Įvadas
Administracinės teisės šaltiniai – administraciniai teisiniai santykiai. Valstybinis valdymas,viešasis administravimas, jo sritys, sistemos, subjektai. Biudžetinės įstaigos. Kontrolės institucijos.Administracinis reglamentavimas, administracinės procedūros.
Administracinių bylų teisena. Valstybės tarnyba. Administracinė atsakomybė.
Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai sprendžiami įrodinėjimo, kurio metu surenkami, patikrinami ir įvertinami įrodymai pagalba.Įrodymų sąvoka pateikta ATPK 256 str. Jame sakoma, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitais dokumentais.
Nagrinėjant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, visų pirma reikėtų pažymėti, kad įrodymai kartu apima tiek pačius faktus, tiek tų faktų šaltinius. Įrodymų supratimas tik kaip pačių faktų ar tik kaip šaltinių nėra pagrįstas. Taigi, įrodymai, tai faktiniai duomenys, esantys įstatymo nurodytuose šaltiniuose.
Iš įrodymų sąvokos išplaukia dvi būtinos jos savybės – tai įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Leistinumas kelia įrodymams tam tikrus reikalavimus.
Visų pirma, įrodymais gali būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie yra užfiksuoti viename iš ATPK 256 str.2d. nurodytų šaltinių (pvz., nukentėjusiojo paaiškinimas, eksperto išvada ir pan.). Be to turi būti žinoma informacijos kilmė ir galimybė ją patikrinti. Būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, kurie garantuoja informacijos tikrumą ir fiksavimo visapusiškumą (pvz., administracinių teisės pažeidimų protokolai turi būti surašomi griežtai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų).
Priklausomai nuo įrodymo ir kaltinimo versijos santykio įrodymai skirstomi į kaltinančius ir teisinančius. Kaltinantys įrodymai nustato faktus, kurie patvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykį, jo žalingas pasekmes, pažeidėjo kaltę, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes.
Teisinantys įrodymai rodo atsakomybėn traukiamo asmens nekaltumą ar daro kaltinimą abejotiną, taip pat patvirtina aplinkybes, lengvinančias pažeidėjo atsakomybę. Šis įrodymų skirstymas yra svarbus priimant nutarimą, parenkant administracinės nuobaudos rūšį ir dydį ir pan.
Tačiau eksperto ir specialisto skyrimo tvarkos ATPK nereglamentuoja.
Neaišku, koks procesinis dokumentas (nutarimas, protokolas ir pan.), turėtų būti rašomas skiriant ekspertą ar specialistą. Praktikoje tai atliekama prašymo ar siuntimo forma. Taigi, būtina įstatyme numatyti eksperto ar specialisto skyrimo procesines taisykles, nurodant koks dokumentas šiuo atveju turėtų būti surašomas.
1.Administraciniai teisiniai santykiai.
Administracine atsakomybe yra teisines atsakomybes rūšis. Kaip ir būtina teisines atsakomybes rūšims, jai taip pat budingi visi teisines atsakomybes požymiai. Tačiau administracine teises atsakomybe turi tik jai budingu specifiniu bruožu.
Vienas iš šių bruožų yra tai, kad administracines atsakomybes pagrindas yra teises normų, kurios numatytos LR ATPK, pažeidimas.
Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik už tas veikas , kurias numato Lietuvos Respublikos Administraciniu teises pažeidimu kodeksas.Tai reiškia, kad žmogus bus traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei veika, kuria jis padare, yra aprašyta ATPK. Kitu atveju, jei jo padaryta veika nėra aprašyta kodekse, jis nebus traukiamas administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju jis gali būti iš vis netraukiamas jokion administracinėn atsakomybėn, arba traukiamas remiantis kitos rūšies turima atsakomybe. Patraukus asmenį administracinėn atsakomybėn jam dažniausiai taikomos administracines nuobaudos.
Toliau paminėsime jog, administracines nuobaudos skiriamos asmeniui traukiamam administracinėn atsakomybėn, ir jų taikymas teises pažeidėjui neužtraukia teistumo. Pagal ATPK 21 str. administraciniu nuobaudų rūšys yra:”Už administraciniu teises pažeidimu padarymą gali būti skiriamos šios administracines nuobaudos: 1) įspėjimas; 2) bauda; 3)
atlygintinas daikto, kuris buvo administracinio teises pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, paėmimas; 4) daikto, kuris buvo administracinio teises pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas; 5) suteiktos piliečiui specialios teises ( teises vairuoti transporto priemones, teises medžioti ar žvejoti) atėmimas; 6)
pataisos darbai; 7) administracinis areštas; 8) nušalinimas nuo darbo (pareigu) . Šio straipsnio pirmosios dalies 3-8 punktuose išvardytas administracines nuobaudas gali nustatyti tik LR įstatymu aktai.LR įstatymai gali nustatyti ir kitokias, negu nurodytas šiame straipsnyje, administraciniu nuobaudų rūšis.”
Sekantis iš specialiųjų administracines atsakomybes bruožu yra administracines teises pažeidimo subjektas. Juo gali būti tik fizinis asmuo turintis 16 metu ir kuris yra pakaltinamas. Administracines teises pažeidimu subjektais nelaikomi juridiniai asmenys, o dėl padarytu juose administraciniu pažeidimu , kaltais laikomi ir atsakomybėn traukiami ten dirbantys pareigūnai.
Kitas administracines atsakomybes bruožas, pasireiškia tuo, kad administracines teises pažeidimu bylas nagrinėja ir administracines nuobaudas pažeidėjams skiria ne įstaigų, organizacijų ar įmonių vadovai, bet tam tikros valstybines institucijos – teismai, savivaldybių policija, valstybines inspekcijos bei kitos, kurios yra numatytos administraciniu teises pažeidimu kodekse..
Dar vienas iš administracines atsakomybes bruožu yra tai, kad administracine atsakomybe yra taikoma procesine tvarka, kuria numato ATPK
normos. Administraciniu teises pažeidimu bylu nagrinėjimo procesine tvarka,palyginus su baudžiamąja ir civiline teise, yra daug paprastesne.
Tačiau taip pat vyksta išsamus, objektyvus bylos nagrinėjimas, kuris remiasi teisėtumo,teisingumo,tikslingumo, viešumo, teises i gynyba ir kitais principais.Be to užtikrina asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, nukentėjusiojo ir kitu dalyviu teisiu apsauga.
Administraciniai teises pažeidimai yra teises nustatytu ir visuotinai privalomu elgesio taisyklių, numatytu ATPK, (priešgaisrines apsaugos,sanitarijos ir higienos, saugaus eismo, prekybos, transporto ir kt.) pažeidimai. šie administraciniai pažeidimai pagal pavojingumo visuomenei laipsnį bei savo pobūdį nesudaro baudžiamojo nusikaltimo sudėties ( išskyrus pakartotinumą) todėl jie baudžiami įvairiomis administracinėmis nuobaudomis.
Administracinei atsakomybei yra budingas operatyvumas. Tai reiškia,kad i padaryta administracines teisės pažeidimą kompetentingos instancijos bei pareigūnai reaguoja tuojau pat. Administracines atsakomybes priemones teises pažeidėjui yra taikomos jau teises pažeidimo vietoje (pvz.:saugaus eismo taisyklių pažeidimas) arba kitais trumpais terminais.
Administracines atsakomybes operatyvumas didina veiksmingumą bei efektyvumą kovojant su teises pažeidimais.
Be abejo administracine atsakomybe padeda užkirsti kelia ne tik administracines teises pažeidimams, bet ir kriminaliniams nusikaltimams. Ji taikoma kovojant su viešosios tvarkos, keliu eismo, nuosavybes apsaugos bei kitais pažeidimais. Padeda kovai su piktybiniu chuliganizmu, tyčiniais kūno sužalojimais, turto vagystėmis ir kitais pavojingais baudžiamaisiais nusikaltimais.
Remiantis šiais pagrindiniais administracines atsakomybes bruožais, galimas šis apibrėžimas,kad “ administracine atsakomybe yra savarankiška atsakomybes rūšis,taikoma kaltiems asmenims,padariusiems administracines teises pažeidimus, skiriant jiems ir realizuojant įstatymų nustatytas administracines nuobaudas,turint tikslą kovoti su teises pažeidimais, užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką.”
Administracinių teisės pažeidimų teisena, ikiteisminis administracinių ginčų nagrinėjimas, administracinių bylų teisenos įstatymas: šiaip jau visos bylos, vykstančios tarp valstybės institucijų ar susijusios su jų administracinių funkcijų vykdymu yra administracinės. Administracinė teisena – tai administracinės justicijos (administracinio teisingumo)
įgyvendinimas.
1) ir 2) – didžiausios
Administracinis procesas – daug daugiau nei vien baudimo, nei (vien)
administracinių teismų veikla.
Pradžioje reikėtų akcentuoti, kad administracinis procesas įvairiomis jo prasmėmis yra teisinio proceso ypatinga rūšis, kuriam būdingi tokie bendrieji požymiai:
1) proceso stadijinė raida, kuriai esant, turime tarpusavyje susijusių, nuosekliai padaromų veiksmų, dokumentų surašymo ir sprendimų priėmimo sistemą;
2) veiklos principai ir tikslai;
3) procesinių santykių dalyvių aplinka, jų procesinis statusas;
4) yra valdžios aktai, priimti sprendžiant teisines bylas, jie juridiniai įforminti;
5) procesinių veiksmų atlikimo terminai;
6) bylų, tai pat atskirų klausimų, veiksmų, susijusių su procesu, žinybiškumas;
7) įrodymų rūšys ir šaltiniai;
8) procesinių normų, teisėtumo ir priimamų aktų pagrįstumo laikymosi garantijos;
9) procesinės ir kitokios sankcijos už tam tikrų taisyklių pažeidimus.
1.1Administracinio proceso specifiniai požymiai:
1) tai valdinga, tikslinga vykdomosios valdžios subjektų veikla;
2) ši veikla yra skirta būtent spręsti vykdomajai valdžiai pavestus klausimus laikantis įstatymo reikalavimų (t.y.poįstatyminė veikla):
vykdomoji valdžia gali tik detalizuoti…
3) pagrindinis tokios veiklos rezultatas – valdymo aktas
4) ši veikla reglamentuojama administracinės teisės (tiksliau, administracinio proceso) normomis (kurios nebūtinai turi būti atskirame akte)
5) administraciniai procesai yra išoriškai paprastesni (dažniausiai nėra rungtyniškumo; pavyzdžiui, kelių policininkas pasakė – moki); bylos dažnai gali būti nagrinėjamos nedalyvaujant šaliai (pavyzdžiui, Lenkijoj
– licencijos išdavimas)
Administracinis procesas – tai vykdomosios valdžios subjektų valdinga veikla, atliekama administracine-procesine forma ir pasireiškianti konkrečių bylų, konkrečių klausimų sprendimu, kurių metu priimami ir įgyvendinami įvairūs valdymo (viešojo administravimo) aktai.
Vykdomoji valdžia savo funkcijas įgyvendina per savo institucijų, tarnautojų veiksmus, kurių kiekvienas turi po suvereniteto gabalėlį.
Vykdomoji valdžia – tik loginė abstrakti konstrukcija, modelis[1], vykdomosios valdžios kaip juridinio pažinimo objekto, teisinė sąvoka. Ji atspindi esminius realių reiškinių požymius, t.y. tam tikrus valdymo institucijų ir tarnautojų teisiškai reikšmingų valdžios turėjimo veikų[2] požymius. Proceso paskirtis – įgyvendinti materialinės teisės normas. Jei nėra materialinės teisės normos įgyvendinimo mechanizmo, tai –
mirusi norma (pavyzdžiui, nepaprasta padėtis – nėra proceso… / belieka remtis Konstitucija ir sveiku protu…” X politiko visai tinkama išsisukti frazė, jei tas sveikas protas turi kitą interesą. Konstitucija įtvirtina valdžios galias ir jas riboja. Viešojoje teisėje, skirtingai nei privatinėj, leidžiama tik tas, kas konkrečiai nustatyta teisės aktais. Jei ne – negali kišti pirštų prie žmogaus teisių. Kur tos ribos? Manau, kad klausimas apie ribas dažnai retorinis įvaizdis, nes vykdomoji valdžia kaip institutas turi prievartos taikymo teisę, kuri dar paremta institucijų sudarančių tą vykdomąją valdžią turimais, jos kontroliuojamais materialiniais resursais.
Teisės įgyvendinimas (realizavimo formos) atsiskleidžia per teisių ir pareigų vienovę.
{.. Nueinama iki absurdo… – pavyzdžiui, mirties bausmė! (analogijos:
Hamurabio įstatymas, Taliono principas etc. – tas pats principas)}.
Kalėjimas – žymiai sunkesnė ir daugiau kančių kelianti bausmė. “tai gal, tamsta, įsidarbinsi budeliu?” (klausimas, nuo kurio lūžta mirties bausmės šalininkai)… atsako ką nors panašiai į: “ooo, neaaa!!! – aš inteligentas ir humanitaras… neaaa, tikrai ne”. Manau, valstybė negali nusileisti iki žmogžudžio lygio.
Teisės realizavimo formos:
1) naudojimasis teise (savo poreikiams)
2) teisės laikymasis
3) teisės vykdymas (x pareigų atlikimas)
4) teisės taikymas[3]. Kam ją taikyti? Keli aspektai:
[pic] pozityvus (pavyzdžiui, pastato projektas; dėl neatitikimų reikalavimams gali kelti pavojus visiems): įgaliota valstybės institucija ar įstaiga privalo atlikti tam tikrą veiksmą, kad subjektas įgytų subjektinę teisę (objektyviąją teisę > subjektyviąją t)
[pic] kada neteisėtai trukdoma naudotis subjektine teise (negatyvi teisės taikymo forma)
[pic] pačios valstybės institucijos poreikiams
Teisės taikymas: kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų veikla, kurios pagalba asmenys gali pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis arba kuria šalinamos neteisėtos kliūtys asmenims naudotis subjektinėmis teisėmis, taip pat tam tikrų priemonių taikymas asmenims, kurie nesilaiko teisės normų paliepimų ar draudimų. Pagrindinė teisės teorijos klasifikacija:
1) pozityvus [daugiausia (didžioji veiklos dalis): gesina, gelbėja, išduoda leidimus ir tik labai retai tenka bausti)];
2) teisės apsauga: teisėsaugos blokas.
2. Administracinio proceso rūšys
Administraciniai procesai (-as)
1) bendrasis valstybinių valdymo (viešojo administravimo) įgyvendinimo procesas (administracinė procedūra), santykinai išskirtini:
[pic] licencijų ir leidimų išdavimas;
[pic] valdymo srities teisinių veiklos formų įgyvendinimas [teisės taikymo procesas];
[pic] steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo teisena;
[pic] planavimo aktų rengimas (strateginiai, operatyviniai ir kitokie planai);
[pic] piliečių ir tarnautojų subjektyvinių teisių įgyvendinimas valdymo srityje;
[pic] administracinių sutarčių (sandorių) sudarymas;
[pic] kitų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimas [kardomųjų priemonių taikymas, faktų registravimas, teisinių dokumentų surašymas ir išdavimas ir t.t.];
[pic] įstatymų projektų rengimas, o taip pat valdymo srities teisės aktų leidyba;
[pic] valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas;
[pic] raštvedybos procedūros;
[pic] valdymo srities kontrolės teisinės formos įgyvendinimas;
[pic] valdymo srities teisinių dokumentų surašymas;
[pic] administracinių teisinių rėžimų įgyvendinimo procedūros;
2) administracinių ginčų nagrinėjimo procesas;
3) tarnybinių nuobaudų taikymo procesas;
4) administracinės prievartos priemonių taikymo procesas [pic] administracinės teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas;
[pic] kitų administracinės prievartos priemonių taikymo procesas);
5) valstybinio valdymo srities teisės aktų ir veiksmų teisėtumo patikrinimo procesas (administracinė justicija).
Būtina skirti: administracinės justicijos[4] ir administracinės jurisdikcijos[5] sąvokas. Pagrindinis administracinės justicijos tikslas –
konfliktų tarp piliečių ir valstybinio valdymo institucijų sureguliavimas.[6]
3.Administracinės teisenos samprata.
Norint suvokti apskritai teisenos sampratą ir turinį, pirmiausia reikia išsiaiškinti jos vietą teisinėje sistemoje. Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisena yra teisinio proceso dalis. Procesas (lot.
procesus – judėjimas į priekį) – tai kokio nors dalyko vienas kitą sekantys pasikeitimai ar reiškiniai, kuriuose išreiškiami tam tikri objektyvūs dėsningumai, visuma vienas kitą sekančių veiksmų, nukreiptų pasiekti tam tikrą rezultatą. Procesai yra įvairūs: cheminiai, biologiniai, socialiniai ir kt. Prie socialinių procesų priskiriamas ir teisinis procesas. Pasak
D.N.Bachracho “ …teisinis procesas, tai tobuliausia proceso forma”[7].
Reikėtų išskirti ir teisinio proceso požymius:
1) tai sąmoninga, tikslinga veikla;
2) šią veiklą realizuoja valdingus įgalinimus turintys viešosios valdžios subjektai;
3) juo siekiama tam tikro teisinio rezultato, sprendžiamos konkrečios individualios bylos;
4) jo metu priimami tarpiniai ir galutiniai sprendimai įforminami oficialiuose dokumentuose;
5) ši veikla detaliai reglamentuota teisės normomis.
Manyčiau, kad svarbiausias teisinio proceso požymis yra tas, kad jis yra sureguliuotas teisės normomis, t.y procesinėmis teisės normomis, kurių pagalba yra įgyvendinamos materialinės teisės normos, realizuojamos subjektinės teisės ir teisinės pareigos, užtikrinama asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kaip matome, procesinės teisės normos atlieka pagalbinę, aptarnaujančią, tačiau pakankamai svarbią funkciją.
Tačiau teisinis procesas nėra vieningas ta prasme, kad skirtingų teisės šakų materialinės normos nėra realizuojamos tų pačių procesinių teisės normų pagalba. Todėl atskirų teisės šakų normų įgyvendinimas turi savo ypatumus, lemiančius teisinio proceso skirstymą į rūšis. Nekyla abejonių, kad egzistuoja savarankiškos civilinio proceso ir baudžiamojo proceso teisės šakos, tačiau “ klausimas apie administracinį procesą yra vienas iš labiausiai diskutuotinų teisės moksle”[8]. Problema yra ta, kad šiandien nėra vieningo kodifikuoto teisės akto, kuriame būtų įtvirtintos administracinės procesinės teisės normos. Šios normos,dažniausiai yra administracinės materialinės teisės aktų sudėtyje.
Be abejonės tai sąlygota ir objektyvių priežasčių, kadangi administracinės teisės normos reguliuoja pakankamai plataus spektro ir pasižyminčius tam tikra specifika visuomeninius santykius, atsirandančius valstybinio valdymo srityje, todėl ir jų realizavimas negalimas vieningo proceso rėmuose.
Specifinių taisyklių būtinumas ir lemia teisenos, kaip proceso dalies buvimą. Taigi apie administracinį procesą ir teiseną galima kalbėti kaip apie visumos ir dalies santykį.
4. Teisės aktai, reglamentuojantys administracinį procesą, jų rūšys
Šaltiniai. Tiksliau, teisės aktai, reglamentuojantys CP. Sutinku 100
proc su Vaišvila, kad virš 20metų mes mokyti klaidingai: aktas, kuriame yra tn. Šaltiniais jie nėra. Šalt – tai, iš ko kyla teisė: poreikis, teisinė mintis (idėja). Taigi, NORMINIAI AKTAI: ĮSTATYMAI IR POĮSTATYMINIAI AKTAI /
IR TARPTAUTINĖS SUTARTYS (galinčios būti ir įstatymo, ir poįstatyminio akto lygmens, priklausomai nuo to, ratifikuota ar ne); ratifikuotos – turi įstatymo galią; kt kategorija – tvirtinamos Vyriausybės (nors tai kritikuojama sakant, kad reik laikytis pacta sunt servanda principo): jos turi poįstatyminio akto galią. Esant kolizijai tarp Seimo ratifikuotos sutarties ir įstatymo prioritetas teikiamas įstatymui. Sako (KT, įtakotas
Piesliako, turbūt. Manau – neteisingai), BT taip nėra – tarptautinės teisės sutartys negali būti taikomos tiesiogiai baudžiamosios teisės srityje.
Konstitucija – irgi įstatymas. Pas mus nėra vadinamo organinio įstatymo: kitur jie – kodeksai, pvz. – turi aukštesnę galią.
Pavyzdžiui, N CK sako: esant konkurencijai tarp CK ir įstatymo prioritetas esti teiktinas CK. Šiaip kategorijos “kodeksas” LR ta hierarchijoje nėra.
Yra “konstituciniai įstatymai”: “Dėl žemės pardavimo užsieniečiams” (gali būt koreguojamas konsensusu). Kokie įstatymas galėtų (turėtų) būti tokio lygio? Teismų įstatymas, kodeksai – dėl jų turi būti bendras sutarimas:
Seimo rinkimų, Vyriausybės: kad užtikrintų stabilumą, teisinę padėtį, veiklos principus. Tada ir visuomenė jaustųsi saugiau ir lengviau.
Konstitucija: aišku, visad pagrindinių idėjų reikia ieškoti joje. Teismai, ypač žemesni, bijo interpretuoti. Mikelėno ir AT dėka labai vystoma teisingumo ir protingumo doktrina. Protingumas neturi išeitu už konstitucijos rėmų.
Lygiateisiškumo principas: administracinės teisės – subordinaciniai teisiniai santykiai. Tačiau – reikalavimai turi būti lygūs visiems.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėm (plg, mokytojų atlyginimų vėlavimas). Teisingumą vykdo tik teismas: 109 LRK. Jei jurisdikcija –
teismo veikla: tik teismai vykdo teisingumą.Visi, kieno konstitucinės teisės yra pažeistos, turi teisę ginti jas teisme. “konstitucinės” –
realiai tai bet kokios. Mat anksčiau buvo krūvos žinybinių aktų, nustatančių, pvz, – galima skųsti kolonijos viršininkui, o po to ž departamento direktoriui. Toliau nenumatyta! Ką reiškia žinybinis aktas? Žr
Konstituciją! Gali būti ikiteisminė tvarka, bet galutinė inst – teismas.
Jaunesni teisėjai taip ir palikdavo (vadovaudavosi žinybiniais ta). Aišku, visaip mėginama išvengti brangiausios procedūros – teismo.
Konstitucijos ir įstatymo viršenybės principas. Vien įstatymo nepakanka: K
+ įst = teisės viršenybė. Tada nereiks keisti Konstitucijos ir rašyti “teisės”.
Teisės aktai:
ATPK – specifinis: atskira dalis – procesinė.
ABTĮ – Adm bylų teisenos įstatymas.
Adm ginčų komisijų įstatymas.
Mokesčių administravimo: 10sk ypač.
Leidimų, licencijų išdavimo ……
Alkoholio kontrolės, Konkurencijos įst.
Poįstatyminiai: pagrinde – Vyriausybės nutarimai. Jei įstatymai įtvirtina licencijų išdavimo atvejus, tvarkos principus, tai jau pati detali tvarka –
Vyriausybės nutarimuose:
Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka
Vyriausybės darbo reglamentas: kaip kuriami ta Vyriausybėj
Žinybiniai aktai:
Finansų, VR ministro (tech apž taisyklės); eismo taisyklės, pažeidimų įforminimas, ar, pvz, Centrinis mokesčių administratorius: detalizuoja mokesčių administratorių veiklą.
Savivaldybių sprendimai.
Kt grupė: Konst teismo sprendimai (jų galia):
Mikelėnas teigia, jog tai – teisės šaltinis: taip vadinama negatyvioji teisėkūra – naikina sukurtas tn. Aš vertinu tai skeptiškai. Negalioja įstatymas, priešingas Konstitucijai. Konst teismas (KT) tik konstatuoja nekonstitucingumą. Konstitucijoje nėra žodžio “naikina”, tik –
“negalioja…”. Pati Konstitucija naikina įstatymo galią, o KT tik konstatuoja. Dėl to diskusija LR teisinėje visuomenėje.
Precedentas: de jure jo nepripažįsta, de facto – taip. Kontinentinė ir anglosaksų doktrinos ir sistemos artėja viena prie kitos: visur pripažįstama normos išaiškinimo galia. Manau, tai nėra teisės (išraiškos)
forma, tačiau vis tiek: priimsi priešingą tam sprendimą – Aukšč teismas vadovausis savo doktrina ir sprendimą naikins.
Mikelėnas jau drąsiai naudoja terminą “precedentas”: vertinu tai skeptiškai. Koks mechanizmas yra tikrinti AT teisės aktus konstitucingumo prasme? Jei bus kaip Vokietijoje – kad ir AT sprendimas gali būti patikrintas KT – tada sutikčiau.
Yra didelis antagonizmas (viešai neskelbiamas) tarp tų (teismų) sistemų. KT
sako aiškiai – virš mūsų tik Dievas. Tačiau: Liuksemburgo ir Strasbūro teismai visgi gali pasisakyti dėl KT sprendimų
5. Administraciniai teismai.
Administracinius skundus turi teisę paduoti asmenys, kiti viešojo administravimo subjektai, tame tarpe ir valstybės bei savivaldybės subjektai, kai jie mano, kad jų teisės yra pažeistos dėl viešojo ar administracinio subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo. Už skundo nagrinėjimą jį padavę asmenys turi mokėti nustatytą mokestį, nuo kurio galima atleisti tik ABTĮ 26-27str. numatytais atvejais (dėl turtinės asmens padėties ir tam tikrų bylų nagrinėjimo atveju, pvz. skundai dėl rinkimų, referendumo įstatymo pažeidimo, dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ir kt.).
Prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų veiksmai ir priimti aktai gali būti ginčijami ikiteismine tvarka.
Tokių skundų nagrinėjimą atlieka savivaldybių visuomeninės, apskričių ir
Vyriausioji administracinių ginčų komisijos, kurių steigimo tvarką nustato atskiri įstatymai. Ikiteismine tvarka yra nesprendžiami tie ginčai, kurie nepriklauso administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 5str.), taip pat bylos, kurios priklauso apygardos administraciniams teismams ir
Aukštesniajam administraciniam teismui kaip pirmosios instancijos teismams.
Administracinis skundas turi būti paduotas ikiteisminei ginčų komisijai ne vėliau kaip per mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo ir turi būti išnagrinėtas per 14 dienų. Šios komisijos priimtą sprendimą asmenys gali skųsti administraciniams teismams per 20 dienų nuo jo priėmimo arba jei ikiteisminis nagrinėjimas nebuvo įvykdytas tai, nuo to termino (kai jis turėjo būti baigtas vykdyti) per 1 mėnesį.
Apygardos administraciniai teismai turi dviejų instancijų kompetenciją: jie yra pirmoji instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai valstybiniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo; pagal Seimo kontrolierių pareiškimus, remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, eianančių valstybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo ir kitoms, nurodytoms ADTĮ 6str. 2
dalyje. Taip pat šie teismai yra ir apeliacinė instancija, kuriai per 14
dienų turi būti paduotos apeliacijos dėl nutarimų bylose dėl administracinių teisės pažeidimų. Taigi administracinių apygardos teismų kompetencija prilygsta bendrajai apygardos teismų vykdomai kompetencijai.
Aukštesnysis administracinis teismas taip pat turi dvejopą kompetenciją, nes nagrinėja pirmąja instancija bylas, kurios nurodytos ABTĮ 7str.
2dalyje, kai viena iš šalių yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, taip pat visas mokestinių ginčų, kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų bylas. Apeliacinė (antroji) šio teismo funkcija yra analogiška bendrosios kompetencijos Apeliacinio teismo funkcijai, t.y. bylas, kurias pirmąja instancija išnagrinėjo apygardos administraciniai teismai, galima apeliacine tvarka apskųsti Aukštesniajam Administraciniam teismui.
Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrius yra apeliacinė instancija byloms, kurias Aukštesnysis administracinis teismas išnagrinėjo kaip pirmosios instancijos teismas, ir galutinė instancija administracinių bylų teismingumo klausimais.
Kilus ginčui dėl bylos teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo, per Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrių padavus skundą, jį sprendžia speciali tiesėjų kolegija, kurią sudaro Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Apeliacinio teismo administracinių bylų skyriaus pirmininkas ir Aukštesniojo administracinio teismo pirmininkas arba jų paskirti teisėjai.
Šios specialios teisėjų kolegijos nutartys dėl bylos teismingumo yra neskundžiamos ir galutinės. Vykdydamas jo kompetencijoje esančias funkcijas, šis teismas, turėdamas aukščiausią administracinę galią, privalo užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus.
Nesunku pastebėti, kad administracinių teismų struktūra ir kompetencijos padalijimas yra sudarytos pagal bendrosios kompetencijos teismus. Išnagrinėjęs bylą administracinis teismas savo sprendimu gali atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; patenkinti jį arba panaikinti aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;
patenkinti skundą ir įpareigoti atitinkamą subjektą jį įgyvendinti , vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; patenkinti skundą ir priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą. Administracinių teismų sprendimai administracinėse bylose kasacine tvarka neskundžiami (kaip jau ir anksčiau minėtų Apeliacinių teismų apeliaciniai nuosprendžiai).
Skundžiami aktai yra panaikinami tuomet, kai juos priėmė nekompetetingi administravimo subjektai, jei yra iš esmės neteisėti, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams arba jį priimant buvo pažeistos pagrindinės nustatytos procedūros ir taisyklės. Administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, ne tik priima sprendimą, bet ir paveda jį vykdyti administraciniam subjektui.
Jei teismo sprendimą atsisako kolegialiai vykdyti valdžios institucija, už tai atsako ir yra baudžiamas institucijos vadovas ar jį pavadavęs pareigūnas. Taip pat jei per nurodytą laiką, subjektas neįvykdo nurodymų, tai sprendimą priėmęs teismas antstolio reikalavimu gali skirti baudą. Be to, administraciniai teismai suteikia atlygio galimybę, nes (pagal ABTĮ 59str. 1dalį) šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas dėl teismo proceso.
6.1 Įrodymai administracinių teisės pažeidimų bylose
Taigi, apibendrinant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, galima daryti išvadą, kad dažnai įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarka ATPK nereglamentuojama ar reglamentuojama paviršutiniškai ir neišsamiai, kas sukelia problemas praktiškai taikant teisės normas.
Lyginant su baudžiamuoju ar civiliniu procesu šis trūkumas pakankamai akivaizdus. Šiuose procesuose įrodymai, jų rinkimo ir fiksavimo tvarka reglamentuota konkrečiau ir išsamiau ir tai daro procesą aiškesniu ir efektyvesniu. Mano nuomone, neretai tokių įstatymo spragų pagalba, taip pat ir dėl pareigūnų neišmanymo, pažeidėjams pavyksta išvengti atsakomybės ir todėl lieka neįgyvendinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai. Nemanau, kad detaliau sureguliavus įrodymų institutą, procesas taptų sudėtingesnis, atvirkščiai būtų aiškesnis ir todėl paprastesnis ir operatyvesnis.
6.2Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos dalyviai, jų teisės ir pareigos
Administraciniai teisiniai santykiai, o tuo pačiu ir administraciniai procesiniai teisiniai santykiai, pasižymi įvairiapusiškumu. Šis įvairiapusiškumas, manyčiau, visų pirma pasireiškia šių santykių subjektų įvairove.
Dauguma autorių (J.Kozlovas, J.Tichomirovas, A.Alechinas, A.Agapovas ir kt.) savo darbuose administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos subjektų plačiau nenagrinėja, jų neklasifikuoja. Daugiau dėmesio tam skiria
D.Bachrachas. Jis nepateikia klasifikavimo kriterijų, tačiau teisenoje dalyvaujančius subjektus skirsto į “subjektus, turinčius viešą interesą, subjektus, turinčius privatų interesą, asmenis ir organus, atliekančius pagalbinį vaidmenį procese ir kitus, dalyvaujančius vykdymo procese”[9].
1.Taigi, pirmąją grupę sudaro subjektai, ginantys viešąjį interesą. Tai kompetentingi pareigūnai, kuriems suteikta teisė priimti valdingus aktus, surašyti procesinius dokumentus, nuspręsti bylos eigą bei priimti sprendimą byloje. Tai taip vadinami lyderiaujantys subjektai, kurie įvardinti ATPK
216 straipsnyje. Čia nurodoma, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja:
1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų;
2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai;
3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai);
4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai).
Iš viso administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja 49 skirtingos institucijos ir jų pareigūnai (ATPK 221 – 2477 straipsniai).
Subjektų, turinčių privatų interesą byloje, ratui priskiriamas asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, nukentėjusysis ir jų įstatyminiai bei įgaliotieji atstovai. Nuo pirmosios grupės subjektų jie skiriasi tuo, kad procese neturi valdingų įgalinimų.
Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens statusas procese yra numatytas
ATPK 272 straipsnyje. Jame nustatytos jo teisės ir pareigos. Tinkamai įgyvendinant šias teises realizuojami teisės į gynybą, kalbos ir kiti proceso principai.
Taigi, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą byloje. Šiame straipsnyje įtvirtinta viena iš pagrindinių proceso nuostatų, t.y., kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Šiuo reikalavimu siekiama tinkamo teisės į gynybą įgyvendinimo.
Taip pat ir baudžiamojo proceso bei civilinio proceso kodeksuose įtvirtintos normos, reikalaujančios bylas nagrinėti dalyvaujant teisiamajam bei atsakovui.
Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje šis reikalavimas įgyvendinamas pakankamai sunkiai. Dažniausiai pažeidėjai į administracinės bylos nagrinėjimą neatvyksta, todėl gal tik apie 3 – 5
procentus bylų išnagrinėjama dalyvaujant asmeniui, traukiamam administracinėn atsakomybėn.
Šiuo atveju naudojamasi įstatymo suteikiama išimtimi, leidžiančia bylą išnagrinėti be asmens tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir jeigu negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą.
Asmuo supažindinamas surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame savo parašu patvirtina, kad jam žinoma apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (pvz., policijos pareigūnas surašo adm. teisės pažeidimo protokolą 2001 12 10 ir dalyje, kurioje rašomas pažeidėjo paaiškinimas nurodo, kad byla bus nagrinėjama 2001 12 12 15 val., pažymi policijos įstaigos pavadinimą ir adresą; neatvykus pažeidėjui, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant).
Taigi, tokia praktika yra Kauno miesto policijos įstaigose, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nutarimas, priimtas nedalyvaujant pažeidėjui, kai jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą negali būti laikomas teisėtu ir todėl naikintinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 03 20
nutartis adm. byloje Nr.3832-01).
Tačiau reikia pažymėti, kad nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas (dėl pažeidimų, numatytų ATPK 50 str. ”Smulkusis svetimo turto pagrobimas”,174 str. ”Nedidelis chuliganizmas” ir kitų, nurodytų ATPK 272
str. 3d.) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Tam, kad užtikrinti jo dalyvavimą, numatytas netgi atvesdinimas policijos pagalba. Jei pagal policijos ar teisėjo šaukimą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia atvykti ar būti policijos atvesdinamas, administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Manyčiau, kad ši nuostata įstatymo leidėjo suformuluota nepakankamai tiksliai. Aiškinant normą pagal loginę jos struktūrą išeitų, kad įstatyme numatyta alternatyva (žodelis “ar”), t.y. byla nagrinėjama, nedalyvaujant pažeidėjui, kai jis vengia atvykti pagal šaukimą ir jei nebuvo priimtas sprendimas jį atvesdinti, o kitu atveju nagrinėjama kai vengiama atvesdinimo.
Tačiau 272 str.3d. kontekste toks normos aiškinimas būtų neteisingas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Teismas, 2001 03 16 nutarime adm.byloje Nr.3807 – 2001, panaikino nutarimą ir grąžino bylą pagal ATPK 187 str.2d. nagrinėti iš naujo bei nurodė, kad pažeidėjo dalyvavimas nagrinėjant šią bylą yra privalomas, o kai jis vengia atvykti pagal šaukimą būtina jį atvesdinti ir jei jis vengia būti atvesdinamas, tik tada galima išnagrinėti pastarajam nedalyvaujant.
Taigi, būtinas abiejų šių sąlygų buvimas, o ne vienos iš jų, kad sprendimas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nors ir buvo priimtas pažeidėjui nedalyvaujant.
Nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala (ATPK 273 str.1d.). Panaši nukentėjusiojo samprata ir baudžiamajame procese (BPK 60str.1d.), tik žala padaryta nusikaltimu. Nukentėjusysis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą naudotis teisine pagalba; apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje.
Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis, tai jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai).
Viena iš svarbiausių teisės į gynybą principo pagrindų – tai teisė naudotis įgalioto teisininko pagalba. Iki 2001 06 07 įstatymu Nr.IX – 365 padarytų
275 straipsnio pakeitimų, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn, taip pat ir nukentėjusysis, galėjo naudotis tik advokato pagalba. Minėtu įstatymu dabar suteikta teisė naudotis ne tik advokato, bet ir kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį ar jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba. Be abejonės, tuo proceso dalyviams suteikta dar didesnė galimybė realizuoti savo teises, tačiau kaip rodo praktika, teisine pagalba dažniausiai nesinaudojama. Per kelerių metų mano darbo praktiką dar nebuvo tokios administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje būtų dalyvavęs įgaliotas atstovas.
Trumpai reikėtų aptarti įgaliotų atstovų teises. ATPK 275 str. 2d. sakoma, kad įgaliotas atstovas turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą; pareikšti prašymus; apskųsti nutarimą byloje.
Advokatų įgaliojimai patvirtinami advokatų kontoros išduodamu orderiu, o kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą – notaro patvirtintu įgaliojimu arba pavedimo sutartimi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr.65511 – 01
2001 04 04 nutarimu atsisakė priimti advokato paduotą skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir nutarime nurodė, kad advokatas yra specialus teisminio nagrinėjimo proceso subjektas. Jo procesinės teisių, šių teisių įforminimo ir kiti profesinės veiklos klausimai yra reglamentuoti atskiru – Advokatūros įstatymu. Šio įstatymo 43 str. 1d.
nurodoma, kad įgalinimai įforminami orderiu arba pasirašyta sutartimi (49
str.). Teismas konstatavo, kad orderiai atstovauti interesus visuose
Lietuvos Respublikos teismuose, negali būti laikomi dokumentais, suteikiančiais teisę apskųsti teismo nutartis, nutarimus, jei juose nėra aptarta ši teisė.
3. Liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, kviestiniai – tai asmenys, atliekantys pagalbinį vaidmenį procese. Vieni (liudytojai, ekspertai) suteikia informacijos apie bylos faktus, tuo padėdami išaiškinti objektyvią tiesą. Kiti (vertėjai, kviestiniai) gi reikalingi įtvirtinant įrodymus, užtikrinant būtinas teisenos sąlygas.
Administracinio teisės pažeidimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Bylą nagrinėjančio organo (pareigūno)
šaukimu liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus; pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus (ATPK 276 str.).
Norėčiau aptarti kitus teisinio reguliavimo nenuoseklumus, dėl ko susidaro keblumų vykdant šias normas. ATPK 276 str. 2d. nustatyta, kad liudytojas privalo atsakyti į jam užduodamus klausimus. Tuo tarpu kam suteikta teisė juos užduoti, galutinai nėra aišku. Suprantama, jog tokia teisė reziumuojama pareigūnui, privalančiam išaiškinti aplinkybes, nustatytinas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Gi kitų asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, teisė užduoti liudytojui klausimus tiesiogiai nenustatyta (ATPK 272, 273, 274,
275 str.). Taigi, jei įstatymą vertinti visiškai formaliai, tai nei vienas proceso dalyvių (išskyrus eksperto klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką) klausti liudytojo teisės neturi. Tačiau toks vertinimas būtų akivaizdžiai ydingas ir prieštarautų normų, reguliuojančių administracinių bylų teiseną, tikslams; laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymą. Tam, kad visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, šiems reikalavimams turi atitikti ir liudytojų apklausa, t.y. turi būti visapusiška, pilna bei objektyvi, o tai galima pasiekti tik garantuojant pažeidėjui, nukentėjusiajam bei jų atstovams teisę aktyviai dalyvauti liudytojų apklausoje.
Ekspertas administracinio teisės pažeidimo byloje skiriamas tuomet, kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Sprendimas šaukti ekspertą yra privalomas įmonės, įstaigos arba organizacijos, kur dirba šaukiamas dalyvauti byloje kaip ekspertas asmuo, vadovui. Eksperto teisės ir pareigos nustatytos ATPK 277 str. Ekspertas turi teisę:
1) susipažinti su bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką;
2) pareikšti prašymus, kad jam būtų pateikta papildoma medžiaga, reikalinga išvadai duoti;
3) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo (pareigūno)
leidimu duoti traukiamam atsakomybėn asmeniui, nukentėjusiajam, liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką;
4) dalyvauti nagrinėjant bylą.
Taip pat ekspertas privalo atvykti pagal šaukimą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. Vertėjas skiriamas pareigūno, nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą. Tačiau neaišku, ką turėtų daryti pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, kai jau administracinio teisės pažeidimo tyrimo stadijoje būtų reikalingas vertėjas. Išeitų, kad teisės skirti vertėjo jis neturi, todėl tiriant pažeidimą būtų pažeistas kalbos procese principas.
Kviestinių dalyvavimas numatytas taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones.
Kalbant apie byloje dalyvaujančius asmenis, nereikėtų pamiršti, kad pastarieji gali ir netinkamai vykdyti nustatytas pareigas. Tai atvejai, kai perduodama klaidinga informacija apie bylos faktines aplinkybes, naikinami ar slepiami įrodymai, vengiama duoti parodymus ir pan. Tiek baudžiamajame procese (BPK 312 str.), tiek civiliniame procese (CPK 190
str.), liudytojai, prieš juos apklausiant, įspėjami dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus, baudžiamajame procese – ir nukentėjusysis. Tačiau ATPK jokia tvarka nenumatyta, todėl neaišku, ar liudytojai, nukentėjusysis, ekspertas, vertėjas turi būti įspėjami dėl atsakomybės už netinkamą procesinių pareigų vykdymą. ATPK ypatingojoje dalyje įtvirtinta norma, numatanti atsakomybę už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Pagal
ATPK 1872 straipsnį už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trijų tūstančių litų.
Taigi, siekiant įgyvendinti vieną iš svarbiausių teisenos uždavinių – nustatyti objektyvią tiesą byloje, manyčiau, kad būtina įspėti proceso dalyvius (liudytojus, ekspertus, specialistus, nukentėjusiuosius)
dėl melagingų parodymų teikimo, kas užtikrintų teisingų duomenų gavimą administracinio teisės pažeidimo byloje.
Tačiau iš ATPK normų neaišku, ar asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn galėtų būti nubaustas pagal ATPK 1872 str. už melagingų parodymų teikimą, atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ar kitus veiksmus, numatytus minėtame straipsnyje. ATPK normos tiesiogiai šių klausimų nereglamentuoja. Aiškinantis ATPK 272 str. nuostatas matyti, kad duoti paaiškinimus yra asmens traukiamo atsakomybėn teisė, o ne pareiga, todėl už melagingus parodymus, atsisakymą ar vengimą duoti paaiškinimus jis negali būti įspėjamas ir baudžiamas. Priešingu atveju būtų grubiai pažeistas teisės į gynybą procese principas. Bet jeigu pažeidėjas pasinaudoja negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, t.y.
pateikia neteisingus duomenis apie save administracinio teisės pažeidimo byloje, tai negali būti vertinama, kaip gynyba ir todėl už tai turėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 str. Manyčiau, kad tokiais veiksmais asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn daro naują administracinį teisės pažeidimą, kuriuo dažnai gali būti padaryta žala kitų asmenų interesams.
Kad tokiais veiksmais padaroma žalos rodo ir praktika. Norėčiau pateikti vieną pavyzdį. 1999 05 20 Kauno miesto Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnai sulaikė asmenį, kuris turėjo, kaip nustatė ekspertas, nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinį. Pažeidėjui už ATPK 1772 str.1d.
pažeidimą buvo skirta 500 litų baudą, o skiedinys sunaikintas. Kadangi bauda nebuvo sumokėta, nutarimas buvo nusiųstas antstolių kontorai dėl priverstinio baudos išieškojimo. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad protokolas buvo surašytas ir nuobauda skirta ne tam asmeniui, nes pažeidėjas pateikė savo brolio invalidumo pažymėjimą taip suklaidindamas pareigūnus.
Pasirodo, pažeidėjo brolis buvo verslininkas ir antstoliai vykdydami nutarimą areštavo jo sąskaitas bankuose dėl ko šis patyrė nuostolių.
Tą pačią dieną nuovados vadovo nutarimu, ankstesnis nutarimas buvo panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta bei apie tai nedelsiant informuoti antstoliai. Asmeniui, pateikusiam savo brolio dokumentą, buvo surašytas protokolas ir pagal ATPK 1872 str. bei Kauno miesto apylinkės teismas skyrė baudą. Analogiški sprendimai,t.y. skirtos administracinės nuobaudos, buvo priimti ir kitose administracinių teisės pažeidimų bylose, kuriose pažeidėjai melavo savo anketinius duomenis ar pateikė kito asmens dokumentus.
Taigi, galima būtų padaryti išvadą, kad dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn neturėtų būti įspėjamas ir už tai atsakyti, tačiau pasinaudojęs kito asmens dokumentais ar kitaip pateikęs melagingus duomenis apie save turėtų būti baudžiamas pagal ATPK
1872 straipsnį.
4. Šiai grupei priskiriami asmenys ir pareigūnai, dalyvaujantys nutarimo vykdymo procese. Tai teismo antstoliai priverstinai išieškantys paskirtą baudą, visuomeninės organizacijos, darbdaviai, tarpininkaujantys sutrumpinant specialiosios teisės atėmimo terminus ir pan.
Reikia pažymėti, kad asmenys, dalyvaujantys procese yra procesinių teisinių santykių subjektai, kurie pagal savo prigimtį artimi vertikalių administracinių santykių subjektams, kur viena pusė atlieka valdymo ir atitinkamas valdžios įgaliojimų funkcijas, o kita patiria pirmosios grupės valdantįjį poveikį. Tokiu būdu kalbame apie būtinojo, specialaus (lyderiaujančio) subjekto buvimą procesiniuose teisiniuose santykiuose.
Tačiau nežiūrint į valdantįjį procesinių teisinių santykių charakterį, jų subjektai tarpusavyje susiję koreliaciniais ryšiais. Pvz., subjektyviąją procesinę teisę atitinka procesinė būtinybė; procesinius įgalinimus –
procesinė būtinybė arba teisinė atsakomybė ir pan. Todėl procesinių teisinių santykių turinį lemia procesinis teisinis subjektiškumas.
Lyderiaujančio subjekto teisinis subjektiškumas neatskiriamai susijęs su žinybingumu.
Išvados
Teisine atsakomybe yra glaudžiai susijusi su valstybe ir jos prievarta. “ Teisine atsakomybe-tai valstybinis poveikis teises pažeidėjui, kuris pasireiškia visuomeniniu-valstybiniu pažeidėjo pasmerkimu, asmeninio, turtinio ir organizacinio pobūdžio apribojimu jam taikymu.”[10]
Taigi teisines atsakomybes esme yra saugoti ir ginti reguliuojamus visuomeninius santykius bei užtikrinti teises reikalavimus, panaudojant valstybes prievartos priemones. Teisine atsakomybe yra naudojama užtikrinti teisėtvarka, kovoti su teises pažeidimais bei apsaugoti reguliuojamus visuomeninius tarpusavio santykius
Teisine atsakomybe negali būti taikoma jeigu nėra teises pažeidimo. Ji atsiranda tik tada, kai yra padarytas teisės pažeidimas.”
Teises pažeidimas – tai žmonių ir organizacijų, kalta veika, kuria padaroma žala visuomenei.”[11] arba “ Teises pažeidimas-tai kalta veika, kuri priešinga teises normoms,daro žala kitiems asmenims ir už kuria yra patraukiama atsakomybėn.”[12] Taigi asmeniui padariusiam teises pažeidimą t.y. teisines atsakomybes subjektui turi būti taikomos teisines poveikio priemones, o jo elgesys smerkiamas. Tokiu atveju teises pažeidėjas iš valstybes puses patiria tam tikras neigiamus, materialaus, fizinio bei moralinio pobūdžio apribojimus. Jis netenka teisių, laisvių bei kitokiu vertybių.
Pagrindinis teisinės atsakomybes reguliavimo elementas yra įstatymai ir kiti norminiai aktai. Be jų negali būti ir teisines atsakomybes.Taigi teisine atsakomybe remiasi sureguliuotais norminiais aktais.Jų dėka funkcionuoja. Tačiau vien norminio akto nepakanka norint atsirasti konkretiems teisiniams santykiams, nes jis tik suteikia galimybe taikyti teisine atsakomybe. Tam, kad atsirastu teisine atsakomybe turi būti juridinis faktas, t.y. padarytas teises pažeidimas.
Taip pat, kad įgyvendinti teisine atsakomybe kompetentingos valstybines institucijos ar pareigūnai turi aktyviai reaguoti ir imtis priemonių kaltam asmeniui, padariusiam teises pažeidimą ,taikyti tam tikras poveikio priemones ir jas įvykdyti.Taigi teisine atsakomybe yra būtina tam, kad valstybėje butu..užtikrintas įstatymu laikymasis. Taip pat ji reikalinga nubausti ar perauklėti asmenis, kurie nesilaiko valstybes įtvirtintu įstatymu.
Struktūriška teismų sistemos sudėtis yra vienoda tiek bendrosios kompetencijos, tiek ir administraciniuose teismuose. Pagrindinis bylų svarstymas pirmąja instancija yra padalytas tarp žemesnės pakopos teismų
-apylinkės ir apygardos. Bylas apeliacine tvarka nagrinėja apygardų teismai bei Apeliacinis teismas, o vienintelė kasacinė instancija yra Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas. Kasacijos sukoncentravimas viename teisme – tai žingsnis efektyvesnės teismų sistemos link, nes palyginus dabar Lietuvos
Aukščiausiame teisme nagrinėjamą bylų skaičių su jų skaičiumi, kuris prieš šį pakeitimą pasiekdavo Lietuvos Aukščiausiąjį teismą , pastebimas daug efektyvesnis vienodos teisminės praktikos užtikrinimas. Be to, esant vienai kasacinei instancijai, užtikrinamas tik tam tikrų bylų nagrinėjimas kasacine tvarka, t.y. teismas neapkraunamas ne jo kompetencijoje esančiomis bylomis. Kasacinis bylų nagrinėjimas viename teisme sumažina žemesnės pakopos teismams skiriamų bylų skaičius, o tai savu ruožtu lemia efektingesnį ir teisingesnį bylų nagrinėjimą. Be to, svarbus yra
Administracinių teismų įsteigimas, kuris palengvino administracinių bylų nagrinėjimą, nes buvo aiškiai apibrėžta kokiam teismui, kokios bylos yra teismingos. Taip pat administracinių bylų atskyrimas nuo civilinių ir baudžiamųjų ir sukoncentravimas jų vieno pobūdžio teismuose, rodo Lietuvos teismų sistemos supanašėjimą su Europos teismais.
Turinys
Įvadas.
1.Administraciniai teisiniai santykiai.
1.1 Administracinio proceso specifiniai požymiai.
2. Administracinio proceso rūšys.
3. Administracinės teisenos samprata.
4. Teisės aktai, reglamentuojantys administracinį procesą, jų rūšys.
5. Administraciniai teismai.
6.1 Įrodymai administracinių teisės pažeidimų bylose.
6.2 Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos dalyviai, jų teisės ir pareigos.
Išvados.
Literatūros sąrašas.
LITERATūROS SąRAšAS
1. Valstybes ir teises teorija.-Vilnius „Mintis”, 1989 m.
2. P. Petkevicius . Administracine atsakomybe-„Justitia”,Vilnius 1996 m.
3. LR Administraciniu teises pažeidimu kodeksas “Aušra”, Vilnius 1995 m.
[1] Sunkumai kyla apibrėžiant vykdomosios valdžios sąvoką. Kokie institutai priskirtini vykdomajai valdžiai? Konstitucinė teisė įprastai reguliuoja vykdomosios valdžios vadovo veiklą, tai dažnai klaidina. Susidaro įvaizdis, kad vykdomoji valdžia yra uždaroje dėžutėje kurios viduje kaip to nori tvarkosi vadovas.
Konstitucijos daugeliu atvejų kalba apie institucijas, susijusias su įstatymais, remdamasi tuo, kad įstatymų leidėjas tai vykdomajai valdžiai kiekvienu atveju nurodo kaip jai veikti ir koks organas turi įgyvendinti ar detalizuoti įstatymo nuostatas.
Visa kita yra vykdomosios valdžios vidaus veiklos reikalas, kurio ribas nustato tik konstitucija, apibrėždama teisėtumo ir pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo būdų kriterijus. Tokių reikalų tvarkyme teoriškai įžiūrima beribė hierarchija ir organizacinė laisvė. Tai dažnai įvardijama kaip diskrecija. Vėl gi neaišku kieno tai diskrecija.
[2] Etimologiškai, valdžia – tai teisė ir galia pajungti kitus savo valiai.
[3] Čia linčo teisės taikymas uždraustas: tik valstybiniu įgalinimus turinčios institucijos taiko teisę. Tačiau ar nėra tos teisės elementų kai priežiūros funkcijas atliekančios institucijos naudojasi nuobaudos skyrimo teise. Ar laikomasi administracini proceso normų taikymo teisėtumo?
[4] Administracinė justicija – specialių teisminių ar kvaziteisminių organų sistema, kurios pagrindiniu uždaviniu yra administracijos (vykdomosios valdžios institucijų) veiksmų ir sprendimų teisėtumo kontrolė nagrinėjant piliečių ir organizacijų skundus ir prašymus dėl jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų. Žiūr.:Словарь административного права/ Колл. aвт. –
Москва; ,,Правовая культура”,1999, 11. Terminas justicija (lot. justitia)
traktuojamas kaip teisingumas bei teisėtumas. Administracinė justicija –
specialių teisminių organų arba kitų institucijų, kontroliuojančių vykdomosios valdžios veiksmų ir sprendimų teisėtumą, nagrinėjant piliečių arba organizacijų skundus dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų, sistema. Административное право. Словарь– справочник., Москва 2000, 9 psl.
[5] Administracinė jurisdikcija – 1.įgalioto valstybinės valdžios, pareigūno, įstatymu sureguliuota veikla nagrinėjant individualias administracines bylas (ginčus), susijusias su administraciniu teisiniu piliečio arba nevalstybinės organizacijos su valstybiniu organu (jo pareigūnu) įgyvendinant šiam organui viešąją, kaip taisyklė, vykdomąją valdžią.
[6] Бахрах Д.H. Административное право. Mосква: НОРМА, 2001. С.144.
[7] Габричидзе Б.Н., Чернявский А.Г. Административное право Российской
Федерациий. Москва: Дело и Сервис, 2001.C.296.
[8] Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: НОРМА, 2001. С.236.
Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: БЕК, 1993. С.240.
Бахрах Д.Н., Ренов Э.Н. Производство по делам об административных правонарушениях. Москва: Знание, 1989. С.15.
[9] Valstybes ir teises teorija. Vilnius, „Mintis” 1989 m.,psl.147.
[10] Valstybes ir teises teorija. Vilnius, „Mintis” 1989 m.,psl 158.
[11] Valstybes ir teises teorija. Vilnius, „Mintis” 1989 m.,psl. 148.
1) Administracinių teisės pažeidimų teisena
2) Administracinių bylų teisenos įstatymas
Administracinis procesas
3) Administracinė teisena