on its own behalf, is to make payment to or to the order of a third party (the “Beneficiary”), or is to accept and pay bills of exchange (Draft(s)) drawn by the Beneficiary, or

61

authorises another bank to effect such payment, or to accept and pay such bills of exchange

(Draft(s)), or authorises another bank to negotiate, against stipulated document(s), provided that the terms and conditions of the Credit are complied with.

The norms of Provisional Rules for domestic payments by non-cash of Republic of Lithuania, providing, that documentary credit is the authorisation of the Purchaser’s bank to the Supplier’s bank to effect payment to the seller for the supplied goods, rendered services, works according to presented documents, have established unreasonably narrowed definition and scope of application of documentary credits.

Due to such drawbacks, loopholes and ineffectiveness of the regulation of domestic payments by non-

cash in Lithuania, Lithuanian commercial banks are observing and are being guided by the ICC Uniform

Customs and Practice for Documentary credits (UCP), the last edition whereof was adopted in 1993. UCP is the basic document of international manner and scope, governing the documentary credits, the aim whereof is to set forth the uniform interpretation and application of all the terms and conditions of documentary credits.

Having due regard to the legal nature and origin of the documentary credit, it is to be inferred, that it is an autonomous bargain, agreement, independent of the basic contract, whereunder it was issued (for instance, purchase-sales agreement). Documentary credit is the separate agreement, under which the

Purchaser’s bank is undertaking to effect payment of the certain sum of money, provided that the Seller presents the necessary documents, proving, that the goods are shipped (presented). Undoubtly, this agreement is related to the basic one, but the documentary credit is deemed to be an autonomous one.

All the documentary credits could be categorised and grouped into several types, which are widely spread in international trade.

The different types of documentary credits are providing different guarantees for the Beneficiary, thus substantiating the differences and distinctiveness in the scope of the risks attributable to the issuing bank.

The most essential classification of the credits is classification into irrevocable and revocable credits. This classification is based upon the firmness of the undertakings of the issuing bank under the credit.

Presently the irrevocable credits are the most popular credits, the terms and conditions whereof can not be revoked or/and amended without the consent of all the parties thereto, including the purchaser, the seller and other participating banks. In the absence of any indication regarding the type of the credit, the credit shall be deemed to be irrevocable.

The irrevocable confirmed credit is the mostly favourable for the interests of the seller. According to the manner and type of the undertakings of the banks under the credit, all the credits are grouped into credits payable at sight, with the deferred payment, by acceptance or by negotiation. Taking account of other factors, there could be distinguished revolving credits, cumulative and non-cumulative credits, standby credits, anticipatory credits.

One of the essential legal principles, underpinning the whole mechanism of international payments using documentary credits, based upon the above-mentioned legal nature of the documentary credit, is the autonomy, independency of the contract of documentary credit.

The practical meaning of this principle is that the participants of the documentary credit bargain are not anyhow bound and obligated by the basic contracts as they are not the parties thereto.

It means, that the obligations of the issuing bank – to make payment to the Beneficiary, or to accept and pay bills of exchange (Draft(s)) drawn by the Beneficiary – are independent of the legal undertaking of one party to the basic agreement to pay for the goods or services supplied thereunder.

Banks must concern with the only thing – whether the documents, presented by the Seller, strictly comply with the terms and conditions of the documentary credit. Banks are not interested in and concerned with the goods, which are being sold and purchased.

Documentary credits as a means of international payments is more advantageous for the supplier, seller, than for the purchaser, because the issuance of the documentary credit for the seller is establishing the guarantee, security for the performance of payment, therefore, as a rule, the latter is the initiator of such a manner of payments. The seller is only obliged to present to his bank the documents, complying with the terms and conditions of the documentary credit.

62

The documentary credits are to be examined as a complex system of legal relationships, evolving between the participants of the mechanism of payments accomplished by virtue of documentary credits.

Having regard to that, it becomes apparent, that the rights and duties of the participants of the mechanism of payments accomplished in a manner of documentary credits and their liability are closely interrelated.

63

Literatūros sąrašas

Norminiai aktai, jų oficialūs komentarai, norminių aktų projektai

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 1998.

2. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. I-51 “Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Jungtinių tautų Organizacijos 1980 m. balandžio 11 d. Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių” // Valstybės žinios, 1993, Nr.4-79.

3. UN Convention on Independent Guarantees and Standby Letters of Credit // Patvirtinta JT GA

rezoliucija Nr. 50/48, 1995 m. gegužės 11 d.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas “Dėl Lietuvos

Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” // Valstybės žinios, 1995, Nr.86-1949.

5. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių // Valstybės žinios,

1995, Nr.102-2283

6. Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklės / Lietuvos banko valdyba 1992 m.

gruodžio 22 d. Nr. 45.

7. ICC Publication No. 500 / Uniform Customs and Practice for Documentary Credits.

8. ICC Publication No. 525 / Uniform Rules for Bank-to-Bank reimbursements under Documentary

Credits.

9. ICC Publication No. 577 / The DOCDEX Rules.

10. ICC Doc. No. 399 / Opinions (1980-1981) of the ICC Banking Commission.

11. ICC Doc. No. 371 / Decisions of the ICC Banking Commission (1975-1979).

12. ICC Doc. No. 434 / Decisions of the ICC Banking Commission (1984-1986).

13. ICC Doc. 565 / Opinions of the ICC Banking Commission (1995-1996).

14. ICC Doc. No. 459 / Case Studies on Documentary Credits, Problems, Queries, answers (1989).

15. International Standby Practise, ISP // Publication of Institute of International Banking Law &

Practise, 1997, Chicago.

16. UNIDROIT International Institute for the Unification of Private Law Principles of International

Commercial Contracts. Rome, 1994.

17. O. Lando, H.Beale. The Principles of European Contract Law, Dordrecht, 1997.

18. UNCITRAL Legal Guide on Drawing up International contracts for the Construction of Industrial

Works. New York, 1988.

19. Uniform Commercial Code.12th ed., West Publishing Co., St. Paul, Minn., 1991.

20. Uniform Commercial Code: revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State

Laws, Chicago, 1995.

21. Official Comment on Uniform Commercial Code revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute ; National Conference of

Commissioners on Uniform State Laws.// Philadelphia: American Law Institute; Chicago:

National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, 1995.

22. McKinney’s Consolidated Laws Unifrom Commercial Code. Practise Commentary. Chicago,

1990.

23. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas // Parengė 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos

Respublikos Aukščiausios Tarybos prezidiumo nutarimu Nr.I-2015 sudaryta darbo grupė, 2000.

Specialioji literatūra

1. Abbot K. Business law. London, 1991.

2. Albrechtas J. Komercinių kontraktų sudarymas ir vykdymas. Vilnius, 1996.

3. Anderson R. A. Business law: Principles, cases, legal environment. Cincinnati, 1989.

64

4. Anson W. R. Anson’s Law of contract. Oxford, 1979.

5. Anson W. R. Dogovornoje pravo. Moskva, 1984.

6. Artemkin I.G., N.A.Barkovskij. Mieždunarodnyje rasčioty po komierčiskami operacijami.

Moskva, 1994.

7. Bertams R.F. Bank Guarantees in International Trade / Publishing, SA, 1995.

8. Bianca C. M., Bonell M. J. Commentary on the international sales law. The 1980 Vienna Sales

Convention. Giuffre, Milan, 1987.

9. Buckley J. The 1993 revision of the UCP // International business transactions, 1995.

10. Business law: principles, cases, legal environment, 10 th ed. South-Western Publishings, New

York, 1989.

11. CEELI, Materials of Training Workshop on Letters of Credits and Shipping Documents, 1996.

12. Charley J. International Trade Law. New York, 1994.

13. Chuach J. C. T. Law of international Trade. London, 1998.

14. Davidson D.V. Comprehensive business law: principles and cases. Boston, 1987.

15. Dicey & Morris. Conflict of Laws. London, 1993.

16. Dobson P., S. M. Schmitthoff. Charlesworth’ business law. London, 1991.

17. Documentary Credits UCP 400 and 500 compared; edited by Ch. del Busto // ICC Publication

No. 511.

18. Ellinger E. P. Modern Banking Law. Oxford, 1994.

19. Ellinger E.P. Documentary Letters of Credit. Oxford, 1970.

20. European economic and business law: Legal and economic analyses on integration and harmonisation / ed. by R. M. Buxbaum. Berlin, 1996.

21. Folsom R.H., M. W. Gordon, J. A. Spanogle. Intenational Business Transactions. New York,

1991.

22. Gafalga M., Stufle B. Bankovskoje pravo. Moskva, 1996.

23. Goldberg M.A., A.V. Voronova. Mieždunarodnoje torgovlia: finansevyje operaciji, strachovanyje i drugyje uslugy: pierievod s angliskovo. Kiev, 1994.

24. Graždanskoje i targovoje pravo kapitalističieskich gosudarstv. Moskva, 1993.

25. Gutteridge H.C. M.Megrah. The Law of Banker’s Commercial credits, 6 th ed. New York, 1979.

26. Guttman J. Bank Guarantees and Standby Letters of Credit: Moving towards a Uniform Approach.

Boston, 1989.

27. Harry M. Venedikian, Gerard A. Warfield. Export – Import Financing, London, 1996.

28. Hotchkins C. International Law for Business, New York, 1993.

29. Jimenez G. Guide to export-import basics. London, 1997.

30. Jordan R.L, W. D. Warren. Commercial law. New York, 1992.

31. Kaplan B. M. Guide to modern business and commercial law: a comprehensive and practical handbook. Chicago, 1985.

32. Kolesnik V.B. Pravovije osnovy akredityvnoj formy bieznaličnych rasčetov // Pravovyje aspekty miežbankovskich rasčetov. Sbornik statei po bankovskomu pravu. Kiev, 1994.

33. Kropas S., V. Vaitkus. Banko tarptautinės operacijos Vilnius, 1997.

34. Landkof S.N. Torgovije sdelki (teorija i praktika). Charkov, 1929.

35. Lashbrooke E.C. Jr. The legal handbook of business transactions. New York, 1987.

36. Law and Business – the regulatory environment. McGraw – Hill Inc., 3 d. ed., 1991.

37. Lietuvos taupomajame banke gyventojams ir ūkio subjektams teikiamų paslaugų ir operacijų kainos / Lietuvos taupomasis bankas.- (Vilnius), 1996.

38. Lohengrin F.L. Business law: text and cases, the legal environment. Dubuque, 1987.

39. Malaguti M.C. The Payment System in European Union. Law and Practise. London, 1997.

40. Moses M. L.. Controlling the Letter of Credit Transaction // Publication of International section of New Jersey State Bar Association, 1994.

41. Moses M.L. Guide to new Rules on International Letters of Credit//New Jersey Law Journal,

1994.

42. Pagrindiniai banko operacijų tarifai / Bankas Snoras.- (Vilnius), 1997.

65

43. Paslaugų ir operacijų įkainiai / Vilniaus bankas.- V., 1996.

44. Paslaugų kainos / Lietuvos valstybinis komercinis bankas.- V., 1996.

45. Problems and materials on negotiable documents under the UCC and the UN Conventions on

International Bills of Echange transactions, Vol. 3. New York, 1993.

46. Schmitthoff C. International and procedural aspects of letters of credit // JBL, 1989.

47. Schmitthoff C.M. Discrepancy of Documents in Letter Transactions // JBL, p. 94., 1987.

48. Schmitthoff C.M. Schmitthoffs Export Trade, London, 1995.

49. Schmitthoff C.M. The Transferable Credit // JBL, 1988.

50. Seergejeva A.P, Tolstoj J.K. Graždanskoje pravo, Tom 2. Moskva, 1999.

51. Sneyd M. R. International banking and finance. New York, 1992.

52. Sūdžius V. Sutartys: principai ir praktika. Vilnius 1996.

53. Towle L.W. International Trade and Commercial policy. New York, 1956.

54. Treitel G.H. The Law of Contract. London, 1995.

55. Trimble J. The Law Merchant and The Letter of Credit. New York, 1948.

56. Truputis apie akredityvus arba bankininkų pastabos pardavėjams ir pirkėjams Naujasis kapitalas.- 1994, rugsėjo 1-15 d., spalio 6-12 d.

57. West’s law and commercial dictionary in five languages, West Publishing Company, St. Paul.

58. Wood Philip R. Law and Practise of International Finances. London, 1995.

Praktinė medžiaga

1. Cape Asbestos Co. v. Lloyds Bank [1921] W.N., p.274.

2. Co – operative Centrale Raiffeisen – Boereleebank BA v. Sumitomo Bank Ltd. [1987] 1 Lloyd’s

Rep., p. 345.

3. Commercial Banking Co. of Sydney v. Jalsard [1972]. 2 Lloyd’s Rep., p. 235.

4. Courtlands North America, Inc. v. North Carolina National Bank, (4 th Cir. 1975), 528 F. 2d., p.802.

5. Doelger v. Battery Park Bank, 201 A.D., 515, 194, N.Y.S., p. 582, (1922).

6. Equitable Trust Co. of New York v. Dawson Partners Ltd. [1927] 27 Ll. R., pp. 49, 52.

7. Flagship Cruises Ltd. v.Nnew England Merchants National Bank, (1978), 569, F. 2 d., p. 699.

8. Floating Dock Ltd. v. Honkong and Shanghai Banking Corporation[1986]. 1 Lloyd’s Rep., p.

65,80.

9. Gian Singh & Co.Ltd. v. Banque del’Iindochine [1974]. 1 W.L.R., p. 1234.

10. Glencore Int. AG v. Bank of China [1996]. 1 Lloyd’s Rep., p. 135.

11. Intraco Ltd. v. Notis Shipping Corporation of Liberia. The Bhoja Trader [1981] 2 Lloyd’s

Rep., p. 394, 400.

12. Karaganda Ltd. v. Midland Bank Plc [1998]. LLR, p.173.

13. Kredietbank N. V. v. Midland Bank PLC [1997]. 11, C .& F.L., p.155.

14. Kredietbank N.V. v. Midland Bank PLC [1997]. 11 C.&F.L., p.155.

15. M.Golodetz & Co. Inc v. Czarnikow-Rionda Co. Inc. [1980]. 1 W.L.R., p. 495.

16. Merchants Bank of New York v. Credit Suisse Bank (S.D.N.Y. 1984).

17. Midland Bank Ltd. v. Seymour [1955]. 2 Lloyd’s Rep., p. 147,151.

18. Nichimen Corporation v. Gatoil Overseas Inc.[1987]. 2 Lloyd’s Rep., p. 46.

19. Nordskog v. National Bank [1922] 10 L.L.R., p. 652.

20. Offshore International S.A. v. Banco Central S.A.[1976] 2 Lloyd’s Rep., p. 402.

21. Pavia & Co v. Thurman – Nielsen [1952]. 2QB., p. 84;88.

22. Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait S.A.K.[1981] 2 Lloyd’s Rep., p.

394, 400.

23. Rayner v. Hambro’s Bank [1943]. K.B., p.37.

24. Seaconsar Far East Ltd. v. Bank Markizi Jomhouri Islami Iran [1993]. 3 WLR, p.756.

25. Soproma S.p.A. v. Marine & Animal By – Products Co. [1966]. 1 Lloyd’s Rep. p. 578.

26. State Trading Corporation of India v. Compagnie Francaise[1981]. 2 Lloyd’s Rep., p.98, 91.

66

27. Szteijn v. Henry Schroder Banking Corp., (1941) 31, N.V.S., 2d, p. 631,634.

28. Tsakiroglou & Co.Ltd. v. Transgrains S.A.[1958]. 1 Lloyd’s Rep,. p. 562.

29. Tukan Timber Ltd. v. Barclays Bank of Nigeria [1979]. 1 Lloyd’s Rep., p. 455.

30. United Bank Ltd. v. Cambridge Sporting Goods Corp. [1976]. 2 Lloyd’s Rep., p. 155.

31. United City Merchant Ltd. v. Royal Bank of Canada (The American Accord) [1983] 1 A.C., p.168.

67