VALSTYBĖS IMUNITETAS

VALSTYBĖS IMUNITETAS

TURINYS

TURINYS 1
SUVERENO IMUNITETAS 1
ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINOS 2
PAGRINDINIAI VALSTYBĖS ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINŲ SKIRTUMAI 4
VALSTYBĖS ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINŲ TAIKYMAS LIETUVOS TEISMUOSE 5
IŠVADA 7
LITERATŪROS SĄRAŠAS 7

SUVERENO IMUNITETAS

Pradedant kalbėti apie valstybės imunitetą, pirmiausia reikėtų paminėti teritoriją, kurios pagrindu ir priklausoma vienos ar kitos valstybės jurisdikcijai. Natūralu, kad savo teritorijos ribose valstybė taiko savo teisę. Ši teisė yra taikoma visiems, esantiems valstybės teritorijoje: piliečiams ir užsieniečiams, gyventojams ir turistams. Kai mes nuvykstame į užsienio valstybę, automatiškai patenkame į tos valstybės teisės sistemos veikimo sferą. Pavyzdžiui, iš Anglijos piiliečio, atvykusio į Lietuvą, tikimasi, kad jis vairuos dešniaja eismo juosta. Nuolatos gyvenantis Lietuvoje Anglijos pilietis turės mokėti pajamų mokesčius pagal Lietuvos įstatymus. Tačiau, net ir esant tokioms akivaizdžioms taisyklėms, turėtų būti paisoma protingumo kriterijų. Jei anglas atvyko į Lietuvą vienai dienai, jis turės vairuoti dešniaja eismo juosta, tačiau jis nesitiki, kad jo vienadienio vizito metu jis bus apmokestintas pajamų mokesčiu, kurį moka Lietuvos gyventojai. Nors ir galioja šios išimtys, teritorinis jurisdikcijos principas yra laikomas pagrindiniu visose valstybėse.
Jurisdikcija reiškia įgaliojimus, valstybės įggyvendinamus asmenų, turto ar įvykių atžvilgiu. Įgaliojimai gali reikšti įgaliojimus leisti įstatymus tiems asmenims, turtui ar įvykiams (įstatymų leidybos jurisdikcija), valstybės teismų įgaliojimus su tais asmenimis, turtu ar įvykiais susijusiose bylose (teisminė jurisdikcija), arba vykdomosios valdžios vykdomus įgaliojimus, susijusius su fi

iziniu įsikišimu, pavyzdžiui, asmenų suėmimas, turto konfiskavimas (vykdomoji jurisdikcija). Teisės doktrinoje jurisdikcija dažniausiai skaidoma į dvi dalis: jurisdikcija leisti įstatymus (nurodyti) ir jurisdikcija įgyvendinti įstatymus ( juos taikyti). Savo teritorijoje valstybė turi išimtinę teisę ir leisti įstatymus, ir juos įgyvendinti. Todėl reikėtų aptarti situaciją, kada atsiranda išimtys iš teritorinio jurisdikcijos principo. Valstybės imuniteto doktrina paaiškina šią situaciją.
Klasikinės tarptautinės teisės teorijoje išskiriami du atvejai, kai teisė netaikoma remiantis teritoriniu principu: užsienio valstybių ir šių šalių diplomatų atžvilgiu.Šių laikų tarptautinės teisės teorija priskiria šiai kategorijai ir tarptautines organizacijas, siekiant užtikrinti veiksmingą jų funkcionavimą. Tarptautinės organizacijos imunitetais naudojasi pagal paprotinę teisę. Praktikoje šis klausimas paprastai reguliuojamas sutartimis, tokiomis kaip 1946 metų Bendroji konvencija „Dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų”, arba susitarimais, sudarytais su valstybe, kurioje orrganizacija yra įsikūrusi. Imuniteto paskirtis tarptautinėse organizacijose yra grynai funkcinio pobūdžio ir susijusi su specifiniais organizacijos uždaviniais, numatytais steigiamojoje sutartyje; imuniteto paskirtis – užtikrinti organizacijos galimybę įgyvendinti tuos uždavinius.Valentino Mikelėno knygoje „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“ yra išvardinama eilė imuniteto klausimus reguliuojančių sutarčių.
Remiantis klasikine tarptautinės teisės teorija, valstybėms, taip pat ir vyriausybėms, buvo suteiktas imunitetas nuo kitų valstybių teritorinės jurisdikcijos. Priežasties reikėtų ieškoti valstybių suverenaus lygiateisiškumo principo esmėje: par in parem non habet imperium (lygus lygiam neturi valdžios). Pirma, nei viena va
alstybė neturėtų paklusti kitos valstybės įstatymams, ar pirmosios taikomai prievartai. Antra, valstybės orumas būtų pažeistas, jei ji turėtų paklusti kitos valstybės teismų jurisdikcijai. Suverenitetas santykiuose tarp valstybių reiškia nepriklausomybę: teisę vykdyti savo teritorijoje valstybės funkcijas be jokio kitos valstybės kišimosi.

ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINOS

Absoliutaus imuniteto doktrina vyravo nuo XVIII a. pr. iki XIX a. pabaigos, kuriantis nacionalinėms valstybėms ir imperijoms. Valstybės imuniteto doktrina taikyta be išlygų. Kaip Mortonas sako : „imunitetas yra teisė padaryti kažką, ko kiti asmenys negali padaryti“ . Tačiau XX a. daugelyje valstybių situacija pamažu pradėjo keistis. Valstybės įsitraukė į veiklą, kuri galėtų būti apibudinama ne kaip viešosios teisės reglamentuojamos srities valstybės veikla, tai gi absoliutaus imuniteto doktrina tapo nebepriimtina. Buvo iškeltas klausimas, kodėl, jei yra sudarytos dvi identiškos sutartys tarp privataus asmens ir valstybės, privačiam asmeniui galima pareikšti ieškinį ar įvykdyti teismo sprendimą, o valstybei – ne. Absoliutus imuniteto doktrina vis labiau atrodė kaip netinkamas fenomenas dabartiniame sparčiai besivystančiame rinkos ekonomikos pasaulyje.
Absoliutaus imuniteto doktrina rėmėsi statusu. Potencialiam atsakovui reikėjo tik įrodyti, kad jis yra valstybė, ar vyriausybė, ir jam bus suteiktas imunitetas. Tačiau nuo 1950 metų vis daugiau valstybių pradėjo taikyti riboto arba santykinio imuniteto doktriną, sekdamos Italijos ir Belgijos pavyzdžiu. Vokietija ir JAV nurodė, kad spręsdamos imuniteto klausimus, daugiau nesirems at

tsakovo statusu, bet spręs pagal veiklą ar sandėrį, kuriame dalyvauja. Riboto imuniteto doktrinoje skiriamo dvi valstybės veiklos sričių grupės ir atitinkamai leidžiami aktai: acta jure imperii – viešieji valstybės aktai, kurių atžvilgiu bus taikomas imunitetas, ir acta jure gestionis – komerciniai ar privatūs aktai, kurių atžvilgiu valstybė nebeturi imuniteto. Statusas išlieka svarbus tik dėl to, kad atsakovas priskiriamas asmenų kategorijai, kurie potencialiai galėtų reikalauti imuniteto. 1970 ir 1980 metais šią doktriną ėmė taikyti bendrosios teisės sistemos šalys, tokios kaip Didžioji Britanija, JAV. Šios valstybės priėmė teisės aktus, skirtus nustatyti valstybės imuniteto ribas, šie aktai buvo nukreipti ištaisyti trūkumams, kurie atsiranda, kai teisė vystosi precedentų keliu.
Daug detalių ir įdomių klausimų kyla kalbant apie valstybės imunitetą.Tarptautinė teisė reikalauja, kad valstybė apribotu savo jurisdikciją atsižvelgdama į užsienio valstybę ar vyriausybę. Tačiau klausimas kyla dėl šio reikalavimo apriboti dydžio ir turinio. Analizuojant visus normatyvinius tarptautinės teisės reikalavimus, reikia gilintis į sutartis, valstybės taikomą praktiką (kuri įrodo papročio egzistavimą), teismų sprendimus ir aktualiausią teisės doktriną; tai – tarptautinės teisės valstybės imuniteto doktrinos šaltiniai.
Šiuo metu nėra universalios sutarties, kurią galima būtų taikyti visais atvejais, iškilus problemoms dėl imuniteto. Europos Tarybos 1972 m. Bazelio konvencija dėl valstybės imuniteto yra geras įtakingos regioninės sutarties pavyzdys. Ši sutartis griežtai įtvirtina riboto imuniteto doktriną. Valstybė negali re
emtis imunitetu, jeigu ji teismo vietos valstybės teritorijoje atlieka veiklą, reglamentuojamą privatinės teisės normų. Europos tarybos narės yra šios sutarties dalyvėmis.
Valstybių praktika šioje srityje nėra vienoda. Daugelis industrinių valstybių įtvirtino riboto imuniteto principą komercinių susitarimų ar prekybinių sandėrių srityje. Dabar jurisdikcija skirstoma į grupes ne pagal atsakovo teisinį statusą, o pagal atliekamus veiksmus, kurių prigimtį nustato teismas. Sovietų sąjunga ir Rytų Europos šalys laikėsi absoliutaus imuniteto doktrinos. Dabar požiūris pastebimai keičiasi, tačiau kol kas žymesnių pokyčių nepastebima. Lotynų Amerikos ir besivystančios šalys griežtai laikosi absoliutaus imuniteto doktrinos.
Teismų sprendimai yra, be abejonės, tarptautinės teisės šaltiniu. Tačiau valstybės imuniteto doktrinos atžvilgiu reikia remtis nacionalinių teismų priimtais sprendimais. Nacionaliniai teismai priima sprendimus, įtakojančius imuniteto doktrinos taikymą, nes šie sprendimai kyla ne iš bylų, kuriose bylinėjasi dvi suverenios valstybės (tokios bylos priskiriamos tarptautinių teismų jurisdikcijai), bet privatus asmuo su užsienio valstybe. Teismai suvokia, kad jie privalo kiekvienoje byloje priimti sprendimus remdamiesi pirmiausia tarptautine, o taip pat ir nacionaline teise.
Daug sunkumų ir techninių problemų dar nėra išspręsta. Pagrindinė problema yra kaip atskirti actus jure imperii nuo actus jure gestionis. Net jei mes sutiksime su skirtumu tarp acta jure imperii ir acta jure gestionis, ne visada akivaizdu, kuriai kategorijai priskirti būtent tą ar kitą specifinį sandėrį. Pirkimo pardavimo sutartis dažniausiai priskiriama komercinių sandėrių kategorijai – actus jure gestionis. Tačiau kokiai kategorijai priskirti kovinių raketų pirkimo sutartį? Ar šis sandėris bus laikomas tokiu, kuris priklauso išimtinei valstybės kompetencijai? Manoma, kad vienas iš atskyrimo būdų yra nustatyti tikslą, kuriam įgyvendinti buvo sudaryta sutartis. Kitas būdas – gilintis į sandėrio prigimtį. Tačiau Gerald Fitzmaurice kritikuoja atskyrimą į imperii ir gestionis, sakydamas, kad „suvereni valstybė nenustoja būti suverenia valstybe vien dėl to, kad ji atlieka veiksmus, kuriuos gali atlikti privatūs piliečiai“.
Valstybė yra suvereni savo vidaus reikalų tvarkytoja viešosios teisės srityje, tačiau kodėl ji turi turėti absoliutų imunitetą sudarydama komercinį sandėrį? Valstybė turi atlyginti žalą, jei jos veiksmai sukėlė nuostolių, tačiau tarptautinėje teisėje nėra specialiai reglamentuojamas užsienio teismų sprendimų priverstinis įvykdymas, todėl valstybė gali pasielgti taip, kaip bus geriau viešajam interesui. Tačiau ji neturėtų tikėtis, kad privati sandorio šalis turi prisiimti sau šios laivės kainą.
Yra ir kitų neišspręstų klausimų, dėl kurių niekada nebuvo aiškiai susitarta, net tose šalyse, kur praktikuojamas riboto imuniteto doktrina. Pagrindinė problema yra kaip atskirti imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai ir imunitetą užsienio teismų sprendimų vykdymui. Šios sritys artimai susiję, tačiau tai atskiros sąvokos. Jei valstybė turi imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai, tai klausimas dėl įvykdymo nekyla. Tačiau jei valstybė neturi imuniteto užsienio teismų jurisdikcijai, ar tai reiškia, kad jei bus priimtas sprendimas prieš valstybę, šis sprendimas bus įvykdytas iš valstybės turto? Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, abi sritys yra glaudžiai susijusios, kitose šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija ir JAV yra skirtingi teisiniai reikalavimai kiekvienai iš sričių.

PAGRINDINIAI VALSTYBĖS ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINŲ SKIRTUMAI

Galima būtų išskirti tokius pagrindinius absoliutaus ir riboto imunitetų doktrinų skirtumus:
Valstybės absoliutaus imuniteto doktrina Valstybės riboto imuniteto doktrina
Absoliutaus imuniteto doktrina vyravo nuo XVIII a. pr. iki XIX a. pab. Riboto imuniteto doktrina pradėta taikyti nuo XX a. vidurio.
Taikant absoliutaus imuniteto doktriną pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas. Taikant riboto imuniteto doktriną, šalių lygiateisiškumo principas nepažeidžiamas.
Absoliutaus imuniteto doktrinos taikymo atveju valstybė įgauna pranašumą prieš fizinius ar juridinius asmenis, dalyvaujančius sandėryje su ja. Taikant riboto imuniteto doktriną, asmenys, dalyvaujantys sandėriuose su valstybe, iškilus problemoms, turi galimybę bendrąja tvarka kreiptis į teismą.
Absoliutaus imuniteto doktrina rėmėsi statusu. Taikant riboto imuniteto doktriną, valstybės, spręsdamos imuniteto klausimus, nesiremia atsakovo statusu, bet sprendžia pagal veiklą ar sandėrį, kuriame pastarasis dalyvauja.
Absoliutaus imuniteto doktrina taikyta be išlygų. T.y. valstybė gali naudotis imunitetu visai savo veiklai, įskaitant ir komercinę. Taikant riboto imuniteto doktriną, imunitetas suteikiamas valstybės tik jų valstybinio ( acta juri imperii), o ne komercinio pobūdžio veiksmams (acta juri gestionis).
Nekyla pagrindinė problema yra kaip atskirti actus jure imperii nuo actus jure gestionis. Imunitetas taikomas visai valstybės veiklai. Kyla pagrindinė problema yra kaip atskirti actus jure imperii nuo actus jure gestionis.
Nereikia sandėrio priskirti vienai ar kitai kategorijai, nes valstybė gali naudotis imunitetu visai savo veiklai, įskaitant ir komercinę. Ne visada akivaizdu, kuriai kategorijai priskirti būtent tą ar kitą specifinį sandėrį, net jei sutiksime su skirtumu tarp acta jure imperii ir acta jure gestionis.
Absoliutaus imuniteto doktrinos taikymo atveju, nekyla problema, kaip atskirti imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai ir imunitetą užsienio teismų sprendimų vykdymui. Riboto imuniteto doktrinos taikymo atveju, kyla problema, kaip atskirti imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai ir imunitetą užsienio teismų sprendimų vykdymui.

VALSTYBĖS ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINŲ TAIKYMAS LIETUVOS TEISMUOSE

Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1 d. norma, nustatanti, kad pareikšti ieškinį užsienio valstybei, užtikrinti ieškinį ir nukreipti išieškojimą į užsienio valstybės turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, gali būti leidžiama tiktai kompetentingų atitinkamos užsienio valstybės institucijų sutikimu, įtvirtina valstybės imuniteto principą. Ši norma, paveldėta iš Tarybinės teisės, nedaro skirtumo tarp viešosios ir privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Tarybinė teisė ir teisės doktrina pripažino absoliutų valstybės imunitetą nuo užsienio teismų jurisdikcijos.
1990 m. kovo 11 d. aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo reiškė Lietuvos Respublikos tapimą tarptautinės bendrijos nare. Absoliutaus valstybės imuniteto taikymas reikštų, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir laikosi tarybinės teisės doktrinos ir aklai remiasi tarybine teise. Tuo pačiu tai neatitiktų pasikeitusio Lietuvos valstybės vidaus ir tarptautinio statuso, trukdytų Lietuvai integruotis į tarptautinę bendriją.
Faktinė padėtis patvirtina, kad Lietuvos Respublika yra atsisakiusi absoliutaus valstybės imuniteto, t.y. Lietuvos Respublika pripažįsta valstybės imunitetą tik viešosios teisės srityje: kai JAV kompanija “Mobil” Niujorko apygardos teisme pareiškė ieškinį Lietuvos Respublikai be jos išankstinio sutikimo, Lietuvos Respublika nesirėmė absoliutaus imuniteto doktrina ir dalyvauja procese. Lietuvos Respublika taip pat nesirėmė valstybės imuniteto doktrina ir nepareiškė prieštaravimų, kai užsienio valstybių asmenys pareiškė ieškinius Lietuvos Respublikai Argentinos teismuose dėl buvusios valstybinės įmonės “Jūra” prievolių. Šie atvejai rodo Lietuvos Respubliką pripažįstant, kad privatinės teisės reguliuojamų santykių srityje valstybė negali remtis imuniteto doktrina.
Ieškovas pareiškė ieškinį JAV ambasadai, manydamas, kad JAV ambasada yra juridinis asmuo, kurio teisnumą nustato Lietuvos Respublikos teisė. Tačiau tarptautinės teisės požiūriu, ambasada ar kitokia diplomatinė atstovybė yra neatskiriama nuo valstybės. Todėl ieškinio pareiškimas ambasadai iš esmės reiškia ieškinio pareiškimą valstybei. Taigi faktiškai ieškovas pareiškė ieškinį Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Remiantis valstybių suverenios lygybės ir abipusiškumo principu, teismai turėjo išsiaiškinti, ar JAV reikalauja taikyti valstybės imuniteto principą ar ne.
Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo, o imunitetą nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos, tai reiškia, kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, remdamasis vien Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tarptautinė praktika rodo, kad valstybė apie imuniteto jai taikymą ar netaikymą pareiškia teisme, t.y. po to, kai teismas priima ieškovo ieškininį pareiškimą ir pats kreipiasi į savo valstybės Užsienio reikalų ministeriją, prašydamas diplomatiniais kanalais susisiekti su užsienio valstybe, kad pastaroji pareikštų savo nuomonę dėl jai pareikšto ieškinio bei patvirtintų arba paneigtų valstybės imuniteto doktrinos taikymą jos atžvilgiu. Norint tiksliai nustatyti, ar ginčas kilo iš santykių, kuriuose galioja absoliutus valstybės imunitetas, ar iš santykių, kuriuose valstybė neturi imuniteto, būtina išsiaiškinti ginčo santykių pobūdį, o tai yra įmanoma tik priėmus ieškininį pareiškimą teismo žinion.
Kita byla, pasiekusi Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą yra labai panaši į anksčiau nagrinėtą bylą. Šios bylos ginčo dalykas – Lenkijos Respublikos imuniteto Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai taikymas, byloje, susijusioje su valstybės tarnybos pobūdžio teisiniais santykiais.
Ieškovė Alicija Cudak (Senkevič) 1997 m. lapkričio 1 d. sudarė darbo sutartį su Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, o 1999 m. gruodžio 9 d. ieškovė kreipėsi su ieškininiu pareiškimu į teismą dėl atleidimo iš darbo Lenkijos Respublikos ambasadoje pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo. Valstybės imuniteto taikymo aspektu valstybės ambasada turi analogišką valstybės imunitetą kaip pati atstovaujamoji valstybė, todėl ieškinio pareiškimas ambasadai iš esmės reiškia ieškinio pareiškimą valstybei.
Nagrinėjant valstybės imuniteto taikymo klausimą šioje byloje būtina laikytis bendrų tarptautinės privatinės teisės principų, nes Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartyje “Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose”, nėra išspręstas valstybės imuniteto doktrinos taikymo klausimas.
Įvertinus tai, kad Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerija nusprendė neduoti sutikimo būti teisėtu atsakovu bet kokiuose teismo procesuose, susijusiuose su ieškovės pareikštu ieškiniu, galima daryti išvadą, kad tarp kasatorės ir Lenkijos Respublikos ambasados susiklostė valstybės tarnybos santykiai, reguliuojami viešosios teisės (acta jure imperii), o Lenkijos Respublika šiuo atveju turi teisę pasinaudoti valstybės imunitetu nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos.

IŠVADA

Suvereniteto principas leidžia valstybei priimant teisės normas reglamentuoti pačius įvairiausius valstybės viduje susiklostančius santykius. Visi valstybės teritorijoje esantys teisės subjektai turi paklusti jos nustatytai teisinei tvarkai. Tačiau valstybės teisinio reglamentavimo galimybės ir galios baigiasi jos sienomis – už jų teisinį reglamentavimą įgyvendina jau kitas suverenas, t. y. atitinkama užsienio valstybė (pars in parem imperium non habet). Todėl, besiplėtojant rinkos ekonomikai tarp valstybių, iškilo būtinybė pereiti nuo absoliutaus imuniteto doktrinos prie riboto imuniteto doktrinos. Pagrindinė problema taikant valstybės riboto imuniteto doktriną: kaip atriboti actus jure imperii nuo actus jure gestionis. Tačiau, nors valstybės riboto imuniteto doktrinos taikymas nėra tiksliai ir griežtai apibrėžtas, kartais iškyla problemų, dėl tam tikrų sandėrių priskyrimo vienai ar kitai valstybės veiksmų grupei, yra akivaizdu, kad esant tokiai intensyviai tarptautinei prekybai, vis daugiau valstybių užtikrinant laisvą darbo jėgos, kapitalo judėjimą, absoliutaus imuniteto doktrinos taikymas reikštų grįžimą atgal, o ne dinamišką judėjimą į priekį, laisvosios rinkos link.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas.-Vilnius:“Justitia“, 2001.
2. Higgins R. Problems and Process/International Law and How We Use It.– Oxford, 1995.
3. Akehurst M. A Modern Introduction to International Law. –London, 1992.
4. Shaw M.N. International Law.- Cambrige University Press, 1995.
5. Przertacznik F. Protection of Officials of Sovereign States according to International Law, 1983.
6. Fitzmaurice G. State Immunity from Proceedings in Foreign Courts, 1933.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1998 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. Stukonis v. JAV ambasada, Nr. 3K – 1/1998, kat. 1.
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. Cudak (Senkevič) v. Lenkijos Respublikos ambasada, Nr. 3K-3-203/2001, kat. 85.2;121.

Leave a Comment