Tikrovės pagava ir tikrovės užvaldymas Rytų ir Vakarų mene

Tikrovės pagava ir tikrovės užvaldymas Rytų ir Vakarų mene

Įžanga

Pasirinkdama šią temą pirmiausiai atsižvelgdama į tai kad lyginti dvi kultūras yra visada lengviau negu abstrakčiai šnekėti apie meno keliamas ir tuo pačiu sprendžiamas problemas. Šnekėti apie tikrovės pagava Rytų ir Vakarų mene mane labiausiai skatina tai, kad pati esu Vakarų kultūros “produktas”. Referate remsiuosi ne tiesioginiais Rytų filosofijos šaltiniais, bet M. Heideggerio Rytų filosofijos interpretacijomis ir lyginimais su vakarietiškojo mąstymo principais. Aš nesiruošiu teigti, kad M. Heideggeris teisingai traktavo Rytų filosofų mintis, kaadangi vien jau faktas, jog jis pats buvo vakarietiškojo mąstymo atstovas ir manau, kad ne taip jau lengva visiškai atsiriboti nuo to. Tačiau kiek man teko susipašinti su šio filosofo tekstais manau, kad jis puikiai įterpė Rytų filosofų mintis ir idėjas į šiandieninį Vakarų filosofijos kontekstą. Manau, kad būtent M. Heideggerio Rytų filosofijos reinterpretacija labai paveikė postmodernųjį mąstymą ir jo nulemtas kultūrologines koncepcijas, nuostabu tai, kad postmoderniąjame mąstyme Rytų filosofijos elementai tapo organiška dalimi.
Pasirinkta tema man leidžia ir pačiai lyginti Ryytų ir Vakarų kultūras. Manau, kad jau pats temos suformulavimas reikalautų iš manęs, kad aš supriešinčiau šių dviejų labai skirtingų kultūrų meninę patirtį. Taigi tolesniame savo tekste aš pasistengsiu atskleisti Vakarų ir Rytų meninių patirčių skirtumus, manau kad tai nėra la

abai jau sudėtinga užduotis, kadangi meną formuluoja kultūroje vyraujantys tam tikri mąstymo principai, o Vakarų ir Rytų mąstymo principai labai skiriasi vieni nuo kitų. Tekste mėginsiu atskleisti kelis iš šių gausybės meno suvokimo principų ir per juos parodyti Rytų ir Vakarų meninės kūrybos skirtumus.
Turbūt pagrindiniu mano gvildenamu klausimu taps žmogaus ir meno santykis,, nes aš tikiu, kad čia ir glūdi pagrindiniai šių dviejų kultūrų meninių patirčių skirtumai. Vakarų meninę patirtį nepabijosiu pavadinti racionalistine ir palyginti su labai uždara sistema, kurioje progresas gali egzistuoti tik kaip sąvoka kažko bauginančiai naujo ir laužančio senąsias tradicijas. Tokioje sistemoje progresas būna pripažįstamas tik jau praėjus tam tikram laikui, kai naujų idėjų dvelksmas pradedamas jausti ne tik meno bet ir kitose gyvenimo srityse. Tuo taarpu Rytietiškąją meno patirtį galima įvardinti kaip labai intravertišką, tačiau neatsiejamą nuo kitų žmogaus gyvenimo sryčių ir tai leidžia progresui vystytis pamažu tam tikruose visuomenei priimtinuose rėmuose, nors vizualinis meno traktavimas ir lieka beveik arba nežymiai pakitęs, tačiau labai prasiplečia meno suvokimo ir jo vaizduojamos erdvės traktavimas. Rytietiškoji meno patirtis leidžia stebėtojui tiesiog mėgautis jam pateiktais vaizdais, nors iš tiesų juose glūdi labai gilus filosofiniai pasaulio matymo ir suvokimo principai.
Vakarietiškasis menas yra linkęs pirma išskaidyti matoma vaizdą atskirais fragmentais ir ti
ik tuomet vėl viską sujungti į vieną visumą, jam nesvetimas aiškumo, skaidymo, tvarkos ieškojimo metodas, kai tuo tarpu Rytietiškoji patirtis remiasi intuiciniu formos pajutimu ir absoliutaus vienio suvokimu.

Aplinkos ir žmogaus santykis Rytų ir Vakarų meninėje patirtyje

Man lengviausia Rytų ir Vakarų mąstysenos skirtumus atskleisti per meno prizmę. Tai pripažino net ir M. Heideggeris, kuris pripažįsta, jog, be filosofijos, tobuliausia būties kūrybiškumo raiškos forma tampa menas. Taigi laikausi nuomonės, kad vis dėlto menas turi galią šnekėti bendražmokiškomis reikšmėmis, kurios yra atpažįstamos nepaisant to kurioje socioistorinėje aplinkoje yra atsiradusios ar sukurtos. Manau, kad skiriasi tik keliai,kuriais sekama norint prieiti prie šios benrdažmogiškos išraiškos.
Kalbant apie žmogaus ir pasaulio santykį meninėje Rytų ir Vakarų patirtyje pirmiausiai į akis krenta vakarietiškasis pasaulio ir gamtos užvaldymo fanatizmas. Pirmiausiai mokydamasis pažinti meninę kalbą vakarietiškojo mąstymo atstovas išmoksta matomą vaizdą gamtoje išskaidyti atskirais segmentais vien tam, kad vėliau jis būtų perkeltas į meninio konteksto rėmus ir patektas kaip gamtos formų kopija. Taip manau, kad vakarietiškasis požiūris į meną daugiau ar mažiau remiasi gamtos formų kopijavimu keliant tikslą pirma jas užvaldyti ir tik tada pateikti, kaip tam tikrą meninę išraišką. Žiūrint į vakarietiškojo meno vystymosi istoriją, šią tendenciją galima labai aiškiai stebėti. Žmogaus figūra gamtos fone dažnai būna pateikiama kaip vienintelis svarbus elementas vi

isame darbe. Taigi remdamasis antropocentriniu mąstymu vakarietiškasis pasaulis pateikia aplinkos užvaldymo idėją kaip savaime suprantamą ir neginčijamą faktą. Nors pirmykščiuose olų piešiniuose ir matome mitišką pasaulio suvokimą, kuris yra bendras visoms pirmykštėms kultūroms, tačiau jau ir šiuose olų piešiniuose galima stebėti gamtos užvaldymo ir sunorminimo idėjų radimąsi. Pirmykštis žmogus piešdamas gyvūnų atvaizdus ant olos sienų tikėjosi pažinti ir užvaldyti to gyvūno jėgas. Šis valdymo troškimas išliko ir iki šių dienų. Vakariai savo filosofijos kelią pasuko aplinkos skaidymo ir netgi supriešinimo keliu. Taigi mes nebeįsivaizduojame mus supančio pasaulio be “natūralių” priešpriešų, kaip antai intuicija ir intelektas, gėris ir blogis, tamsa ir šviesa, pradžia ir pabaiga. Taigi vakarietiškoji patirtis linkusi remtis pažinimu, ištyrimu ir bet kokių kelyje atsiradusių neaiškumų pašalinimu. Turbūt daugiausiai įtakos tokio vakarietiško mąstymo formavimui padarė R. Dekartas, jo mąstymo kelias seka dar Biblijos tyrinėtojų pradėtais mėginimais tiesą atrasti tiksliais moksliniais ieškojimais. Visi būties pavidalai – nuo oro iki žemės gelmių, nuo žmogaus širdies iki jo proto, nuo pasaulio ribų iki būties beribiškumo – buvo jo tyrinėjimo laukai, ir visur jis paliko neišdildomus pėdsakus. Vakarietiškajame mąstymo modelyje ilgam nusistovėjo nuostata, jog abejoti reikia viskuo: ir tiesomis, ir nuomonėmis, ir pojūčiais, ir mūsų mąstomais daiktais. “Kad pojūčiai mus apgaudinėja – nenauja ir lengvai patvirtinama, to
odėl jais abejoti reikia ypač nuosekliai, kol suabejosime visos aplinkumos ir net savo pačių egzistavimo tikrumu. Kas lieka šitaip abejojančiam? Tik pats abejojimas. Jis yra toks abejonių nekeliantis faktas, kad vienintelis tegali liudyti mąstymo aktą. Tuo remdamasis, R. Dekartas ir formuoja savo garsųjį cigito ergo sum (mąstau, vadinasi, egzistuoju).” (R. Ozolas).

Taigi vakarietiškajai mąstymo tradicijai būdingas nuoseklus aplinkos tyrimo, pažinimo ir galų gale užvaldymo modelis. Tas pats atsispindi ir meninėje vakariečių kūryboje, kadangi meno vystimąsis neatsiejamas nuo filosofinės minties vystimosį, nesvarbu kurioje kultūrinėje aplinkoje ji egzistuotų.

Žvelgiant į Rytus aiškiai matome visiškai kitokį požiūrį į supančią aplinką. Rytų kultūroje dominuoja emocionalistinis, poetinis meno ir aplinkos santykis. Rytų filosofijai būdingas mąstymo ir būties vieningumas, tolerancija saikingumas, kraštutinumų vengimas. Tai labai intravertinė visuomenės sistema, kurioje bet kokia tvarka pirmiausiai yra grindžiama pasaulio ir žmogaus suvokimu kaip nedalomu vieniu. Visa Rytų filosofija yra pagrįsta mąstymo vientisumu,o žvelgiant plačiau – menui apskritai. Meno kūrinyje egzistuoja visi būties ir kultūros aspektai, meno kūrinys atveria pasaulį. Heideggeris teigia, jog daoizmo mąstytojai mano, kad filosofo paskirtis yra kelti aktualius žmogaus būties klausimus, nebūtinai formuluojant galutinius atsakymus. Vienas iš svarbesnių Rytų ir Vakarų mąstysenos, o tuo pačiu ir meno, skirtumų yra tuštumos, tylos ir Nieko traktavimas. Tolimųjų Rytų filosofijoje šios sąvokos svarba yra nenuneigiama, “tuštuma yra tas pat, kas ir Niekas, tai yra tokia esatis, kuria stengiamės mąstyti kaip kažką kitą bet kokios čia-esaties ir čia-nesaties atžvilgiu” (M. Heideggeris). Niekas yra laikomas kūrybos pradžia, tuo, nuo ko viskas prasideda. Tuo tarpu vakarietiškoji filosofija mums leidžia susidaryti įspūdį, kad būtent Niekas ir tuštuma yra visa ko pabaiga. Taigi toliau gilinantis į Rytų mąstysenos tuštumos traktavimą žmogaus ir meno aplinkoje (vargu ar apskritai galima išskirti kažkokias žmogaus gyvenimo srytis Rytų filosofijoje, kadangi tai yra nedalomas vienis, bet kadangi stengiuosi palyginti Rytų ir Vakarų pozicijas, tai leisiu sau taikyti, kai kurias tik vakarietiškai mąstysenai būdingas sąvokas). Tuštuma yra aukščiausias įvardijimas to, ką vakariečiai vadina “būtimi”. Menas nuolatos ieško gamtos ir žmogaus vientisumo, linksta į meditaciją, paprastumo poetizmą. Kuo paprastesnis ir mažiau išpuoštas daiktas ar reiškinys, tuo betarpiškiau ir patraukliau jame “sušvinta” pati save slepianti būtis. Tokio pobūdžio šviesa suteikia kūriniui savo spindėjimą, o kūriniui suteiktas spindesys ir yra grožis. Grožis yra būdas atskleisti tiesą ir atvirumą. Grožis slypi žmogų supančioje aplinkoje, jos kasdieninėje poetikoje, menininko tikslas – ją pamatyti. Pamatyti čia reiškia sukurti, nes “ praregėjimas laikomas kur kas sudėtingesniu uždaviniu nei praktinis įgyvendinimas. Būtent neišsakytoje idėjoje, anot tolimųjų rytų mąstytojų, slypi giliausia mintis, grožis, principinis būties neišsakomumas. Daoizmo ir Čan sekėjams nepaprastai svarbi kalbos ir principinės būties tiesos neišsakomumo problema. Estetinė užuomina, neišsakymas, tuštuma čia įgauna ypatingą prasmę, nes atveria kelią būties esmei pažinti. Čan ir Dzen meno teorijos vertina neišsakymo, neišbaigtumo, užuominos principą, ne kaip individualią menininko ar mąstytojo kūrybos manierą, o kaip apskritai autentišką būties tiesos raiškos formą. Kadangi žmogaus būtis niekada negali būti išsakyta iki galo, taigi, žmogaus dvasios kūrinys neišvengiamai atspindi šį “neišsakomumą”.

Neišsakymas, tyla čia, skirtingai nei slystantis reiškinių paviršiumi verbalinis bendravimas, įgauna ypatingą prasmę, nes priartina prie reiškinių esmės pažinimo. Tylos motyvas – išminties simbolis, prasmingiausias atsakymas. Išorinis atsakymo nebuvimas yra viena iš atsakymo formų, apibūdinančių vidinį žinojimą.
Grožio esmė, kad ir kaip besistengtume, lieka neišsakyta. Tačiau ją iš dalies galima perteikti užuomina, pauze, tyla. Vadinasi, būties esmė gali byloti ir be kalbos. Bekalbės būties bylojimo pavyzdys yra muzikos, dailės, architektūros ir kitokio meno kūriniai. Juose tarsi išsiveržia iracionalus “būties” protestas prieš žmogaus kūrybiškumą kaustančias jėgas. Visa Rytų mąstysena mums atskleidžia jutimišką ir visiškai neracionalų požiūrį į meną. “Rytų mąstytojai meną ir gyvenimą sujungė į vientisą ontologinį meninį fenomeną. Todėl meno kūrinys tapo specifine istorinių būties struktūrų kodavimo ir raiškos forma. <.> Kadangi būties struktūrų suvokimas atsiskleidžia per poetinę meninę kalbą, svarbiausias supratimo objektas yra gilieji archajiški prasminiai kalbos sluoksniai, kuriuos nagrinėdamas tyrinėtojas atskleidžia gyvenimo, pasaulio ir objektyvios būties struktūras.” (A. Andrijauskas). Tikras filosofinis mąstymas ir tikra poetinė kūryba išauga iš tų pačių šaknų.
Kūryba Rytų mąstytojai suvokia kai visiškai iracionalų aktą, kurio negalima paaiškinti protu, nes jo esmėje slypi vidiniai žmogaus sąmonės impulsai. Menininkas, tuo tarpu, yra suvokiamas tik kaip bevalis aukščiausios kūrybinės būties jėgos pasireiškimo priemonė.

Išvados

Tekste aš išskyriau Rytų ir Vakarų kultūrų skirtingą požiūrį į meninę veiklą ir labai skirtingą šios gyvenimo sryties traktavimą. Tai kas vertinama vienoje pažiūrų sistemoje yra visiškai atmetama kitoje. Labai įdomu lyginti visiškai skirtingas kultūras ir stebėti jų kardinaliai skirtingą požiūrį į atrodytų tokį subjektyvų reiškinį, kaip menas ir meninė veikla. Tačiau nesinorėtų šių dviejų kultūrinių aplinkų supriešinti, todėl aš nesiimu spręsti, kuri iš šių dviejų pažiūrų sistemų yra tikresnė ir teisingesnė, kadangi jos abi kuo puikiausiai gyvuoja, vystosi ir bene netrukdo viena kitos egzistencijai. Aš laikausi nuomonės, kad meno kalba turi vieną bendražmogišką pradą. Manau, kad Rytų kultūros atstovas taip pat puikiai gali žavėtis Vakarų menininko darbais, kurie buvo sukurti rementis vakarietiškosios meno filosofijos pagrindais.

Galbūt Rytų atstovas ir vertins tą kūrinį remdamasis savais kriterijais ir galbūt atskleis visiškai kitokius kūrinio privalumus. Kaip teigia A. Kavolis – “meno kūrinio atlikimo gerumas transcenduoja šio objekto ar veiksmo paskirtį (jei jis ją turi), socialinius tikslus, kuriems buvo sumanytas, o po to naudojamas ir estetines bei idiologines ribas, kuriose jį suvokia autorius. Būtent dėl šio sugebėjimo “transcenduoti” estetinė meno kūrinių kokybė yra atpažįstama už kurios nors socioistorinės aplinkos”. Taigi kiekvienos meno filosofijos pagrindas yra prielaida, kad visiems menams, nepaisant jų formos ir turinio skirtingumų, būdinga tam tikra bendra prigimtis. Galima kalbėti apie skirtingas vertinimo sistemas tačiau negalima atmesti fakto, kad vienos vertinimo sistemos atstovai žavisi kitos vertinimo sistemos atstovų darbais. Galbūt keliai į užsibrėžtą siekemybę ir skiriasi, tačiau pati siekemybė išlieka ta pati ir yra atpažįstama ir vertinama bet kurios kultūros atstovų.

Šaltiniai:
§ M. Heideggeris “Meno kūrinio prigimtis. Grožio kontūrai” Vilnius,1980m.
§ A. Andrijauskas “M. Heideggerio Rytų ir Vakarų mastymo principų sintezės ieškojimai” Lietuvos mokslų akademija , 2004m. Vilnius
§ Curt John Ducasse “Meno vertinimas” “Krantai” 1993m. Vilnius

Leave a Comment