Miestu planavimas

1. MIESTO PANAVIMAS SAMPRATA TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Teritorijų planavimo samprata
Urbanistinis planavimas – tai mokslas. Tai profesionalų vertinami ir analizuo¬jami projektai, programos, strategijos ir planai, kuriais grindžiamos didmiesčio fizi¬nės, socialinės, ekonominės ir aplinkos struktūros. Sprendžiant šias proble¬mas, reikia rasti pusiausvyrą tarp augimo ir išsaugojimo, puoselėti plėtrą ir spręsti konfliktus.
LR teritorijų planavimo įstatymas:
teritorijų planavimas – kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra terito¬rijos ir žemės naudojimo tikslinei paskir¬čiai, prioritetams, aplinkosaugos, paminklo¬saugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo, gyve¬namųjų vie¬tovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užžimtumui reguliuoti.
teritorijų planavimas – tai paieška geresnių gyvenimo ir veiklos sąlygų, pasi¬rengimas būsimiesiems darbams; tai numatymas galimų problemų, veiklos neigia¬mų pasekmių; tai informacija visų supratimui apie būsimas gyvenimo ir veiklos są¬lygas ir gyventojų reakcijos identifikavimui;
metodai, imitacinis modeliavimas, analogų metodas ir kt. Kartu planavimas formaliai ir neformaliai suvaržytas valstybės ir sa¬vivaldybių reglamentavimo, privačios žemės ir kito nekilnojamojo turto teisės ir pri¬vačių asmenų interesų bei iniciatyvos, visuomenės aktyvumo ar pasyvumo;
teritorijų planavimo – miestų planavimo – procesą verta skaidyti į dvi dalis. Pirmoji – strateginė dalis. Tai supratimas appie mieste vykstančius procesus, jų svar¬bą ir pasekmes dabar bei ateityje, visuomenės poreikius, plėtojimo tikslus, galimy¬bes ir būdus procesams reguliuoti. Antroji dalis – fizinis planavimas to, kas formaliai ga¬li būti vadinama fizine aplinka (gatvės, namai, kiti statiniai, ir pan. erdvės, želdy¬nai), su

uvokiant, kad suplanuota aplinka palanki gyventojams.
Miesto strateginio planavimo tikslai ir uždaviniai
Planavimo procese svarbiausi yra tikslai ir kriterijai, kuriais remiantis bus rengiamas ir vertinamas miesto bendrasis planas ir kiti plėtros planai. Strateginiai tikslai – tai pagrindiniai ilgalaikiai įvairių sričių plėtros tikslai, lementys miesto ekonominės bazės, miesto sistemų gyvavimo ir plėtros kokybę bei tempus. Miesto vaidmenį šalyje bei platesnėje rinkoje, gyvenimo kokybę ir kita.
Miesto planavimo strateginius tikslus pagal jų detalizavimo laipsnį galima suskirstyti į 3 hierarchines grupes:
1. patys bendriausi tikslai:
patenkinti pagrindinius gyventojų, ūkio ir kitokios veiklos struktūrų poreikius,
• garantuoti miesto sistemų funkcionavimo patikimumą,
• sudaryti palankias miesto plėtros sąlygas ir prielaidas;
• skatinti kurti darbo vietas įvairios kvalifikacijos dirbantiesiems – moterims ir vyrams, ypač kurti modernių technologijų darbo vietas,
• sudaryti sąlygas pirkti, nuomoti, statyti, rekonstruoti būstą arba suteikti prieglobstį, atitinkantį asmens ir miesto gaalimybes;
• kurti patogų miestą: patogus ir prieinamas viešasis susisiekimas; pakankamas gatvių, sankryžų ir automobilių aikštelių laidumas; kultūros, medicinos, socialinės ir kitos paslaugos kokybiškos ir lengvai prieinamos;
• išlaikyti saugų miestą, t. y. garantuoti asmens ir turto apsaugą, apsaugą nuo gamtinių ir technogeninių pavojų,
• kurti ir išlaikyti sveiką ir švarią aplinką;
• atviras miestas: patogus vidaus susisiekimas ir ryšiai su kitais miestais ir valstybėmis;
• subalansuota socialinė, ekonominė ir aplinkos plėtra.
2. Bendri tikslai:
užtikrinti saugumą, darbą, gyvenamą plotą, mobilumą, laisvalaikį, geros kokybės architektūrą;
Miesto darni plėtra-atitinkamos krypties plėtra, kur vystysis mi
iestas.
Finansiniai mechanizmai. Lygybė.
3.Konkretūs tikslai:
Visada yra specifiniai tikslai susiję su miesto istorija, kultūros paveldu, miesto funkcija.
4. prioritetiniai tikslai (strateginiai) Tai ilgalaikis procesas, tačiau jo baigtis ne visada yra aiški. Tikslai gali pasikeisti iš esmės,ar atsirasti nauji. Tenka atrinkti tuos tikslus, kurie realizuotini pirmiausia t.y. prioritetiniai tikslai:
• nes yra neatidėliotinas ir svarbiausias tikslas,
• yra parengiantysis technologine ar politine prasme darną kitiems tikslams įgyvendinti;
• jį realizavus, sąlygiškai mažiausiomis išlaidomis pasiekiamas didelis efektyvumas.
Miesto planavimo paskirtis:
Pasiūlyti miesto bendruomenei planą – integruotus ir subalansuotus plėtros sprendinius ir jų alternatyvas, atitinkančias gyventojų, privačių ir valdžios struktūrų žinomus bei prognozuojamus poreikius bei interesus. Gyventojams pritarus, o miesto politikams patvirtinus plėtros sprendiniai vykdomosios struktūroms tampa strateginio valdymo ir praktinių veiksnių vadovu. Privačioms struktūroms plėtros sprendiniai tampa reikalavimai ar sąlygoms verslo pradžiai. Gyventojams tai yra pagrindas įvertinti artimą ir tolimesnę miesto ateitį ir planuoti savo veiksmus.
Miesto planavimas yra nuolatinis procesas tam kuriamos specialios tarnybos operatyvinio planavimo darbams. Tuo pačiu planavimas įgyja naują papildomą paskirtį: stebėti, analizuoti, teikti informaciją apie miesto plėtros būklę, problemas, jų sprendinių pasiūlymus bendruomenei ir valdžiai.
Fizinio planavimo tikslai
Pagrindiniai fizinio planavimo tikslai yra tokie: miesto funkcinės ir fizinės struktūros formavimas, tikriau – miesto esamos struktūros pertvarkymo ir pritaikymas šiuolaikiniam gyvenimo būdui, senamiesčių ir kitų vertingų bei saugomų teritorijų atstatymo ir atgaivinimo planavimas išlaikant pa
aveldo struktūrą, stambių traukos objektų – oro uostų, stočių, aptarnavimo įstaigų, centrų racionalaus išdėstymo paieška; žemės rezervavimas, pagrindinių gatvių ir inžinerinės infrastruktūros tinklų ir įrenginių plėtros planavimas – trasos ir žemės juostos bei sklypai, funkcinė reikšmė, techniniai parametrai, naujų plėtros teritorijų planavimas – mikrostruktūra, tinklai, svarbūs traukos punktai, sklypai ir t. t.
Visus fizinio planavimo tikslus lydi reikalavimai:
1) estetiniai ir kompoziciniai ,2)pasiekiamumo, 3)išdėstymo miesto plane ar jo erdvėje,
Planavimo (projektavimo) normos – padeda išvengti šiurkščių klaidų; lengviau planuoti; išvengiama tuščių diskusijų; paprasčiau įvertinti planavimo spren¬dinius; skeptiškai, nes normos asocijuojasi su monotonija, atsilikimu. Taip atsitinka, kai normos neatnaujinamos. Jeigu normose keliami labai aukšti reikalavimai, jos paprastai dėl finansinių išteklių stokos tampa neįvykdomos. Žemės sklypai vienbučiams namams statyti planuojami ne mažesni kaip 2 arai blokuotiems ir ne didesni kaip 20 arų pavieniams namams, A, B, C ir D kategorijų gatvėms įrengti planuoti žemės juostas ne siauresnes kaip 20 m ir ne platesnes kaip 120 m, atstumas nuo namų iki gatvės važiuojamosios dalies krašto turi būti ne didesnis kaip 25 m, didmiesčių centruose pastatai turi būti ne žemesni kaip 4 aukštų.
2. ŠALIES MIESTŲ ISTORINĖ RAIDA
Europos miestų raida siekia keletą tūkstančių metų. Lietuvoje sąlygos kurtis miestams susidarė tik X-XIa. (20a pradėjo formuotis feodalinė santvarka, amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės, atsirado reguliarūs prekių mainai). Daug miestų išaugo iš pilių su
u pirešpiliais, kuriuose gyveno pirkliai ir amatininkai. Seniausi miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Veliuona. XIVa. prie miesto, pilių sienų įrengiamos turgaus aikštės, kurias vėliau apstatė mediniais namais. Keliai į pilį, aikštę virto gatvėmis, miestai įgavo radialinį planą. XVa. miestai pradeda augti sparčiau.
14a Europos gatves turėjo radialinį gatvių tinklą . 15a. miestai pradeda augti sparciai, tampa zidiniais, atsiranda turtingu asmenu. Klaipėda kaip mietas pradėjo formuotis ~XIIIa.
XVIa. antroje pusėje Vilniuje atsiranda Šv.Jono bažnyčia, Trakų, Pylimo, Universiteto gatvės ir daugelis kitų pastatų.
XV-XVIa. Rotušė pastatyta ( ne dabartinė).
XVIa. Žygimanto Augusto valdymo metas. Įsigalėjo renesansas (pastayti Valdovų rūmai, Kazimiero koplyčia Katedroje, Universitetas, Aliumnatas – kunigų seminarija). Pagrindinės Lietuvos vaivadijos: Vilniaus ir Trakų. Pagrindinės apskritys: Kauno, Ukmergės, Velionos.
1466m. Lietuvos teritorija siekė iki Juodosios jūros.
Valsčiai: Aukštadvaris, Darsūniškės, Giedraičiai, Josvainiai, Kernavė, Pūnia.
XVIa. valakų reforma(1557m.)
XVIIa. prasidėjo karai su Rusija, Švedija. XVIIa. Karaliavo J. Kazimieras.
: Du gatvių tipai:( Planų tipai)
1)vėduoklės forma dvi – trys gatvės sudarydavo ištiestą vėduoklę, o jos smaigaly – viena ar kelios suplanuotos aikštės, o šalutinės gatvės sudarydavo taisyklingus kvartalus (pvz. Zarasuose, Peterburge, Versalyje).
.Taip suplanuotas Sankpeterburgas.
2) stačiakampio forma
Kai pagrindinės ir šalutinės gatvės sudarydavo staciakampį tinklą su keliomis šachmatine tvarka išdestytomis aikštemis. Kai kada vidurinė gatvė buvo projektuojama žymiai platesnė, bulvaro tipo( Kaune laisvės alėja).
Šiame laikotarpyje į architektūrą ateina klasicizmas.
Gubernijos: Kauno, Gardino, Vilniaus. Renesanso pastatai: universiteto kiemas, Aliunato kiemas. Renesansas buvo Zigmanto Augusto laikais
Klasicizmo pastatai: archikatedra
Vilnius iki I pasaulinio karo labai isauga ir tampa generalgubernatūros centru.Pagrindiniai miesto kūrimosi faktoriai: pramonės augimas ir kt. Vilniuje ir didžiuosiuse miestuose pradėta statyti 5-6a namai. 1918m. Lietuva atgauna nepriklausomybę.
Miestų augimo etapai:
1) Valakų reforma(iki XIXa pramonės revoliucija)
2) Po pramonės revoliucijos iki XX a vid.
3) NUO XXa vid. iki dabar.
1948m paruoštas Akmenės miesto planas. Šiuo laikotarpiu susiformavo Grigiškės. Svarbiausi uždaviniai po II pasaulinio karo:
1. ištekliai skiriami labiausiai nukentėjusiems miestams atstatyti;
2. sudaromi Kuršėnų, kražių, Vilkijos atstaymo planai
3. planuojami nauji miestai
4. atstatoma Klaipėda
1959m Lietuvoje pradeta industrine statyba. Su Elektrėnų miestu atsiranda laisvasis miesto planavimas.
3. MIESTO PLANO STRUKTURA IR JOS ELEMENTAI
Optimaliu miestas laikomas kai jame gyvena 200-300 tūkst. Žmonių, kai žmogus gali nuvažiuoti į/iš darbo per 30min., vaikai galėtų eiti į mokyklą nepereinant gatvės, būtų lengva pasiekti senamiestį, būtų galima plėsti teatrų sistemą ir pan. 1000-ui gyventojų turėtų būti 20-30 ha.
Miesto plano struktūrą sudaro pagr. funkcinės zonos: pramoninė, gyvenamoji, rekreacinė. Dažniausiai naudojamas modelis:

Tarybiniais laikais buvo naudojamas modelis

Dabar naudojamas modelis: netaršias pramonės įmones terpti į gyvenamąsias teritorijas. Darbas+buitis+poilsis

Kokios teritorijos tinka statyti miestą? Geros gamtinės sąlygos: gerai vėdinamos teritorijos, geras reljefas (vystyti teritorijas labiau apšviestuose šlaituose). Optimalus reljefo nuolydis 0,5 proc. Tačiau šlaituose brangesnė statyba. Kokiose teritorijose negalima statyti miesto? 1) kur yra naudingų pramoninės paskirties iškasenų 2) kur nuošliaužos, karstiniai reiškiniai 3)kur vandenvietės, kurortų, pramonės zonų apsaugos zonos 3)teritorijose, užterštose pavojing. Žmonių sveikatai medžiagomis 4) archeologijos, geologijos draustiniuose 5) daug dėmesio kreipti gruntiniam vandeniui, įšalimo gyliui
4. GYVENAMOSIOS TERITORIJOS

Gyvenamajame rajone – 3000-6000 gyventojų. Rajonai skirstomi į bendrijas, kuriose gyvena 800-1000 gyv. Rajone turi būti: 1 mokykla, 2 darželiai, susisiekimo stotelės, 1km atstumu turi būti pasiekiamas paštas, poliklinika, parduotuvės, sporto aikštynai. 25% visos teritorijos – žalias plotas.
Gyvenamosios teritorijos plotas nustatomas atsižvelgiant į numatomą aukštingumą ir leistiną užstatymo tankumą. 7-9ha gyvenamosios teritorijos ploto reikia 1000gyv., jei auksšringumas 2 aukštų. 5 aukštų – 6-7ha, 9aukštų – 5-6ha.
Nuo gyvenamosios zonos aukštingumo tiesiogiai priklauso miesto statybos ir eksploatavimo išlaidos. Kuo aukštesnė statyba, tuo mažiau 1gyv. reikia teritorijos, inž.tinklų ir pan.
Jei rajone 6000 gyventojų reikia: mokyklos, darželių, lopšelių.
Jei 12 tūkst. gyventojų: +pašto, sporto salės, aikštynų, kavinės, restoranų.
Vaikams žaisti ir poilsiauti reikia 5-6 m2 ploto vienam gyventojui. 1,5 m2 vaikams, 0,5m2 – paaugliams.
Vienai šeimai – 2 vietos automobiliui.
5. PRAMONĖS TERITORIJOS.

Pramonės teritorijų (PT) dydžiai. Planuojant miestą būtina įvertinti tirs pramonės teritorijų dydžių aspektus: pirmasis yra susijęs su miesto racionalios ekonominės bazės formavimu. Planuotojas turi stengtis sudaryti sąlygas įvairaus pramonės įmonėms kurtis ir plėtotis,nes jų įvairovė mažina ekonominės veiklos ir gyventojų užimtumo riziką. Antrsis yra susijęs su pramonės įmones aptarnaujančia infrastruktūra. T.y. kurtusi ir pletotusi įmonės naudojančios krovininio transporto pajėgumus, dirbantieji galėtų naudotis įvairiausiai susisiekimo būdais, naudojančios įvairias energijos rūšis ir šaltinius, nereikalaujančios ypatingų aplinkosauginių priemonių. Trečiasis aspektas yra susijęs su gyvenamųjų teritorijų miesto struktūroje padėtimi.

PT funkcinė struktūra. Funkcinės struktūros pagrindiniai elementai: pramonės įmonės ir jų priklausiniai (sandėliai, inž tinklai, elektros pastotės, atliekų utilizavimo įrenginiai arba sąvartynai.); energetikos įmonės, jų kuro sandėliai bei kiti priklausiniai; krovinių tansporto įrenginiai (galežinkelio rūšiavimo ir krovinių stotys, upių priplaukos, jūrų uostas, miesto gatvės); keleivių transporto įrenginiai (stotys, stotelės, stovėjimo aikštelės); viešosios paskirties techninių ir kitokio tipo paslaugų įmonės (mokslo įstaigos); želdynai.

Pramonės įmonių sanitarinės zonos
Sanitarinės apsaugos zona – tai žemės juosta tarp taršos šaltinių ir gyvenamosios bei kitų teritorijų, kurioms tai aktualu. Jos turi būti tokio pločio, kad tarša sumažėtų iki leistinų dydžių. Tai priemonė, galinti sumažinti pramonės, transporto priemonių, valyklų ir kitų objektų galimą neigiamą poveikį gyventojams ir gamtiniams kompleksams. Sanitarinę apsaugos zoną galima laikyti teršalų kaupikliu arba energijos slopintoju, todėl čia paprastai draudžiama statyti namus, auginti žemės ūkio produktus maistui, juos perdirbti, saugoti ir pan.
Sanitarinės apsaugos zonos. – tai žemės juosta tarp taršos šaltinių i gyvenamosios bei kitų
teritorijų, kurioms tai aktualu. Jos turi būti tokio pločio, kad tarša sumažėtų iki leistinų dydžių. Plynas laukas yra pati neefektyviausia sanitarinės apsaugos ir miesto žemės naudojimo forma, todėl ji turi būti tinkamai įrengta: želdynai turi užinti ne mažiau kaip puse zonos ploto, medžių ir krūmų rūšys specialiai parinktos; specialūs barjerai; naudojamas arba formuojamas reljefas. Zonų dydžiai nustatyti normose( 50-1000m), tačiau jos gali būti ir žymiai didesnės, jeigu vyraujančių vėjų kryptis yra nepalanki arba yra prie daug kenksmingų medžiagų išskiriančių įmonių. Šios zonos užima didelius plotus. Tobulėjant gamybos technologijoms bei techninėms taršos mažinimo priemonėms, zonos siaurėja, kai kada tampa visiškai nereikalingos.
Pramonės įmonės skirstomos į 5 kategorijas. Kiekvienai iš jų nustatoma apsauginė zona bei reikalingas plotas. Pramonės įmonės, kurios technologinio proceso metu išskiriamonis medz(dujomis, dulkėmis, nemaloniai kvapais) teršia aplinka, kelia triukšmą, vibraciją, skleidžia ultragarsą ir kitas žmogaus sveikatai žalingas bangas, turi būti atskirtas nuo gyv.raj sanitarinėmis apsaugos zonomis. Jų plotis nustatomas pagal įmonių cechų ar junginių žalingumą žmogaus sveikatai ir atmosferos užterštumą. Leistinoji žalingų medžiagų koncentracija atmosferoje, triukšmo, iltragarso ir vibracijos ir kitų žalingų reiškinių ribos yra nurodytos sanitarinėse normose. Visos pramonės įmonės yra suskirstytos pagal žalingumą į klases. O atsižvelgiant į jas nustatyti tokie sanitarinių apsauginių zonų pločiai; 1) 1klasė-1000m ir daugiau2) 2klasė- 500m;3)3klasė- 300m;4) 4klasė-100m;5)5klasė-50m.
Kai įmonė yra kenksminga, tai jos san apsaugos zonos plotį reikia nustatyti skaičiavimais. Nustatant san zoną reikia įvertinti vėjo greitį, kaminų aukštį, pastatų aukštį, kuro rūšį, deginimo būdą ir reljefą. San aps zonoje gali būti: 1)40proc želdynai;2)epizodinės įstaigos(garažai, gaisrinės pramoninės skalbyklos, rūšiavimo stotys) negalima vystyti žemės ūkio.

Ikat. Priklauso chemijos gamyklos. II kat- nedidelės chemijos gamyklos.IIIkat- didelė kiaulių ferma.IVkat- tekstilės, mesos kombinatas, statyb medz įmonė, staklių, kurios turi liejimo cecha, kompresorinė. Vkat- prietaisų įmonės, radijoelektronikos, pieninė. Jei įmonės nlb kenksmingos tai jas galima zonuoti.
Pramoniniam rajonui reikalingas gelezinkelis. Visiškai nekenksmingų įmonių irgi yra:siuvyklos, suvenyrų gamykla, kanceliarinių prekių įmonės, knygų rišykla.Jos nepriklauso jokiai kateg. Įmonės dydis ir jai reikalinga kateg nustatoma analogų metodu. Dar yra statistinis metodas, šio metodo esmė tame, kad įv profilio įmonėse dirbančiųjų tankumas yra skirtingas. Svyruoja nuo 10-300 ir daugiau į 1ha(siuvimo, trikotažo,tekstilės,radioelektronikos). Mažas tankumas:chemijos gamyklos, naftos perdirbimo įmonės. Pramonės įmonėje reikalinga teritorija(Q)apytiksliai apskaičiuojama iš šios f-jos:Q=Nd/k (ha)
Nd- dirban.įmonėje sk.
k- dirban.tankumas(skaičius įmonės teritorijos ploto vienete).
Šiuo metu projektuojame selitebinius ty pramoninius- gyvenamuosius rajonus. Pagr. 3aspektai reikalingi atsizvelgti projektuojant pramonę:
1) miesto racionalios ekonominės bazės formavimas(stengtis kad įmonės būtų skirtingos)
2) įmonę aptarnaujanti infrastruktūra
3) susijęs su padėtimi miesto struktūroje.
Pramonės teritorijoms charakteringa:
1) reikia daug energo resursų(šilumos, naftos, suspausto oro, elektros, dujų)2) Reikia geležinkelio prie pramoninio raj.3) reikia daug elektros įtampos.
Geriausia kai pramonė plečiasi į šonus.
6. SANITARINES APSAUGOS ZONOS
Tai priemonė, galinti sumažinti pramonės, transporto priemonių, valyklų ir kitokių objektų galimą neigiama poveikį gyventojams ir gamtiniams kompleksams.
Sanitarinės apsaugos zona – tai žemės juosta tarp taršos šaltinių ir gyvenamosios bei kitų teritorijų, kurioms tai aktualu. Jos turi būti tokio pločio, kad tarša sumažėtų iki leistinų dydžių. Sanitarinė apsaugos zona – plynas laukas – yra pati neefektyviausia sanitarinės apsaugos ir miesto žemės naudojimo forma. Todėl ji turi būti tinkamai įrengta:
• želdynai turi užimti ne mažiau kaip pusę zonos ploto. Medžių ir krūmų rūšys apsaugos zonoje turi būti specialiai parinktos, atsižvelgiant į taršos pobūdį,
• specialūs barjerai – įvairių konstrukcijų sienutės; statiniai (įmonės, sandėliai, garažai ir pan.),
• apsaugos zonoje taršai slopinti išnaudojamos esamo reljefo formos arba specialiai formuojamas reljefas,
Sanitarinė apsaugos zonа galima laikyti teršalų kaupikliu Todėl čia paprastai draudžiama statyti namus, auginti žemės ūkio produktus maistui, juos perdirbti, saugoti ir pan Normose nustatyti tokie sanitarinių apsaugos zonų dydžiai:
• gamybos energijos ir panašių objektų:
I klasės – ne mažiau kaip 1000 m, II klasės – 500 m,III klasės – 300 m,IV klasės – 100 m, V klasės – 50 m.
Zonos dydis gali būti 3 kartus didesnis, jeigu vyraujančių vėjų kryptis yra nepalanki. Dar didesnл reikalinga tada, kai chemijos, naftos, metalurgijos ir pan. įmonės, jų kompleksai yra labai stambūs.
• atliekų perdirbimo įmonių – 1000 m, • buitinių atliekų sаvartynų – 500 m, • mechaninio ir biologinio valymo įrenginiai su dumblo aikštelėmis – nuo 50 iki 500 m, • uždarieji biologinio valymo ir aeracijos įrenginių – nuo 10 iki 100 m, • filtravimo laukai, biologiniai tvenkiniai – nuo 100 iki 500 m,
• susisiekimo statinių:
_ aerodromų sanitarinės apsaugos nustatomos pagal lėktuvų keliamo triukšmo mažėjimo (slopinimo) skaičiavimus; _ geležinkelio linijų (nuo abiejų kraštinių bėgių) – po 100 m, _ kelių (skaičiuojant nuo kelkraščių); esant eismui iki 250 aut./parа zonos plotis minimalus po 10 m, esant eismui daugiau kaip
7000 aut./parа – po 150 m, • kapinių –300m.
7. REKREACIJA MIESTE

Gyventojų poilsis yra įvairiarūšis mieste. Atsižvelgiant i poilsį skirstome į:
1. aktyvų ( sportas, žūklė)
2. pasyvus ( pasivaikščiojimas miške, stebėjimas krūmų)
Pagal trukmę poilsis skirstomas:
1. Kasdieninis (po darbo ir jo pertraukų metu)
2. Trumpalaikis (savaitgalis)
3. Ilgalaikis (atostogos)
Kaip poilsis organizuojamas?

Turime gyvenamąjį rajoną. Jame atsiranda mikrorajono poilsio sodas – 1. Toliau gyvenamojo rajono parkas – 2. Jie visi sujungti žaliomis jungtimis, tai yra dviračių, pasivaikščiojimo takai – 4. Prie upės įrengtas miesto parkas 3. Be to namų grupėse atsiras poilsio aikštelės (vaikams, pensininkams) – 5.
Būtina tarp mikrorajono sodų, rajonų parkų įrengti žaloasiąs jungtis – žalius takus, kurie turi būti nesiauresni nei 18 m.Tai takai ir iš abiejų pusių įrengtas želdynas
Kiekvienoje namų grupėje turi būti įrengta poilsio aikštelė, mikrorajono sodas, kuriame yra poilsio aikštelės įvairaus amžiaus gyventojams. Gyvenamajame rajone turi būti įrengtas parkas su sporto aikštynu bei numatyta vieta plaukiojimo baseinui perspektyvoje. Gyvenamojoje zonoje turi būti įrengta vienas iš centrinių miesto parkų. O priemiesčio zonoje turi būti įrengti rekreaciniai miškai, kuriuose būtų galima poilsiauti.
Skaičiuojama, kad mikrorajono sodas turi būti ne mažesnis nei 1 ha, o jo aptarnavimo spindulys 0,5 km. Gyvenamojo raj. parkas turi būti ne mažesnis nei 5 ha, o aptarnavimo spindulys ne daugiau kaip 1,5 km. Miesto parkas ne mažiau nei 15 ha, o pasiekiamumo spindulys 3 – 4 km.
Akcentuojama, kad apie miestą turi būti sudarytas žalias žiedas.Kuriame būtų rekreaciniai miškai. Juose turi būti įrengti takai važinėtis dviračiu, motociklais, automobiliais.
Vilniaus rekreacinės zonos yra Trakai, Kernavė, Nemenčinė.
Didelė problema su paplūdimiais. Jų Vilniuje turim 4 kartus mažiau nei reikia.
8. Miestų gatvių tinkles.
Pesčiųjų gatvės.
Gatvių tinkles prasideda nuo privaziavimo kelių. Miesto gatvės yra kelių kategorijų.Jos turi būti gerai išsidėsčiusios, kad aptarnautų žmones. Pagr gatvės(A,B,C1kat)gali būti tiesiamos tik gyv.raj.skiriamosiomis juostomis(turi eiti tarp gyv rajonų). Gyv.rajonų jungtimi gali būti C1 ir C2 kat gatvės. Bendrijas tarpusavyje skirtų C2 ir D1 kat gatvės. Kaimynų grupės teritorijos ašimi turetų būti žemiausios kat. Gatvė, akligatviai arba trumpos jų atkarpos. Kvartalų grupę mieste riboja B ir C kat. Gatvės, tai sudaro apie600-800m. Iš kelių kvartalų susidaro rajonai.
Akat gatvė mieste tai greituminės gatvės(Gelezinio vilko)- ilgiems ir nuolatiniams miesto vidaus ryšiams, ryšiams su užmiesčiu, greitam ir intensyviam eismui.
B kat- pagr gatvė- susisiekimui tarp miesto funkcinių zonų, rajonų, ryšiui su užmiesčio keliais, intensyviam eismui, iš dalies izoliuota nuo gretimo užstatymo.
Ckat- aptarnavimo gatvė(ji skirta gyv.raj.tarpusavio ryšiams)- aptarnavimo gatvė: miesto arba miesto dalies f-nė ir kompozicinė ašis, gatvė skirta miesto vidaus trumpiems ir vidutiniams ryšiams, lėtam ir įvairaus intensyvumo eismui, susisiekimo erdvė sklandžiai pereina į užstatytą erdvę, visų rūšių transportui išskyrus sunkvežimiams.
Dkat- pagalbinė gatvė(tai viešo susisiekimo, ramaus eismo gatvė). Per ją transportas gali vykti, tik ji turi būti ne siauresne kaip 7m.;
Ekat-nemotorizuoto transporto;
Fkat-vietinio susisiekimo gatvės.Jos retai naudojamos.
Geriausia yra radialinė sistema: gali būti:stačiakampė įstriža, radialinė žiedinė, stačiakampė, radialinė.
Šiandien miestuose vis plačiau naudojamos pesčiųjų gatvės. Kuo daugiau pesčiųjų gatvių tuo miestas atrodo graziau. Pesčiųjų gatvėms įrengti tinka gatvės, kurių plotos 15-20m. Siaurose gatvėse ant pesčiųjų gatvių krenta dideli šešėliai.. Kai gatvė20-30m galima įrengti prekybos vietas, sodinti gėlynus. Bet per plačios gatvės pestiesiems netinka, geriausia gatvė, kai jos plotis20-30m.
Pėsčiųjų ir dviračių takai – tai susisiekimo sistemos statinė dalis, skirta nemotorizuotų
eismo dalyvių susisiekimui. Jie formuojami taip, kad užtikrintų patogų ir saugų eismą,
nesudarytų papildomų problemų motorizuotam transportui. Tai viena iš gatvių ir takų tinklo
sistemos dalių, kurią galima ir būtina pritaikyti neįgaliųjų eismui.
Nemotorizuoto eismo grupėje yra skiriamos dvi kategorijos:
pagrindinės pėsčiųjų ir dviračių eismo gatvės, takai, šaligatviai (E kategorija);
pagalbiniai pėsčiųjų ir dviračių eismo takai, juostos, šaligatviai (F kategorija) [9].
Pagrindinių dviračių takų tinklo tankis turėtų būti toks, kad važiuojantis juo
nepageidautiniems lankstams ir apylankoms sugaištų ne daugiau kaip 1/3 kelionės laiko.
Atsižvelgiant, kad komfortiškos kelionės dviračiu vidutinis laikas yra apie 0,5 valandos, o
vidutinis greitis mieste apie 12 km/h, lanksto ilgis neturėtų viršyti 2 km. Tai yra dviračių
takų tinklo akies skersmuo turėtų būti ne didesnis kaip 2 kilometrai. Raižyto reljefo
teritorijoje arba teritorijoje su labai tankiu gatvių tinklu pagrindinis dviračių takų tinklas taip
pat turi būti tankesnis (akies skersmuo – 1,5 km).
Pagrindiniais dviračių takais gali būti: žaliakeliai, dviračių takai, dviračių eismo juostos,
dviračių trasos mišriame eismo sraute [8].
Pagalbiniai dviračių takai – tai dviračių trasos, papildančios pagrindinių takų tinklą,
jungiančios su juo visus galimus traukos objektus. Pagalbiniai dviračių takai – dažniausiai
eismo reguliavimo ženklais reglamentuotas eismas mišriame motorinio transporto ar
pėsčiųjų eismo sraute.
Minimalus dviračio tako eismo juostos plotis 1,0 m, didžiausias – 1,5 m, o, pėsčiųjų
vienos eismo juostos šaligatvio plotis – 0,75 m. Visi šie pločiai grindžiami pėsčiųjų, žmonių
su negale ir dviratininkų eismui reikalingais gabaritais. Būtinas dviračio važiavimo erdvės pltis turi būti 1,0 m (60 cm – dviračio plotis, ir po 20 cm iš abiejų pusių – saugaus judėjimo
erdvė). Be to, pakankamam dviračių eismo saugumui svarbu, kad iš abiejų važiuojamosios erdvės pusių būtų 25 cm pločio juostos, kurių paviršiaus nelygumai neviršytų 5 cm aukščio
(pavojus užkliūti dviračio pedalu). Atsižvelgiant į minėtus reikalavimus, saugiam dviejų
dviračių prasilenkimui būtinas erdvės plotis – 2,0 m, o pageidautinas – 2,5 m
Dviračių takų pločiai turi būti pagrįsti jo priemonių eismo charakteristikomis. Lietuvoje
tikslinga taikyti apibendrintą Vokietijos standartą.
Pagal technines kategorija:
1) automagistralės(juosta39,40m,san aps zona-150m) 2) antros kat keliai(kelio plotis28m,aps zona70m);3) 5kat kelio juosta(15-20m aps juosta, kelio plotis18m).
Stačiakampio gatvių tinko savybės. Stačiakampis ir stačiakampis įžambinis tinklai – iš anksto suplanuoti ir nutiesti tinklai.Jų privalumai : tolygus teritorijos aptarnavimas, aibė konkuruojančių maršrutų , patogus eismo reguliavimas. Abstrakčių trūkumų beveik nėra, gali būti tik konkretūs trūkumai susiję su miesto funkcine
struktūra.
Spindulinio žiedinio gatvių tinklo savybės.
Spindulinis ir spindulinis žiedinis. Pirmais paprastai susiklosto savaime ir gali tenkinti mažų miestelių poreikius.Tinklas nepatikimas dėl miesto centre esančios sankryžos perkrovos ir nuolatinių kamščių tikimybės.Centrinis žiedas ir tolesnis tinklo pildymas kitais periferiniais žiedais suformuoja spindulinį žiedinį tinklą, kuris leidžia efektyviau išnaudoti žemę, tačiau išlieka centro perkrovos ir periferijos blogesnio aptarnavimo problema. Privalumai – periferiniai žiedai gali palankiai paskirstyti automobilių srautus, ypač iš užmiesčio.

Gatvių tinklo efektyvumo kriterijai
Pagrindinių gatvių tinklo:
>ilgis turi būti trumpiausias, tačiau pakankamas
>visi transporto priemonių ryšiai realizuojami mažiausiomis sąnaudomis
>gatvės pakankamo laidumo ir palankios saugiam eismui
Svarbiausiųjų gatvių tinklas turi būti rišlus t.y. rišlumo koef. β>1,0 (1≤β≤3) β=g : s

g – gatvių atkarpų tarp sankryžų skaičius

s – sankryžų skaičius
Pagal normatyvinius reikalavimus β≥1,5, tai pakankama garantija, kad nebus kritinių sankryžų ir gatvių atkarpų
Pagalbinių gatvių tinklo efektyvumo kriterijai
Pagalbinių gatvių tinklo:
>turi sudaryti sąlygas pėsčiųjų ir transporto priemonių eismo segregacijai
>sugebėti surinkti ir nukreipti automobilius į svarbiausias gatves
>tinklo ir jo gatvių techniniai parametrai turi atitikti ramaus eismo zonos pobūdį gyvenamojoje teritorijoje.
>palankus planuoti kaimynų grupes ir bendrijas arba kitokią hierarchinę gyvenamosios teritorijos struktūrą.
Aplinkeliai:tai specialiai nutiestas kelias, kuris aplenkdamas miestą ar atskiras jo dalis sujungia du į miestą einančius kelius. Jiegu tokių kelių yra daug, gali susidaryti vientisas žiedinis aplinkelis. Aplinkelio pagrindimas siejamas
su tokiais dalykais:1) reikmė, kurią iš esmės nulemia tranzitinio eismo dydis, kuris dažnai būna atvirkščiai proporcingas miesto dydžiui.2) siejamas su trasos parinkimu nuo to priklauso aplinkelio patrauklumas, jo gyvybingumas.
Infrastruktūra prie kelių:
1)keleivių stotys
2)krovinių stotis
3)techninių paslaugų įmonių
4)garažai.
Mieste susisiekimo linijos-gatvės, užmiestyje-keliai.
Užmiesčio keliai pagal reikmes skirstomi:
1)magistraliniai keliai-tarptautinio susisiekimo keliai(Viabaltica, vilnius-klaipeda, vilnius-panevezys-ryga)
2)krašto keliai
3)rajono keliai
Pagal finansavima: 1)valstybiniai;2)vietiniai.
Geležinkeliai:
Lietuvos miestų vidaus ir krovinių pervežimo struktūroje geležink. Beveik neturi reikšmės. Maža tikimybė,kad jų tikimybė išaugtų vidaus reikmėms. Reikalingiausi pervežimai yra į Klaipėdos uostą.Paprastai gelež.transportas aptarnauja:
1) tranzitinius ryšius
2)miesto bei užmiesčio ryšius
Gelež infras bendu atveju sudaro:
1)gelež linijos: didmiesčiuose gelež linijos sudaro tinklą, dažniausiai spindulinį,o rečiau spindulinį-žiedinį. Mažuose miestuose Trnazitinės linijos kerta arba liečia užstatymo teritorijas. Geležinkelio linijos miesto nepuošia, todėl reikia izoliuoti apsauginėmis juostomis. 2)keleivių stotys.didmiesčiuose gali būti kelios stotys.3)techninės stotys- skirtos gelež priemonių techniniam aptarnavimui;4) prekių stotis- tai į miestą atvežamų ar išvežamų krovinių stotys. 5)rūšiavimo stotys- jos skirtos informuoti krovininių traukinių sąstatus.Jos tik iš dalies susijusios su miesto interesais. Todėl jos įrengiamos miesto prieigose.
9.MIESTŲ ŽELDYNŲ SISTEMA. ŽELDINIŲ ASORTIMENTAS.
Želdynai yra svarbūs miesto struktūros elementas, nes nuo to priklauso gyvenimo sąlygos, žmogaus savijauta ir kita.
Augalai, kurie duoda atšakų miesto želdynams nelabai tinka, nes jie reikalauja labai daug priežiūros.
Visų pirma nusakoma augalo rūšis, gentis ir veislė.
Medžiai yra skirstomi į spygliuočius ir lapuočius.
Sumedėję augalai skirstomi:
1 medžiai
2 puskrūmiai
3 krūmai
4 krūmokšniai
5 vijokliniai augalai
Visa Lietuva padalinta į infrastruktūrines savybes:
1. Klaipėdos kraštas
2. Vidurio Lietuva
3. Vilniaus kraštas
Muma svarbu :
1 Medžio aukštis
2 Lajos plotis
3 Augimo greitis
4 Lapų, žiedų spalva
5 Augalo architektūros savybės, lajos forma
Mieste želdiniai turi sudaryti sistemą. Ji sudaroma tam, kad suformuotų ventiliacinį koridorių, kad miestas vėdintųsi.
Miesto želdyno sistemos:
1 Kylinė
2 Diametrinė
3 Centrinė
4 Dėmėta
Tvirtinama,kad geriausia yra kylinė sistema, ypač jeigu želdynų kyliai yra gilūs, iki pat miesto centro ir nepertraukiamaisusieti su priemiesčio miškais. Gerai vertinami ir kiti požymiai- želdynų tolygus pasiskirstymas ir jų gyvybingumo sąlyga- rišlumas. Kievienos sistemos savybes gali iš esmės pakeisti miesto teritorijos reljefas, apstatymo tipas ir tankis, vėjo kryptis ir greičiai.
Miesto želdynai:
1 atskirieji, kurie turi savo teritoriją pvz. parkai, sodai, skverai
2 priklausomieji, kurie yra kitoje teritorijoje pvz. gyvenamojoje, pramonės rajonuose
Mokyklose turėtų būti 40 proc, o darželiuose 50 proc želdynų. Svarbu kiek želdynų procentais yra mieste. Vilniuje yra tik 0,5 proc įrengtų želdynų.
Želdynas – teritorijos, suplanuotos ir apželdintos, juose mažosios architektūros statiniai.
Želdiniai – auga savaime
Želdynai skirstomi:
1. Vietiniai – žmogaus artimoje aplinkoje ( kvartalo skverelis,sodelis) pasiekiamumo spindulys 300 – 400 m
2. Rajoniniai – toliau nuo žmogaus ( parkai, skverai) pasiekiamumo spindulys 500 – 1000 m
3. Centriniai – pasiekiamumo spindulys 2 km ir daugiau
Daugiausia želdinių turi būti vietinių 11 m², o centrinių 7 m²
Gyvenamojoj teritorijoj turi būti 25 proc. , aukštybiniuose 30 – 35 proc, ligoninių 25 – 35 proc, sanatorijų 35 – 45 proc želdynų.
Veja arba žolynas – tai vienas svarbiausių miesto želdynų elementų. Veja – tai gerai išlygintas ir specialiu mišiniu apsėtas plotas. Veja užsėjama specialiomis žolėmis.
Vejos būna:
1 reprezentacinė
2 paprastoji arba rekreacinė
3 sportinė
4 pievinė
5 specialioji pramonės veja
6 spalvotoji
Reprezentacinė veja – naudojama skverams, miesto aikštėms, prie memorealinių paminklų. Ji turi būti užsėjama vienos rūšies žolėmis
Rekreacinė – mokyklų vidaus kiemuose, parkuose kur galima bėgioti, vaikščioti. Ji turi būti atspari ištrypimui. Naudojame žolę iš 3 – 4 žolių mišinio.
Sportinė veja – futbolą, badmentoną ir kitus žaidimus žaisti skirta veja. Naudojamas didelis žolių asortimentas
Pievinė veja – daroma parkuose, kur mažai lankytojų, pramonės zonose, kur sanitarinė zona
Pramonės veja – parenkamos žolės atsparios dujoms ir kt. medžiagoms. Puikiai tinka motiejukas
Spalvotoji – kelių spalvų žolynas.
Gėlės ir gėlynai
Gėlės miesto aplinkoje vaidina svarbų vaidmenį.
Gėlių grupės:
1 vienmetės – tai gėlės, kurios vegetuoja vienus metus
2 dvimetės – tai gėlės, kurios pirmais vegetacijos metais išaugina lapus,o antrais sėklas ( našlaitės, piliarožės)
3 daugiametės- gėlės, kurios gyvena 3-4 ir daugiau metų
Gėlynų tipai: laisvos formos, inksto formos, geometrinės formos
10. MIESTO SUSISIEKIMO SISTEMOS
Susisiekimo sistemos sąvoka
Siaurąja prasme suprantama kaip pėsčiųjų, keleivių ir transporto priemonių bei jai funkcionuoti reikalingos techninės infrastruktūros, informacinių ir eismą valdančių priemonių visuma, skirta pėsčiųjų eismui, keleiviams ir kroviniams pervežti miesto teritorijoje ir už jo ribų bei specialios ar ypatingos paskirties transporto eismui.
Susisiekimo sistemą sudaro tokios mechaninės transporto priemonių posistemės:
keleivių pervežimo
krovinių pervežimo
specialiųjų tarnybų.
Kiekvienos posistemės išlaikymas yra brangus, bet miestas be kokybiškų sistemos paslaugų negali normaliai egzistuoti ir plėstis.
Miestuose yra posistemės:pėsčiųjų, dviratininkų
Šios posistemės lemia miestų funkcionavimą. Išimtis – didmiesčiai.
Susisiekimo poreikį nusako šių rodiklių visuma:
kiek reikia pervežti keleivių
iš kur ir link kur tai reikia padaryti
kada, kokiu laiko momentu
kaip turėtų vykti susisiekimas ar pervežimai
Susisiekimo poreikį lemia: miesto dydis, teritorijos kompaktiškumas, f-nės struktūros tipas, socialinė demografinė struktūra, užimtumas, ekonominė bazė, gyventojų pajamų dydis.
Susisiekimo būdai: nemotorizuotas ir motorizuotas
Susisiekimo planavimo tikslai:
bendruosius,
funkcinius,
pasekmių,
kainos tikslus.
Bendrasis tikslas – suplanuoti tinkamą miesto bendruomenės sistemą, kurią eksploatuojant būtų tenkinami keleivių susisiekimo, krovinių pervežimo ir kt. poreikiai.
Funkciniai tikslai: Susisiekiamumas, Pervežimo galia, Susisiekimo būdo, Sistemos funkcionavimo patikimumas.
11. MIESTO PRIEMIESTINĖ ZONA
Tai sąlyginis artimiausias miesto užnugario pavadinimas. Ji neturi griežtų ir formalizuotų ribų. Pagrindinis zonos požymis – glaudus ir įvairiapusis ryšys su centriniu miestu.
Glaudumas pasireiškia 2 budais:
pilnai ar iš dalies nepertraukiamo užstatymo tęstinumu į miesto užnugarį. Paprastai išilgai vandens, automobilių kelių, geležinkelio.
Priemiestinė zona miestui naudinga ir reikalinga:
a) apsaugai nuo nepalankių klimato veiksnių ir miesto mikroklimatui formuoti. Tai bendra stambių ir integruotų su miesto želdiniais f-cija.;
b) kaip žemės ūkio produkto, statybos medžiagų ir žaliavų tiekėja;
c) miesto infrastruktūros objektams statyti (valgykloms, savartymnams, orouostams, geležinkelio stotims ir pan.);
d) miestiečių antram būstui, vasarvietėms statyti, sodo bendrijoms organizuoti);
e) miestiečių pirmam būstui, turinčiam specialių bruožų dėl namų dydžio, namų grupių formavimo, inžinerinės infrastruktūros);
f) rekreacinėms zonoms įrengti;
g) sporto ir turizmo kompleksams, moteliams, kempingams statyti;
Priemiesčiai reikalingi kurtis sandeliams, muitiniu sandeliams
h) želdiniams formuoti. Juose numatomos plėtros zonos.
Miestas priemiestinei zonai gali duoti:
1) teikti administracines paslaugas;
2) teikia visas paslaugas mokyklų, ligoninių ir kt.;
3) technines infrastruktūros paslaugas, vandens, dujas, elektra
Artimiausia priemiestines zonos dalis turi intensyviausius ryšius ir palaipsniui gauna miesto fizionominius bruožus. Ji tampa neatsiejama centrinio miesto fizines struktūros dalis. Tai vadinamoji suburbanizuota teritorija.
Miestėjimo procesas – rular urbanizacija. Pagrindinis jo bruožas – intensyvi švytuoklinė migracija į centrinę miesto dalį darbo ir kt. reikalais. Suburbanizuotas ir rular urbanizuotas teritorijos padeda sukurti tik didmiesčiai, o mažų ir vidutinių miestų galia maža.
Priemiestinė zona kartu su miestu turi būti vienas planavimo dydis.

Leave a Comment