Turinys
1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………..22. Konstitucijos atsiradimo aplinkybės……………………………………………………………………………………33. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai…………………………………………………………………53.1 Perversminis konstitucijos pobūdis Jos įžangoje…………………………………………………………………..63.2 Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje………………………………………………………………………..73.3 Prezi¬dento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje………………………………………………………………………………………………………………………….73.4 Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m konstitucijoje………………………………………………………………..113.5 Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m Konstitucijoje…………………………………………………….124. Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas………………………………………………………………………………..135. Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………..166. Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………17
Įvadas
Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas) pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma, turinti aukščiausią teisinę galią ir nustatanti šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Teisinis valstybės funkcionavimas, juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška įstatymų leidyba įmanoma tik priėmus konstituciją, kuri nustato valstybės santvarkos pobūdį, pagrindines institucijas, jų kompetencijas, reguliuoja reikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Valstybės politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas pasižymėjo bandymais tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Po laikinųjų valstybės konstitucinių aktų, pagaliau buvo priimta nuolatinė- 1922m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau joje įtvirtinta parlamentokratija pamažu evoliucionavo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Šios evoliucijos posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas, kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui ir apskritai šios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiami partijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą. Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją. Nors joje ir buvo formaliai pripažinta demokratinių principų viršenybė ir įteisinta demokratinė santvarka, vis tik Konstitucijos įtvirtintas režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas 1922m. Konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo schemą.Tai buvo viena iš ilgiausiai galiojusių ir labiausiai Lietuvos politinį gyvenimą įtakojusių Konstitucijų.
Šiame darbe bus bandoma apžvelgti 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos atsiradimo sąlygas, aptarti joje įtvirtintos politinės sistemos pagrindinius bruožus, šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių aukščiausiųjų valstybės organų veikimą, tų organų tarpusavio ryšį. Taip pat bus aptariamas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.
Konstitucijos atsiradimo aplinkybės
Po I-ojo Pasaulinio karo visoje Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banga ne¬trukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis judėjimas, propaguo¬damas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai negalėjo nesukelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovos nepripažįstan¬čios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencija siaurinti demok¬ratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems judėjimams. Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip pat greitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valsty¬bės gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koali¬cijomis, kęsti nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį ne¬stabilumą, balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stip¬rėti konservatyvios nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramy¬bės troškimas, visuomenėje didėjo nusivylimas parlamentarizmo ne¬galiomis.Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parla¬mentarizmą jau pirmajam Seimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrin¬dinių jam skirtų funkcijų. Jis telkėsi apie niekada parlamentarizmui nesimpatizavu¬sią Lietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkų sąjunga), ir apie krikščionis demokratus, praktiškai patyru¬sius, kad jų politinė platforma nesulaukia kaip tikėtasi pastovesnio rin¬kėjų pritarimo. Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.
Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnio pobūdžio įstatymų lietusių kai kuriuos Bau¬džiamojo statuto, Susirinkimų įstatymo straipsnius, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių amnestiją. Valstybės aparato kai ku¬rie valdininkai imti keisti „savais” žmonėmis, vyriausybiniai sluoks¬niai planavo mažinti aukštųjų pareigybių etatus kariuomenėje, nebe¬mokėti algų dvasininkams, imtis kai kurių kitų priemonių. Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes po¬litines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų, mitin¬gų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi pajungti sau profsąjungas.Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos para¬mos ir suvokdama, kad jos likimas nemažai priklauso nuo tautinių ma¬žumų atstovų pozicijos, darė joms, ypač lenkams, kai kurių nuolaidų.Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai diskredituoti, pirmiausiai kaltindama ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu.Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės perversmas. 1926 m. gruodžio mėnesio naktį iš 16 į 17 d. grupė karininkų nu¬traukė užtrukusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmoks¬lininkai tautininkų veikėją A. Smetoną paskelbė nekonstituciniu Vals¬tybės vadu. Ir nors perversmas įvyko be pasipriešinimo, jis reiškė kon¬stitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą jau vien dėl to, kad valdžios pasikeitimas šįkart vyko aiškiai prieštaraujant Konstitucijos dvasiai.Siekdamos stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį, perver¬smininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino lega¬lizuoti perversmo padarinius ir sukurti valdžios tęstinumo regimybę. Tam buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovy¬bės sutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinės valdžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę, susidedančią iš Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto. Personaliniai pakeitimai šiose institucijose buvo padaryti taip pat formaliai laikantis Konstitu¬cijoje nustatytos tvarkos: jau tą pačią gruodžio 17 d. apie atsistatydini¬mą pareiškė liaudininkų ir socialdemokratų Ministrų kabinetas, jo at¬sistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrų kabinetą pavedė tautininkų veikėjui A. Voldemarui, o po to, patvirti¬nęs naujo Ministrų kabineto, į kurį šįkart įėjo Tautininkų sąjungos, krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų par¬tijos atstovai, sudėtį, atsistatydino; gruodžio 19 d. posėdyje, nedaly¬vaujant pašalintų nuo valdžios partijų žmonėms, 38 savo narių bal¬sais konstituciniu prezidentu Seimas išrinko A. Smetoną. Perrinkta ir Seimo vadovybė, iš esmės sutelkiant ją krikščionių demokratų blo¬ko rankose. Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvo sudalytos nepažeidžiant Konstitucijoje nustatytos tvarkos. Tačiau fak¬tiškai buvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respub¬likos prezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą: tu¬rėjusi remtis Seimo dauguma, tos daugumos Vyriausybė neturėjo, ją sudarė politinės grupės, Seime disponuojančios 38 (iš 85) balsais.Šioje situacijoje Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik to¬dėl, kad nuo valdžios nušalintoji Seimo dauguma nesiryžo peržengti nuosaikios parlamentinės opozicijos ribų. Tokia savo laikysena ji su¬darė naujoms politinėms jėgoms sąlygas laimėti laiko ir įsitvirtinti val¬džioje. Ir tiktai tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės kilus konfliktui dėl Seimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto, pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balan¬džio 12 d. buvo paleistas, ir, o tai šiuo atveju svarbiausia, neskiriant, kaip to reikalaujama pagal Konstituciją, naujų jo rinkimų. Šis faktas buvo aiškus 1922m. Konstitucijos sulaužymas ir konstitucinės santvarkos suardymas. Jis laikomas antruoju konstituciniu perversmu Lietuvoje. Skirtingai nuo pirmojo, šis perversmas priemonių atžvilgiu buvo blankesnis t.y jame nebuvo panaudota jokių smurto priemonių, tačiau savo esme buvo daug gilesnis ir griežtesnis: pirmojo perversmo padarinius buvo galima „legalizuoti“, buvo išlaikyta bent konstitucingumo fikcija, o 1927 04 12 perversmo užglaistyti jau niekas nebemėgino, nes, pasak M. Rėmerio „ jis buvo tyčia ir sąmoningai nukreiptas prieš formalinę konstitucinę santvarką, […] o Seimo visiško nebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“. Į perversmą iš karto neigiamai su¬reagavo jau pradėjusios irti vyriausybinės koalicijos tautininkų partne¬riai, ir tai lėmė visišką jos griuvimą.Taigi, Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendinti trukdė gana demokratiška 1922m. Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamą Konstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjį variantą. 1928m. gegužės 15d. Respublikos Prezidentas su Ministrų Kabineto pritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri, nors formaliai nenutraukė ryšių su demokratija, pasuko autoritarizmo link. Naujos Konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir tradicijas atitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yra svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d. perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaip revoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai
Tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parla¬mento viršenybės valstybės institucijų sistemoje ir buvo pasiryžę siekti prezidentinio valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti, jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo pa¬daryta nė vienos pataisos. Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priim¬ta revoliucinio pakilimo sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant į tikrąją Lietuvos padėtį.Apie teisėtą, bet reikalaujančią sutelktų plačių politinių pajėgų ir todėl sudėtingą pačios Konstitucijos nustatytą jos peržiūrėjimo tvarką, panaudojant tam reikalui naują išrinktą Seimą, šįkart nedrąsiai buvo užsiminta tik dar iki išyrant koalicijai. Koalicijai kritus ir nebelikus jokių tokių ketinimų sėkmės iliuzijų, dar kurį laiką tikėtasi Konstituci¬ją reformuoti referendumu. Tačiau nesulaukusi tam dalykui būtino pla¬tesnio kitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė valdančiųjų valia nuė¬jo lengviausiu ir pačiu paprasčiausiu, bet neturinčiu nieko bendra su Steigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavi¬mais keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas preziden¬to su ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pa¬vadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tokiu būdu trylika mėnesių, antrajam perversmui įvy¬kus (nuo 1927.IV.12 iki 1928.V. 14), išlaikiusi neaiškią ir kiek paradoksinę konstitucinę būklę, perversminė faktinė vyriausybė pagaliau ryžo¬si atvirai pasireikšti kaip tokia ir iš karto trumpame vienuolikos dienų laikotarpyje nuo 1928.05.14 iki 1928.05.25 iš savo faktinės perversminės galios padarė vi¬sas išvadas, kurias tuo tarpu ji jau buvo slaptai paruo¬šusi. Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m. Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių ne 108, o 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo daugelį ankstesniosios, 1922m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi konsti¬tucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m. Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos prezi¬dento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institu¬tų, skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruo¬jant didesnį pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.
Perversminis Konstitucijos pobūdis Jos įžangoje
Atsižvelgiant į 1928 m. konstitucijos preambulės tekstą, galima teigti, kad ši konsti¬tucija yra faktinės perversminės valdžios oktrojuota: joje pasakyta, kad Konstituciją nusprendęs paskelbti būtent Respublikos preziden¬tas, pritariamas viso Ministrų kabineto, susirinkusio į iškilmingą posėdį ka¬riuomenės šventės dieną. Tad konstitucija yra skelbiama kaip Respublikos Pre¬zidento impera¬tyvinis sprendimas, Prezidento steigiamosios galios, tad diktatūros, aktas.
Tai ypatingai pabrėžia perversminę šios konstitucijos kilmę, nes tik abu – 1926.12.17 ir 1927.04.12 perversmai galėjo Respublikos Preziden¬tui su jam pritariančiu Ministrų Kabinetu suteikti tą galią, kurią jis iš jokių ankstyvesnių tei¬sinių aktų įgyti nebūtų galėjęs. Tai patvirtino ir tautininkų spauda, kurioje, paskelbus Konstituciją, imta teigti, kad šiuo atveju teisės šaltiniu, teisę kuriančiu veiksniu buvęs gruodžio 17 dienos faktas, naujajai Lietuvos vyriausybei davęs pagrindą savo nuožiūra, nesilaikant nustatytos tvarkos, keisti Konstituciją.1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos oktrojavimo faktui sušvelninti į ją buvo įtraukta nuostata: „Ši Konstitucija veikia nuo jos pa¬skelbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu” (106Str.). Dėl šios aplinkybės minima Konstitucija literatūroje dažnai traktuojama kaip laikinas aktas, pasak M. Rėmerio, „konstitucinis pasiūlymas tautai“ arba „konstitucinis provizoriumas“- laikinoji konstitucija, turinti veikti ir iki jos patikrinimo. Taip pat M. Rėmeris šį straipsnį interpretuoja kaip panaikinantį prielaidą, kad ši konstitucija- oktrojuota, teigdamas kad jis suteikia konstitucijai demokratinio pobūdžio. Šis pobūdis glūdi būtent šiame straipsnyje apie konstitucijos „patikrinimą“ „tautos atsiklausimo keliu“ . Tad M.Rėmeris tai yra labiau linkęs traktuoti kaip konstitucinį pasiūlymą tautai, o ne kaip Prezidento oktrojuotą konstituciją. Beje, „Tautos atsiklausimo“ terminas, konstitucijoje vartotas ne kartą, M. Rėmerio traktuojamas kaip tautos sankcija referendumu ar plebiscitu.Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje
Politinė galia 1928m. konstitucijoje tradiciškai yra atstovaujama Seimo ir Vyriausybės. Pastaroji susideda iš Respublikos Prezi¬dento ir Ministrų Kabineto. Ši nuostata buvo įtraukta ir į 1922 m. kons¬tituciją; tačiau tų veiksnių, pasak M.Rėmerio, tiek konstrukcija, tiek funkcinis santykis naujoje konstitucijoje žymiai skiriasi.1922 m. konstitucijoje šių organų struktūra bendrais bruožais buvo tokia, kad tiktai Seimas vienas buvo kilęs iš teisinės tautos ir jo vieno buvo monopolizuojamas Tau¬tos Atstovybės vardas. Vyriausybė Respublikos Preziden¬to asmenyje buvo kilusi iš Seimo, kuris Prezidentą rinko ir galėjo šalinti (,,atstatyti”); antras Vyriausybės veiks¬nys – Ministrų Kabinetas – buvo surištas su Seimu griežtu vienašališko Seimo pasitikėjimo reikalavimu.1928 m. konstitucija iš esmės keičia šią konstrukciją. Tiek Seimą, tiek Vyriausybę ji suriša tiesiog su teisine tauta ir tuo pačiu sumažina Vyriausybės priklausomumą nuo Seimo. Ji steigia dvi paralelias Tautos atstovybes kurių vieną sudaro Seimas (24str. „Seimą sudaro tautos atstovai”),antrą, skiriamą Respublikos Prezidento rinkimų funk¬cijai, sudaro „ypatingieji tautos atstovai” (43str.: „Respublikos Prezidentas renkamas ypatingų Tautos atstovų…”)Šios dvi skirtingos tautos atstovavimo kolegijos jo¬kio kontakto tarp savęs neturi: viena yra tam tikras funkcinis įsteigtosios valdžios organas, antra jokios tam tikros funkcijos neturi, išskyrus Prezidento išrinkimą t.y ji sudaroma tiktai pastarajam tikslui.
Prezi¬dento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje
Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausiai jį buvo pa¬mėginta atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezi¬dento kadencija išplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesiejama su seimų kaita, atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamas specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, vadinamųjų ypa¬tingųjų tautos atstovų, kolegijos, taigi, nors netiesiogiai, jis imtas kil¬dinti iš pačios tautos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nusta¬tyti specialiam įstatymui (43 str.).Esminiu prezidento teisinės padėties pasikeitimu taip pat buvo tai, kad šioje konstitucijoje jis buvo jau ne tik vienas Vyriausybės, t. y. vykdomosios valdžios, komponentas, bet ir aktyvus, savarankiškas įsta¬tymų leidžiamosios valdžios subjektas: „Respublikos Prezidentas turi teisę paleisti Seimą.Seimo nesant arba Seimo sesijų tar¬pe, Respublikos Prezidentas gali leis¬ti įstatymus, turinčius galios ligi Sei¬mas juos pakeis. Seimui nesant arba negalint sušaukti nepaprastos sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo Seimo teises, numatytas §§ 31, 32 ir 64″(53 str.).
Įstatymų leidžiamoji galia, kurios pamatiniu konstituci¬niu organu iš principo yra Seimas, perkeliama į Prezi¬dento instituciją ne tik tais atvejais, kai Seimo nė¬ra, t.y kada jis nėra išrinktas, bet ir tarp Seimo sesijų, kada būtų galima sušaukti nepaprastą seimo sesiją. Seimui nesant arba tarp Seimo sesijų Res¬publikos Prezidentas tampa eilinis, normalus konstituci¬nis įstatymų leidėjas. Tokiu būdu konstitucija numato du alternatyvius įstatymų leidėjus:• Seimo sesijos metu – Seimas;• Visais kitais atvejais – Respublikos Prezidentas. 1928 m. konstitucijoje Vyriausybės galia Prezidento asmenyje yra ryškesnė ir stipresnė, negu kad buvo ankstesniuose konstituciniuose aktuose (1918m., 1919m. laikinosios konstitucijos, 1922m. nuolatinė Konstitucija). Dabar visa įs¬tatymų leidžiamoji funkcija ,,Seimui nesant ir tarp Sei¬mo sesijų” be jokių sąlygų ir procedūros koncentruota Respublikos Prezidento galioje. Tiesa, šie Prezidento lei¬džiamieji įstatymai, kaip ir kiti Prezidento aktai, yra negalimi be ministrų kontrasignacijos, todėl formaliai Mi¬nistrų Kabinetas taip pat turi šią galią. Ta¬čiau šioje konstitucijoje kontrasignacija neturi to varžančio pobūdžio, kurio ji turėjo ankstesnėse Lietuvos konsti¬tucijose. Jokios sąlygos, jokio rezervo, kuris Seimui su¬teiktų šių Prezidento leidžiamųjų įstatymų kontrolę ir subordinuotų juos Seimo galiai, konstitucija nenustato. Beje, Konstitucijos tekste minima, kad šie Prezidento įstatymai turi galios „ligi Seimas juos pakeis”, tačiau tai didelės reikšmės neturi, nes ne tiktai Prezidento, bet ir paties Seimo leidžiamieji įstatymai turi galios tik „ligi Sei¬mas juos pakeis”; o antra vertus, kadangi Prezidento lei¬džiamiems įstatymams jokia riba nenustatyta, vadinasi, kadangi Prezidentas gali savo leidžiamaisiais įstatymais keisti esamus įstatymus, tai lygiai taip pat būtų galima pasakyti, kad ne tiktai Prezidento leidžiamieji įstatymai turi galios ,,ligi Seimas juos pakeis”, bet ir Seimo lei¬džiamieji įstatymai turi galios ,,ligi Prezidentas juos pa¬keis” . Aišku kad kiekvienas įstatymas turi galios tol, kol įstatymų leidėjas jo nepakeičia arba nepanaikina, o ka¬dangi ši konstitucija numato du įstatymų leidėjus, kurių vienas, Seimas, juos leidžia savo sesijų metu, o antras, Respublikos Prezidentas, kitu metu (kuomet sesijos nė¬ra), tai jie abu savo veikimo metu gali keisti tiek savo paties, tiek savo kolegos anksčiau išleistus įstatymus.Tokia įstatymų leidimo tvarka, be abejo, už¬tikrina šios funkcijos nenutraukiamą nuolatinumą, nepa¬likdamas jokių spragų šiai funkcijai apmirti, kas būtų ta¬da, jei įstatymus galėtų leisti tiktai laikinomis sesijomis veikiąs Seimas. Tačiau, M. Rėmerio teigimu, jeigu imsime lyginti pirmojo ir antrojo įstaty¬mų leidėjo pajėgumą tai pastebėsime, kad Prezidentas, kuris yra antrasis įstatymų leidėjas (įgy¬ja tą funkciją tiktai Seimui negalint jos vykdyti), yra sa¬vo įstatymų leidime pajėgesnis už pirmąjį įstatymų lei¬dėją Seimą. Seimo galia įstatymų leidime yra ap¬rėžta Respublikos Prezidento reliatyviniu veto ir Pre¬zidento bei 50 000 piliečių rinkikų apeliavimu į referen¬dumą. Tai reiškia, kad Seimo, priimtas įstatymas dar nėra ga¬lutinis- jis gali būti pakeistas arba atmestas. Tuo tarpu Respublikos Prezidento priimtas įstatymas jau tuo pačiu yra išleis¬tas – jis jį ir skelbia, niekas negali jo vetuoti, niekas negali jo užprotestuoti ir pavesti tautos referendumui pa¬tikrinti. Vienintelis Prezidento formalus suvaržymas jo įstatymų leidime yra ministro kontrasignavimas, kuris seka iš bendro principo, jog visi Prezidento aktai iš tik¬rųjų yra visos Vyriausybės aktai ir, kaip tokie, pave¬dami parlamentinei valdymo kontrolei. Ta¬čiau šio suvaržymo reikšmė- tik formali, kadangi šioje konstitucijoje Vyriausybė yra Preziden¬tui priklausantis organas ir todėl rimtai jo varžyti negali, o antra vertus, parlamentinė kontrolė, kuriai skiriama Pre¬zidento aktų kontrasignacija, čia iš viso nedaug turi reikšmės, nes ir be šios kontrolės Prezidento leidžiamieji įstatymai yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, dispozicijoje jo sesijos metu. Esant taip formuluotam įstatymų leidybos dualizmui, kiekvieno įstatymų leidybos subjekto – Seimo ir prezidento – veiklos rezultatų lyginamasis svoris priklausė taip pat nuo Seimo posėdžiavimo trukmės. Kon¬stitucijoje nustatyta, kad Seimas nebėra nuolat dirbanti institucija, o dirba kasmet šaukiamomis dviem sesijomis, kurios kartu galėjo truk¬ti iki šešių mėnesių (28 str.). Be to, prezidentas savo iniciatyva arba 3/5 Seimo atstovų siūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai spręsti iš anksto numatytus klausimus (36 str.). Sesijas prezi¬dentas galėjo baigti pirma laiko, taip pat paleisti Seimą (53 str.).Ypač reikšmingas buvo Konstitucijos 28 straipsnis, nustatęs, kad terminai sušaukti pirmąjį Seimą nenumatomi, kartu akivaizdžiai de¬valvavęs visas demokratiškąsias Seimui skirtas konstitucines nuosta¬tas. Šis 28 Konstitucijos straipsnis- pereinamoji nuostata, kuri, šioje konstitucijoje buvo la¬bai svarbi. Ji sudarė teisinį pagrindą aštuonerius metus Seimo rinkimų išvis nerengti, visą tą laiką naudojantis ta galia, kurią ši kons¬titucija vyriausybei pavedė tarp kadencinių Seimo spragų metu.Tai buvo tiesioginio perversminio vyriausybės ir pačios konstitucijos pobūdžio pa¬darinys, skiriamas perversminių ele¬mentų įsitvirtinimui valdžioje, nekliudant tiems, kurie galėtų pasireikšti iš demokratinių Seimo rinkimų. O kadangi per¬versmas buvo įvykdytas būtent prieš Seimo galią, tai Seimu ir nebuvo pasitikėta ir buvo rasta „nepaprasta kons¬titucinė formulė, kuri leistų veikti Šiai konstitucijai, ne¬veikiant vienam konstitucinės valdžios veiksniui, kad ir numatytam pačioje konstitucijoje.“ Pasak M. Rėmerio, Seimo sušaukimo atidėjimą neapibrėžtam laikui įgalino būtent 53str. 2-as abzacas. Dėka jo, Seimo buvimas nėra būtinas, nes ir be jo visos valstybės funkcijos yra konstitucingai aprūpintos. Seimo atsisakymas Lietuvą faktiškai iškart pavertė vienpartinės sistemos valstybe, nes nesant Seimo rinkimų ir valdžia monopolizavus tautininkam, kitos politinės partijos neteko galimybių teisiniu būdu siekti valdžios.
Atidžiau panagrinėjus, 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje galima pastebėti žymias Seimo galių, sutarčių ratifika¬vimo srityje, reformas.1922 m. Konstitucijoje, 30 straipsnyje, Seimo tvirtinimas (ratifikacija) buvo reikalinga daugeliui Vyriau¬sybės sudaromų tarptautinių sutarčių (taikos sutartys, Valstybės teritorijos įgijimo, išsižadėjimo ar perleidimo sutartys, prekybos sutartys su kitomis valstybėmis, už¬sienio paskolos, sutartys, kurios visai ar dalinai naikina arba pakeičia esamuosius įstatymus, sutartys, kurios už¬deda pareigų Lietuvos piliečiams, sutartys, kurios nusta¬to tiesiogines arba netiesiogines monopolijos arba nusa¬vinimo teises). Visos šios sutarčių kategorijos buvo iš¬vardintos konstitucijoje. Tačiau 1928 m. konstitu¬cijoje Seimas neratifikuoja jokių sutarčių- vi¬sas sutartis ratifikuoja Respublikos Prezidentas (48 str). Ir tiktai tuo atveju, kada Lietuvos sudaryta tarptautinė sutartis liečia dalykus, kurie šiaip turi būti tvarkomi įstatymų keliu, reikalinga tam tikra Seimo, kaip pagrindinio įstatymų leidėjo, intervencija. Tačiau ir šiuo atveju sutartį ratifikuoja ne Seimas, bet Respublikos Prezidentas.
Seimo rinkimams pagal 1928 m. Konstituciją nustatyti tie patys vi¬suotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo ir proporcinės rinkimų sistemos reikalavimai, bet rinkėjams pakeltas amžiaus cenzas iki 24 me¬tų, o renkamiesiems – iki 30 metų. Seimas turėjo būti renkamas penke¬riems metams. Seimo atstovų skaičių, jo priimtų įstatymų skelbimo tvarką ir kai kuriuos kitus dalykus turėjo nustatyti atskiri įstatymai.
1928 m. Lietuvos konstitucija, kaip ir ankstesnioji, formaliai įtvir¬tino atstovaujamąją demokratiją o tiesioginės demokratijos elementu joje net gausiau nei ankstesnėje: tautos įstatymų iniciatyvos sąly¬gos abiejose konstitucijose liko tos pačios, bet gerokai išplėsta refe¬rendumo naudojimo sritis. Pirmiausiai ši konstitucija nustatė du kon¬krečius privalomo referendumo atvejus: mažinant valstybės teritoriją ir, minėta, „tikrinant” pačią konstituciją. Antra, leisdama skelbti re¬ferendumą dėl Seimo priimtų ar atmestų įstatymų, iš jų dėl Seimo atmestų Konstitucijos pakeitimų ir papildymų (104 str. ir 105 str.), ir nenumatydama galimybės kreiptis į tautą dėl Respublikos prezidento priimtų ar atmestų įstatymų, Konstitucija referendumo institutą pa¬vertė dar viena priemone riboti Seimo galią. Šią išvadą patvirtina tai, kad Konstitucija nepripažino Seimo atstovų teisės patiems inicijuoti tokį referendumą, tepalikdama ją 50 tūkstančių piliečių grupei ir Res¬publikos prezidentui (dėl Konstitucijos) arba Vyriausybei (dėl paprastų įstatymų).
Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m konstitucijoje
Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Preziden¬tas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus ministrus, taip pat atleisti Ministrų kabinetą arba ministrus. Pastaruoju atveju prezidento nuožiūros niekas nevaržė, nes Ministrų kabineto kontrasignacijos nebuvo reikalaujama:„Visi Respublikos Prezidento aktai, išskyrus Ministerių Kabineto paleidi¬mą, privalo turėti Ministerio Pirmi¬ninko arba atitinkamo ministerio pa¬rašą. Atsakomybė už aktą tenka jį pa¬sirašiusiam ministeriui”. (57 str.)
Iš šios nuostatos galima daryti išvadą, kad Ministrų Kabineto paleidi¬mas sudaro grynai asmeninės Prezidento galios prero¬gatyvą. Kitaip sakant, Prezidentas savo iniciatyva ir sa¬vo vienašališku absoliučios galios aktu gali pašalinti ka¬binetą, kada tik panorėjęs. Šis Preziden¬to aktas yra vienintelis, kuris nėra pavestas parlamenti¬nei valdymo kontrolei, nes niekas už šį aktą neatsako. Prezidentas šioje konstitucijoje, išskyrus tam tikrą baudžiamąją atsa¬komybę, iš viso nėra atsakingas.Šis 57 straipsnis 1928 m. konstitucijoje yra vienas iš ryškiausių Respublikos Prezidento galios išplėtimo požymių. Šiuo atžvilgiu jo svarba yra ryški ypač dėl to, kad jis atiduo¬da Ministrų Kabinetą tikrajai Prezidento dispozicijai. Ministrų Kabinetas, kuris yra Prezidento skiriamas ir praktiškai bet kada be jokių sąlygų ir ceremonijų gali būti jo pašalintas, tampa tikru Prezidento agentu. Iš tikrųjų jisai netenka valdančiojo organo pobūdžio ir priverstas daryti tai, ko jo tarnybinis viršininkas- Prezidentas, nuo kurio jisai priklauso, pageidauja. Nors 57 straipsnyje numatyta, kad visiems Prezidento aktams, išskyrus tą vie¬ną Ministrų Kabineto paleidimo aktą, yra reikalinga ministrų kontrasignacija, tačiau kaip tik ši vienintelė išimtis dezorganizuoja visą instituciją. Ministrai, kurių likimas yra visiškoje Respublikos Prezidento dispozicijoje, nebus linkę atsakyti Prezidentui kontrasignacijos, kai ji bus iš jų pareikalauta, išskyrus nebent tuos atvejus, kada jiems už tai galėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė.Tokiomis aplinkybėmis Res¬publikos Prezidentas tampa ne tik grynai formaline vyriausybės viršūne, bet ir tarnybine Ministrų Kabi¬neto vyresnybe. Tai jau yra žymus žingsnis į prezidentinį konstituci¬nį režimą, kuriame vyriausybė tampa vienasmeninė Pre¬zidento asmenyje.
Konstitucijoje nustatytas tam tikras Ministrų kabineto priklauso¬mumas ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Ministrų kabinetas turė¬tų Seimo pasitikėjimą, tačiau pareikšti nepasitikėjimą dabar jau buvo būtina kvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma.Realiai nesančio Seimo teisių, ypač įstatymų leidybos srityje, koncentravimas prezidento rankose, taip pat prezi¬dento teisė be kontrasignacijos paleisti Ministrų kabinetą – tai pagrin¬dinės Konstitucijos nuostatos, Respublikos prezidentą vertusios centrine konstitucine institucija.
Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m Konstitucijoje
Tam tikrą įstatymų leidybos vaidmenį 1928 m. Konstitucija skyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai – Valstybės tarybai: „Įstatymams tvarkyti ir jų sumany¬mams ruošti bei svarstyti steigiama Valstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato atskiras įstatymas”(54 str.) Tokios politinės institucijos 1922 m. konstitucijoje nebuvo. Sprendžiant iš jos funkcijų suformulavimo konstituci¬joje, Valstybės Taryba buvo sukurta kaip taryba įsta¬tymų leidimo reikalams. Pasak M. Rėmerio jos konstitucinės funkcijos gali būti klasifikuojamos:1) esamų įstatymų tvarkymas; tai yra kodifikacijos funkcija, kuri kartais taip pat gali būti reikalinga tam tikrų įstatyminių aktų, išeinančių iš Valstybės Tarybos galios ribų, tačiau surišamų su jos antrąja funkcija; 2) įstatymų sumanymų ruošimas bei svarstymas; čia turima galvoje ne įstaty¬mų iniciatyva, kuri, pagal konstituciją, pavedama tiktai Ministrų Kabinetui ir, žinoma, pačiam Seimui, ir taip pat ne tas įstatymų projekto svarstymas, kuris betar¬piškai veda į apsvarstyto įstatymo projekto priėmimą ir sudaro paties įstatymų leidėjo prerogatyvą; čia turimas galvoje tiktai paruošiamasis darbas Vyriausybės įstatymų leidžiamosios iniciatyvos ribose, neperžengiąs šių ribų ir negalįs peržengti; tai seka iš to, kad konstitucinis nuo¬statas, liečiąs Valstybės Tarybą ir šias jos funkcijas, yra patalpintas skyriuje apie Vyriausybę, o kadangi Vyriau¬sybėje įstatymų iniciatyvą turi Ministrų Kabinetas, tai aišku, kad Valstybės Tarybos vykdomas įstatymų suma¬nymų ruošimas ir svarstymas turi aptarnauti tą Minist¬rų Kabineto įstatymų iniciatyvą.
Kiek vėliau, 1928 m. rugsėjo 21 d., Valstybės tarybos kompetencija buvo patikslinta Valstybės tarybos įstatymu. Įstaty¬me buvo nurodyta, kad Taryba, kurios narius skiria prezidentas, „ren¬gia įstatymų kodifikacijos sumanymus, praneša Kabinetui ar atitinka¬mam ministrui apie pastebėtus prasilenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžios organų aktuose, kelia klausinių dėl naujų įstaty¬mų reikalingumo, svarsto Kabineto ar įstatymų leidimo įstaigos pateikiamus įstatymų sumanymus, reikalaujant prezidentui teikia nuo¬monę apie veikiančius įstatymus”.Taigi, galima daryti išvadą, kad Valstybės Taryba tampa tarnybiniu Mi¬nistrų Kabineto organu, aptarnaujančiu jo įstatymų ini¬ciatyvą, taip pat ir jo funkciją vykdyti įstatymus, nes kodifikacinė Tarybos funkcija da¬ro poveikį teisės aiškumui ir palengvina įstatymų veiki¬mą bei jų vykdymą. Konstitucijoje numatytą Valstybės Tarybą dr. J.Jakštas vadina tiesiog antraisiais rūmais.Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas
Nepaisant prezidento prioriteto valstybės institucijų sistemoje konsti¬tucinio įtvirtinimo, pirmuosius po Konstitucijos įsigaliojimo metus re¬alią valdžią ir toliau savo rankose mėgino tradiciškai išlaikyti minist¬ras pirmininkas A. Voldemaras. Tačiau šitaip realiame gyvenime kilusios dviejų pretendentų į lyderius varžybos baigėsi prezidento per¬gale: pasinaudojęs konstitucine nuostata, suteikiančia prezidentui tei¬sę paleisti Ministrų kabinetą ir šiais atvejais, tarsi iš anksto numačius susidarysiančią situaciją, nereikalaujančia Ministrų kabineto kontra¬signacijos, A. Smetona, varžovui netikėtai, 1929 m. rugsėjo 12 d. pa¬sirašė aktą dėl Ministrų kabineto paleidimo. Rugsėjo 23 d. buvo pa¬tvirtintas naujas Ministrų kabinetas, vadovaujamas J. Tūbelio. Nuo šiol Konstitucijos nustatyta centrinių valstybės institucijų hie¬rarchija su prezidentu jos viršūnėje tapo realybe.Galiojant 1928 m. Konstitucijai, Lietuvoje išleista jos konstituci¬nei teisei reikšmingų įstatymų. Iš jų pažymėtini bent du: vienas skirtas Respublikos prezidento, kitas – Seimo rinkimų tvarkai.Prisimenant, kad 1926 m. gruodžio mėn. prezidentu A. Smetona buvo išrinktas formaliai laikantis 1922 m. Konstitucijos, jo kadencija turėjo trukti trejus metus ir galėjo būti pratęsta tik kartu pratęsiant Sei¬mo kadenciją. Naujoji Konstitucija, minėta, prezidento kadenciją pail¬gino ir nustatė, kad jis renkamas ypatingų tautos atstovų. Detaliau pre¬zidento rinkimų tvarką nustatė paties prezidento išleistas ir 1931 m. lapkričio 25 d. paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas. Naujojo įstatymo esmė ta, kad piliečiai prezidento rinkimuose galėjo dalyvauti ne tiesiogiai, o tik per savo išrinktų savivaldybių – valsčių, miestų ir apskričių tarybų – narius, o Klaipėdos krašte – ap¬skričių ir Klaipėdos miesto seimelių narius, įrašytus į specialius ap¬skričių viršininkų sudarytus sąrašus; bet ir pastariesiems prezidentą rinkti buvo patikėta netiesiogiai: apskrityse, vadovaujant apskričių vir¬šininkams, jiems tebuvo pavesta iš savo tarpo išrinkti prezidento rin¬kikus – ypatinguosius tautos atstovus. Ministro pirmininko sukviesti į specialų susirinkimą, slaptu balsavimu, iš tame pačiame susirinkime ne mažiau kaip dvidešimties ypatingųjų tautos atstovų pasiūlytų kan¬didatų jie turėjo išrinkti prezidentą. Taigi prezidentui rinkti nustatyti trijų laipsnių rinkimai, pagal schemą rinkėjai → savivaldybių tarybos → ypatingieji tautos atstovai → prezidentas. Remiantis šiuo įstatymu A. Smetona prezidentu buvo perrenka¬mas 1931 m. ir 1938 metais.Kitą svarbų konstitucinį institutą – Seimą – Lietuvos vyriausybė ilgą laiką apskritai delsė šaukti, prezidentas vienas leido įstatymus ir vykdė kitas parlamento funkcijas. Tuo tarpu žymi visuomenės dalis aktyviai reikalavo demokratijos ir Seimo rinkimų, opozicija su jais siejo vienintelę viltį legaliu būdu susigrąžinti valdžią.Naujas Seimo rinkimų įstatymas buvo priimtas tik 1936 m. kovo 6 dieną.1928 m. Konstitucija rinkėjams buvo pakėlusi amžiaus cenzą, ir tai matyti naujajame įstatyme. Be to, nustatyta, kad balsavimo teisės neturi asmenys, iš kurių teismas atėmė arba kurių apribojo teises; kal¬tinami nusikaltimais, už kuriuos gali būti atimtos teisės; priklausantys organizacijoms, siekiančioms „atimti Lietuvai nepriklausomybę arba atplėšti Lietuvos teritorijos dalį”, jei organizaciją turint šiuos tikslus pripažino teismas ir nuo teismo sprendimo dienos nepraėjo 10 metų sustabdytų ar uždarytų organizacijų nariai, neišėję iš jų bent prieš šešis mėnesius iki sustabdymo arba uždarymo. Be to, rinkti negalėjo asme¬nys, rinkimų dieną laikomi suimtųjų namuose.
Visiškai nauja šiame Seimo rinkimų įstatyme buvo tai, kad tarp savęs rinkimuose turėjo varžytis ne partiniu pagrindu sudaryti, o savi¬valdybių- apskričių (arba miestų), įeinančių į rinkimų apygardą, – tary¬bų teikiami kandidatų sąrašai. Rinkėjai balsuodami galėjo savo nuožiū¬ra rinktis kandidatą iš bet kurio apygardos sąrašo. Rinkimų rezultatai apygardose buvo nustatomi paskirstant tarp sąrašų mandatus proporcingai paduotiems už kiekvieno sąrašo kandidatus balsus. Kiekviename są¬raše pirmenybė buvo teikiama kandidatams, gavusiems daugiau balsų. Nustatyta rinkimų rezultatų skaičiavimo tvarka, vietoje partinės pripažindama tik teritorinę kandidato priklausomybę, praktiškai nepa¬liko galimybės būsimajame Seime susidaryti organizuotai opozicijai.Seimo rinkimai įvyko 1936 m. birželio 9-10 dienomis. Net 85 pro¬centai šiuo būdu išrinktų Seimo narių priklausė Tautininkų sąjungai.Viena iš pagrindinių išrinkto Seimo funkcijų vėl liko įstatymų lei¬dyba. Tačiau tai nebebuvo išimtinė Seimo teisė, nes ja toliau naudojosi ir prezidentas. Per visą Seimo veikimo laiką jo išleisti įstatymai tesu¬darė apie 53 procentus per tą laiką įsigaliojusių įstatymų. Įstatymų ini¬ciatyvos srityje pagrindinį vaidmenį vaidino Ministrų kabinetas: per 90 procentų visų įstatymų projektų, svarstytų Seime, buvo pasiūlyta Ministrų kabineto ir tik likusią dalį tesudarė paties Seimo projektai.Taigi bendras Prezidento ir Seimo rinkimų įstatymų reglamen¬tuotų rinkimų bruožas buvo tas, kad svarbiausia vieta juose buvo skir¬ta savivaldybėms. Jų patikimumą valdantiesiems lėmė tuomet galiojęs 1931 m. gegužės 2 d. Vietos savivaldybės įstatymas, be kita ko, reika¬lavęs, kad jų rinkėjai mokėtų ar privalėtų mokėti nekilnojamojo turto, žemės, prekybos, pramonės, amato, asmens pajamų ar buto savivaldy¬bės mokesčius (reikalavimas netaikytas tik valstybės ar savivaldybės įstaigų tarnautojams bei baigusiesiems aukštąjį arba specialųjį žemės ūkio mokslą), t. y. savivaldybės buvo išrinktos ne visuotiniais, o cenziniais rinkimais, o vadinamoji teisinė tauta neturėjo galimybių daly¬vauti šiuose didelės politinės svarbos aktuose. Tokių rinkimų rezultatai, suprantama, turėjo įtakos ir prezidento rinkikų rinkimams, ir kandidatų į Seimo atstovus iškėlimui.Išvados
Politinės sistemos, įtvirtintos 1922m. ir 1928m. konstitucijose, funkcionavimas neišvengė kraštutinumų. 1922m. konstitucijoje įtvirtinta parlamentinio tipo Vyriausybė suponavo plačią Seimo hegemoniją, vedusią į parlamentarizmo krizę, kuri baigėsi 1926m. perversmu ir autoritarinių principų įteisinimu naujojoje Konstitucijoje, kurioje buvo stipriai išplėstos Valstybės Prezidento galios. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija – vienas iš pirmųjų Eu¬ropoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, tačiau griežtos autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr. K.Račkauskas 1928 m. Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė, kad ji, įvesdama keletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos tekstą.Vis tik 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas buvo reikšmingas tuometinės politinės valdžios žingsnis, apsprendęs tolimesnę konstitucinę valstybės raidą. Naujos konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir tradicijas atitinkantį valdymą. 1928m. Konstitucija, pasak M.Rėmerio, – iš perversmų kilęs ir poperversminei diktatūrai likviduoti skirtas konstitucinis provizoriumas. Neribotų Prezidento galių išplėtimas šioje konstitucijoje įteisino autoritarinę valdymo sistemą, ilgainiui privedusią prie pačios valstybės žlugimo. Teisus buvo K.Grinius, dar 1929m. sakydamas, jog tokį diktatūrinį, visuomenę nupolitinantį režimą palaikanti valstybė, kilus konfliktui su užsieniu, tampa nepajėgi išsilaikyti.
Taigi šis 1928m. konstitucinės Lietuvos politinės sistemos sąrangos išbandymas nepasiteisino, versdamas dabartinės 1992m. konstitucijos kūrėjus ieškoti tobulesnio, Lietuvos politinėms sąlygoms tinkamesnio konstitucinės valstybės sistemos varianto.
Literatūra
1. Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis J. S, Šenavičius A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002, 542p.2. Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“, Justitia, Vilnius 1997, 304p.3. Maksimaitis M. “Vingiuotas kelias žemyn”/politika. – 1991.-Nr.1.- 15p.4. Merkelis A. Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. – New York, N.Y., 1964. – 740p. 5. Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989, 239p.6. Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius: Mintis,1990.-511p.7. Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. – Vilnius, 1990. – 216p.