Indų stupos
Indija – vienas seniausių pasaulinės civilizacijos židinių, turinčių ilgą, apie 5OOO m. aprėpiančią kultūros istoriją. Šioje šalyje sukurtos kultūros vertybės palieka ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje. Nuo neatmenamos senovės Indijos kultūra aktyviai sąveikauja su gretimų šalių, tautų kultūromis. Į Indostano pusiasalį nuolatos veržėsi arijai, graikai, hunai, arabai, mongolai, ir daugelis kitų užkariautojų, kurie paliko pėdsakus indų kultūros istorijoje, atnešdami naujus mitus, mąstymo principus bei meno stilius. Verta pažvelgti į nepaprastai gražias indų skulptūras bei architektūrą. Vieną iš tos architektūros kūrinių aš ir norėčiau apžvelgti. Labiausiai sužavėjo mane budistinės architektūros paminklas – stupa. Stupos buvo Budos palaikus sauganti vieta. Kitaip sakant, stupa – tai kupolas, kuris yra aptveriamas baliustrada. Tokių stupų buvo Bharhutoje, Sančyje, Amaravatyje, Jagapetoje bei vietovėse, esančiose už Indijos ribų. Taigi apie viską nuo pradžių.
Stupa buvo kapavietė, kuri savo forma priminė supiltą kalvą. Tokiuose kapuose buvo laidojami vadai, galbūt ir žymūs dvasininkai, kurie pasižymėjo savo šventumu dar vedų laikotarpyje. Tačiau šių kapaviečių pavyzdžių nėra išlikę iki mūsų laikų. Pačių seniausių pėdsakų rodančių, kaip turi atrodyti stupa, reikėtų ieškoti dar prieš Maurijų valdymo laikotarpį. Ašokos laikotarpis taip pat pasižymėjo išskirtinėmis uoliomis molinių stupų statybomis, kurių liekanų yra likę iki šių dienų.
Stupa – tai kupolo formos statinys, atrodantis kaip perpjautas rutulys padėtas ant žemės. Tokia forma buvo laikoma pagrindiniu architektūriniu ir kultiniu elementu, nes pusrutulio kalvos viduje slypėjo celė su relikvijomis. Relikvijomis galėjo būti ne tik žinomo žmogaus palaikai, bet taip pat ir įvairūs daiktai, kurie buvo susieti su to žmogaus asmeniniu gyvenimu, pvz: į piligrimo kapą, buvo dedama valkatavimui skirta lėkštė.
Prie stupos taipogi buvo priskiriamas aptvaras, dar kitaip vadinamas vedika. Patys pirminiai aptvėrimai buvo gaminami iš medžio, kiek vėliau iš stulpų ir akmeninių sijų. Šis aptvaras skyrė išorinį pasaulietinį pasaulį, kuriame vyko įvairūs žemiški dalykai, nuo stupos pasaulio, kuris spinduliuoja šventumu, gaubdamas juo ir pačią stupą. Be to, šis aptvaras buvo siejamas ir su „ šventumo ratu“, turėjusiu magišką – religinę reikšmę. Žmogaus apėjimas aplink stupą buvo laikomas vienu iš svarbiausių religinių ritualų. Norint įeiti į šią šventą vietą ir pasiekti stupą reikėjo pereiti pro vartus. Jų buvo ketveri. Vartai buvo atgręžti į keturias pasaulio puses, be to, buvo labai dekoruoti bei išpuošti puošniausiomis skulptūromis.
Kalbant apie seniausių stupų statybą, yra manoma, kad seniausios stupos greičiausiai buvo statomos iš molio, kiek vėliau iš išdegintų plytų. Šios plytos buvo dedamos iš vidinės pusės, bei apliejamos skiediniu, o kartais grindžiamos akmeninėmis plokštelėmis. Tokia dėlionė kurdavo įstabiausius ornamentus. Kupolo formos stupos viršus buvo užbaigiamas stiebu su trimis skėčiais, kurie buvo gaminami iš medžio arba akmens. Aplink tą stiebą buvo išstatytas dažniausiai kvadratinis prieangis su baliustrada, dar vadinamas harmika. Vertėtų prisiminti, kad visos dalys, kurias turi stupa, turi tam tikras simbolines reikšmes, pvz: stiebas yra siejamas su pasaulio centru – o tuo pačiu metu lyg ir rodo kryptį, kuri jungia žemę su dangumi. Tuo tarpu skėtis yra ne tik valdžios, bet ir rūpestingumo simbolis.
Įdomu tai, kad egzistuoja tam tikros teorijos aiškinančios kosmologinį stupos ir pagrindinių jos dalių simboliką. Be abejo, ne pačios teorijos sukūrė architektūrinę stupos formą, tačiau kai kurie stupos elementai rodo tam tikrą sąjungą su budizmu, o tam tikros stupos struktūros yra siejamos su seniausiais gamtos jėgų kultais tarkim, kad ir su saulės kultu. Tą mums parodo ne kas kitas kaip vartai, kurie yra nukreipti į keturias pasaulio puses, arba kaip pavyzdį galima būtų paminėti ir stupos apėjimo ceremoniją. Budizmo skulptūroje, kuri siejasi su stupomis, sutinkame puošybos elementus, kurie buvo paimti iš kitų to laikotarpio tikėjimų. Toks sinkretizmas buvo artimas ir vyravo ne tik Indijoje, bet ir kituose religijose, pvz., atsiradęs bramanizmas taipogi sugėrė geriausius budizme slypėjusius elementus.
Puikiai yra žinoma ir turtinga Bharhutos stupa, kuri buvo sugriauta II a.pr.m.e., todėl šiandien yra išlikusios tik jos liekanos. Išsaugotos baliustrados liekanos buvo pagamintos iš raudono smiltainio. Manoma, kad šioje stupos turtingoje, bet kartu ir primityvioje bareljefinėje dekoracijoje galima simboliškai įžvelgti Budos esybę. Be abejo, joje matomi ir nebudistiniai motyvai, paimti iš įvairių pirminių tikėjimų. Prie šių motyvų galima būtų priskirti JAKSHI figūrą. JAKSHI – dievaitis, kuris mažai kuo skirdamasis nuo tikrų žmonių, vis dėl to yra siejamas su gamta. Buvo manoma, kad jis įkūnija gyvūnų jėgą. Kitas motyvas „JAKSHI su medžiu“ dažnai primena mitą, pasakojantį, kaip JAKSHI prisilietęs prie medžio gali padaryti taip, kad viskas sužydėtų. Budizmo tematika, kuri pasirodydavo Bharhut buvo lyg tai simbolis, lyg tai pasakojimas, kuris rodydavo tam tikras scenas iš pasakojimo skelbiančio artėjantį Budos kaip karalaičio Sidhartos gimimą. Skulptūros iš Bharhut, nors ir turi tam tikro žavesio, vis dėl to jos priklauso ankstesniam indų meno etapui. Šiuose skulptūrose pristatomi personažai, augalai arba dekoratyviniai motyvai kuria išgaubtą reljefą. Reikėtų taipogi atkreipti dėmesį i tai, kad personažai, kuriuose yra vaizduojami gyvūnai yra žymiai atsakingiau modeliuojami nei žmonių figūros. Čia rodomos žmonių figūros nekuria stiprių, dramatinių akcentų, bet užtat praturtina plastikos elementus architektūroje. Tai parodo, kokia vis dėlto yra svarbi animalistinė tematika, kuri pasirodydavo indų mene visose epochose.
Dar vienas svarbus budistinio meno ir religijos centras buvo Sančis. Pagrindinis mus dominantis menas esantis Sančyje supa didžiąją stupą. Ji buvo pastatyta iš plytų bei aptaisyta akmenimis Ašokos karaliavimo laikotarpyje. Kiti papildomi statiniai tokie, kaip toranos ir baliustrada, kuri buvo labai dekoruojama, o joje dominavo Budos esybės vaizdavimas, buvo pastatytos kiek vėliau. Ši stupa turi taipogi 4 vartus. Kiekvieni vartai yra sudaryti iš dviejų kvadratinių piliorių su kapiteliu viršuje. Šie kapiteliai yra paremti architravo antstatu. Galiausiai reikėtų paminėti, kad vartų viršūnės viduje yra dharmos – chakros simbolis. Pilioriai ir anstatas yra labai įmantriai dekoruoti scenomis iš Jatakos legendų (tai yra pasakojimai iš ankstesnio Budos gyvenimo). Taipogi čia yra vaizduojami ir šventi medžiai, stupos ir kiti motyvai, kurie simboliškai parodo Gautam Buda atvaizdą. Pietiniai vartai atrodo patys seniausi. Vakarų vartai atvaizduoja budos esamybė . Tuo tarpu geriausiai išsisaugojo šiauriniai vartai. Šiaurės vartai labai dekoruoti, ant architravos vaizduojami budistiniai naratyvai. Rytinė torana yra manoma išdekoruota gražiausiai, nes vartai dekoruoti augaliniais motyvais – tai yra įvairūs augalai, gėlės, medžiai. Bareljefas apdengia čia beveik visą konstrukcinių sijų paviršių, rodydamas tam tikrą scenų ciklą, kuris kartais turi simbolinę reikšmę. Tuose scenose yra vaizduojamos žmogiškos, žvėriškos bei mitologinės būtybės. Kalbant apie scenas, kurios yra susietos su Buda, tai Buda retai kada juose pasirodo, kad ir apsireiškimo scenoje, kurioje turėjo būti pavaizduotas Buda medituojantis po BO medžiu, tačiau vietoj jo vaizduojami tiesiog pasekėjai, kurie atiduoda pagarbą medžiui ir tuščiam kapui. Svarbu paminėti, kad nors ir ne daug laiko skyrė Sančį nuo Bharut, tačiau Sančyje esančios skulptūros tūnančios ant stupų turi didesnį artistinį išsilavinimo lygį, be to, nereikėtų pamiršti, kad Sančio stupoje pagrindinius dekoracijos akcentus galima pamatyti ant sijų ir piliorių, kurie yra keturiuose vartuose.
Dar viena stupa, kurią reikėtų paminėti yra Jagapetos stupa. Jagapetos stupos drožinyje buvo rastas stilistinis Sančio panelių atitikmuo. Tai mum tiktai įrodo, koks mažas skirtumas egzistuoja tarp skirtingų regionų. Jagapetos stupa priminė stačiakampio formos rūmus su keletą celių.
Jau vėlesniame laikotarpyje, apie 2OOm., taipogi svarbiame budistų centre, Amaravatyje, iškilo dar viena stupa. Svarbu čia yra tai, jog apie pagrindinį kupolą buvo jau du apėjimo keliai, tuo tarpu vartai buvo neišpasakytai gražiai pastatyti ir išpuošti, o pačią pusrutulio centrinę dangą dengė bareljefinė dekoracija. Gaila tik tiek, kad šiandien kažkada buvusi didžiulė stupa nebeegzistuoja.
Taigi indų menas yra Indijos gyvenimo išraiška, kuris stengėsi suderinti didžiulį savo vietinį foną bei religines tradicijas su atėjūnų tradicijomis, o taip atkeliavęs į Indija budizmas paliko mums be galo gražius meno kūrinius – stupas. Tuo tarpu tolesnė stupų plėtra jau vyko už Indijos ribų, šalyse, kur budizmas įleido gilesnes šaknis t.y pradėta statyti stupas Ceilone, Indonezijoje, Nepale, Birmoje, Tibete.
Naudota literatūra:• Andzej Jakimowicz Sztuka Indii, Warszawa 1991.• www.bbc.com