Į sporto klubą vaikščioti ir raumenukus auginti yra madinga. Ir niekas neabejoja, – naudinga. O štai smegenų mankšta , manau pripažinsite, gauna kur kas mažiau dėmesio. Na, be abejo, darbai, mokslai, galva taip susisuka, kad vakare nieko nebesinori, tik „atsijungti“. Tik kažkodėl daug kam ir „atsijungti“ sunkiai sekasi, nes už atsipalaidavimą taip pat atsakingos smegenis, ir šį sugebėjimą treniruoti irgi svarbu.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodytų sporto klubas smegenims? Monitoriai su dėmesio koncentravimo pratimais, o gal kėdės su daugybe laidelių, kurie, prijungti prie mūsų galvų stimuliuotų smegenų vingius? Gal. Tačiau iš tiesų viskas paprasčiau. Kad ištreniruotume savo pilkąsias ir visas likusias smegenų ląsteles, svarbūs du dalykai – išmokti koncentruoti dėmesį ir atsipalaiduoti, pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna. Tiesa, kartais galėtume būti kiek atsipalaidavę ir susikoncentravę vienu metu – tokioje tarpinėje būsenoje, kuri žmogaus veiklai taip pat naudinga.
Kodėl viso to reikia, turbūt klausimų nekyla, – bet kokia mūsų veikla susijusi su tuo, kad nervų sistemos padedami koncentruojamės, stengiamės dėmesį išlaikyti, ar bandome atsipalaiduoti. Su šiais procesais susijęs ne tik protinis žmogaus darbas, bet ir motorika, t.y. – judesiai. Vadinamosios smegenų treniruotės praverčia, kai esame priversti kuo ilgiau išlaikyti dėmesį ties reikalingu atlikti darbu, arba esame tokiose sąlygose, kur tai padaryti sunkiau, pavyzdžiui – triukšmingoje patalpoje. Smegenų veiklą skatinančius pratimus atliekantis žmogus, atsidūręs kad ir oro uoste, su užduotimi susidoros žymiai greičiau ir lengviau, nei tas, kuris įpratęs dirbti tyloje.
Užsienyje populiarius kompiuterinius dėmesio koncentracijos pratimus galime nesunkiai pakeisti. Svarbu smegenų mankštai laiko skirti reguliariai, siekiant vis prailginti ekspozicijos (dėmesio sutelkimo) laiką. Taigi, važiuodami į darbą ar paskaitas autobusu, o gal tiesiog įjungę televizorių, t.y. – pasitelkę trukdžius, galime treniruotis įsiminti tekstą, išmokti mintinai eilėraštį ar parašyti trumpą esė.
Galima „mankštintis“ triukšmingoje aplinkoje skaitant knygą. Treniruotė būtų pavykusi tuo atveju, jei išmoktume „negirdėti“ triukšmo ir tuo pačiu metu gerai suvokti tekstą. Dėmesio koncentraciją dar padeda ugdyti nuosekliai mintyse „praeinamas“ planuojamas atlikti darbas, kai visa psichika sukoncentruojama į veiksmą, kurį reikia padaryti. Tokį dėmesio sutelkimo būdą, kaip ir vizualizaciją, dažnai praktikuoja sportininkai.
Nė kiek nemažiau svarbu išmokti atsipalaiduoti. Jei manote, kad iki išnaktų spoksodami į televizoriaus ekrane judančius vaizdus ilsitės ir atsipalaiduojate, turiu jus nuvilti. Smegenims toks poilsis panašus į dar vieną darbą. Mokėjimas atsipalaiduoti per kelias akimirkas itin praverčia situacijose, kai, rodos, pailsėti neįmanoma, tačiau – būtina. Atsipalaidavimo esmė – dėmesio perkėlimas į save. Prisiminkite žaismingą pratimą – „pabandyk negalvot apie baltąją mešką“. Daugeliui po tokio pasiūlymo nepavyks galvoti apie nieką kitą, išskyrus tą baltą gyvūną. Tuo tarpu atsipalaidavimo technikas įvaldęs žmogus tarsi sustabdys mintis ir iš tiesų galės negalvoti apie mešką. Toks sugebėjimas svarbus stresų metu, kai žmogaus psichikai tiesiog būtina atsipalaiduoti.
Vienas paprasčiausių šios srities pratimų – sekti savo kvėpavimą. Išgirsti ir pajausti, kaip įkvepiam, ir iškvepiam. Į kvėpavimą, ar, pavyzdžiui, laikrodžio tiksėjimą sutelktas dėmesys atpalaiduoja smegenų vingius ir leidžia jiems iš tiesų pailsėti. Dar vienas būdas treniruoti smegenų gebėjimą ilsėtis – išmokti prisiminti, kaip jautėmės, kai mums buvo labai gera ir ramu. Pasijusti tokiam pačiam atsipalaidavusiam padės atkartota ankstesnės gerumo būsenos poza ar net veido išraiška.
Mankštinti smegenis turėtume ir lavindami atmintį. Paprasta, bet mes ir nesiekiame išrasti dviratį, – geriausiai tam tinka specialū stalo žaidimai, užsienio kalbų ar eilėraščių mokymasis, skaičiavimas ir t.t. Pastebėta, kad žmogaus psichinę veiklą labai gerai veikia šokis. Tai susiję su cheminių medžiagų, kurios gerina smegenų medžiagų apykaitą ir palaiko gyvybingumą, išsiskyrimu, nes taip suaktyvinama protinė veikla. Šokant išsiskiria nuotaiką pakeliantys endorfinai, smegenys būna aktyvesnės, be to, judėjimas gerina kraujotaką, ir skatina organizmą išskirti kitas, protinei veiklai įtakos turinčias medžiagas. Tyrimai rodo, kad žmonės, žaidžiantys šachmatais, besimokantys užsienio kalbų, lankantys šokius, kur kas rečiau serga Alzhaimerio liga, jų smegenys rečiau „perdega“.
Nors nuo vaikystės aktyviai „treniruotos“ smegenys gebėjimais skiriasi nuo tų, kurias mankštinti pradėta vėliau, užsirašyti į „smegenų sporto klubą“ niekada nevėlu. Reikėtų nepamiršti, kad kaip ir raumenys, – treniruotes apleidus smegenys praranda įgūdžius, stabarėja. Visgi didžiausias mūsų smegenų ir mūsų pačių priešas – kiekybė. Ar labai daug dirbame, ar labai daug ilsimės, – ir viena, ir kita mums kenkia. Juk svarbiausia – kokybė. Kitaip tariant, jei dirbame, tai po nedaug, tačiau susikoncentravę, vadinasi, – kokybiškai. Tokiu atveju, kokybė kaskart gerės, nes daugės įgūdžių. Tačiau jei kokybė virs kiekybe, – ir pilkosios ląstelės, ir visas likęs žmogaus organizmas silps, jausimės pervargę, vadinasi, – dirbsime prasčiau. Tas pats su poilsiu – jo turi būti ne per daug, tačiau jis turi būti kokybiškas – kupinas įspūdžių, leidžiantis atsiskleisti mūsų talentams ir norams, turiningas ir tikras, t.y. – teikiantis džiaugsmą ir pasitenkinimą. O kai gerai jausimės dirbdami ir ilsėdamiesi, ateis gyvenimo pilnatvės pojūtis, ko jums visiems ir linkime!
