analizė/interpretacija apie Dantes Alighieri kuryba, “Dieviškosios komedijos” anlizė; Interpretacija apie Renesanso literatūrą Lietuvoje ir Pasaulyje

Turinys:

>Renesanso literatūra

>Dante Alighieris

Renesanso literatūra

Renesansu (pranc. renaissance – atgimimas) vadinamas po viduramžių prasidėjęs dvasinis judėjimas, kurį įkvėpė Antikos kultūra ir noras būti arčiau gamtos; jis kilo XIV-XVI a. Vakarų Europoje. Šis ryškus posūkis prie gamtos, natūralumo, racionalaus žinojimo ir laisvų žmonių santykių apskritai reiškė naujųjų laikų pradžią.

Renesansas žmogų suvokė kaip asmenybę, išsilaisvinančią iš viduramžių Bažnyčios dogmų, scholastinių mokslų ir luominių normų varžtų. Renesanso laikais visai išryškėjo žmogaus individualybė, kurią aistringai pabrėžė meninė kūryba. Renesansas neatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos. Humanistais (lot. huumanus – žmogiškas) jau ankstyvojo Renesanso laikais imta vadinti mokslininkus, kurie gilinosi į antikos kultūrą ir su žiniomis, gautomis iš jos, supažindindavo savo amžininkus. Tam tikra prasme ir viduramžiai domėjosi antika, ir didžioji antikinės literatūros dalis, pasiekusi mūsų laikus, buvo perrašyta būtent viduramžių vienuolių. Tačiau viduramžiai dar nebuvo pasirengę priimti antiką. Antika plačiai atsivėrė žmonijai tik prasidėjus Renesansui.

Humanistais tada buvo vadinami visi antikos studijoms atsidėję mokslininkai; jie sudarė priešpriešą teologams, dvasininkams, kurie ligi tol buvo vieninteliai viduramžių mokslo žmonės. Tačiau gana anksti, jaau nuo Petrarcos laikų, humanistų puoselėjamas humanizmas ėmė reikšti ir žmogaus bei žmogiškumo gynimą, kovą dėl žmogaus kaip asmenybės išlaisvinimo ir aktyvų priešinimąsi žmogaus pavergimui, priespaudai, nesvarbu, ar tai kiltų iš Bažnyčios dogmų, luominių normų, ar iš pasaulietinės valdžios. Todėl hu

umanistais laikomi ne tik Renesanso laikų eruditai mokslininkai, kurie daugiausia rašė lotyniškai ir tyrinėjo kurią nors siaurą antikos mokslo sritį, bet ir rašytojai, atviri gyvenimo visumai – Petrarca. Boccaccio, Erazmas Roterdamietis, Rabelais, Montaigne’is, Shakespeare’as, Cervantesas.

Naujų pasaulio kraštų atradimai XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje įgalino pirmąkart pavaizduoti pasaulį kaip visumą. Didelį šuolį padarė gamtos mokslai, kurie padėjo suvokti gamtos beribiškumą ir harmoniją. Žmogus imtas suvokti kaip gamtos dalis. Susiklostė naujas tikėjimas žmogaus ir gyvenimo prasmingumu.

Greitą žinių bei kultūros plitimą Renesanso laikais nulėmė vokiečio Johanneso Gutenbergo maždaug 1440 m. išrasta spauda. Dabar nebereikėjo ranka perrašinėti knygų. Knygos jau nebebuvo nedidelio išrinktųjų būrio privilegija – atsirado daug daugiau skaitytojų (turima omeny vidurinioji klasė); galima manyti, kad, pavyzdžiui, XVI a. pradžios Ispanijoje prasidėjusi didelė riterinių roomanų skaitymo mada jau reiškia ankstyvuosius masinės publikos pradmenis.

Renesansas plėtojosi visuomeninių sukrėtimų bei kovų atmosferoje. Pakanka tik prisiminti reformaciją, XVI a. pradžioje suskaldžiusią visą Europą, karą dėl įtakos sferų, prasidėjusį po Amerikos atradimo bei vietinių gyventojų pavergimo, Otomanų imperijos grėsmę Europai, kuri prasidėjo 1453 m. turkams užgrobus Rytų Romos sostinę Konstantinopolį (Bizantiją).

Renesanso žmogaus išlaisvinimas neapsiribojo tik jo dvasios išlaisvinimu: iki tol nematytu mastu paplito pasaulietinis individualizmas ir pasipelnymo troškimas, nulėmę gilią moralės krizę (pavyzdžiui, vietinių Amerikos tautų pavergimas bei sunaikinimas). Katalikiškos in

nkvizicijos, taip pat protestantų Bažnyčios bandymai su šaknimis išrauti erezijas sukėlė tik naujų skriaudų.

Ir dvasiniam Renesanso laikų gyvenimui būdinga didelė vidinė įtampa. Greta pasaulietinių principų išaukštinimo, kuris ryškus Boccaccio ir Rabelais kūriniuose, Renesanso kultūroje gana anksti (pradedant nuo Dante’s ir Petrarcos) susiformavo idėjinė srovė, kuri rėmėsi antikos filosofo Platono koncepcijomis – idealizuodama gamtą, ji atvirai šalinosi jos „tamsiosios” pusės – seksualumo, žemiškų aistrų. Šios epochos vidinė įtampa žymu Montaigne’io eseistikoje, taip pat Shakespeare’o tragedijose. Ankstyvajam Renesansui buvo būdingas beribis tikėjimas gamta, žmogaus galiomis bei jo protu, o XVI a. antrojoje pusėje ėmė ryškėti skeptiškumas, kuris palengva parengė Renesanso krizę ir baroko stiliaus iškilimą.

Renesansas prasidėjo ir plačiausius užmojus įgijo Italijoje – jis truko čia maždaug trejetą šimtmečių. Kitose Europos šalyse jis daugiausia reiškėsi XVI a. Pavyzdžiui, didžiausias anglų Renesanso pakilimas buvo XVI a. pabaiga, t.y. laikas, kai Italijos Renesansas jau ėmė blėsti. Religiniai XVI a. antrosios pusės karai, kilę dėl reformacijos, stabdė Prancūzijos Renesansą. Maištingų protestantų įkarštis gryninti tikėjimą, nukreiptas prieš Katalikų bažnyčią, suformavo naujas dogmas (pavyzdžiui, dieviško neapibrėžtumo idėją), kurios, prieštaraudamos žmogaus laisvės idealams, akcentuodavo kultūros didaktinį moralizuojamąjį polinkį.

Lietuvos visuomeniniame kultūriniame gyvenime Renesanso ir humanizmo pasaulėžiūra buvo labai reikšminga. Renesansui būdingas mokslo, švietimo pakilimas nulėmė spaudos atsiradimą Lietuvoje. P.Skorina Vilniuje įkūręs spaustuvę 1522 m. iš

šspausdino pirmąją knygą. XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti reformacija, A.Kulvietis, S.Rapolionis skleidė M.Liuterio, P.Melanchtono, Erazmo Roterdamiečio idėjas. Už šias idėjas reformacijos veikėjai buvo persekiojami katalikų, todėl turėjo išvykti į Prūsiją. Čia Karaliaučiuje 1547 m. buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – M.Mažvydo katekizmas. Reformacijos veikėjų Vilniuje įsteigta aukštesnioji mokykla paskatino ir kontrreformacijos idėjoms atstovaujančių jėzuitų pastangas kurti aukštesniąsias mokyklas (1570 Vilniuje buvo įkurta jėzuitų kolegija, 1579 – Vilniaus universitetas).

Humanistai deklaravo tautinių kalbų teisės idėją, ir tai paskatino raštijos lietuvių kalba atsiradimą. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M.Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais.

XVI a. Lietuvoje išpopuliarėjo Renesansui būdingi publicistiniai traktatai (Mykolas Lietuvis, A.Rotundas, A.Volanas). Publicistikoje buvo skelbiama lietuvių tautinę savigarbą žadinanti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį savarankiškumą ginanti lietuvių kilmės iš Romos didikų teorija. Istorikai stengėsi pateikti Lietuvos istorijos paralelių su Graikijos ir Romos istorija. Atsigręžimas į antiką reiškėsi ir kūrinių lotynų kalba pagausėjimu. Reikšmingiausi XVI-XVII a. renesansinės stilistikos bruožų turintys kūriniai lotynų kalba: M.Husoviano („Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”), J.Radvano („Radviliada”), L.Bojerio („Karolių mūšis”) poemos. Žymaus poeto M.K.Sarbievijaus poezijoje Renesanso bruožai susipynę su baroko poetika. Lotynų kalba sukurta nemaža epitafijų, elegijų, odžių, eilėraščių. Renesanso naujos pažiūros į visuomenę, tautą, švietimą, kalbą, knygų, bibliotekų paplitimas padarė didžiulį poveikį Lietuvos ku

ultūros, literatūros raidai.

Dantė Aligieris

Apie Dantę sakoma, kad jis viena koja stovėjęs viduramžių epochoje, o kita Renesanse. Tas tiesa, nes Dante’s Alighieri (Dantė Aligieris; 1265-1321) kūrybos rėmus sudaro viduramžių simboliai bei pasaulėvaizdis, bet kartu jis, kaip kūrybinė asmenybė, kaip genijus, pakilo aukščiau negu leisdavo viduramžių poezijos vaizduotės galios. Jo „Dieviškoji komedija” formos naujumu ir filosofiniu originalumu yra nepakartojamas kūrinys. Dantė lygintinas su savo epochos gotikine katedra, kuri įkūnija ir užbaigtą viduramžių tobulumą ir perėjimą prie drąsių bei aptakių naujųjų laikų formų. Dantės laikų ekonomiškai išsivysčiusiems Italijos miestams-valstybėms būdinga rimtas domėjimasis kultūra, menu. Gimtasis Dantės miestas Florencija (Firenzia) ne be reikalo laikomas Renesanso lopšiu.

Provanso trubadūrų įtaka pasiekė Siciliją, kur XIII a. buvo poezijos gerbėjo imperatoriaus Frydricho II dvaras. Poezija buvo garbinama ir Bolonijoje, seniausio Europos universiteto mieste, kur čionykštis poetas Guido Guinizelli (Gvidas Gvinicelis; 1240-1276) pradėjo plėtoti naują poetinę raišką, vadinamąjį naująjį saldųjį stilių (dolce stil nuovo). Jį tęsė Dantės poetinis mokytojas ir tiesioginis pirmtakas florencietis Guido Cavalcanti (Gvidas Kavalkantis; 1259-1300).

Sekdamas savo kilmingu tėvu, jaunasis Dantė dalyvavo politiniame gvelfų (popiežiaus šalininkų) ir gibelinų (imperatoriaus šalininkų) konflikte, kuris buvo vėlyvųjų viduramžių įtampos tarp popiežių ir imperatorių tęsinys. Dviejų sluoksnių priešiškumas suskaldė daugelį Italijos miestų-valstybių, tarp jų ir Florenciją.

Dantei, kuris priklausė gvelfų partijai, lemtingi buvo daugumos popiežiaus šalininkų nesutarimai. Kraštutiniai popiežiaus šalininkai, vadinamieji juodieji gvelfai, paremti popiežiaus Bonifaco VIII, užgrobė Florencijoje valdžią.

Po to prasidėjusi politinio persekiojimo kampanija 1302 m. privertė daugelį nuosaikiųjų, vadinamųjų baltųjų gvelfų, pasitraukti tremtin. Tarp jų buvo ir Dantė. Į savo gimtąjį miestą Florenciją Dantė jau niekada negalėjo grįžti, nors jo labai ilgėjosi. Sustiprėjo priešiškumas popiežiui; dabar savo politinius idealus jis siejo su imperatoriaus valdžia.

Florencijoje Dantė pradėjo kūrybinį kelią. Pirmasis žymus jo kūrinys – lyrikos ciklas „Naujasis gyvenimas”, kurį poetas parašė 1291 ar 1292 m., paveiktas savo mylimosios Beatričės mirties (1290). Kūrinys parašytas naujuoju saldžiuoju stiliumi. Palyginti su trubadūrų lyrika, šis stilius dar pabrėždavo filosofinę meilės traktuotę. Trubadūrai pirmiausia reiškė žemišką jausmą, turintį, tiesa, savo ribas, o naujojo saldžiojo stiliaus poetai ėmė kurti platoniškos meilės idealą. Šis stilius buvo veikiamas Platono filosofijos, teigiančios, kad žemiškasis, greit praeinantis gyvenimas yra vienas aukščiausių dvasios gyvenimo atspindžių. Ir prasidėjusi meilė turi vengti juslinės aistros. Tobuliausia meile buvo laikomas grynai dvasinis jausmas ir dorybė (pasišventimas gėriui), kuri ne vien sukilnina žmogų, bet ir pakylėja jį prie Dievo meilės ir palaimos. Šitokia meilė buvo tapatinama su aukštąja filosofija ir religija. Naujasis saldusis stilius pirmiausia reiškė naują filosofinį požiūrį į meilę, ir tai buvo glaudžiai susiję su poezijos kalbine stilistine raiška: kaip ir trubadūrai, naujojo saldžiojo stiliaus puoselėtojai manė, kad tik tobula kalba ir poetiniai įvaizdžiai gali išreikšti meilės tobulumą.

31 „Naujojo gyvenimo” eilėraštis (iš jų – 25 sonetai) kartu su proziniais komentarais buvo Dantės meilės prisipažinimas Beatričei – tėvo bičiulio dukrai, vėliau ištekėjusiai už vieno didiko. Jis vaizduoja savo meilės priešistorę nuo ankstyvos vaikystės, kai būdamas devynerių metų pirmąkart išvydo Beatričę, ir meilės proveržį, kai ir jis, ir Beatričė buvo aštuoniolikos metų. Kūrinyje galima atsekti meilės stiprėjimą, vidinius svyravimus ir gėlą, kuriuos poetui atnešė meilė. Beatričės mirtis ir nuėjimas dangun suteikė knygai iškilmingų tragiškų tonų. Pagaliau Dantė pasižada dar kartą parašyti apie Beatričę, bet tik tada, kai sugebės ją išaukštinti taip, kaip dar nėra buvusi pašlovinta jokia moteris. Jau pirmasis Dantės kūrinys buvo visiškai naujas reiškinys Europos literatūroje: joks poetas ligi tol nebuvo išpažinęs meilės autobiografinėje poezijos knygoje.

Pirmaisiais tremties metais Dantė parašė keletą traktatų, patvirtinančių jo rimtą domėjimąsi aktualiomis to meto religinėmis filosofinėmis ir visuomeninėmis politinėmis bei kultūros temomis. Jis buvo pirmasis europietis, kuris po viduramžių išdrįso vietoj vienvaldės lotynų kalbos filosofinės religinės temos raštams vartoti tautinę kalbą. Italų kalba parašytame traktate „Puota” jis svarstė moralės ir mokslo problemų sąveiką. Lotynų kalba parašytame traktate „Apie tautinę kalbą” Dantė aptarė vieną italų kalbos tarmę ir galimybę remiantis ja sukurti bendrą tautinę kalbą. Kitame lotyniškai parašytame traktate „Monarchija” jis drąsiai reiškė savo antipopiežiškas nuostatas, todėl Bažnyčia po jo mirties įsakė traktatą sudeginti ir vėliau įtraukė į „Uždraustųjų knygų sąrašą”.

Didžiausią savo veikalą „Dieviškoji komedija” Dantė ėmė rašyti pirmaisiais tremties metais. Ilgai kurtą poemą jis pabaigė likus nedaug laiko iki mirties Ravenoje. Pats Dantė kūriniui davė kuklią antraštę „Komedija”, norėdamas pabrėžti, kad nelaimingai prasidėjusi istorija turi laimingą baigtį. Žodį „dieviškoji” pirmąkart pavartojo didelis jo kūrybos gerbėjas Boccaccio trumpame pagiriamajame traktate (1351-1362). Pirmąkart „Dieviškoji komedija” buvo paskelbta tiktai XVI a. viduryje.

Žanro požiūriu kūrinys yra eiliuoti „regėjimai”. Vėlyvųjų viduramžių alegoriniuose kūriniuose dažnai naudota regėjimų forma (pvz., anksčiau minėtame „Rožės romane”). Buvo ir tokių „regėjimų”, kuriuose pasakojama apie nuodėmingo žmogaus sielos netikėtą nusileidimą į pomirtinį pasaulį ir dvasinį atgimimą, patyrus jo įtaką. Panašiai Dantė vaizduoja savo sielos klajones po anapusinį pasaulį. Alegoriški yra „Dieviškosios komedijos” simboliai – įvaizdžiai, kurie dėl ryškios fantazijos virsta fantastiniais. Dantė kreipia žvilgsnį į viduramžių kultūroje paplitusią skaičių ir spalvų simboliką. Švenčiausiąją Trejybę simbolizuoja skaičius 3, kurio variantų yra jau „Naujajame gyvenime”. „Dieviškojoje komedijoje” yra 3 dalys – „Pragaras”, „Skaistykla” ir „Rojus”, o kiekvienoje dalyje – 33 giesmės. Drauge su prologu yra 100 giesmių: skaičiaus 100 antrininkas 10 simbolizuoja tobulybę. Simboliniai skaičiai būdingi visam kūriniui – nuo šiaurės pusrutulio iki koncentriškai susiklosčiusio pragaro centro – 9 ratai. Viduryje pietų pusrutulio, už vandenų, kyla kalnas, spindintis skaistyklai, kuris nuo papėdės ligi viršūnės turi 9 lygmenis. Apie žemės rutulį sukasi vadinamųjų 9 planetų dangus, virš kurio iškyla bekūnis, nejudantis „dešimtasis dangus” – krikščionių Dievo buveinė, aukščiausias Dantės pomirtinių klajonių tikslas. Pragaro dugne sukaustytas maištingas angelas Liuciferis, Dievo išdavikas, kuris turi tris veidus. Jų nasruose kankinasi 3 didžiausi šio pasaulio nusidėjėliai – Kristų pardavęs Judas ir Cezarį išdavusieji Kasijus bei Brutas.

Dantė neapsiribojo Švenčiausiosios Trejybės skaičių atšvaitais kūrinio įvaizdžiuose, bet išrado netgi naują strofos formą – trieilę terciną, kurios harmoninga rimų pynė (schema: aba, bcb, cdc, ded, efe ir kt.) daro vientisą visą poemą nuo pradžios lig galo.

Jau „Naujajame gyvenime” žymu spalvų simbolika: Beatričė nuo 9 metų nešiojo skaisčiai raudoną suknelę (raudona spalva reiškia gailestingumą, meilę), 18-metė – baltai švytinčią suknelę (balta – tikėjimas, nekaltybė, skaistumas). Tokių spalvomis pagrįstų užuominų gausu visoje „Dieviškojoje komedijoje”: po rūsčios pragaro juodybės į skaistyklą veda viltinga žalia spalva, o į dangų kylančias sielas supa švytinti baltuma.

Dabartine reikšme „Dieviškąją komediją” reikėtų vadinti filosofine poema, nes autorius ne tik vaizduoja savo asmeniškas klajones, bet siekia parodyti žmonijos kelią nuo tamsos ir ydų prie dvasinės šviesos ir moralinio tobulumo. Poemos realizmas ir naujųjų laikų dvasia prasideda nuo istorinių konkretybių, kuriomis Dantė ir pavaizdavo pomirtinę kelionę. Kūrinio simboliai išsirutulioja iš istorinio pamato, apibendrina istoriją. Greta mitinių personažų visose trijose poemos dalyse pasirodo realūs ir praeities, ir Dantės laikų žmonės. Dantė išsilaisvino iš ankstyvajai viduramžių literatūrai įprasto abstraktaus vaizdavimo būdo. Jo pomirtinį pasaulį sudaro žemiška tikrovė, apimanti ir „aukštąją”, ir „žemąją” puses. Šitokio plataus ir kritiško istorinės tikrovės paveikslo, kaip kad „Dieviškojoje komedijoje” (ypač „Pragare”), ankstesnėje pasaulinėje literatūroje nėra buvę. Panaudojęs aštrią satyrą ir šmaikštų groteską, t.y. fantastika pagrįstą „žemą” perdėjimą, Dantė negailestingai išryškina šio pasaulio nuodėmes bei nedorybes. Tokio atviros socialinės savimonės rašytojo ankstesnioji literatūra irgi neturėjo.

Poemos simboliai ne visada vienaprasmiai, tačiau Dantė daugeliu užuominų leido suvokti jų prasmę, artimą tikrajai. Dantė niekur nedaugiažodžiauja. Jis sugeba iš mažų detalių sukurti įsimenančius prieštaringo gyvenimo paveikslus, parodyti esminius žmogaus siekius bei kovas.

Pirmosios kūrinio giesmes rūsti „miško tankmė”, kuria prasideda autoriaus regėjimai, reiškia nuodėmes. Kelią į tolimos „planetos švytėjimą” – viltį – pastoja 3 plėšrūnai, kuriuos galima suprasti kaip prievartos (liūtas), gašlumo (lūšis) ir išdavystės bei klastos (vilkė) simbolius. Pats Dantė nurodo, kad jį netikėtai išgelbėjęs romėnų poetas Vergilijus, jo mylimas dainius, įkūnija žmogiškąją išmintį. Abu poetai ranka rankon – Vergilijus prieky, o Dantė iš paskos, – pradeda kelionę po rūsčias pragaro valdas. Vergilijus veda Dantę ir į skaistyklos kalną, ligi jo viršūnės, kur iš dangaus pasitikti Dantės nusileidžia nauja vadovė – jo dievinamoji Beatričė, aukščiausios išminties, t.y. tikėjimo (religijos) simbolis. Vargu ar atsirastų gražesnis antikos ir prasidėjusių naujųjų laikų tarpusavio santykių įvaizdis, kaip toji „Dieviškosios komedijos” poetų, keliaujančių šalia vienas kito, pora. Ar čia tik neslypi toli į ateitį žvelgianti mintis, skirianti du sąmonės lygmenis, jų tapsmą paties Dantės asmeny? Kas labiau slenkant amžiams tolydžio tobulino žmoniją – sąmonė (protas) ar tikėjimas? O gal jie abu vienu kartu reikalingi?

„Pragaras” įsimena itin stipriu grotesku ir kontrastais. Vieną sukrečiantį vaizdą keičia kitas. Užrašas ant pragaro vartų „Palikite visas viltis, įeidami čia” (III giesmė) teigia, kad į pragarą vedamoms sieloms nebėra atpirkimo vilties. Už pragaro vartų, vadinamajame pragaro prieangy, kankinasi, geliamos bimbalų ir širšių, sielos tų, kurie gyvenime nebuvo tikri nusidėjėliai, bet suabejojo Dievu – jų nenori nei pragaras, nei dangus.

Pirmajame pragaro rate, vadinamajame limbe (lot. limbus – riba) Dantė patalpino nekaltų vaikų ir didžiųjų antikos laikų vyrų -filosofų, rašytojų bei karžygių – sielas. Drauge su Ovidijumi, Platonu, Homeru, Seneka, Sokratu ir daugeliu kitų čia yra ir Dantės kelionės vedlio Vergilijaus siela. Jų vienintelė nuodėmė ta, kad nepažino krikščioniškojo Dievo (dabar juos kamuoja troškimas jį pažinti). Dantė juos didžiai gerbia.

Tikrasis pragaras prasideda nuo antrojo rato (V giesmė). Čia baudžiami tie, kurie buvo įpuolę gašlumo nuodėmėn, meilužiai, sugriovę santuoką. Dantė juos vaizduoja besiblaškančius juodoje pragaro liepsnoje, kaip kad blaškosi „pagauta vėjų šuoro” strazdų ar gervių virtinė. Greta mitinių Elenos, Pario, Kleopatros, Achilo, Didonės ir Tristano čia sukasi Frančeskos ir Paolo sielos. Dantės bičiulio ir globėjo, Ravenos valdytojo brolio duktė Frančeska da Rimini mylėjo savo vyro brolį Paolą Malatestą. Jos vyras užklupo juos ir čia pat iš karto nužudė. Pragaran patekusios Frančeskos pasakojimas apie savo nuodėmingos meilės tragiškumą sukrečia Dantę ir jis užjaučiamai žvelgia į liūdną įsimylėjėlių lemtį. Šie garsieji lyriniai „Dieviškosios komedijos” epizodai suteikė motyvų vėlesnių amžių meninei kūrybai (ankstyvojo anglų romantiko Williamo Blake’o „Dieviškosios komedijos” iliustracijos; Sergejaus Rachmaninovo opera „Frančeska da Rimini”; Salvadoro Espriu eilėraštis „Paolo”).

Pradedant nuo trečiojo pragaro rato, kurį saugo trigerklis šuo Kerberas (Cerberis), Dantė jau nebepoetizuoja nusidėjėlių kančių, bet vaizduoja jas baisias. Bukagalviams už apykaklių pila lietus, kuris niekados nesiliauja. Pavergėjai bei smurtininkai kandžioja ir drasko vienas kitą, apnuoginti, įgrimzdę į purviną pelkę. Verdančiame kraujyje blaškosi tironai. Nuo degančių karstų antvožų sklinda eretikų riksmai (IX giesmė). Iš žmonių ašarų susidaro pragaro upės. Veidmainiai šliaužioja žeme, nepajėgdami išsivaduoti nuo paauksuotų švino mantijų sunkenybės. Su savo nukirsta galva rankose, apsivyniojusį iš pilvo išlindusiom žarnom, – tokį Dantė pavaizdavo karingą Provanso trubadūrą Bertraną Bornietį.

Aštuntajame rate detaliai aprašyta, koks atpildas teko visų laikų sąvadautojams, prostitutėms, sukčiams ir išdavikams. Sąvadautojų būryje yra ir popiežių. Jie baudžiami liepsnojančia, panašia į šulinį, anga, į kurią krinta žemyn galva – vienas po kito. Dantė kalbasi su pakibusiu ties anga popiežiumi Mikalojumi III tą mirksnį, kai šį turi „pakeisti” Bonifacas VIII, kurio Dantė labai neapkentė.

Tačiau Dantės kritiškumas ne visada vien tik smerkiantis: jis nurodo tuos visiems žmonėms būdingus polinkius, dėl kurių atsiranda kuri nors nedorybė. X giesmėje tarp eretikų dega Florencijos gibelinų vadas Farinata degli Ubertis, kuris ir kentėdamas lieka išdidus. Tarp kitų klastingų patarėjų kenčiantis Odisėjas (XXVI giesmė) savo kalboje teisinasi įgimtu žmogaus troškimu patirti nuotykių, kuo daugiau sužinoti. Liūdnai jaudinantis yra Pizos tirono Ugolino, kaltinamo išdavyste, likimas: arkivyskupo Rudžjerio paliepimu jis drauge su vaikais buvo uždarytas į kalėjimo bokštą, kur nuo bado vaikai vienas po kito tėvo akyse mirė (XXIII giesmė).

Groteskas ir satyra atsitraukia „Skaistykloje”. Kopiančiam į liepsnojantį kalną Dantei palengva nusitrina nuo kaktos 7 P (7 mirtinos nuodėmės; lot. peccatum – nuodėmė) ženklai, kuriuos angelas buvo užrašęs kalavijo smaigaliu. Skaistyklos nusidėjėliai – tarp jų yra daug muzikų ir poetų, pavyzdžiui, Dantės mokytojas Guldo Cavalcanti (Gvidas Kavalkantis) ir Provanso trubadūras Arnaut Danielis (Arno Danielis), – džiaugsmingai žengia į liepsnas, nes žino, kad apsivalys. Aukščiausioji skaistyklos vieta laikoma paprastų mirtingųjų rojumi: čia ateina ir tie, kurie yra padarę kurią nors iš 7 didžiųjų nuodėmių (puikybė, pavydas, neapykanta, tinginystė, šykštumas sykiu su išlaidžiavimu. persivalgymas, paleistuvystė), bet paskui yra suradę teisingą dorinį kelią.

Į „Rojaus” dangaus sferą Dantė leidžia pakilti tik tiems, kurie nuo pat pradžios ištikimai tarnavo Dievui, vardan tikėjimo parodė didelį karžygiškumą arba mirė krikščionio kankinio mirtimi. Čia galima sutikti šventųjų ir teologų, pvz., Tomą Akvinietį (jis papasakojo Bažnyčios istoriją ir kitų šventųjų darbus), krikščionių imperatorių bei didvyrių (Rytų Romos imperijos imperatorių Justinianą, Karolį Didįjį ir jo vasalą Rolandą). Vedlė Beatričė ir danguje sutiktos didžiųjų krikščionių sielos apšviečia Dantę tikėjimo klausimais, todėl jis, lydimas tik švytinčio spindesio, įžengia į „dešimtąjį dangų”, kur šviesos ir meilės pavidalu jam pasirodo pats Dievas.

Svarbiausia Dantės ištarmė žmonijai – kvietimas vykti kelionėn, eiti iš tamsos į šviesą – meilės link.

Apie Dantės kūrybos atgarsius lietuvių kultūroje galima pasiskaityti V.Kubiliaus knygos „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” (1983) skyriuje „Dantė ir lietuvių kultūra”.

Leave a Comment