Abortų legitimumo problema

TURINYS

I. ĮVADAS II. SITUACIJA LIETUVOJE IR PASAULYJE III. ABORTAI, JŲ RŪŠYS IV. ABORTŲ DILEMA 1. Argumentai “už” ir “prieš” V. GYVYBĖS PRADŽIA VI. ABORTŲ PASEKMĖS VII. NAUDOTA LITERATŪRA

I. ĮVADAS

Pasirinkdama šią temą, žinojau, kad bus nelengva rašyti apie abortus, bet kai pradėjau analizuoti surinktą medžiagą, supratau dabartinės situacijos aktualumą ir svarbą. Niekada rimtai apie tai nebuvau susimąsčiusi, retai pagalvodavau apie tas moteris ir jų draugus, vyrus, apie jų išgyvenimus, jausmus, svajones. Šiame referate norėčiau apžvelgti dabartinę situaciją apie abortus, apie kuriuos tiek daug rašoma ir kalbama. Aspektų, kuriuos reikėtų panagrinėti yra daug, tai medicininis, juridinis, teologinis, etinis, socialinis, asmeninis bei kiti. Apžvelgsiu tik keletą šių aspektų, kurie man atrodo esminiai ir svarbiausi, taip pat pabandysiu apibendrinti argumentus “už” ir “prieš”. Abortas — vienas žalingiausių visų laikų reiškinių. Vienu ar kitu būdu nužudoma 60-90 % visų šalių populiacijai. Bejėgiai, nekalti kūdikiai nužudomi, moterys sužalojamos, vyrai jaučiasi nugalėti, vyriausybės tampa nevertos pasitikėjimo, ir milijonai išlikusiųjų po aborto turi didelių sunkumų ir negali nei pasitikėti savimi, nei jais galima pasitikėti. Dažnai ignoruojame, nekreipiame dėmesio į bejėgį negimusį kūdikį, kuris yra pavojuje. Laikas atsiminti, kad tik rūpindamiesi pačiais bejėgiškiausiais mes patys bręstame ir mūsų visuomenė tampa civilizuotesnė.

II. SITUACIJA LIETUVOJE IR PASAULYJE

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, nuo abortų kasmet miršta apie 150 tūkst. moterų; 90-95 proc. jų miršta šalyse, kuriose abortai uždrausti arba griežtai ribojami. Lietuvoje kriminalinių abortų kasmet užregistruojama po 2-3. Lietuvoje veikia dvi asociacijos: tai Lietuvos asociacija “Už gyvybę” ir Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, kurių vienas tikslas – mažinti abortų skaičių. Tačiau siūlomos priemonės – skirtingos. Pirmoji kalba apie natūralias apsisaugojimo nuo nėštumo priemones ir lytinį susilaikymą. Antroji pasisako už lytinį švietimą ir efektingą kontracepciją. Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija taip pat pasisako ir už moterų teisę į abortą. Akušeriai ginekologai profesorius Vacys Sadauskas, Esmeralda Kuliešytė, Alė Smilgevičiūtė, Vytautas Klimas, seksopatologas Viktoras Šapurovas yra įsitikinę, kad abortų uždraudimas nieko nepakeistų. Tuomet būtų daromi nelegalūs, vadinamieji “kriminaliniai” abortai, dėl kurių gali mirti ar likti nevaisinga ne viena moteris.Specialistai pastebi, kad Lietuvoje dažniausiai nepageidaujamą nėštumą nori nutraukti 18-22 m. mažesnio išsilavinimo bei iš provincijos merginos. Legalus abortas, atliekamas klinikose šiuo metu kainuoja 146 Lt.Žinant, kad Lietuvoje gimstamumas mažėja, o mirtingumas didėja, galbūt reikėtų netoleruoti organizacijų, pasisakančių už abortus? O gal net apskritai reiktų uždrausti abortų, kaip kad padarė kai kurios civilizuotos katalikiškos šalys?Sparčiai mažėjant gimstamumui Lietuvoje paskutiniame XX a. dešimtmetyje mažėjo ir legalių abortų moterims pageidaujant (iki 12 sav.) ir abortų dėl medicininių indikacijų.Ar tai situacijos gerėjimas?Lietuvoje nuo 1996 m. abortų sumažėjo perpus. Tarp tų pernykščių 13,5 tūkstančio moterų nėra tokių, kurioms teko nutraukti nėštumą dėl ligų ar grėsmės jos pačios gyvybei. Todėl vertinant kasmet mažėjantį abortų skaičių galima tik numanyti, jog lietuviai tampa seksualiai išprusę ir pramoko naudotis kontracepcijos priemonėmis. Bet ir nuo Vakarų Europos, ir net nuo Rusijos Lietuva skiriasi tuo, kad moteriai, pasiryžusiai abortui, tėra vienas pasirinkimas – chirurginis nėštumo nutraukimas. Deja, abortų ir gimdymų koeficientas Lietuvoje 2000 m., palyginti su ankstesniais metais, yra sumažėjęs nuo 0,7 iki 0,4, bet, palyginti su Europos šalimis, jis 3 kartus didesnis. Lietuvoje per metus tūkstančiui vaisingų 15 – 49 metų moterų vidutiniškai tenka 40,53 aborto, o Europos šalių vidurkis – 14 .Ši išdava padaryta remiantis pateiktais oficialiais abortų statistikos duomenimis. Bet ar oficialioji statistika yra patikima liudininkė?Pirmiausia kyla dvejonių dėl nelegalios abortų praktikos apskaitos. Lietuvos statistikos departamentas šiemet gavo tik vienos privačios klinikos abortų duomenis. O kokia abortų statistika visose kitose privačios praktikos institucijose? Juk ne paslaptis, kad ten teikiamos ir abortinės paslaugos.Antra, kas suskaičiuos vadinamuosius „terapinius“ abortus dėl nesėkmingų dirbtinio apvaisinimo eksperimentų, dėl cheminės ir mechaninės kontracepcijos? Sunku suvokti, kiek iš tikrųjų daroma abortų ir kokia jų žala moters sveikatai.

Lietuvoje abortą galima nutraukti iki 12 savaičių, jei nėra kliūčių. Kliūtys: lytinių organų uždegimai, infekcinės ligos. Daugiau nei 12 savaičių nėštumą galima nutraukti, kai jis gresia moters sveikatai ar gyvybei, ar kai kūdikis turės sveikatos sutrikimų. Nėštumo nutraukimas turi būti atliekamas gydymo įstaigoje ir gydytojų specialistų.Vadinamojo „saugaus“ aborto propaganda ir šeimos planavimo įvairia kontracepcija įkarštis neaplenkia ir Lietuvos.1997 m. abortų skaičius pasaulyje siekė 53 milijonus, šiandien jau kalbama apie 55 milijonus. Dėl legalių ir nelegalių abortų tebemiršta moterys. Per paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje mirė 8 moterys Deja, Lietuvoje neturime visų aborto komplikacijų ir žalos motinos sveikatai apskaitos.„Saugaus“ aborto samprata yra tik propaganda, apgailėtina, nemediciniška ir neetiška. Gydytojas, išlydintis moterį po aborto, atlikto, anot jo, „saugiai“, nenutuokia, kas tos moters laukia ne po savaitės, mėnesio, bet po keliolikos ar net keliasdešimt metų. Mokslas jau įrodė to „saugaus“ aborto vaisius.Tačiau tikėtis, kad situacija yra geresnė Vakaruose, kurie daugelį amžių buvo krikščioniškos tradicijos paveldėtojai, savaime suprantama, norisi daugiau. Anglijoje abortai buvo uždrausti, kol 1929 m. Kūdikio gyvybės (išsaugojimo) įstatymas paskelbė, kad už abortą nebus baudžiama, „kai jis atliekamas turint gerą intenciją i gelbėti gyvybę motinai“.Nuo 1967 m. kelis kartus nesėkmingai buvo bandoma sugriežtinti pernelyg liberalius įstatymus abortų klausimu. Tačiau 1990 m. balandį laiko riba buvo sėkmingai sumažinta nuo 28 savaičių iki 24. Deja, ši pergalė buvo labai kukli, nes po 24 savaičių bet kuriuo atveju abortų buvo daroma labai mažai (1988 m. tik 23) ir jokios abortų laiko ribos nenustatyta tam atvejui, jeigu yra pavojus, kad gimęs vaikas turės sunkią fizinę ar protinę negalią. Jungtinėse Valstijose situacija dar blogesnė. 1970 m. viena moteris į Teksaso (prisidengusi slapyvardžiu Jane Roe) tapo nėščia ir nusprendė kovoti su abortus draudžiančiais savo valstijos įstatymais. Ji padavė į teismą Dalaso rajono prokurorą Henry Wadesą. 1973 m. sausį dabar garsioje Roe prieš Wade’ą byloje Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas septyniais balsais prie du paskelbė, kad Teksaso įstatymas buvo nekonstitucinis. Jo sprendimas uždraudė bet kokį abortų reguliavimą per tris pirmus nėštumo mėnesius, o per antrąjį ir trečiąjį trimestrus jie gali būti reguliuojami tik atsižvelgiant į motinos fizinę ar protinę sveikatą. Toks potvarkis leido daryti abortą bet kurioje nėštumo pakopoje. 1969 m. legaliai padarytų abortų skaičius Jungtinėse Valstijose buvo mažiau kaip 20 tūkst. 1975 m. jis viršijo milijoną, o 1980 m. pasiekė daugiau kaip pusantro milijono. Devintajame dešimtmetyje panašus skaičius laikėsi kasmet. Tai reiškia, kad per šį laikotarpį tūkstančiui gimimų (natūralių ar padedant medikams) teko 300 abortų. Kasdien abortų metu buvo nužudoma 4250 kūdikių, kas valandą – 177, kas minutę – 3. Šalies sostinėje Vašingtone dabar abortų padaroma triskart daugiau, negu gimsta kūdikių. 1968 m.Buvo nustatytas bendras legalių ir nelegalių abortų skaičius visame pasaulyje – tarp 30 ir 35 milijonų. Dabar tas skaičius turėtų būti gerokai padidėjęs. Šie skaičiai tokie stulbinantys, jog sunku įsivaizduoti. Manau, Francis Schaefferis ir Everettas Koopas nehiperbolizavo, rašydami apie „Betliejaus vaikų žudymą“, arba Johnas Powellis SJ, savo jaudinančią knygą pavadinęs „Abortai: nebylusis holokaustas“ („Abortion: the Silent Holocaust“). Kad smarkiau išreikštų tai, ką jis nori pasakyti, autorius savo knygą pradėjo „karo kasdienybės“ grafiniu vaizdu, kuriame kiekvienas kryželis reiškė 50 tūkst. nužudytų amerikiečių. Korėjos ir Vietnamo karai turėjo tik po vieną kryželį. Pirmasis pasaulinis karas – du su puse, Antrasis pasaulinis karas – vienuolika. O „karas prie negimusius“ buvo paženklintas 240 kryželių, tai reiškė, jog iki 1981 m. pradžios Amerikoje padaryta dvylika milijonų legalių abortų Bet kokia visuomenė, galinti tai toleruoti, nekalbant apie palankių įstatymų i leidimą, jau nebėra civilizuota. Vienas iš pagrindinių Romos imperijos saulėlydžio požymių buvo tai, kad nepageidaujami kūdikiai joje būdavo išmetami mirti. Ar galime tvirtinti, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė yra mažiau degradavusi tik dėl to, kad nepageidaujamus kūdikius sudegina ligoninės krematoriume, užuot išmetusi į vietinį šiukšlių sąvartyną? Iš tikrųjų šiuolaikinis abortas dar blogesnis už senovinį, nes jis tapo komercinis – kai kuriems gydytojams ir ligoninėms tai labai pelningas užsiėmimas. Tačiau pagarba žmogaus gyvybei yra neginčytinas humaniškos ir civilizuotos visuomenės bruožas.
Jei Europa nepasuks gyvybę mylinčiųjų, gerbiančiųjų ir saugančiųjų keliu, paskutinis europietis mirs 2285 m., o paseks juo po 5 metų, t.y. 2290-aisiais ir paskutinis Šiaurės Amerikos pilietis.

III. ABORTAI, JŲ RŪŠYS

Abortas (lot. abortus < aborior – nunykstu, apmirštu) – med. persileidimas, t.y. priešlaikinis savaiminis nėštumo nutrūkimas arba dirbtinis jo nutraukimas.

Abortų rūšys

Savaiminis abortas. Jis vyksta prieš moters valią. Gali būti ankstyvasis iki 15 savaičių ir vėlyvasis nuo 15 iki 28 savaičių. Savaiminis abortas įvyksta, kai apvaisintas kiaušinėlis netaisyklingai vystosi gimdoje. Abortą gali sukelti nėščiosios liga, apsinuodijimas alkoholiu ar nikotinu. Požymiai: skausmas, negausus kraujavimas.Dirbtinio aborto metu gimdos turinys yra pašalinamas. Naudojami skirtingi metodai, kurie priklauso nuo to, kada kreipiamasi į gydytojus. 1) Vaikas supjaustomas į gabalus ir išgramdomas. Atliekamas iki 12 savaičių. 2) Vakuuminis išsiurbimas. Irgi atliekamas iki 12 savaičių. Pirmiausia paralyžiuojami gimdos kaklelio raumenys, po to ištempiami. Tai sunku, nes raumenys nepasiruošę natūraliam atsivėrimui. Po to į gimdą įkišamas vamzdelis su peiliu antgalyje. Siurblys suplėšo kūdikį į gabalus, nuo gimdos sienelės nupjauna giliai priaugusią placentą. Siurblio galingumas 29 kartus didesnis už buityje naudojamo dulkių siurblio. Šis metodas nėra saugus, kaip kas bando tvirtinti. Pirmomis dienomis po išsiurbimo smarkiai kraujuojama. Prahos Čarlio universitete paskelbta gerai dokumentuota studija apie abortų, atliktų iki 12 savaičių vakuuminiu būdu, pasekmes.Uždegiminiai procesai buvo 5% pacienčių, o tokios sunkios komplikacijos kaip nevaisingumas ir negimdinis nėštumas, užregistruotos 20-30% moterų. Ypač tai būdinga nėščioms pirmą kartą. Gimdos kaklelio raumenų nusilpimas sukelia persileidimą 30-40% visų moterų. Labai padažnėja gimdos kaklelio angos rigidiškumas, placentos prilipimas, placentos apaugimas ir gimdos atonija.3) Mikroadsorbcija. Moteriai, nesulaukusiai mėnesinių, atliekamas siurbimas. Kai žinoma, kad žmogaus širdis po 4 dienų nuo neįvykusių mėnesinių jau plaka. Ne viena moteris tvirtina, kad darant adsorbciją reikia iškęsti kur kas didesnį skausmą negu gimdant. Kriminalinis abortas – nėštumo nutraukimas atliekamas įstatymo nenumatyto būdo, tai yra ne ligoninėje, esant dideliam nėštumui, antisanitarinėmis sąlygomis. Tada dažnai būna komplikacijos: gimdos traumavimas, kraujavimas, infekcija.Štai tik keletas moterų, išgyvenusių abortą, minčių:Trijų vaikų mama pasakoja savo aborto patirtį Niujorke: ,,Jie sakė, kad visa procedūra užtruks nuo 8 iki 10 min. Jie sakė, kad turėsime keletą spazmų, panašių į tuos kuriuos galime turėti per mėnesines… Ką jie turėjo pasakyti mums, kad mes kentėsime tokį skausmą, kokio panašaus niekada anksčiau neturėjome. Gimdymo skausmas buvo gražus. Negalima sulyginti šių dviejų.Regina: ,,Antrą kartą neištverčiau”. Inesa: ,,Maniau, mirsiu. Nejaučiau viso kūno”. Irma: ,,Vos galėjau eiti. Buvo minutė, kai norėjau nusižudyti. Antrą kartą būtų lengviau numirti”. Rima: ,,Sunkiausia po to grįžti namo. Vyras apsimeta, kad nieko neįvyko. Kai lieku viena, verkiu, kiek leidžia jėgos. Tik plonos bendrabučio sienos… .” (Forumas.1990.02.20).

“Daktaras įėjo ir prisistatė. Negaišdamas laiko, jis įbruko instrumentą gimdos kakliuko plėtimui. Iš anksto žinojau, kad gausiu novokainą, bet jis pamiršo paminėti, kaip skausmingai tai bus. Jis sakė, kad tai ,,įgnybs”. Bet jis turėjo pasakyti, kad jausmas bus, tarsi būtų įstūmęs karštą žarsteklį…Tada jis pradėjo vakuuminį procesą. Tikėkite manimi, tai nebuvo nieko panašaus į menstruacinius spazmus. Skausmas buvo siaubingas, neaprašomai siaubingas. Truko ilgiau nei nuo 8 iki 10 min. Slaugė pasišalino su daugybe įdrėskimų ant savo rankų nuo mano nagų. Ir aš pasenau 10 metų.” (Minneapolis Star, 1971 08 03).4) Tarp 12-16 savaičių abortai paprastai nedaromi, nes vaikas per didelis pjaustymui (tai rizikingamotinos gyvybei) ir per mažas druskos nuodų injekcijai. Po 16 savaičių plačiausiai naudojama druskos injekcija. Injekcijos metu ištraukiama 200 ml vaisiaus vandenų ir įšvirkščiama 20 ml 20% druskos tirpalo. Po 1-1,5 val. vaiko širdis nusilpsta ir sustoja. Tarp 12-72 val. po injekcijos motina pagimdo negyvą kūdikį. Apie šią procedūrą vienas Niujorko gydytojas taip atsiliepė: ,,Man labai nemalonu daryti druskos injekcijas: kai įšvirkšti, matai vaisiaus priešmirtines konvulsijas ir traukulius – tai yra baisu”.

5) Jei druska nepavyksta nunuodyti, atliekamas Cezario pjūvis. Vienas gydytojas, ištraukęs judantį, rėkiantį, kvėpuojantį kūdikį, užmetė ant jo placentą ir uždusino. 6) Prostaglandino abortai. Specialūs vaistai sukelia gimdymą bet kuriame nėštumo mėnesyje. Jei vaikas pakankamai užaugęs iškęsti gimdymo traumą, jis paprastai gimsta gyvas, bet dažnai esti per mažas išgyventi. Daugelis sąjūdžio ,,Už gyvybę” šalininkų nustojo vartoti šiuos vaistus gaminančių firmų produktus. Ir po šitų abortų komplikacijos sunkios: gimdos trūkimas, kaklelio sudraskymas, staigi mirtis, konvulsijos, širdies ir kvėpavimo sutrikimai, vėmimas, aspiracija, apopleksija (paralyžius), ūmus inkstų veiklos sutrikimas, vaisiaus vandenų embolija ir kraujo trombai plaučiuose. 7) Ru-486. Tai vaistai, kurie sukelia abortą. Jie sukliudo gyvybinėms maitinančioms medžiagoms pasiekti kūdikį, ir jis miršta. Negimdinio nėštumo operacija dažniausiai daroma, kai kūdikis būna miręs. Bet kuriuo atveju operacija daroma pirmiausia norint išgelbėti motinos gyvybę. Medicininiu požiūriu tai gera praktika, nes kūdikiui išgyventi nėra šansų. 8) Dalinio gimimo. Atliekami vėliausiame nėštumo laikotarpyje. Ištraukiamos vaiko kojos ir liemuo. Tuomet iš galvos išsiurbiamos smegenys. Kaušas supliuška ir visas kūnelis ištraukiamas.

IV. ABORTŲ DILEMA

1. Argumentai “už” ir “prieš”

Abortų priešininkai , kalba, kad moters įsčiose nešiojama nauja gyvybė nebepriklauso tik jai ir ji negali, kaip tinkama su ja elgtis. Neretas abortų priešininkas pasisako taip pat ir prieš cheminę, hormoninę ir mechaninę kontracepciją. Jų įsitikinimu, “reikia gimdyti tiek vaikų, kiek duoda Dievas”. Debatai abortų klausimu yra ypač sudėtingi. Jie turi medicininį, juridinį, teologinį, etinį, socialinį ir asmeninį aspektus. Tai labai su emocijomis susijusi tema, nes ji implikuoja žmogaus seksualumo ir dauginimosi paslaptis, o dažnai ir veriančiai skausmingas dilemas. Tačiau vien dėl to, kad ši tema tokia sudėtinga, krikščionys neturėtų vengti asmeninių sprendimų ar viešų diskusijų. Priešingai, ji yra viena iš aktualiausių dėl dviejų veiksnių. Pirma, su abortų klausimu yra susijusios krikščioniškos doktrinos apie Dievą ir žmoniją, ar tiksliau, apie aukščiausiąjį Dievą ir žmogaus gyvenimo šventumą. Visi krikščionys tiki, jog visagalis Dievas gali duoti, išlaikyti ir atimti gyvybę. Taigi krikščioniui ir gyvybės suteikimas, ir gyvybės atėmimas – dieviškos prerogatyvos. Ir nors įsakymo „nežudyk“ negalime laikyti absoliučiu draudimu, kadangi tas pats įstatymas, uždraudęs žudyti, kai kuriose situacijose tai sankcionavo (pavyzdžiui, mirties bausmė ir šventasis karas), vis dėlto atimti gyvybę – Dievo teisė, kurią žmogui ypatingais atvejais gali suteikti tik pats Dievas. Visais kitais atvejais žudymas – didžiulis dieviško įstatymo pažeidimas. Štai kaip savo stiprius jausmus apie abortų daromą žalą išreiškė motina Teresė: „… tik Dievas gali lemti gyvenimą ir mirtį… Todėl abortas – siaubinga nuodėmė. Jūs ne tik atimate gyvybę, bet ir stojate prie Dievą. Vis dėlto žmonės sprendžia, kas turi gyventi, o kas – mirti. Jie nori tapti visagaliu Dievu. Jie nori perimti į savo rankas Dievo galią.

Bažnyčios pozicija abortų klausimu

Štai ką mąstė apie abortus protestantas Jonas Kalvinas :” ,,Vaisius, nors apsuptas savo motinos įsčių, jau yra žmogus ir yra žvėriškiausias nusikaltimas išplėšti jį iš gyvenimo, kuriuo dar nepradėjo džiaugtis. Jei rodosi daug siaubingiau nužudyti vyrą jo pačio namuose, nei lauke, nes vyro namai yra saugiausia prieglauda, juolab lengviau suprasti, kad dar brutaliau yra sunaikinti vaisių įsčiose, prieš jam patenkant į šviesą.”Šv. Tomas Akvinietis smerkė visus abortus. Bet, jo nuomone, motinos gyvybės gelbėjimas yra svarbiausias motyvas, pateisinantis abortą. Vadovaudamasis ano meto mokslo lygiu ir Aristotelio įtaka, manė, kad sielą vaikas gauna praėjus 40 dienų (berniukai) ir 80 dienų (mergaitės) po prasidėjimo.Ilgą laiką bažnytiniai ir civiliniai įstatymai mažai kuo skyrėsi arba visiškai nesiskyrė: religija ir visuomenė vieningai smerkė abortus.Anglikonų vyskupai pasmerkė abortus kaip tikrą žmogžudystę. Žinomas protestantų teologas Karl Borth (šveicarų Reformatų Bažnyčia) pasakė: ,,Tas, kas sunaikina besivystančią gyvybę, užmuša žmogų.” (1961 m. leidinys)

Deitrich Bonhoffer, Reformatų Bažnyčios teologas, pabrėžė: ,,Kelti klausimą, ar mes čia susiduriame su žmogumi, tai nesąmonė. Faktas, kad Dievas nori sukurti žmogų, ir tyčinis neleidimas gyventi yra niekas kitas kaip žmogžudystė.” (1955 m. leidinys)Liuteronas Helmut Thielicke, Hamburgo unuversiteto religijos profesorius: ,,Po pastojimo klausti, ar asmenys atsakingi už tėvystę, nėra reikalo – jie jau tėvai.” (1969 m. leidinys)“Neatsiejama Bažnyčios misijos dalis yra ginti kiekvieną žmogų nuo visko, kas menkina jo orumą, pažeidžia prigimtines teises, ypač pamatinę teisę, kuri yra visų kitų žmogaus teisių pagrindas, – teisę į gyvenimą. Todėl Bažnyčia negali tylėti, kai mirštančioje šalyje (miršta daugiau gyventojų nei gimsta) yra rengiamasi priimti įstatymą dėl abortų įteisinimo. Statistika rodo, kad Lietuvoje daugiau nužudoma kūdikių abortų metu, negu jų gimsta. Išgyvename stebėtiną paradoksą: šalyje panaikinta mirties bausmė nusikaltėliams (tam Bažnyčia pritaria), bet norima įteisinti nekaltų žmonių žudymą. Kitas paradoksas yra tas, kad nerasime šalies, kur nebūtų baudžiama už tyčinę žmogžudystę, tuo tarpu daugelyje šalių žudomi negimę kūdikiai. Taip yra todėl, kad užsimezgusi motinoje nauja gyvybė nėra laikoma žmogumi. Tačiau žmogaus gyvybė negali egzistuoti atskirai nuo žmogaus”, sako Lietuvos Vyskupų kreipimesi Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir Kardinolas Audrys Juozas Bačkis.Jų nuomone , moterims nepasakoma tiesa, kad vaiko gyvybė brangintina nuo apvaisinimo momento, kuomet atsiranda unikalus žmogus, nepriklausantis nei motinai, nei tėvui. Tai yra atskiras individas, savo verte ir orumu lygus saviesiems tėvams. Todėl neteisinga kalbėti apie moters teisę į abortą. Ši tiesa yra ne religinis, moralinis ar filosofinis klausimas, bet mokslinis, ir tai patvirtina genetikos mokslas. Prisidengiama tokiais terminais kaip “išvalymas”, “atsiurbimas”, “mikroabortas”, kurie iškreipia tikrovę, kad būtų apgautos tos moterys, kurios iš esmės nepritaria abortui. Lygiai taip yra su spirale, kuri įvardijama kaip kontraceptinė priemonė, tačiau jos veikimo mechanizmas yra tik abortuojantis, ir moterys, vengdamos nėštumo kontracepcijos, kaip mažesnio blogio, pagalba pačios to nežinodamos, žudo savo negimusius vaikus. Tiesa yra aiški: moteris yra nėščia arba nėra nėščia, nes nelogiška kalbėti apie “mikronėštumą” arba “truputį nėščią” moterį. Moksliškai įrodyta, jog negimusio vaiko širdis ima plakti jau 18 d. nuo prasidėjimo, todėl teigti, kad yra pašalinamos tik ląstelių sankaupos, yra neteisinga. Tarp abortą “pateisinančių” priežasčių dažniausiai yra minimos šios: nepilnametės nėštumas; nėštumas po prievartos akto; negimusio kūdikio sklaidos trūkumai; pavojus motinos gyvybei. Pasaulinė praktika rodo, kad tie, kurie neigė abortus kaip šeimos planavimo priemonę, bet pritarė abortams tais minėtais ypatingais atvejais, vėliau, jau įteisinus abortus, nusivylė, nes abortai šiandien daromi be jokios rimtos priežasties. Statistika rodo, kad tik apie 2 proc. visų abortų sudaro ypatingi atvejai. Bažnyčia pateisina tik netiesioginį abortą, gelbstint motinos gyvybę. Netiesioginio aborto atveju negimusio vaiko mirtis nėra nei tikslas, nei priemonė, kad motina pasveiktų. Pavyzdžiui, nėščia moteris suserga gimdos vėžiu ir reikia šalinti gimdą. Vaiko mirtis nėra tikslas ir nėra priemonė, kad moteris pasveiktų nuo vėžio, bet yra neišvengiama pasekmė. Tai yra pateisinama pagal vadinamąjį dvigubos pasekmės principą. Šiuo principu yra pateisinamas netiesioginis abortas negimdinio nėštumo atveju. Nors šiuolaikinės technologijos siekia palengvinti abortą, siūlomi net medikamentiniai abortai, tačiau moralinis vertinimas nesikeičia ir nepriklauso nuo aborto atlikimo laiko ar metodo. Bažnyčia ragina visiems žmonėms garantuoti lygias teises ir saugoti kiekvieno gyvybę, o ypač silpniausiųjų. Įstatymai, kurie yra priešingi prigimtiniam įstatymui, neturi saistančios galios, atvirkščiai, egzistuoja rimta ir aiški pareiga tokiems įstatymams priešintis, sąmoningai protestuojant. Abortas niekada neišsprendžia problemų, bet sukuria naujas: fiziškai ir dvasiškai suluošina moteris, jas padaro nevaisingas, neretai išyra šeimos ir pan.Kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas, parašęs knygą “Už gyvybę” dėsto: “Mano, kaip kunigo pozicija, atspindi Bažnyčios pažiūras. Bažnyčia teigia, kad nuo prasidėjimo momento gyvybė yra
“Dievo kūrinys žmogus – su kūnu ir siela. Ir joks kitas žmogus negali nuteisti dar negimusio žmogaus.” Abortų šalininkai akcentuoja motinos teises, ypač jos teisę pasirinkti; priešininkai akcentuoja negimusio kūdikio teises, ir ypač jo ar jos teisę gyventi. Pirmieji abortą laiko tik kažkuo truputį daugiau už atgalinio veikimo kontraceptinę priemonę, antrieji jį laiko ne mažiau kaip negimusio kūdikio nužudymu. Abortų šalininkai dažnai apeliuoja į gailestį ir, žinoma, moters „teises“, kurias, jų nuomone, ji turi; jie pateikia situacijų pavyzdžius, kai motina ir/arba kiti šeimos nariai kenčia netoleruojamą įtampą, jei gimsta nepageidautinas kūdikis. Abortų priešininkai akcentuoja būtinybę ginti negimusio vaiko, kuris negali apsiginti pats, teises. Yra daugybė argumentų už abortus, tačiau apžvelgsiu tik keletą iš jų. Pavyzdžiui vaiką su gimimo defektais. Šiais laikais gydytojai gali vis geriau nustatyti būsimus apsigimimus dar tada, kai vaikas tebėra įsčiose. Logiška, kad žmonės, kurie suvokia gyvenimo tikslą kaip individualų juslinį pasitenkinimą, turėtų nužudyti tokį vaiką. Kodėl? Todėl, kad toks vaikas trukdys jiems tenkintis. Jie galvoja: “Rūpinimasis tokiu vaiku užims daugybę laiko. Be to, pagalvok, kiti gali juoktis iš mūsų. Įsivaizduok kas bus, jei mūsų draugai ateis ir pamatys tokį vaiką su deformuotu kūnu arba veidu. Juk jie tikrai sutriks ir gali daugiau nebenorėti pas mus ateiti. Taip mes galime ir savo draugus prarasti.”Esmė ta, kad vaikas gali trukdyti jų malonumams, todėl jie mano, kad geriau būtų jį nužudyti. Kartais net ir tada, kai vaikas įsčiose neturi jokių apsigimimų ir yra visiškai sveikas, žmonės vis tiek nusprendžia jį nužudyti. Jie darosi abortus vien todėl, kad vaikas trukdys jiems mėgautis gyvenimo malonumais. Iškyla klausimas : Ar mums patiems patiktų būti nenorimiems? Tačiau iš tikrųjų dauguma mūsų yra nenorimi. Ne visi nori visų. Jei mes priimame šią logiką, kad nelaukiamumas yra geras pateisinimas abortui, tai tada mes visi turime būti nužudyti.,sako Jagad Guru Paramahamsa SwamiVis dėlto tų, kurie prieštarauja lengva ranka daromiems abortams, negalima laikyti negailestingais. Jie pripažįsta sunkumus, net tragedijas, kurios dažnai įvyksta, gimus neplanuotam kūdikiui. Pavyzdžiui, besilaukianti motina jau išvarginta gausios, daug jėgų reikalaujančios šeimos. Jų namai jau pilni, o finansinė padėtis sunki. Dar viena burna prie stalo suvaržys ir taip skurdų šeimos biudžetą. Šeima paprasčiausiai neturės iš ko auginti dar vieno vaiko. Arba motina turi užsidirbti pragyvenimui pati (pavyzdžiui, ji našlė arba i išskyrusi, jos vyras ligonis arba bedarbis); dar vienas vaikas būtų našta tokiai šeimai. Arba vyras yra žiaurus, galbūt alkoholikas ar net psichopatas, ir žmona nedrįsta leisti, kad dar vienas vaikas kęstų jo kumštį. Arba ji netekėjusi ir jaučia, jog negalės ištverti tos kančios ir nemalonumų, su kuriais turės susidurti ji ir jos nesantuokinis vaikas. O galbūt ji mokinė ar studentė, ir nėštumas trukdys jai baigti mokslus ir daryti karjerą. Arba jos nėštumas susijęs su svetimavimu, kraujomaiša, i prievartavimu, ir šios tragedijos jau pačios savaime milžiniškos, nekalbant apie neplanuotą, nepageidaujamą vaiką. Arba ji yra sirgusi raudonuke, o gal ištirta ultragarsu, ir būgštauja, kad vaikas gims su Dauno sindromu arba kita negalia. Visi šie atvejai ir dar daug kitų sukelia didžiulę asmeninę kančią ir žadina mūsų nuoširdžią krikščionišką užuojautą. Lengva suprasti, kodėl tokiose situacijose kai kurios moterys pasirenka abortą, kuris joms atrodo vienintelė išeitis, ir kodėl kai kurie gydytojai, kad pateisintų aborto padarymą, interpretuoja įstatymą kaip įmanydami liberaliau. Tačiau krikščionys, kurie išpažįsta Jėzų Viešpačiu ir nori gyventi pagal jo tiesą, teisingumą bei gailestingumą, niekada negali būti gryni pragmatikai. Turime paklausti savęs, kokiais principais vadovaujamės. Mūsų gailestingumas turi remtis ir į teologinį, ir į etinį pagrindą. Jeigu jis kenkia tiesai ar teisingumui, jis nebėra tikras gailestingumas. Taigi pagrindinis klausimas yra etinis ir teologinis.
Jis susijęs su vaisiaus (lot. foetus „atžala“) prigimtimi.

V. GYVYBĖS PRADŽIA

Abortų klausimas susijęs ir su mūsų doktrina apie žmogiškumą, ir su mūsų doktrina apie Dievą. Kad ir koks neišsivystęs būtų embrionas, visi sutinka, kad jis gyvas ir kad gyvena žmogišką gyvenimą. Taigi vos tik nusprendžiame suformuluoti santykį tarp naujagimių ir negimusių vaikų, neišvengiamai atsiskleidžia tai, kaip mes vertiname žmogaus gyvenimą. Dabartinė beveik nedraudžiamų abortų praktika atspindi, jog biblinis požiūris į žmogaus vertingumą atmetamas. 1979 m. Niujorke buvo sušaukta konferencija, joje dalyvavo 19 specialistų iš įvairių šalių, religijų, rasių: genetikų, akušerių ginekologų, psichologų, fiziologų. Buvo svarstomas klausimas – kada žmogus laikomas žmogumi. Šioje konferencijoje 18 specialistų buvo už ir tik vienas – prieš, kad žmogus tampa žmogumi nuo jo pradėjimo momento. Kas vėliau būna pridėta, kad žmogus taptų žmogumi, tai reikalingas tik deguonis, laikas ir maistas”.1996 m. gruodyje Europos Tarybos kongrese dirbtinio apvaisinimo klausimu vyko „ekspertų“ disputai, kaip pavadinti žmogaus pradžią [1]. Embrionas (gr. embryon – gemalas, naujo individo užuomazga), pre-embryonas, o gal geriau – vaiko status embryon? Kalbėta ir apie konceptus (lot. conceptus – prasidėjimas), ir apie pre-nasciturius (gr. nastos – suglaustas), ir apie zigotą (gr. zygota – sujungta į porą) ir t. t.Jau 1963 m. Amerikos sveikatos, edukacijos ir visuomenės sveikatos departamentas priėmė tokią medicininę žmogaus gyvybės pradžios terminologiją: pradėjimas – embriono implantacija į gimdos sienelę 7–10 dieną po apvaisinimo, žmogaus embrionas (gemalas) – žmogiškoji būtybė nuo implantacijos momento, 30–40 dienų po apvaisinimo, pre-embrionas – lytinės ląstelės po apvaisinimo prieš implantaciją, t. y. blastocista.Taigi apie žmogaus pradžią kalbama įvairiai, bet vengiama kalbėti apie pradėtą vaiką. Vaiką pradeda tėvas ir motina, o toliau jis vystosi ir gyvena. Bet kad būtų laisvos rankos ir nuraminta sąžinė, kad galima būtų laisvai tuo pradėtu vaiku manipuliuoti – implantuoti, išmesti, – paranku perauklėti visuomenę, ir dauguma pasaulio valstybių priėmė legalaus aborto įstatymus paisydamos moters norų ir remdamosi socialiniais duomenimis, ir ne tik iki 12 savaičių, bet kai kur net iki gimimo. Kuo turime laikyti embrioną motinos įsčiose? Mūsų požiūris į vaisių didžia dalimi nulems mūsų požiūrį į abortą. Viena nuomonė (kurią krikščionys atmeta kaip absoliučiai neteisingą ir bjaurią) yra ta, kad vaisius – tik kažkokių drebučių tumulas, mėsos gabalas arba navikas motinos gimdoje, todėl jį galima išoperuoti ir išmesti kaip dantį, auglį ar glandas. Vis dėlto esama ir tokią poziciją palaikančių. Pavyzdžiui, aborto judėjimo šalininkai K. Hindellis ir Madelaine Simms rašė, kad „ir medicininiu, ir juridiniu požiūriu embrionas ir vaisius yra dar ne žmogus, o tik motinos kūno dalis“. Tokie žmonės tvirtina, jog vaisius priklauso jį nešiojančiai moteriai, todėl jokia prasme jo negalima laikyti nepriklausomu nuo jos arba savarankišku žmogumi. Jo pašalinimas nėra kas nors reikšmingesnio nei eilinis chirurginis kokio nors kito nepageidaujamo audinio pašalinimas. Apsispręsti darytis abortą ar ne gali tik pati moteris, nes tai jos kūnas. Niekas kitas tam neturi teisės (ir, žinoma, joks vyras – pridurtų feministė). Laisva moteris negali būti priversta nešioti savyje kūdikį. Ji turi absoliučią valdžią savo reproduktyvioms galioms ir procesams. Tai, kad embrionas, nors nešiojamas moters kūne, nėra jo dalis, – ne tik teologinis, bet ir fiziologinis faktas. Ir dėl to, kad vaiko genai skiriasi nuo motinos, ir dėl to, kad visą vaisiaus vystymosi procesą nuo ovuliacijos iki gimimo galima laikyti tam tikru vaiko „išstūmimu“, kuris visi kai nepriklausomas. Antra grupė žmonių ieško aiškaus momento, kada embrionas tarp prasidėjimo ir gimimo tampa žmogumi. Kai kurie mano, jog tai įvyksta implantacijos metu, kai kiaušialąstė, praėjus keturioms ar penkioms dienoms po apvaisinimo, nukeliauja kiaušintakiu ir įsitvirtina gimdoje. Tai tiesa, jog implantacija yra itin svarbi vaisiaus vystymosi stadija ir daugiausia persileidimų (dažnai dėl vaisiaus vystymosi sutrikimų) įvyksta prieš šį momentą. Vis dėlto implantacija pakeičia tik vaisiaus aplinką, o ne jo sudėtį. Ankstesnės kartos vaisiaus judesius dažnai laikė tuo momentu (ar bent jau įrodymu), kai embrionas „įgyja sielą“, tačiau dabar žinome, vaikas gali krutėti motinos kūne, o motina to visai nepastebės. Trečioji nuomonė yra „gebėjimas išgyventi“ – metas, kai prieš laiką gimęs vaisius gali išgyventi be specialios medicininės pagalbos. Tačiau šiuolaikinė medicinos technika šį momentą vis labiau paankstina. Ketvirtoji – esminiu momentu laikyti patį gimimą. Šios pozicijos savo knygoje „Abortas: asmeninė dilema“ („Abortion: The Personal Dilemma“, 1972) laikėsi Rexas Gardneris. „Mano nuomone, – rašė jis, – vaisių jam vystantis reikia vis labiau branginti. Tačiau būtent jo pirmąjį įkvėpimą gimus turėtume laikyti tuo momentu, kai Dievas jam suteikia ne tik gyvybę, bet ir gyvenimo dovaną“.

Trečioji grupė žmonių, kuri apima visus krikščionis, nors ir vartojančius skirtingas formuluotes bei skirtingus įrodymus, esminiu žmogaus prasidėjimo momentu laiko pastojimą. Tai oficialioji Romos katalikų Bažnyčios pozicija. 1967 m. pirmoje tarptautinėje konferencijoje abortų klausimu Vašingtone buvo paskelbta: „Mes negalime rasti momento nuo spermatozoido ir kiaušialąstės susijungimo iki kūdikio gimimo, kada galėtume pasakyti, jog tai ne žmogaus gyvenimas“. Nepublikuotame straipsnyje „Pradžių logika“ jau miręs profesorius Donaldas MacKay, buvęs Kilio universiteto Bendravimo ir neurologijos tyrimų fakulteto direktorius, suabejojo profesoriaus O Donovano argumentu. Donaldas MacKay priėjo prie išvados, jog prie tai, kai vaisius galės būti teisėtai laikomas „sąmoningu asmeniu“, jis turės sugebėti apdoroti tam tikrą informaciją, būtiną, kad galėtų savimi pasirūpinti. Tai nereiškia, kad asmens sąvoka susiaurinama iki smegenų. Apibendrinant galima pasakyti, kad Oliveris O Donovanas tvirtino, jog vaisius yra „asmenybė“ nuo prasidėjimo momento ir todėl mes turime pasiaukoti rūpinimuisi juo, nors jo asmenybė atsiskleis tik vėliau per asmeninius santykius. Donaldas MacKay sutiko, kad nuo prasidėjimo momento vaisius turi biologinį gyvenimą ir disponuoja nepaprastu potencialo repertuaru, tačiau pridūrė, jog jis tik tada tampa asmeniu, turinčiu tam tikras teises ir reikalaujančiu globos, kai jo smegenys išsivysto tiek, kad jis galėtų save kontroliuoti.Konfliktas tarp dviejų žinomų profesorių atrodo neišsprendžiamas. Vis dėlto aš tikiu, kad jų požiūriai turi daugiau bendra, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir nemanau, kad vienas iš jų neigtų tai, ką tvirtina kitas. Donaldas MacKay akcentuoja vaisiaus vystymąsi, bet kartu neneigia, kad apvaisinta kiaušialąstė turi platų repertuarą. Oliveris O Donovanas akcentuoja, kad nuo pat prasidėjimo vaisius turi unikalų ir išbaigtą genotipą, o iš tikrųjų ir asmenybę, bet neneigia, jog vaisius turi pasiekti žmogišką brandą. Donaldas MacKay vengia pripažinti, jog ką tik pradėtas vaisius yra asmuo, nes jis neturi proto, kuris leistų pasirūpinti savimi arba sąmoningai bendrauti.

Etinis aspektas

Ar gydytojas prisiekė senovine Hipokrato priesaika (V a. pr. Kr.), ar ne, visuotinai manoma, kad pagrindinių šios priesaikos postulatų jis, savaime suprantama, laikosi: „Prisiekiu .., kad naudosiu tokį gydymo būdą, kokį pagal savo sugebėjimus ir nuovoką laikysiu geriausiu savo pacientams, ir vengsiu viso, kas pablogina sveikatą ir jai kenkia. Niekam neduosiu nuodų net prašomas ir niekam nepatarsiu to daryti“. Kadangi buvo nuspręsta, jog kai kurios priesaikos formuluotės pasenusios, Ženevos deklaracija (1948 m.) ją atnaujino ir įtraukė pažadą: „Aš išsaugosiu didžiausią pagarbą žmogaus gyvenimui nuo pat prasidėjimo akimirkos“.

Buvusių abortistų liudijimai: (Iš Pro-Life America direktoriaus J. T. Finn kalbos Gyvybės kongrese Romoje1996.04.24 ).Dr. Anthony Levatino:,,Noriu visuomenę informuoti, kad daktarai žino, jog tai yra asmuo, tai yra vaikas. Tai ne tas pats kas audinio lašelis”. Ankstesnė abortuotojo asistentė Nita Whitten : ,,Kai jie sako, kad tai daro norėdami padėti moteriai, yra melas. Jie tai daro dėl pinigų.” Dr. David Brewer :,,Mano širdis surambėjo prieš faktą, kad aš buvau žmogžudys.Bet šis kūdikis, gulintis šaltoje taurėje, pamokė mane kuo abortas buvo ištikrųjų.” Dr. McArthur Hill :,,Aš esu žudikas. Aš paimdavau nekaltų kūdikių gyvybes ir su galinga siurbimo mašina išplėšdavau iš motinos įsčių.”

VI. ABORTŲ PASEKMĖS

Abortas tai didelė trauma, jo žalos atitaisyti neįmanoma. Aborto ir mikroatsiurbimo pasekmės labai skiriasi moters sveikatai. Mikroatsiurbimo pasekmės lengvesnės. Pasekmės gali būti ir fizinės ir psichologinės.Fizinės: • Padidėja tikimybė turėti negimdinį nėštumą. (gimdos kaklelio sužalojimas)• Po aborto gali būti uždegiminės ligos. Jos gali tapti nevaisingumo priežastimi. Infekcijos pavojus didesnis jaunoms moterims.• Gali būti komplikacijų kitų nėštumų metu. Tai įvyksta dėl gimdos kaklelio pažeidimų. Sukelia kraujavimus nėštumo metu, atsiranda persileidimo pavojus.• Taip pat galimi apsigimdymai. 3-5% po abortų tampa nevaisingomis.

Psichologinės:

– Sutrinka ar nutrūksta draugystė su negimusio vaiko tėvu.

Abortas rodo, kad ryšys tarp vyro ir moters nebuvo tobulas. Esti atvejų, kai motiną ištinka hormoninis šokas, nes staiga nutraukiamas fiziologinis procesas. Paskui prasideda nuolatinė depresija. Abortas taip paveikia jos psichiką, kad ji toliau nebeįstengia savo vyrui būti tinkama partnere ir viskas veda prie skyrybų, konfliktinių situacijų ar neištikimybės.– Pyktis tiems, kurie skatino ar atliko abortą.– Moters charakteryje įsirėžia užslėptos neapykantos, agresyvumo, žiaurumo ir keršto jausmas aplinkai, ypač kitoms moterims, kurios morališkai švarios.– Ištirta, kad 65% jos ligonių mąsto apie savižudybę ir 35% rimtai bandė nusižudyti. .– Atsiranda nepasitikėjimas ir žmonių baimė.– Kamuoja nuotaika, kad gali žūti gyvi vaikai.– Baimė dėl būsimų nėštumų.– Liūdesys, sielvartas, širdgėla. Jei ant žmogaus kelio gulės lavonas, tai žmogus niekada nepasijus laimingas.– Košmarai naktimis, lydimi kūdikių verksmo, haliucinacijų.– Nekontroliuojamas verksmas.– Liguista meilė svetimiems vaikams dėl kaltės jausmo.– Padidėjęs dirglumas, nervingumas, išgąstis (krūpčiojimas), staigus priešiškumo protrūkis, miego sutrikimai, atminties pablogėjimas.– Susilpninta moters veikla šeimoje ir visuomenėje (šalinimosi fenomenas).– Šaltumas, abejingumas– Pažemintas savigarbos, išžaginimo jausmas.– Jausmas, kad buvote išduota.– Maitinimosi sutrikimai: persivalgymas ar ypatinga dieta, pvz., badavimas, nes neapkenčia savęs.– ,,Manija” vėl tapti nėščiai.– Vaistų, alkoholinė ar narkotinė priklausomybė siekiant užmiršti (didina asocialų elgesį).– Negalėjimas pakęsti dulkių siurblio garso, nes jis primena siurbimo mašiną.– Rodo paviršutinišką pasaulėžiūrą.

“Abortas neabejotinai yra pražūtingas negimusiai gyvybei, bet taip pat pavojingas pačiai moteriai. Auka fizine arba dvasine prasme neišvengiamai tampa ir moteris. Ypatinga auka tampa nepilnametės motinos, kurių nužudomas pirmasis kūdikis ir dažnai iš jų atimama galimybė kada nors ateityje tapti motina (70 proc.); tokių Lietuvoje pagal oficialią statistiką (daug abortų daroma nelegaliai) per paskutinius dešimt metų buvo 16 092 “. Bandoma neigti, kad egzistuoja poabortinis sindromas, kai tuo tarpu Pasaulinė sveikatos organizacija poabortinį sindromą yra įtraukusi į ligų nomenklatūros sąrašą. Vaiko mirtis, nepriklausomai nuo žmogaus norų ar aplinkybių, pasąmonėje palieka dvasinės kančios pėdsakus. Ilgainiui tai pasireiškia iškylančiomis vis naujomis dvasinės krizės apraiškomis. Beje, šis sindromas yra būdingas ir vaiko tėvui bei abortą darantiems medikams. Todėl Bažnyčia, pasisakydama prieš abortus, gina ne tik negimusius vaikus, bet ir tų vaikų motinas bei tėvus, gina medikus, kad nebūtų niekinamas šventas gydytojo pašaukimas, laužant Hipokrato priesaikoje įrašytą draudimą žudyti negimusią gyvybę.”, sako Audrys Juozas Bačkis. Siekiant pagelbėti moterims, kenčiančioms nuo poabortinio sindromo (PAS), visos šalies mastu Amerikoje parengta krizei įveikti programa. Bradley MATTES Gyvybės problemų instituto vykdantysis direktorius (Cincinatis, Ohajo JAV) Judėjimo „Už gyvybę“ veteranas, turintis daugiau nei 24 metus edukacinės, politinės, humanitarinės patirties. Bradley Mattes yra pasaulyje gerai žinomas lektorius, gvildenantis abortų ir eutanazijos temas. Įrodymų, kad vyrai kenčia nuo aborto metu patirtos netekties, vis daugėja. Aliarmuoti verčia pastebėjimai, kad vyrai vis labiau pyksta ir sielvartauja. Vaiko netekimo aborto metu pasekmės vis ryškesnės. Matyti vis daugiau ženklų, bylojančių apie visuomenės patiriamą to poveikį. Iš 30mln. vyrų, aborto metu netekusių savo vaikų: • dauguma už tai apsisprendė savo noru ir padėjo savo partnerėms įvykdyti abortą; • keli jų net vertė partneres tą padaryti; • nepaisant jų maldavimų nežudyti, nedaugelis su liūdesiu bejėgiškai stebėjo savo brangaus negimusio kūdikio abortą; • kiti apie savo tėvystę sužinojo tik po to, kai jų kūdikis jau buvo nužudytas. Visuotinės apklausos metu paaiškėjo, kad daugiau nei pusė tėvų, įskaitant vedusius vyrus, apie abortą sužino po laiko. Vyrai mąsto atsietai. Dauguma jų tiki klaidingais postringavimais, neva abortas yra vien moters reikalas. Kalbant su jais apie PAS tik dar labiau sustiprinamas įsitikinimas, kad tai liečia tik moteris. Abortas žaloja. Jis pažeidžia ir griauna visa aplinkui. Jo poveikis nekontroliuojamas. Jis – skausmo, nevilties ir mirties priežastis.

Visiškai pritariu daugelio kunigų ir kai kurių gydytojų nuomonei, jog moralinę teisę sunaikinti besivystantį gemalą mes turime tik tuomet, jei motinos gyvybei gresia mirtinas pavojus. Vienintelis skirtumas tarp vaikelio įsčiose ir gimusio vaikelio yra tas, kad vienas yra nematomas, o kitas – matomas. Jei priimsime šią prielaidą, bus lygiai taip pat amoralu žudyti negimusį kaip ir gimusį. Netgi aborto šalininkai nedrįsta siūlyti nužudyti vaikelį jam gimus, jei pastebimi kokie nors sveikatos ar psichikos sutrikimai.Nelengva kalbėti apie negimusių kūdikių kapines. Nesu kategoriškai prieš abortus, manau, jog tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, labai individuali situacija. Visada manau yra išeitis, pati turbūt nesiryžčiau daryti aborto, nežinau, kas turėtų atsitikti ar įvykti, kad padaryčiau tai. Tikiuosi, kad poabortinio sindomo ir depresijos man neteks išgyventi niekada.

VII. NAUDOTA LITERATŪRA

1. Alina Šaulauskienė str. Žmogaus pradžios apsauga” , žurnalas “Gydytojams už gyvybę”, 2002, Nr.10

2. Žurnalas “Veidas”, 2001 01 24

3. Žurnalas “Veidas”, 2002 10 21- 27.

4. Informacinis leidinys gyvybės gynėjams “Už gyvybę” , 2002, Nr. 10

5. R. G. Skrinskas “Pro vita”