VALSTYBĖ IR BAŽNYČIA

Valstybė ir religija Lietuvoje

Ir valstybė, ir religija visais amžiais žengė kartu. Nėra tautos be
religijos! Valstybės ir religijos santykis gali skirtis nuo tautos ir
religijos santykio (formalizuotų teisinių sprendimų dėka) ir bendriausia
prasme gali būti trejopas:

– valstybė ir religija gali žengti skirtingais keliais.

– valstybės ir religijos ryšys gali būti labai glaudus (sakykime, kaip
buvo senovės Romos imperijoje);

– tarpinis – valstybė ir religija gali turėti tiek bendrų, tiek
skirtingų taškų.

Toks paprasčiausias suskirstymas nesigilinant, kuris iš variantų yra
geresnis, tikiuosi, padės lengviau išsiaiškinti, koks gi santykis yra
Lietuvoje. Atsakymą matau problemišką, kadangi, kaip vvėliau matysime,
netaip lengva nusakyti valstybės ir religijos santykį konkrečiu Lietuvos
atveju, nors formalioji (teisinė) šio santykio pusė gana aiški.

Katalikų bažnyčios reikšmė Lietuvai

1999 m. Paskutinę sausio savaitę vykusioje Europos Tarybos paskutinės
asamblėjos sesijoje (Baden Badenas – Strazbūras) teigia: “Religijos darbo
visuomenė daug humaniškesnė, skleidžia joje etnines bei moralines
vertybes”[1]. Europos civilizacija neįsivaizduojama be Katalikų Bažnyčios.

Katalikai lietuvoje sudaro absoliučią daugumą – 80 proc. lietuvių save
laiko katalikais. Jie pakėlė sunkiausią okupacijos ir dvasinės prievartos
naštą. Įveikdama įvairias kliūtis, Bažnyčia vadovavo laisvės kovai.
“Kiekvienas taurus Lietuvos pilietis žino Katalikų Bažnyčios indėlį į
tautos gyvenimą”, – teigė LLietuvos vyskupai viename savo pareiškimų.
Aiškiai pripažįstama, kad Bažnyčia yra pasaulio, kartu ir šalies,
bendrijos, bendruomenės dvasinis centras, tad, savaime aišku, jos vieta
visuomenės bei valstybės gyvenime išskirtinė – visuomenėje, kadangi būtent
Bažnyčia formuoja (turi formuoti) žmogaus dvasinę struktūrą, valstybėje,
kadangi žmonės yra valstybės ateitis.

Religija ir de

emokratija

Paanalizavęs argumentus, įžvelgiančius įstatyme tam tikras spragas,
norečiau paliesti religijos ir demokratijos santykį, kuris padės geriau
įvertinti įstatymo sprendinius.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad religija ir demokratija neturi viena kitai
prieštarauti, o privalo būti patikimos partnerės, papildančios viena kitą.
Primenama, kad religija prisidėjo prie daugelio demokratinės mastysenos
idėjų atsiradimo ir išplitimo, žmogiškųjų vertybių (solidarumo, asmens
elgsenos visuomenėje, orumo išlaikymo ir t.t.) įtvirtinimo. Teigiama, kad
istorijos raidoje pastangos nuslopinti religijas žlugo.

Taip pat pripažįstama, kad net pačios pažangiausios demokratinės
valstybės nesugebėjo sukurti politinių ir socialinių sistemų, kurios galėtų
jų piliečiams padėti prisitaikyti prie šių socialinių ir kt. Posūkių, kartu
išsaugoti vertybes, kuriomis grindžiama demokratinė visuomenė.

“Dokumente pabrėžiama, kad valstybės privalo skatinti religijų saviraišką
ir laiduoti religinių organizacijų teisę į visuomeninę, labdaringą,
misionierišką, kultūrinę bei švietimo veiklą. Ji turi sudaryti sąlygas
švęsti religines šventes. Taip pat valstybė turėtų pasiūlyti kultūrines
priemones susitikti bei pabendrauti teologams, intelektualams ir
filosofams. Rekomenduojama skatinti religinį švietimą bei plėtoti
ekumenizmą ir religijų dialogą, siekti užtikrinti geresnį įvairių religijų
supratimą”.[2]

Valstybės ir Bažnyčios skirtumai ir savitumas

„Rūpintis žmonių gimine Dievas paskyrė dvi valdžias: bažnytinę ir
pasaulietinę. Vieną jis skyrė die-viškiems reikalams, kitą – žemiškiems.
Kiekviena savo sferoje yra aukščiausia; kiekviena turi tam tikras ribas,
nustatytas pagal savo prigimtį ir artimiausią bei tiesioginį objektą”.
Valstybė ir Bažnyčia skiriasi kilme, tikslu ir struktūra. Valstybė yra
prigimtinės teisės institucija, o Bažnyčia priklauso antgamtinei sričiai.
Valstybės tikslas – žemiškoji visuotinė gerovė, Bažnyčios – antgamtinis
žmogaus išganymas. Valstybės ko

onstitucija ir vals-tybės forma istoriškai
kinta; Bažnyčios hierarchiją nustatė dieviškoji teisė.

Bažnyčia ir valstybė yra savitos ir nepajungtos viena kitai – nei
Bažnyčia valstybei, nei valstybė Bažnyčiai. Bažnyčia „maloningos Dievo
valios dėka pati ir per save turi visas pagalbines priemones, kurios yra
būtinos jos nesugadintam tvirtumui ir jos veiklai”: valstybė savarankiškai
tvarko savo reikalus, todėl, kaip rašo Pranciškus de Vitoria, „dalykuose,
kurie priklauso valstybės visuotinei gerovei, valstybės autoriteto reikia
paisyti labiau už Bažnyčios”. Bažnyčia, rašoma ir enciklikoje Quadragesimo
anno, “viršytų savo įgaliojimus nepagrystai įsikišdama į šiuos žemiškus
reikalus”. Ji nėra susijusi ” su jokia politine sistema”.

Valstybės ir Bažnyčios santykiai

Nors labai skirtingos, Bažnyčia ir valstybė įvairiopai susijusios viena
su kita, todėl būtų klaidinga neigti „abiejų bendrijų ryšį”, o normaliais
Bažnyčios ir valstybės santykiais laikyti „šaltą, vieną nuo kitos
skiriančią nepažinimo ir abejingumo atmosferą”. Galima nurodyti trejopus
ryšius:
Valstybė ir Bažnyčia kyla „iš to paties šaltinio, būtent iš Dievo”. Dėl
kūrinijos kristocentrišku-mo visos prigimtinės teisinės struktūros
susijusios su Kristumi.
Valstybė ir Bažnyčia rūpinasi „tais pačiais žmonėmis, jų asmenine,
prigimtine ar antgamtine garbe”. Daugeliu klausimų, pavyzdžiui, dėl
šventadienių, santuokos teisės, mokyklų problemų, valstybės ir Bažnyčios
veiklos sritys sutampa („bendri reikalai”). Nors abi institucijos ir
„skirtingai traktuoja šiuos klausimus”, vis dėlto abi juos nagrinėja
teisėtai ir kompetentingai, todėl turi būti „sunormintas jų bendra-vimas”.
Ypač įtempti tie Bažnyčios santykiai su valstybe, kurie kyla iš Bažnyčios
paskirties būti dorovės saugotoja ir skelbėja. 1903 m. lapkričio 9

d. Pijus
X teigė: manau, „kai kas pasipiktins, jeigu mes pasaky-sime”, kad esame
įpareigoti saugoti „tvarkos, autoriteto, teisingumo ir teisės principus”,
kaip tik „priva-čiame ir visuomeniniame gyvenime”, taip pat „socialinėje ir
politinėje srityje”. Pijus XII teigė tą patį: „nenuginčijama Bažnyčios
veiklos sritis yra nustatyti, ar tose socialinio gyvenimo srityse, kurios
priartėja ar net siejasi su dorovės sritimi, šiuolaikinės visuomeninės
tvarkos principai atitinka amžiną, galiojančią tvarką, kurią prigimtine
teise ir apreiškimu skelbė Dievas, Kūrėjas ir Išganytojas”.

Valstybės ir Bažnyčios santykiai yra įgavę labai įvairias istorines
formas:
Teokratinėse valstybėse, pavyzdžiui, bažnytinėse kunigaikštystėse prieš
Prancūzijos revoliuciją ir Popiežiaus Srityje, tam pačiam asmeniui
priklausė dvasinė ir pasaulietinė valdžia. Reikia rimtai suabe-joti šiuo
germaniškopjo mąstymo įvykdytu sujungimu, nes ši sistema gali sunaikinti
abi sritis, o sunkumai bei klaidos valdant valstybę – pasitikėjimą
popiežiumi ir vyskupu.
Teokratinė sistema (hierokratija) yra nepagrįsta, nes neįvertinamas arba
neigiamas vasltybės sa-varankiškumas.
Su Bažnyčios esme nesuderinamas ir Bažnyčios pajungimas valstybei, kai
kėsinamasi į Bažny-čios savarankiškumą (galikanizmas, jozefinizmas).
Nesuprantamas tiek priešiškumas Bažnyčiai, jos atskyrimas nuo valstybės,
kuris dažnai pasireiš-kia kaip Bažnyčios persekiojimas (pagoniška Romos
imperija, bolševikinės valstybės), tiek ir „neutralus atskyrimas”, kai
Bažnyčia ir valstybė egzistuoja beveik izoliuotos viena nuo kitos (JAV),
nes valstybė ir Bažnyčia iš esmės tarpusavyje susijusios. Žinoma,
susiklosčius tam tikroms sąlygoms, pasaulėžiūros po-žiūrius pliuralistinėje
visuomenėje gali būti nustatytas „neutralus atskyrimas”.
Šalyse, kuriose nuo amžių Bažnyčios ir valstybės santykiai buvo glaudūs,
susiformavo dalinis atskyrimas. Nors pripažįstama ir valstybės, ir
Bažnyčios nepriklausomybė b
bei savarankiškumas, abi sritys instituciškai
susiejamos, pavyzdžiui, pripažįstant Bažnyčią kaip visuomeninę teisinę
sąjungą, pripažįstant Bažnyčiai teisę apmokestinti, steigiant konfesines
mokyklas, teologijos fakultetus ir t.t. Ši sistema įgyven-dinta
Vokietijoje, kai kas norėtų tai vadinti „laisva Bažnyčia laisvoje
valstybėje”. Beje, iš dalies pripažįs-tama Bažnyčios visuomeninė misija –
kaip dorovės saugotojos ir skelbėjos, Bažnyčią vadinant nenuginči-jama
valstybės ir ekonomikos sąžine.
Per visą istoriją labai retai tepavyko sukurti idealius santykius – darnų
Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, pripažįstant abipusį
savarankiškumą. Beje, perėjimas į „dalinį” atskyrimą galėtų būti lankstus,
nes Bažnyčios ir valstybės santykių kūrimas trunka labai ilgai.

Bažnyčia ir valdžia

Valdžia pirmiausia turi tarnauti žmogui, todėl kiekviena valdžia tiek yra
veiksminga, kiek ji sugeba įsigilinti ir pajausti tautos gyvenimą bei savo
veiksmais, įstatymais ir jų vykdymu atsakyti į žmonių poreikius bei
lūkesčius. Taigi, namo nuomone, valdžioje turėtu būti tie žmonės, kurie
sugebėtu, kurie norėtų tai daryti, būtų susirūpinę ne savo, o kitų gerove.
Tačiau mes matome tendenciją, išėjus iš politinio ir dvasinio bado, siekti
politinių galių, o išsilaisvinus iš materialinio skurdo pirmiausia prikišti
savo kapšą. Todėl tiek daug daroma skandalingų nusikaltimų: tai ir “bankų”
veikla, valstybinių paskolų “dalijimas”, naujų institucijų kūrimas,
pareigybių dalinimas ir t.t.

“Bažnyčia visų pirma yra institucija, apimanti visą pasaulį. Tačiau
Lietuvoje Bažnyčia buvo ta druska, tas žyburys visais laikais, o ypač
sovietinės okupacijos metais, kuris kvietė ir judino tautą.Kai beveik visi
tylėjo, kunigai iš sakyklų visada kalbėjo apie meilę Tėvynei, apie laisvę,
apie mišrių šeimų žalą tautai, kartais ir švelniai “įvilktomis formomis”,
nes sovietmečiu Lietuvoje katalikybė dažnai egzistavo kartu su lietuvybe.
Todėl ir daugumas prie Parlamento, Baltijos kelyje giedojo giesmes, meldėsi

ir buvo mums pažįstami bei artimi”.[3] Manau, kad ir toliau Bažnyčia ir
valdžia turėtų dirbti tautos labui, tik gaila, kad daugeliui valdžios vyrų
Bažnyčia atrodo kaip žemesnė arba visai nereikalinga institucija.Juk
Bažnyčios dvasinio auklėjimo niekas kitas negali perimti ir pakeisti!
Valstybė turėtų remti Bažnyčios auklėjamąją misiją, Jos pastangas padedant
alkaniems, benamiams, seneliams. Tačiau be valdžios pagalbos Bažnyčia
nepajėgi to padaryti.

Bažnyčia ir politika

Daugelis žiūri į politiką kaip į kažką, kas “nešvaru” iš pačios
prigimties,su kuo geriau neturėti jokių reikalų kartais manoma, kad ir
tikras krikščionis, leisdamasis į politiką, negali apsieiti be kompromisų
su savo sąžine ir yra priverstas susiteršti rankas ir sielą. Tačiau iš
tikrųjų taip nėra! Politika nėra kažkokia nešvari žmogaus gyvenimo sritis.
Politika yra žmogiškoji tikrovė, paties Dievo sukurta ir palaiminta.
Politikos tikslas yra organizuoti civilinę, pilietinę žmonių bendruomenę,
organizuoti taip, kad būtų galima pasiekti visuotinę gerovę.

“Politika ir valdžia, kaip Dievo Kūrėjo valios išraiška, savaime yra
gėris ir negali būti nešvarios ir demoniškos. Tokios jos gali tapti tik dėl
paties žmogaus kaltės. Iš tikrųjų Dievo plane politikai tenka vieta tarp
pačių aukščiausių, “dieviškiausių” žmogaus tikrovių, nes jos pagalba žmogus
kuria visuotinės gerovės sąlygas, tarnauja visų žmonių interesams”.[4]

XX a. Bažnyčios įtaka visuomenėje sumažėjo, todėl išaugo ir sustiprėjo
dvi galingos diktatūros. To padarinys- milžiniški nusikaltimai žmonijai.
Pagrindinė klaida buvo Bažnyčių (Katalikų ir Stačiatikių) įtakos praradimas
visuomenėje, stiprių krikščioniškųjų partijų, kurios prireikus galėtų
pasipriešinti jėga, nebuvimas.

Bažnyčia ir dabar turėtų aktyviau reikštis, neleisti įsigalėti naujais
vardais pasivadinusioms, bet neturinčioms senosios komunistinės, ateistinės
ideologijos bruožų, partijoms ir sąjungoms. Tai galėtų padaryti Bažnyčia,
nes ji Lietuvoje turi didelę įtaką ir autoritetą.

Mano nuomone, Lietuvos Bažnyčia, kunigai per mažai dalyvauja politikoje,
laikosi nesikišimo politikos. Plinta bedievybė, socialinė, turtinė
nelygybė, neteisybė, žmonių nuskurdinimas, todėl daugėja įvairių turtinių
bei dorovinių nusikaltimų, nekovojama prieš krikščioniškųjų ir kitų
dešiniųjų partijų, jėgų skaldymą.

Bažnyčia ir partija

Bažnyčios požiūrį į politines partijas, kurios rimtoje demokratijoje
būtinos, nusako Bažnyčios san-tykius su valstybe ir politika reguliuojantys
principai. Politinės partijos yra „pasaulietinės” institucijos ir
nepavaldžios Bažnyčiai. Politinės partijos daugelis programinių punktų ir
sprendimų katalikiškojo tikėji-mo ir dorovės požiūriu atrodo
„indiferentiški”. Čia galioja Vatikano II Susirinkimo pastaba, kad „žemiškų
dalykų klausimais” ir tarp krikščionių gali būti „teisėtų nuomonių
skirtumų”. Tokiais atvejais niekas netu-ri teisės „pretenduoti į Bažnyčios
autoritetą tik sau ir savo nuosavai nuomonei”. Pasaulėžiūriškai pliuralis-
tinėje šiuolaikinėje visuomenėje Bažnyčia, žinoma, kartais pasisako ir
prieš politinių partijų programas, kurioms ji turi priekaištų kaip tikėjimo
ir dorovės saugotoja.

Iš šitų svarstymų galima padaryti keturias išvadas:
1. Jeigu tarsime, kad valstybėje jokia partija – programa ir politika –

nenusižengia katalikų tikėji-mui ir dorovei, tai reikia palikti katalikų

nuožiūrai, kokią partiją jie norėtų palaikyti.
2. Kad neplistų klaidinga nuomonė, jog partija ir Bažnyčia sutampa,

Bažnyčios požiūriu būtų svei-kintina, jei visų ar bent daugumos partijų

pozicijos katalikams leistų į jas įstoti be sąžinės svyravimų. Pa-tyrimas

rodo, kad būtent katalikų vienybės partija, nors ir pabrėžianti savo

nebažnytinį pobūdį, lengvai ta-patinama su Bažnyčia ir krikščionybe.
3. Jeigu kokia nors politinė partija siekia tikslų, prieštaraujančių

krikščioniškajam tikėjimui ir doro-vei, katalikams draudžiama dalyvauti

rinkimuose. Klaidingas ir paviršutiniškas yra šūkis, kad „religija ne-

turi nieko bendra su politika”. Pijus XI taikliai atkirto, kad esama

politikos, kuri įsiveržia į Bažnyčias ir nuverčia altorius.
4. Kadangi pasaulėžiūros požiūriu pliuralistinėje visuomenėje įmanoma, kad

politinių partijų pro-gramos esminiais punktais prieštarauja

katalikiškajam tikėjimui ir dorovei, piliečiams katalikams gali pa-

sirodyti būtina sukurti savarankišką politinę partiją arba partiją kartu

su kitais krikščionimis. Ši partija – ne „bažnytinė institucija”, ne

konfesinė ir ne klerikalinė, bet politinė partija, atsakinga už visos

tautos ge-rovę. Jeigu ji pasivadina „krikščioniška”, tai nežada Bažnyčios

globos, o tik rodo krikščioniškojo sociali-nio mokymo principų

išpažinimą. Dabar nemaža žmonių – sąmoningai ar nesąmoningai – teigia,

kad tik liberalizmo, socializmo, humanizmo ar kitų sekuliarių krypčių

šalininkai turi teisę būti politiškai aktyvūs, o krikščionys, bent jau

dėl tikėjimo principų, negali; jeigu valstybės piliečiai katalikai norėtų

įsitraukti į politinę veiklą, jie neva turėtų politinėje erdvėje tarsi

atsisakyti tikėjimo ir veikti vadovaudamiesi libera-liais arba

socialistiniais idealais. Valstybės piliečių katalikų politinė veikla,

persmelkta tikėjimo, esąs „po-litinis klerikalizmas”. Į šį įžeidžiantį

priekaištą reikia atsakyti, kad pasaulėžiūros požiūriu šiuolaikinėje vi-

suomenėje krikščionis taip pat turi teisę ir pareigą, remdamasis savo

tikėjimu, bendradarbiauti politiškai kuriant valstybę, visuomenę ir

ekonomiką. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, krikščionys turėtų rodyti

pavyzdį, kaip elgtis pagal pareigas ir visas jėgas skirti bendrai

gerovei. Jų veikla turi parodyti, „kaip gali-ma sujungti į bendrą visumą

autoritetą ir laisvę, asmeninę iniciatyvą ir solidarią sąjungą,

reikalaujamą vienybę ir vaisingą įvairovę”. Tačiau kartu reikia skirti

„krikščionių, kaip valstybės piliečių, individualią arba bendrą veiklą

savo vardu, vadovaujantis krikščioniška sąžine, ir jų bendrą veiklą su

savo ganytojais Bažnyčios vardu”.

Šiuolaikinės visuomenės Bažnyčia yra tiek moderni ir veiksminga, kiek
siekia „krikščionių liudiji-mas”, kuris turi paveikti „darbą, profesiją,
studijas, gyvenamąją vietą, laisvalaikį, draugišką bendrabūvį”. Jeigu nėra
šio liudijimo, Bažnyčia nebejaus visuomenės dvasinės erdvės, ten įsiverš
kitos jėgos, jos įsi-viešpataus ir pakirs net teisiškai garantuotą
Bažnyčios padėtį valstybėje. Tikėjimo stokos negali subsidia-riškai
pakeisti valstybinės privilegijos.

Išvados

Bažnyčia pastaruoju metu jaunimui rodo daug dėmesio, tačiau mūsų
akivaizdoje jaunimas tolsta nuo Bažnyčios. Didžioji mūsų jaunimo dalis yra
masinės kultūros įtakoje. Iki šiolei nuodugniai nesvarstyta, kaip padėti
jaunimui, kad jis susiorientuotų šiandieniniame pasaulyje ir neatmestų
Bažnyčios tarsi pasenusios institucijos. Mokykla yra vieta, kur galime
bendrauti su jaunimu, tik reikia rūpintis, kokiu būdu kuo geriau panaudoti
šią galimybę.
Mano nuomone, kunigai galėtų aktyviau dalyvauti valstybės gyvenime, mokyti
vaikus tikybos, domėtis ir rūpintis socialiniais reikalais, neturtingais
žmonėmis, aiškintis priežastis, kodėl žmonės nusikalsta, nusideda, vagia,
plėšia, žudo ir žudosi, kodėl tokia didelė turtinė nelygybė, kodėl yra
badaujančių. Žinoma, labdaros, šalpos organizavimas gerai, bet to
neužtenka, reikėtų iš valdžios reikalauti, kad ji garantuotų nors minimalų
neturtingų žmonių pragyvenimo lygį.
Kunigai, kaip lygiateisiai valstybės piliečiai, be jokio oficialumo galėtų
dažniau lankytis seniūnijose savivaldybėse, Vyriausybėje, Seime, aiškintis
negeroves, tartis, kaip taisyti padėtį. Kunigai turėtų vienyti suskaldytas
krikščioniškas ir kitas dešiniąsias partijas, būti jų nariais, būti jų
vadovybėje, aktyviai joms padėti, visą tai aiškindami žmonėms, vienydami
juos.
Nėra abejonės, kad visa tai padėtų gerinti visuomenės dvasinį, dorovinį
gyvenimą, spręsti socialinius reikalus.

———————–
[1] XXI amžius, 1999 vasario 24
[2] XXI amžius, 1999 vasario 24
[3] Šaltinis, 1996, Nr.5-6, p.7
[4] Atgimimas, 1995 kovo 15, Nr.10, p.2

Leave a Comment