Islamas

TURINYS

Įvadas 3
Kas yra islamas? 3
Penki islamo principai 3
Pagrindinės tikėjimo dogmos 4
Pranašas Muhametas 5
Kalifai: Muhameto įpėdiniai 6
Šventosios knygos ir Koranas 6
Islamo kultūra ir Vakarų valstybės 7
Išvados 9
Literatūra 10ĮVADAS
Suprasti islamą nėra lengva. Galbūt todėl kalbant apie jo doktriną, jo išpažinėjų veiklą vyrauja tokia didelė nuomonių įvairovė. Labai pastebimas pastaruoju metu kai kuriuose Vakarų kraštuose (visų pirma – žiniasklaidoje) nenoras nuoširdžiai įsiklausyti į kitą bei sąmoningas siekimas parodyti tik vieną šio reiškinio pusę.
Todėl šiuo savo referatu noriu giliau supažindinti kitus bei labiau suprasti pati apie pranašą Muhametą, šventąją knygą Koraną, islamo Dievo sampratą, musulmonų gyvenimą, isslamo tikėjimo tiesas.KAS YRA ISLAMAS?
Meka. Kaabos šventykla
Islamas – ne tik jauniausia religija, bet ir išskirtinis reiškinys lemtingoje Žemės gyventojų susitikimo su Dievu istorinėje panoramoje. Patys musulmonai tiki, kad islamas yra tikrosios žmonijos religijos sklaidos per visą jos istoriją rezultatas, t.y. ką Dievas įkvėpė Abraomui, Mozei, Jėzui, „užantspaudavo“ per Muhametą.
Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Alacho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Alachas dievas vienas ir Muhametas yra jo prranašas.
610 metais vieną naktį Muhametui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Muhametas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną ji

is teis žmoniją. Tai buvo nauja žinia: Judaizmas ir Krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Muhametas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su Judaizmu ar Krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Muhametas, yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Muhametas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano.PENKI ISLAMO PRINCIPAI
Jie yra prrivalomi visiems musulmonams, nors sunitų ir šiitų sektose jie tuputėlį skiriasi. Islamo principai („pilioriai“) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai yra:
1.Šahada (Liudijimas)
2.Salat (Malda)
3.Zakat (Išmalda)
4.Saum arba Siyam (Pasninkavimas)
5.Hadž (Piligrimystė)

ŠAHADA (Liudijimas)
Šahada yra: arabiškai „La ilah ha il al-lah, muham-madar rasul – ul-laH“. Vertimas: „Nėra kitų dievų išskyrus Alachą ir Muhametas yra jo pranašas“. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su Judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Žo

odis „Alachas“ reiškia „Dievas“. Antroji Šahados frazė teigia, kad Muhametas yra Dievo pasiuntinys žmonijai. Didele dalimi priimdami Judėją – krikščioniškąją Biblijos tradiciją, musulmonai tiki, kad Dievas siuntė pranašus ir kitoms tautoms su ta pačia žinia, kurią Muhametas skelbė arabams. Muhametas savo misija atnešė paskutinę žinią dieviškosios tiesos, štai kodėl jis yra laikomas paskutiniuoju pranašu.

SALAT (Malda)
Kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams ir prieš pradedant melstis reikia tapti švariu (t.y. nusiplauti tam tikras kūno vietas). Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Melstis reikia atsisukus į Mekos pusę. Taipogi yra privaloma kongregacinė penktadienio popietės malda, kuri turi būti atliekama mečetėje. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis.

ZAKAT (Išmalda)
Zakat yra pinigų dalijimas beturčiams. Kiekvienam musulmonui privaloma atiduoti 2,5 % savo metinių pajamų vargstantiems. Tai yra daroma prieš prasidedant Muharram mėnesiui, kuris yra pats pirmasis naujųjų metų mėnuo. Dalinti Zakat yra laikoma viena iš Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad tokiu būdu yra išreiškiama padėka Dievui už tai, kad jis suteikė materialinę gerovę.

SAUM arba SIYAM (Pasninkavimas)
Dar vienas padėkos Dievui būdas yra pasninkavimas. Tai yra privaloma visiems musulmonams devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Ši

io mėnesio metu musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščios moterys, ir tie, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimo metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas. Saum per visą Ramadano mėnesį reikalauja daug fizinių pastangų, bet atlygina dvasiškai.

HADŽ (Piligrimystė)
Piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje, ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio Dhu al – Hidžo vidurio. Būtent šis penktasis principas reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Šią piligrimystę ir Kaabos pastatymą musulmonai sieja su pranašu Abraomu. Per metus apytiksliai apie du milijonai musulmonų atlieka šią piligrimystę.

PAGRINDINĖS TIKĖJIMO DOGMOS
Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas Alachas, pasaulio ir visatos kūrėjas. Alachas yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žmonijos silpnybė yr

ra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buv.o ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Alachą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti blogį. Už bendruomenės ribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis.

PRANAŠAS MUHAMETAS
Medeina. Pranašo Muhameto šventykla.
Muhametas gimė apie 570 m. vargingoje Ibn Adbula ir Amina šeimoje, Banu Hašymo klane, kuris priklausė Kureišo genčiai . Kai būsimasis pranašas atėjo į pasaulį, jo tėvas buvo miręs (jis mirė pakeliui į Siriją). Motina, sekdama vietos papročiu, atidavė savo kūdikį auginti vienai beduinei dykumoje. Kai Muhametui sukako šešeri mirė jo motina, dar po poros metų mirė ir jį globojęs senelis Adb al Mutalibas. Tada jį įsisūnijo ir augino dėdė, tėvo brolis Abu Talibas. Suaugęs Muhametas vedė turtingą Mekos prekybininkę Khadydža.
Kadangi jis labai mėgo vienatvę, dažnai pasitraukdavo iš kasdieninio šurmulio į nuošalias vietas pamąstyti. 610m. Hyros kalno oloje jam buvo duotas apreiškimas, – Muhametas girdėjo balsą ir patyrė regėjimą, – kuris visiškai pakeitė jo gyvenimą. Pradžioje šis regėjimas jam kėlė nerimą, baimę ir neviltį. Khadžyra, sužinojusi apie Muhameto regėjimą, jį guodė ir drąsino. Be to, ji skubiai kreipėsi į vieną savo giminaitį – Hanifą, norėdama sužinoti jo nuomonę. Hanifas jai užtikrino, kad Muhametas gavo apreiškimą iš to paties šaltinio kaip ir žydų Mozė. Todėl Muhametas yra skirtas būti saviesiems pranašu.
Ilgą laiką po pirmojo regėjimo Hyros oloje Muhametas naujų apreiškimų negavo. Savo misiją pradėjo tik po antrojo regėjimo 613 m., kai jam buvo liepta „keltis ir įspėti“ Mekos gyventojus. Jis skelbė, kad Dievas yra vienas, vienintelis ir amžinas visatos Viešpats ir Kūrėjas, prisikėlimo Viešpats – tas, kuris Teismo dieną teis visus žmones; žmonės už viską privalo būti dėkingi Dievui ir tik jį nuoširdžiai garbinti. Be to, visi žmonės yra lygūs prieš Dievą; turtingieji turi dalintis savo turtu su vargšais.
Muhametas davė arabams naują tikėjimą ir viltį. Išlikusios senosios arabų religijos detalės leidžia daryti prielaidą, kad nebuvo tikima pomirtiniu gyvenimu. Pagal Muhametą, kiekvienas žmogus po mirties turės atsakyti už visus savo darbus. Tai buvo stulbinantis teiginys, paneigiantis įsitikinimą, kad sėkmės matas gyvenime yra sukrauti turtai. Musulmonai – atsidavusieji tikėjimu Dievui, skelbė Muhametas, sulauks atpildo šiame pasaulyje, o po mirties – garbingo gyvenimo anapus. Dievas neteis pagal genčių giminystės ryšius, bet pagal tikėjimą ir atsidavimą Dievui. Tų, kurie neatsiduoda Dievui, laukia pragaro ugnis ir baisios kančios.

KALIFAI: MUHAMETO ĮPĖDINIAI
Muhameto įpėdiniai save vadino kalifais (arabiškai žodis khalīfa apima ir įgaliotinio, ir įpėdinio sąvokas). Pirmuosius keturis kalifus sunitai vadina rašidūnais – „teisėtai valdžiusiais“. Pirmieji du – Abu Bakras ir Umaras buvo kilę iš priešislaminės Mekos visuomenės nereikšmingų klanų, o trečiasis – Usmanas – buvo turtingojo omejadų klano narys. Mirus Usmanui prasidėjo islamo valstybės skilimas. Mat ketvirtasis kalifas – Alis, Muhameto pusbrolis ir žentas, panūdo sumažinti omejadų įtaką. Tačiau įvyko visai kitaip. Omejadai sukūrė iškilų kalifą Sirijoje, o Alio pasekėjai, jam tragiškai žuvus, davė pradžią naujam poslinkiui islame. Taip islame atsirado jau minėtos dvi pagrindinės šakos: sunitai ir šiitai – „ortodoksai“ ir „Alio sekėjai“ .
Omejadai plėtė islamo imperiją rytuose – Indijoje bei Kinijoje – ir vakaruose. Omejadų armija persikėlė per Gibraltarą ir, perėjusi Pirėnų kalnus, brovėsi į pietinę Prancūziją. Netikėtai omejadus pakeitė naujas dinastinis kalifatas – abasidai, sostinę iš Damasko perkėlę į Bagdadą. Islamo pavojus Vakarų Europai sumažėjo. Abasidų dinas.tija viešpatavo ilgai, tačiau ypač galinga buvo tik pirmajame savo valdymo amžiuje, nes rytuose – Persijoje ir Vidurinėje Azijoje – pradėjo telktis vietinės dinastijos. Be to, X-XI a. į Artimuosius Rytus, prie Kaspijos ir Juodosios jūros, pradėjo veržtis turkai, vedami seldžiukų karvedžių. Turkai, priėmę sunitiškąjį islamą, yra trečia svarbi islamo valstybės tautybė .
XVIII a. mongolai sunaikino abasidų kalifatą. Ilgainiui mongolai suislamėjo, o islamo pasaulyje susitelkė penki židiniai:
1.Otomanų imperija. 1453 m. užėmus Konstantinopolį, otomanų imperija tapo pačia didžiausia musulmoniško pasaulio jėga, kuri gan sparčiai veržėsi į Europą.
2.Mamlukų sultonatas Egipte, Palestinoje ir Sirijoje. Kurį laiką mamlukų sultonatas buvo išlikusiojo arabiškojo islamo citadelė. Otomanų imperija jį paėmė į savo globą 1517 metais.
3.Safavidų monarchinė dinastija Persijoje (dabartiniame Irane). Safavidai buvo šiitai, tad šiizmas buvo paskelbtas jų karalystės religija. Šiizmas ir dabar yra Irano Islamo Respublikos religija.
4.XVI a. Indijoje Tamerlano palikuonis Baburas sukūrė mongulų dinastiją, kurią pamažu sunaikino britų imperija.
5.Eurazijos stepėse susikūrė du dideli suislamėjusių mingolų židiniai: Aukso ordos ir Čagatajaus kanatai. Abu ilgainiui buvo įjungti į Rusijos imperiją (vėliau tapo Tarybų Sąjungos dalimi).
XIX a. Europos imperijos pradėjo steigti savo kolonijas ir kurti prekybos tinklą islamo pasaulyje. Otomanų – turkų, safavidų – persų ir mongulų – indų imperijos prarado savo jėgą. Politinė Europos galia islamo pasaulyje vyravo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tačiau islamo šaknys nebuvo pakirstos. Religija ir šiandien yra islamo atgimimo ištaka ir pagrindas.ŠVENTOSIOS KNYGOS IR KORANAS
Islamas moko, kad Dievas apreiškė žmonijai penkias šventas knygas (penktoji knyga dingusi), užrašytas ant amžinų lentelių danguje:
1.Suhūf – Ritiniai, t.y. dešimt šventų Raštų, apreikštų Ībrāhīm (Abraomui). Nelaimei, Ritiniai yra dingę.
2.Taurāt – hebrajiškai Tora, t.y. Mokymas, kuris buvo apreikštas per pranašą Mūsā – Mozę.
3.Zabūr – Psalmės. Ši šventoji Knyga buvusi apreikšta pranašui Daūd – Dovydui.
4.Indžyl (Indžīl) – Evangelija. Ši šventoji Knyga buvo apreikšta per pranašą Īsā – Jėzų.
5.Kuran (Kur’ān) – Koranas. Ši šventoji Knyga, pagal musulmonus, yra galutinis Dievo mokymas žmonijai, apreikštas per pranašą Muhammad – Muhametą.
Musulmonai pripažįsta, kad Dievas šventąsias Knygas per pranašus apreiškė žmonijai tam, kad jai vadovautų. Koranas yra ne naujas, bet galutinis apreiškimas, kuris patvirtina tai, kas iki jo buvo paskelbta šventuosiuose raštuose, paaiškina jų neaiškumus, pataiso iškraipymus. Islamas laiko žydus ir krikščionis Knygos Tauta ir kviečia musulmonus gyventi su ja taikoje, taip pat ragina vesti žydų ir krikščionių moteris.
Koranas musulmonui yra ypatinga Knyga, nes pačia savo esme yra Dievo žodis – Dievo duotas mokymas, saugomas danguje ir atskleistas per angelą Gabrielių. Muhametas – Dievo pasirinktas įrankis savo Žodžiui paskelbti. Kiekviena Korano raidė, kiekvienas žodis bei posakis, kiekviena prasmė buvo dievišku veikimu pasakyta arabų kalba Muhametui. Gabrielius davė Muhametui, kuris buvo beraštis ir bemokslis, galią skaityti ir atsiminti Alacho Knygą. Koranas, kaip teigia islamo istorikai, buvo apreikštas per 22 metus, 2 mėnesiu ir 20 dienų (610-623 m.). Paskutiniu sakiniu laikomi žodžiai: „Šiandien baigiau tavo religiją dėl tavęs ir baigiau apreikšti savo malonę dėl tavęs kaip religiją islamą“.
Korano vardas siejamas su žodžiu ikraa – „skaityk”. Jame yra 144 sūrų – skyrių: 86 sūris buvo apreikštos Mekoje, o 28 – Medinoje. Sūros dalijamos į ajatus – posmelius, jų Korane yra 6239. savo dydžiu Koranas tolygus Naujajam Testamentui. Trys trumpiausios sūros turi tik po tris ajatus, o ilgiausia – net 286.
Neįsigilinus į Koraną sunku rasti jo pradžią ir pabaigą. Jo puslapiuose yra teologijos, teisėtvarkos, istorijos, mokslo ir pan., tad nenuostabu, kad Koranas per amžius buvo ir yra musulmonų mokyklų vadovėlis, tikros išminties ir visapusiško žinojimo ištaka bei pagrindas, ir svarbiausia – Dievo žodis. Pagrindinė jo tema – dieviškoji tikrovės samprata; dėmesio centre – žmogus; temos siekis – šaukti žmogų priimti apreiškimus kaip tiesų kelią į tikrą gyvenimą.

ISLAMO KULTŪRA IR VAKARŲ VALSTYBĖS
Pasakojama, kad kalifas Umaras, sunaikinęs Aleksandrijos biblioteką yra pasakęs: „Jeigu šiose knygose kalbama apie tai, kas yra Korane, jos visiškai nereikalingos; jei jose kalbama apie ką nors kita, jos yra kenksmingos. Todėl ir vienu, ir kitu atveju jas reikia sudeginti“. Kad musulmonai pakeistų požiūrį į knygą, prireikė antgamtinės paskatos: IX a. gyvenęs ir valdęs (813-833) kalifas Mamūnas sapne išvydo Aristotelio šmėklą, kuri jį įtikino, kad mokslas neprieštarauja islamui. Tokiu būdu išsivadavęs iš visų abejonių ir baimių Mamūnas įsakė pastatyti „išminties namus“, kuriuose turėjo būti sukauptos ir buvo pradėtos kaupti „visos pasaulyje parašytos“ knygos. Nuo to laiko knygą imta vertinti labiau nei auksą: kalifas Hakimas II už vieną rankraštį sumokėjo 1000 auksinių dinarų. Ne mažiau iškalbingas ir kitas pavyzdys: kai Tripolio miestą užėmė kryžiuočiai, du gretimų valstybių emyrai tuoj pat išskubėjo pas juos išpirkti ne brangenybių, bet dviejų vyrų – mokslininko ir kaligrafo. Vakarų žmogui toks pasirinkimas tuo metu būtų buvęs visiškai nesuprantamas.
Islamo kultūra daugiausia sėmėsi iš persų, sirų, graikų ir indų šaltinių. Kai arabai įžengė į Artimuosius Rytus, jų rankose atsidūrė svarbiausi persų, sirų ir graikų kultūros židiniai – mokyklos, bibliotekos – bei juose darbavęsi „mokslo vyrai“. Vėl pasikartojo tai, kas ne kartą žmonijos istorijoje buvo įvykę: užkariautojai ėmė mokytis iš užkariautųjų ir įs.isavino jų palikimą. Užkariauti miestai buvo išsaugoti, o arabų įsibrovimas nesutrukdė iki tol gyvavusioms Rytų kultūroms vystytis savita linkme.
Musulmonai pirmiausia savo mokslines pastangas kreipė į filosofiją, o kartu – į matematiką, astronomiją, mediciną. Tuo metu, kai helenistinė Bizantijos kultūra išgyveno nuosmukio laikotarpį, tuo metu, kai ten buvo uždaromi kultūros židiniai, naikinami „pagonių“ rankraščiai, islamo pasaulyje viena po kitos kūrėsi mokyklos; čia prieglobstį surado ne vienas priverstas palikti Bizantijos imperiją mokslininkas. Būtent islamiškoje Persijoje savo veiklą tęsė iš Edesos išguita mokykla, įsikūrė Atėnų Akademija. Iš graikų į sirų , persų, arabų kalbas buvo verčiami Aristotelio, kitų graikų filosofų astronomijos, matematikos veikalai.
Islamo pasaulio kultūros centrai greta kinų ir indų kultūros centrų tapo pagrindiniais to laikotarpio knygų kultūros židiniais. Kultūra ir raštingumu musulmonai toli pralenkę krikščioniškąją Europą.
Islamo pasaulio bibliotekoje sukaupti persų, graikų, sirų, indų autorių veikalai buvo aktyviai analizuojami, perkuriami, plėtojami. Didžiausio dėmesio sulaukė ir išskirtinę įtaką to meto islamo pasauliui padarė Aristotelio, Platono ir neoplatonikų idėjos. Pamažu skirtingų filosofinių ir išminties versmių sąveikoje susiformavo islamiškos mokyklos – filosofinės (pirmiausia mėginusios logiškai suderinti Antikos filosofijos mintį ir islamo dogmatiką), kaip antai peripatetikai , kurias galima vadinti filosofinėmis tradicine prasme, bei teologinės: mutazilitai, ašaritai, maturiditai; iškilo su gnoze ir metafizika susijusios sūfijų mokyklos. Visos šios mokyklos davė galingą impulsą tolesnei islamiškos filosofijos, teologijos, mistikos sklaidai.
Islamiškoji kultūra priskirtina kitam nei indų ar kinų kultūros tipui – jaunos dinamiškos kultūros tipui. Kaip pastebėjo ne vienas islamo tyrinėtojas, konservatyvumas, Vakaruose laikomas islamiškosios kultūros požymiu, yra jau gęstančios kultūros reiškinys, visiškai nebūdingas nei ankstyvajam, nei brandžiajam musulmonų kultūros laikotarpiui. Savitą unikalią kultūrą islamo pasaulis kūrė perimdamas ir transformuodamas užkariautųjų kultūrinį palikimą. Todėl jos bruožai yra daugialypiai, tai lėmė ir nepakartojamą jos unikalumą: tai, kas buvo perimta iš persų, indų, kinų, suartina ją su Rytais, o tai, kas iš graikų, – Vakarais. Beje, tai, kad musulmonai nesupriešino savo religijos ir „pagonybės“, nulėmė jų sugebėjimas įžvelgti skirtumą tarp priėmusių Vienį ir jį atmetusių. Todėl tokie Antikos išminčiai kaip Pitagoras ir Platonas nelaikomi „svetimkūniais“ ir įtraukiami į islamo pasaulį kaip viendievystės išpažinėjai, išsakantys svarbiausią visų religijų tiesą.
Vakarų šalių kultūrą islamiškoji kultūra veikė įvairiais keliais: ir per politiką (Kryžiaus žygių metu), ir per ekonomiką, o pirmiausiai – per į arabų kalbą išverstus ir arabiškai rašiusių autorių veikalus, kurie Europoje savo ruožtu buvo verčiami į lotynų ir nacionalines kalbas. Iš arabų kalbos čia buvo verčiami dar X a., daugiausia Tolede, kur veikė nemaža „vertėjų korporacija“. Žydų kilmės mąstytojų Aviceborno ir Maimonido, mokėjusių arabų ir lotynų kalbas, paskui – pirmųjų lotyniškojo pasaulio universitetų dėka arabizuotos graikų filosofijos ir arabų mąstytojų idėjų difuzija sustiprėjo visame lotyniškame pasaulyje.
Didelę įtaką arabizuota graikų ir arabų filosofija padarė scholastikai. Šiuo terminu vėlyvaisiais Viduramžiais buvo vadinami dominikonų ir pranciškonų ordinų dvasininkai, pašventę savo gyvenimą moksliniams tyrinėjimams. Ir dominikonų, ir pranciškonų scholastines tradicijas sujungė didžiųjų islamo pasaulio mąstytojų – al Kindžio, al Farabio, al Ghazzalio, ibn Sinos (Avicenos), Ibn Rušd (Averojaus) – idėjų poveikis. Ir tai nenuostabu: Viduramžiais knygos plito labai greitai. Ne tik filosofinė: Avicenos „Medicinos kanonas“, kurio dėka Europa pirmą kartą susipažino su antikos medicinos pasiekimais, iš arabų į lotynų kalbą buvo išversta XII a.; taip pat jau XII a. Vakar.uose buvo žinoma ir al Hvvarizmio „Algebra“.
Kai islamo mokslas ir kultūra „apkerėjo“ Europą, musulmonų civilizacijai iškilo grėsmė: maždaug nuo X a. į islamo pasaulį ėmė veržtis kitatikiai: iš Rytų – turkų ir mongolų armijos, iš Vakarų – rekonkistos kariai. Galų gale musulmonai šių antpuolių neatlaikė – nei Rytuose, nei Andalūzijoje, – žlugimas buvo neišvengiamas. Tačiau tai, kas buvo pasiekta, neišnyko: tapo neatskiriama Vakarų pasaulio kultūros dalimi. Transformuotų pasiekimų pagrindu atsirado kokybiškai nauja kultūra. Beje, kaip pastebi ne vienas islamo tyrinėtojas, turbūt ypatingas arabiškosios tradicijos poveikis scholastinei epochai sąlygojo ir XVIII-XIX a. Europoje susiformavusią teoriją apie arabiškąją gotikinio meno kilmę: iškiliausi šios teorijos šalininkai buvo įsitikinę, kad pagrindinius metodus – estetinius, techninius ir kūrybinius – gotikos epochos menininkai ir architektai perėmė iš arabų pasaulio.
Vakaruose iki šiol iki galo nesuvokta islamo pasaulio kultūros įtaka Europos kultūrai. Pagrindinis istorinis musulmonų nuopelnas tas, kad jie ne tik absorbavo didžiausias kultūrines tradicijas, jas išsaugojo bei praturtino, kad kai tik atsirado poreikis, sugebėjo perduoti. Reikšminga tai, kad jos buvo perduotos tiems Vakarų mąstytojams, menininkams, rašytojams, kurie gautą turtą galėjo kūrybiškai transformuoti.

IŠVADOS
Islamas – tai ir religija, ir civilizacija, ir kultūra su nuo seno išplėtotomis teise, teologija, filosofija, kultu, piligrimyste, reguliuojamu tikinčiojo gyvenimu, srovėmis ir skirtumais (mistinėmis srovėmis, oficialiojo pamaldumo skirtumais nuo liaudžiai pritaikyto islamo). Tai suprantamai išdėstytos žinios europiečiui, kuris čia atranda tą patį, ką ir savo religijoje bei kultūroje. Visa tai glūdi ir islame. Islamas – tai pasaulis, kuris kitados vakariečiui buvo tolimas ir nepažįstamas, vėliau – baisus, dar vėliau – nugalėtas, pajungtas ir kolonizatorių sutryptas, dabar – nejaukus ir keliantis siaubą, nepaisant visų patikinimų, kad jis iš tiesų geras.
Dabar islamo pasaulis išgyvena didžiulių pokyčių metą, todėl neįmanoma tiksliai prognozuoti, kokia ateitis jo laukia ir koks vaidmuo jam skirtas ateinančiais šimtmečiais.

LITERATŪRA
1.A.Lion Handbook. Pasaulio religijos. Vilnius: Alma littera, 1994. – 472 psl.
2.A.Rubšys. Islamas: religija, kultūra, valstybė. Vilnius: Katalikų pasaulis, 2002. – 118 psl.
3.G.Beresnevičius. Religijotyra. Vilnius: Tyto Alba, 2003. – 272 psl.
4.Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Mintis, 1969. – 808 psl.
5.V.Ališauskas, R.Bogdanas, Z.Burnys ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. – 411 psl.
6.W.Raeper, L.Smith. Po idėjų pasaulį: religija ir filosofija seniau ir dabar. Vilnius: Alma littera, 1995. – 264 psl.

Leave a Comment