I. Įvadas
Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų.Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatytiir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojųsaugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, atostogas, teisingą apmokėjimą irpan. – griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises.Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo irdarbdavio santykius. Medžiagos apie šią darbo teisės šaką yra pakankamai.Tačiau, kas yra ta pati darbo teisė, kaip ją suprantame, kokie josšaltiniai ir principai, mažai kas žino. Galbūt to nežinojimo viena išpriežasčių yra tai, jog literatūra šia tema iš tikro gan skurdoka. Šiame rašte darbo teisė aptariama, charakterizuojama remiantis V.Tiažkijaus ir bendraautorių išleistos knygos “Darbo teisė” nuostatomis. Šis darbas “Darbo teisės sąvoka, principai, šaltiniai” susideda ištrijų dalių. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibūdinama paties darbosąvoka, darbo teisės objektas. Antrojoje dalyje aiškinama, kas yra darboteisės principai ir kokie tie principai yra. Trečioji dalis skirta darboteisės šaltiniams. Visame darbe apibūdinant darbo teisę, nuolat stengiamasiparodyti jos padėtį Lietuvoje.
II. Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės sąvoka
Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančiusdirbant arba labai glaudžiai susijusius su darbu. Darbas – tam tikrulaikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Pati sąvoka“darbas” nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apskritaiapibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslingažmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimųpanaudojimas. Paskutinių amžių technikos revoliucija įvedė jau seniaipraktikoje įgyvendintą, tačiau ilgai neįvardytą intelektinės veiklossąvoką. Galima teigti, kad veikla, neturinti minėtų ypatybių, nėra darbas.
Į darbo procesą įeina keli elementai: tik juos visus sujungus irtikslingai panaudojus vyksta darbas. Šie elementai yra:tikslinga žmogaus veikla – tikslingas fizinių, protinių žmogaus gebėjimųrealizavimas;darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dirbdamas;darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą. Darbo objektas ir darbo priemonės yra ne tik būtini darbo procesoelementai, bet ir tam tikros nuosavybės formos objektas. Todėl yra labaiglaudus darbo santykių ir turtinių santykių ryšys, nes dirbdami žmonėssueina į tam tikrus santykius su darbo objektų ir priemonių savininkais.Dėl to darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, susiformavo labai vėlai. Darnuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės nėra, o darbo santykiusreguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikytaviena iš civilinių teisių sutarčių (romėnų teisėje tai buvo paslaugų nuomossutartis).Darbo teisės objektas
Darbo teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai. Tačiau darbo teisėreguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgospanaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Vienas iš darbosantykių požymių, kad jais tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai. Kitasišskirtinis darbo santykių požymis yra visuomeninis jų pobūdis: galutinisdarbo rezultatas nėra lemiamas. Trečiasis darbo santykių požymis yra darboatlygintumo požymis. Žmogus realizuoja savo gebėjimus siekdamas gautiatlygį. Išvardyti požymiai apibūdina darbo santykius. Esant visuomeniniamsdarbo santykiams žmogus realizuoja gebėjimą dirbti, dirbant vienas dalyvisturi paklusti organizacinei kito dalyvio valiai ir darbas atliekamas užatlygį. Tai yra siaurai suprantami darbo santykiai. Visuomeniniai darbo santykiai yra pagrindinis, bet ne vienintelis darboteisės reguliavimo objektas. Apskritai dauguma teisės šakų reguliuoja nevienos, bet kelių rūšių glaudžiai susijusius visuomeninius santykius. Iš jųvienos darbo rūšies santykiai yra svarbiausi, nuo jų priklauso teisės šakos
pavadinimas. Be siaurai suprantamų visuomeninių darbo santykių, darbo teisė taip patreguliuoja:daug kolektyvinių darbo santykių, t.y. tokių, kurie atsiranda ne tiesiogiaitarp darbuotojo ir darbdavio ir kaip nenaudojami darbiniai gebėjimai. Šiesantykiai yra prielaida atsirasti darbo , pvz., individualiems tarpdarbuotojo ir darbdavio, kolektyviniams tarp darbuotojo asociacijų irdarbdavių asociacijų dėl darbo sąlygų nustatymo ir taikymo bei trišaliamassantykiams tarp darbuotojų ir darbdavių asociacijų su valstybės valdymoorganais;santykius dėl ginčų, kylančių tarp kolektyvinių darbo subjektų, sprendimo;santykius dėl gyventojų įdarbinimo. Jie atsiranda prieš susiklostant darbosantykiams, pvz., santykiai dėl darbo paieškos, įdarbinimo ir t.t.;santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektųtarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą esant darbosantykiams. Tai apsauginiai santykiai. Žinomi du jų porūšiai:santykiai dėl drausminės darbuotojų atsakomybės,santykiai dėl materialiosios darbo santykių subjektų tarpusavioatsakomybės;santykius, atsirandančius dėl darbo saugos, taip pat laikymosi priežiūrosir kontrolės, tarp valstybės ar visuomeninių institucijų, prižiūrinčiųdarbo saugą, ir darbuotojų, darbdavių, jų asociacijų. Darbo teisė yra teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamusvisuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitusvisuomeninius santykius. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:civilinis teisinis;administracinis teisinis. Civilinis teisinis metodas remiasi santykių dalyvių lygybe,savarankiškumu ir santykių dispozityvumu, tuo tarpu administracinisteisinis metodas remiasi teisinės apyvartos subjektų pavaldumu vienaskitam.