Akredityvas,atsiskaitymu ir banku

3098 0

TURINYS

Įžanga..............................

I. Atsiskaitymųakredityvaissąvoka,ištakos,šalys ir

procedūra..............................

1.1. Akredityvo ištakos, sąvoka ir pagrindiniai bruožai...................

1.2. Akredityvo teisinė prigimtis ir pobūdis....................

1.3. Akredityvosandoriošalys.Atsiskaitymųakredityvais

procedūra..............................

1.4. Teisėsnormos,taikytinosakredityviniams

sandoriams..............................

1.5. Atsiskaitymų akredityvais privalumai ir trūkumai..................

II. Atsiskaitymų akredityvine forma teisinis reguliavimas...........

2.1. Tarptautiniai teisės aktai.....................

2.1.1. Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (UCP)..........

2.1.2. Unifikuotos Bankų tarpusavio atsiskaitymo pagal dokumentinius akredityvus

taisyklės (URR).............................

2.1.3. 1995 m. JT Konvencija dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų....

2.1.4. Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisyklės

(DOCDEX)..............................

2.2. Nacionaliniai teisės aktai, reguliuojantys atsiskaitymus akredityvine froma..

2.2.1. VKK 5 straipsnis.........................

2.2.2. 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodeksas.............

2.2.3. LR Civilinio Kodekso projektas..................

III. Akredityvų rūšys..........................

3.1. Akredityvai, apmokėtini juos pateikus, akredityvai, apmokėtini po tam tikro laiko

tarpo, akceptiniai akredityvai, akredityvai, negocijuojant vekselius........

3.2. Atšaukiami ir neeatšaukiami akredityvai.................

3.3. Tiesioginiai ir perleidžiamieji akredityvai................

3.4. Eksporto, importo ir tranzitiniai akredityvai...............

3.5. Padengti ir nepadengti akredityvai....................

3.6. Kitos akredityvų rūšys.......................

IV. Akredityvų teisinio reguliavimo principai................

4.1. Akredityvo autonomijos principas....................

4.2. Dokumentų pirmenybės principas...................

4.3. Dokumentų tikslaus atitikimo akredityvui principas............

4.4. Dokumentų vidinio suderinamumo reikalavimas.............

V. Bankų, dalyvaujančių akredityvinių atsiskaitymų mechanizme, teisės ir

pareigos............................

5.1. Avizuojančio banko teisės ir pareigos..................

5.2. Nominuoto banko teisės ir pareigos..................

5.3. Patvirtinančiojo banko teisės ir pareigos..................

5.4. Banko-emitento teisės ir pareigos...................

VI. Atsakomybė už atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais pažeidimus.....

VII.Dokumentai bankinėje praktikoje ir jų reglamentavimas UCP........

Išvados..............................

Summary..............................

Literatūros sąrašas..............................

1

2

7

7

10

12

19

21

23

23

23

28

28

29

29

30

31

31

32

32

34

37

40

40

40

45

45

47

47

50

51

51

52

52

53

57

64

69

71

73

ĮŽANGA

Pastaruoju metu, kai itin sparčiai plečiasi Lietuvos ūkio subjektų komerciniai santykiai su

užsienio ūkio subjektais ir didėja užsienio prrekybos apimtys, auga ir tarptautinių atsiskaitymų reikšmė.

Prekybiniai ryšiai su užsienio kontrahentais sąlygoja ir atsiskaitymų, ypač tarptautinių, būdų ir metodikos,

paplitusių vakaruose, recepciją ir taikymą Lietuvoje. Aišku, pirmieji naujų paslaugų atsiskaitymų srityje

paklausą pajuto bankininkai. Tačiau ir teisinių paslaugų rinka yra glaudžiai susijusi su

u pokyčiais įvairiose

srityse. Taigi atsirado ir žinių tarptautinių atsiskaitymų teisinio reguliavimo klausimais poreikis; atsiskaitymai

tapo aktualūs ne vien bankams. Teisininkams, sudarant užsienio kontraktus, tapo svarbu pažinti tarptautinių

atsiskaitymų teisinio reguliavimo ypatumus bei atsiskaitymų formų esminius bruožus.

Bankiniai, arba dokumentiniai akredityvai1 yra dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas

atsiskaitymų būdas – ne be reikalo anglų teisėjai juos apibūdino kaip “tarptautinės prekybos kraują”2. Šis

tarptautinio atsiskaitymo būdas lydi ko gero didžiąją daugumą tarptautinių kontraktų su užsienio

kontrahentais. 1990 m. Tarptautinių prekybos rūmų duomenimis, 8 –ajame dešimtmetyje apie 90 % visų

tarptautinių atsiskaitymų buvo vykdoma būtent akredityvine forma. Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kad

atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais tarptautinis teisinis reguliavimas tampa viena aktualiausių

problemų, su kuriomis susiduria tiek Lietuvos bankai, tiek ūkio subjektai, eksportuojantys ir importuojantys

prekes bei paslaugas, todėl yra akivaizdu, kad atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais teisinio reguliavimo

ypatumus bei pagrindinius bruožus tuurėtų žinoti kiekvienas teisininkas, besispecializuojantis tarptautinės

privatinės teisės srityje.

Nežiūrint į tai, kad akredityvas yra neabejotinai labiausiai paplitusi tarptautinių atsiskaitymų

forma, Lietuvoje ši tarptautinės privatinės teisės sritis iki šiol yra visiškai nenagrinėta ir daugeliui teisininkų

tebelieka terra incognita.

Šios temos pasirinkimą lėmė tiek jos aktualumas, tiek jos naujumas ir tuo pačiu svarba.

Atsiskaitymus dokumentiniais akredityvais Lietuvoje iki pat 1999 metų gruodžio 16 d.3 reglamentavo tik

vienas norminis aktas (Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklės, priimtos Lietuvos

banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45), kuriame dokumentinio akredityvo sąvoka ir tuo

pačiu naudojimas atsiskaitymuose bu
uvo visai nepagrįstai susiaurintas. Pažymėtina, kad šios taisyklės jau

daugiau kaip pusę metų nebegalioja, todėl galima drąsiai teigti, kad atsiskaitymai dokumentiniais

akredityvais Lietuvoje yra apskritai teisės normomis nereglamentuojami.

Akademinis – pedagoginis lavinimas šioje srityje taip pat yra ne visiškai atitinkantis sparčiai

kintančius tarptautinės praktikos šioje srityje poreikius ir ne visiškai pritaikytas sparčiai besivystančiai tiek

nacionalinei, tiek ir tarptautinei prekybai. Nėra šia tema akademinių darbų. Pažymėtina, kad šia tema VU TF

nebuvo rašyta diplominių darbų. Tiesa, keletas diplominių darbų buvo skirta tarptautinių atsiskaitymų

apskritai problematikai ir juose buvo trumpai paanalizuoti ir akredityvai, tačiau tokia analizė, atsižvelgiant

tiek į temos aktualumą, tiek ir jos naujumą, siekiant tinkamai susipažinti su atsiskaitymų akredityvais

ypatumais, yra aiškiai nepakankama.

Tuo tarpu dokumentinių akredityvų populiarumas tarptautinėje prekyboje sąlygoja ir teisinių

paslaugų paklausą. Todėl, manau, reikėtų skirti daugiau dėmesio šiai temai ir universitete. Tema įdomi dar ir

tuo, kad jos nagrinėjimas reikalauja papildomų ekonomikos, tarptautinės prekybos papročių žinių, būtina

susipažinti su tam tikrais bankininkystės terminais, kas yra pravartu kiekvienam teisininkui.

Taigi, šio darbo tikslas ir pagrindinis uždavinys yra kiek įmanoma labiau pašalinti šią spragą,

susidariusią tarybinės teisinės ideologijos bei teisės doktrinos įtakoje, ir kuo išsamiau, nuodugniau ir pilniau

perteikti nagrinėjamų klausimų, o būtent – atsiskaitymų akredityvine forma esmę, pagrindinius bruožus,

ypatumus, specifiką bei problematiškumą. Šiame darbe bus siekiama teisiniu aspektu išnagrinėti

atsiskaitymus akredityvine forma, jų mechanizmą, juos reguliuojančių normų te
eisinę prigimtį bei teisinio

reguliavimo ypatumus.

1

Tarptautinėje bankinėje ir užsienio valstybių teisminėje praktikoje labiau paplitęs yra dokumentinio akredityvo pavadinimas (angl.

documentary credits).

2Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait S.A.K.[1981] 2 Lloyd’s Rep. p. 394, 400.

3Pripažintos netekusiomis galios 1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 195, V.Ž. 1999, Nr. 108-3136.

2

Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo visi įgaliojimai tarptautinių atsiskaitymų

srityje buvo suteikti Tarybų Sąjungos Vniešekonombankui, todėl “nei vienas kitas bankas tarptautinių

atsiskaitymų nevykdė”4. Kuriant naują bankų sistemą Lietuvoje, buvo susidurta su įvairiais sunkumais, vienas

jų – specialistų (taipogi ir teisininkų), galinčių teisiniu požiūriu pritaikyti teorines ir praktines žinias

bankininkystės srityje.

Šis darbas yra mokslinio pobūdžio ir jame bandoma teisiniu aspektu panagrinėti atsiskaitymų

dokumentiniais akredityvais santykius. Tai yra daugiašaliai santykiai ir juos nagrinėti reikia kompleksiškai,

tuo pačiu nepamirštant jų ekonominio pagrindo, nes ekonominė šalių motyvacija dažnai daro lemiamą įtaką

teisiniam šalių santykių reguliavimui5. Atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais santykiai atsiranda

pagrindinės – pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties pagrindu. Nors dokumentiniai akredityvai gali būti

naudojami ir atsiskaitymui už paslaugas ir darbus, dažniausiai šiuo būdu yra atsiskaitoma už prekes. Todėl

šiame darbe daugiausiai nagrinėjami atsiskaitymai dokumentiniais akredityvais būtent tarptautinėje

prekyboje. Atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais formali konstrukcija apima daug santykių, kurie yra

atskirai reglamentuojami (pavyzdžiui, labai dažnai dokumentiniai akredityvai yra naudojami kartu su

vekseliais), tačiau dėl darbo apimties apribojimų šie santykiai nėra plačiau analizuojami. Kalbant apie šios

rūšies atsiskaitymus Lietuvoje, reikia pa

asakyti, kad komerciniai bankai iki šiol neatlieka jokių statistinių

apskaičiavimų, susijusių su dokumentinių akredityvų naudojimu. Dėl šios priežasties darbe pateikiami

statistiniai duomenys (konkretūs kai kurių Lietuvos bankų skaičiai) dėl informacijos stokos yra netikslūs ir

gali parodyti tik bendras tendencijas. Kadangi LR teisminės praktikos šioje srityje kol kas iš viso dar nėra,

šiame darbe pateikiama gan daug pavyzdžių iš Anglijos, kai kurių JAV valstijų, Kanados teismų praktikos,

nes būtent šiose valstybėse, palaikant prekybinius ryšius tiek su vietiniais, tiek ir su užsienio kontrahentais,

yra ypatingai paplitusi akredityvinė atsiskaitymų forma. Šių valstybių teismai, būdami nepaprastai gerai

susipažinę su akredityvinių atsiskaitymų teisine reglamentacija, nusistovėjusiais tarptautinės prekybos

papročiais, kuriuos, beje, dažniausiai formuoja būtent minėtų valstybių bankinė praktika, neretai sukuria

naują teisės normą, sureguliuojančią sparčiai besivystančios tarptautinės prekybos įtakoje atsiradusią naują

atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais sritį. Pateikti užsienio valstybių teisminės praktikos pavyzdžiai

padės žymiai geriu ir nuodugniau suvokti ir perteikti nagrinėjamų klausimų specifiką ir jų problematiką.

Be abejo, darbe pagrindinis dėmesys bus koncentruojamas į tarptautinius atsiskaitymų

dokumentiniais akredityvais reguliavimo šaltinius – Tarptautinės prekybos rūmų (angl. International

Chamber of Commerce) paskelbtas Unifikuotas dokumentinių akredityvų taisykles (angl. Uniform Customs

priimtas Unifikuotas Bankų tarpusavio atsiskaitymoand Practice for Documentary Credits)6,

(kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus taisykles 7 ir pan. Būtent šie tarptautiniai atsiskaitymų

dokumentiniais akredityvais reguliavimo šaltiniai įtvirtina, sukodifikuoja ir unifikuotai susistemina

tarptautinius papročius ir praktiką šioje srityje.

Deramas dėmesys bus skiriamas ir naujojo LR Civilinio kodekso projekto (toliau – LR CK

8projektas) teisės normoms, reguliuojančioms akredityvinius atsiskaitymus, nagrinėjant ir analizuojant jų

santykio su tarptautinės teisės aktais šioje srityje problematiką.

Nagrinėjant atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reglamentavimo ypatumus, greta

tarptautinių teisės šaltinių, bus aptarti ir įvairių nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių šią sritį, požymiai,

pagrindinį dėmesį skiriant JAV galiojančio Vieningojo Komercinio Kodekso (angl. Uniform Commercial

Code) 9 teisės normų analizei. Tokia nacionalinių teisės aktų analizė įgalins žymiai išsamiau išnagrinėti

atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais reguliavimo bruožus bei nustatyti abipusį ryšį tarp nacionalinių ir

tarptautinių teisės šaltinių šioje srityje.

Šio darbo struktūrą lėmė tiek pagrindinių teisės šaltinių, reguliuojančių nagrinėjamą sritį, turinys

ir teisės sistema, tiek ir teisės doktrina, akademiniai darbai, kuriais bus remiamasi šiame darbe. Tenka

S.Kropas. V.Vaitkus. Banko tarptautinės operacijos, 1997, p. 21.

Michael J.Horton. Import and Customs Law Handbook, p. 116-117.

6ICC Publication No.500.

7ICC Publication No. 525.

8Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas // Parengė 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos

prezidiumo nutarimu Nr.I-2015 sudaryta darbo grupė, 2000.

9Uniform Commercial Code. 12th ed., West Publishing Co., St. Paul, Minn., 1991; Uniform Commercial Code: revised article 5, letters of

credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State

Laws, Chicago, 1995.

5

4

3

pripažinti, kad nagrinėjamą tarptautinės teisės sritį susisteminti teisiniu požiūriu nebuvo paprasta – tai lėmė

tai, kad tarptautinės teisės šaltiniai, reglamentuojantys nagrinėjamus atsiskaitymus, pasižymi savo normų

techniniu pobūdžiu, specifika – dauguma jų yra skirtos daugiau bankininkams ir verslininkams, negu

teisininkams.

Siekiant tinkamai ir, kiek tai yra įmanoma, išsamiai ir kompleksiškai, įvairiapusiškai perteikti

nagrinėjamą sritį, šiame darbe bus derinami įvairūs nagrinėjimo metodai – lyginamasis, sisteminis, istorinis,

statistinis, loginis ir pan. Tai įgalins pasiekti aukščiau nurodytą šio darbo tikslą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama tema teisinės literatūros lietuvių kalba nėra, darbe bus

remiamasi tik užsienio autorių darbais, didžiausią dėmesį skiriant fundamentaliai Anglijos komercinės teisės

studijai – Clive M. Schmitthoff. Schmitthoffs Export Trade, London, 1995.

Reikia pažymėti, kad tarptautinė bankinė bei užsienio valstybių teisminė praktika išskiria dvi

pagrindines akredityvų rūšis:

a) dokumentinius akredityvus, kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yra

garantuojamas tik bankui pristačius tam tikrus dokumentus;

b) “švarius” akredityvus (angl. clean credits), kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui

apmokėjimas yra garantuojamas bankui pateikus finansinius dokumentus, paprastai beneficiaro išrašytus

vekselius.

Šiame darbe bus nagrinėjami tik dokumentiniai akredityvai, nes būtent jie yra pagrindinė

tarptautinių atsiskaitymų forma, ir būtent jiems yra skirtos aukščiau minėtos UCP taisyklės, o “švarūs”

akredityvus tėra pareiškėjo įsiskolinimo beneficiarui padengimo būdas, todėl toliau šiame darbe, kalbant apie

dokumentiniai akredityvus, bus vartojamas “akredityvo” terminas.

Darbe nagrinėjant ar lyginamuoju aspektu lyginant pagrindinius akredityvų bruožus, iš esmės

bus remiamasi pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, teisiniu modeliu.

Siekiant iki galo suvokti tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais esmę bei

pagrindinius procedūros bruožus, yra būtina jau pačioje darbo pradžioje nors trumpai panagrinėti tarptautinių

atsiskaitymų santykius apskritai. Tik susipažinus su tarptautinių atsiskaitymų santykių prigimtimi, turiniu bei

pobūdžiu, bus įmanoma tinkama tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniais akredityvais analizė.

Prieš pradedant analizuoti tarptautinių atsiskaitymų santykius, būtina nustatyti sąvokų

“mokėjimas” ir “atsiskaitymas” reikšmes. Literatūroje šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau

nereikia pamiršti skirtingos jų apimties. Atsiskaitymas plačiąja prasme papildo mokėjimą, kadangi

mokėjimas tėra vienas iš atsiskaitymo būdų, o būtent atsiskaitymas pinigais. Neretai mokėjimo sąvoka yra

dar labiau siaurinama iki sąvokos “atsiskaitymas grynaisiais pinigais”. Teisiškai mokėjimą galima apibrėžti

kaip piniginio įsipareigojimo vykdymą, bent jau taip jį apibrėžia kai kurių valstybių (pvz., Italijos,

Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos) civiliniai kodeksai10. Atsiskaitymo sąvoką pateikia Blaksono teisės

žodynas (angl. Black’ Sale of Goods Act Law Dictionary): “atsiskaitymas (angl. settlement, atitinka

bendrosios lietuvių kalbos žodį – atsiskaitymas, kaip pilnutinis tarpusavio prievolių, įsipareigojimų

įvykdymas) yra pažado ar sutarties įvykdymas”. Siauresne, teisine prasme, atsiskaitymas yra apibrėžiamas

kaip pareigos, pažado ar įsipareigojimo kreditoriui vykdymas, perduodant jam pinigus ar kitas vertybes, kartu

skolininkui pasiūlius, o kreditoriui sutikus juos priimti, taip pilnai ar dalinai padengiant įsiskolinimą ar

patenkinant įsipareigojimą.

Šiame darbe terminas “atsiskaitymai” bus naudojamas siauresne prasme – kaip atsiskaitymas

pinigais, kadangi kitaip darbo tema taptų neapibrėžta. Būtent taip sąvoką “atsiskaitymai” naudoja Lietuvos

įstatymų leidėjai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 39 skirsnio “Atsiskaitymo santykiai ir banko

sąskaitos sutartis” 467 straipsnis “Atsiskaitymai” nustato: “Pagal prievoles mokama atsiskaitant grynais arba

negrynais pinigais”.

Minint skirtumus tarp sąvokų reikia pabrėžti, kad “atsiskaitymai” suponuoja tam tikro

įsipareigojimo ar skolos buvimą, kai tuo tarpu skola ar įsipareigojimas nėra “mokėjimo” sąvokos būtinas

elementas (pvz. pinigų pervedimas į kito asmens sąskaitą be prievolės tai padaryti, pvz. dovanojimo sutartis,

yra mokėjimas, bet šiuo atveju negali būti atsiskaitymu). Šis elementas yra pagrindinis bandant išskirti

sąvokų skirtumus. Taigi, šiuo požiūriu atsiskaitymų sąvoka apima platesnį santykių ratą nei mokėjimo

sąvoka, vadinasi savo apimtimi yra platesnė už pastarąją (kiekvienas atsiskaitymas yra mokėjimas, bet ne

10

Žr.: Maria Chiara Malaguti. The Payment System in European Union. Law and Practice, p.16.

4

kiekvienas mokėjimas yra atsiskaitymas). Žiūrint paviršutiniškai šių sąvokų skirtumas nėra pastebimas, be to,

savo apimtimi jos viena kitą papildo, todėl dažniausiai tiek teisės aktuose, tiek įvairioje literatūroje jos yra

tapatinamos. Šiame darbe sąvoka “atsiskaitymai” bus naudojama tik piniginiams atsiskaitymams,

vykdomiems tiek turint prievolę sumokėti, tiek ir neturint tokios prievolės, apibrėžti. Tokiu būdu sąvokos

“mokėjimas” ir “atsiskaitymai” šiame darbe įgyja tą pačią reikšmę ir bus naudojamos kaip sinonimai.

Šio diplominio darbo dalykas – tarptautinių atsiskaitymų dokumentiniu akredityvu santykiai. Tai

reiškia, kad šio atsiskaitymo santykio šalys yra skirtingose valstybėse, o atsižvelgiant į tai, kad tokie

atsiskaitymo santykiai yra kompleksiniai ir apima keletą atsiskaitymo santykių – svarbu, kad bent vienas šių

santykių dalyvis būtų kitoje valstybėje. Tokiu būdu teisiniai santykiai, kylantys atsiskaitymų negrynaisiais

pinigais procese, sudaro sudėtingą kompleksą, į kurį paprastai įeina: santykiai tarp dviejų valstybių fizinių ar

juridinių asmenų; santykiai tarp mokėtojo ir jį aptarnaujančio banko; santykiai tarp mokėtojo banko ir

mokėjimo gavėjo banko; santykiai tarp mokėjimo gavėjo ir jo banko.

Tai reiškia, kad šalia iš pagrindinės sutarties kylančių atsiskaitymo santykių, dar atsiranda ir jų

dalyvių santykiai su tarpininkais bei tarpininkų tarpusavio santykiai.

Pažymėtina, kad yra būtina skirti atsiskaitymų formą nuo atsiskaitymo dokumentų. Pastarieji

atlieka viso labo tik apskaitinę-buhalterinę ir informacinę funkcijas11.

Tarptautiniai atsiskaitymai gali būti suprantami siaurąja prasme, tai yra kaip tarptautiniai

finansiniai atsiskaitymai, ir plačiąja prasme, tai yra šalia finansinių atsiskaitymų apimant ir atsiskaitymus

prekėmis, paslaugomis ir pan. (barterio, kompensacinė ir kt. sutartys). Šis diplominis darbas, kaip tampa

aišku iš temos pavadinimo, apims tik tarptautinius atsiskaitymus siaurąja prasme.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama tema nėra jokių akademinių darbų lietuvių kalba, tenka

pripažinti, kad atsiskaitymų akredityvais srityje dar nėra susiformavusi jokia teisinė terminija lietuvių kalba,

skirta tam tikriems šios atsiskaitymų formos specifiniams aspektams, elementams, bruožams.

Siekiant pašalinti šį trūkumą bei nors iš dalies užpildyti šioje srityje susidariusią teisinės

terminijos spragą, šiame darbe bus vartojami kalbiniu ir teisiniu požiūriu nauji terminai, iš esmės suformuoti,

sukurti remiantis jų atitikmenimis anglų kalboje, kuri šią terminiją išvystė jau praeitame amžiuje.

Be abejo, šie verstiniai terminai nepretenduoja būti vieninteliais tinkamais šiems tikslams, tačiau

šio darbo tikslais bei prasme jie bus vartojami vieningai ir nuosekliai.

Siekiant išvengti įvairaus pobūdžio neaiškumų ir nesusipratimų, galinčių kilti skaitant šį darbą,

yra būtina jau pačioje jo pradžioje pateikti kai kurių naujų terminų paaiškinimus, reikšmes, apibrėžimus:

1) beneficiaras – (angl. beneficiary, shipper, consignor) – asmuo, kurio naudai atidaromas

akredityvas, dažniausiai tai yra pardavėjas pagal pagrindinę sutartį. “Beneficiaras” apima ir tokį asmenį,

kuriam akredityvas buvo perleistas, jeigu akredityvas yra perleidžiamasis (VKK 5-102 (3) str.).

2) bankas-emitentas – (angl. issuing, opening bank) – bankas, kuris pareiškėjo pavedimu

atidaro akredityvą, tuo įsipareigodamas sumokėti pagal akredityvą, jeigu patenkinamos akredityve numatytos

sąlygos ir terminai.

3) aplikantas, principalas – (angl. opener, applicant, account party) – asmuo, kurio pavedimu

bankas atidaro akredityvą. “Aplikantas” apima ir tokį asmenį, kuris nurodo akredityvą atidaryti kito asmens

vardu, jeigu duodantis tokį nurodymą asmuo įsipareigoja atlyginti bankui-emitentui jo turėtas išlaidas,

įskaitant ir išmokėtą akredityvo sumą (VKK 5-102 (2) str.).

4) negociacija – (angl. negotiation) – reiškia bankui pateiktų dokumentų ir/arba beneficiaro

išrašytų vekselių įvertinimą, atliktą tam įgalioto banko; paprastas dokumentų patikrinimas, jų neįvertinant,

nėra “negociacija”. Iš esmės šis terminas reiškia beneficiaro pagal akredityvą išrašyto vekselio pirkimą, kurį,

kaip taisyklė, atlieka apyvartą vykdantis bankas.

5) nominuotasis bankas – (angl. nominated bank) – bankas nurodytas akredityve kaip

įpareigotas sumokėti arba akceptuoti pardavėjo išrašytus vekselius. Jei akredityve nėra aiškiai nurodyta, kad

jis prieinamas tik bankui – emitentui, bankas – emitentas turi paskirti kitą banką.

6) avizuojantis bankas – (angl. advising bank), dar gali būti vadinamas pardavėjo banku,

paprastai akredityvą atidariusio banko filialas ar kitas bankas, akredityvą atidariusio banko korespondentas,

esantis gavėjo šalyje, kuris praneša ir paliudija (avizuoja) akredityvo gavėjui apie jo naudai atidarytą

akredityvą ir jo sąlygas.

11

Sergeejeva A.P, Tolstoj J.K. Graždanskoje pravo, Tom 2, s. 461-462.

5

I.

ATSISKAITYMŲ AKREDITYVAIS SĄVOKA, IŠTAKOS, ŠALYS IR

PROCEDŪRA

1.1. Akredityvo ištakos, sąvoka ir pagrindiniai bruožai

Jau viduramžių pirkliai, dalyvaujantys tarptautinėje prekyboje, susidurdavo su įvairiais

sunkumais: dažnai prekes pristačius į tolimą kraštą pirkėjas pareikšdavo, jog jos neatitinka sulygtos kokybės,

arba, staigiai nukritus produkcijos kainai rinkoje, pirkėjas sutikdavo už ją sumokėti žymiai mažiau nei buvo

sulygta, arba paaiškėdavo, kad jis nemokus. Tai pirkliams sukeldavo begales išlaidų, o kartais reikšdavo net

jų komercinės veiklos pabaigą, todėl buvo pradėta ieškoti priemonių, sumažinančių tokio pobūdžio riziką ir

apsaugančių pirklių interesus. Kaip išeitis atsirado akredityvas, kuris, kaip atsiskaitymo priemonė, gana

greitai išsivystė viduramžių pirklių prekybos praktikoje kaip specifiškas, visiškai nesusijęs ir atskiras nuo

bendrosios teisės sutarčių reglamentavimo reiškinys.

Istoriškai pirminė ir išeitinė dabartinio akredityvo forma buvo taip vadinami kreditiniai laiškai

(iš čia kilęs angliškas akredityvo pavadinimas – “letter of credit”), atsiradę viduramžiais kaip paprasčiausia

priemonė, skirta pervesti pinigus į kitą valstybę, turint tikslą juos panaudoti toje kitoje valstybėje.

Keliautojas, išsiruošęs į kelionę, nenorėdamas rizikuoti pasiimtų pinigų praradimu, juos atiduodavo savo

bankininkui, kuris jam mainais įteikdavo kreditinį laišką, suteikiantį keliautojui teisę atvykus į kitą valstybę

kreiptis į vietinį bankininką dėl laiške nurodytos pinigų sumos išmokėjimo. Toliau, savo turtinius santykius,

kilusius iš to, jau derindavo abu bankininkas. Faktiškai nekyla jokių abejonių, jog akredityvas išsivystė iš tos

pačios istorinės bankinio dokumento formos kaip perduodamasis vekselis (angl. bill of exchange). Tai

paaiškintina tuo, kad iš pirmo žvilgsnio skirtingi, šie mokėjimo dokumentai savyje turi daug ką bendro12.

Akredityvas Anglijos bendrosios teisės sistemos dalimi galutinai tapo tik XVIII a. kartu su

Pirklių įstatymu, akredityvinius atsiskaitymo santykius reglamentuojančiu nuo XIII a13. Anot kai kurių

autorių, akredityvo šaknų reikėtų ieškoti Senovės Romos, Graikijos, Finikijos ir net ankstyvojo Egipto

bankininkų praktikoje14. Teisės doktrina pažymi, kad akredityvas, kaip tarptautinių atsiskaitymų

instrumentas, ypatingą pripažinimą įgavo jau XIX a. viduryje15. XX a. pradžioje akredityvai, kaip tarptautinių

atsiskaitymų forma, pradėta plačiai naudoti JAV, o kiek vėliau visuotinai pripažinta ir kitose pasaulio

valstybėse. Taigi, ši atsiskaitymų priemonė, dėka savo patikimumo, patogumo, paprastumo, ekonomiškumo,

efektyvumo ir lankstumo išgyveno iki šių laikų, išlaikiusi beveik 3000 metų trukusį laiko egzaminą.

Akredityvai (vok. “Akkreditiv”, angl. “letter of credit”, pranc. “Accreditif” – įgaliojimas ką nors

atlikti, kas savo ruožtu susiję su lotynišku “accreditivus” – “patikėtinis”), taipogi vadinami dokumentiniais

arba banko akredityvais, yra dažniausiai tarptautinėje prekyboje naudojamas atsiskaitymo būdas. Beje,

pažymėtina, kad “akredityvu” vadinamas tiek atsiskaitomasis dokumentas, tiek ir akredityvinis

įsipareigojimas. Anglijos teisėjas lordas Donaldsonas pabrėžia: ”Neatšaukiamieji akredityvai ir bankinės

garantijos, išduotos esant sąlygoms, leidžiančioms jas laikyti ekvivalentiškomis neatšaukiamiesiems

akredityvams, buvo apibūdinti kaip “tarptautinės prekybos kraujas ir jėgos šaltinis”. Prekybos procesas yra

pažeidžiamas, jeigu teismas įsikiša ten, kur nėra jokios apgaulės, ir tuo pačiu laužo komercinę praktiką, kuri

akredityvinę atsiskaitymo formą prilygina atsiskaitymą grynaisiais pinigais”16.

Norint suprasti ir analizuoti ekonominius, teisinius santykius, kylančius atsiskaitant

dokumentiniais akredityvais, labai svarbu teisingai apibrėžti patį dokumentinį akredityvą. Išsamus

dokumentinio akredityvo apibrėžimas pateikiamas Tarptautinės prekybos rūmų (International Chamber of

Commerce) paskelbtose Unifikuotose dokumentinių akredityvų taisyklėse (Uniform Customs and Practice for

Documentary Credits) (toliau – UCP)17. Šios taisyklės pakeitė iki šiol galiojusį Tarptautinių Prekybos Rūmų

12

13

R.L. Jordan, W.D. Warren. Commercial law, p. 445.

Problems and materials on negotiable documents under the UCC and the UN Conventions on International bills of exchange transactions,

vol.3, p. 379.

14J.Trimble. The Law Merchant and The Letter of Credit, p. 981,982-985.

15Ten pat, p. 445-446.

16Intraco Ltd. v. Notis Shipping Corporation of Liberia. The Bhoja Trader. [1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394, 400.

17ICC Publication No.500.

6

leidinį Nr. 400. Naują šių taisyklių redakciją 1993 m. Paryžiuje patvirtino Tarptautiniai Prekybos rūmai. Jos

įsigaliojo nuo 1994 m. sausio 1 d.

Pačios taisyklės yra daugiau rekomendacinio pobūdžio ir neturi įstatymo galios. Jų tikslas –

vieningai interpretuoti ir taikyti visus akredityvo terminus ir sąlygas. Dauguma valstybių yra prisijungę prie

šių taisyklių, tuo tarpu Lietuva nėra to padariusi, nors savo praktikoje jas taiko. Plačiau apie šias taisykles bus

kalbama šio darbo II skyriuje.

UCP 2 str. nustato, kad dokumentinis akredityvas (kaip ir rezervinis akredityvas) yra bet koks

susitarimas, kuriuo akredityvą atidarantis bankas pirkėjo (pareiškėjo) prašymu ir pagal jo pavedimą arba savo

vardu:

– įsipareigoja išmokėti trečiai šaliai (gavėjui) ar pagal jos pavedimą arba akceptuoti ir apmokėti

gavėjo išrašytus perduodamuosius vekselius (tratas), arba

– įgalioja kitą banką vykdyti tokį išmokėjimą arba akceptuoti ir apmokėti tokius

perduodamuosius vekselius (tratas), arba

– įgalioja kitą banką pirkti (negocijuoti) tokius perduodamuosius vekselius (tratas),

pateikus nustatytus dokumentus, jei laikomasi akredityve numatytų terminų ir sąlygų18.

1974 m. redakcijos UCP 2 straipsnyje buvo įtvirtintas bendresnis akredityvo apibrėžimas:

“dokumentinis akredityvas yra bet koks susitarimas, nepriklausomai nuo jo pavadinimo ar apibūdinimo,

pagal kurį bankas (bankas – išleidėjas), veikiantis sutinkamai su kliento instrukcijomis (nurodymais), turi

įvykdyti apmokėjimą, akceptuoti arba nupirkti (tratas)”.

JAV Vieningasis komercinis kodeksas 19 (Uniform commercial code) (toliau – VKK), kurio normos,

reguliuojančios akredityvinius atsiskaitymus, jeigu sandoryje nėra aiškiai sulygta, kad taikytinos UCP

taisyklės, taikomos visose JAV valstijose, išskyrus Niujorko, Alabamos ir Misūrio, dokumentinį akredityvą

apibrėžia taip: ”Akredityvas yra apibrėžtas jį išleidusio asmens įsipareigojimas beneficiarui, atitinkantis

žemiau nurodytus reikalavimus formai, padarytas pareiškėjo sąskaita ir vardu ar, kuomet pareiškėjas yra

finansinė institucija, savo paties sąskaita ir vardu, beneficiarui pristačius akredityve nurodytus dokumentus,

sumokėti beneficiarui akredityve nurodytą pinigų sumą, akceptuoti ir apmokėti jo išrašytus perduodamuosius

vekselius (tratas), o taipogi atlikti mokėjimą vėlesniu, akredityve nurodytu terminu”20. Kaip matyti, šis

akredityvo apibrėžimas yra aiškiai orientuotas į UCP taisyklėse pateiktą apibrėžimą. Beje, VKK 5 str.

redakcija, galiojusi iki 1995 m., akredityvą apibrėžė lakoniškiau: ”Akredityvas yra rašytinis banko

įsipareigojimas savo kliento vardu sumokėti tam tikrą pinigų sumą trečiajai šaliai (gavėjui), kai ši tinkamai

(sulygtu būdu) to reikalauja”21. Pažymėtina, kad pagal iki 1995 m. galiojusią VKK 5 str., reglamentuojančio

akredityvo sandorį, redakciją, akredityvą galėjo išleisti ir ne finansinė instituciją, tačiau 1995 m. ši galimybė

buvo panaikinta, argumentuojant tuo, kad tai iškreipia pačią akredityvo prigimtį ir jo teisinį statusą22.

Teisinėje literatūroje kartais pateikiama tokia akredityvo sąvoka: ”Akredityvas (plačiąją prasme) –

rašytinis dokumentas, vieno asmens adresuotas kitam, įpareigojantis pastarąjį suteikti kreditą asmeniui, kurio

naudai akredityvas atidarytas. Akredityvas pagal savo prigimtį yra perleidžiamasis dokumentas kuriuo asmuo

prašo kito sumokėti pinigų sumą arba suteikti kreditą trečiajam asmeniui, o tai atlikus, įsipareigoja atlyginti

mokėjimą įvykdžiusiam asmeniui išmokėtą sumą. Akredityvas (siaurąja prasme) – banko ar kito asmens

įsipareigojimas, atsiradęs kliento prašymu, akceptuoti ar apmokėti gavėjo išrašytus vekselius ar atlikti kitokį

mokėjimą gavėjo naudai, šiam pateikus akredityvo sąlygas ir reikalavimus atitinkančius dokumentus. Bankas

taipogi gali įsipareigoti įgalioti kitą banką ar kitą asmenį priimti tokius dokumentus”23.

Pažymėtina, kad akredityvo sąvoka naudojama tiek siaurąja, tiek ir plačiąja prasmėmis. Siaurąja

prasme, (kaip atsiskaitymų negrynaisiais pinigais forma ir apibrėžta juridinė sąvoka) akredityvas suprantamas

kaip banko sąlyginis įsipareigojimas atlikti mokėjimą trečiajam asmeniui – beneficiarui, kuris yra įvykdytinas

UCP 2 straipsnis.

Uniform Commercial Code: revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The American Law Institute;

National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, Chicago, 1995.

20UCC §5-102(10).

21UCC §5-103(1)a.

22Official Comment on Uniform Commercial Code revised article 5, letters of credit: (with amendments to articles 1, 2, and 9) // The

American Law Institute ; National Conference of Commissioners on Uniform State Laws.// Philadelphia : American Law Institute ;

Chicago: National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, 1995. (Toliau darbo tekste – Official Comment on UCC Article

5.).

23West’s law and commercial dictionary in five languages, West Publishing Company, p. 43.

19

18

7

pagal pareiškėjo nurodymus. Šio įsipareigojimo įsigaliojimo pagrindinė sąlyga – tinkamų dokumentų,

apibrėžtų akredityvo, pateikimas bankui, atliktas beneficiaro. Plačiąja prasme (kaip mokėjimo metodas)

akredityvas apima visą tarpusavyje susijusių teisinių santykių tarp tarptautinio sandorio šalių kompleksą: tarp

pirkėjo ir pardavėjo, banko-emitento, avizuojančio banko, atlyginančiojo banko, pervežėjų, draudimo

kompanijų ir t.t.

LR Laikinosiose vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklėse24 (6.1 punktas) pateikiama

tokia dokumentinių akredityvų sąvoka: “Dokumentinis akredityvas yra pirkėjo banko pavedimas tiekėjo

bankui apmokėti pardavėjui už prekes, paslaugas, darbus pagal pateiktus bankui dokumentus”.

Mano nuomone, čia dokumentinių akredityvų sąvoka yra nepagristai susiaurinta, nes dokumentinis

akredityvas yra visų pirma sutartis tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir akredityvą atidarančio banko, ir tik pastarosios

pagrindu bankas paveda kitam bankui tam tikru būdu ir sąlygomis sumokėti gavėjui (pardavėjui), kai šis

pateiks nustatytus dokumentus. Be to pagal Lietuvoje išleistas taisykles, dokumentinis akredityvas negali būti

pervedamas (6.3 punktas). Tarptautinėse taisyklėse taip pat nurodoma, kad neatšaukiamo akredityvo sąlygas

galima keisti tik visų šalių susitarimu, tuo tarpu pagal Lietuvos Laikinąsias vidaus atsiskaitymų negrynaisiais

pinigais taisykles sąlygas gali keisti pirkėjas, vėliau apie tai informuodamas pardavėją (6.4 punktas). Būtent

dėl vidinių taisyklių netobulumo, kuris iškreipia pačią akredityvo prigimtį, Lietuvos komerciniai bankai taiko

tarptautines taisykles. Be to vidaus rinkoje akredityvai kaip atsiskaitymo priemonė yra per brangi ir

neefektyvi, todėl naudojamos kitos atsiskaitymo priemonės.

Rusijos Federacijos 1995 m. priimto naujojo Civilinio Kodekso 867 str. pateikia tokią akredityvo

definiciją: “Pagal akredityvą bankas (bankas-emitentas), veikdamas mokėtojo pavedimu ir sutinkamai su jo

nurodymais, įsipareigoja gavėjui įvykdyti piniginį mokėjimą, arba įsipareigoja akceptuoti ir nupirkti gavėjo

išrašytus perduodamuosius vekselius arba įgalioti kitą banką atlikti pinigų mokėjimą, vekselių akceptą ar

apmokėjimą”. Sprendžiant iš šios RF CK 867 str. formuluotės, matyti, kad RF CK rengėjai, apibrėždami

akredityvą, nusprendė nenukrypti nuo aukščiau paminėto UCP įtvirtinto akredityvo apibrėžimo. Ši pozicija,

būdama pažangi, vertintina tik teigiamai, kadangi sudaro sąlygas RF vidaus bankams taikyti vienodas teisės

normas tiek vidaus, tiek tarptautinių atsiskaitymų akredityvais formai.

Naujasis LR CK projekto 6.195 straipsnis numato tokią akredityvo apibrėžimo formuluotę:

“Atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir veikiantis mokėtojo pavedimu ir nurodymu (bankas-

emitentas) įsipareigoja sumokėti pinigus gavėjui arba akceptuoti, apmokėti ar įskaityti vekselį, arba įgalioti

kitą banką (vykdantįjį banką) sumokėti pinigus gavėjui arba apmokėti, akceptuoti ar įskaityti vekselį. Bankui-

emitentui, atliekančiam mokėjimus arba apmokančiam, akceptuojančiam ar įskaitančiam vekselį, taikomos

vykdančiojo banko taisyklės”. Kaip matyti, LR CK projekte įtvirtintas akredityvo apibrėžimas yra aiškiai

orientuotas į aukščiau minėtąjį UCP 2 straipsnį.

Visoms akredityvų rūšims yra būdingas šis bruožas: pirkėjas ir pardavėjas sudarydami pirkimo –

pardavimo sutartį susitaria, kad pagal pirkėjo pavedimą sulygtą kainą sumokės bankas, paprastai esantis

pardavėjo buveinės vietoje, pristačius jam nustatytus dokumentus, dažniausiai prekių transportavimo

dokumentus, ir įvykdžius kitas akredityve numatytas ir banko praneštas sąlygas. Pardavėjui pateikus

reikalingus dokumentus, bankas sumoka prekių kainą akredityve numatytu būdu: iš karto ar atidėtu mokėjimu

arba akceptuodamas ar pirkdamas pardavėjo išrašytą vekselį.

Dokumentinio akredityvo sandorio esminis bruožas yra jo dokumentinis pobūdis, t.y. prekių

transportavimo ir kitų dokumentų pristatymas akredityvo teisiniame santykyje atitinka patį prekių pristatymą

pirkimo – pardavimo teisiniame santykyje, todėl akredityvas laikomas sandorio finansavimo priemone.

Išsivystęs siekiant patobulinti atsiskaitymų tarptautinėje prekyboje mechanizmą ir procedūrą, akredityvas

tapo paskolos suteikimo pardavėjui laikotarpiui nuo prekių išsiuntimo iki jų priėmimo galutiniame punkte

priemone25. Pardavėjai ir importuotojai gali turėti komercinių ryšių su užsienio šalių kontrahentais, kurių

finansinės galimybės visiškai nežinomos, ir gali būti nepajėgūs patys finansuoti sandorio, pirkėjui negalint

sumokėti už prekes iki jis jas perparduos, ir pardavėjui negalint įgyti ar pagaminti produkcijos be visiškai

garantuoto apmokėjimo, todėl tokiais atvejais labai pravartus akredityvas, atliekantis sandorio finansavimo

24

25

Priimtos Lietuvos Banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45.

Clive M.Schmitthoff, Schmithoff’s Export Trade, p. 402.

8

funkciją. Kartais kyla įvairūs nusivylimai, ginčai ir bylinėjimaisi, nes šalys, ignoruodamos šią akredityvo

funkciją, akredityvą mano esant banko garantija26.

1.2. Akredityvo teisinė prigimtis ir pobūdis

Teisiniu požiūriu, greta akredityvą išleidusio banko vienpusio įsipareigojimo, akredityvas yra

nagrinėtinas kaip kompleksinė teisinių santykių, atsirandančių tarp kitų šios operacijos dalyvių banko

sąskaitos sutarties sudarymo, sutarties dėl korespondentinių santykių užmezgimo tarp bankų, kreditavimo

sutarties, pirkimo-pardavimo ar kitos sutarties, kurios pagrindu atidaromas akredityvas, pagrindu, sistema.

Užsienio valstybių įstatymleidyboje, teisinėje doktrinoje teisminėje bei bankinėje praktikoje nėra

vieningos nuomonės dėl akredityvo teisinės prigimties. VKK 5 str. akredityvas yra sureguliuotas kaip atskira,

savarankiška sandorio rūšis. Vokietijos teisminė praktika akredityvą laiko pavedimo sutarties rūšimi

(Vokietijos CK 662 str.), o akredityvo patvirtinimas prilyginamas “skolos pažadėjimui” (Vokietijos CK 780

str.). Šveicarijos teisminė ir bankinė praktika akredityvą prilygina kreditiniam pervedimui (Šveicarijos

Prievolių Įstatymo 466-471 str.). Prancūzijos teisminė ir bankinė praktika akredityvą laiko sutartimi trečiojo

asmens naudai (Prancūzijos CK 1119 str.)27. Užsienio teisinėje doktrinoje taipogi galima rasti požiūrį, jog

akredityvas – cesijos sutarties rūšis28.

Pažymėtina, kad visi aukščiau pateikti požiūriai dėmesį koncentruoja tik į kokį nors vieną dvišalių

santykių akredityvo rėmuose aspektą: arba į santykius tarp pareiškėjo ir banko-emitento, arba tarp pareiškėjo

ir beneficiaro ir pan. Kompleksinis akredityvo sandorio pobūdis gali būti geriausiai suvoktas, jeigu

prisimisime jo susiformavimo istoriją, o būtent – jo artumą perduodamajam vekseliui (tratai). Pareiškėją

prilyginus vekselio išrašytojui, banką-emitentą – mokėtojui, o beneficiarą – vekselio turėtojui, tampa aiškūs

tokie specifiniai akredityvo bruožai, kaip akredityvo sistemoje esančių sandorių abstraktumas ir

vienašališkumas. Ne veltui Anglijos teisėjas lordas Deningas pabrėžė, kad “akredityvas yra itin panašus į

perduodamąjį vekselį. Jis yra tolygus gryniesiems pinigams ir turi būti apmokėtas. Prieš jį negalimi nei

įskaitymai, nei priešpriešiniai reikalavimai”29.

Taigi, apibendrinant aukščiau nurodytą teisės doktriną, galima daryti išvadą, kad dokumentinio

akredityvo sandoris pagal savo prigimtį yra pavedimo sutartis, kuria bankas įsipareigoja pareiškėjo vardu ir

sąskaita sumokėti trečiajai šaliai (gavėjui) arba akceptuoti ir apmokėti, ar pirkti gavėjo išrašytus vekselius.

Tačiau UCP prasme dokumentinis akredityvas nėra gryna pavedimo sutartis, nes, kaip matome iš apibrėžimo,

akredityvą atidaręs bankas gali veikti ir savo vardu30. Turbūt galima teigti, kad dokumentinio akredityvo

sandoris yra modifikuota pavedimo sutartis, turinti savyje ir kitiems sandoriams būdingų bruožų. Taigi, kaip

jau minėta, dokumentinis akredityvas yra sudėtingas daugiašalis teisinis santykis, kurį reikia nagrinėti

atskirais aspektais ir tuo pačiu kompleksiškai. Visgi tampa aišku, kad kilusį ginčą sprendžiant LR teisme,

akredityvo sandoris pagal LR teisę negalėtų būti pripažintas pavedimo sutartimi ne vien dėl tos priežasties,

kad bankas-emitentas gali veikti ir savo vardu. Visų pirma, išnagrinėjus akredityvinius teisinius santykius,

darytina išvada, kad bankas-emitentas akredityvo sandorio pagrindu turi teises ir pareigas tiek beneficiaro,

tiek ir pareiškėjo atžvilgiu – tuo tarpu pagal pavedimo sutartį, jis tebūtų teisiniuose santykiuose su įgaliotoju

ir neturėtų jokių pareigų beneficiaro atžvilgiu. Jeigu bankas-emitentas savo akredityvinių įsipareigojimų

neįvykdo, beneficiaras turi teisę įvykdymo reikalauti tiesiogiai iš pareiškėjo, todėl galima teigti, kad sandorio

pagrindu kylanti teisinė atsakomybė yra subsidiarinio pobūdžio. Be abejo, remiantis pagrindine sutartimi,

tarpusavio sutartiniuose santykiuose tėra pareiškėjas ir beneficiaras, o akredityvo sandoryje bankas-emitentas

beneficiaro atžvilgiu gali veikti ir savo vardu. Negalime akredityvo sandorio vadinti ir sutartimi trečiojo

asmens naudai – nes pagal LR CK 175 str. – tai tėra teisės reikalauti įvykdyti prievolę pagal sutartį

perleidimas trečiajam asmeniui; jeigu trečiasis asmuo atsisako nuo tokia sutartimi jam suteiktos teisės, tai

asmuo, sudaręs sutartį, gali šia teise pasinaudoti pats. Iš pirmo žvilgsnio – tai labai panašu į akredityvo

teisinius santykius, bet pagal akredityvo sandorį bankas-emitentas turi pareigą įvykdyti apmokėjimą ne tik

McKinney’s Consolidated Laws Uniform Commrcial Code, Practise Commentary, p. 642.

Landkof S.N. Torgovije sdelki (teorija i praktika), s. 166.

28Kolesnik V.B. Pravovije osnovy akredityvnoj formy bieznaličnych rasčetov // Pravovyje aspekty miežbankovskich rasčetov. Sbornik

statei po bankovskomu pravu, s. 35-37.

29C.Schmitthoff, International and procedural aspects of letters of credit, p.231-232.

30Plg. su LR Civilinio kodekso 397 straipsniu.

27

26

9

beneficiaro atžvilgiu, bet ir pirkėjo atžvilgiu31, tuo tarpu banko-emitento pareiga atsisakyti įvykdyti

apmokėjimą egzistuoja tik pareiškėjo atžvilgiu. Todėl pareiškėjas jokių savo teisių pagal akredityvo sandorį

niekam neperleidžia.

Ko gero artimiausias teisinis akredityvo sandorio paaiškinimas būtų įmanomas, remiantis 1997

metais paruoštų Europos Komercinių Kontraktų principų32 3.301 straipsnyje minimu netiesioginiu

atstovavimu (angl. indirect representation)33, nors tai, neabejotinai, yra gana sąlyginis palyginimas.

Taigi, visa tai, kad kituose civilinės ar komercinės teisės institutuose neįmanoma rasti

akredityvinio sandorio atitikmens, tik dar kartą patvirtina išvadą, kad akredityvas – tai sui generis sandorio

rūšis.

Nagrinėjant akredityvo teisinę prigimtį, iškyla gana sudėtingas akredityvo ir pagrindinio sandorio,

kurio pagrindu jis buvo atidarytas, santykio klausimas. Nors kaip bus aptarta vėliau, akredityvas yra

autonomiškas, nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties sandoris, visgi yra būtina išanalizuoti akredityvo

atidarymo pasekmes pačiai pagrindinei sutarčiai.

Teisės doktrina, ypatingai Europos kontinentinės teisės doktrina, tradiciškai laiko, kad akredityvo

atidarymas ipso facto negali būti pripažįstamas nei kaip pareiškėjo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį

įvykdymu, nei kaip jo įsipareigojimo perkėlimu bankui34. Todėl šios problemos sprendimo tenka ieškoti

tarptautinės privatinės ir taikytinos nacionalinės teisės normose. 1980 m. JT Vienos Konvencija dėl

tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių35 (57 str.) ir UNIDROIT Tarptautinių komercinių kontraktų

principai36 nustato, kad piniginės prievolės įvykdymo vieta yra pardavėjo verslo vieta. Tačiau jeigu

mokėjimas vykdomas prieš dokumentų ar prekių pristatymą, tokia vieta yra tokių prekių ir dokumentų

perdavimo vieta. Kuomet bankas-emitentas atsisako įvykdyti mokėjimą beneficiarui, tampa galimos dvi

išeitys – jeigu bankas-emitentas tampa nemokiu, tai pirkėjo prievolė įvykdyti apmokėjimą tebegalioja ir

beneficiaras turi teisę pareikšti reikalavimą tiesiogiai jam. Byloje E.D. & F.Man Ltd. V. Nigerian sweets

[1977], Anglijos tesimas išaiškino, kad akredityvo atidarymas tėra sąlyginis apmokėjimas. Pirkėjai

įsipareigojo įvykdyti apmokėjimą akredityvo pagalba, o ne užtikrinti akredityvinį apmokėjimo šaltinį, kuris

vėliau tapo negalimas. Pirkėjo įsipareigojimai beneficiarui yra esminiai ir jų galiojimas bei veikimas buvo

sustabdytas tam laikui, kurį bankas-emitentas buvo pajėgus įvykdyti apmokėjimą ir atsinaujino, kai tik

pastarasis tokios galimybės neteko37.

Svarbu pastebėti, kad atsiskaitymų akredityvu santykiuose bankas-emitentas nėra garantas,

užtikrinantis pirkėjo įsipareigojimų pagal pagrindinį sandorį įvykdymą – jis greičiau yra skolininkas pagal

sutartį trečiojo asmens – beneficiaro – naudai. Tai laba vaizdžiai pailiustruoja Travelers Indemnity Company

v. Flushing National Bank [1977] 38 byla. Šioje byloje teismas nurodė, kad akredityvas – sandoris, kurio

tikslas – suteikti apmokėjimo per bankinius kanalus mechanizmą. Šis sandoris nustato sąlygas, tik esant

kurioms yra atliktinas mokėjimas, ir kuris sukelia tiesioginę banko-emitento pareigą atlikti tokį mokėjimą

tokiose griežtose sąlygų ir terminų ribose. Tai yra vienintelė funkcija, kurią bankas įsipareigoja atlikti, ir tai

yra vienintelis jo komercinis, teisinis vaidmuo šiame mechanizme.

Aukščiau nurodytas teisminis sprendimas akredityvą aiškiai atribojo nuo bankinės garantijos (angl.

bond, suretyship). Šis atribojimas yra labai svarbus tuo, kad jis įgalina geriau suvokti paties akredityvo teisinę

prigimtį. Tarptautinio sandorio šalims tiek akredityvas, tiek bankinė garantija dažnai yra labai panašūs savo

funkcijomis instrumentai – jų abiejų pagrindinis tikslas yra garantuoti apmokėjimo įvykdymą pardavėjui,

todėl čia trumpai pateiksiu jų pagrindinius skirtumus. Visų pirma, skirtumas glūdi jų mokėjimo funkcijoje.

Akredityvas – normali mokėjimo forma, tuo tarpu banko garantija – ne. Kuomet šalys susitaria dėl

akredityvinės atsiskaitymo formos, jų bendras ketinimas yra suteikti eksportuotojui apmokėjimo garantiją.

Bankinė garantija, savo ruožtu, yra panaudojama tik tuomet, kuomet atsiranda tam tikra rizika, kurią bankinė

Žr. Official Comment on Article 5 of UCC.

O. Lando, H.Beale. The Principles of European Contract Law, Dordrecht, 1997.

33Principų 3.301 straipsnis nurodo, kad netiesioginis atstovavimas apima atvejus, kai tarpininkas veikia pagal įgaliotojo nurodymus, jo

naudai, bet ne jo vardu, arba kai tarpininkas veikia pagal įgaliotojo nurodymus, bet trečioji šalis to nežino ir negali žinoti. Šiais atvejais

teisiniai santykiai atsiranda tarp tarpininko ir trečiosios šalies.

34Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističieskich gosudarstv, s. 232.

35Valstybės žinios 1995, Nr. 102-2283.

36UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts, Rome, UNIDROIT.

37C.M.Schmitthoff, Schmitthoff’s Export Trade, p. 460.

38Business law: principles, cases, legal environment, p. 777.

32

31

10

garantija ir padengia. Šalys paprastai nesitiki, kad tokia rizika kada nors materializuosis – jos tikisi, kad

garantijos iš viso niekuomet neprireiks. Kitaip tariant, mokėjimas pagal bankinę garantiją yra išimtis, o pagal

akredityvą – normalus atisiskaitymo būdas. Antras ne mažiau svarbus skirtumas yra tas, kad bankinė

garantija yra neatsiejamai susijusi su pagrindine sutartimi, kurios pagrindu ji atsiranda – bankinė garantija

pradeda funkcionuoti, kuomet yra pažeidžiamas įsipareigojimas pagal pagrindinę sutartį. Tuo tarpu

akredityvas yra sandoris, absoliučiai autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties. Net ir

pagrindinės sutarties negaliojimas nepadaro negaliojančiu ir akredityvo39.

Taigi, galima daryti apibendrintą išvadą, kad į akredityvinius sandorius yra įtraukti trys kontraktai:

a) sutartis tarp banko – emitento ir kliento; b) akredityvo sandoris (šiuo atveju į jį įtraukiama trečioji šalis,

kaip naudos gavėjas); c) pagrindinė sutartis (pvz. pirkimo – pardavimo) tarp beneficiaro ir banko – emitento

kliento40.

1.3. Akredityvo sandorio šalys. Atsiskaitymų akredityvais procedūra

Akredityvo sandorio šalys. Atsiskaitant akredityvu visada dalyvauja šios šalys:

Pareiškėjas (pirkėjas; angl. opener, applicant, account party) – asmuo, kurio pavedimu bankas

atidaro akredityvą. “Pareiškėjas” apima ir tokį asmenį, kuris nurodo akredityvą atidaryti kito asmens vardu,

jeigu duodantis tokį nurodymą asmuo įsipareigoja atlyginti bankui-emitentui jo turėtas išlaidas, įskaitant ir

išmokėtą akredityvo sumą (VKK 5-102 (2) str).

Gavėjas (beneficiaras; beneficiary, shipper, consignor) – asmuo, kurio naudai atidaromas

akredityvas, dažniausiai tai yra pardavėjas pagal pagrindinę sutartį. “Beneficiarus” apima ir tokį asmenį,

kuriam akredityvas buvo perleistas, jeigu akredityvas yra perleidžiamasis (VKK 5-102 (3) str.).

Akredityvą atidarantis (angl. issuing arba opening bank) arba pirkėjo bankas, arba bankas –

emitentas – bankas, kuris pareiškėjo pavedimu atidaro akredityvą, tuo įsipareigodamas sumokėti pagal

akredityvą, jeigu patenkinamos akredityve numatytos sąlygos ir terminai.

Avizuojantis bankas 41(angl. advising bank), dar gali būti vadinamas pardavėjo banku, paprastai

akredityvą atidariusio banko filialas ar kitas bankas, akredityvą atidariusio banko korespondentas, esantis

gavėjo šalyje, kuris praneša ir paliudija (avizuoja) akredityvo gavėjui apie jo naudai atidarytą akredityvą ir jo

sąlygas. Tai – neutralus tarptautinių atsiskaitymų akredityvais dalyvis, esantis teisiniuose santykiuose tik su

banku-emitentu, o ne su beneficiaru 42. VKK 5-102 (1) str. nustato, kad avizuojantis bankas – bankas, kuris

banko-emitento, patvirtinančiojo ar kito banko prašymu praneša ar nurodo kitam bankui pranešti beneficiarui

apie jo naudai atidarytą ar pakeistą akredityvą.

Priklausomai nuo akredityvo rūšies ir ypatybių į akredityvo sandorį gali būti įtraukiami kiti bankai

arba papildomą teisinį statusą įgauti minėtieji bankai:

Mokantysis bankas (angl. paying bank) – bankas, kuris yra įpareigotas sumokėti pagal akredityvą

arba kurio vardu gavėjas išrašo įsakytinį vekselį (tratą). Juo gali būti akredityvą atidaręs, avizuojantis ar kuris

kitas bankas.

Nominuotasis bankas (angl. nominated bank) – bankas nurodytas akredityve kaip įpareigotas

sumokėti arba akceptuoti pardavėjo išrašytus vekselius. Jei akredityve nėra aiškiai nurodyta, kad jis

prieinamas tik bankui – emitentui, bankas – emitentas turi paskirti kitą banką. Jei akredityvas yra “laisvai

perduodamas”, bet kuris bankas yra nominuotasis bankas (UCP 10(b) str.). Nominuotasis bankas paprastai

nėra įpareigotas įvykdyti mokėjimą, išskyrus atvejus, kai jis patvirtina akredityvą ir tampa patvirtinančiuoju

banku.

Patvirtinantis bankas (angl. confirming bank) – bankas, paskirtas akredityvą atidariusio banko ir

patvirtinantis akredityvą, t.y. savarankiškai įsipareigojantis sumokėti, kai gavėjas įvykdys akredityvo sąlygas.

Apyvartą vykdantis bankas (angl. negotiating bank) – šis terminas taikomas bankui, paprastai

esančiam gavėjo šalyje, kuris perka (angl. negotiate) gavėjo pagal akredityvų išrašytą vekselį (tratą). Taip

apyvartą vykdantis bankas tampa tratos laikytoju ir gali jį perleisti kitam bankui arba pateikti ją ir

39

40

Ten pat, p. 776.

Business law: principles, cases, legal environment, p.778.

41Pranc. k. aviser – patarti; pranešti; patvirtinti, duoti sutikimą.

42Merchants Bank of New York v. Credit Suisse Bank (S.D.N.Y. 1984).

11

dokumentus apmokėti mokančiajam bankui. Šis pirkimas paprastai yra atliekamas su “atgręžimu”, t. y., jei

bankas – emitentas neatlygina apyvartą vykdančiam bankui, šis įgauna teisę išieškoti sumas, pervestas

pardavėjui43.

Atsiskaitymų akredityvais procedūra. Jeigu šalys pagrindinėje sutartyje (paprastai pirkimo-

pardavimo) susitaria dėl akredityvinės atsiskaitymo formos, jos joje paprastai išdėsto akredityvo atidarymo

sąlygas, o taipogi numato ir paties akredityvo sąlygas bei terminus.

Pirkimo – pardavimo ar kitoje (pagrindinėje) sutartyje šalims susitarus atsiskaityti šiuo būdu,

pirkėjas kreipiasi į savo banką, prašydamas atidaryti dokumentinį akredityvą pardavėjo naudai. Jau derybų

dėl akredityvo sąlygų metu pardavėjas siekia susitarti, kad akredityvą atidarytų pardavėjo pasirinktas, arba

pasaulyje gerą reputaciją turintis bankas. Kuomet toks prašymas atidaryti akredityvą yra priimamas, jis tampa

sandoriu tarp pareiškėjo ir banko-emitento. Bankas įsipareigoja atidaryti akredityvą, o pareiškėjas – atlyginti

bankui sumą, išmokėtą beneficiarui. Kadangi bankas atidarys akredityvą pagal pareiškėjo nurodymus,

pastarasis turi būti tikras, kad duoti nurodymai neprieštarauja pagrindinei sutarčiai, nes priešingu atveju bus

laikoma, kad pirkėjas pažeidė pagrindinę sutartį44.

Nors pareiškėjas turi laikytis pagrindinės sutarties nuostatų, dažnai būna, kad ji nieko neužsimena

apie vieną ar kitą akredityvo sąlygą. Tokiais atvejais pareiškėjas į akredityvą gali įtraukti papildomas sąlygas,

tačiau beneficiaras nebus įsipareigojęs pagal šias sąlygas.

Paprastai tiek bankas, tiek pirkėjas gerai žino vienas kitą, todėl bankui nėra būtina tirti kliento

finansinę būklę. Jei pirkėjas bankui nėra žinomas, paprastai bankas kaip garantijos pareikalauja atitinkamo

dydžio depozito pirkėjo sąskaitoje. Akredityvui atidaryti pirkėjas pateikia savo bankui pareiškimą, kuriame

paprastai būna:

1. Sąskaita banke – sąskaita iš kurios turi būti nurašoma akredityvo suma ir komisiniai mokesčiai.

2. Dokumentinio akredityvo perdavimo būdas – priklausomai nuo skubumo laipsnio, pirkėjo bankas

gali akredityvą persiųsti paštu, teleksu ar SWIFT’u. Nuo perdavimo būdo priklauso operacijos brangumas.

3. Dokumentinio akredityvo rūšis – svarbiausia, atšaukiamas ar neatšaukiamas akredityvas.

Tarptautinėje praktikoje dauguma akredityvų yra neatšaukiami, nes atšaukiamas akredityvas yra per daug

rizikingas gavėjui. Pagal naująsias UCP 500 (skirtingai negu UCP 400), jeigu dokumentinio akredityvo

prašyme (ir atitinkamai pagrindinėje sutartyje) nenurodoma akredityvo rūšis, tai laikoma, kad akredityvas yra

neatšaukiamas.

4. Gavėjas ir gavėjo bankas.

5. Akredityvo suma – turi būti nurodoma tiksli suma, maksimali ar bent apytikslė suma, leidžianti

tam tikrus nukrypimus.

6. Apmokėjimo laikas – apmokėjimas vykdomas iš karto pateikus dokumentus ar po sulygto laiko

tarpo.

7. Dokumentų pristatymo laikotarpis – be to, kad kiekviename akredityve turi būti nurodytas

dokumentų pateikimo terminas, kiekviename akredityve turi būti nustatytas specialus terminas, laiko tarpas,

skaičiuojamas nuo prekių išsiuntimo dienos, kurio metu turi būti atliktas dokumentų pateikimas. Jei prašyme

dokumentų pristatymo laikotarpis nenurodytas, bankas žiūrės, kad dokumentai būtų pateikti ne vėliau kaip

per 21 dienų po prekių išsiuntimo45.

8. Dokumentai – pareiškėjas turi tiksliai nurodyti, kokie dokumentai turi būti pateikti pagal

dokumentinį akredityvą. Tai labai svarbi detalė, kadangi bankas tikrina dokumentus, o ne prekes, ir būtent

pagal juos vyksta apmokėjimas. Jau derybų dėl akredityvo sąlygų ir terminų metu pardavėjas ir pirkėjas

turėtų aiškiai susitarti, kokie dokumentai yra pristatytini bankui, norint gauti apmokėjimą. Pardavėjas

paprastai siekia, kad būtų kuo mažiau reikalaujamų dokumentų, kad jie būtų kuo paprastesnio aprašymo, kad

būtų susitarta dėl tokių dokumentų, kurių gavimu jis yra užtikrintas.

9. Prekių aprašymas – dažniausiai nurodomi prekių kiekis ir kaina. Labai svarbu, kad prekės nebūtų

aprašytos išsamiu būdu, nes kitaip neišvengiami šalių ginčai.

43

44

Guillermo Jimene. Guide to export – import basics, p .135.

Ten pat, p. 137.

45UCP 43 straipsnis.

12

10. Dokumentinio akredityvo galiojimo vieta ir data. Apie dokumentinio akredityvo datą reikėtų

pakalbėti šiek tiek plačiau, išskiriant atidarymo ir uždarymo datą, o taipogi formalius reikalavimus jo

atidarymui.

VKK 2-104 str. įtvirtina taisyklę, kad akredityvas gali būti atidarytas bet kuria forma, kuri yra

materialaus pavidalo, įskaitant ir įtvirtintą elektronine ar kitokia adekvačia forma. Akredityvas turi būti

patvirtintas banko-emitento atstovo ir pareiškėjo parašais. Pagal minėtą VKK straipsnį akredityvo forma gali

būti nustatyta šalių susitarimu ar remiantis standartine tarptautine praktika. Taigi dėl formos VKK daroma

netiesioginė nuoroda į UCP taisykles, kurios savo ruožtu jokių formalių reikalavimų akredityvui nenustato.

Pažymėtina, kad UCP nustato tik reikalavimus akredityvo turiniui – jo sąlygos ir terminai turi būti aiškūs,

tikslūs ir pilni (UCP 5 str. (A)). Siekiant išvengti įvairių nesusipratimų ir ginčų, bankai savo klientams turi

rekomenduoti, kad akredityve nebūtų nurodoma jokių nereikalingų papildomų konkretumų, nebūtų jokių

nuorodų į anksčiau atidarytus akredityvus (UCP 5 str. (B)).

Pažymėtina, kad pagal JAV teisminę ir bankinę praktiką, įsipareigojimai, atitinkantys VKK 5 str.

nustatytus reikalavimus akredityvo formai ir atitinką akredityvo apibrėžimą, yra pripažintini akredityvu netgi

jeigu juose nėra sąlygų ir terminų, kurie akredityve yra paprastai numatomi. Svarbu pastebėti, kad paties

akredityvo dokumento antraštė ar pavadinimas šiuo atveju nėra lemiantys 46.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VKK 5 str. įtvirtintame akredityvo apibrėžime yra numatyta, kad

akredityvas – “apibrėžtas įsipareigojimas”. Ši nuostata yra aiškiai perimta iš UCP 2 str. Jos praktinė svarba

yra ta, kad ji paneigia galimybę akredityvo statusą suteikti dokumentams, kurie yra neaiškūs ar nepilni 47.

Nustatant, ar tam tikras dokumentas yra akredityvas, yra svarbus šalių ketinimas ir siekis tokį dokumentą

laikyti būtent akredityvu.

VKK 5-104 str. nustato, kad akredityvas turi būti autentifikuotas. Tai yra banko-emitento ir kitų

mokėjimą vykdančių bankų identiškumo nustatymo tikslais. Šis straipsnis daro netiesioginę nuorodą į UCP,

tokiu būdu inkorporuojant VKK 5 str. į spartų tarptautinių papročių šioje sferoje vystymąsi.

Svarbu pabrėžti tai, kad pastaruoju metu dauguma tarptautinių bankinių transakcijų, tame tarpe ir

akredityvo išleidimas, daugiausia yra atliekama naudojant elektroninėmis priemonėmis, pvz. SWIFT yra

naudojamas perduodant akredityvą iš banko-emitento avizuojančiajam bankui. Tokiu būdu persiųstas

akredityvas yra avizuojančiojo banko antspauduojamas kaip “originalas” ir tokia forma pateikiamas

beneficiarui.

Akredityvo atidarymas.

Laikotarpis, kuriuo turi būti atidarytas akredityvas, ar konkreti akredityvo atidarymo data paprastai

yra nustatomi pirkimo – pardavimo sutartyje. Kartais nustatoma, kad akredityvas turi būti atidarytas tam tikrą

dieną; kartais – kad akredityvas turi būti atidarytas “nedelsiant”, kas reiškia, kad akredityvas turi būti

atidarytas per tokį laiko tarpą, kurio reikia akredityvo atidarymui vidutinių sugebėjimų asmeniui; kartais

akredityvo atidarymas siejamas su pardavėjo atliekamu prekių pristatymo veiksmu, pavyzdžiui, laikino

važtaraščio ar pranešimo, kad prekės yra ar tuoj bus paruoštos išsiųsti, išsiuntimu; akredityvo atidarymas taip

pat gali priklausyti nuo to, kada pirkėjas gaus įsipareigojimų vykdymo garantiją.

Kai sutartis nenumato, kada turi būti atidarytas akredityvas, šalys paprastai neturi teisės manyti, kad

sutarties galiojimas priklauso nuo pirkėjo atliekamo akredityvo atidarymo. Tačiau šalys gali susitarti, kad

“sutartis įsigalios, atidarius akredityvą”, tada akredityvo atidarymas yra būtina ir pirminė sąlyga, kad atsirastų

sutartimi nustatytos šalių teisės ir pareigos (sandoris su atidedamąja sąlyga)48. Dažniausiai sutartys nėra

sąlyginės ir akredityvo atidarymas yra sąlyga, einanti prieš sutarties įvykdymą. Tai yra tik kainos

sumokėjimo mechanizmas, kurį šalys nustatė savo susitarimu ir pirkėjo neatliktas akredityvo atidarymas gali

būti laikomas sutarties sąlygų nevykdymu ir atsisakymu nuo sutarties49.

Kaip nurodė Anglijos teismas byloje Trans Trust S.P.R.L. v. Danubian Trading Co., Ltd. [1952],

pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, numatančios, kad pirkėjas pardavėjo naudai turi atidaryti patvirtintą

akredityvą, teisinė reikšmė ne visuomet yra vienoda. Kartais ji yra sąlyga, kuri turi būti atlikta dar iki

sutarties sudarymo. Jeigu akredityvas nėra atidaromas, tai tarp šalių nėra jokių sutartinių santykių. Kitais

46

47

Žr. Official Comment on UCC Article No. 5.

Ten pat.

48Clive M.Schmitthoff. Schmmithoff’s Export Trade, p. 418.

49Nichimen Corporation v. Gatoil Overseas Inc.[1987] 2 Lloyd’s Rep. p. 46.

13

atvejais laikoma, kad tokia sąlyga yra esminė jau sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. Tokiais

atvejais akredityvo atidarymas yra sąlyga, “einanti” ne prieš sutarties sudarymą, o sąlygojanti ir

apsprendžianti pardavėjo pareigos pristatyti prekes įvykdymą. Jeigu pirkėjas neatidaro akredityvo, pardavėjas

turi teisę atsisakyti nuo tolesnių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo ir turi teisę prieš pirkėją pateikti

ieškinį dėl nuostolių, patirtų dėl akredityvo neatidarymo, atlyginimo.50

Kartais būna sunku suprasti sutarties formuluotę dėl akredityvo ir tai gali sukelti įvairių ginčų.

Pavyzdžiui, vienoje byloje sutartyje iš viso nebuvo užsiminta kada akredityvas turi būti atidarytas ar

uždarytas, bet pasirašius sutartį, šalys pradėjo derybas dėl sutarties pakeitimo; vienas iš pakeitimų punktų

numatė, kad akredityvas turi būti atidarytas “nedelsiant”. Buvo nustatyta, kad ši sąlyga “veiksminga” ir

teisėta, ir kad akredityvas turi būti atidarytas “nedelsiant” po sutarties pakeitimo51. Pagal CIF (angl. cost,

insurance and fracht, liet. kaina, draudimas ir frachtas, Incoterms, 1990) sutarties sąlygas, akredityvas turi

būti atidarytas prieš prasidėjus prekių išsiuntimui52. Taip yra todėl , kad pardavėjas prieš išsiųsdamas prekes

turi būti tikras, kad jam bus sumokėta. Taigi, pirkėjas turi akredityvą pardavėjui padaryti prieinamą pačią

pirmą dieną, kurią prekės turi būti išsiųstos. Akredityvo atidarymo pagal FOB (angl. free on board, liet.

franko laivo denis, Incoterms, 1990) sąlygas klausimas buvo sprendžiamas Ian Stach v. Baker Bosly [1958]

byloje, kurioje buvo teigiama, kad akredityvo atidarymo momentas gali būti labai svarbus, kuomet yra

sudaryta visa pirkimo – pardavimo sutarčių grandinė. Bet galiausiai taisyklės taikytos CIF, buvo pritaikytos ir

FOB: akredityvas turi būti atidarytas “protingu laiku” (angl. reasonable time) prieš pradedant prekių

išsiuntimą, o ne skaičiuojant laiką nuo sutarties sudarymo dienos 53. Jei akredityvas neatidarytas, pardavėjas

gali reikalauti nuostolių atlyginimo. Imant atskaitos tašku pirmą prekių išsiuntimo datą, manoma, kad

pirkėjas turi atidaryti akredityvą pakankamo laiko tarpo prieš tą įvykį metu tam, kad pardavėjas prieš

perduodamas prekes išsiuntimui žinotų, kad apmokėjimas jam yra užtikrintas akredityvo, dėl kurio buvo

susitarta, atidarymu. Kai sutartyje išsiuntimui numatytas tam tikras laiko tarpas, pavyzdžiui, vasario, kovo ar

balandžio mėn., jei nenustatyta kitaip, pirkėjas turi atidaryti akredityvą, neprasidėjus prekių išsiuntimui

nustatytam periodui. Tai grindžiama tuo, kad kai pardavėjas turi teisę išsiųsti prekes per tam tikrą laiko tarpą

ir yra susitarta dėl tam tikro atsiskaitymo mechanizmo (šiuo atveju dokumentinio akredityvo atidarymo), tas

mechanizmas turi būti prieinamas pardavėjui visą tą laiką. Jei pirkėjas, esant ilgam išsiuntimo periodui, nori,

kad šis mechanizmas pradėtų veikti prieš pat pardavėjui išsiunčiant prekes, jis turėtų įtraukti į sutartį sąlygą,

kad akredityvas galės būti panaudojamas, pavyzdžiui, praėjus dešimčiai dienų, kai gautas atitinkamas

pranešimas iš pardavėjo54.

Pirkėjo pareiga atidaryti akredityvą yra sąlyga, pagrindžianti pardavėjo pareigą išsiųsti prekes55.

Nagrinėjant pirkėjo pareigą atidaryti akredityvą, yra būtina trumpai aptarti akredityvo neatidarymo

teisines pasekmes. Analizuojant sutartinę sąlygą dėl šalių tarpusavio atsiskaitymo lyginamuoju aspektu,

pastebėtina, kad bendrosios teisės doktrina šių sutarties sąlygų nelinkusi pripažinti esminėmis (angl.

condition) – tai yra jų pažeidimas nukentėjusiai šaliai suteikia teisę tik į nuostolių atlyginimą, neįtakojant

tolesnių įsipareigojimų pagal ją vykdymo. Tai yra, pagal bendrosios teisės doktriną, tokia sutarties sąlyga yra

neesminė (angl. warranty), arba bevardė (angl. innominate). Visgi pažymėtina, kad šalys gali susitarti, kad

tokios sutarties sąlygos pažeidimas sukelia esminės sutarties sąlygos pažeidimo pasekmes – o būtent –

nukentėjusioji šalis be teisės į nuostolių atlyginimą įgyja teisę ir į pagrindinės sutarties nutraukimą56. Tačiau

atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrosios teisės doktrina šioje srityje daro aiškią išimtį akredityvo atveju –

akredityvo neatidarymas sutartyje numatytu laiku yra laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, pardavėją

atleidžiančiu nuo pareigos išsiųsti prekes57.

VKK 5-106 str. įtvirtina tarptautinėje bankinėje praktikoje nusistovėjusią taisyklę, kad akredityvas

laikomas atidarytu ir tampa galiojančiu, kuomet banko-emitento ar kito banko pranešimas ar patvirtinimas,

priklausomai nuo aplinkybių, yra išsiųstas beneficiarui ar avizuojančiam bankui.

50

51

Anson W. R. Dogovornoje pravo, s .99-100.

State Trading Corporation of India v. Compagnie Francaise[1981]. 2 Lloyd’s Rep., p.98, 91.

52Pavia & Co v. Thurman – Nielsen [1952] 2QB. p. 84;88.

53J.Charley. International Trade Law, p. 135-136.

54Tsakiroglou & Co.Ltd. v. Transgrains S.A.[1958] 1 Lloyd’s Rep. p. 562.

55Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 324.

56Charlesworth’s business law, p. 313.

57Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 324.

14

Taigi, jei visos prašymo sąlygos įvykdytos ir nebėra jokių netikslumų bei prieštaravimų,

dokumentinis akredityvas gali būti atidarytas. Pateiksiu dvi paprasčiausias dokumentinio akredityvo išleidimo

ir panaudojimo schemas, kurios padės geriau suprasti akredityvo funkcionavimo tarptautiniuose

atsiskaitymuose ypatumus ir pagrindiniu bruožus.

1 schema. Dokumentinio akredityvo atidarymas

PARDAVĖJAS

kontraktas

PIRKĖJAS

Pranešimas

apie dokumentinį

akredityvą

PRANEŠANTIS

BANKAS

Dokumentinis akredityvas

Prašymas išleisti

dokumentinį

akredityvą

BANKAS-

EMITENTAS

Dokumentinio akredityvo išleidimą sudaro keturi etapai:

1. Kontrakto tarp pirkėjo ir pardavėjo pasirašymas, susitariant dėl apmokėjimo akredityvu.

2. Pirkėjo prašymas savo banko išleisti dokumentinį akredityvą.

3. Jei nėra kliūčių, pirkėjo bankas išleidžia akredityvą pagal pirkėjo nurodymus ir praneša apie tai

pardavėjo bankui.

4. Pardavėjo bankas informuoja savo klientą apie akredityvo išleidimą.

Aišku, kartais susidaro sudėtingesnė situacija. Pirkėjo bankas gali įpareigoti kitą banką (pvz., pagal

pagrindinio komercinio centro buvimo vietą pardavėjo šalyje) patvirtinti akredityvą, ir toks bankas gali duoti

nurodymus trečiajam bankui (pvz.., nedideliame mieste, kuriame yra pardavėjo įmonė) avizuoti neatšaukiamą

ir patvirtintą akredityvą. Tačiau nei vienas bankas nepatvirtins akredityvo tokiu atveju, jei bankas – emitentas

nepadarys jo neatšaukiamu58. Kai kada, kai bankas turi atstovybę užsienio pirkėjo arba pardavėjo buvimo

vietoje, 3 ir 4 stadijos apjungiamos ir pirkėjo bankas praneša pardavėjui apie jo naudai atidarytą akredityvą

betarpiškai arba per savo skyrių pagal pardavėjo buvimo vietą. Šioje analizėje svarbu atkreipti dėmesį į du

momentus: a) 1 ir 4 stadijos svarbios tik pardavėjui, nes pirkimo – pardavimo sutartyje su užsienio pirkėju jis

turi pasirinkti priimtiniausią akredityvo rūšį; b) jei nustatyti dokumentai pateikiami iki pasibaigiant

akredityvo terminui, atsiranda pareiga sumokėti beneficiarui sutartą kainą.

Gavėjas, informuotas apie dokumentinio akredityvo išleidimą, neturi duoti atskiro sutikimo dėl

išleisto akredityvo. Laikoma, kad jis sutinka, jeigu laiku pateikia reikalaujamus dokumentus į banką,

pranešusį apie akredityvo išleidimą arba jį išleidusį banką59.

2 schema. Dokumentinio akredityvo panaudojimas

PARDAVĖJAS

dokumentai

apmokėjimas

prekės

apmokėjimas

PIRKĖJAS

dokumentai

AVIZUOJANTIS

BANKAS

dokumentai

apmokėjimas

BANKAS-EMITENTAS

Antroje schemoje pavaizduota paprasčiausia dokumentinio akredityvo panaudojimo situacija, kai

atsiskaityme dalyvauja pardavėjas, pirkėjas ir juos aptarnaujantys bankai:

1. Pardavėjas išsiunčia prekes ir pateikia savo bankui akredityvo sąlygas atitinkančius dokumentus.

58

59

UCP 10(b) straipsnis.

UCP 9 (d) straipsnis.

15

2. Pranešantis bankas, patikrinęs dokumentus, siunčia juos pirkėjo bankui, kuris apie tai informuoja

patį pirkėją.

3. Jei dokumentai atitinka akredityvo sąlygas, bankas-emitentas vykdo apmokėjimą, t.y. perveda

reikiamą sumą pranešančiam bankui.

4. Pranešantis bankas vykdo apmokėjimą pardavėjo atžvilgiu.

Gavėjas gali nevykdyti dokumentinio akredityvo ir leisti jam baigtis; jis neprivalo informuoti

pirkėjo arba bankų apie savo sprendimą. Dokumentinis akredityvas savaime pasibaigia, jeigu gavėjas

nepateikia reikiamų dokumentų iki jo galiojimo pabaigos.

Akredityvo sąlygų pakeitimas. UCP 5 str. (A) nurodo, kad akredityvo pakeitimai turi būti pilni ir

aiškūs. Neatšaukiamojo akredityvo sąlygų pakeitimai, padaryti banko-emitento ar pareiškėjo iniciatyva,

įsigalioja, kuomet beneficiaras apie jų priėmimą (tiksliau apie pritarimą jiems) praneša avizuojančiam bankui.

Jeigu beneficiaras apie tokių pakeitimų priėmimą, arba apie jų atmetimą nepraneša, yra laikoma, kad

nominuotajam bankui ar bankui-emitentui pateikimas dokumentų, atitinkančių pakeisto akredityvo sąlygas,

yra beneficiaro pritarimas tokiems akredityvo pakeitimams (UCP 9 str. (D)). Tas pats UCP 9 str.(D) nurodo,

kad dalinis pritarimas akredityvo pakeitimams yra negalimas ir negaliojantis.

VKK 5-106 str. taipogi įtvirtina panašią taisyklę, pagal kurią po akredityvo išleidimo beneficiaro,

pareiškėjo, patvirtinančiojo banko ir banko-emitento teisės ir pareigos laikomos nepaveiktos tokio akredityvo

pakeitimo, kuriam toks asmuo nedavė sutikimo, išskyrus jeigu pats akredityvas nustato, kad jis yra

atšaukiamas, ar kad bankas-emitentas turi teisę pakeisti ar atšaukti akredityvą be tokio sutikimo. Nors šis

VKK str. to įsakmiai ir tiesiogiai neįtvirtina, praktikoje yra laikoma, kad kaip ir UCP atveju, toks sutikimas

dėl akredityvo pakeitimo gali būti ir numanomas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teisminė praktika pagal

VKK šiek tiek skiriasi nuo UCP normų – jeigu ne visi, o tik kai kurie asmenys, įtraukti į akredityvo sandorį,

sutinka su tokiais veiksmais, kurie ne visai tiksliai atitinka akredityvo sąlygas ir terminus, šie asmenys

prisiima atsakomybę tuo atveju, jei kiti dalyviai pareikalautų griežto akredityvo sąlygų atitikimo60.

Beje, pažymėtina, kad pastaruoju metu buvo išsivysčiusi teisiniu požiūriu itin ydinga tarptautinė

bankinė praktika, įtvirtinanti priešingą taisyklę UCP 9 str. numatytajai – buvo laikoma, kad akredityvo

pakeitimas tampa automatiškai priimtas, jeigu beneficiaras tam formaliai nustatyto laiko ribose

neprieštarauja. Bankinė Komisija tokią praktiką kategoriškai atmetė, kaip iš pagrindų keičiančią

neatšaukiamo akredityvo neatšaukiamą pobūdį61.

Akredityvo uždarymas. Visuose akredityvuose turi būti numatoma data, kurią baigsis jo galiojimas

ir po kurios pardavėjo bankas atsisakys priimti pardavėjo pristatytus dokumentus, t.y. dokumentinis

akredityvas bus uždarytas. Akredityvo uždarymo diena (t.y. paskutinė diena, kurią gali būti atliktas

mokėjimas, vekselio akceptavimas ar pirkimas) yra suprantama kaip paskutinė dokumentų pristatymo

diena62. UCP nustato detalias akredityvo galiojimo pasibaigimo datos nustatymo ir jos pratęsimo, jei

akredityvo galiojimo pasibaigimo dieną bankas yra uždarytas ar jo darbas sutrikdytas dėl nuo jo

nepriklausančio įvykio, taisykles. Pagal UCP 17 straipsnį, jei akredityvo galiojimas pasibaigia tuo metu, kai

bankas nedirba dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių (force majeure), bankas, jei negavo specialių nurodymų,

vėliau pagal akredityvą neprivalo mokėti.

Akredityvo galiojimo pasibaigimo data neturi būti painiojama su prekių išsiuntimo data. Išsiuntimo

data yra konosamente nurodyta data (ankstesnioji), kurią prekės buvo pakrautos. Kartais akredityve gali būti

nurodyta, kad į banką pristatytuose dokumentuose turi būti nurodyta tam tikra išsiuntimo data. Tokiu atveju

bankas turi atsisakyti priimti dokumentus, jei pardavėjas pateikia konosamentą, neatitinkantį minėtos sąlygos.

VKK 5-106 (c) str. nustato, kad jeigu akredityve nėra nurodyta jo galiojimo trukmė, akredityvo

galiojimo terminas pasibaigia praėjus 1 metams po jo atidarymo, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Akredityvo,

kuriame nurodyta, jog jis yra “amžinas” (angl. perpetual), galiojimo terminas pasibaigia praėjus 5 metams po

jo atidarymo. Akredityve taip pat gali būti nustatyta sąlyga, pagal kurią, pasibaigus jo galiojimui, jei bankas

specialiai neįspėja gavėjo, pavyzdžiui, registruotu paštu prieš mėnesį iki pasibaigiant akredityvo galiojimui,

kad jis nepratęsia akredityvo, jis automatiškai pratęsiamas tam tikram periodui. Tai vadinamieji nuolatiniai

60

61

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

ICC Banking Commission position paper No. 1. // UCP 500 – Correcting some misrepresentations.

62UCP 42 straipsnio (a) dalis.

16

akredityvai (angl. evergreen clause credits), dėl kurių gali būti susitarta ilgesnio termino sutartyse63. Šie

akredityvai ypač paplito JAV bankų veikloje.

1.4. Teisės normos, taikytinos akredityviniams sandoriams.

Taikytinos teisės klausimas akredityviniuose santykiuose iškyla gana retai, nes bankai savo

praktikoje dažniausiai remiasi UCP nuostatomis, ir tokios praktikos vienodumas daro neįmanomą teisės

koliziją įvairiose probleminėse situacijose. Tačiau jei būtina apibrėžti taikytiną teisę konkrečiam

akredityviniam sandoriui, o pačiame akredityve tokia sąlyga nenumatyta, vadovaujantis bendraisiais

principais, pareiga nustatyti teisinę sistemą, su kuria akredityvinis sandoris yra glaudžiausiai susijęs, gula ant

teisininko pečių. Suprantama, kad šis klausimas visiškai nesusijęs su nustatymu teisinės sistemos,

reguliuosiančios pagrindinę sutartį, kurios pagrindu atidaromas akredityvas.

Akivaizdu, kad tarptautinių atsiskaitymų akredityvais teisiniai santykiai savo prigimtimi yra

sutartiniai, tai yra jų pagrindą sudaro šalių susitarimas dėl: atsiskaitymo formos, terminų, sankcijų

neįvykdymo atveju ir pan. Tiesa, tai didžiąja dalimi taikytina tik pareiškėjo ir banko-emitento tarpusavio

teisiniams santykiams, nors kai kurie autoriai nurodo, jog ir kitų akredityvo sandorio dalyvių santykiai yra

sutartiniai. Visgi, banko-emitento ir beneficiaro santykiai, nors ir būdami teisinės prigimties, yra ne sutartinio

pobūdžio, nes jokio tiesioginio teisinio ryšio tarp jų nėra64.

Kai kurie JAV teismai savo sprendimuose net nurodė, kad akredityve nurodytas beneficiaras nėra

trečioji šalis, kas reiškia, kad pardavėjas bankui-emitentui neturi jokios reikalavimo teisės, jeigu pastarasis

neįvykdo savo įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį.

Atsižvelgiant į sutartinį akredityvo santykių pobūdį, Philip R.Wood nurodo, kad ”šalys yra laisvos ir

gali pasirinkti teisę, kuri bus taikoma jų sandoriui, o nesant tokio pasirinkimo, yra taikytinos tarptautinės

privatinės teisės normos, taikytinos sutartiniams santykiams”65. Be to, būtina pabrėžti, kad šie šalių santykiai

yra atriboti nuo pagrindinio sandorio, ir šalys nėra apribotos pagrindinį sandorį reguliuojančios teisės66. Taigi,

nekyla abejonių, kad šalys yra laisvos pasirinkti sutartinę atsiskaitymo santykių pusę reguliuojančią teisę (lex

voluntatis).

VKK 5-116 str. nurodo, kad banko-emitento, avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybė

už veiksmus ir neveikimą yra reglamentuojama teisės, pasirinktos šalių susitarimu. Taigi, kaip matyti, VKK

įtvirtina šalių valios autonomijos, pasirenkant jų santykiams taikytiną teisę, principą. Svarbu pažymėti, kad

tokia šalių susitarimu nustatyta taikytina teisė neapims kolizinių normų, tai yra šalys savo susitarimu gali

pasirinkti tik materialinę teisę. Tokia šalių pasirinkta teisė gali neturėti jokio ryšio su pagrindiniu sandoriu.

VKK 5-116 str. 2 dalis numato, kad jeigu šalys nepasirenka taikytinos teisės, banko-emitento,

avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybė už veiksmus ir neveikimą yra reglamentuojama jų

buvimo vietos valstybės teisės (lex locus). Tokia vieta yra laikoma vieta, kurioje buvo prisiimtas

įsipareigojimas. Jeigu tokių vietų yra daugiau nei viena, tokia vieta yra laikoma vieta, kur buvo išleistas tokio

įsipareigojimo dokumentas. Taikytinos teisės nustatymo tikslais visi banko filialai yra laikomi savarankiškais

subjektais ir bankas yra laikomas esantis tokioje vietoje, kur yra įsteigtas ar įregistruotas jo filialas.

Banko-emitento, avizuojančio banko ir nominuoto banko atsakomybė už veiksmus ir neveikimą

bendra taisykle yra reglamentuojama bet kokių papročių ar praktikos normų, tokių kaip UCP, jeigu UCP yra

taikytinos jų įsipareigojimams pagal akredityvo sandorį.

Jeigu tarp tokių papročių ar praktikos normų ir taikytinos teisės, nustatytos remiantis aukščiau

nurodytais principais, yra prieštaravimų ir skirtumų, pirmenybė teikiama būtent tokių papročių ar praktikos

normoms. Taigi, nors bendra taisykle yra pripažįstama, kad papročiai teturi fakultatyvinę galią kaip teisės

šaltinis civilinėje teisėje, šioje srityje VKK įtvirtina visiškai priešingo pobūdžio taisyklę, įgalinančią

tarptautinius papročius, kaip lex mercatoria, šioje srityje laikyti pagrindiniu teisės šaltiniu. Ši tendencija nėra

vien tik JAV VKK 5 straipsnio autorių išradimas – dar 1964 m. Hagos Konvencijos dėl Vieningo

Tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo įstatymo (Convention relating to a Uniform Law of International

63

64

Offshore International S.A. v. Banco Central S.A.[1976] 2 Lloyd’s Rep., p. 402.

E.C. Lashborooke. Legal Handbook of business transactions, p. 316.

65Philip R. Wood. Law and Practise of International Finances, p.328.

66Dicey & Morris. Conflict of Laws, p. 1, 21.

17

Sales of Goods) 9(2) straipsnyje buvo įtvirtinta norma, nustatanti, kad esant prieštaravimui tarp šios

Konvencijos nuostatų ir galiojančių tarptautinių paprotinių normų ir taisyklių, pirmenybė turėtų būti teikiama

būtent pastariesiems. Beje, pažymėtina, kad tokio pobūdžio teisės normos 1980 m. Vienos Konvencijoje

nebeliko, ir tai didžiąja dalimi buvusių sovietinio lagerio ir Trečiojo pasaulio valstybių pastangų dėka – jos

buvo aiškiai prieš tokį tarptautinio prekybinio papročio, kaip komercinės teisės šaltinio, sureikšminimą67.

Todėl tenka pripažinti, kad Vienos Konvencijos 9(2) straipsnis šia prasme yra kompromisas tarp

subjektyviosios ir objektyviosios tarptautinio papročio taikymo doktrinos. Tačiau remiantis įžymių teisininkų

pripažintais darbais Vienos Konvencijos tematika ir jos komentarais, galima teigti, kad Vienos Konvencijos

teisės sistema yra pagrįsta analogiška taisykle – papročių viršenybe Vienos Konvencijos nuostatų atžvilgiu (9

str.), nes pati Konvencija jiems suteikia normatyvinę galią68. Tiesa, tokios tarptautinių prekybos papročių

teisinės viršenybės negalima suabsoliutinti, nes nereikia pamiršti, kad tarptautinių prekybos papročių, kaip ir

užsienio teisės, taikymas vietiniuose teismuose yra apribotas teismo buvimo vietos valstybės viešųjų interesų

(angl. public policy) išlygos, imperatyvinių normų (angl. mandatory rules) ir pan.

Pažymėtina, kad aukščiau nurodytos VKK įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės nenustato

kolizinės normos pareiškėjo atsakomybės atžvilgiu.

Kadangi patvirtinantysis bankas gali pasirinkti kitą teisę, negu kad pasirinko bankas-emitentas, arba,

būdamas kitoje jurisdikcijoje, visai nepasirinkti jokios teisės, galima situacija, kuomet pagal jo pasirinktas

teisės normas paskirtasis ar patvirtinantysis bankas bus įpareigotas atlikti mokėjimą pagal akredityvą, bet

pagal banko-emitento teisę jis neturės teisės gauti kompensacijos iš banko-emitento. Visgi, atsižvelgiant į tai,

kad UCP yra įtrauktos beveik į visus tarptautinius akredityvus, tokių situacijų galimybė yra tik teorinė69.

Sprendžiant taikytinos akredityviniams sandoriams teisės klausimą, reikia turėti omeny, kad

akredityvinio sandorio pagrindu susiformuoja trejopo pobūdžio sutartiniai santykiai:

1. santykiuose tarp pirkėjo ir jo banko glaudžiausiai ir realiausiai su jais susijusi bus teisė tos

valstybės, kurioje veikia akredityvą atidarantis bankas. Šie santykiai pagrįsti kliento – banko santykiais ir

juose visuomet veikia prezumpcija banko valstybės teisės naudai;

2. santykiuose tarp beneficiaro ir jo banko glaudžiausiai ir realiausiai su jais susijusi bus

avizuojančiojo banko valstybės teisė. Tai taikytina ne tik santykiams tarp pardavėjo ir jo banko, bet ir tarp

pardavėjo ir banko – emitento70;

3. sudėtingiau šį klausimą išspręsti pardavėjo banko ir pirkėjo banko santykiuose. Aplinkybių

visuma leidžia daryti išvadą pardavėjo banko naudai, nes šios tesės normos bus taikomos pardavėjo ir

avizuojančiojo banko santykiams, ir būtų neracionalu taikyti dvi skirtingas teisines sistemas to paties

komercinio sandorio dviems aspektams.

Visgi, kaip minėta aukščiau, dauguma bankų nedetalizuoja taikytinos teisės santykiams su klientais.

Kai kurie iš jų argumentuoja tuo, kad visai nebūtina susitarti dėl taikytinos teisės, nes bus taikomos UCP.

Dauguma iš jų supranta, jog UCP nėra išsamios ir kartais tikrai prireikia tam tikros valstybės teisės normų,

kas gali įtakoti teisės suteikiamų gynybos priemonių pobūdį kilus ginčui.71

Tuo tarpu tarpbankinių santykių, santykių tarp banko ir beneficiaro ir patvirtinančiojo banko kliento

santykių reguliavimas kartais gali sukelti sumaištį. Taip atsitinka dėl:

a) skirtumų įvairių valstybių tarptautinėje privatinėje teisėje;

b) UCP neišsamumo;

c) nepakankamų teisinių žinių šioje sferoje.

Paskutiniu metu šioje srityje yra pastebima “namų žodžio” (angl. home trend) tendencija, kai bankai

savo teisę laiko taikytina visiems ar beveik visiems santykiams. Kai kurie tokios pozicijos argumentai yra

gana išsamūs, todėl banko-emitento valstybės teisės (lex loci solutionis) pasirinkimas yra vis dažnesnis.72

Praktika parodė, jog kartas nuo karto iškildavo problemų taikant UCP, bet apskritai UCP būdavo

įvertinamos kaip patenkinamos. Kai kurie bankai pabrėžia, jog klientai ne visuomet yra susipažinę su UCP ir

67

Argumentuojama buvo tuo, kad esą visi tokie tarptautinės prekybos papročiai pradžią yra gavę kapitalistinėse Vakarų valstybėse, o

sovietiniai ūkio subjektai jų nė nežino ir pan.

68Žr. Bianca C.M. and Bonell M.J. Commentary on the international sales law. The 1980 Vienna Sales Convention.

69Žr. Official Comment on UCC Article 5.

70Power Curber International Ltd. v. National Bank of Kuwait[1981] 2 Lloyd’s Rep., p. 394,399,400.

71Ralph H.Folsom, M.Wallace Gordon, J.A.Spanogle, Jr. International Business Transactions, p. 173.

72Ten pat, p. 174.

18

kartais prireikia nemažai pastangų juos įtikinti pasirinkti būtent jas. Taipogi pabrėžiama, jog sunkumai

interpretuojant UCP tapdavo pagrindine bylinėjimosi priežastimi ir taikytinos teisės pasirinkimą

garantuojančių normų trūkumas dar labiau apsunkindavo UCP aiškinimą.73

Tais atvejais, kai akredityviniai įsipareigojimai yra vykdomi naudojant vekselius, taikytina teisė yra

nustatytina pagal vekseliams taikomas kolizines normas (iš esmės pagal 1930 m. Ženevos konvenciją Dėl

išsprendimo kai kurių kolizinių klausimų, susijusių su įsakomaisiais ir paprastaisiais vekseliais).

Nagrinėjant akredityviniams santykiams taikytinos teisės nustatymo problemą, svarbu atkreipti

dėmesį į tai, kad tiek UCP, tiek taikytinos nacionalinės teisės normos yra koreguojamos vidaus valiutinio

reguliavimo taisyklėmis, kurios tokiu atveju įgyja eksteritorinį pobūdį.

1.5. Atsiskaitymų akredityvais privalumai ir trūkumai

Siekiant išsamiau suvokti atsiskaitymų akredityvais ypatumus bei pagrindinius bruožus, yra būtina

aptarti atsiskaitymo dokumentiniais akredityvais privalumus ir trūkumus, kai kuriais aspektais lyginant su

kitu atsiskaitymo būdu, naudojamu tarptautinėje prekyboje – inkasavimu.

Inkasavimo atveju yra numatytas banko tarpininkavimas, kuris po prekių išsiuntimo pirkėjui

nusiunčia finansinius dokumentus (vekselius, čekius) su reikalavimu juos apmokėti (tratų atveju –

akceptuoti). Pardavėjo interesai yra žymiai labiau apsaugoti, kuomet kartu su finansiniais dokumentais

pirkėjui yra nusiunčiami ir komerciniai dokumentai (konosamentai, sąskaitos-faktūros, draudimo liudijimai ir

pan.), kurių perdavimas pirkėjui sąlygoja nuosavybės teisės į prekes perdavimą. Visgi pažymėtina, kad

esminis inkaso trūkumas pardavėjui yra tas, kad jam nėra suteikiamos pakankamos apmokėjimo garantijos.

Inkasavimo atveju pardavėjas disponuoja prekėmis ir dokumentais iki jo vekselio (tratos)

akceptavimo. Po akceptavimo apmokėjimas jam nėra garantuotas. Iš kitos pusės, pirkėjas, kuris turi mokėti

pagal dokumentus, nėra tikras, kad jis moka už sutartyje nustatytą kiekį tam tikros kokybės prekių. Abi šalys

turi problemų – pardavėjas nenori perleisti dokumentų, t.y. nustoti disponuoti prekėmis, kol jam nesumokėta,

o pirkėjas nenori mokėti, kol jis negavo dokumentų, liudijančių, kad prekių aprašymas, kaina ir kokybė

atitinka sutarties sąlygas.74

Tuo tarpu, atidarius akredityvą, pirkėjo bankas įsipareigoja sumokėti pardavėjui pagal pristatytus

dokumentus, tuo pačiu prisiimdamas riziką, kad pirkėjas nesumokės. Tačiau šis bankas turi žymiai geresnes

galimybes įvertinti pirkėją ir, jei reikia, užsitikrinti prievolės įvykdymą teisinėmis priemonėmis pirkėjo

buvimo vietoje. Patvirtindamas akredityvą, pardavėjo (avizuojantis) bankas taip pat prisiima riziką, kad

pirkėjo bankas nesumokės. Bet pardavėjo bankas taip pat turi daug didesnes galimybes įvertinti šią riziką,

negu pats pardavėjas, be to jam bus lengviau įgyvendinti savo teises teisinėmis ar kitomis priemonėmis.

Dažnai pardavėjas pirkėjo banku nepasitiki taip pat kaip ir pačiu pirkėju. Todėl pardavėjas paprastai

reikalauja, kad akredityvas būtų patvirtintas vietinio, jam gerai žinomo ir patikimo banko – tai turi būti

numatyta pirkimo – pardavimo sutartyje. Tokiu atveju pardavėjo rizika yra minimali, nes jis turi trijų šalių

įsipareigojimus sumokėti ir tie įsipareigojimai yra nepriklausomos viena nuo kitos prievolės.

Jeigu pirkėjas tampa nemokus, jo bankas vis tiek turi prievolę sumokėti. Nuo nuostolių dėl pirkėjo

galimo nemokumo apsaugo disponavimas konosamentu – bankas gali parduoti prekes trečioms šalims. Be to

bankas turi puikias galimybes ištirti pirkėjo finansinę būklę dar prieš atidarydamas akredityvą ir tuo iš esmės

sumažinti savo riziką, pavyzdžiui, reikalaudamas papildomo prievolės įvykdymo užtikrinimo.

Pardavėjo bankas patiria pirkėjo banko nemokumo riziką, tačiau jis turi geriausias galimybes ją

įvertinti prieš prisiimdamas mokėjimo prievolę.

Jeigu pardavėjo bankas atsisako mokėti, pardavėjas turi neblogas galimybes užtikrinti tokios

prievolės vykdymą savo šalyje. Akredityvą patvirtinusio banko atsisakymas jį apmokėti gali būti sąlyginai

lengvai ginčijamas vietiniuose teismuose.

Tokiu būdu viena didelė komercinė rizika yra paskirstoma į keletą žymiai lengviau valdomų rizikų

tarp akredityvo santykio šalių, kurių kiekviena yra labiausiai tinkama būtent tą rizikos dalį įvertinti ir valdyti.

Reikia pažymėti, kad ši analizė yra formali. Pirkėjo požiūriu, gali būti keletas situacijų, kuriose

formali akredityvo konstrukcija neužtikrina jo interesų, pavyzdžiui, prekės gali būti prarastos, pavogtos ar

73

74

Ten pat, p. 174.

F.E.Perry. The Elements of Banking, p. 247.

19

sužalotos kelyje; pristatytos prekės gali neatitikti sutarties sąlygų; konosamentas ir kiti dokumentai gali būti

suklastoti; konosamentas gali būti pavogtas kelyje ir pristatytas pirkėjui nesąžiningo įgijėjo; perduodantis

dokumentus bankas gali tapti nemokus tuo metu, kai konosamentas yra pas jį tačiau dar neapmokėtas ir

nepateiktas pirkėjui. Tam, kad pirkėjas būtų apsaugotas nuo tokių rizikų, paprastai tarp akredityvo šalių

sukuriamas dar sudėtingesnis teisinis mechanizmas.

Taigi, svarbiausias akredityvo privalumas yra tas, kad jis užtikrina apmokėjimą eksportuotojui, o

taip pat gali užtikrinti ir prekių pristatymą importuotojui. Tačiau kadangi tai daug laiko trunkantis ir labai

atsakingas darbas banko darbuotojams (akredityvo turinio ir dokumentų tikrinimas), šis atsiskaitymo būdas

yra gana brangus. Bankai už kiekvieną operaciją yra nustatę tam tikrą mokestį75.

75

Žr.: Paslaugų ir operacijų įkainiai / Vilniaus bankas. – (V), 1998. – p.8; Lietuvos taupomajame banke gyventojams ir ūkio subjektams

teikiamų paslaugų ir operacijų kainos / Lietuvos Taupomasis bankas. – p. 8; Pagrindiniai banko operacijų tarifai / Bankas Snoras. –

(Vilnius), 1997; Paslaugų kainos / Lietuvos valstybinis komercinis bankas.- V., 1997.

20

II.

ATSISKAITYMŲ AKREDITYVINE FORMA TEISINIS REGULIAVIMAS

2.1. Tarptautiniai teisės aktai

2.1.1. Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (UCP)

UCP prigimtis ir teisinė galia. Akredityvinė teisė76 gavo pradžią ir išsivystė Anglijoje, o nuo

Pirmojo Pasaulinio Karo ypatingai paplito ir JAV bei kitose valstybėse, tačiau nagrinėjant to meto

tarptautinės prekybos situaciją tampa aišku, jog grynai teisiniai akredityvinių santykių reguliavimo aspektai ir

sprendimai buvo nepakankami jau ir tuometinės tarptautinės prekybos kontekste. Prekybos partneriai

nenorėjo sau užsikrauti kitų, dažnai tolimų šalių teismų sprendimų nagrinėjimo naštos. Taigi, prireikė

tarptautinių, standartizuotų akredityvinių santykių taisyklių, kurios galėtu tarptautiniu mastu atspindėti

sparčiai besivystančią ir kintančią bankinę praktiką.

Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (The Uniform Customs and Practice for

Documentary Credits), parengtos Tarptautinių prekybos rūmų Bankininkystės metodikos ir praktikos

komisijos (ICC Commission on Banking Technique and Practice of the Intemational Chamber of Commerce)

buvo pirmą kartą paskelbtos 1929 m.; 1933 m. redakcija buvo visuotinai priimta Europoje. Šių taisyklių

tikslas buvo palengvinti skirtingų valstybių ūkio subjektų, o ypatingai – bankų veiklą naudojant akredityvinę

atsiskaitymų formą, tokiu būdų išplečiant tarptautinės komercijos bei prekybos vystymąsi. Po to taisyklės

buvo pataisytos ir papildytos 1951 m. ir būtent nuo to momento tapo išties pasaulinio lygio. 1962 m.

redakcijos taisyklės buvo priimtos įtakingų Anglijos ir Sandraugos (angl. Commonwealth) valstybių bankų.

Vėliau taisyklės buvo keistos ir pildytos 1974, 1983 ir 1993 metais.77

Akredityvinių santykių sferoje teisės unifikavimas davė apčiuopiamiausių rezultatų. Šios

unifikuotos taisyklės faktiškai įgavo visuotinį pripažinimą. Tokia sėkmė – daugiau nei 30 metų trukusių

pastangų rezultatas.

Šiuo metu galioja naujausia 1993 m. redakcija, įsigaliojusi 1994 m. sausio 1 d78. Tarptautinių

prekybos rūmų paskelbtais duomenimis, daugiau nei 170 valstybių bankai, atidarydami dokumentinius

akredityvus, paprastai numato, kad jiems bus taikomos UCP.

Nežiūrint ekonominių ir ideologinių kliūčių79, Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės

(toliau – UCP) buvo gana greitai visuotinai pripažintos. 1994 metų liepos 13 dieną UNCITRAL rekomendavo

tarptautiniams sandoriams, numatantiems akredityvų taikymą, taikyti 1993 metų redakcijos UCP taisykles80.

Aptariant UCP, ypač svarbu aptartį jų teisinę galią bei juridinę prigimtį.

Nagrinėjant tai, iškyla klausimas dėl UCP teisinio statuso bei teisinės galios. Autoritetingas

tarptautinės komercinės teisės specialistas C. M. Schmitthoff UCP apibrėžia kaip paprotį (angl.-usage),

taikomą tarptautinėje prekyboje, tuo pačiu akcentuodamas sunkumą nustatyti UCP taisyklių teisinę galią. Šio

klausimo sprendimui jis pateikė bendrą tarptautinės prekybos papročių klasifikaciją:

1) normatyviniai prekybiniai papročiai:

a)įstatyminiai papročiai;

b)universalūs papročiai.

2) sutartiniai prekybos papročiai:

a)transnacionaliniai formuliarai;

b)kiti papročiai.

3) faktiniai prekybos papročiai.

Akredityvinė teisė – tai atskiras, savarankiškas specifinis Anglijos komercinės teisės institutas, XIX a. pab. – XX a. pr. susiformavęs

Anglijos nacionalinių teisės normų pagrindu.

77G.Jimenez. Guide to export – import basics, p. 132.

78ICC Publication No. 500.

79Socialistinių ir besivystančių valstybių atstovai buvo itin priešiški šių taisyklių visuotiniam pripažinimui ir taikymui, nes, anot jų,

daugumą šių papročių yra kilę iš kapitalistinių išsivysčiusių valstybių ir sutarties šalys iš socialistinių ir besivystančių valstybių gali

nukentėti, nes jos neturi jokių žinių apie juos (papročius).

80ICC Publication No. 500.

76

21

Jeigu UCP priskirtume 1 (b) papročių kategorijai, tai jos taikytinos nepriklausomai nuo banko–

emitento valios. Jeigu UCP priskirtume 2 (a) papročių kategorijai, tai akredityvo tekste būtų būtina aiški

nuoroda į UCP taisykles. Komercinis Briuselio teismas 1978 m. sprendimu priėjo išvados, kad UCP

taikytinos teisiniams santykiams šalių, kurios savo ūkinėje veikloje paprastai naudoja akredityvinę

atsiskaitymo formą, nepriklausomai nuo šalių tiesioginio ir aiškaus sutikimo dėl UCP taikymo81. 1981 m.

Prancūzijos Kasacinis teismas savo sprendime pabrėžė, kad UCP turi tokią pat norminę galią, kaip ir

Prancūzijos Civilinio kodekso normos82. Dar anksčiau, 1976 m. Paryžiaus Komercinis teismas atmetė vienos

iš šalių tvirtinimus, jog UCP tėra rekomendacija. Sprendime buvo nurodyta, kad UCP atspindi papročius,

kurie savo ruožtu yra teisės šaltinis, ir todėl gali veikti ir be aiškios šalių nuorodos į UCP, jeigu, žinoma, šalys

savo susitarimu neapribojo jų taikymo. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Italijos, JAV, Vokietijos ir kitų

valstybių teismų praktika, paneigianti aiškios šalių nuorodos į UCP būtinumą83.

UCP nėra nei tarptautinė sutartis, nei nacionalinis įstatymas, bet greičiau pavyzdinis taisyklių

rinkinys, kuris, bendra taisykle, gali būti taikomas akredityvams šalių susitarimu. Taigi, iš esmės UCP

nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai sandorio šalys numatė tokį taikymą savo sutartyje. UCP 1 straipsnis

nedviprasmiškai įtvirtina šią taisyklę:” Dabartinės, 1993 m. redakcijos, unifikuotos dokumentinių akredityvų

taisyklės ir papročiai taikomi visiems dokumentiniams akredityvams, jeigu jos yra įtrauktos (inkorporuotos) į

akredityvo tekstą, ir, nesant tiesiogiai išreikšto priešingo susitarimo, yra privalomos visoms suinteresuotoms

šalims”. Paprastai UCP yra taikomos dokumentiniam akredityvui, kai jį atidarantis bankas įsakmiai nurodo,

kad bus taikomos UCP. Bankai visame pasaulyje kas dieną savarankiškai arba kaip nacionalinių bankų

asociacijų, kurios pasirinko ir taiko UCP, nariai įrašo į akredityvą toki punktą: “Šiam akredityvui bus

taikomos Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės (1993 m. redakcija), išleistos Tarptautinių prekybos

rūmų Publikacijoje Nr.500 (angl. ICC Publication No. 500)”. UCP taip pat taikomos, kai operuodami

dokumentinius akredityvus, bankai naudojasi komunikacinės sistemos SWIFT (Society for Worldwide

Interbank Financial Telecommunication) paslaugomis – bankų santykiams su SWIFT. Tokiu atveju taikytinos

teisės problema neiškyla.

Nagrinėjant UCP teisinę galią ir juridinį statusą, yra labai svarbu pažymėti, kad 1980 m. JT Vienos

konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutarties

šalys yra įpareigotos bet kokio papročio, dėl kurio jos susitarė, ir bet kokios praktikos, kurią jos nustatė

tarpusavio santykiuose. 9 straipsnio 2 dalis įtvirtina numanomą sutarties sąlygą – jeigu nėra sutarta kitaip,

šalys yra laikomos numanomai susitarusios dėl jų sutarčiai taikomo papročio, apie kurį šalys žinojo ar turėjo

žinoti ir kuris yra plačiai žinomas tarptautinėje prekyboje bei nuolatos taikomas šalių tokio tipo sutartyse.

Aiškinant minėtą Vienos konvencijos nuostatą, galima daryti išvadą, kad net šalims ir aiškiai

nesusitarus jų atsiskaitymams akredityvine forma, numatytiems pirkimo-pardavimo sutartyje, taikyti UCP,

jeigu nėra susitarta ar nustatyta kitaip, jiems yra taikoma UCP redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu,

jeigu, žinoma, UCP atitinka visus Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus:

1) apie UCP šalys žinojo arba turėjo žinoti;

2) UCP tarptautinės prekybos praktikoje yra plačiai žinomos;

3) UCP yra reguliariai, nuolatos laikomasi tokio tipo sutartyse.

UCP, būdamos tarptautinio lygio tarptautinių prekybos papročių akredityvinių atsiskaitymų srityje

kodifikacija, neabejotinai daugumoje atvejų šiuos kriterijus atitinka.

Pažymėtina, kad pagal Vienos konvencijos 9 straipsnio 1 dalį, pagrindinis papročio taikymą

lemiantis faktorius yra suderinta šalių valia, nukreipta į tai, kad paprotys galiotų ir būtų taikomas šalių

sutartiniams santykiams. Bet Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalis įtvirtina taip vadinamą numanomą

papročių taikymą arba fikcinį šalių susitarimą dėl tam tikro papročio taikymo. Šalys gali būti nė

nesusitarusios dėl kokio nors papročio, bet jis visgi yra taikytinas šalių sutartiniams santykiams atsižvelgiant į

Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus objektyvius kriterijus. Tai rodo, kad šiuo atveju papročių

taikymą apsprendžiantis veiksnys yra ne šalių valia, o papročio norminė galia, kurią jam suteikia pati Vienos

konvencija84.

81

82

Revue de la Banque [1980], p. 263.

Cour de Casation, October 14, 1981, publikuota Receuil Sirey-Dalloz, 1982, p. 301.

83C.M.Schmitthoff. Schmitthoff’s Export Trade, p. 431-432.

84Žr. Bianca C.M. and Bonell M.J. Commentary on the international sales law. The 1980 Vienna Sales Convention, p. 107.

22

Beje, nereikia pamiršti, kad Vienos Konvencija nereguliuoja papročio galiojimo klausimų (4

straipsnis), todėl tai yra paliekama spręsti nacionalinei teisei – teisei, kuri pagal tarptautinės privatinės teisės

normas būtų taikytina, jeigu nebūtų taikoma Vienos Konvencija.

Analogišką aukščiau nurodytajai Vienos konvencijos nuostatai dėl tarptautinio papročio taikymo

įtvirtina ir 1994 m. UNIDROIT Tarptautinių komercinių kontraktų principų 1.8 straipsnis, todėl čia plačiau jo

nenagrinėsiu.

Vakarų Europos bankai vieni pirmųjų pradėjo taikyti UCP. Iš pradžių abejoję, 1962 m. UCP pradėjo

taikyti ir Didžiosios Britanijos bei daugumos Sandraugos valstybių bankai. Net socialistinės valstybės, kurių

prekybos ministerijos nebuvo Tarptautinių prekybos rūmų narėmis, turėjo savo atstovų ad hoc darbo grupėse,

kurios konsultuodavosi su Bankininkystės komisija UCP klausimais, jų bankininkystės institucijos taikė UCP

tarptautinėje prekyboje. Galiausiai UCP buvo patvirtintos JTO Tarptautinės prekybos teisės komisijos

(UNCITRAL)85.

Kalbant apie UCP teisinę galią Lietuvoje, visų pirma reikėt atsižvelgti į tai, kad UCP – tarptautinio

lygmens, unifikuotas susistemintų, sukodifikuotų tarptautinių papročių ir praktikos akredityvinių atsiskaitymų

srityje rinkinys. Taigi, kaip jau buvo minėta anksčiau, UCP yra rekomendacinio pobūdžio, jų pagrindinis

tikslas – vieningai interpretuoti ir taikyti visus akredityvo terminus ir sąlygas. Sutarties šalys jas taiko savo

susitarimu ir jomis naudojasi kaip tarptautiniu papročiu, todėl nekyla abejonių, kad tokiu atveju UCP

taisyklėms yra taikytina LR CK 606 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tarptautiniai papročiai taikomi tais

atvejais, kai tai numato LR įstatymai, tarptautinės sutartys, šalių susitarimai, taip pat kai atitinkami santykiai

nesureguliuoti arba nepakankamai sureguliuoti įstatymu ar šalių susitarimu.

Taigi, aiškinant ir analizuojant šią LR CK teisės normą, darytina išvada, kad pirmoji jos dalis

įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią UCP yra taikytinos, šalims aiškiai ir nedviprasmiškai, arba numanomai

savo galutiniame rašytiniame susitarimo dokumente susitarus, įtvirtinus nuorodą į UCP taisykles.

Visgi, tokiam šalių susitarimui esant nepakankamam, kad jį būtų galima laikyti šalių susitarimu LR

CK 606 straipsnio 2 dalies prasme, UCP turėtų būti taikomos. Kitaip tariant, LR CK 606 straipsnio 2 dalies

antroji dalis įtvirtina principą, taisyklę, numatančią, kad sutarties šalys yra laikomos numanomai susitarusios

dėl jų sutarčiai taikomo papročio. Taigi, kaip matyti, ši LR CK 606 straipsnio 2 dalies teisės norma yra itin

artima aukščiau minėtai Vienos konvencijos 9 straipsnio 2 daliai.

Nagrinėjant UCP teisinę galią, yra labai svarbu pažymėti, kad LR CK projekto 1.4. straipsnio 1 dalis

nurodo, kad įstatymo arba sutarties numatytais atvejais civiliniams santykiams gali būti taikomi papročiai. Ši

teisės norma apima tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio pobūdžio papročius, ir nurodo tik du šio teisės

šaltinio taikymo pagrindus – įstatymą ir sutartį. Nagrinėjamu klausimu yra itin svarbi LR CK projekto 1.4.

straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti taisyklę, pagal kurią papročiai negali būti taikomi, jeigu jie prieštarauja

imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Ši taisyklė yra

tiesiogiai kildinama iš vieno pagrindinių civilinės teisės principų – dispozityviškumo – išimties, numatančios,

kad šalys savo susitarimu yra laisvos nustatyti bet kokias jų teisiniams santykiams taikytinas nuostatas,

sąlygas, terminus, išskyrus jeigu jie prieštarauja LR įstatymų imperatyviosioms teisės normoms arba yra

sandorių negaliojimo pagrindai, numatyti LR CK 47-58 straipsniuose. Pažymėtina, kad LR CK projekto 2

skyrius “Tarptautinė privatinė teisė” iš viso nereglamentuoja tarptautinių papročių taikymo galimybių, todėl

šiuo požiūriu LR CK projekto teisės normos yra vertintinos kaip žingsnis atgal.

Tai, kad LR CK projekto rengėjai nebuvo nuoseklūs, tampa aišku jau vien iš to, kad LR CK

projekto XXIII skyrius “PIRKIMAS-PARDAVIMAS” yra aiškiai ir nedviprasmiškai orientuotas į Vienos

konvencijos teisinę sistemą, o 1.4. straipsnyje įtvirtintas papročių, kaip civilinės teisės šaltinio, teisinio statuso

nustatymas yra visiškai nutolęs nuo Vienos konvencijos 9 straipsnio. Tai neabejotinai neigiamai įtakos LR

CK, kaip vientiso nacionalinio teisės akto, sisteminį nuoseklumą, todėl reikėtų atsisakyti LR CK projekto 1.4.

straipsnio 1 dalies numatyto papročių teisinio statuso civilinės teisės šaltinių hierarchijoje ir jų taikymo

civiliniams santykiams reguliavimo ir įtvirtinti Vienos konvencijos 9 straipsnio teisės normos formuluotę.

Atsižvelgiant į tai, kad iki šiol lieka neišspręsta Vienos konvencijos ir LR įstatymų kolizijos problema, nors

tai iš esmės tėra tik teorinio pobūdžio problema86, o taipogi turint omeny, kad LR teisinėje sistemoje Vienos

85

86

UNCITRAL 17-oji sesija, (1984/A/39/17, paragrafas 129).

Jeigu LR tarptautinėse sutartyse nustatytos kitos taisyklės negu tos, kurios numatytos LR įstatymuose, taikytinos LR tarptautinėse

sutartyse nustatytos teisės normos (LR CK 606, CPK 482 straipsniai).

23

konvencija tėra tik Vyriausybės nutarimo lygmens87, tokia teisiniu požiūriu kokybiškai nauja CK Projekto 1.4.

straipsnio teisinė konstrukcija, orientuota į Vienos konvencijos teisinę sistemą, įgalintų ateityje kiek įmanoma

labiau ir sėkmingiau išvengti įvairaus pobūdžio neatitikimų ir kolizinių situacijų tarp nacionalinės teisės ir

tarptautinės teisės aktų – UCP, URR, Vienos konvencijos – ir skatintų efektyvų CK projekto teisės normų

aiškinimą ir taikymą tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių teisminėse institucijose Vienos konvencijos

7 straipsnio prasme ir tikslais. Taigi, tokia CK projekto 1.4. straipsnio formuluotė bei turinys sudarytų visas

sąlygas Lietuvos Respublikos teisės normas, reglamentuojančias akredityvinius atsiskaitymus, integruoti į

unifikuotą tarptautinės privatinės teisės materialinių normų šioje srityje sistemą.

1993 m. UCP redakcijos skirtumai nuo ankstesnių UCP redakcijų.

Paskutinėje 1993 m. UCP redakcijoje pataisos buvo priimtos, atsižvelgiant į žymią technologijos ir

verslo praktikos pažangų (priešpaskutinė UCP redakcija buvo priimta 1983 m.). Jau anksčiau paplitus

pervežimams konteineriais ir naudojant mišrius pervežimo būdus, žymiai pasikeitė transportavimo praktika.

Didėjantis elektroninių priemonių naudojimas informacijos perdavimui pakeitė ir dokumentinių akredityvų

dokumentaciją. Šie tarptautinės prekybos pokyčiai buvo pripažinti ir įtvirtinti 1993 m. UCP redakcijoje.

Naujieji UCP pakeitimai buvo būtini, siekiant sureguliuoti paskutinius pokyčius transporto pramonėje,

pervežimų srityje. Paskutinių pakeitimų tikslas buvo patobulinti pačių UCP veikimą. Kai kurie tyrimai

parodė, kad apytiksliai 50 procentų dokumentų, pateiktų pagal UCP, buvo atmesti dėl jų netikslumo ir

akredityvo sąlygų neatitikimo88. Tai akivaizdžiai sumažino akredityvo efektyvumą ir turėjo itin neigiamų

pasekmių tarptautinių atsiskaitymų sklandumui, kas, savo ruožtu, susiję su itin padažnėjusiais bylinėjimaisis

šioje srityje.

Siekiant išspręsti šias UCP problemas, Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinė Komisija įsteigė

Darbo Grupę, kuriai buvo suformuluoti sekantys uždaviniai:

a) supaprastinti 1983 m. UCP redakciją;

b) į UCP įtraukti tarptautinę bankinę praktiką ir standartizuoti bankinę veiklą;

c) pakelti akredityvo patikimumą, nustatant akredityvo neatšaukiamumo prezumpciją;

d) sureguliuoti nedokumentinių akredityvo sąlygų reikšmę.

Atsižvelgiant į tai, trumpai paminėtini šie pagrindiniai UCP pakeitimai ir patobulinimai, lyginant su

UCP 400 (1983 m. redakcija):

1. akredityvas dabar laikomas neatšaukiamu, jeigu sutartyje nedetalizuojama koks (atvirkščiai nei

UCP 400);

2. bankai, nagrinėdami pateiktus dokumentus, turi neviršyti 7 bankinių dienų; be abejo, teismai gali

nuspręsti, jog terminas “protingas laikas” yra žymiai trumpesnis;

3. fundamentaliai pakeistos nuostatos, reguliuojančios transporto dokumentus (23-30 str.): kiekviena

dokumentų rūšis dabar reglamentuojama atskiru straipsniu, nustatant žymiai aiškesnius kriterijus kiekvieno

dokumento formai ir turiniui;

4. įvestas “tarptautinio bankinio standarto” terminas – 13(a) str. formuluoja taisyklę, kad dokumentų

atitikimas akredityvo sąlygoms bus nustatomas remiantis tarptautinių bankinių standartų praktika.

Pati UCP teksto analizė leidžia daryti išvadą, kad jos yra skirtos visų pirma bankininkams, o ne

teisininkams. Apie tai byloja ir pati dokumento juridinė technika, besiskirianti nuo kitų tarptautinės privatinės

teisės instrumentų. UCP rengėjai stengėsi išvengti juridinės terminologijos naudojimo, siekė nenaudoti

blanketinių, kolizinių normų ir pan. UCP yra akivaizdžiai taisyklės, paruoštos bankininkams ir skirtos

bankams – vienas iš pagrindinių UCP tikslų yra apsaugoti bankus nuo atsakomybės pagal akredityvo sandorį.

UCP taisyklės yra žymiai lankstesnės nei nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai. Kai JTO

Tarptautinės teisės komisija parengia tarptautinę sutartį ar daugiašalę konvenciją, turi praeiti ilgas, dažnai net

Valstybės žinios, 1995 Nr.102-2283. Vienos konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1996 m. vasario 1 d., nors pats sprendimas

buvo padarytas žymiai anksčiau. LR Seimas savo 1993 m. sausio 19 d. nutarimu I-91 “Dėl LR prisijungimo prie JTO 1980 m. balandžio 11

d. Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių prisijungė prie Konvencijos. Kadangi Vienos konvencija nebuvo LR

Seimo ratifikuota, todėl ji nėra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis (LR Konstitucijos 138 straipsnis) ir jos juridinė galia prilygsta LR

Vyriausybės nutarimams – ji neturi prieštarauti ne tik LR Konstitucijai, bet ir LR galiojantiems įstatymams (Konstitucinio teismo nutarimas

priimtas 1995 m. spalio 17 d. dėl LR įstatymo “Dėl LR tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio 4 dalis ir 12 straipsnis atitikimo LR

Konstitucijai”).

88

87

Margaret L. Moses. Controlling the Letter of Credit Transaction // Publication of International section of New Jersey State Bar

Association.

24

keletą dešimtmečių trunkantis tarptautinės sutarties ar konvencijos įsigaliojimo procesas. UCP – tai

tarptautinės prekybos aktualios praktikos kodifikacija, paremta ilgamete prekybos, bankų, importuotojų ir

eksportuotojų patirtimi. Periodiški UCP pakeitimai įgalina taisyklių nuostatas neatsilikti nuo kintančios

tarptautinės bankinės praktikos. Taigi, UCP pateikia neabejotinai praktiškiausią akredityvinių santykių

reglamentaciją.

Tačiau, nežiūrint į UCP taikymo pagrindus, šalys turi teisę sustabdyti vieno ar kito straipsnio

galiojimą ir taikymą: UCP 1 str. tiesiogiai numato tokią galimybę.

Tarptautiniai prekybos rūmai pabandė standartizuoti akredityvinių sandorių dokumentaciją: buvo

paskelbti “Tipiniai dokumentinių akredityvų sandorių formuliarai”89. Bankinės praktikos komisija neretai

gauna užklausimų apie komisijos poziciją aiškinant ir taikant UCP normas, todėl komisijos išvadų sąrašas yra

labai naudingas informacijos šaltinis šiais klausimais.

Be abejo, tarptautinių akredityvų teisinis reglamentavimas nesibaigia vien tik šiomis taisyklėmis, šie

santykiai yra reglamentuojami ir vidaus teisės normomis. Be to, UCP negali duoti atsakymo į visus

klausimus, kylančius praktikoje, todėl gali būti remiamasi ir kitais teises šaltiniais90.

2.1.2. Unifikuotos Bankų tarpusavio atsiskaitymo (kompensavimo) pagal dokumentinius

akredityvus taisyklės (URR)

1995 metais Tarptautiniaiš Prekybos Rūmai priėmė Unifikuotas Bankų tarpusavio atsiskaitymo

(kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus taisyklės (angl. Uniform Rules for Bank-to-Bank

reimbursements under Documentary Credits, toliau – URR)91. Jos įsigaliojo nuo 1996 m. liepos 1 d. Šių

taisyklių pagrindinis tikslas – sureguliuoti ir tarptautiniu mastu įtvirtinti taisykles, pagal kurias yra atliekamas

bankų, įvykdžiusių mokėjimą pagal akredityvą, tarpusavio atsiskaitymas. URR reguliuojama sritis yra

pagrįsta itin specifinėmis procedūromis, kuriose dalyvauja tik bankai, todėl UCP 19 straipsnyje įtvirtintas

bankų tarpusavio atsiskaitymo (kompensavimo) pagal dokumentinius akredityvus reguliavimas ilgainiui tapo

aiškiai nebepakankamas ir neatspindintis visų sparčiai besivystančios tarptautinės bankinės praktikos bruožų.

Kaip ir UCP, URR 1 straipsnis įtvirtina, jog yra taikytinos tiks esant aiškiai nuorodai į URR,

Publikaciją Nr. 525. Bankas-emitentas yra atsakingas už tai, kad tokia nuoroda būtų tinkamai įtvirtinta jo

išleistame akredityve. Tiesa, pažymėtina, kad tuo atveju, kai akredityvai yra naudojami per SWIFT sistemą,

URR 525 yra taikomos automatiškai, jeigu tik akredityvo sąlygos nenumato ko kito.

2.1.3. 1995 m. JT Konvencija dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų

1995 m. JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija buvo priimta JT Konvencija dėl rezervinių

akredityvų ir bankinių garantijų. Ši konvencija šiuo metu dar nėra įsigaliojusi, tačiau atsižvelgiant į jos

taikymo apimtį bei juridinį statusą (ji yra implementuotina nacionalinėje teisės sistemoje), darytina išvada,

kad ji yra (teisingiau – bus) gana svarbus tarptautinis dokumentas, reglamentuojantis rezervinius akredityvus.

Šios Konvencijos 1 straipsnis numato, kad ji yra taikoma tarptautiniam įsipareigojimui, jeigu:

a)banko-emitento verslo vieta, kurioje išduotas įsipareigojimas, yra susitariančioje valstybėje;

b)jeigu tarptautinės privatinės teisės normos nurodo į susitariančios valstybės teisę.

Konvencija taipogi taikytina tokiam tarptautiniam rezerviniam akredityvui, kuris nėra patenkantis į

jos reguliavimo sferą, tačiau jame yra aiškiai nurodoma, kad jam taikoma ši konvencija.

Aukščiau nurodytas įsipareigojimas Konvencijos tikslais reiškia nepriklausomą įsipareigojimą, kuris

tarptautinėje praktikoje yra suprantamas kaip nepriklausoma garantija arba rezervinis akredityvas ir kuris yra

išduodamas banko ar kito asmens (emitento), beneficiarui sumokėti nustatytą pinigų sumą paprasto

pareikalavimo atveju, arba pareikalavus ir pateikus dokumentus, atitinkančius įsipareigojimo sąlygas,

nurodančias ar iš kurių išplaukia, kad mokėjimas yra vykdytinas kokio nors įsipareigojimo neįvykdymo arba

kito įsipareigojimo atsiradimo atveju, arba kaip pareiškėjo ar kito asmens įsiskolinimo padengimas. Taigi, iš

89

90

ICC Doc. No. 416.

Pavyzdžiui, Bankinės Komsijos sprendimai (1975-1979), publikuoti ICC Doc. No. 371; Komisijos išvados (1980-1981), publikuotos ICC

Doc. No. 399; sprendimai dėl ginčų, susjiusių su UCP taikymu (1984-1986), publikuoti ICC Doc. No. 434; Komisijos nuomonės dėl UCP

500 91995-1996), publikuotos ICC Doc. 565. Svarbiu ICC dokumentu ir UCP aiškinimo šaltiniu yra “Case Studies on Documentary

Credits, Problems, Queries, answers” (ICC Doc. No. 459, 1989).

91ICC Publication No. 525.

25

aukščiau pateikto Konvencijoje įtvirtinto rezervinio akredityvo apibrėžimo tampa aišku, kad į šios

Konvencijos reguliavimo sritį patenka tik viena, ir labai specifinė akredityvo rūšis – rezervinis akredityvas,

apie kurį plačiau bus kalbama šio darbo III skyriuje.

Ne mažiau svarbus tarptautinis dokumentas, reguliuojantis rezervinius akredityvus, yra 1998 m.

Tarptautinė Prekybos Rūmų išleista Tarptautinė Rezervinių Akredityvų Praktika (International Standby

Practise, ISP)92. Tai yra taisyklių, nusistovėjusių tarptautinėje bankinėje praktikoje, dirbant su rezerviniais

akredityvais, rinkinys.

2.1.4. Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisyklės

(DOCDEX)

Aptariant tarptautinius dokumentus, reglamentuojančius akredityvinę atsiskaitymų tvarką, yra

būtina paminėti Ginčų, kylančių iš dokumentinių akredityvų, sprendimo ekspertizės taisykles (DOCDEX)93,

kurias 1997 m. priėmė Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinė Komisija. Jos įsigaliojo 1997 m. spalio 01 d. Jų

pagrindinis tikslas – nustatyti ir paspartinti ginčų, kylančių iš UCP ir URR, išsprendimą. Šios taisyklės

numato spartų ir patikimą bei efektyvų tokių ginčų sureguliavimo mechanizmą. Pagal DOCDEX tokių ginčų

sprendimas yra patikimas trijų narių – ekspertų kolegijai. Šiai ekspertų kolegijai sprendimo ginčų nagrinėjimo

procedūroje padeda Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos techninis patarėjas. Pagal DOCDEX

įtvirtintą procedūrą priimtas sprendimas yra Tarptautinių Prekybos Rūmų Tarptautinės Ekspertizės Centro

publikuojamas. Pažymėtina, kad sprendimai, priimti pagal DOCDEX įtvirtintą procedūrą, nėra privalomi

ginčo šalims, išskyrus jeigu jos iš anksto ar po to susitaria kitaip.

DOCDEX apjungė dvi didžiausias ir svarbiausias Tarptautinių Prekybos Rūmų veiklos sritis:

a) dokumentinius akredityvus, pasauliniu mastu reglamentuojamus UCP, ir

b) tarptautinių ginčų sprendimą – šioje srityje Tarptautinių Prekybos Rūmų autoriteto pagrindas

yra Tarptautinių Prekybos Rūmų Tarptautinio Arbitražo Rūmai ir Tarptautinių Prekybos Rūmų Tarptautinės

Ekspertizės Centras, kurio vienas iš uždavinių – kontroliuoti ir patikrinti visą DOCDEX sistemą.

Yra tikimasi, kad DOCDEX pasitarnaus kaip galingas ir naudingas tarptautinės bankininkystės ir

prekybos sureguliavimo šaltinis.

2.2. Nacionaliniai teisės aktai, reguliuojantys atsiskaitymus akredityvine forma

Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės Komisijos duomenimis, turėtais 1999 m. pabaigoje,

atsiskaitymų akredityvais tvarka nacionaliniais įstatymais yra reguliuojama daugiau kaip 20-yje pasaulio

valstybių. Be abejo, valstybių, kuriose atsiskaitymų akredityvais tvarka yra sureguliuota žemesnio lygmens

teisės aktais, skaičius yra dar didesnis. Nacionaliniai teisės aktai šioje srityje yra gana svarbi pagalbinė

priemonė nagrinėjant ir tarptautinius akredityvinius atsiskaitymus, kadangi jie padeda geriau suprasti vienos

ar kitos valstybės bankų orientaciją ir poziciją šioje srityje, kuri paprastai yra išugdyta nacionalinių teisės

aktų įtakoje, o taipogi įgalina tinkamai suvokti ir įvertinti jų veiklos akredityvinių atsiskaitymų mechanizme

ypatumus bei specifiką, suformuotą nacionalinių teisės aktų pagrindu, kuri neretai atsiliepia taikant net ir

UCP ar URR.

2.2.1. VKK 5 straipsnis.

VKK 5 straipsnis, priimtas dar 1953 m., ko gero yra antrasis pagal svarbą teisinis dokumentas greta

UCP, reguliuojantis tarptautinius akredityvinius atsiskaitymus. Būdamas nacionalinės teisės aktu, galiojančiu

tik JAV teritorijoje, VKK 5 straipsnis taikomas visiems akredityvams, kurie turi bent kokį teisinį ryšį su JAV:

a) arba jis yra atidarytas JAV banke (banke, turinčiame verslo vietą JAV), arba pareiškėjas – JAV pilietis; b)

arba patvirtinantysis bankas yra JAV bankas, beneficiaras – JAV pilietis ir pan. Pabrėžtina, kad tokių

akredityvų tarptautiniuose atsiskaitymuose yra didžioji dauguma, todėl yra itin svarbu ne tik išmanyti VKK 5

straipsnio normas, JAV teisės doktriną ir teismų bei bankinę praktiką šioje srityje, bet ir suprasti VKK 5

92

93

Publication of Institute of International Banking Law & Practice, 1997, Chicago.

ICC Publication No. 577.

26

straipsnio ir UCP, URR normų santykį. Tokiu būdu, tampa aišku, kad VKK 5 straipsnis taikomas ne tik

vidaus, bet ir tarptautinimas akredityviniams atsiskaitymams.

JAV bankai tarptautiniuose sandoriuose paprastai taiko UCP, nežiūrint į tai, kad dokumentiniai

akredityvai yra reglamentuojami JAV VKK 5 straipsnyje (Dokumentiniai akredityvai). Šios taisyklės yra

inkorporuotos į Niujorko, Alabamos ir Misūrio valstijų VKK ir taikomos akredityviniams atsiskaitymo

santykiams, jeigu šalys aiškiai nenustato priešingai. Visose kitose JAV valstijose šiuos santykius

reglamentuoja 5 VKK straipsnis, jeigu šalys nesusitarė taikyti UCP94.

1995 m. buvo priimta nauja VKK 5 straipsnio, reglamentuojančio akredityvo sandorį, redakcija,

kuri buvo kiek įmanoma orientuota į 1993 m. UCP. Esant konfliktui tarp VKK 5 straipsnio ir UCP normų,

UCP normos yra laikomos “sutartiniais VKK normų pakeitimais”. Be abejo, tai yra taikytina tik tų VKK 5

straipsnio atžvilgiu, kurios nėra imperatyvinio pobūdžio, tai yra, kurių atžvilgiu yra galimas nukrypimas. Be

to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal VKK 5-116(c) straipsnį, esant tokiai kolizijai, pirmenybė teiktina

UCP normoms.95

Akredityvo sandorio šalims pasirinkus teisę, kurioje VKK nėra taikytinas, yra įmanoma išvengti

VKK 5 straipsnio normų. Tačiau, jeigu yra taikomos VKK 5 straipsnio normos, pažymėtina, kad UCP

inkorporavimas į akredityvą eliminuoja tik “konfliktuojančių” VKK 5 straipsnio normų taikymą. Todėl jeigu

akredityvo sandorio šalys nori visiškai išvengti “nekonfliktinių” VKK 5 straipsnio normų taikymo, jos yra

priverstos pasirinkti ne JAV teisę, arba aiškiai įtvirtinti akredityvui taikytinas normas96.

Naujoji Niujorko VKK 5 straipsnio normos redakcija įtvirtina naują taisyklę, pagal kurią tais

atvejais, kai akredityvui yra taikytinos UCP, VKK 5 straipsnio normų taikymas tokio akredityvo atžvilgiu yra

visiškai eliminuojamas. Nors VKK 5 straipsnio normos iš esmės atitinka UCP normas, tai dar nereiškia, kad

jos pilnai atitiks UCP pakeitimus ir papildymus, padarytus ateityje97. Pažymėtina, kad dabartinio VKK 5-116

straipsnis neleidžia to, ką įtvirtina Niujorko VKK 5-102(4) straipsnis, pagal kurį, jeigu akredityvas daro

nuorodą į UCP, jis yra pilna apimtimi reguliuojamas tik pastarųjų taisyklių, o VKK 5 straipsnis jam iš viso

nėra taikomas. Pagal VKK 5-116 straipsnį akredityvai, kurie inkorporuoja UCP normas, visgi tam tikrais

aspektais yra reguliuojami VKK 5 straipsnio normomis: inkorporuotos UCP nepakeičia tų VKK 5 straipsnio

nuostatų, nuo kurių yra neleidžiamas nukrypimas, o kuomet UCP ir VKK 5 straipsnio normos neprieštarauja

viena kitai, yra taikytinos abi normos.98

Svarbiausiu VKK 5 straipsnio ypatumu, lyginant su kitų valstybių akredityvinius atsiskaitymus

reguliuojančiais teisės aktais, reikia laikyti tai, kad VKK 5 straipsnis akredityvą reguliuoja kaip atskirą,

savarankišką sandorio rūšį, o ne kaip atsiskaitymo formą ar metodą. Pagal JAV teisės doktriną, akredityvas

yra sui generis sandoris, nepanašus ir todėl nepainiotinas su jokiu kitu99.

2.2.2. 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodeksas.

1995 m. Rusijos Federacijos Civiliniame Kodekse akredityviniams atsiskaitymams yra skirti 867-

873 str. Pagal Rusijos Federacijos Civilinį Kodeksą, akredityvas – viena iš atsiskaitymų negrynaisiais

pinigais formų. Paminėtini šie pagrindiniai 1995 m. Rusijos Federacijos Civilinis Kodekso skirtumai šioje

srityje nuo UCP normų:

a) šalia akredityvų skirstymo į atšaukiamus ir neatšaukiamus, jis įtvirtina jų skirstymą į

padengtus (deponuotus) ir nepadengtus (garantuotus). Šio skirstymo pagrindinis kriterijus – pirmuoju atveju

bankas-emitentas pareiškėjo sąskaitoje deponuoja akredityvo sumą, o antruoju – mokėjimą vykdantis bankas

turi teisę iš banko-emitento sąskaitos, atidarytos mokėjimą vykdančiame banke, akredityvo sumą nurašyti;

b) RF CK įtvirtina akredityvo atšaukiamumo prezumpciją;

c) RF CK numato akredityvo uždarymo atvejus.

2.2.3. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projektas

94

95

J. Guttman. Bank Guarantees and Standby Letters of Credit: Moving towards a Uniform Approach, p. 167.

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

96Žr. Official Comment on UCC Article 5.

97.Ten pat.

98Ten pat.

99R.L.Jordan, W.D.Warren. Commercial law, p. 128.

27

Pažymėtina, kad šiuo metu LR nėra nė vieno teisės akto, reguliuojančio atsiskaitymų akredityvine

forma tvarką. Tiesa, iki 1999 m. gruodžio 16 d. 100galiojo Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais

pinigais taisyklės, priimtos Lietuvos banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 45. Kaip jau

minėta I šio darbo skyriuje, šios taisyklės buvo visiškai atgyvenusios, nebepritaikytos smarkiai besivystančios

tarptautinės bankinės praktikos padiktuotiems poreikiams šioje srityje, todėl nenuostabu, kad ilgainiui jas

nustota taikyti net ir vidaus atsiskaitymams.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projekte yra numatytas XLVII skyrius, kuris kaip tik ir yra

skirtas šios spragos užpildymui. Šis skyrius, turėsiantis sureguliuoti atsiskaitymų akredityvine forma tvarką

yra labai lakoniškas, apsiriboja tik pagrindinių nuostatų įtvirtinimu. Tokia LR CK projekto rengėjų pozicija

yra visiškai pateisinama – ši sritis yra pakankamai išsamiai sureglamentuota tarptautiniais dokumentais,

tokiais kaip UCP, URR, todėl nėra jokios būtinybės LR CK turinio užgriozdinti nuodugniu akredityvinių

atsiskaitymų sureguliavimu. Tokios formuluotės LR CK projekto XLVII skyriaus priėmimas būtų pažangus ir

sveikintinas dalykas, nes įgalintų įstatyminiu lygiu įtvirtinti su tarptautine praktika suderintas nuostatas šioje

srityje, išvengiant įvairių tiek nacionalinės teisės aktų tarpusavio, tiek ir nacionalinės teisės ir tarptautinės

teisės normų neatitikimų.

Visgi tenka pastebėti, kad tokia LR CK projekto XLVII skyriaus 3 skirsnio normų formuluotė yra

orientuota į ir suderinta tik su dabar egzistuojančia tarptautine praktika šioje srityje, ir nėra aišku kur link gali

pasukti sparčiai tobulėjanti ir besivystanti tarptautine bankinė ir teisminė praktika ateityje. Siekiant išvengti

tokio neapibrėžtumo, LR CK projekto rengėjai XLVII skyriuje turėjo numatyti teisės normą, įtvirtinančią

tiesioginę ar netiesioginę nuorodą į tarptautinių papročių ar praktikos, tokių kaip UCP, normų taikymą tiek

vidaus, tiek ir tarptautinių akredityvinių atsiskaitymų srityje. Tokia nuoroda ištisą LR CK skyrių tarsi

“pririštų” prie sparčiai kintančios tarptautinės bankinės ir teisminės praktikos bei prekybos papročių

atsiskaitymų akredityvine forma srityje, ir panaikintų gana dažnų LR CK teisės normų keitimų ir papildymų

būtinybę.

III. AKREDITYŲ RŪŠYS

Teorijoje išskiriama keletas akredityvų rūšių, kriterijumi dažniausiai imant šalių teisių ir pareigų

atsiradimo momentą bei jų apimtį101. Praktikoje konkrečios akredityvo rūšies pasirinkimą lemia prekių

charakteristikos, šalių tarpusavio pasitikėjimas, jų reputacija, prekybinių santykių pobūdis (vienkartinė ar

daugkartinės eksporto – importo operacijos), finansavimo prieinamumas bei kaina.

Visų pirma, matyt, reikėtų trumpai nurodyti, kad tarptautinėje bankinėje bei užsienio valstybių

teisminė praktika išskiria dvi pagrindines akredityvų rūšis:

a) dokumentinius akredityvus, kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas yra

garantuojamas tik bankui pristačius tam tikrus dokumentus;

b) “švarius” akredityvus (angl. clean credits), kurių esmę sudaro tai, kad pardavėjui apmokėjimas

yra garantuojamas bankui pateikus finansinius dokumentus, paprastai beneficiaro išrašytus vekselius.

Kaip jau buvo paminėta pačioje šio darbo įžangoje, šiame darbe yra nagrinėjami tik dokumentiniai

akredityvai, nes būtent jie yra pagrindinė tarptautinių atsiskaitymų forma, o “švarūs” akredityvus tėra

pareiškėjo (principalo) įsiskolinimo beneficiarui padengimo būdas.

Bendriausiai visi akredityvai klasifikuojami pagal tai, kokios sutarties – prekių pirkimo – pardavimo

(prekiniai akredityvai) ar kokios nors kitos, nekomercinės, pagrindu jie atsiranda. Neabejotinai akredityvai

yra visų pirma naudojami kaip atsiskaitymo būdas prekyboje.

Tarptautinės prekybos praktikoje atsiskaitymų akredityvų forma jau nuo seno yra susiklosčiusios

tam tikros tradicijos. Anglo-amerikietiškasis akredityvo tipas dažniausiai yra susijęs su vekselių panaudojimu

(netgi jeigu jis yra apmokėtinas jį pateikus). Vekselių panaudojimas atsiskaitant akredityvine forma yra

visiškai svetimas europietiškajam akredityvo tipui (kuris beje įsigalėjęs ir Lotynų Amerikoje), kaip taisyklė,

numatančiame mokėjimo įvykdymą pateikus tam tikrus dokumentus, tai yra mokėjimą prieš dokumentus.

100

101

Žr. V.ž. 1999, 108-3136.

Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p.363.

28

3.1. Pagal bankų įsipareigojimų pagal akredityvo sandorį pobūdį, visi akredityvai skirstomi į

akredityvus, apmokėtinus juos pateikus; akredityvus, apmokėtinus po tam tikro laiko tarpo; akceptinius

akredityvus; akredityvus, negocijuojant vekselius. Kai kurie autoriai nurodo, jog šio akredityvų skirstymo

pagrindas – akredityvo apmokėjimo laikas.102

UCP 10 str. “Akredityvų rūšys” įtvirtina, jog visuose akredityvuose turi būti nurodyta ar jie

apmokėtini pateikus dokumentus, po tam tikro laiko ar akceptuojant ar apmokant įsakytinius vekselius

(tratas). Pardavėjui yra itin svarbu žinoti, kokia forma jis gaus apmokėjimą.

Akredityvas gali būti apmokėtinas jį pateikus (angl. payable at sight). Tarptautinėje praktikoje ši

rūšis yra dažniausiai naudojama. Pagal juos gavėjui apmokama iš karto pateikus reikalaujamus dokumentus,

atitinkančius visas akredityvo sąlygas ir terminus. Bankas gali juos tikrinti 7 darbo dienas po dokumentų

gavimo.

Jei šalys susitarė dėl akredityvo su atidėtu mokėjimu (angl. deferred payment), tai reiškia, kad

pardavėjui bus apmokėta ne tada, kai jis pateiks bankui dokumentinio akredityvo sąlygas ir terminus

atitinkančius dokumentus, o praėjus akredityve nurodytam laikui, pavyzdžiui, praėjus 30 dienų po to, kai

buvo išrašytas konosamentas. Pateikęs dokumentus, gavėjas gauna raštišką banko įsipareigojimą apmokėti

suėjus nustatytam terminui. Tokiu būdu pirkėjui perduodami dokumentai (kartu ir teisė į prekes) dar

nenurašius pinigų iš jo sąskaitos. Toks akredityvas ekonominiu požiūriu yra tapatus akcepto akredityvui,

išskyrus tai, kad čia nėra vekselio. Jeigu pardavėjas reikalauja išmokėjimo grynaisiais pinigais iki termino

suėjimo, tokį apmokėjimą jis gali gauti tik apmokant jo išrašytas tratas. Kartais bankas – emitentas akredityve

numato, kad vekselių pirkimas (angl. negotiation) bus įvykdytas tik konkrečiame banke, dažniausia tame, su

kuriuo jis turi prekybinius ryšius103. Ši akredityvų rūšis pirmą kartą buvo įtvirtinta 1983 m. UCP redakcijoje.

Jei yra numatytas akceptinis akredityvas (angl. acceptance credit), pardavėjas avizuojančiam

bankui išstato savo išrašytus perduodamuosius vekselius (tratas) specialia tvarka. Paprastai vekselis

apmokėtinas po tam tikro laiko tarpo. Akceptuodamas vekselį, bankas prisiima atsakomybę ir įsipareigoja

apmokėti vekselyje nurodytą sumą pardavėjui pateikus atitinkamus dokumentus.

Avizuojančiojo banko akceptuotas vekselis (trata) pardavėjui suteikia esminę garantiją. Jei jis laukia

iki nustatyto apmokėjimo termino suėjimo, jis gali vekselį pateikti negocijacijai (diskontui) pavyzdžiui, savo

bankui, tačiau šiuo atveju jis gaus nepilną sumą (bus atskaičiuoti tam tikri procentai ar komisiniai).

Kita akceptinio akredityvo rūšis – akredityvas pagal šalių susitarimą akceptuotinas banko – emitento

arba paties pirkėjo. Jei bankas – emitentas atidarė neatšaukiamą akredityvą, bankas prisiima atsakomybę dėl

pirkėjo akcepto ar apmokėjimo104. Analogiška pareiga ir atsakomybė tenka avizuojančiajam bankui, jei jis

patvirtino akredityvą105. Taigi pardavėjas gauna žymią garantiją ir apsaugą, net jei šalys sulygo, kad vekselius

akceptuos tik pirkėjas, jei akredityvas yra neatšaukiamas arba neatšaukiamas ir patvirtintas.

Svarbu pažymėti, kad bankas, akceptavęs vekselius, neturi teisės pareikšti regresinių reikalavimų

pardavėjui, ir jei jis atsisako apmokėti vekselius, pardavėjas turi teisę reikalauti apmokėjimo iš pirkėjo, nes

akredityvo atidarymas yra sąlyginis apmokėjimas.

Esant akredityvui negocijuojant (perkant) tratas, avizuojantysis bankas įgaliojamas negocijuoti

tratas, pardavėjo išrašytas pirkėjui ar bankui – emitentui. Avizuojantysis bankas indosuoja vekselį ir jį

apmoka (nuperka) išskaičiuodamas atitinkamus procentus ar komisinius. Negocijaciją vykdantis bankas turi

regreso teisę į pardavėją kaip vekselio trasatą, nes bankas tampa vekselio indosantu. Tačiau jei toks bankas

yra ir patvirtinantysis, jis tokios teisės neturi, nes patvirtindamas akredityvą jis įsipareigoja ir tampa

atsakingas prieš pardavėją.

JAV teisės doktrina ir bankinė bei teisminė praktika išskiria tiesioginius (angl. straight) ir

apyvartinius (angl. negotiating) akredityvus. Akredityvas savo prigimtimi nėra apyvartinis dokumentas, ir jo

pagrindu kylantis įsipareigojimas įvykdyti apmokėjimą atsiranda tik bankui-emitentui beneficiaro atžvilgiu.

Jeigu beneficiaras parduotų tokį akredityvą trečiajam asmeniui, pastarasis neturėtų bankui-emitentui

reikalavimo teisės, kadangi tarp jų nebūtų jokių teisinių santykių. Toks akredityvas yra tiesioginis.

102

103

Clive M.Scmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 425.

UCP 10(b) straipsnis.

104UCP 14 (a) straipsnis.

105UCP 14(b) straipsnis.

29

Apyvartinis akredityvas yra mokėjimą vykdančio banko (arba banko-emitento) įsipareigojimas

trečiajam asmeniui, kuris nuperka pardavėjo išrašytus perduodamuosius vekselius, įvykdyti apmokėjimą

pagal akredityvą106. Trečiasis asmuo, paprastai bankas, nusipirkęs iš pardavėjo dokumentus, juos gali pateikti

pagal akredityvą ir tokiu būdu gauti apmokėjimą107.

Kas yra “negociacija”, nėra visiškai aišku. Paprastas dokumentų patikrinimas neprisiimant jokių

įsipareigojimų UCP 10 straipsnio prasme nėra laikomas “negociacija”. Bankai, vykdantys mokėjimą prieš

dokumentus, tuos dokumentus surenka, bet tai nėra laikoma “negociacija”. “Negociacija” nėra laikomas

paprastas pažadas apmokėti perduodamąjį vekselį vėliau, po lėšų gavimo.108

UCP 10 (b) straipsnio prasme “negociacija” suprastina kaip vekselio (tratos) ar komercinių

dokumentų vertės nustatymas, jų įvertinimas.

Apyvartiniai akredityvai savo ruožtu yra skirstomi į atvirus ir ribotus. Atviri apyvartiniai (atviros

negociacijos) akredityvai negociaciją leidžia atlikti bet kuriam bankui, kuris yra pasirengęs tai atlikti, o riboti

apyvartiniai (ribotos negociacijos) akredityvai ją leidžia atlikti tik banko-emitento pasirinktiems ir

nurodytiems bankams.

3.2.Pagal akredityvą atidariusio banko įsipareigojimo mokėti tvirtumą akredityvai

klasifikuojami į atšaukiamus ir neatšaukiamus. Jei akredityvą atidaręs bankas gali vienašališkai atšaukti ar

pakeisti akredityvo sąlygas bet kuriuo momentu be gavėjo (pardavėjo ar jo įgalioto asmens) sutikimo, tai bus

atšaukiamas akredityvas. Esant neatšaukiamam akredityvui, atidaręs bankas įsipareigoja apmokėti ar

akceptuoti vekselį pagal akredityvą, jei laikomasi akredityvo sąlygų. Tai yra labai svarbus atribojimas,

priklausantis nuo banko – emitento įsipareigojimų beneficiarui pobūdžio.

(a)Atšaukiamas akredityvas (angl. revocable credit) gali būti atšauktas, t.y. panaikintas arba

pakeistas vienašališku įsipareigojusios šalies aktu. Tai turi būti įsakmiai nurodyta akredityve109. UCP 8 str.

nurodo, kad atšaukiamą akredityvą atidaręs bankas bet kuriuo momentu ir iš anksto neįspėjęs gavėjo gali jį

atšaukti ar pakeisti, bet tokiu atveju jis turi atlyginti kitam bankui, jei šis dar prieš gaudamas tokį pranešimą

sumokėjo gavėjui, akceptavo ar pirko gavėjo pagal akredityvą išrašytą vekselį arba įsipareigojo atlikti atidėtą

mokėjimą. Jei akredityvas atšaukiamas, atšaukimo galimybė aiškiai nurodoma avizuojančio banko pranešime

gavėjui.

Praktikoje atšaukiami akredityvai nėra plačiai naudojami110. Pardavėjui atšaukiamas akredityvas –

ganėtinai nepatenkinama finansavimo priemonė, nors kartais pasirenkamas būtent toks akredityvas, kuris yra

pigesnis. Atšaukiamo akredityvo esmę gerai atskleidžia Cape Asbestos Co. v. Lloyds Bank byla111, kurioje

Varšuvos importuotojai iš ieškovų pirko asbesto lakštų partiją ir jų naudai atsakovai atidarė atšaukiamą

akredityvą ir tinkamai pranešė ieškovams, įtraukę išlygą, jog pranešimas tėra informacija apie akredityvo

atidarymą ir nėra jo patvirtinimas. Ieškovai atvežė dalį produkcijos ir jų pateikta trata buvo akceptuota. Po to

buvo atsiųsta likusi dalis, tačiau bankas atsisakė vekselius akceptuoti. Tuo metu pirkėjas atšaukė akredityvą,

tačiau apie tai ieškovui pranešta nebuvo. Teisme buvo nuspręsta, kad bankas turi teisę atsisakyti akceptuoti

tratą, pateiktą atsiuntus likusią produkcijos dalį ir nurodė, jog nepatvirtinti atšaukiamieji akredityvai

praktiškai neturi jokios vertės.

Dauguma akredityvų yra neatšaukiami, nes akredityvo kaip atsiskaitymo būdo esminis privalumas

yra tas, kad jis garantuoja pardavėjui, jog už prekes bus sumokėta bet kuriuo atveju, jei jis tinkamai įvykdys

akredityvo sąlygas. Jei pirkėjas gali vienašališkai keisti akredityvo sąlygas, šis pranašumas prarandamas.

Pardavėjo požiūriu nepatvirtintas akredityvas yra nepatikima ir nenaudotina atsiskaitymo forma. Pardavėjas

gali būti labai daug padaręs ir patyręs dideles išlaidas (gamybos, pakrovimo, sandėliavimo ir kt.), kai sužino,

kad akredityvas atšauktas. Bet šie akredityvai yra pigesni, nei neatšaukiami, be to tam tikromis aplinkybėmis

šis akredityvas gali būti naudingas ir priimtinas abejoms šalims. Pirma, banko sutikimas atidaryti akredityvą

parodo, kad pirkėju pasitikima. Antra, jei prekės yra likvidžios, jas vis tiek galima parduoti pardavėjo šalies

rinkoje. Be to, pardavėjas telefonu ar kitomis momentinio ryšio priemonėmis prieš pat išsiųsdamas prekes

106

107

UCP 10 (b) straipsnis.

UCP 10 (d) straipsnis.

108Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 321-323.

109UCP 6 straipsnis.

110Tipinėse dokumentinių akredityvų formose (ICC Docs. No. 416 and 416A) nėra nustatyta atšaukiamo akredityvo forma.

111[1921] W.N., p.274.

30

gali pasitikrinti, ar akredityvas neatšauktas. Po to, kai toks akredityvas yra apmokėtas, sumokėjęs bankas

neturi reikalavimo teisės gavėjo atžvilgiu net tuo atveju, jei akredityvas vėliau buvo atšauktas112. Tokiu atveju

akredityvą atidaręs bankas turi prievolę atlyginti išmokėjusiam akredityvą bankui. Jei akredityvas nebuvo

atšauktas prieš išsiunčiant prekes, ką pardavėjas gali patikrinti, rizika išlieka tik keletą dieną, kol jis surinks

reikalingus dokumentus. Ekonomistai akcentuoja dar vieną akredityvo pranašumą: apmokėjimo inkaso atveju

pardavėjas kredituoja pirkėją visam prekių gabenimo laikotarpiui, tuo tarpu atsiskaitant akredityvu, šie kaštai

perkeliami pirkėjui (jei akredityvas yra apmokėtinas pateikus dokumentus)113.

Literatūroje išskiriama dar viena akredityvų rūšis – įgaliojimas apmokėti ar akceptuoti įsakytinį

vekselį. Toks pirkėjo banko įgaliojimas suteikiamas pardavėjo bankui įgalina pardavėją pateikti įsakomąjį

vekselį apmokėjimui ar akceptavimui jo buvimo vietos bankui. Toks įgaliojimas nesukuria prievolės nei

atidariusiajam, nei tarpininkaujančiam bankams, jis gali būti atšauktas bet kuriuo metu. Todėl pagal savo

prigimtį tai yra atšaukiamas akredityvas114.

Visgi atšaukiamas akredityvas gali būti naudingas šiais atvejais: a) kuomet prekės yra siunčiamos

partijomis, dalimis (UCP 41 straipsnis); b) kuomet apmokėjimas yra reikalaujamas už kiekvieną atskirą

prekių partiją; c) kuomet akredityvas padengia visus prekių atkrovimus pagal sutartį.115

b) Neatšaukiamas (dar vadinamas besąlyginiu) (angl. irrevocable credit) yra toks akredityvas,

pagal kurį atšaukti ar pakeisti jo sąlygas atidaręs jį bankas negali be visų šalių, įskaitant pirkėją, pardavėją ir

kitus bankus, sutikimo. Ginčytinas klausimas – nuo kurio momento neatšaukiamas akredityvas “suriša” banką

– emitentą. Literatūroje teigiama, kad šie įsipareigojimai tenka bankui dar iki dokumentų pateikimo: nuo tada,

kai beneficiaras gauna ir priima banko pranešimą116. Pardavėjui yra labai svarbu, ar akredityvas yra

atšaukiamas ar ne. Jeigu akredityve nenumatyta kitaip, jis yra neatšaukiamas117. Pagal mokančiojo banko

įsipareigojimo tvirtumą neatšaukiami akredityvai dar skiriami į patvirtintus ir nepatvirtintus (aišku, joks

bankas netvirtins akredityvo, jei jis yra atšaukiamas).

(i) Kai neatšaukiamas akredityvas yra nepatvirtintas avizuojančio banko, jį atidarantis bankas negali

atšaukti savo įsipareigojimo gavėjui, bet išmokantis bankas neturi savarankiškos prievolės sumokėti pagal

akredityvą. Jei neatšaukiamas akredityvas yra atidaromas pardavėjui gerai žinomo ir patikimo pirkėjo šalies

banko, pardavėjas paprastai nereikalauja papildomo akredityvo patvirtinimo, nes nepatvirtinti akredityvai yra

pigesni už patvirtintus – banko paslaugų įkainiai paprastai yra tiesiogiai proporcingi rizikai. Tačiau

nepatvirtintų akredityvų trūkumas yra tas, kad pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymo vieta nėra

lokalizuojama pardavėjo šalyje, todėl, jei pardavėjo bankas, pristačius dokumentus atsisako sumokėti, gavėjas

gali būti priverstas pradėti bylinėjimąsi užsienyje. Tokioje situacijoje pagrindinis akredityvo tikslas nėra

pasiekiamas.

(ii) Neatšaukiamas patvirtintas akredityvas yra palankiausias pardavėjui, nes avizuojantis bankas

įgyja savarankišką prievolę sumokėti, įvykdžius akredityve numatytas sąlygas. Tokio akredityvo esmė yra

pardavėjo banko tiesioginis įsipareigojimas apmokėti ar akceptuoti pardavėjo vekselį, jei pastarasis tinkamai

ir laiku pristato reikalingus dokumentus. Tai yra betarpiška banko garantija, kad pardavėjas, tinkamai ir laiku

pateikęs reikiamus dokumentus, gaus apmokėjimą. Šis įsipareigojimas aiškiai konstatuojamas banko

siunčiamame pranešime pardavėjui. Bankas negali atsisakyti vykdyti prievolę, net jei pirkėjas atideda

akredityvą. Pardavėjas paprastai reikalauja, kad pirkėjas atidarytų patvirtintą akredityvą, kai pirkėjo bankas

jam yra nežinomas ar nepatikimas. Dar vienas svarbus faktorius, sąlygojantis tokio akredityvo pasirinkimų

gali būti pirkėjo valstybės kreditinis patikimumas ir stabilumas. Gali būti, kad toje valstybėje yra neigiamas

mokėjimų balansas ar yra suvaržymų pervedant lėšas į užsienio valstybes ir pan. Tokiais atvejais pardavėjui

patartina reikalauti, kad akredityvas būtų patvirtintas jo šalies banko. Tokiu būdu tarp akredityvą

112

113

UCP 8 straipsnis.

Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p.365.

114Ten pat, p. 366.

115Goldberg M.A., A.V. Voronova. Mieždunarodnoje torgovlia: finansevyje operaciji, strachovanyje i drugyje uslugy, s. 206.

116Sunkumai susiję su tuo, jog bankas atlieka vienašališką pasiūlymą beneficiarijui dėl sandorio ir kyla klausimas dėl tokio pasiūkymo

priėmimo (akcepto) momento. Kai kurie autoriai (Žr. Treitel G.H., The Law of Contract, 7 th ed., 1987, p.117) teigia, jog toks akceptas

įvyksta tuo momentu, kai beneficiaras imasi pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymo priemonių. Kiti autoriai (Žr. H.C. Gutteridge and

Maurice Megrah, The Law of Bankers’ Commercial Credits, p.34.) pabrėžia daugiau akademinį klausimo aspektą – jie teigia, kad bankai

prisiima įsipareigojimus pardavėjo atžvilgiu gavę akredityvinį nurodymą iš pirkėjo, tačiau ši prievolė priverstinai nevykdytina iki tol, kol

pardavėjas neįvykdo akredityvo sąlygų.

117UCP 6 straipsnis.

31

patvirtinančio ir atidariusio bankų atsiranda kreditavimo santykis, todėl patvirtinantis bankas kartais

reikalauja, kad atidarantis bankas įkeistų brangiuosius metalus ar kitaip užtikrintų prievolės įvykdymą. Tokią

praktiką galime pastebėti ir Lietuvos bankų santykiuose su užsienio bankais.

Visgi tenka pripažinti, kad neatšaukiamieji akredityvai yra susiję su dvejopo pobūdžio rizika:

a) visų pirma, bankas-emitentas gali būti grynai vietinės orientacijos bankas;

b) akredityvai gali būti suvaržyti ir paralyžuoti vyriausybinio įsikišimo.

Tarptautinėje praktikoje yra pripažįstama, kad akredityvo patvirtinimas turi būti aiškinamas griežtai

– bet koks neaiškumas dėl patvirtinimo yra aiškintinas kaip akredityvo nepatvirtinimas118.

Kai akredityvas neatitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, pardavėjas turi dvi galimybes.

Pirma, jis gali atsisakyti sutarties neatitinkančio akredityvo. Tada, jei pagal sutartį jis turi teisę į patvirtintą

akredityvą, bet jam pranešama, kad atidarytas tik nepatvirtintas, jis neprivalo išsiųsti prekių. Antra, jis gali

priimti nepatvirtintą akredityvą ir jam neprotestuojant, laikoma, kad jis negrįžtamai atsisakė teisės į

patvirtintą akredityvą.

Esant atidarytam patvirtintam akredityvui, mokėjimą vykdantis bankas neturi teisės į regresinius

reikalavimus pardavėjui, net jei akredityvas yra tik akredityvas negocijuojant tratas, išskyrus atvejus, kai

bankas įvykdė apmokėjimą su sąlyga, arba iš pardavėjo gavo nuostolių atlyginimo garantiją, arba jei

pardavėjas veikė nesąžiningai.

Tvirtinantysis bankas, įvykdęs apmokėjimą, įgauna teisę į nuostolių atlyginimą, kurį įvykdo bankas

– emitentas arba pats pirkėjas (pareiškėjas)119. Jei patvirtinantysis bankas įvykdo apmokėjimą su sąlyga, o

bankas – emitentas dokumentus tikrina viršydamas “protingą laiką” ir nei juos priėmęs, nei atmetęs, galiausiai

juos priima, laikoma, kad bankas – emitentas atsisakė nuo teisės remtis dokumentų neatitikimu ir privalo

padengti patvirtinančiojo banko išlaidas, susijusias su pavėluotu akceptu120.

Patvirtinti akredityvai yra tokie populiarūs tarptautinėje prekyboje todėl, kad jie veikia kaip

lokalizavimo priemonė – nustato svarbų tarptautinio pirkimo – pardavimo sandorio elementą – mokėjimo vietą

pardavėjo šalyje. Jei pardavėjas gavo patikimo savo šalies banko patvirtinimą, jis gali būti tikras, kad jam bus

sumokėta, bus akceptuotas ar nupirktas jo vekselis, kai jis laiku pristatys reikalingus dokumentus. Tokiu būdu

mokėjimo fakto aspektu eksporto sandoris tampa panašus į vietinį sandorį ir beveik eliminuojama

apmokėjimo rizika. Patvirtinti akredityvai daugelyje prekybos sričių yra įprastas atsiskaitymo būdas.

Sukurdami šią prekinių akredityvų rūšį, bankai daug prisidėjo prie sklandaus tarptautinių sandorių vykdymo.

Praktikoje išsivystė trys pardavėjo banko atliekamo akredityvo patvirtinimo variantai: “pardavėjo

patvirtinimas”, “sąlyginis patvirtinimas” ir “tylusis patvirtinimas”.

Pardavėjo patvirtinimas – tai akredityvo patvirtinimas, atsirandantis pardavėjo, o ne pirkėjo, kaip

yra įprasta, iniciatyva. Toks patvirtinimas atliekamas, kai pardavėjas labai nori sumažinti sandorio riziką,

gaudamas patikimo savo šalies banko patvirtinimą, bet pirkėjas nenori didinti pirkimo kaštų tam, kad suteikti

papildomą apsaugą pardavėjui.

Sąlyginio patvirtinimo atveju pardavėjo banko įsipareigojimas nėra absoliutus. Ši praktika išsivystė

santykiuose su besivystančių šalių bankais, kai importas į tokias šalis yra finansuojamas iš tarptautinių

finansinių institucijų (Pasaulio banko, Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, kt.) suteiktų paskolų.

Eksportuotojo šalies bankas paprastai nenori prisiimti rizikos dėl galimų sunkumų, atsiskaitant su akredityvą

atidariusiu banku, kurie gali atsirasti vyriausybei apribojus kapitalo judėjimą ir kitais panašiais atvejais. Todėl

patvirtinimas daromas su išlyga, kad jis įsigalioja tik tuo atveju, kai kreditorius, t.y. finansuojanti institucija,

iš anksto atlygina jį patvirtinusiam bankui. Tarptautinių prekybos rūmų Bankininkystės komisija nusprendė,

kad tokie sąlyginiai patvirtinančio banko įsipareigojimai yra priimtini, jei gavėjui aiškiai nurodomos sąlygos,

kurioms esant bus sumokėta. Tačiau tokie akredityvai nėra “neatšaukiami” ir toks pardavėjo banko

įsipareigojimas nesudaro “patvirtinimo” UCP prasme (plg. šią sąlygą su UCP 9 str. (a) ir (b) dalimis)121.

Tylusis patvirtinimas. Tai yra situacija, kuomet pardavėjas prašo savo banko, kad šis patvirtintų užsienio

valstybės banko išleistą akredityvą. Techniniu požiūriu, toks tylus patvirtinimas nėra tipinis akredityvo

patvirtinimas. Tai yra iš esmės atskiras banko įsipareigojimas pardavėjo valstybėje įvykdyti mokėjimą,

118

119

Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 322,323.

UCP 14(a) straipsnis.

120Co – operative Centrale Raiffeisen – Boereleebank BA v. Sumitomo Bank Ltd. [1987] 1 Lloyd’s Rep., p. 345.

121Opinions (1980-1981) of the Banking Commission, pp. 10-13.

32

pastarajam pateikus tam tikrus dokumentus. Toks įsipareigojimas nėra prisiimamas sutarties tarp banko-

emitento ir patvirtinančiojo banko pagrindu. Jo pasekmės yra analogiškos akredityvo patvirtinimo

pasekmėms, išskyrus tai, kad pirkėjas apie tai nėra informuojamas. Toks tylus akredityvo patvirtinimas yra

pagrįstas taisykle, kad mokėjimą įvykdęs bankas įgyja teisę į banko emitento įvykdytiną kompensaciją,

neatsižvelgiant į tai, kad jų nesieja jokie sutartiniai santykiai.122

3.3 Pagal tai, ar gavėjo (vekselio išrašytojo) mokėjimo dokumentai gali būti civilinės apyvartos

objektu tarp trečiųjų šalių, t.y. indosuojami, ar ne, akredityvai yra skirstomi į tiesioginius ir

perleidžiamuosius.

(a) Bankas, atidaręs tiesioginį akredityvą, įgyja mokėjimo prievolę tik asmens, nurodyto pačiame

akredityve, atžvilgiu. Taigi toks banko įsipareigojimas neapima indosanto, tarpininko ar sąžiningo vekselio

įgijėjo. Bankai gali pirkti tokiomis sąlygomis išrašytus vekselius, tačiau jie veikia tik kaip gavėjo atstovai.

Toks akredityvas nesuteikia savarankiškų teisių trečioms šalims (tarpininkams). Tokiomis sąlygomis

tarpininkaujantys bankai ar kitos finansinės institucijos veikia, kai yra rizika, kad akredityvą atidaręs bankas

atsisakys apmokėti tokį vekselį. Tada jie turi teisę reikalauti atlyginimo iš paties vekselio išrašytojo.

(b) Perleidžiamieji akredityvai, dar vadinami apyvartiniais, turi būti apmokėti bet kuriam asmeniui,

kuris yra teisėtas vekselio įgijėjas, jei tas vekselis atitinka akredityvo sąlygas. Tai reiškia, kad vekselio

įgijėjas tampa akredityvo šalimi, kai nuperka vekselį. Gavėjas gali parduoti (indosuoti) vekselius, išrašytus

pagal tokį akredityvą bet kuriam vietiniam bankui, jei tas bankas nori jį pirkti. Nupirkęs tokį vekselį bankas

turi teisę reikalauti atlyginimo iš akredityvą atidariusio banko, jei vekselis atitinka akredityvo sąlygas. Jei

toks vekselis neatitinka akredityvo sąlygų, bankas, jei jis nėra patvirtinęs akredityvo, paprastai turi atgręžtinio

reikalavimo teisę pardavėjo atžvilgiu. Ekonominiu požiūriu atsiskaitymas perleidžiamuoju akredityvu reiškia,

kad pardavėjas gali vietine valiuta gauti apmokėjimą už prekes iš karto ir tai yra gana populiarus tiekimo

sandorių finansavimo metodas123. Pažymėtina, kad perleidžiamieji akredityvai nėra perleidžiami ta prasme,

kaip vekseliai ir kiti perleidžiamieji vertybiniai popieriai. Pardavėjo bankas nėra įgaliotas, jei negavo

priešingų nurodymų, išmokėti pagal akredityvą bet kuriam asmeniui, įvykdžiusiam akredityvo sąlygas.

Taigi, jei norima perduoti naudą gaunamą iš akredityvo kitam asmeniui nei nurodytas akredityve

gavėjas, yra dvi galimybės: trečiojo asmens paskyrimas naudos (pajamų) iš akredityvo gavėju arba pačio

akredityvo perleidimas, kartu perleidžiant ir su juo susijusias teises ir pareigas. Trumpai aptarsiu abu atvejus.

i) Akredityvas – tai reikalavimo teisė. Esant neatšaukiamam ar patvirtintam akredityvui, bankas,

įsipareigojęs pardavėjui, turi sąlyginį skolinį įsipareigojimą jam – išmokėti iš akredityvo su sąlyga, kad

pardavėjas laiku pristatys reikalingus dokumentus. Pardavėjas gali perleisti šią sąlyginę reikalavimo teisę, t.y.

teisę į pajamas iš akredityvo, be pirkėjo ar savo banko sutikimo, net jei akredityvas nėra perleidžiamasis,

tačiau turi būti išlaikytos nusistovėjusios tarptautinės prekybos sąlygos: a) perleidimas turi būti pilnas; b)

akredityvas pasirašytas paties perleidėjo; c) perleidimas padarytas skolininkui, t.y. bankui. Bet perduota

reikalavimo teisė išlieka sąlyginė ir ta sąlyga turi būti įvykdyta pardavėjo ar jo atstovo, bet ne trečiojo

asmens. Ši sąlyga sudaro atsakomybę, kuri pagal bendrus teisės principus negali būti perleista be kitos šalies,

šiuo atveju pardavėjo banko, kuris šiuo atžvilgiu turi veikti pagal akredityvą atidariusio banko ar pirkėjo

nurodymus, sutikimo124. UCP aiškiai leidžia perleisti pajamas, jei tai daroma sutinkamai su taikoma teise.

Bet, jei akredityvas nėra perleidžiamasis, teisės ir pareigos, atsiradusios pagal akredityvo sandorį, negali būti

perleistos125. Praktikoje trečiojo asmens paskyrimas naudos gavėju naudingas tik tais atvejais, kai pardavėjas

ruošiasi išsiųsti prekes ir pristatyti dokumentus pats.

Kuomet beneficiaras pilnutinai perleidžia akredityvą, jis daugiau nebeturi jokio intereso, susijusio

su akredityvu, ir antrinis beneficiaras tampa pilnateisiu akredityvinio sandorio dalyviu. Tuo tarpu perleidus

pajamas pagal UCP 49 straipsnį, naudos gavėjas negali tikėtis tapti pilnateisiu beneficiaru. Jis turi suprasti,

kad jo teisės gali būti pakeistos arba visiškai išnykti akredityvo pakeitimu arba uždarymu. Naudos gavėjo

reikalavimas tokiu atveju būtų tiktai netiesioginis ir visiškai priklausytų nuo akredityvo egzistavimo ir jo

sąlygų tinkamo įvykdymo.

122

123

Žr. Chuach J. C. T. Law of international Trade, p. 322-325.

Clive M.Scmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 433.

124Ten pat, p. 434.

125UCP 49 straipsnis.

33

UCP 49 straipsnis numato, kad nors akredityvas ir nustato, kad jis yra neperleidžiamasis, tai neturi

įtakos beneficiaro teisei perleisti pajamas pagal jį. Tai taikytina tik pajamų perleidimui ir nėra susiję su teisės

reikalauti apmokėjimo pagal akredityvą perleidimu.

(ii) Akredityvo perleidimas labai skiriasi nuo trečiojo asmens paskyrimo naudos gavėju. Tai reiškia,

kad gavėjas perleidžia teises ir bent tam tikras pareigas pagal akredityvą, t.y. kylančias iš akredityvo teisinio

santykio, kitam asmeniui, paprastai tiekėjui, kuris tokiu būdu įstoja į akredityvo teisinį santykį. Jam iš anksto

garantuojamas apmokėjimas iš galutinio pirkėjo atidaryto akredityvo, jei įvykdomos akredityvo sąlygos.

Akredityvo perleidimas yra galimas, jei yra pirkėjo (jis nėra įpareigotas pateikti perleidžiamąjį akredityvą, jei

jis anksčiau nesutiko to padaryti) ir atidarančio banko sutikimas, t.y. akredityvo sąlygose turi būti nurodyta,

kad jis gali būti perleidžiamas126. Pardavėjo bankas (perleidžiantis bankas), remdamasis UCP 48 str. (c) ir (d)

dalimis, gali atsisakyti perleisti akredityvą, nors akredityvo sąlygos ir yra įvykdytos. Pagal UCP, jei

akredityvas yra perleidžiamasis, “gavėjas turi teisę prašyti banko” padaryti jį prieinamą antriniam gavėjui.

Tai reiškia, kad bankas yra įgaliotas sutikti atlikti perdavimą, bet nėra įpareigotas, jei jis “aiškiai nesutiko” to

padaryti127. Anglijos teismas išaiškino, kad banko sutikimas “turi būti aiškiai išreikštas sutikimas po prašymo

[perleisti] ir jis turi apimti tiek prašomo perdavimo būdą, tiek apimtį”. Šis teismo sprendimas buvo

kritikuojamas kaip mažinantis perleidžiamojo akredityvo naudingumą tiekimo sandorių finansavimui. Tačiau

didieji tarptautiniai bankai praktikoje neatsisako perleisti akredityvus, kuriuos jie atidarė kaip

“perleidžiamuosius”, nebent tam yra svarbi priežastis128. Perleidžiamasis akredityvas, kuriam taikomos UCP

nuostatos, paprastai gali būti perleidžiamas tik vieną kartą ir asmeniui, kuris gyvena toje pačioje šalyje kaip ir

pirmas gavėjas (beneficiaras) arba kitoje šalyje, jei akredityve nenurodyta kitaip. Toks akredityvas laikomas

savaime dalomu ir gali būti perduodamas dalimis su sąlyga, kad leidžiamas dalinis prekių siuntimas ir visų

perleidimų visuma bus laikoma vienu perleidimu129. Akredityvas gali būti perleidžiamas tik tuo atveju, jei

bankas – emitentas (ar pirkėjas) tai aiškiai įtvirtina pačiame akredityve. Tokie terminai, kaip “dalus”,

“perduodamas” ir pan. akredityvo nepadaro perleidžiamuoju130.

Perleidžiamasis akredityvas gali būti naudojamas viena kitą sekančiose pirkimo – pardavimo

sutartyse tokiu būdu. Šalies (A) bendrovė A parduoda prekes bendrovei B iš šalies (B) ir B įsipareigoja

atsiskaityti neatšaukiamu ir patvirtintu akredityvu. Tada bendrovė B perparduoda prekes bendrovei C,

esančiai šalyje (C) ir C įsipareigoja sumokėti B kitu neatšaukiamu ir patvirtintu akredityvu, kuris yra

perleidžiamas. Tada B perleidžia bendrovei A dalį C atidaryto akredityvo, kuri atitinka pirkimo iš A kainą.

Tokiu atveju labai svarbu, kad C akredityvas būtų išreikštas ta pačia valiuta kaip ir B atidarytas akredityvas,

nes kitaip valiutų kursas gali įtakoti sandorį131.

3.4. Pagal banko klientų pobūdį dokumentiniai akredityvai gali būti:

a) eksporto akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra prekių tiekėjas eksportuotojas, o pats

bankas yra akredityvo gavėjas.

b) importo akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra prekių pirkėjas importuotojas, o pats

bankas yra akredityvo išleidėjas.

c)tranzitiniai akredityvai – akredityvai, kai banko klientas yra tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo

bei laimi dėl kainų skirtumo arba turi išskirtines distributoriaus teises. Atsiskaitymas šiais akredityvais gali

įgauti dvejopą pobūdį:

i) Pirkėjas atidaro akredityvą tarpininkui, o šis perveda akredityvą pardavėjui, palikdamas sau kainų

skirtumą. Tarpininkui tai naudinga, nes jis praktiškai nepatiria papildomų išlaidų (dėl akredityvo atidarymo).

Tokiai operacijai naudojami pervedamieji akredityvai.

ii) Pirkėjas atidaro akredityvą tarpininkui. Tarpininkas atidaro naują akredityvą pardavėjui –

kompensacinį arba antrinį (angl. back- to-back credit; secondary credit) akredityvą. Šis būdas yra brangesnis,

nes tarpininkas dalyvauja akredityvo atidaryme. Tarpininkai patiria nemažai sunkumų, nes turi sudaryti du

C.M. Schmitthoff. The Transferable Credit, [1988] .J.B.L, p.49.

1974 m. redakcijos UCP 46(a) str. numatė, kad beneficiarijus turi teisę duoti bankui nurodymą dėl perleidžiamojo akredityvo, t.y.

bankas turėjo pareigą atidaryti tokį akredityvą. Tuo tarpu UCP 500 48(c) straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bankas neprivalo vykdyti tokio

perleidimo.

128C.M Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p.437.

129UCP 48 straipsnis.

130UCP 48(b) straipsnis.

131C.M. Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 436.

127

126

34

savarankiškus sandorius dėl tų pačių prekių. Jie parduoda prekes pardavėjui sudarydami sandorį, o perka iš

tiekėjo pagal kitą. Jei abi sutartys turi akredityvinio apmokėjimo sąlygą, tarpininkas tampa beneficiarumi

pagal pirmą sandorį ir pareiškėju pagal antrąjį. Jei abiejų akredityvų reikalaujami dokumentai yra identiški,

tarpininkas gali suteikti pirmojo sandorio teises bankui – emitentui pagal antrąjį kontraktą. Šis akredityvas

leidžia tarpininkui finansuoti prekių pirkimą iš tiekėjo pirkėjo akredityvu.132

Šie akredityvai šiuo metu yra itin plačiai naudojami. Patvirtinantysis bankas beneficiaro naudai

atidaro naują akredityvą, kuriame numatytos sąlygos, išskyrus kainą, yra identiškos pirmojo akredityvo

sąlygoms. Bendra taisykle, tokį antrinį akredityvą bankas atidaro tiktai tuomet, kai pirminis akredityvas yra

atidarytas jo paties, kuomet akredityvo sąlygos visiškai sutampa su pirmesniojo akredityvo sąlygomis ir

kuomet bankas gali prisiimti papildomą riziką133. Toks antrinis akredityvas yra naudojamas finansuojant kitus

beneficiaro sandorius. Kaip matyti iš aukščiau nurodyto, jo funkcionavimas yra itin panašus į perleidžiamojo

akredityvo veikimą.

3.5 .1995 metų RF CK 867 straipsnis išskiria niekur kitus neaptinkamas akredityvų rūšis:

a)padengtą (deponuotą) akredityvą;

b)nepadengtą (garantuotą) akredityvą.

Esant atidarytam padengtam akredityvui, bankas-emitentas jo atidarymo metu akredityvo sumą

išskaito iš pareiškėjo sąskaitos arba pastarajam suteikia tokiai sumai kreditą, ir ta pinigų suma yra pervedama

vykdančiajam bankui, kuris turi galimybę ja disponuoti visą akredityvo galiojimo laikotarpį. Atidarius

nepadengtą akredityvą, vykdantysis bankas įgyja teisę akredityvo sumą išskaityti iš vykdančiajame banke

atidarytos banko-emitento sąskaitos.

Toks akredityvo rūšių išskyrimas pagal UCP būtų visiškai netikslingas, nes jo 9 straipsnis numato

aiškią banko-emitento pareigą atlyginti vykdančiajam bankui pastarojo išmokėtą akredityvo sumą.

3.6. Teorijoje ir praktikoje yra išskiriamos ir kitos dokumentinių akredityvų rūšys.

Vieni jų vadinamieji atnaujinamieji akredityvai (angl. revolving credits) yra dažnai naudojami

tarptautinėje prekyboje, kai pirkėjas ir pardavėjas nuolat prekiauja tarpusavyje tiek pagal ilgalaikę, tiek pagal

ad hoc prekių pirkimo – pardavimo sutartis. Ši akredityvų rūšis nėra numatyta UCP, o ir pats terminas

naudojamas apibrėžiant ne vieną situaciją. Pavyzdžiui, jei šalys prekiauja jau kurį laiką, tai tas pats

akredityvas bus atidarytas daugiau nei vieno sandorio pagrindu, arba tam tikra suma gali būti paskirta tam

tikram laikotarpiui, ir jei ne visa ši kvota panaudota, perviršis gal būti paliktas naujai situacijai. Jei minėta

suma bus išnaudota, pirkėjas turės vėl ją įmokėti134. Tokio akredityvo atidarymas yra patogus tuo, kad

nebereikia kiekvienu atveju atidarinėti naują akredityvą: bankas atidaro vieną akredityvą, kuris užtikrina tam

tikros sumos sumokėjimą per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, už per vieną mėnesį pristatytas prekes.

Iš esmės atnaujinamieji (revolviniai) akredityvai yra akredityvai atidaryti konkrečiai sumai, kurie

automatiškai atsinaujina papildžius išmokėtas sumas. Pavyzdžiui, jeigu turime revolvinį akredityvą 50 000

frankų, realizuojamą tratų, apmokėtinų 30 dienų laikotarpyje nuo pateikimo, pagalba ir atidarytą 3 mėnesių

laikotarpiui, tai atsižvelgiant į tai, kaip tratos išstatomos apmokėjimui, jos laikinai sumažina akredityvo sumą

žemiau 50 000 frankų, o kai tratos išstatomos ir apmokamos, akredityvo suma automatiškai pasipildo iki 50

000 frankų.135

Atidarant tipišką revolvinį akredityvą, bankas atidaro akredityvą konkrečiai sumai, kuri tam tikrais

intervalais automatiškai pasipildo. Šie akredityvai abi šalis apsaugo nuo tokių pačių akredityvų atidarinėjimo,

be to, jų terminas yra ilgesnis nei paprastųjų.

Atnaujinamieji akredityvai gali būti kaupiamieji ir nekaupiamieji (angl. cumulative and

noncumulative). Jei akredityvas yra kaupiamasis, pardavėjas neišnaudojęs, tam tikram periodui skirtos sumos,

įgyja teisę panaudoti likutį per kitą periodą, t.y. akredityvo suma atitinkamai padidėja. Nekaupiamojo

akredityvo atveju pardavėjas netenka teisės gauti likučio kito periodo metu.

Siekiant sumažinti bankų ir pardavėjo riziką, pradėti naudoti atnaujinamieji neautomatiniai

akredityvai, kurie gali būti kaupiamieji ir nekaupiamieji. Atidaręs neautomatinį akredityvą, bankas turi teisę

sustabdyti mokėjimus iš akredityvo, jei atsiranda pagrindas manyti, kad pirkėjo finansinė padėtis pablogėjo.

132

133

Ralph H.Folsom, M.W.Gordon, J.A.Spanogle. International Business Transactions, p.155..

Lashbrooke E.C. Jr. The legal handbook of business transactions, p. 317.

134J.Charlery, International Trade Law, p.135.

135Nordskog v. National Bank [1922] 10 L.L.R., p. 652.

35

Kartais pardavėjas įgyja teisę panaudoti kitą tokio akredityvo dalį tik po to, kai gauna atitinkamą atidariusio

banko pranešimą. Šios rūšies akredityvuose paprastai įrašoma sąlyga, kurios turinys maždaug toks: “iš šio

akredityvo išmokėtinos sumos bus išmokamos tik tuo atveju, kai kiekvienam mokėjimui atlikti bus gautas

mūsų banko sutikimas tai padaryti.”

Suprantama, kaupiamieji akredityvai yra taip pat apriboti laike – paprastai bankai nesuteikia jų

ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, nes bankui būtina reguliariai įvertinti pirkėjo finansinę padėtį136.

JAV bankai praktikoje įdiegė vadinamuosius rezervinius akredityvus (angl. standby credits), kurie

dažnai atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Nuo paprastų komercinių akredityvų jie skiriasi tuo,

kad dokumentai, kuriuos reikia pristatyti bankui pagal akredityvo sąlygas, nebūtinai yra transportavimo

dokumentai (pvz., konosamentai). Tokiais dokumentais gali būti ir vienašališki pareiškimai, kad kita sutarties

šalis nevykdo sutarties sąlygų. Tokie akredityvai yra naudojami ne tik prekyboje, bet ir kitų įvairių prievolių

įvykdymo užtikrinimui. Ši akredityvų rūšis išsivystė JAV, kur federaliniai ir kai kurių valstijų įstatymai

draudė bankams teikti garantijas (laiduoti). Todėl JAV bankai pradėjo naudoti akredityvus ir vidaus

bankininkystėje, bet pakeitė akredityvo sampratą pristatytinų dokumentų požiūriu. Nors UCP šiuos

akredityvus irgi apima137, ir jiems tam tikrose ribose taikomi atsiskaitymo paprastais akredityvais reguliavimo

principai, ypač akredityvo autonomijos ir tikslaus atitikimo principai, tačiau iš esmės tai yra laidavimas, todėl

jie traktuotini kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, o ne atsiskaitymo būdas. Pažymėtina, kad Europos

bankai mažai naudoja rezervinius akredityvus, paprastai pasirinkdami paprastus akredityvus arba banko

garantijas138.

Tiek paprastasis, tiek ir rezervinis akredityvas yra komercinės rizikos tarp šalių paskirstymo

mechanizmai, tačiau pastarojo akredityvo veikimas gerokai skiriasi nuo tradicinio dokumentinio akredityvo.

Vienas iš pagrindinių skirtumų glūdi minėto komercinės rizikos tarp šalių paskirstymo mechanizmo

funkcionavimo metode ir pasekmėse. Rezervinis akredityvas įtraukia didesnę netinkamo kreipimosi arba

reikalavimo (angl. demand) riziką tiek bankui-emitentui139, tiek ir jo klientui. Klientas rizikuoja, nes bankas

gali įvykdyti mokėjimą pateikus apgaulingus arba netinkamus dokumentus, o bankas – emitentas taipogi

rizikuoja, nes, priešingai nei atidarius paprastąjį akredityvą, jis negauna tam tikros garantijos – konosamento,

suteikiančio teisę disponuoti jame nurodytomis prekėmis. Nesant tokios sąlyginės apsaugos, bankui belieka

atgręžtinio reikalavimo teisė į patį klientą.

Vienas iš pagrindinių panašumų tarp tradicinio ir rezervinio akredityvo yra tas, jog esant

rezerviniam akredityvui, beneficiarui yra garantuotas greitas, kone “automatiškas” jam priklausančios sumos

išmokėjimas: bankas turi teisę tikrinti tik dokumentus, ir apmokėjimas nėra uždelsiamas pagrindinės sutarties

tyrimu. Abu akredityvai šalims suteikia galimybę naudotis bankų finansiniais pajėgumais ir galimybėmis ir

plačiai paplito dėl savo paprastumo ir bankinių operacijų atlikimo greitumo bei tikrumo140.

Taigi, rezervinis akredityvas iš esmės yra prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, garantija,

apsauganti pirkėją nuo pardavėjo nemokumo ar kitokio sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

Pardavėjas turi teisę iš pirkėjo pareikalauti banko įsipareigojimo, kuris galėtų garantuoti, kad esant sutarties

pažeidimui iš pirkėjo pusės, bankas sumokės akredityvo sumą. Kadangi bankai neturi teisės vertinti ar

pagrindinė sutartis pažeista ar ne, šalys privalo susitarti, kuomet pagrindinė sutartis yra laikoma pažeista, ir

kokia forma yra pateiktinas reikalavimas ar pretenzija. Jei reikalavimas yra pateiktas reikiama forma, bankas

privalės įvykdyti apmokėjimą, net jei pirkėjas iš tiesų sutarties ir nepažeidė.141 Rezerviniai akredityvai yra

itin paplitę, atliekant garantijos funkciją tarptautinių industrinių statybų kontraktuose. Kai tokių darbų

atlikimo vietos arba garantiją suteikiančios institucijos verslo vietos valstybės įstatymai bankams ir kitoms

finansinėms institucijoms neleidžia suteikti garantijų (angl. bond, suretyship, indemnity), jų funkcijas atlieka

būtent rezervinis akredityvas, kurį tokia finansinė institucija atidaro rangovo nurodymu užsakovo naudai142.

Harry M.Venediktian, Gerald A.Warfield. Export – Import Financing, p. 369.

UCP 1 ir 2 straipsniai.

138Clive Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p. 430.

139Nors bankas visuomet turi teisę reikalauti įvykdyto apmokėjimo kompensavimo, jei pateiktas reikalavimas atitinka akredityvo sąlygas,

jis neišvengiamai prisiima kliento nemokumo riziką – taigi, kiekvienas padidintos rizikos klientui (pirkėjui) faktorius padidina banko riziką.

140Problems and materials on Negotiable Instruments., p. 385-387.

141Law and Business – The regulatory environment, McGraw – Hill Inc., p. 993.

142UNCITRAL Legal Guide, p. 184.

137

136

36

VKK 5 straipsnio rengimo metu jis buvo sukurtas reguliuoti akredityvams, kurie yra komerciniai

akredityvai – kaip normalus atsiskaitymo negrynaisiais būdas. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais

ypatingai paplito rezervinio akredityvo panaudojimas. Be abejo, kai kurios VKK 5 straipsnio nuostatos yra

pakankamai plačios ir lanksčios, galinčios apimti ir rezervinius akredityvus, tačiau dauguma jo normų yra

specialiai pritaikytos būtent komerciniams akredityvams. Todėl 1995 metų redakcijos VKK 5 straipsnio

rengėjai stengėsi atsižvelgti į šiuos jo ankstesnės redakcijos trūkumus.143

Kartais teisinėje literatūroje nurodoma, kad dėl rezervinio akredityvo importuotojas susitaria su

banku, kai jis tiksliai nežino ar akredityvo iš viso kada nors prireiks, pavyzdžiui gavęs keletą pasiūlymų,

tačiau jų neišnagrinėjęs ir nepasirinkęs konkretaus eksportuotojo, visgi nusprendžia panaudoti kiekvienam

prekių pardavėjui patogią atsiskaitymo už prekes formą, siekiant sumažinti prekių kainą, gauti įvairių

nuolaidų ir pan.144

Svarbu pažymėti, kad rezerviniai akredityvai gali būti atidaryti pagal patvirtintas Unifikuotas

Reikalavimų Garantijų Taisykles (angl.ICC Uniform Rules on Demand Guarantees). Dabartiniu metu

Tarptautinių Prekybos Rūmų Bankinės praktikos komisija yra parengusi Unifikuotas rezervinių akredityvų

tarptautinės praktikos taisykles (angl. Uniform International Standby credits Practise).145

Tarptautiniu mastu rezervinių akredityvų praktiką bandyta kodifikuoti JTO rėmuose: Tarptautinės

teisės komisija 1995 m. parengė Konvenciją dėl rezervinių akredityvų ir bankinių garantijų, kuri 1995 m.

buvo priimta JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija. Ši Konvencija iki šiol dar nėra įsigaliojusi.

Toliau apibūdinsiu pagrindinius šios Konvencijos bruožus. Šios Konvencijos 2 straipsnis numato,

kad rezervinis akredityvas gali būti išduotas kliento prašymu ar pagal jo instrukciją, pagal kitų bankų

instrukciją ar asmens, veikiančio kliento vardu, nurodymą arba pagal paties banko-emitento pavedimą. Toks

įsipareigojimas gali apimti bet kokią mokėjimo formą, įskaitant mokėjimą nurodyta valiuta ar atsiskaitymo

vienetu, perduodamojo vekselio (tratos) akceptą, mokėjimą po tam tikro laiko tarpo, nustatyto vertės vieneto

perdavimą.

Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina rezervinio akredityvo nepriklausomumo principą. Konvencijos 4

straipsnis nustato, koks rezervinis akredityvas yra tarptautinio pobūdžio: jis yra tarptautinis, jeigu jame

nurodytos banko-emitento, beneficiaro, principalo, patvirtinančio banko verslo vietos yra skirtingose

valstybėse. Šiuo tikslu:

a) jeigu akredityve nurodyta daugiau nei viena tokia verslo vieta, šios Konvencijos prasme ir

tikslais verslo vieta yra laikoma ta, kuri labiausiai susijusi akredityvu (lex causae);

b) jeigu akredityve verslo vieta iš viso nenurodyta, bet nurodyta beneficiaro, principalo gyvenamoji

vieta, ši gyvenamoji vieta yra laikoma pakankama, nustatant tarptautinį akredityvo pobūdį (lex domicile).

Konvencijos 7 straipsnio 3 dalis įtvirtina rezervinio akredityvo neatšaukiamumo prezumpciją.

Konvencijos 9 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad beneficiaro teisė reikalauti mokėjimo įvykdymo

pagal akredityvą gali būti perleista tik, jeigu ir kiek tai yra leista paties akredityvo.146 Konvencijos 10

straipsnis savo ruožtu numato pajamų pagal akredityvą perleidimą147.

Konvencijos 11 straipsnis numato, kad beneficiaras netenka teisės reikalauti apmokėjimo pagal

akredityvą, kuomet: a) bankas-emitentas gavo beneficiaro pareiškimą dėl atleidimo nuo įsipareigojimų

vykdymo; b) beneficiaras ir bankas-emitentas išreiškia savo sutikimą dėl akredityvo nutraukimo; c)

akredityvo suma buvo visiškai sumokėta, išskyrus atvejus, kuomet akredityvas numato automatišką

atsinaujinimą arba jo sumos padidėjimą; d) pasibaigia akredityvo galiojimo terminas.

Konvencijos 13 straipsnis nustato, kad aiškinant akredityvo sąlygas bei sprendžiant klausimus,

nesureguliuotus šios Konvencijos, yra būtina atsižvelgti į tarptautinę praktiką bei papročius šioje srityje.

Konvencijos 19 straipsnis nustato, kad tokiu atveju, kai akivaizdu, kad: a) tam tikras dokumentas

yra netikras ar padirbtas; b) mokėjimas nevykdytinas dėl akredityve numatytų priežasčių; c) yra kitos

svarbios aplinkybės, bankas-emitentas, veikdamas sąžiningai, turi teisę sustabdyti mokėjimo vykdymą.

143

144

Žr. Official Comment on UCC Article 5.

J. Albrechtas. Komercinių kontraktų sudarymas ir vykdymas, p. 35-37.

145G.Jimenez. Guide to export – import basics, p. 137.

146Tai yra prilygintina akredityvo perleidimui pagal UCP 48 straipsnį.

147Tai tolygu UCP 49 straipsniui.

37

Konvencijos 21 straipsnis numato taikytinos akredityvo sandoriui teisės pasirinkimą (lex voluntatis).

Jeigu nėra numatyta nieko kito, akredityvas reguliuojamas teisės, kurios pasirinkimas: a) numatytas pačiame

akredityve arba išplaukia iš jo sąlygų; b) kitokiu būdu sutartas tarp šalių.

Jeigu taikytina teisė nėra šalių pasirinkta sutinkamai su šiuo straipsniu, akredityvas reguliuojamas

banko-emitento verslo vietos arba akredityvo išdavimo vietos valstybės teisės.

Akredityvai, apmokami dar neatsiuntus prekių, dar kartais vadinami “pirmalaikiais” (angl.

anticipatory), skirti finansiškai paremti pardavėją, gaminantį ar paruošiantį prekes. Akredityvo apmokėjimas

vykdomas dar iki prekių atsiuntimo. Bankas gauna nurodymą sumokėti nurodytą sumą arba jos dalį gavus

kitus nei pakrovimo dokumentus (pvz. sandėlinę pažymą arba ekspeditoriaus išrašą), liudijančius, jog prekės

egzistuoja arba yra priimtos pervežti, arba jau išsiųstos. Šios rūšies akredityvai ypač naudingi finansuojant

nedideles firmas, neturinčias prekių siuntimo praktikos.

Sudėtingesniais atvejais atidaromi akredityvai su raudonąja sąlyga, įgalinantys pardavėjo banką

kredituoti pardavėją (tiekėją) tam tikra suma prieš išsiunčiant prekes. Tokie akredityvai skirti finansiškai

padėti pardavėjui pagaminti ar kitaip parūpinti prekes, kai jis neturi tam pakankamai lėšų. Pardavėjo bankui

pavedama išmokėti tam tikrą dalį akredityvo sumos, pristačius tokius dokumentus kaip, pavyzdžiui, raštai,

liudijantys prekių pristatymą į sandėlį. Gavęs avansą, gavėjas išduoda avanso gavimo kvitą ir pateikia

raštišką įsipareigojimą bankui pateikti reikiamus dokumentus per dokumentinio akredityvo galiojimo

laikotarpį. Kai pardavėjas išsiunčia prekes ir pristato transportavimo dokumentus, jam išmokama likusi

akredityvo suma. Ši sąlyga į akredityvą paprastai įrašoma raudonai, todėl šie akredityvai taip ir vadinami.

Akredityvai su “žaliąja sąlyga” yra panašūs pirmalaikiai akredityvai. Jie taipogi reikalauja

apmokėjimo dar prieš prekių išsiuntimą ir numato reikalavimą, kad prekės turi būti saugomos banko vardu.

Toks akredityvas yra ypatingai patogus tuomet, kai vienų prekių tiekimui yra būtinas kitų prekių pirkimas,

tokiu būdu sudarant galimybę pirkėjui pateikti visą jo reikalaujamą prekių kiekį. Prekybininkai yra linkę į

akredityvą įtraukti sąlygą, numatančią, kad nurodyta suma ar tam tikra jos dalis gali būti apmokėta avansu,

prieš priimant prekes, tačiau toks mokėjimas vykdomas tik pateikus banko garantiją, kad mokėjimą

vykdančiam bankui bus atlyginta, jeigu pardavėjas tinkamai nepateiks akredityve nurodytų dokumentų.

Kompensaciniai akredityvai, paprastai naudojami vidinėje prekyboje, kuomet prekės yra perkamos

užsienio valstybėje ir perparduoda jas kitoje, arba kuomet vienos ir tos pačios prekės, iki jas įsigyjant

pirkėjui, tampa perpardavimo sutarčių (angl. string contracts) objektais. Šios rūšies akredityvai išsiskiria tuo,

jog atidarytas paskutinio pirkėjo savo betarpiško pardavėjo naudai, pastarojo jis naudojamas užtikrinant tą

akredityvą, kurį jis turi atidaręs savo tiekėjo naudai. Esant visai tokių sutarčių grandinei, kiekvienas pirkėjas

(pardavėjas) akredityvą naudos užtikrinant akredityvą, kurį jis turi atidaręs savo pardavėjui, iki to momento,

kuomet pirmasis pirkėjas atidarys akredityvą pirmajam tiekėjui. Šiais atvejais ypatingą svarbą turi

akredityvas, atidarytinas galutinio pirkėjo. Šis akredityvas, kartais dar vadinamas pirmenybės akredityvu,

tampa susitarimų finansavimo baze, todėl teismai, ypač Anglijos, kilus ginčui, susijusiam su visa tokių

sutarčių grandine, didžiausią dėmesį skiria būtent tokio akredityvo sąlygoms.

Kartais literatūroje išskiriami kelionių akredityvai, atidaromi asmenims, vykstantiems į užsienį. Šie

akredityvai įgalina bankus – korespondentus kitose valstybėse pirkti apyvartinius beneficiaro vekselius pagal

akredityvą, kuriame nurodytas akceptavimo terminas. Šiems bankams įvykdžius mokėjimą, bankas –

emitentas atlygina išmokėtų sumų ribose. Keliautojas atlygina bankui – emitentui arba mokėdamas grynais,

arba vertybinių popierių depozitu, arba pasirašant garantiją, kad apmokės banko nupirktus vekselius.148

148

L.W.Towle, International Trade and Commercial policy, p. 54.

38

IV. AKREDITYVŲ TARPTAUTINIO TEISINIO REGULIAVIMO PRINCIPAI

4.1.

Akredityvo autonomijos principas

Pagal šį principą, akredityvas yra atskiras ir nepriklausomas nuo pagrindinės – pirkimo- pardavimo

ar kitokios – sutarties. Akredityvas yra atskira sutartis, pagal kurią pirkėjo bankas įsipareigoja sumokėti

numatytą pinigų sumą, jei pardavėjas pristatys reikalingus dokumentus, įrodančius, kad prekės yra išsiųstos

(pristatytos). Be abejo, ši sutartis yra susieta su pagrindine, bet akredityvas laikomas autonomišku sandoriu.

Akredityvo autonomijos principas buvo išreikštas jau 1974 m. UCP redakcijoje ir yra esminis

atsiskaitymų akredityvais teisinio reguliavimo principas. 1993 m. redakcijos 3 straipsnyje akredityvo

autonomijos principas formuluojamas taip: “A. Savo prigimtimi akredityvai yra atskiri nuo pirkimo –

pardavimo ar kitokios sutarties, kuri gali būti jų pagrindu, sandoriai ir šios sutartys jokiu būdu neliečia ir

neįpareigoja bankų, net jei akredityve ir yra kokia nors nuoroda į sutartį. Klientas, reikšdamas pretenzijas

bankui dėl mokėjimo vykdymo, tratos akceptavimo ar nupirkimo (negocijavimo), ar kitų įsipareigojimų

įvykdymo, negali remtis savo santykiais su banku – emitentu ar beneficiarumi. B. Beneficiarui netaikomi

sutartiniai įsipareigojimai, esantys tarp bankų arba tarp banko – emitento ir jo kliento, ir jais jis negali grįsti

savo reikalavimų.”

Šio principo praktinė reikšmė yra ta, kad bankai – akredityvo santykio dalyviai nėra kokiu nors būdu

įpareigoti pagrindinių sutarčių, nes jie nėra jų šalys. Tai reiškia, kad akredityvą atidarančio banko pareiga

sumokėti pagal akredityvą, akceptuoti gavėjo išrašytą vekselį ar patvirtinti akredityvą yra nepriklausoma nuo

vienos šalies pareigos sumokėti už paslaugas ar prekes pagal atitinkamą sutartį149. Bankai privalo rūpintis tik

vienu dalyku – ar dokumentai, kuriuos pristato pardavėjas, tiksliai atitinka akredityvo sąlygas. Bankams

visiškai nesvarbu, kokios prekės yra perkamos ir parduodamos. Todėl banko įsipareigojimas išmokėti iš

akredityvo negali būti ginčijamas, remiantis pagrindinės sutarties šalių santykiais. Bankas gali atsisakyti

mokėti pagal akredityvą tik vienu išskirtiniu atveju – jei įrodys, kad dokumentai yra netikri, arba pardavėjas

veikia apgaulingai (nesąžiningai).

Yra būtina pastebėti, kad daugelyje tarptautinių prekybos santykių dalyvauja daugiau nei dvi šalys.

Pardavėjas, siekdamas patenkinti pirkėjo poreikius, paprastai yra priverstas sudaryti atskiras tiekimo sutartis

su tiekėjais, o tai savo ruožtu reikalauja prieinamų finansavimo priemonių. Toks finansavimas tampa

prieinamas akredityvų negociacijos arba vekselių pirkimo akredityvo sistemos rėmuose pagrindu. Tokia

finansavimo sistema neabejotinai yra sužlugdoma, jeigu tarp pardavėjo ir pirkėjo iškilęs ginčas įšaldo pinigų

sumas, kurių atžvilgiu buvo atidarytas akredityvas.

UCP 15 straipsnis kaip tik ir atspindi šią poziciją, nustatydamas, kad bankai nėra atsakingi už pagal

akredityvą pateiktų dokumentų pakankamumą, tikslumą, tikrumą ar jų teisinę galią. Bankai yra apsaugoti

tokiu lygiu, kokiu jie atlieka apmokėjimą tik prieš dokumentų atitinkančių akredityvo sąlygas pateikimą. Jie

iš esmės nėra įpareigoti gilintis ar dokumentų pateikimas yra tinkamas, ar pagrindinis kontraktas yra

galiojantis, ar dokumentai yra tikri.

Byloje Gian Singh & Co.Ltd. v. Banque del’Iindochine [1974]150 Anglijos teismas nusprendė, kad

bankas negali būti atsakingas už apmokėjimo įvykdymą netikrų, padirbtų dokumentų pateikimo atveju.

Teisės požiūriu bankas elgėsi savo įsipareigojimų pareiškėjui ir beneficiarui rėmuose ir nebuvo įpareigotas

patikrinti ir analizuoti, ar parašas ant dokumentų buvo tikras. Nesant jokių kitų specialių nurodymų, bankai

turi apsiriboti minimaliu pristatytų dokumentų patikrinimu.

Visgi yra pabrėžtina, kad apgaulė ir falsifikacija gali pažeisti akredityvo autonomijos principą.

Kuomet mokantysis bankas gali įrodyti apgaulę ar falsifikaciją, jis neturėtų vykdyti apmokėjimo beneficiarui.

Šios išimties siaurumą liudija Anglijos Lordų Rūmų sprendimas United City Merchant Ltd. v. Royal Bank of

Canada (The American Accord) [1983]151 byloje: teismas pastebėjo, kad išimtis dėl apgaulės, įvykusios dėl

149

150

P.Sarcevic, P.Volken. International Contracts and Payments, p. 53.

Gian Singh &Co.Ltd. v. Banque del’Iindochine [1974] 1 W.L.R. p. 1234.

151United City Merchant Ltd. v. Royal Bank of Canada (The American Accord) [1983] 1 A.C., p.168.

39

beneficiaro, siekiančio gauti naudos pagal akredityvą, kaltės yra aiškus ir akivaizdus maksimos “apgaulė

sugriauna viską” pritaikymas152.

Literatūroje pateikiamas teisminės praktikos pavyzdys, bene ryškiausiai iliustruojantis šio principo

veikimą. Tai 1981 m. Anglijos teismo išspręsta byla Power Cuber International Ltd. v. National Bank of

Kuwait, kurioje žymus anglų teisėjas Lordas Denning’as pabrėžė, kad bankai privalo laikytis akredityvo

sąlygų bet kuriuo atveju153. Šioje byloje distributoriai iš Kuveito pirko įrengimus iš amerikiečių bendrovės.

Pirkėjo bankas, įregistruotas Londone, atidarė neatšaukiamą akredityvą. Po to, kai reikalingi dokumentai

buvo pateikti bankui ir prekės tinkamai pristatytos, pirkėjas kreipėsi į Kuveito teismą su ieškiniu dėl

pristatytų prekių neatitikimo sutarčiai ir jam pavyko gauti procesinį dokumentą, kuris draudė bankui atlikti

mokėjimą. Pardavėjas kreipėsi į teismą Anglijoje ir teismas pripažino, kad atidaręs akredityvą bankas

privalėjo sumokėti pardavėjui, pateikusiam tvarkingus dokumentus. Teismas nusprendė, kad Kuveito teismo

sprendimas nepanaikino banko prievolės sumokėti pagal akredityvą, be to, Kuveito teismo sprendimas yra

privalomas tik Kuveite, t.y. neturi eksteritorinio veikimo.

Nors UCP ir nėra numatyta jokių specialių nuostatų, leidžiančių bankui-emitentui atsisakyti įvykdyti

mokėjimą tuo pagrindu, kad beneficiaras neįvykdė savo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį, pažymėtina,

kad keleto valstybių nacionalinė teisė, o ypač procesinė teisė, suformulavo tam tikras išimtis iš akredityvo

autonomijos principo. Taip, pavyzdžiui, Prancūzijoje pareiškėjas, atsižvelgiant į 1950 m. birželio 15 d.

Paryžiaus Apeliacinio Teismo sprendimą, buvo įgaliotas kreiptis į teismą dėl arešto akredityvui uždėjimo,

siekiant užkirsti kelią mokėjimo pagal jį įvykdymui. Tiesa, vėliau, 1981 m. spalio 15 d. Prancūzijos Kasacinis

Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą areštuoti akredityvą, laikydamas, kad neatšaukiamas akredityvas

užkerta kelią bet kokiam ieškiniui, galinčiam paralyžuoti atsiskaitymų akredityvais mechanizmą. Šis

sprendimas tapo taikytinas visiems atvejams, kuomet arešto pagrindas kyla iš pagrindinės sutarties. Visgi,

beneficiaro nesąžiningumo ir apgaulės atveju, teisminė praktika pareiškėjui leidžia blokuoti akredityvo

veikimą154.

Anglo-amerikiečių teisminė praktika taipogi žymiai pakoregavo akredityvo autonomijos principą.

Tokiu būdu, šis principas netaikytinas tokiais atvejais, kuomet bankui tampa žinoma apie beneficiaro

apgaulingus veiksmus dar iki dokumentų pristatymo155.

4.2.

Dokumentų pirmenybės principas

Šis principas glaudžiai susijęs su pirmuoju ir iš jo išplaukia. UCP 4 straipsnis šį principą išreiškia

taip: “Akredityvo operacijose visos šalys turi reikalą su dokumentais, o ne su prekėmis, paslaugomis ir/ar

kitokiu sutarčių vykdymu, su kuriuo tie dokumentai yra susiję.”

Taigi šis principas apima ir tokius šalių santykius, kurie nėra grynai prekybiniai, pavyzdžiui,

paslaugų teikimas. Tuo pačiu apimami ir rezerviniai akredityvai, kurie remiasi ne tik prekių transportavimo,

bet ir kitų dokumentų pristatymu. Praktiškai tai reiškia, kad akredityvas gali būti panaudotas, pateikus net ir

scripture propria. Literatūroje pateikiamas pavyzdys, kai kreditorius, kurio naudai buvo atidarytas rezervinis

akredityvas, panaudojo jį pateikęs bankui vien tik asmeninį pareiškimą dėl skolininko neįvykdymo prievolės

bei savo parašo šiame dokumente patvirtinimą156.

UCP 13 straipsnis nustato, kad jei akredityve nustatomos sąlygos, neišvardinant pristatytinų šias

sąlygas atitinkančių dokumentų, bankai turi laikyti tokias sąlygas nenustatytomis ir jų netaikyti.

Taigi iš šių principų išplaukia, kad, iš esmės, dokumentinio akredityvo sandoris yra dokumentų,

kurių kaina yra nustatyta akredityvo suma, pirkimas ir pardavimas tarp jo šalių. Kitaip tariant, akredityvą

atidaręs bankas pardavėjo atžvilgiu tampa įsipareigojusiu pirkti konosamentą. Neatšaukiamo akredityvo

atveju tai yra įsipareigojimas, kuris yra absoliutus ta prasme, kad, jei dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę

į prekes, atitinka akredityvo sąlygas, bankas privalo juos nupirkti, nežiūrint į jokius galimus nesutarimus tarp

pirkėjo ir pardavėjo.

152

153

Plačiau apie apgaulę žiūrėti – supra., p. 60-61.

[1981] 1 W.L.R., p. 1233-1241; C.M. Schmitthoff. Schmithoff’s Export Trade, p.405.

154Е.Гафальга. Банковское право, с. 125.

155Žr. Supra, p.60-61.

156P.Sarcevic, P.Volken. International Contracts and Payments, p.55.

40

Svarbu pažymėti, jog remiantis šiais principais, bankai turi reikalą tik su dokumentais (nesvarbu

kokios kilmės) ir iš jų negalima tikėtis, kad jie žinos visus prekybos terminus ir klientų praktikos

subtilybes157.

4.3.

Dokumentų tikslaus atitikimo akredityvui principas

Dažnai yra teigiama, jog šis principas yra atvirkštinė, veidrodinė akredityvo autonomijos pusė.

Šis teisinis principas reiškiantis, kad bankas turi teisę atmesti dokumentus, kurie tiksliai neatitinka

akredityvo sąlygų, teorijoje dar vadinamas tikslaus atitikimo doktrina (angl. strict compliance doctrine). Ši

taisyklė – kuri ne visada pakankamai vertinama eksportuotojų – yra taip sureikšminta todėl, kad pardavėjo

bankas yra specialus akredityvą atidariusio banko atstovas, o pastarasis yra specialus pirkėjo atstovas. Jei toks

atstovas, turėdamas akredityve apibrėžus įgaliojimus, juos viršija, įgaliotojas turi teisę atsisakyti priimti tokį

įgaliojimo įvykdymą ir įgaliotiniui, netekusiam teisės į išlaidų atlyginimą, pereina visa komercinė sandorio

rizika.

Tai, kokia yra šio principo svarba ir kokie yra griežti reikalavimai pateikiamiems dokumentams,

patvirtina mažiausiai dvi aplinkybės:

a) lygiai pusė UCP teksto yra skirta įvairių komercinių dokumentų turinio ir formos aprašymui,

kurių ir tik kurių pagrindu bankas-emitentas gali vykdyti apmokėjimą;

b) įvairių šaltinių bei pasaulinės praktikos duomenimis, apie 75-80% atvejų pateikti dokumentai

nevisiškai atitinka akredityvo sąlygas bei terminus158.

Turėdamas problemų su realizacija, pirkėjas dažnai susigundo atsisakyti priimti dokumentus,

kuriuos bankas priėmė, motyvuodamas tuo, kad jie tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų. Be to, bankas dirba

finansų, o ne prekybos srityje, ir suprantama, kad jis negali būti ekspertu tam tikrų, dažnai specifinių, prekių

ar paslaugų rinkoje. Jei pateikti dokumentai tiksliai neatitinka akredityvo sąlygų ir bankas atsisako juos

priimti, pardavėjas turėtų iš karto susisiekti su pirkėju ir paprašyti pavesti bankui priimti pateiktus

dokumentus. Lordas Sumner’is tikslaus atitikimo doktriną išreiškė šiuo klasikiniu tapusiu posakiu: “Negali

būti tokių dokumentų, kurie beveik tiktų arba būtų iš esmės tinkami”159.

Dokumentų tikslaus atitikimo principas dažnai iliustruojamas šiuo dar 1927 m. Anglijos teismų

praktikos pavyzdžiu. Atsakovai Equitable Trust Company of New York v. Dawson Partners Ltd. byloje pirko

vanilės pupelių iš pardavėjo Džakartoje. Jie pavedė bankui atidaryti patvirtintą akredityvą pardavėjo naudai,

pagal kurio sąlygas pardavėjas turėjo pristatyti dokumentus, tarp kurių ir “ekspertų” pasirašytą kokybės

sertifikatą. Dėl neaiškumo telegramos kode pardavėjo bankas pranešė pardavėjui, kad atidarytas kreditas bus

išmokėtas, pristačius “eksperto” išduotą sertifikatą. Vėliau paaiškėjo, kad apgaulės būdu pardavėjas vietoje

pupelių taroje išsiuntė paprasčiausią šlamštą ir ekspertas nesugebėjo to išsiaiškinti. Teismas nusprendė, kad

šiomis aplinkybėmis pardavėjo bankas negalėjo reikalauti atlyginimo iš pirkėjų, nes, prieštaraudamas jų

nurodymams, išmokėjo iš akredityvo, pristačius vieno eksperto, vietoj mažiausiai dviejų ekspertų, pasirašytą

sertifikatą. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad du ar daugiau ekspertų būtų žymiai sumažinę galimybes

apgauti pirkėją ir tai laikė esmine bylos aplinkybe. Vėlesnė teismų praktika pasuko kiek kita linkme, būtent,

laikydama, kad visi dokumentai turi būti turinio prasme suderinami, t.y. neprieštarauti vienas kitam160.

Žinoma, ši byla šiandien būtų išspręsta kitaip, nes UCP 16 straipsnis nustato, kad bankai nėra

atsakingi už klaidas vertime ar telegramoje, arba techninių terminų aiškinimo netikslumus ir pasilieka sau

teisę akredityvo sąlygas perduoti be jų vertimo ar ištaisymo.

Soproma S.p.A. v. Marine & Animal By – Products Co. [1966] byloje pirkėjai iš Italijos Niujorko

kompanijoje nupirko žuvies miltų partiją. Sutartyje buvo numatyta, kad pirkėjai pardavėjų naudai Niujorko

banke atidarys akredityvą. Pagal akredityvo sąlygas, pardavėjas bankui turėjo pristatyti konosamentus su

žyma “Iš anksto apmokamas frachtas” ir sertifikatą, patvirtinantį, kad produkcijos sudėtyje ne mažiau kaip 70

% proteino. Pardavėjai avizuojančiajam bankui pateikė konosamentus, kurie nebuvo orderiniai, taigi nebuvo

apyvartiniai. Juose, vietoje minėtos žymos, buvo pažymėta “Frachtas, apmokamas galutiniame punkte”.

157

158

Rayner v. Hambro’s Bank [1943].

P.Ellinger. Modern banking Law, p.225-226

159Equitable Trust Co. of New York v. Dawson Partners Ltd. (1927) 27 Ll. R

. . .

Join the Conversation

×
×