I. Įvadas
Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų.
Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, atostogas, teisingą apmokėjimą ir pan. – griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises.
Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo ir darbdavio santykius. Medžiagos apie šią darbo teisės šaką yra pakankamai.
Tačiau, kas yra ta pati darbo teisė, kaip ją suprantame, kokie jos šaltiniai ir principai, mažai kas žino. Galbūt to nežinojimo viena iš priežasčių yra tai, jog literatūra šia tema iš tikro gan skurdoka.
Šiame rašte darbo teisė aptariama, charakterizuojama remiantis V.
Tiažkijaus ir bendraautorių išleistos knygos “Darbo teisė” nuostatomis.
Šis darbas “Darbo teisės sąvoka, principai, šaltiniai” susideda iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibūdinama paties darbo sąvoka, darbo teisės objektas. Antrojoje dalyje aiškinama, kas yra darbo teisės principai ir kokie tie principai yra. Trečioji dalis skirta darbo teisės šaltiniams. Visame darbe apibūdinant darbo teisę, nuolat stengiamasi parodyti jos padėtį Lietuvoje.
II. Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu. Darbas – tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Pati sąvoka “darbas” nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apskritai apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimų panaudojimas. Paskutinių amžių technikos revoliucija įvedė jau seniai praktikoje įgyvendintą, tačiau ilgai neįvardytą intelektinės veiklos sąvoką. Galima teigti, kad veikla, neturinti minėtų ypatybių, nėra darbas.
Į darbo procesą įeina keli elementai: tik juos visus sujungus ir tikslingai panaudojus vyksta darbas. Šie elementai yra:
tikslinga žmogaus veikla – tikslingas fizinių, protinių žmogaus gebėjimų realizavimas;
darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dirbdamas;
darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą.
Darbo objektas ir darbo priemonės yra ne tik būtini darbo proceso elementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas. Todėl yra labai glaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes dirbdami žmonės sueina į tam tikrus santykius su darbo objektų ir priemonių savininkais.
Dėl to darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, susiformavo labai vėlai. Dar nuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės nėra, o darbo santykius reguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikyta viena iš civilinių teisių sutarčių (romėnų teisėje tai buvo paslaugų nuomos sutartis).
Darbo teisės objektas
Darbo teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai. Tačiau darbo teisė reguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Vienas iš darbo santykių požymių, kad jais tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai. Kitas išskirtinis darbo santykių požymis yra visuomeninis jų pobūdis: galutinis darbo rezultatas nėra lemiamas. Trečiasis darbo santykių požymis yra darbo atlygintumo požymis. Žmogus realizuoja savo gebėjimus siekdamas gauti atlygį.
Išvardyti požymiai apibūdina darbo santykius. Esant visuomeniniams darbo santykiams žmogus realizuoja gebėjimą dirbti, dirbant vienas dalyvis turi paklusti organizacinei kito dalyvio valiai ir darbas atliekamas už atlygį. Tai yra siaurai suprantami darbo santykiai.
Visuomeniniai darbo santykiai yra pagrindinis, bet ne vienintelis darbo teisės reguliavimo objektas. Apskritai dauguma teisės šakų reguliuoja ne vienos, bet kelių rūšių glaudžiai susijusius visuomeninius santykius. Iš jų vienos darbo rūšies santykiai yra svarbiausi, nuo jų priklauso teisės šakos pavadinimas.
Be siaurai suprantamų visuomeninių darbo santykių, darbo teisė taip pat reguliuoja:
daug kolektyvinių darbo santykių, t.y. tokių, kurie atsiranda ne tiesiogiai tarp darbuotojo ir darbdavio ir kaip nenaudojami darbiniai gebėjimai. Šie santykiai yra prielaida atsirasti darbo , pvz., individualiems tarp darbuotojo ir darbdavio, kolektyviniams tarp darbuotojo asociacijų ir darbdavių asociacijų dėl darbo sąlygų nustatymo ir taikymo bei trišaliamas santykiams tarp darbuotojų ir darbdavių asociacijų su valstybės valdymo organais;
santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, sprendimo;
santykius dėl gyventojų įdarbinimo. Jie atsiranda prieš susiklostant darbo santykiams, pvz., santykiai dėl darbo paieškos, įdarbinimo ir t.t.;
santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektų tarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą esant darbo santykiams. Tai apsauginiai santykiai. Žinomi du jų porūšiai:
santykiai dėl drausminės darbuotojų atsakomybės, santykiai dėl materialiosios darbo santykių subjektų tarpusavio atsakomybės;
santykius, atsirandančius dėl darbo saugos, taip pat laikymosi priežiūros ir kontrolės, tarp valstybės ar visuomeninių institucijų, prižiūrinčių darbo saugą, ir darbuotojų, darbdavių, jų asociacijų.
Darbo teisė yra teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamus visuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitus visuomeninius santykius. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:
civilinis teisinis;
administracinis teisinis.
Civilinis teisinis metodas remiasi santykių dalyvių lygybe, savarankiškumu ir santykių dispozityvumu, tuo tarpu administracinis teisinis metodas remiasi teisinės apyvartos subjektų pavaldumu vienas kitam. Darbo teisėje atikomi ir civilinio teisinio, ir administracinio teisinio metodų būdai ir priemonės.
Darbo teisė reguliuoja ir valstybės tarnautojų darbą. Valstybės tarnautojai, vykdydami savo funkcijas, yra administracinės teisės subjektai ne esant santykiams su valstybės iantitucija, kurioje tarnauja, o santykiams su gyventojais, įstaigomis ir pan.
III. Darbo teisės principai
Teisės principai – tai pagrindiniai jos nuostatai (arba pradai), kurie išreiškia visuomeninių santykių teisinio reguliavimo dėsningumus, svarbiausius jos bruožus ir vystymosi tendencijas.[1]
Darbo teisės principas – vadovaujantis pradas, išreiškiantis esminius visuomeninių santykių bruožus, jų raidos tendencijas ir bendro teisinio reguliavimo turinį bei tikslus.
Teisės principai yra objektyvūs. Tai reiškia, kad jų turinį lemia ekonominiai dėsningumai, valstybės socialinės ir politinės sąlygos. Todėl visokios teisinės akcijos, neatitinkančios tų dėsningumų, būna arba neefektyvios, arba žalingos. Teisės principai yra išreiškiami teisės normomis. Vadinasi, jų formavimuisi įtakos turi valstybinė valia.
Teisės principai gali reikštis vienu iš trijų teisės dalių: tesinės sąmonės, teisės normų ir teisinių santykių.
Teisės principai yra tam tikros idėjos, kuriomis būtina vadovautis reguliuojant darbo santykius. Jie dažniausiai yra išreiškiami teisės normose; principai atsispindi teisiniuose santykiuose.
Teisės principai gali būti klasifikuojami pagal taikymo apimtį. Yra šios teisės principų grupės:
Bendrieji principai, būdingi visai teisei:
Principai, išreiškiantys žmogaus požiūrį į teisę:
kiekvienas asmuo ir visa visuomenė, paklusdami įstatymams, gali to paties reikalauti iš valdžios;
istatymai negalioja atgal;
asmuo, kuris laikosi įstatymų, nepažeidžia kitų asmenų interesų.
Principai, išreiškiantys požiūrį į žmogų kaip didžiausią vertybę:
žmogus neturi būti priemonė pasiekti tikslų, atvirkščiai, pats žmogus yra tikslas;
visi žmonės gimsta laisvi ir turi lygias teises;
nekaltumo prezumcija;
asmens teisių įgyvendinimas neturi pažeisti kitų asmenų interesų –
draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis.
Principai, susiję su teisingumo vykdymu:
niekas negali būti teisėjas savo byloje;
įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;
kiekviena abejonė – kaltinamojo naudai;
atsakomybė esant kaltei.
Tarpšakiniai principai būdingi kelioms teisės šakoms. Daugiausiai tai yra procesinių teisės šakų principai (pvz., šalių rungimasis).
Šakiniai, t.y. darbo teisės šakai būdingi, principai. Pagal jų taikymo sferą jie skirstomi į:
Pasaulinius ir regioninius. Pagrindiniai šių principų šaltiniai yra 1948
metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos priimta
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, TDO, įkurtos 1919m. (būstinė
Ženevoje), konvencijos, 1961m. Europos socialinė chartija, 1989m. Europos
Bendrijos chartija dėl darbuotojų pagrindinių socialinių teisių ir laisvių.[2]
Valstybės, Europos Tarybos, narės turi laikytis principų, suformuluotų
Europos Tarybos socialinėje chartijoje, priimtoje 1961m. ir įsigaliojusioje
1965m. vasario 26d.:
teisė į darbą;
tesė į laisvą darbo pasirinkimą;
teisė į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas;
teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą;
teisė jungtis į asociacijas (nors Lietuvoje mėginama tiesiogiai reglamentuoti darbdavių ir darbuotojų santykius, nes nei darbuotojai, nei darbdaviai nėra sukūrę stiprių organizacijų);
galimybė sudaryti kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus.
Darbuotojas, būdamas vienas, negali diktuoti darbdaviui sąlygų. Sudarant kolektyvinę sutartį, galima nustatyti sąlygas, kurios būtų kompromisas, tenkinantis ir darbuotojus, ir darbdavį;
teisinė vaikų ir paauglių apsauga (pvz., Lietuvos Respublikos teisės normos numato tam tikras nepilnamečių darbo santykių privilegijas);
dirbančių moterų teisės apsauga;
teisė į profesinį orientavimą;
apsauga nuo nedarbo, ir kt.
Nacionalinius. Šie darbo teisės principai dažniausiai konkretizuoja tarptautinius ir regioninius teisės principus nacionaliniuose įstatymuose.
Lietuvos Respublikoje – tai darbo sutarties įstatymo 2 straipsnis:
darbo sutarties šalių lygybė;
papildomų garantijų labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms nustatymas;
draudimas vienašališkai keisti sąlygas, dėl kurių šalys susitarė;
darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka;
galimybė darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų numatytais pagrindais;
darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.[3]
Teisės principų reikšmė:
principai turi labai didelę įtaką ir reikšmę teisės kūrybai;
principai labai svarbūs taikyti įstatymus ir aiškinti teisės normas;
jeigu tam tikrų darbo santykių nereguliuoja norminiai darbo teisės aktai ir jiems negalima taikyti panašius santykius reguliuojančių norminių teisės aktų, taikomi įstatyme išvardinti principai,- tai tiesioginis principų taikymas.
IV. Darbo teisės šaltiniai
Teisės šaltiniai yra teisės kuriamosios veiklos rezultatų – teisės normų – išraiškos formos. Tai valstybės organų arba įstatymų numatytais atvejais – visuomeninių organizacijų sprendimų dėl naujų teisės normų išleidimo arba galiojančių pakeitimo įforminimo būdai.
Darbo teisės šaltiniai yra įstatymai, kiti valstybės organų leidžiami norminiai aktai, profesinių sąjungų leidžiami norminiai aktai. Visi šie aktai dažnai vadinami “darbo įstatymais”. Šios sąvokos nereikia painioti su darbo įstatymais tiesiogine prasme.[4]
Darbo teisės šaltiniai yra labai įvairūs pagal savo turinį ir teisinio reguliavimo dalyką, todėl gali būti tam tikrais pagrindais suklasifikuoti:
pvz., pagal savo veikimo kryptį, pagal teisinę galią, pagal teisės šaltiniuose įtvirtintų teisės normų bendrumą ir diferencijos laipsnį.
Tačiau šiame darbe darbo teisės šaltiniai aptariami laikantis V. Tiažkijaus ir bendraautorių darbo teisės šaltinių sampratos.
Darbo teisės šaltinių hierarchija
Darbo teisės šaltiniai – tai tam tikrų normų objektyvizmo, raiškos būdas. Norint, jog teisės norma galiotų, subjektas turi apie ją žinoti.
Teisės norma privalo turėti tam tikrą objektyvizuotą formą, tam tikrą šraišką. Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos priemonė, būdas.
Teisės istorijoje buvo įvairių išraiškos priemonių. Viena iš jų, seniausia,- papročių teisė. Vėliau atsirado precedentinė teisė ir beveik tuo pat metu – rašytinė teisė, kai teisės normos išreiškiamos norminiuose aktuose, kuriuos leidžia aukščiausios valstybės institucijos. Šiuolaikinė teisė, kaip teisės šaltiniais, daugiausia remiasi norminiais aktais.
Papročiai, kaip teisės šaltiniai, šiandien nėra reikšmingi, nors Lietuvos
Respublikos CK teigiama, jog sandoriai neturi prieštarauti papročiams.
Išbraukti juos iš darbo teisės kaip teisės šaltinius būtų netikslinga.
Pripažįstama visuomeninė teisinė papročio veiksmo, reikšmė, bet kai tam tikrų santykių nereguliuoja norminiai aktai.[5]
Precedentinė teisė labai paplitusi anglosaksų teisės šalyse.
Kontinentinėje Europoje precedentas mažai reikšmingas. Tuo tarpu Lietuvoje jo vaidmuo ribotas, o vieta nėra labai aiški.
Darbo teisės šaltiniai – darbo teisės normų išraiškos formos.
Pagrindiniai šaltiniai yra norminiai aktai. Norminius aktus pagal skirtingus kriterijus galima klasifikuoti į įvairias grupes (turinio ir teisinio reguliavimo dalyko atžvilgiu jie labai įvairūs). Pagal galiojimo erdvę juos galimaskirstyti į:
tarptautinius norminius aktus;
nacionalinius (valstybės vidaus) norminius aktus.
Tarptautiniai darbo teisės aktai nėra vienodi. Vieni iš jų uždeda tam tikras prievoles valstybei, jos gyventojams kaip pasaulio bendrijos nariams (pvz., Jungtinių Tautų Organizacija). Kiti tarptautiniai teisės šaltiniai yra tam tikrų regioninių organizacijų ar specializuotų pasaulinių organizacijų priimti norminiai aktai (pvz., Europos Sąjunga).
Tačiau svarbiausi yra nacionaliniai norminiai aktai. Pagal teisinę galią jie skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įstatymai yra pagrindiniai darbo teisės šaltiniai, kadangi tai aukščiausių valstybės valdžios institucijų priimti norminiai aktai. Jie turi didžiausią teisinę galią bei viršenybę kitiems norminiams aktams.
Įstatymai yra skirstomi į:
konstituciją ir konstitucinius įstatymus;
kitus įstatymus.
Ypač reikšminga Lietuvos Respublikos konstitucija, kadangi joje įtvirtinti pagrindiniai darbo teisės principai ir ji yra juridinis kitų darbo įstatymų pagrindas. Kuriuos įstatymus reikėtų priskirti prie konstitucinių, kol kas nėra nustatyta, bet jau rengiamas įstatymo projektas. Poįstatyminiai aktai konkretizuoja įstatymus, nustato jų taikymo taisykles ir pagal juos leidžiančius subjektus gali būti skirstomi į:
seimo nutarimus;
prezidento dekretus;
vyriausybės nutarimus;
ministerijų, žinybų, savivaldybės organų leidžiamus aktus.
Prezidento dekretuose darbo teisės normų nėra, todėl jie nelaikomi darbo teisės šaltiniu. Seimo nutarimais dažnai patvirtinami įvairūs statutai, kuriuose yra darbo teisės normų, todėl tai gali būti laikoma darbo teisės šaltiniu.
Išskirtinė tarp darbo teisės šaltinių yra teismų praktika. Tačiau ir šiandien nėra aišku, Lietuvoje galioja teismo precedentas ar yra ir kiek yra privalomi aukščiausių teismo institucijų priimti nutarimai ir išaiškinimai.
Darbo teisės šaltinių ypatybės
Lokalieji norminiai aktai.
Darbo teisėje yra gana daug norminių aktų, galiojančių ne visoje valstybės teritorijoje, o tik tam tikroje įmonėje, organizacijoje. Tai lokalieji aktai. Kitose teisės šakose tokių nėra. Tai tam tikros darbavietės priimti aktai: darbdavių leidžiami vietiniai norminiai aqktai (premijavimo nuostatai, atlyginimo pagal metinius darbo rezultatus nuostatai ir pan.) ir kiti aktai. Tačiau dažniausios lokaliosios normos įtraukiamos į kolektyvinę sutartį arba jos priedus. Tokių normų reikalingumą lemia darbo teisės objekto specifika. Jos turi užtikrinti darbdavių ir darbuotojų rezultatus, remiantis jomis įstatymų nustatytos darbo ir darbo apmokėjimo sąlygos yra priderinamos prie konkrečios įmonės specifikos. Yra šie lokaliųjų norminių aktų reikalavimai:
1. Jie neturi prieštarauti draudžiamosioms norminių darbo teisės aktų nuostatoms.
2. Jie neturi bloginti darbuotojų padėties, palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose.
3. Lokalieji aktai turi būti leidžiami tam įgaliotų organų ir laikantis tam tikros tvarkos.
Darbo teisės vienovė ir diferencijacija.
Darbo teisės vienovė pasireiškia tuo, kad visi darbo įstatymai grindžiami bendraisiais konstituciniais darbo organizacijos principais, visi darbuotojai turi vienodas darbo teises ir pareigas. Vienovė – tai visai valstybei bendri principai, reikalavimai, garantuojantys darbo saugą, darbuotojų gyvybę ir pan. Teisinis darbo teisės vienovės pagrindas yra
Lietuvos Respublikos Konstitucija, DĮK, darbo sutarties įstatymas.
Tačiau teisiniai darbo santykiai yra specifiniai, nes įvairios gamybos sritys labai skiriasi. Todėl būtina diferenciacija. Teisinių darbo santykių dalyviai yra skirtingų psichofiziologinių savybių žmonės (pvz., moterys, jaunimas, invalidai, pensininkai). Skiriasi ir konkrečių įmonių darbo sąlygos. Todėl darbo santykiai reglamentuojami diferencijuojant, bet nepažeidžiant bendrųjų reikalavimų.
Diferenciacijos pagrindai yra:
1) objektyvūs – darbo santykiai diferencijuojami atsižvelgiant į gamybos, gamtines geografines sąlygas, darbo sąlygų kenksmingumą sveikatai ir pan;
2) subjektyvūs – darbo santykiai reglamentuojami atsižvelgiant į psichofiziologines tų santykių subjektų savybes.
Skiriamos dvi darbo teisės šaltynių rūšys:
1) bendrieji norminiai aktai;
2) specialieji norminiai aktai.
Bendrieji norminiai aktai išreiškia darbo teisės vienovę, o specialieji
– diferenciaciją. Bendruosiuose norminiuose aktuose nustatytos normos taikomos visiems darbuotojams nepriklausomai nuo ūko šakos, profesijos ir pan. Specialiosios normos taikomos tik kai kurių kategorijų, įsakmiai nurodytų įstatyme, darbuotojams. Tų kategorijų darbuotojų darbą reguliuoja ir bendrieji darbo įstatymai, o specialieji numato tik bendrųjų taisyklių išimtis. Todėl jie gali būti taikomi tik konkrečiai numatytais atvejais.
Kai yra bendrosios ir specialiosios normos kolizija, taikoma specialioji norma.
Darbo įstatymai numato diferenciacijos ribas. Leidžiant specialiuosius norminius aktus šių ribų peržengti negalima.
2. Išskirtinė norminių aktų priėmimo tvarka.
Rengiant norminių darbo teisės aktų projektus, priimant sprendimus dėl jų, labai plačiai vadovaujamasi derybų principu. Taip pat taikant darbo teisės normas gana daug teisių suteikta darbuotojų profesinėmis sąjungomis.
Literatūra
1. A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m.
2. Darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai (sutartys, atostogos, draudimas, apmokestinimas)., V., 2000m.
3. Darbo teisė (Darbo įstatymų ir poįstatyminių aktų rinkinys)., V., 1996m.
4. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas., V., 1995m.
5. Tarybinė darbo teisė., V., 1976m.
6. V. Tiažkijus ir kiti. Darbo teisė., V., 1999m.
[1] A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m., p. 24
[2] V.Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 27
[3] V. Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 28
[4] A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m., p. 31
[5] V. Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 29