Tėvo ir dukters santykių analizė S.Lagerliof romane Portugalijos karalius

Tėvo ir dukters santykių analizė S.Lagerliof romane Portugalijos karalius
1914 metai buvo svarbus Šeimos Lagerliof gyvenime. Ji – garsi ir mylima švedų rašytoja, išleidusi keletą populiarių romanų ir pelniusi Nobelio premiją, garbingiausią literatūrinį apdovanojimą. 1914-aisiais S.Lagerliof išrenkama Švedijos Akademijos nare – tai dar vienas reikšmingas jos nuopelnų įvertinimas. Tačiau rašytoja nesimėgauja pasiekta garbe ir dirba toliau. Tais pat metais pasirodo dar vienas romanas, deja, paskutinis jos didelis kūrinys – Portugalijos karalius’.
S.Lagerliof, unikali senojo pasakojamojo meno tradicijos puoselėtoja, sukūrė puikų psichologinį romaną, o kartu – graudžią istoriją appie tėvo meilę dukrai. Šis kūrinys gimė iš idėjos parašyti romanų ciklą apie vaikystės namus gimtojoje Morbakoje. Apie tai rašytoja yra rašiusi savo draugei, užsimindama, jog galvoje susikaupusi nesuskaičiuojama daugybė mažų istorijų (1, 109). Grįždama prie Švedijos kaimo temos, S.Lagerliof neabejotinai norėjo paliesti ir amžinąsias bendražmogiškas temas: meile, pasiaukojimą, tikėjimą. Įdomu, jog, pasak rašytojos, romano pagrindą sudaro realus atsitikimas (9, 227).
Tėvo ir dukters santykių tema aktuali visoje S.Lagerliof kūryboje, bet niekur jausmai nėra tokie stiprūs, o išsiskyrimas toks skaudus, kaip šiame romane (1, 111).
Iš piirmo žvilgsnio Portugalijos karalius pa-nėšėja į nesudėtingą pasakojimą, nes veiksmas vyksta chronologine tvarka, o stilius lengvas ir malonus skaityti. Bet įsigilinus į šį iš pažiūros paprastą kompozicinį fasadą, atsiveria neišmatuojamos prasminės gelmės.
Nors ir keista, bet šis S.Lagerliof kūrinys, laikomas vienu geriausių jos romanų, yr

ra sulaukęs mažo literatūros kritikų dėmesio. Simbolinei Portugalijos karaliaus kalbai analizuoti taikomi įvairūs metodai. Štai S.Lagerliof kūrybos tyrėja, žymi švedų kritikė Birgitta Holm taiko Dionizo-Apolono analizės modelį. F.Nyčės estetiniame veikale Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios yra pateiktas meno analizės būdas remiantis dviem kategorijom – apoloniškąją ir dioniziškają (7, 168). Apolonas atstovauja racionaliajam ir harmoningajam dvasios pradui, o Dionizas – instinktyviajam, tragiškajam ir iracionaliajam. B.Holm tvirtina, jog Portugalijos karaliaus vyrai priklauso Apolono, o moterys – Dionizo sferai (3, 15).
Pomodernistinės literatūros kritikai yra būdingas biblinių kategorijų taikymas moderniems literatūros kūriniams. Tą daro ir B.Holm, keturis romano skyrius suskirstydama į atitinkamus Senojo Testamento etapus: 1) sukūrimą ir žemiškąjį rojų, 2) nuopolį, 3) kančių kelius, 4) susitaikymą (3, 219).
Kūrinys tiesiog švyti krikščioniškom apraiškom, kurių gausu stiliuje ir kalbos paprastume, alegorijose ir metaforose (9, 228). S.Lagerliof siekė tėvo ir duukters santykius pateikti religinėje plotmėje. Šeima yra šventa vertybė, tad dukters išvykimas ir ryšio su tėvais nutraukimas įgauna likimo bruožų. Romano pasakojimui irgi būdingas naivus biblinio stiliaus paprastumas (1, 109).
Pagrindinis veikėjas Janas Andersenas skaitytojui pristatomas dieną, kai jis turi tapti tėvu. Taigi Janas, neturtingas samdinys iš Skruliukos, lyjant lietui, sėdi malkinėje laukdamas, kol pagimdys jo žmona Katryna, kurios jis, beje, visiškai nemyli. Tokia romano pradžia primena gerai žinomą ikoną, kurioje vaizduojamas malkinėje sėdįs šventas Juozapas, kuris laukia, kol Marija pagimdys kūdikį (9
9, 228).
Tik paėmęs dukrelę ant rankų, Janas pajunta savo širdyje prabundant meilę, iki tol dar niekad nepatirtą nuostabų jausmą. Šioje romano vietoje įvyksta dvigubas gimimas: gimsta ne tik mergaitė, bet ir Jano širdis. Taip Janas suserga meilės liga, kuriai progresuojant pamažu praranda sveiką nuovoką ir kuri galiausiai ji sunaikina.
Skaitant romaną, darosi akivaizdu, jog Klara Giula nėra joks ypatingas vaikas, ypatingas yra tik tėvo požiūris į ją. Janas stengiasi apsaugoti dukrą nuo visokių negandų, kaip ir Dievas sergėjo mažą kūdikėlį Jėzų. Mergaitė kėliajam begalinį džiaugsmą ir pažadina nežabotas galias – išradingumą bei intuiciją, arba, kitaip sakant, fantaziją. Vaikas jam tampa saviraiškos ir savęs įprasminimo priemone.
Pirmąkart Jano fantazija pasireiškia renkant vardą. Keliu nepraeina jokia moteris, tik pasirodo saulė, raudona šviesa nušviesdama vaikelį. Jos vardas ir atitenka mergaitei, o visa scena įgauna religinę prasmę. Raudona saulės spalva tampa Klaros Giulos simboliu ir įprasmina dievišką jėgą, kančią, išsilaisvinimą ir moters gimimą (9, 229). Neatsitiktinai mažoji mergaitė gauna skaisčios saulės – Klaros Finos Giuleborgos – vardą. Taigi jos varde atsispindi tėvo meilė ir sakralizuotas santykis su dukra.
Svarbiausi pagrindinių herojų gyvenimo momentai pateikiami trumpais epizodais. Rašytoja tarsi žaidžia su skaitytoju pažerdama jam atskirų įvykių fragmentų laviną, kol jis pagaliau susidaro bendrą mozaikos vaizdą ir perpranta rašytojos ketinimus. Nors pasakojimo stilius gana fragmentiškas, skaitytojas ne
esijaučia nesužinojęs ko nors svarbaus. Trumpi epizodai, kuriuose išryškėja glaudus tėvo ir dukters ryšys, pasakoja daugiausia apie kasdienius įvykius. Kiekvienas jų yra savarankiškas, baigtinis pasakojimas. Taip apibendrinama septyniolika Klaros Giulos gyvenimo metų. Toks fragmentiškas epizodų išdėstymas būdingas skandinavų sagoms ir baladėms. Jis dažnas ir S.Lagerliof kūryboje (4, 12).
Jau romano pradžioje išryškėja kontrastas tarp realaus Klaros Giulos paveikslo ir tėvo idealizuoto požiūrio į mergaitę. Dukters prieraišumas dar labiau stiprino ją dievinančio tėvo meilę. Kai Klara Giula serga ir iš mažo kūnelio veržiasi ją sunaikinti siekiantis raudonas karštis, Janas suplėšo vestuvinius marškinius ir susupa į juos mergaitę. Meilė kūdikiui pranoksta jausmus žmonai ir moralinę atsakomybę prieš ją. S.Lagerliof leidžia Janui paaukoti santuoką ir sudaryti naują sąjungą su vaiku. Tai pagydo mergaitę, tačiau pražudo Janą. Nuo to momento prasideda Jano ir Klaros Giulos, arba Adomo ir Ievos, rojus. Scenoje pas Liljekroną rašytoja tiesiogiai pasitelkia motyvus iš Senojo Testamento. Ten minimi ne tik Adomas ir Ieva, bet ir nuopolio obuolys, kurį Klara Giula nuraško. Pasakydama tiesą apie obuolį, mergaitė pirmą kartą atvirai pareiškia esanti nepriklausoma nuo tėvo. Paskui įvyksta nuopolis, ir rojus žlunga (9, 213).
Pirmojoje Portugalijos karaliaus dalyje yra keletas romano analizei svarbių momentų. Grįžkime prie epizodo, kai Janas sėdi malkinėje ir laukia. Laukimo motyvas tampa vienu pagrindinių ro
omane ir turi dideli prasminį krūvį. Iš pradžių Janas laukia, kol jam gims vaikas ir jis galės troboje sušilti. Paskui jis laukia keliu ateinančios moters, kurios vardas galėtų atitekti mergaitei. Vėliau Janas penkiolika metų laukia sugrįžtant savo “mažosios mergytės”, tačiau grįžta ne jo svajonių pasaulio Klara Giula, o suaugusi ir pasikeitusi moteris.
Kitas svarbus kūrinio motyvas – išprotėjimas iš meilės. Skyriuje “Gimimo diena” Janas visiems sako, jog tai yra jo mergytės gimtadienis, tačiau nutyli, jog tai – ir jo širdies gimtadienis, nes bijo, kad kiti palaikys jį bepročiu. Meilė dukrai iš pat pradžių susiejama su beprotybe. Kai Janas dukrelei sergant suplėšo savo vestuvinius marškinius, Katryna pamano, jog jis visiškas beprotis. Tokių nuorodų tekste yra nemažai.
Pirmoje romano dalyje aprašomos Jano dienos primena laimingą gyvenimą rojuje. Tai atsispindi ir kūrinio kompozicijoje, kur paskutinio pirmos dalies skyriaus pavadinimu -“Uždraustas vaisius” – nurodoma rojaus dienų pabaiga.
Dar vienas reikšmingas pirmos romano dalies motyvas yra raudona suknutė, simbolizuojanti neįmanomą ramų tolesnių įvykių tęstinumą dėl išorinių ir vidinių Klaros Giulos pokyčių. Į bažnyčią atėjusią kraujo raudonumo suknele Klarą Giulą visi regi nebe kaip mažą mergaitę, bet kaip jauną moterį. Neatsitiktinai pasakotojas pažymi, jog medžiagą suknelei Klara Giula gavo iš pirklio. Jo žodžiais, kad šioje suknelėje vyks prekyba, daroma nuoroda, jog mergina paklus ekonominiams rinkos dėsniams. Priimdama iš pirklio medžiagą, Klara Giula simboliškai suardo savo sąjungą su tėvu ir sudaro naują su verslu.
Tampa aišku, jog tėvo ir dukros išsiskyrimas yra neišvengiamas ir įgaus katastrofiškų padarinių. Galima nujausti, jog laiminga romano pabaiga sunkiai įmanoma.
Klarai Giulai garlaiviu išplaukus į Stokholmą, skaitytojui nėra leista vykti kartu. Jis paliekamas kartu su Janu – laukti. Nuo šio momento romano perspektyva daugiausiai siejama su Jano išgyvenimais.
Dukrai išvykus, Janas gyvena vien fantazijomis ir laukimu. Kai dukra išvaduoja save ir savo seksualumą iš tėvo įtakos, Janas atitrūksta nuo tikrovės. Jo saugomas Klaros Giulos paveikslas vis labiau tolsta nuo realybės, todėl yra pasmerktas subyrėti. Jo “mažoji mergytė” negali grįžti, nes jos paprasčiausiai nebėra.
Visą likusį gyvenimą Janas stengiasi susigrąžinti praėjusią laimę. Tai, kad Janas gyvena tikrovėje neegzistuojančiame pasaulyje, nulemia tragišką jo likimą. Klara Giula gyvena jo atmintyje ir svajonėse, todėl Janas gali ją formuoti taip, kaip nori. Jis kelia dukrą aukščiau ir aukščiau, kol ji jam tampa Portugalijos karaliene. Viskam, kas tik nutinka tikrovėje, Janas stengiasi rasti vietą fantazijose, o nemalonių dalykų į savo sąmonę neįsileidžia. Nuo to momento, kai Janas paskelbia žmonėms, jog Klara Giula išrinkta Portugalijos karaliene, jo fantazijų pasaulis užgožia realybę ir ima dominuoti.
Savo kalboje Janas aukština Klarą Giulą kaip Portugalijos karalienę kalbėdamas Senojo testamento Babilonijos kekšės apibūdinimais.
Tuomet jam nebelieka nieko kito, kaip tik pasiskelbti Portugalijos karaliumi. Čia įvyksta Jano asmenybės susidvejinimas ir Klaros Giulos asmenybės sudvejinimas. Tą vėliau pripažįsta ir Klara Giula, ir kaimo gyventojai per Jano ir Katrynos laidotuves. Jano beprotystė sukelia ne tik aplinkinių juoką ir panieką. Jis pelno pagarbą išpranašaudamas Larso Gunarsono žūtį. Iš meilės dukrai išprotėjęs tėvas kaimiečiams tampa kančios simboliu, o beprotystė suteikia jam mistinių regėjimo galių. “Karalius atviras visų nelaimėms ir kančioms ir savo širdyje sutalpina visus nelaiminguosius. Tarsi šventasis Dostojevskio idiotas, Janas tampa išganytoju ir visų žmonių skausmo nešėju” (1, 113). Jo klajonės po fantazijų pasaulį paskutinėje romano dalyje tampa jo kančių keliais. Jano elgsenoje atsiskleidžia gilus egzistencinis tragizmas (9, 235).
Romanas yra išsami socialinė psichologinė studija apie asmenybės susidvejinimą ir psichozę, kai fantazija, apsaugodama sąmonę nuo pernelyg žiaurios tikrovės, uždeda savotišką apsauginį gaubtą. Šiame kūrinyje S.Lagerliof žmogaus psichologijos pažinimu pasiekia didžiausių gelmių. Į šią psichologinę dramą rašytoja įpina ir ketvirtojo Dievo įsakymo (gerbk savo tėvą ir motiną) sulaužymą bei iš to kylantį kaltės jausmą.
S.Lagerliof seka romantizmo tradicija, kur proto aptemimas nėra vien liga, bet ir kūrybinių galių bei genialių sugebėjimų šaltinis. Romane kaip didžiausia vertybė iškeliama kuriamoji meilės galia. Praradęs savo ir dukters žemiškąjį rojų, Janas sukuria naują savo viduje – Portugaliją, kurioje jis karaliauja su Klara Giula. Jis kuria, bet kaimiečiai jo kūrybinį vaisių vadina ne menu, o beprotybe (9, 234).
Beje, Janas nėra beviltiškai nugrimzdęs į fantazijų pasaulį, nes jaučia ribas, kurių nevalia peržengti tikrovėje. Jis žino, jog negali reikalauti, kad Katryna bei draugai kreipdamiesi jį vadintų Portugalijos karaliumi, kad nereikia prie Katrynos kalbėti apie Portugalijos karalienę ir kad niekada nevažiuos į Portugaliją, nes Katryna nepaliks trobelės.
Katryna ir Janas nemyli vienas kito, tačiau romano veiksmo eigoje paaiškėja, jog juos sieja glaudus supratimo ir socialinio bendrumo ryšys (1, 51). Romano pradžioje yra skyrius “Karalienė”, nes dukros vaidmuo šeimoje pats svarbiausias. Po to eina skyrius “Karalius”, nes tėvas yra labai artimas dukrai. Ir tik trečios romano dalies pabaigoje randame Katrynai skirtą skyrių “Karaliaus žmona”. Tokia kompozicija rodo motinos vaidmens sumenkinimą ir nutoli-nimą nuo šeimos branduolio (8, 56).
Neabejotinai mažiausiai dėmesio romane tenka Katrynai. Švedų literatūros kritikė Vivi Edstrom teigia, jog S.Lagerliof rašė vadinamuoju tuštumos metodu, kai pagrindinio herojaus portretas kuriamas trumpomis pastabomis apie veiksmus bei replikas (2, 150). Juk tokiu pat principu buvo kuriamas ir Gesto Berlingo portretas. Tai leidžia kelti prielaidą, kad pagrindinė romano veikėja yra Katryna, kurios asmenybė yra atskleidžiama per tėvo ir dukters santykių prizmę.
Klarai Giulai sugrįžus į Askedalarną, baigiasi penkiolika metų trukęs tėvų laukimas ir įvykių eiga pagreitėja. Ketvirtos romano dalies pradžia sužadina daug vilčių: “Ji parvažiavo, mažoji mergytė parvažiavo! Sunku rasti tinkamų žodžių tokiam dideliam įvykiui nupasakoti” (194 p.). Rašytoja kuria iliuziją, kad romano pabaiga dar gali būti laiminga. Klara Giula jau nebėra “mažoji mergytė”, kadaise palikusi tėvų namus, ir ji nebegali grąžinti šeimyninės idilės, kurią sugriovė išvykdama.
Katryna nusivilia vėl išvydusi Klarą Giulą, nes ši yra negraži ir nemiela, tačiau greitai susitaiko su tikrove. Tuo tarpu Janas mato ne dukrą, o Portugalijos karalienę. Po jo pasveikinimo Klara Giula suvokia, jog Askedalarne laikas irgi nestovėjo vietoje. Ji grįžo pas mylimą tėvelį, kad pasiimtų jį drauge su Katryna, bet vietoj jo randa pamišėlį. Tad nė vienas iš jų nebegali grįžti į praeitį. Klaros Giulos reakcija į nemalonią tikrovę adekvati tėvo reakcijai: bėgti nuo jos. Tik ji bėga ne į svajonių pasaulį kaip Janas, o iš Askedalarno. Ji nesigilina į tai, kodėl Janas pamišo, ir nesistengia jo suprasti. Užmerkia akis prieš tikrovę, nenorėdama matyti jos baisumo.
Po Jano žūties Klara Giula suvokia negalėsianti išvykti nesusitaikiusi su tėvu. Ir ji, kaip kadaise Janas, stovi prieplaukoje laukdama jo. Tai rodo, jog nepaisant ilgo išsiskyrimo, tėvą ir dukrą sieję glaudūs ryšiai išliko. Paaukodamas savo gyvenimą, Janas atvėrė dukrai vartus į susikurtąjį pasaulį – Portugaliją.
Romanas baigiasi visos šeimos susitaikymu. Katryna, gulėdama mirties patale, atleidžia dukrai. Kartu laidojami sutuoktiniai simbolizuoja šeimos vienybę. Klara Giula taip pat jaučiasi susitaikiusi su tėvu. Jos atmintyje išlieka toks tėvo paveikslas, kokį ji prisiminė iš vaikystės. Susikūrusi idealizuotą tėvo paveikslą, Klara Giula išvengia akistatos su žiauria tikrove. Kaip ilgai – skaitytojui neleista žinoti.
S.Lagerliof kūrybai būdingą asmenybės atgimimo motyvą randame ir šiame romane. Susitaikiusi su mirusiais tėvais, Klara Giula vėl tampa nuostabiai graži, nes tai nuskaidrina jos sielą ir ji ankstesne, vaikiška, meile vėl pamilsta savo tėvą. Ji išgyvena metamorfozę ir grįžta į pasaulį, kuriame viešpatauja meilė ir harmonija ir kur laidojama karščiausia viso kaimo širdis. Taip baigiamas širdies simbolio ratas: Jano širdies gimimas gimus dukrelei ir jos mirtis.
Pirmoje romano dalyje veiksmas dalijamas į vienuolika metų, todėl pasakojimo tėkmė yra rami ir atspindi Klaros Giulos ir Jano gyvenimo harmoniją. Iš atskirų epizodų suręstas pasakojimas sukuria epišką ramybę ir neskubų, dažnai kasdienišką pasakojimo toną. Palyginus jį su trečiąja dalimi, tampa akivaizdu, jog čia pasakojimas darosi nervingas ir neramus dėl mažiau nei metus trunkančio veiksmo ir susipynusių kelių paralelių siužeto linijų. Be abejo, tai atspindi vidine Jano būseną. Vyrai romane kaip, beje, ir Sagoje apie Gestą Berlingą, yra destruktyvūs ir silpnesni už moteris. Klaros Giulos motina išgyvena tą pačią situaciją kaip ir Janas, tačiau lieka psichiškai stabili. Galima įžvelgti programinę S.Lagerliof idėją, kad pasaulis laikosi stipriomis moterimis, o jei ir jos palūžtų, tai žmoniją ištiktų katastrofa.
Pasak rusų formalisto M.Bachtino 1929 m. išleisto veikalo Problems of Dostojevsky’s Po-etics, S.Lagerliof romaną Portugalijos karalius galima vadinti polifoniniu veikalu, nes tokia nuostata padeda geriau suprasti šį sudėtingą kūrinį. Kyla klausimas, ar Portugalijos karalius nėra protingo pamišimo ir beprotiško protingumo dialogas? (6, 65).
Šį romaną kritikai vadina žiauria tragedija, nors pasakojimo tragizmą slepia lengvas ir žaismingas, kartais net humoristiškas pasakojimo stilius (4, 37). Romanas kupinas sentimentalaus dramatizmo. Tėvo ir dukters santykių problema neatsitiktinai asocijuojasi su V.Šekspyro tragedija Karalius Lyras, ypač kad pati S.Lagerliof norėjo savo romaną pavadinti Švediškuoju karaliumi Lyrų (1,112). Taip rašytoja iškėlė meilę į dramatinį lygmenį, o siužetą pavertė mitologine tragedija (9, 228).
Anot moderniosios dramos teorijos, XX amžius yra toks siaubingas, kad jo nebegalima vaizduoti tragedijos forma. Tai lieka įmanoma tik pasitelkus komedijos apdarą. Modernaus teatro teoretikas J.Kotas teigia, jog šiandieniniame teatre groteskiškoji situacija užgožė tragiškąją, o komedija pakeitė tragediją (5, 125). Žinoma, S.Lagerliof romanas Portugalijos karalius nėra pjesė, o žvilgsnis į jį iš dramaturginės perspektyvos reikštų labai modernaus kūrinio bruožų suteikimą. Juk sunkiai tikėtina, kad rašydama šį romaną autorė būtų galvojusi apie modernų tragedijos suvokimą.

Leave a Comment