Narkomanija

, 2001m.
Narkomanija

2005
Turinys

Tikslai ir uždaviniai .............................. 3 psl.
Įvadas .............................. 4 psl.
Socialinė parama asmenims igijusiems priklausomybę nuo narkotikų .......... 5 psl.
Kretingos rajono narkologinių pacientų statistika .................. 8 psl.
Išvados .............................. 9 psl.
Naudota literatūra..............................10 psl.

Tikslai ir uždaviniai:

• Išaiškinti sparčias narkomanijo plitimo priežastis
• Supažindinti su įvairiomis organizacijomis, ju parengtais projektais
• Supažindinti su reabilitacijos proceso efektyvumu
• Apžvelgti Kretingos rajono narkologinių pacientų statistika

Įvadas

Narkotikai. Vieniems tai dideli pinigai, neišsenkamas pajamų šaltinis, kitiems – skausmas ir neviltis.
Literatūros narkotikų tema Lietuvoje yra nedaug. Ji dar tik pradedama leisti, nors narkotikų problema kasdien tampa vis aktualesne.
Mūsų laikais tarptautines prekybos bei transporto vystymasis ir plėtimasis žymiai jsumažino atstumus taarp šalių. Augalai ir narkotinės medžiagos, anksčiau naudotos tik atskiruose planetos regionuose, tapo žinomos ir prieinamos kitose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje, suklestėjo nelegali prekyba jomis- vienas iš sunkiausių tarptautinių nusikaltimų.
„Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis yra žalingas tiek atskiriems vartotojams, tiek visuomenei, kurioje jie gyvena. Asmenys, piktnaudžiaujantys narkotinėmis medžiagomis, susiduria su rimtomis fizinėmis, psichologinėmis, emocinėmis, elgsenos bei finansinėmis problemomis“ (Avižinis S. „Narkomanija ir prevencija: informacinė medžiaga“, Vilnius, 2001m.).
. Dėl narkotinių medžiagų vartojimo atsirandačios problemos apsunkina tarpusavio santykius tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, taampa grubaus elgesio su žmona, vyru ar vaikų bei jų poreikių nepaisymo priežastimis. Nėsčių moterų piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis dažnai sukelia būsimo vaiko narkotinę priklausomybę.
Piktnadžiavimas narkotinėmis medžiagomis kenkia ir tarptautiniams santykiams. Šalys kritikuoja viena kitą dėl jų nesugebėjimo apriboti narkotikų gamybą, su

umažinti paklausą, dėl aktyvaus dalyvavimo prekyboje narkotikais ir t.t. pvz Olandija.
Dabartiniu metu iškyla dar viena opi problema. Nusikalstamos struktūros jaunus žmones skatina ne tik vartoti narkotikus, bet ir juos platinti. Narkotikų verslo sferoje į jaunimą žiurima kaip į labai palankius pagalbininkus.

Socialinė parama asmenims, įgijusiems priklausomybę narkotikams

2001 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tęsė Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999—2003 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sau-sio 23 d. nutarimu Nr. 731 , įgyvendinimą (už programos koordinavimą bei vykdymą atsakinga Vyriausybinė narkotikų kontrolės komisija, kurios pirmininkas yra sveikatos apsaugos ministras).
2001 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdė penkias Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programos priemones bei atliko tyrimą ‘Narkomanų reabilitacijos ir narkomanijos prevencijos projektų efektyvumas”.
Šioms priemonėms įgyvendinti iš valstybės biudžeto buvo skirta 736 tūkst. Lt. Daugiausiai lėėšų numatyta organizacijų, dirbančių narkomanijos prevencijos ir reabilitacijos srityje, parengtiems projektams remti.
Taigi svarbiausia priemonė ir buvo įvairių organizacijų parengtų narkomanijos prevencijos bei narkomanų reabilitacijos projektų rėmimas. Tam skirta 460 tūkst. Lt. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė atvirą konkursą, kuriam buvo pateikti 58 projektai. Iš jų vertinimo komisija atrinko 37 geriausius. Prioritetas buvo teikiamas narkomanų reabilitacijai, taip pat tęstiniams projektams, kurie buvo pradėti įgyvendinti praėjusiais metais ir kuriais pasiekta neblogų rezultatų. Tarp konkurso laimėtojų — VĮ “Vilties žingsniai” įkurta Sveikstančių narkomanų socialinės ir darbinės re

eabilitacijos Degučių bendruomenė, VĮ “Sugrįžimas” projektas “Vyrų, priklausomų nuo narkotikų ir alkoholio, reabilitacija”, Lietuvos pagalbos narkomanams fondo projektas “Pirmieji žingsniai-2”. Pažymėtina, kad sveikstantys narkomanai užsiima ne tik psichologine terapija, bet ir bendravimo įgudžių stiprinimu bei darbine veikla. Remiantis Švedijos pavyzdžiu, ir Lietuvos narkomanų bendruomenėse vadovaujamasi savipagalbos principu.
Narkomanų reabilitacijos bei narkomanijos prevencijos projektų konkurso efektyvumui įvertinti 2001 metais ir buvo atliktas minėtasis tyrimas. Į jo išvadas ir pasiūlymus atsižvelgta organizuojant konkursą 2002 metais.
Svarbiausios tyrimo “Narkomanų reabilitacijos ir narkomanijos prevencijos projektų efektyvumas” išvados:
1) narkomanų reabilitacinių programų kūrimas stichiškas procesas. Nėra parengta bendrų reikalavimų, reglamentuojančių reabilitacijos centrų steigimą,
jų teikiamas paslaugas, personalą;
2) nėra surinktos informacijos apie įgyvendinamas reabilitacijos programas. Bendruomenės nežino viena apie kitą, nebendradarbiauja;
3) reabilitacinės programos kuriamos ir steigiami centrai neatsižvelgiant į šalies poreikius. Kai kuriuose rajonuose reabilitacijos centrų visai nėra, kituose net keli;
4) reabilitacijos tikslas – ne vien išmokyti narkotikus vartojančius asmenis susilaikyti nuo narkotikų, bet ir padėti jiems atgauti normalią fizinę, psichologinę, emocinę, ekonominę būseną bei socialinį statusą. Dau gumoje reabilitacijos centrų apsiribojama tik socialine izoliacija ir darbo terapija;
5) ilgalaikiuose reabilitacijos centruose dažnai kyla keblių problemų: mokyklinio amžiaus klientų mokslo tęsimas; santykiai tarp vyrų ir moterų;
6) įtampa dėl tolesnės reintegracijos į visuomenę (išėjus iš reabilitacijos centro) neapibrėžtumo ir pan., trūksta pagalbos paaugliams, vartojantiems narkotines medžiagas, nesukurta nuoseklios, laipsniškos (pakopinės) pagalbos sistema). Todėl paaugliai da
ažnai nebaigia reabilitacijos kurso, o po reabilitacijos jiems iškyla reintegracijos į mokymosi procesą ar integracijos į darbinę veiklą problemų;
8) stokojama bendradarbiavimo tarp valstybinių institucijų, priklausomybės ligų ar psichinės sveikatos centrų ir nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių narkomanų reabilitacija;
9) reabilitacijos centrų personalui labai trūksta žinių, įgūdžių bei specialistų paramos. Socialiniais darbuotojais dažnai dirba asmenys be specialaus išsilavinimo. Kai kurie socialiniai darbuotojai turi universitetinį išsilavinimą, kiti baigę tik 2 mėnesių arba 2 sa-
vaičių kursus;

10) nėra valstybės narkomanijos prevencijos politikos. Dauguma prevencinių programų vykdytojų remiasi vien savo supratimu ir patirtimi;
11) nėra miestų ar rajonų prevencijos planų, todėl darbas vykdomas nenuosekliai, netolygiai: dažnai tai būna tik pavieniai renginiai. Kai kuriuose rajonuose ar net atskirose mokyklose jų daug, kitur nevykdomas joks prevencinis darbas.

Remiantis šiomis tyrimo išvadomis buvo pateiktos rekomendacijos:
1) parengti bent minimalius reikalavimus ir rekomendacijas kuriantiems narkomanų reabilitacijos bendruomenes bei centrus (dėl teikiamų paslaugų, taiko-
mų metodų, personalo, darbo tvarkos ir pan.);
2) suorganizuoti specialius kursus reabilitacijos bendruomenių personalui, kad darbuotojai įgytų būtinų žinių, įgūdžių ir gautų sertifikatą, leidžiantį dirbti
tokiuose centruose ar bendruomenėse ir jas steigti;
3) inicijuoti asociacijos, vienijančios narkomanų reabilitacijos srityje dirbančius asmenis, steigimą;
4) plėsti priklausomybės ligų bei psichinės sveikatos centrų bendradarbiavimą su narkomanų reabilitacijos bendruomenėmis bei dienos centrais. Toks bendradarbiavimas leistų daug efektyviau spręsti šiuo metu narkomanų reabilitacijos srityje kylančias problemas, siekiant specialistų konsultacijų prieinamumo, pagalbos narkomanams visapusiškumo, pakopinės na

arkomanų reabilitacijos bei reintegracijos į visuomenę ir pan.;
5) kurti nuoseklią, laipsnišką (pakopinę) pagalbos
paaugliams sistemą
6) siulyti savivaldybėms ar švietimo skyriams rengti prevencinius planus, koordinuojant atskirų įstaigų bei organizacijų darbą;
7) skleisti pažangią reabilitavimo patirtį. Tam rekomenduojama išleisti specialų leidinį, kuris pristatytų visas Lietuvoje sėkmingai veikiančias reabilitacijos bendruomenes bei centrus. Tai būtų naudinga ne tik specialistams, bet ir ieškantiems pagalbos klientams.
Taip pat aktualu organizuoti pažangios patirties sklaidą prevencijos srityje.
Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programos antrosios priemonės tikslas— remti nevyriausybinių jaunimo organizacijų narkomanijos prevencijos projektus. Už jos vykdymą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 23 d. nutarimą Nr. 73 buvo atsakinga Jaunimo reikalų taryba. Ji paskelbė narkomanijos prevencijos projektų konkursą. Buvo pateikti 104 projektai, konkursą laimėjo 51 iš jų. Su vykdytojais pasirašytos sutartys ir skirtos lėšos projektams įgyvendinti – 200 tūkst. litų.
Trečioji priemonė, už kurią buvo atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija — organizuoti psichologines pedagogines reabilitacijos stovyklas rizikos grupės vaikams ir jaunuoliams, nukentėjusiems nuo narkotinių medžiagų vartojimo, taip pat narkomanijos prevencijos renginius po pamokų, rūpintis vaikų bei jaunimo laisvalaikio užimtumu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prisidėjo prie šios priemonės įgyvendinimo ir parėmė tris konkursą laimėjusius projektus, skirdama jiems 20 tūkst. litų. Kaip buvo pažymėta projektų efektyvumo tyrime, šiuo metu, kai kuriasi naujos narkomanų bendruomenės ir centrai, labai svarbus dėmesys turi būti skiriamas personalo, dirbančio su narkomanais bei jų šeimų nariais, kvalifikacijai. 2001 metais 56,1 tūkst. Lt buvo skirta mokyti bei perkvalifikuoti socialinius darbuotojus darbui su rizikos grupių atstovais bei jų šeimų nariais. Mokymus pagal įvairios trukmės programas vykdė Socialinių darbuotojų rengimo centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bendradarbiaudamas su kitomis mokymo įstaigomis. Įgyvendinant šią programą vyko seminarai, kuriuose buvo apmokyti 192 asmenys, dirbantys socialinį darbą su rizikos grupių asmenimis socialinių paslaugų, švietimo, policijos, medicinos įstaigose, nevyriausybinėse bei vaiko teisių apsaugos organizacijose. Pažymėtina, jog buvo siekiama, kad mokymuose dalyvautų vis kiti žmonės — ne tie patys, kurie buvo mokomi 2000 metais.
Įgyvendinant minėtąją programą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo įpareigota 2001 metais parengti narkologinių ligonių integracijos į visuomenę koncepciją. Vykdant šią priemonę parengta Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcija, kuri buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 129/518.
Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psicho-aktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcijos pagrindinė nuostata yra tokia: “sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos procesas apima integruotų sveikatos apsaugos bei socialinių pa-slaugų sistemą, kurią sudaro apskričių, savivaldybių pavaldumo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ar savipagalbos grupių teikiamos paslaugos”. Siuo metu reabilitacijos procesas stokoja sistemos. Pagalbos ligoniams schema turi būti tokia: išaiškinimas — gydymas — reabilitacija (socialinė bei psichologinė) — socialinė integracija. Dvi pirmosios grandys susijusios su medicinine reabilitacija. Bendrosios praktikos gydytojai, priklausomybės ligų centrai bei kitos įstaigos, užsiimančios sergančiųjų priklausomybės ligomis išaiškinimu bei gydymu, turi perduoti duomenis psichikos sveikatos centrams bei savivaldybių socialinės paramos skyriams, kurie privalo rūpintis šių asmenų reabilitacija ir socialine integracija. Psichikos sveikatos centrai bei savivaldybių socialinės paramos skyriai, glaudžiai bendradarbiaudami tarpusavyje, palaiko ryšius su reabilitacijos centrais, darbo biržomis, vaiko teisių apsaugos tarnybomis, šeimos krizių centrais, policija, įkalinimo bei kitomis įstaigomis. Sie skyriai, teikiamomis paslaugomis tęsdami medicininį reabilitacijos procesą, turi užtikrinti socialinę reabilitaciją iki visiškos asmenų integracijos į visuomenę bei įsidarbinimo (Leliūgienė I. „Žmogus ir socialine aplinka“, Kaunas, 1997m.)
.
Socialinių paslaugų teikimas narkomanams bei jų šeimų nariams yra viena iš socialinės paramos formų šiai rizikos grupei. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje rengiama Socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcija, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra numatyti socialinių paslaugų finansavimo reformos kryptis. Tiek dabartinis biudžetinis sąmatinis socialinių paslaugų įstaigų finansavimas, tiek teikiamų socialinėms programoms projektų finansavimas neskatina efektyviai naudoti turimus išteklius, taupyti lėšas, nesudaro sąlygų socialines paslaugas teikiančių institucijų konkurencijai plėtotis. Todėl ateityje numatoma pereiti prie socialinių paslaugų pirkimo modelio, taikant principą, kad pinigai už socialinių paslaugų teikimą būtų kuo racionaliau panaudojami ir nukreipti individualiai įvertintiems asmens tokių paslaugų poreikiams tenkinti.
Socialinių paslaugų teikimas narkomanams ateityje neturėtų būti vykdomas finansuojant pagal įvairias programas bei projektus, kurių įgyvendinimą sudėtinga kontroliuoti ir koordinuoti, nes dažnai pasitaiko, kad paslaugos pasiekia ne tuos, kuriems jos reikalingiausios. Teikiant socialines paslaugas šiai socialinei žmonių grupei taip pat būtina pereiti prie paslaugų pirkimo modelio: finansuoti socialines paslaugas, o ne jas teikiančias institucijas. Todėl iškyla uždavinys nustatyti narkomanų reabilitacijos paslaugų įkainius bei minimalius reikalavimus šias paslaugas teikiančioms įstaigoms.
Galutinis socialinių paslaugų teikimo priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų tikslas — grąžinti šiems asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje. Tik racionaliai panaudojant turimus resursus, efektyviau organizuojant socialinių paslaugų teikimą bei įtraukiant į šį procesą kuo platesnį bendruomenės ratą galima pasiekti, kad socialinės paslaugos būtų iš tikrųjų veiksmingos – padėtų žmogui išsitiesti, įgyti stiprybės ir sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Narkologiniai pacientai ,įtraukti į sveikatos priežiūros įstaigų profilaktinę ir anoniminę įskaitas 2000-2004 metais*

2000 2001 2002 2003
Į įskaitą įrašyta pirmą kartą susirgusiųjų:
Alkoholine psichoze 1348 1254 841 1021
Lėtiniu alkoholizmu 11301 9420 3778 5356
Narkomanų ir toksikomanų 420 820 642 499
Sergantieji:
Alkoholine psichoze 1994 2053 1691 2679
Lėtiniu alkoholizmu 72371 73606 73418 68713
Narkomanai ir toksikomanai 1708 2353 2871 2871
100 000 gyventojų tenka pirmą kartą susirgusiųjų:
Alkoholine psichoze 36,3 33,8 22.7 22,5
Lėtiniu alkoholizmu 304,2 253,9 101,9 144,7
Narkomanų ir toksikomanų 11,3 22,1 17,3 13,4
100 000 gyventojų tenka sergančiųjų:
Alkoholine psichoze 53,7 55,4 45,6 55,8
Lėtiniu alkoholizmu 1949,7 1985,5 1980,4 1871,6
Narkomanų ir toksikomanų 46,0 63,5 77,4 77,5

( *Kretingos rajono sveikatos priežiūros įstaigų duomenys )

Išvados

Narkomanija – sparčiai ir nesustabdomai plintantis procesas. Valstybės institucijos kaip begalėdamos stengiasi sumažinti narkomanų skaičių ir padėti jiems iš naujo integruotis visuomenėje. Kuriamos vis naujos institucijos, kurios bent iš dalies rūpintųsi tiek pradedančiuoju, tiek sunkią stadiją pasiekusiu narkomanu. Tai iš tiesų ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau jo nevykdant visuomenės lygis smunka žemyn. Tam reikalinga kiekvieno valstybės piliečio pagalba, supratingumas ir noras pakeisti pasauli. Reabilitacijos centrai smarkiai pažengė pacientų gydyme bei socializacijoje, tačiau to neužtenka. Artimiausiu metu galime tikėtis kad narkologinių pacientų skaičius mažės, bet naivu būtų tikėti, jog šių kenksmingų medžiagų visuomenė visiškai atsisakys. Mano nuomone, Lietuvoje šios ligos problema bus išspresta tik tada, kai susitvarkys vidaus politika ir šalis sustiprės ekonomiškai.

Naudota literatūra

1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija „Socialinis pranešimas 2001“ Vilnius, 2002m.
2. Leliūgienė I. „Žmogus ir socialine aplinka“, Kaunas, 1997m.
3. Juozaitis A.M., Vilimienė R. „Nevyriausybinės organizacijos: nuo aiškios strategijos link efektyvios veiklos“, Vilnius, 2000m.
4. Avižinis S. „Narkomanija ir prevencija: informacinė medžiaga“, Vilnius

Leave a Comment