Ekologisku zemes ukio ir maisto produktu gamyba ir rinkodara

TURINYS
ĮVADAS 3
PAGRINDINIŲ TYRIMO SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAS 5
1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO YPATUMAI 6
1.1. Ekologinio ūkininkavimo esmė 6
1.2. Ekologinio ūkio sertifikavimas 8
1.3. Ekologinio žemės ūkio stipriosios ir silpnosios pusės bei ekologinio ūkininkavimo motyvacija 11
1.3.1.Ekologinio ūkininkavimo motyvacija 12
2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBA IR SUVARTOJIMAS 13
2.1 Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamintojas 13
2.2 Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pasiūlą bei paklausą lemiantys veiksniai 14
2.3 Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pasiūla. 15
3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PIRKĖJAI IR KONKURENTAI 18
4. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ RINKODAROS ELEMENTŲ ANALIZĖ 19
4.1. Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai, jų savybės ir plėtra 19
4.1.1. Ekologiškų žemės ūkio ir maaisto produktų gyvavimo ciklas 19
4.1.2. Ekologiškų žemės ūkio maisto produktų pakavimas 22
4.1.3. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų ženklinimas 23
5. EKOLOGINIO ŽEMĖS ŪKIO PLĖTROS EUROPOS SĄJUNGOJE TENDENCIJOS IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE 23
6. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBOS IR RINKODAROS TYRIMAS 28
6.1. Empirinio tyrimo metodika 28
6.2 Tyrimo rezultatų aptarimas 29
IŠVADOS 38
LITERATŪRA 40ĮVADAS
Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformas, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekia sukurti naujesnę, orientuotą žemės ūkio rinką, konkurentabilią, tarptautinio lygio žemės ūkkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvoje. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio ir maisto produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomikai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi, reikia kompleksiškai sp

pręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant švarų ūkininkavimą, aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą. Lietuvos ekologinio žemės ūkio plėtra prasidėjo sudėtingu šaliai periodu, kuomet tuo pačiu metu vyko daugelis ūkio reformų, praktiškai daugiau stabdančių nei skatinančių bet kokią ūkinę veiklą. Be to, iki Nepriklausomybės atkūrimo, šalies žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai nebuvo orientuoti į rinką ar vartotoją, kas neskatino jų domėtis rinkodaros svarba ir pritaikymu gaminių realizavime. Todėl atkūrus Nepriklausomybę, tiek įprastinio, tiek ekologinio ūkininkavimo žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai bei perdirbėjai susidūrė su rinkodaros žinių trūkumu. Tai ypač aktualu ekologiškų produktų gamintojams ir perdirbėjams, kadangi ekologiški žeemės ūkio ir maisto produktai – specifinė prekė rinkoje, ir būtinai reikia mokėti naudoti rinkodaros sistemos elementų naudojimo teikiamais privalumais, kad būtų užtikrintas norimas ūkio pelningumo lygis ir, be abejo, patenkinti vartotojų poreikiai.
Tyrimo problema – ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pasirinkimo galimybės ir priežastys.
Tyrimo objektas – ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai ir jų produkcija.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir rinkodarą.
Tyrimo uždaviniai:
• Išanalizuoti ekologinio ūkininkavimo ypatumus, apibrėžiant ekologinio ūkininkavimo esmę;
• Išsiaiškinti ekologinio ūkio sertifikavimo taisykles bei išnagrinėti ekologinio ūk
kio stipriąsias bei silpnąsias puses ir ekologinio ūkininkavimo motyvaciją;
• Išstudijuoti ekologišką žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir suvartojimą;
• Išnagrinėti ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų aplinkos veiksnius, atsižvelgiant į rinką, valstybės paramą bei pirkėjus;
• Išanalizuoti ekologiškiems žemės ūkio ir maisto produktams taikomas rinkodaros sistemos priemones;
• Išstudijuoti lietuviškų ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos perspektyvas integracijos į Europos Sąjungą kontekste.
Tyrimo metodai:
1. Lietuvos autorių mokslinių, mokymo metodinių leidinių, periodinės literatūros loginė analizė ir sintezė, palyginamoji analizė bei grafinis modeliavimas.
2. Statistinė duomenų analizė.
Empirinio tyrimo imtis.
Tyrimas buvo atliekamas Mažeikių, Druskininkų, Marijampolės, Pakruojo ir Jurbarko rajonuose. Apklausoje dalyvavo 35 įvairaus amžiaus respondentai.
Darbo struktūra.
Darbą sudaro įvadas, pagrindinių tyrimo sąvokų apibūdinimas, 6 dėstymo skyriai bei išvados. Pabaigoje pateikiamas naudotų literatūros šaltinių sąrašas ir priedai (apklausos anketa).
Šio darbo teorinę dalį rinko Inga Pocevičiūtė ir Eglė Sabaliūtė. Anketą rengė ir apklausą vykdė visos grupės narės. Anketos duomenis suvedė Neringa Čergelytė ir Eglė Sabaliūtė. Lenteles ir grafikus sudarė Neringa Čergelytė ir Gintarė Rukšnaitytė. Praktinės užduoties analizę atliko Živilė Plioplytė, Inga Pocevičiūtė ir Eglė Sabaliūtė.PAGRINDINIŲ TYRIMO SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAS
Kadangi kiekvienas autorius ar tyrėjas tam tikrus reiškinius gali apibūdinti labai skirtingai, darbe naudojamos sąvokos yra priimtiniausios.
Ekologinis žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, kuri remiasi sėjomainomis ir jų rotacijomis, ūkyje sukaupiamomis organinėmis trąšomis: augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja tr
rąša, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodų įvairove.
Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai – tai sertifikuoti žemės ūkio ir maisto produktai, auginami, perdirbami, ženklinami ir realizuojami pagal griežtus taisyklių reikalavimus.
Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (procesas, paslauga) atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus.
Gamybos proceso sertifikavimas – kartu produktų ir kokybės sistemų sertifikavimas, nes yra tikrinamas visas gamybos procesas nuo aplinkos sąlygų, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui.
Agresyvios pardavimo skatinimo priemonės – tai yra lengvatiniai sandoriai pardavėjams, nuolaidų kuponai, premijos ir konkursai.
Ekologiškų maisto produktų rinkodara – tai vartotojų poreikių išsiaiškinimo ir jų tenkinimui reikalingų sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo procesas, padedantis siekti individų ir organizacijos tikslų.1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO YPATUMAI
1.1. Ekologinio ūkininkavimo esmė
Ekologinis žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, kuri remiasi sėjomainomis ir jų rotacijomis, ūkyje sukaupiamomis organinėmis trąšomis: augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodų įvairove. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apykaitos ciklas. Ekologinės žemdirbystės sistema labai apriboja sudėtinių sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių naudojimą ir taip padidina maisto produktų bei pašarų gyvybingumą. Ekologiniai ūkiai turi laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų. Ekologinis ūkis turi būti sertifikuotas, visa produkcija turi būti pažymėta ekologiškai įvairios produkcijos sertifikavimo ženklu. Turi būti parengtas ekologinio ūkio veiklos planas, su
udaryti sėjomainų, tręšimo planai, įgyvendinta nustatytos formos apskaita. Ūkininkavimo, taikant ekologinės žemdirbystės sistemas, ypatumai:
• sėjomainose būtina auginti ankštinius augalus;
• laukams tręšti naudoti organines trąšas ir gerai pagamintus kompostus;
• sudaryti palankias sąlygas daugintis sliekams ir kitiems makro bei mikroorganizmams.
Kad mažėtų maisto medžiagų nuostoliai, reikia:
• gerai atlikti žemės dirbimo bei augalų priežiūros darbus;
• per dažnai nepurenti žemės, saugoti dirvožemį nuo pernelyg didelio susmulkinimo, organinių medžiagų mineralizacijos ir struktūros gadinimo bei suslūgimo;
• laikytis tinkamų žemės dirbimo ir sėjos terminų;
• sėti tarpinius augalus;
• gerinti dirvožemio struktūrą;
• plėsti daugiamečių augalų plotus.
Kad nesutriktų maisto medžiagų balansas, reikia nuolat tikrinti maisto medžiagų atsargas dirvožemyje. Trūkstamas maisto medžiagas būtina papildyti, tačiau tręšti reikia laikantis ekologinei žemdirbystei keliamų reikalavimų. Ekologinė gyvulininkystė yra svarbi sudėtinė ekologinio žemės ūkio sistemos dalis. Laikant gyvulius, susidaro uždari maisto medžiagų apytakos ciklai, kaupiamos organinės trąšos, tikslingiau panaudojami žemės plotai, išlaikomas ūkininkavimo sistemos balansas, vartotojams siūlomi įvairesni maisto produktai. Gyvulių reikėtų laikyti tiek, kiek reikia organinėms trąšoms sukaupti išsaugant natūralias ganiavos sąlygas. Pirkti pašarai neturėtų sudaryti daugiau kaip 10% viso naudojamų pašarų kiekio. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja ūkininkavimo sistemos pakeitimų, todėl privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis iš chemizuoto į ekologinės gamybos ūkį. Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio tikslai yra šie:
1. Gaminti pakankamą kiekį aukštos kokybės, didelės maistinės vertės žemės ūkio produktus;
2. Ūkininkavimo sistemoje kurti, skatinti ir palaikyti uždarus biologinius ciklus;
3. Palaikyti ir didinti ilgalaikį dirvožemio derlingumą;
4. Taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius, teikiant pirmenybę atsinaujinantiems resursams;
5. Auginti gyvulius taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų pagrindines jų įgimto elgesio savybes;
6. Mažinti aplinkos taršą;
7. Išsaugoti biologinę įvairovę;
8. Maksimaliai išsaugoti ekologiškų maisto produktų natūralias savybes, juos saugant ir perdirbant;
9. Žemės ūkio produktų gamintojams sudaryti pagrindinius poreikius tenkinančias gyvenimo sąlygas, saugią darbo aplinką, galimybę gauti pelną, jausti pasitenkinimą darbu.

Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produktų sertifikavimas ir ženklinimas padeda pirkėjams juos atskirti rinkoje ir tuo pačiu prisideda prie paklausos didėjimo. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu. Ekologinio ūkio sertifikavimas yra labai svarbus etapas ekologiškų maisto produktų gamybos sistemoje.1.2. Ekologinio ūkio sertifikavimas
Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (procesas, paslauga) atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus. Šią procedūrą gali atlikti:
• pirmoji šalis – gamintojas, tiekėjas;
• antroji šalis – pirkėjas;
• trečioji šalis – nepriklausomas asmuo ar organizacija.
Dažniausiai sertifikuoja trečioji šalis, t.y. fizinis ar juridinis asmuo, kuris pripažintas nepriklausomu nuo gamintojų ir pirkėjų interesų.
Produkcija sertifikuojama turint tikslą patvirtinti, kad ji atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus, užtikrinančius jos nekenksmingumą sveikatai, turtui, aplinkai bei saugą gyvybei.
Sertifikavimas būna privalomas ir savanoriškas. Ekologinės gamybos ūkių ir įmonių sertifikavimas yra savanoriškas. Apsisprendimas sertifikuoti ūkį ar įmonę dažnai pagrįstas noru realizuoti produktus ekologiškų produktų rinkoje, kurioje paklausa didesnė už pasiūlą ir produktų kaina didesnė nei įprastinių produktų. Ekologinio žemės ūkio sertifikavimas yra šios gamybos metodo arba sistemos sertifikavimas. Ekologiškų produktų sertifikatas liudija, kad produktai yra pagaminti šioje sistemoje pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus, t.y. nusako produktų kilmę. Kilmė negali būti nustatyta įvairiais produktų analizės metodais, kaip tai daroma kitose produktų kokybės sertifikavimo sistemose. Ekologinių produktų gamybos procesas pagal nustatytas taisykles, produktų kilmę garantuoja jų kokybė. Gamybos proceso sertifikavimas yra kartu produktų ir kokybės sistemų sertifikavimas, nes yra tikrinamas visas gamybos procesas nuo aplinkos sąlygų, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui. Ekologiniame ūkyje sertifikavimo objektai yra šie:
• Gamintojai – jų žemė, gamybos pastatai;
• Gamybos sistema – gamybos ir perdirbimo metodai, procesai, dokumentacija;
• Produktai – jie ženklinami ekologinio žemės ūkio sertifikavimo programos ženklu. Šis ženklas informuoja vartotojus, kad produktai yra sertifikuoti.
Ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemai keliami dideli reikalavimai. Ji turi būti konfidenciali, patikima, objektyvi, nepriklausoma, kompetentinga, nesudėtinga, savarankiška, finansiškai efektyvi, atvira, informatyvi. Šių kriterijų prioritetus nustato pačios gamybos ir sertifikavimo sistemos sąlygos, rinkos bei bendrieji sertifikavimo reikalavimai, tačiau svarbiausi kriterijai visada yra kompetencija, objektyvumas ir savarankiškumas. Kai kurie kriterijai atrodo prieštaraujantys vienas kitam, pvz., atvirumas ir konfidencialumas (slaptumas). Tačiau taip nėra. Konfidencialumo dokumentai apibrėžia, kokia informacija yra konfidenciali, o kokia atvira.
Atvira informacija yra ekologinio žemės ūkio taisyklių, inspektorių ir tarybos narių sąrašai, sertifikuotos žemės ūkio produkcijos ir gamintojų sąrašai ir kt. Visa kita informacija sertifikavimo sistemoje yra konfidenciali. Atvirumo principas reiškia, kad sertifikavimo programoje gali dalyvauti visi norintys, įsipareigoję vykdyti nustatytus reikalavimus.
Pagrindiniai sertifikavimo sistemos elementai yra: taisyklės (standartai), tikrinimas, sertifikavimas, ženklinimas, informacija. Vienas iš svarbiausių sistemos elementų yra standartai. Pagrindiniai tarptautiniai standartai yra:
1. Europos Sąjungos reglamentas 2092/91 – dėl žemės ūkio produktų ekologiškos gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo.
2. IFOAM – pamatiniai standartai ekologinio žemės ūkio produktams gaminti ir perdirbti.
3. FAO/WHO – ekologiškų produktų gamybos programa.
Pagal tarptautinius dokumentus ruošiami nacionaliniai kiekvienos šalies standartai, pritaikyti vietos sąlygoms. Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo norminis dokumentas yra „Ekologinio žemės ūkio taisyklės“. Taisyklės harmonizuotos su Europos Sąjungos dokumentais: reglamentais 2092/91, 1804/99, 331/2000 ir kt. Šios taisyklės numato ekologiškų produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo taisykles produktams, kurie vadinami ekologiškais produktais ir ženklinami ekologi.škų produktų ženklu. Taisyklėse yra šie skyriai: ekologiškų produktų sertifikavimas, aplinkos sąlygų vertinimas, augalininkystės, gyvulininkystės, specialioji produkcija; ekologiškų produktų perdirbimas; realizacija, ženklinimas. Čia yra tokie privalomi priedai: trąšos ir augalų apsaugos priemonės, veterinariniai vaistai ir preparatai, leidžiami naudoti ekologiniame ūkyje, pagalbinės medžiagos, kurias galima naudoti perdirbant ekologiškus produktus ir kiti.
Lietuvos žemės ūkio ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija įsteigė VšĮ „Ekoagros“, o Žemės ūkio ministerija pavedė jai vykdyti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo darbus. Ši įstaiga tikrina ir sertifikuoja ūkius, perdirbimo ir realizavimo įmones, viešojo maitinimo įmones, gaminančias ekologiškus produktus, taip pat atestuoja produkciją, kuri naudojama šių produktų gamyboje, pvz., augalų apsaugos priemones, kurias leidžiama naudoti ekologiniame ūkyje, ir kt. Ekologiškų produktų gamybos sertifikavimo procedūrų schema yra tokia:
1. prašymas sertifikavimui;
2. prašymo nagrinėjimas ir sprendimas;
3. sutarties sertifikavimo darbams pasirašymas;
4. tikrinimas;
5. produkcijos pavyzdžių tyrimas (jei to reikia);
6. sprendimas suteikti ūkio statusą;
7. sertifikato įforminimas ir išdavimas;
8. sertifikuotos produkcijos kokybės stabilumo, sertifikato ir sertifikavimo ženklo naudojimo tikrinimas.
Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo pirmiausia susipažįsta su „Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis“, paruošia ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinį gamybos planą, numatydamas tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą, jų laikymo ir produkcijos laikymo sąlygas. Ūkininkas pateikia sertifikacijos įstaigai prašymą bei duomenis apie ūkininkavimą, ūkio planą, kitą dokumentaciją, pasirašo su „Ekoagros“ sertifikavimo darbų sutartį. Sertifikacijos įstaiga „Ekoagros“:
1. paskiria tikrintoją, kuris tikrina, ar pareiškėjas ūkininkauja pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles (tikrinama kasmet);
2. neradus pažeidimų, išduoda Ekologinės gamybos ūkio (įmonės) ar pereinamojo laikotarpio ūkio sertifikatą. Priklausomai nuo ūkininkavimo praktikos, pereinamasis laikotarpis yra nuo 2 iki 3 metų. Atlikus reikalingus patikrinimus, „Ekoagros“ išduoda Ekologinės gamybos ūkio ar įmonės sertifikatą. Sertifikatas galioja 1 metus (tik tais metais išaugintai produkcijai). Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikia teisę ženklinti produktus ekologiškų produktų ženklu. Šio ženklo naudojimo tvarka yra nustatyta Ekologinio žemės ūkio taisyklėse. Lietuvai tapus Europos Sąjungos šalimi ekologiškus produktus bus galima ženklinti vieningu ES ženklu. Šio ženklo galimą naudojimą, jo dydį, spalvą apibrėžia EEB reglamentas 331/2000. Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai ir įmonės įtraukiami į sertifikuotų ūkių ir įmonių katalogą, kuris rengiamas kiekvienais metais.1.3. Ekologinio žemės ūkio stipriosios ir silpnosios pusės bei ekologinio ūkininkavimo motyvacija
Ekologinio žemės ūkio stipriosios pusės:
• Ekologinis ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.
• Ekologinis ūkis gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietinėje ir užsienio rinkoje maisto produktus.
• Ekologinis ūkininkavimas išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką nuo taršos.
• Didėja vartotojų ir gamintojų susidomėjimas produktų kokybe ir aplinkos apsauga.
• Pastovus ekologinių gamybos ūkių skaičiaus didėjimas rodo ekologinio ūkininkavimo patrauklumą ir perspektyvumą.
• Plečiasi ekologiškų produktų vietinė rinka, įkurti specializuoti skyriai prekybos centruose, pradėtas eksportas, kuriasi produktų realizavimo kooperatyvai.
• Parengti ekologinio ūkininkavimo teisinės bazės pagrindai ir suderinti su Europos Sąjungos reikalavimais.
• Sukurta ir įgyvendinta ekologinio ūkio sertifikavimo sistema.
• Veikia ekologinio žemės ūkio Vyriausybės paramos programa. Numatyta finansinė parama iš Europos Sąjungos struktūrinių ir tarptautinių fondų, užsienio specialistų konsultacijos.
• Leidžiami periodiniai informaciniai ekologinio ūkio leidiniai: „Eko ūkis“: gamyba, mokslas, rinka, Ekologinio ūkio naujienos, „Gaja“ informuoja ir kiti; parengtos TV laidos, filmai, straipsniai spaudoje.
Ekologinio ūkio silpnosios pusės:
• Ekologinis ūkininkavimas neįteisintas kaip prioritetinio ūkio šaka.
• Neįgyvendinta veiksminga ilgalaikė ekologinės gamybos ūkio valstybinės paramos sistema.
• Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technologijos.
• Trūksta ekologinės gamybos ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos priemonių.
• Šalyje nepagaminamas pakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų perdirbimo, eksporto plėtrai.
• Neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija.
• Trūksta informacijos apie ekologiškų produktų vartojimo naudą.
• Nesukurta ekologiškų produktų realizacijos sistema, neatlikti sisteminiai vidaus ir užsienio rinkų tyrimai, nesukurta tinkama infrastruktūra, neįgyvendintos rinkodaros priemonės.
• Ūkininkai neturi pakankamai ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių.
• Nėra specializuotos ekologinio ūkininkavimo konsultavimo sistemos, o veikiančiose konsultavimo institucijose trūksta specialistų, galinčių konsultuoti ekologinio ūkininkavimo klausimais.
• Ekologinis ūkininkavimas labiau suprantamas kaip gamtosaugos priemonės, o ne kaip perspektyvi ūkininkavimo šaka.1.3.1.Ekologinio ūkininkavimo motyvacija
Ekologiniu ūkininkavimu šiandieniniame žemės ūkyje yra sprendžiamos tokios problemos:
• ekologinės aplinkosauginės, žemės ūkio skleidžiamos aplinkos taršos sumažinimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, materialinių ir energetinių sąnaudų mažinimas ir aukštos kokybės, saugaus maisto bei žaliavų išauginimas;
• ekonominių ir vietinių išteklių panaudojimas, galimybė produkciją realizuoti aukštesne kaina;
• socialinės, darbo vietų kaime padidinimas, nedidelių ūkių išsaugojimas ir kultūrinės, dvasinės žemdirbio kultūros ugdymas, savos etnokultūros puoselėjimas.
Tik gerai suvokdamas ekologinio ūkininkavimo prasmę, ūkininkas gali ryžtis nelengvai, bet reikšmingai veiklai, ir tik tokiu atveju ši veikla bus sėkminga. Ekologinio ūkininkavimo motyvacija domimasi daugelyje šalių, kuriose išplėtotas ekologinis žemės ūkis. Šveicarijoje dar aštuntame dešimtmetyje atlikta ekologiškai ūkininkaujančių apklausa parodė, kad 26% iš jų perėmė tėvų ir protėvių tradicijas, 10% – dėl neigiamo cheminių medžiagų naudojimo žemės ūkyje vertinimo, 20% – suvokė ekologinio ūkininkavimo prasmingumą, 11% – turėdami sveikatos sutrikimų, 9% – tikėdamiesi geriau spręsti ūkio ekonomines problemas ir 24% – vedami dvasinių paskatų.
Nagrinėjant ekologinio ūkininkavimo Lietuvoje dešimtmetį, galima teigti, jog pirmieji šia kryptimi pasuko išsilavinę ir suprantantys ekologinio ūkininkavimo ekonominę naudą. Labai svarbu, kad ūkininkų ekologinio švietimo programose greta būtinų praktinių klausimų, būtų numatytas ir ekologinio ūkininkavimo motyvacijos stiprinimas globaliniame ir lokaliniame šios veiklos kontekste. Labai svarbus ir maisto vartotojų švietimas, ekoproduktų pranašumo propagavimas. Didėjanti ekoproduktų paklausa skatins ir ekologinių ūkių plėtojimą, jų skaičiaus didėjimą bei ekologiškai išaugintų maisto žaliavų perdirbimą. Visus šiuos uždavinius būtina numatyti žemės ūkio plėtros strategijoje.2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBA IR SUVARTOJIMAS
2.1 Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamintojas
Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993 metais. Tais metais sertifikuoti devyni ūkiai, kuriems buvo suteiktas pereinamojo laikotarpio į ekologinį ūkį statusas. Ekologinių ūkių skaičius kasmet didėjo. 2001 metais jau buvo sertifikuoti 290 ūkiai, iš jų 135 ekologiniai ir 155 pereinamojo laikotarpio ūkiai, 8 perdirbimo įmonės bei 11 kitų įmonių. 1993-2001 metais Lietuvoje ekologinių ūkių skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, didėja, ir yra visos prielaidos tolesnei ekologinio ūkio plėtrai. Tai lietuviškos ūkininkavimo tradicijos, minimalus cheminių medžiagų panaudojimas, Vyriausybės parama, orientacija į Vakarų rinką, ekologiškų produktų paklausa. Ekologiniam žemės ūkiui Lietuvoje yra teikiama finansinė parama. Lietuvoje reikėtų turėti ekologinių ūkių tiek, kad jų plotas užimtų bent 1% žemės naudmenų ir kaip būtiną sąlygą ekologiškų produktų rinkai išjudinti. Šiuo metu turime tik 0,2% žemės naudos, kur vyrauja ekologiškų pašarų, grūdinių kultūrų, bulvių ir daržovių bei vaisių ir uogų gamyba. Viena stambiausių ekologiškos produkcijos gamintoja ir platintoja yra VšĮ „Tatulos programa“ (Požeminio vandens apsaugos nuo užteršimo ir ekologiškai švarios žemdirbystės vystymo intensyvaus karsto zonoje tikslinė programa), įsikūrusi Biržuose 1993 metais. Ji jungia 146 narius: 126 ūkininkus (iš jų 41 ūkininkas turi ekologinio ar pereinamojo ūkio sertifikatą), 16 įmonių (iš jų turi ekologinės įmonės sertifikatą), 3 žemės ūkio bendroves, 1 kooperatyvą, 1 daržovių realizavimo klubą. 1990 metais buvo įkurta ekologinės žemdirbystės bendrija „Gaja“, kuri nuo 1991 metų tapo IFOAM nare. „Gaja“ vienija ūkininkus ir visus, besidominčius ekologiniu žemės ūkiu; bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio organizacijomis, besidominčiomis ekologiniu žemės ūkiu bei pataria ekologinio ūkininkavimo klausimais.2.2 Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pasiūlą bei paklausą lemiantys veiksniai
Europos ekologiškų produktų rinka smarkiai išaugo per paskutinius 5 metus, tačiau kai kuriose šalyse (Austrijoje, Vokietijoje), kai kuriems produktams augimas sulėtėjo. Taip yra dėl to, kad kai kurių produktų rinka yra persotinta, taip pat dėl užsienio prekybos politikos ir kitų šalių spaudimo.
Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų paklausą lemiantys ir ribojantys veiksniai Paklausą lemiantys veiksniai:
1. Susirūpinimas maisto saugumu. Tai vienas iš pagrindinių faktorių, sąlygojančių paklausą. Maisto baimė, ypatingai Didžiojoje Britanijoje privertė žmones pagalvoti apie jų valgomo maisto pasekmes jų organizmams ir sveikatai;
2. Aplinkosauginės priežastys. Europiečiai yra labiau išsilavinę ir labiau domisi aplinkosaugos procesais. Jie labiau kreipia dėmesį į valgomo maisto pagaminimo sąlygas. Dabar ypač stebima ir kontroliuojama maisto produktų gamyba vaikams;
3. Vartotojų orientacijos pokyčiai. Kai kuriais atvejais ekologiškų produktų pirkimą galima palyginti su sandalų pirkimu hipių eros laikais, nes kai kurie žmonės jaučia komfortą juos pirkdami ir visiškai nesigilindami į teigiamas produkto savybes;
4. Platesnė informacija. TV, radijas ir kitos visuomenės informavimo priemonės taip pat daro įtaką;
5. Aprėpimas. Maisto saugumas ir aplinkosauga;
6. Didesnis pasitikėjimas;
7. Produkto prieinamumas. Atsiradus ekologiškų produktų supermarketuose jie žymiai lengviau pasiekiami;
8. Pakankamos pajamos. Ekologiški produktai yra maždaug 30 proc. brangesni už įprastus maisto produktus. Ekologiški produktai tapo vieni pirmųjų prabangos prekių maisto rinkoje.

Paklausą ribojantys veiksniai:
1. Kaina. Tai vis dar ribojantis veiksnys daugeliui pirkėjų. Didelės kainos labai sulėtina rinkos plėtimąsi.
2. Skirtumas tarp kainų. Stengiamasi išvengti šio faktoriaus trumpinant perpardavėjų grandinę.
3. Prieinamumas. Kai kuriuose regionuose ekologiškų produktų neįmanoma išauginti, o transportavimo išlaidos labai padidina kainą ir apriboja paklausą.
4. Rinka. Kai kurie importuotojai ir perdirbėjai atsisako įvežti ir remti ekologiškus produktus, nes jie mažiau apsimoka nei įprasti maisto produktai.
5. Genetiškai nemodifikuoti organizmai. ES organizacija IFOAM nepripažįsta genetiškai apdorotų produktų, o šie labai pakėlę pardavimų lygį Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Švedijoje.
6. Parama. Yra remiami tik ekologiški produktai kaip visuma, o konkrečiai kokio nors produkto rūšis neremiama.
7. Ekonomika. Ekologiškų produktų rinka, ypač Vokietijoje yra didinama naudojant tam tikrą ekonominį spaudimą. Dalis pirkėjų atsisako pirkti ekologiškus produktus dėl aiškiai patiriamo spaudimo.
8. Nepakankamas kiekis rinkoje.2.3 Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pasiūla.
Sertifikuotų ekologinių ūkių skaičius ir plotas Lietuvoje nuolat didėja, todėl išauginama vis daugiau ir įvairesnės žemės ūkio produkcijos. Taip pat didėja vietovių, kuriose renkama natūralioji produkcija, atitinkanti ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus, plotai.
Iki šiol didžiausią dalį ekologiniuose ūkiuose išaugintų produktų ūkininkai realizuodavo šviežius tiesiog iš namų, prekyvietėse bei mugėse, prekybos įmonėse, ir tik nedidelė dalis šių produktų buvo perdirbama. Šviežių vaisių, grybų, uogų laikymo trukmė yra trumpa, todėl dalis išaugintos ar surinktos produkcijos turi būti perdirbama, tuo pačiu išplečiant ekologiškų produktų asortimentą. Iki šiol ekologiškų produktų perdirbimas Lietuvoje vyko gana lėtai, nemažą dalį išaugintos produkcijos ūkininkai perdirbdavo savo ūkyje, taikydami vieną iš paprasčiausių perdirbimo būdų – džiovinimą. Džiovinami vaisiai, vaistiniai ir prieskoniniai augalai, grybai. Ypač platus džiovintų vaistinių ir prieskoninių augalų asortimentas: ženšenio šaknys, lapai, vaistažolių mišiniai organizmo sveikatinimui, arbatos mišiniai. Ypač populiaria vartotojų tarpe tapo vaistinių ir prieskoninių augalų arbata – „Vasara“. Šiuo metu arbatos pakuojamos į popierinius maišelius, tačiau ateityje numatoma naudoti įvairesnę pakuotę, tinkančią ekologiškiems produktams. Pavyzdžiui, džiovintus prieskoninius augalus drobiniame maišelyje mielai pirktų šeimininkės, norėdamos papuošti savo virtuvę. Parduotuvėse vartotojai pasigenda raugintų ir sūdytų ekologiškų produktų, kuriuos galėtų pagaminti patys ūkininkai. Tikimasi, kad greitu metu parduotuvėse bus galima rasti raugintų kopūstų, sūdytų agurkų, įvairių rūšių grybų. Šaldyti vaisiai bei daržovės tapo ypač populiarūs, nes iš jų galima greitai paruošti kokybišką maistą. Greitai sušaldytuose produktuose išlieka beveik visi vitaminai, aromatinės ir dažančios medžiagos. Tačiau tokie vaisių, daržovių bei grybų perdirbimo būdai kaip greitasis šaldymas, pasterizacija, sterilizacija reikalauja nemažų gamybinių plotų, specialios technologinės įrangos, daug energetinių resursų bei kvalifikuotų specialistų. Nemažą visos ekologinės produkcijos dalį sudaro grūdų malimo produktai: miltai, kruopos, sėlenos. Parduotuvėse galima įsigyti ruginių, kvietinių miltų, miežinių, avižinių kruopų ir kt.
Grūdų produktų iš duonos ir konditerijos gaminių vyraujančią vietą užima juoda ruginė duona, gaminama pagal seną tradicinę technologiją nenaudojant jokių papildomų priedų, kurie ypač populiarūs duonos gamyboje.
Gyvulinės kilmės ekologiškų produktų pasiūla yra ribota: mėsa, pienas, medus, kiaušiniai. Be šviežios mėsos, ekologiškų mėsos produktų rinkoje beveik nėra, nors paklausa didelė. Prekybos įmonėse pieno ir pieno produktų lentynose vartotojai pasigenda produktų, pažymėtų „Ekoagros“ ženklu – šių produktų gamybos dar teks palaukti.
Taip pat pastebėta, kad Lietuvos prekybos centruose nėra ekologiškų kiaušinių. Šie produktai reikalingi ne tik tiesioginiam vartojimui – ekologiniai kiaušiniai išplėstų ekologiškų konditerinių gaminių gamybą. Ekologinių kiaušinių gamyba kol kas nėra vystoma dėl didelės šių produktų savikainos – iki 25 centų už vieną vienetą, tuo metu, kai įprastiniame paukštininkystės ūkyje, pagamintų kiaušinių savikaina tesiekia 7-8 centus už vienetą.
Tikimasi, kad turėtų atsirasti ir ekologiško spirito iš ekologiškų grūdų, ekologiško alaus, giros bei gaiviųjų gėrimų gamintojų. Be to, Lietuvoje dar nėra ekologiško cukraus, reikalingo konditerijos gaminių bei konservuotų vaisių produktų gamyboje. Pradėjus gaminti ekologišką cukrų, labai išsiplėstų ekologiškų produktų asortimentas, būtų galima pradėti marmelado, džemų, uogienių iš ekologiškos žaliavos gamybą.
Kiekviena maisto pramonės įmonė turėtų numatyti perspektyvius gaminius, kuriuos galėtų gaminti iš ekologiškos žaliavos ir taip užsitikrintų sau vietą Lietuvos ir užsienio rinkoje. Prognozuojama, kad ekologiški maisto produktai bus plačiai vartojami viešojo maitinimo tinkle: restoranuose, kavinėse, greito ap.tarnavimo įmonėse bei valgyklose. Keletas viešojo maitinimo įmonių yra pareiškę norą gaminti patiekalus iš sertifikuotų ekologiškų maisto produktų 2001 metais buvo sprendžiami ekologiškų patiekalų gamybos ir prekybos organizavimo klausimai, parenkamos tinkamos patiekalų receptūros. Tokios maitinimo įmonės turi būti atestuojamos, lankytojams turi būti prieinama įvairiapusė informacija apie ekologiškus produktus.
Dėl spartaus agroturizmo plėtojimo šalyje, paklausa ekologiškiems produktams didėja – svečiai mielai ragauja ekologiško ožkų pieno bei iš jo pagaminto sūrio, įvairių tradicinių kepinių iš ekologiškų miltų bei kitų produktų. Ekologiškus maisto produktus parduodantys ūkininkai pastebi, kad Lietuvos žmonės, ypač miestiečiai yra pasirengę už ekologišką prekę mokėti daugiau, kadangi pripažįsta šių produktų kokybę ir naudą.
Ekologiškų produktų vartotojų amžius yra labai įvairus – tai mažamečiai vaikai, kuriems mamos perka ekologiškai išaugintas daržoves ir vaisius, vidutinio amžiaus žmonės, perkantys vaistažoles, ženšenį, medų, daržoves bei pensininkai, vertinantys ekologišką ir kokybišką produktą.
Nors sertifikuotų ekologiškų maisto produktų kiekis prekybos įmonėse didėja, tačiau jų dar nepakanka, nedidelė šių produktų įvairovė. Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuvoje dar nėra ekologiškų produktų rinkos, nėra jungiamosios grandies tarp augintojų, perdirbėjų ir vartotojų. Ši padėtis netenkina augintojų, kurie nežino, kokių produktų ir kiek reikėtų auginti, taip pat ir perdirbėjų, negalinčių surinkti pakankamo kiekio kokybiškos žaliavos. Manoma, kad turėtų būti įkurta tarnyba, kuri atliktų koordinatoriaus ir tiekėjo funkcijas.3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PIRKĖJAI IR KONKURENTAI
Pirkėjo profilis nuo ekologiškų maisto produktų atsiradimo ir išskyrimo iš įprastų produktų labai pasikeitė, ypač per paskutinius 10 metų (1 lentelė). 1980 metais tai buvo ,,barzda ir sandalai“ (pirkėjo profilis).

1 lentelė. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pirkėjai ir vartotojai

Pirkėjų kategorija

Pirkėjų tipas Pirkimo ir vartojimo priežastys
,,Žalieji paaugliai“ 12-18 metų moteriškos lyties atstovės Dažniausiai tai daro dėl mados ar suaugusių įtakos, dėl masinių informavimo priemonių skleidžiamos informacijos.
Studentai 18-25 metų vyrai ir moterys Daugiausia yra centrinėje Europoje, kur veikia ekologiškų produktų viešo maitinimo įstaigos. Po universiteto baigimo dalis jų grįžta prie įprasto maisto naudojimo.
Motinos 25-40 metų moterys, ištekėjusios, 1-2 vaikai iki 10 metų Teikia pirmenybę vaiko sveikatai – visa kita nesvarbu. Dažniausiai perka maistą ekologiškai įvarų, neapdorotą, su žinoma etikete.
Tradicinių pažiūrų žmonės 30-59 metų vyrai ir moterys Tai daro dėl labai įvairių priežasčių.
Pensininkai Virš 60 metų moterys Perka dėl nostalgijos sveikai išaugintiems produktams, pirmenybę teikia mažoms krautuvėlėms, kur yra daugiau bendravimo su pardavėjais.

Galima drąsiai teigti, kad pagrindiniai ekologiškų produktų gamybos konkurentai yra visų žemės ūkio ir maisto produktų augintojai, gamintojai ir perdirbėjai. Paprasčiausiai Lietuvoje dar nepasiektas toks ekologiškų produktų gamybos ir vartojimo lygis, kad jaustųsi aukštas konkurencijos lygis. O iš kitų užsienio šalių į Lietuvą atkeliauja nedideli ekologiškų produktų kiekiai. Bendrai paėmus, konkurencingumas remiasi į pajamas, o ekologiški produktai (jei jie pristatomi kaip ekologiški produktai) yra daug brangesni ir prieinami tik aukštesnes pajamas turintiems gyventojams.4.1. Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai, jų savybės ir plėtra
4.1.1. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gyvavimo ciklas
Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkoje yra nauji produktai. Produkto gyvavimo ciklo koncepcija remiasi teiginiu, kad produkto pardavimų apimtys nuo jo atsiradimo rinkoje iki išnykimo keičiasi, pereidamos tam tikras stadijas. Kartu kinta ir pelno, gaunamo pardavus produktą dydis. Įvedimo stadija prasideda nuo produkto pirmojo pasirodymo rinkoje. Įsitvirtinimas rinkoje reikalauja laiko, todėl tuo metu pardavimų apimtis didėja negreitai. Anot R. Kuvykaitės, pateikiant rinkai naują (šiuo atveju ekologišką) produktą, reikia atsakyti į keturis klausimus: 1.Kada? – Parinkti palankų produkto pateikimo rinkai laiką; 2. Kur? – Nuspręsti veikti regioninėje, nacionalinėje ar tarptautinėje rinkoje; 3. Kam? – Nustatyti vartotojus, kuriems produktas gali būti įdomus, ir sukoncentruoti į juos rinkodaros pastangas; 4. Kaip? – Parengti produkto pateikimo rinkai veiksmų planą įvedant produktą į rinką, galima pasirinkti vieną iš kelių rinkodaros strategijų. Galima nustatyti viršutinį ir apatinį lygį kiekvienam rinkodaros kintamajam – kainai, rėmimui, paskirstymui ir produkto kokybei. Ekologišką produktą įvedimo į rinką stadijoje tikslinga pasirinkti – lėto grietinėlės nugriebimo – strategiją. Lėto grietinėlės nugriebimo strategija numato didelę produkto kainą ir mažas rėmimo išlaidas. Ši strategija efektyvi tada, kai vartotojai yra informuoti apie produktą, jų nebaugina didelė kaina, tuo tarpu rinkos dydis yra ribotas ir konkurencijos beveik nėra. Esant didelei kainai, iš kiekvieno produkto vieneto išgaunamas maksimalus įmanomas bendrasis pelnas, o mažos rėmimo išlaidos sumažina bendrąsias rinkodaros išlaidas. Šiame etape produktų paskirstymas nereikalauja daug išlaidų, kadangi rinkos dydis yra ribotas, tuo tarpu produktas turi būti labai geros kokybės, patrauklaus dizaino, patogiai įpakuotas, kad vartotojai jį nuspręstų pirkti. Ekologiški produktai pasižymi didele kaina, rinkos dydžio ribotumu bei konkurencijos jame nebuvimu (sąlyginai konkurencija egzistuoja, tačiau konkuruoja ne vien ekologiški produktai, o ekologiški produktai su įprastiniais gamybos produktais). Be to vartotojai vertina didelę ekologiškų produktų kokybę bei natūralumą, todėl yra pasirengę už ją mokėti didesnę kainą, ypač esant ribotai šių produktų pasiūlai. Jeigu produktas turi paklausą, jis pereina į plitimo stadiją, kurioje pardavimų apimtys pradeda greitai augti. Pirmieji pirkėjai toliau perka, nauji pirkėjai paseka jų pavyzdžiu, ypač jeigu yra gerų atsiliepimų. Rinkoje atsiranda naujų konkurentų, susižavėjusių galimybe gauti pelno. Jie suteikia produktui naujų savybių, rinka plečiasi. V. Pranulis, A. Pajuodis savo darbuose pateikia 4 plitimo stadijoje naudojamas rinkodaros strategijas – tai naujų paskirstymo kanalų radimas, reklamos intensyvinimas, kainos mažinimas ir prekės modifikavimas. Įmonė, atlikusi rinkos tyrimus ir išanalizavusi vartotojų elgseną bei jų poreikius, gali nuspręsti modifikuoti produktą. Viena iš produkto modifikavimo priemonių – kokybės gerinimas. Tai daroma tuo atveju, kai vartotojai tiki kokybės pagerinimo nauda ir nori geresnės kokybės produktų. Kita produkto modifikavimo priemonių – jo vartojamųjų savybių gerinimas. Galima keisti produkto svorį, dydį, priedų skaičių ir pan. Trečia priemonė – produkto dizaino, pakuotės tobulinimas. Modifikuodama produktą, įmonė dažnai keičia ir jo kainą – priklausomai nuo įvedimo stadijoje pasirinktos rinkodaros strategijos – mažina arba didina. Tam tikru metu produkto pardavimas sulėtėja, ir produktas pereina į brandos stadiją. Brandos etapas paprastai trunka ilgiau už ankstesnius etapus ir rinkodaros specialistams sukelia rimtų problemų. Anot B. Vijeikienės, dauguma produktų yra savo gyvavimo ciklo brandos stadijoje, todėl daugumai rinkodaros vadybininkų tenka turėti reikalų su brandžiais produktais. Pardavimų augimas sulėtėja dėl daugybės gamintojų atsiradimo; didelio produktų kiekio susidarymo. Be to, produktų perteklius sukelia stipresnę konkurenciją. Konk.urentai pradeda mažinti kainas, didinti išlaidas reklamai ir pardavimo skatinimui, taip pat didinti išlaidas moksliniams tyrimams, vystymui bei naujų modelių paieškai. Šie veiksniai sumažina pelną. Silpnesni konkurentai iškrenta iš žaidimo, ir galiausiai šakoje lieka tik stipriausieji. Produkto brandos stadijoje gali būti naudojamos tokios rinkodaros strategijos: Rinkos keitimas – tai, anot V. Pranulio ir kitų autorių, naujų vartotojų ir naujų rinkos segmentų paieška, siekiant padidinti esamo produkto suvartojimą, tai galima pasiekti ieškant naujų rinkų arba naujų rinkos segmentų bei naujų prekės panaudojimo galimybių, pavyzdžiui, produkto perpozicionavimas į kitus rinkos segmentus, esamų vartotojų vartojimo didinimas, kuris pasiekiamas įtikinant vartotoją, kad produktas turi ypatingų savybių. Produkto keitimas – tai produkto svarbiausių savybių (kokybė, vartojimo ilgalaikiškumas, skonis) pakeitimas, taip pat galima pridėti kai kurių papildomų savybių, kurios įtakotų produkto naudingumą. Be to, kaip pažymi B. Vileikienė, įmonė gali pagerinti savo produktų stilių ir patrauklumą. Maisto produktų gamintojai įveda naujus aromatus, spalvas, sudėtines dalis ir įpakavimą, siekdami pagyvinti vartotojų paklausą. įmonės rinkodaros sistemos atnaujinimas – rinkodaros specialistai gali pabandyti padidinti pardavimų apimtis keisdami visus ar keletą rinkodaros sistemos elementų. Anot B. Vijeikienės, jie gali sumažinti kainas naujų bei konkurentų vartotojų priviliojimui. Jie gali patobulinti reklamos kampaniją arba panaudoti agresyvias pardavimo skatinimo priemones – lengvatinius sandorius pardavėjams, nuolaidų kuponus, premijas ir konkursus, taip pat galima surasti papildomus paskirstymo kanalus. Pagaliau, įmonė gali pasiūlyti vartotojams geresnes ir papildomas aptarnavimo sąlygas. Įmonė, naudodama vieną ar kelias produkto brandos stadijos rinkodaros strategijas, susiduria su finansavimo šaltinių ribotumu, savo tiksluose ji turi apibrėžti šių šaltinių panaudojimo tikslingumą. Taip pat reikia atsižvelgti ir į laiko veiksnį, ribojantį gamybos ir pardavimų apimtis. Rinkų paieška, naujų vartotojų pritraukimas yra gana ilgas procesas, todėl būtų galima naudoti produkto tobulinimo strategiją, kartu rengiant ir vykdant efektyvų rinkodaros sistemos priemonių panaudojimą – pardavimų skatinimą, reklamą, kainų nuolaidas, produktų pristatymą įmonės transportu ir pan. Daugelio produktų pardavimai palaipsniui mažėja – mažėjimas gali būti lėtas arba greitas, pardavimai gali nukristi iki nulio arba stipriai sumažėti ir likti tame lygyje daugelį metų. Tai smukimo stadija. Pardavimai mažėja dėl daugelio priežasčių, įskaitant technologinį progresą, vartotojų skonio pokyčius bei konkurencijos augimą. S. Dibb ir kiti bendraautoriai apibrėžia tokias rinkodaros strategijas produkto smukimo stadijoje: gamybos nutraukimas, produkto palaikymas, produkto perpozicionavimas, išlaidų sumažinimas. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje ekologiški produktai yra įvedimo stadijoje. Nors vartotojų susidomėjimas ekologiškais produktais didėja, tačiau pati ekologiškų produktų rinka yra nedidelė dėl ribotų gamybos apimčių, nors palyginti sparčiai didėja. Spartesnė ekologinio žemės ūkio plėtra Lietuvoje leistų pagerinti Lietuvos eksporto potencialą ir stiprinti vietinę rinką. Tada būtų galima panaudoti plitimo stadijoje naudojamas prekės modifikavimo ar reklamos intensyvinimo strategijas bei brandos stadijoje naudojamas produkto keitimo, vėliau, kai šalyje susiformuos stabili ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų rinkodaros tarnybų sistema – rinkodaros sistemos atnaujinimo strategijas. O šiuo metu reikia stengtis didinti gamybos apimtis ir ekologiškų produktų įvedimo į rinką stadijoje iki galo išnaudoti – lėto grietinėlės nugriebimo – strategijos privalumus..4.1.2. Ekologiškų žemės ūkio maisto produktų pakavimas
Ekologiškų produktų gamyboje negalima naudoti konservantų, todėl tokių produktų galiojimo laikas neilgas, daug trumpesnis negu chemizuotų. Ekologiškų produktų pakavimo paslaugas Lietuvos ūkininkams teikia „Floramedia Baltic“ , kuri įsikūrusi Vilniuje ir yra pasaulinio koncerno „Floramedia Group“ AG dalis. „Floramedia Baltic“ , atstovaujanti Baltijos regioną, 2001 metų pradžioje pradėjo teikti ekologinės rinkodaros ir ekologiškos produkcijos pakavimo paslaugas. Daugelis Lietuvos ekologiškų produktų gamintojų savo produkcijos pakavimą patiki įmonėms, nežinančioms ekologiškų produktų specifikos, todėl prekybos centruose esančių produktų pakuotės neatspindi ekologiško produkto prigimties – jų natūralumo ir švarumo. Suprantama, kad daugumą gamintojų kamuoja finansinės problemos, neleidžiančios daug investuoti į pakuotę bei reklaminę medžiagą. Kiti ūkininkai ir gamintojai nežino, kaip ekologiškas produktas turėtų būti supakuotas, kad neprarastų savo esmės ir tiktų Lietuvos vartotojams, orientuotiems į vakarietišką produkciją. Tačiau net ir su minimaliom sąnaudom galima gauti puikių pakavimo rezultatų, prilygstančių Vakarų produkcijos standartams. „Floramedia Baltic“ siūlo Lietuvos ekologiniams ūkiams ir gamintojams naujas ir kokybiškas paslaugas, orientuotas būtent į ekologiją. Dizaino ir rinkodaros specialistai ekologiškai produkcijai kuria pakuotę, reklaminę medžiagą ir pardavimų skatinimo strategijas. Naudodamasi ilgamete koncerno patirtimi agrokultūrų pakavimo ir reklamos srityje, kompanija gali pasiūlyti iš tiesų unikalių ir estetiškų produkcijos pakavimo variantų. Kompanijos darbo su ekologiškais produktais principas – per pakuotę sukurti produktui pridėtinę vertę ir išlaikyti jo natūralumą. Kadangi ekologiški produktai yra naujiena rinkoje, jie turi išsiskirti ir traukti dėmesį. Tuo labiau, kad maisto rinka Lietuvoje yra perpildyta įvairia užsienietiška produkcija, tad pirkėjui tikrai yra iš ko rinktis. Reikia pažymėti, kad ekologiškų produktų pakavimu užsiima ir ekologiškų produktų gamintojai bei perdirbėjai. Pavyzdžiui, UAB „Mėlynoji uoga„ (Varėnos r.) surenkamą ekologišką sertifikuotą produkciją – grybus ir uogas – pakuoja į medines pintas arba kaltas taras, kurioms ateityje ruošiasi gauti sertifikatus.4.1.3. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų ženklinimas
Ekologiški produktai nuo kitų produktų skiriasi tuo, kad jie yra pagaminti pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas ir yra sertifikuoti. Šių produktų kokybė yra kontroliuojama viso gamybos proceso metu: nuo aplinkos sąlygų įvertinimo, auginimo, perdirbimo iki patekimo vartotojui. Šiandien, anot VšĮ „Ekoagros“ direktorės, produktų su „Ekoagros“ ženklu etiketėje vartotojai jau gali rasti ne tik mugių metu, bet ir didžiausiuose prekybos centruose visoje šalyje. Dažnai gamintojui bei vartotojui aktualus klausimas: kaip ženklinami ekologiški produktai, kaip juos atskirti nuo kitų produktų. Lietuvoje ekologiškus produktus nuo įprastinių ir „pseudo ekologiškų“ produktų padeda atskirti sertifikuotų ekologiškų produktų ženklas.5. EKOLOGINIO ŽEMĖS ŪKIO PLĖTROS EUROPOS SĄJUNGOJE TENDENCIJOS IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE
Vertinant praėjusio dešimtmečio Europos Sąjungos ekologinės gamybos ūkių plėtros tendencijas galima pastebėti, kad vidutiniškai per metus ekologinių ūkių skaičius padidėdavo ir ekologinės produkcijos gamybai skirti plotai kasmet išaugdavo 25-30 . Palanki politinė aplinka, moksliniai tyrimai bei parengtos studijos labai padidino žemdirbių ir vartotojų susidomėjimą saugiu, ekologišku maistu, kuris gaminamas laikantis aplinkosauginių ir gyvulių gerovės reikalavimų. Manoma, kad artimiausiu metu ekologinių ūkių plėtros tendencija tęsis, nes po galvijų kempinligės krizės visuomenės susidomėjimas maisto sauga ypač išaugo. Prognozuojama, kad 2006 m. ekologinės gamybos žemės plotai turėtų išsiplėsti iki 5-10 proc., o nuo 2010 m. pasiekti 30  visos ES žemės ūkio paskirties žemės. Danijos mokslininkų atlikti ekologinio ūkio plėtros tyrimai rodo, kad tiesioginės žemės ūkio pajamos nepakis ar šiek tiek padidės jei 25  ūkininkų ūkininkaus ekologiškai ir gali sumažėti, jei ūkininkaujančių skaičius padidės daugiau.
Ekologinei gamybai skirtos žemės plotai Europoje šiuo metu sudaro 3,6 mln. ha, kurie įvairiose Europos šalyse yra labai skirtingi. Šie plotai priklauso nuo šalių dydžio, žemės ūkio politikos ir rinkos.

2 lentelė. Ekologiškų produktų gamybai skirtos žemės pasiskirstymas tarp ES šalių, 2005 m.

Šalis (%)
Austrija 7,35
Danija 4,55
Italija 27,59
Ispanija 10,47
Jungtinė Karalystė 11,70
Prancūzija 10,19
Švedija 4,73
Vokietija 15,04
Kitos ES šalys 8,38

Ne tik ekologinės gamybos apimtys, bet ir jos specializacija įvairiose šalyse yra labai skirtinga. Pietinėse Europos šalyse dominuoja ekologinė sodininkystė, o kitose didžiausią ekologinio žemės ūkio plotą užima grūdai ir pašariniai augalai (70  Danijoje ir Švedijoje) ar pievos ir ganyklos (90  Austrijoje, Šveicarijoje, Čekijoje ir kt.).
Daugelyje šalių gyvulininkystė yra labai svarbus ekologinio ūkio sektorius, o kai kuriose – net svarbiausias.
Ekologiškų pieno produktų gamyba yra pagrindinis Europoje ekologiškų produktų gamybos sektorius, kuris kai kuriose ES šalyse sudaro iki 25 % ekologiškų produktų rinkos, o Šveicarijoje net trečdalį. Ši gamyba daugiausiai išplėtota Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje, jose pradėtas šių produktų eksportas. Jungtinėje Karalystėje ekologiški pieno produktai sudaro 10 % visų ekologiškų produktų. Nors ekologiškų pieno produktų gamyba čia pastoviai didėja, tačiau pasiūla nepatenkina augančio produktų poreikio, ir importas išaugo nuo 10% iki 40%. Norint išplėsti bendradarbiavimą, galintį užtikrinti gamybos augimą tarp įvairių šalių ekologiško pieno produktų gamintojų, ir kartu palaikyti pusiausvyrą tarp pasiūlos ir paklausos, buvo įkurta Europos ekologiško pieno gamintojų federacija. Tačiau tapo aišku, kad plėtojant įvairių šalių bendradarbiavimą, labai didelis dėmesys taip pat turi būti skiriamas vietinės rinkos plėtrai. Tai daugiausia priklauso nuo vartotojų orientacijos ir ekologiškų produktų reklamos. Vietinės rinkos plėtros strategijos svarbą kai kuriose šalyse įrodė kilusios ekologiškų produktų realizacijos problemos. Šios problemos buvo susietos su staigiu ekologiško pieno gamybos didėjimu, nes pienininkystės ūkiai perėjo į ekologinius greičiau nei augalininkystės ar daržininkystės. Šį rinkos disbalansą sukėlė kai kur nepagrįstos išmokos įvairiems ūkiams ne tik Europos Sąjungos šalyse, bet ir Šveicarijoje bei Norvegijoje, kur 90% ekologiškos žemės buvo žalienos Kadangi staigus ekologiškų gyvulininkystės produktų gamybos didėjimas nebuvo lydimas tinkamos rinkos strategijos, gamyba tapo didesnė nei paklausa, ir apie 20% ekologiško pieno ir jautienos buvo realizuojama kaip įprastiniai. 2003 metais, kai ekologiniai ūkiai Austrijoje ir Vokietijoje dėl šios priežasties vėl grįžo į chemizuotos gamybos ūkius. Priešinga situacija buvo Danijoje ir Švedijoje, kur ekologiškų pieno produktų gamyba pastoviai didėja.
Danijoje ekologiško pieno produkcijos gamybos apimtys pastaraisiais metais labai išaugo ir tapo tokios, kad ne.paisant didelės vidinės šių produktų rinkos paklausos, ekologiški pieno produktai pradėti eksportuoti.
Kito pobūdžio rinkos problemos kyla dėl per mažų kai kurių ekologiškų produktų grupių gamybos apimčių. Prekybininkai negali patenkinti esančios vištienos produktų ir kiaušinių paklausos. Didesnė šių ekologiškų produktų kaina nėra pakankamai patraukli gamintojams, kad šie didintų jų gamybą. Be to, dažnai pasitaikančios kliūtys įvairiose institucijose, mokslinių tyrimų stoka trukdo ūkininkams pereiti iš chemizuoto į ekologinį gamybos būdą.
Vyriausybės parama ekologinei gamybai, be abejo, yra svarbus rinkos augimo veiksnys, kadangi tiesioginės išmokos kompensuoja šios gamybos didesnių išlaidų dalį. Tačiau tiesioginės išmokos gamintojams negarantuoja ekologiškų produktų rinkos augimo, jei gamybos struktūra nėra pritaikyta prie paklausos. Ekologinis žemės ūkis yra nedidelis žemės ūkio sektorius, bet šių produktų rinka nėra valdoma įprastinių rinkos svertų, todėl labai svarbu teisingai parengti rinkos paramos strategiją. Jei palyginsime ekologinio žemės ūkio plėtros strategiją Danijoje ir Vokietijoje, tai matysime labai didelius skirtumus. Danijoje, priešingai nei daugelyje Europos šalių, du trečdaliai vyriausybės paramos buvo skirta 2004 m. ne tiesiogiai gamintojams, o kiti veiklai:
1) produktų surinkimui, perdirbimui, realizacijai;
2) vartotojų informacijai ir pramonės bei prekybos darbuotojų mokymui;
3) ekologinių ūkių patarėjų tarnybai;
4) moksliniams tyrimams, kurie buvo skirti ne tik gamybos metodams, bet ir naujų produktų gamybai.
Patirtis parodė, kad į rinką orientuota vyriausybės parama yra daug efektyvesnė, nei tik į gamybą orientuota parama pvz., Vokietijoje ji skirta tik ūkininkams.
Atlikta ekologinio ūkininkavimo sistemos ir ekologinio ūkio plėtros analizė rodo ekologinio ūkio plėtros tendencijas užsienyje ir Lietuvoje. Matome, kad ekologiškų produktų gamyba auga labai sparčiai, tačiau negali patenkinti vis didėjančios paklausos. Tikimasi, kad ateityje ekologiški produktai rinkoje sudarys didelę žemės ūkio produktų dalį. Numatoma ekologinio ūkio plėtra Europos Sąjungoje (jei metinis prieaugis bus 25 %) pateikta 3 lentelėje.

3 lentelė. Ekologinio ūkio numatoma plėtra Europos Sąjungoje (N. Lampkin duomenys).

Lietuvoje sertifikuotų žemių plotas 2000 m., palyginus su 1999 m., padidėjo 15 proc. ir sudarė 0,14 proc. žemės ūkio naudmenų. 2001 m. šis plotas padidėjo iki 0,2 proc. žemės ūkio naudmenų. Jei ekologinio žemės ūkio plėtros tempai bus panašūs, tai šiais 2006 m. sertifikuotos žemės plotai sudarys tik 0,5 proc. žemės ūkio naudmenų ir bus daug mažesni nei dabar kitose šalyse. Tai būtų pesimistinė ekologinio ūkio plėtros Lietuvoje prognozė (1 paveiksle.)

1 pav. Ekologinių ūkių žemės ploto bendrame šalies žemės ūkio naudmenų plote (proc.) kitimo prognozė 2000-2010 m.

Pagal optimistinį variantą prognozuojama, kad 2010 m. ekologiškai ūkininkaujančių ūkių bendras plotas galėtų sudaryti iki 15 proc. žemės ūkio naudmenų.

Ekologinio žemės ūkio plėtrai Lietuvoje integracija į Europos Sąjungą ekologiškų produktų gamybos apimtys didės. Tai sąlygoja šios priežastys:
1. Ekologiškų produktų paklausa Europos Sąjungos šalyse yra didelė.
2. Lietuviški ekologiški produktai yra paklausūs ir didėjant gamybos apimčiai eksportas didės, ypač grūdų, daržovių, vaisių ir kt.
3. Ekologiškų produktų kainos ES šalyse yra didesnės už įprastinių, todėl gamintojų pajamos didės.
4. Tiesioginės išmokos už sertifikuotus ekologinės gamybos ūkio pasėlius ES šalyse yra didesnės nei šiuo metu Lietuvoje.
5. Ekologiškų produktų rinka ES pastoviai auga, plečiasi paklausių produktų asortimentas.
6. Lietuva turi nacionalinę ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemą ir sertifikacijos organizaciją, atitinkančią ES reikalavimams..6. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBOS IR RINKODAROS TYRIMAS
6.1. Empirinio tyrimo metodika
Tyrimo imtis. Tyrimui pasirinktas Mažeikių, Druskininkų, Marijampolės, Pakruojo bei Jurbarko rajonai. Tiriamajai imčiai suformuoti buvo naudojami šių rajonų gyventojų duomenys apie jų vartojamus ekologiškus maisto produktus. Tyrimo metu buvo apklausti 35 respondentai iš šių rajonų, atitinkamai: Mažeikių rajone apklausta 5, Druskininkų – 8, Marijampolės – 7, Pakruojo – 6, Jurbarko – 9 respondentai.
Tyrimas vyko savaitgaliais, laisvu po paskaitų metu. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų vartotojai buvo apklausiami anketavimo būdu. Tyrimą vykdančios studentės apklausė šeimos narius, draugus ir kitus pažįstamus žmones.
Tyrimo rezultatai reprezentuoja tik tiriamus atvejus, nes tiriamoji imtis buvo suformuota tiksliniu netikimybiniu būdu. Tačiau tiriamos situacijos panašumas leidžia daryti prielaidą, kad gautos tyrimo išvados gali būti charakteringos ir kitiems Lietuvos regionams.
Empirinio tyrimo instrumentarijus.
Empiriniam tyrimui atlikti buvo naudojama anketa. Į anketos (žr. 1 priedą) klausimus atsakinėjo šeimos nariai, draugai bei kiti pažįstami žmonės – kiekvienos teritorijos gyventojai. Respondentams anketos buvo išdalintos savaitgaliais ir laisvu metu.
Empirinis tyrimas atliktas:
Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų vartotojų apklausa atlikta 2006 m. kovo mėnesį. Apklausta 35 respondentai.
Respondentų atsakymų į anketos klausimus statistinė analizė atlikta SPSS, Excel, Microsoft Word programomis.6.2 Tyrimo rezultatų aptarimas
4 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį, išsilavinimą ir gyvenamąją vietą

Gyvenamoji vieta

Išsilavinimas Iš viso

Pagrindinis Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis Aukštasis universitetinis
Miestas

Lytis

Vyras 0 9 2 1 1 13

Moteris 0 6 0 0 0 6

Iš viso 0 15 2 1 1 19
Kaimas

Lytis

Vyras 2 2 1 0 1 6

Moteris 2 6 2 0 0 10

Iš viso 4 8 3 0 1 16

Lentelėje matome, kad mieste nėra žmonių, turinčių pagrindinį išsilavinimą, o nė vienas apklaustasis, gyvenantis kaime, neturi aukštojo išsilavinimo. Aukštąjį universitetinį išsilavinimą turi tiek mieste, tiek kaime gyvenantys respondentai.

2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį ir išsilavinimą mieste

Iš grafiko matome, kad mieste tiek vyrų, tiek moterų su viduriniu išsilavinimu yra daugiau negu su aukštesniu išsilavinimu. Iš 19 apklaustųjų net 9 vyrai turi vidurinį išsilavinimą ir tik 1 – aukštąjį universitetinį. Visos apklaustosios moterys turi vidurinį išsilavinimą.

3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį ir išsilavinimą kaime

Iš grafiko matome, kad kaime yra žmonių, kurių išsilavinimas yra tik pagrindinis. Iš 16 apklaustųjų net 6 moterys ir 2 vyrai turi vidurinį išsilavinimą. Aukštojo universitetinio išsilavinimo neturi nė viena iš apklaustųjų moterų ir tik 1 vyras turi.

5 lentelė. Respondentų išsilavinimo reikšmė renkantis produktus

Išsilavinimas Produktai

Lietuviški Importuoti Ekologiški Pačių užauginti
Pagrindinis 2 0 1 1
Vidurinis 15 2 5 2
Aukštesnysis 2 1 1 2
Aukštasis 1 0 1 1
Aukštasis – universitetinis 2 0 0 1
Iš viso 22 3 8 7

Iš lentelės matome, kad daugiausia lietuviškiems bei ekologiškiems produktams teikia pirmenybę žmonės, turintys vidurinį išsilavinimą. Aukštąjį – universitetinį išsilavinimą turintys respondentai importuotiems ir ekologiškiems gaminiams pirmenybės neteikia, o pagrindinį ir aukštąjį – importuotiems.

4 pav. Produktų, kuriems respondentai teikia pirmenybę, struktūra

Išanalizavus grafiko duomenis daroma išvada, kad daugiausia respondentų pirmenybę teikia lietuviškiems produktams, o mažiausiai – importuotiems. Taip pat populiarūs ekologiški ir pačių užauginti gaminiai.

6 lentelė. Respondentų teikiama pirmenybė produktams pagal jų vidutines mėnesio pajamas

Vidutinės mėnesio pajamos, Lt Produktai

Lietuviški Importuoti Ekologiški Pačių užauginti Kiti
iki 500 13 1 3 4 3
500-1000 2 1 0 0 0
1000-2000 5 1 3 3 0
2000 ir daugiau 2 0 2 0 0
Iš viso 22 3 8 7 3

Daugiausia respondentų teikia pirmenybę lietuviškiems, ekologiškiems ir pačių užaugintiems produktams, kurių vidutinės mėnesio pajamos yra iki 500 Lt, o gaunantys 500 – 1000 Lt/mėn. ekologiškų ir pačių užaugintų produktų nesirenka. Nepriklausomai nuo vidutinių mėnesio pajamų, importuoti produktai yra mažiausiai vartojami. Kitus produktus renkasi respondentai, gaunantys iki 500 Lt/mėn.

7 lentelė. Respondentų išsilavinimo reikšmė renkantis produktus

Išsilavinimas Produktai

Lietuviški Importuoti Ekologiški Pačių užauginti Kita
Pagrindinis 2 0 1 1 0
Vidurinis 15 2 5 2 0
Aukštesnysis 2 1 1 2 3
Aukštasis 1 0 1 1 0
Aukštasis-universitetinis 2 0 0 1 0
Iš viso 22 3 8 7 3

Iš lentelės matome, kad daugiausia lietuviškiems bei ekologiškiems produktams teikia pirmenybę žmonės, turintys vidurinį išsilavinimą. Aukštąjį – universitetinį išsilavinimą turintys respondentai importuotiems ir ekologiškiems bei kitiems gaminiams pirmenybės neteikia, o pagrindinį ir aukštąjį – importuotiems. Respondentai, turintys aukštesnįjį išsilavinimą, renkasi kitus produktus.

8 lentelė. Kriterijai, pagal kuriuos respondentai renkasi produktus
Vertinimas Kriterijai

Kokybė Kaina Estetinis vaizdas Gamintojas

skaičius proc. skaičius proc. skaičius proc. skaičius proc.
Nekreipia dėmesio 3 8,6 2 5,7 9 25,7 22 62,9
Nesvarbu 2 5,7 7 20 22 62,9 4 11,4
Svarbu 8 22,9 18 51,4 2 5,7 6 17,1
Labai svarbu 22 62,9 8 22,9 2 5,7 3 8,6
Iš viso 35 100 35 100 35 100 35 100

Išanalizavus lentelės duomenis daroma i.švada, kad respondentams labai svarbu produkto kokybė, tik po to kaina, gamintojas ir galiausiai estetinis vaizdas. Daugiausia respondentų teigė, nekreipiantys dėmesio į gamintoją, taip pat daugeliui nesvarbus ir estetinis vaizdas.

5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kokybės kriterijų

Iš grafiko matome, kad 62,9 proc. apklaustiems respondentams produktų kokybė yra labai svarbi, 22,9 proc. mano, kad kokybė yra svarbi, 8,6 proc. teigia į kokybę nekreipiantys dėmesio, o 5,7 proc. – ji nesvarbi.

6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kainos kriterijų

Pateiktame grafike matyti, kad kaina yra svarbi daugiau nei pusei, t.y. 51,4 proc. apklaustųjų. Kaina labai svarbi yra 22,9 proc. apklaustųjų, taip pat yra tokių, kuriems ji nesvarbi arba iš vis nekreipia dėmesio.

7 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal estetinio vaizdo kriterijų

Išanalizavus grafiko duomenis daroma išvada, kad daugiausia respondentų produkto estetinis vaizdas yra nesvarbus (62,9 proc.) ir tik 5,7 proc. jis yra svarbus ar labai svarbus.

8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal gamintojo kriterijų

Iš pateikto grafiko matome, kad labai mažai apklaustųjų produktų gamintojas yra labai svarbus (8,6 proc.), 11,4 proc. – nesvarbu, o 62,9 proc. – į tai nekreipia dėmesio.

9 lentelė. Ekologiško produkto apibrėžimo sąvokos suvokimo priklausomybė nuo išsilavinimo

Išsilavinimas Ekologiško produkto sąvoka

Be cheminių medžiagų Atitinkantis kokybės standartus Natūralus produktas
Pagrindinis 1 2 1
Vidurinis 12 7 2
Aukštesnysis 1 1 3
Aukštasis 0 0 1
Aukštasis-universitetinis 2 0 0
Iš viso 16 10 7
Išanalizavus lentelės duomenis daroma išvada, kad daugiausia respondentų turinčių vidurinį išsilavinimą mano, jog ekologiškas produktas – tai produktas pagamintas be cheminių medžiagų ir atitinkantis kokybės standartus. Ekologiškas produktas – tai natūralus produktas, daugiausia mano apklaustieji, turintys aukštesnįjį išsilavinimą.

10 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal gaunamos informacijos šaltinius

Informacijos pakankamumas Informacijos šaltiniai

Spauda Radijas Televizija Internetas Kita
Taip 7 3 7 4 2
Ne 7 3 8 2 1
Nesidomiu 6 3 6 1 2
Iš viso 20 9 21 7 5

Išanalizavus lentelės duomenis, galima teigti, kad žmonės domisi ekologiškais produktais, ir apie juos daugiausia sužino iš spaudos bei televizijos.IŠVADOS
1. Išanalizavome ekologinio ūkininkavimo ypatumus ir apibrėžėme, kad ekologinis ūkininkavimas – tai ūkininkavimo sistema, kuri remiasi sėjomainomis ir jų rotacijomis, ūkyje sukaupiamomis organinėmis trąšomis: augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodų įvairove.
2. Išsiaiškinome ekologinio ūkio sertifikavimo taisykles bei išnagrinėjome ekologinio ūkio stipriąsias bei silpnąsias puses ir ekologinio ūkininkavimo motyvaciją. Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija.
Stipriosios ekologinio ūkininkavimo pusės:
• Ekologinis ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.
• Ekologinis ūkis gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietinėje ir užsienio rinkoje maisto produktus.
Silpnosios ekologinio ūkininkavimo pusės:
• Ekologinis ūkininkavimas neįteisintas kaip prioritetinio ūkio šaka.
• Neįgyvendinta veiksminga ilgalaikė ekologinės gamybos ūkio valstybinės paramos sistema.
• Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technologijos.
3. Išstudijavome ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir suvartojimą. Šių produktų gamyba ir suvartojimas nuolat didėja Tai lemia susirūpinimas maisto saugumu, aplinkosauginės priežastys, vartotojų orientacijos pokyčiai ir kt.
4. Išnagrinėjome ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų aplinkos veiksnius, atsižvelgdamos į rinką, valstybės paramą bei pirkėjus. Tie veiksniai yra: kaina, skirtumas tarp kainų, ekonomika.
5. Išanalizavome ekologiškiems žemės ūkio ir maisto produktams taikomas rinkodaros sistemos priemones. Priemonės: kokybės gerinimas, produkto vartojamųjų savybių gerinimas, jo dizaino, pakuotės tobulinimas.
6. Išstudijavome lietuviškų ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos perspektyvas integracijos į Europos Sąjungą kontekste. Galima pastebėti tendencijas, kad vidutiniškai per metus ekologinių ūkių skaičius padidėdavo ir ekologinės produkcijos gamybai skirti plotai kasmet išaugdavo 25-30 . Palanki politinė aplinka, moksliniai tyrimai bei parengtos studijos labai padidino žemdirbių ir vartotojų susidomėjimą saugiu, ekologišku maistu, kuris gaminamas laikantis aplinkosauginių ir gyvulių gerovės reikalavimų.LITERATŪRA
1. Ekologinio žemės ūkio taisyklės. VšĮ “Ekoagros”, Kaunas. 1999;
2. V. Žekonienė, V. Rutkovienė. Ekologinė augalininkystė. Kaunas. 2001;
3. Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai ir įmonės. LŽŪU/VšĮ “Ekoagros”, Kaunas. 2001;
4. V. Rutkovienė, R. Zemeckis. Lietuviškų ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos perspektyvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. Mokslinės konferencijos pranešimai. Vilnius, 2001;
5. EEB reglamentas 2092/91 dėl žemės ūkio produktų ekologiškos gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo;
6. Straipsnis „Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje“:
http://www.zum.lt/europa/aktualijos/InfPr/Ekologija.doc
7. Straipsnis iš „Ekologiški produktai“:
http://eko.laei.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=157&Itemid=37
8. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos duomenys:
http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_1712.cfm&langparam=LT
9. Straipsnis iš „Ekologinė žemdirbystė“
http://www.organic.lt/lt/pages,id.46

Leave a Comment