Vilniaus Universiteto Psichiatrijos klinikos docento Dainiaus Pūro nuomone, Lietuvoje viena didžiausių kliūčių integruoti neįgaliuosius – nepalanki visuomenės nuomonė. Žmonės, asmeniškai nepažįstantys nė vieno psichikos neįgaliojo, yra įsitikinę, kad pastarieji yra bejėgiai arba pavojingi. Anot D.Pūro, galioja dėsnis, kad visuomenė iš savo tarpo išstumianti psichikos neįgaliuosius ir kitas pažeidžiamas grupes pati suserga ir jai kyla labai daug problemų – savižudybės, prievarta, priklausomybės… D.Pūras įsitikinęs, kad visuomenė gali pasveikti, jei nebijos “atsisukusio varžtelio”, nes problema ne “varžtelis”, bet neadekvati visuomenės reakcija.
“Kvaila bijoti atsisukusio varžtelio. Taip gali atsitikti ir tau…” – šiuos žodžius jau savaitę girdime per radiją ir televiziją. Tai akcijos, skirtos nepagrįstiems mitams apie psichikos negalių turinčius žmones griauti, dalis. Šiuo pirmąsyk mūsų šalyje įgyvendinamu projektu tikimasi ne tik ugdyti tolerantišką visuomenę, bet ir pralaužti baimės ir nepasitikėjimo ledus įdarbinant psichikos neįgaliuosius. Apie jų kasdienes problemas “Lietuvos sveikatai” pasakojo dėl psichikos negalios 40 proc. darbingu pripažintas rinkodaros specialistas Rytis (pavardė redakcijai žinoma).
Apie negalią nutylima
“Pasaulio patirtis rodo, kad šie žmonės taip pat gali gyventi visavertį gyvenimą. Lietuvoje viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Spinter” apklaustų respondentų nuomonė vienareikšmė: vos 5 proc. būdami darbdaviais įdarbintų psichikos negalią turintį žmogų. O ir siūlomas nekvalifikuotas darbas, nesvarbu, kad iki “pajudant varžteliui” turėjai du aukštojo mokslo diplomus. Dabar tu “nurašytas” – tau nebegalima patikėti atsakingo darbo”.
Pats Rytis serga bipoliniu sutrikimu (jam būdingi pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai, keičiantys vienas kitą arba atskirti normalios nuotaikos epizodų). Liga jį užklupo devyniolikos, teko palikti institutą. Vėliau, jau baigęs verslo vadybos mokslus, prieš ketverius metus vienos manijos metu buvo atleistas iš darbo ir, jo žodžiais tariant, atsidūrė gatvėje. Sunku buvo pakilti, bet rado savyje jėgų ir yra dėkingas už pasitikėjimą dabartiniam savo darbdaviui medikui. Įsidarbinti pavyksta vienam iš dešimties ir dauguma “laimingųjų” apie savo ligą stengiasi nutylėti. Todėl, pasak Ryčio, dar vienas iš projekto tikslų – parodyti, kad bendradarbiai dažnai net nežino, kad šalia jų dirba psichikos negalių turintis žmogus.
Sugyventi su savimi
Sergančiajam psichine liga sunkiausia yra suvokti ir prisipažinti sau, kad sergi. Šiems žmonėms ypač svarbu išmokti kontroliuoti save, stebėti savo ligos simptomus ir laiku kreiptis į gydytojus. Dabar jau sukurta veiksmingų vaistų ir gydymo metodikų, tereikia jų laikytis ir išmokti sugyventi su savo liga. “Jeigu tik nevartočiau vaistų, neišvengčiau nuotaikų kaitos, apimtų tai manija, tai depresija, o jos kinta taip nepastoviai, kad trukdo gyventi,“ – pasakojo Rytis.
Visuomenė vengia
Kartais būna labai sunku, kai neturi su kuo pasišnekėti. Tokių kaip mes vengia visuomenė. Jei savo mintis reiški kitaip ar kitaip gyveni, į tave žiūri su nepasitikėjimu. Be abejo, kiekvienas kalam savo laimę, tačiau didžioji psichikos sutrikimų turinčių žmonių dalis yra visuomenės įkaitai. Tiesiog jie visiškai priklauso nuo aplinkinių malonės: išties pagalbos ranką, priims į darbą, bendraus kaip su lygiu ar nusisuks.
Ryčio mintys patvirtina organizacijos “Globali iniciatyva psichiatrijoje” tarybos direktoriaus, gydytojo psichiatro Vytauto Blažio teiginį, kad mūsų visuomenėje vyrauja požiūris, jog psichikos sutrikimų turintys žmonės labai pavojingi, daro nusikaltimus, nors dažiau dėl nusikaltimų nukenčia jie patys.
Atsikratyti baimės
Ir nors statistika rodo, kad sveikieji nusikaltimų padaro daugiau nei psichikos neįgalieji, tačiau pastarųjų saugomės labiau. Kažkur žmoguje slypi jausmas laikytis saugaus atstumo nuo neįgaliojo. Nors, klausia Rytis, ar galima sveiku vadinti kaimyną, bijantį kartu su juo važiuoti liftu, arba daužantį radiatorių, nes kitas (taip pat sveikas) kaimynas klausosi muzikos? Kol kas neįgalieji vis atsimuša į mūsų baimės sieną. Suprantama, vienas projektas jos nenugriaus, bet kiek ji suplonės, priklauso nuo mūsų.
