Aristotelio filosofijos pagrindai

Aristotelio filosofijos pagrindai

Aristotelis gimė 384 metais Stageiroje, trakiškajame Chalkidikės pusisalyje.Jo protėviai buvo gydytojai.Šeimos tradicijos ir auklėjimas skatina jį stebėti gamtą netgi anksčiau, kol jis susidomi sokratikų etika ir dialektika bei Platono metafizika. Daugiausisi dmėsio jis skyrė biologijos mokslo sričiai pagal ją modeliavo savo filosofijos sąvoką. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje – matematika ir matematinė gamtotyra, kuria Aristotelis išmanė prasčiau ir į kuias mažiaus atsižvelgia.
Aristotelis buvo Platono mokinys ir iš jo perėmė nepaprastai daug minčių. Aristoletis, moklo istorikas ir neeilinis erruditas, geriau nei kas nors kitas pažino senąsias ir davartines filosofines ir mokslines pažiūras.

Jo pasaulėžiūros pamatas buvo dvejopas: iš Platonos jis išmoko idealizmo, o polinkių požiūriu buvo realistas. Jis neigė, kad anapus atskirų daiktų galėtų būti idėjos; užtat pripažino, kad žinios yra sukauptos bendrosiose sąvokose. Jo išvada tokia: Būtis yra atskirybė, o žinios – visuotinybė.
Aristotelio sąvokų teisingumo pamatas yra apibrėžimas, o sprendinių – įrodymas; dėl to apipbrėžimas ir šrodymas buvo svarbiausios jo logikos temos.
Sprendinį Aristotelis traktavo kaip sąvokų junginį; loginis vienetas jam buuvo sąvoka. Į sprendinį įeina dvi sąvokos, viena – subjektas, kita – predikatas, ir pats sprendinys yra sąvokų jungimas tokiu būdu, kada mažiaus bendra sąvoka įjungiama į bendresnę (techniškai kalbant, atliekama sąvokų “subsumpcija”).
Labai išplėtojęs logiką, Aristotelis ėmė ją traktuoti kaip atskirą dalyką. Logiką jis su

uprato ne kaip tikrą mokslą, o tik kaip parengiamąją discipliną ir mokslo įrankį. Jo logika buvo filosofinės nuostatos išraiška. Aristotelis rėmėsi įsitikinimu, kad būtis yra atskirybės, o bendrėjo bruožai sudaro jų esmę. Aristotelio logika buvo jo filosofinės nuostatos išraiška, ji buvo greičiau turimų žinių išdėstymas, nei jų įgijimo metodas. Jis atkaliai laikėsi pažiūros, kad pažinimo pamatas yra empirinis, ginčijo esant vadimą įgimtą veiksnį, o dar labiau priešinosi mistiniams elementams pažinime. Jis manė, kad įrodymas negali testis iki begalybės, kad privalo būti pirminės prielaidos. Aristotelis buvo įsitikinęs, kad proto pripažįstamos bendrosios tiesos yra vertos visško pasitikėjimo ir nereikalauja įrodymų.
Tad Aristotelio filosofija rėmėsi neįrodytomis tiesomis ir buvo sąmoningai dogmatiška. Jos pasitikėjimas protu leido kurti metafiziką, o pažinimo kritiką darė nereikalingą. Į Aristotelio filosofijos siistemą įėjo logika ir pažinimo psichologija, atlikusios joje tą funkciją, kuri kitose sistemose atitenka kritikai arba pažinimo teorijai.
Universalus Arsitotelio mąstymas nepaliko be dėmesio jokios žinojimo srities, jis taip pat pirmasis ėmesi specialiai tyrinėti meną. Jo teigimu, bet kokios meninės veiklos esmė yra pavaizdavimas, “pamėgdžiojimas”.
Aristotelis įveidė į filosofiją ir joje įtvirtino daugybę idėjų, teorijų, samprotavimų. Tai detalus filosofijos skirstymas: logikos, kaip tarnybinės disciplinos, ir “pirmosios filosofijos”, kaip pradinės disciplinos, išskyrimas, iki smulkmenų išplėtota logika suprasta, kaip silogistika, taip pats psichologija, suprasta kaip si
ielos galių teorija; tai mėginimas susisteminti kategorijas ir principus (keturi prisncipai, arba priežastys: forma, medžiaga, energija, potencija, daikto esmė; tai nauja Dievo, kaip pirmosios pasaulio priežasties, ir nauja sielos, kaip organinio kūno formos samprata; tai nauja proto, padalyto į aktyvųjų ir pasyvųjį teorija. Visų šių ir daugybės kitų mokslinių ir filosofinių idėjų pradininkas yra Aristotelis.

Leave a Comment