Informacines technologijos ir informacinė visuomenė

Turinys
Įvadas 3
1. Informacinės visuomenės samprata ir ištakos 3
2. Penki požiūriai į informacinę visuomenę 6
3. Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai 8
4. Informacinės technologijos visuomenėje 9
5. Informacinė visuomenė ir socialiniai pokyčiai 10
6. Nelygių galimybių problema 11
Išvados 12
Literatūra 13Įvadas
Žmonės nuo neatmenamų laikų stebi, analizuoja ir bando įvertinti tiek save, tiek aplinką. Jeigu ta aplinka arba pačių savybės netenkina mūsų poreikių, bandome tokią situaciją keisti, valdyti..Galima drąsiai teigti, kad pastaraisiais dešimtmečiais žmonijos vystymosi pažangą lemia naujų informacinių technologijų kūrimas ir vystymas. Asmeniniai kompiuteriai tapo būtinu daugumos išsilavinusių žmonių darbo įrankiu, be kurio negalime įsivaizduoti savo gyvenimo. Globalus kompiuterių tinklas sudarė palankias sąąlygas vieningos pasaulinės informacinės sistemos sukūrimui, kuriama nauja informacinė visuomenė. Norint būti pilnateisiu tokios visuomenės nariu, kiekvienam yra būtinos išsamios žinios apie šiuolaikines informacines technologijas ir jų organizavimo būdus.1. Informacinės visuomenės samprata ir ištakos
Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė. Visų pirma, reikėtų įsigilinti į šiuos tris esminius požymius – jie aprėpia daugėlį dalykų.
Atvira visuomenė tai reiškia, kad informacija, žinios, įvairaus pobūdžio duomenys yra lengvai prieinami kiekvienam visuomenės nariui. Piliečiai turi daug galymybių ne tik teoriškai, bet ir praktiškai dalyvauti visuomenės valdyme, poolitiniame šalies gyvenime.suprantama, kad tai įmanoma padaryti tik esant geram informacinių technologijų naudojimo lygiui – šalyje sukūrus šiuolaikinę infrastruktūrą.
Išsilavinusi visuomenė – tai kiekvienos valstybės svajonė. Iki šiol pagrindinis išsilavinusios visuomenės rodiklis buvo šalies gyventojų raštingumas – gebėjimas skaityti bei rašyti. Dabartinėje informacinėje visuomenėje to

o nepakanka, be šito kiekvienas išsilavinęs žmogus turi ūgdyti gebėjimą naudotis įvairiais, tarp jų ir moderniausiais informacijos šaltiniais, kitaip vadinamomis informacinės technologijos priemonėmis, kurių pagrindinis yra gebėjimas dirbti kompiuteriu (1 pav. )
Besimokančios visuomenės nariai stengiasi mokytis visą gyvenimą. Todėl tam turi būti sudaromos atitinkamos sąlygos: parengti įvairūs mokomieji kursai per internetą, kad būtų galima mokytis bet kuriuo metu (2 pav. Mokslas – visur pasiekiamas dalykas). Labai svarbu, kad būtų naudojamos efektyvios ir pažangios priemonės, įgalinčios greičiau ir lengviau suvokti medžiagą, procesus. Informacinėje visuomenėje pereinama nuo mokymo koncepcijos prie mokymosi, todėl atsiranda nauji ir pažangūs mokymosi metodai. Pastaruoju metu kompiuterinės informacinės technologijos intensyviai diegiamos mokyme. Jos sudaro puikias galimybes savarankiškoms studijoms skirtos medžiagos parengimui ir paskleidimui, kvalifikacijos kelimui, glaudesniam dėstytojų ir studentų bendradarbiavimui, atveria naaujas galimybes distancinio mokymo plėtrai tiesiog iš namų (2 pav. )
 Nuotolinis švietimas bei nuotolinis mokymasis ( ang. Distance education, distance learning)
 Atvirasis mokymasis (ang. Open learning)
 Elektroninis mokymasis ( e-learning)
 Skaitmeninis mokymasis (ang. Digital learning)
Aptarę tris šiuo metu esminius informacinės visuomenės bruožus galėtumėme suformuluoti išsamesnį apibūdinimą, koks paprastai pateikiamas oficialiuose tarptautiniuose dokumentuose.
Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba taikyti šiuolaikines informacines technologijas visose savo veiklos srityse, moka naudotis šalies bei pasaulio informacijos šaltiniais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą bei pa
atikimumą.
Informacinės visuomenės samprata buvo suformuluota XX a. VII dešimtmečio pabaigoje. Patį terminą „informacinė visuomenė“ 1963 metais pirmą kartą pavartojo Tadao Umesao straipsnyje apie visuomenės evoliucijos teoriją ir nurodė informacijos industrijos plėtrą. Kiti šaltiniai šio termino autoriumi laiko Tokijo technologijos instituto profesorių J. Chajašį. Šiaip ar taip, Japonijos mokslininkai pirmieji apibrėžė savo vyriausybei informacinės visuomenės kontūrus.
Vienas žinomiausių pasaulyje informacinės visuomenės tyrinėtojų Y. Masuda jau 1983 metais yra pareiškęs, kad informacinė visuomenė bus naujo tipo visuomenė, kuri iš esmės skirsis nuo industrinės visuomenės. Informacinės visuomenės esmė – informacijos vertybių produkcija, kaip varomoji visuomenės jėga. Informacinės visuomenės kūrimo koncepcija iš pradžių buvo orientuota į Japonijos ekonomikos uždavinių sprendimą.Y. Masuda suformulavo šiuos ekonominius ir socialinius pokyčius:
1etapas: naudojamos visos jau anksčiau žmonijos sukurtos technologijos;
2 etapas: pasitelkęs informacines technologijas žmogus galės atlikti darbus, kurių anksčiau iš viso negalėjo padaryti;
3 etapas: esamos socialinės ir ekonominės struktūros transformuosis į naujas socialines bei ekonomines sistemas.

Y. Masuda numatė ir pagrindė naujus pokyčius ir švietimo srityje:
 Švietimas išsiplės už formalių mokyklos ribų .– atsiras atvira švietėjiška aplinka;
 Švietimas bus individualizuotas – taikomas kiekvienam individui pagal jo reikmes ir gebėjimus;
 Bus plečiama savišvietos sistema – ji apims visas veiklos sritis;
 Edukaciniai procesai informacinėje visuomenėje turės vykti visą gyvenimą, todėl aktualus tampa mokymosi visą gyvenimą principas.

Žinomas pasaulio filosofas futurologas Alvinas Tofleris pasiūlė žmonijos visuomeninę raidą vaizduoti tr

rimis bangomis, vaizduojančiomis prioritetų kitimą laike:
I banga buvo agrarinė, kuri truko apie 10000 metų;
II banga tai buvo industrinė banga, kuri prasidėjo maždaug nuo 1800 metų ir truko iki šių laikų;
III banga, pati naujausia, tai informacinė banga, kuri prasidėjo nuo 1980 ir vis dar tebesitęsia.

Informacinės visuomenės kūrimo idėjos sparčiai plito Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1992 metais čia jau buvo nutarta kurti nacionalinę informacinę infrastruktūrą. 1993 metais buvo paskelbtas B. Klintono ir A. Goro memorandumas „Amerikos ekonominio augimo technologija. Nauja kryptis, kurią būtina sukurti“. Jame pabrėžiama, kad investicijos į technologiją – tai investicijos į Amerikos ateitį.
1993 metais Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą „Augimas, konkretabilumas ir užimtumas; iššūkiai ir mokymas žengiant į XXI amžių“. Joje buvo nagrinėjama informacinės visuomenės reikšmė Europos šalims. Remdamasi Baltąja knyga, Europos Taryba sukvietė aukšto lygio ekspertų grupę, kuri turėjo parengti pranešimą apie Europos informacinę visuomenę ir konkrečias priemones jai įgyvendinti. 1994 metais Korfu saloje vykusiame Europos Tarybos posėdyje Europos Komisijos vicepirmininkas Martinas Bangemanas perskaitė pranešimą „Europa ir globali informacinė visuomenė“. Jame buvo numatytas perėjimo į informacinę visuomenę veiksmų planas. Jo esmė – koordinuoti atskirų Europos valstybių planų vykdymą siekint sudaryti naujas galimybes visuomenei, naujas darbo vietas piliečiams, sukurti naujas prekes ir paslaugas. Tais pačiais metais M. Bangemano vadovaujama ekspertų grupė parengė dokumentą, vadinamąjį Veiksmų planą (An Action Plan), kuriame buvo suformuluota Eu

uropos kelio į informacinę visuomenę strategija. 1994 metų pabaigoje buvo įkurta informacinės visuomenės plėtros įstaiga (Information Society Promotion Office, sutrumpintai ISPO).
Viena pirmųjų į veiksmų planą reagavo Suomija – 1995 metais paskelbė programą „Suomijos kelias į informacinę visuomenę“. Analogišką programą 1996 metais paskelbė Vokietija. Dabar nacionalinės informacinės visuomenės plėtros programas turi visos Europos valstybės. Lietuva tokią programą, pavadintą „ Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepcija“, patvirtino 2001 metais.
1995 metais liepos 12-13 dienomis Briuselyje įvyko pirmasis Europos Sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos informacinės visuomenės forumas. Jo misija: suformuluoti pagrindinį tikslą – tolygiai plėtoti informacinės visuomenės raidą visose Europos valstybėse.
2000 metais buvo priimtas Europos Sąjungos dokumentas „Europos veiksmų planas“ (Europe Action Plan), kuriame išdėstytos pagrindinės informacinės visuomenės kūrimo Europos Sąjungoje nuostatos. Šį dokumentą, lietuviškai pavadintą „Elektroninė Europa – informacinė visuomenė visiems“, galima rasti Lietuvos Respublikos Seimo svetainėje (http://www.lrs.lt). Vėliau buvo parengtas papildomas dokumentas, kuriame aiškiai įvardijami uždaviniai valstybėms kandidatėms į Europos Sąjungą. Lietuvoje daugiau informacijos apie informacinės visuomenės kūrimą atsirado po Europos Sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos pirmojo informacinės technologijos forumo 1995 metais. Tuomet Lietuvos kompiuterininkų sąjunga pradėjo daugiau pasakoti apie tai visuomenei..2. Penki požiūriai į informacinę visuomenę
Informacinės visuomenės kūrimo procesas yra sudėtingas ir daro poveikį visoms žmonijos veiklos sritims, todėl labai svarbu suprasti šio proceso esmę. Daugelis pasaulio mokslininkų tyrinėja informacinės visuomenės susidarymo požymius, nustato dėsningumus. Kadangi procesas vyksta tik keletą dešimtmečių, galima sakyti, yra tik pradinė informacinės visuomenės stadija, tai pateikiama daugybė įvairių koncepcijų, vyrauja skirtingos nuomonės. Tačiau daugėlis mokslininkų sutaria, kad informacinę visuomenę galima ir reikia pažvelgti iš įvairių pusių. Šiuo metu yra penki vyraujantys požiūriai į informacinę visuomenę:
 Technologinis;
 Ekonominis;
 Socialinis (užimtumo);
 Erdvinis;
 Kultūrinis.
Kartais šie požiūriai vadinami informacinės visuomenės sampratomis, kartais – paradigmomis, tačiau iš esmės jie yra informacinės visuomenės kriterijai.
Technologinis požiūris pabrėžia technologinę informacinės visuomenės pusę:informacinės technologijos įgalina efektyviai apdoroti, kaupti, perduoti, skleisti informaciją, ją surasti. Informacijos ir komunikacijos įranga tapo kompaktiškesnė, atpigo, padidėjo jos našumas, ją galima plačiau taikyti. Technologijos yra informacinės visuomenės ašis, tačiau vis svarbesnis darosi žmonių tarpusavio bendravimas, individo galimybės, gebėjimų ugdymas. Technologinę informacinės visuomenės sampratą galima pavaizduoti schema.
Ekonominiu požiūriu informacinėje visuomenėje pereinama nuo turto prie žinių ekonomikos. Tai reiškia, jog vis daugiau dėmesio skiriama žinioms, jos tampa produktu. Vis didesnę bendrojo nacionalinio produkto dalį kuria žmonės, kurių veikla susijusi su informacinėmis technologijomis – jų tobulinimu, taikymu, platinimu.
Socialiniu požiūriu informacinė visuomenė gali būti suskirstyta į tris pagrindines grupes. Duomenys pateikti lentelėje (1 Lentelė Informacinės visuomenės pasidalijimas į 3 grupes).
1 Lentelė Informacinės visuomenės pasidalijimas į 3 grupes

Informacinė visuomenė
Informacinių technologijų šalininkai Šalininkų kiekis (%)
IT kurimo specialistai 4%
IT taikymo specialistai 16%
IT vartotojai 80%

 Specialistai, kurių darbas – naujų technologijų kūrimas ir diegimas; bet tokių nedaug, manoma, jog turėtų būti apie 4%.
 Informacinių technologijų taikymo specialistai, kurių darbas – taikyti, priderinti, diegti naujas technologijas įvairiose srityse; tokių specialistų turėtų būti apie 16%.
 Informacinių technologijų vartotojai, kurie yra įvairių specialybių bei profesijų ir savo veikloje naudojasi informacinėmis technologijomis.

Erdviniu požiūriu informacinė visuomenė traktojama kaip pasaulinė, neribojama valstybių , regionų sienų. Informacija tampa vienodai sparčiai pasiekiama visame pasaulyje, todėl galima sparčiai darbuotis visose srityse. Informacinė visuomenė dažnai vaizduojama kaip visuotinis tinklas, kurio vartotojai sujugti telekomunikacijų tinklu – internetu.
Ypač svarbus kultūrinis požiūris. Sparčiai plintanti informacija veikia įvairių tautų kultūras, saviti jų elementai greičiau perimami arba atmetami, suvienodėja. Itin svarbi darosi kalbos kultūra. Manoma, kad sėkmingai gyvos tos šalys, kurių kultūra bus apspindima internete ir sava, ir kitomis kalbomis. Mokslininkams keliami labai svarbūs uždaviniai – apibendrinti šnekamųjų kalbų gramatikas, kurti terminus, automatizuoti vertimą iš įvairių tautų kalbų.3. Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai
Informacinėje visuomenėje klostosi naujos pavienio piliečio bendravimo su kitais visuomenės nariais formos, atsiranda daugybė įvairių paslaugų, ekonominio ir socialinio gyvenimo organizavimo būdų. Išryškėja nauji gyvenimo informacinėje visuomenėje bruožai. Visus šiuos procesus reikia numatyti ir stengtis išvengti
neigiamų padarinių.
Išvardysime pagrindinius informacinės visuomenės bruožus:
 Stiprus paties piliečio noras ir gebėjimas mokytis;
 Nenutrūkstamas, nuolatinis mokymasis;
 Mokymosi priemonių ir būdų įvairovė: nuotolinis, atvirasis, elektroninis, skaitmeninis, virtualusis mokymasis;
 Nuotolinis darbas;
 Elektroninis verslas;
 Elektroninės paslaugos;
 Elektroninis valdymas (elektroninė valdžia, elektroninė vyriausybė).

Matome, kad informacinėje visuomenėje daug dėmesio skiriama mokymuisi. Tai suprantama. Informacinės technologijos atsinaujina ir kinta itin sparčiai, keičiasi specialistų veiklos pobūdis, atsiranda daugybė įvairių paslaugų. Ryšys tarp darbo ir mokymosi darosi vis glaudesnis, persipina – dirbama mokantis, mokomasi dirbant.
Teigiama, kad mokymosi visą gyvenimą idėjai įgyvendinti būtina išspręsti keturias problemas:
 Pakeisti mąstymo būdą apie mokymą, mokymąsi ir lavinimą;
 Mokymosi visą gyvenimą pagrindus dėti pačioje lavinimo pradžioje;Sukurti piliečiams patogias mokymo, lavinimo ir darbo formas;
 Sutelkti dėmesį į nuolatinio mokymosi būtinumą darbovietėse.4. Informacinės technologijos visuomenėje
Nuolatinis mokymasis darosi vis populiaresnis. Rengiami įvairių dalykų kursai, mokomoji medžiaga, testai jie pateikiami internete. Besimokantysis gali studijuoti juos neišvykdamas iš gyvenamosios vietos, jam patogiu laiku. O viso to pagaibininkas yra Internetas, kuriuo dėka duomenis įmanoma perteikti iš bet kokios pasaulio šalies (3 pav. ).
Panašiai organizuojamas ir nuolatinis darbas. Darbo vieta neretai perkeliama į namus. Manoma, kad maždaug penktadalis išsivysčiusių šalių dirbančiųjų daugelį darbų atlieka nuotoliniu būdu.
Tikriausiai jau esate girdėję apie elektroninį verslą, ypač – apie elektroninę prekybą. Kūriasi elektroninės parduotuvės, prekybos centrai, atsiranda naujos klientų aptarnavimo formos. Internete jau galima rasti nemažai ir lietuviškų parduotuvių. Vieni pirmųjų į elektroninę prekybą perėjo knygynai. Paskui juos – ir kompiuterių bei technikos parduotuvės.
Plėtojama ir nuotolinė medicina – naudojantis technologijomis galima perduoti duomenis apie bet kur esantį ligonį ir gauti reikiamą konsultaciją. Žinoma, kol kas tai brangiai kainuoja ir retai tetaikoma.
Naujas galimybes vartotojams žada elektroninės bibliotekos, elektroninė spauda, elektroninė leidyba.
Kalbama apie elektroninį valstybės valdymą, elektroninę demokratiją, kai bet kuris šalies pilietis galės nuolat gauti jam aktualią informaciją apie rengiamus ir priimamus nutarimus, potvarkius, įstatymus. Gautą informaciją galima nagrinėti ir savo pasiūlymus perduoti atitinkamoms institucijoms. Elektroninės demokratijos principai turėtų iš esmės pagerinti valstybės valdymą.
Išvardijome keletą šiuo metu labiausiai paplitusių informacinių technologijų galimybių. Jų atsiranda vis naujesnių ir patrauklesnių. Tačiau svarbiausia, kad kiekvienas pilietis galėtų, mokėtų ir norėtų naudotis teikiamomis naujomis galimybėmis.5. Informacinė visuomenė ir socialiniai pokyčiai
Pirmiausia reikėtų įsidėmėti, kad informacinės visuomenės kūrimas – tai nėra siekis iš esmės pakeisti žmogaus gyvenseną, tai tik noras suteikti naujų patogesnių galimybių, perkelti į skaitmeninę erdvę dalį žmogiškosios veiklos, kiek galima mažiau keičiant pagrindines gyvenimo ir veiklos formas. Vis dėlto informacinių technologijų naudojimas neišvengiamai kelia socialinių pokyčių, tam tikrų problemų. Iš esmės keičiasi ir kūriamos naujos visuomenės socialinės struktūros: nuotolinė medicina, nuotolinis darbas, nuotolinis, skaitmeninis, virtualusis mokymas ir panašiai. Kintant visuomenės struktūroms, keičiasi ir socialinis elgesys bei piliečių bendravimo, bendradarbiavimo santykiai.
Nagrinėjant informacinės visuomenės plėtros socialinius ir etinius aspektus, pirmiausiai iškyla šios problemos:
 Visuomenės suskaldymas į dvi grupes, tos kurie turi galimybę ir geba naudotis informacinėmis technologijomis, ir tuos kurie negali ir nemoka jomis naudotis;
 Didėjantis išsilavinimo lygio skirtumai tarp miesto ir kaimo, tarp vyrų ir moterų, tarp minimalias pajamas gaunančių ir pasiturinčiųjų;
 Žmonių susvetimėjimas, tarpusavio santykių pokyčiai kai vis labiau bendraujama netesiogiai, o naudojantis įvairiomis ryšio, interneto priemonėmis;
 Didėjantis visuomenės technizavimo, naujų priemonių kaitos greitis;
 Asmenybės pažeidžiamumas: žmogus vis labiau ima jaustis esąs tarytum sraigtelis didžiuliame mechanizme, jo veikla vis daugiau priklausoma nuo kitų, nuasmeninama, vis aktualėja asmens saugumo problema;
 Inertiškumas, lėtumas, negebėjimas greitai perimti informacijos, prisitaikyti dirbti ir gyventi nuolat kintančiomis sąlygomis.
 Pirmosios dvi problemos yra tokios ryškios, jų įtaka visuomenės gyvenimui tokia didelė, kad jos net turi pavadinimą – nelygybė arba nelygių galimybių problema. Ją aptarsime kiek išsamiau.6. Nelygių galimybių problema
Ne visos žmonių grupės gali naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Tie, kurie negali ir nemoka naudotis naujomis informacinėmis technologijomis, nėra įgyję naujų įgūdžių,gali prarasti darbą, arba jo nerasti ir būti išstumti iš visuomenės. Kadangi žinios ir informacija tampa svarbiu veiksniu, vis daugiau galios įgyja tie, kurių rankose sukaupta informacija ir kurie geba sparčiai pasinaudoti informacinėmis technologijomis įvairiuose srityse.
Kalbant apie išteklius reikėtų aptarti dvi ryškiausias grupes: pinigus ir laiką. Būtų galima panagrinėti šią problemą imant mokyklos pavyzdį. Iš karto pasakysite, kad pinigai reikalingi norint aprūpinti mokyklą kompiuteriais. Tai vienkartinis finansavimas, jis paprastesnis, pakanka rasti lėšų, nors ir daug, bet vieną kartą. Tačiau yra kur kas didesnės problemos – naujo darbo, naujų metodų nuolatinio finansavimo. Mokytojai turi būti nuolat mokomi, perkamos ir diegiamos naujos mokomosios programos, sekamos naujovės.
Kita išteklių problema – laikas – yra ganėtinai sudėtinga ir daugialypė. Tai socialinio požiūrio. Prioritetų perskirstymo problema. Mokytojams vis daugiau reikia mokytis patiems, stengtis neatsilikti nuo naujvių. Labai svarbus yra laikas netik tas, kurį mokytojai skiria moksleiviams pamokų metu, bet ir laikas skiriamas diskusijoms su mokiniais, įvairūs projektai, pristatymai. Kaip bebūtų gaila, tačiau šiuolaikinis žmogus vis daugiau kenčia nuo laiko stygiaus.

Informacinių technologijų sukelta nelygių galimybių problema dar neretai vadinama skaitmenine nelygybe. Skaitmeninė nelygybė yra ne tik pasaulyje, bet ir valstybių viduje – skiriasi rajonų, miestų, net mokyklų kompiuterizavimo lygis. Pavyzdžiui 2 lentelėje matyti, kaip buvo kompiuterizuotos Lietuvos rajonų mokyklos 2000 metais (2 Lentelė Mokyklų pasiskirstymas pagal moksleivių ir kompiuterių skaičių).

Moksleivių ir kompiuterių santykis

Mokyklų dalis (%)
Mažiau kaip 10 9
Nuo 10 iki 20 26
Nuo 20 iki 30 22
Nuo 30 iki 40 11
Nuo 40 ik 50 5
50 ir daugiau 27
2 Lentelė Mokyklų pasiskirstymas pagal moksleivių ir kompiuterių skaičiųIšvados
Pabaigai norėčiau pridurti, kad atsiradus informacinėms technologijoms kordinaliai pasikeitė žmonių gyvenimas. Kiekvienas informacijos šaltinis iš kiekvieno pasaulio kampelio tapo mums ranka pasiekiamas. Visi žinome, kad informacinių sistemų atsiradymas tai teigiamas ir perspektyvus dalykas, tačiau neturime prarasti žmogiškojo budrumo, už lengvo gyvenimo slepiasi žmogiškųjų savybių praradimas, paviršutiniškumas ir priklausomybė nuo virtualios realybės. Todėl norint būti visaverčiu ir pilnateisiu informacinės visuomenės nariu turime ne tik norėti ir mokėti savo gyvenimo tikslams naudoti informacines technologijas, bet ir sugebėti tai daryti tinkamai, nekenkiant kitiems ir patys sau. Tik tuomet naujai besivystančioji informacinė visuomenė bus sveika ir pilnavertė. Mūsų ateitis priklauso nuo mūsų pačių norų ir pastangų.Literatūra
1. V. Dagienė, A. Žandaris. Informacinės technologijos XI-XII klasėms. Vilnius: TEV, 2003
2. D. Vydžiūnas, D. Vitkutė ir kiti. Informacinių technologijų taikymas. Vytauto Didžiojo Universitetas, 1999

Leave a Comment