Valstybė ir religija Lietuvoje
Ir valstybė, ir religija visais amžiais žengė kartu. Nėra tautos bereligijos! Valstybės ir religijos santykis gali skirtis nuo tautos irreligijos santykio (formalizuotų teisinių sprendimų dėka) ir bendriausiaprasme gali būti trejopas: – valstybė ir religija gali žengti skirtingais keliais. – valstybės ir religijos ryšys gali būti labai glaudus (sakykime, kaipbuvo senovės Romos imperijoje); – tarpinis – valstybė ir religija gali turėti tiek bendrų, tiekskirtingų taškų. Toks paprasčiausias suskirstymas nesigilinant, kuris iš variantų yrageresnis, tikiuosi, padės lengviau išsiaiškinti, koks gi santykis yraLietuvoje. Atsakymą matau problemišką, kadangi, kaip vėliau matysime,netaip lengva nusakyti valstybės ir religijos santykį konkrečiu Lietuvosatveju, nors formalioji (teisinė) šio santykio pusė gana aiški.
Katalikų bažnyčios reikšmė Lietuvai
1999 m. Paskutinę sausio savaitę vykusioje Europos Tarybos paskutinėsasamblėjos sesijoje (Baden Badenas – Strazbūras) teigia: “Religijos darbovisuomenė daug humaniškesnė, skleidžia joje etnines bei moralinesvertybes”[1]. Europos civilizacija neįsivaizduojama be Katalikų Bažnyčios. Katalikai lietuvoje sudaro absoliučią daugumą – 80 proc. lietuvių savelaiko katalikais. Jie pakėlė sunkiausią okupacijos ir dvasinės prievartosnaštą. Įveikdama įvairias kliūtis, Bažnyčia vadovavo laisvės kovai.“Kiekvienas taurus Lietuvos pilietis žino Katalikų Bažnyčios indėlį įtautos gyvenimą”, – teigė Lietuvos vyskupai viename savo pareiškimų.Aiškiai pripažįstama, kad Bažnyčia yra pasaulio, kartu ir šalies,bendrijos, bendruomenės dvasinis centras, tad, savaime aišku, jos vietavisuomenės bei valstybės gyvenime išskirtinė – visuomenėje, kadangi būtentBažnyčia formuoja (turi formuoti) žmogaus dvasinę struktūrą, valstybėje,kadangi žmonės yra valstybės ateitis.
Religija ir demokratija
Paanalizavęs argumentus, įžvelgiančius įstatyme tam tikras spragas,norečiau paliesti religijos ir demokratijos santykį, kuris padės geriau
įvertinti įstatymo sprendinius. Rezoliucijoje pabrėžiama, kad religija ir demokratija neturi viena kitaiprieštarauti, o privalo būti patikimos partnerės, papildančios viena kitą.Primenama, kad religija prisidėjo prie daugelio demokratinės mastysenosidėjų atsiradimo ir išplitimo, žmogiškųjų vertybių (solidarumo, asmenselgsenos visuomenėje, orumo išlaikymo ir t.t.) įtvirtinimo. Teigiama, kadistorijos raidoje pastangos nuslopinti religijas žlugo. Taip pat pripažįstama, kad net pačios pažangiausios demokratinėsvalstybės nesugebėjo sukurti politinių ir socialinių sistemų, kurios galėtųjų piliečiams padėti prisitaikyti prie šių socialinių ir kt. Posūkių, kartuišsaugoti vertybes, kuriomis grindžiama demokratinė visuomenė. “Dokumente pabrėžiama, kad valstybės privalo skatinti religijų saviraiškąir laiduoti religinių organizacijų teisę į visuomeninę, labdaringą,misionierišką, kultūrinę bei švietimo veiklą. Ji turi sudaryti sąlygasšvęsti religines šventes. Taip pat valstybė turėtų pasiūlyti kultūrinespriemones susitikti bei pabendrauti teologams, intelektualams irfilosofams. Rekomenduojama skatinti religinį švietimą bei plėtotiekumenizmą ir religijų dialogą, siekti užtikrinti geresnį įvairių religijųsupratimą”.[2]Valstybės ir Bažnyčios skirtumai ir savitumas
„Rūpintis žmonių gimine Dievas paskyrė dvi valdžias: bažnytinę irpasaulietinę. Vieną jis skyrė die-viškiems reikalams, kitą – žemiškiems.Kiekviena savo sferoje yra aukščiausia; kiekviena turi tam tikras ribas,nustatytas pagal savo prigimtį ir artimiausią bei tiesioginį objektą”.Valstybė ir Bažnyčia skiriasi kilme, tikslu ir struktūra. Valstybė yraprigimtinės teisės institucija, o Bažnyčia priklauso antgamtinei sričiai.Valstybės tikslas – žemiškoji visuotinė gerovė, Bažnyčios – antgamtinisžmogaus išganymas. Valstybės konstitucija ir vals-tybės forma istoriškaikinta; Bažnyčios hierarchiją nustatė dieviškoji teisė. Bažnyčia ir valstybė yra savitos ir nepajungtos viena kitai – nei
Bažnyčia valstybei, nei valstybė Bažnyčiai. Bažnyčia „maloningos Dievovalios dėka pati ir per save turi visas pagalbines priemones, kurios yrabūtinos jos nesugadintam tvirtumui ir jos veiklai”: valstybė savarankiškaitvarko savo reikalus, todėl, kaip rašo Pranciškus de Vitoria, „dalykuose,kurie priklauso valstybės visuotinei gerovei, valstybės autoriteto reikiapaisyti labiau už Bažnyčios”. Bažnyčia, rašoma ir enciklikoje Quadragesimoanno, “viršytų savo įgaliojimus nepagrystai įsikišdama į šiuos žemiškusreikalus”. Ji nėra susijusi ” su jokia politine sistema”.Valstybės ir Bažnyčios santykiai
Nors labai skirtingos, Bažnyčia ir valstybė įvairiopai susijusios vienasu kita, todėl būtų klaidinga neigti „abiejų bendrijų ryšį”, o normaliaisBažnyčios ir valstybės santykiais laikyti „šaltą, vieną nuo kitosskiriančią nepažinimo ir abejingumo atmosferą”. Galima nurodyti trejopusryšius:Valstybė ir Bažnyčia kyla „iš to paties šaltinio, būtent iš Dievo”. Dėlkūrinijos kristocentrišku-mo visos prigimtinės teisinės struktūrossusijusios su Kristumi.Valstybė ir Bažnyčia rūpinasi „tais pačiais žmonėmis, jų asmenine,prigimtine ar antgamtine garbe”. Daugeliu klausimų, pavyzdžiui, dėlšventadienių, santuokos teisės, mokyklų problemų, valstybės ir Bažnyčiosveiklos sritys sutampa („bendri reikalai”). Nors abi institucijos ir„skirtingai traktuoja šiuos klausimus”, vis dėlto abi juos nagrinėjateisėtai ir kompetentingai, todėl turi būti „sunormintas jų bendra-vimas”.Ypač įtempti tie Bažnyčios santykiai su valstybe, kurie kyla iš Bažnyčiospaskirties būti dorovės saugotoja ir skelbėja. 1903 m. lapkričio 9 d. PijusX teigė: manau, „kai kas pasipiktins, jeigu mes pasaky-sime”, kad esameįpareigoti saugoti „tvarkos, autoriteto, teisingumo ir teisės principus”,kaip tik „priva-čiame ir visuomeniniame gyvenime”, taip pat „socialinėje ir
politinėje srityje”. Pijus XII teigė tą patį: „nenuginčijama Bažnyčiosveiklos sritis yra nustatyti, ar tose socialinio gyvenimo srityse, kuriospriartėja ar net siejasi su dorovės sritimi, šiuolaikinės visuomeninėstvarkos principai atitinka amžiną, galiojančią tvarką, kurią prigimtineteise ir apreiškimu skelbė Dievas, Kūrėjas ir Išganytojas”. Valstybės ir Bažnyčios santykiai yra įgavę labai įvairias istorinesformas:Teokratinėse valstybėse, pavyzdžiui, bažnytinėse kunigaikštystėse priešPrancūzijos revoliuciją ir Popiežiaus Srityje, tam pačiam asmeniuipriklausė dvasinė ir pasaulietinė valdžia. Reikia rimtai suabe-joti šiuogermaniškopjo mąstymo įvykdytu sujungimu, nes ši sistema gali sunaikintiabi sritis, o sunkumai bei klaidos valdant valstybę – pasitikėjimąpopiežiumi ir vyskupu.Teokratinė sistema (hierokratija) yra nepagrįsta, nes neįvertinamas arbaneigiamas vasltybės sa-varankiškumas.Su Bažnyčios esme nesuderinamas ir Bažnyčios pajungimas valstybei, kaikėsinamasi į Bažny-čios savarankiškumą (galikanizmas, jozefinizmas).Nesuprantamas tiek priešiškumas Bažnyčiai, jos atskyrimas nuo valstybės,kuris dažnai pasireiš-kia kaip Bažnyčios persekiojimas (pagoniška Romosimperija, bolševikinės valstybės), tiek ir „neutralus atskyrimas”, kaiBažnyčia ir valstybė egzistuoja beveik izoliuotos viena nuo kitos (JAV),nes valstybė ir Bažnyčia iš esmės tarpusavyje susijusios. Žinoma,susiklosčius tam tikroms sąlygoms, pasaulėžiūros po-žiūrius pliuralistinėjevisuomenėje gali būti nustatytas „neutralus atskyrimas”.Šalyse, kuriose nuo amžių Bažnyčios ir valstybės santykiai buvo glaudūs,susiformavo dalinis atskyrimas. Nors pripažįstama ir valstybės, irBažnyčios nepriklausomybė bei savarankiškumas, abi sritys instituciškaisusiejamos, pavyzdžiui, pripažįstant Bažnyčią kaip visuomeninę teisinęsąjungą, pripažįstant Bažnyčiai teisę apmokestinti, steigiant konfesinesmokyklas, teologijos fakultetus ir t.t. Ši sistema įgyven-dintaVokietijoje, kai kas norėtų tai vadinti „laisva Bažnyčia laisvojevalstybėje”. Beje, iš dalies pripažįs-tama Bažnyčios visuomeninė misija –kaip dorovės saugotojos ir skelbėjos, Bažnyčią vadinant nenuginči-jamavalstybės ir ekonomikos sąžine.Per visą istoriją labai retai tepavyko sukurti idealius santykius – darnųBažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, pripažįstant abipusįsavarankiškumą. Beje, perėjimas į „dalinį” atskyrimą galėtų būti lankstus,nes Bažnyčios ir valstybės santykių kūrimas trunka labai ilgai.Bažnyčia ir valdžia
Valdžia pirmiausia turi tarnauti žmogui, todėl kiekviena valdžia tiek yraveiksminga, kiek ji sugeba įsigilinti ir pajausti tautos gyvenimą bei savoveiksmais, įstatymais ir jų vykdymu atsakyti į žmonių poreikius beilūkesčius. Taigi, namo nuomone, valdžioje turėtu būti tie žmonės, kuriesugebėtu, kurie norėtų tai daryti, būtų susirūpinę ne savo, o kitų gerove.Tačiau mes matome tendenciją, išėjus iš politinio ir dvasinio bado, siektipolitinių galių, o išsilaisvinus iš materialinio skurdo pirmiausia prikištisavo kapšą. Todėl tiek daug daroma skandalingų nusikaltimų: tai ir “bankų”veikla, valstybinių paskolų “dalijimas”, naujų institucijų kūrimas,pareigybių dalinimas ir t.t. “Bažnyčia visų pirma yra institucija, apimanti visą pasaulį. TačiauLietuvoje Bažnyčia buvo ta druska, tas žyburys visais laikais, o ypačsovietinės okupacijos metais, kuris kvietė ir judino tautą.Kai beveik visitylėjo, kunigai iš sakyklų visada kalbėjo apie meilę Tėvynei, apie laisvę,apie mišrių šeimų žalą tautai, kartais ir švelniai “įvilktomis formomis”,nes sovietmečiu Lietuvoje katalikybė dažnai egzistavo kartu su lietuvybe.Todėl ir daugumas prie Parlamento, Baltijos kelyje giedojo giesmes, meldėsi
ir buvo mums pažįstami bei artimi”.[3] Manau, kad ir toliau Bažnyčia irvaldžia turėtų dirbti tautos labui, tik gaila, kad daugeliui valdžios vyrųBažnyčia atrodo kaip žemesnė arba visai nereikalinga institucija.JukBažnyčios dvasinio auklėjimo niekas kitas negali perimti ir pakeisti!Valstybė turėtų remti Bažnyčios auklėjamąją misiją, Jos pastangas padedantalkaniems, benamiams, seneliams. Tačiau be valdžios pagalbos Bažnyčianepajėgi to padaryti.Bažnyčia ir politika
Daugelis žiūri į politiką kaip į kažką, kas “nešvaru” iš pačiosprigimties,su kuo geriau neturėti jokių reikalų kartais manoma, kad irtikras krikščionis, leisdamasis į politiką, negali apsieiti be kompromisųsu savo sąžine ir yra priverstas susiteršti rankas ir sielą. Tačiau ištikrųjų taip nėra! Politika nėra kažkokia nešvari žmogaus gyvenimo sritis.Politika yra žmogiškoji tikrovė, paties Dievo sukurta ir palaiminta.Politikos tikslas yra organizuoti civilinę, pilietinę žmonių bendruomenę,organizuoti taip, kad būtų galima pasiekti visuotinę gerovę. “Politika ir valdžia, kaip Dievo Kūrėjo valios išraiška, savaime yragėris ir negali būti nešvarios ir demoniškos. Tokios jos gali tapti tik dėlpaties žmogaus kaltės. Iš tikrųjų Dievo plane politikai tenka vieta tarppačių aukščiausių, “dieviškiausių” žmogaus tikrovių, nes jos pagalba žmoguskuria visuotinės gerovės sąlygas, tarnauja visų žmonių interesams”.[4] XX a. Bažnyčios įtaka visuomenėje sumažėjo, todėl išaugo ir sustiprėjodvi galingos diktatūros. To padarinys- milžiniški nusikaltimai žmonijai.Pagrindinė klaida buvo Bažnyčių (Katalikų ir Stačiatikių) įtakos praradimasvisuomenėje, stiprių krikščioniškųjų partijų, kurios prireikus galėtųpasipriešinti jėga, nebuvimas.
Bažnyčia ir dabar turėtų aktyviau reikštis, neleisti įsigalėti naujaisvardais pasivadinusioms, bet neturinčioms senosios komunistinės, ateistinėsideologijos bruožų, partijoms ir sąjungoms. Tai galėtų padaryti Bažnyčia,nes ji Lietuvoje turi didelę įtaką ir autoritetą. Mano nuomone, Lietuvos Bažnyčia, kunigai per mažai dalyvauja politikoje,laikosi nesikišimo politikos. Plinta bedievybė, socialinė, turtinėnelygybė, neteisybė, žmonių nuskurdinimas, todėl daugėja įvairių turtiniųbei dorovinių nusikaltimų, nekovojama prieš krikščioniškųjų ir kitųdešiniųjų partijų, jėgų skaldymą.Bažnyčia ir partija
Bažnyčios požiūrį į politines partijas, kurios rimtoje demokratijojebūtinos, nusako Bažnyčios san-tykius su valstybe ir politika reguliuojantysprincipai. Politinės partijos yra „pasaulietinės” institucijos irnepavaldžios Bažnyčiai. Politinės partijos daugelis programinių punktų irsprendimų katalikiškojo tikėji-mo ir dorovės požiūriu atrodo„indiferentiški”. Čia galioja Vatikano II Susirinkimo pastaba, kad „žemiškųdalykų klausimais” ir tarp krikščionių gali būti „teisėtų nuomoniųskirtumų”. Tokiais atvejais niekas netu-ri teisės „pretenduoti į Bažnyčiosautoritetą tik sau ir savo nuosavai nuomonei”. Pasaulėžiūriškai pliuralis-tinėje šiuolaikinėje visuomenėje Bažnyčia, žinoma, kartais pasisako irprieš politinių partijų programas, kurioms ji turi priekaištų kaip tikėjimoir dorovės saugotoja. Iš šitų svarstymų galima padaryti keturias išvadas:1. Jeigu tarsime, kad valstybėje jokia partija – programa ir politika – nenusižengia katalikų tikėji-mui ir dorovei, tai reikia palikti katalikų nuožiūrai, kokią partiją jie norėtų palaikyti.2. Kad neplistų klaidinga nuomonė, jog partija ir Bažnyčia sutampa, Bažnyčios požiūriu būtų svei-kintina, jei visų ar bent daugumos partijų pozicijos katalikams leistų į jas įstoti be sąžinės svyravimų. Pa-tyrimas
rodo, kad būtent katalikų vienybės partija, nors ir pabrėžianti savo nebažnytinį pobūdį, lengvai ta-patinama su Bažnyčia ir krikščionybe.3. Jeigu kokia nors politinė partija siekia tikslų, prieštaraujančių krikščioniškajam tikėjimui ir doro-vei, katalikams draudžiama dalyvauti rinkimuose. Klaidingas ir paviršutiniškas yra šūkis, kad „religija ne- turi nieko bendra su politika”. Pijus XI taikliai atkirto, kad esama politikos, kuri įsiveržia į Bažnyčias ir nuverčia altorius.4. Kadangi pasaulėžiūros požiūriu pliuralistinėje visuomenėje įmanoma, kad politinių partijų pro-gramos esminiais punktais prieštarauja katalikiškajam tikėjimui ir dorovei, piliečiams katalikams gali pa- sirodyti būtina sukurti savarankišką politinę partiją arba partiją kartu su kitais krikščionimis. Ši partija – ne „bažnytinė institucija”, ne konfesinė ir ne klerikalinė, bet politinė partija, atsakinga už visos tautos ge-rovę. Jeigu ji pasivadina „krikščioniška”, tai nežada Bažnyčios globos, o tik rodo krikščioniškojo sociali-nio mokymo principų išpažinimą. Dabar nemaža žmonių – sąmoningai ar nesąmoningai – teigia, kad tik liberalizmo, socializmo, humanizmo ar kitų sekuliarių krypčių šalininkai turi teisę būti politiškai aktyvūs, o krikščionys, bent jau dėl tikėjimo principų, negali; jeigu valstybės piliečiai katalikai norėtų įsitraukti į politinę veiklą, jie neva turėtų politinėje erdvėje tarsi atsisakyti tikėjimo ir veikti vadovaudamiesi libera-liais arba socialistiniais idealais. Valstybės piliečių katalikų politinė veikla, persmelkta tikėjimo, esąs „po-litinis klerikalizmas”. Į šį įžeidžiantį priekaištą reikia atsakyti, kad pasaulėžiūros požiūriu šiuolaikinėje vi- suomenėje krikščionis taip pat turi teisę ir pareigą, remdamasis savo tikėjimu, bendradarbiauti politiškai kuriant valstybę, visuomenę ir ekonomiką. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, krikščionys turėtų rodyti pavyzdį, kaip elgtis pagal pareigas ir visas jėgas skirti bendrai gerovei. Jų veikla turi parodyti, „kaip gali-ma sujungti į bendrą visumą autoritetą ir laisvę, asmeninę iniciatyvą ir solidarią sąjungą, reikalaujamą vienybę ir vaisingą įvairovę”. Tačiau kartu reikia skirti „krikščionių, kaip valstybės piliečių, individualią arba bendrą veiklą savo vardu, vadovaujantis krikščioniška sąžine, ir jų bendrą veiklą su savo ganytojais Bažnyčios vardu”. Šiuolaikinės visuomenės Bažnyčia yra tiek moderni ir veiksminga, kieksiekia „krikščionių liudiji-mas”, kuris turi paveikti „darbą, profesiją,studijas, gyvenamąją vietą, laisvalaikį, draugišką bendrabūvį”. Jeigu nėrašio liudijimo, Bažnyčia nebejaus visuomenės dvasinės erdvės, ten įsiverškitos jėgos, jos įsi-viešpataus ir pakirs net teisiškai garantuotąBažnyčios padėtį valstybėje. Tikėjimo stokos negali subsidia-riškaipakeisti valstybinės privilegijos.Išvados
Bažnyčia pastaruoju metu jaunimui rodo daug dėmesio, tačiau mūsųakivaizdoje jaunimas tolsta nuo Bažnyčios. Didžioji mūsų jaunimo dalis yramasinės kultūros įtakoje. Iki šiolei nuodugniai nesvarstyta, kaip padėtijaunimui, kad jis susiorientuotų šiandieniniame pasaulyje ir neatmestųBažnyčios tarsi pasenusios institucijos. Mokykla yra vieta, kur galimebendrauti su jaunimu, tik reikia rūpintis, kokiu būdu kuo geriau panaudotišią galimybę.Mano nuomone, kunigai galėtų aktyviau dalyvauti valstybės gyvenime, mokytivaikus tikybos, domėtis ir rūpintis socialiniais reikalais, neturtingaisžmonėmis, aiškintis priežastis, kodėl žmonės nusikalsta, nusideda, vagia,plėšia, žudo ir žudosi, kodėl tokia didelė turtinė nelygybė, kodėl yrabadaujančių. Žinoma, labdaros, šalpos organizavimas gerai, bet toneužtenka, reikėtų iš valdžios reikalauti, kad ji garantuotų nors minimalųneturtingų žmonių pragyvenimo lygį.Kunigai, kaip lygiateisiai valstybės piliečiai, be jokio oficialumo galėtų
dažniau lankytis seniūnijose savivaldybėse, Vyriausybėje, Seime, aiškintisnegeroves, tartis, kaip taisyti padėtį. Kunigai turėtų vienyti suskaldytaskrikščioniškas ir kitas dešiniąsias partijas, būti jų nariais, būti jųvadovybėje, aktyviai joms padėti, visą tai aiškindami žmonėms, vienydamijuos.Nėra abejonės, kad visa tai padėtų gerinti visuomenės dvasinį, dorovinįgyvenimą, spręsti socialinius reikalus.———————–[1] XXI amžius, 1999 vasario 24[2] XXI amžius, 1999 vasario 24[3] Šaltinis, 1996, Nr.5-6, p.7[4] Atgimimas, 1995 kovo 15, Nr.10, p.2