ADMINISTRACINIAI-TEISINIAI SANTYKIAI§ 1. Administracinių-teisinių santykių ypatumai ir struktūraAdministraciniai-teisiniai santykiai — tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai. Be bendrųjų teisinių santykių bruožų, jie turi ir tam tikrų ypatumų.Administraciniai-teisiniai santykiai susiklosto specifinėje socialinio gyvenimo sferoje — valdyme. Pirmiausia, tai santykiai, kurie atsiranda valstybinio valdymo organams įgyvendinant valstybinio valdymo funkcijas. Antra, tai administracinės teisės normomis reguliuojami santykiai, atsirandantys valstybės organų vidinio valdymo procese.Administraciniams-teisiniams santykiams būdingas vadinamasis privalomasis subjektas, t. y. viena šio santykio šalis būtinai turi būti valstybinio valdymo organas ar kitas teisės subjektas, turintis valstybinius valdingus įgalinimus2. Šį momentą sąlygoja valstybinio valdymo esmė, jo valdingas pobūdis. Antroji administracinio-teisinio santykio šalis gali būti bet kuris administracinės teisės subjektas.Administraciniai-teisiniai santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, t. y. antrosios šalies sutikimas ar noras šiems santykiams atsirasti neturi reikšmės, išskyrus pavienius, įstatyme numatytus atvejus. Be to, tokią iniciatyvą, jei yra normoje numatytos sąlygos, gali pareikšti bet kuris administracinės teisės subjektas. Tačiau tai nereiškia administracinio-teisinio santykio šalių lygiateisiškumo, nes tik privalomasis subjektas, turintis valstybinius valdingus įgalinimus, gali spręsti atitinkamus klausimus.Ginčai, kylantys tarp administracinio-teisinio santykio šalių, paprastai sprendžiami administracine tvarka, t. y. juos nagrinėja ir priima atitinkamus sprendimus kompetentingi valstybinio valdymo organai (ar jų pareigūnai). Tik įstatymo numatytais atvejais tokie ginčai sprendžiami teismine tvarka.Administracinio-teisinio santykio šalis, pažeidusi normos reikalavimus, atsako ne antrajai santykio šaliai, o valstybei (jos organams). Tai lemia valdymo veiklos valstybinis pobūdis.Administracinio-teisinio santykio struktūra yra tarputi savyje susijusių būtinų elementų visuma: teisinio santykio subjektai, jų subjektyvinės teisės, teisinės pareigos ir teisinio santykio objektas3.Administracinių-teisinių santykių subjektais gali būti valstybinio valdymo organai (o administraciniuose santykiuose, susidarančiuose vidinio valdymo procese,— ir kiti valstybės organai), jų struktūriniai padaliniai, valstybiniai tarnautojai, visuomeninės organizacijos, piliečiai (TSRS piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės). Jų galimybė sueiti j konkrečius administracinius-teisinius santykius priklauso nuo administracinio teisnumo ir veiksnumo. Kolektyvinių teisės subjektų (t. y. valstybės organų ir visuomeninių organizacijų) bei valstybinių tarnautojų administracinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda kartu (t. y. įsteigus organą, tarnautojui pradėjus vykdyti tarnybines funkcijas) ir atsispindi jų kompetencijoje. Tačiau minėtų subjektų kompetencija (t. y. administracinis teisnumas ir veiksnumas) yra nevienoda — jos apimtis priklauso nuo atitinkamo subjekto vykdomų uždavinių, funkcijų, vietos valstybės organų sistemoje ir pan. Šių subjektų pareiga — veikti savo kompetencijos ribose. Todėl tam tikrais atvejais jie ne tiktai turi teisę, bet ir privalo sueiti į atitinkamus administracinius-teisinius santykius.
Piliečių administracinis teisnumas paprastai atsiranda jiems gimus, o veiksnumas — sulaukus tam tikro amžiaus: dalinis veiksnumas — nuo 16 metų, visiškas — nuo 18 metų. Be to, kai kada piliečių veiksnumas gali būti apribojamas (pvz., asmenys, įstatymo numatyta tvarka pripažinti bepročiais, laikomi neveiksniais). Administracinių-teisinių santykių subjektais gali būti tik veiksnūs asmenys.Teisės normoje nustatytos teisės ir pareigos konkrečiame teisiniame santykyje tampa šalių subjektyvinėmis teisėmis ir juridinėmis pareigomis. Taigi administracinio-teisinio santykio šalis sieja abipusės teisės ir pareigos. Vienos šalies teisę reikalauti tam tikro elgesio atitinka kitos šalies analogiška pareiga. Tačiau viena administracinio-teisinio santykio šalis paprastai turi didesnius valstybinius įgalinimus, nes jai administracinės teisės norma suteikia teisę spręsti atitinkamus klausimus (priimti sprendimą dėl teisinio santykio dalyko).Administracinių-teisinių santykių objekto klausimas yra ginčytinas. Antai G. Petrovas, nuosekliai atstovaujantis pliuralistinei koncepcijai, nurodo šiuos administracinių teisinių santykių objektus: daiktus, dvasinės kūrybos vaisius, veiksmus (neveikimą), asmenines ne materialines gėrybes4. Tačiau administracinio-teisinio santykio šalys normoje nustatytas teises ir pareigas realizuoja tam tikrais veiksmais; viena santykio šalis turi teisę reikalauti tam tikro elgesio, kita — privalo paklusti tam reikalavimui. Kaip tik todėl administracinių-teisinių santykių objektas yra tam tikras teisės subjektų elgesys, veiksmai, kurių dingstis gali būti materialūs daiktai, dvasinės bei kultūrinės vertybės ir pan. Tas materialus ar dvasinis pagrindas, subjektyvūs interesai, dėl kurių teisės subjektai sueina į administracinius-teisinius santykius, gali būti traktuojamas kaip administracinio-teisinio santykio dalykas, bet ne objektas.§ 2. Administracinių-teisinių santykių rūšysAdministraciniai-teisiniai santykiai gali būti grupuojami pagal įvairius kriterijus. Svarbiausi yra šie: ryšių tarp santykio šalių pobūdis, paskirtis, turinys, subjektų pobūdis, gynimo būdas.Pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį administraciniai-teisiniai santykiai skirstomi į vertikalius ir horizontalius. Vertikalūs (subordinaciniai) santykiai būdingi subjektams, kurie vieni kitiems pavaldūs organizacine tvarka. Tai santykiai tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų valdymo organų, tarp vadovo ir jam pavaldžių tarnautojų ii pan. Tai tipiški valdžios ir pavaldumo santykiai, nes jie atsiranda įgyvendinant valstybinio valdymo funkcijas. Horizontaliais vadinami administraciniai-teisiniai santykiai, kurie susiklosto tarp tiesiogiai nepavaldžių vienas kitam subjektų. Dažniausiai tai būna santykiai tarp valstybinio valdymo organų ir piliečių, valdymo organų ir visuomeninių organizacijų. Tačiau tokie santykiai susidaro ir tarp valstybinio valdymo organų, kurie tarp savęs nesusiję pavaldumo tvarka (pvz., tarp valstybinių komitetų ir ministerijų). Tačiau ir horizontaliuose santykiuose nėra visiškos šalių lygybės, nes viena santykio šalis turi teisę spręsti atitinkamus klausimus, kuriais suinteresuota antroji šalis.
Pagal tikslinę paskirtį išskiriami pozityvūs ir deliktiniai administraciniai-teisiniai santykiai. Pozityviais vadinami tie administraciniai-teisiniai santykiai, kurie atsiranda įgyvendinant valstybinio valdymo organams pagrindines funkcijas, t. y. sprendžiant įvairius organizacinius uždavinius, vadovaujant ūkinei, socialinei-kultūrinei ir kitokiai veiklai, padedant įgyvendinti piliečių subjektyvines teises bei teisėtus interesus valstybinio valdymo sferoje ir pan. Prie deliktinių priskiriami tie administraciniai-teisiniai santykiai, kurie atsiranda dėl teisės pažeidimų valdymo sferoje.Pagal konkretų turinį administraciniai-teisiniai santykiai grupuojami turtinio ir ne turtinio pobūdžio santykius. Valstybinio valdymo sferoje vyrauja ne turtinio pobūdžio santykiai. Tačiau tarp valstybinio valdymo organų susiklosto ir |vairūs turtiniai-organizaciniai santykiai (pvz., dėl fondų materialiniams resursams perpaskirstymo, dėl nereikalingo ir nenaudojamo valstybinio turto neatlygintinio perdavimo kitoms organizacijoms ir pan.).Pagal subjektų pobūdį administraciniai-teisiniai santykiai skirstomi | santykius, susiklostančius tarp valstybinio valdymo organų; santykius, atsirandančius tarp valstybės organų ir valstybinių tarnautojų; santykius, susiklostančius tarp valstybinio valdymo organų ir visuomeninių organizacijų; santykius, susidarančius tarp valstybinio valdymo organų (pareigūnų) ir piliečių.Pagal gynimo būdą išskiriamos dvi administracinių-teisinių santykių grupės: santykiai, ginami administracine, ir santykiai, ginami teismine tvarka.Teisinėje literatūroje administraciniai-teisiniai santykiai klasifikuojami ir pagal kitus požymius. Pavyzdžiui, G. Petrovas išskiria šiuos klasifikavimo pagrindus: konkretų jų socialinį turinį; santykių pobūdį; jų vietą sistemoje; santykių paplitimo teritoriją; jų trukmę; santykio šalių teisių ir pareigų santykį; juridinių faktų, kurių pagrindu jie atsiranda, pobūdį6. § 3. Administracinių-teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindaiAdministraciniai-teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia tik tada, kai yra aplinkybės, nurodytos administracinės teisės normoje (jos hipotezėje). Atsižvelgiant į tai, kad tokios aplinkybės, remiantis teisės norma, sukelia tam tikrus teisinius padarinius (t. y. jų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisiniai santykiai), jos vadinamos juridiniais faktais. Šie faktai skirstomi į įvykius ir veiksmus (neveikimą).Įvykiai — tai tokie reiškiniai, kurie įvyksta be žmonių valios. Pavyzdžiui, gaivalinės nelaimės, natūrali žmogaus mirtis, laiko termino pasibaigimas ir t. t.Veiksmai (neveikimas) — tai žmonių valingos veiklos rezultatas. Šie faktai, atsižvelgiant į jų santykį su galiojančiomis teisės normomis, grupuojami į teisėtus ir neteisėtus veiksmus. Teisėti veiksmai (t. y. atitinkantys teisės normų reikalavimus) savo ruožtu skirstomi į juridinius aktus ir juridinius poelgius. Juridiniais aktais vadinami tokie veiksmai, kuriais tiesiogiai (t. y. sąmoningai) siekiama teisinių rezultatų. Tai, pavyzdžiui, valdymo organų leidžiami individualūs valdymo aktai (įsakymai, potvarkiai ir pan.), piliečių pareiškimai, skundai ir t. t. Juridiniais poelgiais vadinami veiksmai, kurie neturi tokio aiškaus kryptingumo, t. y. subjektas savo veiksmais tiesiogiai nepretenduoja į tam tikrus teisinius rezultatus, tačiau, atsižvelgiant į atitinkamų poelgių rezultatų reikšmingumą, teisės normomis jie priskiriami prie juridinių faktų.Veiksmai, pažeidžiantys administracinės teisės normų reikalavimus, vadinami neteisėtais. Tai teisės pažeidimai (deliktai), kurių pagrindu kyla administraciniai – teisininkai santykiai, dėl atitinkamų prievartos priemonių taikymo teisės pažeidėjui.