VALSTYBĖ IR BAŽNYČIA

Valstybė ir religija Lietuvoje

Ir valstybė, ir religija visais amžiais žengė kartu. Nėra tautos be religijos! Valstybės ir religijos santykis gali skirtis nuo tautos ir religijos santykio (formalizuotų teisinių sprendimų dėka) ir bendriausia prasme gali būti trejopas:

– valstybė ir religija gali žengti skirtingais keliais.

– valstybės ir religijos ryšys gali būti labai glaudus (sakykime, kaip buvo senovės Romos imperijoje);

– tarpinis – valstybė ir religija gali turėti tiek bendrų, tiek skirtingų taškų.

Toks paprasčiausias suskirstymas nesigilinant, kuris iš variantų yra geresnis, tikiuosi, padės lengviau išsiaiškinti, koks gi santykis yra

Lietuvoje. Atsakymą matau problemišką, kadangi, kaip vėliau matysime, netaip lengva nusakyti valstybės ir religijos santykį konkrečiu Lietuvos atveju, nors formalioji (teisinė) šio santykio pusė gana aiški.

Katalikų bažnyčios reikšmė Lietuvai

1999 m. Paskutinę sausio savaitę vykusioje Europos Tarybos paskutinės asamblėjos sesijoje (Baden Badenas – Strazbūras) teigia: “Religijos darbo visuomenė daug humaniškesnė, skleidžia joje etnines bei moralines vertybes”[1]. Europos civilizacija neįsivaizduojama be Katalikų Bažnyčios.

Katalikai lietuvoje sudaro absoliučią daugumą – 80 proc. lietuvių save laiko katalikais. Jie pakėlė sunkiausią okupacijos ir dvasinės prievartos naštą. Įveikdama įvairias kliūtis, Bažnyčia vadovavo laisvės kovai.

“Kiekvienas taurus Lietuvos pilietis žino Katalikų Bažnyčios indėlį į tautos gyvenimą”, – teigė Lietuvos vyskupai viename savo pareiškimų.

Aiškiai pripažįstama, kad Bažnyčia yra pasaulio, kartu ir šalies, bendrijos, bendruomenės dvasinis centras, tad, savaime aišku, jos vieta visuomenės bei valstybės gyvenime išskirtinė – visuomenėje, kadangi būtent

Bažnyčia formuoja (turi formuoti) žmogaus dvasinę struktūrą, valstybėje, kadangi žmonės yra valstybės ateitis.

Religija ir demokratija

Paanalizavęs argumentus, įžvelgiančius įstatyme tam tikras spragas, norečiau paliesti religijos ir demokratijos santykį, kuris padės geriau įvertinti įstatymo sprendinius.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad religija ir demokratija neturi viena kitai prieštarauti, o privalo būti patikimos partnerės, papildančios viena kitą.

Primenama, kad religija prisidėjo prie daugelio demokratinės mastysenos idėjų atsiradimo ir išplitimo, žmogiškųjų vertybių (solidarumo, asmens elgsenos visuomenėje, orumo išlaikymo ir t.t.) įtvirtinimo. Teigiama, kad istorijos raidoje pastangos nuslopinti religijas žlugo.

Taip pat pripažįstama, kad net pačios pažangiausios demokratinės valstybės nesugebėjo sukurti politinių ir socialinių sistemų, kurios galėtų jų piliečiams padėti prisitaikyti prie šių socialinių ir kt. Posūkių, kartu išsaugoti vertybes, kuriomis grindžiama demokratinė visuomenė.

“Dokumente pabrėžiama, kad valstybės privalo skatinti religijų saviraišką ir laiduoti religinių organizacijų teisę į visuomeninę, labdaringą, misionierišką, kultūrinę bei švietimo veiklą. Ji turi sudaryti sąlygas švęsti religines šventes. Taip pat valstybė turėtų pasiūlyti kultūrines priemones susitikti bei pabendrauti teologams, intelektualams ir filosofams. Rekomenduojama skatinti religinį švietimą bei plėtoti ekumenizmą ir religijų dialogą, siekti užtikrinti geresnį įvairių religijų supratimą”.[2]

Valstybės ir Bažnyčios skirtumai ir savitumas

„Rūpintis žmonių gimine Dievas paskyrė dvi valdžias: bažnytinę ir pasaulietinę. Vieną jis skyrė die-viškiems reikalams, kitą – žemiškiems.

Kiekviena savo sferoje yra aukščiausia; kiekviena turi tam tikras ribas, nustatytas pagal savo prigimtį ir artimiausią bei tiesioginį objektą”.

Valstybė ir Bažnyčia skiriasi kilme, tikslu ir struktūra. Valstybė yra prigimtinės teisės institucija, o Bažnyčia priklauso antgamtinei sričiai.

Valstybės tikslas – žemiškoji visuotinė gerovė, Bažnyčios – antgamtinis žmogaus išganymas. Valstybės konstitucija ir vals-tybės forma istoriškai kinta; Bažnyčios hierarchiją nustatė dieviškoji teisė.

Bažnyčia ir valstybė yra savitos ir nepajungtos viena kitai – nei

Bažnyčia valstybei, nei valstybė Bažnyčiai. Bažnyčia „maloningos Dievo valios dėka pati ir per save turi visas pagalbines priemones, kurios yra būtinos jos nesugadintam tvirtumui ir jos veiklai”: valstybė savarankiškai tvarko savo reikalus, todėl, kaip rašo Pranciškus de Vitoria, „dalykuose, kurie priklauso valstybės visuotinei gerovei, valstybės autoriteto reikia paisyti labiau už Bažnyčios”. Bažnyčia, rašoma ir enciklikoje Quadragesimo anno, “viršytų savo įgaliojimus nepagrystai įsikišdama į šiuos žemiškus reikalus”. Ji nėra susijusi ” su jokia politine sistema”.

Valstybės ir Bažnyčios santykiai

Nors labai skirtingos, Bažnyčia ir valstybė įvairiopai susijusios viena su kita, todėl būtų klaidinga neigti „abiejų bendrijų ryšį”, o normaliais

Bažnyčios ir valstybės santykiais laikyti „šaltą, vieną nuo kitos skiriančią nepažinimo ir abejingumo atmosferą”. Galima nurodyti trejopus ryšius:

Valstybė ir Bažnyčia kyla „iš to paties šaltinio, būtent iš Dievo”. Dėl kūrinijos kristocentrišku-mo visos prigimtinės teisinės struktūros susijusios su Kristumi.

Valstybė ir Bažnyčia rūpinasi „tais pačiais žmonėmis, jų asmenine, prigimtine ar antgamtine garbe”. Daugeliu klausimų, pavyzdžiui, dėl šventadienių, santuokos teisės, mokyklų problemų, valstybės ir Bažnyčios veiklos sritys sutampa („bendri reikalai”). Nors abi institucijos ir „skirtingai traktuoja šiuos klausimus”, vis dėlto abi juos nagrinėja teisėtai ir kompetentingai, todėl turi būti „sunormintas jų bendra-vimas”.

Ypač įtempti tie Bažnyčios santykiai su valstybe, kurie kyla iš Bažnyčios paskirties būti dorovės saugotoja ir skelbėja. 1903 m. lapkričio 9 d. Pijus

X teigė: manau, „kai kas pasipiktins, jeigu mes pasaky-sime”, kad esame įpareigoti saugoti „tvarkos, autoriteto, teisingumo ir teisės principus”, kaip tik „priva-čiame ir visuomeniniame gyvenime”, taip pat „socialinėje ir politinėje srityje”. Pijus XII teigė tą patį: „nenuginčijama Bažnyčios veiklos sritis yra nustatyti, ar tose socialinio gyvenimo srityse, kurios priartėja ar net siejasi su dorovės sritimi, šiuolaikinės visuomeninės tvarkos principai atitinka amžiną, galiojančią tvarką, kurią prigimtine teise ir apreiškimu skelbė Dievas, Kūrėjas ir Išganytojas”.

Valstybės ir Bažnyčios santykiai yra įgavę labai įvairias istorines formas:

Teokratinėse valstybėse, pavyzdžiui, bažnytinėse kunigaikštystėse prieš

Prancūzijos revoliuciją ir Popiežiaus Srityje, tam pačiam asmeniui priklausė dvasinė ir pasaulietinė valdžia. Reikia rimtai suabe-joti šiuo germaniškopjo mąstymo įvykdytu sujungimu, nes ši sistema gali sunaikinti abi sritis, o sunkumai bei klaidos valdant valstybę – pasitikėjimą popiežiumi ir vyskupu.

Teokratinė sistema (hierokratija) yra nepagrįsta, nes neįvertinamas arba neigiamas vasltybės sa-varankiškumas.

Su Bažnyčios esme nesuderinamas ir Bažnyčios pajungimas valstybei, kai kėsinamasi į Bažny-čios savarankiškumą (galikanizmas, jozefinizmas).

Nesuprantamas tiek priešiškumas Bažnyčiai, jos atskyrimas nuo valstybės, kuris dažnai pasireiš-kia kaip Bažnyčios persekiojimas (pagoniška Romos imperija, bolševikinės valstybės), tiek ir „neutralus atskyrimas”, kai

Bažnyčia ir valstybė egzistuoja beveik izoliuotos viena nuo kitos (JAV), nes valstybė ir Bažnyčia iš esmės tarpusavyje susijusios. Žinoma, susiklosčius tam tikroms sąlygoms, pasaulėžiūros po-žiūrius pliuralistinėje visuomenėje gali būti nustatytas „neutralus atskyrimas”.

Šalyse, kuriose nuo amžių Bažnyčios ir valstybės santykiai buvo glaudūs, susiformavo dalinis atskyrimas. Nors pripažįstama ir valstybės, ir

Bažnyčios nepriklausomybė bei savarankiškumas, abi sritys instituciškai susiejamos, pavyzdžiui, pripažįstant Bažnyčią kaip visuomeninę teisinę sąjungą, pripažįstant Bažnyčiai teisę apmokestinti, steigiant konfesines mokyklas, teologijos fakultetus ir t.t. Ši sistema įgyven-dinta

Vokietijoje, kai kas norėtų tai vadinti „laisva Bažnyčia laisvoje valstybėje”. Beje, iš dalies pripažįs-tama Bažnyčios visuomeninė misija –

kaip dorovės saugotojos ir skelbėjos, Bažnyčią vadinant nenuginči-jama valstybės ir ekonomikos sąžine.

Per visą istoriją labai retai tepavyko sukurti idealius santykius – darnų

Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, pripažįstant abipusį savarankiškumą. Beje, perėjimas į „dalinį” atskyrimą galėtų būti lankstus, nes Bažnyčios ir valstybės santykių kūrimas trunka labai ilgai.

Bažnyčia ir valdžia

Valdžia pirmiausia turi tarnauti žmogui, todėl kiekviena valdžia tiek yra veiksminga, kiek ji sugeba įsigilinti ir pajausti tautos gyvenimą bei savo veiksmais, įstatymais ir jų vykdymu atsakyti į žmonių poreikius bei lūkesčius. Taigi, namo nuomone, valdžioje turėtu būti tie žmonės, kurie sugebėtu, kurie norėtų tai daryti, būtų susirūpinę ne savo, o kitų gerove.

Tačiau mes matome tendenciją, išėjus iš politinio ir dvasinio bado, siekti politinių galių, o išsilaisvinus iš materialinio skurdo pirmiausia prikišti savo kapšą. Todėl tiek daug daroma skandalingų nusikaltimų: tai ir “bankų”

veikla, valstybinių paskolų “dalijimas”, naujų institucijų kūrimas, pareigybių dalinimas ir t.t.

“Bažnyčia visų pirma yra institucija, apimanti visą pasaulį. Tačiau

Lietuvoje Bažnyčia buvo ta druska, tas žyburys visais laikais, o ypač sovietinės okupacijos metais, kuris kvietė ir judino tautą.Kai beveik visi tylėjo, kunigai iš sakyklų visada kalbėjo apie meilę Tėvynei, apie laisvę, apie mišrių šeimų žalą tautai, kartais ir švelniai “įvilktomis formomis”, nes sovietmečiu Lietuvoje katalikybė dažnai egzistavo kartu su lietuvybe.

Todėl ir daugumas prie Parlamento, Baltijos kelyje giedojo giesmes, meldėsi ir buvo mums pažįstami bei artimi”.[3] Manau, kad ir toliau Bažnyčia ir valdžia turėtų dirbti tautos labui, tik gaila, kad daugeliui valdžios vyrų

Bažnyčia atrodo kaip žemesnė arba visai nereikalinga institucija.Juk

Bažnyčios dvasinio auklėjimo niekas kitas negali perimti ir pakeisti!

Valstybė turėtų remti Bažnyčios auklėjamąją misiją, Jos pastangas padedant alkaniems, benamiams, seneliams. Tačiau be valdžios pagalbos Bažnyčia nepajėgi to padaryti.

Bažnyčia ir politika

Daugelis žiūri į politiką kaip į kažką, kas “nešvaru” iš pačios prigimties,su kuo geriau neturėti jokių reikalų kartais manoma, kad ir tikras krikščionis, leisdamasis į politiką, negali apsieiti be kompromisų su savo sąžine ir yra priverstas susiteršti rankas ir sielą. Tačiau iš tikrųjų taip nėra! Politika nėra kažkokia nešvari žmogaus gyvenimo sritis.

Politika yra žmogiškoji tikrovė, paties Dievo sukurta ir palaiminta.

Politikos tikslas yra organizuoti civilinę, pilietinę žmonių bendruomenę, organizuoti taip, kad būtų galima pasiekti visuotinę gerovę.

“Politika ir valdžia, kaip Dievo Kūrėjo valios išraiška, savaime yra gėris ir negali būti nešvarios ir demoniškos. Tokios jos gali tapti tik dėl paties žmogaus kaltės. Iš tikrųjų Dievo plane politikai tenka vieta tarp pačių aukščiausių, “dieviškiausių” žmogaus tikrovių, nes jos pagalba žmogus kuria visuotinės gerovės sąlygas, tarnauja visų žmonių interesams”.[4]

XX a. Bažnyčios įtaka visuomenėje sumažėjo, todėl išaugo ir sustiprėjo dvi galingos diktatūros. To padarinys- milžiniški nusikaltimai žmonijai.

Pagrindinė klaida buvo Bažnyčių (Katalikų ir Stačiatikių) įtakos praradimas visuomenėje, stiprių krikščioniškųjų partijų, kurios prireikus galėtų pasipriešinti jėga, nebuvimas.

Bažnyčia ir dabar turėtų aktyviau reikštis, neleisti įsigalėti naujais vardais pasivadinusioms, bet neturinčioms senosios komunistinės, ateistinės ideologijos bruožų, partijoms ir sąjungoms. Tai galėtų padaryti Bažnyčia, nes ji Lietuvoje turi didelę įtaką ir autoritetą.

Mano nuomone, Lietuvos Bažnyčia, kunigai per mažai dalyvauja politikoje, laikosi nesikišimo politikos. Plinta bedievybė, socialinė, turtinė nelygybė, neteisybė, žmonių nuskurdinimas, todėl daugėja įvairių turtinių bei dorovinių nusikaltimų, nekovojama prieš krikščioniškųjų ir kitų dešiniųjų partijų, jėgų skaldymą.

Bažnyčia ir partija

Bažnyčios požiūrį į politines partijas, kurios rimtoje demokratijoje būtinos, nusako Bažnyčios san-tykius su valstybe ir politika reguliuojantys principai. Politinės partijos yra „pasaulietinės” institucijos ir nepavaldžios Bažnyčiai. Politinės partijos daugelis programinių punktų ir sprendimų katalikiškojo tikėji-mo ir dorovės požiūriu atrodo „indiferentiški”. Čia galioja Vatikano II Susirinkimo pastaba, kad „žemiškų dalykų klausimais” ir tarp krikščionių gali būti „teisėtų nuomonių skirtumų”. Tokiais atvejais niekas netu-ri teisės „pretenduoti į Bažnyčios autoritetą tik sau ir savo nuosavai nuomonei”. Pasaulėžiūriškai pliuralis-

tinėje šiuolaikinėje visuomenėje Bažnyčia, žinoma, kartais pasisako ir prieš politinių partijų programas, kurioms ji turi priekaištų kaip tikėjimo ir dorovės saugotoja.

Iš šitų svarstymų galima padaryti keturias išvadas:

1. Jeigu tarsime, kad valstybėje jokia partija – programa ir politika –

nenusižengia katalikų tikėji-mui ir dorovei, tai reikia palikti katalikų nuožiūrai, kokią partiją jie norėtų palaikyti.

2. Kad neplistų klaidinga nuomonė, jog partija ir Bažnyčia sutampa,

Bažnyčios požiūriu būtų svei-kintina, jei visų ar bent daugumos partijų pozicijos katalikams leistų į jas įstoti be sąžinės svyravimų. Pa-tyrimas rodo, kad būtent katalikų vienybės partija, nors ir pabrėžianti savo nebažnytinį pobūdį, lengvai ta-patinama su Bažnyčia ir krikščionybe.

3. Jeigu kokia nors politinė partija siekia tikslų, prieštaraujančių krikščioniškajam tikėjimui ir doro-vei, katalikams draudžiama dalyvauti rinkimuose. Klaidingas ir paviršutiniškas yra šūkis, kad „religija ne-

turi nieko bendra su politika”. Pijus XI taikliai atkirto, kad esama politikos, kuri įsiveržia į Bažnyčias ir nuverčia altorius.

4. Kadangi pasaulėžiūros požiūriu pliuralistinėje visuomenėje įmanoma, kad politinių partijų pro-gramos esminiais punktais prieštarauja katalikiškajam tikėjimui ir dorovei, piliečiams katalikams gali pa-

sirodyti būtina sukurti savarankišką politinę partiją arba partiją kartu su kitais krikščionimis. Ši partija – ne „bažnytinė institucija”, ne konfesinė ir ne klerikalinė, bet politinė partija, atsakinga už visos tautos ge-rovę. Jeigu ji pasivadina „krikščioniška”, tai nežada Bažnyčios globos, o tik rodo krikščioniškojo sociali-nio mokymo principų išpažinimą.

Dabar nemaža žmonių – sąmoningai ar nesąmoningai – teigia, kad tik liberalizmo, socializmo, humanizmo ar kitų sekuliarių krypčių šalininkai turi teisę būti politiškai aktyvūs, o krikščionys, bent jau dėl tikėjimo principų, negali; jeigu valstybės piliečiai katalikai norėtų įsitraukti į politinę veiklą, jie neva turėtų politinėje erdvėje tarsi atsisakyti tikėjimo ir veikti vadovaudamiesi libera-liais arba socialistiniais idealais. Valstybės piliečių katalikų politinė veikla, persmelkta tikėjimo, esąs „po-litinis klerikalizmas”. Į šį įžeidžiantį priekaištą reikia atsakyti, kad pasaulėžiūros požiūriu šiuolaikinėje vi-

suomenėje krikščionis taip pat turi teisę ir pareigą, remdamasis savo tikėjimu, bendradarbiauti politiškai kuriant valstybę, visuomenę ir ekonomiką. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, krikščionys turėtų rodyti pavyzdį, kaip elgtis pagal pareigas ir visas jėgas skirti bendrai gerovei. Jų veikla turi parodyti, „kaip gali-ma sujungti į bendrą visumą autoritetą ir laisvę, asmeninę iniciatyvą ir solidarią sąjungą, reikalaujamą vienybę ir vaisingą įvairovę”. Tačiau kartu reikia skirti „krikščionių, kaip valstybės piliečių, individualią arba bendrą veiklą savo vardu, vadovaujantis krikščioniška sąžine, ir jų bendrą veiklą su savo ganytojais Bažnyčios vardu”.

Šiuolaikinės visuomenės Bažnyčia yra tiek moderni ir veiksminga, kiek siekia „krikščionių liudiji-mas”, kuris turi paveikti „darbą, profesiją, studijas, gyvenamąją vietą, laisvalaikį, draugišką bendrabūvį”. Jeigu nėra šio liudijimo, Bažnyčia nebejaus visuomenės dvasinės erdvės, ten įsiverš kitos jėgos, jos įsi-viešpataus ir pakirs net teisiškai garantuotą

Bažnyčios padėtį valstybėje. Tikėjimo stokos negali subsidia-riškai pakeisti valstybinės privilegijos.

Išvados

Bažnyčia pastaruoju metu jaunimui rodo daug dėmesio, tačiau mūsų akivaizdoje jaunimas tolsta nuo Bažnyčios. Didžioji mūsų jaunimo dalis yra masinės kultūros įtakoje. Iki šiolei nuodugniai nesvarstyta, kaip padėti jaunimui, kad jis susiorientuotų šiandieniniame pasaulyje ir neatmestų

Bažnyčios tarsi pasenusios institucijos. Mokykla yra vieta, kur galime bendrauti su jaunimu, tik reikia rūpintis, kokiu būdu kuo geriau panaudoti šią galimybę.

Mano nuomone, kunigai galėtų aktyviau dalyvauti valstybės gyvenime, mokyti vaikus tikybos, domėtis ir rūpintis socialiniais reikalais, neturtingais žmonėmis, aiškintis priežastis, kodėl žmonės nusikalsta, nusideda, vagia, plėšia, žudo ir žudosi, kodėl tokia didelė turtinė nelygybė, kodėl yra badaujančių. Žinoma, labdaros, šalpos organizavimas gerai, bet to neužtenka, reikėtų iš valdžios reikalauti, kad ji garantuotų nors minimalų neturtingų žmonių pragyvenimo lygį.

Kunigai, kaip lygiateisiai valstybės piliečiai, be jokio oficialumo galėtų dažniau lankytis seniūnijose savivaldybėse, Vyriausybėje, Seime, aiškintis negeroves, tartis, kaip taisyti padėtį. Kunigai turėtų vienyti suskaldytas krikščioniškas ir kitas dešiniąsias partijas, būti jų nariais, būti jų vadovybėje, aktyviai joms padėti, visą tai aiškindami žmonėms, vienydami juos.

Nėra abejonės, kad visa tai padėtų gerinti visuomenės dvasinį, dorovinį gyvenimą, spręsti socialinius reikalus.

[1] XXI amžius, 1999 vasario 24

[2] XXI amžius, 1999 vasario 24

[3] Šaltinis, 1996, Nr.5-6, p.7

[4] Atgimimas, 1995 kovo 15, Nr.10, p.2