I. Įvadas
Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų.Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatytiir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojųsaugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, atostogas, teisingą apmokėjimą irpan. – griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises.Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo irdarbdavio santykius. Medžiagos apie šią darbo teisės šaką yra pakankamai.Tačiau, kas yra ta pati darbo teisė, kaip ją suprantame, kokie josšaltiniai ir principai, mažai kas žino. Galbūt to nežinojimo viena išpriežasčių yra tai, jog literatūra šia tema iš tikro gan skurdoka. Šiame rašte darbo teisė aptariama, charakterizuojama remiantis V.Tiažkijaus ir bendraautorių išleistos knygos “Darbo teisė” nuostatomis. Šis darbas “Darbo teisės sąvoka, principai, šaltiniai” susideda ištrijų dalių. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibūdinama paties darbosąvoka, darbo teisės objektas. Antrojoje dalyje aiškinama, kas yra darboteisės principai ir kokie tie principai yra. Trečioji dalis skirta darboteisės šaltiniams. Visame darbe apibūdinant darbo teisę, nuolat stengiamasiparodyti jos padėtį Lietuvoje.
II. Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančiusdirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu. Darbas – tam tikrulaikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Pati sąvoka“darbas” nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apskritaiapibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslingažmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimųpanaudojimas. Paskutinių amžių technikos revoliucija įvedė jau seniaipraktikoje įgyvendintą, tačiau ilgai neįvardytą intelektinės veiklossąvoką. Galima teigti, kad veikla, neturinti minėtų ypatybių, nėra darbas.
Į darbo procesą įeina keli elementai: tik juos visus sujungus irtikslingai panaudojus vyksta darbas. Šie elementai yra:tikslinga žmogaus veikla – tikslingas fizinių, protinių žmogaus gebėjimųrealizavimas;darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dirbdamas;darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą. Darbo objektas ir darbo priemonės yra ne tik būtini darbo procesoelementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas. Todėl yra labaiglaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes dirbdami žmonėssueina į tam tikrus santykius su darbo objektų ir priemonių savininkais.Dėl to darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, susiformavo labai vėlai. Darnuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės nėra, o darbo santykiusreguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikytaviena iš civilinių teisių sutarčių (romėnų teisėje tai buvo paslaugų nuomossutartis).Darbo teisės objektas
Darbo teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai. Tačiau darbo teisėreguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgospanaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Vienas iš darbosantykių požymių, kad jais tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai. Kitasišskirtinis darbo santykių požymis yra visuomeninis jų pobūdis: galutinisdarbo rezultatas nėra lemiamas. Trečiasis darbo santykių požymis yra darboatlygintumo požymis. Žmogus realizuoja savo gebėjimus siekdamas gautiatlygį. Išvardyti požymiai apibūdina darbo santykius. Esant visuomeniniamsdarbo santykiams žmogus realizuoja gebėjimą dirbti, dirbant vienas dalyvisturi paklusti organizacinei kito dalyvio valiai ir darbas atliekamas užatlygį. Tai yra siaurai suprantami darbo santykiai. Visuomeniniai darbo santykiai yra pagrindinis, bet ne vienintelis darboteisės reguliavimo objektas. Apskritai dauguma teisės šakų reguliuoja nevienos, bet kelių rūšių glaudžiai susijusius visuomeninius santykius. Iš jųvienos darbo rūšies santykiai yra svarbiausi, nuo jų priklauso teisės šakos
pavadinimas. Be siaurai suprantamų visuomeninių darbo santykių, darbo teisė taip patreguliuoja:daug kolektyvinių darbo santykių, t.y. tokių, kurie atsiranda ne tiesiogiaitarp darbuotojo ir darbdavio ir kaip nenaudojami darbiniai gebėjimai. Šiesantykiai yra prielaida atsirasti darbo , pvz., individualiems tarpdarbuotojo ir darbdavio, kolektyviniams tarp darbuotojo asociacijų irdarbdavių asociacijų dėl darbo sąlygų nustatymo ir taikymo bei trišaliamassantykiams tarp darbuotojų ir darbdavių asociacijų su valstybės valdymoorganais;santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, sprendimo;santykius dėl gyventojų įdarbinimo. Jie atsiranda prieš susiklostant darbosantykiams, pvz., santykiai dėl darbo paieškos, įdarbinimo ir t.t.;santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektųtarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą esant darbosantykiams. Tai apsauginiai santykiai. Žinomi du jų porūšiai:santykiai dėl drausminės darbuotojų atsakomybės,santykiai dėl materialiosios darbo santykių subjektų tarpusavioatsakomybės;santykius, atsirandančius dėl darbo saugos, taip pat laikymosi priežiūrosir kontrolės, tarp valstybės ar visuomeninių institucijų, prižiūrinčiųdarbo saugą, ir darbuotojų, darbdavių, jų asociacijų. Darbo teisė yra teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamusvisuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitusvisuomeninius santykius. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:civilinis teisinis;administracinis teisinis. Civilinis teisinis metodas remiasi santykių dalyvių lygybe,savarankiškumu ir santykių dispozityvumu, tuo tarpu administracinisteisinis metodas remiasi teisinės apyvartos subjektų pavaldumu vienaskitam. Darbo teisėje atikomi ir civilinio teisinio, ir administracinioteisinio metodų būdai ir priemonės. Darbo teisė reguliuoja ir valstybės tarnautojų darbą. Valstybėstarnautojai, vykdydami savo funkcijas, yra administracinės teisės subjektaine esant santykiams su valstybės iantitucija, kurioje tarnauja, osantykiams su gyventojais, įstaigomis ir pan.III. Darbo teisės principai
Teisės principai – tai pagrindiniai jos nuostatai (arba pradai), kurie
išreiškia visuomeninių santykių teisinio reguliavimo dėsningumus,svarbiausius jos bruožus ir vystymosi tendencijas.[1] Darbo teisės principas – vadovaujantis pradas, išreiškiantis esminiusvisuomeninių santykių bruožus, jų raidos tendencijas ir bendro teisinioreguliavimo turinį bei tikslus. Teisės principai yra objektyvūs. Tai reiškia, kad jų turinį lemiaekonominiai dėsningumai, valstybės socialinės ir politinės sąlygos. Todėlvisokios teisinės akcijos, neatitinkančios tų dėsningumų, būna arbaneefektyvios, arba žalingos. Teisės principai yra išreiškiami teisėsnormomis. Vadinasi, jų formavimuisi įtakos turi valstybinė valia. Teisės principai gali reikštis vienu iš trijų teisės dalių: tesinėssąmonės, teisės normų ir teisinių santykių. Teisės principai yra tam tikros idėjos, kuriomis būtina vadovautisreguliuojant darbo santykius. Jie dažniausiai yra išreiškiami teisėsnormose; principai atsispindi teisiniuose santykiuose. Teisės principai gali būti klasifikuojami pagal taikymo apimtį. Yrašios teisės principų grupės:Bendrieji principai, būdingi visai teisei: Principai, išreiškiantys žmogaus požiūrį į teisę:kiekvienas asmuo ir visa visuomenė, paklusdami įstatymams, gali to patiesreikalauti iš valdžios;istatymai negalioja atgal;asmuo, kuris laikosi įstatymų, nepažeidžia kitų asmenų interesų. Principai, išreiškiantys požiūrį į žmogų kaip didžiausią vertybę:žmogus neturi būti priemonė pasiekti tikslų, atvirkščiai, pats žmogus yratikslas;visi žmonės gimsta laisvi ir turi lygias teises;nekaltumo prezumcija;asmens teisių įgyvendinimas neturi pažeisti kitų asmenų interesų –draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis. Principai, susiję su teisingumo vykdymu:niekas negali būti teisėjas savo byloje;įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;kiekviena abejonė – kaltinamojo naudai;atsakomybė esant kaltei.Tarpšakiniai principai būdingi kelioms teisės šakoms. Daugiausiai tai yraprocesinių teisės šakų principai (pvz., šalių rungimasis).Šakiniai, t.y. darbo teisės šakai būdingi, principai. Pagal jų taikymosferą jie skirstomi į: Pasaulinius ir regioninius. Pagrindiniai šių principų šaltiniai yra 1948metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos priimtaVisuotinė žmogaus teisių deklaracija, TDO, įkurtos 1919m. (būstinėŽenevoje), konvencijos, 1961m. Europos socialinė chartija, 1989m. EuroposBendrijos chartija dėl darbuotojų pagrindinių socialinių teisių irlaisvių.[2] Valstybės, Europos Tarybos, narės turi laikytis principų, suformuluotųEuropos Tarybos socialinėje chartijoje, priimtoje 1961m. ir įsigaliojusioje1965m. vasario 26d.:teisė į darbą;tesė į laisvą darbo pasirinkimą;teisė į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas;teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą;teisė jungtis į asociacijas (nors Lietuvoje mėginama tiesiogiaireglamentuoti darbdavių ir darbuotojų santykius, nes nei darbuotojai, neidarbdaviai nėra sukūrę stiprių organizacijų);galimybė sudaryti kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus.Darbuotojas, būdamas vienas, negali diktuoti darbdaviui sąlygų. Sudarantkolektyvinę sutartį, galima nustatyti sąlygas, kurios būtų kompromisas,tenkinantis ir darbuotojus, ir darbdavį;teisinė vaikų ir paauglių apsauga (pvz., Lietuvos Respublikos teisės normosnumato tam tikras nepilnamečių darbo santykių privilegijas);dirbančių moterų teisės apsauga;teisė į profesinį orientavimą;apsauga nuo nedarbo, ir kt. Nacionalinius. Šie darbo teisės principai dažniausiai konkretizuojatarptautinius ir regioninius teisės principus nacionaliniuose įstatymuose.Lietuvos Respublikoje – tai darbo sutarties įstatymo 2 straipsnis:darbo sutarties šalių lygybė;papildomų garantijų labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėmsnustatymas;draudimas vienašališkai keisti sąlygas, dėl kurių šalys susitarė;darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka;galimybė darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų numatytaispagrindais;darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės,pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių,nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.[3] Teisės principų reikšmė:principai turi labai didelę įtaką ir reikšmę teisės kūrybai;principai labai svarbūs taikyti įstatymus ir aiškinti teisės normas;jeigu tam tikrų darbo santykių nereguliuoja norminiai darbo teisės aktai irjiems negalima taikyti panašius santykius reguliuojančių norminių teisėsaktų, taikomi įstatyme išvardinti principai,- tai tiesioginis principųtaikymas.IV. Darbo teisės šaltiniai
Teisės šaltiniai yra teisės kuriamosios veiklos rezultatų – teisėsnormų – išraiškos formos. Tai valstybės organų arba įstatymų numatytaisatvejais – visuomeninių organizacijų sprendimų dėl naujų teisės normųišleidimo arba galiojančių pakeitimo įforminimo būdai. Darbo teisės šaltiniai yra įstatymai, kiti valstybės organų leidžiaminorminiai aktai, profesinių sąjungų leidžiami norminiai aktai. Visi šieaktai dažnai vadinami “darbo įstatymais”. Šios sąvokos nereikia painioti sudarbo įstatymais tiesiogine prasme.[4] Darbo teisės šaltiniai yra labai įvairūs pagal savo turinį ir teisinioreguliavimo dalyką, todėl gali būti tam tikrais pagrindais suklasifikuoti:pvz., pagal savo veikimo kryptį, pagal teisinę galią, pagal teisėsšaltiniuose įtvirtintų teisės normų bendrumą ir diferencijos laipsnį.Tačiau šiame darbe darbo teisės šaltiniai aptariami laikantis V. Tiažkijausir bendraautorių darbo teisės šaltinių sampratos.
Darbo teisės šaltinių hierarchija
Darbo teisės šaltiniai – tai tam tikrų normų objektyvizmo, raiškosbūdas. Norint, jog teisės norma galiotų, subjektas turi apie ją žinoti.Teisės norma privalo turėti tam tikrą objektyvizuotą formą, tam tikrąšraišką. Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos priemonė, būdas. Teisės istorijoje buvo įvairių išraiškos priemonių. Viena iš jų,seniausia,- papročių teisė. Vėliau atsirado precedentinė teisė ir beveiktuo pat metu – rašytinė teisė, kai teisės normos išreiškiamos norminiuoseaktuose, kuriuos leidžia aukščiausios valstybės institucijos. Šiuolaikinėteisė, kaip teisės šaltiniais, daugiausia remiasi norminiais aktais.
Papročiai, kaip teisės šaltiniai, šiandien nėra reikšmingi, nors LietuvosRespublikos CK teigiama, jog sandoriai neturi prieštarauti papročiams.Išbraukti juos iš darbo teisės kaip teisės šaltinius būtų netikslinga.Pripažįstama visuomeninė teisinė papročio veiksmo, reikšmė, bet kai tamtikrų santykių nereguliuoja norminiai aktai.[5] Precedentinė teisė labai paplitusi anglosaksų teisės šalyse.Kontinentinėje Europoje precedentas mažai reikšmingas. Tuo tarpu Lietuvojejo vaidmuo ribotas, o vieta nėra labai aiški. Darbo teisės šaltiniai – darbo teisės normų išraiškos formos.Pagrindiniai šaltiniai yra norminiai aktai. Norminius aktus pagalskirtingus kriterijus galima klasifikuoti į įvairias grupes (turinio irteisinio reguliavimo dalyko atžvilgiu jie labai įvairūs). Pagal galiojimoerdvę juos galimaskirstyti į:tarptautinius norminius aktus;nacionalinius (valstybės vidaus) norminius aktus. Tarptautiniai darbo teisės aktai nėra vienodi. Vieni iš jų uždeda tamtikras prievoles valstybei, jos gyventojams kaip pasaulio bendrijos nariams(pvz., Jungtinių Tautų Organizacija). Kiti tarptautiniai teisės šaltiniaiyra tam tikrų regioninių organizacijų ar specializuotų pasauliniųorganizacijų priimti norminiai aktai (pvz., Europos Sąjunga). Tačiau svarbiausi yra nacionaliniai norminiai aktai. Pagal teisinęgalią jie skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įstatymai yrapagrindiniai darbo teisės šaltiniai, kadangi tai aukščiausių valstybėsvaldžios institucijų priimti norminiai aktai. Jie turi didžiausią teisinęgalią bei viršenybę kitiems norminiams aktams. Įstatymai yra skirstomi į:konstituciją ir konstitucinius įstatymus;kitus įstatymus. Ypač reikšminga Lietuvos Respublikos konstitucija, kadangi jojeįtvirtinti pagrindiniai darbo teisės principai ir ji yra juridinis kitųdarbo įstatymų pagrindas. Kuriuos įstatymus reikėtų priskirti priekonstitucinių, kol kas nėra nustatyta, bet jau rengiamas įstatymoprojektas. Poįstatyminiai aktai konkretizuoja įstatymus, nustato jų taikymotaisykles ir pagal juos leidžiančius subjektus gali būti skirstomi į:seimo nutarimus;prezidento dekretus;vyriausybės nutarimus;ministerijų, žinybų, savivaldybės organų leidžiamus aktus. Prezidento dekretuose darbo teisės normų nėra, todėl jie nelaikomidarbo teisės šaltiniu. Seimo nutarimais dažnai patvirtinami įvairūsstatutai, kuriuose yra darbo teisės normų, todėl tai gali būti laikomadarbo teisės šaltiniu. Išskirtinė tarp darbo teisės šaltinių yra teismų praktika. Tačiau iršiandien nėra aišku, Lietuvoje galioja teismo precedentas ar yra ir kiekyra privalomi aukščiausių teismo institucijų priimti nutarimai irišaiškinimai.Darbo teisės šaltinių ypatybės
Lokalieji norminiai aktai. Darbo teisėje yra gana daug norminių aktų, galiojančių ne visojevalstybės teritorijoje, o tik tam tikroje įmonėje, organizacijoje. Tailokalieji aktai. Kitose teisės šakose tokių nėra. Tai tam tikrosdarbavietės priimti aktai: darbdavių leidžiami vietiniai norminiai aqktai(premijavimo nuostatai, atlyginimo pagal metinius darbo rezultatusnuostatai ir pan.) ir kiti aktai. Tačiau dažniausios lokaliosios normosįtraukiamos į kolektyvinę sutartį arba jos priedus. Tokių normųreikalingumą lemia darbo teisės objekto specifika. Jos turi užtikrintidarbdavių ir darbuotojų rezultatus, remiantis jomis įstatymų nustatytosdarbo ir darbo apmokėjimo sąlygos yra priderinamos prie konkrečios įmonėsspecifikos. Yra šie lokaliųjų norminių aktų reikalavimai:1. Jie neturi prieštarauti draudžiamosioms norminių darbo teisės aktų nuostatoms.2. Jie neturi bloginti darbuotojų padėties, palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose.3. Lokalieji aktai turi būti leidžiami tam įgaliotų organų ir laikantis tam tikros tvarkos.
Darbo teisės vienovė ir diferencijacija. Darbo teisės vienovė pasireiškia tuo, kad visi darbo įstatymaigrindžiami bendraisiais konstituciniais darbo organizacijos principais,visi darbuotojai turi vienodas darbo teises ir pareigas. Vienovė – taivisai valstybei bendri principai, reikalavimai, garantuojantys darbo saugą,darbuotojų gyvybę ir pan. Teisinis darbo teisės vienovės pagrindas yra
Lietuvos Respublikos Konstitucija, DĮK, darbo sutarties įstatymas. Tačiau teisiniai darbo santykiai yra specifiniai, nes įvairios gamybossritys labai skiriasi. Todėl būtina diferenciacija. Teisinių darbo santykiųdalyviai yra skirtingų psichofiziologinių savybių žmonės (pvz., moterys,jaunimas, invalidai, pensininkai). Skiriasi ir konkrečių įmonių darbosąlygos. Todėl darbo santykiai reglamentuojami diferencijuojant, betnepažeidžiant bendrųjų reikalavimų. Diferenciacijos pagrindai yra:1) objektyvūs – darbo santykiai diferencijuojami atsižvelgiant į gamybos, gamtines geografines sąlygas, darbo sąlygų kenksmingumą sveikatai ir pan;2) subjektyvūs – darbo santykiai reglamentuojami atsižvelgiant į psichofiziologines tų santykių subjektų savybes. Skiriamos dvi darbo teisės šaltynių rūšys:1) bendrieji norminiai aktai;2) specialieji norminiai aktai. Bendrieji norminiai aktai išreiškia darbo teisės vienovę, o specialieji– diferenciaciją. Bendruosiuose norminiuose aktuose nustatytos normostaikomos visiems darbuotojams nepriklausomai nuo ūko šakos, profesijos irpan. Specialiosios normos taikomos tik kai kurių kategorijų, įsakmiainurodytų įstatyme, darbuotojams. Tų kategorijų darbuotojų darbą reguliuojair bendrieji darbo įstatymai, o specialieji numato tik bendrųjų taisykliųišimtis. Todėl jie gali būti taikomi tik konkrečiai numatytais atvejais.Kai yra bendrosios ir specialiosios normos kolizija, taikoma specialiojinorma. Darbo įstatymai numato diferenciacijos ribas. Leidžiant specialiuosiusnorminius aktus šių ribų peržengti negalima.2. Išskirtinė norminių aktų priėmimo tvarka. Rengiant norminių darbo teisės aktų projektus, priimant sprendimus dėljų, labai plačiai vadovaujamasi derybų principu. Taip pat taikant darboteisės normas gana daug teisių suteikta darbuotojų profesinėmis sąjungomis. Literatūra1. A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m.2. Darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai (sutartys, atostogos, draudimas, apmokestinimas)., V., 2000m.3. Darbo teisė (Darbo įstatymų ir poįstatyminių aktų rinkinys)., V., 1996m.4. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas., V., 1995m.5. Tarybinė darbo teisė., V., 1976m.6. V. Tiažkijus ir kiti. Darbo teisė., V., 1999m.
———————–[1] A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m., p. 24[2] V.Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 27[3] V. Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 28[4] A. Dambrauskas ir kiti. Darbo teisė., V., 1990m., p. 31[5] V. Tiažkijus ir kt. Darbo teisė., V., 1999m., p. 29