vaikų teisių apsaugos administravimo problema Lietuboje

1229 0

VAIKŲ TESIŲ APSAUGOS ADMINISTRAVIMO PROBLEMOS LIETUVOJE

Įvadas

Vaikų teisių apsaugos reiškinio atsiradimas ir puoselėjimas daugelyje valstybių yra sąlygotas egzistuojančios prievartos prieš vaikus.
Žmonijos istorijoje kiekviena epocha turėjo savitą supratimą apie vaiką, jo vietą visuomenėje bei socialinę, ekonominę padėtį. Istorijos eigoje pastebėtas procesas, kurį galima būtų apibūdinti kaip vaikų laisvinimąsi iš suaugusiųjų valdžios, pasireiškusios įvairiomis prievartos formomis ir laipsniu.
Kaip teigia tyrinėtojas DeMause, kūdikių žudymas, kaip vienas iš problemų sprendimo būdų, buvo plačiai paplitęs Antikos laikotarpiu1. Tikėta, kad vaikas neturi sielos, o jo likimas prriklauso nuo tėvų valios. Krikščionybės įsigalėjimo metu vaikų žudymas nebuvo socialiai pateisinamas. Buvo manoma, kad jie turi sielas, todėl yra paliekami kitiems žmonėms, atiduodami už skolas. Kiek vėliau, XIV – XVII amžiuje, įsivyravo griežto auklėjimo tendencija, kai galvota, kad vaikas yra tuščia lenta, kurią reikia prirašyti. Ir tik XIXa. – XXa. viduryje pradėta suvokti, kad vaikas yra specialių poreikių turėtojas, tėvų ir visuomenės ateitis. Tuo metu valdžia priklausė ne tik tėvams, bažnyčiai, bet ir valstybei. Tačiau valstybės valdžios sąvoka dabartiniu metu nėra taapati tėvų valdžiai. Tėvai yra atsakingi už vaikus teisine prasme. Tai numato 1987 metais priimta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija2, kurią Lietuva ratifikavo 1995 metais. Valstybė atsakinga už kontrolę ir paramos teikimą šeimai, kad ji, kaip pirminė vaiką supanti aplinka, atitiktų jo vy

ystymosi poreikius. Tam reikalingas efektyviai veikiantis valstybės institucijų tinklas.
Vaikų teisių apsaugos sistema Lietuvoje yra kūdikystės vystymosi stadijoje, nes vaikų teisėmis besirūpinančių institucijų sistemos užuomazgos pradėjo formuotis tik 1993 metais, kai buvo įkurta Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema vis dar išgyvena vystymosi laikotarpį, o šios sistemos elementai susiduria su įvairiausiomis problemomis. Jų lygis ir įvairumas skirtingose šalyse yra vis kitoks. Tai sąlygoja palanki ar mažiau palanki ekonominė, socialinė, kultūrinė, politinė aplinka, sistemos vystymosi trukmė, struktūra, skirtinga problemų sprendimo metodika. Lietuviškos sistemos vystymuisi neabejotiną įtaką daro 50 metų trukusios okupacijos įtaka visuomenei, jos požiūriui į vaiko prigimtines teises šeimoje ir pačioje visuomenėje. Lietuva paveldėjo primityvią vaikų apsaugos metodiką. Tam turėjo įtakos „.komunistinė ideologija, kuri nepripažino egzistuojant tokias problemas, kaip prrievarta ir smurtas prieš vaikus, nesirūpinimas vaikais, jų

—————————————————————————————————————————
1 L.De Mause, The history of Childhood.New York:Harper Torchbook,1975.
2 Vaiko teisių konvencija, Priimta generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr.1), Vilnius, 1999.
išnaudojimas ir pan”3. Senas sovietinis suvokimas apie darbo organizavimą ir vadovavimą kėlė tam tikrų sunkumų, vykdant tarpžinybinę veiklą, mažino pačių tarnybų darbo našumą bei galimybę greičiau adaptuotis prie demokratinės aplinkos keliamų naujų reikalavimų. Nepaisant to, kad žengtas didelis žingsnis, kuriant teisinę bazę, institucijų tinklą, problemų sprendimo būdus, Lietuvos vaikų teisių ap

psaugos sistemos elementų veiklos problematiškumas išlieka didelis. Šį teiginį patvirtina ir statistiniai duomenys. Pavyzdžiui, išaugo nedarnių šeimų skaičius – nuo 14937 1998 metais iki 18672 2002 metais4. Taip pat išaugo jose gyvenančių vaikų skaičius. Todėl 2001 metais nedarnios šeimos buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios tėvai netekdavo vaiko globos teisių arba jos būdavo dalinai apribojamos.
Temos aktualumas. Net ir senose demokratinėse, išsivysčiusiose šalyse vaikų teisių apsauga išlieka pakankamai sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Pavyzdžiui, 1960 metais GB – je vaiko prievarta buvo vertinama kaip medicininė – socialinė problema. Problema atsirasdavo tik tada, kai ją patvirtindavo medikas. Pagrindinis rūpestis tuo metu: medicininė diagnozė, gydymas bei nusikaltimo įkalčių rinkimas. Sprendžiant su vaikų apsauga susijusias problemas, socialinės tarnybos ir organizacijos tuo metu neturėjo dominuojančio vaidmens. Tačiau situacija pakito. Socialinių tarnybų pagrindinis rūpestis – pastoviai prižiūrėti šeimų būklę, teikti į šeimą orientuotas paslaugas ir t.t.5 Tokia 40 metų senumo GB – jos situacija visai neseniai buvo Lietuvoje ir iš dalies dar tebeegzistuoja: vaikas, patyręs prievartą, dažniausiai susidurdavo su teisėsaugos institucijomis ar medikais. Esant nusikalstamai sudėčiai, skriaudėjai patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, o vaikai neapibrėžtam laikui apgyvendinami stacionare ar pas gimines. Tokią padėtį puikiai iliustruoja LR ataskaitos JT vaiko teisių komitetui 19 – tame straipsnyje sakinys: „Vienintelis teisinis būdas apginti vaiką nuo seksualinės prievartos bei smurto šeimoje yra tėvystės teisių atėmimas”6. Sistemos nesugebėjimas susitvarkyti su savo už
žduotimis mažina vaikų gerovės lygį. 2001 metais net 40% vaikų patekdavo į globos įstaigas, o tai liudija, kad vaikų apsaugos sistema daugiau nukreipta į prievartos pasekmių malšinimą nei į priežasčių panaikinimą7.

Kadangi Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema išgyvena kūrimosi laikotarpį, kai dar kinta sistemoje esančių institucijų skaičius bei jų teikiamos paslaugos, šio darbo tema mūsų šalyje yra (ir
—————————————————————————————————————————
3 JT vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje, LR ataskaita JT vaiko teisių komitetui, Vilnius, 1999, p. 25.
4 VTAT bendrieji duomenys, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2002,
http:// www.socmin.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=91&ArticleID=354
5 N.Parton, Protecting children: a socio – historical analysis, K.Wilson The Child Protection Handbook, China, 2002. p.11.
6 JT vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje, LR ataskaita JT vaiko teisių komitetui, Vilnius, 1999, p. 25.
7 Kas ketvirtas naujagimis – nesantuokinis, Lietuvos Rytas, 2003 02 01, http://www.lrytas.lt/20030201/akt01kas.htm.
dar ilgai bus) ypač aktuali.

Analizės aspektas. Pagrindinis dėmesys darbe koncentruojamas į vaiko teisių apsaugos sistemos trūkumus bei su tuo susijusias problemas, jų pašalinimo būdus, siekiant, kad sistemą sudarančios valstybės institucijos kartu su kitomis organizacijomis teiktų efektyvią ir efektingą pagalbą vaikams, jų šeimoms ir kitiems su vaiku susijusiems asmenims. Į problemą (sistemos funkcionavimo kliūtys) bus pažvelgta iš dviejų pozicijų: plačiąja prasme – kaip į modelį, kuris yra ydingas dėl savo nepakankamo išsivystymo bei siaurąja prasme – kaip į sistemos automatiškai sukurtų trūkumų atspindį specialistų bei kitų tarnautojų, dirbančių šioje srityje, veikloje.
Taigi esminis tyrimo ti
ikslas – įvertinti administravimo problemas prievartą patyrusio vaiko teisių apsaugos srityje ir jų įtaką vaikui bei besiformuojančios sistemos veiklai.
Tyrimo objektas – prievartą patyrusių vaikų teisių apsaugos sistema ir ją sudarančių institucijų santykis su vaiku.
Darbo teorinė reikšmė. Vaikų apsauga bei jų teisės yra plačiai plėtojamos tiek praktiniame, tiek teoriniame lygmenyje. Šia tema gausu literatūros, tačiau ji dažnai būna mažai detalizuota, paviršutiniška arba aprėpianti siauras, konkrečias vaiko teisų apsaugos sistemos dalis, jose kylančias administravimo problemas ir sunkumus, susijusius su sistemoje dirbančio personalo profesinių sugebėjimų stoka. Todėl pasirinkto tyrimo kryptis – administracinio mechanizmo veikla – yra nauja ir naudinga savo analizės apimtimi, detalumu. Lietuviškos sistemos lyginimas su Didžiosios Britanijos variantu teoriniame lygmenyje suteiks galimybę suvokti, kas gali būti keistina dabartinėje Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemoje.
Darbo praktinė reikšmė. Aiškesnė situacija teoriniame lygmenyje (mano nuomone, šis darbas bent iš dalies prisidės prie teorinių žinių praplėtimo) leistų geriau suvokti ir įvardinti, kokie pakitimai galimi dabartinėje situacijoje ir, kas turėtų būti daroma, norint pasiekti geresnius vaikų teisių apsaugos sistemos rezultatus.
Darbo problematika. Dabartiniu metu vaikų teisių apsaugos sistema yra padrika ją sudarančių daugiau ar mažiau tarpusavyje susijusių arba apskritai nesusijusių elementų visuma. Todėl sunku įvardinti šios sistemos hierarchijos kontūrus, susijusius su pavaldumu. Iš esmės kiekvienas minėtos sistemos elementas veikia daugiau individualiai nei integruotai su kitomis institucijomis, nes nėra bendradarbiavimo, bendro tikslo siekimo praktikos, nėra įstatyminio pagrindo, įpareigojančio ir nurodančio, kaip tai daryti. Taigi Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemos neapibrėžtumas trukdo siekti esminių tikslų, apsaugant vaikus nuo prievartos. Tuo pačiu riboja disponuojamų apsaugos priemonių naudojimą, pvz., prevencinė veikla bei joje taikomos priemonės dažnai duoda mažą naudą dėl šios veiklos sudėtingumo bei bendradarbiavimo stokos tarp vykdančių atitinkamas programas institucijų ir kitų institucijų, susijusių su vaikų gerove. Bendradarbiavimas yra epizodinis reiškinys, pagrįstas institucijose dirbančių tarnautojų geranoriškumu tartis ir susitarti su kitomis institucijomis. Nepakitus šiai situacijai, kova su vaikų išnaudojimu, prievarta nebus efektyviai vykdoma.
Įrodytinos tezės. Atsižvelgiant į darbe pasirinktą tyrimo aspektą, keliami šie įrodytini teiginiai:
● Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemai teikti pagalbą prievartą patyrusiam vaikui trukdo struktūriniai instituciniai konfliktai.
● Dabartinė Lietuvos vaiko teisių apsauga sąlygoja sistemos prievartą prieš vaiką.
Uždaviniai. Siekiant pagrindinio tyrimo tikslo, būtina įgyvendinti šiuos uždavinius:
1. Apžvelgti dabartinę Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemos būklę, nuveiktus ir vykdomus darbus.
2. Vadovaujantis Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus” vaikų teisių apsaugos ekspertų apklausos duomenimis, įvardinti Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemoje kylančias problemas.
3. Įvertinti problemų kilmę bei svarbą vaikų teisių apsaugos sistemos kaitai.
4. Išanalizuoti Didžiosios Britanijos vaikų teisių apsaugos sistemos funkcionavimo modelį, siekiant išryškinti lietuviškos vaiko teisių apsaugos sistemos trūkumus.

Darbe naudojamų sąvokų apibrėžimai.
Prievarta – tai sąvoka, į kurią įeina platus skriaudų spektras. Šis žodis neturi konkretaus apibrėžimo. Europos šalyse prievarta turi bent tris pagrindines dalis: fizinę, seksualinę, emocinę, kurios dar gali būti pasyvios ir aktyvios formų. Prievartą galima apibrėžti vienu abstrakčiu sakiniu: prievarta egzistuoja, kai vienas ar daugiau asmenų pažeidžia vaiko neliečiamą, privačią zoną taip dažnai ir šiurkščiai, kad dėl to sutrinka vaiko normalus vystymasis8.
Fizinė prievarta – „smurtiniai ar kiti neatsitiktiniai veiksmai, kurie sukelia vaikui skausmą, sveikatos ar vystymosi sutrikimus. Fizinė prievarta gali būti pasyvi ir aktyvi. Aktyvi prievarta – kuomet vaikas yra sužeidžiamas, apnuodijamas, apsvaiginamas alkoholiu, narkotikais, trankvilijantais ar kitokias kvaišalais ar nuodais. Pasyvi fizinė prievarta (gali būti įvardijama kaip vaiko nepriežiūra) – kuomet vaiko fiziniai poreikiai yra nepakankamai ar visai nepatenkinami <.>”9.
Seksualinė prievarta ¬– „veiksmai vaiko atžvilgiu su tikslu patirti seksualinį pasitenkinimą arba su šia sritimi susijusį pelną. Aktyvi seksualinė prievarta – kuomet vaikas prievartaujamas (išprievartaujamas), išžaginamas, tvirkinamas. Pasyvi seksualinė prievarta pasireiškia vaiko pastūmėjimu į prostituciją, pornografiją, nesugebėjimu padėti seksualinę prievartą patiriančiam vaikui (pavyzdžiui patėvis prievartauja dukrą, motina žino, bet slepia), skatinimas arba nedraudimas vaikams
—————————————————————————————————————————
8 Steering Commitee on social policy, Project III.8 Childhood policies, Strasbourg, 1994, p. 53.
9 I.Tamutienė, Prievartą patyrusių vaikų apsauga, Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos projekto IXP – 2119 priedas, 2002. p. 14 – 15.

žiūrėti pornografinius filmus, žurnalus ar panašaus pobūdžio gyvas scenas”10. Emocinė prievarta – „vaiko kompetencijos ir savęs vertinimo tyčinis griovimas ar žymus trikdymas dėl žeminimo, bausmių, atmetimo, gąsdinimo ir normalių socialinių sąveikų slopinimo. Aktyvi emocinė prievarta pasireiškia žodiniu vaiko asmenybės žeminimu. Pasyvi emocinė prievarta pasireiškia vaiko atmetimu, nekreipimu į vaiką dėmesio, parodant, kad jis nereikalingas, <.>. Emocinė prievarta yra sudedamoji fizinės ir seksualinės prievartos dalis. Emocinė prievarta yra įvardijama tuomet, kai fizinė ir seksualinė prievarta nėra vykdoma”11.
Struktūriniai instituciniai konfliktai – “<.> tai konfliktai, kylantys iš skirtingų institucinių ir profesinių poreikių, kurių struktūra yra nustatoma įstatymų arba potvarkių”12.
Vaikų teisių apsaugos ekspertas/specialistas – valstybės institucijose dirbantis darbuotojas, kuris yra kompetentingas padėti vaikui, patyrusiam prievartą.
Vaikų teisių apsaugos sistema – darniai, vieningai funkcionuojančių vyriausybinių ir kitų organizacijų veiklos mechanizmas (su tam tikru nustatytu realiu koordinaciniu vienetu), kuriame galioja bendros privalomos veiklos organizavimo ir vykdymo procedūros.
Kalbant apie Lietuvoje egzistuojančią situaciją, darbe vartojamas vaiko teisių apsaugos sistemos terminas, tačiau jis neatitinka tikrojo sistemos apibrėžimo.
Sistemos prievarta – prievarta, kylanti iš institucijų bendros veiklos dėl nepakankamo ar netinkamo vaiko poreikių tenkinimo.

Darbo metodai. Tyrime naudojami dviem būdais gauti duomenys.
1. Pirminiai duomenys: Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus” 2001 08 – 09 atlikta vaiko teisių apsaugos specialistų apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”. Šie duomenys yra suredaguoti, koduoti ir pateikti „Excel” lentelėje. Todėl pagrindinis tikslas, dirbant su šiais duomenimis, jų klasifikavimas ir vizualinis pateikimas, įgyvendinant tyrime užsibrėžtus uždavinius.
Siekiant išvengti skirtino prievartos supratimo, klausimyne buvo pateikti seksualinės, fizinės, psichologinės prievartos apibrėžimai. Tyrime dalyvavo šios institucijos: vaikų teisų apsaugos tarnybos, prokuratūros, teismai, policija, Teismo medicinos institutas ir jo skyriai, vaikų ligoninės, psichologinės ir pedagoginės tarnybos. Apklausti 198 ekspertai. Tyrimas reprezentuoja visą Lietuvą, jis atliktas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Tauragės, Utenos, Telšių ir Gargždų miestuose bei rajonuose.
—————————————————————————————————————————
10Ten pat, p. 15.
11 Ten pat, p. 15.
12 Th.Furnissas, Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą, Vilnius, Vaikų teisių informacijos centras, 2002, p. 81.
1. Antriniai duomenys: tekstų, dokumentų analizė ir interpretavimas. Analizuojama Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos sistema, remiantis „The Child protection handbook”13, „Working together to safeguard Children”14 bei kitais šaltiniais. „Working together to safeguard Children” yra mokomoji, pažintinė literatūra, atkreipianti Anglijos institucijų dėmesį į tai, kas galėtų ir turėtų būti tobulintina kiekvienos institucijos veiksmuose bei nubrėžia tinkamos veiklos gaires, remiantis pagrindiniu vaiko teisių apsaugą reglamentuojančiu dokumentu – “The Child act15”.

———————————————————————————————————
13 K.Wilson The Child Protection Handbook, China, 2002.
14 The Stationary Office, Working Together to Safeguard Children, England, 1999, http://www.asylumsupport.info/publications/doh/safeguard.pdf.
15 The child act, 1989, http://www.hmso.gov.uk/acts/acts1989/Ukpga_19890041_en_1.htm.
1. Dabartinė Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemos padėtis.

Lietuva, priėmusi JT Vaikų teisių konvenciją, įsipareigojo apsaugoti vaiką nuo prievartos ir imtis „<.> visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių”16. Tai numatyta konvencijos 19 – ame straipsnyje.

1.1. Judėjimas prieš vaikų seksualinį bei komercinį išnaudojimą:
problemos aktualumas bei nuveikti darbai

Istoriškai susiklostė taip, kad pasaulio visuomenė jautriausiai reaguoja į vaikų seksualinės prievartos atvejus, o likusios prievartos rūšys, ypač emocinė, yra mažiau pastebimos. Tokį specialistų bei visuomenės susirūpinimo augimą Th. Furnissas savo knygoje aiškina „<.> dviem tarpusavyje susijusiais, bet gana skirtingais dalykais. Pirmasis – tai besiplečiantis vaikų teisių judėjimas, kuris, istoriškai žvelgiant, prasidėjo kiek vėliau nei judėjimas, ginantis moterų teises. Antrasis – tai didėjantis susirūpinimas vaikų sveikata apskritai, taip pat psichine sveikata, ir žinių apie šiuos dalykus daugėjimas”17.

Seksualinė prievarta aktuali ir Lietuvoje. 2000 01 11 metais LR vyriausybė patvirtino „Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą bei seksualinę prievartą. Programos <.> reikėjo tam, kad būtų kompleksiškai išnagrinėtos nusikalstamumo prieš vaikus problemos, koordinuojamos jau priimtos programos, taip pat imtasi kompleksinių priemonių (socialinių, sveikatos, psichologinių, švietimo, juridinių) <.>”18. Vertinant šią programą bei patį seksualinės prievartos reiškinį, reiktų išskirti teisinę bei terapinę intervenciją – jų suderinamumo būtinumą bei problematiškumą. Teisinės intervencijos atstovai yra teisinės sistemos institucijos. Jų pagrindinė užduotis – teisinėmis priemonėmis apsaugoti vaiką nuo prievartos. Jos susiduria su daug kliūčių: sunku nustatyti prievartos atvejį, ypač jei prievartautojas yra šeimos narys, nėra bendros sistemingos duomenų bazės apie prievartos tendencijas bei paplitimą, be to, jei ir įtariama, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, teisinės sistemos institucijų tyrimo procesas dažnai padaro daugiau žalos nei naudos, nes neatsižvelgiamą į vaikų išskirtinį pažeidžiamumą. Todėl programoje buvo numatyti šie tikslai: „kurti ir tobulinti įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų įgyvendinimo sistemą <.>; sukurti informacinę analitinę bei mokslinę metodinę sistemą <.>; sukurti subalansuotą institucijų ir atskirų subjektų, veikiančių vaiko teisių apsaugos srityje, bei jų atliekamų funkcijų sistemą <.>”19.
—————————————————————————————————————————
16 JT konvencija, min. veik. p. 13.
17 Th.Furnissas, min. veik. p. 1.
18 A.Vaitekūnas, Vaikas tarp prievartos ir išnaudojimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vilnius, 2000, p. 8.
19 Ten pat, p. 12.
Pastarasis tikslas nėra įgyvendintas.
JT Vaikų teisių komitetas savo ataskaitoje pastebėjo, kad Lietuva neturi centrinio instituto prie vyriausybės, kuris koordinuotų veiksmus prie įvairių ministerijų20. Be to, nuo 2002 03 01 metų buvo panaikinta Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Toks sprendimas buvo priimtas dėl šios institucijos dalies funkcijų sutapimo su LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos kontrolės funkcijomis. Įvaikinimo tarnyba nuo 2000m. rugpjūčio 1d. perėmė iš VTAT prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vieną iš pagrindinių veiklos uždavinių – įvaikinimo organizavimą ir koordinavimą. Šiais metais įkurta nauja institucija, kuri beveik nesiskiria nuo buvusios VTAT prie SADM. Institucijoje realūs darbai dar nevykdomi. Esant tokiai institucijų kaitai, kalbėti apie kokį nors bandymą suformuoti institucijų funkcijų sistemą yra sunku. Teisinėje srityje dirbantys specialistai „<.> dažnai negali nustatyti, kokias psichologines problemas sukelia vaiko seksualinis išnaudojimas <.>. Psichologijos žinių trūkumas atliekant teisines intervencijas gali net sužlugdyti jų pačių tikslus ir sąlygoti nusikaltimą skatinančią nusikaltimo prevenciją arba prievartą skatinančią vaiko apsaugą”21. Todėl programoje kalbama apie reabilitacijos, reintegracijos sistemos sukūrimą. Pirmi žingsniai žengti – Lietuvoje jau yra konsultavimo, pagalbos telefonų linijos, vaikų krizių centrai. Tačiau jų veikla nėra nacionalinio lygmens apimanti visą teritoriją. Paprastai tokios paslaugos yra prieinamos tik didelių mietų vaikams. Likusieji diskriminuojami – pažeidžiamas ne – diskriminacijos principas, įtvirtintas LR Konstitucijos 2 – me straipsnyje. JT Vaikų teisių komitetas pažymi, kad trūksta reabilitacijos ir reintegracijos programų, nėra nuoseklios politikos bei informacijos22, todėl ši programa nėra pilnai įgyvendinta. Pagrįsti šį teiginį galima, remiantis programoje iškeltu tikslu „<.> sukurti informacinę <.> sistemą”23. Ji reikalinga įgyvendinti tikslus, numatytus pirmajame programos etape – „.nustatyti vaikų komercinio seksualinio išnaudojimo bei seksualinės prievartos prieš juos mąstą ir numatyti priemones šių reiškinių kontrolei bei prevencijai stiprinti <.>”24. Vieninga duomenų bazės sistema dar nesukurta. Neturint informacijos, negalima galutinai įgyvendinti programos antrojo etapo – „<.> sukurti vaikų patiriamos seksualinės prievartos ir komercinio seksualinio išnaudojimo prevencijos priemonių sistemą”25.

——————————————————————————————————–
20 JT Vaiko teisų komiteto išvados dėl LR įžanginės ataskaitos, Vilnius, 2001, p. 3.
21 Th.Furnissas, min. veik. p. 1.
22 JT Vaiko teisų komiteto išvados dėl LR įžanginės ataskaitos, Vilnius, 2001, p. 10.
23 A.Vaitekūnas, Vaikas tarp prievartos ir išnaudojimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vilnius, 2000, p. 12.
24 Ten pat, p. 12.
25 Ten pat, p. 13.

1.2. Nesubalansuota institucijų funkcijų sistema:
realūs institucijų veiksmai vaiko prievartos atveju

Valstybės institucijų veiklos efektyvumas ir efektingumas geriausiai matomas pagalbos teikimo procese, kurio organizavimas geriausiai atskleidžia institucijų funkcijų sistemos trūkumus.
Pagalbos teikimas prasideda nuo prievartos atpažinimo, aptikimo. Ši sąvoka susijusi su žinojimu, „<.> kokie yra krizės požymiai, kaip jie pasireiškia”26. Paprastai problemą pradeda spręsti ta institucija, kuri pirma gauna informaciją apie prievartos atvejį. Todėl pagalbos kaip paslaugos kokybė priklauso nuo tos institucijos veiklos srities. Konkrečios specialybės darbuotojas negali numatyti visų su vaiku susijusių problemų, o aktyvus bendradarbiavimas ir informacijos teikimas kitoms institucijoms stringa, „<.> išsiskiria tik teismai ir teismo medicinos ekspertai, kurie apie prievartą patyrusį vaiką sužino iš prokuratūros”27. Apie prievartą dažniausiai praneša tėvai, medikai, pedagogai ir pats vaikas (žr.: Priedai. 22 grafikas). Yra platus informacijos teikėjų ratas. Trūksta galbūt tik visuomenės aktyvumo. Informacija dažniausiai patenka tai institucijai, kurios paslaugos prieinamiausios, pavyzdžiui VTAT, tačiau Lietuvoje iš esmės nėra modelio, taisyklių, kaip, kada, kam ir kokią informaciją galima perduoti. Įsigali biurokratizmas, popierizmas, atsiranda funkcijų dubliavimasis, sudaromos sąlygos demonstruoti tariamą pagalbą. Ši išvada darytina iš to, kad „<.> kiekvienos institucijos darbuotojai apklausia vaiką, surašo aktus ir apklausos protokolus, tačiau dažniausiai problema lieka neišspręsta, o vaikas psichologiškai dar labiau gniuždomas”28. Minėtus teiginius galima iliustruoti atskirų institucijų veikla, siekiant padėti nukentėjusiam vaikui.
Vaikų teisių apsaugos tarnybos dažniausiai apklausia seksualinę ir fizinę prievartą patyrusį vaiką ir šeimos narius, tiria buities sąlygas, surašo aktą. Jei vaikas patyrė prievartą šeimoje, sprendžia klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo šeimos. Maždaug pusės VTAT ekspertų teigimu, tirdami padėtį, jie apklausia ir skriaudėjus. VTAT ekspertai, išsiaiškinę situaciją, siunčia vaiką į policiją ir prokuratūrą. Dažnai VTAT siunčia vaiką medicininei ekspertizei atlikti. Kai kurių VTAT ekspertai ieško psichologo, kuris galėtų padėti vaikui. Jei į VTAT kreipiamasi dėl vaiko patirtos psichologinės prievartos, konkretūs šių institucijų veiksmai labai panašūs kaip ir seksualinės ir fizinės prievartos atvejais.
Nepilnamečių policija, gavusi signalą, kad vaikas patyrė seksualinę ar fizinę prievartą, imasi panašių veiksmų kaip ir VTAT: nedelsdama renka pirminę medžiagą, apklausia vaiką, tėvus,
—————————————————————————————————————————
26 Ten pat, p. 20.
27 Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”, Vilnius, 2001.
28 I.Tamutienė, Institucinė pagalba prievartą patyrusiam vaikui, Klėja, 2002, http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=421.
liudininkus, nustato kaltininkus, jei yra pagrindas, vaiką siunčia medicininei apžiūrai, perduoda medžiagą prokuratūrai ir veikia pagal jos nurodymus. Dažniausiai nepilnamečių policija apie prievartą patyrusį vaiką informuoja VTAT. Jei vaikas patyrė psichologinę prievartą, nepilnamečių policija kalba su vaiku, jo tėvais, pedagogais, siunčia jį pas medikus, psichologus, į VTAT.
Medikai pirmiausia atlieka medicininę apžiūrą. Jei įtariama, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, mergaitės apžiūrimos ginekologo, berniukai – proktologo, iškviečiamas teismo medicinos ekspertas, informuojama policija ir VTAT. Jei vaikas patyrė fizinę prievartą, jis siunčiamas gydytis į traumatologijos, chirurgijos ar kitus skyrius. Dėl psichologinės prievartos į medikus retai kreipiamasi. Jei pasitaiko tokių atvejų, vaikui suteikiama psichiatro, psichologo pagalba.
Teismo medicinos ekspertai seksualinės ir fizinės prievartos atvejais atlieka medicininę apžiūrą, nustato sužalojimo sunkumą, surašo aktą. Jei vaiką reikia gydyti, jis siunčiamas į ligoninę. Dėl psichologinės prievartos į teismo medicinos ekspertus dažniausiai nesikreipiama.
Psichologinės tarnybos, susidūrusios su seksualinę, fizinę prievartą patyrusiais vaikais, suteikia jiems pirminę konsultaciją, padeda įveikti potrauminį sindromą, jei to pageidaujama. Dėl prievartos siūlo kreiptis į policiją, VTAT. Kai kuriais atvejais patys psichologai informuoja policiją ir VTAT. Visų trijų prievartos rūšių atvejais, jei tėvai ar kiti asmenys, susidūrę su prievartos problema, geranoriškai sutinka, teikia psichologines konsultacijas ne tik vaikams, bet ir jiems.
Prokuratūra, gavusi informaciją apie seksualinę ar fizinę prievartą, renka medžiagą baudžiamajai bylai iškelti: apklausia vaiką, nukentėjusįjį siunčia medicininei apžiūrai, sulaiko įtariamąjį, vyksta į įvykio vietą, renka įrodymus. Nustačiusi nusikaltimo sudėtį, kelia baudžiamąją bylą, medžiagą perduoda teismui. Dėl psichologinės prievartos į prokuratūrą beveik nesikreipiama.
Teismai, gavę medžiagą apie vaiką, patyrusį prievartą, nagrinėja bylą teisme, priima sprendimą29. Jau ilgai kalbama apie būtinybę pritaikyti teismų sistemą vaikams: turėti specializuotus vaikų teisėjus, advokatus, sukurti vaikui draugišką apklausos aplinką, pvz., prie teismų įkurti vaikų apklausos kambarius, tačiau iki šiol nei vienas tikslas neįgyvendintas.
Šie pavyzdžiai rodo, kad institucijų bendradarbiavimas (koks jis bebūtų) egzistuoja, tačiau institucijų suderinta veikla bei tarpusavio ryšiai yra daugiau atsitiktiniai, pavieniai reiškiniai, priklausantys nuo tarnautojų geranoriškumo ir asmeninių ryšių, todėl nenuostabu, kad vaiko apsaugos sistemos veiklos rezultatai nėra džiuginantys. „Remiantis vaikų teisių apsaugos ekspertų atsakymais, net 18% seksualinę prievartą patyrusių vaikų ir jų šeimų negauna socialinės pagalbos, 10% – gali tikėtis ir gauti pagalbą labai retais atvejais ir ketvirtis besikreipiančių prievartą patyrusių vaikų ir jų šeimų pagalbą gauna retai”30.
—————————————————————————————————————————
29 Ten pat, http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=421.
30 Ten pat, http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=421.
Didelė spraga vaikų teisių apsaugos sistemoje egzistuoja, rūpinantis vaikais prieš ir po teisminių bylų vykdymo. „<.> po teisminės bylos vaiko teisėmis rūpinasi VTAT ir iš dalies nepilnamečių policija (50% atvejų). Respondentų teigimu, prievartą patyrusiam vaikui socialinis darbuotojas ar kitas asmuo, su kuriuo jis galėtų bet kada susisiekti, pasidalyti savo išgyvenimais, gauti palaikymą iki baudžiamosios bylos ir po jos, nepaskiriamas arba ne visuomet skiriamas”31 (žr. Priedai. 1 grafikas.). Be to, vaikas gali tikėtis pagalbos tik tada, kai yra akivaizdūs prievartos požymiai – fizinis sužalojimas. Jei to nėra jis apginamas retai (žr. Priedai. 2 grafikas).
Ši situacija parodo, kad Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemos galimybės teikiant įvairiapusias pastovias paslaugas nukentėjusio vaiko šeimai yra labai ribotos. Todėl dabartinė veikla gali būti įvardinama kaip reagavimas į pasekmes (medikai patvirtina arba nepatvirtina prievartos požymius; nubaudžiamas nusikaltėlis; sprendžiama, kur padėti vaiką), o ne į priežastis.

—————————————————————————————————————————

31 Ten pat, http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=421.
2. Vaikų teisių apsaugos lygis Europos šalyse: trumpa vaikų teisių
apsaugos sistemos vystymosi ir kylančių problemų apžvalga

Vaikų gerovės užtikrinimas – vertas dėmesio uždavinys dabartinėje Europoje. Susirūpinimas vaikų teisėmis, nepaisant to, kad ši problema egzistuoja labai seniai, realiai išreikštas tik 1959 metais lapkričio 20 dieną, Generalinei JT organizacijos asamblėjai paskelbus Vaikų teisių deklaraciją32. Joje kalbama apie galimybę turėti laimingą vaikystę, savo ir visuomenės labui naudotis priskirtomis teisėmis ir laisvėmis. Tėvai, organizacijos raginamos gerbti tas teisės bei jų laikytis, vadovaujantis šiais principais: „.vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu, kokia forma”33. Tuo tarpu Europos Taryba savo veikloje skyrė didelį dėmesį vaikų apsaugos ir teisių sričiai. Ypač jos veikla suaktyvėjo 1979 metais, „<.> kai buvo iškelta Europos vaiko teisių chartijos parengimo idėja <.>”34, kuri įtakojo 1989 metais priimtą JTO Vaiko teisių konvenciją. Europos Taryba toliau siekia suformuoti Europos strategiją vaikų atžvilgiu, priiminėdama įvairiausio pobūdžio rekomendacijas bei rezoliucijas, realiai ištyrus visuomenės, šeimos kitimo poveikį vaiko gerovei. Tačiau verta pastebėti, kad Europos šalims palikta teisė atskirai, pagal savo poreikius, kurti vaiko teisių apsaugos sistemą – politika nėra centralizuota.
Didelė reikšmė tenka konvencijoms, kurios formuoja ir orientuoja Europos vaiko teisių apsaugos politiką tam tikra linkme. Lietuva taip pat vadovaujasi kai kuriomis konvencijomis, pvz., Tarptautinės darbo organizacijos konvencija „Dėl vaikų ir jaunuolių naktinio darbo apribojimo nepramoniniuose darbuose”, „Dėl jaunuolių naktinio darbo pramonėje”, Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, Hagos konferencijoje priimta konvencija „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje”, Europos konvencija dėl vaiko teisių įgyvendinimo (1996m.).
2001-2003 metais Lietuva yra numačiusi ratifikuoti 5 labai svarbias, su vaikų teisėmis susijusias konvencijas, kurios be jau anksčiau Lietuvos Seimo ratifikuotų konvencijų, turi sukurti būtent tą teisinę aplinką ir reikiamas teisines garantijas:
• 1980 m. Hagos konvencija dėl civilinių tarptautinių vaikų pagrobimo aspektų;
• 1973 m. Hagos konvencija dėl sprendimų susijusių su alimentinėmis pareigomis, pripažinimo ir vykdymo;
• 1973 m. Hagos konvencija dėl teisės, taikomos alimentinėms pareigoms;
—————————————————————————————————————————
32 JT vaiko teisių deklaracija, Paskelbta Generalines Asamblėjos 1959m lapkričio 20d. 1/86 (XIV) rezoliucija, 1959, http://www.nplc.lt/nj/Dokumentai/Uzs_teis_aktai/vaiko%20teisiu%20deklarac.htm.
33 Ten pat, p. 6.
34 Europos politika dėl vaikų, Vilnius, 1999, p. 19.
● 1980 m. Europos konvencija dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa, pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atstatymo;
● Tarptautinė darbo organizacijos konvencija Nr.182 dėl nepriimtino vaikų darbo ir neatidėliotinų veiksmų jam panaikinti.

Be minėtų organizacijų Europoje veikia įvairios į pagalbos teikimą vaikams orientuotos organizacijos. Seniausia jų – UNICEF, įkurta JT – tų 1946m.. Pirminis jos tikslas buvo padėti nuo karo nukentėjusiems vaikams. Yra daug kitų plačiai veikiančių organizacijų: Europos vaikų centras, Vaikų teisių informacinis tinklas (CRIN), Suaugusiųjų puslapiai prieš vaikų pornografiją (ASACP) ir kitos. Organizacijų konvencijų gausa ir išaugęs tarptautinis susirūpinimas vaikų gerove perša mintį, kad vaikų teisių apsauga bent jau ekonomiškai išsivysčiusiose Europos šalyse pakankamai sėkmingai įgyvendinama ir nekelia didelių rūpesčių.

Tačiau dar netolimoje praeityje Vakarų Europos šalys susidurdavo su dabartiniu metu Lietuvai aktualiomis vaiko teisių apsaugos problemomis35. Štai JT Vaikų teisių komitetas Lietuvai rekomendavo, kad „<.> šalis – narė sukurtų duomenų rinkimo sistemą bei nustatytų vertinimo indikatorius, leidžiančius vertinti tai, kaip yra įgyvendinama Konvencija”36. Tuo metu nei viena Europos Tarybos šalis – narė neturėjo suformavusi duomenų bazės, kurioje būtų kaupiama susisteminta informacija apie skirtingas prievartos formas37. Priežastys įvairios: nėra griežto prievartos apibrėžimo, todėl sunku ją įvardinti registre; trūksta profesionalumo, reaguojant į signalus, kurie rodo galimą prievartą; nėra koordinuojančios institucijos, kuri kauptų informaciją iš atitinkamoje aplinkoje dirbančių institucijų; institucijoms trukdo dirbti vakarų kultūros individualumas ir asmeninės laisvės kultas, kuris priešinasi viešai intervencijai į asmeninį gyvenimą. Šalyse – narėse į prevencinį darbą įsitraukė ne visos institucijos arba kai kurių paslaugų apskritai nebuvo. Europos šalys susiduria su prievarta, kylančia iš pačių socialinių darbuotojų. Tyrimai parodė, kad 10 procentų moterų, patyrusių seksualinę prievartą vaikystėje, gali būti seksualiai prievartaujamos pačių socialinių darbuotojų38. Prevencinės veiklos riba buvo ir yra aktuali, iki šiol neįsprendžiama problema. Kyla klausimas, kada terapinės intervencijos institucijos turi pranešti apie prievartos atvejį teisinės sistemos institucijoms ir kokio laipsnio teisė joms palikta tai daryti. Šveicarijoje prevencija yra nesuderinama su policijos intervencija. Į ją kreipiamasi tik kraštutiniu atveju. Vokietijoje laikomasi panašaus principo – pagalba yra svarbiau nei bausmė. Kita vertus, vadovaujantis tokiomis nuostatomis, kyla pavojus, kad prievarta, ypač seksualinė, pasikartos, nes šios prievartos atveju stipriai pasireiškia slaptumo ir žalingo įpročio

—————————————————————————————————————————
35 Steering Commitee on social policy, Project III.8 Childhood policies, Strasbourg, 1994.
36 JT Vaiko teisų komiteto išvados dėl LR įžanginės ataskaitos, Vilnius, 2001, p. 4.
37 Steering Commitee on social policy, Project III.8 Childhood policies, Strasbourg, 1994, p. 53.
38 Ten pat, p. 64.
sindromai prievartautojui39.

Šalyse – narėse skirtinga situacija, kalbant apie tai, kas, ką, kada ir kam turi pranešti apie prievartos atvejį. Pavyzdžiui, Švedijoje visi žmonės, dirbantys vietinėse institucijose, turi pranešti apie prievartos atvejus socialinės gerovės municipaliteto komitetui, kuris yra įgaliotas (bet neįpareigotas) perduoti informaciją policijai. Nyderlanduose pranešimai apie prievartos atvejus nėra privalomi. Informacija patenka į medicininius patariamuosius centrus, kurie yra nepriklausomi nuo teisinio aparato. Belgijoje apskritai nėra įpareigojimo kam nors teikti informaciją apie galimą prievartos atvejį. Anglijoje šis klausimas paliekamas žmogaus moralei. Šie keli pavyzdžiai rodo, kad šalyse egzistuoja skirtinga pranešimo sistema bei iš to susiformavę santykiai su teisine sistema.

JT Vaikų teisių komitetas savo ataskaitoje išreiškė susirūpinimą dėl egzistuojančios tolerancijos Lietuvos visuomenėje naudoti fizines bausmes kaip tinkamą auklėjimo priemonę40. Austrijoje, Vokietijoje ir Portugalijoje dauguma tėvų į tokią bausmę taip pat žiūri teigiamai, nors Austrijoje ir Vokietijoje tai uždrausta įstatymais. Taip pat šalys – narės turi sunkumų, nustatant prievartos atvejus. Viena iš priežasčių – natūraliai skirtingi institucijų tikslai, atskiri duomenys, kurie yra ne visada prieinami kitiems institucijų specialistams. Visose Europos šalyse su vaikais susijusioms institucijoms palikta teisė priimti sprendimą dėl vaiko izoliacijos nuo šeimos ir patalpinimo globos įstaigose, tačiau dar ne visos šalys šioje situacijoje turėjo alternatyvias pagalbos priemones, pvz., krizių ir konsultacinius centrus, mergaičių prieglaudas ir pan. Tačiau tuo metu dauguma Europos Tarybos šalių jau turėjo multidisciplinines – tarpžinybines grupes prie gydymo įstaigų41. Tai rodo daugiau nei dešimties metų Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemos atsilikimą šioje srityje.

———————————————————————————————————
39 Th.Furnissas, min. veik. p. 88 – 89.
40 JT Vaiko teisų komiteto išvados dėl LR įžanginės ataskaitos, Vilnius, 2001, p. 5 – 6.
41 A.Vaitekūnas, Vaikas tarp prievartos ir išnaudojimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,

Vilnius, 2000, p. 134 -150.
3. Vaiko teisių apsaugos sistemos poveikis vaiko gerovei

Skamba paradoksaliai, tačiau vaiko teisių apsaugos sistema ne vien teigiamai įtakoja vaiko gerovę, nors tai yra jos egzistavimo tikslas. Neigiama įtaka, kylanti iš bendros sistemos veiklos, įvardijama kaip sistemos prievarta. J.Cashmore knygoje „A Charge against society” teigia, kad „<.> sistemų prievarta plačiąja prasme apibrėžiama kaip vaiko prievarta ar nepriežiūra, kylanti iš sistemos veikos švietimo, rūpybos, sveikatos srityse”42. Dažniausiai sistemos prievarta pasireiškia nepriežiūros forma, kai pati sistema nėra pajėgi teikti tinkamų paslaugų, leidžiančių užtikrinti tolimesnę vaikų gerovę.

J.Cashmore teigia, jog būtina žinoti sistemos prievartos atvejus, nes tai leidžia apibrėžti (priklausomai nuo aplinkybių) vaikų teisių apsaugos sistemos intervencijos ribas, primena, kad institucijos privalo būti atskaitingos už teikiamas paslaugas tiek vaikams, tiek jų šeimoms.

Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema kaip sistema nėra pilnai išsivysčiusi, todėl joje yra daug trūkumų, kurie sąlygoja sistemos prievartą, akivaizdžiai pasireiškiančią nepriežiūra, nes esamos paslaugos netenkina pagalbos reikalaujančio vaiko poreikių.

3.1. Išteklių stoka

Išteklių stokos problemos neišvengia nei viena valstybinė institucija ar tam tikros srities sistema. Pagrįstas ar nepagrįstas didesnių išteklių poreikis visada būna didesnis nei jį galima būtų patenkinti. Didesnių išteklių reikia ir vaiko teisių apsaugos sistemai. Tai patvirtina sistemoje dirbančių ekspertų apklausos rezultatai (žr.: Priedai. 3 grafikas). Jų nuomone, efektyvesniam darbui reikalingi tobulesni įstatymai ir materialiniai resursai (užima antrą vietą pagal svarbumą), kurie kartu su intelektualiniais resursais yra viena iš ekspertų įvardijamų trijų pagrindinių problemų, neleidžiančių institucijoms bendradarbiauti. Todėl papildomas išteklių – tiek žmogiškųjų, tiek finansinių – skyrimas yra viena iš priemonių, leidžiančių išvengti bendradarbiavimo problemų. Taip mano dalis atsakiusiųjų ekspertų į apklausos klausimą, kaip galima išvengti kylančių bendradarbiavimo problemų. Remiantis šiais duomenimis, galima teigti, kad finansavimo politika, lėšų efektyvus paskirstymas stipriai įtakoja vaiko teisų apsaugos sistemos kūrimąsi ir jos teikiamų paslaugų kokybę bei kiekybę. Minėtus teiginius galima sukritikuoti, remiantis prielaida, kad institucijose dirbantys specialistai yra neobjektyvūs, nes savo naudai sureikšmina finansavimo problemą. Todėl būtina įvertinti kitus požymius.

—————————————————————————————————————————
42 J. Cashmore. System Abuse, “A Charge Against Society, The Child’s Right to Protection”, London, Bristol, 1997, p. 34.

Jau minėjau, kad išteklių stoka pasireiškia per teikiamų paslaugų įvairovę, kokybę bei prieinamumą. JT Vaiko teisių komitetas išreiškė susirūpinimą dėl nepakankamų „<.> finansinių ir žmogiškų išteklių 1996m. LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui įgyvendinti”43. Vaiko teisų komitetas taip pat kalba apie paslaugų neprieinamumą vaikams su negalia, čigonų vaikams, vaikams, gyvenantiems pažeidžiamose šeimose, kaime. Pavyzdžiui, kaime gyvenantys vaikai dažnai paimami iš šeimos dėl jos asocialumo ar skurdo vien tik dėl to, kad toje vietovėje nėra alternatyvių socialinių paslaugų teikėjo. Taigi per prievarta brukama visai netinkama paslauga. Kita vertus, tokia situacija nereikia stebėtis. Kiekviena institucija turi nusistovėjusią veiksmų seką tuo atveju, kai į ją kreipiamasi dėl prievartos. Nagrinėjant tuos veiksmus (išanalizavus klausimą, kokių veiksmų imasi Jūsų institucija <.>”44), paaiškėjo, kad institucijų veiksmai, siekiant apsaugoti vaiką, nelabai priklauso nuo prievartos formos. Seksualinė, fizinė ar psichologinė prievarta reikalauja skirtingų sugebėjimų, visų pirma, terapiniame lygmenyje, ir, jei į tai neatsižvelgiama, akivaizdu, kad institucijų veiksmai neišsprendžia vaiko problemų iki galo, gali papildomai jį traumuoti. Dar vienas nepakankamų paslaugų pavyzdys, susijęs su socialinių darbuotojų skyrimu kiekvienam vaikui, – 84% respondentų mano, kad toks darbuotojas reikalingas, tačiau realybėje nukentėjusiam vaikui socialiniai darbuotojai nėra skiriami (žr.: Priedai. 4 grafikas). O jų poreikis yra tikrai didelis, pavyzdžiui medikai mano, kad socialinių darbuotojų trūksta, vykdant vaiko prievartos tyrimą.

Išteklių stoka gali netiesiogiai skatinti sistemoje kylančią vaiko prievartą. Institucijose dirba įvairaus pobūdžio specialistai, nuo kurių veiksmų priklauso, ar vaikas bus apgintas ir pan. Jei specialistams nėra sukurta paskatos sistema, neužtikrinamos socialinės garantijos, gali atsirasti apatija, nepasitenkinimas darbu. Darbuotojai negali pilnai atsiduoti savo veiklai, todėl vaikas, patekęs į tokių specialistų rankas, negali tikėtis visapusiškos pagalbos. Pavyzdžiui, VTAT 2002m. sausio 1d. bendraisiais duomenimis, turėjo 233 specialistus (žr.: Priedai. 1 lentelė). Kiekvienam specialistui vidutiniškai teko po 184 vaikus, gyvenančius vien tik nedarniose šeimose. Įvertinus šias proporcijas, iškyla retoriniai klausimas, ar VTAT specialistas gali sau leisti skirti vienam vaikui pora minučių dėmesio ir tik tada nukreipti jį į kitas institucijas?

Kita išteklių stokos pasekmė – teikiamų paslaugų nekokybiškumas. Išorinis kokybės buvimo ar nebuvimo matas galėtų būti specializuoti etatai institucijose. Apklausos duomenys rodo, kad dauguma institucijų neturi tokio etato (žr.: Priedai. 5, 6, 7, 8 grafikai). 98% policijos darbuotojų atsakė, kad jų institucijoje nėra specialaus etato tirti seksualinę prievartą prieš vaiką. Panaši padėtis teismuose (75%) bei VTAT (91%). Net VTAT – bos, kurių indėlis į vaikų gerovę turėtų būti
—————————————————————————————————————————
43 JT Vaiko teisų komiteto išvados dėl LR įžanginės ataskaitos, Vilnius, 2001, p. 3.
44 Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”, Vilnius, 2001.
didžiausias, negali pasiūlyti siauros srities specialisto paslaugų. O poreikis tikrai yra. Apklausoje buvo klausiama, ar į respondentų institucijas kreipiamasi dėl kurios nors prievartos formos. VTAT – ose dirbantys specialistai teigė, kad į jų tarnybas kreipiamasi visais prievartos atvejais. Dėl seksualinės prievartos į ištirtas tarnybas kreipiasi 83% asmenų, dėl fizinės – 92%, dėl psichologinės – 68%45. Esant tokiam mažam tarnybų, turinčių specializuotus etatus, kiekiui, sunku palyginti jų veiklą su neturinčiomis minėtų etatų. Tačiau, įvertinus kai kurių institucijų veiksmų eigą, peršasi nuomonė, kad, pavyzdžiui, Kauno ir Klaipėdos miesto VTAT – bų veikla (jos turi etatus) yra brandesnė ir jų aplinkoje yra daugiau alternatyvių paslaugų.

3.2. Įgūdžių ir mokymosi stoka

Reikiamų išteklių turėjimas leistų tobulėti vaiko teisių apsaugos sistemai be didesnių komplikacijų. Tačiau tai nėra vienintelė problema, o pinigai nėra vienintelis sprendimo kelias. Etatų nebuvimas ar jų nesukūrimas gali priklausyti ir nuo žinių stygiaus (žr.: Priedai. 3 grafikas). Nors specifinių žinių poreikis tik ketvirtoje vietoje pagal svarbą, drįstu teigti, kad ši savybė per daug nuvertinta, nes nustatyti vaiko poreikius vienodai gerai, esant skirtingai prievartos formai, vienai institucijai sudėtinga, juolab, kad nėra specialių etatų, kurie užtikrintų dirbančiajam nuoseklų žinių gilinimą. Įgūdžių, žinių stoka vykdant bendrą veiklą su kitomis institucijomis taip pat minima kaip viena iš bendradarbiavimo kliūčių, todėl institucijos mažai arba neefektyviai bendradarbiauja tarpusavyje, prievartos atvejų tyrimai atliekami nedetaliai, – vaikas ir pati byla, lydima biurokratinių kliuvinių, tokių kaip „popierizmo”, gali nueiti didelį ir ilgą kelią per įvairias institucijas. Prastai valdomi ir kontroliuojami stacionarai, kuriuose dažnai savivaliaujama, pažeidžiamos vaiko teisės, tačiau sistemoje dirbantys specialistai retai baudžiami už aplaidumą (žr.: Priedai. 9 grafikas).

Nemažai žinių ir sugebėjimų reikalauja vaiko apklausos procesas, siekiant gauti prievartos įrodymų. Dažnai vaikas dėl įvairių priežasčių yra linkęs slėpti savo skriaudėjus, jų naudai interpretuoti įvykius, todėl apklausėjas turėtų žinoti, kaip pakreipti pokalbį, kad vaikas atsiskleistų. Teisiniu požiūriu, tai lyg ir pagrindinis apklausėjo tikslas – išsiaiškinti tiesą, tačiau labai svarbu, kad būtų išaiškinami ir vaiko poreikiai, atsižvelgiama į juos ir visa tai atliekama, nesukeliant vaikui papildomų neigiamų emocijų. Lietuvoje tai padaryti yra sunku jau vien dėl to, kad tiesiogiai apklausti vaiką gali keletas institucijų (žr.: Priedai. 10 grafikas), t.y. jose dirbantys specialistai (žr.: Priedai. 11 grafikas), kurių žinios ir patirtis yra nevienoda šioje srityje. Įdomu pastebėti, kad, ekspertų nuomone, psichologai turėtų identifikuoti prievartos atvejį, nors dažniausiai vaiką pirmieji tiesiogiai apklausia
—————————————————————————————————————————
45 I.Tamutienė, Institucinė pagalba prievartą patyrusiam vaikui, Klaipėda, 2002,
http:// www.moterys.lt/index.php?show_content_id = 421.
VTAT socialiniai darbuotojai bei policija. Tai leidžia manyti, kad prievartos identifikavimas užtrunka, nes vaikas iš minėtų institucijų turi būti nukreipiamas į psichologines tarnybas arba kyla pavojus, kad vaiko prievartos atvejis apskritai nebus tinkamai įvertintas dėl specialistų nekompetentingumo – skyriuje „Struktūriniai instituciniai konfliktai vaiko teisių apsaugos sistemoje” bus kalbama apie policijos žemą bendradarbiavimo laipsnį su psichologinėmis tarnybomis. Žvelgiant į pateiktus grafikus ir analizuojant ekspertų atsakymus į klausimą, kas, jų nuomone, tiesiogiai apklausia vaiką, matyti, kad skirtinguose Lietuvos regionuose ar net toje pačioje vietovėje, bet skirtingose institucijose nuomonės nesutampa. To priežastis galėtų būti skirtingos institucijų galimybės teikti šias paslaugas. Keli apklausti ekspertai apskritai nežinojo, kokios institucijos vykdo tiesioginę apklausą, o vienas respondentas paminėjo, kad tokius veiksmus atlieka ir žurnalistai. Pateikti pavyzdžiai rodo kai kurių ekspertų žinių stoką bei sistemos silpnumą. Žurnalistiniai tyrimai nėra retenybė Lietuvoje, tačiau reiktų suprasti, kad vaiko apgynimas nėra žurnalistinės veiklos tikslas, o viešai pateikta informacija apie vaiką ir jo šeimą gali tik apsunkinti problemos sprendimą.

Apibendrinus išsakytas mintis apie vaiko apklausos procesą Lietuvoje, matyti, kad vaiko teisių apsaugos sistema neturi apibrėžtos, nusistovėjusios vaiko apklausos metodikos. Kai kurie ekspertai, pvz., medikai, mano, jog ši metodika apskritai neegzistuoja, o „apklausa vykdoma iš bendro išsilavinimo”46, todėl iškyla tokia problema, kaip poreikis apklausti vaiką daugiau nei vieną kartą. Norint vaiką apklausti tik vieną kartą, reikia apklausą įvykdyti kokybiškai, atsakant į visus suinteresuotų institucijų klausimus. Kuriant bendra apklausa paremtą apklausos metodiką, būtinas susitarimas tarp atskirų institucijų, kaip geriausiai patenkinti skirtingus jų tikslus bei poreikius. Lietuvoje jau pradėta kalbėti apie vaiko apklausos kambarius – specialiai įrengtas patalpas, kur įvairių žinybų specialistai netiesiogiai, per apklausėją, dalyvauja vaiko apklausoje. Pagrindiniai trukdžiai, neleidžiantys kurtis vaiko apklausos kambariams: lėšų bei iniciatyvos trūkumas, ne visos institucijos mano, jog šie kambariai yra reikalingi. Islandijos pavyzdys rodo, kad bendras skirtingų institucijų dalyvavimas apklausoje duoda apčiuopiamų rezultatų.
„1998 metais Islandijoje buvo atidarytas centras, pavadinimu Vaikų Namas. Šis centras dirba visos šalies mastu. Vaikų Namas yra į vaiką orientuota tarpdisciplininė – tarpžinybinė tarnyba, kurioje yra tiriami seksualinės prievartos atvejai”47. Pagrindinis centro tikslas: apsaugoti vaiką nuo pakartotinių apklausų, vykdomų įvairiose tarnybose ir įvairiose vietose. Tyrimai parodė, kad daugkartinė apklausa labai traumuoja vaiką. Tai gali žaloti apklausiamąjį dar labiau nei pats prievartos atvejis. Tyrimais taip pat įrodyta, kad tokios pakartotinės apklausos iškreipia paties vaiko suvokimą,
—————————————————————————————————————————
46 Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”, Vilnius, 2001.
47 Vaikų apklausos kambarys, Specialistų komentarai, Vaikų namai, 2002,
http:// www.vaikunamas.lt/interviewroom/index.html.
kaip jis patyrė seksualinę prievartą. Tai ypač pasireiškia, kai nukentėjusįjį apklausia vis kitas asmuo. Dar vienas vienkartinės apklausos tikslas: sumažinti vaiko nerimo ir streso lygį. Vėlgi, tyrimais įrodyta, kad nerimastingas vaikas žymiai sunkiau teisingai atgamins praeities įvykius, nei jis būtų ramus. Vaikų Name nukentėjusįjį apklausia specialiai paruoštas specialistas apklausai paruoštame kambaryje. Apklausos procesą kitame kambaryje stebi:
• Teisėjas, kuris formaliai prižiūri, ar nepažeidžiama apklausos eiga;
• Socialinis darbuotojas iš vaikų teisių apsaugos tarnybos;
• Policijos atstovas;
• Prokuroras;
• Kaltinamojo advokatas;
• Vaiko advokatas;
• Apklausa yra filmuojama. Vėliau medžiaga gali būti naudojama teisme pagrindinių procedūrų metu; • Apklausiant vaiką tokiu būdu, paprastai užtenka vieno interviu.

Taigi šios apklausos metodikos nauda – akivaizdi: sutaupomas laikas, aiškinantis smurto detales, todėl atskiros institucijos gali greitai imtis joms priskirtų funkcijų, siekiant apsaugoti vaiką ir teikti jam paslaugas, vaikas psichologiškai mažiau traumuojamas.

Žinių ir mokymo stygiaus požiūriu Lietuvoje situacija gerėja. Pavyzdžiui, vykdant „<.> Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą bei seksualinę prievartą, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001m. sudaryta nacionalinė specialistų ekspertų grupė parengė Bendrąją bazinio mokymo ir Specializuotas tobulinimosi programas specializuotiems policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams, pedagogams, socialiniams pedagogams, gydytojams, socialiniams darbuotojams, psichologams ir psichoterapeutams. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo tarnyba 2001m. išleido Kriminalinės informacijos biuletenį Nr. 6, kuriame pateikiamos seksualinę prievartą patyrusio vaiko apklausos metodinės rekomendacijos”48.

3.3. Koordinuotų institucijų veiksmų poreikis

Sistema kaip darinys pasireiškia per ją sudarančių elementų – institucijų sąveiką. Koordinuoti veiksmai reikalauja glaudaus bendradarbiavimo, kuris nėra taip lengvai pasiekiamas. Mary John teigia: „<.> jei įvairios institucijos, teikdamos pagalbą vaikui, negauna lygiaverčio atsako, vaikai gali atsidurti prarajoje, t.y. negauti reikiamos pagalbos ar gauti neveiksmingą. Kai kuriais atvejais tai gali
—————————————————————————————————————————
48 VTAT bendrieji duomenys, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2002,
http:// www.socmin.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=91&ArticleID=354.
vesti prie “perdėtos pagalbos”, kai vaikas pergyvena kelias apklausas bei vertinimus, nes kiekviena institucija turi skirtingas perspektyvas, reikalavimus, pokalbių metodus”49. Panaši situacija vyrauja ir Lietuvoje. Vaikus gali apklausti aštuonios ir daugiau institucijų. Įdomu tai, kad ne visi VTAT specialistai mato savo tarnybą tiesioginio apklausėjo vaidmenyje (žr.: Priedai. 12 grafikas). Tik 10% apklausoje dalyvavusių VTAT darbuotojų mano, jog jų tarnybos atstovai turi atlikti vaiko apklausą. Vaikas gali pasimesti, jo interesai tapti antraeiliais tarp šių pakankamai skirtingų institucijų. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme rašoma, kad turi būti siekiama kuo mažesnio vaiko apklausimo skaičiaus. Panašiai galvoja ir apklausos respondentai (žr.: Priedai. 13 grafikas). 47.7% pasisako už vieną apklausą, 21% – už du apklausos kartus. Realiai įgyvendinti šį siekį sudėtinga: reikia daug profesinių įgūdžių ir žinių, norint iš vaiko išgauti visoms institucijoms reikalingą informaciją. Todėl, sprendžiant klausimus, kas vykdys apklausą, kokius klausimus užduoti ir t.t., tarp institucijų turi vykti nuolatinis dialogas. Šiuo metu Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema nepasižymi veiklos integralumu vardan vieno bendro tikslo. Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijos yra tiesioginės apklausos vykdymo lyderės. Jų dalyvavimas leidžia įsigalėti teisingumui, bet dėl jų izoliacijos nuo kitų, ne teisinės sistemos institucijų, siaurina teisingo sprendimo ribas. Be to, priimant galutinį sprendimą tų “kitų” institucijų apklausos tampa nereikalingos arba į jas ne visada atsižvelgiama. Respondentų buvo paprašyta įvertinti jų institucijų vaidmenį administracinėse, civilinėse bei baudžiamosiose bylose dėl prievartos prieš vaiką. Paaiškėjo, kad pedagoginės psichiatrinės tarnybos teismų labiausiai užmirštos. Tik kelių minėtų tarnybų atstovai teigė, kad jų tarnybos specialistai dalyvauja kaip stebėtojai. Ignoruojamos ir kai kurios kitos institucijos: vaikų ir jaunimo prevencinė tarnyba, vaikų ir jaunimo teisės pažeidimų prevencijos grupė. Taigi ne visos institucijos yra įtraukiamos į procesus, kuriais siekiama apsaugoti vaiką. Iškilusios problemos (dalyvavimo ir bendradarbiavimo) labiausiai susijusios su koordinuotų veiksmų poreikiu bei jų stoka, nes niekur nėra apibrėžta, kaip institucijos turėtų elgtis viena kitos atžvilgiu.

3.4. Vaiko vaidmuo jo apsaugos procese

Vaiko teisių apsaugos sistemos brandumą parodo tam tikras institucijų požiūris į vaiko įtraukimą į jo apsaugos procesą. Įvade buvo rašyta apie nevienodas vaikų teises visuomenėje skirtingose epochose. Istorinė visuomenės požiūrio į vaiką kaita pasireiškia ir pačioje vaiko teisių apsaugos sistemoje nuo jos įkūrimo momento. Tik ta požiūrio kaita reikalauja nedidelio laiko tarpo. Vaiko įtraukimo į jo paties apsaugą specifika leidžia nuspėti sistemos prievartos atsiradimo

—————————————————————————————————————————
49 J.Cashmore, min. veik., p. 37.
galimybes. Apklausos dalyviams buvo užduotas klausimas, koks yra dažniausias vaiko, patyrusio prievartą, vaidmuo apsaugos procese. Beveik trečdalis atsakiusiųjų mano, kad apsiribojama informacijos apie įvykį suteikimu vaiko teisių apsaugos institucijoms (28%, žr.: Priedai. 14 grafikas). Šiuo žingsniu vaiko vaidmuo baigiasi. Jis lieka pasyviu stebėtoju, negalinčiu įtakoti savo likimo ir net nežinančiu, kas su juo bus daroma. Daugiausiai šį atsakymą pasirinko medicinos įstaigų darbuotojai (54% atsakiusių), teismo medicinos ekspertizės darbuotojai (43% atsakiusių) bei teismų atstovai (36%). Medicinos įstaigų darbuotojų atsakymuose dominuojantis požiūris į vaiko dalyvavimą jo apsaugos procese gali būti aiškinamas ribotomis šios institucijos galimybėmis dalyvauti vaiko teisių apsaugos procese, – suteikia medicinines, psichologines paslaugas ir perduoda vaiką kitoms institucijoms. Todėl teikti informaciją ar bendradarbiauti su vaikais medikai gali gana retai. Glaudžiausius ryšius su vaikais palaiko VTAT (64%) bei policija (49%). Jos ne tik teikia informaciją vaikui, jo šeimai, bet ir bendradarbiauja su auka, atsižvelgia į jo norus, pageidavimus. Vaiko aktyvus įtraukimas į jo paties apsaugos procesą verčia institucijas gerinti savo veiklą, neužmiršti, kad vaiko poreikiai yra svarbiau už institucinius tikslus ar nesutarimus, kadangi bendradarbiavimas yra paremtas pastovaus konsultavimo pagrindu, kuris iš institucijų reikalauja nuolatinių pastangų atsižvelgti į kintančius jo poreikius, priderinant vykdomas procedūras. Taip pat vaikui turėtų būti suteikta galimybė rinktis tą darbuotoją, kuris jam atrodys patikimiausias50. Deja, Lietuvoje galimybės įgyvendinti šį vaiko ir institucijų bendradarbiavimo modelį yra gana ribotos. Tam reikia papildomų lėšų bei žmogiškųjų išteklių. Kiekvienas vaikas, patyręs prievartą, turėtų gauti socialinį darbuotoją (Anglijoje vaikui skiriamas vadovaujantysis (“key”) darbuotojas), kuris palaikytų glaudžius santykius su vaiku ir atstovautų jo interesus. Tačiau, anot respondentų, praktiškai toks asmuo vaikui paskiriamas labai retai (žr.: Priedai. 4 grafikas).

Taigi, atsižvelgiant į institucijų elgseną vaiko atžvilgiu, galima išskirti keletą požiūrių į jo apsaugos procesą. „Vilmorus” vykdytoje vaikų teisių apsaugos ekspertų apklausoje buvo išskirti aštuoni skirtingi požiūriai (žr.: Priedai. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”), kurie daugiau ar mažiau pasireiškia šiandieninėje Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje. Todėl verta atkreipti dėmesį į tuos požiūrius, kurie, respondentų manymu, geriausiai atspindi dabartinę vaiko įtraukimo į jo apsaugos procesą situaciją. Populiariausias yra „informacijos suteikimo” požiūris (52% respondentų teigė, kad jis vyrauja gana dažnai (arba visada), o 48% – retai arba niekada). Šis požiūris reiškia, kad „vaikui suteikiama informacija, kas su juo vyksta, bet neduodama rinktis. Dažnai toks vaiko įtraukimas į jo

—————————————————————————————————————————
50 I.Butler, I.Shou A Case of Neglect, Avebury, 1996, p. 102 – 103.

apsaugos procesą remiasi sutartimi, ką vaikas privalės daryti, o ko ne”*. Artimas minėtam požiūriui yra „manipuliavimo” požiūris. „Jis pasireiškia vaiko naudojimu faktams pagrįsti, administracinėms procedūroms. Nekreipiamas dėmesys į vaiko poreikius ir norus, tačiau jo dalyvavimas palengvina vaiko apsaugos institucijų veiklos procedūras”* (51% respondentų mano, kad jis vyrauja dažnai arba visada). Šie du požiūriai nėra patys geriausi, užtikrinant vaiko gerovę. Jų vyravimas reiškia, kad vaiko teisių apsaugos sistema nėra pajėgi prisitaikyti prie vaiko poreikių. Vaikas yra pritaikomas prie sistemos procedūrų, o ne atvirkščiai. Kitas, dažnai pasitaikantis požiūris „pasikeitimo informacija”. Taip mano 43% atsakiusių. Jam „būdinga kooperacija ir vaiko dalyvavimas jo apsaugos procese <.> Išklausomi jo jausmai ir norai, į kuriuos atsižvelgiama, priimant sprendimus”*. Pastarasis požiūris įvardija tokią vaiko teisių apsaugos sistemą, kurioje vaiko nuomonė yra girdima, jis įgauna daugiau teisių: būti ne tik apsaugotas, bet ir įtakoti patį procesą. „Pasikeitimo informacija” požiūris dažniausiai pasireiškia tarp policijos pareigūnų ir VTAT specialistų. Šį teiginį grindžiu tuo, kad 64% VTAT ir 49% policijos darbuotojų teigė, jog vaikui jo apsaugos procese ne tik suteikiama informacija, bet ir bendradarbiaujama su juo. Aukštesnis vaiko įtraukimo į jo apsaugos procesą laipsnis išreiškiamas „bendradarbiavimo / partnerystės” požiūriu. Tai turėtų būti siektinas Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemos tikslas, kadangi „vaikas yra įtraukiamas į jo apsaugą ne tik dėl jo išraiškos (išgyvenimo, noro) vertės, bet ir dėl instrumentinės vertės: viskas keičiasi, nes dalyvauja vaikas”*. Turima omenyje, kad lygiavertė vaiko partnerystė su institucijomis ir dalyvavimas pačiame procese pakeistų jų elgesį, verstų atsisakyti nesutarimų, apdairiau priimti sprendimus. Taip atsitiko Anglijos vaiko teisių apsaugos sistemoje, kai vaikas, jo šeima, prievartautojas įgijo teisę dalyvauti kuriant ir įgyvendinant vaiko apsaugos planus. Dalyvavimas gali būti ribojamas tik vienu atveju – jei nuo to bus blogiau pačiam vaikui.

3.5. Akivaizdūs vaiko nepriežiūros pavyzdžiai vaiko teisių apsaugos sistemoje

Jei tenka atskirti vaiką nuo šeimos, jis dažniausiai (71.6% atvejais), bent jau laikinai, apgyvendinamas ligoninėje ar globos namuose (žr.: Priedai. 15 grafikas). „Stacionariai skirtos išlaidos (vaikų globos namai, internatinės mokyklos ir pan.) Lietuvoje sudaro žymiai didesnę dalį išlaidų negu, pvz., Šiaurės šalyse”51 (žr.: Priedai. 2 lentelė). Stacionariai globai skirta 16.2% visų socialinei vaikų apsaugai numatytų išlaidų. „Situacija paslaugų tinklo ir resursų prasme tokia, kad dažnai VTAT
—————————————————————————————————————————
* Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”, Vilnius, 2001.
51 L.Žalinienė, Išlaidos vaikų apsaugai Lietuvoje, Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos projekto IXP – 2119 priedas, 2002. p. 4.
darbuotojams vaiką paprasčiau ir priimtiniau atiduoti į vaikų globos namus, negu surasti būdą, kaip jam padėti bendruomenėje, nes joje nėra pakankamo paslaugų tinklo ir darbuotojų, dirbančių su šeimomis”52.

20% berniukų ir 30.2% mergaičių seksualinę prievartą patiria iš tėvų, globėjų, kurie nėra svetimi, priklauso vaiko artimajai aplinkai. Šis procentas yra didesnis fizinės (51% – berniukai, 59% -mergaitės) ir psichologinės ( 48.3% – berniukai, 53% – mergaitės) prievartos atvejais. Tokiu atveju griežto teisingumo įvykdymas, pvz., laisvės atėmimas, gali negrįžtamai išardyti šeimą, juolab, kad nubaudimu baigiasi visas vaiko apsaugos procesas (žr.: Priedai. 1 grafikas). Tik labai nedidelis procentas institucijų specialistų (apie 30%), pasibaigus teisminei bylai, rūpinasi tolimesne vaikų gerove. Apleidžiamas ne tik pats vaikas, bet nesirūpinama ir jo šeimos reabilitacija (žr.: Priedai. 16 grafikas). Pavyzdžiui, seksualinės prievartos atveju 27.5% vaikų ir jų šeimų negauna reikiamos terapinės pagalbos. Smurtavęs asmuo Lietuvoje negali tikėtis pagalbos iš vaiko teisių apsaugos tarnybų (žr.: Priedai. 17 grafikas). Gerai, jei tas asmuo nėra artimas vaikui, bet jei prievarta kyla iš šeimos (smurtauja šeimos narys), šeima tampa pasmerkta, palikta likimo valiai. Institucijos vėl įsikiša į šeimos gyvenimą tik tada, kai pasikartoja prievarta, o pagalba jai apribojama vaiko atskyrimu nuo šeimos.

Ne visi tėvai beviltiški, – tereikia profesionalų nuolatinio dėmesio ir pastangų, sukuriant naujus šeimos santykius. Tačiau šiuo metu vaiko teisių apsaugos sistemoje esančios institucijos nėra pajėgios spręsti šias problemas. Kliudo ne vien išteklių, įgūdžių bei koordinacijos stygius, bet ir visuomenės neigiamas požiūris į prievartautojus. Pavyzdžiui, siekiant sumažinti seksualinės prievartos išnaudojimo atvejus, siūloma stiprinti represines priemones – aktyviau persekioti smurtautojus ir griežčiau bausti53. Vargu, ar tokios priemonės gali ką nors pakeisti, turint omenyje tai, kad pagrindinės prievartos priežastys yra: stresai šeimoje, skurdas, socialinė atskirtis (žr.: Priedai. 18 grafikas). VTAT 2001 metų turimi duomenys apie tėvų globos netekimo priežastis patvirtina minėtą teiginį: 1118 vaikų iki 18 metų buvo atskirti nuo tėvų dėl nedarnos šeimose, 566 – vienintelis iš tėvų vaikais nesirūpina (žr.: Priedai. 1 lentelė). Taigi prievartos priežastys šeimoje lieka nepanaikintos, nėra tinkamos socialinės politikos, kuri galėtų pakeisti šeimos buitį, todėl vaikas gali ilgam likti globos įstaigose. Be to, dabartinė vaiko teisių apsaugos sistema nepalieka vaikui galimybių ištrukti iš globos namų ar kitos laikinos aplinkos ir apsigyventi naujoje šeimoje, nes vaiko teisių apsaugos sistemą su visuomene bendradarbiavimo srityje sieja gana menki ryšiai, ir pati visuomenė į įvaikinimą žiūri įtariai. Toks požiūris privalo keistis, o prie šio proceso turi prisidėti vaiko teisių apsaugos sistema, – JT VT
—————————————————————————————————————————52 Ten pat, p. 4.
53 VTAT bendrieji duomenys, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2002, http://www.socmin.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=91&ArticleID=354.

komitetas ataskaitoje paminėjo, kad visuomenei trūksta „reklamos” apie institucijų veiklą. Apie Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemos neišsivystymą ir „paauglišką” nemokšiškumą byloja ir kiti realiai vykstantys reiškiniai.

Dirbant vaiko teisių apsaugos srityje, iškyla privatumo ir viešumo dilema: institucijos turi sukaupusios skirtingą informaciją apie prievartą vaiko atžvilgiu, todėl jos turi ja keistis. Ši informacija paliečia intymias vaiko ir jo šeimos gyvenimo sritis, todėl jie tampa pažeidžiami. Institucijos turi žinoti, kada, kaip, kur ir kam būtina suteikti atitinkamą informaciją, prieš tai įvertinus, ar vaikui nebus nuo to blogiau. Ne visada taip elgiamasi. Pasitaiko atvejų, kai vaiką sauganti institucija viešai atskleidžia informaciją apie prievartos atvejį (žr.: Priedai. 19 grafikas), – ji, patekusi į masines informacijos priemones, žaloja vaiką. Taip mano 95.3% respondentų.

Įvertinus skyriuje pateiktus duomenis, matyti, kad vaiko teisių apsaugos sistemos veikla, nepaisant savo egzistencinio tikslo – užtikrinti vaiko gerbūvį, gali turėti neigiamų padarinių. Tai susiję su tuo, kad vaiko teisių apsaugos sistema, įsikišusi į vaikų ir jų aplinkoje esančių žmonių santykių reguliavimą, neturi reikiamų priemonių jo poreikiams patenkinti, t.y. institucijoms trūksta tobulesnių įstatymų, įgalinančių glaudžiau, efektyviau, koordinuotai bendradarbiauti, socialinių darbuotojų, kurie būtų skiriami kiekvienam vaikui, taip pat nėra specializuotų etatų į kurių pareigybę įeina darbas su skirtingas prievartos formas patyrusiais vaikais. Materialinių resursų stoka sąlygoja netolygų vaiko teisių apsaugos institucijų teikiamų paslaugų pasiskirstymą skirtinguose Lietuvos regionuose, be to, institucijų veiksmai mažai priklauso nuo prievartos formos.

3.6. Sistemos prievartos vaikui mažinimo galimybės –
Anglijos vaiko teisių apsaugos sistemos funkcionavimo pavyzdys

Pradedant šį skyrelį, norėčiau pastebėti, kad Anglijos vaiko teisių apsaugos sistema nėra idealiai veikiantis darinys. Anglijos sistema susiduria su įvairiomis problemomis, tarp jų ir sistemos prievarta vaikui54, kuri, pavyzdžiui, pasireiškia tada, kai vaikas yra atskiriamas nuo šeimos. Siekiant pakeisti susidariusią situaciją, buvo priimtos kelios programos, kuriose numatyti šie uždaviniai: siekti, kad vaikas nebūtų siuntinėjamas po globos įstaigas, pagerinti prievartą patyrusių vaikų mokymosi galimybes ir sveikatos paslaugų prieinamumą, tobulinti tyrimo procesą, užtikrinti, kad vaiką supantys specialistai būtų tinkamai apmokyti ir atitiktų darbo reikalavimus ir t.t.55

Tačiau lyginant su situacija Lietuvoje, vaikų teisių apsauga šioje šalyje užtikrinama daug geriau, juolab, kad šios sistemos vystymasis čia vyko ir tebevyksta ne vieną dešimtmetį (kaip
—————————————————————————————————————————
54 I.Butler, Abuse in institutional settings, K.Wilson, The Child Protection Handbook, China, 2002. p. 172 – 186.
55 Ten pat, p. 179.
Lietuvoje).

Pagrindinės vaiko teisių apsaugos sistemos institucijos

Norint geriau suvokti Anglijos vaiko teisių apsaugos sistemą, būtina susipažinti su ją sudarančių institucijų vaidmenimis.

Socialinių paslaugų departamentai. SPD vaidina pagrindinį vaidmenį vaiko teisių apsaugos sistemoje. SPD yra atsakingas už vaiko poreikių tenkinimą, tėvų sugebėjimą sukurti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas, jų įvertinimo koordinavimą. Jie turi teisę vykdyti tyrimą, jei kyla įtarimas dėl vaiko išnaudojimo. SPD – tų vadovai administruoja vietos vaiko apsaugos komitetus. Bendradarbiaudami su kitomis su konkrečiu prievartos atveju susijusiomis institucijomis, SPDs gali nuspręsti, ar vaikui, pasilikusiam šeimoje, gresia pavojus. Jei taip, SPD gali kreiptis į teismą dėl „globos įsakymo”. Tik socialiniai darbuotojai gali prisiimti „vadovaujančio darbuotojo” (jis skiriamas kiekvienam prievartą patyrusiam vaikui) vaidmenį bei tvarkyti „vaiko apsaugos planus”56.

Švietimo įstaigos57. Mokyklos ir kitos švietimo įstaigos turi didelę reikšmę įgyvendinant prevencinę veiklą. Nuolatinis mokytojų bendravimas su vaikais leidžia surinkti išsamią informaciją apie prievartos apraiškas. SPD kreipiasi į mokytojus, prašydamos suteikti informaciją apie vaikus, kuriais jie domisi. Švietimo įstaigoms nesuteikta galimybė savarankiškai tirti prievartos atvejus ir vykdyti apsaugos darbus, bet mokyklos yra didelis pagalbininkas, asistentas SPD, aptinkant naujas aukas bei teikiant informaciją apie jas. Jei moksleivis yra tarpinstitucinės vaiko apsaugos plano objektas, mokykla privalo dalyvauti šio plano kūrime. Siekiant įtraukti švietimo įstaigas į vaiko teisių apsaugos sistemą, numatyti specialūs reikalavimai darbuotojams: jie turi žinoti prievartos požymius, į ką kreiptis; visos mokyklos turi turėti įvaldžiusį gilesnes žinias darbuotoją, kuris padėtų aptikti prievartos požymius, koordinuotų veiksmus su kitomis institucijomis; mokyklų darbuotojai turi būti susipažinę su nustatytomis vaiko apsaugos procedūromis; kiekviena mokykla privalo suformuoti politiką dėl jėgos panaudojimo, apsaugant vaikus nuo kitų vaikų prievartos; mokyklose turi būti prieinamos medicinos paslaugos, t.y. turi būti medicinos seselė, kurios pagrindinė užduotis – stebėti vaikų sveikatos būklės pokyčius.

Sveikatos įstaigos58. Medicinos darbuotojai dėl savo išskirtinės veiklos prigimties dažnai pirmieji sužino apie prievartos atvejus. Jų dalyvavimas būtinas visose vaiko apsaugos proceso
—————————————————————————————————————————
56 The Stationary Office, Working Together to Safeguard Children, England, 1999, p. 13 – 14, http://www.asylumsupport.info/publications/doh/safeguard.pdf.
57 Ten pat, p. 15.
58 Ten pat, p. 16 – 20.

stadijose. Todėl medikai turi būti susipažinę su vaiko apsaugos planu ir dalyvauti jį kuriant. Kiekviena sveikatos įstaiga turi būti paskyrusi vizituojantį gydytoją bei seselę. Jų paskirtis – teikti paramą, patarimus bei pasiūlymus kitiems specialistams, socialinių paslaugų departamentui. Jie yra atsakingi už sveikatos įstaigos tinkamą dalyvavimą vaiko apsaugos procese, kontaktų palaikymą su kitų institucijų tarnautojais. Tačiau šie medikai neatsako už pilną medicininių paslaugų teikimą, reikalingą vaikui apsaugoti. Ši atsakomybė krenta ant kitų medicinos specialistų pečių.

Sveikatos priežiūros struktūroje išskiriama: visuomeniniai praktikuojantys gydytojai (VPG), pirminės sveikatos priežiūros komandos (PSPK). Jie yra gerai susipažinę su prievartos požymiais, palaiko ryšius su vaiku ir jo šeima. Todėl VPG ir PSPK vaidina didelį vaidmenį vaiko apsaugos procese, pradedant nuo informacijos teikimo kitoms institucijoms ir baigiant įsitraukimu į apsaugos plano kūrimą. VPG turi dalyvauti vaikų apsaugos konferencijose, suteikti reikiamos informacijos apie vaiką.

Policija. Anglijos policija savo struktūroje turi vaiko apsaugos padalinius, kurie pirmieji imasi tirti prievartos atvejus, tačiau tai nereiškia, kad likusi policijos dalis atsiriboja nuo šios problemos. Policija dalyvauja bendruose apmokymuose su socialinėmis tarnybomis59. Ji yra įpareigota dalintis informacija bei patirtimi su kitomis institucijomis, jei tai užtikrina geresnę vaiko apsaugą. Dėl šios priežasties policija gali prašyti pagalbos iš atitinkamų institucijų. Vietos vaiko apsaugos komiteto patvirtintame protokole numatyta, kaip turi elgtis socialinių paslaugų departamentai ir policija, priimant sprendimus dėl tyrimo eigos. Policija vadovaujasi trimis kriterijais, kada reikia arba nereikia pradėti baudžiamąjį tyrimą:
1. Yra arba nėra aiškių įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn;
2. Ar baudžiamasis tyrimas yra naudingas vaikui;
3. Ar visuomenė suinteresuota tuo, kad būtų pradėtas prievartautojo veiksmų teisminis nagrinėjimas.

Vieningai pripažįstama, kad policija gali panaudoti savo galias tik kraštutiniu atveju, kai vaikui gresia neišvengiamas pavojus, o jos veiksmai suderinti su kitų institucijų veikla.

Anglijos vaiko teisių apsaugos sistemos brandumą parodo ilgalaikis rūpinimasis auka ir skriaudėju. Į sistemą įtraukti kalėjimai, leidžiantys susitikti tėvams su vaikais, buvusių kalinių prižiūrėtojai (“probation services”), kurie rūpinasi, kad vaikų prievartautojai, išėję į laisvę, nesukeltų pakartotino pavojaus. Be to, egzistuoja privatus sektorius – įvairios nevyriausybinės organizacijos, turinčios savo nišą, teikiant įvairias paslaugas. Jos kartu su vyriausybinėmis organizacijomis rengia ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos planus.

—————————————————————————————————————————
59 Ten pat, p. 23 – 24.

The Guardian Ad Litem. GAL paprastai yra laisvai samdomi, nepriklausomi socialiniai darbuotojai60. Šie tarnautojai dirba teismuose ir atlieka patariamąjį vaidmenį. Jų veiklą riboja teismo proceso laikas. Jie surenka informaciją iš su vaiku susijusių institucijų, įvertina ją, pateikia teismui. GAL skiria nukentėjusiems vaikams advokatus, supažindina juos su konkrečiu prievartos atveju. Rekomenduojama, kad GAL būtų kviečiamas į visus formalius susitikimus, skirtus vaiko apsaugos problemų aptarimui. GAL kartais gali pareikšti norą dalyvauti vaiko apsaugos konferencijose, norint gauti jį dominančios informacijos. Konferencijos vadovas turi užtikrinti, kad susitikime dalyvaujantys šeimos nariai ir pats vaikas suprastų, kad GAL dalyvavimas neįtakoja ir neįpareigoja sprendimų, priimtų konferencijos metu. GAL esminis egzistavimo tikslas – sukurti kuo palankesnę aplinką teisminio proceso metu, atsižvelgiant į šeimos bei vaiko poreikius ir apsaugoti juos nuo visuomenės nuomonės poveikio61.

Anglijos vaiko teisių apsaugos funkcionavimo ypatumai

Dabartinės Anglijos vaiko teisių apsaugos sistemos struktūros pagrindas susiformavo septinto dešimtmečio pabaigoje. Iki tol nebuvo formaliai įtvirtintos tarpinstitucinės sistemos, iniciatyva daug kur palikta specialistams62. Anglijos valdžia 1991m. ratifikavo JT Vaiko teisių konvenciją, tačiau jau 1989 metais turėjo dokumentą “The Child Act1989”, kuris atspindėjo pagrindines vaiko teisių apsaugos sistemos vystymosi gaires. Jame buvo numatyta kooperuotis visoms su vaikais dirbančioms institucijoms, teikiant bendras paslaugas vaikui. Nuo to laiko Anglijoje didelis dėmesys skiriamas darbui su šeimos nariais. Tėvai savu noru gali kreiptis pagalbos į institucijas, siekiant išspręsti iškilusias problemas. Institucijos gali pasiūlyti savo ar kitų institucijų paslaugas, sudaryti multidisciplininę grupę, veiksmų planą, siekiant spręsti iškilusias problemas. Akcentuojama būtinybė į visapusiškos ir ilgalaikės pagalbos teikimą vaikui ir jo aplikai, todėl vaiko teisių apsaugoje dirbančios institucijos nuolat bendrauja su šeimomis, yra joms artimos. Tokiu atveju institucijų įsikišimas į šeimos gyvenimą nėra stipriai neigiamas visuomenės akyse, kaip ir požymis, kad šeima visiškai degradavusi.

Anglijos vaiko teisių apsaugos sistemai aktualu įdiegti geranorišką, efektyvią informacijos keitimosi sistemą, turėti iniciatyvius institucijų vadovus, kurie siektų bendrų tikslų su kitomis institucijomis.
—————————————————————————————————————————
60 Ten pat, p. 28 – 29.
61 J.Williams, Child protection and criminal justice systetem, K.Wilson, The Child protection handbook China, 2002,
p. 366.
62 B.Corby, Inter – professional cooperation and inter – agency coordination, K.Wilson The Child Protection Handbook, China, 2002. p.274.

Tačiau ši sistema nebuvo suformuota per trumpą laiko tarpą. Jos formavimosi eigoje susidurta su įvairiomis problemomis. 1995 metais Anglijos sveikatos departamentas paskelbė duomenis apie tuo metu vykdytus tyrimus. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė apklaustų šeimų negavo reikiamos pagalbos iš specialistų dėl pačių darbuotojų kaltės; daug tyrimų apsiriboja prievartos konstatavimu, bet nesigilinama į vaiko ir šeimos poreikius; diskusijos, vykstančios vaiko apsaugos konferencijose, krypsta į tai, ar įtraukti vaiką į registracijos sąrašą, ar jį išbraukti. Pamirštamas ateities planų kūrimas vaikui ir šeimai.

Vaiko teisių apsaugos sistema Anglijoje susideda iš trijų pagrindinių dalių63:
1. Vietos vaiko apsaugos komitetai.
2. Terminuoti vaiko apsaugos registrai.
3. Vaiko apsaugos konferencijos.

Vietos vaiko apsaugos komitetai

Vietos vaiko apsaugos komitetai – tai komitetai, kuri Anglijoje yra darniai veikiančios vaiko apsaugos sistemos pagrindas. Juos sudaro apibrėžtoje teritorijoje veikiančių institucijų atstovai, todėl VVAK yra tarpinstitucinis forumas, kuriame susitariama, kaip skirtingos institucijos bendradarbiaus64. VVAK formuoja, vysto tarpinstitucinio bendradarbiavimo vietos politiką ir procedūras, išdėstytas kiekvieno komiteto sukurtame protokole, prižiūri, kaip laikomasi šių susitarimų, užtikrina į ją įeinančių institucijų tarnautojų tobulinimąsi, informacijos, naujų žinių sklaidą, t.y. vietos vaiko apsaugos komitetai atlieka administravimo, vadovavimo funkcijas, susijusias su sistemos priežiūra bei sistemos vykdomų veiksmų kontrole. Pagrindinis VVAK uždavinys – parengti darbo veiklos programas institucijoms. Kiekviena institucija privalo parengti teikiamų paslaugų planą, atsižvelgus į kitų institucijų veiklą. Jame turi būti išvardytos institucijų veiklos gerinimo perspektyvos, pateikti konkretūs pasiūlymai apie tai, kas, kada ir kaip turi imtis atitinkamą veiksmų. Vadovaujantis šiais pasiūlymais, komitete galutinai suderinami institucijų veiksmai, kurie turi būti patvirtinami institucijų vadovų. Darbo programa ir jos praeitų metų įgyvendinimo ataskaita išdėstoma kasmetiniame veiklos (“business”) plane. Šie planai arba jų santrauka yra prieinama visuomenei. Taip siekiama sukurti skaidrų vaiko teisių apsaugos sistemos veiklos įvaizdį bei formuoti taip vadinamą “platesnę visuomenę” (“wider community”), kuri nebūtų pasyvi ją supančios aplinkos stebėtoja, o padėtų įvairioms institucijoms ir organizacijoms spręsti iškilusias problemas.
————————————————————————————————————————
63 Ten pat, p. 274 – 276.
64 The Stationary Office, Working Together to Safeguard Children, England, 1999, p. 34 –38,
http:// www.asylumsupport.info/publications/doh/safeguard.pdf.

Vietos vaiko apsaugos komitetai finansiškai išlaikomi į juos įeinančių institucijų įnašais. Šis finansavimo būdas, anot Brian Corby, riboja komitetų galimybes pilnai vadovauti institucijų inicijuotiems darbams. Tačiau iš sistemos prievartos vaikui mažinimo pozicijų vietos vaiko apsaugos komitetai turi didelį poveikį. Jų egzistavimas leidžia sukurti nuoseklią tam tikro regiono politiką, kuri įtvirtina pastovias tarpinstitucinės veiklos procedūras. Kadangi komitetą sudaro tam tikrame regione veikiančios institucijos, vaiko teisių apsauga tampa lanksti. Kiekvienos institucijos problemos yra girdimos ir sprendžiamos kolektyviai. Esant tokiai praktikai, sumažėja pavojus, kad vaikas „pasimes” tarp institucijų interesų vien tik dėl to, kad tarp jų nebuvo dialogo. Lietuva neturi panašias funkcijas atliekančio darinio nei savivaldybių, nei nacionaliniame lygmenyje. Artimiausia minėtam komitetui yra VTAT. Jos įstatuose numatytos veiklos sritys yra labai plačios65:

1. kaupti, analizuoti ir sisteminti informaciją apie vaikų teisių apsaugą bei su tuo susijusias problemas Lietuvos Respublikoje;
2. koordinuoti ministerijų, savivaldybių ir kitų valstybinių institucijų bei visuomeninių organizacijų veiklą, vadovauti organizuojant ir įgyvendinant tikslines programas bei kitas priemones teisių apsaugos srityje;
3. rengti normatyvinių aktų projektus vaikų teisių apsaugos klausimais, rūpintis jų priėmimu ir į

. . .

————————————————————————————————————————–
80 Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”, Vilnius, 2001.
81 Policijos ir krizių tarnybų bendradarbiavimas, vaikų namai, 2003, http://www.vaikunamas.lt/organizacijos/orgmainindex/policekrizes.html
82 Ten pat, http://www.vaikunamas.lt/organizacijos/orgmainindex/policekrizes.html

(netiesiogiai) įtakoja bendradarbiavimo kliūtys tarp šių institucijų:
● Įstatyminio pagrindo, reglamentuojančio bendradarbiavimą, nebuvimas,
● Žinių stoka,
● Prievartinės šeimos terapijos nebuvimas,
● Pagalbos sistemos trūkumas,
● Nėra finansinio pagrindo,
● Neaiški sistema pranešant apie įtariamą smurtą”83.

Vertinant pateiktas bendradarbiavimo kliūtis, matyti, kad nei policija, nei likusios vaiko organizacijos neturi galimybės visiškai patenkinti vaiko poreikių, todėl jų bendra veikla laukiamos naudos gali neduoti. Žinant šį faktą, institucijos gali nepasitikėti viena kitos vykdoma veikla. Todėl buvo išsakyti argumentai „už” ir „prieš” tokiam tarpžinybiniam bendradarbiavimui. Prieš bendradarbiavimą buvo tokie argumentai:
„1. Policija savo pajėgomis išsiaiškina vaikus, kuriems reikalinga pagalba, įvertina situaciją ir nubaudžia kaltininkus;
2. Policija – valdžios vienetas;
3. Policijai nereikalinga psichologų pagalba, nes jie patys sugeba kontroliuoti situaciją;
4. Vaikas policijos tarnyboms nerūpi;
5. Policijos pareigūnams nėra išleistų norminių aktų, reglamentuojančių pagalbą kitų tarnybų atstovams”84.
Išvardinti argumentai yra tiek pačios policijos atstovų, tiek krizių tarnybų nuomonių rezultatas. Pasirodo, kad policijai, kaip valdžios vienetui, yra būtini norminiai aktai, kurie reglamentuotų bendradarbiavimą su kitomis institucijomis. Tačiau tai negali būti pagrindinė priežastis, pateisinanti policijos veiklos atskirumą, nes tie patys normatyviniai aktai nedraudžia policijai palaikyti ryšių su kitomis organizacijomis, o tai reiškia, jog trūksta iniciatyvumo, įgūdžių ir žinių vykdyti naują veiklą. Tai paaiškėjo antrojo seminaro metu, kai visiems specialistų komandos nariams prireikė papildomo mokymo, įgalinančio skirtingus specialistus vykdyti bendrą veiklą.
————————————————————————————————————————–83 Ten pat, http://www.vaikunamas.lt/organizacijos/orgmainindex/policekrizes.html
84 Ten pat, http://www.vaikunamas.lt/organizacijos/orgmainindex/policekrizes.html
Kiti argumentai, nusakantys policijos pajėgumą apsaugoti vaiką nuo prievartos, taip pat neteisingi. Jau minėjau, kad policija gali neutralizuoti prievartautoją, tačiau šį veiksmą negalima pavadinti tikra ar “pilna” vaiko apsauga nuo prievartos. Bet kokia prievarta turi neigiamas fizines, psichologines pasekmes. Jų identifikavimas ir daromo poveikio vaiko elgsenai bei artimiesiems nustatymas leistų tinkamai pritaikyti pagalbos priemones. Akivaizdu, kad policija negali tinkamai įvertinti vaiko psichologinės būsenos, juolab, kad dauguma policijos padalinių neturi jau minėtų specialių etatų. Be to, policijos veiksmus kai kurias atvejais galima įvardyti kaip pasyvų tarpininkavimą tarp vaiko, jo šeimos ir kitų institucijų, pvz., kai policija nusiunčia vaiką į gydymo įstaigas, ir tuo jos darbas baigiasi (remiantis apkl. duom.). Tokiu atveju vengiama atsakomybės, kadangi neužtenka įrodymų pradėti pirminį tyrimą. Policija tampa bejėgė, ypač tada, kai kaitaliojami parodymai. Kintantys vaikų parodymai dėl artimųjų spaudimo yra pagrindinis nenumatytas atvejis, neleidęs apsaugoti vaiką nuo tolimesnio žalojimo (remiantis apkl. duom.). Vaiką paveikti yra pakankamai lengva, ypač tuomet, kai tą daro šeimos nariai. Pasinaudojęs dirbtinai sukeltu vaiko kaltės jausmu, meile prievartautojui, grasinimais, bei vaiko nesuvokimu, kas yra gerai85 prievartautojas gali vaiką priversti pakeisti parodymus jo naudai arba apskritai nesikreipti į policiją bei kitas institucijas. Psichologinės, seksualinės ir fizinės prievartos atveju, jei nėra akivaizdžių fizinio smurto požymių, aukos parodymai tampa pagrindiniu įrodymu, leidžiančiu policijai imtis atitinkamų vaiko apsaugos priemonių. Kitu atveju policija niekuo negali padėti vaikui, – tik pabloginti jo padėtį. Seksualinės prievartos atveju 19.6%, fizinės – 21.5%, psichologinės – 39.2% apklaustų policijos darbuotojų teigė, jog prievartos prieš vaiką atvejai užbaigiami „padūsavimu”, kad dėl kažkokių priežasčių jam padėti negalima (žr.: Priedai. 21 grafikas). Th.Furnisass teigia, jog „Policijos pareigūnams reikia žinoti, kad dėl seksualiniam vaiko išnaudojimui būdingų slaptumo ir žalingumo įpročio sindromų kiekvieną nepasisekusią intervenciją, kurios metu dėl teisinių priežasčių jie buvo priversti atsitraukti, tvirkintojas gali priimti kaip aiškų arba numanomą leidimą tęsti seksualinį vaiko išnaudojimą, esant dar didesniam slaptumui ir mažesnei atskleidimo rizikai”86. Policija, prieš pradėdama vykdyti savo veiklą, nukreiptą į vaiką ir prievartautoją, turėtų gerai apsvarstyti savo galimybes pasiekti norimą tikslą. Esant mažiausioms abejonėms įrodyti vaiko prievartos atvejį, policijai geriausia kreiptis pagalbos į kitas tarnybas. Psichologas gali būti geras pagalbininkas, identifikuojant prievartos atvejį. Šiai minčiai pritaria dauguma policijos darbuotojų – 57% (remiantis apkl. duom.). Aktyvesnis psichologų dalyvavimas vaiko apklausose išspręstų policijai kylančias problemas dėl vaiko parodymų kaitaliojimų. Psichologo darbo specifika, specifinės žinios šioje srityje leistų suprasti pvz. tai, kada
—————————————————————————————————————————85Pedagoginis – psichologinis centras, Seksualinė prievarta prieš vaikus, Vilnius, 2000, p. 12.
86 Th.Furnisass, min. veik. p. 90.
vaikas meluoja, o kada sako tiesą. Tačiau, norint išnaudoti šių specialistų potencialą, reikia, kad jų nuomonė būtų girdima ir į ją atsižvelgiama tiek policijos, tiek teismų. Todėl policiją būtina orientuoti į bendradarbiavimo protegavimą. Argumentai už bendradarbiavimą būtų tokie:
„1. Bendradarbiaujant gaunama daugiau informacijos apie vaiką; ji yra tikslesnė, objektyvesnė;
2. Policijos darbuotojai gali padėti patekti į šeimą;
3. Vaikų tarnybos gali padėti policijai ieškoti kitų poveikio priemonių;
4. Psichologai, pedagogai gali suteikti policijai žinių apie vaiko elgesį;
5. Policija gali padėti apsaugoti specialistą;
6. Policijos darbuotojai galėtų pasirūpinti teisiniais klausimais;
7. Vaikų tarnybos gali padėti šviesti vaikus teisiniais klausimais;
8. Taip būtų keliamas policijos prestižas”87

Nesutarimai, trintis tarp policijos ir kitų vaiko organizacijų atrodo beprasmiški ir akivaizdžiai nenaudingi nei institucijoms, nei vaikui. Deja, Lietuvoje tarp policijos ir psichologinės pagalbos tarnybų, organizacijų egzistuoja nepasitikėjimas. Dalinė tokio nepasitikėjimo priežastis yra skirtingi profesiniai poreikiai ir skirtingas situacijos vertinimas. Policija, prokuratūra (išanalizavus klausimo „Kaip, jūsų nuomone, bendradarbiavimo su kitomis institucijomis problemų galima būtų išvengti?”88 atsakymus) yra griežtų bausmių šalinikės, o psichologinės tarnybos orientuojasi į terapinę pagalbą. Suderinti skirtingus poreikius reikia pastangų, žinių, papildomo finansavimo ir kt. Viso to labai trūksta. Todėl nenuostabu, kad policija vaiko seksualinės prievartos atveju praktiškai nebendradarbiauja su psichologais. Tik 14% apklaustų policijos darbuotojų atsakė, kad kreipiasi į psichologines tarnybas. Šis skaičius kiek didesnis, esant fizinei (beveik 20%) bei psichologinei prievartai (43%).

Psichiatrinės tarnybos, rodos, nėra tinkamai vertinamos nei prieš tai minėtų teismų, nei pačios policijos. Tačiau šių institucijų vaidmuo, identifikuojant vaikus, patyrusius bet kurią prievartos formą, yra didelis. Jau minėjau, kad 57% policijos darbuotojų mano, jog psichologai turi nustatyti seksualinę
—————————————————————————————————————————
87 Policijos ir krizių tarnybų bendradarbiavimas, vaikų namai, 2003, http://www.vaikunamas.lt/organizacijos/orgmainindex/policekrizes.html
88 Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”, 2001.
prievartą, 39% – medikai ir tik 14% – policininkai. Atsiranda didelė priešprieša tarp žinojimo ir paties veiksmo: policijos darbuotojai teigia, kad dažniausiai psichologai yra tinkamiausi specialistai, identifikuojant prievartą, tačiau nebendradarbiauja su jais.

Prokuratūros ir policija savo veikla glaudžiai susiję. Prokuratūra, kaip ir policija, gali vykti į įvykio vietą apklausai, rinkti bylos medžiagą ir pan. Tačiau prokuratūros darbuotojai neidentifikuoja prievartos atvejų. Prokuratūra baudžiamosiose bylose pateikia valstybinį kaltinimą, kontroliuoja tyrimo organizavimą, atlieka parengtinį tardymą (remiantis apkl. duom.).

Apklaustųjų nuomone, šios institucijos darbuotojams daugiausiai trūksta „psichologinių – etatinių” žinių; tiriant seksualinės bei fizinės prievartos (50%), psichologinės prievartos atvejus (57%, remiantis apkl. duom.). 30.7% prokuratūros darbuotojų įvardina psichologus kaip tinkamiausius specialistus identifikuoti vaiko seksualinės prievartos atvejį, psichologinę prievartą – 50%. 36% mano, jog psichologų dalyvavimas apklausose pagerintų pačią apklausos metodiką. Deja, kaip ir policijos atveju, su psichologinėmis tarnybomis bendradarbiaujama retai. Į klausimą „Su kokiomis institucijomis bendradarbiaujate, siekdami apsaugoti vaiką nuo seksualinės, fizinės, psichologinės prievartos” prokuratūros darbuotojai atsakė, jog jie dažniausiai bendradarbiauja su policija, VTAT, ir tik keli respondentai paminėjo psichologus. Menki ryšiai ir su vaiko ugdymo bei medicinos įstaigomis. Taigi prokuratūra apriboja savo galimybes tinkamai įvertinti konkretų vaiko prievartos atvejį. Tai gali turėti neigiamą įtaką vaikui. Juk, pavyzdžiui, civilinėse bylose prokurorai, gindami vaiko interesus, teikia teismui pasiūlymus dėl tolimesnių vaiko gyvenimo sąlygų: dėl auklėjimo, turto, išlaikymo, todėl nuo prokurorų nuomonės didžia dalimi priklauso teismo sprendimas, tuo pačiu ir vaiko tolimesnės gerovės užtikrinimo kokybė. Be to, prokuroro nuomonė ir pati tyrimo eiga gali būti tendencinga. Vienas psichologas paminėjo atvejį, kai vaikas pakeitė parodymus, nes jautė stiprų prokuroro psichologinį spaudimą (remiantis apkl. duom.). Šis atvejis yra geras pavyzdys, parodantis didesnę institucijų interesų svarbą nei vaiko. Platesnis skirtingų institucijų specialistų įtraukimas į apklausos procesą išspręstų minėtą problemą.

4.2. Medicinos įstaigų vieta vaiko teisių apsaugos sistemoje

Skyriaus „Struktūriniai instituciniai konfliktai vaiko teisių apsaugos sistemoje” pradžioje buvo pateiktos Th. Furnisso mintys apie tai, kad „<..> pastaruoju metu ryškiausi struktūrinių institucinių konfliktų pavyzdžiai yra konfliktai tarp institucijų besirūpinančių vaiko fizine bei psichine sveikata ir teisinės sistemos”89. Psichologinių institucijų santykiai su teisinės sistemos institucijomis bendrais bruožais jau aptarti. Belieka išsiaiškinti gydymo įstaigų vietą vaiko teisių apsaugos sistemoje.
————————————————————————————————————————-
89 Th.Furnisass, min. veik. p. 81.

Išanalizavus 59 apklausoje dalyvavusių medikų atsakymus į klausimą „Kokias vaikų teisių apsaugos funkcijas vykdo jūsų institucija <.>”90, paaiškėjo, kad medikai suteikia medicininę (dažnai ir psichologinę) pagalbą vaikui ir nukreipia jį į VTAT, policiją, vykdo kitų institucijų nurodymus, teikia joms informaciją. Tarp apklaustų buvo manančių, jog jų institucija neatlieka jokios vaiko teisių apsaugos funkcijos. Remiantis Anglijos vaiko teisių apsaugos sistemos funkcionavimo pavyzdžiu ir sveikatos įstaigų vieta toje sistemoje91, galima teigti, kad gydymo įstaigos ir jų specialistai ne tik turi užtikrinti skubų gydymą vaikui, bet ir garantuoti sveikos vaiko gyvensenos lygį, nuolat stebėdama jo sveikatos pokyčius. Tad teiginys, kad medicinos įstaigos nedalyvauja vaiko teisių apsaugoje, yra atsakiusiųjų neišmanymo pasekmė bei byloja apie šios institucijos neveiksnumą ir atskirtį nuo likusių vaiko teisių apsaugos sistemos institucijų. 32% medikų mano, jog kitų institucijų palaikymas pagerintų jų veiklą (remiantis apkl. duom.). Šis poreikis yra svarbesnis už tobulesnius įstatymus ar didesnius materialinius resursus. Medikų poreikis bendradarbiauti su kitomis institucijomis byloja apie tai, kad šie specialistai yra nepelnytai užmirštami. Suvokimas apie medikų vaidmenį vaiko teisių apsaugos procese yra siauras: jie teikia medicinines paslaugas, geranoriškai informuoja kitas institucijas (toks įspūdis susiformavo, įvertinus visus atsakymus į klausimą „Kokias vaiko apsaugos funkcijas vykdo jūsų institucija”). Tačiau medikai nėra šiandieninės Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemos pilnaverčiai dalyviai, nes jų interesai riboti, – baigiasi, kai vaikas palieka medicininę įstaigą. Kitoms institucijoms tarsi nebelieka prasmės glaudžiai bendradarbiauti su šia institucija. Deja, medicinos įstaigų materialinė bazė, kuri leistų greitai ir efektyviai apklausti vaiką, neišnaudojama. Čia kalbama apie tarpžinybines skirtingų specialistų grupes92.

Taigi, įvertinus apklausos rezultatus, darbe išdėstytas mintis apie medikų veiklą, galima teigti, kad tarp teisinės sistemos institucijų bei medicinos įstaigų struktūriniai instituciniai konfliktai nekyla, nes nėra akivaizdaus šių institucijų interesų susikirtimo, tačiau išlieka medikų aktyvaus dalyvavimo problema vaiko teisių apsaugoje. Reta Lietuvos medicinos įstaiga turi specialiai apmokytus specialistus, kurie rūpintųsi išskirtinai tik prievartą patyrusiais vaikais (daugiausia yra etatų, į kurių pareigybę įeina specializuotas darbas su vaikais, patyrusiais psichologinę prievartą – 25.4%). Dauguma medikų yra nutolę nuo prievartą patyrusio vaiko, nes nežino, kokios yra jų galimybės prisidėti prie bendros apsaugos sistemos. Didžiausia to kliūtis, kaip paaiškėja iš apklausos, – juridinių žinių stoka (taip mano 40.6% medikų, sprendžiant vaiko problemas seksualinės prievartos atveju,
————————————————————————————————————————-
90 Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras „Vilmorus”, apklausa „Vaikų, patyrusių prievartą, apsaugos galimybės”, 2001.
91 Sue Rouse, Protection children: the role of the Health visitors, K.Wilson The child protection handbook, China, 2002.
p. 305 – 319.
92 Vaikų seksualinės prievartos tyrimo tarpžinybinės grupės sudarymo vadovas, vaiku namai, 2002, http://www.vaikunamas.lt/organizacijos/orgmainindex/TZG.doc
45.3% – fizinės prievartos atveju).

Struktūriniai instituciniai konfliktai didesniu ar mažesniu laipsniu pasireiškia tarp įvairių vaiko teisių apsaugos sistemos institucijų ir ypač tai pastebima santykiuose tarp teisinės sistemos bei terapeutines paslaugas teikiančių institucijų. Šių konfliktų atsiradimą įtakoja dominuojanti teisinė sistema, jos naudojamos teisinės ir administracinės priemonės, siekiant apsaugoti vaiką, bei silpnas terapeutinių institucijų tinklo išsivystymas. Šių skirtingų institucijų profesiniai poreikiai kelia nepasitikėjimą viena kitos veiksmais, o tai trukdo bendradarbiauti, sprendžiant opias vaiko apsaugos problemas.

Išvados

Darbe buvo siekiama įvertinti dabartinę Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemą bei joje kylančias problemas, neleidžiančias ar trukdančias apsaugoti prievartą patyrusį vaiką. Apibendrinant minėtas problemas ir jų įtaką vaikui, įrodyta tezė, kad sistemos prievarta, kaip netinkamų ar nepakankamų paslaugų žalingo poveikio rezultatas, pasireiškia dabartinėje Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje, nes:
● institucijoms trūksta tobulesnių įstatymų, įgalinančių glaudžiau, efektyviau, koordinuotai bendradarbiauti, teikiant reikalingas paslaugas prievartą patyrusiems vaikams;
● materialinių resursų stoka sąlygoja netolygų vaiko teisių apsaugos institucijų teikiamų paslaugų pasiskirstymą skirtinguose Lietuvos regionuose, t.y. ne visi vaikai turi vienodą galimybę gauti pagalbą iš atitinkamų institucijų;
● vaiko teisių apsaugos institucijos neturi specializuotų etatų, skirtų tirti atskiras prievartos formas; neskiriamas socialinis darbuotojas, su kuriuo vaikas palaikytų artimus ir pastovius ryšius, todėl institucijų paslaugos netenkina vaiko poreikių;
● vaiko teisių apsaugos institucijų veiksmai mažai skiriasi, teikiant pagalbą vaikams, patyrusiems skirtingas prievartos formas (psichologinę, seksualinę, fizinę prievartą). Tai vėlgi parodo paslaugų neatitikimą vaiko poreikiams;
● dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo ir didelio darbo krūvio VTAT nesugeba įgyvendinti jai priskirtų funkcijų, o tai tiesiogiai įtakoja vaiko gerovės užtikrinimo laipsnį;
● Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema neturi apibrėžtos, nusistovėjusios vaiko apklausos metodikos, kuri leistų sumažinti vaiko patiriamą stresą bei taupytų institucijų laiką;
● dauguma vaiko teisių apsaugos specialistų neatsižvelgia į vaiko nuomonę, nes nevertina jo kaip lygiaverčio partnerio, galinčio dalyvauti savo paties apsaugos procese;
● neišspręsta institucijų turimos informacijos apie vaiką naudojimosi problema, susijusi su jos prieinamumu vaiku besirūpinančioms institucijoms bei šios informacijos atskleidimo visuomenei žalingumu;
● dabartinėje vaiko teisių apsaugos sistemoje vis dar dominuoja teisinės sistemos institucijos bei jų teikiamos teisinės ir administracinės priemonės. Terapinė pagalba nukentėjusiems vaikams ir jų šeimoms taikoma retai.
Siekta įrodyti, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje pasireiškia struktūriniai instituciniai konfliktai, kurie jai trukdo teikti pagalbą prievartą patyrusiems vaikams, siekiant užtikrinti jų gerovę ateityje. Ši tezė buvo iš dalies įrodyta, kadangi minėti konfliktai aptikti tik teisinės sistemos institucijų ir terapeutinių institucijų (psichologinės – pedagoginės tarnybos) santykiuose. Tačiau struktūrinių institucinių konfliktų egzistavimas mažina teikiamų paslaugų prievartą patyrusiam vaikui efektyvumą ir efektingumą, nes:
● policija, teismas, prokuratūra nepagrįstai mažai bendradarbiauja su psichologais, todėl ieškant tinkamiausio sprendimo, į šios srities specialistų nuomonę beveik neatsižvelgiama;
● vaikui esant kurios nors teisinės sistemos institucijos žinioje, būtinos psichologų paslaugos tam tikrą laiką gali būti jam neprieinamos;
● krizių tarnybos retai kreipiasi į policiją, nes dėl nesugebėjimo užtikrinti vaikui konfidencialumo, nėra linkusios ja pasitikėti, – tokiais atvejais informacija apie vaiką policijai neteikiama, atsisakoma jos paslaugų, kurios dažnai yra vienintelė priemonė, užkertanti kelią vaiko išnaudojimui.

Pasiūlymai:

Atsižvelgiant į Anglijos vaikų teisių apsaugos sistemos funkcionavimo pavyzdį bei aptartas Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemos problemas, siūlyčiau:

● sukurti ir įteisinti institucijų bendradarbiavimo aplinką, t.y. sukurti tam tikras bendradarbiavimo procedūras bei jas generuojantį ir koordinuojantį organizacinį vienetą arba pasirinkti paprastesnį variantą, kuriant įvairaus tipo tarpžinybines grupes, veikiančia gydymo įstaigose ar atskirose patalpose. Anglijoje šį vaidmenį atlieka vietos vaiko apsaugos komitetai;
● minėtiems pokyčiams įgyvendinti būtinas atskiras teisinis dokumentas, reglamentuojantis naujų darinių veiklą, bendradarbiavimo sąlygas, atsakomybės ribas, nepriklausomybę nuo likusių institucijų, taip pat suteikiantis šiems naujiems dariniams teisinę galią bei priemonių, reikalingų, siekiant užsibrėžtų tikslų, prieinamumą; tačiau šių naujų struktūrų veikla neturi prieštarauti atskirų institucijų interesams;
● reformuoti VTAT. Šiuo metu VTAT dėl funkcijų gausos ir dvilypumo, susijusio su organizacine bei koordinacine veikla ir socialiniu darbu (su vaikais, jų šeimomis), nesugeba tinkamai įgyvendinti savo įsipareigojimų. Darbuotojams tenka per didelis darbo krūvis, todėl reikia didinti darbuotojų skaičių arba susiaurinti veiklos ribas;
● sukurti duomenų apie skirtingas prievartos formas patyrusius vaikus bazę. Šių duomenų naudojimo tvarką galėtų prižiūrėti VTAT ar naujai sukurta institucija;
● sukurti lyderiaujančią instituciją, kuri vaiko teisių apsaugos sistemoje vaidintų pagrindinį vaidmenį. Lietuvoje tokia institucija galėtų būti VTAT, jei ji orientuotųsi vien tik į socialinį darbą. Stipri terapinė institucija užtikrintų stabilų bendradarbiavimą bei atsvertų teisinės sistemos institucijų įtaką.

Join the Conversation

×
×