Žmogaus prigimtis gali atsiskleisti tik tada, kai yra palankios tam sąlygos. Ta aplinka, kurioje žmogus veikia, turi atitikti jo prigimties polinkius ir poreikius. Labai svarbu toje aplinkoje jaustis dvasiškai laisvu. Norint būti geru pedagogu reikia ne tik gražių norų, bet ir turėti pašaukimą. Pedagoginis procesas – tai mokytojo ir mokinio sąveika. Jos sėkmes paslaptis yra bendravimas. Bendravimą lemia tarpasmeniniai mokytojų ir mokinių santykiai. Jie dar vadinami pedagoginiais santykiais. Pedagoginiame procese bendravimą valdo mokytojas, jis planuoja ir kuria pedagoginę sąveiką. Tarpasmeninius santykius taip pat sąlygoja ir individų įsisavintos objektyvios vertybės – dorovės normos, pasaulėžiūra, įsitikinimai ir pan. Šios vertybės perauga į etalonus, pagal kuriuos vertinamas žmogaus elgesys ir veikla. Labai svarbu, kad pedagogas bendrautų su mokiniais pagarbiai, nuoširdžiai ir atvirai. Ypač svarbu, kad pedagogo bendravimo stilius žadintų mokinių smalsumą, norą tobulėti, augti kaip asmenybei bei stiprintų teigiamas emocijas. Labai svarbu yra ir pedagoginė empatija. Tarp mokinių ir pedagogų šiltesni santykiai atsiranda tada, kai mokytojas domisi ugdytiniais ne tik pamokų metu, padeda jiems spręsti iškilusias problemas. Pedagogas yra nuoširdžiai gerbiamas tada, kai su juo mokinys gali laisvai ir atvirai pasikalbėti nebijodamas būti nesuprastu ir atstumtu. Mokėjimas pajusti kitą žmogų – didelis pasiekimas. Pedagogas yra gyvas pavyzdys mokiniams. Jis turi būti humaniškas, išprusęs, gražių manierų, turi priimti bendras mūsų šaliai dorovines nuostatas, visada būti pasirengęs padėti mažesniam, vesti mokinį gėrio, tobulumo, tiesos, išminties keliu. Daug dėmesio skiriama pedagogo asmenybei, jo autoritetui, bendram ir pedagoginiam pasirengimui, apžvelgiant į kintantį vaiko ugdymą, pedagogo ir ugdytinio tarpusavio santykius, naujas technologijas besiskverbiančias į ugdymą, teigiamą ir neigiamą viso to įtaką ugdymo procesui, pedagoginiams santykiams.Pedagoginiai santykiai
Svarbiausias auklėjimo tikslas – dorovinio charakterio formavimas. Dar daugelis pedagogų dirba formaliai, nenuoširdžiai nesirūpina parengti vaikus gyvenimui, nenori nuoširdžiai bendrauti su jais ir nesidomi jų bendravimu ir tarpusavio santykiais mokykloje. Kad tokio bendravimo priežastys yra mažas dėmesys vaikų mokymui ir auklėjimui. Nedaugelis žmonių įsitikinę, kad vaikus reikia mokėti auklėti remiantis pedagogikos mokslo žiniomis. Vaiko poreikis veikti yra prigimtinis poreikis ir jį reikia patenkinti. Vaiko ugdymo sėkmę lemia sumanus vadovavimas jo veiklai.
Pedagogika viena iš svarbiausių ir reikalingiausių mokslų. Vaikas – žmogus su individualiomis savybėmis ir savita psichine struktūra. Todėl reikia atkreipti pedagogų dėmesį, kad šie būtų pasirengę derintis prie jos. Derinimasis prie vaiko psichologijos yra vienas iš pagrindinių auklėjimo sistemos principų. Auklėjimo procesui taip pat reikia teigiamų pedagoginių santykių. Asmenybės dvasinės laisvės varžymas, svetimos valios primetimas skatina vaiką elgtis priešingai. Nuo to silpnėja auklėtojų ir auklėtinių tarpusavio ryšiai, blogėja psichologinė atmosfera. Formuojant teisingus santykius, ypatingą vaidmenį reikia skirti pedagogo asmenybei, jo pasirengimui dirbti su vaiku. Ugdant mokinio dorovines savybes, stiprėja tarpusavio ryšiai, abipusis supratimas, vaikas labiau pasitiki mokytoju, jo geranoriškumu. Neigiamas pedagogo požiūris į vaiką, neigiamai veikia ir mokinį, jo vystymąsi. Mokytojas turi į save kritiškai žiūrėti, rimtai save ištirti. Tik gerai save pažindamas ir tobulindamasis pedagogas išvengs savo darbe vienpusiškumo, sumaniau parinks auklėjimo metodus.Pirmieji vaiko auklėtojai – tėvai. Tėvai pirmiausia turi gerbti ir mylėti vaiką, nes tik gerumu visa, ką jis savyje turi gera galima pažadinti. Motinos meilė turi būti derinama su jos reiklumu vaikui. Tai labai svarbu, nes motinos pasirinktas auklėjimo būdas – pagrindų pagrindas. Tėvai neturėtų priminti vaikams apie jo prasižengimus ar kitus nemalonius dalykus girdint aplinkiniams žmonėms.Pedagogo savybės ir parengimas pedagoginiam bendravimui
Pedagoginiai santykiai paprastai priklauso nuo pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos, darbo stiliaus, asmenybės dorovingumo ir patrauklumo.St. Šalkauskis rekomendavo vadovautis tokiais pedagogų atrankos kriterijais: pedagoginis mokytojo pašaukimas, jo profesinis parengimas, faktinis sugebėjimas ir polinkis spręsti pedagogines problemas (palankumas žmonėms, simpatija jiems, polinkis bendrauti, optimizmas, sugebėjimai išsiugdyti inteligentiškumą). Su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais reikia mokėti ypač subtiliai bendrauti, profesorius siūlė, rengiant pradinių klasių mokytojus, ypatingą dėmesį skirti psichologiniam pedagoginiam parengimui. Su kuo vyresnio amžiaus mokiniais mokytojas dirba, tuo daugiai dėmesio būtina skirti jo dalykiniam pasirengimui. St. Šalkauskis manė, kad apie mokytojo tinkamumą mokyti ir auklėti galima spręsti tik po vienerių – trejų praktinio darbo mokykloje metų. Pedagogai sutelkė dėmesį į mokytojo socialumą. Socialumas – būtina mokytojo savybė, padedanti užmegzti jam su auklėtiniais dvasinį kontaktą, sukurti tarpusavio sąveiką, glaudžius ryšius ir užtikrinti teigiamą psichologinę atmosferą.
Mokytojo socialumo esmė – tai jo meilė darbui ir mokiniui. St. Šalkauskis pabrėžė, kad jei mokytojas abejingas jam keliamiems reikalavimams, jei nesugeba nuoširdžiai ir su atsidėjimu atlikti savo pareigų, tai jis nesugeba sėkmingai dirbti pedagoginio darbo. Soc. pedagogas visas savo jėgas skiria dvasiškai ir fiziškai nuskriaustųjų vaikų mokymui ir auklėjimui. Atlikdamas šį darbą, soc. pedagogas stengiasi padėti vaikams tapti laimingesniems, geresniems, rūpinasi jų fizine ir dvasine gyvybe.Taigi socialumas, reiklumas, teisingumas, dvasinė giedra, optimizmas – būtinos mokytojo savybės, bylojančios apie pašaukimą ir pajėgumą dirbti su jaunimu.Pedagogo autoritetas ir soc. pedagogo samprataPedagogo pašaukimo vykdymo prielaida yra jo autoritetas visuomenėje bei santykiai su šeima. Pedagogo autoritetą visuomenėje lėmė keletas faktorių . Pagrindinės pareigos tai vaikų ugdymas, atsakomybė už jį. Pedagogo idealas – aukštos kvalifikacijos, socialios prigimties, dorovinga asmenybė. Pedagogas, norintis daryti savo asmenybe įtakos auklėtiniams, pirmiausia turįs įsisąmoninti, kad jo darbas atsakingas ir privalo būti grindžiamas vertybėmis. Neužtenka, kad mokytojas tik žino, jog egzistuoja tiesa, gėris, grožis. Šių vertybių mokytojas turi ieškoti ir jas praktikuoti. Vertybes pedagogas gaji surasti intensyviu darbu, rodydamas pastangas. Pedagoginis darbas iškelia daug problemų ir uždavinių, kuriuos spręsdamas mokytojas atranda vertybes, taip turtina savo asmenybę. Pedagogo, kuris nesidomi jokia su profesija susijusia problema, dvasia skursta.Socialinės pedagogikos ištakos yra XIX a. pradžioje, pedagogikos veikaluose, tarp kurių paminėtas I. Herbartas, pirmasis pedagogikoje atskyręs didaktiką ir auklėjimo teoriją bei teigęs socializacijos, ugdymo bei vystymo procesų vienybės svarbą.Socialinis pedagogas – tai asmuo, siekiantis padėti vaikams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ir globos įstaigose, kitose socialinėse įstaigose, vykdančiose ugdymo funkcijas, racionaliau išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais.
Socialinė pedagogika–tai edukologijos mokslų šaka, nagrinėjanti vaikų socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą bei valdymą. Socialinis pedagogas dirba kartu su mokytojais, klasių auklėtojais, kitais specialistais, tėvais ar globėjais.Socialinio pedagogo uždavinys ieškoti būdų, kaip užtikrinti globotinių, socialiai remtinų vaikų normalias gyvenimo sąlygas, veiklą soc. aplinkoje. Soc. pedagogas turi būti tarpininkas tarp į keblią padėtį patekusio vaiko ir šeimos, mokinio ir mokyklos. Paskirtis – spręsti ypač sunkias ir aktualias soc. visuomenės problemas. Pedagogo darbas yra su įvairiomis asmenybėmis, be iš viršaus jam nustatytų darbo planų, programų, viską jis turi pasidaryti pats, atsižvelgdamas į socialines sąlygas. Soc. pedagogui tenka paveikti ne tik auklėtinį, bet ir tuos asmenis, nuo kurių priklauso kasdieninis vaiko gyvenimas ir ateitis.Pats svarbiausias ir sudėtingiausias soc. pedagogikos uždavinys yra tai, kad pedagogas privalo padėti mokiniui geriau pažinti save ir aplinką, ypač socialinę kultūrinę, orientuotis aplinkoje ir pačiam sureguliuoti savo santykius su grupe, visuomene. Padėti žmogui taip, kad liktų kuo pastovesnis, kad jį kuo mažiau veiktų išoriniai dirgikliai. Tikslas – suteikti galimybę auklėtiniui būti pačiu savimi.Socialinis darbas ir socialinė pedagogika yra dvi profesijos turinčios savo uždavinius, tikslus ir darbo objektą. Pedagoginis darbas yra grindžiamas humanitarinėmis vertybėmis. Vertybės sudaro pagrindą, nustatant darbo tikslus, kryptis metodus, reikalingus darbe. Jų neišmokstama, o yra įgyjamos. Socialiniai darbuotojai ir pedagogai, tai yra irgi žmonės, kurie pripažysta žmogaus problemas, jį priima tokį koks jis yra ir padeda išspręsti socialines problemas. Socialinis darbas ir socialinė pedagogika yra viena kitą papildančios profesijos.Lietuvos švietimas ir pedagogo kvalifikacijos kėlimas
Lietuvos švietimas yra grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrą, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą. Švietimo įstatyme iškeliami pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai:
“- puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti; – jaunajai kartai suteikti bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabartinį mokslo ir kultūros lygį; – Lietuvos gyventojams sudaryti tęstinio lavinimosi galimybes;ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą bei poreikį dalyvauti -Lietuvos respublikos kultūriniame visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime” (6,2). Šie tikslai ir uždaviniai skiriasi nuo ankstesnės totalitarinės mokyklos tikslų. Tai kur kas labiau subalansuotas požiūris į švietimo paskirtį derinant asmenybės sklaidos ir jos sociokultūrinio ugdymo siekius.Švietimo reformų sėkmę lemia trys pagrindiniai veiksniai: vietos bendruomenė (tėvai, švietimo įstaigų vadovai, mokytojai), oficialioji valdžia ir tarptautinė valdžia. Šiuo metu Lietuvoje dvasinė situacija daugiau negu tragiška, nes trūksta tikrų, mūsų prigimties esmę suvokiančių mokytojų, turinčių bent minimalų visuomenės pripažinimą. Svarbiausia turi būti pasitikėjimas tarp mokytojo ir mokinio. Kalba darosi ne pats pagrindinis dalykas, nes verbalinė komunikacija reikalinga tik pradiniu mokymo etapu, vėliautikro dvasinio mokymo eigai žodžių retai prireikia, nes informaciją galima perduoti kitais neverbaliniais būdais.Kaip nepatenkinamo mokymosi priežastis mokytojai nurodo mokinių tingumą, per sunkias programas, kad mokslas nėra vertybė, kad mokiniai negabūs. Nedaug mokytojų kaip vieną iš priežasčių nurodo blogą mokyklos materialinę padėtį. Kaip svarbus dalykas, kad rezultatai yra prasti, nurodomas tėvų nesirūpinimas vaikais, tačiau absoliuti pedagogų dauguma tėvams ugdymo procese skiria paskutinę vietą. Tėvai nori, kad vaikai:Įsisavintų programą, išmoktų sistemingai dirbti, išmoktų skirti gera nuo bloga.Vaikai nori: įgyti žinių, kad galėtų mokytis ten, kur nori, daug gyvenime pasiekti, daug išmokti, sužinoti, gerai sutarti su draugais, išmokti sistemingai dirbti.Taigi mokytojų, mokinių, jų tėvų požiūris į tai, kas svarbiausia mokykloje, sutampa.Tėvai ir mokiniai labiausiai vertina žinias, o į mokyklą žiūri, kaip į gyvenimo kelią. Vaikai nori, kad žinios sietųsi su gyvenimu. Jų nuomone per pamokas mažai praktikos, ryšio su gyvenimu.Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokytojas galės organizuoti savarankišką mokymąsi, sugebės savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tarp psichologijos dalykų dominuos mokymasis bendrauti, komunikacinių įgūdžių įgijimas, t.y. daugiausia bus mokomasi praktiškai taikyti asmenybės ir socialistinės psichologijos žinias. Pedagogikos srityje vyraus kursai, skirti šiuolaikiniams interaktyvaus bei savarankiško mokymo(si) metodams (arba šiuolaikinėms didaktikoms), praktiniams švietimo vadybos ir švietimo kaitos klausimams. Svaresnę mokymo dalį sudarys mokomoji praktika.Nors mokykloje materialinė padėtis ir nelengva, bet vis tiek svarbu nesustoti. Aktyvūs pedagogai, mokyklų direktoriai ieško pagalbos per įvairius fondus, dalyvauja šalies ir tarptautiniuose projektuose. Taip jie ne tik įgyja patyrimo, kvalifikacijos, bet ir realios paramos mokyklai.Svarbiausia idealios mokyklos tikslai – atrasti identiškumą ir atskleisti pašaukimą. Sveiki, stiprūs ir laisvi žmonės gali geriau įsiklausyti į savo vidinį balsą, žino, ko nori. Kiti žmonės, priešingai, išorinius kriterijus taiko viskam. Mokykla turėtų: • padėti žmogui realizuoti save, tapti pasaulio piliečiu, ieškoti būdų sužadinti mažo vaiko brolybės su visa žmonija jausmui, kad suaugęs jis neapkęstų karo;• atskleisti vaiko pašaukimą, kad jis galėtų išgirsti savo vidinį balsą, žinotų, ką gyvenime norėtų nuveikti;• sudaryti pralaidas vaikui pažvelgti į save ir iš savęs pažinimo sukurti savo vertybes;• padėti atrasti savo identiškumą, savo tikrąjį “aš”, būdą, kaip save ugdyti;• išmokyti branginti gyvenimą;• patenkinti esminius vaiko psichologinius poreikius: saugumo, prieraišumo, orumo, meilės, dėmesio ir pagarbos;• išmokyti kontroliuoti savo impulsus;• išmokyti sąmoningai pasirinkti.Bendriausiu mokyklos uždaviniu A. Maslovas laiko pastangas padėti vaikui tapti žmogumi apskritai, ir, antra, šiuo konkrečiu žmogumi, t.y. išmokti gyventi, remiantis žmogiškosiomis vertybėmis, ir realizuoti savo paties galimybes. Kad tai būtų įmanoma, pirmiausia žmogus turi save pažinti, arba atrasti savo identiškumą ir pašaukimą. Vadinasi, mokyklos uždavinys – sudaryti sąlygas jaunam žmogui suvokti savo tikruosius troškimus bei sugebėjimus ir išmokyti reikšti juos gyvenime. Mokytojai turėtų padėti vaikui pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią. Vaikas, kuriam leidžiama rinktis paprastus buitinius dalykus, kurių jis iš tikrųjų nori, ima pasitikėti savo paties poreikiais, troškimais bei impulsais, rinkdamasis ir gyvybiškai svarbius dalykus, esmines vertybes. Svarbu parodyti vaikams, jog gyvenimas yra vertingas. Savo vertės pajautimas ir gyvenimo vertinimas yra susiję: būdamas vertingas, kažką gero darau pasaulyje, taigi mano gyvenimas prasmingas, yra dėl ko jį branginti. Būtinybę atskleisti vaikams pasaulio grožį, padėti išsaugoti vaikiškos nuostabos jausmą, kylantį stebint gamtovaizdį, klausantis paukščių čiulbėjimo ar upės čiurlenimo. Mokėjimas bendrauti ir empatija labai svarbūs dalykai pedagoginiame procese. Mokiniai pasiruošę sekti mokytojo pavyzdžiu, kuris turi neginčijamą autoritetą jaunimo tarpe, perimti jo dorovines nuostatas, elgesio manieras, mąstymo ypatumus. Taigi, mokytojo asmenybė yra neatsiejama nuo mokymo proceso. Mokytojas – mediatorius, kuris padeda mokiniui įgyti naujų žinių, ugdyti naujus įgūdžius, tobulinti senuosius, atsiskleisti kaip asmenybei, tapti individualybei. Pedagoginiai santykiai – galinga auklėjimo priemonė padedanti humaniškai valdyti mokinių dorovinio dvasingumo stiprinimo procesą, o pedagogo autoritetas, tai pašaukimo ugdymo prielaida.Literatūra:1. Tijūnėlienė O. St. Šalkauskis apie ugdymo proceso humanizavimą ir demokratizavimą. –V., Leidybos centras, 1992.2. Socialinis darbuotojas 1995/1.3. J.Vaitkevičius, Socialinės pedagokikos pagrindai, V., 1995.4. L. Jovaiša, Edukologijos įvadas, K., 1993.