Smurto prevencija

Gėda ir asmenybės mirtis

J.Gilligan teigia, kad pagrindinis smurto motyvas ir priežastis gali būti noras atsikratyti, išvengti skaudaus, nepakenčiamo, neįveikiamo gėdos bei pažeminimo jausmo ir pakeisti jį priešingu – išdidumo jausmu. Gėda atitinka savojo „aš“praradimo jausmą. Žmonės piktinasi jausdamiesi pažeminti ir taip aiškėja ryšys tarp gėdos it įniršio. Jau prieš šimtmečius įvairiuose veikaluose teigiama, kad troškimo smurtauti ir žaloti kitus priežastis yra pyktis dėl tariamos kitų paniekos.

Po atliktų tyrimų taip pat skelbiama išvada, kad norint išprovokuoti kieno nors agresyvumą yra reikalingas joo įžeidimas. Asmens įžeidimas yra galingesnis agresyvaus elgesio sukėlėjas nei nusivylimas. Nusikaltėlis įvertina aukos pirmąjį žingsnį kaip įžeidžiantį, keliantį savojo „aš“ praradimo pavojų ir atsako smurtu.

Smurto tikslas yra išgauti kitų pagarbą. Kuo mažiau žmogus turi savigarbos, tuo labiau jis yra priklausomas nuo kitų pagarbos, kadangi be pagarbos jis jaučiasi sustingęs ir tuščias. Vienintelė išeitis gali atrodyti pagarba baimės pavidalu, o smurtas ir sukelia baimę.

Nors kiekvienas patyria pažeminimą ar panieka, bet didelė dalis nepuola smurtauti.
Tiems, kurie daro atvirkščiai, turi būūti neišsivystęs gebėjimas suprasti jausmus, nesuvokimas, jog yra kitų savigarbos palaikymo ar atkūrimo priemonių. Smurtas yra paskutinė priemonė jiems.

Socialinės smurto priežastys

1. skurdas ir nedarbas – autorius teigia, kad smurtas ir nedarbas sukelia gėdos jausmą. Būti neturtingu reiškia būti pažemintu ir ir nevisaverčiu. G

Gėda taip pat yra asmens siekių ir laimėjimų atotrūkio išraiška. Sunku jaustis visaverčiu visuomenėje, kur žmogaus vertė yra lygi jo turto vertei.
2. susisluoksniavimas į kastas – čia smurtas yra sukeliamas dėl tų pačių priežasčių. Žemesnės kastos neturi lygių galimybių su kitais, todėl nužudymų ir kitų smurtinių nusikaltimų mastai tarp jų kasmet didėja.
3. diskriminacija dėl amžiaus – sukelia slaudžius padarinius, ypač jauniems vyrams.Taip pat kuo jaunesnis asmuo, tuo didesnė tikimybė, kad jis patirs smurtą. Vaikų fizinės bausmės rodo, kad vaikai laikomi žemesniais už suaugusį ir jį nedera gerbti.Toks smurtas tęsiasi paauglystėje ir jaunystėje.
4. gėdos kultūros prieš kaltės kultūras – smurtiniu elgesiu labiausiai pasižymi kultūros, kuriose jų nariai yra jautrūs gėdos ir pažeminimo jausmams. Taip pat ir kultūros, kuriose yra perdėtas kaltės, nuodėmės ir atsakomybės jausmas
5. karas ir demokratija – vertybės, prrivertusios žmones sukurti autoritarines struktūras, verčia būti agresyviais kitų atžvilgiu .

Smurtas kaip vyriškumo įrodymas

Autorius iškelia klausimą, kodėl moterys nėra linkusios labiau smurtauti, jei jos dažnai yra nuvertinamos ir patiria diskriminaciją. Vistik vyrų sąskaitoje yra dau daugiau smurto. Lyčių vaidmens skirtumas, skiepijamas nuo mažų dienų, leidžia vyrams apsisaugoti nuo gėdos ir nepagarbos jausmų ir atsikratyti jų smurtu. Moterims tai yra kur kas mažiau būdinga. Smurtu vyrai gali įrodyti savo vyriškumą, o nenoras būti agresyviu gali mesti šešėlį ant vyriškumo ir padaryti gė

ėdą.

Kuo gi ypatingos moterys? Autorius klausia: kokios aplinkybės ap¬sunkins ar palengvins vyro gėdos (ar garbės) jausmą, ir ar jos su¬tampa, ar skiriasi nuo aplinkybių, sukeliančių tą patį efektą mote¬riai? Vy¬ras jaučia asmeninį įžeidimą, kai moteris tyčiojasi iš jo bailumo, moteris jaučia asmeninį įžeidimą, kai vyras kaltina ją ne¬skaistumu Gėdingiausias ir labiausiai provokuojantis vyro įžeidi¬mas yra abejojimas jo drąsa arba vyriškumu Raguotais” vadinami tik vyrai, ir nėra atitinkamo moters, kurios vyras yra jai neištikimas, pavadinimo.
Egzistuoja įžeidimai, kurie geriausiai atskleidžia vyrų ir moterų psicholo¬gijos skirtumus. Pavyzdžiui, yra rasiniai įžeidimai, kurie gali išpro¬vokuoti smurtinę reakciją, tačįau jie vienodai užgaulūs tiek vyriš¬kajai, tiek moteriškajai lyčiai, it nebūtinai susiję su lyčių skirtumais.
Moterų situacija yra visiškai kitokia. Moterį įžeidžia ne abejojimas jos drąsa ar lytiniu pajėgumu, bet at¬virkščiai, kaltinimai, jog ji turi per didelį seksualinį potraukį, arba jos aktyvumas peržengia ribas, nubrėžtas moteriškos lyties vaid¬mens. Lygiai kaip žodis “raguotas” vartojamas išimtinai tik vyrams, žo¬dis “paleistuvė” vartojamas beveik išimtinai tik moterims. Jei moteris į patyčias reaguoja agresyvumu ar smurtu, ji gali tik užsi¬traukti dar didesnę gėdą, kitaip negu vyras, – moterų smurtas pa¬triarchalinių vertybių požiūriu traktuojamas kaip “nemoteriškas. Smurtas moterims nėra natūrali gėdos panaikinimos priemonė.
Smurtas vyrams yra galingas ginklas kovojant su gėdos jausmu, siekiant aplinkinių pagarbso, tačiau tai nebūdinga mo

oteriai.

Homofobija

Panieka ir neapykanta homoseksualizmui taip pat yra smurto šaltinis.Smurtas yra vyriško apibrėžimo dalis, todėl perdėtas vyriškumas virsta smurto ptotrūkiu.
Smurtas yra paranojos įsikūnijimas elgesyje, kai manoma, kad aplinkiniai žmonės yra pavojingi ir nuo jų galima apsiginti juos puolant ar žudant. Užpuolikui tai yra tik savygina.

Homofobija, patriarchatas arba moterų diskriminacija, apsauginis vyriškos lyties vaidmens išpūtimas iki per didelio vyriškumo formos, bei nuolatinė agresijos grėsmė ar realybė: niekur nėra tokių stiprių šių elgsenos formų kaip ka¬lėjimuose. Iš tikrųjų kalėjimai yra ne tik grynojo smurto kultū¬ros židiniai, bet ir grynojo patriarchato, ma¬čizmo bei homofobijos židiniai.

Naujojo smurto teorija

Autorius iškelia klausimą: ar santykinis skurdas, diskriminacija dėl amžiaus ar rasės bei lyčių asimetrija iš tikrųjų yra smurto priežastys, ar tik statistiškai sąveikauja su kažkokiu kitu veiksniu, kuris ir sukelia smurtą? J.Gilligan pristatoma teorija teigia, kad smurtą iš tikrųjų sukelia ne vien skurdas, rasizmas ar dis¬kriminacija dėl lyties ar amžiaus. Greičiau kiekvienas iš šių kompo¬nentų sąveikauja su smurtu, nes kiekvienas iš jų padidina statistinę tikimybę, jog šių sociąljnių jėgų paveikti asmenys patirs netoleran¬ciją ir pražūtingą gėdą , iš kurių jie nematys kito išsigelbėjimo kaip tik imtis agresijos – dažniausiai prieš kitus arba prieš save kai kitą asmenį nužudyti nėra įmanoma ar neatrodo, jog tai sušvelnintų gėdos jausmą.
Padidėja rizika, jog dė

ėl patogeninių socialinių jėgų asmuo patirs nešlovę, kuri atims iš jo gebėjimą rasti taikių savigarbos palaiky¬mo priemonių, Tai yra svarbūs ieškant priemonių smurto prevencijai, yra reikalauja ne tik rasti būdų, kaip sumažinti rizikos veiksnių įtaką žmonėms, bet ir nustatyti bei sustiprinti bet kokius psichologinius, socialinius ar net biologi¬nius apsaugos veiksnius, kurie galėtų juos neutralizuoti.

Todėl autorius bando atsakyti į klausimą kodėl smurto aktus kartais įvykdo žmonės, kurie nėra nei vargšai, nei jaunuoliai, nei vyrai ar mažumų atstovai. Akivaizdu, jog turi būti kažkoks kitas veiksnys, galintis sukelti agresiją. Taigi skurdas, rasizmas ir kiti rizikos veiksniai yra ne tik nepakankami, kad ją su¬keltų, jie nėra ir būtini.
Todėl dar vieną teoriją galima apibendrinti prielai¬da, jog smurto priežastis yra, pavyzdžiui, ne skurdas pats savai¬me, bet greičiau egzistuoja ryšys tarp skurdo ir smurto, nes abu statistiškai sąveikauja (bet tik statistiškai) su tikrąja smurto priežas¬timi, kuri yra nenugalima, neišvengiama ir neišraunama gėda.

Šiame skyriuje autorius pateikia tokias galimas išvadas:
1. Bet kokie kiti veiksniai taip pat gali sukelti agresiją.
2. Bet koks veiksnys, kuris sumažina gėdingą poveikį, neleidžiant gėdai jį sunaikinti, ir taip gali sumažinti tikimybę, jog šis asmuo imsis smurto.

Smurtą, kaip ir bet kurį elgesį ar bet kurią ligą, lemia daugybė priežasčių. Jis yra įvairių biologinių, psichologinių bei sociali¬nių veiksnių, arba kintamųjų sąveikos rezultatas. Kiekvie¬nas iš šių veiksnių gali arba didinti, arba mažinti smurto papliti¬mą bei sunkumą, kai kiti veiksniai esti pastovūs. Tačiau taip pat eg¬zistuoja tam tikri dėsningumai ir taisyklės, viena iš kurių skelbia, jog gėda yra būtina, bet nepakankama smurto priežastis. Gėdos jausmas paprastai būna susijęs su asmens seksualinio adekvatumo (ar neadekvatumo) su¬vokimu, taigi praktiškai bet koks išgyvenimas, galintis sukelti vy¬rui gėdą, verčia jį jaustis nevisaverčiu vyru.

Autorius paip pavyzdį aptaria vidurinėse mokyklose įvykusias masines žudynes. Sios žudynės – tai galvosūkis daugeliui žmonių ir sunkiai paaiškinamos daugelio mokslinių smurto teorijų, nes jų kal¬tininkai buvo baltieji jaunuoliai, kilę iš viduriniosios klasės ar net pa¬siturinčių šeimų; jie nebuvo nei elgetos, nei juodaodžiai. Tiesa, jie buvo veikiami dviejų rizikos veiksnių, būtent – jauno amžiaus ir vy¬riškosios lyties. Tai statistiškai pasitvirtina dauguma agresijos pa¬naudojimo atvejų. Tačiau jie pažeidė bendrąją statistikos taisyklę, kad tiesioginė agresija prieš aplinkinius dažniausiai pasitaiko tarp žemesniųjų klasių ar kastų. Kodėl gi jie ėmėsi šio šiurpaus smurto? Atsakymas akivaizdus, jei turėsime omeny anksčiau minėtus argu¬mentus – jie jautėsi neapsakomai pažeminti būdami pavaldiniais. Kiekvienu atveju žudynių mokyklose kaltininkai buvo jautę gėdą dėl atstumimo, pažeminimo, paniekinimo, įbauginimo, negerbimo, iš jų buvo tyčiojamasi, jie buvo apkaltinti kaip turintys gėdingų savybių. Autorius teigia, jog vienintelis principas, kuriuo vadovaudamiesi galima gyventi vieni su kitais be smurto, yra abipusė pagarba, gili ir besąlygiška, nepriklausanti nuo laimėjimų ar elgesio, pagrįsta vien žmogaus orumu, jo sielos ir as¬menybės neliečiamumu. Šis principas – tai ir pasiryžimas niekaip iš nieko nesityčioti todėl, kad gėdą galima pajusti kiekvienas dėl savo netobulumo, kurį pripažįstant visų mūsų savimeilė neišvengiamai bus pažeista.

Taip pat autorius aiškina, kodėl nedarbo ir smurto santykiai nėra kaip vieno su vienu, nors bendru mastu tarp jų egzistuoja statistinė sąveika. Nedarbas pats savaime nenulemia smurto. Smurtą sukelia tai kad darbo nebuvimassuduoda smūgį savigarbai, užtraukia atstūmimą ir priklausomybę. Daugeliui žmonių atrodo, jog asmens svarbą nusako jo turi¬mas darbas. Turint omeny tradiciją moralinę vertę sulyginti su darbu, visiškai suprantama, kodėl pagrindinė skiriamoji kultūros linija dirbančiuosius atskiria nuo-bedarbių.Yra gerbiami tie,, kuriems pa¬vyko rasti ir išsaugqti darbą ir smer¬kiami tie, kurie jo neturi.

Kitas veiksnys yra vienišų tėvq skaičius: jų auklėjami vaikai dažniau patiria prie¬vartą ir labiau yra linkę pažeidinėti teisėtvarką ar net nusikalsti su¬laukę vyresnio amžiaus, negu vaikai, auginami abiejų tėvų. Pavyz¬džiui, per pastaruosius tris dešimt metų šie du veiksniai – smurti¬nių nusikaltimų ir vienišų tėvų skaičius – augo greta, ir jų sąveika buvo labai ryški. Kai kurie teoretikai šiuo pagrindu netgi padarė išvadą, jog milžiniškas smurto mastų augimas tarp jaunimo per pastaruosius kelis dešimtmečius buvo nulemtas proporcingai pa¬našaus vienišų tėvų skaičiaus augimo.
Po¬zityvus vyriško elgesio pavyzdys šeimoje yra iš tikrųjų labai nau¬dingas vaikams, ypač berniukams, daugeliu atžvilgių, įskaitant ma¬žesnę nusižengimų ir smurtinių nusikaltimų riziką. Tarp vienišų tė¬vų daugumą sudaro moterys. Kai kurie kriminologai pastebėjo, jog, pavyzdžiui, Japonijoje beveik nėra vienišų tėvų, ir ten nužudymų skai¬čius ya labai mažas.

Kaip sukurti mažiau agresyvias visuomenes

Pirmasis žingsnis link supratimo, kaip užkirsti kelią bet kuriai sveikatos problemai, – tai rasti jų sukėlėjus ir žinoti, kurie iš jų turi būti pašalinti arba neutralizuoti, teigia autorius. Todėl taip ilgai ir nuodugniai buvo aptarinėjamos smurto priežastys. Tai galėtų būti taikoma prevencijos srityje ¬

Jau žinoma, kaip išprovokuoti smurtą – tyčiojantis iš žmogaus. Taigi žinoma ir kaip jį sustabdyti – ¬nustoti tyčiotis. Tai nereiškia, jog galima sunaikinti gėdą vi¬same pasaulyje todėl, kad gebėjimas jausti gėdą yra toks pat būtinas, kaip ir gebėjimas jausti fizinį skausmą. Lygiai kaip fizinis skausmas rodo, jog fizinei sveikatai gresia pavojus, gėda perspėja, kad kažko trūksta bendravimo ir pažinimo galimybėse.
Yra žinoma, kaip vieni žmonės žemina kitus – elgiasi su pavie¬niais asmenimis kaip su nevisaverčiais, arba kolektyviai priskiria juos žemesnei socialinei ir ekonominei klasei. Žinoma, ne visi, bū¬dami taip pažeminti, taps agresyvūs, nes dauguma žmonių turi pa¬kankamai nepriklausomų šaltinių savigarbai bei orumui palaikyti, kad galėtų atsilaikyti net prieš gana stiprią kitų nepagarbą. Paty¬čių tikslas paprastai yra sukelti peštynes, taigi patyčios yra tin¬kamiausia priemonė, geriausiai veikianti į smurtą linkusius žmo¬nes. Todėl pirmieji žingsniai smurto prevencijos link – liautis gė¬dinti žmones ir atiminėti iš jų įrankius, būti¬nus savigarbai įgyti ir palaikyti net kai jie yra negerbiami kitų, teigia J, Gilligan.

Svarbiausias ryšys su smurto prevencija nurodomas autoriaus yra tas, kad smurtas neatsiranda spontaniškai, jis iškyla kaip pačių žmonių elge¬sio padarinys. Todėl smurto prevencija reikalauja ne tiek kokių nors ypatingų aktyvių veiksmų, bet reikalauja nutraukti ankstesnį ir dabartinį elgesį, sukėlusį smurtą. Vienąkart nustojus provokuoti smurtą jis išnyks savaime.
Vis tik ši mintis nėra tokia optimis¬tinė, kokia galėtų atrodyti todėl, kad visai nėra aišku, kokių savo įprastų poelgių žmonės sutiks atsisakyti net būdami įtikinti, kad provokuoja smurtą. Pagaliau juk smurto prevencija nėra vieninte¬lis daugelio žmonių siekiamas.

Labai svarbu pabrėžti ir tai, kad gyventojų dalis, iš kurios so¬cialinių ir ekonominių gyvenimo sąlygų pakeitimas smurto preven¬djos naudai pareikalaus didesnių išlaidų, yra valdančioji klasė – vienas procentas visų gyven¬tojų. Kiti 99% gyventojų – vidurinioji ir žemesnioji klasės.

J. Gilligan išskiria kelias temas ir jose kalba apie tai, kaip sukurti mažiau agresyvias visuomenes.
 Socialinė ir demokratinė visuomenė – kai po karo keliose šalyse buvo įkurta demokratinė visuomenė, smurto jose sumažėjo. Tuo tarpu, Kav smurtas didėjo, kadangi šioje valstybėje nebuvo visuotinės gerovės valstijos.
 Hateritai – autorius mini smurtą stabdančias priemones, kurios žymios religinėse subkultūrose. Jose neegzistuoja turto ir pajamų nelygybės, beveik nėra privačios nuosavybėsir fizinės prievartos.
 Kibucai – šiose bendruomenėse taip pat pastebimas beveik visiškas smurto, nusikaltimų ir nusižengimų nebuvimas. Kibudai įrodo, kad įmanoma sustabdyti smurtą ir kaip tai įmanoma padaryti.
 Imigrantai – kaip pavyzdį autorius pateikia, kuris iliustruoja smurto prevencijos realumą – kalba apie etnines grupes, atvykusias į JAV.
 Medžioklės ir rinkimo neklasinės visuomenės – teigiama, kad egzistuoja kultūros, nor sir labia retos, kurios beveik visiškai neprižažįsta smurto. Kaip to veiksnį, galima išskirti ekonominį ir politinį egalitarizmą su neklasinine visuomene.
 Užtikrintas darbas prieš užtikrintą nedarbą – autorius teigia, kad mažėjant nedarbo lygiui, smurto lygis taip pat linkęs mažėti
 Lyčių vaidmuo ir homofobija – bet kas, kas padės sumažinti dirbtinę ir perdėtą lyčių vaidmens poliarizaciją bei neprotingą baimę, panieką, neapykantą ar panieką, jaučiamą ar išreiškiamą homoseksualistų atžvilgiu, padės sustabdyti smurtą prieš moteris ir gėjus.
 smurto propogandos apribojimas žiniasklaidoje – smurto propaganda yra plačiai skleidžiama tarp įvairaus amžiaus žmonių. Tai skatina agresyvumą – tokia išvada skelbiama po daugelio tyrimų.
 Ginklų kontrolė
 Visuotinas aukštojo išsilavinimo prieinamumas

Antrinė prevencija: išankstinis įsikišimas

Kaip ir pirminė, antrinė prevencija yra veiksmingesnė tiek bendrąja, tiek rentabilumo prasme, negu asmens nubaudimas po to, kai jis nusikalsta. Dar svarbiau yra tai, kad didžiausia pagal¬ba, kurią galima suteikti smurto aukoms, yra tokia – pirmiausia būtina užkirsti kelią jų persekiojimui. Štai kodėl iš dalies yra taip svarbu visuomenės investicijų i smurto prevenciją centrą nukreipti į ankstyvąją intervenciją, kol žmonės tampa agresyviais bei liautis beprasmiškai švaistyti pinigus policijai, pataisos istai¬goms išlaikyti ir bausmių sistemai.
Vaikams, matantiems smurtą šeimose ar kaimynystėje, gresia pa¬didinta rizika patiems tapti agresyviais. Prievarta prieš vaikus yra dar viena iš gerai žinomų padidintos ateities smurto rizikos priežasčių. Siekiant sumažinti šią riziką svar¬būs du žingsniai: užkirsti kelią pačiam smurtui prieš vaikus ir, jei to padaryti nebuvo įmanoma, prievartą patyrusiems vaikams pa¬dėti atsigauti po traumos, kad jie patys netaptų agresyviais. Dau¬guma išsivysčiusių valstybių yra įdiegusios pranešimų apie smur¬tą prieš vaikus sistemas, kurios įpareigoja gydytojus, mokytojus bei kitus suaugusiuosius pranešti kompetentingai įstaigai apie bet ko¬kius jiems žinomus ar įtariamus smurto prieš vaikus atvejus. Nors dėl to smurtas prieš vaikus neišnyko visiškai – priešingai, ilgainiui padaugėjo registruotų bei įrodytų atvejų, bent jau Jungtinėse Vals¬tijose, tačiau mirtinų atvejų skaičius sumažėjo per pusę; taigi sis¬tema padeda bent jau šia prasme. Iš tikrųjų šis sumažėjimas tik¬riausiai įvyko tiek dėl to, kad buvo įdiegta pranešimų sistema, tiek dėl išplėtota visuomenės informavimo bei mokymo.
Motinos, patyrusios prievartą praeityje, ar iš savo vyrų ar su¬gyventinių patiriančios ją šiuo metu, irgi labiau yra linkusios žiau¬riai elgtis su savo vaikais. Todėl joms patariant bei teikiant psicho¬terapeutų pagalbą, potrauminio streso gydymą ar sudarant galimy¬bę apsigyventi moterų, patyrusių stresą, centre, gali padėti suma¬žinti tikimybę, kad jos žiauriai elgsis su savo vaikais.

Narkotikai ir smurtas

Paskutinis rizikos veiksnys, darantis įtaką smurtinio elgesio ti¬kimybei, yra piktnaudžiavimas narkotikais. Tačiau šios sąveikos priežastis yra dažnai neteisingai suprantama galvojant, kad patys uždrausti narkotikai sukelia norą smurtauti dėl savo psichofarma¬kologinio poveikio smegenims ir elgesiui, teigia J.Gilliga.
Didžiausia dalis smurto, siejamo su uždraustų narkotikų varto¬jimu, yra nulemta paties jų už draudimo fakto, dėl kurio jų eko¬nominė vertė buvo smarkiai padidinta, kai kas net gali pasakyti “subsidijuota”, vyriausybės. Egzistuoja milžiniška ir nepaprastai pelninga šių narkotikų rinka, kuri, būdama nelegali, negali būti re¬guliuojama įprastu taikiu būdu, taikomta teisėtų prekių rinkoms, t. y. vyriausybės veiksmais. Kaip padarinys tarp narkotikų prekei¬vių vyksta kruviniej karai dėl kuo didesnės šios rinkos kontrolės.
Stai kas nulemia didesnę dalį su uždraustais narkotikais siejamo smurto. Patys narkotikai to nedaro. Kalta yra teisės sistema. Kal¬tas yra “karas prieš narkotikus”, kuris intensyvina “narkotikų ka¬rą” tarp nelegalių prekeivių. Dėl šios priežasties veiksmingiausias būdas užkirsti kelią su narkotikais sietinam smurtui – tai žvilgte¬lėti į jį kaip į sveikatos apsaugos ir profilaktinės medicinos proble¬mą (nes tai tiesa) bei pradėti gydyti narkomanus, o ne bausti juos kaip nusikaltėlius.
Kad ir kaip būtų ironiška, bet vienintelis narkotikas, tikrai su¬keliantis smurtinį elgesį per savo psichofarmakologinį poveikį sme¬genims bei elgsenai, nėra uždraustas – tai alkoholis. 0 pavojin¬giausias iš visų narkotikų, neturintis artimų analogų, kurio vien vartojimas yra smurto aktas, nes jis žudo tiek jį vartojantįjį, tiek šalia jo esančius aplinkinius, o aukų skaičius nepalyginamai virši¬ja žūstančių narkotikų prekeivių karuose skaičių, taip pat yra le¬galizuotas – tai tabakas.

Tretinė prevencija: gydymas

Mūsų visuomenėje dau¬giausia dėmesio skiriama teismams, policijai, įkalinimo įstaigoms bei bausmių sistemai, kaip pagrindiniams įrankiams kovoje su nu¬sikalstamumu ir smurtu, nors visi jie yra kur kas mažiau efekty¬vūs (tiek santykine, tiek absoliučia prasme) mažinant rimto smur¬to mastus, negu pirminė ir antrinė prevencija. Policijos pa¬jėgos savo gebėjimą užkirsti kelią smurtui pagerino tik tiek, kiek skyrė dėmesio prevencijai iki faktiško nusikaltimo padarymo, užuot bausdamos jau įvykdytų nusikaltimų kaltininkus, kaip buvo pasi¬elgta “bendruomenių apsaugos” koncepcijoje.

Kodėl yra būtini antikalėjimai

Patys kalėjimai iš esmės galėtų padėti užkirsti kelią smurtui, užuot ji skatinę, jeigu tik pirma reikėtų atIaisvinti juos, būtų sugriauti jų pastatus ir jų vietoje pastatyti naujo ir priešingo tipo įstai¬gas – uždarus, saugius gyvenamuosius koledžus, kurių tikslas ir
funkcijos būtų pedagoginio ir gydomojo, bet ne baudžiamojo po¬būdžio. Tikslinga būtų įkurti tokias įstaigas gydomosios bendruo¬menės pavidalu su visapusišku narkomanijos ir toksikomanijos gy¬dymu bei visomis kitomis medicininėmis ir psichologinėmis paslau¬gomis, būtinomis, kad galima būtų asmeniui užgydyti žaizdas, defor¬mavusias jo charakterį bei apnuodijusias jo žmogiškąją prigimtį.
Jeigu kam idėja kalėjimus pakeisti mokyklomis pasirodys uto¬pine, autorius teigia, kad kalėjimai jau yra ir visada buvo mo¬kyklos, tik skyrėsi tuo, kad jose mokė ir moko nusikalstamumo, smurto, pažeminimo, degradavimo, žiauraus elgesio ir išnaudoji¬mo vietoje taikos, meilės ir orumo. Autorius teigias, kad tai padėtų buvusiems agresyviems asmenims išmokti, kaip taikiai įgyti savigarbos ir savęs vertinimo jaus¬mus, sulaukti pagarbos iš aplinkinių, sugebėti teisėtai ir tikroviš¬kai didžiuotis savo įgūdžiais, žiniomis bei laimėjimais, t. y. įgyti ži¬nių, būtinų kiekvienam, kuris privalo suvokti agresyvaus elgesio alternatyvas, kai jo savigarbai gresia pavojus. Tai leistų šiems žmo¬nėms tapti konkurenciškais darbo rinkoje ir ekonomiškai nepriklau¬somais bei sugrįžus į kasdienį gyvenimą įnešti savo produktyvų in¬dėlį į visuomenės pažangą.
Iškyla klausimas ar reikia eikvoti tiek daug energijos žmonių, padariusių tiek siaubingų dalykų, labui? Kodėl verčiau neužsiėmus, pavyzdžiui, jaunimo problemo¬mis, kol jis netapo toks pat žalingas ir agresyvus kaip šie nusikal¬tėliai? Būtina iš anksto dirbti su žmonėmis, kol jie dar nėra pažeisti, kaip šie asmenys. Tačiau yra kai kas, kas susiję su smurto priežastimis ir prevencija, ką įma¬noma suprasti tik dirbant su šiomis “mirusiomis sielomis”, kurios yra pavojingiausi žmonės iš visų, lygiai kaip yra tam tikrų dalykų, susijusių su mirtinomis fizinėmis ligomis, kuriuos įmanoma suži¬noti tik ištyrus mirusiųjų kūnus. Pamokos, išmoktos iš kalinių, ga¬li tapti naudingos ar net būtinos, jei norima padėti visuo¬menės nariams, kurie nėra taip sužeisti. Be to, negalima pa¬miršti, kad itin pavojingi asmenys, šiuo metu esantys kalėjimuo¬se, tebėra gyvi, ir kai kurie iš jų, net labai pavojingi, teisinės siste¬mos bus sugrąžinti atgal į visuomenę, todėl pastarosios saugumui nėra tas pat, kokį gydymo kursą jie gaus įkalinimo metu. Netgi tie, kurie liks kalėjime, galėtų kelti pavojų kalėjimq administracijai, lan¬kytojams, kitiems kaliniams ir galiausiai sau patiems, jei tik mes nepadėsime ištaisyti šios padėties
Svarbus smurto prevencijos principas skamba taip: visada su¬teik žmonėms galimybę kalbėti, prisimindamas, kad vienintelė veiksmų, tarp jų ir agresyvių, alternatyva yra žodžiai. Tai bendroji taisyklė, kuri gali pavirsti gyvybės ir mirties klausimu, kai paima¬mi įkaitai.
Vienas svarbus dalykas, sako J.Gilligan, išplaukiantis iš viso, kas pasakyta, yra tai, kad gydymas įmanomas tik tuomet, kai abi dalyvaujančios jame ša¬lys – pacientas ir gydytojas – jaučiasi fiziškai saugūs ir kontroliuoja save

Kam naudingas smurtas?

Pagrindinė smurto prevencijos kliūtis – nėra reikiamų žinių. Kliūtis yra stoka politinės valios įgyvendinant visuomenės refor¬mas, padėsiančias sustabdyti smurtą. Šią paprastą tiesą iškreipė didžiulė propaganda, įtikinusi žmones, jog smurtą le¬mianti politika iš tikrųjų stabdo jį, o smurtą stabdanti politika, at¬virkščiai, sužadina jį. Vyriausybės įgyven¬dinama politika, kuri faktiškai stimuliuoja nusikalstamumo ir smur¬to augimą visuomenėje, atitinka turtingiausios aukštuomenės in¬teresus. Savo ekonominių interesų apsauga ji skatina aukštuome¬nę didinti tarpą tarp turtingųjų ir vargšų iki aukščiausios ribos, kadangi kuo šis tarpas didesnis, tuo labiau auga aukštuomenės tur¬tai. Tačiau kartu su šio tarpo padidėjimu daugėja ir nusikalstamu¬mo bei smurto. Tokiu būdu yra akivaizdus interesų konfliktas tarp aukštuomenės ekonominių siekių dar labiau praturtėti ir visuome¬nės interesų sustabdyti smurtą.

Tiesa, daugelis tur¬tingųjų negaili savo pinigų – įsteigia filantropinius fondus arba aukoja įvairiems kilniems reikalams. Be abejo, tiesa, kad tik tur¬tingieji gali leisti sau taip elgtis, ir kad taip neatsitiktų, jeigu vi¬suomeniniai turtai būtų paskirstomi teisingiau. Pastaruoju atveju neliktų ir vargetų, kuriems reikėtų turtuolių pagalbos. Pagalba vargetoms, kuri priklauso nuo savavališkų turtuolių už gaidų, yra žeminanti ir per daug nepatikima, kad garantuotų jų išgyvenimą. Tačiau beprasmiška kaltinti turtinguosius dėl to, kad jie yra tur¬tingi, ar dėl to, kad jie geidžia išvengti varguomenės likimo.
Bet kurios visuomenės socialinė ir ekonominė struktūra gali būti pavaizduota kaip vandenynas, kuriame žmonės yra tarsi žu¬vys, kurios turi išmokti išgyventi, jei nenori mirti. Pats vandeny¬nas gali būti sveikatos ir gyvybės šaltinis visoms jame gyvenan¬čioms žuvims, arba jis gali tapti užterštu vandenynu, kuriame klestės tik didesnės ir stipresnės žuvys, nors visada egzistuoja pa¬vojus, kad, vandenynui tapus per daug užterštu, net didelės žu¬vys žus. Pasaulio sistema kaip visuma su savo susiskaldymu į mažytę dalelytę neįtikėtinai turtingų ir dau¬gumą vargingų tautų gali būti laikoma per daug užteršta. Kvai¬la kaltinti pavienes dideles žuvis dėl to, kad jos išgyvena ar trokš¬ta išgyventi.
Taip autorius išreiškia pagrindinę mintį, norėdamas pabrėžti, kad, norėdami už¬kirsti kelią smurtui, reikia išvalyti šį “vandenyną.” Rei¬kia sistemos, kuri leistų kuo tolygiau paskirstyti bendrus pasaulio turtus tarp visų individų bei tautų ir kartu užtikrintų nemokamą išsilavinimą bei sveikatos apsaugą kiekvienam. Kuomet paskirsty¬mas priartėja prie absoliučios lygybės taško, visose ekonominės ir kultūrinės raidos stadijose, smur¬tas beveik išnyksta. Priešingai, juo didesnė nelygybė vyrauja so¬cialinėje ir ekonominėje aplinkoje, juo labiau paplinta ir tampa žiaurus smurtas.

Vienas iš sveikos fizinės aplinkos, labiausiai palankios gyvybei ir išgyvenimui, požymių yra fizinio skausmo nebuvimas. Vienas iš kriterijų, pagal kurį galima atpažinti aplinką, labiausiai palankią iš¬gyvenimui ne tik individų, bet ir jų grupių, bendruomenių bei gi¬minių, yra gėdos nebuvimas. Tuomet pagrindinė smurto prevencijos prielaida – sukurti socialines ir psichologines sąlygas, kurios iki minimumo sumažintų žmonių gėdinimą bei iki maksimumo pa¬didintų jų priėjimą prie nesmurtinių bet kokios patirtos gėdos įvei¬kimo būdų, kad jie galėtų palaikyti savo išdidumą ir savigarbą ne kitų išdidumo ir savigarbos sąskaita.

Išvados

 Smurtas ir smurto prevencija yra įvairiai suprantama ir aiškinama. Šios knygos „Smurto prevencija“ autorius iškelia smurto problemą ir bando atsakyti į klausimą _ Kur yra smurto ištakos?
 Kaip teigia autorius, smurtą pirmiausiai sukelia gėda. Taip pat bandoma aptarti kokios yra socialinės smurto priežastys.
 J.Gilligan pateikia savo išplėtotą naująją snurto teoriją, kurioje akcentuojamas klausimas: ar santykinis skurdas, diskriminacija dėl amžiaus ar rasės bei lyčių asimetrija iš tikrųjų yra smurto priežastys, ar tik statistiškai sąveikauja su kažkokiu kitu veiksniu, kuris ir sukelia smurtą?
 Taip pat aptariamos antrinė ir tretinė prevencija, kurios galėtų sumažinti smurtą.
 Autorius kalba apie būdus, kurie padėtų sukurti mažiau agresyvias visuomenes.
 Taip pat kalbama apie tai, kam yra naudingas smurtas. Autorius plėtoja savo smurto prielaidas.

Naudota literatūra

J.Gilligan. Smurto prevencija. Vilniu. Eugrimas.2002

Leave a Comment