Valstybės kilmė esmė ir funkcijos

TURINYS

Turinys 2Įvadas 3Valstybės kilmė 4Valstybės esmė ir funkcijos 7Išvados 12Naudota literatūra 13

ĮVADAS

Vienas iš nuostabiausių šiuolaikinės valstybės bruožų, ryškai skiriančių ją nuo ankstesniais laikais egzistavusių visuomenės politinių sąjungų, – tai glaudus piliečių ryšys su valstybe, kaip su savo valstybe. Kasdieniniame gyvenime, pasinėrę į daugybę asmeninių rūpesčių ir reikalų, šitą ryšį ne visada ir pastebime. Bet iškelevę į užsienį, atsidūrę už savo valstybės sienų, akivaizdžiai pajusime, kokią svarbią vietą mūsų savimonėje užima žinojimas, kad esame konkrečios valstybės – Lietuvos – piliečiai. Kiekviena valstybė turi savo pradžią, t.y. tą akimirką nuo kurios ji tapo visų pripažinta valstybe.Negali būti jokios abejonės, kad valstybė yra pagrindinė visų piliečių valdymo organizacija. Valstybėje kiekvienas žmogus tampa piliečiu įgyja visas teises į tos valstybės atliekamas funkcijas.Kadangi šio darbo tema “Valstybės kilmė, esmė ir funkcijos” tai pagrindinis darbo tikslas: aptarti valstybės, kilmę, esmę ir funkcijas.Darbo uždaviniai:– Aptarti valstybės kilmę.– Aptarti valstybės esmę ir funkcijas.

VALSTYBĖS KILMĖ

Niekas pasaulyje tiksliai nežino, kodėl, kaip ir kada susikūrė pirmoji valstybė, nes apie jas išliko labai mažai žinių. Didžiausias skirtumas tarp šiuolaikinės valstybės ir ankstesniais laikais susikūrusių visuomenės politinių organizacijų yra tas, kad ankščiau nebuvo stengiamasi apriboti valstybių teritorijos griežtai nustatytomis sienomis, o atvirkščiai – buvo stengiamasi kurti kuo didesnę arba tiesiog vieną – pasaulinę valstybę. Ryškiausias šios tendencijos pavyzdys – Romos imperija. Šiuolaikinės valstybės atsiradimą labai skatino viduramžiais sustiprėjęs prekybos ir pramonės vystymasis. Stambaus masto prekyba lengviau kuriasi ir įsigali būtent tuose kraštuose, kuriuose gyvena pakankamai daug žmonių, kuriuose aktyvai ekonominei veiklai nėra sudarinėjamos dirbtinės kliūtys ir kur lengviausiai tą veiklą planuoti ir koordinuoti. Tačiau po didžiųjų geografinių atradimų pradėjus vystytis stambaus masto prekybai bei pramonei iškilo ir poreikis, kad kažkas aktyviau imtųsi tvarkyti bendruosius visuomenės reikalus ir sudarytų kuo palankesnes sąlygas prekybos ir pramonės netrukdomam klestėjimui. Besikuriančiai pramonei reikėjo daug laisvai samdomų darbininkų , o valstiečių paleidimą iš baudžiavos bei asmens laisvės suteikimą galėjo įgyvendinti tiktai stipri valdžia. Prekybai vystytis lengviausia buvo ten, kur prekės galėjo būti pervežamos be tokių išorinių trukdymų, kaip įvairūs muitai ar plėšikų užpuolimo grėsmė.

Moderni valstybė buvo reikalinga ne tik tam, kad sudarytų kuo palankesnes sąlygas pramonei ir prekybai, bet ir tam, pati tiesiogiai paremtų ūkio vystymąsi. Tai 16-17 amžiuje, pradėjus kurtis stambiajai pramonei ir prekybai, reikėjo ir tokios visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacijos kaip valstybė su stipria vyriausybe, visiškai kontroliuojančia pakankamai didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones. Karalių siekimas pajungti savo valdžiai vietinius didikus ir įtvirtinti savo suverinintetą visoje valstybės teritorijoje atitiko šį poreikį.Modernios valstybės atsiradimas – tai sudėtingas ir daugialypis procesas. Tai visuomenės apsisprendimo rezultatas, sąlygotas pakitusio gyvenimo būdo ir atsiradusios naujos galimybės efektyviai panaudoti valdžią visuomeninių reikalų tvarkymui. Šių valstybių formavimosi pradžia siejama su Prancūzijos didžiąja revoliucija. Moderni valstybė buvo reikalinga ne tik tam, kad sudarytų sąlygas pramonei ir prekybai plėtotis, bet kad pati tiesiogiai paremtų ūkio raidą. Susiformavęs šiuolaikinis teritorinės valstybės pavidalas yra ilgo istorinio proceso ir nuolat kintančių žmonių gyvenimo sąlygų rezultatas. Profesorius B. Genzelis apie valstybės susikūrimą Lietuvoje rašė, kad jau pagonybės laikais Lietuviai patys sprendė savo likimą. Viduramžiais Lietuva buvo stipri valstybė. Ji atlaikė Aukso ordos puolimus ir sustabdė jos veržimąsi į vakarus. Renesanso epochoje Lietuvos didikai nutautėjo, prarado nacionalinę – kultūrinę savimonę. Žavėjimasis latviškąja kultūra stūmė bajoriją į lenkų glėbį – Liublino unija_ valstybingumo praradimą. Nyko lietuvių kalba, niveliavosi kultūra. 1795m. lietuviai galutinai prarado valstybingumą. Caro valdžia Lietuvoje siekė ištrinti iš atminties bet kokius istorinės sąmonės likučius – uždarė universitetą, mokyklas, uždarė lietuvišką spaudą. Tada – prabilo vidinės tautos jėgos, savisaugos instinktas – visuomenės sąmonėje ėmė bręsti Lietuvos nepriklausomybės idėja. Reikėjo rinktis: ar būti nepriklausoma valstybe, ar tapti Lietuvos provincija. 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas pareiškė pasauliui, kad lietuvių tauta gyva, kad ji įžengė į nepriklausomybės atkūrimo kelią. 1981m. Tarybų valdžia Lietuvoje laimėti neturėjo perspektyvų. Vokietijai atitekti irgi negalėjo, šiai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą. XX a. politikai suvokė, kad naują Lietuvą reikia kurti susiaurėjusiose etnografinėse žemėse – kur gyva lietuviškumo idėja. 1988m. pakeitė Lietuvos valdžią, Lietuva grįžo į atskaitos tašką.
Šiuolaikinė valstybė – tai žmonių bendrija, kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų valstybių. Tiek pati šiuolaikinė valstybė, tiek ir jos samprata susiformavo laipsniškai, evoliucijos būdu. Antikos filosofas Aristotelis išskyrė tris valstybine santvarkas:1. Monarchija2. Aristokratija3. DemokratijaFilosofas teigė, kad pati tinkamiausia ir efektyviausia valdymo forma yra monarchija. XIX amžiaus pradžia, Napoleono karų laikai, yra laikomi šiuolaikinių tautinių valstybių formavimosi laikotarpiu. Žmonių susidomėjimas savo valstybės reikalais, jų tautinės savimonės prabudimas iš Prancūzijos išplito į kitus kraštus. Kitos tautos suprato, kad jos irgi gali gyventi ir tvarkytis savarankiškai. XX amžiaus mokslininkai, sociologai pasaulio valstybes dalija į tris grupes:1. Dominuojančias – JAV, Japonija ir t.t.2. Periferinės – nepriklausomos valstybės, arba trečio pasaulio kraštai3. Buferinės – švelninančios smūgius, kurie galėtų suardyti šerdį – Brazilija, Ispanija, Izraelis ir kt. Dauguma šiuolaikinių valstybių yra demokratinės. Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Demokratija tai tokia politinė sistema, kurioje asmenys darantys politinius sprendimus, pakeičiami taikiu būdu per rinkimus, o įvairios partijos laisvai varžosi dėl rinkėjų balsų. Šiuolaikinės demokratijos idėja susiformavo XVII amžiaus pabaigoje JAV. Jokia valstybė neegzistuoja amžinai. Valstybės stabilumas ir ilgaamžiškumas – nepatvarios savybės, tad laikas yra esminis valstybės aspektas. Valstybės miršta, gimsta kitos valstybės. Šiuo atveju tarptautinėje teisėje yra institutai, apibrėžiantys valstybės laiko aspektą.

VALSTYBĖS ESMĖ IR FUNKCIJOS

Pagrindiniai valstybės elementai: suverenitetas, valdžia, fizinės prievartos teisėto monopolio naudojimas, teisinė tvarka, organizmas, viešieji interesai, valdymas, politinė bendruomenė, nacija. Pagrindinis valstybės vienetas yra valstybės organas. Valstybės organas yra bet kuris asmuo, ką nors veikiantis valstybės vardu. Jeigu valstybės tarnautojui moka valstybė, jis yra iš iždo išlaikomas valstybės organas.

Valstybė disponuoja savo pajamomis, iždu, kuris yra valstybės nuosavybė. Valstybės organai sudaro valstybės mechanizmą, kitaip tariant, valstybės vardu atliekamų veiksmų visumą. Valstybės organai naudodami ypatingus institutus, gali savo ruožtu kurti naujus valstybės organus, tuo tarpu jo kabinetas – sudėtinis organas. Kiekviena valstybė turi tam tikrą apibrėžtą erdvę, kurioje ji veikia. Norint šią erdvę nustatyti detaliai, būtina paistyti tarptautinės teisės. Kad ir kokie būtų tarptautinės teisės trūkumai, tam tikros jos taisyklės leidžia spręsti, kada tam tikra organizacija vadinama valstybė. Pagrindinis institutas yra fizinės jėgos naudojimo kontrolė tam tikroje erdvėje. Kalbant apie valstybės galias, ir apie kompetencijos paskirstymą tarp valstybės organų visų pirma dėmesys dažnai sutelkiamas į valstybės ir piliečių teises bei pareigas vienas kito atžvilgiu. Pavyzdžiui, svarbus valstybės valdžios suvaržymo šaltinis yra konstitucinė žmogaus teisių apsauga, kai ją užtikrina efektyvūs institutai, kaip bendrieji ar specializuoti teismai, kuriems galima paduoti skundus. Kompetencijos paskirstymas tarp valstybės organų gali būti dvejopas: funkcinis interpretavimas ir teritorinis interpretavimas. Funkcinis interpretavimas apima tris kategorijas – vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžias. Teritorinis interpretavimas apima- unitarinę valstybę, federacinę valstybę, centralizaciją. Suvokiant valstybę konstituciškai, visos šios kategorijos yra lemiamos. Visos jos aiškiai matomos ir politikos teorijoje, konstitucinėje teisėje bei viešajame administravime. Ar tam tikra organizacija yra valstybė, priklauso nuo to, kokiu mastu ji turi teritoriją, laiką, gyventojus, valstybės vadovą ir galias.

Svarbiausios valstybės funkcijos Lentelė Nr. 1

Visoms trims svarbiausioms valstybės funkcijoms – įstatymų leidybai, vykdymui ir teisminiam bylų sprendimui – būdinga tai, kad atskirti jų vieną nuo kitos neįmanoma. Galima panagrinėti šias sąsajas. Įstatymų leidyba – vykdymas: viena vertus, sunku griežtai skirti įstatymus ir sprendimus; tai reiškia, kad nacionalinis susirinkimas ir vyriausybė-administracija ginčysis, kas yra pirmieji, o kas – antrieji. Kita vertus, pripažįstama, kad įstatymų leidybos susirinkimas tikriausiai negali rasti laiko visoms teisėkūros rūšims. Tad dauguma konstitucijų numato teisėkūros kompetencijos delegavimą administracijai, ypač svarbiausius įstatymus sukonkretinančių teisės aktų leidybą; jie vadinami įvairiai – ordonansais, nutarimais.

Vykdymas- teisminis bylų sprendimas: viena vertus, yra keli administracijos veiklos tipai, labai panašūs į tai, ką daro teismų sistema; kitą vertus, ,daugumoje valstybių yra speciali administracinių teismų, sprendžiamų viešosios teisės ginčus, sistema. Abu šie aspektai trina takoskyrą tarp administracijos veiklos tikrąja šio žodžio prasme ir valstybės teisminių organų. Teisminis bylų sprendimas- įstatymų leidyba: viena vertus, teisminė kontrolė kai kuriose valstybėse nulemia tai, teisminė šaka iš įstatymų leidžiamosios šakos perima įstatymų leidybos galias, o teisėjų kuriama teisė keičia statusinę teisę, taip pat daugelyje valstybių siekiama vis stipresnės teisminės kontrolės. Tad dabar kai kuriose valstybėse yra konstituciniai teismai, taip pat specialūs administraciniai teismai. Tikrasis galių atidavimas valstybės asmenims arba grupėms kaip pvz., Rasputinas, komunistų partijai, jeigu valdžia įgyvendinama neformaliai, gali reikšti, kad visas tris funkcijas kontroliuoja vienas valstybės organas, kaip prezidentas arba partija, taip būna autoritarinėje valstybėje. Arba tai gali reikšti, kad viename valstybės organe yra glaudžiai susijusios dvi iš šių funkcijų, pvz., esant parlamentarizmui nacionalinis susirinkimas sujungia vykdomąją ir įstatymų leidybos funkcijas. Trečioji galimybė: trys funkcijos yra priskirtos skirtingiems valstybės organams, negalintiems vienas kito kontroliuoti, kaip esant stipriam prezidentizmui.Svarbiausia vieta atitenka vyriausybei, kuri yra pakankamai sudėtinga organizacija. Jokios politikos, jokių sprendimų dėl valstybės piliečių bendrųjų reikalų nebūtų galima įgyvendinti, jeigu vyriausybė ir ypač jos atšaka, kuriai priklauso vykdomoji valdžia negalėtų savo darbe pasiremti ir pasikliauti specialiai pasamdytais tarnautojais ir valdininkais. Kaip tik pastarieji ir sudaro valstybės administraciją. Šiuo atveju valstybė susiorganizavusi žmonių bendrija yra panaši į kitas visuomenėje susikūrusias organizacijas ir bendrijas. Kiekviena iš jų – ar tai būtų partija, ar interesų grupė, ar religinė bendruomenė – reikia ne tik spręsti savo bendruosius reikalus, bet ir užsitikrinti, kad priimti sprendimai būtų įgyvendinti, kad būtų jų laikomasi. Pvz., jeigu politinės partijos vadovybė nutarė sušaukti partijos suvažiavimą, tai tokiu atveju kažkam teks atlikti didelį organizacinį darbą: panešti apie priimtą sprendimą pirminėms organizacijoms, parengti ir išsiuntinėti instrukcijas, kaip turės būti parengiami suvažiavimo delegatai., pasirūpinti tinkamomis patalpomis, atspausdinti mandatus ir t.t. kaip tik visus šiuos darbus ir atlieka partijos sekretoriatas, susidedantis iš tam tikrų parinktų partiečių, pasamdytų tarnautojų. Lygiai taip pat ir valstybėje turi būti ne tik priiminėjami vienokie ar kitokie sprendimai dėl šios žmonių bendrijos reikalų, bet ir mažiau svarbu yra tai, kad tuos sprendimus tinkamai įgyvendintu valstybės administracija. Pvz., kelių eismo taisyklėse nustatyta, kad Lietuvos keliuose leistinas maksimalus greitis yra 90 km/h, bet faktiškai šios taisyklės įgyvendinimas reikalauja, kad jos laikymąsi kontroliuotų didelis būrys kelių policijos inspektorių, turinčių teisę griežtai bausti pažeidėjus. Ir tokių įvairiausias funkcijas atliekančių tarnautojų ir valdininkų kiekvienoje valstybėje yra pakankamai daug. Čia į jų skaičių patenka ir policininkai, ir įvairių ministerijų valdininkai, ir valstybinių mokyklų direktoriai bei mokytojai, ir dar daugybė pačių įvairiausių sričių specialistų, samdomų valstybiniams reikalams tvarkyti.
Būtent dėl savo didumo ir reikšmingumo valstybės gyvenimui šių žmonių grupė daro didelę įtaką valstybės politikai, o nuo jų sugebėjimo ir noro tinkamai atklikti savo funkcijas labai priklauso profesionalų politikų – parlamento narių, ministrų, prezidentų – priimtų sprendimų veiksmingumas. Pagaliau ir eiliniai piliečiai, tvarkydami vienokius ar kitokius savo reikalus, paprastai susiduria ir bendrauja ne tik su profesionaliais politikais, bet ir su valdininkais, tai yra su įvairių valstybinių įstaigų tarnautojais, mokesčių inspektoriais, buhalteriais, policininkais, mokytojais ir kt. Valstybės administracijos tarnautojai nėra įtraukti į politiką ta prasme, kad jie galėtų priiminėti politinius sprendimus, bet jų žinioje yra jau priimtų sprendimų taikymas ir įgyvendinimas. Todėl šiuolaikinėje valstybėje visada reikia pakankamai didelio valdininkų skaičiaus, kad visi priimami sprendimai būtų vykdomi, taigi valstybės administracija, arba tiesiog valdininkija, yra sudėtingas ir plačiai išsišakojęs valstybės valdymo aparatas, atliekantis pačias įvairiausias funkcijas ir užduotis:

Lentelė Nr.2

Šiandien valstybė atlieka vis įvairesnes reglamentavimo ir kitas funkcijas kurios stipriai įtakoja jos piliečių kasdienybę. Valstybės naudingų socialinių paslaugų, kurias imasi valstybė, negalima palikti privatiems įmonininkams. Tai arba per didelis uždavinys jiems arba yra neatlygintinas. Retas verslininkas imsis rūpintis savo miesto piliečių bendra gerove, pats įrengs jiems parkus arba žaidimo aikšteles, ar statys mokyklas, ligonines, ties kelius. Tačiau tokios paslaugos teigiamai veikia žmonių gerovę ir jų veiklos efektyvumą prisideda prie visuomenės produktyvumo. Teikiant šias viešąsias paslaugas valstybės įsikišimas būtinas, nors nesutariama, kokio lygio pastarasis turėtų būti. Vieni mano, kad valstybė yra nuveikusi daugiau negu derėtų, kiti – kad ji galėtų padaryti daugiau, padėdama savo piliečiams gyventi geriau.Dar prieštaringiau kalbama apie tai, kiek valstybė turėtų kištis ir dalyvauti ūkinėje veikloje. Ar valstybė privalo kištis į laisvą prekių judėjimą į jos ir tarp kitų šalių verslininkų, įvesdama varžančius muitus ir valiutinę kontrolę ar mokėdama subsidijas ir premijas už eksportą? Ar geležinkelių, kasybos, energetikos, viso ūkio apskritai reguliavimas- priimtina ir derama modernios valstybės funkcija? Kiek valstybė gali kištis į darbdavio ar samdomo darbuotojo arba vartotojo ir monotpolitinio gamintojo santykius.

Akivaizdi valstybės pareiga yra teikti tas prekes, ir tas paslaugas, kurių pasiūlos negalima laukti iš privačių įmonių. Tai ypač pasakytina apie apsaugą nuo užsienio užpuolimo. Lygiai svarbu ir vidaus saugumo palaikymas, apimantis policijos ir teismų sistemos išlaikymą. Taip pat valstybė turi padėti privačioms įmonėms teikti tam tikras svarbias komercines paslaugas, kurių privati įmonė neįveiks. Pavyzdžiui kelių, tiltų, uostų ir kitų panašaus pobūdžio objektų statybai ir priežiūrai. Valstybė privalo verslininkus informuoti apie konjunktūrą ir padėtį rinkoje; jos kompetencijai priklauso pinigų, matų, ir saikų sistemos, bei įvairių normatyvinių aktų, reguliuojančių gamybos procesą leidimas.Svarbiausia yra tai, kad valstybė imasi atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui nebegali išsilaikyti savo darbo vietose, gyvendami iš darbo užmokesčio toje ekonominėje sistemoje. Čia valstybė teikia paramą skurstantiems, ligoniams, tuo keldama bendrą nacionalinės sveikatos ir moralinį lygį. Taip pat ji padeda tiems, kurie dėl įgimtų ydų ar patirtų traumų neturi galimybių išlikti kovoje už egzistavimą.Apskritai, tipologizuojant vakarų valstybes šiuo aspektu, mokslinėje literatūroje išskiriami du jų modeliai. Jungtinės Amerikos valstijos ir Skandinavijos šalys. Tarp vakarų valstybių užima priešingas ir todėl lengviausiai apibrėžiamas pozicijas. Taip paaiškėja išanalizavus jų ekonominį, socialinį ir politinį gyvenimą. Visose kitose valstybėse dominuoja daugiau ar mažiau abiem modeliams būdingos savybės.

IŠVADOS

Perskaičius ir išnagrinėjus teorinę literatūrą galima daryti išvadas:1. Susiformavęs šiuolaikinis teritorinės valstybės pavidalas yra ilgo istorinio proceso ir nuolat kintančių žmonių gyvenimo sąlygų rezultatas. Šiuolaikinė valstybė – tai žmonių bendrija, kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų valstybių. Tiek pati šiuolaikinė valstybė, tiek ir jos samprata susiformavo laipsniškai, evoliucijos būdu.

2. Kiekviena valstybė turi tam tikrą apibrėžtą erdvę, kurioje ji veikia.3. pagrindinės valstybės funkcijos yra: vykdomojo valdžia, teisinė valdžia ir įstatymų leidžiamoji valdžia.

NAUDOTA LITERATŪRA

Jen Erik – lane. Konstitucija ir politikos teorija. Kaunas, 2003Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, 1999Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 2002Vitkus G. Politologijos įvadas. Vilnius, 1992