Administracinė teisė valstybės valdymas

ADMINISTRACINĖ TEISĖ
VALSTYBĖS VALDYMAS
Turinys
1. Bendroji valdymo samprata 1
2. Socialinio valdymo paskirtis ir rūšys 1
3. Valstybinio valdymo sąvoka, turinys, bruožai, uždavinys 2
4. Valstybinio valdymo funkcijos, procesas 3
5. Valstybinio valdymo formos 3
6. Valstybinio valdymo metodai 4
7. Valstybinio valdymo organai. 5
7.1. Valstybinio valdymo organų samprata ir požymiai. 5
7.2. Valstybinio valdymo organų teisinė padėtis nurodoma įvairiuose norminiuose aktuose : LR Konstitucijoje, įstatymuose ir ypač poįstatyminiuose aktuose (LR Vyriausybės nutarimuose, valdymo organų nuostatuose, instrukcijose ir t.t.). 6
7.3. Organizacinė valdymo organų struktūra. 6
7.4. Valstybinio valdymo organų rūšys. 6
7.5. Valstybinio valdymo organų sistema – tai visuma valdymo organų su jų tarpusavio ryšiais ir santykiais. 7
8. Valstybinio valdymo aktai 10
8.1. Sąvoka. 10
8.2. Valdymo aktų rūšys. 11
8.3. Reikalavimai, keliami valdymo aktams, skirstomi į bendrus irr specialius. 11
Literatūra ir norminiai aktai 121. Bendroji valdymo samprata
Valdymo sąvoka yra plačiai vartojamo įvairiose gyvenimo srityse: filosofijoje, ekonomikoje, teisėje, sociologijoje, mechanikoje, kibernetikoje ir kt. Mūsų dienomis vis labiau įsitvirtina tarptautinis valdymo terminas – administravimas. Valdymo procesai vyksta tiktai tam tikru būdu organizuotoje aplinkoje, kuri vadinama sistema. Sistema – tai organizuota aibė tarpusavyje susijusių ir tam tikras funkcijas vykdančių struktūrinių elementų. Kiekvienai sistemai yra būdinga jos sudėtinių dalių vienybė ir organizavimas. O tai ir užtikrina valdymas, tikslingai kryptingas poveikis sistemos struktūriniams elementams. Valdymo subjektas (vvaldantysis), darydamas poveikį valdymo objektui (valdomajam), atlieka valdymo funkcijas, užtikrindamas sistemos vidinę organizaciją ir jos tikslų bei uždavinių realizavimą.
Tokiu būdu valdymas – tai sistemoje subjekto komandomis objektui daromas tikslingai kryptingas poveikis siekiant išlaikyti ją tam tikroje organizacijos būsenoje bei realizuoti kitus si

istemos tikslus ir uždavinius.
Valdomų sistemų klasės ir atitinkamos valdymo rūšys veikia įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose, pvz., mechaninės, biologinės, socialinės. Teisės reiškinius daugiausia nagrinėja socialinis valdymas.2. Socialinio valdymo paskirtis ir rūšys
Socialinis valdymas atsirado susiformavus žmonių visuomenei, o jai vystantis, keičiantis visuomeninėms-ekonominėms formacijoms, keitėsi ir jo turinys, formos bei metodai. Valdymo, kaip socialinės funkcijos, būtinumą lemia bendra žmonių veikla, bendradarbiavimas bei jų bendro gyvenimo poreikiai. Valdymas neįmanomas be autoriteto., t.y. viešpataujančios valios, nepriklausomai nuo to, ar tai yra vieno asmens, ar kolegialaus organo valia. Socialinio valdymo paskirtis – tai visuomenės ar jos tam tikros dalies (klasės, kolektyvo, socialinės grupės) bendro gyvenimo bei veiklos organizavimas, reguliavimas ir koordinavimas pagal bendrus (visuomenės, klasės, kolektyvo ar socialinės grupės) interesus ir tikslus.
Socialinį valdymą įgyvendina žmonės beei jų organizuoti kolektyvai. Todėl žmonių, kaip socialinių-biologinių būtybių, ir jų veiklos ypatumai lemia socialinio valdymo specifiką. Kaip tik žmonės elgiasi, veikia sąmoningai ir tikslingai, t.y. jie sugeba vertinti aplinkybes ir pasirinkti tinkamiausią elgesio variantą. Tik žmogus sugeba kelti sau tikslus ir siekti, kad jie būtų realizuoti, t.y. veikti tikslingai ir valingai. Šie skiriamieji žmonių (bei jų kolektyvų) veiklos požymiai kokybiškai naujus socialinio valdymo bruožus – tai sąmoninga, tikslingai kryptinga ir valinga veikla.
Tam, kad įgyvendinti valdymą visuomenėje, būtina turėti valdžią, t.y. re
ealią galimybę pajungti savo valiai kitų žmonių elgesį. Socialinis valdymas kaip tiktai ir išreiškia šios valdžios realizaciją.
Socialiniam valdymui būdingos savitos jo įgyvendinimo formos bei metodai. Čia didelę reikšmę turi tokios formos, kaip norminis reguliavimas (valstybės sąlygomis – teisinis reguliavimas) ir organizacinė veikla. Pagrindiniai valdymo metodai, t.y. poveikio socialinės veiklos dalyvių sąmonei, valiai ir elgesiui būdai, yra įtikinimas ir prievarta.
Pagal valdymo subjektus bei jų taikomus valdymo metodus skiriamos dvi pagrindinės socialinio valdymo rūšys – visuomeninis ir valstybinis valdymas. Visuomeninis valdymas – tai savanoriškumo principu susikūrusių visuomeninių organizacijų bei kitų nevalstybinio pobūdžio piliečių susivienijimų (partijų, politinių, religinių organizacijų ir kt.) organizacinė veikla. Tuo tarpu valstybinis valdymas yra susijęs su valstybės, kaip ypatingos politinės organizacijos, paskirtimi ir funkcionavimu, t.y. su valstybine veikla.3. Valstybinio valdymo sąvoka, turinys, bruožai, uždavinys
Valstybinio valdymo sąvoka nėra vienareikšmė. Ji dažniausiai vartojama dviem aspektais: plačiąja arba socialine-politine ir siaurąja arba teisine prasme. Valstybinis valdymas plačiąja prasme – tai viso valstybės aparato, visų valstybinių organų bei organizacijų veikla. Tik vartojant šią sąvoką socialine-politine (plačiąja) prasme, prie valstybinio valdymo subjektų priskiriami, pavyzdžiui, teismai, savivaldybių tarybos, nors jie pagal savo prigimtį ir tikrąją paskirtį nėra valdymo organai (teisiniu požiūriu jie realizuoja kitų rūšių valstybinę veiklą: teismai vykdo teisingumą, o savivaldybių tarybos – vietinės valdžios funkcijas. Taigi, valstybinis valdymas pl
lačiąja (socialine politine) prasme suprantamas kaip viena iš socialinio valdymo rūšių, kurią specifinėmis formomis ir metodais įgyvendina specialūs subjektai – valstybiniai organai bei valstybinės organizacijos.
Valstybinis valdymas teisine (siaurąja) prasme susijęs su vieningos valstybinės veiklos priimtu skaidymu į šias pagrindines valstybinės veiklos rūšis: valstybinės valdžios įgyvendinimą; valstybinį valdymą ir teisingumo vykdymą, išplaukiančias iš istorinio valdžių padalinimo į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją bei teisminę valdžią principo. Tai įtvirtinta ir konstitucinėse normose bei kituose įstatymuose. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucija pakankamai aiškiai ir nuosekliai atriboja atstovaujamuosius valstybės valdžios ir teismo organus vienus nuo kitų bei nuo valstybinio valdymo organų: tiksliai suformuluoja kiekvieno iš pagrindinių rūšių valstybinio organo paskirtį, svarbiausius uždavinius bei kompetencijos pagrindus ir t.t. Galima trumpai konstatuoti, kad valstybinis valdymas teisine (arba siaurąja) prasme – tai valstybinio valdymo organų valdymo veikla. Jai būdingi šie bruožai:
1. Valstybinį valdymą įgyvendina specialūs subjektai, t.y. ne visi valstybiniai organai, o tiktai valstybinio valdymo organai.
2. Tai vykdomojo pobūdžio veikla. Svarbiausia valdymo organų paskirtis – realizuoti įstatymus ir kitus valstybinės valdžios organų priimtus teisminius aktus bei organizuoti jų vykdymą. Čia ypač aktualus glaudus valstybinio valdymo ir valstybinės valdžios įgyvendinimo ryšys bei valdymo organų pavaldumas valstybinės valdžios organus.
3. Tvarkomasis valstybinio valdymo organų veiklos pobūdis. Valdymo organai ne tik patys realizuoja valstybinės valdžios organų priimtus aktus, bet ir organizuoja jų vy
ykdymą. Tuo tikslu valdymo organai priima poįstatyminius valdymo aktus, duoda pavaldiems subjektams privalomus vykdyti nurodymus bei pertvarkymus, taiko skatinimo bei prievartos priemones ir t.t.
4. Tai poįstatyminė veikla. Ji vykdoma remiantis įstatymu. Įstatymai ir kiti teisiniai aktai nustato valstybinio valdymo kryptis ir apimtį, jos įgyvendinimo formas bei metodus. Priimami valdymo aktai taip pat turi tiksliai atitikti įstatymus, neprieštarauti jiems.
5. Labai plati šios veiklos sfera. Valstybinis valdymas apima visas svarbiausias (valstybės požiūriu) visuomeninio gyvenimo sritis – ūkio, socialinę-kultūrinę ir administracinę-politinę. Be to, valstybinio valdymo sferoje Lietuvos piliečiai realizuoja daugumą jiems priklausančių teisių, laisvių ir pareigų.
6. Praktiškai organizuojantis šios veiklos pobūdis. Valstybinio valdymo procese mobilizuojamos, koordinuojamos, sujungiamos ir nukreipiamos kolektyvinių bei individualių teisės subjektų pastangos valdymo uždaviniams spręsti, reguliuojamąja veikla. Be to, gamybos ir kitų socialinių procesų nepertraukiamumas lemia ir valstybinio valdymo nepertraukiamumą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad valstybinis valdymas yra poįstatyminė, organizacinio pobūdžio, nepertraukiama valstybinio valdymo organų vykdomoji-tvarkomoji veikla, kurią sudaro įstatymų vykdymas ir jų vykdymo tvarkymas, praktiškai sprendžiant valstybės uždavinius, vykdant jos funkcijas ir vadovaujant ūkiniam, socialiniam-kultūriniam bei administraciniam-politiniam darbui. Valstybinio valdymo uždavinys – stiprinti valstybinę tvarką, tobulinti visuomeninius sa.ntykius, kelti tautos materialinę gerovę ir kultūrinį lygį, ginti piliečių teises bei teisėtus interesus. Valdymo organų vykdomoji ir tvarkomoji veikla yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir viena kitą papildo. Vykdomąja veikla valdymo organai vykdo įstatymus ir tuo būdu įgyvendina jų nustatytus uždavinius, o tvarkomąja veikla jie operatyviai organizuoja šių įstatymų
vykdymą, tuo reikalu leisdami reikalingus poįstatyminius aktus, kuriais konkretizuoja bei detalizuoja įstatymų reikalavimus ir tuo būdu palengvina juos įgyvendinti.4. Valstybinio valdymo funkcijos, procesas
Valstybinis valdymas (tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme) turi tam tikrus socialinius tikslus ir atlieka visą eilę funkcijų, t.y. valdymo veiklos rūšių, turinčių specifinę paskirtį ir taikomų šiems tikslams pasiekti:
1. Prognozavimo funkcija, t.y. surinktų duomenų ir mokslo pasiekimų pagrindu atliktas kokių nors įvykių arba procesų vystymosi pokyčių mokslinis numatymas. Be prognozavimo negalima numatyti nei kokių nors atskirų socialinių procesų, nei pačios visuomenės ateities.
2. Planavimas – tai tam tikrų procesų (ekonominių, karinių, kultūrinių ir t.t.) vystymosi krypties, tikslų, proporcijų, tempų, konkrečių kiekybinių ir kokybinių rodiklių nustatymas.
3. Organizacija kaip valdymo funkcija turi tikslą suformuoti valdančiąją ir valdomąją sistemas. Organizuoti – tai ką nors sutvarkyti, nustatyti struktūrą, dalių tarpusavio padėtį, santykius, funkcijas. Valstybinio valdymo srityje tai reiškia valstybės institucijų, įstaigų, organų funkcijų, teisių, pareigų nustatymą, finansavimą, tarpusavio santykius, struktūras, etatų, kadrų parinkimą, paskirstymą ir t.t.
4. Reguliavimo funkcijos paskirtis yra nustatyti kokios nors veiklos, tų ar kitų veiksmų režimą, tiesiogiai nedarant įtakos jų turiniui.
5. Vadovavimą bendrais bruožais galima apibudinti kaip valdomų objektų veiklos, elgesio krypties nustatymo funkciją.
6. Operatyvus tvarkymas reiškia išleidimą nenorminio pobūdžio potvarkių, turinčių įtakos valdomų objektų operatyvinei veiklai.
7. Įvairių valstybinių institucijų, įmonių, įstaigų, organų veiksmų derinimo, t.y. koordinavimo funkcija, siekiant kokių nors bendrų tikslų, įgyja vis didesnę reikšmę, kovojant su biurokratija, uždaru žinybiškumu.
8. Kontrolės, kaip valdymo funkcijos paskirtis yra nustatyti, ar valdomo objekto faktinė būklė atitinka jam keliamus reikalavimus. Kontrolė padeda aptikti ir pašalinti galimus nukrypimus arba koreguoti anksčiau priimtus sprendimus, nulėmusius tokią objekto būklę.
9. Su kontrolės funkcija yra glaudžiai susijusi apskaita, t.y. kiekybine forma išreikštų duomenų apie tam tikrų resursų (žmonių, pinigų ir kt.) buvimą ir sunaudojimą, apie valdymo sprendimų vykdymo rezultatus, apie dokumentų judėjimą fiksavimas.
Pats valdymo procesas yra ciklinio pobūdžio ir susideda iš visos eilės viena po kitos einančių stadijų: sprendimo reikalaujančios problemos iškėlimas, sprendimo projekto paruošimas, sprendimo priėmimas, valdymo akto išleidimas, šio akto vykdymo organizavimas ir jo vykdymo kontrolė, kaip valdymo ciklo stadija. Valdymo sprendimas iškelia valdomajam objektui tam tikrą ciklą ir dažnai jam taip pat nurodo kelius šiam tikslui pasiekti.5. Valstybinio valdymo formos
Valstybinio valdymo veiklos išorinė išraiška yra valdymo forma. Valdymo forma – tai valstybinio valdymo uždavinių ir funkcijų realizavimo būdas. Yra žinomos šios pagrindinės valstybinio valdymo formos:
• organizacinė veikla;
• materialinių techninių operacijų vykdymas;
• teisinė veikla.
Organizacinė veikla – tai įvairių organizacinių priemonių vykdymas. Prie jų, pavyzdžiui, priskiriami pasitarimai, posėdžiai, veiklos derinimas, aiškinamasis darbas, darbas su kadrais, instruktavimas, koordinacinė veikla ir t.t. Tai įvairiapusė kasdieninė veikla, susijusi su uždavinių ir funkcijų vykdymo, teisinių aktų realizavimo organizavimu, pažangos patyrimo aiškinimu, jo apibendrinimu ir diegimu, visuomenės įtraukimu į valdymo veiklą ir pan.
Materialinių-techninių operacijų atlikimas – tai pagalbiniai, valdymo procesą aptarnaujantys veiksniai. Prie jų paprastai priskiriami protokolavimas, stenografavimas, dokumentų paruošimas, perrašymas, kopijavimas, valdymo informacijos rinkimas, apdorojimas, laikymas ir pan. Dažniausiai šias operacijas atlieka pagalbinis aptarnaujantis valdymo organo personalas. Materialinių-techninių operacijų atlikimo tvarką paprastai reguliuoja tarnybinės instrukcijos, o kai kuriuos klausimus reglamentuoja aukštesnių valdymo organų priimti valdymo aktai. paskutiniaisiais metais materialinių-techninių operacijų atliekama panaudojant elektronines automatizavimo priemones (pvz. valdymo informacijai rinkti, apdoroti ir laikyti vis plačiau vartojama elektroninė skaičiavimo technika, kompiuteriai, dauginimo aparatai ir pan.).
Teisinę valstybinio valdymo organų veiklą sudaro dvi formos: a) norminių valdymo aktų leidimas; b) individualių valdymo aktų leidimas. Šios abi valdymo formos dar vadinamos valdymo aktų leidimu. Jos visada sukelia tam tikras teisines pasekmes. Valdymo aktus smulkiau panagrinėsime kitame skyriuje.6. Valstybinio valdymo metodai
Valstybinio valdymo metodai – tai priemonės, kuriomis valdymo organas įgyvendina jam pavestus uždavinius ir funkcijas. Šios priemonės, veikdamos valdymo objektą, turi užtikrinti valdymo sprendimų realizavimą. Valdymo metodai yra įvairūs: administraciniai-teisiniai, ekonominiai, psichologiniai, moraliniai, materialiniai ir kt. Tačiau visuotinai pripažįstami du valdymo metodai – įtikinimas ir prievarta. Jie laikomi universaliais, nes taikomi bet kurioje visuomenėje, bet kurio tipo valstybėje ir visose valdymo sferose. Valstybės tipas tik lemia šių metodų tarpusavio santykį.
Įtikinimas – tai valstybės poveikio žmonių sąmonei ir elgesiui būdas, kad būtų užtikrintas savanoriškas teisės normų laikymasis. Šį metodą taiko visi valstybiniai organai, net ir tie, kurie paprastai priskiriami prie baudžiamųjų organų, – policija, teismai, prokuratūra. įtikinimas yra svarbiausias veiklos metodas’, prievarta taikoma tik visuomenės mažumos atžvilgiu ir paprastai tik po įtikinimo. Valstybinio valdymo sferoje įtikinimas reiškiasi įvairiomis auklėjimo, aiškinimo, profilaktikos priemonėmis bei moraliniu ir materialiniu skatinimu. Įtikinimas, kaip valdymo metodas, naudojamas tiek atitinkamo organo viduje, siekiant užtikrinti deramą atitinkamos valstybinės institucijos kolektyvo, jos struktūrinių padalinių funkcionavimą bei valstybės tarnautojų veiklą, tiek ir už valdymo organo ribų. Pastaruoju atveju valdymo organai bei jų pareigūnai įtikinimo priemones naudoja pavaldžių valstybinių institucijų, o įstatymų numatytais atvejais – ir tiesiogiai nepavaldžių teisės subjektų atžvilgiu.
Prievarta – tai tam tikras fizinio, turtinio ar psichinio pobūdžio apribojimas, suvaržymas ar ko nors netekimas. Ji taikoma organizacijoms bei fiziniams asmenims. Valstybinio valdymo srityje prievartos priemonės taikomos juridiniams ir fiziniams asmenims, valstybinėms bei visuomeninėms organizacijoms, tarnautojams ir piliečiams tais atvejais, kai jie nevykdo savo pareigų valstybinio valdymo srityje ir kai įtikinimo priemonėmis, neįmanoma užtikrinti jų įvykdymo arba tais atvejais kai padaromas šiurkštus teisės pažeidimas, užtraukiantis juridinę atsakomybę. Kartu prievartos metodas turi ir preventyvinę, įspėjamąją reikšmę – atsakomybės už pareigų nevykdymą ir teisės pažeidimus nustatymas bei tokios atsakomybės neišvengiamumas esant pažeidimui daugeliu atveju skatina tinkamai elgtis.
Prievartos priemonių yra daug, todėl jos įvairiai klasifikuojamos. Išskirtinę vietą jų tarpe užima valstybinės prievartos priemonės. Valdymo srityje reikėtų pažymėti vidines (dažniausiai – tai drausminės nuobaudos) ir išorinės prievartos priemones (čia vyrauja administracinės prievartos priemonės).
Administraciniai — teisiniai valdymo metodai — tai administracinės teisės normų pagrindu valdymo srityje taikomos tiesioginio poveikio valdymo objektui priemonės. Tai gali būti įtikinimo
ir prievartos, moralinio ir materialinio poveikio priemonės. Svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad atitinkamos poveikio priemonės yra numatytos administracinės teisės normomis bei jomis remiantis yra taikomos.
Ekonominio valdymo metodais vadinamos tam tikros materialinio poveikio priemonės, taikomos netiesiogiai, t. y. neadministracine tvarka. Tai įvairios materialinio poveikio priemonės, kurios paremtos ekonominiais svertais (vertė, kaina, pelnas ir kt.), ir jų vykdymas iš esmės pagrįstas materialiniu interesu. Tos priemonės gali būti tiek pozityvios (pvz., materialinis skatinimas) tiek negatyvios (materialinės sankcijos). Minėtų ekonominių svertų ir stimulų veikiamas, valdymo objektas pats savo noru, skatinamas materialinio intereso, pasirenka sau ir valstybei naudingą veiklos variantą. Ypač plačiai ekonominiai metodai taikomi verslo srityje.
Nors tarp ekonominių ir administracinių metodų yra nemažų skirtumų, jų negalima priešpastatyti vieno kitam. Juos jungia tai, kad tiek ekonominiai, tiek administraciniai metodai turi teisinę išraišką, t. y. reguliuojami teisės normomis. Be to, ekonominiai metodai, taikomi t.am tikroje valdymo srityje, yra diegiami administracinių – teisinių metodų pagalba. Todėl ir administraciniai – teisiniai ir ekonominiai valdymo metodai turi būti taikomi lygiagrečiai, juos tarpusavyje derinant.7. Valstybinio valdymo organai.
7.1. Valstybinio valdymo organų samprata ir požymiai.
Valstybinio valdymo organai sudaro tiktai dalį valstybinių organų, todėl jie kartu su valdžios ir teisingumo organais turi nemažai būdingus bruožus. Tačiau esama ir kitokių valstybinių organizacijų, kurios nuo valdymo organų skiriasi savo paskirtimi : valstybinės pramonės, transporto ir kt. įmonės, steigiamos ūkinei — komerciniai veiklai, bei įvairios socialinės – kultūrinės įstaigos, steigiamos atitinkamiems patarnavimams ar paslaugoms teikti, pvz., mokyklos, ligoninės, bibliotekos ir pan. Todėl valdymo funkcijos įmonėse, organizacijose ir įstaigose atlieka ne visas atitinkamos institucijos kolektyvas, o tiktai jo dalis – specialus valdymo aparatas, t. y. administracija, kuris ir gali būti traktuojamas kaip valstybinio valdymo organas. Pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą steigėjo sprendimu tokioje įmonėje gali būti sudarytas kitas valdymo organas – valdyba.
Valstybinio valdymo organai be visiems valstybiniams organams būdingų bruožų turi ir tam tikrų ypatumų. Pagrindiniai valstybinio valdymo organą požymiai yra šie :
1. Jie įgyvendiną tam tikrą specifinę valstybinės veiklos rūšį — valstybinį valdymą. Nors be valdymo funkcijų jie neretai atlieka ir kitokius veiksmus pvz., remdamiesi
2. civilinės teisės normomis, sudaro ir vykdo sutartis, būna ieškovai ir atsakovai teisme ir pan., tačiau svarbiausias valstybinio valdymo organų uždavinys ir pagrindinė jų valstybinės veiklos rūšis – valstybinis valdymas.
3. Valstybinio valdymo organai yra pavaldūs ir atskaitingi (tiesiogiai arba netiesiogiai) valstybinės valdžios organams. Tiek aukščiausius ir svarbiausius, tiek vietinius valdymo organus sudaro valdžios organai (Seimas, savivaldybių tarybos). Valdymo organų paskirtis – realizuoti valstybinės valdžios organų priimtus teisinius aktus ir organizuoti jų vykdymą. Todėl trys valstybinio valdymo ir valstybinės valdžios organus, egzistuoja glaudūs funkciniai bei organizaciniai ryšiai ir santykiai, kuriuose irgi dominuojančią padėtį užima valstybinės valdžios organai, o valdymo organai yra už juos žemesni, jiems atsakingi ir jų kontroliuojami.
4. Valdymo organų veikla įgyvendinama įvairiomis formomis. Kitų valstybinių organų veikloje paprastai vyrauja kuri nors viena valstybinės veiklos teisinė forma, o valstybinio valdymo organų veiklai būdingos visos trys pagrindinės teisinės veiklos formos : teisės kuriamoji, teisės taikomoji (vykdomoji) ir teisės apsaugos veikla. Valstybinio valdymo organai veikia, remdamiesi įstatymais bei vykdydami juos, ir tvarko įstatymų vykdymą.
5. Valstybinio valdymo organai gali veikti tiktai savo kompetencijos ribose, bet yra savarankiški savo operatyvinėje veikloje.
6. Valstybinio valdymo organai savo veikloje naudoja specifinius valdymo metodus. Be įvairių įtikinimo priemonių jie taiko ir administracinės prievartos priemones.
7. Valdymo organų gausumas ir įvairovė, jų veikimo sričių ypatumai sąlygoja ir šių organų vidinę organizacinę struktūrą.
8. Ir pagaliau valstybinio valdymo organams yra būdingi tam tikri jų teisinės
9. padėties ypatumai ir ypač jos teisinio reguliavimo specifiniai bruožai. Kitų
10. valstybinių organų teisinė padėtis paprastai reglamentuojama įstatymais, o
11. daugelio valdymo organų teisinis statusas apibrėžiamas poįstatyminiais aktais,
12. įstatymuose nurodomi tik bendriausieji jų teisinės padėties elementai.
Taigi valstybinio valdymo organai – tai vykdomieji – tvarkomieji valstybiniai organai,
kurie betarpiškai vykdo valstybinės valdžios organų bei aukštesniųjų valstybinio valdymo organų
priimtus norminius aktus, tvarko jų vykdymą suteiktos kompetencijos ribose ir operatyviai
vadovauja ūkinei, socialiniai — kultūrinei bei administracinei – politinei veiklai Valdymo
organai yra vadinami vykdomaisiais ir tvarkomaisiais organais dėl to, kad jie betarpiškai vykdo valstybinės valdžios organų priimtus įstatymus, nutarimus, sprendimus ir praktiškai tvarko jų vykdymą, duodami tų reikalų nurodymus žemesniesiems valdymo organams ir keisdami poįstatyminius. aktus, kuriais konkretizuoja ir detalizuoja valstybinės valdžios organų aktus. Valstybinio valdymo organų vaidmuo yra labai svarbus, nes jie, tvarkydami įstatymų vykdymą ir patys vykdydami juos, organizuoja bei mobilizuoja šalies materialines ir dvasines jėgas valstybės uždavinių sprendimui.7.2. Valstybinio valdymo organų teisinė padėtis nurodoma įvairiuose norminiuose aktuose : LR Konstitucijoje, įstatymuose ir ypač poįstatyminiuose aktuose (LR Vyriausybės nutarimuose, valdymo organų nuostatuose, instrukcijose ir t.t.).
Svarbiausia valdymo organo teisinės padėties sudedamoji dalis yra jo kompetencija, kuri susideda iš valdymo organo uždavinių, funkcijų, teisių ir pareigų, veiklos formų ir metodų.
Uždaviniai – tai nurodymas, ką valdymo organas turi pasiekti arba užtikrinti savo praktine veikla. Valdymo organų uždaviniai paprastai nurodomi atitinkamų organų nuostatuose arba kituose aktuose, atsižvelgiant į tų organų paskirtį ir veiklos sritį.
Funkcijos – tai pagrindinės organo veiklos kryptys realizuojant jam iškeltus uždavinius. Valdymo funkcijos rodo, kokios sudedamosios dalys sudaro organo valdymo veiklą, t. y. jos atspindi valdymo veiklos specializaciją. Bendromis valdymo funkcijomis yra laikomos šios : planavimas, organizacija, reguliavimas, operatyvinis tvarkymas, koordinavimas, aprūpinimas resursais, finansavimas, kontrolė ir apskaita.
Valdymo organo teisės ir pareigos rodo atitinkamo organo valdymo funkcijų apimtį, tų funkcijų realizavimo ribas.
Valdymo organo veiklos forma – tai uždavinių ir funkcijų realizavimo būdas, t. y. valdymo veiklos išorinė išraiška. Svarbiausios teisinės valdymo formos – norminių ir individualių valdymo aktų priėmimas. Kitos valdymo formos – tai organizacinė veikla ir materialinių – techninių operacijų atlikimas.
Valdymo organo veiklos metodai-tai priemonės, kuriomis organas realizuoja jam pavestus uždavinius bei funkcijas. Tai yra tam tikras poveikio valdymo objektų priemonės, turinčios užtikrinti valdymo sprendimo realizavimą. Valdymo metodai, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, gali būti klasifikuojami įvairiai : ekonominiai, administraciniai, psichologiniai ir 1.1. Tačiau svarbiausi yra du – įtikinimo ir prievartos metodai.7.3. Organizacinė valdymo organų struktūra.
Atsižvelgiant į valstybinio organo uždavinių, funkcijų ir įgalinimų pobūdį bei apimtį jam nustatomos atitinkamos pareigybės ir jų skaičius. Tik nustatyta tvarka patvirtinus pareigybes; kurios fiksuojamos etatų sąraše, pradedama komplikuoti organo asmeninė sudėtis, t. y. pareigybėms parenkami valstybiniai tarnautojai, kurie savo veikla realizuoja atitinkamo valstybinio organo kompetenciją. Pareigybė yra teisinė sąvoka, kuriai būdingi du požymiai. Pirma, tai valstybinio organo mažiausia struktūrinė ląstelė, pagrindinė jo vidinės organizacijos dalis. Antra, kiekvienai pareigybei nustatoma tam tikra valstybiniam organui priklausančios kompetencijos dalis, t.y. kompleksas uždavinių, pareigų ir teisių. Taigi pareigybė -tai valstybinio organo struktūrinė ląstelė su tam tikru jam priklausančių uždavinių, pareigų ir teisių kompleksu. Būtent pareigybė sąlygoja ją užimančio asmens, t.y. valstybės tarnautojo, svarbiausius teisinės padėties momentus bei jo vietą atitinkamame organe.
Valstybiniuose organuose, kur įvedama daug pareigybių, jos pagal atitinkamų pareigybių paskirties bei funkcijų panašumą jungiamos į tam tikras grupes. Tokia organizaciniu požiūriu atribota, išskirta iš kitų tarpo pareigybių grupė, turinti dalį organui priklausančios kompetencijos bei santykinį savarankiškumą organo ribose, vadinama valstybinio organo struktūriniu padaliniu. Prie struktūrinių padalinių prilyginamos ir atskiros ypač svarbios savo įgalinimų turiniu pareigybės, pvz., organų vadovų, jų pavaduotojų. Tarp visų atitinkamo organo struktūrinių padalinių yra glaudūs organizaciniai ryšiai, nes tai yra sudedamosios vieningo reiškinio dalys.
Organizacinė valdymo organo struktūra – tai jo vidinių struktūrinių padalinių visuma su tam tikrais jų tarpusavio ryšiais. Atsižvelgiant į struktūros sudarymo bei įgalinimų tarp struktūrinių padalinių paskirstymo principus, skiriami 3 pagrindiniai organizacinės struktūros tipai : linijinis, funkcinis ir mišrus (linijinis – funkcinis). Be to, valdymo organo struktūriniai padaliniai pagal jų vaidmenį realizuojant svarbiausius organo uždavinius, jų kompetencijos apimtį ir pobūdį grupuojami dar taip : 1) vadovybė, 2) gamybiniai – šakiniai, 3) funkciniai, 4) pagalbiniai padaliniai.7.4. Valstybinio valdymo organų rūšys.
Valstybinio valdymo organai klasifikuojami pagal įvairius požymius.
Pagal kompetencijos pobūdį valdymo organai skirstomi į bendrosios, šakinės ir specialiosios (funkcinės) kompetencijos organus. Bendrosios kompetencijos organai turi plačiausius įgalinimus – atitinkamos teritorijos ribose jie jungia visus kitus valstybinio valdymo organus, vadovauja jų veiklai, tvarko visas arba beveik visas valstybinio valdymo šakas ir funkcijas, pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybė, savivaldybių valdybos. Šakinės kompetencijos organų veikla paprastai susijusi su tam tikra konkrečia valstybinio valdymo šaka, pvz., ministerijos. Specialiosios kompetencijos organai turi tarpšakinio pobūdžio įgalinimus, tačiau jų kompetencija ir veikla būna siauresnės specializacijos. Jie vykdo jiems pavestą valdymo funkciją (kainodaros, standartizacijos, apskaitos ir pan.), tvarko atskirus valdymo šakų reikalus bei koordinuoja ir kontroliuoja šioje sferoje kitų organų veiklą. Prie šios grupės priklauso daugumas departamentų, specialiųjų komitetų ir komisijų.
Pagal žinybingų klausimų sprendimo tvarką valdymo organai skirstomi į kolegialius ir vienvaldžius. Kolegialiuose organuose svarbiausieji kompetencijos klausimai sprendžiami kolektyviai posėdžiuose, o valdymo aktai priimami balsų dauguma, pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybė, savivaldybių valdybos. Vienvaldžiuose organuose visam jų darbui vadovauja ir visus žinybingus klausimus sprendžia vienasmeniškai šių organų vadovai, pvz., ministras, meras, apskrities viršininkas. Tačiau vienvaldžiuose organuose paprastai yra sudaromos pagalbinės ir patariamosios kolegijos, kuriose kolektyviai nagrinėjami svarbiausi valdymo organo veiklos klausimai, bet kolegijų nutarimai gali būti vykdomi tiktai organo vadovui sutikus ir jo įsakymais. Juose kolegijinis klausimų svarstymas derinamas su vienvaldišku valdymu ir individualine atsakomybe.
Pagal veiklos teritorines ribas valdymo organai skirstomi į centrinius, teritorinius (regioninius) ir vietinius. Tie valstybinio valdymo organai, kurie veikia visoje valstybės teritorijoje, vadinami centriniais valdymo organais, pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, departamentai. Teritoriniai valstybinio valdymo organai administravimą vykdo nustatytoje teritorijoje, kuri apima tam tikrą regioną, t. y. kelis administracinius – teritorinius vienetus, pvz., apskrities viršininko administracija, LR Vyriausybės atstovas apskrityje. Prie vietinių valstybinio valdymo organų priskiriami savivaldybės teritorijoje veikiantys organai, pvz., savivaldybės valdyba, seniūnijos.
Pagal sudarymo tvarką valdymo organai skirstomi į renkamuosius ir skiriamuosius. Renkamieji valdymo organai sudaromi juos išrenkant, pvz., savivaldybės valdyba, menas. Skiriamieji valdymo organai sudaromi aukštesnėms valdymo organams paskiriant žemesniuosius, pvz., LR Prezidentui paskiriant ministrą, LR Vyriausybei – apskrities viršininką.7.5. Valstybinio valdymo organų sistema – tai visuma valdymo organų su jų tarpusavio ryšiais ir santykiais.
Ši sistema turi savo vidinę struktūrą – valdymo organai joje išdėstyti tam tikra hierarchine tvarka ir kiekvienas iš jų arba vienarūšių organų grupė užima iš anksto tiksliai apibrėžtą vietą toje sistemoje. Valstybinio valdymo organų sistema yra įtvirtinta LR Konstitucijoje. Ji susideda iš šių dalių: aukščiausiųjų, centrinių, regioninių ir vietinių valstybinio valdymo organų.
Aukščiausieji valstybinio valdymo organai — tai Lietuvos respublikos Prezidentas ir Lietuvos Vyriausybė. Jų kompetencija įtvirtinta LR Konstitucijoje, LR Prezidento, LR Vyriausybės įstatymuose, kituose norminiuose aktuose.
Lietuvos Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visą kas jam pavesta LR Konstitucijos ir įstatymų. Respublikos Prezidentą renka LR piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, Respublikos Prezidentas leidžia aktus – dekretus.
Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, kuris Ministro Pirmininko teikimu Taip pat skiria ir atleidžia ministrus. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikia tiktai tada, kai Seimas savo posėdyje dalyvaujančius Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. LR Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri jos ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. LR Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Šiuos nutarimus ir Ministro Pirmininko potvarkius visoje valstybės teritorijoje privalo vykdyti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. LR Vyriausybė tvarko krašto reikalus, koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, kontroliuoja jų darbą ir vykdo kitos pareigas, kurias jai paveda LR Konstitucija bei kiti įstatymai.
Centriniai valstybinio valdymo organai yra ministerijos, departamentai, komisijos, komitetai, tarnybos inspekcijos ir kt. Jų teisinės padėties pagrindai yra įtvirtinti konstitucinėse normose, įstatymuose, nuostatuose.
Ministerijos yra šakinės kompetencijos valdymo organai, t. y. vadovauja joms pavestoms valdymo šakoms. Valstybinio valdymo šaka – tai valstybinio valdymo organų, vadovaujančių vienai ar kelioms gamybos ar kitų socialinės veiklos rūšių šakoms, visuma. Ministerijos yra atsakingos už atitinkamų šakų būklę ir vystymą, už joms iškeltų uždavinių sprendimą. Ministerijoms vienvaldžiai vadovauja ministrai, jų patariamasis organas yra kolegija. Ministras leidžia įsakymus bei institucijas ir duoda nurodymus, kuriuos privalo vykdyti atitinkamos šakos organai, įmonės, įstaigos, organizacijos. Vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims ministrai yra atsakingi Seimui. Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Ministerijos Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas, priimdamas įstatymą.
Departamentai, tarnybos, tarybos, valdybos, inspekcijos, biurai, agentūros, komitetai, komisijos ir kiti centriniai valstybinio valdymo organai sudaromi funkciniu principu, t. y. jiems pavedama vykdyti atskirą valstybinės reikšmės valdymo funkciją ir koordinuoti bei kontroliuoti kitų valdymo organų, vykdančių atitinkamą funkciją, arba ūkio subjektų veiklą. Jie gali veikti prie Respublikos Seimo, Respublikos Vyriausybės arba ministerijų, įeiti į jų sudėtį arba būti jiems atskaitingi ir atsakingi. Jų uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos nustatomos įstatymuose, nuostatuose ar kituose teisės aktuose. Juose numatyta įvairi šių valdymo organų sudarymo, pavaldumo tvarka, kaip ir įvairūs gali būti jų pavadinimai: Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos respublikos vertybinių popierių komisija, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinių patentų biuras, Konstitucijos taryba, Valstybinė miesto ir veterinarijos tarnyb.a, Valstybinė darbo inspekcija. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos bioetikos komitetas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinė ligonių kasa, Radiacinės saugos centras ir kt. Šioms centrinėms institucijoms vadovauja jų vadovai ( departamentinis – generalinis direktorius, tarnybai, agentūrai – direktorius. inspekcijai – viršininkas, tarybai, komitetui, komisijai – pirmininkas ir pan.). Institucijos vadovas vienasmeniškai arba kolegialiai sprendžia jos kompetencijai priskirtus klausimus, pasirašo nutarimus arba leidžia įsakymus ir įsakymu patvirtintus kitus norminius aktus, tikrina, kaip jie vykdomi arba įgalioja tai daryti jam pavaldžius administracijos pareigūnus ir vykdo kitas įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.
Regioniniai (tarprajoniniai arba teritoriniai) valstybinio valdymo organai (pareigūnai) yra dviejų rūšių: apskričių viršininkai ir Vyriausybės atstovai.
Apskritis yra Lietuvos Respublikos aukštesnysis administracinis teritorinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu. Vyriausybė nustato ir jo atlyginimą. Apskrities viršininkas atsiskaito Vyriausybei jos nustatyta tvarka. Apskrities viršininko uždaviniai yra įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijų planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo, apsaugos, žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas, koordinuoti apskrityje esančių Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, derinti savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas, numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir t. t. Apskrities viršininkas turi plačius įgaliojimus švietimo, kultūros, socialiniais, paminklotvarkos, žemėtvarkos, žemės ūkio, aplinkosaugos ir kitais klausimais. Jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti apskrities viršininkas formuoja administraciją ir jai vadovauja. Apskrities viršininko administracijos struktūros padalinių skaičius ir apimtis priklauso nuo apskrities dydžio ir kitų aplinkybių. Apskrities viršininko administracija yra juridinis asmuo, jos struktūrą ir nuostatus tvirtina bei darbo apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Apskrities viršininkas leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Jie galioja atitinkamoje apskrities teritorijoje.
Vyriausybės atstovai — tai Vyriausybės skiriami pareigūnai, kurie vykdo savivaldybių administracinę priežiūrą, t. y. prižiūri, ar savivaldybės laikosi LR Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Vyriausybės atstovas skiriamas 4 metų laikotarpiui ir atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybė apskričiai skiria vieną. Vyriausybės atstovą, jai jam nustato ir atlyginimą. Vyriausybės atstovas turi teisę tikrinti savivaldos institucijų priimtus teisės aktus, gauti jų vadovų paaiškinimus, dalyvauti savivaldybių tarybų bei valdybų posėdžiuose. Nusprendęs, kad savivaldybės tarybos ar valdybos sprendimas, mero potvarkis, savivaldybės kontrolieriaus sprendimas, administratoriaus ar seniūno įsakymas prieštarauja LR Konstitucijai, įstatymams ar kitiems teisės aktams arba kai savivaldos institucijos neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų savo potvarkiui sustabdo įstatymams prieštaraujančio teisės akto vykdymą arba siūlo tai padaryti šių aktų priėmimų instituciją ir pareikalauja apsvarstyti jo panaikinimo ar pakeitimo klausimą arba neatidėliotinai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą. Jeigu savivaldybės taryba , meras, valdyba ar kitas savivaldybės pareigūnai nevykdo Vyriausybės atstovo reikalavimo, jisai per 10 dienų apskundžia šiuos aktus ar pareigūnų veiksmus arba neveikimą teismui. Vyriausyb.ės atstovo institucija yra išlaikoma iš valstybės biudžeto, jos tarnautojų skaičių nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Vietinių valstybinių valdymo organų sudarymo ir veiklos tvarką, jų įgaliojimus, funkcijas, ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus nustato LR vietos savivaldos įstatymas, kurio nauja redakcija priimta 2000 m. spalio 12 d. Vietiniams valdymo organams priklauso savivaldybės vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba ir savivaldybės meras bei savivaldybės viešojo administravimo įstaigos – savivaldybės administracija ir seniūnija.
Savivaldybės valdyba sudaro savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių. Jos narių skaičių taip pat nustato taryba. Valdybos nariai pagal pareigas yra meras ir jo pavaduotojas. Kitų valdybos narių kandidatams savivaldybės tarybai tvirtinti teikia meras. Valdybos narių tvirtinimo ir valdybos nario statuso praradimo procedūrą nustato savivaldybės tarybos veiklos reglamentas. Valdyba sprendimus priima posėdžiuose dalyvaujančių narių balsų dauguma. Posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 visų jos narių. Posėdžiams pirmininkauja ir sprendimus bei posėdžių protokolus pasirašo meras. Valdyba organizuoja savivaldybės biudžeto projekto rengimą, teikia jį ir biudžeto įvykdymo apskaitą tvirtinti savivaldybės tarybai, atlieka įstatymų nustatytų teritorijų planavimo funkcijas, savivaldybės tarybos pavedimu tvirtina specialiuosius ir detaliuosius planus, priima sprendimus dėl socialinės ir gamybinės infrastruktūros objektų projektavimo bei statybos dėl socialinio būsto fondo formavimo, būsto suteikimo, dėl žemės ūkio produkcijos valstybinio supirkimo kvotų paskirstymo ir vykdo kitus įstatymo numatytus įgaliojimus.
Savivaldybės meną renka savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių tarpo. Mero siūlymu savivaldybės taryba skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Savivaldybės taryba gali nuspręsti, kad mero pavaduotojo pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais. Meras renkamas, o mero pavaduotojas skiriamas slaptu balsavimu. Laikoma, kad meras išrinktas, o mero pavaduotojas paskirtas, jeigu už jų kandidatūras balsavo visų tarybos narių dauguma. Meras ir mero pavaduotojas gali prieš terminą netekti savo įgaliojimų savivaldybės tarybos sprendimu, jeigu už tai balsuoja visų tarybos narių dauguma. Mero ir mero pavaduotojo darbo užmokestį pagal įstatymų nustatytus koeficientus tvirtina savivaldybės taryba. Merui ir jo pavaduotojui Darbo sutarties įstatymas, taip pat darbo įstatymų nuostatos, reglamentuojančios drausminių nuobaudų skyrimą, netaikomi. Meras yra atsakingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą. Jisai nustato ir sudaro savivaldybės tarybos bei valdybos posėdžių darbotvarkės, teikia sprendimų projektus, šaukia tarybos posėdžius, jiems pirmininkauja, pasirašo tarybos ir valdybos sprendimus ir posėdžius, kuriems pirmininkavo, protokolus, atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendraujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio valstybių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis, tvirtina savivaldybės administracijos padalinių nuostatus, padalinių etatus, administruoja savivaldybės asignavimus arba įgalioja tai daryti savivaldybės administratorius, skiria ir atleidžia politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais, atlieka kitas įstatymų jam priskirtas funkcijas ir įgaliojimus. Mero sprendimai įforminami potvarkiais.
Mero pavaduotojas atlieka savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus. Kai meras negali eiti pareigų, mero pavaduotojas atlieka daugumą jo pareigų. Mero veiklą ir jo pavadavimo procedūrą reglamentuoja savivaldybės tarybos veiklos reglamentas.
Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo bei paslaugų valstybės tarnautojai, išskyrus politinio (.asmeninio) pasitikėjimo tarnautojus. Savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą mero teikimu tvirtina arba keičia savivaldybės taryba, o etatus, didžiausią leistiną darbuotojų skaičių savivaldybės administratoriaus teikimu tvirtina valdyba. Savivaldybės administracijos įgaliojimai nesusiję su savivaldybės tarybos įgaliojimų pabaiga. Savivaldybės administracija savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba juos įgyvendina, įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nereikalaujančius savivaldybės institucijų sprendimų, administruoja viešųjų paslaugų teikimą, organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą, rengia savivaldybės institucijų sprendimų ir potvarkių projektus bei techniškai aptarnauja merą, kitas savivaldybės institucijas ir tarybos narius, kai šie vykdo savo įgaliojimus.
Savivaldybės administratorius yra savivaldybės administracijos vadovas – karjeros valstybės tarnautojas, atsakingas ir atskaitingas savivaldybės merui. Savivaldybės administratoriaus skyrimo ir atleidimo tvarką nustato valstybės tarnybos įstatymas. Jisai atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje, administruoja asignavimus, tarybos skirtus administracijai, atsako už savivaldybės biudžeto vykdymą ir savivaldybės ūkinę bei finansinę veiklą, organizuoja savivaldybės administracijos darbą ir atlieka kitas funkcijas bei įgaliojimus, numatytus įstatymus. Kai savivaldybės teritorijoje laikinai įvedamas tiesioginis valdymas, savivaldybės administratorius yra pavaldus ir atskaitingas Vyriausybės įgaliotiniui.
Savivaldybės tarnautojų teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Savivaldybės administracijos karjeros ir paslaugų valstybės tarnautojai atskaitingi savivaldybės administratoriui, o politinio ( asmeninio ) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – merui. Seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis, teritorinis padalinys, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Seniūnijos aptarnaujamos teritorijos ribas savo sprendimu nustato savivaldybės taryba, kuri taip pat nustato ir seniūnijų skaičių. Seniūnijoje iš gyvenamųjų vietovių bendruomenės atstovų gali būti sudaroma patariamoji visuomeniniais pagrindais dirbanti seniūnijos taryba. Jos nuostatus tvirtina meras pagal Vyriausybės patvirtintus pavyzdinius nuostatus.
Seniūnijos veiklą reglamentuoja savivaldybės mero patvirtinti seniūnijos veiklos nuostatai. Seniūnija administruoja jai paskirtus viešųjų paslaugų teikimą, išduoda gyventojams šeimos sudėtį, gyvenamąją vietą ir kitokias faktinę padėtį patvirtinančias pažymas, tvarko namų ūkio knygas kaimo vietovėse, išduoda leidimus laidoti, organizuoja priskirtų teritorijų ir kapinių priežiūrą, šaukia gyventojų sueigas ir organizuoja gyventojų susitikimus su savivaldybės ir valstybės institucijų pareigūnais, atlieka kitas įstatymų ir seniūnijos veiklos nuostatų numatytas funkcijas.
Seniūnijai vadovauja seniūnas. Jį konkurso būdu skiria ir atleidžia savivaldybės administratorius, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymu. Seniūnas ar jo įgaliotas asmuo dalyvauja savivaldybės institucijų posėdžiuose, kai svarstomi su seniūnijai priskirtos teritorijos bendruomenės gyvenimu susiję klausimai.
Seniūnas atsako už seniūnijos vidaus vadybą, administruoja asignavimus, skirtus seniūnijai, pagal kompetenciją sudaro sutartis, kaimo gyvenamųjų vietovių seniūnijose ir miestuose, kuriuose nėra civilinės metrikacijos skyrių bei notaro biurų, registruoja gimimus ir mirtis, įstatymų nustatyta tvarka atlieka notarinius ir kitus veiksmus, iki gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo įsigaliojimo įrašo duomenis apie piliečių, gyvenančių gyvenamuosiuose vietovėse, kuriuose nėra migracijos tarnybų, nuolatinę gyvenamąją vietą į Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir gyvenamosios vietos duomenų apskaitos dokumen.tus.
Seniūnijos veiklos nuostatuose gali būti seniūnijoms pavestos ir kitos funkcijos, nepriskirtos kitiems savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams seniūnijai priskirtoje teritorijoje.
Žemutinės valdymo sistemos grandies organizacijų — valstybės ir savivaldybių įmonių bei valstybės savivaldybių biudžetiniu įstaigų – administracija — tai šakinių valdymo sistemų pagrindas. Valstybės ir savivaldybės įmonių tame tarpe ir jų administracijos, teisinį statusą nustato LR įmonių įstatymas, priimtas 1990 m. gegužės 8 d. ir LR valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas, priimtas 1994 m. gruodžio 21 d. Valstybės įmonė yra juridinio asmens teises turinti įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o savivaldybės įmonė – tai juridinio asmens teises turinti įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei. Įmonės šį turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teisėmis.
įstaigomis administracinėje teisėje vadinamos tos žemutinės valdymo grandies institucijos, kurios teikia gyventojams socialines – kultūrines paslaugas bei patarnavimus (pvz.: ligoninės, mokyklos, teatrai, bibliotekos ir t.t.). Sąvoka “įstaiga” dažnai vartojama ir kita platesne prasme -apimant ir valstybinius organus, t.y. šiuo atveju įstaigomis vadinamos institucijos, kurių darbuotojai dirba protinį intelektualinį darbą.
Valstybinio valdymo funkcijomis šių institucijų atžvilgiu vykdyti jų veiklos krypčiai nustatyti ir ją koordinuoti sudaromi šakiniai ir tarpšakiniai valstybinio valdymo organai. Tam tikras valdymo funkcijas vykdo ir minėtų institucijų valdymo aparatas – administracija. Valstybinės institucijos administracijos vykdomos valdymo funkcijos yra specifinio pobūdžio.
Pirma, tai operatyvaus valdymo funkcijos ; antra, tai vidaus valdymo (administravimo) funkcijos, t.y. jų pagalba organizuojama ir nukreipiama reikiama linkme pagrindinė institucijos veikla, kurią įgyvendina tos organizacijos kolektyvas. Todėl viešo pobūdžio, t.y. išorinių valstybinių įgalinimų administracija paprastai neturi ir nevykdo. Valstybinių institucijų administracija ir veikia vienvaldiškumo principu – jai vadovauja vienasmenis vadovas (direktorius, viršininkas, vedėjas ir pan.). Jį skiria ir atleidžia aukštesnysis organas, steigėjas. Vadovas organizuoja visą atitinkamos institucijos darbą ir visiškai atsako už jos būklę ir veiklą. Suteiktos kompetencijos ribose vadovas leidžia įsakymus ir duoda privalomus vykdyti nurodymus, priima ir atleidžia laikydamasis darbo įstatymų organizacijos darbuotoju, taiko jiems skatinimo priemones, skiria drausmines nuobaudas ir t. t. Įmonių ir įstaigų administracijoje nėra žemesniųjų valdymo organų, kadangi jų sudėtyje esantys struktūriniai padaliniai (pvz., skyriai, cechai, tarnybos) nėra savarankiški juridiniai asmenys, o tiktai tos įmonės, įstaigos sudėtinės dalys.8. Valstybinio valdymo aktai
8.1. Sąvoka.
Kaip ankščiau buvo nurodyta, valstybinio valdymo aktų leidimas yra viena iš valstybinio valdymo formų. Ši valdymo organų teisinė veikla pagal 1999 m. birželio 17 d. Viešojo administravimo įstatymą yra vadinama administraciniu reglamentavimu — tai nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų priėmimas įstatymams įgyvendinti. Tačiau sutapatinti “administracinio reglamentavimo” ir ” valdymo aktų leidimą” sąvokų negalima, nes, kaip jau buvo pažymėta, teisinę valstybinio valdymo organų veiklą sudaro dvi formos : 1) norminių valdymo aktų leidimas ir 2) individualių valdymo aktų leidimas. Todėl “administracinio reglamentavimo” sąvoka labiau atitinka pirmąją jos formą— norminių administracinių aktų priėmimą.
Valstybinio valdymo aktams yra būdingi šie bruožai : 1) juos leidžia valstybinio valdymo ! ‘ organai, įgyvendindami vykdomosios bei tvarkomosios veiklos funkcijas ; 2) tai poįstatyminiai aktai, nes jie leidžiami remiantis įstatymais bei siekiant realizuoti įstatymus ir aukštesniųjų valstybinės valdžios ir valdymo organų teisinius aktus. Todėl, palyginti su įstatymais, jie turi mažesnę teisinę galią. Tačiau jie leidžiami valstybės vardu ir jos įgalinimu, todėl šie aktai turi valstybinį valdingą pobūdį, t.y. asmenys ir organizacijos, kuriems adresuojami šie aktai, privalo juos vykdyti ; prireikus užtikrinti valdymo aktų realizavimą, gali būti panaudota valstybinė prievarta.
Tokiu būdu, valstybinio valdymo aktas – tai valstybinio valdymo organo (pareigūno) poįstatyminis valstybiškai valdingas paliepimas, kuris naudojamas valstybinio valdymo tikslams ir uždaviniams realizuoti.8.2. Valdymo aktų rūšys.
Valdymo aktus galima atskirti pagal pavadinimus : LR Vyriausybė leidžia nutarimus, Ministras Pirmininkas – potvarkius, komitetai, komisijos, tarybos – nutarimus, savivaldybių valdybos – sprendimus, meras – potvarkius, ministrai, departamentų direktoriai, apskričių viršininkai, įmonių, įstaigų vadovai – įsakymus, kuriais tvirtina įvairius aktus – taisykles, instrukcijas, nuostatus ir 1.1.
Pagal priėmimo tvarką aktai skirstomi [ kolegialius ir vienasmenius (kaip ir juos priėmę valstybinio valdymo organai). LR Vyriausybės, komitetų, komisijų, tarybų, savivaldybių valdybų, nutarimai ir sprendimai yra kolegialūs, o visi potvarkiai ir įsakymai – vienasmeniniai aktai.
Labai svarbus yra aktų skirstymas pagal jų teisines turinio savybes į norminius ir individualius. Pagal teisės teoriją norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti valstybės institucijų sprendimai, kuriuose yra teisės normos. Tai teisėkūros aktai, nustatantys arba panaikinantys teisės normas . Tai aktai, nustatantys ir įvedantys teisės normas, pakeičiantys arba panaikinantys bendrojo pobūdžio taisykles. Tuo jie skiriasi nuo teisės taikymo ir kitų individualių aktų, skirtų tam tikriems subjektams, vienkartiniam galiojimui, konkrečioms vietos ir laiko aplinkybėms. Ir norminiai, ir individualūs aktai yra teisiniai. Su jais susiję atitinkami teisiniai padariniai, tačiau tarp jų esama ir principinio skirtumo. Į norminius teisės aktus teisės normų pavidalu įeina bendrieji nurodymai, jie numatyti taikyti daug kartų, o individualūs aktai neturi teisės normų ir juose esantys nurodymai – individualaus pobūdžio. Norminiai aktai adresuoti neapibrėžtam juridinių ir fizinių asmenų ratui, o individualūs leidžiami konkretiems asmenims konkrečia proga (priimti į darbą, skirti pensiją). Norminis teisės aktas apima platų visuomeninių santykių ratą, o individualūs aktai — tik griežtai apribotus santykius. Individualaus akto galiojimas baigiasi, kai baigiasi konkretus visuomeninis santykis. Norminis aktas galioja, neatsižvelgiant į tai yra akte numatyti konkretūs visuomeniniai santykiai, ar ne ta pati valstybės institucija tuo pačiu klausimu gali išleisti norminį ir individualų aktus. * Neretai viename valdymo akte būna ir tam tikrų normų ir individualių paliepimų. Tokie mišrūs valdymo aktai paprastai priskiriami prie norminių, nes įvykdžius individualų paliepimą, atitinkama akto dalis nustoja galios, o norminė galioja ilgą laiką. Pagal galiojimą erdvėje aktai skirstomi į centrinių, regioninių ir vietinių valdymo organų aktus.
Norminių aktų tarpe ypatingą vietą užima aktai su administracine sankcija, Juose nustatomos visuotiniai privalomos elgesio taisyklės, o už jų pažeidimą numatoma administracinė atsakomybė. Tokius aktus gali priimti tik Lietuvos Respublikos Seimas. LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 5 str. nustato, kad savivaldybių tarybos ir valdybos turi teisę priimti sprendimus kovos su stichinėmis nelaimėmis klausimais, numatančius administracinę atsakomybę už jų pažeidimą, taip pat sprendimus kovos su žmonių užkrečiamųjų ligų protrūkiais ir epidemijomis, gyvūnų užkrečiamųjų ligų likvidavimo klausimais, už kurių pažeidimą atsakomybę nustato LR ATPK 42′ ir 109 straipsniai (savivaldybių tarybų ir valdybų sprendimų kovos su žmonių užkrečiamųjų ligų protrūkiais ir epidemijomis nevykdymas ar vykdymas ne laiku bei gyvūnų užkrečiamųjų ligų prevencijos ir likvidavimo taisyklių bei kitų veterinarijos reikalavimų pažeidimas).8.3. Reikalavimai, keliami valdymo aktams, skirstomi į bendrus ir specialius.
Svarbiausieji bendri reikalavimai yra šie : pirma, valdymo aktas turi būti priimtas kompetentingo organo ir jo kompetencijos ribose. Kadangi tarp valdymo organų yra paskirstomos veiklos sferos, spręstini klausimai, nustatoma, kokios apimties ir kokių įgalinimų ribose jie tuos klausimus sprendžia, todėl konkrečiu klausimu valdymo aktą gali priimti ne bet kuris organas, o tik tas, kurio kompetencijai tas klausimas priskirtas. Priimdamas aktą, valdymo organas atitinkamą klausimą turi spręsti, neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų. Antra, valdymo aktai turi atitikti įstatymą ne tik formaliai, bet ir iš esmės. Tai yra viena iš priemonių įstatymų bei kitų aukštesniųjų organų aktų keliamiems tikslams ir reikalavimams realizuoti, todėl valdymo aktai ne tik neturi prieštarauti įstatymams, bet juose negali būti net ir mažiausio nukrypimo nuo tikrosios įstatymų prasmės. Trečia priimant valdymo aktus, turi būti laikomasi nustatytos tvarkos (procedūros). Pavyzdžiui, kolegialiems aktams priimti nustatoma būtina minimali kolegialaus organo sudėtis (vadinamasis kvorumas) bei apibrėžiamas reikalingas balsų skaičius, kuriam esant aktas laikomas priimtas teisėtai. Atskirais atvejais nustatomos specialios akto projekto rengimo, jo svarstymo bei priimto akto paskelbimo taisyklės, apibrėžiama jo įsigaliojimo tvarka, terminai. Ketvirta, aktas turi turėti nustatytą formą. Kokių formų (pavadinimų) valdymo aktus gali leisti atitinkami organai (pareigūnai) nustato įstatymai. Be to, kiekvienos formos (pavadinimo) aktams nustatomi ir kiti būtini rekvizitai: organo pavadinimas, vidinė akto struktūra, parašai, data, numeris, vieta ir pan. Visa tai svarbu ne tik elementarios tvarkos ar valdymo kultūros, bet ir teisėtumo požiūriu.
Specialūs reikalavimai keliami ne visiems, o tik atskirų rūšių valdymo aktams. Svarbiausieji, t. y. dažniausiai pasitaikantys iš jų yra šie : reikalavimas laikytis nustatytų terminų (pvz., aktai dėl administracinių ar drausminių nuobaudų skyrimo); reikalavimas aukštesnio organo specialaus leidimo kai kuriais atvejais ; reikalavimas išankstinio akto projekto suderinamumo su atitinkamais organais ar organizacijomis ;reikalavimas, kad aktą patvirtintų aukštesnysis organas ir t. t. Specialūs reikalavimai nustatyti ir aktams su administracine sankcija, kurios leidžia savivaldybių tarybos ir valdybos.
Valdymo aktai priimti nesilaikant bendrųjų ar specialiųjų reikalavimų, laikomi defektiniais, t. y. kyla abejonė dėl jų teisėtumo. Pagal pažeidimo pobūdį, defektiniai aktai skirstomi į niekinius ir ginčijamus. Prie niekinių aktų priskiriami tie, kurie akivaizdžiai prieštarauja įstatymui (pvz., aktai, priimti nekompetentingų organų arba aktai, kurių reikalavimai neatitinka teisėtumo reikalavimų, ir pan.).Tokių aktų negalima vykdyti. Jie nustatyta tvarka turi būti panaikinti. Prie ginčijamų aktų priskiriami tie, kuriuose yra mažesnių trūkumų ar kyla abejonė, pvz., kad pažeista jų priėmimo tvarka. Tokie aktai gali būti skundžiami administraciniam teismui. Šiuo atveju tenka įrodyti akto defektus ir tik tuo pagrindu administracinis teismas arba kompetentingas organas priima sprendimą pripažinti aktą teisėtu arba jį panaikinti. Neteisėtus aktus gali panaikinti juos priėmimą arba aukštesnieji organai, o jeigu jie to nedaro – administracinis teismas.Literatūra ir norminiai aktai
1. Vansevičius S.” Valstybės ir teisės teorija “. V.: Justicija, 2000. – 256 p.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V.: Saulužė, 1999. -3 – 29 p.
3. LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. V.: Saulužė, 1999. – 266 – 397 p.
4. LR Prezidento įstatymas. Žinios, 1993. Nr. 5 – 89.
5. LR Vyriausybės įstatymas. Žinios, 1998. Nr. 41 (1) – II3I.
6. LR Viešojo administravimo įstatymas. Žinios, 1999. Nr. 60 – 1945.
7. LR Apskrities valdymo įstatymas. Žinios, 1994. Nr. 101 – 2015.
8. LR Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas. Žinios, 1998. Nr. 51 – 1392.
9. LR Vietos savivaldos įstatymas. Žinios, 2000. Nr. 91-2832.
10. LR Administracinių bylų teisenos įstatymas. Žinios, 2000. Nr. 85 – 2566.
11. Įmonių įstatymas. Žinios, 1990. Nr. 14-395.
12. LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Žinios, 1994. Nr. 102 – 2049.

Leave a Comment