Genetiškai modifikuoti produktai

Gyvąjį pasaulį sudarantys organizmai susiję sudėtingais ryšiais, yra priklausomi vieni nuo kitų, o palikuonys visuomet panašūs į savo tėvus. Paveldimas savybes nulemia informacija, užkoduota dezoksiribonukleininėje rūgštyje (DNR), esančioje beveik visų gyvų organizmų ląstelėse. Tai užtikrina individo savybių stabilumą.

Atskiri požymiai “užrašyti” DNR fragmentuose, vadinamuose genais. Mokslo ir technologijų pažanga suteikė galimybių pakeisti paveldimus požymius – specialiais fermentais DNR galima “sukarpyti“, po to išimti ar įdėti į grandinę naują geną, DNR grandinės segmentą, koduojantį tam tikrą informaciją. Taip galima pakeisti organizmo savybes – susilpninti, sustiprinti ar panaikinti buvusias bei suteikti naujas. Toks naujas “kūrinys” vadinamas genetiškai modifikuotu organizmu (GMO).

Kodėl prireikė GMO?

Žmonių skaičius žemėje, ypač trečiojo pasaulio šalyse, sparčiai auga, juos reikia pamaitinti, aprengti, todėl daug dėmesio ir skiriama įvairių biotechnologijos šakų vystymui, tarp jų ir genetiškai modifikuotų organizmų kūrimui.

Technologijų pažanga vyksta nuolat, tačiau tik kelios žmonių kartos gali vartoti šaldytą maistą, druską su jodu, vitaminus ar iš tolimųjų kraštų oro transportu atgabentus šviežius vaisius. Dar ne taip seniai visi maitinomės tik savame regione gaunamu maistu. Siekiant patenkinti augančius žmonijos poreikius, stengiamasi didinti derlingumą, prieaugį, plečiasi maistui vartojamų produktų asortimentas. Rinką papildo genetiškai modifikuoti produktai.

Tik praėjusiame šimtmetyje hibridizacijos keliu buvo gauti kvietrugiai, greipfrutai, kiti įdomūs, naudingi ar skanūs augalai. Septintajame dešimtmetyje, turint kilnius tikslus, pradėtos ir genetinės modifikacijos. Sukurti “auksiniai ryžiai”, galintys kaupti b karotiną, kiti GMO, tarp jų mikroorganizmai, nes jie ar jų sintetinami fermentai, organinės rūgštys vartojami įvairioms žaliavoms apdoroti, maisto pramonėje. Citrinos rūgštį gamina modifikuotos mielės, pelėsiai ar bakterijos, fermentuodamos gliukozę.

Pieno, duonos, sulčių, alkoholio gamyba negali apsieiti be fermentinių preparatų. Planuojama, kad vien JAV fermentų rinka pasieks 214 milijonų dolerių. Šis augimas remiasi nuostata, kad genetiškai modifikuotų organizmų išskirti fermentai nesiskiria nuo natūralių junginių, tik yra geresnės kokybės, nes išvalyti nuo priemaišų, gryni. Gaminant fermentinius sūrius, vartojamas fermentas chimozinas. Tradiciškai jis buvo gaunamas iš jaunų veršiukų skrandžių, dabar jį gamina Escherichia coli, Kluyveromyces lactis, Aspergillus niger var. avamori. Bioreaktoriuose gautas fermentinis preparatas yra identiškas gyvuliniam, bet turi apie 95 proc. chimozino, o tradiciniame jo tik 2 proc. Naujasis chimozinas dabar užima apie 80 proc. rinkos.

Laktozės hidrolizei reikalingą laktazę išskiria mielės Kluyveromyces lactis, a amilazę, amilogliukozidazę ir dar keletą fermentų sintetina Bacillus subtilis, ksilanazę ir lipazę – Aspergillus oryze, hemiceliuliazes – B. subtilis ir A. niger.

Genetinis mikroorganizmų modifikavimas pradėtas anksčiausiai, todėl ir jų panaudojimas praktikoje labiausiai progresavęs bei kelia mažiausiai abejonių. Modifikuotos mielės, pelėsiai, bakterijos taip pat vartojamos maisto pramonėje. Anglijoje įteisintas modifikuotų mielių, aktyviai gaminančių dujas fermentuojant maltozę, vartojimas tešlos paruošimui. Mielės, išskiriančios fermentus dekstranų hidrolizei iki lengvai fermentuojamos gliukozės, vartojamos mažai kaloringo alaus gamybai. Jau nuo 1985 metų pramonėje vartojamas Lactococcus lactis, aktyvus bakteriocinų sintetintojas (gamintojas).

Išsivysčiusiose šalyse gyvulinės kilmės baltymai sudaro 56 proc. visų suvartojamų baltymų (besivystančiose – tik 11-26 proc.), tad labai svarbu didinti gyvulininkystės efektyvumą. Anksčiau JAV 1 kg vištienos pagaminti reikėdavo 6 kg pašarų, dabar, vartojant GMO vištas, pakanka 1,5 kg.

Tai teikia ir kitą nemažą praktinę naudą – insuliną gamina genetiškai modifikuota bakterija, į kurios DNR grandinę įterptas žmogaus insulino genas. Sukurti augalai, atsparūs vabzdžiams, – puiku, kai bulvių negraužia kolorado vabalai, reikia mažiau pesticidų. Augalais, atspariais sausrai ir druskingiems dirvožemiams, galima apželdinti dykumas ir druskožemius. Jei naujai sukurtas augalas atsparus herbicidams, mažiau reikės rūpintis piktžolėmis – nupurškus lauke liks tik tai, kas turi augti. Gerai, kai modifikuoti augalai atsparūs ligoms, sukeliamoms grybų ar bakterijų, nebijo šalnų ar turi kitų naujų naudingų savybių, pvz., bulvės, turinčios daugiau krakmolo, ar cukriniai runkeliai, turintys daugiau cukraus. Todėl ir plinta genetiškai modifikuoti produktai: soja, kukurūzai, kviečiai, bulvės, pomidorai, medvilnė, rapsas ir kiti.

Minėti kenkėjams atsparūs augalai turi baltymą, turintį insekticidinių savybių, gautą perkėlus atitinkamą geną iš Bacillus thuringiensis. Tokių augalų auginimas smarkiai sumažina sąnaudas ir yra ekonomiškai naudingas, todėl tarp auginamų kukurūzų 35 proc. yra atsparūs vabzdžiams, 23 proc. – herbicidams, 45 proc. medvilnės pasėlių atsparūs vabzdžiams, 54 proc. sojų pasėlių sudaro atsparios herbicidams formos.

Tačiau genetiškai modifikuoti produktai gali savo sudėtyje turėti naujos struktūros baltymų, todėl didėja alerginių ligų pavojus, 90 proc. jų sukelia šios maisto grupės – pienas, kiaušiniai, žuvis, riešutai, soja. Visi alergenai yra baltymai, bet tik nedidelė jų frakcijų dalis yra alergenai. Perkelti recipientui nauji genai inicijuoja naujų baltymų, galbūt potencialių alergenų, sintezę, bet realiai tai retai būna alergijų priežastis, nes manipuliacijos genais kaip tik ir padeda sukonstruoti GMO be alergenų. Kai genas perkeliamas iš tokiomis savybėmis pasižyminčio organizmo, naujo “kūrinio” alergiškumas tikrinamas ypač kruopščiai. Blogiau, kai genai išskiriami iš šaltinio, nepasižyminčio alerginėmis savybėmis, tada šiai problemai neskiriama reikiamo dėmesio.

Ne visada ištiriama, kokios iš viso medžiagos susidaro ir kaip tai paveiks valgytojus, kad ir netiesiogiai, o per ilgą mitybos grandinę. Neišvengiamas ir poveikis aplinkai – atsparūs kenkėjams augalai “išvaro” naudingus vabzdžius iš dirvožemio (šaknų zonos). Neaišku, kaip tai paveiks dirvos ekosistemą. Kas bus, jei atsparūs herbicidams kultūriniai augalai perduos šią savybę giminingoms piktžolėms?

Taigi dėl GMO kyla daug klausimų – ar tai naudinga, ar žalinga? O gal nieko baisaus, ir viskas bus gerai?

Bet žinoti apie tai reikia kuo daugiau. Tuo tarpu informacijos nėra. Stambūs gamintojai dosniai finansuoja GMO kūrimą, bet mažai remiamas galimų pasekmių tyrimas. Taip pat trūksta informacijos, kur iš viso vartojami GMO. Ar žinome, ką šiandien valgome, ar žino ūkininkas, kokių sėklų jis nusipirko rimtoje firmoje ir ką augina jo kaimynas, o ar visa tai žino tie, kurie turėtų žinoti? Kažkas juk turi aiškintis GMO pasekmes aplinkai ir žmonėms.

Gal viskas bus gerai ir duos tik daug naudos, gal ir neverta gąsdinti visuomenės (pastaruoju metu pastebima ir tokia tendencija), bet informacijos reikia. Nepakanka, kad kuris nors gamintojas deklaruoja nenaudojantis GMO savo produktų gamybai, būtina, kad kontroliuojančios organizacijos sugebėtų tai patikrinti. Atitinkamas padalinys įkurtas ir Lietuvoje – Nacionalinėje veterinarijos laboratorijoje.

Nevienareikšmiškas ir žmonių požiūris į GMO. Tradiciniai, turintys ilgą vartojimo istoriją maisto produktai laikomi natūraliais, saugiais, bet juk kai kurie iš jų turi toksinų, dalis žmonių jiems alergiški. Mielai perkami iš kitų šalių atvežti egzotiški gardėsiai, kurie gana lengvai prasiskina kelia ant mūsų stalo, nors ir ne visada žinoma, kaip mūsų organizmas priims tą “svetimą” maistą. Kitaip yra su GMO produktais. Prieš patiekiant į rinką, jų saugumas turi būti užtikrintas ir yra reglamentuojamas įvairiais norminiais dokumentais, todėl pavojus gal ir nėra toks didelis, kaip kartais esame gąsdinami. Gal per dažnai spekuliuojama dar ir nežinoma GMO produktų žala.

Įvairiose šalyse nevienodai žiūrima į GMO. Dauguma amerikiečių (90 proc.) neabejoja parduotuvėse perkamo maisto saugumu ir neprieštarauja genų inžinerijos taikymui žemės ūkyje bei maisto pramonėje. Daugiau nei pusė gyventojų (53 proc.) mano, kad genų inžinerija nekelia pavojaus sveikatai, 27 proc. laikosi priešingos nuomonės, o 20 proc. abejoja. Net 90 proc. australų pritaria genų inžinerijos taikymui, 93 proc. japonų tiki, kad genų inžinerija yra “gerai” ir per artimiausius metus atneš dar daugiau naudos.

Europoje GMO entuziastų gerokai mažiau – 44 proc. bijo su tuo susijusios rizikos. Šiuos skirtumus gal daugiau lemia informacijos apie įvairius GMO aspektus mūsų gyvenime trūkumas. Lietuvoje tokių žinių dar labiau trūksta, ypač mažai objektyvios informacijos. Būtina ženklinti produktus, kurių sudėtyje yra GMO, tada galėsime rinktis, kurią spalvingą pakuotę pirkti – pigesnę ar brangesnę, su GMO ar be jų, o, daugiau žinodami apie genetiškai modifikuotų organizmų galimą poveikį mums ir aplinkai, galėsime laisvai rinktis.